LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Lina Lukoševičiūtė
Šunų anaplazmozės ir erlichiozės diagnostikos ypatumai ir rizikos
veiksnių analizė
Diagnostic features and risk factors analysis of canine anaplasmosis and
ehrlichiosis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Doc. dr. Birutė Karvelienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų anaplazmozės ir erlichiozės
diagnostikos ypatumai ir rizikos veiksnių analizė“: 1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KLINIKOJE
(aprobacijos data) (klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)___________________________________________________________________________
2)___________________________________________________________________________ (vardas pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Šunų anaplazmozė ...8
1.1.1. Šunų anaplazmozės sukėlėjas ...8
1.1.2. Šunų anaplazmozės patogenezė ...8
1.1.3. Šunų anaplazmozei būdingi klinikiniai požymiai ...9
1.1.4. Zoonozinė reikšmė ...10
1.2. Šunų erlichiozė ...11
1.2.1. Šunų erlichiozės sukėlėjas ...11
1.2.2. Šunų erlichiozei būdingi klinikiniai požymiai ir ligos formos ...12
1.3. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės diagnostika ...13
1.3.1. Kraujo tepinėlio vertinimo ypatumai ...13
1.3.2. Serologiniai tyrimai ...14
1.3.3. Molekuliniai genetiniai tyrimai ...15
1.4. Gydymas ir profilaktika ...16
1.5. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės epidemiologija ...18
1.5.1. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės paplitimas Europoje ...18
1.5.2. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės vektoriai ...19
1.5.3. Rezervuariniai šeimininkai ...21
1.5.4. Patogenas erkės organizme ...21
1.5.5. Aktualūs sergamumo anaplazmoze ir erlichioze rizikos veiksniai ...22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 23
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
3.1. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės paplitimo ir rizikos veiksnių tyrimo rezultatai ...26
3.2. Tiriamųjų šunų klinikinių požymių ir kraujo tyrimų analizės rezultatai ...32
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...37
IŠVADOS ...41
REKOMENDACIJOS ...42
4 SANTRAUKA
Šunų anaplazmozės ir erlichiozės diagnostikos ypatumai ir rizikos veiksnių analizė Lina Lukoševičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
Anaplazmozė ir erlichiozė – tai reikšmingos vektorių pernešamos ligos, kurios pasireiškia nespecifiniais klinikiniais požymiais. Tinkamai šių ligų diagnozei svarbu pasitelkti diagnostinių priemonių visumą ir įvertinti veiksnius, lemiančius šių ligų pasireiškimo dažnumą.
Darbo tikslas: nustatyti ir išanalizuoti šunų anaplazmozės ir erlichiozės atvejus bei išnagrinėti šių ligų diagnostikos ypatumus ir rizikos veiksnius.
Darbo uždaviniai: įvertinti šių ligų pasireiškimo dažnumą, išanalizuoti tiriamųjų šunų anamnezės duomenis ir klinikinius požymius, įsisavinti anaplazmozės ir erlichiozės diagnostikos metodus analizuojant kraujo tepinėlius, kraujo morfologinio tyrimo duomenis ir atliekant greitąjį diagnostinį testą, bei atlikti rizikos veiksnių analizę. Gautus duomenis palyginti su kitų erkių pernešamų ligų ypatumais.
Metodai: tyrimo metu atrinkti 55 šunys, kuriems pasireiškė erkių pernešamoms ligoms būdingi požymiai. Visiems šiems gyvūnams atlikta klinikinė apžiūra, surinkti anamnezės duomenys, išanalizuoti kraujo tepinėliai ir kraujo morfologiniai tyrimai, bei atliktas greitasis diagnostinis testas SNAP® 4Dx® Plus (IDEXX Laboratories, Inc., Westbrook, ME, USA).
Tyrimo rezultatai ir išvados: Iš visų tiriamųjų (n=55), anaplazmozė nustatyta 16,4 proc. šunų (n=9), o erlichiozė 5,5 proc. šunų (n=3). Veiksniai, turėję įtakos ligos pasireiškimo dažnumui – gyvūno amžius ir sezonas. Anaplazmoze dažniausiai sirgo 4 – 8 metų šunys (66,7 proc., p<0,05), visi šunys sirgę erlichioze buvo vyresni nei 8 metų. Daugiausiai visų erkių pernešamų ligų nustatyta gegužės mėnesį – anaplazmozės 55,5 proc., erlichiozės 66,7 proc. (p<0,05). Lytis, veislė, šuns laikymo ir vedžiojimo vieta, apsaugos priemonių nuo erkių naudojimas neturėjo reikšmingos įtakos nei vienos iš šių ligų pasireiškimo dažnumui (p>0,05). Visiems anaplazmoze ir erlichioze sirgusiems šunims pasireiškė vangumas ir apetito stoka. Anaplazmozei ir erlichiozei buvo būdinga ryški trombocitopenija ir anemija, bei nežymi leukopenija. Šių rodiklių vertės buvo mažesnės nei kitų erkių pernešamų ligų.
5 SUMMARY
Diagnostic features and risk factors analysis of canine anaplasmosis and ehrlichiosis Lina Lukoševičiūtė
Master‘s Thesis
Anaplasmosis and ehrlichiosis are significant vector-borne diseases, that are characterized by non-specific clinical signs. It is therefore important to use a combination of diagnostic tools for correct diagnosis and to evaluate factors that determine the incidence rate of these deseases.
The aim of the study: to identify and analyze cases of anaplasmosis and ehrlichiosis in dogs and to study the diagnostic features and risk factors of these diseases.
