Šunų kasos patologijų morfologinė analizė Morphological analysis of pancreas pathology in dogs

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Patricija Maselskytė

Šunų kasos patologijų morfologinė analizė

Morphological analysis of pancreas pathology in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas doc.dr.Alius Pockevičius

2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų kasos patologijų morfologinė analizė“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė)

(parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA ...4

ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI ...6

1.LITERATŪROS APŽVALGA ...7

1.1.Kasos struktūra...7

1.2.Kasos fiziologija ...9

1.2.3.Kasos egzokrininės dalie fiziologija ...9

1.2.4.Kasos endokrininės dalies fiziologija ...11

1.3.Kasos patologijos ...14

1.3.1.Endokrininės kasos dalies patologijos ...14

1.3.1.1.Langerhanso salelių vystymosi anomalijos ...14

1.3.1.2.Langerhanso salelių degeneraciniai pakitimai ...14

1.3.1.3.Langerhanso salelių neoplazijos ...15

1.3.1.4.Cukrinis diabetas ...17

1.3.2.Egzokrininės kasos dalies patologijos ...20

1.3.2.1.Kasos egzokrininės dalies vystymosi anomalijos ...20

1.3.2.2.Egzokrininės kasos dalies regresuojantys pokyčiai ...21

1.3.2.3.Ūmi kasos nekrozė ...24

1.3.2.4.Pankreatitas ...25

1.3.2.5.Egzokrininės kasos dalies hiperplaziniai ir neoplaziniai pažeidimai ...28

2.TYRIMO METODAI ...30

3.TYRIMŲ REZULTATAI ...33

3.1.Atliktų patomorfologinių tyrimų analizė ...33

3.2.Patologijos centro duomenų analizė ...44

4.REZULTATŲ APTARIMAS ...50

IŠVADOS ...53

4

SANTRAUKA

Šunų kasos patologijų morfologinė analizė Patricija Maselskytė

Magistro baigiamasis darbas

Magistro baigiamojo darbo tikslas – nustatyti šunų kasos patologijų priklausomybę nuo kilmės, lyties ir amžiaus, atliekant patomorfologinius tyrimus. Tyrimai buvo atliekami 2014 – 2015 metais LSMU VA Užkrečiamųjų ligų Patologijos centre. Mėginiai buvo imami iš šunų, eutanazuotų LSMU VA Dr.L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje, kurių anamnezėje buvo virškinimo trakto sutrikimo požymių. Viso ištirta 15 šunų gaišenos. Taip pat išanalizuoti 2013 – 2015 metais LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre atliktų 367 šunų patologinių anatominių tyrimų rezultatai.

Savų patomorfologinių tyrimų metu, kasos patologijos buvo nustatytos 100 proc. šunų. Didžioji dalis šunų 53 proc. buvo veisliniai, likę 47 proc. mišrūnai. Patinai sudarė 67 proc. visų tirtų šunų, o patelės 33 proc. Vyresnio amžiaus šunys (nuo 10 ik 20 m.) sudarė didžiąją dalį tiriamųjų (53,3 proc.), likusių gyvūnų pasiskirstymas amžiasu grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 26,6 proc., nuo 5 iki 10 metų amžiaus 20 proc. Dažniausiai diagnozuotos kasos patologijos buvo: hiperemija, kuri pasireiškė 46,66 proc. tiriamų šunų, edema 26,66 proc. ir latakų hiperplazija 26,66 proc.

LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre atliktų tyrimų analizės duomenimis, kasos patologijos nustatytos 7,63 proc. tirtų šunų. Didžioji dalis šunų 60,71 proc. buvo veisliniai, likę 39,29 proc. mišrūnai. Patelės sudarė 53,57 proc. visų tirtų šunų,o patinai 46,43 proc. Vyresnio amžiaus šunys (nuo 10 ik 20 m.) sudarė didžiąją dalį tiriamųjų (50 proc.), likusių gyvūnų pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 35,71 proc., nuo 5 iki 10 metų amžiaus 14,29 proc. Dažniausiai diagnozuotos kasos patologijos buvo: pankreatitas 32,14 proc., kraujosruvos kasoje 21,43 proc. ir navikai 21,43 proc.

Darbo apimtis – 58 puslapiai. Darbe pateiktos 3 lentelės ir 39 paveikslai.

5

SUMMARY

Morphological analysis of pancreas pathology in dogs Patricija Maselskytė

Master‘s Thesis

The aim of the present thesis is to analyse the pancreatic pathologies of dogs depending on their breed, gender and age. The present study is based on the pathomorphological analysis. The present investigation was carried out at the LUHS VA Pathology Center of Department of Infectious Diseases in 2014–2015. The examined dogs were euthanized in LUHS VA Dr.L.Kraučeliūnas small animal clinic. The examinations were conducted of dogs having symptoms of indigestion disorders in their clinic histories. In total, the present study investigates fifteen euthanized dog bodies. Also, the present study examines the pathological anatomical test results of 367 dogs performed at LUHS VA Pathology Center of Department of Infectious Diseases in 2013–2015.

After the pathomorphological analysis, the pancreatic pathology was diagnosed to 100 % dogs. Of all examined dogs, the majority (53 %) were pedigree dogs, while others (47 %) – crossbreed dogs. Of all examined dogs, males were 67 %, the rest 33 % were female dogs. The majority of examined dogs (53,3 %) were old dogs (10 to 20 years old). The distribution of the rest dog age groups was as follows: 26,6 % of dogs were from 0 to 5 years old and 20 % of dogs were from 5 to 10 years old. The present study revealed that most commonly diagnosed dog pancreatic pathologies were as follows: hyperemia (46,6 %), oedema (26,6 %) and duct hyperplasia (26,66 %).

The examinations performed at the Pathology Center showed that pancreatic pathologies were found in 7,63 % of dogs under analysis. Most of dogs (60,71 %) were pedigree, the rest of dogs (39,29 %) were crossbreed. 53,57 % of dogs were female, while males composed 46,43 %. The majority of dogs (10 to 20 years old) were the old ones (50 %), while the distribution of the rest dog groups was as follows: 35,71 % of dogs were from 0 to 5 years old and 14,29 % of dogs were from 5 to 10 years old. The present study revealed that most commonly diagnosed dog pancreatic pathologies were as follows: pancreatitis (32,14 %), pancreatic hemorrhage (21,43 %) and tumors (21,43 %).

The scope of the present study: 58 pages. It contains 3 tables and 39 pictures.

6

ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI

Kasa yra antra pagal dydį liauka gyvūno organizme. Ji turi tiek egzokrininę, tiek endokrininę funkciją (1). Didžioji dalis kasos audinio (apie 80 proc.) gamina virškinimo sekretą, kuris išsiskiria į žarnos spindį. Maža, bet svarbi kasos dalis (apie 3 proc.) yra sudaryta iš pavienių Langerhanso salelių, kurių ląstelės vadinamos endokrininėmis, nes gamina ir išskiria hormonus į kraujotakos sistemą (2,3,4). Šie hormonai yra svarbūs angliavandenių apykaitai (5,6,7).

Daugelis kasos patologijų turi subklinikinę ar švelnią formą su nespecifiniais požymiais, tokiais kaip: letargija, apatija, svorio netekimas ar sumažjęs apetitas, dėl kurių kasos patologijos, klinikinio tyrimo metu, gali būti neidentifikuotos. Sunkesnių kasos sutrikimų metu pasireiškia: vėmimas, diarėja, dehidratacija, apetito sutrikimai, padidėjęs pilvo srities jautrumas ar skausmas. Toki virškinimo trakto sutrikimo požymiai dažniausiai gydomi simptomiškai, net neįtarus, kad jie pasireiškė dėl kasos patologijų. Tad, kasos sutrikimus yra sunku diagnozuoti kliniškai, dėl to histopatologinis tyrimas yra laikomas „auksiniu standartu“ kasos patologijų diagnozavime (8).

Šio darbo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti šunų kasos patologijas atliekant patologinį anatominį ir histologinį tyrimus.

Darbo tikslui pasiekti, buvo iškelti šie uždaviniai:

 Nustatyti ir įvertinti šunų kasos patologijas ir jų dažnumą.

 Įvertinti ar šuns lytis, kilmė ir amžius turi įtakos kasos patologijų pasireiškimui.

 Atlikti 2013 – 2015 metais LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre tirtų šunų duomenų analizę.

7

1.LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Kasos struktūra

Kasa yra dvigubos sekrecijos liauka, esanti pilvo ertmės dorsalinėje dalyje (5). Ji yra skiltėta, rausvai pilkos spalvos, didžioji liaukos dalis yra pasaite, greta dvylikapirštės žarnos (9). Mėsėdžių kasa yra ganėtinai plona ir turi klasikinę V formą, kurią sudaro dvi šakos išeinančios iš liaukos kūno (10). Kasos kūnas prisiglaudžia prie kranialinio dvylikapirštės žarnos linkio. Plona dešinioji skiltis eina per dvylikapirštės žarnos pasaitą, storesnė, bet trumpesnė kairioji skiltis tęsiasi per kaudalinį skrandžio paviršių link blužnies, per didžiąją taukinę (5,11)(1 pav.).

1 pav. Šuns kasos kaudalinis vaizdas (5). 1. Stemplė; 2. Skrandis; 3. Dvylikapirštės žarnos kranialinis linkis; 4. Dvylikapirštės nusileidžiančioji dalis; 5. Kairioji kasos skiltis; 6. Kasos

kūnas; 7. Dešinioji kasos skiltis; 8. Dvylikapirštės žarnos kaudalinis linkis; 9. Tulžies latakas; 10. Dvylikapirštės žarnos pasaitas.

