Austė Bendoraityė
V kursas III grupėRETROSPEKTYVINIS VAIKŲ DANTŲ TRAUMŲ
TYRIMAS. PAPLITIMO, RIZIKOS INDIKATORIŲ,
GYDYMO TAKTIKOS ANALIZĖ
Baigiamasis magistrinis darbas
Darbo vadovas: doc. Dr. Ingrida Vasiliauskienė
2018 m. Kaunas
2
TURINYS
SANTRUMPOS……….4 SANTRAUKA………5 SUMMARY………6 ĮVADAS ……… 7DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ……….8
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Dantų traumų (kietųjų danties audinių ir periodonto) gydymas…….….………..11
1.2. Bendrosios nuostatos……….12
1.3. Pastoviųjų dantų su nesusiformavusiomis šaknimis, traumų gydymo ypatumai..12
1.4. Pieninių dantų traumų gydymas………....13
1.5. Pastoviųjų dantų avulsija………...………14
1.6. Dantų traumų pasėkmės………..….15
2. TYRIMO METODIKA……….19
3. TYRIMO REZULTATAI 3.1. Bendrieji duomenys……….………..21
3.2. Amžiaus įtaka………..………..…23
3.3. Metų laiko įtaka……….……24
3.4. Traumos metu pažeisti dantys………..…25
3.5. Dantų traumų priežastys……….………….26
3.6. Laikas, per kurį kreipiamasi pagalbos………..……27
3.7. Dantų trauma rūšys ir gydymas………29
3.8. Dantų trauma komplikacijos ir jų gydymas………..….…30
3.9. Pastoviųjų dantų avulsija……….……32
4. REZULTATŲ APTARIMAS………..…..37
5. TYRIMO IŠVADOS ……….……41
3
7. LITERATŪRA ……….……43 8. PRIEDAI ……….….47
4
SANTRUMPOS
SJC – stiklo jonomerinis cementas
PSPC – pirminis sveikatos priežiūros centras χ2 – Chi kvadrato kriterijus
n – atvejų skaičius
5
Retrospektyvinis vaikų dantų traumų tyrimas. Paplitimo, rizikos indikatorių, gydymo taktikos analizė
SANTRAUKA
Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Dantų traumų paplitimas yra 20–30 proc., didžioji jų
dalis (80 proc.) įvyksta jauniems žmonėms iki 20 metų amžiaus. Net jeigu pirmoji pagalba ir gydymas, įvykus traumai, buvo tinkami, išlieka didelė tikimybė netekti danties. Tyrimo tikslas buvo įvertinti 2010-2016 m. laikotarpiu Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje gydytų traumų pobūdį, rizikos indikatorių įtaką jų išsivystymui bei dantų gyjimo prognozei.
Medžiaga ir metodai: Retrospektyvinis tyrimas vyko Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje, buvo renkama informacija iš pacientų, 2010-2016 metais besikreipusių dėl dantų traumų, ambulatorinių kortelių. Buvo analizuojami demografiniai duomenys, dantų traumų priežastys, rūšys, komplikacijos, gydymo būdai.
Rezultatai: Iš 410 pacientų 63,2 proc. buvo berniukų, 36,8 proc. - mergaičių, amžiaus vidurkis - 6,2 ± 4 metai. Dažniausiai pažeidžiami dantys buvo viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai. Daugiausia dantų traumų įvyko vasarą, pagrindinė priežastis – kritimas. Pieniniams dantims dažniau įvykdavo dalinis šoninis išnirimas ir įmušimas, dažniausiai taikomi gydymo būdai buvo stebėjimas ir danties šalinimas, pastoviesiems dantims – nekomplikuotas vainiko lūžis, dažniausias gydymas - lūžio linijos užliejimas SJC, stebėjimas ir lankstaus įtvaro uždėjimas. Dažniausios komplikacijos pieniniams dantims buvo viršūninis periodontitas, pastoviesiems – danties netekimas, pulpos nekrozė, periostitas.
Išvados: Daugiausiai buvo 0-3 metų amžiaus (35 proc.) ir 7-10 metų amžiaus vaikų (37,9 proc.). Berniukų buvo statistiškai reikšmingai daugiau >8 metų grupėje, mergaičių – iki 3 metų grupėje (p < 0,01). Vasarą traumos įvykdavo dažniau, nei žiemą ir rudenį (p<0,05). Vaikai, dažniau patyrę traumas žaisdami ar važiuodami dviračiu, buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei vaikai, susižeidę krisdami (p < 0,01). Tyrimo rezultatai rodo, kad gydytojų odontologų bei visuomenės žinios apie dantų traumas nepakankamos.
Raktiniai žodžiai: dantų trauma, retrospektyvinis tyrimas, avulsija, rizikos indikatoriai, komplikacijos.
6
A retrospective study of pediatric traumatic dental injuries. Analysis of prevalence, risk indicators and treatment
SUMMARY
Relevance of the problem and aim of the work: the prevalence of dental trauma is 20 –
30 proc., the majority (80 proc.) occurs in people before their 20’s. Even if treatment is appropriate, the risk of loosing a tooth remains. The aim of this study was to evaluate the traumatic dental injuries in children visiting the Oral care and pediatric dentistry clinic between 2010 and 2016.
Material and methods: a retrospective investigation on dental trauma patients presenting at the dental service of the Oral care and pediatric dentistry clinic between 2010 and 2016 was conducted. Demographic data, the cause and type of trauma, treatment and complications were analysed.
Results: Of all 410 patients with traumatic dental injury, 63,2 proc. were boys and 36,8 proc. were girls with average age 6,2 ± 4 . The maxillary central incisors were the most commonly affected teeth. Falls are the major cause of traumatic dental injury. In primary teeth, lateral luxation and intrusion were the most common type of dental injury, the most common treatments were dental examination and tooth extraction. Uncomplicated crown fracture was the most common type of dental injury in the permanent dentition and the most common treatments were dentin sealing with glass ionomer cement, dental examination and flexible splinting. The most common complication in primary teeth was periapical periodontitis while in permanent teeth were pulp necrosis, periostitis, loss of a tooth.
Conclusions: Traumatic dental injury was observed more frequently in the 0-3 and 7-10 age groups. There were statistically more boys in >8 year old group and girls in <3 year old group (p < 0,01). Most dental injuries occurred in summer (p < 0,05). Riding a bicycle is a common cause of traumatic dental injury in older children while falls are in younger children. Results suggest that dentists and society knowledge on dental trauma is poor (p < 0,01).
7
ĮVADAS
Suaugusio žmogaus burna sudaro tik vieną procentą kūno paviršiaus ploto, bet jai tenka penki proc. viso kūno traumų, o ikimokyklinio amžiaus vaikų –17 proc. Remiantis įvairiais literatūros šaltiniais, dantų traumų paplitimo kitimas priklauso nuo įvairių socialinių ir kultūrinių veiksnių, yra 6-58 proc. įvairių amžiaus grupių [1, 2, 3]. L. Andersson teigia, kad dantų traumų paplitimas yra stabilus ir siekia 20–30 proc. [4]. Nors traumas patiria įvairaus amžiaus žmonės, yra nustatyta, kad didžioji
dalis traumų (80 proc.) įvyksta jauniems žmonėms iki 20 metų amžiaus. Išskiriami ir keli pikai, per kuriuos dažniausiai patiriamos traumos: 0–4 metų amžiaus vaikai ir 10-14 amžiaus metų paaugliai [3,
5, 6]. Tad dantų traumos yra aktuali sveikatos problema, ypač vaikų ir paauglių amžiuje.
Dažniausiai traumų metu pažeidžiami pastovieji dantys. Būdingiausios jų traumos yra dantų vainikų lūžiai, o pieniniai dantys traumų metu būna pažeidžiami rečiau ir traumos metu dažniausiai patiria apydančio audinių traumas – jie išnyra. Žinoma, kad dažniausios dantų traumų priežastys yra griuvimas, kelio eismo įvykiai, sportas (ypač - kontaktinis), važinėjimas dviračiu. Būdingiausios vietos, kur jos gali įvykti, yra namai ir mokykla [7, 8]. Dėl dantų traumų atsiradę fiziologinis ir psichologinis diskomfortas, skausmas gali turėti įtakos vaiko socialiniams ryšiams. Pieninių dantų pažaidos gali turėti įtakos pastoviųjų dantų vystymuisi [1].
Beveik visada įvykus dantų traumoms reikalinga skubi pagalba, kad gydymas būtų veiksmingas ir būtų išvengta dantų traumų komplikacijų. Dantų trauma, pvz. avulsija, iš viso yra viena iš nedaugelio odontologijos būklių, kuriai yra būtina neatidėliotina pagalba, kad danties prognozė būtų teigiama. Dažniausiai įvykstančios dantų trauma komplikacijos yra šios: pulpos nekrozė, pakaitinė arba uždegiminė šaknies rezorbcija ir šaknies kanalo spindžio obliteracija. Jos gali atsirasti netrukus po dantų traumos arba praėjus keletui metų po jų, todėl yra reikalingas ilgalaikis traumuotų dantų stebėjimas, ypač esant dar nesusiformavusioms dantų šaknims. Dauguma mokslinių straipsnių, aprašančių traumuotų dantų komplikacijas, pabrėžia skubios pagalbos ir traumuotų dantų sekimo svarbą, kadangi ankstyva diagnostika ir gydymas lemia gersnę komplikacijų kontrolę bei danties ir jį supančių audinių išsaugojimą [10].