The objectives of the study: to evaluate the incidence rate of these diseases; to analyze the material of anamnesis data and the clinical signs of tested dogs; to use the diagnostic tools of anaplasmosis and ehrlichiosis by analyzing blood smears, hematology parameters and performing the rapid diagnostic tests; to analyze risk factors; to compare the received data with other tick-borne diseases.
Methods: In this study, 55 dogs presented with clinical signs of tick-borne diseases were selected. Physical examination was performed and anamnesis data was collected. Blood smears and hematology parameters were analyzed, and a rapid assay test SNAP® 4Dx® Plus (IDEXX Laboratories, Inc., Westbrook, ME, USA) was performed following the manufacturer‘s instructions for use.
Results and conclusions: Of all the subjects (n=55), a total of 16,4% (n=9) were positive for anaplasmosis and 5,5% (n=3) for ehrlichiosis. Factors influencing the incidence rate of these diseases were the age and the season. Anaplasmosis was most commonly found in dogs aged 4 to 8 years (66,7%, p <0,05), all dogs with ehrlichiosis were older than 8 years of age. Most of all tick-borne diseases were found in May, including anaplasmosis (55,5%) and ehrlichiosis (66,7%) (p <0,05). Sex, breed, household of the dog and the use of accaricides were not significantly associated with the occurance of these deseases (p>0,05). For all dogs with anaplasmosis and ehrlichiosis, loss of appetite and fatigue appeared. Anaplasmosis and ehrlichiosis were characterized by severe thrombocytopenia, anemia and mild leukopenia, which were more pronounced when compared to other vector-borne deseases.
6 SANTRUMPOS
Ab – antikūnas; Ag – antigenas;
DNR – deoksiribonukleorūgštis; EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis;
ELISA – angl. enzyme – linked immunosorbent assay; HCT – hematokritas;
HGB – hemoglobinas;
IFA – imunofermentinė analizė; IgG – imunoglobulinas G; IgM – imunoglobulinas M; Kg – kilogramai; LYM – limfocitai; Mg – miligramai; MONO – monocitai; n – imties dydis; NEU – neutrofilai; p – patikimumo rodmuo; Pav. – paveikslėlis;
PGR – polimerazės grandininė reakcija; PLT – trombocitai;
RBC – raudonieji kraujo kūneliai; RETIC – retikuliocitai;
rRNR – ribosominė ribonukleorūgštis; Spp. – rūšis;
7
ĮVADAS
Lietuvoje šiltuoju metų laiku veterinarijos gydytojai dažnai susiduria su nespecifiniais klinikiniais požymiais pasireiškiančiomis erkių pernešamomis ligomis. Tam, kad būtų galima pasirinkti tinkamas diagnozavimo priemones ir suteikti pagrįstą gydymą, svarbu žinoti vektorių pernešamų ligų simptomatiką, epidemiologiją ir profilaktiką. Tarp daugybės patogeninių agentų, kuriuos šunims gali pernešti Lietuvoje gyvenančios erkių rūšys, galima išskirti rečiau aptinkamas, bet ne mažesnę svarbą turinčias ligas – anaplazmozę ir erlichiozę. Dėl plitimo į naujas geografines sritis, šiuo metu nustatoma vis daugiau atvejų šalyse, kuriose šios ligos nepasireikšdavo (1).
Europoje nustatytos trys pagrindinės sukėlėjų rūšys, galinčios sukelti ligą šunims. Ehrlichia canis sukelia šunų monocitinę erlichiozę, Anaplasma platys – šunų ciklinę trombocitopeniją, o Anaplasma phagocytophilum – šunų granuliocitinę anaplazmozę (2). Priklausomai nuo patogeną pernešančio vektoriaus – erkės paplitimo arealo, erlichiozė dažniau pasireiškia pietinėje Europos dalyje, o granuliocitinė anaplazmozė nustatoma visoje Europoje (1).
Visos šios ligos pasižymi nespecifiniais klinikiniais požymiais, būdingais erkių pernešamomis ligomis sergantiems gyvūnams, todėl šių ligų diagnozė gali būti sudėtinga. Anaplazmozė arba erlichiozė turėtų būti įtariama pasireiškus atitinkamai klinikinei istorijai, klinikiniams požymiams, kraujo morfologiniams ir biocheminiams pakitimams. Kaip pagalbinės priemonės diagnozei ir sukėlėjo diferenciacijai pasitelkiami serologiniai antikūnų titro tyrimo metodai, tačiau galutinei diagnozei patvirtinti reikalingi molekulinio lygio tyrimai (1,3).
Šio tyrimo metu buvo nagrinėjamas šunų anaplazmozės ir erlichiozės pasireiškimas Kauno mieste. Lietuvoje neradome viešai skelbiamų publikacijų, nagrinėjančių šias šunų ligas. Tyrimo laikotarpiu buvo renkama informacija apie pacientus su būdingais erkių pernešamoms ligoms simptomais, analizuojami jų duomenys. Naudojant komercinį greitąjį testą nustatyti šunys, turintys antikūnų prieš anaplazmozės ir erlichiozės sukėlėjus, įvertintas šių ligų pasireiškimo dažnumas.
Darbo tikslas: nustatyti šunų anaplazmozės ir erlichiozės atvejus, bei išanalizuoti šių ligų diagnostikos ypatumus ir rizikos veiksnius.
Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti šie darbo uždaviniai: 1. Įvertinti anaplazmozės ir erlichiozės pasireiškimo dažnumą;
2. Išanalizuoti anaplazmozės ir erlichiozės diagnostikos metodiką – atlikti klinikinių požymių, kraujo parametrų, tepinėlių analizę bei greituosius diagnostinius testus;
3. Išsiaiškinti, ar šuns amžius, lytis, veislė, sezonas, laikymo ir vedžiojimo vieta, apsaugos priemonių nuo erkių panaudojimas turi reikšmingos įtakos anaplazmozės ir erlichiozės pasireiškimo dažnumui;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 . Šunų anaplazmozė
1.1.1. Šunų anaplazmozės sukelėjas
Pagrindinis šunų anaplazmozės sukelėjas yra Anaplasma phagocytophilum – obligatinė, viduląstelinė, gramneigiama, 0,4 – 1,3 µm dydžio (4) alfa – proteobakterija (5,6), kurios pagrindinis vektorius Europoje yra Ixodes ricinus erkė (6). Pirminis šios bakterijos taikinys yra kraujyje cirkuliojantys neutrofilai, kuriuose bakterija dauginasi (5,7). Šio patogeno sukeliama liga vadinama šunų granuliocitine anaplazmoze (7). Pirmoji A. phagocytophilum infekcija šunims buvo nustatyta 1982 metais, JAV (1), tačiau bakterija pirmą kartą aprašyta 1932 metais, Škotijoje (6,8), kaip ligą aviai sukėlusi Rikettsia phagocytophila. (4). Nuo to laiko kito bakterijos klasifikacija – senesniuose šaltiniuose ši bakterija prisikiriama Ehrlichia genčiai, ir buvo skirstoma į E.phagocytophila, E.equi ir žmonių granuliocitinės erlichiozės agentą, tačiau 2001 metais, atlikus molekulinę filogenetinę analizę ir atsižvelgus į visų šių sukelėjų 16S rRNR geno vienodumą, buvo sudaryta nauja klasifikacija, ir visos šios bakterijos pervadintos Anaplasma phagocytophilum (9), o sukeliama liga visiems gyvūnams ir žmonėms – granuliocitine anaplazmoze. Visgi manoma, kad dėl nuolat vykstančių genetinių tyrimų, šio sukelėjo klasifikacija vis dar gali kisti (6).
A.phagocytophilum sukelta granuliocitine anaplazmoze gali sirgti ir avys, ožkos, karvės, arkliai (10), yra nustatyti A.phagocytophilum infekcijos atvejai katėms JAV (5,11,12) ir Suomijoje (13). Taip pat A.phagocytophilum aptinkama ir laukinių gyvūnų – elnių, šernų, smulkių graužikų, paukščių organizme, kurie yra laikomi rezervuariniais šio patogeno šeimininkais (5).
Kitas anaplazmozės sukelėjas šunims – Anaplasma platys (senesniuose šaltiniuose Ehrlichia platys), pažeidžia trombocitus ir sukelia klinikinį sindromą – šunų infekcinę ciklinę trombocitopeniją (14,15). Tai obligatinė viduląstelinė bakterija, formuojanti įterptinius kūnelius trombocituose (16). Nustatyta, kad A.platys gali pažeisti ir megakariocitus kaulų čiulpuose (15). Pirmasis šios infekcijos atvejis nustatytas 1978 metais, JAV (1). Šio agento vektoriumi laikoma Rudoji šuninė erkė Rhiphicephalus sanguineus (17,18).
1.1.2 Šunų anaplazmozės patogenezė
9 išgyventi šeimininko organizme susilpnindamas pagrindines neutrofilų funkcijas – judėjimą, fagocitozę, oksidacinius mechanizmus, apoptozės procesą (20). Taip pat A.phagocytophilum gali užkrėsti epitelines ląsteles ir iš jų patekti į neutrofilus (21). A.phagocytophilum pakankamai ilgai slopina neutrofilų apoptozę ir užkrėstos ląstelės citoplazmoje suformuojama morulė, kurioje bakterijos toliau dauginasi. Apskritai, liga sukeliama ne dėl tiesioginio patogeno poveikio, bet dėl sukeliamų imuninės sistemos patologijų. Neutrofiluose bakterija lokalizuojasi, tačiau didelę įtaką patogenezei turi monocitai ir makrofagai (4).
A.platys patenka į trombocitus endocitozės būdu ir dauginasi skilimo būdu vakuolėje. Tikslus patogenezės procesas nėra tiksliai nustatytas (22). Manoma, kad trombocitopeniją lemia tiesioginis trombocitų pažeidimas bei imuninių kompleksų mechanizmai. Gali būti, kad A.platys jau kaulų čiulpuose pažeidžia megakariocitus ir sutrikdo trombocitų vystymąsi. (15). Manoma, kad yra galimas A.platys vertikalus perdavimas ansktyvose šuningumo stadijose (18), tuo tarpu duomenų apie A.phagocytophilum vertikalų perdavimą trūksta (23).
1.1.3. Šunų anaplazmozei būdingi klinikiniai požymiai
10
Borellia burgdorferi, dažnai nustatoma šių sukėlėjų bendra infekcija ir klinikinė išraiška sustiprėja (20), pavyzdžiui, JAV 0,1 proc. – 28,1 proc. klinikinių atvejų nustatoma A.phagocytophilum infekcija kartu su B.burgdorferi s.l. (30).