Pagrindinis latakas drenuojantis kasą atsiveria į dvylikapirštės žarnos didįjį spenelį, šalia tulžies latako, keli centrimetrai už prievarčio. Pridėtinis latakas, kuris išties yra didesnis už pagrindinį kasos lataką atsiveria priešingoje žarnos sienelės pusėje, į mažąjį dvylikapirštės žarnos spenelį (10,11).

8

kairioji skiltis krauju aprūpinama blužnies arterijos šakomis, o šakos einančios nuo kepenų arterijos, krauju aprūpina kasos kūną (dvylikapirštinė skrandžio arterija) ir dešinės skilties kranialinę dalį (priekinė dvylikapirštinė kasos arterija). Venomis kraujas nuteka į kepenų vartų veną (5). Liauką įnervuoja parasimpatiniai ir simpatiniai nervai. Parasimpatinių nervų skaidulos ateina iš dorsalinio klajoklio nervo kamieno, simpatinių nervų skaidulos ateina iš saulės rezginio. Kasos limfagyslės atsiveria į dvylikapirštinį kasos limfinį mazgą (10).

Kasa yra apsupta, glaudaus netaisyklingojo jungiamojo audinio, kapsulės (7,9). Nuo kapsulės į liaukos vidų eina to paties jungiamojo audinio pertvaros, kurios padalina kasą į skilteles. Kapsulė su pertvarėlėmis sudaro kasos stromą (6,7,9). Stromoje yra lokalizuotos kraujagyslės, nervai, limfagyslės ir tarpskilteliniai latakai (7,9). Kasa sudaryta iš egzokrininės ir endokrininės dalies (5,6,9).

Egzokrininė kasos dalis užima didžiąją dalį, nuo 80–85 procentų, organo. Ši dalis susideda iš acinusų, kurie sudaryti iš sekrecinių ląstelių (9). Kiekvienas acinusas sudarytas iš dviejų tipų ląstelių (7):

 Kasos egzokrinocitų, kurie yra išsidėstę acinusuose, vienu sluoksniu prie pamatinės membranos, jų apikalinės dalys nukreiptos link acinuso spindžio. Liaukinio epitelio ląstelės yra piramidės formos, turi sferinį branduolį, kuris driekiasi prie ląstelės pagrindo. Branduolį supa bazofiliška citoplazma, kurioje yra platus grūdėtasis endoplazminis tinklas ir gausiai mitochondrijų. Viršutiniame ląstelės poliuje yra eozinofilinės zimogeno granulės, kurios yra pripildytos profermentų. Profermentai sintetinami grūdėtame endoplazminiame tinkle. Goldžio kompleksas išsidėstęs tarp branduolio ir zimogeno granulių, jis supakuoja fermentus ir profermentus į sekrecines pūsleles (1,4,6,7,9,12). Acinuso ląstelės turi cholecistokininui jautrius receptorius (6). Kasos egzokrinocitai sintetina ir išskiria kasos sultis, kuriose yra virškinimo fermentų (5,7). Kasos sultys išsiskiria į dvylikapirštės žarnos proksimalinę dalį, pro vieną ar kelis latakus. Fermentai esantys sekrete skaldo baltymus, angliavandenius ir riebalus (5,6).

 Antrojo tipo ląstelės sudarančios acinusą yra centriniai acinuso epiteliocitai. Šios plokščios ląstelės formuoja trumpą, banano pavidalo įterptinį lataką. Šios dalies epiteliocitai išskiria bikarbonatus ir vandenį (6,7).

9

mikrogaureliai, o jų citoplazma acidofiliška. Tarpskilteliniai latakai jungiasi tarpusavyje ir suformuoja kasos lataką ir pridėtinį kasos lataką, kurie atsiveria į dvylikapirštę žarną (1,6,7,9,13). Didesniuose latakuose taip pat galima aptikti ir pavienių tauriškųjų ląstelių (6). Didžiųjų kasos latakų išsidėstymas ir taip, kaip jie atsiveria į dvylikapirštę žarną, priklauso nuo gyvūno rūšies, ypač skiriasi šunų, kurių randama net penki skirtingi anatominiai variantai (2,3,9,13).

Endokrininė kasos dalis apima kasos Langerhanso saleles, kurios yra ląstelių grupės, išsibarstę tarp egzokrininių acinusų. Kasos salelės yra insulino, gliukagono ir gastrino šaltinis, todėl jos yra labai svarbios angliavandenių apykaitai (5,6,7). Kasos salelę formuojantys endokrinocitai nusidažo blankiai, todėl jas labai lengva pamatyti histologiniuose preparatuose, nes matomos šviesesnės už aplinkinį audinį. Kasos endokrinocitai formuojantys saleles būna išsidėstę eilėmis, tarp kurių yra tankus sinusoidinių kapiliarų tinklas ir gausu autonominės nervų sistemos skaidulų, apraizgančių endokrinocitus (7).

1.2.Kasos fiziologija

1.2.3.Kasos egzokrininės dalie fiziologija

Kasa yra antra pagal dydį liauka gyvūno organizme. Ji turi tiek egzokrininę, tiek endokrininę funkcijas (1). Didžioji dalis kasos audinio (apie 80 proc.) gamina virškinimo sekretą. Ši liaukos dalis vadinama egzokrinine, todėl kad jos sekretas yra išskiriamas į žarnos spindį (2,3,4). Sekreto sudėtyje yra daugybė fermentų, kurie yra būtini maistinių medžiagų skaldymui, tokių kaip: baltymai, angliavandeniai, lipidai ir nukleino rūgštys (9,13)(1 lentelė).

Kasos acinuso centriniai epiteliocitai gamina sekretą, kurio joninė sudėtis yra panaši į plazmos, tačiau transporto metu jo koncentracija pakinta, dėl į latako spindį išsiskiriančių ekstraląstelinių skysčių, bikarbonatų (HCO3-) ir vandens (2,3,13,14). Dėl aukštos bikarbonatų

koncentracijos, kasos sultys yra šarminės ir neutralizuoja rūgštinį turinį, patenkantį į dvylikapirštę žarną (14). Bikarbonatai kasos sultyse turi dvi labai svarbias funkcijas:

 padeda išvengti jautrios žarnų gleivinės sužalojimų, dėl rūgštinio skrandžio turinio, patenkančio į dvylikapirštę;

10

Kaip ir skrandžio proteazė pepsinas, kasos proteolitiniai fermentai yra gaminami ir išskiriami liaukinių ląstelių, kaip neaktyvūs profermentai (2,3,4,9,13)(1 lentelė), kad nesukeltų ženklių sužalojimų pačio gyvūno audiniams. Proteolitiniai fermentai aktyvinami žarnos spindyje (1,9,13). Dėl papildomos apsaugos, liaukos ląstelės gamina tripsino inhibitorių (tripsiną slopinančią medžiagą), kuris suriša net ir mažą tripsino kiekį, kuris gali netyčia susiformuoti liaukoje (9,13).

Kiekvienas ląstelės tipas kasoje turi acetilcholinui (Ach), cholecistokininui (CCK) ir sekretinui jautrius receptorius (2,3,15). Pagrindinis sekretino tikslas yra stimuliuoti kasą, kad ji išskirtų didelį kiekį skysčių, kurių aukšta bikarbonatų koncentracija, jis taip pat stimuliuoja angliavandenių išsiskyrimą latakų ląstelėse (9,13). Cholecistokininas stimuliuoja virškinimo fermentų išsiskyrimą iš kasos acinusų ląstelių, taip pat ir tulžies pūslės raumeninio dangalo susitraukimus (6,9,13,15). O acetilcholinas išlaisvinamas iš nervo galo, netoli ląstelės, stimuliuoja receptorius, kol cholecistokininas ir sekretinas pasiekia kraują (2,3).

1 lentelė. (3,13) Kasos išskiriamų fermentų aktyvi ir neaktyvi formos, juos aktyvinantys faktoriai ir fermentų veikimas.

Neaktyvi fermento forma

Aktyvatorius Aktyvi fermento forma

Fermento veikimas

Tripsinogenas Enterikinazė Tripsinas

Tripsinas Skaldo baltymus

Chimotripsinogenas ? Chimotripsinas Skaldo baltymus

Proelastazė Tripsinas Elastazė Skaldo baltymus Prokarboksipeptidazė Tripsinas Karboksipeptidazė Išlaisvina amino rūgštis

Nėra Nėra Lipazė Skaldo riebalus, nutraukdama esterinius

ryšius ties 1 ir 3 pozicijomis ir skatina laisvųjų riebalų rūgščių ir

11

1 lentelės tęsinys (3,13) Kasos išskiriamų fermentų aktyvi ir neaktyvi formos, juos aktyvinantys faktoriai ir fermentų veikimas.

Neaktyvi fermento forma

Aktyvatorius Aktyvi fermento forma

Fermento veikimas

Nėra

Nėra _Fosfolipazė

Nutraukia esterinius ryšius ties 2 pozicija kaip

lecitinas.

Nėra

Nėra _Amilazė

Skaldo krakmolą ir glikogeną iki maltozės ir

trumpos gliukozės grandinės. Nėra Nėra Ribonukleazė Skaldo RNR iki

nukleotidų.

Nėra Nėra Deoksiribonukleazė Skaldo DNR iki nukleotidų.

