LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA
Veterinarijos fakultetas
Urtė Babravičiūtė
Suaugusių šunų virškinimo sistemos sutrikimų priežasčių analizė
Analysis of digestive system disorders in adult dogs
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Ingrida Monkevičienė
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Suaugusių šunų virškinimo sistemos sutrikimų priežasčių analizė“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas)
vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Vaida Jokubauskienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas) Ingrida Monkevičienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 6 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1.1. Gastritas ... 111.1.1. Ūmus ir lėtinis gastritas ... 12
1.1.2. Diagnostika ... 12
1.1.3. Gydymas ... 13
1.2. Uždegiminės žarnyno ligos (UŽL) ir chroninė enteropatija ... 14
1.2.1. UŽL ir chroninės enteropatijos etiopatogenezė ... 14
1.2.2. UŽL diagnostika ... 15
1.2.3. UŽL gydymas ... 16
1.3. Pankreatitas ... 18
1.3.1. Pankreatitų etiologija ir patogenezė ... 18
1.3.2. Pankreatitų diagnostika ... 20
1.3.3. Pankreatitų gydymas ... 20
2. TYRIMO METODIKA ... 22
2.1. Tyrimų medžiagos ir metodika ... 22
2.2. Virškinimo ligų diagnozavimo metodai ... 23
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 26
3.1. Tiriamųjų šunų amžiaus, lyties bei kastracijos analizė ... 26
3.2. Tiriamųjų šunų kilmės analizė ... 27
3.4. Šėrimo analizė ... 29
3.5. Laikymo sąlygų ir gyvūno vedžiojimo tipo analizė ... 29
3.6. Gretutinių ligų analizė ... 30
3.7. Kraujo rodiklių tyrimo rezultatų analizė ... 31
3.8. Virškinimo ligų diagnozavimo metodų įvertinimo rezultatai ... 33
3.9. Gastroenteritų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei gretutinių ligų analizė ... 34
3.10. Gastritų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei gretutinių ligų analizė ... 37
3.11. Enteritų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei gretutinių ligų analizė ... 40
3.12. Pankreatitų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei gretutinių ligų analizė ... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 45
5. IŠVADOS ... 49
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50
SUAUGUSIŲ ŠUNŲ VIRŠKINIMO SISTEMOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ X KLINIKOJE
Urtė Babravičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Veterinarinėje medicinoje virškinimo sutrikimai yra viena dažiausiai pasitaikančių problemų. Šio darbo tikslas - išanalizuoti ir nustatyti dažniausiai pasitaikančius virškinimo sutrikimus šunims Vilniaus X veterinarijos klinikoje 2019-2020 metais.
Per pusantrų metų klinikoje buvo nustatyta 120 šunų su virškinimo sutrikimais. Tiriamieji šunys į kliniką buvo atvesti dėl pasireiškusio vėmimo, viduriavimo. Daugiausiai šunys sirgo gastroenteritu, enteritu, gastritu ir pankreatitu.
Tyrimo metu buvo analizuojami ligas sukeliantys veiksniai. Buvo tiriama amžiaus, lyties, kilmės, veislės įtaka virškinimo sutrikimams, ieškomas ryšys tarp šėrimo, papildomai duodamo/vagiamo maisto, laikymo sąlygų ir susirgimo dažnio. Papildomai tirta gyvūno pasveikimo koreliacija priklausomai nuo paskirto gydymo ir dietos veiksmingumo.
Ištyrus 120 sergančių šunų, nustatyta, kad daugiausiai X klinikoje sirgo gatroenteritu, mažiausiai pankreatitu. Nustatyta, kad amžiaus ir lyties atžvilgiu liga pasireiškia daugiau jaunesniems 1-5 m. šunims (60 proc. atvejų), dažniausiai patelėms (68,3 proc.). Reikėtų pabrėžti, kad virškinimo sutrikimai labiau pasireiškė veisliniams šunims. Nustatyta, kad dėl visų ligų, išskyrus enteritą, tiriamieji šunys sirgo nepriklausomai nuo kasdien gaunamo pašaro tipo, o papildomų maisto produktų (gavimo/vagystės) turėjo įtakos tik enteritu sergantiems šunims. Tiriant šunis sergančius gastritu, gastroenteritu ir pankreatitu nustatyta, kad ligos požymiai gali atsirasti nepriklausomai nuo gyvūno laikymo sąlygų ir vedžiojimo tipo.
Raktiniai žodžiai: virškinimo sutrikimai, šunys, gastroenteritas, enteritas, gastritas, pankreatitas.
ANALYSIS OF DIGESTIVE SYSTEM DISORDERS IN ADULT DOGS
Urtė Babravičiūtė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Digestive system disorders are one of the most common problems in veterinary medicine practice. The aim of this study is to establish and analyze most prevalent diseases of the digestive system in adult dogs in X veterinary clinic during 2019-2020 period.
During duration of the study 120 adult dogs were admitted with gastrointestinal symptoms: vomiting, diarrhea. Majority of dogs were diagnosed with gastroenteritis, enteritis, gastritis and pancreatitis.
Analysis of the risk factors for diseases was performed. Impact of age, sex, pedigree and breed was analyzed, as well as relation between complementary feeding, environment and incidence of the disease. In addition, treatment outcomes were evaluated depending on administered pharmaceuticals and diet.
Gastroenteritis was the most prevalent diagnosis, while pancreatitis was the least prevalent. Most of the patients were 1-5 years old (60%) and females (68,3%). Digestive disorders were more frequent with purebred dogs. Daily diet had no influence over digestive diseases, except for enteritis, while complementary feeding had influence only in enteritis. It was determined that symptoms of gastroenteritis and pancreatitis can develop independent of canine’s environment and physical activity.
SANTRUMPOS
UŽL - uždegiminės žarnyno ligos
NVNU - nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo SVNU - steroidiniai vaistai nuo uždegimo
KUŽLAI - klinikinis uždegiminių žarnyno ligų analizės indeksas RBC - eritrocitai
HCT - hematokritas HGB - hemoglobinas PLT - trombocitai
MCH - vidutinis eritrocitų hemoglobinas
MCHC - vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija WBC - leukocitai
NEU - neutrofilai
LYM - limfocitai, monocitai MONO - monocitai
EOS - eozinofilai BASO- bazofilai BUN - šlapalas
T-Pro - bendras baltymas ALP - šarminė fosfatazė GPT - alaninaminotransferazė CREA - kreatininas
GLU - gliukozė
ĮVADAS
Šunų virškinimo ligos yra dažnas reiškinys veterinarinės medicinos praktikoje. Virškinimo sistemos klinikiniai požymiai būna gana ryškūs, nesunkiai pastebimi, tačiau jų diferenciacija yra sudėtinga dėl panašiai pasireiškiančių klinikinių simptomų, tokių kaip diarėja, vėmimas, regurgitacija, silpnumas ar anoreksija. Tokia pati simptomatika gali būti būdinga beveik visiems virškinimo trakto sutrikimams ir tai yra apibūdinama kaip bendras toksinų ir kenksmingų medžiagų pašalinimas iš organizmo [1].
Virškinamojo trakto sutrikimai apima skrandį, plonąjį ir storąjį žarnyną (atskirai arba kartu), kasą. Dažniausiai pasitaikantys skrandžio sutrikimai - gastritai, kurie yra klasifikuojami į ūmius, lėtinius, eozinofilinius, sukeltus Helicobacter spp. bakterijų, skrandžio erozijos, opos [2]. Pankreatitai skirstomi į ūmius ir lėtinius. Žarnyno ligos skirstomos į uždegimines (limfocitinį plazmocitinį enteritą, eosinofilinį, granulamatozinį, pūlini žarnų uždegimą), histiocitinį opinį kolitą, invaginacijas, svetimkūnius, baltymų praradimo enteropatijas [1,3,4].
Žmonių medicinoje ir veterinarinės medicinos praktikoje yra naudojama nemažai diagnostikos metodų, kurie patvirtina virškinimo sutrikimų diagnozes. Tačiau iki šių dienų pagrindinės jų atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Pasaulyje yra atliekama daug tyrimų, kurių metu yra tiriami gyvūnai, turintys virškinimo sutrikimų, atliekamos metaanalizės. Bet daugelio virškinimo sutrikimų atveju, nagrinėjant ligų etiologijas, dažnai jų kilmė yra nurodoma kaip idiopatinė.
Analizuojant literatūros šaltinius, pastebėta, kad virškinimo sutrikimai šunims yra tiriami nuo XIX a. ir yra atlikta pakankamai tyrimų, kurių metu patvirtinta, kad šunys dažniausiai serga ūminiu gastritu. Daugelis skrandžio ligų dažniausiai būna bakterinės kilmės, tačiau trūksta duomenų nagrinėjant lėtinius gastritus, jų atsiradimo priežastis bei kilmę. Taip pat trūksta informacijos apie gyvūno šėrimo įtaką šiems sutrikimams [5]. Nagrinėjant uždegimines žarnyno ligas (enteritus, gastroenteritus) naudojama ištobulinta diagnostika, tiriami ir imami žarnų bioptatai, nustatomi uždegimo tipai. Deja, kaip ir gastritų atveju, nėra iki galo išsiaiškintos tokių veiksnių, kaip šunų šėrimo pobūdis ir gyvenimo sąlygos, priežastys, kodėl atsiranda šie sutrikimai.
Darbo tikslas:
Nustatyti suaugusių šunų virškinimo sistemos sutrikimų pagrindines priežastis.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti dažniausias šunų virškinimo sistemos ligas, diagnozuotas X klinikoje.
2. Nustatyti šunų amžiaus, lyties, veislės bei šėrimo ir laikymo sąlygų, vedžiojimo pobūdžio, įtaką virškinimo sistemos sutrikimams, diagnozuotiems X.