A,platys būdingas 1 – 2 savaičių inkubacinis periodas, po kurio pasireiškia cikliškai, kas kelias savaites, pasikartojantys trombocitopenijos ir karščiavimo periodai (1). Klinikiniai požymiai bei hematologiniai rodikliai yra panašūs į granuliocitinės anaplazmozės – pasireiškia anoreksija, depresija, vangumas, neregeneruojanti anemija, neutropenija, ryški trombocitopenija (15,22,31). A.platys infekcija sukelia tiesioginį trombocitų pažeidimą, tuo tarpu A.phagocytophilum sukelta trombocitopenija yra nulemiama imuninio atsako mechanizmų (27). Nors ši liga apibūdinama kaip ciklinė trombocitopenija, tyrimų metu nevisada pasireikšdavo šis požymis – eksperimentiškai užkrėstiems šunims buvo stebima nuolatinė trombocitopenija (27,31).
Šunys, pasveikę ir pakartotinai eksperimentiškai užkrėsti anaplazmozės sukėlėjais, vėl susirgo, todėl daroma prielaida, jog imunitetas šių ligų atveju nesusiformuoja (30,32).
1.1.4. Zoonozinė reikšmė
A.phagocytophilum yra svarbi zoonozine prasme, nes žmonės taip pat gali užsikrėsti įsisiurbus užkrėstai erkei. Sukeliama liga vadinama žmonių granuliocitine anaplazmoze (33). Pirmą kartą ši liga nustatyta 1994 metais, JAV, kur žmonių granuliocitinė anaplazmozė yra viena iš rimčiausių erkių pernešamų ligų, ypač po 2010 pasireiškusio ligos protrūkio, kuomet nustatytas 6,1 ligos atvejis milijonui gyventojų (5). JAV ligų kontrolės centro duomenimis, 2012 metais buvo užregistruoti 2389 žmonių granuliocitinės anaplazmozės klinikiniai atvejai. Europoje pirmasis atvejis nustatytas 1997 metais Slovėnijoje (6). Nuo tada yra užregistruota apie 100 sporadiškai pasireiškusių ligos atvejų daugelyje Europos šalių – Prancūzijoje (34), Slovėnijoje (35), Slovakijoje (36), Austrijoje (37), Škotijoje (8), Latvijoje (19) Norvegijoje, Ispanijoje, Lenkijoje (5). Užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos centro duomenimis, Lietuvoje neužregistruota granuliocitine anaplazmoze sirgusių asmenų (38). Latvijoje, nuo 2001 iki 2010 metų užregistruota 26 žmonių granuliocitinės anaplazmozės atvejai (19). Taip pat Lenkijoje buvo atliktas tyrimas tarp žmonių, dirbančių miške, ir nustatytas 17,7 proc. seroteigiamumas A.phagocytophilum (39).
Ši liga žmogui gali būti besimptomė arba pasireikšti silpnais nespecifiniais požymiais, tačiau pasaulyje yra užregistruota ir komplikuotų atvejų, o mirtingumo nuo šios ligos dažnumas pasaulyje yra 0,5 – 1,0 proc. (8,40), JAV 36 proc. atvejų pacientams buvo reikalinga hospitalizacija (41).
11 periferinė edema, sąnarių skausmai (40). Pagrindinis užsikrėtimo kelias žmogui yra aplinkoje esančių erkių įsiurbimas, tačiau šuo gali būti užkrėstų erkių rezervuaras, nuo kurio kailio erkės gali migruoti ant žmogaus kūno. Taip pat žmonės, turintys kontaktą su sergančių gyvūnų krauju, turėtų laikytis visų įmanomų apsaugos priemonių (1). Vakcina nėra sukurta, imunitetas žmonėms taip pat nesusidaro, tik pakartotinė infekcija gali pasižymėti švelnesniais klinikiniais požymiais (40). Kadangi Europoje periodiškai pasireiškia šios ligos gyvūnams, manoma, kad žmonėms ši liga netinkamai diagnozuojama, todėl retai nustatoma (10).
Nėra patvirtinta, kad A.platys sukelia ligą žmonėms (42), tačiau keleto žmonių kraujyje buvo nustatyta A.platys DNR (32,42).
1.2. Šunų erlichiozė
1.2.1. Šunų erlichiozės sukelėjas
Šunų monocitinės erlichiozės sukėlėjas yra Ehrlichia canis – viduląstelinė, gramneigiama, pleomorfinė bakterija, apsupta banguota, plona išorine membrana. E.canis pagrindinis vektorius Europoje yra Rudoji šuninė erkė Rhipicephalus sanguineus (1,43). Bakterija sudaryta iš vienos žiedinės chromosomos, turinčios 1,315,030 nukelotidų (43). E.canis yra vienintelė erlichijų rūšis, sukelianti ligą šunims Europoje, tuo tarpu JAV šunims ir žmonėms erlichiozę gali sukelti daugiau rūšių – E.ewingii, E.chafeensis, tačiau Europoje jos nėra pasireiškusios (22).
Pirmoji E.canis infekcija nustatyta 1935 metais Algerijoje (1). Taip pat Vietnamo karo metu, 1940 metais, daug kariuomenės šunų, atvežtų į Vietnamą iš JAV susirgo sunkia liga, kuri buvo pavadinta šunų monocitine erlichioze (1,3).
12
E.canis nelaikoma rimta zoonozine grėsme, nes nėra daug duomenų apie žmonėms E.canis sukeltą klinikinę ligą (46), aprašyti tik pavieniai ligos atvejai, pavyzdžiui, Venesueloje (47). Tačiau kitos Ehrilichia rūšys – E.chafeensis ir E.ewingii JAV šalyse žinomos kaip žmonių erlichiozės sukėlėjai (46). E.chaffeensis taip pat sukelia šunų monocitinę erlichiozę, o E.ewingii pažeidžia granuliocitus ir yra dažniausiai šunis užkrečianti Erlichia spp. rūšis JAV (48). Šių patogenų pagrindinis vektorius yra erkė Amblyomma americanum, paplitusi JAV. Nei šis vektorius, nei patogenai nėra paplitę Europoje, ir užsikrėtimų žmonėms ar šunims nėra nustatyta (1).