1.2.4.Kasos endokrininės dalies fiziologija

Maža, bet svarbi kasos audinio dalis (apie 3 proc.) yra sudaryta iš pavienių Langerhanso salelių, išsidėsčiusių kasos parenchimoje. Šios ląstelės kartu vadinamos endokrininėmis, nes jos išskiria hormonus į kraujotakos sistemą. Šios salelės sudarytos iš keturių tipų ląstelių (2 pav.), iš kurių kiekviena produkuoja skirtingus hormonus (2,3,4):

 α endokrinocitai, jų yra nuo 5 iki 30 proc. visų salelės endokrinocitų. Jie gamina ir išskiria hormoną gliukagoną. α endokrinocitų citoplazmoje yra stambių (200–300 nm skersmens) membranos apgaubtų granulių (2 pav.).

 β endokrinocitų yra nuo 60 iki 80 proc. visų salelės endokrinocitų. Jų sandara labai panaši į α endokrinocitų, tačiau jų sekrecinės granulės yra kristaloidinės. β endokrinocitai gamina ir išskiria insuliną, kuris yra gliukagono antagonistas (2 pav).

12

 F arba PP endokrinocitai, gamina ir išskiria kasos polipeptidą, taip pat sintetina vazoaktyvų intestinalinį polipeptidą (VIP) ar cholecistokininą (CCK). Šių endokrinocitų, šunų kasoje yra apie 5 proc. (2 pav.)(4,7).

2 pav. (2) Kasos Langerhanso salelė.

Insulinas tai pagrindinis hormonas dalyvaujantis maisto medžiagų įsisavinimo procese (4). Pagrindinė insulino funkcija yra sumažinti gliukozės kiekį kraujyje ir kontroliuoti angliavandenių, rieblų ir baltymų metabolizmą (2 lentelė). Insulino buvimas yra būtinas gliukozės judėjimui per plazminę membraną į ląstelę (2,3,4). Pagrindinis stimulas insulino sekrecijai yra padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, kuri pasireiškia po pašaro suvartojimo. Insulino sekrecija liaujasi, kuomet gliukozės koncentracija kraujyje sumažėja iki normos ribų (4).

2 lentelė (2). Insulino poveikis angliavandenių, riebalų ir baltymų metabolizmui kepenyse, raumenyse ir riebaliniame audinyje.

13

2 lentelės tęsinys (2). Insulino poveikis angliavandenių, riebalų ir baltymų metabolizmui kepenyse, raumenyse ir riebaliniame audinyje.

Vykdomas procesas Kepenys Raumenys Riebalai

Riebalų metabolizavimas: Lipogenezė Lipolizė X X X X Baltymų metabolizavimas:

Amino rūgščių įsisavinimas Baltymų sintezė Baltymų degradacija Gliukoneogenezė X X X X

Gliukagono fiziologinė funkcija yra priešinga insulinui, pagrindinis jo veikimas centralizuotas kepenyse. Gliukagonas skatina ciklinio adenozino monofosfato (cAMP) gamybą kepenyse, kuris mažina glikogeno sintezę, skatina glikogenolizę ir gliukoneogenezę, pastaroji susijusi su gliukagono poveikiu baltymų metabolizmui. Pagrindinė gliukagono funkcija didinti gliukozės koncentraciją kraujyje. Pagrindinis faktorius, reguliuojantis gliukagono sekreciją, yra gliukozės koncentracija plazmoje. Priešingai insulino sintezei, sumažėjusi gliukozės koncentracija stimuliuoja gliukagono sintezę ir išskyrimą (2,3,4).

Somatostatino veikimas gali būti įvardijamas kaip slopinantis. Kasos somatostatinas slopina virškinimo procesą, mažindamas maistinių medžiagų absorbciją ir jų virškinimą (skaidymą). Judrumas ir sekrecijos aktyvumas virškinamajame trakte, dėl somatostatino, mažėja. Viena svarbiausių fiziologinių, kasos somatostatino, funkcijų yra kasos endokrininių ląstelių reguliacija. Somatostatinas slopina sekreciją, visų tipų endokrininių ląstelių, esančių Langerhanso salelėse (2,3,4).

14

1.3. Kasos patologijos

1.3.1. Endokrininės kasos dalies patologijos

1.3.1.1. Langerhanso salelių vystymosi anomalijos

Salelių aplazija ir hipoplazija buvo pastebėta šunims su, nuo insulino priklausomu, cukriniu diabetu. Dažnai pasireiškia pirmaisiais gyvenimo mėnesiais (17). Aplazijos metu sąlelių visiškai neaptinkama. Kadangi salelės kasoje yra pasiskirstę netolygiai, mikroskopiškai reikia apžiūrėti daug organo dalių, kad būtų nustatyta diagnozė. β ląstelių hipoplazija daugiausia identifikuojama grynaveisliams šunims. Tai paveldima su autonominiu recesyviniu aleliu, kurį turi volfšpicų ir auksaspalvių retriverių veislės šunys. Panašūs sutrikimai buvo pastebėti ir čiau čiau veislės šuniukams. Volfšpicams β ląstelių salelėse nebuvo rasta, tačiau buvo matoma pavienės ląstelės, išsibarstę acinusų parenchimoje. Kitais salelių hipoplazijos atvejais, hipoplazija gali būti tik keliose salelėse (18).

1.3.1.2. Langerhanso salelių degeneraciniai pakitimai

Salelių atrofija gali pasireikšti lėtinio intersticinio pankreatito metu, kaip rezultatas fibrozės (18,19). Pakitimas gali būti stebimas insulininės amiloidozės metu (18). Atrofija pasireiškia kaip kasos skiltelių dydžio sumažėjimas, pagal kurį paveiktos ląstelės buvo mažesnės už normalias, taip pat sumažėjo jų skaičius. Kartais atrofuotos ląstelės gali būti difuziškai vakuolėtos (20).

β ląstelių vakuolinė degeneracija, o kartais ir α ląstelių, pasireiškia dėl glikogeno kaupimosi ir tai yra aptinkama, gan dažnai, cukrinio diabeto metu (18).

15 1.3.1.3. Langerhanso salelių neoplazijos

Insulinoma

Insulinoma yra kasos salelių ląstelių navikas, susidedantis iš didelės dalies β ląstelių ir yra siejamas su hiperinsulino sindromu, epizodine hipoglikemija ir neurologiniais reiškiniais (18,22,21,23). Dažniausiai insulinomos buvo aptinkamos vidutinio amžiaus ir vyresniems šunims. Egzistuoja veislės predispozicija: bokserių, foksterjerų, vokiečių aviganių, Labradoro retriverių, auksaspalvių retriverių, airių seterių, veimaranerių, koli, vokiečių trumpaplaukių pointerių ir standartinio dydžio pudelių veislės šunims (18,21). β ląstelių neoplazijos dažniausiai pasireiškia šunims nuo 5 iki 12 metų amžiaus (9). Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai: epizodiniai traukuliai, silpnumas, išsekimas, ataksija, depresija ir sumišimas, atspindi neuroglikopeniją (9,18,21,22,24). Retais atvejais, ilgai trunkantys ir besikartojantys hipoglikemijos epizodai gali sukelti negrįžtamą smegenų žievės nekrozę, o dėl insulino anabolinio efekto nuolatinę nemigą ir svorio priaugimą (18).

16 Gastrinoma

Gastriną sekretuojantys, kasos Langerhanso salelių ląstelių, augliai yra labai reti (18,22,24). Įprastai gastrinas nėra gaminamas subrendusių kasos salelių, jį gamina skrandžio piliorinės dalies ir dvylikapirtės proksimalinės dalies gleivinė (9,18,27). Šis neuroendokrininis auglys dažniausiai atsiranda dėl, somatostatiną sekretuojančių δ ląstelių transformacijos į gastriną sekretuojančias ląsteles (28). Gastrinomos dažniausiai pasireiškia šunims nuo 3 iki 12 metų amžiaus (21). Nėra jokių pranešimų apie lyties ar veislės predispoziciją (22).

Klinikinė būklė, kurią sukelia hipergastrinemija, žinoma kaip Zollinger–Ellison sindromas. Gastrino perteklius sukelia skrandžio rūgšties hipersekreciją (27), kurios pasekoje išopėja skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinė bei pasireiškia piliorinės skrandžio dalies hiperplazija (9,18,24). Taip pat gali pasireikšti refliuksinis ezofagitas bei tuščiosios žarnos išopėjimas (18). Šunims pasireiškia toki klinikiniai reiškiniai kaip: diarėja su steorėja, anoreksija, svorio netekimas, melena, pilvo skausmas, polidipsija, dehidratacija, vėmimas su krauju, taip pat sergantys gyvūnai gali būti anemiški (9,18,21,22,24,27,28).

Gastriną sekretuojantys augliai gali būti pavieniai arba daugybiniai ir dažniausiai yra standžios konsistencijos. Mikroskopiškai gerai matoma hialinizuota stroma ir nors iš dalies yra įkapsuliuoti, dažniausiai infiltracinis augimas vyksta į periferiją. Metastazės aptinkamos regioniniuose limfiniuose mazguose ir kepenyse (9,18,21).

Gliukagonoma

Gliukagonoma yra retas, gliukagoną sekretuojantis, neuroendokrininis kasos auglys (18,21,22,24,29). Jis kilęs iš kasos salelių α ląstelių. Dažnai pasireiškia metastazės į limfinius mazgus ir kepenis (21,29). Buvo pastebėta, kad gliukagonomos dažniau pasireiškia vidutinio amžiaus ir vyresnių šunų tarpe (21).

17

(18,21,30). Dauguma šunų, kuriems diagnozuota gliukagonoma, turi hiperglikemiją arba cukrinį diabetą. Hipoamidoacidemija (amino rūgščių sumažėjimas kraujyje) buvo pastebėta šunims, turintiems gliukagoną sekretuojantį auglį ir manoma, kad ši būklė prisideda prie paviršinio nekrolitinio dermatito patogenezės (21,22,30). Dėl gliukagono lygio padidėjimo gali pasireikšti ir kiti sutrikimai, toki kaip: inkstų veiklos sutrikimas, pankreatitas, sepsis, hiperadrenokorticizmas ir diabetinė ketoacidozė (21).