3. Įvertinti virškinimo ligų diagnozavimo metodus, taikytus X klinikoje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gastritas
Gastritas yra skrandžio gleivinės dirginimo padarinys. Infekcijų, opų, erozijų susidarymo metu yra stimuliuojamas uždegiminių ląstelių išsiskyrimas ir infiltracija. Dažniausia gastritų klinikinė išraiška - vėmimas. Šunų gastritas skirstomas ir klasifikuojamas pagal esamus struktūrinius pakitimus, uždegiminių ląstelių pobūdį [2]. Esant skrandžio pažeidimui, dažniausiai yra pažeidžiama gleivinė [4]. Gleivinės ląstelės gali būti pažeidžiamos esant ir minimaliai uždegiminių ląstelių infiltracijai, tokiu atveju sutrikimą vadiname kitu terminu - gastropatija. Tiek gastritų, tiek gastropatijų simptomai yra labai panašūs. Jų tarpusavio diferencijavimui yra renkama anamnezė, taikomi specialieji diagnozavimo metodai [6].
Skrandžio gleivinės barjeras, kurį sudaro gleivių, glaudžiai susijungusių epitelinių ląstelių ir bazinis sluoksnis, apsaugo skrandį nuo rūgščių, bakterijų ir temperatūros pasikeitimų. Skrandžio gleivinė yra gerai aprūpinta krauju, maisto medžiagomis, bikarbonatais ir antibakterinėmis medžiagomis. Skrandžio epitelis veikia kaip kliūtis rūgščių difuzijai ir greitai atsistato esant pažeidimams, o sekretuojamų gleivių klampumas ir lipnumas sudaro plėvelę paviršiniam epiteliui padengti [7,8]. Susidariusi plėvelė saugo gleivinę ir sulaiko šarminį skystį, todėl selektyviai veikia pralaidumą, sukuria buferinę zoną, saugančią nuo rūgščių ir kitų kenksmingų medžiagų. Išvystytas skrandžio kraujagyslių tinklas užtikrina gerą aprūpinimą deguonimi, taip pat lemia greitą reakciją į hormoninius ir uždegiminius signalus. Kraujotaka yra labai svarbi, nes palaiko skrandžio gleivinės vientisumą, pa6alina kenksmingas medžiagas, pagerina ir skrandžio epitelio apykaitą. Be to didelę reikšmę turi ir vietinė prostaglandinų (PGE2) gamyba [9].
Kad ir kiek skrandis būtų apsaugotas, esant stipriam uždegimui, šios struktūros yra pažeidžiamos, ir todėl randama daug pataloginių pakitimų. Išemija, infekcija, cheminis pažeidimas ar antigenai gali stimuliuoti uždegiminių ląstelių mediatorių išskyrimą ir suaktyvinti uždegimines ląsteles, tokias kaip neutrofilai, putliosios ląstelės, makrofagai [5]. Įvykus paviršinių epitelinių ląstelių eksfoliaciajai, suardoma gleivinės barjero struktūra, todėl skrandžio rūgštis, pepsinas ir skrandžio lipazė gali pasklisti difuzijos būdu. Uždegimui progresuojant, toliau stimuliuojama rūgščių sekrecija, padidėja ląstelių membranų pralaidumas, dėl to sutrinka kraujotaka. Besitęsianti sąveika tarp išemijos ir uždegimo lemia eroziją, opą, skrandžio sienelės hipoksiją, edemą ir nekrozę [2].
Gastritu dažniau serga vidutinio amžiaus gyvūnai, vyresni nei 5 metų šunys. Nėra ištirta lyties ar veislės predispozicijos. Vemti gali net 30 procentų suaugusių šunų, tačiau ištirta, jog net 26-48 proc. gyvūnų, turinčių skrandžio sutrikimų, nejaučia jokių simptomų [7,9].
1.1.1. Ūmus ir lėtinis gastritas
Literatūroje šunų gastritai klasifikuojami į ūmius ir lėtinius. Juos gali lemti įvairios etiologinės priežastys, tokios kaip nevisavertė mityba, svetimkūniai, augalų dalys ar medžiagos, dirginančios cheminės medžiagos (pvz. buitinė chemija), vaistai (NVNU, glukokortikoidai), virusai, kitų organų (blužnies, inkstų, kepenų) funkcijos sutrikimai, bakterinės infekcijos (Helicobacter spp.) bei maisto alergijos [10,11]. Ūmų gastritą sukelia uždegimas. Sutrikimas dažnai neturi specifinių klinikinių požymių, tačiau prasidėjus staigiam gyvūno vėmimui, anoreksijai, viena iš pirmųjų diferencinių diagnozių būna ūmus gastritas, susijęs su gleivinės pažeidimu [12]. Taip pat pastebėti ir tokie klinikiniai požymiai: dehidratacija, depresija, letargija, padidėjęs troškulys. Gali atsirasti pilvo srities skausmas. Priežastis dažnai randama surinkus tinkamą anamnezę, bet retai būna patvirtinama biopsija [5]. Renkant anamnezę, ypač svarbu išsiaiškinti apie šuns mitybą, ar gyvūnas nėra linkęs ėsti „įvairių objektų“, nes yra nustatyti net 23 produktai, kurie gali sukelti maisto alergiją ir neimuninę, fiziologinę, metabolinę arba toksinę reakciją maistinei medžiagai [13].
Lėtinis gastritas yra įtariamas, kai šuo nuolat vemia 1-2 savaites, mažėja jo apetitas, kūno masė. Gali būti nustatomi ir pilvo srities skausmai, pilvo sienos įtempimas. Susirgimo klasifikacija yra paremta ląstelių infiltracija (eozinofilais, limfoplazmocitais, granuliocitais), taip pat pagal struktūros pokyčius (atrofiją, hiperatrofiją, fibrozę, edemą, opą ar metaplaziją), pagal sunkumą (lengvas, vidutinis, sunkus) [4]. Lėtinis gastritas gali būti klasifikuojamas dar smulkiau tiriant histologiškai, paėmus skrandžio sienelės biopsiją. Lėtinis paviršinis gastritas yra dažniausiai nustatoma forma, tuomet yra nustatomi gleivinės storio pakitimai su gausia įvairių uždegiminių ląstelių (plazminių, neutrofilų ir limfocitų) infiltracija, gleivinės bei pogleivininio sluoksnio fibroze [2].
1.1.2. Diagnostika
Sėkmingas gastrito diagnozavimas labai priklauso nuo tikslios anamnezės surinkimo. Svarbu sužinoti apie NVNU (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo) ir steroidinių vaistų nuo uždegimo preparatų suvartojimą, svetimkūnio patekimo galimybę, cheminių medžiagų ar nuodų buvimą aplinkoje, maitinimą, taip pat renkama ligos istorija, ar gyvūnas nėra turėjęs/turintis sisteminių (kepenų, inkstų organų sutrikimų) ir onkologinių ligų. Surenkama informacija, kaip vemia gyvūnas: putomis, rūgštimi, maistu, ar yra kraujo priemaišų (šviežio ar suvirškinto kraujo), stebima, ar nėra pašalinių medžiagų : žolės, kaulų, kitų svetimkūnių. Šunims, turintiems lėtinį gastritą, be vėmimo pastebimi kitokie simptomai: sumažėjęs svoris, balkšva gleivinė (stebimos dantenos, trečiasis akies vokas), gali būti pastebima tachikardija dėl anemijos ar šoko. NVNU sukeltam gastritui ypač būdinga melena ir balkšvas liežuvis [1,14].
Laboratorinių tyrimų atlikimas. Surinkus gyvūno anamnezę yra imamas kraujas ir daromas morfologinis bei biocheminis kraujo tyrimai siekiant nustatyti pakitimus. Morfologiniame kraujo tyrime stebimi eritrocitai (RBC), hemoglobinas (Hg), neutrofilai (NEU), leukocitai (LEU),
trombocitai (PLT), hematokritas (HCT). Sumažėjęs eritrocitų ir hemoglobino kiekis rodo esant anemiją. Anemija rodo sunkią gastrito formą, galimas opas. Šaltiniuose minima, jog neutropenija būdinga gastritams, atsiradusiems dėl NVNU vartojimo. Bendras trombocitų skaičius padeda nustatyti krešėjimą, kadangi imuno-trobocitopenija gali būti vienas pagrindinių hemoraginio gastrito faktorių. Biocheminiame kraujo tyrime vertinamas šlapalas (BUN), kreatininas (CREA) , gliukozė (GLU), aspartato aminotransferazė (AST), alkalino fostatas (ALP), jei yra galimybė, ir elektrolitų kiekis kraujyje. Išvardinti kraujo rodikliai parodo kepenų ir inkstų sutrikimus, kurie gali lemti skrandžio opas ir pažeidimus [2,15].
Vaizdinė diagnostika. Ultragarsinis tyrimas yra vienas pagrindinių diagnostinių priemonių naudojamų veterinarinėje praktikoje. Echoskopija padeda nustatyti svetimkūnius, mases, indentifikuoti perforaciją, nustatyti skrandžio sienelės pakitimus. Įvertinamas skrandžio dydis, jo padėtis. Kartu vertinama kepenų, inkstų būklė, tai padeda sudaryti diferencinių diagnozių sąrašą [16,17].
1.1.3. Gydymas
Pirmas ūmaus gastrito gydymo principas- skrandžio liaukų stimuliacijos reguliavimas. 12-24 val. gyvūnui yra neduodamas pašaras ar kiti maisto priedai, o vėliau yra taikomas ir bendras maisto ribojimas, pašaro pakeitimas [5]. Maiste turi būti mažas riebalų kiekis, lengvai virškinamos medžiagos. Puikiai tinka liesa virta jautiena, ryžiai, vištiena, galima gyvūną šerti komerciniais dietiniais pašarais. Pašaras duodamas mažomis porcijomis 3-4 kartus per dieną. Įprastas šėrimo ritmas gali būti grąžinamas, jei gyvūnas nevėmė bent 4-5 dienas [2,14,18]. Antrasis gydymo principas - etiologinės priežasties nutraukimas. Turi būti nutraukiami steroidiniai arba nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jei gyvūnas papildomai turi kepenų sutrikimų, tai turi būti gydoma atskirai [18].
