MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
AGNĖ ORADAUSKAITĖ
DAILIOJO ČIUOŽIMO TRENIRUOTES LANKANČIŲ VAIKŲ
FIZINIŲ YPATYBIŲ IR TRAUMŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ SĄSAJŲ
ĮVERTINIMAS
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Lekt. dr. Ernesta Gurskienė
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS ANALIZĖ... 8
1.1. Fizinis aktyvumas ... 8
1.1.1. Fizinio aktyvumo įtaka sveikatai ... 8
1.1.2. Skirtingo amžiaus vaikų fizinis aktyvumas ... 9
1.1.3. Tinkamas amžius sporto specializacijai ... 11
1.1.4. Fizinių gebėjimų lavinimas ... 12
1.1.5. Fizinės ypatybės - pusiausvyra ir koordinacija... 13
1.1.6. Fizinė ypatybė - jėga... 17
1.1.7. Fizinės ypatybės - greitumas ir vikrumas ... 20
1.2. Veiksniai, sąlygojantys fizinius gebėjimus ... 20
1.2.1. Plokščiapėdystė ... 20
1.2.2. Dailiojo čiuožimo treniruočių metodika ... 21
1.3. Dailusis čiuožimas ... 22
1.3.1. Čiuožimo traumų etiologija ... 23
1.3.2. Pasikartojančios traumos ... 24
1.3.3. Nutrynimai, nuospaudos, mėlynės ... 26
1.3.4. Traumos įvykusios dėl per didelio fizinio krūvio ... 26
1.3.4. Traumų profilaktika ... 27
2. DARBO TIKSLAS ... 29
3. DARBO UŽDAVINIAI ... 30
4. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 31
4.1. Tyrimo organizavimas ... 31
4.2. Tiriamojo kontingento charakteristika... 32
4.3. Tyrimo metodai, įvertinti fizines ypatybes ... 32
4.4. Anketinė apklausa... 39
4.5. Statistinė duomenų analizė ... 39
5. REZULTATAI ... 41
5.1. Fizinių ypatybių įvertinimo rezultatai ... 41
5.1.1. Pusiausvyros ir koordinacijos įvertinimo rezultatai ... 41
5.1.2. Greitumo ir vikrumo rezultatų įvertinimas ... 44
5.1.3. Staigiosios jėgos rezultatų įvertinimas ... 47
5.1.4. Liemens raumenų statinės jėgos rezultatų įvertinimas ... 49
5.2. Fizinių ypatybių ir traumų sąsajų įvertinimas ... 51
7. IŠVADOS ... 61
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62
MOKSLO PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 63
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 64
SANTRAUKA
Agnė Oradauskaitė. Dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizinių ypatybių ir traumų rizikos veiksnių sąsajų įvertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – lekt. dr. Ernesta Gurskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, sporto institutas. Kaunas, 2016; 71psl.
Darbo tikslas: įvertinti čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizines ypatybes, apatinių galūnių traumų rizikos veiksnius bei sąsajas tarp jų.
Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizines ypatybes ir palyginti pagal lytį ir pėdos skliauto suplokštėjimą. 2. Įvertinti vaikų, lankančių dailiojo čiuožimo treniruotes, apatinių galūnių traumų pasireiškimą sąlygojančius veiksnius bei traumų tikimybę. 3. Įvertinti vaikų, lankančių dailiojo čiuožimo treniruotes, fizinių ypatybių, veiksnių, sąlygojančių fizines ypatybes bei traumų sąsajas.
Tiriamųjų kontingentas: Į tyrimą buvo kviečiami, dailiojo čiuožimo čiuožėjai. Viso buvo 23 tiriamieji (n=23). Vaikų amžius svyravo nuo 7 iki 10 metų amžiaus (7,86 ± 0,834 metai). Visi vaikai (10 berniukų, 13 mergaičių) lanko čiuožimo užsiėmimus vienerius ar daugiau metų.
Tyrime taikyti metodai: atliekant tyrimą naudota padobarografinis tyrimas, dinaminės pusiausvyros „Y” testas, „Flamingo“ testas ir „Žvaigždės“ testas, šuolio į aukštį testas, „Lentos” testas. Tyrimo duomenys buvo apdoroti SPSS 22.0, Microsoft Excel 2013 kompiuterinėmis programomis.
Rezultatai ir išvados: 1. Nustatėme, kad dailiojo čiuožimo užsiėmimus lankančių vaikų fiziniai gebėjimai skiriasi priklausomai nuo pėdos skliauto – normalų pėdos skliautą turintys vaikai pasižymi geresniais fiziniais gebėjimais nei plokščiapėdžiai vaikai. Įvertinus dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų rezultatus pagal lytį nustatėme, kad mergaičių visi vertinti fizinio pajėgumo komponentai buvo geresni nei berniukų.
2. Nustatyta, kad dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų apatinių galūnių traumos nėra susiję su apšilimo atlikimu prieš dailiojo čiuožimo treniruotes bei treniruočių trukme. Įvertinus traumų tikimybę, nustatėme, kad berniukų traumų tikimybė didesnė lyginant su mergaičių bei plokščiapėdžių traumų tikimybė didesnė nei normalų pėdos skliautą turinčių vaikų.
3. Tyrimas parodė, kad tirtų vaikų fizinių ypatybių testų rezultatai yra reikšmingai susiję su apatinių galūnių traumų pasireiškimu, pėdos skliauto suplokštėjimu bei lytimi.
SUMMARY
Agnė Oradauskaitė. Evaluation of physical characteristics and injury risks interface among children, attending figure skating classes, Master’s Thesis / Scientific Supervisor Lecturer PhD. Ernesta Gurskienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Institute of Sport. – Kaunas, 2016.
The aim of the Master Thesis was to assess figure skaters’ physical characteristics, the risk of lower limb injuries and the links between them.
The tasks: 1) to evaluate physical characteristics of children attending figure skating classes and compare to gender and feet arch flattening; 3) to evaluate the occurrence of lower limb injuries among young figure skaters; 4) to evaluate the connection between physical characteristics, factors, which cause physical characteristics, and injuries, among children, who attend figure skating lessons. Methodology: survey, Pedobarography Test, “Y” Balance Test, Flamingo Balance Test, STAR Agility Test, 10m Running Test, Vertical Jump Test, Core Strength Test. The data was analysed using SPSS 20.0 and Microsoft Excel 2010 software programmes.
Participants: figure skaters, who attended classes for at least one year, were invited to the study. Group was small (n=23), 10 boys and 13girls. Children age was from seven to ten years old (7,86 ± 0,834 years).
Conclusions: 1. We found that children attending figure skating classes physical capacity varies depending on the arch of the foot - children with the normal foot vault have better physical abilities than children with flatfeet. After assessing results by gender of children attending figure skating, it was found that all girls’ physical fitness components were better than boys.
2. It was found that lower extremity injuries are not related with the warm-up before figure skating practice and training on ice duration among figure skaters. The assessment of the risk of injuries showed that boys are more likely to injure compared to girls and children with flatfeet injure more likely than children with normal feet vault.
3. The study showed physical properties test results of tested children are significantly associated with lower extremity injuries manifestation of the foot arch flattening and gender.
ĮVADAS
Temos aktualumas. Vaikystė yra labai reikšmingas žmogaus raidos laikotarpis. Vaikai, pradėję lankyti mokyklą, patiria gyvenimo stiliaus „lūžį“ – iš žaidžiančio vaiko tampa mokiniu. Dėl naujų reikalavimų ugdymo procese, sveikatos kompetencijos stokos, fizinio nebrandumo (neharmoningo vystymosi, silpnų raumenų, nepakankamai išlavintų judėjimo įgūdžių ir fizinių ypatybių) patiria didelių sunkumų, ypač adaptacijos laikotarpiu. Todėl fizinė veikla ir sveikatos ugdymas yra viena iš pamatinių vaikų brandinimo dalių (1).
Visapusiškas fizinis pasirengimas – tai vienas iš svarbiausių reikalavimų, į kurį kreipiama labai daug dėmesio mažųjų sporte. Pažymima, kad ypač svarbu naudoti tinkamus metodus treniruotėse, bei priemones siekiant užsibrėžtų sportinių tikslų. Būtina tinkamai pasirinkti tinkamą psichologinio, techninio bei fizinio rengimo santykį (2). Dar didesnę reikšmę fizinių ypatybių lavinimas įgyja vaikų augimo laikotarpiu, jam augant, bręstant (3). Ne mažiau svarbu sekti jaunųjų̨ sportininkų fizinės būklės, darbingumo kaitą , atliekant skirtingus fizinius krūvius (4).
Fizinis pajėgumas – fizinio pajėgumo ir įgimtų savybių nulemiančių su sveikata ir judėjimo sugebėjimais susijusių požymių visuma. Fizinių įgūdžių susijusių su sveikata komponentai (kūno kompozicija, lankstumas, širdies ir kraujagyslių̨ sistemos ištvermė̇, griaučių̨ raumenų̨ ištvermė̇ ir jėga, vis dažniau prie šių̨ komponentų priskiriama staigioji jėga) yra daug reikšmingesni sveikatai negu su judėjimo įgūdžiais susijusio fizinio pajėgumo komponentai (vikrumas, pusiausvyra, koordinacija, greitumas, reakcijos trukmė). Pastarieji komponentai netiesiogiai veikia sveikatos būklę̨ , o tiesiogiai – sportinius / atletinius laimėjimus, rezultatus (5).
Dirbant su vaikais, lavinant jų motorinius įgūdžius, visada reikia prisiminti, kad vaikas nėra suaugusio žmogaus miniatiūrinė kopija. Kuo vaikai mažesni, tuo jų organizmai pasižymi didesniu savitumu.
Teorinė ir praktinė reikšmė. Teorinėje dalyje apžvelgta medžiaga leidžia geriau suvokti kodėl yra svarbu ugdyti vaikų koordinacinius gebėjimus, pusiausvyrą, staigiąją jėgą, greitumą, kaip fizinių ypatybių lavinimą paversti įdomiu ir naudingu procesu.