Mikroskopiškai auglio ląstelės matomos gerai diferencijuotos, daugiakampės, turinčios branduolius ir grūdėtą citoplazmą. Neoplazijos ląstelės, formuoja struktūras primenančias kaulines sijas (29).

Polipeptidoma

Tai kasos Langerhanso salelių ląstelių auglys, sekretuojantis du hormonus: insuliną ir kasos polipeptidą (PP) (18,24). Ši neoplazija sukelia sindromą, panašų į Zollinger–Ellison sindromą. Šunims turintiems šį auglį gali pasireikšti toki klinikiniai požymiai kaip: chroniškas vėmimas, anoreksija, svorio netekimas, taip pat su šiuo augliu siejamas dvylikapirštės žarnos išopėjimas ir hipertrofinis gastritas (18).

Histologiškai neoplazinės ląstelės susitelkę į grupeles, kurios yra padalintos plonų kolageno stromos pertvarėlių. Mikroskopiškai, ląstelės matomos, išsidėstę pavieniui arba nedidelėmis, laisvomis gupelėmis. Šios ląstelės retai turi acinusams būdingą struktūrą. Neoplazijos ląstelės yra apvalios arba ovalios, neryškiais kraštais ir turi vidutiniškai bazofilišką citoplazmą, kuri retkarčiais būna eozinofiliškai vakuolėta. Ląstelių branduoliai, matomi išsidėstę centre, jie būna skirtingų dydžių ir formų, nuo skiltėtų, inksto formos iki ovalių (16).

Vieno tyrimo duomenimis buvo aptikta polipeptidomos metastazijų kepenyse ir limfiniuose mazguose ir įrodytas šio auglio piktybiškumas. Metastazės buvo aptiktos kartu su paveiktų audinių centrine nekroze (31).

1.3.1.4. Cukrinis diabetas

18

Klinikinius diabeto požymius lemia autoimuninis β ląstelių nykimas, dėl kurio išsivysto insulino nepakankamumas, kuris nepatenkina organizmo metabolinių poreikių (18,21,22,32). Insulino stoka organizme gali būti absoliuti arba sąlyginė (32), tai lemia: nepakankama β ląstelių sintezė, organų taikinių sumažėjęs jautrumas insulinui, kitų hormonų ar vaistų antagonistinis veikimas arba visų šių mechanizmų kombinacija. Nors cukrinio diabeto etiopatogenezė gali skirtis, visais atvejais pasitaiko bendrų metabolinių, klinikinių ir patologinių požymių (18,21).

Dažniausiai pasitaikantys cukrinio diabeto klinikiniai požymiai yra: svorio netekimas, nepaisant normalaus arba padidėjusio apetito, polidipsija ir poliurija (9,18,21,22,33). Pastovi hiperglikemija atspindi sumažėjusį gliukozės gebėjimą patekti į ląstelę, sumažėjusią gliukozės oksidaciją, padidėjusią glikogenolizę ir padidėjusią gliukoneogenezę dėl amino rūgščių padaugėjimo. Amino rūgščių nukreipimas nuo baltymų sintezės į gliukoneogenezę prisideda prie neigiamo azoto balanso, raumenų atrofijos ir svorio netekimo. Hiperlipidemija yra rezultatas padidėjusios lipolizės ir sumažėjusio laisvųjų riebalų rūgščių įsisavinimo adipocituose. Hepatocitai matomi su dideliu kiekiu mobilizuotų riebalų rūgščių, kurios negali būti tinkamai tvarkomos ir pašalinamos kaip lipoproteinai, dėl sumažėjusio gliukozės prieinamumo ir energijos trūkumo. Dėl šių priežasčių išsivysto kepenų lipidozė ir palpuojant gali būti apčiuopiama hepatomegalija (18,22). Hiperglikemija padidina gliukozės filtravimo apkrovą pirminiame šlapime, iki tokio lygio, kad viršija inkstų kanalėlių rezorbcinį slenkstį, dėl ko atsiranda gliukozurija, osmosinė diurezė, poliurija ir kompensacinė polidipsija (9,18,22). Dehidratacija gali vystytis tuomet, kai vandens suvartojama mažiau nei prarandama su šlapimu. Elektrolitų sutrikimai, ypač hipokalemija, daugiausiai atsispindi šlapimo sudėtyje. Dėl gliukozurijos netenkama kalorijų, kas prisideda prie svorio netekimo. Polifagija, nepaisant nuolatinės hiperglikemijos, atspindi sumažėjusį gliukozės patekimą į neuronus, pagumburio sotumo centre (18,22).

19

ligos pradžia gali pasireikšti net kelių mėnesių amžiaus jaunikliams ir yra priskiriama prie salelių hipoplazijos (18,22). Cukrinio diabeto vystimasis jauniems šuniukams, gali būti dėl: idiopatinės kasos atrofijos, ūmaus pankreatito su nekrozėmis ir hemoragijomis, taip pat dėl kasos salelių aplazijos (33). Kaip bebūtų, cukrinis diabetas gali būti kaip antrinis susirgimas, šalia kitų endokrininių sutrikimų, tokių kaip: akromegalija, Kušingo sindromas, hiperaldosteronizmas, hipertiroidizmas ir įvairių neoplazijų (9).

Beveik visi diabeto atvejai, tuo metu kai jie būna diagnozuojami, yra nuo insulino priklausomi. Nuo insulino nepriklausomas diabetas yra retas šunims, o kuomet jis aptinkamas, tai dažniausiai tik labai nutukusiems gyvūnams (18).

Cukrinis diabetas priskiriamas prie nespecifinio salelių nykimo, ši forma dažniausiai pastebima šunims. Ūmi kasos nekrozė yra dažna, nuo insulino priklausomo diabeto, priežastis suaugusiems gyvūnams. Diabetas vystosi maždaug 15 proc. šunų, kurie turi lėtinę recidyvuojančią kasos nekrozę ir greta besivystantį kasos egzokrininės dalies nepakankamumą. Organo nykimas dėl kasos adenokarcinomos taip pat gali išprovokuoti cukrinį diabetą vyresnio amžiaus šunims (18).

Kasos salelės šunims, dažniausiai sunaikinamos dėl kasos egzokrininės dalies uždegimo. Lėtinis recidyvuojantis pankreatitas su laipsnišku endokrininės ir egzokrininės dalies ląstelių nykimu, kurių vietoje išveša fibrozinis jungiamasis audinys yra dažna cukrinio diabeto priežastis. (9,33,36). Šiems šunims kasa pasidaro tvirta, matoma daug mazgelių, hemoragijos ir nekrozės židinėliai. Vėlesnėje ligos stadijoje iš kasos lieka tik plona fibrozinė juostelė ar mazgelis šalia dvylikapirštės žarnos (9).

20

Katarakta yra ankstyva ir dažna komplikacija šunims sergantiems diabetu (18). Sutrikimas formuojasi dėl specifinio sorbitolio kelio, dėl kurio, gliukozė metabolizuojama lešiuke. Ilgai trunkančiais cukrinio diabeto atvejais, šunys gali apakti abiem akim (9).

Periferinė demielinizuojanti neuropatija yra lengvai pastebima komplikacija, tačiau šunims pasitaiko labai retai, dažniau pastebima katėms. Tai toks stovėjimas, kuomet galinės kojos statomos ant kulkšnių, vadinama Plantigradine stovėsena (2,18).

Taip pat, cukrinio diabeto metu, dažnai pasitaiko antrinės infekcijos. Daugiausiai apima kvėpavimo ir šlapimo takus bei odą (9,18,21). Pacientams su cukriniu diabetu, retkarčiais stebimas emfizeminis cistitas. Šlapimo takuose gali pradėti daugintis gliukozę fermentuojančios bakterijos, kurios sukelia dujų formavimąsi latakų sienelėje ir spindyje (9,18). Taip pat, kaip kuriems šunims, sergantiems diabetu, gali išsivystyti ir tulžies pūslės emfizema (9).

Cukrinis diabetas taip pat siejamas su paviršiniu nekrolitiniu dermatitu ir retais atvejais su Vitiligo, tai būklė, kurios metu matomi nepigmentuoti odos lopinėliai (18).

1.3.2. Egzokrininės kasos dalies patologijos

1.3.2.1. Kasos egzokrininės dalies vystymosi anomalijos

Agenezė arba aplazija tai visiškas kasos nebuvimas, neišsivystymas. Tokia būklė gali būti siejama su labiau generalizuotu ir sunkiu išsigimimu (18).

Kasos “žiedas” tai nuo kasos besidriekianti jungtis link blužnies, susidaranti iš kasos audinio ir tai yra įgimta anomalija šunims. Ši kasos jungtis gali sukelti dvylikapirštės žarnos stenozę (18).

21

Ektopinis arba pridėtinis kasos audinys yra retai identifikuojamas. Šunims maži kasos audinio mazgeliai gali būti aptinkami submukoziniame arba raumeniniame skrandžio ar žarnų audinyje (ypač dvylikapirštėje), taip pat pasaite, tulžies pūslėje, blužnyje ar kepenyse. Ektopinis kasos audinys yra normalios morfologijos, tačiau Langerhanso salelės ne visuomet aptinkamos. Tokia anomalija gali susiformuoti vystymosi eigoje (9,18).