1.2.2. Šunų erlichiozei būdingi klinikiniai požymiai ir ligos formos
Monocitinei erlichiozei būdingi šie klinikiniai požymiai – anemiškos gleivinės, karščiavimas, depresija, letargija, anoreksija, limfodenomegalija, splenomegalija, hemoragijos (petechijos odoje, echimozės, kraujavimas iš nosies), akių pažeidimai (ragenos drumstumas, uveitas, chorioretinitas, tinklainės hemoragijos, tinklainės atsiskyrimas ir kt.) (1,3,43), virškinamojo trakto sutrikimai, galimi vėmimas, viduriavimas, galūnių edema, kosulys, abortai, odos opos (49). Dažniausi kraujo rodikliai – trombocitopenija, leukopenija ir neregeneruojanti anemija (3,50), galima hipoalbuminemija, hiperglobulinemija, hipergamaglobulinemija (50). Blužnis galimai yra rezervuarinis E.canis organas (27).
Patogenas gali ilgai persistuoti šuns organizme iki kol pasireiškia klinikiniai požymiai. Klinikinių požymių išraiškos stiprumas gali varijuoti priklausomai nuo sukėlėjo padermės, imuninio atsako, kartu esančių infekcijų. Manoma, kad E.canis sukelia rimtesnius klinikinius požymius, nei A.phagocytophilum ir pasireiškia patologiniais pažeidimais plaučiuose, kepenyse, blužnyje (27).
Per 8 – 20 dienų inkubacinį periodą gali pasireikšti šios ligos formos:
1. Ūminė – gali trukti nuo 2 iki 4 savaičių, po to klinikiniai požymiai gali kisti arba išnykti net ir negydant. Nors klinikiniai požymiai išnyksta, šuo gali išlikti besimptomiu sukelėjo nešiotoju mėnesius ar kelerius metus (3).
2. Subklinikinė – klinikinių požymių nėra, tačiau kraujo tyrimai rodo nežymiai sumažėjusią trombocitų koncentraciją (1,3).
13 Visos veislės yra vienodai linkusios sirgti šunų monocitine erlichioze, tačiau pastebėta, kad Vokiečių aviganiams (3) ir Sibiro haskiams (1) pasireiškia sunkesnė ligos forma ir dažnesnis gaištamumas lyginant su kitomis veislėmis. Atliktas eksperimentas parodė, kad Vokiečių aviganių imuninis atsakas yra silpnesnis E.canis atžvilgiu, nei biglių (3).
Dėl to paties vektoriaus, yra gana dažnos E.canis ir A.platys koinfekcijos, taip pat galima bendra infekcija su Babesia canis, Babesia vogeli, Hepatozoon canis, Leishmania infantum, Bartonella spp., Rickettsia spp. (51,52). Esant bendrai infekcijai, požymiai gali sustiprėti ir diagnozė yra komplikuojama, ypač tuo atveju, kai skirtingos ligos turi tokius pačius nespecifinius požymius, pavyzdžiui, leišmaniozės ir erlichiozės požymis gali būti kraujavimas iš nosies ir uveitas. Dėl to diagnozuojant šias ligas svarbus visapusiškas ištyrimas (1).
1.3. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės diagnostika
Tai multisisteminės ligos, kurių diagnozei turi būti taikomas kompleksas priemonių, atsižvelgiant į anamnezės duomenis, klinikinius, hematologinius požymius, o tikslesnei diagnozei nustatyti turėtų būti pasitelkiami serologiniai ir genetiniai tyrimai (7).
1.3.1. Kraujo tepinėlio vertinimo ypatumai
Kraujo tepinėlio mikroskopavimas yra vienas iš šių ligų diagnostikos metodų. Tai yra gana daug laiko sunaudojantis, mikroskopuotojo patirties reikalaujantis metodas (7,53).
E.canis morulė (agregatas) – tai membrana apvilktos vakuolės, kuriose yra susitelkusios bakterijos, išsidėstančios monocito citoplazmoje (3). E.canis morulė yra labai retai aptinkama viso kraujo tepinėlyje – ji randama tik 3 – 9 proc. klinikinių atvejų. Negana to, šis mikroorganizmas parazituoja nedideliais kiekiais (54). Didžiausia tikimybė aptikti morulę yra atliekant centrifuguoto kraujo, baltųjų kraujo ląstelių ir trombocitų sluoksnio tepinėlį (1) ūmios fazės metu (13,54). Didelė dalis morulių gali būti randama ir mikroskopuojant limfinių mazgų aspiratus (22). Esant monocitinei erlichiozei tepinėlyje taip pat gali būti matomi padidėję monocitai, eritrofagocitozė, trombofagocitozė, branduolinės medžiagos fagocitozė, megatrombocitai, limfocitai su azurofilinėm granulėm (3). Apskritai, tiesioginis mikroskopavimas yra mažai jautrus metodas, tačiau jis gali padėti rasti kartu esančias infekcijas, pvz.: Babesia spp., Hepatozoon spp. (43).
14
A.phagocytophilum bakteremija trunka iki 28 dienų ir šiuo laikotarpiu yra didžiausia tikimybė nustatyti sukėlėją kraujo tepinėlyje (19).
1 pav. Anaplasma phagocytophilum morulė neutrofilo citoplazmoje (1).