Priklausomai nuo klinikinių požymių sunkumo (besitęsiančio vėmimo, dehidratacijos) yra taikoma skysčių terapija. Peroraliai duoti skysčių nerekomenduojama. Pirmą kartą peroraliai girdyti vandenį galima tik praėjus 24 val. po paskutinio vėmimo. Kadangi po ilgo vėmimo gyvūnams dažnai būna hipokalemija, hiponatremija, skysčių terapijai pirmo pasirinkimo infuzinis tirpalas yra intraveniniai kristaloidai (Ringerio laktatas), papildomai gali būti skiriamas KCl 10 proc. [14,19].
Dauguma vėmimo iniciavime dalyvaujančių receptorių yra randami gastrointestinaliniame trakte, svarbiausi iš jų yra NK1, 5-HT3. Vėmimas prasideda aktyvavus 5-HT3 receptorius, todėl simptominiam gydymui pirmiausiai yra skiriami antiemetikai, kurie yra šių receptorių antagonistai. Pirmojo pasirinkimo medikamentas yra metoklopramidas, kuris blokuoja 5-HT3 receptorius, padidina apatiniojo ezofaginio sfinkterio tonusą, sumažina piliorinio sfinkterio tonusą, bei pagreitina žarnų ir skrandžio susitraukimų dažnį, stiprumą [2]. Praktikoje dažnai naudojamas ir NK-1 antagonistas maropitantas, tačiau nėra įrodyta, ar šis preparatas efektyvesnis negu metoklopramidas [18]. Rūgštingumui mažinti vartojamas aliuminio hidroksido junginys, kuris suriša skrandžio liaukų
išskiriamą hidrochlorido rūgštį, didina skrandžio sulčių pH ir mažina pepsino išskyrimą. Gydant lėtinį gastritą, turi būti šalinama jį sukėlusi priežastis, tačiau dažnai susirgimas būna idiopatinis, todėl gydymas nėra visiškai tikslus. Kaip ir ūminio gastrito metu, pirmiausiai taikomas simptomatinis gydymas, gyvūnui yra skiriama dieta. Griežtai laikantis skirtos hipoalerginės dietos su vienu baltymu ir papildomu angliavandenių šaltiniu, gyvūno sveikata tūrėtų pagerėti po 14 ar daugiau dienų. Pagerėjimas gali neatsirasti gyvūnams, turintiems limfoplazmocitinį arba eozinofilinį gastritą. Nesant teigiamos dinamikos, turi būti skiriamas imunosupresinis gydymas [5,20].
1.2. Uždegiminės žarnyno ligos (UŽL) ir chroninė enteropatija
Uždegiminės žarnyno ligos. Terminas naudojamas norint apibūdinti bendrą grupę idiopatinių, lėtinių enteropatijų, kurios pasireiškia nuolatiniais ir besikartojančiais virškinamojo trakto sutrikimams būdingais požymiais, uždegiminiais procesais ir atsaku į gydymą specialiai skiriamomis dietomis, antibiotikų kursais ar imunosupresiniais medikamentais. Šio sutrikimo atsiradimo priežastis yra nežinoma ir skiriasi nuo kitų lėtinių žarnyno uždegimo priežasčių. Pagrindiniai ligos simptomai: diarėja, vėmimas, apetito praradimas, svorio netekimas. UŽL turi savo formas ir klasifikaciją pagal histopatologinio tyrimo metu gautus rezultatus ir uždegiminių ląstelių tipus. Vienas pagrindinių ir dažniausiai sutinkamų formų limfocitinis – plazmocitinis enteritas (LPE), eozinofilinis gastroenteritas (EGE), granuliomatozinis enteritas, histiocitinis opinis kolitas. Visos šios formos skiriasi uždegiminių ląstelių infiltratais. Galima skirstyti ir pagal pažeidžiamą virškinamojo trakto dalį (pvz. gastritą, enteritą, kolitą ir jų kombinacijas). Nustatyta, jog dažniausiai būna pažeidžiama plonoji žarna [21].
Šunims, turintiems gastrointestinalių klinikinių požymių, UŽL terminas gali būti keičiamas ir chroninės enteropatijos terminu. Norėdami patvirtinti UŽL diagnozę, privaloma turėti jos formą įrodančius bioptatus, Jei gyvūnui atsiranda panašūs klinikiniai požymiai, nors nėra tiriama endoskopu ir nėra imamas histologinis mėginys, bet turime atsaką į gydymą dieta arba antibiotikais, galime taikyti enteropatijos terminą. Chroninės enteropatijos yra skirstomas pagal tai, kaip gyvūnas reaguoja į gydymą. Klasifikuojama į antibiotikams jautrią enteropatiją, dietai jautrią enteropatiją (celiakia) , imunosupresiniams medikamentams jautrią eneteropatiją, enteropatiją be atsako į gydymą [20,21] Jeigu gyvūnui nepadeda nei dieta, nei anttibiotikai, gastrointestinaliniai sutrikimai yra priskiriami UŽL [21].
1.2.1. UŽL ir chroninės enteropatijos etiopatogenezė
Daugumos šunų uždegiminių žarnyno ligų etiologija yra nežinoma. Kadangi šie sutrikimai labiau ištirti žmonių medicinoje, tad panašūs tyrimai taikomi ir veterinarinėje praktikoje. Dabartinė
Krono ligos ir opinio kolito paradigma apima sudėtingą veiksnių sąveiką tarp aplinkos veiksnių, tokių kaip žarnyno mikroflora ir nenormalus jautraus organizmo atsakas [22].
Nustatyta, jog UŽL patogenezės viena pagrindinių sąlygų yra sutrikusi žarnų gleivinės paviršiuje veikiančios imuninės sistemos tolerancija įvairiems antigenams, tokiems kaip komensalinės bakterijos ar specifiniai maisto komponentai. Imuninės tolerancijos sutrikimas atsiranda dėl sutrikusios imuninės sistemos, atsiradusių pokyčių pačioje organizmo mikrobiotoje arba šių priežasčių kombinacijos. Žmonių medicinoje ištirta, jog individo, neturinčio UŽL sutrikimo, žarnyno gleivinė, kontaktuodama su natūralia mikroflora ar pašare esančiais antigenais, juos toleruoja ir gleivinėje nepastebima jokių pokyčių. Tačiau paciento, sergančio UŽL, gleivinė sureaguoja ir yra aktyviai infiltruojama uždegiminėmis ląstelėmis [23].
Šunų UŽL tyrimas rodo, jog sąveika tarp genetinių veiksnių ir žarnyno bakterijų lemia ligos atsiradimą, iššaukia jautraus organizmo nenormalią reakciją į komensalinę mikrobiotą. Šie veterinariniai tyrimai pagrįsti tuo, jog pastebėta veislių predispozicija specifinėms UŽL formoms, tokioms kaip imunoproliferacinė enteropatija basendžių veislės šunims, baltymų praradimo enteropatija airių kviečiaspalviams švelniaplaukiams terjerams, histiocitinis opinis kolitas bokseriams [24]. Buvo atliktas tyrimas Anglijos tyrimų centre, kur buvo ištirti padidėję rizikos veiksniai vokiečių aviganių, border kolių, veimaranerių, ir rotveilerių veislių šunims [25].
1.2.2. UŽL diagnostika
Diagnostika prasideda nuo tikslios anamnezės surinkimo, įvertinami klinikiniai požymiai, daromi specialieji tyrimai - ultragarsas, rentgenografija, endoksopija, imama žarnų biopsija. Terminas idiopatinė UŽL yra naudojamas tik tais atvejais, kai žarnyno uždegimo priežastys yra nežinomos. Taigi, prieš diagnozuojant UŽL, mes turime atmesti visas kitas galimas etiologijas [26]. UŽL ir lėtinė enteropatija dažniausiai pasireiškia vidutinio, 6-8 metų amžiaus šunims. Klinikiniai požymiai nėra išskirtiniai, dažniausiai pastebimas vėmimas (skrandžio sultys arba maistas, gali būti žolė, kraujas), diarėja, kartu nustatomas svorio mažėjimas, apetito stoka. Tokia klinikinė išraiška UŽL ir lėtinės enteropatijos metu tęsiasi 3 savaites ir ilgiau. Vėmimą ir diarėją (daug turinio, vandeninga arba melena) dažniausiai sąlygoja skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas. Storojo žarnyno uždegimui yra būdingi tenezmai ir diarėja su krauju, gleivėmis. Jeigu yra paveiktas ir plonasis, ir storasis žarnynas, tada bus stebimi įvairūs požymiai ir jų deriniai [27]. Taip pat stebimas pilvo zonos diskomfortas, skausmas, pilvo pūtimas, polifagija, noras ėsti žolę, kai kuriais atvejais - ascitas [26].
Laboratorinių tyrimų metu stebima neutrofilija, su paslinkimu arba be pasislinkimo į kairę. Jei uždegimas lėtinis ir sunkios formos, morfologiniuose kraujo tyrimuose gali būti pastebimas eritrocitų (RBC) ir hemoglobino (HGB) sumažėjimas. Tai nurodo regeneracinės anemijos buvimą dėl lėtinio kraujavimo žarnyne. Biocheminių kraujo tyrimų rodikliai daugeliui pacientų nenukrypę nuo normos,
tačiau hipoalbunemija ir hipoglobulinemija gali būti randama esant proteino praradimo sindoromui (PLE). Esant sunkiems uždegimams, gali būti nustatoma hepatopatija, kuri padidina kepenų fermantų alanininės aminotransferazės ir šarminės fosfotazės (ALT, ALP) koncentracijas [26].
Didelę diagnostinę reikšmę UŽL turi fekalijų flotacinis tyrimas. Jo tikslas - atmesti endoparazitų tikimybę. Flotaciniu būdu nesunkiai galima atmesti nematodų ir giardijų buvimą. Giardijų infekcijai nustatyti naudojamas ir greitasis ELISA būdas, tačiau net esant neigiamiems testų atsakymams pagal WSAVA (angl. World Small Animal Associacion) yra rekomenduojama atlikti empirinį gydymą fenbendazolo grupės preparatais [27].