Hepatocitų buvimas kasoje retkarčiais pastebimas visai atsitiktinai, ypač naujagymiams. Hepatocitai taip pat gali atsirasti suaugusiųjų kasoje, kuomet vyksta audinio regeneracija po sunkaus skiltelių pažeidimo. Hepatocitai gali būti aptinkami kasos latakuose ir aplink juos, esančiame intersticiniame audinyje, kadangi šios ląstelės geba diferencijuoti. Kartais kamieninės ląstelės, diferenciacijos eigoje, gali išsivystyti panašios į kepenų ovaliasias ląsteles. Hepatocitai gali būti randami kaip pavienės ląstelės arba grupelėmis, kasos parenchimoje, latakų epitelyje ar netgi Langerhanso salelėse (18).

1.3.2.2. Egzokrininės kasos dalies regresuojantys pokyčiai

Reikėtų nepainioti kasos degeneracinių pokyčių su po gaišimo prasidedančia autolize. Autolizė – vyksta greitai ir yra paspartinama aukštos temperatūros bei šiurkščių veiksmų su

organu skrodimo metu, dėl ląstelių pažeidimo ir virškinimo fermentų išlaisvinimo. Organo spalva autolizei progresuojant gali tamsėti iki rudai raudonos ar žalios (9). Židininė autolizė yra dažna histologinėje medžiagoje, paveiktos vietos atrodo šviesesnės, melsvai pilkos, jos darosi atsparesnės eozinui ir nusidažo melsvai pilka spalva, hematoksilinu. Autolizinis egzokrininių ląstelių irimas ir branduolio piknozė gali prasidėti po gaišimo praėjus 4 valandoms (18).

22

Nekrozavę ląstelės susitraukia ir dažnai yra apsuptos siauros, šviesios aureolės. Ląstelių citoplazma gali būti vakuolėta arba hipereozinofiliška, o branduolys matomas piknoziškas arba karioreksiškas (18).

Cinko toksikozė gali sukelti lengvą nefrozę ir Heinzo kūnelių hemolitinę anemiją šunims, tačiau kasai tenka didžiausia žala, o kartais tai vienintelis organas, kuriame aptinkami pažeidimai. Toksikozę gali sukelti, šunims prisilaižius cinko nuo cinkuoto arba galvanizuoto metalo paviršiaus, bei nuo vietiškai naudojamų cinko oksido kremų ir losjonų. Dominuojantys kasos pažeidimai yra: egzokrininės dalies degeneracija ir nekrozė su egzokrininės dalies atrofija ir lėtai besivystančia fibroze. Langerhanso salelės dažniausiai nėra paveikiamos. Lėtinių būklių metu, atrofuotos acinusų ląstelės be pastebimų zimogeno granulių, jos gali formuoti vamzdines struktūras, kurios įeina į randinį audinį (18).

Kasos lipofuscinozė retkarčiais stebima šunims, kuriems trūksta organizme vitamino E. Dėl lipofuscino kaupimosi kasa matoma nuo chaki iki rudos spalvos. Taip pat gali būti paveikta šlapimo pūslė, pasaito limfiniai mazgai ir žarnyno lygieji raumenys. Rudai auksinio pigmento granulės randamos acinuso ląstelių bazinėje citoplazmoje bei žarnų miocituose. Mikroskopinis pigmento kaupimasis gali vykti ir kituose audiniuose, įskaitant pigmentuotą tinklainės epitelį (18).

Vakuolizacija vyksta dėl substrato kaupimosi lizosomose, dėl jų sandėliavimo sutrikimų. Galima aptikti acinusų, latakų epitelio ir Langerhanso salelių ląstelėse. Latakų epitelio vakuolizacija dėl glikogeno kaupimosi yra cukrinio diabeto požymis (18).

Egzokrininės kasos dalies atrofija yra dažnai pasitaikantis sutrikimas. Gali būti pirminė arba antrinė atrofijos forma, kaip kasos ar jos latakų sutrikimų pasėkmė. Jauniklių kasos atrofija yra pirminio tipo (18).

23

endokrininės dalies audiniai lieka nepakitę (18). Klinika pasireiškia blogu virškinimu, riebalų buvimu išmatose ir svorio netekimu, nepaisant besaikio gyvūno ėdimo. Paskutiniais jauniklių kasos atrofijos tyrimo duomenimis, buvo nustatyta liga kurtams, kuriems buvo pastebėta ir egzokrininės ir endokrininės dalies atrofija (9,38,39).

Nepriklausomai nuo priežasties, acinusų atrofija mikroskopiškai apibūdinama, laipsnišku zimogeno granulių mažėjimu, ląstelių susitraukimu ir bazofiliška citoplazma. Gali būti pastebima citoplazmos vakuolizacija bei išplitusi apoptozė. Ląstelės netenka savo poliškumo ir suyra, todėl prarandamas liaukinis išsidėstymas (18,36,38). Matomos mažos, tamsiai nusidažiusios ląstelės, išsidėsčiusios difuziškai, sluoksniais. Kadangi acinuso ląstelės sumažėja skaičiumi ir dydžiu, tampa ryškiau pastebima latakų sistema bei intersticinis jungiamasis audinys (18).

Antrinė kasos atrofija yra pasėkmė vietinių procesų, ypač latakų obstrukcijos bei intersticinės fibrozės (18,19), lėtinio uždegimo arba neoplazijos. Atrofija, šių būklių metu, yra netolygaus pasiskirstymo. Paveiktos vietos yra mažesnės, deformuotos, standžios ir matomi mazgeliai. Histologiškai atrofuotos vietos susideda iš kelių mažų acinuso ląstelių ir gausiai jungaimojo audinio, kuriame susiglaudę salelės, latakai, nervai ir kraujagyslės (18).

Kasos latakų obstrukcija – gali atsirasti dėl išorinio spaudimo, dėl neoplazijų arba lėtinio uždegimo. Su obstrukcija taip pat siejama fibrozė (18,19) arba parazitų okliuzija, uždegiminis eksudatas, randinis audinys arba kasos akmenys (katėms). Eksperimentinis latakų ligatūravimas lemia latakų išsiplėtimą (su tarpląstelinių jungčių plyšimu tarp išklojančio epitelio ląstelių), smarkią atrofiją, acinuso ląstelių degeneraciją ir netekimą dėl apoptozės ir nekrozės, nedidelę intersticinę edemą ir uždegimą. Vėliau buvo stebima latakų epitelio proliferacija, ypač mažiausių latakų, iš kurių gali vystytis nauji latakai, acinuso ląstelės arba salelių ląstelės (18).

24 1.3.2.3. Ūmi kasos nekrozė

Tai dažna liga šunims (40). Būklė gali pasireikšti kaip ūmus ir potencialiai gyvybei gresiantis sindromas (41) arba kaip lėtinis recidyvuojantis sindromas, kuris gali baigtis kasos egzokrininės dalies nepakankamumu ir cukriniu diabetu. Pagrindinis aspektas, ūmios kasos nekrozės metu, yra tripsinogeno aktyvavimasis į tripsiną acinuso ląstelėse. Tripsinas yra pajėgus aktyvuoti, stipriai veikiantį, kasos profermentų arsenalą, kurie gali lemti savaiminį organo susivirškinimą. Tripsinogeno aktyvavimas acinuso ląstelėse gali būti siejamas su viduląstelinio jonizuoto kalcio padidėjimu, taip pat gali pasireikšti prie hipoksijos, hiperkalcemijos, hiperlipidemijos ir latakų hiperstenozės, todėl šios būklės gali inicijuoti kasos nekrozę (18).

Ankstyviausi ūmios nekrozės pažeidimai ir uždegimas aptinkami paveiktų skiltelių parenchimoje ir gali nusidriekti į šalia esantį riebalinį bei kitus jungiamuosius audinius (40). Latakų sistema ir centrinė parenchima šioje stadijoje nebūna paveikta. Vietiškai aktyvuoti proteoliziniai ir lipoliziniai fermentai skatina nekrozę, o išlaisvinta lipazė inicijuoja, kasą supančių riebalų, hidrolizę. Elastazė, lipazė ir kolipazė pažeidžia vietinių kraujagyslių sienelę (18). Leukocitai didina kasos pažeidimą, gamindami laisvuosius radikalus ir papildomus citokinus (41). Gaištamumo lygis šunų tarpe, dėl ūmios kasos nekrozės, siekia 27–42 proc. Nors daugelis šunų kliniškai pasveiksta, nuo ūmios kasos nekrozės, abejotina ar įvyksta visiška patologinio proceso pabaiga (18).

Padidintos rizikos grupėje yra vidutinio amžiaus arba vyresni, turintys viršsvorį arba nutukę šunys. Miniatiūriniai šnauceriai, Jorkšyro terjerai bei miniatiūriniai pudeliai turi polinkį į šį susirigimą, taip pat patelės turi didesnį polinkį nei patinai (18).

Lengvais ūmios kasos nekrozės atvejais, šunims gali nepasireikšti klinikiniai požymiai. Klinika pasireiškia sunkesnių atvejų metu: anoreksija, vėmimas, depresija, silpnumas, pilvo skausmai ir dehidratacija. Taip pat gali pasireikšti diarėja, karščiavimas ar gelta (18). Kai kuriems šunims gali pasireikšti lengvas ascitas, rečiau šokas, DIK (diseminuota intravaskulinė koaguliacija) arba apsunkintas kvėpavimas su širdies aritmija (41).

25

nekrozavusio ir sveiko audinio riba. Nekrozuotos acinusų ląstelės matomos susitraukę ir acidofiliškos. Edeminėse ertmėse galima matyti nusėdusį fibriną (18,42).

Lėtinės nekrozės metu organas gali būti nenormalios struktūros, gumbuotas arba sumažėjęs iki kelių deformuotų skiltelių, greta ten, kur latakai turi atsiverti į dvylikapirštę žarną (18).