Dalis dantų traumų įvyksta savaitgaliais arba vakare, kai skubios pagalbos galimybės yra ribotos ir pirma pagalba yra suteikiama pavėluotai, dėl ko nebėra įmanoma suteikti tinkamą ir optimalų gydymą. Tam tikrais atvejais, pirmos pagalbos suteikimas turėtų būti apsvarstytas netgi traumos įvykio vietoje. Pagalbą gali suteikti šalia esantys žmonės, pavyzdžiui, tėvai, o ne pirmojo vizito pas odontologą metu, nes tai turi įtakos gijimui ir danties prognozei [5]. Gydytojams odontologams svarbu
8
žinoti, kaip ir kur įvyksta dantų traumos, kokios rūšies dantų traumos įvyksta dažniausiai ir kokie jų etiologiniai veiksniai. Šie specialistai turi žinoti kaip trauma priklauso nuo amžiaus, lyties, sezoniškumo bei laiko tarpo tarp traumos ir pirmos pagalbos. Odontologai, remdamiesi turima informacija gali išmokyti tėvus ko reikėtų vengti, kokių saugumo priemonių imtis, kad dantų traumų bei jų sukeliamų komplikacijų būtų galima išvengti [1].
DARBO TIKSLAS
Įvertinti 2010-2016m. laikotarpiu Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje gydytų traumų pobūdį, įvairių rizikos indikatorių įtaką joms atsirasti bei dantų gyjimo prognozei.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti, kaip patirtų traumų dažnumas yra susijęs su tiriamųjų lytimi ir amžiumi.
2. Nustatyti, kokia sezoniškumo, kalendorinių duomenų įtaka traumoms atsirasti, kokios buvo dažniausios traumas sukėlusios priežastys.
3. Nustatyti, kokios ir kokios apimties bei vietos traumos būdingos pieniniam ir pastoviajam sąkandžiams.
4. Įvertinti gydymo taktiką, komplikacijų pobūdį, dažnį bei joms gydyti taikytus metodus.
5. Įvertinti avulsijas patyrusių dantų pirmosios pagalbos ir gydymo taktikas, komplikacijų atsiradimo laiką ir pobūdį.
9
LITERATŪROS APŽVALGA
Dantų traumos yra danties ir jį supančių audinių pažeidimai, sukelti iš išorės veikiančios jėgos. Pagal tai, kurios danties arba jį supančių audinių struktūros yra pažeistos, dantų traumos yra skirstomos į danties kietųjų audinių ir pulpos pažeidimus ir į periodonto audinių pažeidimus [11]. Dantų kietųjų audinių traumos:
1. Emalio įtrūkimai, kai pažeidžiamas tik dantų emalis. 2. Danties vainiko lūžis, kuris gali būti:
a) nekomplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, pulpa nepažeista; b) komplikuotas – pažeidžiama emalis, dentinasir pulpa.
3. Danties vainiko ir šaknies lūžis, kuris gali būti:
a) nekomplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, cementas. b) komplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, pulpa, cementas. 4. Šaknies lūžis.
Danties apydančio audinių traumos yra skirstomos į:
1. Sumušimas. Jo metu nėra nei padėties pokyčio, nei padidėjusio paslankumo. 2. Panirimas. Danties paslankumas padidėja, tačiau padėties pokyčių nėra.
3. Dalinis vertikalus išnirimas: danties padėties pokyčiai vertikalia kryptimi, dantis yra pailgėjęs. 4. Dalinis šoninis išnirimas, kai yra danties padėties pokyčiai horizontalia kryptimi.
5. Įmušimas, nustatomi danties padėties pokyčiai vertikalia kryptimi, dantis yra pailgėjęs, dantis būna įmuštas į kaulą.
6. Avulsija - dantis visiškai išmušamas iš alveolės.
Šias dantų traumas patiria tiek pieniniai, tiek pastovieji dantys, tačiau pastovieji dažniau ( 58,6 proc.) palyginti su pieniniais ( 36,8 proc.) [7]. Yra žinoma, kad danties kietųjų audinių traumos yra būdingesnės pastoviesiems dantims, tačiau apydančio audinių pažeidimai dažniau pasitaiko pieninio sąkandžio tarpsniu. Ši dantų traumos rūšies priklausomybė nuo amžiaus yra aiškinama tuo, jog jaunesnio amžiaus vaiko kaulai yra nevisiškai mineralizavęsi, minkštesni ir elastingesni, todėl gali
10
sugerti daugiau energijos, o su amžiumi kaulo mineralizacija didėja, dėl to mažėja kaulo tamprumas. Be to, pieninių dantų vainikai yra mažesni, šaknys trumpesnės, dėl to dažniau traumos metu jie pakeičia savo padėtį, o ne įvyksta lūžis [1, 7, 12].
Dažniausiai pažeidžiami traumos metu dantys yra viršutinio žandikaulio kandžiai dėl savo padėties viršutiniame dantų lanke, kur jie dažnai yra atviroje pozicijoje ir mažiau apsaugoti. Ši tendencija yra būdinga tiek pieninių, tiek pastoviųjų dantų traumoms [1].
Mokslo literatūroje teigiama, kad dantų traumų sukeliamieji veiksniai gali būti: padidėjęs vertikalus kandžių perdengimas, per mažas kandžių perdengimas lūpomis, Angle II sąkandžio anomalija, vyriškoji lytis [12]. Įtakos gali turėti ir priekinis atvirasis sąkandis, hiperaktyvumas, prasta judesių koordinacija ar epilepsija [13].
Dažniausiai dantų traumas patiria mokyklinio amžiaus vaikai, remiantis skirtingais šaltiniais, sužeidimų pikas gali būti 9–10 metų amžiaus [1]. Kiti šaltiniai teigia, kad dauguma vaikų dantų traumas patiria 0–9 metų [12]. Yra literatūros, išskiriančios du vaikų amžiaus pikus: tai 0–4 metų amžiaus vaikai ir 10–14 metų amžiaus paaugliai [5].
Dažniausiai pasitaikančios dantų traumų priežastys yra griuvimas, sportinė veikla, važinėjimasis dviračiu, eismo įvykiai, dažnai vaikai susižeidžia ir dėl neatsargaus elgesio žaidimų metu. Yra žinoma, jog dantų traumos priežastys įvairiais amžiaus tarpsniais skiriasi: jaunesni vaikai dažniau patiria traumas dėl griuvimo, nes judesių funkcija nėra visiškai išsivysčiusi, vyresni vaikai dantų traumas dažniau patiria žaidimų metu arba treniruodamiesi [1].
Dažniausiai dantų traumos įvyksta namuose, truputį rečiau - mokykloje. Įvykio vieta ir lytis taip pat yra susijusios, mergaitės dantų traumas dažniau patiria namų aplinkoje, o berniukai priešingai – jiems tai dažniau įvyksta mokykloje [7]. Taip pat literatūroje yra duomenų, kad kartais traumuoti pacientai neprisimena, kur įvyko dantų trauma, nes ne laiku kreipėsi į gydymo įstaigą [5].
Berniukai, palyginti su mergaitėmis, dažniau patiria dantų traumas. Literatūroje šis santykis svyruoja nuo 1,5 : 1,0–2,5 : 1,0. Šią tendenciją būtų galima paaiškinti tuo, kad berniukai dažniau
užsiima veiklomis, kurios yra pagrindinės dantų traumų priežastys, pvz. kontaktinis sportas, be to įtakos turi ir ankstesnė mergaičių branda, dėl to jų elgesys yra atsargesnis. Taip pat įtakos gali turėti ir kultūriniai veiksniai – mergaitės gali būti saugomos labiau nei berniukai [7, 12]. Jaunesnio amžiaus pacientų skirstinio pagal lytį nėra, nes dažniausia mažų vaikų traumos priežastis yra griuvimas, o tai su lytimi nėra susiję [1, 5, 12]. Yra autorių, teigiančių, kad pasiskirstymo pagal lytį tendencija mažėja. Jų nuomone tai gali būti siejama su didesniu sportuojančių mergaičių skaičiumi. Vakarų kultūroje mergaitės turi tuos pačius rizikos veiksnius kaip berniukai [5].
Dantų traumoms įtakos turi ir sezonas – daugiausiai jų įvyksta vasarą. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad vasarą vaikai dažniau būna kieme, užsiima aktyvia veikla, kurios metu gali patirti
11
dantų traumas. Be to vasarą jie gauna mažiau priežiūros iš suaugusiųjų, todėl jų elgesys gali būti ne toks atsargus. [1]. Ne visi tyrimai įrodo šį ryšį. [5,12].
Įvykus dantų traumoms, dažnai stresą patiria nukentėję pacientai ir aplinkiniai – jų tėvai, mokytojai, sporto treneriai. Siekiant, kad gydymas būtų kuo efektyvesnis, o danties prognozė – geresnė, būtina kreiptis į odontologą dėl pirmos pagalbos kuo greičiau, kartais pirma pagalba turėtų iš viso būti suteikiama įvykio vietoje. Dėl dantų traumų, kurios nėra odontologinėje praktikoje įprastinė ir kasdienė situacija, dažnai sunkumai kyla ne tik ją patyrusiam pacientui, bet ir gydytojui odontologui, nes reaguoti reikia greitai, be to dantų traumų padariniai ir baigtys itin priklauso nuo gydytojo odontologo patirties, žinių, sugebėjimų [1, 7]. Suteikus tinkamą pirmąją pagalbą ir gydymą, paskyrus stebėjimą, dantų traumų baigtys gali būti neprognozuojamos, nes dantų traumų baigčiai įtakos turi daug įvairių aplinkos ir individo veiksnių [5].
Dantų traumos dažniausiai įvyksta jauniems žmonėms [12], todėl jų padarinius pacientas jaus visą gyvenimą. Siekiant gerovės pacientui, sudaromas gydymo planas, į jį įtraukiami įvairių odontologijos sričių specialistai, norint kiek įmanoma sumažint komplikacijų riziką bei išsaugoti jauno paciento dantį, jo aplinkinius audinius bei kaulą [7]. Išlaikyti dantį yra svarbus ne tik dėl fiziologijos ar funkcijos, bet ir siekiant išvengti paciento gyvenimo kokybės pablogėjimo, psichologinio diskomforto, dėl kurio vaikai gali vengti rodyti traumuotus dantis šypsodamiesi, kalbėdami. Tad nuo dantų traumų kenčia ir vaiko socialinis gyvenimas [1].