Vaizdinė diagnostika, tokia kaip rentgenografija ir ultragarsas, dažniausiai yra paskiriama nustatyti, ar yra vietinis, ar difuzinis žarnyno gleivinės pažeidimas, stebima, ar nėra kitų organų pakitimų, vertinamas ir matuojamas žarnų sienelės storis. Ultragarso metu matomas žarnos sienelės sustorėjimas gali būti būdingas ir uždegimui ir neoplazijai. Atlikus tyrimus, buvo pastebėta, jog 50,9 proc. šunų, paėmus žarnos sienelės bioptatus, buvo patvirtinti navikiniai pakitimai ir atmesta enterito diagnozė. Atliekant rentgenografiją taip pat diferencijuojami ir atmetami kiti žarnyno sutrikimai, tokie kaip svetimkūniai, žarnų invaginacijos [17,23,28].
Endoskopija ir žarnų gleivinės biopsija yra vienas pagrindinių diagnostikos metodų, naudojamų veterinarinėje praktikoje. Pagrindinės procedūros metu pastebimos anomalijos: žarnų gleivinės trapumas, padidėjusi audinių granuliacija ir gleivinės erozijos. Visi šie požymiai yra būdingi UŽL turintiems gyvūnams. Procedūros metu biopsijos mėginiai gali būti imami iš skrandžio, dvylikapirštės žarnos, klubinės žarnos distalinės dalies ir tiesiosios žarnos. Kai kuriais atvejais diagnostinė celiatomija ir pilna biopsija yra būtina, tačiau tai - invazinė procedūra ir, jei gyvūnui yra sunki hipoproteinemija, žaizdos labai sunkiai gyja. Tokiu atveju gydymui turi būti skiriami kortikosteroidai [13].
1.2.3. UŽL gydymas
Kaip buvo minėta anksčiau , UŽL patogenezė rodo, jog šie sutrikimai atsiranda dėl sumažėjusios organizmo tolerancijos natūraliai mikroflorai, maistinėms medžiagoms, endogeniniams antigenams, kas ir tampa stipraus uždegimo virškinamojo trakto organų sienelėse priežastimis. Gydymas yra sudėtingesnis dėl neaiškios šio sutrikimo etiologijos. Nustatyta, kad veiksminga yra simptominis gydymas, paskirtos dietos, antibakterinių medikamentų ir imunosupresantų kombinacijas. Tačiau gydymas būna veiksmingiausias kai pagal KUŽLAI (Klinikinis uždegiminių žarnyno ligų aktyvumo indeksas) (1 priedas) skalę yra nustatoma vidutinė arba nesunki UŽL forma [11,28].
Pirmiausiai taikomas simptominis gydymas - gyvūno vėmimui slopinti skiriami antieemetikai (maropitantas, metoklopromidas), pasireiškus stipriai diarėjai - infuzinių tirpalų (NaCL, ringerio laktatas, metabolazė, gliukozė) kursas. Taip pat skiriami spazmus mažinantys medikamentai, pvz.,
drotaverino hidrochloridas. Gydymas tik dieta veiksmingas tada, kai pagal KUŽLAI skalę yra nustatoma lengva UŽL forma. UŽL viena iš pagrindinių priežasčių gali būti reakcija į antigenus esančius maiste, tad gyvūnams turi būti skiriama gydomoji hidrolizuotų baltymų dieta arba keičiamas pašaras į tokį, kurio sudėtyje yra toks baltymų šaltinis, kokio tas gyvūnas dar nėra gavęs [29]. Skiriamoje dietoje turi būti mažas riebalų kiekis ir padidintas Omega- 6 , Omega -3 riebalų rūgščių kiekis. Tai padeda mažinti uždegimo židinius virškinamajame trakte; papildomas glutamino kiekis, mažina žarnų gaurelių atrofijos riziką ir stimuliuoja regeneraciją esant gastrointestinaliniams
pažeidimams [11].Glutaminas yra vienas pagrindinių energijos šaltinių žarnų sienelės enterocitams,
be to dalyvauja reguliuojant kepenų detoksikaciją. Jei uždegimas yra apėmęs storąjį žarnyną, tada skiriama daug skaidulų turinti dieta. Šio tipo dieta turi būti skiriama atsargiai ir laikinai esant pasikartojančiai diarėjai, atsiradus žarnų stenozei arba bakterinei žarnyno infekcijai [21,30].
Šaltiniuose minima, jog nesunkiems pacientams gydymas tik dieta yra veiksmingas ir ligos remisija yra ilga. Tačiau sunkiems pacientams gydymas tik dieta nėra labai veiksmingas, todėl papildomai taikomas ir medikamentis gydymas [3].
UŽL ir lėtinei enteropatijijai gydyti pagrindiniai medikamentai yra antibiotikai, kortikosteroidai ir kiti imunosupresiniai agentai. Gydymas medikamentais yra skiriamas nustačius ligos sunkumą, klinikinę išraišką, taip pat pagal virškinamojo trakto segmento pažeidimą, bendrą gyvūno būklę ir galimus rizikos veiksnius. Gydant dažnai pasirenkama ne tik vienas preparatas, bet ir skirtingų medikamentų kombinacija [26].
Gyvūnui nustačius lėtinę enteropatiją, gydymas antibiotikais turi būti parenkamas kaip antro žingsnio gydymo metodas, jei gyvūnui neturėjo nepadėjo paskirta dieta. Pagrindiniai antibiotikai yra tetraciklinų grupės - oksitetraciklinas, nitroimidazolų grupės - metronidazolas ir makrolidų grupės - tilozinas. Pirmo pasirinkimo medikamentas gydyti lėtinę enteropatiją ar UŽL yra tilozinas ( I lygio įrodymas), antro pasirinkimo - doksiciklinas (III lygio įrodymas) [25]. Gydant šunis doksiciklinu, buvo pastebėta, kad ligos remisija nėra ilga. Atlikti tyrimai rodo, jog, nutraukus tilozino medikamentų kursą, klinikiniai požymiai atsinaujina po mėnesio. Antibiotikų nauda šunims, sergantiems baltymų praradimo enteropatija, nėra ištirta. Tačiau buvo pastebėta, kad antibiotikai padeda gydant vidutinio amžiaus gyvūnus, ypač vidutinio amžiaus vokiečių aviganių veislių šunis [28].
Imunosupresinis gydymas - vienas efektyviausių gydymo metodų, kuris tinka būtent sunkiems pacientams kai (KUŽLAI skalėje nustatoma daugiau nei 6-8 balai) ir taikomas tada, kai gydymas eliminacine dieta, antibiotikais ir probiotikais yra neefektyvus [27]. Dažniausiai pasirenkami steroidiniai vaistai nuo uždegimo, gliukokortikoidų grupės - prednizolonas, o deksametazono reikėtų vengti, nes pastebėta, kad jis neigiamai veikia enterocitus. Prednizolonas skiriamas 1-2 mg/kg dozėmis kas 12 valandų, nuo dviejų iki keturių savaičių, tačiau pacientams, kuriems yra pasireiškusi hipoalbunemija, turi būti skiriamos didesnės dozės. Kai pagal KUŽLAI skalę yra nustatoma sunki
susirgimo forma ar gyvūnas serga baltymų praradimo enteropatija, tokiais atvejais gydymas steroidiniais vaistais nuo uždegimo turi būti kombinuojamas su dieta ir antibiotikais. Tačiau kai kuriais atvejais antibiotikai gali būti ir neskiriami. Pagal Šveicarijoje ir Britanijoje atliktus tyrimus, kombinuojant imunosupresinį gydymą su dietomis, buvo pasiektas nuo 79 proc. iki 100 proc. geresnis efektyvumas nei gydant tik medikamentais [30,31].
Skyrus gyvūnui gydymą tik steroidais, galimas šalutinis poveikis, kaip hiperadrenokorticizmas, polifagija, poliurija, raumenų atrofija. Atsiradus šalutiniams reiškiniams arba nesant gydymo efekto skyrus steroidinius vaistus, kartu gali būti skiriamas imunosupresinis imidazolų grupės vaistas azatioprinas. Azatioprinas keičia ląstelinį imunitetą ir nuo T limfocitų priklausomą antikūnių gamybą, leisdamas mažinti steroidinių preparatų skiriamas dozes [23]. Įvairūs autoriai mini ir ciklosporinų naudojimą šunų UŽL gydymui, skiriant kartu su gliukokortikoidais. [14,20,30]
1.3. Pankreatitas
Pankreatitas - tai daugiaetiologinė liga su skirtingomis klinikinėmis išraiškomis ir baigtimis. Pagrindinės šios ligos priežastys dažniausiai nėra išsiaškinamos iki galo, tačiau yra nustatomi rizikos faktoriai, tokie kaip veislė, amžius, gretutinės ligos, vartojami medikamentai ir traumos. Klinikinės ligos išraiškos gali varijuoti nuo vidutinio pasireiškimo iki sunkaus, pasireikšti dažnu vėmimu, daugybiniu organų pažeidimu ir baigtis gyvūno mirtimi. Pankreatitas - kasos uždegimas, kuris yra netinkamo virškinimo fermentų aktyvavimo kasoje rezultatas [32,33]. Kaip ir kitų organų ligos, pankreatitas yra klasifikuojamas pagal skirtingus parametrus. Iš esmės jis yra skirstomas į ūmią ir lėtinę, vidutinio sunkumo ir sunkią formas. Gali būti vienkartinis arba pasikartojantis [34]. Sunkūs ir labai sunkūs atvejai dažnai yra lydimi komplikacijų, tokių kaip kasos abcesai, hipotenzinis šokas, elektrolitų disbalansas, ūmus inkstų nepakankamumas, daugybinis organų disfunkcijos sindromas (DODS), diseminuota intravaskuliarinė koaguliacija (DIC) ir mirtis [35].