1.3.2.4. Pankreatitas

Pankreatitas apibūdinamas kaip kasos egzokrininės dalies uždegimas. Šis sutrikimas yra dviejų formų: ūmios ir lėtinės (37,43). Ūmus pankreatitas tai būklė, kuriai būdinga nekrozė ir įvairaus laipsnio kasos uždegimas. Kuomet nekrozė vyrauja uždegimo atžvilgiu, ši būklė bendrai vadinama ūmia kasos nekroze (9,37,43). Sėslios, nutukusios, vyresnio amžiaus kalės ypač turi polinkį susirgti šia liga (21,44). Amžiaus predispozicija svyruoja nuo 5 metų ir daugiau, nors gali sirgti ir kelių mėnesių šuniukai (43). Ūmaus pankreatito priežastys, skirtingoms gyvūnų rūšims skiriasi. Ūmus pankreatitas, buvo dažniausiai pastebėtas mažų veislių šunims, ypatingai kokerspanielių, miniatiūrinių šnaucerių ir Jorkšyro terjerų veislės šunų tarpe (9,21,43,44), dėl ko manoma, kad egzistuoja genetinė pankreatito predispozicija (11).

Trys pagrindiniai siūlomi pankreatito patogenezės mechanizmai :

 latakų obstrukcija;

 tiesioginis acinusų ląstelių pažeidimas;

 fermentų judėjimo per acinuso ląstelių citoplazmą sutrikimai (9).

26

organą chirurginės intervencijos metu (9). Ūmus pankreatitas šunims pasireiškia kaip pasėkmė išlaisvintų kasos fermentų, į kasos parenchimą ir gretimus audinius, ko pasekoje vyksta savaiminis virškinimas (45). Manoma, kad tripsinas yra pagrindinis pankreatito vystymosi veiksnys. Kuomet tripsinas yra aktyvuojamas, jis pats aktyvuoja proelastazę ir profosfolipazę, kurios virsta elastaze fosfolipaze A. (9,11,45,46). Šie fermentai virškina kasos audinius (46) ir greta esančius riebalus bei pažeidžia kraujagysles. Tripsinas taip pat aktyvuoja prekalikreiną, ko pasekoje įtraukiama ir kininų sistema, kuri padidina krešamumą pažeistame audinyje, dėl to skatinama trombozė bei kraujoplūdis ir į pažeidimo vietą yra pritraukiamos uždegiminės ląstelės (9). Taip pat su pankreatito vystymusi gali būti siejamos virusinės, mikoplazminės ir parazitinės infekcijos (45), o kelių tyrimų duomenimis teigiama,kad epilepsija didina riziką susirgi ūmiu pankreatitu (11,47).

Ūmus pankreatitas

Ūmaus pankreatito pažeidimai audiniams yra priskiriami prie proteolizinių pažeidimų kasos parenchimai, kraujagyslių pažeidimų, kraujavimo ir kasą supančių riebalų nekrozės, dėl lipolitinių kasos fermentų (9,11,26). Lengvais pankreatito atvejais išsivysto edema intersticiniame kasos audinyje, dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo. Ūmus hemoraginis pankreatitas yra sunkesnis, jo metu kasa yra pabrinkusi (45,49) ir nusėta pilkai baltais ploteliais dėl koaguliacinės nekrozės, o kitos vietos yra tamsiai raudonos arba mėlynai juodos ir tai yra hemoragijos (9,26). Riebalų nekrozės vietos atrodo kaip kreidiniai balti židinėliai dėl nekrotinio riebalinio audinio saponifikacijos žarnų pasaite, greta kasos (45). Mikroskopiškai adipocitai preparate matomi eozinofiliški, o jei laisvosios riebalų rūgštys sureaguoja su Ca2+, tuomet jie matomi bazofiliški, dėl saponifikacijos (9). Nepažeistos kasos

parenchimos dalys gali būti įsiterpę tarp pažeistų vietų. Pilvaplėvės ertmėje dažnai yra kruvino skysčio, kuriame gali būti riebalų lašelių, ankstyvoje ligos stadijoje. Peritonitas atrodo kaip fibrininės sąaugos tarp kasos ir gretimų audinių (9).

27

uždegiminiai mediatoriai ir pažeistoje dalyje aktyvuojami fermentai, vyksta sisteminis organizmo atsakas, apimantis kraujagyslių sužalojimą, ko pasekoje prasideda kraujavimas, kardiovaskulinis šokas, DIK ir daugybinis organų nepakankamumas (9,43). Taip pat gali pasireikšti toki klinikiniai požymiai kaip: dehidratacija, gelta, pakilusi temperatūra, hipotermija, diatezė ar ascitas (43). Daugeliu pankreatito atvejų, taip pat yra paveikiamos ir kepenys, padidėja kepenų fermentų koncentracija serume (tokių kaip alanino aminotransferazė), kartais stebima kepenų židininė nekrozė (9).

Lėtinis pankreatitas

28 Tiek ūmios, tiek lėtinės, pankreatito formos metu, gali pasireikšti komplikacijos:  Skysčio kaupimasis aplink uždegimo apimtą kasą.

 Pseudocistos – tai fibrozinio arba granuliacinio audinio fliuktuojantis maišelis, pripildytas sterilių kasos sulčių, nekrotinių nuosėdų, uždegiminio eksudato ir kraujo. Pseudocistos susiformuoja kaip pasėkmė ūmios ar lėtinės kasos nekrozės. Retais atvejais tai gali būti traumos arba neoplazijos pasėkmė.

 Kasos abscesai – tai apribota ertmė, pripildyta pūlinio eksudato ir nekrotinių nuosėdų, dažniausiai proksimalinėje kasos dalyje, dažnai su nedidele organo nekroze. Sterilūs abscesai gali formuotis tose vietose, kur nekrozuoja parenchiminis audinys. Septiniai abscesai gali formuotis dėl antrinių infekcijų arba retais atvejais dėl pseudocistų.

 Kasos flegmona – tai difuzinis pūlinio eksudato kaupimasis kasoje, gali išplisti ir į gretimus audinius. Flegmonos gali formuotis dėl edemos ar nekrozės.

 Infekcinė nekrozė, iš kurios bakterijos išskiriamos labia retai (18,45).

1.3.2.5. Egzokrininės kasos dalies hiperplaziniai ir neoplaziniai pažeidimai

Latakų epitelio hiperplazija dažnai matoma prie lėtinio pankreatito, egzokrininės parenchimos atrofijos ir prie intersticinės fibrozės ar mazginės hiperplazijos židinyje. Latakus išklojantis hiperplazinis epitelis gali išsikišti į spindį, kaip gaureliai ir paveiktas latakas gali išsiplėsti (18).

29

Kasos egzokrininės dalies adenoma yra labai reta. Adenomos įprastai yra pavienės ir mažos, dažniausiai randamos atsitiktinai, skrodimo metu. Adenomos gal išsikišti už kasos paviršiaus ir jos labiau primena normalią parenchimą nei hiperplaziniai mazgeliai. Platus neoplazijos augimas lemia gretimos parenchimos spaudimą (9,18). Auglys dažniausiai atskiriamas nes turi ploną fibrininę kapsulę (45). Histologinė adenomos struktūra daugiausiai vamzdinė arba retais atvejais primena acinusus. Jei struktūra vamzdinio tipo, matomi cistiniai tarpai iškloti kubiškuoju arba stulpiškuoju epiteliu ir gali turėti mucino (9,18).

30

2.TYRIMO METODAI

Tyrimai buvo atliekami nuo 2014 iki 2015 metų gruodžio mėnesio LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre. Kasos mėginiai buvo imami iš įvairaus amžiaus, lyties ir veislės šunų, kurių anamnezėje buvo rasta virškinimo trakto sutrikimo požymių. Gaišenos buvo tiriamos šunų eutanazuotų LSMU VA Dr.L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje. Bendras ištirtų gyvūnų skaičius – 15. Tyrimo etapai (3 pav.):

 Atliktas patologinis anatominis tyrimas, įvertinti patologiniai anatominiai pokyčiai ir nustatyta galutinė patologinė anatominė diagnozė.

 Surašytas patologinis anatominis tyrimo aktas.

 Skrodimo metu analizei paimta patologinė medžiaga praėjus ne daugiau kaip 6 valandoms po eutanazijos, fiksuota formalino 10 proc. neutraliame tirpale. Tirpale laikyta minimaliai 3 dienas ir tirta LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre ne vėliau kaip per 7 dienas.

 Kasos patologinė medžiaga sudedama į biopsines kasetes, tuomet iš mėginių pašalinama fiksuojamoji medžiaga, juos plaunant vandentiekio vandens srove 24 valandas.

 Praėjus 24 valandoms biopsinės kasetės su kasos patologine medžiaga sudedamos į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, USA“. Tam kad preparatų histologinė sandara nepakistų, iš jų etilo spiritu pašalinamas vanduo, didėjančios koncentracijos tvarka. Pirmiausiai mėginiai laikomi 60o spirite 2,3 valandas. Vėliau 2,3 valandas laikomi 80o spirite ir dar tiek pat laiko 96o spirite. Procesoriuje kasos audinių gabaliukai taip pat dehidratuojami izopropanolio alkoholiu 1,3 val. Vėliau patologinė medžiaga skaidrinta chloroforme 1,3 val.  Po dehidratavimo ir skaidrinimo etapų kasos patologinė medžiaga impregnuota parafinu

A,B,C,D 1,3 val. Visa ši procedūra trunka apie 24 val.

 Pasibaigus automatiniam audinių paruošimo etapui, tiriamieji kasos audinių mėginiai įliejami į parafininius blokus naudojant audinių įliejimo įrangą „Tes 99“.