Dailusis čiuožimas – viena iš daugiausiai sugebėjimų reikalaujanti sporto šakų, kuri gali būti naudojama, kaip specifinė metodika vaikų ugdymui ir sveikai gyvensenai. Dailusis čiuožimas reikalauja ne tik kryptingo fizinio pasiruošimo, bet ir balerinos grakštumo ir vikrumo, sprinterio greitumo, menininko kūrybiškumo ir atlikėjo talento.
Siekiant pagerinti vaikų fizinių ypatybes, tausojant sveikatą, nuolatos ieškoma naujų tyrimų būdų. Vienas pagrindinių fizinių ypatybių parametrų kontroliavimo būdų yra vaikų testavimas ir vertinimas. Pagal nustatytas normas vaikų fiziniai su gebėjimai turi atitikti nustatytas normas. Naudojant naują ir informatyvų būdą, padobarografą, buvo analizuojama vaikų pėdos, atliktas
eksperimentinis žmogaus fizinių ypatybių įvertinimas. Taip pat buvo naudojami atliktos apklausos duomenys, apie patiriamas apatinių galūnių traumas, bei kaip fizinių ypatybių lavinimas susijęs su patiriamomis traumomis.
Temos naujumas. Tarp įvairių kitų sportinių užsiėmimų, vaikų, lankančių dailiojo čiuožimo užsiėmimus, fizinės ypatybės ir koordinaciniai parametrai yra mažiausiai tyrinėti. Todėl temos naujumą sudaro dar ir tai, kad:
1. Nepavyko rasti tyrimų atliktų Lietuvoje, kuris įtrauktų ir dailiojo čiuožimo aspektus. 2. Nėra daug literatūros, mokslinių straipsnių ar kitokios medžiagos, kurioje būtų analizuojama fizinių ypatybių lavinimo svarba dailiajame čiuožime, bei kaip fizinis pajėgumas siejasi su patiriamomis traumomis.
3. Tyrime naudoti įvairūs inovatyvūs testai, tokie kaip „Just Jump” vertikalaus šuolio sistema, dinaminės pusiausvyros „Y” testas. Naudota ir naujoviška pedobarografo sistema.
Darbo tikslas. Įvertinti čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizines ypatybes, apatinių galūnių traumų rizikos veiksnius bei sąsajas tarp jų.
1. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Fizinis aktyvumas
1.1.1. Fizinio aktyvumo įtaka sveikatai
H. Heinė yra sakęs, kas didžiausias grožis žemėje – tai sveikata. Sveikatos sąvoką galima suvokti ir kaip pagrindinių organizmo funkcinių sistemų rezervinių galimybių visumą, į kurią turėtų būti įtraukta ne tik esama organizmo funkcinė būklė, bet ir galimybė ją reguliuoti ir pagerinti. Gera sveikata yra svarbi gyvenimo kokybės sudėtinė dalis ir pagrindinė prielaida asmens socialiniam bei ekonominiam vystymuisi (6). Aktyvi fizinė veikla laisvalaikiu praturtina asmenybės saviraišką, atskleidžia naujų ugdomųjų vertybių turinį, kuria naujas elgsenas ir bendravimo formas, tobulina judesių kultūrą. Dėl to fizinis aktyvumas tampa viena iš pagrindinių individo fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų (7).
Kasdieninėje mūsų fizinėje veikloje, tokioje kaip vaikščiojimas, bėgimas ar šokiai, dalyvauja didžioji dauguma mūsų kūno sistemų, kurių veikimas turi būti išskaidytas iki smulkiausių struktūrų veiksmų. Tai yra reikalinga, kad būtų galima koordinuoti visą kūną kaip vienetą (8).
Stengiantis skatinti mokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą, sveikatos mokymo ir ligų̨ prevencijos centras sudarė tokią aktyvumo piramidę (9), nurodydami, kokio pobūdžio veikla, kokiu intensyvumu rekomenduojama užsiimti fizine veikla (1 pav.).
Fiziniai pratimai padeda nuosekliai vystytis raumenų̨ sistemai. Mankšta palengvina organizmo senėjimo procesą̨. Reguliariai atliekant mankštą̨ nuo vaikystės iki senyvo amžiaus išlieka didesnės galimybės tinkamai panaudoti savo fizines galimybes, bei išlikti žvaliems ilgesnį laiką (10).
1.1.2. Skirtingo amžiaus vaikų fizinis aktyvumas
Vaikystė yra labai reikšmingas žmogaus raidos laikotarpis. Vaikai, pradėję lankyti mokyklą, patiria gyvenimo stiliaus „lūžį“ – iš žaidžiančio vaiko tampa mokiniu. Dėl naujų reikalavimų ugdymo procese, sveikatos kompetencijos stokos, fizinio nebrandumo (neharmoningo vystymosi, silpnų raumenų, nepakankamai išlavintų judėjimo įgūdžių ir fizinių ypatybių) patiria didelių sunkumų, ypač adaptacijos laikotarpiu. Todėl fizinė veikla ir sveikatos ugdymas yra viena iš pamatinių vaikų brandinimo dalių (11). Fiziniai pratimai, sportavimas yra skoliozės, plokščiapėdystės, nugaros skausmų profilaktinė priemonė, padedanti stiprinti kaulus, raumenis, gerinti kvėpavimą̨, širdies darbą̨, grūdinti organizmą̨ (12).
Įvairaus amžiaus vaikų fizinio aktyvumo ypatumų analizavimas, fizinio aktyvumo skatinimas, sveikatos stiprinimas ir sveikos gyvensenos propagavimas yra aktualūs klausimai šiuolaikinės visuomenės sveikatos moksle (13).
Fizinis aktyvumas - viena svarbiausių vaiko sveikos gyvensenos sudedamųjų, nuo kurios priklauso sveikos gyvensenos užtikrinimas, fizinis išsivystymas, vaiko branda, fizinės ir psichinės sveikatos stiprinimas (14). Pasak Birutės Strukčinskienės, vaikai ir paaugliai dažniau renkasi pasyvų gyvenimo būdą, daugiau laiko praleidžia žaisdami kompiuteriu, žiūrėdami įvairius filmukus per televiziją, laisvalaikiu mažai sportuoja, neišreiškia didelio noro aktyviai leisti laisvalaikio bet kokia forma. Ypač svarbu nuo mažens formuoti teisingas nuostatas į sportavimą, pakankamą fizinį aktyvumą, pasyvios ir aktyvios veiklos darną, aktyvų gyvenimo būdą, sveiką gyvenseną (15).
Vaiko judėjimas yra biologinis poreikis, kurio metu jis pažįsta pasaulį ir save. Žmogaus organizmas nuolatos vystosi, tai yra nesibaigiančių pokyčių, naujų funkcijų ir naujų veiklos rūšių visuma. Motorinių funkcijų pažinimas padeda geriau suprasti, kodėl judėjimas yra toks svarbus vaikų gyvenime.
Vilniaus universiteto anatomų S. Pavilionio, G. Česnio ir kitų yra išskiriami tokie vaiko augimo tarpsniai:
naujagimystę (nuo gimimo iki 28 d.); kūdikystę̨ (nuo 29 d. iki 12 mėn. imtinai);
ankstyvąją vaikystę (nuo 1 metų iki 3 metų); pirmoji vaikystė (nuo 3 metų iki 6-7 metų); antroji vaikystė (nuo 7 metų iki 12 metų).
Kanados trenerių asociacijos pateiktoje lentelėje (2 pav.) matoma įgūdžių išmokimo seka (16).
2 pav. Įgūdžių seka
Sveikos gyvensenos viena sudedamųjų yra fizinis aktyvumas, judėjimas. Šis lemią gyvenimo kokybės ir gerovės lygį. Didesnis darbingumas, padidėjusi išraiška, savigarba, pagerėjusi išvaizda, geresnė miego kokybė – visa tai yra fizinio aktyvumo pasekmė. Atliktuose tyrimuose įrodyta, jog fizinis aktyvumas, nepriklausomai nuo intensyvumo ar žmogaus fiziologijos, lemia teigiamą emocijų efektą. Vaikams tai pasireiškia stipresniu augimu, vystymusi, stabilesne psichine būkle, stiprina griaučių-raumenų sistemą, širdies ir kraujagyslių sistemą, bei suformuoja taisyklinga požiūri į aktyvų gyvenimą, bei tinkamus laikysenos įgūdžius (17). Fizinis aktyvumas vaikams turi teigiamą poveikį tik tada, kai fizinis krūvis parenkamas pagal kiekvieno vaiko fizinį ir psichologinį išsivystymą, charakterį.
1.1.3. Tinkamas amžius sporto specializacijai
Tėvelių vaidmuo vaiko sporte labai svarbus. Būtina padrąsinti bei suteikti pozityvo savo vaikams, skatinti tobulėjimą (18). Ieškant pasirinkimo svarbu atsižvelgti ir į traumų riziką. Vienose sporto šakose ji mažesnė, kitose didesnė, kas privers pagalvoti ar esate pasiryžę rizikuoti savo vaiko sveikata.
Daugelis tėvų ilgai svarsto kuria linkme reikėtų nukreipti savo vaikus, kokį būrelį jiems lankyti. Būrelių yra platus pasirinkimas, tačiau informacijos kokį sportą ir kokiame amžiuje pasirinkti nėra pakankamai (19).
Renkantis sporto šaką būtina atsižvelgti į savo vaiko pomėgius, įvertini ar užsiėmimas patinka jūsų vaikui, charakterį, ar tai būtų komandinis ar individualus, fizinius gebėjimus, amžių, kas yra vienas svarbiausių aspektų renkantis sporto šaką. Atsižvelgiant į vaiko amžių pirmiausia būtina išsiaiškinti kokius fizinius gebėjimus, bei kitas savybes reikia lavinti (20).
Pirmojoje vaikystėje vaikas sparčiai auga, mokosi vis naujesnių ir įvairesnių dalykų. Vaiko smegenys šiame laikotarpyje pasiekia 90% suaugusio žmogaus smegenų svorio, nors ir visas kūno svoris sudaro tik trečdalį žmogaus svorio (21). Iki mokykliniame amžiuje vystosi už akių- rankų judesių koordinaciją atsakingos smegenų sritys (22). Šiame amžiuje svarbu vaikui leisti judėti pačiam, be tėvų pagalbos. Patartina lavinti pagrindinius judamuosius gebėjimus: ropojimą, šliaužimą, bėgimą, šokinėjimą, gaudymą. Šiuos gebėjimus galima lavinti nebūtinai sporto mokykloje ar salėje – tam puikiai tinka kiemas, žaidimų aikštelė.