Dantų traumų (kietųjų danties audinių ir apydančio) gydymas
Pasaulinė dantų traumatologų asociacija (International Association for Dental Traumatology) teigia, jog gydant pacientą, patyrusį danties traumą, yra būtina teisingai nustatyti diagnozę, sudaryti gydymo planą bei stebėti traumuotą dantį, jeigu norima pasiekti geriausių gydymo rezultatų, išvengti ar laiku nustatyti komplikacijas [9]. Be to svarbus yra ir laiko faktorius – laiku nustačius diagnozę, sudarius gydymo ir sekimo planą, lengviau išsaugoti jį bei aplinkinias jo struktūras [5,7,9].
Dauguma dantų traumų gydymo gairių yra rekomendacinės. Jos sudarytos remiantis literatūra, savo srities profesionalų nuomone, ilgalaikiais stebėjimais, tačiau jos nėra baigtinės ir neužtikrina, kad jų laikantis bus garantuotas norimas rezultatas [ 9, 11].
12
Svarbiausias gairių tikslas - teisinga pirma pagalba, kurią privalo mokėti kiekvienas gydytojas odontologas, o vėlesnį gydymą dažnu atveju tęs antrinio ar tretinio lygio paslaugas teikiančiose gydydymo įstaigose [11].
Bendrosios nuostatos
Įvykus dantų traumai, svarbu yra atlikti bendrąją apžiūrą ir specialiuosius tyrimus, tokius kaip radiologinis ištyrimas ar danties gyvybingumo nustatymas. Įvykus dantų traumai, radiologinis tyrimas visada turėtų būti atliekamas siekiant nustatyti tikslią diagnozę, sekti danties būklę, diagnozuoti komplikacijas. Kokios rūšies radiologinio tyrimo metodas turėtų būti taikomas, parenka gydytojas odontologas [11].
Pulpos jautrumo testas skirtas danties pulpos gyvybingumui nustatyti. Tam tikslui gali būti naudojamas šalčio testas arba elektroodontometras [11]. Tačiau vien šiais tyrimais nereikėtų remtis, nes ką tik įvykus traumai, ypač esant nesusiformavusioms šaknims, testo duomenys gali būti klaidingi. Dėl šios priežasties reikalingas ilgalaikis danties stebėjimas arba danties gyvybingumą galima nustatyti kitais būdais, pvz. magnetinio rezonanso nuotraukomis [14]. Autoriai pataria, jog pulpos nekrozės diagnozei nustatyti reikėtų daugiau požymių nei tik neigiamas pulpos jautrumo testas [11].
Susiformavusių ir nesusiformavusių šaknų regeneracinės savybės skiriasi [5], todėl jiems turėtų būti taikomi skirtingi gydymo metodai [11].
Pastoviųjų dantų, turinčių nesusiformavusias šaknis, traumų gydymo ypatumai
Dauguma traumų įvyksta jauniems vaikams ir paaugliams, kurių dantų šaknys yra dar nesusiformavusios, todėl labai svarbu tinkamai ir laiku suteikti pagalbą tokiems pacientams, kad danties gyvybingumas būtų išsaugotas, danties šaknis ir toliau formuotųsi [12,5].
Žinoma, kad dantys, su nesusiformavusiomis šaknimis, turi dideles regeneracines galimybes [5], todėl gali išlikti gyvybingi po tokių dantų traumų kaip komplikuotas vainiko lūžis, danties išnirimas ar šaknies lūžis. Tokiems dantims, kuriems nustatytas net ir komplikuotas vainiko lūžis, galima taikyti konservatyvius gydymo metodus arba net esant pulpos nekrozei, taikyti regeneracinį
13
gydymo būdą, kurio metu yra atkuriama danties kraujotaka, yra užtikrinamas tolimesnis šaknies formavimasis, danties šaknies dentino sienelių storėjimas [11].
Įvykus nekomplikuotam vainiko lūžiui, jeigu danties vainiko lūžio linija yra emalio dentino ribose, visada turėtų būti atliekamas laikinas gydymas, padengiant dentiną stiklojonameriniu cementu arba nuolatinis – atstatant defektą šviesoje kietėjančiu kompozitu. Šios procedūros yra reikalingos, nes įvykus danties kietųjų audinių traumoms, dentino tubulės gali tarnauti kaip kelias mikroorganizmams, per kurį jie gali susisiekti su danties pulpa ir sukelti pulpitą, pulpos nekrozę [5, 9]. Dentino tubulių izoliacija yra labai svarbus veiksnys, siekiant išlaikyti danties pulpos gyvybingumą [5].
Įvykus komplikuotam vainiko lūžiui ir esant nesusiformavusioms šaknims, reikia stengtis išlaikyti danties gyvybingumą, taikant tiesioginį pulpos padengimą arba dalinę pulpotomiją. Atlikus dalinę pulpotomiją, pasiekiama geresnių rezultatų, nes pulpos infekcijos ir nekrozės tikimybė yra mažesnė, nei atlikus tiesioginį pulpos padengimą [5, 15].
Įvykus danties vainiko ir šaknies lūžiui, kai pažeidžiama ir danties pulpa, taip pat rekomenduojama atlikti dalinę pulpotomiją danties gyvybingumui išsaugoti [11].
Pieninių dantų traumų gydymas
Įvykus pieninio danties traumai, visada reikia turėti omenyje, kad pastoviojo danties užuomazga ir pieninio danties šaknis yra labai arti viena kitos. Todėl parenkant gydymo būdą, reikia siekti sumažinti riziką, kad nebūtų pažeista pastoviojo danties užuomazga [13]. Įtakos gydymo pasirinkimui turi ir vaiko amžius, subrendimas, nuo kurių priklauso paciento baimė, taip pat svarbus veiksnys gydytojo odontologo įgūdžiai bendrauti su mažais vaikais [16].
Įvykus nekomplikuotam vainiko lūžiui, jeigu lūžio linija siekia dentiną, ji turėtų būti padengiamas stiklojonameriniu cementu, siekiant apsaugoti nuo mikropralaidumo ir mikroorganizmų invazijos. Didesnis defektas gali būti atstatomas šviesoje kietėjančia kompozicine medžiaga. Komplikuoto vainiko lūžio atveju danties gyvybingumui išsaugoti turėtų būti atliekama dalinė pulpotomija arba, jeigu bendradarbiavimas su vaiku dėl jauno amžiaus neįmanomas, dantis yra šalinamas [16].
Įvykus ekstruzijai, jeigu pieninis dantis yra ne visiškai susiformavęs, o ekstruzija yra neryški, reikalinga danties repozicija. Jeigu dantis visiškai susiformavęs, dantį reikia šalinti. Jeigu slinktis dėl dalinio šoninio išnirimo yrs neryški, galimas savaiminis atsistatymas, tačiau jei dislokacija didesnė,
14
dantį reikia sugrąžinti į vietą švelniu spaudimu. Jeigu slinktis labai didelė, tokį dantį patariama šalinti, kad pastoviojo danties užuomazga būtų apsaugota [16].
Jeigu pieninis dantis patyrė intruziją ir šaknis pasislinkusi link lūpinio kaulo paviršiaus, laukiama, kad dantis savaime išdygs. Jeigu dantis yra pastumtas pastoviojo danties užuomazgos link, reikia dantį šalinti, siekiant apsaugoti pastoviojo danties užuomazgą. Įvykus pieininių dantų avulsijai, reimplantacija nerekomenduotina, nes rizika pažeisti pastoviojo danties užuomazgą yra didelė. Žinoma, kad pieninių dantų intruzija ir avulsija yra pavojingiausios traumos pastoviųjų dantų užuomazgoms, dažniausiai gali sukelti jų komplikacijas [13].
Pastoviųjų dantų avulsija
Pastoviųjų dantų avulsija - viena iš sunkiausių dantų traumų, kurios padariniai ir prognozės ypač priklauso nuo laiko, per kurį yra suteikiama pirmoji pagalba. Didžiausia tikimybė, kad danties apydančio ląstelės, esančios ant danties šaknies paviršiaus, išliks gyvybingos ir galima tikėtis geriausios danties baigties, jeigu ekstraoralinis periodas yra trumpesnis nei 15 minučių [5]. Todėl siekiamybė - dantį reimplantuoti įvykio vietoje.
Gydymo planas priklauso nuo to, kiek dantis išbuvo sausas ekstraoraliai (replantuotas įvykio vietoje, ekstraoralinis periodas <60 minučių, ekstraoralinis periodas >60 minučių) , kokioje terpėje buvo laikytas, susiformavusios ar nesusiformavusios dantų šaknys. Prieš replantuojant dantį, reikia įvertinti paciento danties kietųjų audinių, apydančio bei bendrą sveikatos būklę, ar nėra reimplantacijos kontraindikacijų [17].
Visada, įvykus avulsijai ir jeigu dantis turėjo sąlytį su žemėmis, pacientas turėtų būti siunčiamas suleisti vakciną nuo stabligės. Turėtų būti skiriama antibiotikų, tačiau remiantis kai kurių klinikinių tyrimų duomenimis, jų veiksmingumas yra abejotinas [17]. Pirmaeiliai antibiotikai - tetraciklinai, jaunesniems nei 12 metų vaikams, reikėtų skirti peniciliną V arba amoksiciliną. Vietiniai antibiotikai (minociklinas arba doksiciklinas) turėtų būti vartojami, kai avulsiją patyrusio danties šaknis nesusiformavusi. Šie antibiotikai didina revaskuliarizacijos tikimybę, nors yra tyrimų neįrodančių jų veiksmingumo [18].