 Po standinimo mėginiai atvėsinami ant šaldomojo stalelio tam, kad būtų tinkamo tvirtumo pjaustymui.

 Mėginiai pjaustomi pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu „Sakura Accu–Cut® SRM ™, Japonija“.

31

 Objektiniai stikleliai su pjūviu perkeliami 5 valandom ant reguliuojamos kaitinimo plokštės „Thermo Scientific Hotplate“, 37 ºC temperatūros. Po šių procedūrų objektiniai stikleliai dar sudedami į termostatą „Binder“ 24 valandoms 37 ºC temperatūroje.

 Praėjus reikiamam laikui, termostate išdžiūvę parafininiai audinių pjūviai dažyti, naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue–Tek® DRS ™, Japonija“.

Mėginiai buvo dažomi baziniais (hematoksilinas) ir rūgštiniais (eozinas) dažais. Pirmiausia norint pašalinti parafiną iš mėginių jie automatiškai merkiami į ksileną 13 minučių. Tada pjūvis dehidratuojamas izopropanolio alkoholiu 2 minutes ir 96° etilo alkoholiu 4 minutes. Po to pjūvis automatiškai dažomas hematoksilinu 10 minučių, merkiamas į vandenį 5 minutėms, 96° etilo alkoholį 2 minutėms ir vėl į vandenį 5 minutėms. Eozino dažais dažoma 5 minutes ir vėl merkiama į vandenį – 1 minutei. Po dažymo, įrenginys pjūvius dehidratuoja automatiškai 96° etilo alkoholiu 1 min. ir izopropanolio alkoholiu 1 min. Paskutinis šio įrenginio darbo etapas – pjūvių skaidrinimas naudojant ksileną – 1 min.

 Po dažymo objektiniai stikleliai padengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo

Shandon Consul–Mount histology formulatio“ ir ant jų dedami labai ploni dengiamieji

stikleliai, taip kad neliktų oro burbuliukų. Galiausiai stikleliai suženklinami.

 Atlikus visas šias paruošiamąsias procedūras objektiniai stikleliai su mėginiais buvo analizuojami ir tiriami „Olympus BX41“ šviesiniu mikroskopu, daromos mėginių mikroskopinės struktūros nuotraukos naudojant histologinių vaizdų analizatorių (mikroskopą) „Olympus DP72 BX63“.

 Be viso to, buvo atlikta LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro 2013– 2015 m. gaišenų tyrimų rezultatų analizė.

32

Tiriamojo darbo schema

LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Gaišenų skrodimas Patologijos centro 2013–2015 m. gaišenų tyrimų rezultatų analizė

Patologinio anatominio tyrimo akto pildymas

Mėginių paėmimas

Mėginių paruošimas

Mikroskopinis mėginių vertinimas

Diagnozės nustatymas

Atliktų tyrimų statistinė analizė

33

3.TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Atliktų patomorfologinių tyrimų analizė

LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre buvo ištirta 15 šunų gaišenos (n=15), kuriems pasireiškė virškinamojo trakto sutrikimo požymiai. Buvo atlikta patomorfologiniai tyrimai ir jų analizė. Visi tiriamieji suskirstyti į grupes:

 Pagal lytį: 10 patinų, 5 patelės (6 pav.);

 Pagal amžių: nuo 0–5 metų 4 šunys; nuo 5–10 metų 3 šunys; nuo 10–20 metų 8 šunys (5 pav.);

 Pagal kilmę: veisliniai 8 šunys, neveisliniai 7 šunys (7 pav.).

Tirtos veislės (4 pav.): taksų (13,33 proc.), Vokiečių aviganių (13,33 proc.), Labradoro retriverių (13,33 proc), vipetų (6,66 proc.), Sibiro laik (6,66 proc.). Iš 15 tirtų šunų kasos patologijos buvo nustatytos visose tirtose gaišenose.

4 pav. Šunų, kuriems buvo diagnozuotos kasos patologijas, pasiskirstymas pagal veisles.

0 0,5 1 1,5 2 2,5

34

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

.

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas 7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį. pagal kilmę.

35

Patomorfologiškai ištyrus 15 šunų gaišenų (100 proc.), buvo nustatyta viso 27 patologijos, iš kurių 12 skirtingų (8 pav.), dažniausiai vienam gyvūnui pasitaikydavo daugiau nei vienas pakitimas. Dažniausiai pasitaikanti kasos patologija yra hiperemija, kuri buvo diagnozuota 46,66 proc. šunų, edema diagnozuota 26,66 proc., latakų hiperplazija 26,66 proc., latakų diliatacija 13,33 proc., kraujosruvos 13,33 proc., pankreatitas 13,33 proc., latakų obstrukcija 6,66 proc., navikas 6,66 proc., hialinizuotos kolageno sankaupos (sklerozė) 6,66 proc., peraugimas jungiamuoju audiniu 6,66 proc., peraugimas riebaliniu audiniu 6,66 proc. bei mazginė hiperplazija 6,66 proc.

8 pav. Kasos patologijų pasiskirstymas.

36

9 pav. Autolizė (juodos rodyklės) ir jungiamojo audinio edema (raudonos rodyklės). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

Židininė autolizė mikroskopiškai matoma kaip šviesesni audinio ploteliai, matomas acinusų irimas, ląstelės be branduolių (9 pav.)(23 pav.).

Hiperemija buvo nustatyta 7 (46,66 proc.) šunims iš 15 (100 proc.) tirtų, visais atvejais pasireiškė greta kitų patologijų. Šis pakitimas buvo stebimas 3 (42,86 proc.) patinams, 4 (57,14 proc.) patelėms, iš kurių 4 (57,14 proc.) mišrūnai ir 3 (42,86 proc.) grynaveisliai gyvūnai (taksų, vipetų, Labradoro retriverių veislės). Lyginant tarp amžiaus grupių 3 (42,86 proc.) šunys priskiriami nuo 0 iki 5 metų grupei, 1 (14,28 proc.) šuo nuo 5 iki 10 metų, o likę 3 (42,86 proc.) priskiriami nuo 10 iki 20 metų grupei.

Mikroskopiškai hiperemija matoma kaip gausiai prisipildžiusios kraujagyslės (10–11 pav.).

Edema buvo nustatyta 4 (26,66 proc) šunims iš 15 (100 proc), iš kurių 3 (75 proc.) buvo patinai, mišrūnai ir priskiriami vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 20 metų) grupei, o vienas šuo (25 proc.) buvo vokiečių aviganių veislinės patinas, priskiriamas vidutinio amžiaus grupei (nuo 5 iki 10 metų). Patelėms ši patologija nebuvo stebima.

37

10–11 pav. Kasos intersticinio audinio edema (juodos rodyklės) ir hiperemija (raudonos rodyklės). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200.

Latakų diliatacija buvo nustatyta 2 (13,33 proc.) tiriamiesiems iš 15 (100 proc.). Vienas iš jų (50 proc.) buvo vokiečių aviganių veislės, o kitas (50 proc.) mišrūnas, abu šunys (100 proc.) patinai, priskiriami vyresnio amžiaus (nuo 10 ik 20 metų) grupei. Patelėms šis sutrikimas nebuvo stebimas.

Mikroskopiškai latakų diliatacija matoma kaip: išsiplėtusi latako ertmė su atrofuotu ar suragėjusiu epiteliu (12 pav.).

38

Latakų hiperplazija buvo rasta 4 (26,66 proc.) šunims iš 15 (100 proc.) tiriamų. Ši patologija buvo pastebėta 3 (75 proc.) patinams ir 1 (25 proc.) patelei, visi gyvūnai (100 proc.) buvo veisliniai (2 Labradoro retriverių, vipetų ir taksų veislės), iš jų 2 (50 proc.) priskiriami nuo 0 iki 5 metų amžiaus grupei, 1 (25 proc.) vidutinio amžiaus (nuo 5 iki 10 metų) grupei, o kitas (25 proc.) vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 20 metų) grupei.

Mikroskopiškai latakų hiperplazija matoma kaip: apie lataką esančio glaudaus kolageninio jungiamojo audinio išvešėjimas, kuriame galima matyti daug mažų latakėlių (13– 14 pav.).

13–14 pav. Kasos latako hiperplazija (juodos rodyklės) ir aplink jį išsidėstę mažesni latakai (raudonos rodyklės). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40 ir x400.

Kraujosruvos diagnozuotos 2 (13,33 proc) šunims iš 15 (100 proc.) tirtų. Abu gyvūnai (100 proc.) buvo veisliniai (Labradoro retriverių ir taksų veislės), vienas iš jų (50 proc.) patinas, priskiriamas jaunesnio amžiaus grupei (nuo 0 iki 5 metų), o kita patelė (50 proc.), priskiriama vidutinio amžiaus grupei (nuo 5 iki 10 metų).

39

15 pav. Kasos audinio hiperemija (raudonos rodyklės), kraujosruvos (juodos rodyklės) ir uždegiminės ląstelės intersticiniame audinyje. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40.

Pankreatitas buvo rastas 2 (13,33 proc.) šunims iš 15 (100 proc.) tirtų, kurie (100 proc.) buvo moteriškos lyties. Vienas iš tiriamųjų (50 proc.) buvo taksų veislės, priskiriamas jaunesnio amžiaus šunų grupei (nuo 0 iki 5 metų), o kitas (50 proc.) neveislinė patelė, priskiriama vidutinio amžiaus grupei (nuo 5 iki 7 metų).

Mikroskopiškai ūmus pankreatitas matomas kaip išplitusios hemoraginės zonos parenchimoje, hiperemija ir uždegiminių ląstelių infiltratas (16–17 pav.).