Prieš mokykliniame amžiuje (5-7 metų amžiaus) vaikai pradeda bendrauti ir žaisti su kitais vaikais. Vaikai dalinasi žaislai, nustatinėja savo taisykles, skirstosi vaidmenimis žaidimuose. Žaidimų metu, pagal savo nustatytas taisykles, vaikai atranda naujų fizinių sugebėjimų, sustiprina motorinius įgūdžius, tokius kaip metimą, gaudymą, koncentraciją (23).
Mokykliniame amžiuje (7-12 m.) labiausiai pasireiškia motorinių įgūdžių lavinimas: pusiausvyra sustiprėja;
koordinaciniai gebėjimai ir kūno kontrolė pagerėja; padidėja jėga;
pagerėja dėmesio koncentracija; pagerėja visos fizinės ypatybės.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog siekiant išlavinti vaiko supratimą bei fizines galimybes geriausias laikotarpis yra 7-12 metų (antroji vaikystė). Šiuo gyvenimo tarpsniu, susiformuoja požiūris į aktyvų gyvenimą, taip pat literatūroje galima rasti, kad pasiekiamas 75 procentų koordinacinių gebėjimų prieaugis. Rusijos mokslininkų atliktuose tyrimuose išskiriama, jog tokias sporto šakas kaip akrobatiką, sportinę gimnastiką bei dailųjį čiuožimą, vaikai pradėję lankyti 7 metų amžiaus, sugeba
pasiekti didelių aukštų pasiekimų jau apie 13-14 metus (ypač mergaitės) (24). Šiose sporto šakose aukštus laimėjimus sąlygoja ištreniruoti koordinaciniai gebėjimai. Vėliau dėl besikeičiančio organizmo lytinio brendimo metu pablogėja sugebėjimai, arba išlieka tokie patys kurį laiką. Tai vyksta dėl hormonų poveikio centrinei nervų sistemai, besikeičiančio svorio, kūno ilgio. Tuomet sumažėja fizinis aktyvumas, o tai lemia tikslumo ir taiklumo pablogėjimą, lyginant su jaunesnio amžiaus vaikais. Todėl šiame amžiuje reikėtų rinktis tokias sporto šakas kaip bėgimas, gimnastika, plaukimas, tenisas, futbolas, dailusis čiuožimas.
10-12 metų amžiaus vaikai gali išbandyti sporto šakas, kuriose reikalaujama kompleksinių įgūdžių. Futbolas, krepšinis, ledo ritulys, tinklinis, kovos menai. Šiuo augimo laikotarpiu prasideda ir paauglystė, todėl labai svarbu nepamiršti pokyčių, kurie gali laikinai paveikti vaikų pusiausvyrą bei koordinaciją (25).
Svarbi yra metodika naudojama treniruoti vaikus, kad nebūtų pakenkta vaikų fiziologinei bei psichologinei raidai. Treneris turi sugebėti derinti specialiuosius koordinacinius judesius bei specifinį koordinacinių gebėjimų lavinimą, siekiant visapusiško vaiko auklėjimo. Pavyzdžiui, dailiajame čiuožime lavinama būtina pusiausvyra, ritmo jautimas bei vestibulinės funkcijos, prisideda ir prie bendro vaiko auklėjimo ir visapusiško organizmo vystymo. Reikia mokėti derinti bendruosius ir specialiuosius koordinacinius judesius (26).
Labai svarbu nepamiršti, kad per ankstyva specializacija, blogas fizinis pasiruošimas karjeros siekimui ir konkurencijai, dažnai gali pakenkti vaiko visapusiškam augimui. Per mažas bendras fizinis aktyvumas yra pagrindinė didėjančios traumų rizikos priežastimi JAV. Nors ir prie traumų rizikos vėlesniuose karjeros etapuose prisideda ir pasikartojančios traumos, raumenų disbalansas, netinkama avalynė, tačiau pagrindinis vaidmuo tenka prastai fiziniai parengčiai, testuojant pagrindinius judėjimo įgūdžius (27). Nepakankama nervų sistemos adaptacija, kaulų raumenų sistemos stiprinimas gali turėti įtakos sportininkų traumų rizikos didėjimui brendimo laikotarpiu. Mokslininkai tiriamuosiuose darbuose pabrėžia, kad svarbu skatinti dalyvavimą fizinėje veikloje ir lavinti įgūdžius vaikystėje, siekiant išvengti vystymosi bei nervų ir kaulų raumenų sistemų pajėgumo nuosmukio paauglystėje (28).
1.1.4. Fizinių gebėjimų lavinimas
Fizinės ypatybės – tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį, jos skirstomos: Ištvermė – žmogaus gebėjimas ilgai tęsti pasirinktą intensyvų darbą, priešinantis atsirandančiam nuovargiui. Jėga – žmogaus gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorinį pasipriešinimą arba jam priešintis. Greitumas – žmogaus gebėjimas greitai pradėti judesį (judesio reakcija), greitai atlikti judesius (judesio greitis) ir per trumpą laiką atlikti kuo daugiau judesių
(judesių dažnis). Lankstumas – gebėjimas atlikti judesius kiek galima didesne amplitude. Pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius judesius. Vikrumas – sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius. Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis (29).
Adaškevičienė (30) teigia, jog judėjimo gebėjimų̨ mokymo sistema gana sudėtinga. Todėl labai svarbu pratybų̨ specifika, pratimų pobūdis, jų̨ atlikimo sąlygos. Fizinių ypatybių lavinimą̨ lemia parinktų pratimų turinys, pakartojimų skaičius ir intensyvumas.
1.1.5. Fizinės ypatybės - pusiausvyra ir koordinacija
Žmogaus judesių valdymą apibūdina dvi pagrindinės fizinės savybės: koordinaciniai gebėjimai ir pusiausvyra. Koordinaciniai gebėjimai tai sugebėjimas suderinti tam tikrus judesius, veiksmo atlikimo planavimas, siekiant numatyto tikslo. Koordinacinių sugebėjimų yra labai daug ir jie visi turi skirtingą vaidmenį žmogaus koordinacijos proceso visumoje. Koordinacija sąlygojama žmogaus gebėjimu racionaliai suderinti kūno dalių judesius siekiant atlikti konkrečias judėjimo užduotis (8).
Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Judesių koordinaciją būtų galima skirstyti į tris dalis:
greitas ir tikslingas judesių ir jų derinių išmokimas; tikslingi judesiai standartinėmis sąlygomis;
tikslingi judesiai besikeičiančiomis sąlygomis.
Neretai vienas asmuo nebūna geras visose trijose koordinacinėse dalyse ir būna pranašesnis vienoje srityje, o kitose gerokai atsilieka. Tačiau pasitaiko, kad visos trys dalys gerai pasireiškia ir būdingos vienam asmeniui. Būna atvejų, kai žmogus gerai išmoksta ir atlieka sudėtingus veiksmus, jų junginius, tačiau kai reikia judesius greitai keisti, reaguoti į išorinius dirgiklius, gali juos kaitalioti, improvizuoti, o standartinius judesių junginius išmoksta ir atlieka gana sunkiai (31).
Koordinaciją galima kontroliuoti dviem būdais. Pirmasis būdas yra lokali kontrolė, kuri įtraukia į darbą mažąsias raumenų grupes, ji kontroliuoja atskirus koordinacinius komponentus (mažąsias raumenų grupes). Kitas būdas kontroliuoti koordinaciją yra labiau visapusiškas, priverčiantis dirbti visas kūno dalis (32). Visapusiškai kontrolei priklauso kūno padėties (pozos) ir galūnių judesių, įtraukiančių stambias raumenų grupes, tyrimas ir įvertinimas.
Koordinuotais judesiais galima vadinti tik tokius judesius, kuriuos atlikti prireikia sujungti daug judesių į visumą, taip pat reikalingas CNS žemesnės dalies valdymas. Kompleksišką judesį
suprantame kaip sudėtingesnę užduotį, ypač judesio mokymosi pradžioje. Koordinuotas judesio atlikimas yra nulemiamas jau esamo motorinio sugebėjimo (33).
Svarbu suvokti, kad sėkmingai ugdyti vaikus padeda supratimas, kad kiekvienas organizmas vystosi skirtingai ir svarbu įvertinti jų individualumą, amžiaus ypatybes, galimybes, bei siekti nepakenkti vystymuisi. Antrosios vaikystės metu tolygiai vystosi ir auga kauliniai audiniai, kaulėja stuburo slanksteliai, bet stuburas išlieka paslankus, didėja raumenų masė. Šiuo gyvenimo laikotarpiu ypatingai auga galūnės ir sparčiai vystosi smulkieji raumenys.
Tikslingas koordinacinių gebėjimų lavinimas ir tobulinimas antrosios vaikystės amžiaus vaikams padeda greičiau suprasti ir įgyti įvairius judėjimo sugebėjimus, prisiminti senas, o šias pakeisti naujomis treniruočių programas, jas padaryti kokybiškesnėmis. Vaikai pradėję sportinę karjerą ankstesniame amžiuje, gali greičiau pasiekti meistriškumo aukštumų tikslingame sporte, tobulinant sportinę techniką. Nuolatinis tobulėjimas, kuris tokiame amžiuje aiškiai pasireiškia, leidžia jausti džiaugsmą ir pasitenkinimą, sugebant atlikti vis geresnius ir naujesnius pratimus bei užduotis. Tai yra labai svarbu vaikų ugdyme, nes rutina vaikams greitai nusibosta ir jie praranda motyvaciją.
Nors tyrimai rodo, kad statistiškai patikimo ryšio tarp judėjimo koordinacijos ir vaikų biologinio amžiaus nėra, tačiau literatūroje, bei trenerių praktikoje pastebima, kad koordinacinius sugebėjimus labai stipriai veikia fizinis išsivystymas, lytis, brandumo lygis.
2011 m. Portugalijoje grupės mokslininkų atliktame tyrime pateikiamos išvados, jog vaikų, turinčių viršsvorį, koordinaciniai gebėjimai yra žymiai blogesni, ir svoris bei kūno sudėjimas daro didelę įtaką vaiko judesių koordinacijai (34).