Danties prognozei labai svarbi yra danties terpė, kurioje dantis buvo pervežamas iki reimplantacijos. Žinoma, kad sausas danties transportavimas arba transportavimas vandenyje yra žalinga apydančio ląstelėms, tačiau idealios terpės dančiui pervežti vis dar ieškoma [19]. Atlikus sisteminę apžvalgą, buvo nustatyta, kad dauguma autorių siūlo dantis transportuoti piene, kadangi jame apydančio ląstelės išlieka gyvybingos, jo pH artimas neutraliajam, be to, priešingai nei kitos
15
natūraliosios terpės, pvz., kokosų vanduo, žaliosios arbatos ekstraktas arba propolis, jis yra lengvai prieinamas. Tačiau yra kitokių nuomonių, kad pienas nėra tinkamiausia terpė danties transportacijai, nes transportuojant dantį jame, ant šaknies paviršiaus esančios periodonto ląstelės susitraukia, todėl po danties replantacijos didėja vienos iš dažniausių avulsijų komplikacijų pakaitinės rezorbcijos -tikimybė [20]. Autoriai siūlo, kad tinkamesnė pervežimo terpė yra kiaušinio baltymas. Jo savybės prilygsta Henkso subalansuoto druskos tirpalo savybėms, kuris yra siūlomas Tarptautinės Dantų traumatologų asociacijos (International Association for Dental Traumatology) [20]. Panašiomis savybėmis į Henkso subalansuotos druskos tirpalą pasižymi ir elekrolitų preparatai dehidratacijai gydyti [21]. Šios rūšies tirpale laikant dantis, palyginti su laikytais piene, išlieka daugiau gyvybingų apydančio ląstelių [21].
Jeigu traumą patyrusio danties šaknys yra nesusiformavusios, visada reikia siekti, jog įvyktų danties revuskuliarizacija. Ji galima nesusiformavusiuose dantyse dėl plačios viršūnės angos [5]. Todėl jeigu dantis buvo replantuotas įvykio vietoje arba dantis ne burnoje išbuvo trumpiau nei valandą, nereikėtų pradėti endodontinio gydymo, nors visada svarbu įvertinti bakterijų sukeltos rezorbcijos riziką, nes jauniems pacientams šios rūšies rezorbcija būna itin sparti.
Jeigu avulsiją patyrusio danties šaknys susiformavusios, revuskuliarizacija yra mažai tikėtina, todėl turėtų būti atliekamas dantų endodontinis gydymas. Jeigu dantis ne burnoje išbuvo ilgiau nei 60 min, endodontinis gydymas visada turėtų būti atliekamas, dažniausiai rankoje, nesvarbu ar dantų šaknys susiformavusios ar ne, nes visos apydančio ląstelės ant danties šaknies paviršiaus yra žuvusios [17].
Gydant avulsiją labai svarbu parinkti tinkamą traumuoto danties įtvarą, norint išvengti pakaitinės rezorbcijos atsiradimo. Įtvaras turi būti lankstus, leisti dančiui būti paslankiam ir nepažeisti fiziologinio paslankumo ribų, įtvėrimas turėtų būti trumpas. Šiuos kriterijus geriausiai atitinka žvejybinio valo – kompozito įtvaras [22]. Įtvėrimo laikas turėtų būti 2 savaitės, jeigu nėra žandikaulio alveolinės ataugos kaulo lūžio.
Dantų traumų pasėkmės
Visada tikimasi, kad laiku pritaikius reikiamą gydymą, galima tikėtis visiško danties pulpos ir aplinkinių danties audinių atsigavimo. Tačiau dantų traumos dažnai sukelia ir jų komplikacijas, kurios gali būti tiek ankstyvosios, tiek vėlyvosios, atsirandančios praėjus keletui metų po dantų traumos. Tai įrodo ilgalaikio traumuoto danties stebėjimo būtinybę, siekiant laiku pastebėti ir pradėti gydyti atsiradusias komplikacijas [9].
16
Dantų traumų komplikacijos:
1. Danties spalvos pokyčiai, atsirandantys dėl pulpos nekrozės arba kanalo obliteracijos. 2. Pulpos uždegimas.
3. Pulpos nekrozė, kuri gali atsirasti dėl pulpos bakterinio uždegimo arba dėl danties kraujotakos sutrikimo.
4. Viršūninis periodontitas.
5. Išorinė uždegiminė šaknies rezorbcija. 6. Išorinė pakaitinė šaknies rezorbcija. 7. Vidinė šaknies rezorbcija.
8. Invazinė kaklelio rezorbcija.
9. Danties netekimas, kuris gali būti jau išvardintų komplikacijų išeitis arba kaip savarankiška dantų traumos komplikacija [7, 9].
Kokios komplikacijos rizika didžiausia, priklauso nuo traumos rūšies. Pavyzdžiui, įvykus kietųjų audinių traumai, didesnė tikimybė, kad atsiras pulpos nekrozė. Ištikus apydančio audinių traumai, ypač sunkioms- avulsijai, intruzijai ir daliniam šoniniam išnirimui, gali atsirasti kur kas rimtesnių komplikacijų: įvairių rūšių ir sunkumo šaknų rezorbcijų [7]. Tai įvyksta dėl sunkių aplinkinių audinių (apydančio raiščio, nervų ir kraujagyslių pluošto), precemento ir kietųjų danties audinių (cemento ir dentino) pažeidimų.
Ypač svarbus danties pulpos gyvybingumo veiksnys yra laikas, per kurį pacientas kreipėsi į gydytoją dėl dantų traumos. Nuo šio veiksnio priklauso ir danties gydymo taktika, ir danties prognozė [12]. Danties gyvybingumo išlikimas po dantų traumos priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: danties kraujotakos, natūralaus barjero (audinių) netekimo ir bakterijų skvarbos [5]. Net dėl nekomplikuoto vainiko lūžio praradus kietuosius danties audinius, jei kreipimasis yra uždelstas, per dentino tubules patekusi infekcija gali sukelti pulpos uždegimą, dėl ko dantį reikia gydyti endodontiškai. [1, 7]. Avulsijos atveju, laiko faktorius yra ypač svarbus, tai viena iš nedaugelio tikrai skubių situacijų odontologijoje, kada neatidėliotiną pagalbą reikia suteikti itin greitai po įvykio, daugumos autorių nuomone dantis ne burnoje gali prabūti iki 15 minučių, kad rezorbcijos rizika būtų minimali [5].
Yra žinoma, kad didelė dalis pacientų kreipiasi į kliniką dėl dantų trauma pavėluotai [12], nors siekiant geriausių rezultatų, pirmoji pagalba turėtų būti suteikiama net ne gydytojo kabinete, o įvykio vietoje [5]. Uždelstas kreipimasis į gydytoją odontologą dėl dantų traumos gali būti siejamas su prastomis tėvų, mokytojų, sporto trenerių žiniomis apie dantų traumas, skubaus kreipimosi po dantų traumų laiką. Dantų traumų dažnai neįmanoma neišvengti, jos įvyksta kasdieninėmis situacijmis ir apsisaugoti nuo jų negalima [12]. Reikalingos edukacinės programos, kuriose būtų pabrėžta
17
neatidėliotino kreipimosi į odontologą svarba danties prognozei bei norint išvengti nepageidaujamų padarinių, komplikacijų, taip pat suteikti tėvams žinių apie pirmą pagalbą, kurią jie turėtų suteikti avulsijos atveju [23].
Traumos baigtis priklauso ir nuo įvykusios traumos rūšies bei jos apimties ir sunkumo [5]. Pavyzdžiui, įvykus nekomplikuotam danties vainiko lūžiui, pulpos nekrozės tikimybė yra minimali, tuo tarpu esant komplikuotam vainiko lūžiui, tikimybė, jog įvyks pulpos nekrozė, yra kur kas didesnė dėl lengvesnės bakterijų skvarbos [9]. Šaknies lūžio metu pulpos nekrozės tikimybė yra didesnė palyginti su vainiko lūžiu [5].
Dantis gali prarasti savo gyvybingumą ir įvykus apydančio audinių traumai, kai yra nutraukiamas kraujagyslių pluoštas, maitinantis danties pulpą ir kada įvyksta išeminė sterili pulpos nekrozė. Pulpos kraujotakos atsigavimo tikimybė yra didesnė pastoviųjų dantų, turinčių nesusiformavusias šaknis, nes jų viršūnės anga yra platesnė, palyginti su susiformavusių šaknų viršūnėmis. Pulpos nekrozės atsiradimo laikas glaudžiai susijęs su traumos rūšimi – ji gali įvykti greitai po danties traumos (kas įvyksta dažniau esant esant nesunkiai apydančio audinių traumai) arba gali pasireikšti vėliau, jeigu danties periodonto trauma buvo sunkesnė [9]. Didžiausią riziką, jog įvyks pulpos nekrozė sukelia intruzija dėl visiško kraujotakos apribojimo traumos metu, tuo tarpu įvykus ekstruzijai didesnė yra obliteracijos tikimybė [5].
Patyrus apydančio audinių traumas, ypač danties avulsiją ir intruziją, dažniausios komplikacijos yra pakaitinė ir uždegiminė šaknų rezorbcijos. Pakaitinė šaknies rezorbcija gali atsirasti dėl pažeistų apydančio raiščio ląstelių ant danties šakines paviršiaus, kurios šaknies paviršiaus persitvarkymo metu po dantų traumos yra pakeičiamos kauliniu audiniu ir danties šaknis su aplink esančiu kaulu susilieja. Dažniausiai pakaitinė šaknies rezorbcija būna diagnozuojama pacientams per pirmus porą metų po dantų traumos. Kaip teigia autoriai, antraisiais metais po avulsijos dantis reikėtų stebėti dažniau, nei rekomenduojama gairėse. Priežastis – po šios traumos dažnos komplikacijos – infrapozicija, sukelta pakaitinės kaulo rezorbcijos – kurias būtina laiku gydyti. Kita dažna komplikacija po sunkių apydančio trauma yra uždegiminė šaknies rezorbcija, kurios metu yra pažeidžiamas išorinis šaknies paviršius. Jeigu avulsiją patyrė dantys, turintys nesusiformavusias šaknis, jiems yra didesnė tikimybė patirti vėlyvą pulpos nekrozę ir uždegiminę išorinę šaknies rezorbciją, kuri atsiranda dėl bakterinės infekcijos šaknies kanale ir pažeistų periodonto ląstelių ant šaknies paviršiaus. Dantims su nesusiformavusiomis šaknimis ši rezorbcija gali būti itin greita, todėl būtinas nuolatinis traumuotų dantų sekimas, norint laiku pastebėti ir gydyti komplikaciją [5, 9].