1.3.1. Pankreatitų etiologija ir patogenezė
Pankreatitų etiologija yra sudėtinga ir iki galo neištirta. Tačiau yra žinomi kai kurie rizikos faktoriai. Nustatyta, kad didesnę riziką sirgti pankreatitais turi šios veislės: kokerspanieliai, bokseriai, koliai, jorkšyro terjerai, cvergšnauceriai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai. Literatūroje minima, jog dažniausiai serga 5 metų amžiaus ir vyresni šunys. Yra minima ir lyties predispozicija - kalės serga dažniau nei patinai [36]. Nustatyta, jog rizika padidėja pacientams sergant kitomis endokrininėmis ligomis, tokiomis kaip degeneracine mielopatija, hipotiriodizmu, hiperkalcemija, nutukimu, hiperadrenokorticizmu. Įtakos turi ir vartojami medikamentai: sulfoamidas, azatioprinas, tačiau steroidiniai vaistai nuo uždegimo nebėra traktuojami kaip galintys padidinti riziką pankreatito išsivystymui [35,37]. Šaltiniuose minima, jog buvo pastebėta padidėjusi pankreatito rizika šunims,
ėdantiems ne jų veislei skirtą pašarą, gaunantiems nemažai pašalinių, gyvūnui įprastai nevartojamų maisto produktų (pvz. riebus maistas nuo stalo) ar šunims, turintiems mitybos sutrikimų ir ėdantiems „pašalinius objektus“ , šiukšles. Taip pat nemažą reikšmę atsirasti pankreatitui turi hipotenzija ir kasos hipoperfuzija. Žmonių medicinoje atlikti tyrimai rodo, jog, esant hipotezijai, pankreatitas išsivysto į sisteminį uždegiminį sindromą, pažeidžiami ir kiti organai, o tai yra dažna mirties priežastis [36,37]
Pankreatito patogenezė taip pat nėra iki galo aiški ir iki šių dienų tiek žmonių medicinoje, tiek veterinarinėje medicinoje vyksta tolimesni tyrimai. Tačiau yra pateikiama šiek tiek esminių faktų, kurie galėtų padėti išaiškinti pankreatitų atsiradimo priežastis. Pankreatitas išsivysto tuomet, kai prasideda nereguliuojamas tripsino ir kitų kasos proteazių aktyvavimas pačioje kasoje, viršijantis acinusinių ląstelių apsauginius mechanizmus ir kraujotakoje esančių antiproteazių poveikį. Ši nuolatinė aktyvacija gali būti inicijuojama oksidacinio streso arba hipotenzijos. Situacija gali pablogėti esant mažam acinusinių ląstelių pH ir aukštai kalcio koncentracijai. Kalcis gali ir inhibuoti ir aktyvuoti tripsinogeną priklausomai nuo koncentracijos. Esant mažai kalcio koncentracijai acinusinėse ląstelėse, kalcio prisijungimas prie tripsinogeną aktyvuojančio baltymo apsaugo nuo tripsinogeno aktyvavimo. Padidėjusi kalcio koncentrcija, kuri yra randama kasos latakuose ir žarnyne, didina tripsinogeno jautrumą tripsinui [36].
Kasa geba apsisaugoti - savęs nesuvirškinti. Kasos fermentai yra saugomi acinusinėse ląstelėse ir būna aktyvuojami tik dvylikapirštėje žarnoje. Vyksta atskira profermentų ir lizosomų, kurie į dvylikapirštę žarną taip pat patenka atskirai, gamyba. Dar vienas iš apsauginių mechanizmų yra kasos tripsino sekrecijos inhibitorių buvimas acinusinėse ląstelėse, kurie esant galimybei gali būti nedelsiant aktyvuojami. Tačiau paveiktose acinusinėse ląstelėse vystosi sekrecijos blokas (viršūnės blokas), kuris neleidžia lizosomoms ir profermantams atskirai išsiskirti į spindį, nes tada jie pradeda jungtis tarpusavyje. Tad pankreatitas gali pradėti vystytis tuomet, kai acinusinėse ląstelėsė lizosomos proteazė pradeda aktyvinti tripsinogeną į tripsiną, o dideliu tripsino kiekiu yra sutrikdomi apsauginiai kasos tripsino inhibitoriai. Tada išsiskiria kasos fermentai, kurių nebeįmanoma kontroliuoti (suvaldyti) [38].
Manoma, kad profermentų ir lizosomų susijungimas acinusinėse ląstėlse bei tripsino aktyvavimas pasireiškia pacientams, turintiems hipotenziją, tačiau tikslūs mechanizmai nėra iki galo išsiaškinti. Tiriami ekspermentiniai modeliai parodė, jog susijungimui labai didelę reiškmę turi acinusinių ląstelių pH. Naujausių tyrimų metu buvo nustatyta, jog žemas acinusinių ląstelių pH nedaro tiesioginės įtakos pankreatitui atsirasti, tačiau pH didina profermentų aktyvaciją po ceruleino stimuliacijos [39,40]. Galiausia tripsinas ir kiti aktyvūs kasos fermentai pradeda tiesiogiai pažeisti acinusinių ląstelių sieneles, kai fermentų ir profermentų kiekis paveikia sekrecinius tripsino
inhibitorius. Fosfolipazė (PLA-2) sukelia ląstelės membranos fosfolipidų hidrolizę, elastazė - kraujagyslių sienelėje esančio elastano degradaciją, o lipazė hidrolizuoja riebalų ląsteles [41,42].
1.3.2. Pankreatitų diagnostikos metodai
Pankreatitas dažnai pasireiškia sunkia forma ir baigiasi mirtimi, todėl yra svarbu šią ligą diagnozuoti greitai ir tiksliai. Diagnostiniai metodai turi būti nesudėtingi, greiti, jautrūs ir kuo mažiau invazyvūs.
Atliekami kraujo tyrimai ne visada turi didelę naudą diagnozuojant šią ligą dėl per mažo tyrimo specifiškumo. Tačiau šie tyrimai vis tiek yra svarbūs atmetant kitas ligas ir įvertinant bendrą gyvūno būklę. Kai kuriais atvejais morfologinio tyrimo metu gali būti pakitęs leukocitų kiekis (LEU), nustatoma leukocitozė. Tik nedideliam procentui šunų gali būti sumažėjęs eritrocitų kiekis kraujyje. Dėl dehidratacijos gali būti randamas didesnis hematokritas. Jei ligos stadija yra sunkesnė ir išsivysto DIC sindromas, gali būti trombocitopenija. Biocheminiuose kraujo tyrimuose yra stebimi kepenų fermentų, inkstų rodikliai. Dėl nuolatinio vėmimo, hipotenzijos, skysčių trūkumo gali būti nustatoma iki - inkstinė azotemija. Vietinis uždegimas, hipotenzinė išemija, ir toksiški kasos mediatoriai kepenų vartų venos cirkuliacijoje gali sukelti hepatocitų pažeidimus, dėl to kyla kepenų fermentų rodikliai (AST,ALP) [43]. Literatūroje minima, jog apie 65 proc. kuriems, nustatytas ūmus pankreatitas, pasireiškia hiperglikemija, kuri išsivysto padidėjus gliukagono išskyrimui esant perteklinei insulino gamybai dėl kasos uždegimo, kartu su padidėjusia kortizolio ir katecholaminų sekrecija [37]. Hiperglikemija taip pat gali būti dėl gretutinių ligų ir būklių, tokių kaip cukrinis diabetas ar ketocidozė. Tiriant elektrolitus iš kraujo serumo, dėl vėmimo, maisto atsisakymo gali būti stebima hipokalemija. Iš kraujo serumo specifiškesni diagnostiniai tyrimai yra pankreatitinės lipazės ir amilazės fermentų tyrimas. Šaltiniuose nurodoma, jog pankreatitines lipazės testai yra tinkamiausi diagnozuojant šią ligą. Tačiau kiti autoriai pabrėžia, jog šio tyrimo metu galima matyti rodiklių pakitimus tik esant sunkiai pankreatito formai.[35,39,44].
Rentgenografinis tyrimas nėra tinkamas diagnozuoti šią ligą, tačiau gali padėti atmesti kai kurias kitas gastrointestinalines ligas (svetimkūnius, žarnų invaginacijas, enteritus) [15]. Ultragarsinis tyrimo metodas - dažniau naudojama diagnostinė priemonė, tačiau ji irgi nėra pakankamai tiksli. Kai kuriais atvejais gyvūnams, sergantiems pankreatitu ar turėjusiems traumą, galime pastebėti šiokius tokius pakitimus: hipoechogeninę zoną aplink kasą, kas rodo esant kasos nekrozę ar skysčių sankaupą, išplitusią echogeninę zoną žarnų pasaite kas rodytų nekrozę aplinkiniuose kasos riebaluose, taip pat galima matyti kasos padidėjimą, arba kasos latakėlių susiaurėjimą, laisvus skysčius pilvo ertmėje. Šis tyrimas padeda įvertinti bendrą gyvūno būklę [40].
1.3.3. Pankreatitų gydymas
Ūmaus pankreatito gydymas kiekvienam pacientui gali būti skirtingas. Gydymas skiriamas įvertinus gyvūno bendrą būklę, skausmą ir pankreatito sunkumo formą. Gydymą reikia pradėti
mažinant klinikinius simptomus. Skiriami antiemetikai (muropitantas, metoklopradimas), dėl nuolatinio vėmimo sukeltos dehidratacijos skiriama infuzinių tirpalų terapija - pirmo pasirinkimo izotoninis 0,9 proc. NaCl tirpalas.[18] Nesant gretutinių kepenų sutrikimų, gali būti skiriamas ir ringerio laktatas. Jei gyvūnui yra hipoproteinemija ir sumažėjęs koloidinis osmosinis slėgis, papildomai skiriami koloidiniai tirpalai. Skiriami ir vaistai nuo skausmo. Opioidai yra pirmo pasirinkimo vaistai, skiriami įvetinus gyvūno skausmą (nugaros išrietimas, agresija) [41]. Lietuvoje vartojami opioidai buprenorfinas/ butarfanolis.