A.platys paieška tepinėlyje trombocituose taip pat yra žemo intensyvumo (1). Susiformavusi morulė tepinėlyje matoma praėjus 10 – 14 dienų po agento patekimo į kraujotaką (15). A.platys pasirodymas trombocituose yra ciklinis, todėl tai apsunkina morulių radimą. Be to, įterptiniai kūneliai trombocituose gali būti palaikomi artefaktais (54).
1.3.2. Serologiniai tyrimai
Serologiniai tyrimai – tai antikūnų prieš tam tikrą patogeną nustatymas. Jie gali būti kiekybiniai, nurodantys antikūnų prieš tam tikrą sukėlėją koncentraciją arba kokybiniai, pateikiantys tik teigiamą arba neigiamą atsakymą. Serologinio tyrimo minusai yra dažnos kryžminės reakcijos ir negebėjimas atskirti buvusios ir šiuo metu esančios infekcijos (20).
Standartiniai ir gana dažnai naudojami serologiniai testai – IFA (indirect immunofluorescence antibody) testas ir ELISA (enzime linked immunosorbent assays), skirti IgG antikūnams prieš E.canis ir A.phagocytophilum nustatyti (20).
15 pat galima A.phagocytophilum kryžminė reakcija su A.platys. Kryžminė reakcija tarp E.canis ir A.platys nenustatyta, o tarp E.canis ir A.phagocytophilum yra labai reta (3).
E.canis antikūnų produkcija prasideda 12 – 14 dieną po patogeno patekimo į kraujotaką. Eksperimentiškai užkrėtus šunis, E.canis anksčiausias nustatytas antikūnų atsakas buvo 21–ą dieną po infekcijos (3). Antikūnai prieš A.phagocytophilum randami 8 dienos po infekcijos, ir 2 – 5 dienos po morulės granuliocituose susidarymo. Atitinkamai, antikūnai prieš A.platys aptinkami 16– ą dieną po užsikrėtimo (1). Aukšti antikūnų titrai išlieka 6 – 8 mėnesius po infekcijos ir patogeno pašalinimo iš organizmo (20).
Greitieji diagnostiniai testai, pavyzdžiui, SNAP® 4Dx® (IDEXX Laboratories, Inc., Westbrook, ME, USA) taip pat gali padėti nustatyti antikūnus prieš vektorių pernešamus patogenus (55). Tai greitasis ELISA diagnostinis testas, kuris nustato IgM ir IgG antikūnus prieš A.phagocytophilum membranos baltymą p44/msp2, E.canis baltymus p30 ir p30-1, Borrelia burgdorferri C6 baltymą ir Dirofillaria immitis antigeną (20). Testą sudaro rezultato langas su membrana ir 5 taškais, žyminčiais atitinkamą sukėlėją. Trys taškai yra impregnuoti specifiniais peptidiniais A. phagocytophilum, B. burgdorferi s.l. ir E.canis antigenais. D.immitis analizatoriaus taškas sudarytas iš antikūnų, specifinių šio sukėlėjo antigenui. Penktasis taškas yra teigiamos kontrolės sritis. Tyrimas gali būti atliekamas su visu krauju, plazma arba serumu, sumaišytu su konjugatu (55). Testo jautrumas vyrauja nuo 99,1 proc. A.phagocytophilum ir 96,2 proc. E.canis. Testo specifiškumas siekia 100 proc. Galima kryžminė reakcija taip A.phagocytophilum ir A.platys, todėl abiems patogenams skiriama viena sritis (2). Šis testas kokybiniu požiūriu aptinka antikūnus 17 – 30 dienų po patogeno patekimo į organizmą (56).
Serologinių rezultatų interpretacija turi remtis anamneze, klinikiniais požymiais bei hematologinių tyrimų duomenimis. Svarbu atsižvelgti į galimas kitas erkių pernešamas ligas (3). Seroteigiamumas nėra įrodymas, jog gyvūno organizme vis dar egzistuoja patogenas, testas parodo, kad tam tikru metu ir tam tikroje vietoje gyvūnas turėjo santykį su patogenu (2). Svarbu tai, kad klinikiniai požymiai gali pasireikšti anksčiau, nei susidaro pakankamas antikūnų titras tiriant serologiškai, o uždelstas gydymas gali turėti įtaką būklės pablogėjimui (30).
1.3.3. Molekuliniai genetiniai tyrimai
16 antikūnai prieš jį. Nors polimerazės grandininė reakcija laikoma tiksliausia priemone diagnozuoti tikslią sukėlėjo rūšį, tai yra brangus ir daug laiko užimantis metodas, o praktikoje gyvūnui gydymą reikia paskirti greitai, todėl polimerazės grandininė reakcija dažniau taikoma tyrimuose negu praktikoje (7).
PGR gali būti atliekamas iš gyvūno periferino kraujo su EDTA antikoaguliantu ar bet kokio audinio (19). Atliekama specifinių patogeno genų fragmentų amplifikacija. Dažniausiai naudojami A.phagocytophilum genetiniai markeriai – 16S rRNR geno fragmentas, groESL geno fragmentas (57), msp2 geno fragmentas (tai genas, koduojantis išorinį membranos baltymą, specifinį A.phagocytophilum) (58). Msp2 geno specifiškumas yra didesnis, nes 16S rRNR genas yra būdingas visoms Anaplasma spp. (20).
E.canis PGR reakcija gali būti atliekama remiantis 16S rRNR geno arba p30 geno fragmentais. E.canis turi didelį kiekį p30 genų ir tik vieną 16S rRNR geno kopiją, todėl pirmojo geno fragmentacija yra efektyvesnė (54).