Jeigu vienam dančiui diagnozuota daugiau nei viena dantų trauma, pavyzdžiui danties vainiko lūžis ir apydančio trauma, danties prognozė taip pat dėl to blogėja, nes veikia keli rizikos veiksniai –
18
bakterinė skvarba ir susilpnėjusi danties kraujotaka, dėl kurios mažėja pulpos gynybos ir regeneracinės savybės [5, 9]. Taip pat tokie dantys dažniau patiria vėlyvą pulpos nekrozę palyginti su dantimis, kurie patyrė vieną traumą [9].
Dantų tarumų komplikacijos gali atsirasti ne tik pastoviesiems, bet ir pieniniams dantims. Dažniausiai atsirandančios pieninių dantų komplikacijos [13]:
1. Danties spalvos pokyčiai.
2. Pulpos nekrozė, kurią gali sukelti žymi danties dislokacija arba mikroorganizmų invazija dėl vainiko lūžio. Dantis turi būti gydomas endodontiškai arba šalinamas.
3. Pulpos obliteracija, dažna komplikacija, sukelta sutrikusios pažeisto danties kraujotakos. Dantys dažniausiai sulaukia natūralios dantų kaitos.
4. Vidinė šaknies rezorbcija, kuri pieniniuose dantyse pasitaiko retai. Dantis turi būti gydomas endodontiškai arba šalinamas.
5. Išorinė uždegiminė šaknies rezorbija, kuri yra susijusi su pieninių dantų intruzija ir daliniu šoniniu išnirimu, reikalingas pieninio danties šalinimas.
6. Išorinė pakaitinė šaknies rezorbija pieniniuose dantyse būna retai. Dažniausiai nors ir vėlai, bet įvyksta natūrali dantų kaita.
Yra žinoma, kad pieninių dantų trauma gali turėti įtakos pastoviesiems dantims. Yra manoma, jog kuo jaunesnio amžiaus vaikas patyrė dantų traumą, tuo didesnė tikimybė, jog bus pokyčių pastoviajame dantyje [13], taip pat sunkesnių komplikacijų gali būti tikimasi pastoviuosiuose dantyse [5]. Didžiausia tikimybė, jog bus žala pastoviesiems dantims, yra įvykus intruzijai ir avulsijai, tuo tarpu pastoviųjų dantų komplikacijos dėl pieninio danties vainiko lūžio yra mažai tikėtinos [13]. Patyrus pieninių dantų traumą, gali įvykti šios pastoviųjų dantų komplikacijos [13,16]:
1. Netaisyklingas pastoviojo danties išsivystymas. 2. Dantis gali likti retinuotas.
3. Pasunkėjęs ir vėlesnis pastoviojos danties dygimas. 4. Pastoviojo danties hipoplazija.
5. Pastoviojo danties vainiko dilaceracija. 6. Netaisyklinga danties padėtis.
Įvykus pieninio danties traumai, visada reikia parinkti tokį gydymo planą, kad pastoviųjų dantų pažeidimo rizika būtų kuo mažesnė [17]. Jeigu traumuoto danties gydymas yra jo šalinimas, reikėtų pacientui pasikonsultuoti su gydytoju ortodontu dėl galimo profilaktinio ortodontinio gydymo, kurio tikslas - užtikrinti vietos išlaikymą pastoviesiems dantims [24].
19
METODIKA
Tyrimai ir metodai
Šis retrospektyvinis momentinis tyrimas buvo atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Ligoninės Kauno Klinikose (LSMUL KK) nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio iki 2018 metų sausio mėnesio, prieš tai gavus LSMU bioetikos centro leidimą (nr. BEC-OF-11). Tyrimo medžiagos atranka – tikslinė. Informacija apie patirtas dantų traumas buvo surinkta iš medicininių dokumentų Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje.
Atlikus literatūros šaltinių analizę dantų traumų tema, vėliau buvo vykdomas antrinis duomenų rinkimas iš medicininių dokumentų ir jų analizė.
Įtraukimo kriterijai
Tiriamosios grupės įtraukimo kriterijai: nepilnamečiai pacientai, kurie kreipėsi su siuntimu iš kitų gydymo įstaigų į Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos kliniką dėl patirtų pieninių bei pastoviųjų dantų traumų 2010 - 2016 metais. Tyrime naudoti ambulatorinėse kortelėse registruoti traumų atvejai pagal šias diagnozes: emalio įtrūkimai, nekomplikuoti ir komplikuoti danties vainiko lūžiai, nekomplikuoti ir komplikuoti danties vainiko ir šaknies lūžiai, šaknies lūžiai, sumušimas, panirimas, dalinis vertikalus išnirimas, dalinis šoninis išnirimas, įmušimas, avulsija. Iš viso surinkti duomenys apie 410 pacientų, kurie atitiko įtraukimo kriterijus.
Iš ambulatorinių kortelių buvo išrinkta informacija apie paciento patirtą dantų traumą: metai, sezonas ir mėnuo kada įvyko dantų trauma, jos priežastis, kreipimosi laikas po jos, traumos rūšis, gydymas bei komplikacijos, informacija ar pacientas turėjo pakartotinų dantų traumų. Taip pat buvo fiksuojama ir paciento lytis, amžius traumos metu bei gyvenamoji vieta (Kaunas ar kita).
20
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 13 paketą. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo α=0,05. Kintamųjų skirtumai bei ryšys lyginant kelias tiriamųjų grupes laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < α (p < 0,05). Duomenų analizei naudoti Chi-kvadrato, Kruskal-Wallis, Mann-Whitney statistiniai kriterijai, aprašomoji statistika bei dispersinė analizė (ANOVA).
21
Rezultatai
Bendrieji duomenys
Atliekant tyrimą buvo surinkta 410 pacientų, kurie 2010–2016 metais kreipėsi į Burnos
priežiūros ir vaikų odontologijos kliniką dėl patirtų dantų traumų, ambulatorinių kortelių. Iš besikreipusių į kliniką pacientų, berniukų, patyrusių dantų traumas buvo daugiau (63,2 proc.), nei mergaičių (36,8 proc.), tačiau šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas tik > 8 metų amžiaus grupėje, o amžiaus grupėje iki 3 metų mergaičių buvo statistiškai reikšmingai daugiau (1 pav.).
1 pav. Traumas patyrusių pacientų pasiskirstymas pagal amžių.
χ2= 13,592, lls=2, p=0,001; *,**p < 0,05, remiantis Chi-kvadrato nepriklausomumo testu.
Dauguma pacientų, besikreipusių į kliniką buvo kauniečiai (76,1%, n=395), iš kitų miestų, miestelių ar kaimų kreipėsi 23,7% (n=123) pacientų. Pacientų, besikreipusių į kliniką dėl dantų traumų, visais metais skaičius buvo tolygus (2 pav.).
22
2 pav. Traumų atvejų, įvykusių 2010–2016 metais, pasiskirstymas. Dažniausiai dantų traumos įvykdavo dienos metu (3 pav. ).
3 pav. Dantų traumų pasiskirstymas pagal paros laiką.
Vertinant savaitės dienos įtaką, buvo gauti rezultatai, jog dantų traumos statistiškai reikšmingai rečiau yra patiriamos šeštadienį (p < 0,001) lyginant su kitomis savaitės dienomis (4 pav.).
23
4 pav. Dantų traumų dažnumo pasiskirstymas pagal savaitės dieną. χ2= 31,291, lls=6, p < 0,001, remiantis Chi-kvadrato suderinamumo testu.
Amžiaus įtaka
Daugiausiai pacientų, besikreipusių į Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos kliniką, buvo 0–
3 metų amžiaus, jie sudarė 35% visų pacientų (n=186), bei 7 – 10 metų amžiaus (37,9%, n=197). Kitų amžiaus grupių pacientų skaičius pavaizduotas 5 pav. Vidutinis pacientų amžius buvo 6,2 ± 4 metai, jauniausias pacientas buvo jaunesnis nei metų amžiaus (7 mėnesių), vyriausias buvo 17 metų.
24
5 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal amžių. Metų laiko įtaka
Daugiausiai dantų traumų įvyksta vasarą, traumų skaičius šio sezono metu statistiškai reikšmingai skiriasi nuo žiemą ir pavasarį įvykstančių traumų skaičiaus (p < 0,05). Dantų traumų dažnio pasiskirstymas pagal sezoniškumą pavaizduotas 6 pav.
6 pav. Dantų traumų dažnio pasiskirstymas pagal sezoniškumą.
Vertinant dantų traumų pasiskirstymą pagal mėnesį, daugiausia dantų traumų įvyksta rugsėjį, statistiškai reikšmingų skirtumų nėra lyginant su kovo, birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesiais. Pasiskirstymas pagal mėnesius pateiktas 7 pav.
25
7 pav. Traumų pasiskirstymas skirtingais mėnesiais.
χ2= 26,229, lls=11, p=0,006, * p < 0,05 remiantis Chi-kvadrato suderinamumo testu.
Traumos metu pažeisti dantys
Vidutiškai traumos metu buvo pažeidžiama 1,82 ± 0,9 danties. Dažniausiai buvo pažeidžiamas vienas arba du dantys, rečiau trys ar keturi dantys. Traumuotų dantų skaičius pavaizduotas 8 pav.
26
8 pav. Pasiskirtymas pagal traumuotų dantų skaičių traumos metu.