Pirmasis kiekvieno gydymo etapas yra dietos parinkimas. Svarbiausias tikslas - lengvas maisto virškinamumas, mažas riebalų kiekis. Dažniausiai siūlomi komerciniai pašarai arba patariama šeimininkui gaminti pašarą namų sąlygomis. Tam tinka vištiena, žuvis, ryžiai. Pacientas pirmomis dienomis gali gauti tik 25 proc. įprastos dienos porcijos. Kitomis dienomis porcijos gali būti didinamos, atsižvelgiant į gyvūno sveikatą [34].
Kasos sultys turi bakteriostatinių savybių, tad vienas iš egzokrininio pankreatito galimų padarinių - plonųjų žarnų bakterinio išvešėjimo sindromas. Sindromo metu didėja tam tikrų rūšių bakterijų, kurių paprastai nėra plonosiose žarnose, populiacija. Apsaugoti nuo antrinės bakterinės infekcijos gyvūnui skiriami oksatetraciklinų grupės antibiotikai. Norint sustabdyti bakterijų augimą rekomenduojama papildomai skirti kolabaminą ir folio rūgštį [39].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimų medžiagos ir metodika
Šunų, turinčių virškinimo organų sistemos sutrikimų, duomenys buvo renkami 2019-2020 metais Vilniaus X veterinarijos klinikoje. Joje buvo atlikta gydytų pacientų registracija, iš šeimininkų renkami anamnezės duomenys, atliekami klinikiniai specialieji ir bendrieji diagnostiniai tyrimai. Tiriamųjų duomenų rinkimo laikotarpiu buvo iš viso atrinkta 120 šunų, turėjusių virškinimo organų sutrikimo klinikinių požymių. Buvo išskirtos dažniausiai pasitaikančios virškinimo ligos, kurios buvo toliau nagrinėjamos bei tiriamos. Virusinės ar parazitinės kilmės virškinimo sutrikimai buvo atmesti visiems tiriamiesiems šunims atlikus greituosius testus ir koprologinius tyrimus, taikant flotacinį metodą. Atrinkti gyvūnai buvo suskirstyti į tris grupes pagal amžių: pirmoji amžiaus grupė - nuo 1 m. iki 5 m., antroji amžiaus grupė - nuo 6 m. iki 10m. amžiaus), trečioji grupė - nuo 11m. iki 16 m. amžiaus. Taip pat tiriamieji gyvūnai buvo skirstomi pagal lytį (patinas, patelė), pagal patinų ir patelių kastraciją (kastruoti, nekastruoti) (patelėms atlikta ovariohisterektomija buvo žymima kaip kastracija), veislę (veislinis ir mišrūnas), (veislė būna patvirtinama kilmės dokumentais)), pagal virškinimo sutrikimų pobūdį (enteritas, gastroeneteritas, gastritas, pankreatitas), baigtį (pasveiko, krito, buvo eutanizuotas).
Šeimininkams su pacientais atėjus į kliniką, buvo surenkama anamnezė. Renkama informacija apie:
Gyvūno šėrimą: gyvūnui duodamas sausas pašaras, konservai, šėrimas žalia mėsa (RAW), namie gaminamas pašaras, kombinuotas (nešeriamas vienu šėrimo tipu).
Šuns papildomą maistą: gyvūnas gauna maistą nuo stalo, vagia maistą nuo stalo, ėda „pašalinius objektus“, gauna dviejų ar daugiau papildomo maisto gavimo derinį, negauna papildomo maisto.
Gyvūno laikymą : laikomas lauke, namuose, dieną praleidžia lauke, naktį- namuose.
Šuns vedžiojimo pobūdį: vedžiojamas tik su pavadėliu prižiūrint šeimininkams, paleidžiamas lakstyti prižiūrint šeimininkams, paleidžiamas lakstyti be šeimininkų priežiūros.
Dėl NVNU vartojimo: ar šuo nėra gydytas NVNU anksčiau, ar šeimininkai nėra davę NVNU savo nuožiūra.
Surinkus anamnezės duomenis buvo atliktas klasikinis fizinis gyvūno ištyrimas. [45]
Klausta apie išmatų konsistenciją, spalvą, matomas gleives, kraują. Taip pat renkama informacija apie išvemtą turinį, spalvą, matomas putas, maistą. Jei yra įtariamas žarnyno sutrikimas, ligos sunkumo vertinimas vyksta pagal KUŽLAI skalę (1 priedas).
2.2. Virškinimo ligų diagnozavimo metodai
Specialieji tyrimo metodai. Visiems gyvūnams imtinai buvo imamas kraujas morfologiniam ir biocheminiam tyrimams. Kraujas buvo imamas iš paviršinės venos (v. cephalica), poodinės venos (v.
saphena) kraujagyslių. Kraujo ėmimo vieta buvo nuskutama ir dezinfekuojama „Cutasept“
antiseptiniu tirpalu. Morfologiniai kraujo tyrimai buvo atliekami Abaxis VetScan HM5 analizatoriumi, surinkus 1-2 ml kraujo į vienkartinį mėgintuvėlį su EDTA (Microvette 200 µl K3 EDTA . Buvo vertinami šie kraujo rodikliai : eritrocitai (RBC), hematokritas (HCT), hemoglobinas (HGB), trombocitų skaičius (PLT),vidutinis eritrocitų hemoglobinas (MCH), vidutinė eritrocitų hemaglobino koncentracija (MCHC), leukocitai (WBC), neutrofilai (NEU), limfocitai (LYM), monocitai (MONO), eozinofilai (EOS), bazofilai (BASO). Kraujo biocheminiai tyrimai buvo atliekami su Arkray Spotchem EZ SP- 4430 aparatu, surinkus 1-2 ml kraujo į mėgintuvėlį su skiriamuoju geliu ir krešėjimo aktyvatoriumi (Microvette 200 Z-Gel) . Serumo išskyrimui klinikoje naudojama centrifūga Horizon model 642VFD- Plus .Nucentrifugavus insulininiu švirkštu imamas 0,1 ml serumo, serumas įlašinamas į analizatoriaus mėgintuvėlį. Tiriami biocheminiai kraujo rodikliai: šlapalas (BUN), bendras baltymas ( T-Pro), šarminė fosfatazė ( ALP) alaninaminotransferazė (GPT), kreatininas (CREA), gliukozė (GLU). Gyvūnams kuriems buvo įtariamas pankreatitas, iš serumo buvo daromas specialusis Lipazės testas, kuris tiriamas Eurolyzer aparatu. Tikslas - atlikti fotometrinius matavimus. Kraujo serumas paimamas su specialia 20 µl pipete, sušvirkščiamas į VetKit lipazės testų rinkinio mėgintuvėlį su gamybiniu tiriamuoju skysčiu ir paruoštas mėgintuvėlis įdedamas į aparatą nuskaityti. Kraujo rodiklių kitimas virškinimo ligų metu buvo apskaičiuotas naudojant statistinės analizės T- nepriklausomųjų rodiklių testą. Kraujo rodiklių kitimas buvo lyginamas su klinikoje naudojamų kraujo tyrimų aparatų nurodytomis normomis.
Diferencinė diagnozė. Gyvūnams rentgenografija buvo atliekama skaitmeniniu rentgeno aparatu (JPI Healthcare DR4000, 2011, Šiaurės Korėja). Vieniems šunims buvo sugirdyta 25-30 gramų BaSO4 (bario sulfato), kontrastinės medžiagos miltelius sumaišius 1:5 santykiu su paprastu geriamuoju vandeniu, 20 ml švirkšte. Kontrastinė medžiaga gyvūnui buvo sugirdyta 24 val. (48 val. iki procedūros). Kitiems gyvūnams rentgenograma daryta be kontrastinės medžiagos. Šių procedūrų metu gyvūnai buvo laikomi šeimininkų. Jie buvo apvelkami švinu dengta apsaugine apranga. Kiti šunys, kurių išlaikyti nebuvo galimybės dėl agresijos ar streso, buvo seduojami bendrojo poveikio anestetiku - propofoliu, dozėmis 2- 6 mg/kg į veną. Rentgenogramų metu buvo daromos pilvo ir krūtinės sričių abiejų pusių šoninės (LL) projekcijos nuotraukos, buvo vertinama krūtinės ir pilvo organų padėtis, forma, ieškoma svetimkūnių. Tiems gyvūnams, kuriems buvo girdyta kontrastinė medžiaga, buvo stebima ar nėra kontrastinės medžiagos susikaupimo židinių skrandyje ar žarnose, stebimas žarnų praeinamumas.
Echoskopinis tyrimas gyvūnams buvo atliekamas („Mindray“ ZS3, 2008) modelio aparatu. Tiriamasis gyvūnas buvo guldomas ant nugaros į specialų V formos paminkštintą gultą. Pilvo sritis nuskutama, dezinfekuojama antiseptiniu tirpalu „Cutasept“ . Ultragarsinio tyrimo metu buvo tiriama pilvo sritis ir stebima, ar nėra patologinių pakitimų žarnyne, skrandyje. Buvo tikrinama žarnyno kraujotaka „Dopler“ režimu, matuojamas žarnų sienelių storis. Vertinama skrandžio padėtis, forma, dydis, matuojamas sienelės storis, tiriami skrandžio sienelės sluoksniai. Taip pat stebimi ir šlapimo sistemos organai (inkstai, šlapimo pūslė), apžiūrimos kepenys, blužnis, nustatoma tiriamųjų organų padėtis, forma, diferencinių diagnozių sąrašui sudaryti.
Keli atvejai buvo tiriami chirurginiu diagnostinės laparotomijos būdu. Toks diagnostinis metodas buvo skiriamas tada, kai specialiųjų tyrimų metu nebuvo rasta jokių patologinių pakitimų, tačiau buvo ryškūs klinikiniai simptomai. Diagnostinės laparotomijos metu buvo atveriamas pilvas per baltają liniją (linea alba) ir ieškoma patologinių pakitimų žarnyne, skrandyje, kasoje. Jei diagnostinės laparotomijos metu būdavo rasta laisvų skysčių pilvo ertmėje, jie buvo ištraukiami ir paimami mikroskopiniams tyrimams.