Svarbi yra metodika naudojama treniruoti vaikus, kad nebūtų pakenkta vaikų fiziologinei bei psichologinei raidai. Treneris turi sugebėti derinti specialiuosius koordinacinius judesius bei specifinį koordinacinių gebėjimų lavinimą, siekiant visapusiško vaiko auklėjimo. Pavyzdžiui, dailiajame čiuožime lavinama gyvybiškai svarbi pusiausvyra, ritmo jautimas bei vestibulinės funkcijos prisideda ir prie bendro vaiko auklėjimo ir visapusiško organizmo vystymosi. Reikia mokėti derinti bendruosius ir specialiuosius koordinacinius judesius.
Efektyviam ikimokyklinio ir pradinių klasių amžiaus vaikų motorikos lavinimui būtina žinoti (35):
Tinkami fiziniai krūviai, taikyti jaunesniame amžiuje, gali duoti teigiamą poveikį vėlesniuose amžiaus laikotarpiuose;
augimo metu organizmas pasižymi mažesniais adaptacijos rezervais. Vaikas negali pakelti didelio intensyvumo, bei didelių treniruočių krūvių;
Vaikystėje svarbu išmokti kuo daugiau įvairesnių judesių, kuriuos vėliau galima tobulinti. Rekomenduojama akcentuoti pratimų visumą, o ne pratimus atskiroms ypatybėms ugdyti;
Mokant judesius, svarbu vengti raumenų disbalanso bei mokytis viską atlikti abejomis kūno pusėmis.
Pagal PSO, šie treniravimo aspektai padeda ugdyti taisyklingą vaikų laikyseną, stabdyti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų atsiradimą. Atlikti tyrimai parodė, jog tinkama fizinė veikla padeda vaikams geriau susikaupti mokantis (36).
Gera pusiausvyra ir mobilumas yra pagrindiniai gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai. Pusiausvyra yra apibūdinama gebėjimu išlikti stabiliam stovint bei judant (37). Pusiausvyrą valdo šios sistemos: vestibulinis aparatas, nustatantis kūno judėjimo kryptį ir pagreitį, veikiant žemės traukos jėgai; regos sistema, nustatanti kūno padėtį aplinkoje, somatosensorinė sistema, informuojanti apie atskirų kūno dalių tarpusavio padėtį. Žmogaus kūno pusiausvyros tyrimai gali padėti nustatyti pusiausvyros stabilumo ribas ir tam įtakos turinčius veiksniai, padėti paaiškinti pusiausvyros valdymo mechanizmą, bei padėti įvertinti vaikų raidą, diagnozuoti įvairius funkcinius sutrikimus (38).
Pasak, garsių mokslininkų D.L. Gallahue ir J. C. Ozmunath (39), pagrindiniai veiksniai, kurie leidžia kontroliuoti judesius yra pusiausvyra ir koordinacija. Koordinacija dažnai įvardijama kaip darni raumenų funkcijos veikla. Judesių koordinacija, kurią lemia tarpraumeninė koordinacija ir vidinės raumenų funkcijos koordinacija, gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, sujungti juos į derinius, tiksliai juos atlikti standartinėmis (įprastinėmis) ir besikeičiančiomis sąlygomis.
Funkcionalumui galima būtų priskirti pratimus, kurie reikalauja tiek statinės, tiek dinaminės pusiausvyros bei kitų fizinių sugebėjimų. Paprasti pratimai po kurio laiko vaikams pasidaro neįdomus, todėl svarbu būti kūrybingu ir pusiausvyros lavinimą paversti žaidimais ar kitokia veikla kuri pritrauktų vaikų dėmesį. Tai galėtų būti važiavimas dviračiu, riedučiais, čiuožimas pačiūžomis ar slidinėjimas, šokinėjimas per virvutę (40).
Koordinacijos lavinimas yra paremtas progresijos principu: Statika/dinamika
Judesio atlikimo greičio pokytis Judesio atlikimo jėga
Krūvis, intensyvumas, trukmė.
Literatūroje išskiriami trys pratimų tipai. Bendruosius, specialius ir specifinius pratimus galima atlikti žaidimų bei varžybų metodais. Šie metodai geriausiai lavina koordinacinius gebėjimus. Pratimų atlikimo metu yra lavinama ne tik koordinacija, bet ir kitos fizinės ypatybės, ugdomi įgūdžiai, valios savybės. Taip pat koordinaciniai gebėjimai skiriami į potencialius ir realius (aktualius). Potencialieji – tai tie gebėjimai, kurie egzistuoja prieš pradedant kurią nors judamąją veiklą. Realieji (aktualūs) – tai tie gebėjimai, kurie pasireiškia realiai pradėjus judamąją veiklą.
Gerai išvystyta koordinacija leidžia sėkmingai atlikti kitokius fizinius pratimus. Taip pat sąlygoja geresnį kryptingos sportinės technikos įsisavinimo būdą.
Skirtingi pratimų variantai, reikalingi koordinacinių gebėjimų vystymuisi ir garantuoja monotoniškumo ir nuobodumo išvengimą, suteikia malonumą dalyvauti sportinėje veikloje.
Taip pat koordinaciniai gebėjimai užtikrina tolygų vaikų energetinių resursų naudojimą. Tiksliai dozuotas krūvis ir raumenų pastangos, optimalus atitinkamų atsipalaidavimo fazių naudojimas skatina racionalų jėgų naudojimą.
Todėl mokykliniame amžiuje būtina lavinti ir tobulinti vaikų ir paauglių koordinacinius gebėjimus. Tuo labiau šis amžius, ypač jaunesnysis mokyklinis amžius, yra labai palankus šiuo atžvilgiu (24).
Išugdyta gera pusiausvyra gali apsaugoti žmogų nuo įvairių traumų. Tyrimais yra įrodyta, kad sistemingas pusiausvyros lavinimas yra veiksmingas būdas sumažinti traumų riziką. Fizinio parengimo treneriai dažnai skiria pratimus stengiantis pagerinti laikysenos kontrolę ir pusiausvyrą, pratimai palaipsniui sunkinami siekiant geresnio rezultato (41).
Pusiausvyra skirstoma į du tipus:
1) statinė – tai gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis, kuo mažiau judant.
2) dinaminė pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius, taip pat veikiant įvairioms išorės jėgoms (42). Dinaminę pusiausvyrą dar galima būtų išskirstyti į kūno sugebėjimą išlaikyti pusiausvyrą standartinėmis, įprastinėmis sąlygomis bei joms besikeičiant.
Abu pusiausvyros tipai priklauso gebėjimo panaudoti signalus, ateinančius iš regos, vidinės ausies, neuroraumeninių receptorių (43). Tačiau nėra glaudaus ryšio tarp statinės ir dinaminės pusiausvyros. Pavyzdžiui: žmogus gebantis gerai stovėti ant vienos kojos, sunkiai galės atlikti judesius judant. Ar atvirkščiai – žmogus gebantis gerai čiuožti pačiūžomis, sunkiai sugebės išlaikyti statinę pusiausvyrą.
Pusiausvyra dažniausiai valdoma automatiškai – susireguliavimo principu. Staigiai pakitus aplinkybėms, spontaniškai susireguliuoja poza. Vienuose moksliniuose straipsniuose galima rasti informacijos, jog motorinės sistemos treniravimas turi tiek pat įtakos kaip ir vestibulinės sistemos treniravimas. Kituose šaltiniuose teigiama, kad pranašesnis yra vizualinės ir proprioreceptinės sistemų ugdymas. Nors ekspertai negali sutarti, kurios sistemos turi daugiau įtakos, tačiau tyrimai rodo, kad pusiausvyrą kontroliuoti galima naudojantis informacija, gaunama per visus tris analizatorius (43):
• vizualinės sistemos (nustato kūno padėtį aplinkoje);
• propriorecepcinės sistemos (kurį informuoja apie atskirų kūno dalių tarpusavio padėtį) (44).
Šių sistemų darbo rezultatas yra pastovus judėjimas. Optimali sąveika tarp vaizdo, vestibulinės ir somatosensorinės sistemų garantuoja orientaciją ir kūno segmentų stabilumą bei kontrolę (45). Esant vizualinės informacijos trūkumui, pusiausvyros, kūno segmentų padėties kontrolė ir atsakas į aplinka sutrinka. Sensorinė sistema labai svarbi norint atlikti aukščiausių lygių komandas, dalyvauja suvokiant aplinką ir atliekamus judesius (44). Visos trys sistemos siunčia impulsus apie gautą informaciją centrinei nervų sistemai, kad ji sudarytų veiksmų planą ir būtų atliekami judesiai. Pagrindinis informacijos šaltinis apie išorinę aplinka yra regos sistema.
Pusiausvyros ugdymo biomechanika pasižymi trimis komponentais, kurie veikia pusiausvyrą. Tai gravitacijos centras, atramos plotas (dydis, plotis, taip pat labai svarbu paviršius bei atramos ploto kietumas) ir judesio plokštuma (ar tai yra vienplokštuminis ar daugiaplokštuminis judesys). Pusiausvyra, kaip ir kitos ypatybės, turi būti lavinama progresijos principu, todėl pradedama nuo statinės pusiausvyros lavinimo, tada dinamines ir pereinama prie funkcinių judesių.
Statinė pusiausvyra gali būti lavinama atsižvelgiant į automatines pusiausvyros reakcijas: • Pusiausvyros lavinimas naudojant čiurnos strategiją. Tai toks pusiausvyros išlaikymas balansuojant čiurnos sąnario pagalba. Pavyzdžiui, stovėjimas ant pirštų galų.
• Pusiausvyros lavinimas naudojant „klubo sąnario“ strategiją. Tuomet kojos būna ištiestos per kelio sąnarį ir balansuoti reikia dubens pagalba .
• Pusiausvyros lavinimas žingsnio pagalba (žingsnis į priekį, žingsnis atgal, žingsnis į šoną).
Statinės pusiausvyros lavinimo pratimai yra gan paprasti, tokie kaip stovėjimas ant vienos kojos, stovėjimas ant nestabilios plokštumos, panaikinant rankų atramą, panaikinant regos pagalbą (t.y. užsimerkus).