Tiek pastoviųjų, tiek pieninių dantų grupėse, dažniausiai pažeidžiami dantys buvo viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai, traumuotų dantų pieniniame ir pastoviajame sąkandyje skaičius pavaizduotas 9 pav.
9 pav. Traumų metu pažeisti dantys.
Dantų traumų priežastys 133 26 7 8 5 3 4 2 0 243 104 1 30 11 0 0 0 2 0 50 100 150 200 250 300
27
Dažniausia dantų traumų priežastis buvo griuvimas, dėl jo patyrė traumas daugiau nei pusė tirtųjų. Dviratis, žaidimai ir muštynės taip pat buvo dažnos priežastys, dėl kurių vaikai patyrė dantų traumas, kitos priežastys (čiuožykla, riedlentės, organizuotos treniruotės, avarijos, neatsargus elgesys, baseinas, supynės, batutas, paspirtukas, trenkimasis į baldą, epilepsijos priepuolis, trauminė okliuzija, šuns užpuolimas) sujungtos į grupę dėl mažo jų pasikartojimo dažnio.
Tiriant dantų traumų priežasties ir amžiaus priklausomybę, buvo nustatyta, jog vaikai, patyrę dantų traumas dėl muštynių buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei dėl kitų priežasčių dantų traumas patyrę vaikai. Dėl važiavimo dviračiu ar žaidžiant susitraumavę vaikai buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei dėl griuvimo dantų traumas patyrę vaikai. Amžiaus ir dantų traumų priežasčių ryšys pavaizduotas 10 pav.
10 pav. Tiriamųjų amžiaus pasiskirstymas, atsižvelgiant į traumas sukėlusias priežastis.
PI – pasikliautinasis intervalas; F=35,25, lls=4, p < 0,001, *,**,***,****,+,++,+++p<0,05 (F – Fišerio kriterijus, remiantis parametrine dispersine analize (ANOVA).
28
Didžioji dalis pacientų kreipdavosi pagalbos tą pačią dieną, praėjus nuo valandos iki kelių po dantų traumos, mažiausiai pacientų kreipdavosi praėjus mažiau nei valandai po dantų traumos. Duomenys pavaizduoti 11 pav.
11 pav. Laikas, per kurį pacientas kreipėsi pagalbos dėl danties traumos.
Vertinant amžiaus ir kreipimosi dėl pirmos pagalbos laiką, kategorijos “pacientas kreipėsi iki valandos po dantų traumos” ir “pacientas krepėsi praėjus nuo vienso iki kelių valandų po dantų tramos” buvo apjungtos, kad imtys būtų homogeniškos ir būtų galima atlikti jų analizę. Įvertinus buvo gauti duomenys, kad jaunesni pacientai (amžiaus vidurkis 5,47 metai) kreipiasi statistiškai reikšmingai dažniau kitą dieną po dantų traumos, tuo tarpu vyresni pacientai (amžiaus vidurkis 6,95 metai) dažniau kreipiasi tą pačią dieną, kai įvyko dantų trauma (p < 0,01). Rezultatai pavaizduoti 12 pav.
29
12 pav. Laiko, per kurį kreipiamasi į odontologą po dantų traumos ir traumas patyrusiųjų amžiaus ryšys. F=4,169, lls=3, p<0,01, *, p < 0,01 (F – Fišerio kriterijus, remiantis parametrine dispersine analize (ANOVA).
Dantų traumų rūšys ir gydymas
Dalinis šoninis išnirimas ir įmušimas statistiškai reikšmingai dažniau įvykdavo vaikams, kurių pienininiai dantys buvo traumuoti, tuo tarpu nekomplikuotas vainiko lūžis įvykdavo statistiškai reikšmingai dažniau, kai buvo traumuojami pastovieji dantys. Pieninių ir pastoviųjų dantų traumų pasiskirstymas pavaizduotos 13 pav.
13 pav. Pieninių ir pastoviųjų dantų traumų pasiskirstymas.
30
Dažniausiai taikytas gydymo būdas pieniniams dantims buvo danties stebėjimas ir danties šalinimas, pastoviesiems dantims – danties stebėjimas, danties vainiko lūžio linijos padengimas SJC bei dantų įtvėrimas lanksčiu įtvaru (lentelė nr. 1).
Lentelė nr.1 Dantų traumų gydymo būdai.
Pieniniai dantys Pastovieji dantys
Stebėjimas 37,8% 22,1%
Lūžio linijos užliejimas SJC 2,9% 21,4%
Danties atstaymas lūžgalio pagalba 0,4% 1,8%
Dantis atstatytas ŠKK 0% 7,5%
Pulpos padengimas Ca(OH)2 ir SJC 0% 6,8%
Pulpos padengimas MTAir SJC 0% 2,5%
Pulpos padengimas Ca(OH)2 ir ŠKK 0% 0,4%
Susiformavusių šaknų endodontinis gydymas 0% 3,6%
Apeksofikacija Ca(OH)2 0% 0,4%
Apeksofikacija MTA 0% 0,4%
Lankstus įtvaras 0,4% 25,3
Danties šalinimas 48,3% 2,1%
Ortodontinis intruzijos atstatymas 0% 0,4%
Gydymo nereikia 6,7% 0,4%
Endodontinis gydymas rankoje ir lankstus įtvaras 0% 1,1%
Išmuštas dantis nerastas 0% 1,1%
Išmuštas dantis netinkamas atstatymui 0% 0,7%
Lankstus įtvaras ir endodontinis gydymas 0% 1,1%
Pieninių dantų endodontinis gydymas 3,4% 0%
Lūžgalio pašalininimas 0% 0,4%
Pulpotomija 0% 0,7%
Dantų traumų komplikacijos ir jų gydymas
Po patirtų dantų traumų, 10,5% pieninių dantų traumų atvejų ir 19,6% pastoviųjų dantų traumų atvejų pacientams buvo diagnozuotos komplikacijos. Jų pasiskirstymas pavaizduotas 14 pav. Viršūninis periodontitas, danties netekimas, pulpos nekrozė ir išorinė šaknies rezorbcija buvo dažniausios komplikacijos pastoviesiems dantis, pieniniams dantims būdingiausios komplikacijos buvo viršūninis periodontitas ir pulpos nekrozė.
31
14 pav. Dantų traumų komplikacijos.
Dažniausiai komplikacijos po dantų traumų būdavo ankstyvosios, tačiau statistiškai tai nebuvo reikšminga (p > 0,05) (15 pav.).
15 pav. Dantų traumų komplikacijų laikas.
32
Dažniausiai taikyti gydymo būdai pieninių dantų traumų komplikacijoms buvo danties šalinimas arba danties šalinimas, paskyrus antibakterinę terapiją, o pastoviesiems dantims dažniausiai buvo taikomas endodontinis susiformavusių šaknų gydymas ir kalcio hidroksido terapija (17 pav.).
17 pav. Dantų traumų komplikacijų gydymo būdai.
Pastoviųjų dantų avulsija
Pastoviųjų dantų avulsija sudarė 10% visų pastoviųjų dantų traumų. Berniukų (n=19, 67,9%), patyrusių avulsiją buvo daugiau negu mergaičių (n=9, 32,1%). Avulsiją patyrusių vaikų amžiaus vidurkis buvo 9,7 ± 3 metai. Didžioji dalis avulsijos atvejų įvyko 7–9 metų amžiaus vaikams. Dažniausiai avulsiją patyrę dantys buvo viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai (74,9% avulsijos atvejų). Avulsiją sukėlusios priežastys pavaizduotos 18 pav.
33
18 pav. Pastoviųjų dantų avulsiją sukėlusios priežastys.
Daugiau nei trečdaliui pacientų pirma pagalba suteikta nebuvo (19 pav.). Pacientai, kurie kreipėsi į Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos kliniką, kad jiems būtų suteikta pirmoji pagalba, dažniausiai išmuštą dantį atsinešdavo sausą arba vandenyje (20 pav.). Laikas, per kurį pacientai kreipdavosi po avulsijos, pavaizduotas 21 paveikslėlyje.
34
20 pav. Terpės, naudotos išmušto danties transportacijai.
20 pav. Kreipimosi laikas po avulsijos.
Dažniausiai taikytas pastoviųjų dantų avulsijų gydymo būdas buvo dantų įtvėrimas lanksčiu įtvaru (22 pav.)
35
22 pav. Avulsijai gydyti taikyti būdai.
68 proc. po avulsijos gydytų dantų patyrė komplikacijas. Dažniausios komplikacijos buvo danties netekimas ir išorinė šaknies rezorbcija (23 pav.). Dauguma komplikacijų buvo ankstyvosios ( 24 pav.). Dažniausiai avulsijų komplikacijoms gydymo nereikėjo (25 pav.). Devynių dantų buvo netekta dėl per vėlyvo kreipimosi, danties netinkamumo reimplantuoti, dėl patirtų komplikacijų.
36
24 pav. Laikas, per kurį pasireiškia dantų, patyrusių avulsiją, komplikacijos.
37
Rezultatų aptarimas
Tyrimo metu nustatyta, kad dantų traumas dažniau patiria berniukai, bet šis skirtumas statistiškai reikšmingas buvo tik vyresnių nei 8 metų amžiaus grupėje. Tokią pačią tendenciją pastebi ir kiti autoriai [5, 7, 12]. Tiesa, jaunesnių nei trejų metų amžiaus vaikų grupėje mergaičių buvo statistiškai reikšmingai daugiau. Galima daryti prielaidą, kad mergaitės, jautresnės ir emocingesnės, stipriau reaguoja į skausmą, labiau parodo reakciją į patirtą dantų traumą. Tad todėl gali būti, kad jų tėvai dažniau kreipiasi į gydymo įstaigas [25]. Kitų autorių duomenimis, jaunesnio amžiaus mergaitės ir berniukai vienodai dažnai patiria dantų traumas [5, 12].