Įvertinus gautas diagnozes, buvo pasirenkamas simptominis/konservatyvus/chirurginis gydymas. (1 pav.)
Tiriamiems rezultatams apskaičiuoti buvo atliekama statistinė analizė naudojant IBM SPSS 25 programą. Siekiant išanalizuoti duomenų dažnių skirtumus buvo skaičiuojamas χ2 kriterijus. Buvo apskaičiuota amžiaus, kraujo biocheminių rodiklių aritmetiniai bei vidurkių paklaidos, įvertinti rodiklių pasikliautiniai intervalai 95 proc. Rezultatai laikyti statistiškai patikimais kai, p<0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų šunų amžiaus, lyties bei kastracijos analizė
Vidutinis tirtų šunų amžius buvo šešeri metai. Pirmąją amžiaus grupę (1 - 5 m.) šunys sudarė 50 proc. tiriamųjų, antrąją grupę (6 - 10 m.) - 33 proc. tiriamųjų ir trečiąją grupę (11 - 16 m.) amžiaus šunys sudarė 16,7 proc. visų sergančių augintinių. Iš visų tiriamųjų šunų vyravo 3 metų amžiaus šunys (16 proc.) ir nustatyta tik po vieną 14 ir 16 metų amžiaus pacientus kurie sudarė 0,8 proc. sergančiųjų. (2 pav.)
2 pav. Pasiskirstymas pagal amžių ir amžiaus grupes
Jauniausias tirtas pacientas buvo 1 m. 5 mėn., vyriausias - 16 m. amžiaus. Nustatyta, kad daugiau virškinimo ligomis sirgo pirmos amžiaus grupės šunys (50,8 proc. visų tiriamųjų šunų), palyginus su antrąja amžiaus grupe (31,5 proc. visų tiriamųjų šunų) ir trečiąja amžiaus šunų grupe (17,7 proc. visų tiriamųjų šunų).
Analizuojant susirgusių patinų bei patelių skaičių, nustatyta, jog iš viso sirgo 82 patelės ir 38 patinai. Iš sergančių patelių labiau sirgo kastruotos (n=56) nei nekastruotos (n=26). Iš patinų grupės taip pat sirgo daugiau kastruoti šunys (n=21) nei nekastruoti (n=17). (3 pav.)
3 pav. Pasiskirstymas pagal lytį ir kastraciją
3.2. Tiriamųjų šunų kilmės analizė
Nustatyta, kad iš visų tiriamų virškinimo ligomis sergančių šunų, sirgo 93 veisliniai ir 27 mišrūnai. (4 pav.)
Iš grynaveislių šunų grupės dažniausiai virškinimo sutrikimai pasireiškė Jorkšyro terjerams (n=11), rotveileriams (n=6), labradoro retriveriams, vokiečių aviganiams (n=5), vengrų vižlams (n=3). Kitų veislių sirgo po 1 šunį. (5 pav.)
5 pav. Šunų pasiskirstymas pagal veisles
3.3. Dažniausiai diagnozuotų virškinimo ligų analizė
Iš visų tiriamųjų šunų dažniausiai buvo diagnozuoti gastroenteritai (n= 53), gastritai (n=34), enteritai (n= 20), pankreatitai (n=13) (6 pav.)
3.4. Šėrimo analizė
Tiriant šėrimo tipą, pastebėta, jog visi tiriamieji šunys (n=120), net 41,7 proc., buvo šeriami komerciniu aukščiausios rūšies sausu pašaru. Šiek tiek rečiau šeriami kombinuotu pašaru - 17,5 proc. RAW šėrimas taikytas 15,8 proc. visų šunų. Namuose gaminamu pašaru buvo maitinami 11,7 proc. visų sergančiųjų, o ekonominės klasės komercinis pašaras buvo duodamas 13,3 proc. šunų. (7pav.)
7 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal šėrimo tipą
3.5. Laikymo sąlygų ir gyvūno vedžiojimo tipo analizė
Tiriant laikymo sąlygas, nustatyta, kad daugiausia sirgo šunys, kurie gyvena namuose (n= 108), mažiausiai sirgo šunys, kurie gyvena lauke (n=6) arba gyvena lauke, tačiau naktimis būna viduje (n=6). (8 pav.)
8 pav. Tiriamų šunų pasiskirstymas pagal laikymo sąlygas
Tiriant vedžiojimo pobūdį, buvo nustatyta, kad daugiausiai sergančių šunų yra vedžiojami pavadėliu ir, šeimininkų teigimu, su priežiūra (n=76), paleidžiami bėgioti su priežiūra (n=23) šunys, o paleidžiami bėgioti be priežiūros buvo (n=21). (9 pav.)
9 pav. Tiriamųjų šunų pasiskirstymas pagal vedžiojimo pobūdį
3.6. Gretutinių ligų analizė
Tiriant virškinimo sutrikimus nustatyta, kad 59,2 proc. tiriamųjų šunų neturėjo gretutinių ligų. Kepenų nepakankamumu papildomai sirgo 9,2 proc. šunų, inkstų nepakankamumu - 7,5 proc.,
cukriniu diabetu ir širdies nepakankamumu sirgo po 5 proc. tiriamųjų, tulžies akmenlige 3 proc., o radikulitu 2,5 proc. tiriamųjų šunų. Dažniausiai gretutinėmis ligomis sirgo gastroenteritu sergantys šunys. (10 pav.)
10 pav. Gretutinių ligų pasiskirstymas pagal virškinimo sutrikimus
3.7. Kraujo rodiklių tyrimo rezultatų analizė
Visų ligų atveju kraujo rodiklių kitimas tiek biocheminiuose kraujo tyrimuose, tiek morfologiniuose buvo nežymus (p>0,05).
Nustatyta, kad pacientams, kuriems buvo diagnozuotas enteritas ir gastroenteritas, gliukozės kiekis daugeliu atveju viršijo normą, t.y. 3,6- 6,6 mmol/l. Taip pat buvo nustatytas ir gliukozės kiekio sumažėjimas. Šunims sergantiems gastroenteritų mažiausia nustatyta gliukozės koncentracija kraujyje -1,1 mmol/l, didžiausia – 9,0 mmol/l. Mediana 5,0. Sergantiems enteritu mažiausia nustatyta reikšmė – 4 mmol/l, didžiausia – 7,2 mmol/l. Mediana 6,1. Gliukozės koncentracijos kitimas gastroenterito ir enterito susirgimų atvejais buvo nustatyti statistiškai reikšmingais: enteritu sergančių gupėje (p=0,026), gastroenteritu sergančių grupėje (p=0,001). (11 pav.)
11 pav. Gliukozės koncentracijos kitimas virškinimo sutrikimų metu
Nustatyta, kad pacientams, sergantiems pankreatitu, labiausiai kito morfologinis kraujo rodiklis- hematokritas (HCT). Mažiausia nustatyta HCT reikšmė sergant pankreatitų - 0,145, didžiausia - 1,67 Mediana - 0,47. Šis nukrypimas nuo normos nustatytas statistiškai reikšminguas (p=0,011). (12 pav.)
12 pav. HCT vidutinio kiekio reikšmė ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. pankreatito metu
Taip pat pankreatito metu pastebėta, kad biocheminis kraujo rodiklis aspartatoaminotransferazė (AST) neatitinka normos. Pankreatito metu pasiekta mažiausia riba – 14 U/L, didžiausia 64 U/L. Mediana - 40. Šis AST kiekio pakitimas yra statistiškai reikšmingas p=0,006. (13 pav.)
13 pav. AST rodiklių kitimas pankreatitu sergančių šunų grupėje
Pastebėta, kad visų pacientų, kuriems buvo nustatytas pankreatitas, pankreatitinės lipazės kiekis kraujyje viršijo normą, t.y. 0- 125 mmol/l. Mažiausia nustatyta riba - 280 U/L, didžiausia – 414 U/L. Mediana- 399. (14 pav.)
14 pav. . Pankreatitinės lipazės vidutinio kiekio reikšmė ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. pankreatito metu
3.8. Virškinimo ligų diagnozavimo metodų įvertinimo rezultatai
X klinikoje iš visų gyvūnų, sergančių gastroenteritu, (n=53) dažniausiai liga buvo diagnozuota taikant specialųjį diagnostikos metodą- rentgenografiją (n=42). Tai sudarė 35 proc. tiriamųjų šunų. Kontrastinė rentgenografija buvo taikoma 56,6 proc. sergančiųjų gastroenteritu (n=30), rečiau taikyta rentgenografija be kontrasto - 22,6 proc. gastroenteritu sergančiųjų (n=12). Echoskopija buvo naudojama 45,3 proc. šunų (n= 24). Gastroskopija buvo atliekama 5 proc. tiriamųjų šunų (n=6).
Iš visų gyvūnų, sergančių gastritu, (n=34). Rentgenografija buvo taikyta 58,8 proc. gastritu sergančių šunų (n=20). Visiems gyvūnams, kuriems buvo atliekama rentgenografija, buvo taikoma kontrastinė rentgenografija. Echoskopija buvo taikyta tokiam pačiam skaičiui gyvūnų sergančių gastritu, (n=20). Gastroskopija buvo taikyta 26,5 proc. gastritu sergančių gyvūnų (n=9). Diagnostinė laparotomija buvo atliekama vieną kartą. Tai sudarė 2,9 proc. (n=1).
Iš visų gyvūnų, sergančių enteritu, (n=20), rentgenografija buvo atliekama dažniausiai ir tai sudarė 65 proc.(n=13). Dažniau buvo atliekama kontrastinė rentgenografija. Tai sudarė 55 proc. sergančių enteritu (n=11), rečiau buvo atliekama rentgenografija be kontrasto (n=2), 10 proc. sergančių enteritu. Echoskopija buvo atliekama 50 proc. enteritu sergančių šunų (n=10).
Iš visų gyvūnų, sergančių pankreatitu, visiems buvo taikytas pankreatitinės lipazės specialusis testas. Echoskopinis tyrimas buvo atliktas 84,6 proc. sergančių šunų (n=11). Dviem šunims diagnozė buvo patvirtinta laparotominės diagnostikos metu.