40

Latakų obstrukcija buvo rasta 1 (6,66 proc.) šuniui iš 15 (100 proc.) tirtų. Šuo patinas, mišrūnas, priklausantis vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 20 metų) grupei. Latako obstrukcija buvo stebima dėl peraugimo navikiniu audiniu, dėl obstrukcijos buvo stebima padidėjusi zimogeno granulių koncentracija acinuso ląstelėse. Taip pat tam pačiam šuniui buvo rasta hialinizuotos kolageno sankaupos (sklerozė).

Mikroskopiškai navikinės ląstelės panašios į acinuso ląsteles, tik truputį šviesiau nusidažę ir išsidėstę chaotiškai, citoplazmoje matomos zimogeno granulės, branduoliai ryškūs, dideli, pačių ląstelių dydis įvairus. (18–19–20 pav.). Dėl latako užspaudimo toje dalyje galima matyti acinusus su didele zimogeno granulių koncentracija (21–22 pav.).

Mikroskopiškai sklerozė matoma kaip kolageninio audinio židinėliai, kurie yra nusidažę šviesiau už gretimą parenchimą, į kolageno sankaupas įsiterpę pavienės acinuso ląstelės (21–22 pav.).

41

21–22 pav. Nuotraukoje matoma hialinizuotos kolageno sankaupos (juodos rodyklės) ir padidėjęs kiekis zimogeno granulių. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, x400.

Peraugimas jungiamuoju ir riebaliuniu audiniu buvo aptikta 1 (6,66 proc.) tiriamajam iš 15 (100 proc.). Šuo buvo patelė, Sibiro laikų veislės, priklausanti vyresnio amžiaus grupei (nuo 10 iki 20 metų). Greta šių pakitimų buvo stebima ir židininė autolizė.

Mikroskopiškai matomas glaudaus netaisyklingo kolageninio jungiamojo ir riebalinio audinio išvešėjimas (23 pav.).

42

Mazginė hiperplazija buvo rasta 1 (6,66 proc.) šuniui iš 15 (100 proc.) tiriamųjų, jis buvo neveislinis patinas, priskiriamas vyresnio amžiaus grupei (nuo 10 iki 20 metų).

Makroskopiškai matomi daugybiniai maži mazgeliai išsibarstę po visą organą. Mazgeliai įvairaus dydžio nuo 2 mm iki 7 mm. Mazgeliai iškilę, pjūvio paviršius lygus, homogeniškas, pilkai baltos spalvos ir standžios konsistencijos (26 pav.).

Mikroskopiškai mazgelių ląstelės įvairių formų, daugiausiai keturkampės. Ląstelės panašios į acinusus tik neturi zimogeno granulių. Preparate hiperplaziniai mazgeliai dažosi šviesiau už normalų kasos audinį (24–25 pav.).

24–25 pav. Kasos mazginė hiperplazija. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40, x400.

43

Visos 12 aprašytų skirtingų patologijų (27 pav.), kurios buvo diagnozuotos 15 tiriamųjų šunų, suskirstytos į 6 grupes (3 lentelė).

3 lentelė. Patologijų pasiskirstymas pagal grupes.

Kraujotakos sutrikimai: Latakų patologijos: Jungiamojo audinio patologijos: Hiperemija (7) Diliatacija (2) Glaudaus netaisyklingo jungiamojo

audinio išvešėjimas (1)

Edema (4) Hiperplazija (4) Riebalinio jungiamojo audinio išvešėjimas (1)

Kraujosrūvos (2) Obstrukcija (1)

Acinusų patologijos Neoplazijos: Langerhanso salelių patologijos:

Pankreatitas (2) Navikas (1) Sklerozė (1)

Mazginė hiperplazija (1)

27 pav. Kasoje pasireiškiančių patologijų pasiskirstymas pagal dažnumą.

Kasoje dažniausiai buvo stebimi kraujotakos sutrikimai, po to sekė latakų ir acinusų patologijos. O Langerhanso salelių patologija ir neoplazija tarp 15 tirtų šunų buvo diagnozuota tik po 1 atvejį.

44

3.2. Patologijos centro duomenų analizė

Išanalizuoti 2013–2015 metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre atliktų šunų skrodimo duomenys. Viso per 2013–2015 metus buvo išskrosta 367 (100 proc.) šunys, iš kurių 107 pasireiškė virškinimo trakto patologijos, o 28 pasireiškė kasos patologijos (28 pav.). Iš visų aprašytų kasos patologijų per 2013–2015 metus, 15 (4,09 proc.) atvejų pasireiškė kartu su virškinimo trakto patologijomis. Daugiau nei pusė visų aptiktų kasos patologijų (53,57 proc.) pasireiškė kartu su virškinamojo trakto pakitimais.

28 pav. Patologijų pasiskirstymas tirtų šunų gaišenose. (n=367)

Iš 28 (100 proc.) aptiktų kasos patologijų šunims tyrimo metu per 2013–2015 metus, buvo identifikuota 9 skirtingos patologijos (29 pav.): pankreatitas pasireiškė 32,14 proc. visų kasos patologijų atvejų, kraujosruvos kasoje 21,43 proc., kasos ektopija 3,57 proc., kasos hiperplazija 14,29 proc., kasos navikai 21,43 proc., kasos hiperemija 10,71 proc., kasos riebalinio audinio nekrozė 7,14 proc., kasos sąaugos 3,57 proc. ir kasos fibrozė 3,57 proc.

63,21% 29,16%

7,63%

Kiti pakitimai

45

29 pav. Kasos patologijų dažnumas per 2013–2015 m. LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centro duomenimis.

Dažniausiai šunims buvo diagnozuotas pankreatitas 32,14 proc., kraujosruvos kasoje 21,43 proc., navikai 21,43 proc., kasos hiperplazija 14,29 proc. ir kasos hiperemija 10,71 proc.

Pankreatitas buvo rastas 6 patelėms ir 3 patinams (30 pav.), iš kurių 6 šunys buvo veisliniai (prancūzų buldogų, pekinų, 2 Labradoro retriverių, Sibiro haskių ir vokiečių aviganių veislės), o 3 mišrūnai (31 pav.). Pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 1 šuo; nuo 5 iki 10 metų – 3 šunys; nuo 10 iki 20 metų – 5 šunys (32 pav.).

46

30 pav. Lyties įtaka pankreatito 31 pav. Kilmės įtaka pankreatito pasireiškimui (n=9). pasireiškimui (n=9).

32 pav. Amžiaus įtaka pankreatito pasireiškimui (n=9).

47

Kraujosruvos kasoje buvo rastos 4 patinams ir 2 patelėms (33 pav.), iš kurių 5 šunys buvo veisliniai (Labradoro retriverių, 2 rotveilerių, belgų aviganių, anglų buldogų veislės) ir tik 1 mišrūnas (34 pav.). Pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 3 šunys ; nuo 5 iki 10 metų – 1 šuo; nuo 10 iki 20 metų – 2 šunys (35 pav.).

33 pav. Lyties įtaka kraujosruvoms 34 pav. Kilmės įtaka kraujosruvoms

kasoje (n=6). kasoje (n=6).

35 pav. Amžiaus įtaka kraujosruvoms kasoje (n=6)

48

Navikai kasoje pasireiškė 6 šunims, iš kurių 4 patelės ir 2 patinai (36 pav.). Navikai buvo rasti 5 veisliniams (foksterjerų, Berno zenenhundų, afganų kurtų, Labradoro retriverių ir šarpėjų veislės) ir 1 mišrūnui (37 pav.). Pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 1 šuo; nuo 5 iki 10 metų – 2 šunys; nuo 10 iki 20 metų – 3 šunys (38 pav.).

36 pav. Lyties įtaka navikų 37 pav. Kilmės įtaka navikų pasireiškimui (n=6). pasireiškimui (n=6).

38 pav. Amžiaus įtaka navikų pasireiškimui (n=6).

49

Kasos hiperplazija buvo aptikta 4 šunims, iš kurių visi buvo patinai (100 proc.). Veisliniai šunys (pekinų ir vokiečių aviganių veislės) sudarė 50 proc. ir mišrūnai sudarė 50 proc. Pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 0 šunų; nuo 5 iki 10 metų – 2 šunys (50 proc.); nuo 10 iki 20 metų – 2 šunys (50 proc.).

Kasos hiperemija nustatyta 3 šunims (10,71 proc.) iš 28 (100 proc.), kuriems buvo diagnozuota kasos patologijos. Visi gyvūnai patelės (100 proc.), 66,66 proc. vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 20 metų), 33,33 proc. vidutinio amžiaus (nuo 5 iki 10 metų), 66,66 proc. veisliniai gyvūnai (Berno zenenhundų ir Sibiro haskių veislės), 33,33 proc. neveisliniai.

Iš visų 2013 – 2015 metais tirtų šunų, buvo rasti 28 su kasos patologijomis, iš kurių 17 (60,71 proc.) šunų buvo veisliniai (39 pav.), 11 mišrūnai (39,29 proc.). Dažniausiai kasos patologijos buvo stebimos Labradoro retriverių 17,65 proc., vokiečių aviganių 17,65 proc. ir rotveilerių 11,76 proc. veislės šunims. Kasos sutrikimai buvo stebimi 15 patelių (53,57 proc.) ir 13 patinų (46,43 proc.). Pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo toks: nuo 0 iki 5 metų – 10 šunų (35,71 proc.); nuo 5 iki 10 metų – 4 šunys (14,29 proc.); nuo 10 iki 20 metų – 14 šunų (50 proc.).

39 pav. Šunų, kuriems buvo diagnozuotos kasos patologijas, pasiskirstymas pagal veisles.