1.4. Gydymas ir profilaktika
Monocitinė erlichiozė ir granuliocitinė anaplazmozė gali būti sėkmingai gydomos tetraciklinų grupės antibiotiku doksiciklinu, skiriant 5mg/kg dozę kas 12 valandų, arba 10 mg/kg kas 24 valandas 4 savaites (1,3,32). Laiku paskyrus gydymą, ūmioje fazėje būklė pagerėja per 24 – 48 valandas (20), tačiau esant lėtinei fazei gydymas gali komplikuotis ir prognozė gali būti prasta (3). Tokiu atveju gydymo kursas pratęsiamas iki 5 savaičių ir ilgiau (43). Svarbu tęsti gydymą visą gydymo kursą ir stebėti kepenų parametrus, nes doksiciklinas veikia hepatotoksiškai (59).
Pagal naujausius tyrimų duomenis, imidokarbo diproprionatas yra neefektyvus nuo E.canis ir naudojamas tik esant kooinfekcijai su Babesia canis ar Hepatozoon canis. Nustatyta, jog imidokarbo dipropionatas sušvelnina klinikinę išraišką, tačiau pilnai nepašalina E.canis iš gyvūno organizmo (60). Kaip alternatyva doksiciklinui, šuniukams iki 1 metų gali būti naudojamas chloramfenikolis, tačiau doksliciklinas yra pirmo pasirinkimo vaistas.
17 Nors erlichiozės ir anaplazmozės gydymo metu neturėtų būti derinami antibiotikai su gliukokortikoidais, tačiau esant imuninės sistemos pakitimams, kuriuos lemia šie sukėlėjai, gydymas gliukokortikoidais gali būti taikomas tik esant antrinei infekcijai (3). Dažniausiai naudojamas prednizolonas, skiriant dozę 0,5 –2 mg/kg per dieną, tačiau šių medikamentų derinimas turi būti labai gerai apsvarstytas. Subklinikinėje stadijoje imunosupresiniai gliukokortikoidai gali grąžinti bakteremiją, nors ir nėra klinikinių požymių (1).
Šiuo metu svarbiausias kausimas yra atrasti tinkamą būdą lėtinei monocitinės erlichiozės stadijai gydyti, pasireiškus kaulų čiulpų hipoplazijai. JAV yra duomenų apie sėkmingą lėtinės stadijos gydymą derinant doksicikliną, gliukokortikoidus, bei žmonių eritropoetiną, tačiau toks gydymas yra brangus (43).
Po terapijos nežymūs pakitimai (hiperglobulinemija, anemija, trombocitopenija) gali išlikti tol, kol agentas nėra visiškai pašalintas iš organizmo. Pastebėjus, kad nėra efektyvaus atsako į gydymą doksiciklinu ir būklė negerėja, reikia ieškoti kito ligos sukėlėjo (62).
18
1.5. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės epidemiologija
1.5.1. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės paplitimas Europoje
A.phagocytophilum paplitimo arealas yra šiaurinėje ir centrinėje Europos dalyse, tuo tarpu E.canis paplitusi Viduržemio jūros regiono šalyse (1).
Atliktų tyrimų duomenimis, A.phagocytophilum DNR erkėse nustatyta beveik 30–tyje Europos šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Škotijoje, Vengrijoje, Estijoje, Lenkijoje (26). Pasireiškimo dažnumas šiose šalyse svyravo nuo 1,2 iki 8,7 proc., pavyzdžiui, Estijoje pasireiškimo dažnumas vyravo nuo 3 iki 6,5 proc. (5), Lenkijos miškuose atlikto tyrimo metu – 13 proc. (39). Latvijoje 2007 metais nustatyta 10 proc. A.phagocytophilum užkrėstų Ixodes ricinus erkių (21), Slovakijoje A.phagocytophilum paplitimas tarp erkių 2014 metais vyravo nuo 1,4 proc. iki 5,5 proc. (57). Lietuvoje A.phagocytophilum paplitimas yra tyrinėtas tik erkių I.ricinus populiacijoje ir nustatytas 3 proc. paplitimas šių erkių tarpe (38,67). Didžiausias šio sukėlėjo paplitimas nustatytas Kėdainių ir Klaipėdos rajonuose (67). 2008 m. kito Lietuvoje atlikto tyrimo metu, A.phagocytophilum buvo identifikuota 2,9 proc. erkių, surinktų nuo žolės Kauno mieste (38). Duomenų apie E.canis ir A.phagocytophilum paplitimą šunų tarpe Lietuvoje nėra. Tokie tyrimai atlikti kaimyninėse šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje. Lenkijoje, iš 3094 tirtų kliniškai sveikų šunų, antikūnai prieš A.phagocytophilum nustatyti 12,31 proc. tiriamųjų. Antikūnai prieš E.canis nustatyti 0,26 proc. tiriamųjų šunų ir daugiau duomenų apie šią ligą Lenkijoje nėra. Taip pat nustatyta dažna A.phagocytophilum koinfekcija su B.burgdorferi – 11,4 proc. (2). Latvijoje 2013 m. atlikto A.phagocytophilum paplitimo tyrimo rezultatai: tarp šunų, be jokių klinikinių požymių, seroteigiamų buvo 11 proc., tarp šunų, su būdingais erkių pernešamoms ligoms klinikiniais požymiais, seroteigiamų buvo 17 proc. (19). 2010 metais Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, jog nebuvo reikšmingo skirtumo tarp sveikų (39,8 proc.) ir klinikinių požymių (46,9 proc.) turinčių šunų seroteigiamumo (68). Spėjama, kad tokie rezultatai gaunami dėl to, kad antikūnai ilgai išlieka organizme po praėjusios infekcijos, arba dėl to, kad ūmios stadijos metu antikūnų titras dar yra per mažas nustatymui (20).