3.9. Gastroenteritų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei
kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei
gretutinių ligų analizė
Ištyrus gastroenteritu sergančius šunis (n=53) nustatyta, kad amžiaus, lyties, kilmės ir kastracijos pasiskirstymas gastroenteritu sergančių šunų grupėje nesiskiria nuo bendro apskaičiuoto pasiskirstymo visų tirtų ligų atžvilgiu. Buvo ištirta, kad gastroenteritu dažniau serga pirmos amžiaus grupės (1-5 m.) šunys (60,4 proc.), patelės (45,3 proc.), kastruoti (48,1 proc.) ir veisliniai (77 proc.). Atlikus dispersinę analizę, apskaičiuota, kad amžius, lytis kilmė ir kastracija šiai ligai įtakos neturi (p<0,05).
Tyrimais nustatyta, kad iš visų gastroenteritu sergančių šunų, 42,3 proc. buvo tie, kurie laikomi namuose, o laikomi lauke sudarė 11,2 proc. Šunys, kurie yra vedžiojami su pavadėliu, siekė 71,7 proc., o kurie yra paleidžiami laisvai bėgioti, sudarė 28,9 proc. visų sergančių gastroenteritu. Tačiau gyvūno laikymo sąlygų (p= 0,650) ir vedžiojimo pobūdžio (p=0,714) įtaka ligai nebuvo statistiškai reikšminga. (15 pav.)
15 pav. Gastroenteritu sergančių šunų vedžiojimo pobūdis pagal laikymo sąlygas Tiriant šunų šėrimo tipą, buvo nustatyta, kad iš visų augintinių sergančių gastroenteritu, 52,8 proc. buvo tie, kurie yra šeriami aukščiausios rūšies sausu komerciniu pašaru, ekonominės klasės sausu pašaru arba konservais šeriami šunys sudarė po 11,3 proc., kombinuotu pašaru šeriami - 7,45 proc., o tik mėsa ir subproduktais šeriami (angl. RAW) sudarė 16,98 proc. sergančių gastroenteritu šunų. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp šėrimo tipo ir susirgimo gastroenteritu (p<0,05). (16 pav.)
Kaip nurodyta diagramoje (16 pav.) , buvo nustatyta, kad iš šunų sergančių gastroenteritu, grupės, 17,0 proc. šunų gauna papildomą maistą nuo stalo, o nuo stalo vagia 9,4 proc. gastroenteritu sergančių šunų. Atlikus Chi kvadrato kriterijaus analizę, nustatyta, kad papildomo maisto gavimas ar vogimas neturi įtakos atsirasti gastroenteritams (p=0,024)(p=0,016).
Tiriant gretutinių ligų įtaką atsirasti gastroenteritams, buvo pastebėta, jog daugiausia iš gastroenteritu sergančių šunų (n=53), kepenų nepakankamumu ir inkstų nepakankamumu sirgo po 9,4 proc. (n=5) šunų. Kitomis ligomis: širdies nepakankamumu, cukriniu diabetu, tulžies akmenlige sirgo po 0,8 proc. gastroenteritu sergančiųjų šunų (po n=2). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp gretutinių ligų ir gastroenteritų nebuvo (p=0,698).
Taip pat buvo stebėtas ryšys tarp šunų, sergančių gastroenteritu, ligos baigties ir pagal KUŽLAI skalę nustatytos ligos sunkumo formos. Iš visų, sergančių gastroenteritu, pasveiko 54,7 proc. šunų (n=29). Matomas pagerėjimas, tačiau toliau gydomi buvo 26,6 proc. šunų (n=12), krito 8,3 proc. sergančių šunų (n=1), o buvo eutanizuoti 22,2 proc. šunų (n=2). Iš pasveikusių šunų (n=29) ligos vidutine sunkumo forma sirgo 66,7 proc. (n=16) šunų, sunkia forma - 17, 2 proc. (n=5) pasveikusių, o lengva forma sirgo 27, 6 proc. (n=8) šunų. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp geros gyvūno baigties ir ligos sunkumo formos (p=0,004).
Simptominis gydymas buvo skirtas visiems gastroenteritu sergantiems gyvūnams (n=53). Gydymas antibiotikais buvo skirtas 79,3 proc. gastroenteritu sergančiųjų šunų. Tiriamiesiems šunims, kuriems buvo skirtas antibakterinis gydymas, tilozinas buvo skirtas 95, 2 proc. sergančių gyvūnų. Amoksicilinu su klovulano rūgštimi buvo gydyti 4,8 proc. sergančiųjų, o 11,3 proc. nebuvo skiriami gydymas antibiotikai. Iš visų tilozinu gydytų gyvūnų pasveiko 52,5 proc. šunų. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp pasveikimo ir gydymo tilozinu ( p= 0,001). (17 pav.)
Sergantiems gastroenteritu (n=53) gydymas SVNU buvo paskirtas 53,4 proc. šunų. Iš šios grupės pasveiko 45,2 proc. šunų. Ryšys tarp pasveikimo ir SVNU vartojimo nustatytas statistiškai reiškmingas ( p=0,05). (18 pav.)
18 pav. Gastroenteritu sergančių šunų gydymas SVNU pagal baigtį
Dieta buvo skirta visiems gastroenteritu sergantiems šunims (n=53). Iš viso pasveiko 54,7 proc. (n=29) šunų. Komercinis dietinis pašaras buvo skirtas 34, 5 proc. (n=10) pasveikusių šunų. Namuose gaminamas dietinis pašaras buvo skirtas 31 proc. (n=9) pasveikusių šunų, komercinis pašaras su sumažintu riebalų kiekiu ir hidrolizuotų baltymų dieta buvo skirtas po 10,3 proc. (n=3) pasveikusių šunų. Nustatyta, kad dieta (p=0,586) ir dietos tipas (p=0,463) neturėjo įtakos gyvūno pasveikimui sergant gastroenteritu.
3.10.
Gastritų priklausomybės nuo šuns kilmės, amžiaus, lyties bei
kastracijos, laikymo sąlygų, šuns vedžiojimo pobūdžio, šėrimo bei
gretutinių ligų analizė
Ištyrus gastritu sergančius šunis (n=34) nustatyta, kad daugiau sirgo antros amžiaus grupės (6-10 m.) , tai sudarė 44,1 proc. (n= 15) šunų, palyginus su bendru apskaičiuotu amžiaus pasiskirstymu tarp ligų, kur buvo nustatyta, kad daugiau serga pirmos amžiaus grupės šunys. Lyties, kilmės ir kastracijos pasiskirstymas gastritu sergančių šunų grupėje nesiskiria nuo bendro apskaičiuoto pasiskirstymo visų tirtų ligų atžvilgiu. Buvo nustatyta, kad gastritu daugiau serga patelės (64, 7 proc.),
veisliniai (58,8 proc.) ir kastruoti (74,1 proc.) šunys. Atlikus dispersinę analizę, apskaičiuota, kad amžius, lytis, kilmė ir kastracija šiai ligai įtakos neturi (p>0,05).
19 pav. Gastritu sergančių šunų vedžiojimo pobūdis pagal laikymo sąlygas
Tyrimais nustatyta, kad iš visų gastritu sergančių šunų, 97,1 proc. (n=33)., buvo tie, kurie yra laikomi namuose, o laikomi lauke sudarė 2,9 proc. sergančių. Šunys, kurie yra vedžiojami su pavadėliu, siekė 73,5 proc., o kurie yra paleidžiami laisvai bėgioti, sudarė 26,5 proc. augintinių. Tačiau gyvūno laikymo sąlygų (p= 0,480) ir vedžiojimo pobūdžio (p=0,654) įtaka ligai nebuvo statistiškai reikšminga. (19 pav.)
Tiriant šunų šėrimo tipą, buvo nustatyta, kad iš visų sergančių gastritu 47,1 proc. buvo tie, kurie yra šeriami aukščiausios rūšies sausu komerciniu pašaru. Tik mėsa ir subproduktais šeriami šunys (angl. RAW) sudarė 23,5 proc. gastritu sergančių, kombinuotu pašaru buvo šeriami – 14,7 proc., ekonominės klasės sausu pašaru šeriami šunys sudarė 8,8 proc., o konservais ir namų gamybos pašaru šeriami šunys sudarė po 2,9 proc. visų šunų sergančių gastritu. Nustatyta, kad šėrimo tipas neturi įtakos gastritų atsiradimui (p=0,258). (20 pav.)
Buvo nustatyta, kad šunų sergančių gastritu grupės, 17,6 proc. šunų gauna papildomą maistą nuo stalo, nuo stalo vagia 20,6 proc. gastritu sergančių šunų, o „ pašalinius objektus “ lauke ėda 30,3 proc. gastritu sergančių šunų. Atlikus statistinės analizės skaičiavimus ryšys tarp papildomo maisto ir ligos nustatytas statistiškai nereikšmingas (p>0.05). (20 pav.)
20 pav. Gastritu sergančių šunų papildomas maisto gavimas pagal šėrimo tipą
Iš visų šunų, sergančių gastritu - 52,9 proc. šunų buvo anksčiau suduodami NVNU medikamentai. Nustatyta, kad NVNU vartojimas turi įtakos gastritų atsiradimui (p= 0,001). (21 pav.)
21 pav. Virškinimo ligos pagal anksčiau taikytą gydymą ar buvusį apsinuodijimą NVNU preparatais
Tiriant gretutinių ligų įtaką gastritui, buvo pastebėta, jog 52,4 proc. iš gastritu sergančių šunų neturėjo jokių gretutinių ligų (n=18), kepenų nepakankamumu, širdies nepakankamumu, inkstų nepakankamumu sirgo po 8,8 proc. (n=3) šunų. Kitomis ligomis kaip cukrinis diabetas, radikulitas sirgo po 5,9 proc. visų gastritu sergančiųjų šunų (po n= 2). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp gretutinių ligų ir gastritų nebuvo rasta (p=0,938).