Vertinant amžių, kada įvyksta dantų traumos, gauti rezultatai sutapo su kitų autorių duomenimis – dažniausiai traumas patirdavo 7–10 ir 0–3 metų amžiaus vaikai [5, 7]. Ypač pavojingas
yra 7–10 metų tarpsnis, nes tokiam amžiui būdingos nesusiformavusios dantų šaknys, neužsidariusios
viršūnės. Nesuteikus laiku ir tinkamo gydymo, ar, įvykus komplikacijoms, blogėja danties išlikimo prognozė [26]. Tokių pacientų buvo beveik 40 procentų.
Tiriant, kuriomis savaitės dienomis įvyksta daugiausia dantų traumų, nustatyta, kad skirstinys savaitės dienomis yra tolygus, išskyrus šeštadienį, kai dantų traumų įvyksta statistiškai reikšmingai mažiau. Šį dėsningumą galima paaiškinti tuo, kad savaitgalį vaikai dažniausiai leidžia su tėvais, jų elgesys yra daugiau kontroliuojamas. Mūsų duomenys prieštarauja kitame tyrime gautiems rezultatams. Jo autoriai teigia, kad daugiausia dantų traumų įvyksta būtent savaitgaliais. Tai buvo siejama su aktyviu socialiniu gyvenimu savaitgalį, aktyviu laisvalaikiu, alkoholio vartojimu [12]. Tiesa, šiame tyrime buvo vertinama ir vaikų, ir suaugusiųjų patirtos dantų traumos, todėl duomenys galėjo skirtis.
Apibendrinus duomenis, paaiškėjo, kad dantų traumos dažniausiai įvyksta dienos metu, kai dirba visos gydymo įstaigos ir medicininos pagalba yra lengvai pasiekiama. Tačiau tik šiek tiek daugiau nei pusė besikreipusiųjų dėl patirtos dantų traumos, atvyko į gydymo įstaigą tą pačią dieną. Turint omenyje, kad daugiausia dantų traumų įvyksta darbo savaitės dienomis, galima teigti: šalia vaikų esantys suaugusieji neturi būtinų žinių apie dantų traumas ir nesupranta greito kreipimosi svarbos danties prognozei. Panaši tendencija nustatyta kitais atliktais tyrimais [12].
Vertinant sezoniškumo įtaką, gauti rezultatai, kad dažniausiai dantų traumos įvyksta šiltuoju metų laiku. Šie duomenys patvirtina teiginį, kad dantų traumos dažniausiai įvyksta vasarą [1], nors kitų autorių nuomone, šios sąsajos nėra. [27]. Vertinant kurį mėnesį daugiausiai vaikų kreipiasi dėl dantų traumų, gauti rezultatai, kad dažniausiai kreipiamasi rugsėjį. Galima daryti prielaidą, kad vaikai,
38
rugsėjį grįžę į mokyklą, yra atpratę nuo drausmės, neatsargiai elgiasi pertraukų metu, yra mažiau prižiūrimi tėvų. Be to rugsėjį oro sąlygos dažnai leidžia jiems aktyviai leisti laisvalaikį lauke važinėjant dviračiais, žaidžiant, todėl yra didelė dantų traumų rizika.
Vertinant, kodėl įvyksta trauma, gauti rezultatai atitinka kitų autorių tyrimų išvadas, kad dažniausios dantų traumų priežastys yra griuvimas, kuris taip pat yra pagrindinė jaunesnių vaikų dantų traumų priežastis. Žaidimai, važinėjimasis dviračiu, muštynės yra dažnesnės vyresnių vaikų dantų traumų priežastys. Tai pastebėjo ir kiti tyrėjai [5, 7].
Dažniausiai dantų traumos metu buvo pažeidžiami centriniai kandžiai, šie duomenys atitinka kitų tyrimų rezultatus [7, 12]. Kaip jau buvo žinoma iš kitų tyrimų, pieniniai dantys dažniau patiria apydančio traumas, tačiau pastovieji dantys – kietųjų danties audinių traumas [7, 12], tai patvirtino ir mūsų gauti rezultatai.
Žinoma, kad traumuoto danties prognozei ypač didelę įtaką turi laikas, per kurį suteikiama pirmoji pagalba. Tik šiek tiek daugiau nei pusė pacientų dėl dantų traumos kreipėsi tą pačią dieną, o kiek mažiau nei vienas procentas pacientų kreipėsi po dantų traumos nepraėjus ir valandai. Gauti duomenys atitinka kitų autorių rezultatus, kad dauguma pacientų po dantų traumos kreipiasi vėlai [12]. Atlikus duomenų analizę, nustatyta, kad jaunesni vaikai statistiškai reikšmingai dažniau kreipiasi kitą dieną po dantų traumos, o vyresni vaikai – tą pačią dieną. Tai būtų galima paaiškinti darant prielaidą, kad vyresnių vaikų tėvai labiau bijo, kad bus prarastas pastovusis dantis, nei pieninis. Be to, pastoviesiems dantims būdingos kietųjų audinių traumos, kurios yra akivaizdesnės, palyginti su pieninių dantų dažniau patiriamomis apydančio audinių traumomis.
Pieniniams dantims dažniausiai taikytas gydymo būdas buvo danties stebėjimas ir danties šalinimas. Galime daryti prielaidą, kad konservatyvųjį pieninių dantų gydymą (dalinę pulpotomiją arba pulpektomiją) yra sudėtinga atlikti mažiems vaikams. Todėl jeigu trauma yra komplikuota ir/arba kelia pavojų pastoviojo danties užuomazgai, arba jeigu pacientas yra nebendraujantis, dažniau yra pasirenkamas radikalus gydymo metodas – danties šalinimas. Pastovieji dantys dažniausiai buvo stebimi, danties vainiko lūžio linija padengiama SJC. Tai yra pirmasis gydymo būdas, taikomas nekomplikuoto vainiko lūžio atveju (dažniausia pastoviųjų dantų trauma). Dantys buvo įtvėriami lanksčiu įtvaru. Vadinasi, daugeliu atveju pirmoji pagalba pacientams nebuvo suteikta ten, kur turėtų: PSPC, poliklinikose. Panašūs duomenys gauti ir kitame tyrime [12].
Pieniniams dantims rečiau nustatyta dantų traumų komplikacijos (10,5 proc. pieniniams dantims ir 19,6 proc. pastoviesiems dantims). Panašus traumų komplikacijų procentas nurodytas ir kitame tyrime [28]. Šiuos duomenis galima paaiškinti tuo, jog abejotinos progonozės pieniniai dantys
39
dažniausiai yra šalinami iš karto po traumos, o pastoviesiems dantims, siekiant išsaugoti jų gyvybingumą, yra bandoma taikyti neinvazinį gydymo būdą. Jam nepasiteisinus - didesnės apimties gydymą. Dėl šios priežasties ir komplikacijos galėjo būti dažnesnės pastoviųjų dantų grupės. Dantų traumų komplikacijos dažniau įvykdavo greitai, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo. Tai įrodo, kad dantų traumų komplikacijos gali būti ir vėlyvosios, todėl yra reikalinga ilgalaikė stebėsena [29]. Dažniausiai pieninių dantų traumų komplikacijos buvo gydomos šalinant dantį, pastoviųjų dantų - taikant endodontinį gydymą, kalcio hidroksido terapiją.
Pastoviųjų dantų avulsija sudarė 10 proc. visų pastoviųjų dantų traumų, nors literatūroje nurodomas jų paplitimas yra 0,5–3 proc. [17]. Panašus skaičius, kaip ir mūsų tyrime, nustatytas ir kitų autorių [30]. Galima daryti išvadą, kad gydytojams odontologams dažnai trūksta žinių apie traumas, šiuo atveju – avulsijos gydymą. Todėl šią sunkia dantų traumą turinčius pacientus odontologai iš karto siunčia į tretinio lygio paslaugas suteikiančią gydymo įstaigą. Pastoviųjų dantų avulsija yra viena iš sunkiausių traumų, kuriai įvykus ypač svarbu ankstyva pirmoji pagalba. Tačiau daugiau nei trečdaliui pacientų, kurie kreipėsi į PSPC, polikliniką, pirmoji pagalba nebuvo suteikta.
Traumos metu daugiausia buvo pilnai išmušta dantų 7–9 metų amžiaus vaikams, dažniausiai
pažeisti dantys buvo centriniai kandžiai. Šiam amžiui būdinga, kad šaknys dar nesusiformavusios, jos būna trumpesnės, dentino sienelės plonesnės. Dantis praradęs savo gyvybingumą, toliau negali vystytis, todėl būna silpnas ir gali neatlaikyti fiziologinių jam tenkančių jėgų [31]. Pastovieji dantys, turintys nesusiformavusias šaknis, turi didesnes regeneracines galimybes, tačiau revaskuliarizacija įvyksta retai. Regeneracinis gydymas taip pat vertinamas kontraversiškai, nes ne visada galima pasiekti tolesnį šaknies vystymąsi ir dentino sienelių storėjimą. Taip pat yra žinoma, kad dantys, turintys nesusiformavusias šaknis, yra dažniau pažeidžiami išorinės šaknies rezorbcijos, kuri būna labai greita [26, 31]. Todėl literatūroje jaunas paciento amžius ir nesusiformavusios šaknys yra išskiriami kaip blogos avulsiją patyrusio danties prognozės prediktoriai [32].