Dinaminės pusiausvyros lavinimui tinka tokie pratimai kaip ėjimas tiesia linija, ėjimas tiesia linija kulnas-pirštai (mažinant gravitacijos plokštumą), stovint ant vienos kojos pasilenkti ar pritūpti ir vėl grįžti į pradinę padėtį.
Funkcionalumui galima būtų priskirti pratimus, kurie reikalauja tiek statinės, tiek dinaminės pusiausvyros bei kitų fizinių sugebėjimų. Paprasti pratimai po kurio laiko vaikams pasidaro neįdomus, todėl svarbu būti kūrybingu ir pusiausvyros lavinimą paversti žaidimais ar kitokia veikla kuri pritrauktų vaikų dėmesį. Tai galėtų būti važiavimas dviračiu, riedučiais, čiuožimas pačiūžomis ar slidinėjimas, šokinėjimas per virvutę (45).
Šoklumas – gebėjimas atsispyrimo jėga pakylėti save aukštyn, tolyn (46). Šoklumas yra vienas svarbiausių sportininko kompleksinių gebėjimų, priklausantis nuo kojų̨ raumenų̨ susitraukimo greičio ir judesių koordinacijos (rankų mosto). Šuolis į aukštį dažnai yra naudojama įvertinti pajėgumą, bet kokioje mokymo metodikoje. Ugdant šuolį aukštyn, galime stiprinti kaulus, didinti raumenų masę, o tai padeda gerinti ir kitas fizines ypatybes (47).
Kaip teigia Čižinauskas, tinkamas reikiamų raumenų̨ (daugiausia apatinės kūno dalies) darbas yra vienas iš̌ pagrindinių veiksnių, nulemiančių̨ šuolio iš vietos į aukštį̨ efektyvumą̨. Svarbu gerai išvystytus raumenis priversti susitraukti reikiamu momentu (48). Vieni mokslininkai atlikę tyrimus, teigia, jog šuolio aukštis priklauso nuo staigiosios jėgos (49). Tačiau vėliau tyrėjų atlikti statistiniai skaičiavimai parodė, kad staigi jėga turi įtakos atsispyrimo trukmei, o ne šuolio aukščiui (50).
Todėl atlikti šuolius į aukštyn vaikams yra išbandymas, nes reikalauja suderinti geras kojų ir rankų judesius, viso kūno koordinaciją, kuri reikalinga lėkimo fazėje (abi kojos ore). Šuolis skirstomas į tris fazes: 1) atsispyrimas, 2) lėkimas, 3) prižemėjimas (51). Šuolį aukštyn, vaikai dažnai atlieka atsispiriant viena koja, vėliau ir abejomis. Norint išmokinti vaiką atlikti aukštą taisyklingą šuolį, reikia išmokinti truputi įtūpti pasirengimo fazėje, o atliekant šuolį, stipriai spirtis nuo žemės kojomis ir moti rankas aukštyn.
Pagrindiniai principai lavinti šoklumą (52): 1) šuolis nuo pakylos žemyn;
2) šuolis aukštyn; 3) šuolis į tolį.
Athanasios Vanezis (53) atlikęs tyrimą nustatė, šoklesni sportininkai pasižymi čiurnos, kelio ir dubens sąnarių jėga ir didesniu pajėgumu, dėl ko atlieka ir aukštesnį šuolį. Jis įrodė, kad svarbiausia yra apatinių galūnių raumenų stiprumas, siekiant atlikti kuo aukštesnį šuolį. Dažnai sporto medicinos gydytojai naudoja įvairius mokymo metodus stengiantis pagerinti vertikalaus šuolio atlikimą bei biomechanines savybes, kas vėliau padeda sumažinti apatinių galūnių traumų riziką (53).
Liemens stabilumas yra labai svarbi sudedamoji dalis judesių atlikimui. Liemens kontrolė padeda padidinti judesių atlikimu tikslumą, sumažinti sąnarių apkrovimą bet kokioje fizinėje veikloje (54).
Liemuo yra centrinė kūno dalis, jos dinaminis stabilumas turi lemiamos reikšmės pagrindiniams funkciniams kūno judesiams. Liemens kontrolė – gebėjimas kontroliuoti kūno padėtį judesių metu, sunaudojant mažiausiai pastangų. Liemens raumenų aktyvumą geriausiai apibūdina, tai kai vietinių raumenų aktyvacija, integruota į visumą, atliekant kūno stabilizaciją ir judesius (55).
Liemens raumenys (4 pav.) skirstomi į nugaros, krūtinės ir pilvo raumenis.
4 pav. Liemens raumenų anatomija
Nugaros raumenys yra išsidėstę̨ nugarinėje liemens pusėje. Jie dalijami į paviršinius ir giliuosius. Pilvo raumenys yra tarp apatinio krūtinės ląstos krašto ir dubens viršutinio krašto. Jie supa pilvo ertmę iš visų pusių ir sudaro jos sienas. Pilvo raumenys skirstomi į priekinius, šoninius ir užpakalinius (56).
Darin T. Leetun ir kiti mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, jog liemens stabilumas turi reikšmingą įtaką apatinių galūnių traumų pasireiškimui (57). Jie nustatė, jog sustiprinus liemens raumenis ir padidinus liemens stabilumą, sumažėja sportininkų apatinių galūnių traumų pasireiškimas.
Lavinti ir gerinti koordinacinius gebėjimus ir bendras fizines ypatybes nėra amžiaus ribos. Turėdami gerą koordinaciją, galime tvirtai judėti ir išlaikyti pusiausvyrą, ko pasekoje išvengiame nelaimingų atsitikimų. Svarbu ugdyti vaikų fizines ypatybes nuo pat ankstyvos vaikystės. Būtina stiprinti raumenis, lavinti judėjimo įgūdžius, mokintis įvairių užduočių. Kuo didesnis įgūdžių bagažas tuo vaikas yra labiau koordinuotas, atlieka tikslesnius veiksmus.
Dirbant su vaikais, lavinant jų motorinius įgūdžius, visada reikia prisiminti, kad vaikas nėra suaugusio žmogaus miniatiūrinė kopija. Kuo vaikai mažesni, tuo jų organizmai pasižymi didesniu savitumu. Šesterovos (58) nuomone, turėdami gerą koordinaciją bei stabilu liemenį, tvirtai judame ir gerai išlaikome pusiausvyrą, o tai padeda išvengti nelaimingų atsitikimų.
Liemens stabilumo lavinimas turėtų būti etapais, laipsniškai progresuojant: 1) Atkuriamas normalus raumenų ilgis, bei išlyginamas disbalansas.
2) Aktyvinami gilieji raumenys, mokomi stabilumo pratimų panaudojant dubens dugno raumenims skirtus pratimus;
3) Pratimai stovinti, naudojant įvairias pagalbines priemones, skatinant pusiausvyrą ir koordinaciją.
Pagrindinis liemens stabilumo lavinimo tikslas yra išmokyti kontroliuoti savo kūną liemens pagalbą, atliekant funkcinius judesius, o ne treniruoti atskiras raumenų grupes (59).
1.1.7. Fizinės ypatybės - greitumas ir vikrumas
Greitumas – gebėjimas greitai atlikti atskirų kūno dalių judesį̨ arba jų̨ kompleksą̨, išvystyti didelį kūno masės greitį per trumpą laiką (60). Ne viename moksliniame straipsnyje minima, kad greitumas yra viena svarbiausių judėjimo ypatybių (61).
Greitumo ypatybę tikslinga lavinti parengiamuoju laikotarpiu, vykdant bendrojo fizinio rengimo pratybas. Karoblis išskiria tris greitumo požymius: vienetinis judesio greitis; judesių dažnumas; reakcijos laikas (61).
Yra skiriamos šios greitumo rūšys: • didžiausiasis greitumas, • greitumo jėga,
• greitumo ištvermė.
Greitumo lavinimas yra sudedamoji fizinio rengimo dalis. Lavinant greitumą̨, tobulėja kitos fizinės ypatybės (62).
Vikrumas - gebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo tikslingus ir grietus judesius (63). Vikrumas mus lydi kasdien buityje, žaidimuose, kitose veiklose, svarbiausias jis yra sporte. Vaikų vikrumas labiausiai atsiskleidžia žaidžiant įvairius judriuosius žaidimus, atliekant kitas sportines užduotis. Vikrumas dažnai derinamas su greitumu, vaikų žaidimuose, ar treniruotėse paremtose estafetėmis, kliūčių ruožo įveikimu. Skurvydas teigia (64), jog vikrumas yra sunkiai lavinama fizinė ypatybė.
Profesorius A. Skurvydas vikrumui ugdyti rekomenduoja:
• atlikti kuo įvairesnius judesius (pvz.: varyti kamuolį̨ dešine, kaire ranka vietoje, einant, bėgant, derinant su kitais veiksmais);
• skirti pratimus atliekamus iš̌ neįprastos pradinės padėties: klūpant, sėdint, šuoliukai atbulomis ir kt.;
• pakeisti judriųjų̨ žaidimų̨ taisykles (pvz.: galima pasunkinti judesių atlikimo sąlygas); • pakeisti atliekamo judesio greitį, amplitudę ir kryptį (65).
1.2. Veiksniai, sąlygojantys fizinius gebėjimus
1.2.1. Plokščiapėdystė
Pasak Dong-chul Moon (66), plokščiapėdystė turi didelės reikšmės šuoliui į aukštį bei pusiausvyrai. Kituose moksliniuose straipsniuose aiškiai pabrėžiama, kad plokščiapėdystė statistiškai reikšmingai susijusi su pusiausvyra (67).
Plokščiapėdystė – pėdos deformacija, kuomet nusileidžia – suplokštėja pėdų skliautai (3 pav.). Ji atsiranda dėl nepakankamai gerai susiformavusių, per silpnų pėdų raumenų, kurie nepalaiko taisyklingos pėdos padėties. Tuomet visas kūno svoris tenka čiurnų raiščiams, ilgainiui jie nebeatlaiko krūvio ir nesugeba išlaikyti pėdos taisyklingoj padėtyje. Dėl to pėdų skliautai ima leistis kol visai suplokštėja ir nebeatlieka savo funkcijos – amortizacijos. Tai gi, pagrindinis plokščiapėdystės priežastimi yra laikomas bendras raumenų silpnumas. Tai būdinga vaikams, kurie nesportuoja, mažai juda, turi didelį svorį. Taip pat ji gali atsirasti persirgus tam tikras ligas, tokias kaip rachitas, poliomielitas (68). Tokie simptomai kaip apatinių galūnių skausmas, greitas nuovargis, pusiausvyros problemos, netgi laikysenos sutrikimai siejami su plokščiapėdyste ir yra laikomi pagrindiniais požymiais (69). Eidamas vaikas remiasi visa pėda, vidinis skliautas nusileidęs, formuojasi eisenos pokyčiai.
Pasak mokslinių tyrimų, įvairių testų rezultatai būna prastesni vaikų, turinčių plokščiapėdystę.
3 pav. Pėdos antspaudas
1.2.2. Dailiojo čiuožimo treniruočių metodika
Vis daugiau įvairių žurnalų bei mokslinių straipsnių teigia, jog fizinis aktyvumas labai svarbi aktyvaus gyvenimo dalis, todėl traumų prevencijai skiriama taip pat daugiau dėmesio. Sportininkai, treneriai, kineziterapeutai ir gydytojai rekomenduoja daryti apšilimą prieš treniruotes ant ledo, stengiantis išvengti traumų ir patobulinti pasirodymą ant ledo. Nors yra atlikta ir tiriamųjų darbų,
kuriuose teigiama, kad vienas iš apšilimo būdų tempimas, neapsaugo nuo patiriamų traumų ar raumenų skausmo (70).
Tokiose populiariose sporto šakose, kaip krepšinis, futbolas, beisbolas, vaikai treniruotes turi du kartus per savaitę, vieną valandą, savaitgaliais turi varžybas. Tuo tarpu dailiojo čiuožimo atstovai, turi daug paaukoti, norint siekti sportinių aukštumų. Brangi apranga, pačiūžos, brangi ledo nuoma, ne tik toks investavimas, bet ir treniruotės anksti ryte, dėl ko sportininkai turi eiti anksti miegoti, turi derinti pamokas kartu su treniruotėmis, bei pavakare vyksta kitos treniruotės, tokios kaip bendro fizinio užsiėmimai, gimnastika, choreografija. Visi čiuožėjai turi atsižvelgti į savo mitybą, laikytis sudaryto plano (71).
Dauguma vaikų lankyti dailiojo čiuožimo užsiėmimus pradeda nuo 6 metų. Iki paauglystės vaikai praleidžia nuo 15 iki 30 valandų per savaitę treniruotėse ant ledo ir nuo 5 iki 15 valandų per savaitę papildomose treniruotėse ne ant ledo. Treniravimasis vyksta visus kalendorinius metus (72). Siekiant ne sportinių pasiekimų, o pagerinti fizines ypatybes, užsiėmimų dažnumas kinta.
Kaip teigia Kanados čiuožimo asociacija, pirmiausia vaikai turi išmokti čiuožti, turi susiformuoti įgūdžiai. Patariama praleisi ne daugiau kaip 45-60min ant ledo, vieną kartą dienoje. Nedaugiau nei 2-4 dienos savaitės laikotarpyje, bei mažiausiai 20 savaičių per metus (73).
Didžiausias dėmesys treniruotėse skiriamas čiuožimo greičiui, šuoliams, žingsniams lavinti. Jokios naujausios statistikos nėra, kiek treniruojasi ledo čiuožėjai, atlikdami sunkias treniruotes, bet galima tikėtis kad trukmė tik didėja. Todėl nenuostabu, kad traumų taip pat daugėja.
1.3. Dailusis čiuožimas
Tiksliai kada, kaip ir iš kur atsirado čiuožimas nėra žinoma. Žinoma, kad čiuožinėti žmonės pradėjo Skandinavijoje beveik prieš 1600 metų. Archeologų rastos pirmosios pačiūžos buvo pagamintos iš kaulų, vėliau juos pakeitė mediena, o dabar mes čiuožiame ant metalinių peilių. Čiuožinėti ir lenktyniauti pradėjo skandinavai ant užšalusių ežerų, kanalų, o kiek vėliau britai išplėtojo artistišką ir kūrybingą čiuožimą – dailųjį čiuožimą. 19 a. pabaigoje buvo sukurta uždara ledo arena ir žmonės galėjo mėgautis čiuožimu visus metus. Laikui bėgant buvo išrasti įvairūs šuoliai, čiuožimo technika, kiti elementai, kurie pavadinti jų atradėjų garbei (74).
Dailusis čiuožimas vis populiarėjanti kiekvienais metais sporto šaka. JAV dailiojo čiuožimo asociacijos duomenimis, jų narių skaičius išaugo nuo 100 000 narių1992 metais, iki 173 000 narių 2012 metais, kurių 73% yra merginų. Pasikeitus vertinimo sistemai, padidėjo sportininkų rūpinimasis fiziniu pajėgumu, taip pat yra manoma, jog didėja ir traumų skaičius susijęs su čiuožimu (75).
Dailusis čiuožimas yra nuostabus ir teikianti džiaugsmo sporto šaka ar tiesiog laisvalaikio fizinio aktyvumo forma. Mokymasis čiuožti įkvepia tikėjimo savimi, reikalauja labai daug pastangų treniruojantis. Norint pradėti mokytis šio sporto technikos, pirmiausia reikia išmokti stovėti su
pačiūžomis ant ledo. Labai svarbu teisingai pasirinkti pačiūžas, nes jos daro didelę įtaką pusiausvyrai ir sugebėjimui atlikti kitus įvairius pratimus ant ledo. Pačiūžos batas turi būti tvirtas ir kietas, tam kai įtvirtintų čiurnos sąnarį. Atliekant pratimus čiurnos sąnarys gauna daug apkrovos ir darbo, dažnai lenkiamas, todėl būtina jį apsaugoti nuo traumų. Pavažos (peilio) stiprumas ir dydis svarbus pusiausvyros išlaikymui ir koordinaciniams gebėjimas. Per ilga pavaža gali trukdyti ir kliūti, esant per trumpai pavažai gali būti sunkiau išlaikyti pusiausvyrą (76).
Sugebėjimas gerai išlaikyti pusiausvyrą ir būti judriam čiuožiant pačiūžomis yra svarbios fizinės ypatybės, ypatingai dailiajame čiuožime todėl, kad reikia ne tik čiuožti pirmyn, bet ir sugebėti manevruoti, atlikti pratimus. Pratimai nėra vienos rūšies ir dažniausiai reikia atsiminti jų seką, o atlikus pratimus reikia sugebėti grįžti į pradinę padėtį. Čiuožimas yra labiau koordinacijos reikalaujantis sportas, nei tik statinės pusiausvyros, nes čiuožiant pirmyn, kai tuo metu laikai pusiausvyrą, reikia sugebėti atlikti pratimus, tiek viršutinėmis, tiek apatinėmis galūnėmis, o tam reikia koordinacijos. Stengiantis išlaikyti pusiausvyrą dviem kojomis, reikia perkelti savo svorio centrą ant vienos kojos, atsispirti ir čiuožti pirmyn, kas suteikia visišką nestabilumo jausmą. Išmokyti žmones nebijoti ir „pasiduoti“ nestabilumo jausmui yra sunkiausia užduotis. Visa paslaptis glūdi mokėjime kontroliuoti savo kūną nestabilumo būsenoj. Pusiausvyros, judrumo ir koordinacijos treniravimas yra ne tik įdomus ir linksmas būdas būti fiziškai aktyviam, bet išmoko ir suprasti balansavimo esmę ir prasmę.
Norint išmokti geriau čiuožti reikia treniruotis ne tik ant ledo, bet ir daryti bendro fizinio pasirengimo pratimus prieš ledo treniruotes, ar lankyti kitus sportinius užsiėmimus, kaip gimnastika, baletas, ledo ritulys, futbolas, tenisas ar bet kokias kitas sporto šakas reikalaujančias dėmesio koncentravimo, koordinacinių gebėjimų, judrumo (77).
Dailusis čiuožimas yra specifinis tuo, kad mokytojas privalo sugebėti motyvuoti vaikus kartoti tuos pačius pratimus, pvz.; suktukus, šuolius ar kitus pratimus, siekiant pagerinti fizinius parametrus. Todėl labai svarbu vaikams pasiruošti prieš užsiėmimus ant ledo. Net jei vaikas nesiekia sportinių rezultatų, o tiesiog nori pagerinti savo fizinę būklę, fizinius sugebėjimus ir išmokti naujų dalykų taikant šią metodiką, negalima pamiršti fizinių ypatybių lavinimo prieš lipant ant ledo.
1.3.1. Čiuožimo traumų etiologija
Čiuožėjai šiandien daugiau kreipia dėmesį į atletiškumą ir fizinių ypatybių lavinimą nei į artistiškumą, kaip būdavo prieš kelis metus. Treniruotės tampa ilgesnės, sunkesnės. Apatinių galūnių traumų riziką vis didėja (78). Čiuožimas su pačiūžomis lavina tokias fizines savybes kaip pusiausvyrą, lankstumą, jėgą, kuri yra reikalinga poriniame čiuožime ar ledo ritulyje, sprogstamąją galią (kai atliekamas šuolis), liemens statinį stabilumą, stengiantis atlikti tam tikrus judesius vietoje,
bei dinaminį liemens stabilumą, siekiant išsilaikyti ant kojų atlikus vieną ar kitą manevrą (79). Tačiau visi atliekami sudėtingesni judesiai ant ledo sukelia daug streso raumenims, kaulams, sąnariams, taip pat ir odai, o visa tai turi įtakos patiriamoms traumoms. Visai nesvarbu kokio lygio yra sportininkai, tokias traumas patiria visi čiuožėjai. JAV atliktame tyrime nustatyta, jog dailiajame čiuožime ir greitajame čiuožime, 50% sudaro traumos įvykusios dėl nukritimų ar kitokių pažeidimų, o kitus 50% sudaro traumos dėl perkrovos. Dėl per didelio krūvio traumos pasireiškia dažniau pavienių čiuožėjų sporte, o susitraumuoja dažniau porose čiuožiantys sportininkai (72). Vis dėl to, yra mažai žinoma apie traumas, kurias patiria mažieji sportininkai.