Kadangi dauguma vaikų avulsiją patiria 7–9 metų amžiaus, jiems dar nėra įvykęs augimo spurtas. Visada reikėtų stengtis išlaikyti dantį, atliekantį fiziologinio implanto funkciją iki tol, kol baigisis veido vystimasis ir augimas. Jeigu dantis yra prarandamas dar vykstant augimui, ortopedinis defekto atkūrimas yra komplikuotas [33]. Kita problema, iškylanti dėl jauno paciento amžiaus, yra infrapozicijos grėsmė. Pakaitinė šaknies rezorbcija yra dažna komplikacija po danties avulsijos, dažnesnė, jeigu avulsija įvyko mokyklinio amžiaus vaikui. Augančiam vaikui šis sutrikimas sukelia didesnius padarinius [26,34]. Pakaitinė šaknies rezorbcija sutrikdo alveolinės ataugos kaulo augimą ir pacientui atsiranda infrapozicija – danties vainikas yra įtraukiamas į kaulą. Ypač sunki infrapozicija būna, jeigu vyksta per augimo spurtą, vyraujant vertikaliajam veido augimui [34]. Vienas iš
40
veiksmingiausių infrapozicijos gydymo būdų, siekiant garantuoti alveolinės ataugos vystymąsi, yra dekoronacija. Ją reikia atlikti, kol infrapozicija nėra toli pažengusi, prieš augimo šuolį, mergaitėms anksčiau, berniukams vėliau [35]. Tačiau visas gydymas turi būti parenkamas pagal paciento augimą – analizuojamos paciento augimo kreivės, daromas cefalometrinis tyrimas, kad dekoronacija būtų atlikta laiku, nepasibaigus alveolinės ataugos augimui [34].
Iš visų pacientų, kurie kreipėsi pirmosios pagalbos į Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos kliniką, pusė jų dantį atsivežė sausą arba vandenyje. Tik maža dalis pacientų kreipėsi per valandą po dantų traumos, nors avulsijos atveju laiko veiksnys yra ypač svarbus. Tai įrodo, kad pacientų tėvams, mokytojams ir treneriams trūksta duomenų apie pirmąją pagalbą, įvykus dantų traumai. Žinoma, įtakos gali turėti ir kiti veiksniai. Petrovic ir kiti tyrime išskyrė pagrindines priežastis, nulėmusias per vėlai atliktą pilnai išmuštų dantų reimplantaciją: žinių apie danties replantavimo svarbą trūkumas, traumos įvykio aplinkybės (dažnai avulsija įvyksta sunkių kūno traumų metu, kai yra rimtesnių sveikatai gretutinių sužalojimų) bei nesupratimas, kad įvyko avulsija – minkštųjų audinių sužeidimai ir kraujavimas gali maskuoti avulsiją arba jie gali būti sumaišyti su dantų pažeidimais [36]. Būtina sudaryti tinkamas sąlygas avulsiją patyrusiam dančiui taisyklingai transportuoti. Vietose, kur dažniausiai įvyksta dantų traumos (ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose, sporto mokyklose, klubuose, baseinuose, čiuožyklose, skubiosios pagalbos automobiliuose) turėtų būti transportavimo dėžutės su Henkso subalansuotos druskos tirpalu („rescue box“).
Iš viso 68 proc. po avulsijos gydomų dantų nustatytos komplikacijos. Dažniausios buvo danties netekimas, sukeliantis jauniems žmonėms ortopedinio gydymo problemų bei uždegiminė šaknies rezorbcija, kaip ir nurodoma literatūroje [26, 33]. Duomenų apie pakaitinę šaknies rezorbciją šio tyrimo metu nebuvo, nors tai yra dažna komplikacija po avulsijos [9]. Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad palyginti su kitomis komplikacijomis, ji atsiranda vėliausiai, todėl gali būti, kad traumuoto danties stebėjimas buvo jau nutrūkęs. Daugiausia komplikacijų buvo ankstyvosios, atsirandančios iki trijų mėnesių po traumos, antroje vietoje pagal skaičių jų įvyksta praėjus metams ir daugiau po avulsijos. Todėl didelis ankstyvųjų ir vėlyvųjų komplikacijų skaičius po avulsijos įrodo, kad ilgalaikis traumuoto danties stebėjimas yra būtinas, antraisiais metais po įvykio net dažnesnis nei nurodytose gairėse, siekiant laiku pastebėti ir gydyti atsiradusias komplikacijas. Mokslo literatūroje teigiama, kad antraisiais metais po dantų avulsijos pacientų lankomumas pakartotiniems vizitas sumažėja per pusę [36].
Tyrimo trūkumai: buvo nagrinėjami ligos atvejai pacientų, kurie kreipėsi iš kitų gydymo įstaigų, todėl ilgalaikis dantų stebėjimas ne visuomet vyko Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikoje. Todėl duomenys apie dantų traumų komplikacijas gali būti ne visi ir netikslūs.
41
Norėčiau padėkoti Burnos priežiūros ir vaikų odontologijos klinikos registratūros darbuotojoms už pagalbą ir kantrybę, statistikos inžinierei I. Nedzelskienei už pagalbą, atliekant statistinę analizę.
Išvados
1. Dantų traumas patyrė daugiau berniukų (63,2 proc.) nei mergaičių (36,8 proc.). Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo vyresnių nei 8 metų vaikų amžiaus grupėje, o 0–3 metų grupėje mergaičių buvo statistiškai reikšmingai daugiau (p < 0,01). Daugiausia kreipėsi 0-3 metų amžiaus (35 proc.) ir 7–10 metų amžiaus vaikų (37,9 proc.).
2. Dažniausiai dėl dantų traumų kreipiamasi vasarą, statistiškai reikšmingai (p < 0,05) dažniau negu žiemą ir pavasarį. Dažniausia priežastis buvo griuvimas (56 proc.), žaidimai, dviratis, muštynės (20 proc.). Vaikai, patyrę dantų traumas dėl muštynių, buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei vaikai, patyrę dantų traumas dėl kitų priežasčių (p < 0,01). Vaikai, patyrę dantų traumas žaisdami ar bevažiuodami dviračiu, buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei vaikai, patyrę dantų traumas griūdami (p < 0,01).
3. Dalinis šoninis išnirimas ir įmušimas dažniausiai įvykdavo pieninių dantų, o nekomplikuotas vainiko lūžis nustatytas pastoviųjų dantų traumas patyrusiems vaikams (p < 0,01). Tiek pieninių, tiek pastoviųjų dantų grupėje, dažniausiai pažeidžiami buvo viršutinio žandikaulio centriniai kandžiai, vienas arba du dantys.
4. Dažniausiai taikyti gydymo būdai pieniniams dantims buvo ilgalaikis stebėjimas ir danties šalininimas, pastoviesiems dantims – ilgalaikis stebėjimas, danties vainiko lūžio padengimas SJC, įtvėrimas lanksčiu įtvaru. 10,5 proc. pieninių ir 19,6 proc. pastoviųjų dantų atsirado komplikacijos. Pastoviesiems dantims dažniau nustatyta pulpos nekrozė, viršūninis periodontitas, išorinė šaknies rezorbcija arba danties netekimas, pieniniams dantims - pulpos nekrozė ir viršūninis periodontitas. Pieninių dantų traumų komplikacijoms dažniausiai taikyti gydymo būdai buvo danties šalinimas arba danties šalinimas, paskyrus antibakterinę terapiją, o pastoviesiems dantims dažniausiai buvo taikomas endodontinis susiformavusių šaknų gydymas ir kalcio hidroksido terapija.
5. 35 proc. pacientų, kurie kreipėsi į gydymo įstaigą dėl danties avulsijos, nebuvo suteikta pirmoji pagalba. 50 proc. pacientų dantį laikė sausai arba vandenyje. Dažniausiai taikytas gydymo būdas buvo dantų įtvėrimas lanksčiu įtvaru. 68 proc. po avulsijos gydytų dantų nustatyta komplikacijos. Dažniausios komplikacijos buvo danties netekimas ir išorinė šaknies rezorbcija.
42
Metodinės rekomendacijos
1. Būtina gerinti tėvų, ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigų, skubiosios pagalbos darbuotojų, trenerių žinias ir rekomenduoti kaip elgtis, įvykus dantų traumai. Labai svarbu, kad minėti asmenys suprastų laiko, per kurį traumuotajam bus suteikta pirmoji pagalba bei pradėtas gydymas, svarbą. Būtina žinoti, kad įvykus avulsijai, tinkamiausia taktika yra bandyti įvykio vietoje sugrąžinti dantį į alveolę, jeigu taip nebuvo padaryta – transportuoti dantį tinkamoje terpėje (piene, kiaušinio baltyme, fiziologiniame tirpale).
2. Kad dantų traumos neįvyktų, vaikai neturi būti palikti be priežiūros. Dėmesį reikėtų skirti vaikams, bandantiems stovėti, vaikščioti. Traumas šiuo laikotarpiu gali apsunkinti burnoje laikomi kieti daiktai: čiulptukas, buteliukas, žaislas. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai neturėtų būti paliekami be priežiūros žaidimų aikštelėse, važinėdami dviračiu, riedučiais, būtinas šalmas, apsaugos.
3. Treniruočių ir varžybų, ypač kontaktinio sporto, metu būtina dėvėti dantų apsaugas. Laikytis saugaus elgesio taisyklių baseinuose, vandens pramogų parkuose, kur galima paslysti ir griūti. Siektina, kad ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose, sporto mokyklose, klubuose, baseinuose, čiuožyklose, skubiosios medicinos pagalbos automobiliuose būtų dantims transportuoti tinkama terpė (“rescue box”).
4. Būtina plėsti gydytojų odontologų žinias apie dantų traumų gydymą, dantų, turinčiu susiformavusias ir nesusiformavusias šaknis, gydymo ypatumus. Tai galima atlikti, rengiant seminarus, praktinius įtvarų dėjimo mokymus. Danties vainiko lūžio padengimas SJC, atsivėrusios pulpos padengimas odontotropine medžiaga, lankstaus įtvaro uždėjimas nereikalauja didelių gydytojo odontologo gebėjimų, laiko ar materialinių sąnaudų, tačiau atliktas nedelsiant, labai didina danties išlikimo prognozes. Ilgalaikis stebėjimas yra būtina sąlyga, norint užkirsti kelią komplikacijoms ir išsaugoti dantį.