Šiame sporte sportininkai dažnai susiduria su įvairiausiomis problemomis, kurios dažniausiai kyla dėl nuolatinio šalto oro ir drėgmės.
• Odos infekcijos, uždegimai, nušalimai. Nušalimai dažniausiai atsiranda todėl, kad sportininkai nemėgsta dėvėti pirštinių, o esant plonam plaštakų odos riebaliniams sluoksniui, dažnai nušąla galūnės. Pėdos nušąla dėl nuolatinio suspaudimo ir nejudrumo pačiūžose.
• Traumos, įvykusios dėl blogo pasiruošimo treniruotei ant ledo, ar dėl netaisyklingai atliktų pratimų treniruotės metu. Solo čiuožėjai dažniausiai susiduria su apatinių galūnių traumomis, o šokių ant ledo, sportinių porų ar sinchroninio čiuožimo sportininkai susiduria su liemens, pečių juostos ir apatinių galūnių traumomis.
• Prie sportininkų sveikatos taip pat prisideda ir ribotas lankstumas, raumenų jėga ir netinkamas kūno apšilimas bei atvėsimas. Manoma, kad įtakos kaulų raumenų sistemos traumoms turi ir čiuožimo batai bei ašmenys, ypač jauniesiems čiuožėjams (80).
Dažniausiai išskiriamos ledo čiuožėjų traumų priežastys (81):
• pasikartojančios apatinių galūnių traumos (kelių traumos, pėdų traumos); • fizinio krūvio perkrovos;
• traumos dėl raumenų pertempimo (per „kietų” raumenų); • apatinės nugaros skausmas;
• netaisyklinga judesių technika.
1.3.2. Pasikartojančios traumos
Čiuožėjui kylant karjeros laiptais, didėja ir laiko kiekis, kurį jis praleidžia treniruotėse ant žemės ar ant ledo (82). „Dailiojo čiuožimo atstovai dažniausiai atlieka nuo 50 iki 100 šuolių ant ledo kiekvienos treniruotės metu ir tai užima apie 30min kiekvienos treniruotės” (83). Pasikartojančių
apatinių galūnių traumų etiologija dažniausiai priskiriama vienai iš šių grupių: netinkama pačiūžos bato forma, netinkamas treniruočių intensyvumas, netinkama technika, raumenų pertempimas.
5 pav. Pačiūžos anksčiau ir dabar
Tinkama avalynė čiuožėjams yra svarbi ne tik, kad palengvintų atlikti manevrus ant ledo, bet ir dėl to kad apsaugotų nuo įvairių traumų. Nuotraukoje (5 pav.) galima matyti kaip pasikeitė pačiūža per beveik 100metų. Svarbu, kad pačiūžos batas tvirtai laikytų čiurnos sąnarį, neapspaustų pėdos, pirštų, tuo pačių leistų lankstyti čiurną. Reikia atkreipti dėmesį į pačiūžos užkulnį, svarbu kad atitiktų pačio čiuožėjo kojos išlinkimus. Batas yra siuvamas iš greitai džiūstančios, prisitaikančios prie pėdos, odos, kuri nesusidėvėtų per daug kartų naudojimo treniruotėse (83).
Pagrindinės čiurnos traumos tai yra įvairūs čiurnos raiščių patempimai, Achilo sausgyslės uždegimas, skausmas, pėdų nuospaudos, stresiniai lūžiai, per didelis prakaitavimas, plokščiapėdystė. Dažna vaikų iki 8 metų kelių trauma, kuri atsiranda dėl per didelio treniruočių krūvio, tai yra patelofemoralinis sindromas. Skausmas jaučiamas viršutinėje kelio sąnario dalyje, susidėvėjus girnelės kremzlei, kai yra suteikiama apkrova kelio sąnariui. Dar šis sindromas vadinamas „Šuolininko keliu”. Dar viena kelio sąnario liga yra Osgood-Schlater liga. Iš esmės, Osgood-Schlatter liga yra laikoma berniukų paauglystėje. Osgood-Schlatter ligos pagrindinė priežastis yra laikoma žalą kelio sausgyslėms, taip pat sunkūs apkrovimai blauzdikaulio viršutinei daliai (84).
Nuolatinis pėdų skausmas, apatinių galūnių skausmas, greitai atsirandantis nuovargis, ar net laikysenos pakitimai gali atsirasti ir dėl plokščiapėdystės. Plokščiapėdystė tai yra tokia pėdos būklė, kai medialinis pėdos skliautas yra plokščias. Plokščiapėdystė yra viena dažniausių kaulų raumenų sistemos problemų pasireiškiančių vaikų tarpe (85). Tyrimuose nustatyta, jog plokščiapėdystė stipriai susijusi su keliomis pėdų disfunkcijomis, tokiomis kaip hallux valgus (pėdos didžiojo piršto
deformacija), plaktukiniai kojų pirštai (sulinksta vienas ar keli kojų pirštai), pirštų suaugimai. Tokios deformacijos dažniausiai pereina į skausmą, rimtesnę traumą ir sumažėjusį fizinį pajėgumą (86).
1.3.3. Nutrynimai, nuospaudos, mėlynės
Anksčiau pačiūžos buvo gaminamos iš kietos ir nepatogios medžiagos, dėl ko buvo dažni pėdos minkštųjų audinių pažeidimai. Tokios mikrotraumos kaip padikaulių pentinai, kalcio kaupimasis, nutrynimai buvo dažnos. Dažnai atsiranda penktojo padikaulio išsišokimas į išorę, išorinio ar vidinio kulnakaulio išsišokimai, ar kulkšnies išsišokimas. Iš pradžių atrodo, jog šie sutrikimai nėra dideli, tačiau sukelia skausmą ir gali paveikti čiuožimą ant ledo. Kitos traumos yra tokios kaip „nudeginimai” dėl odos ir bato trinties, sumušimai (87).
Patarimai kaip išvengti traumų ir žaizdų dėl netinkamos avalynės:
• būtina tinkamai išsirinkti avalynę, neveržti stipriai raišteliai, bei padaryti duobutes ties kulkšnimi;
• atlaisvinti pačiūžas ties padikauliais, uždėti atitinkamas priemones (silikonines kojines, ar silikoninius maišelius) ant išsikišusių vietų;
• naudoti ortopedinius padelius, taisyklingai pėdos padėčiai išlaikyti;
• išsirinkti pačiūžos batą su pakankamai tvirtu užkulniu, ar naudoti ortopedinius įdėklus, įtvirtinti kulną (88).
1.3.4. Traumos įvykusios dėl per didelio fizinio krūvio
20% čiuožėjų patiria stresinius lūžius, 16-20 metų amžiaus. Mokslininkas Smith (89) teigia, kad dažniausiai stresiniai lūžiai įvyksta čiuožėjams leidžiantis iš šuolio, dėl per mažo sugebėjimo atlaikyti atatrankos jėgą.
Kaip jau minėta anksčiau, čiuožėjai praleidžia daugiau nei 6 val. per diena treniruotėse, stengiantis atidirbti kiekvieną judesį kuo geriau. Todėl pasikartojančios mikrotraumos iššaukia Achilo sausgyslės plyšimus, ar patempimus. Tai įvyksta todėl, kad ledo čiuožėjai vis kartoja ir kartoja tą patį šuolį dar ir dar kartą (90). Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad net 70% čiuožėjų turi pertemptą keturgalvį raumenį bei užpakalinius šlaunies raumenis. Pertempti keturgalviai raumenys siejami su Osgood-Schlatter liga, girnelės achondromaliacija ir kitomis ligomis. Taip pat dėl didelių, pasikartojančių smūgių kelio sąnariniams paviršiams, dažnai pažeidžiami meniskai, kryžminiai raiščiai (91).
Galima išskirti traumas į kelio sąnario pažeidimus, bei bendrai visos kojos pažeidimus. Kelio sąnario traumos:
• vidinio kryžminio raiščio patempimas. Pagrindinė kelio sąnario trauma, įvyksta dėl stiprios išorinės jėgos kelio sąnariui, ypatingai kai pėda yra atremta. Tai įvyksta po šuolio, nusileidimo metu, stabdant;
• meniskų pažeidimai. Jie sugeria staigius judesius ir sumažina trintį tarp blauzdikaulio ir šlaunikaulio.
Bendros traumos kojai:
• kirkšnių patempimai. Traumos rimtumas priklauso nuo plyšusių skaidulų kiekio. Ši trauma įvyksta aplinkybėse, kuriose reikia staigiai pakeisti čiuožimo kryptį;
• hamstringų patempimas. Ledo čiuožimas pasižymi didele apkrova apatinėms galūnėms, todėl hamstringų pertempimas yra dažna čiuožėjų problema (92).
1.3.4. Traumų profilaktika
Keli bendri patarimai kaip išvengti ir užkirsti kelią traumoms:
• būtinas apšilimas prieš treniruotes ant ledo, bei tempimo pratimai po treniruočių, stengiantis išvengti pertemptų raumenų;
• būtina pasirinkti trenerį, kuris išmanytų savo darbą ir galėtų tiksliai duoti nurodymus kaip atlikti pratimus;
• reikia įsitikinti, ar esate pasiruošę tiek fiziškai, tie emociškai atlikti skirtą užduotį; • sumažinti maksimalią jėgą, bei kartojimų skaičių pratimų atlikimui ypač jei tai yra naujas pratimas kurio atlikimui nėra susiformavęs įgūdis;
• padidinti treniruočių ant žemės skaičių lyginant su treniruotėmis ant ledo. Svarbu geras fizinis pasiruošimas;
• atsisakyti didelių fizinių apkrovų esant augimo spurtams, nes vaikų organizmai ir taip gauna daug streso;
• derinti mitybą, kad ji būtų tinkama ir sportininko organizmas gautų užtektinai medžiagų;
• reikia bendrauti ir tartis su treneriu apie savo atlikimą elementų;
• labai svarbi tinkama apranga, kurį netrukdytų koncentruoti dėmesio į čiuožimą, bei tinkama avalynė;
• svarbu, kad ledas būtų tinkamai paruoštas;
• negalima treniruotis, net patyrus nedidelę traumą;
Labai svarbi ir tinkama mityba. Netinkamai subalansuota dieta gali apsunkinti gijimą po traumų, bei būti priežastimi pasikartojančiai traumai įvykti. Pagrindiniai tinkamos mitybos principai:
1) Angliavandeniai padeda raumenis atgauti energiją. 2) Baltymai atstato raumenų struktūrą.
3) Būtina gera hidratacija. Jei per mažai kraujo pratekės per raumenis, raumuo gali labiau pasiduoti traumai.
4) Vitaminai ir mineralai labai svarbūs tinkamai atsigavimui.
Tinkamas fizinio pajėgumo, biomechanikos įvertinimas, tinkama mityba gali padėti išvengti traumų ar sumažinti riziką. Svarbu laiku išsiaiškinti silpnąsias organizmo grandis, jas stiprinti specialistų pagalba (94).
2. DARBO TIKSLAS
Įvertinti dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizines ypatybes, apatinių galūnių traumų rizikos veiksnius bei sąsajas tarp jų.
3. DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti dailiojo čiuožimo treniruotes lankančių vaikų fizines ypatybes ir palyginti pagal lytį ir pėdos skliauto suplokštėjimą.
2. Įvertinti vaikų, lankančių dailiojo čiuožimo treniruotes, apatinių galūnių traumų pasireiškimą sąlygojančius veiksnius bei traumų tikimybę.
3. Įvertinti vaikų, lankančių dailiojo čiuožimo treniruotes, fizinių ypatybių, veiksnių, sąlygojančių fizines ypatybes bei traumų sąsajas.
4. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
4.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC-SR(M)-209) (1priedas). Tyrimas buvo vykdomas 2016 m. birželio mėnesį.
Tyrimas buvo atliekamas VšĮ Judesio Studijoje „Strakaliukas”, kurioje buvo atliekamas fizinių ypatybių testavimas. Padobarografinis tyrimas buvo atliekamas įmonėje UAB „Ortopagalba”. Tiriamieji buvo testuojami vieną kartą varžybų sezono pabaigoje. Vaikai, dalyvavę tyrime, turėjo lankyti čiuožimo treniruotes bent jau vienerius metus (vieną sezoną).
Įstaigos vadovai bei tirtų vaikų tėveliai buvo supažindinti su tyrimo eiga ir tikslais, gauti jų raštiški sutikimai.
GAUTAS BIOETIKOS CENTRO
LEIDIMAS
n=10, berniukai n=13, mergaitės
n=23,
VAIKAI LANKANTYS ČIUOŽIMO TRENIRUOTES
PEDOBAROGRAFINIS TYRIMAS
n= 11, plokščiapėdžiai n= 13, neplokščiapėdžiai
APKLAUSA
4.2. Tiriamojo kontingento charakteristika
Iš viso tyrime dalyvavo 23 tiriamieji, neišskiriant jų pagal čiuožimo specifikaciją. Vaikų amžius svyravo tarp 7-10 metų amžiaus (7,86 ± 0,834 metai). Visi vaikai (10 berniukų, 13 mergaičių) lanko čiuožimo užsiėmimus vienerius ar daugiau metų.
Tiriamųjų atrankos kriterijai:
4.3. Tyrimo metodai, įvertinti fizines ypatybes
Vaikų fizinės ypatybės buvo vertinamos pusiausvyros ir koordinacijos testais, liemens stabilumo, greitumo ir vikrumo testais. Taip pat buvo atliekamas pėdos analizė, padobarografinis tyrimas, ir sudaryta speciali apklausa, įsitikinus kad šie testai yra tinkami pradinių klasių moksleiviams pagal amžių. Testavimo metu vaikai turėjo atlikti dvi pusiausvyros užduotis: statinės pusiausvyros ‚Flamingo” testas ir dinaminės pusiausvyros „Y” testas, vieną koordinacijos vertimo užduotį, vieną greitumo testą, bei buvo vertinimas šuolio aukštis (cm), bei liemens raumenų statinei jėgai įvertinti buvo atliekamas „Lentos” testas.
Norint įsitikinti, ar čiuožėjai tiksliai suprato užduotį, prieš kiekvienos užduoties atlikimą vaikui individualiai buvo pademonstruotas ir paaiškintas užduoties atlikimas, po to atliekami du įskaitiniai bandymai.
Vieno vaiko testavimas su užduočių paaiškinimu trukdavo 10-15 minučių. Užduotys buvo pateikiamos ir atliekamos ta pačia seka.
Pusiausvyrai įvertinti pasirinktas „Flamingo“ testas (6 pav.).
Atmesti
Įtraukti
Amžius 7-9metai Dalyvauja varžybose Lanko užsiėmimus >1 sezoną Gautas tėvų sutikimas Nedalyvauja varžybose Negautas tėvų sutikimas Lanko užsiėmimus <1 sezoną Amžius: <7m >9mTikslas: įvertinti statinę pusiausvyrą.
Priemonės: Metalinis arba medinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelis, aptrauktas medžiaga (jos maksimalus storis 5 mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio stabilumui išlaikyti (galima remtis į sieną, kėdę, ar paduoti ranką testuotojui). Chronometras.
Užduotis: balansuoti stovint viena koja ant nurodytų matmenų buomelio.
Atlikimas: stovima ant buomelio (pagal išilginę jo ašį) parankesne koja. Kitą, per kelią sulenktą, koją laikoma ranka už kelties. Kita ranka galima sau padėti išlaikyti pusiausvyrą, ištiesiant ją į šoną. Leidžiama pasiremti į pagalbinę priemonę ar testuotoją užimant taisyklingą pradinę padėtį. Testas prasideda, kai patraukiama ranka nuo atramos. Testas atliekamas 1min. paliečiama žemė), testas nutraukiamas. Po kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo judesys kartojamas iš pradžių iki tol, kol pagal chronometrą baigiasi 1 minutė (95).
6 pav. „Flamingo" testas
Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas („Y” pusiausvyros testas) buvo naudotas dinaminei pusiausvyrai įvertinti. Tyrimas atliekamas stovint ant vienos kojos trijų tiesių susikirtimo vietoje ir išlaiko pusiausvyrą. Atliekamas testavimas yra trimis kryptimis tai į priekį (7 pav.), į vidinę pusę ir į išorę (8 pav.). Atliekant testavimą, ant kiekvienos iš tiesių, ant kurių yra pridėti indikatoriai, kurį tiriamasis stumia kojos pirštų galais dešine ir kaire kojomis. Įvertintas atstumas yra tas, kokį viena ir kita koja tiriamasis nustumia visomis trimis kryptis, tiesiai, išorine ir vidine kryptimis. Bandymas neįskaitomas jeigu: a) tiriamajam nepavyksta išstovėti ant vienos kojos; b) tiriamasis indikatorių naudoja kaip pagalbą išlaikant pusiausvyrą; c) tiesiamos kojos nepavyksta išlaikyti ties
indikatoriumi; d) nepavyksta grąžinti kojos į pradinę padėtį. Buvo atliekami 3 bandymai dešine ir kaire kojomis (96).
7 pav. „Y“ testas, judesys į priekį
8 pav. „Y“ testas, judesys į vidų, judesys į išorę Vikrumui įvertinti naudotas „Žvaigždės“ testas.
Tikslas: įvertinti vaikų vikrumą.
Priemonės: laikmatis, 5 kuoleliai, neslystantis grindų paviršius, liniuotė ar kita priemonė atstumui matuoti.
Atlikimas: kuoliukai išdėliojami rombo forma ir vienas kuoliukas pastatomas viduryje. Kiekvienas kuoliukas turi būti nutolęs 3 metrus nuo centre esančio kuoliuko (9 pav.). Atlikėjas atstoja viduryje ir kairę ranka liečia viduryje esantį kuoliuką. Leidus pradėti ir pradėjus skaičiuoti laiką, vaikas bėga iki penkto kuoliuko, jį paliečia ir grįžta atgal į vidurį, tada bėga iki 2-ojo kuoliuko,
paliečia jį ir grįžta į vidurį, tada iki 3-iojo ir 4-ojo testas baigiamas, nubėgus iki 5-ojo kuoliuko (10 pav.).
Vertinimas: įrašomas testo įveikimo laikas sekundėmis (97).
9 pav. „Žvaigždės“ testo pradžia
10 pav. „Žvaigždės“ testo atlikimo momentas Greitumui įvertinti naudotas 10m bėgimo testas su įsibėgėjimu. Tikslas: įvertinti sugebėjimą panaudoti maksimalų greitį.
Priemonės: laiko matavimo įranga (ją sudaro 4 davikliai ir pultelis)
Atlikimas: pastatoma įranga, du davikliai, vienas nuo kito nutolę per 10metrų, matuojanti laiką. Testo dalyvis, 10 metrų toliau nuo starto (pirmojo daviklio) pradeda bėgti, taip įsibėgėdamas ir pasiekdamas savo maksimalų greitį. Nesustoja ir bėga pro daviklį tolyn 10 metrų, nesulėtėdamas. Tik
prabėgęs paskutinį daviklį, kuris įrašo rezultatą, pradeda lėtinti kol galiausiai sustoja (11 pav.). Rezultatas parodomas pultelyje ir įrašomas į atmintį. Testas kartojamas du kartus.
Testas neįskaitomas jei vaikas pradeda per anksti pradeda stabdyti ir sumažina savo greitį. Jei prieš testuojamam vaikui pasiekiant pirmą jutiklį, kas nors įžengia tarp jutiklių (sistema nebematuoja tinkamo rezultato).
Vertinimas: rezultatai įrašomi sekundėmis.
11 pav. 10 m bėgimo schema Šuolis į aukštį
Tikslas: įvertinti šuolio aukštį, staigiąją jėgą.
Priemonės: naudojama „Just jump” platforma, matuoklis.
Atlikimas: įjungiama sistema (12 pav.). Atlikėjas atsistoja ant platformos, pritūpdamas ir užsimodamas rankomis iš apačios šoka kuo aukščiau į viršų abejomis kojomis. Nusileidžia abiem kojomis. Matuoklis parodo rezultatą. Rezultatas neįskaitomas, jei atlikėjas šoka atsispirdamas ne