19
E.canis vektoriaus, erkės Rhipicephalus sanguineus, paplitimo arealas yra Viduržemio jūros regionas, tačiau galima teigti, kad ši sritis plinta tolyn į šiaurinius regionus (1). Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje atlikto tyrimo metu nustatyta 27 proc. serologiškai teigiamų E.canis atžvilgiu šunų, iš kurių 11 proc. išskirta E.canis DNR (52). Lenkijoje atlikto tyrimo metu nustatytas 0,26 proc. šunų seroteigiamumas E.canis (2). Net ir remiantis duomenimis, teigiančiais, kad sukėlėjas nėra paplitęs tam tikroje teritorijoje, svarbu žinoti apie galimus ligų sukėlėjus, paplitusius kitose šalyse, dėl nuolat vykstančio šunų importo ir kelionių (2) ir ligos pasireiškimo naujuose regionuose (6).
Kandangi A.platys platina tos pačios rūšies vektorius, šio sukelėjo paplitimo zona yra panaši į E.canis – dažniausiai patogenas nustatomas Kroatijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje (16). Italijoje atlikto tyrimo metu nustatytas 17,2 proc. pasireiškimo dažnumas (18).
1.5.2. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės vektoriai
Vektorius – tai nariuotakojis, pernešantis patogeną iš vieno šeimininko kitam (69). Plačiausiai ištyrinėtas A. phagocytophilum vektorius Europoje yra erkė Ixodes ricinus (20,70,71,1), platinanti patogenus, sukeliančius babeziozę, boreliozę, anaplazmozę, riketsiozę, erkinį encefalitą (64). Ši erkė paplitusi daugelyje Europos regionų, mišriuose miškuose, atvirose ganyklose ir kituose drėgnuose, žolėtuose plotuose, ir gali maitintis daugiau kaip 300 rūšių gyvūnų krauju (5). Ji randama šiaurinėje Europos dalyje – Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, taip pat Airijoje, D.Britanijoje, beveik visoje centrinėje Europos dalyje (2 pav.). Rytinė riba yra Baltijos šalys ir Ukraina. Rytuose ši rūšis egzistuoja kartu su kita artima erkių rūšimi I.persulcatus (1), kuri laikoma pagrindiniu šio patogeno vektoriumi Azijoje (24). Lietuvoje ir Belgijoje atlikto tyrimo metu Dermacentor reticulatus erkėse nebuvo nustatyta A.phagocytophilum (72,73), todėl galima daryti prielaidą, kad šis vektorius neplatina šio patogeno.
20
Ixodes ricinus – Europoje labiausiai paplitusi erkių rūšis, virusinių, bakterinių agentų ir pirmuonių vektorius. I.ricinus paplitimo arealas per pastaruosius dešimtmečius labai išplito, ypač į šiaurinius regionus. Šios erkių rūšies gyvavimo ciklas ilgas, su trejomis aktyviomis stadijomis – lerva, nimfa ir suaugėliu, ir kiekvienai iš jų reikalingas vienas maitinimasis tolimesniam vystymuisi (75). 84,4 proc. gyvūnus puolančių erkių yra patelės (76), tuo tarpu erkių patinams maitinimasis kiekvienoje vystymosi stadijoje nėra būtinas (6). Gyvenimo aplinkoje šiai erkei labai svarbi ne mažesnė kaip 80 proc. drėgmė (6). Kitas svarbus biotinis faktorius – gebėjimas parazituoti ant įvairaus dydžio šeimininkų (ežių, lapių, šunų ir kačių, šernų, elnių ir t.t.) (5). I.ricinus parazitavimo temperatūros intervalas svyruoja nuo -10 iki +35 °C, didžiausias aktyvumas pasireiškia ankstyvą pavasarį ir vasarą, ypač gegužės mėnesį (64).
I.ricinus adaptuojasi prie naujų gyvenviečių ir ekologinių sąlygų. Pastebėtas kylantis paplitimas miestų žaliosiose zonose, parkuose, soduose (77). Paplitimui įtaką daro ir urbanizacija, klimato kaita, socioekonominiai faktoriai (laisvalaikis gamtoje, augintinių skaičiaus didėjimas) (5), mažas šeimininkų specifiškumas ir prisitaikymas prie aplinkos sąlygų (6).
A.platys ir E.canis pagrindinis vektorius – erkė Rhipicephalus sanguineus (Rudoji šuninė erkė). Erkės užsikrečia E.canis ir A.platys misdamos užsikrėtusio gyvūno krauju. Šis vektorius labiausiai paplitęs Viduržemio jūros baseinio regionuose (1), tropiniuose ir subtropiniuose regionuose (51) (3 pav.). Jų populiacija gali labai išaugti prieglaudų aplinkoje. Šiai erkei išgyventi reikalinga temperatūra yra +6 °C, esant žemesnei temperatūrai jos gali žiemoti pasislėpusios plyšiuose. R.sanguineus yra prisitaikiusi išgyventi uždaroje aplinkoje ir gali pereiti visas tris vystymosi stadijas ant vieno šeimininko. Vystymuisi taip pat reikalinga drėgmė, kurios yra pakankamai plaunamose prieglaudose, laistomuose soduose. Ši erkė aktyviausia nuo pavasario iki ankstyvo rudens. (63). Jų paplitimo plotai didėja, manoma, dėl urbanizacijos ir šylančio klimato, ypač dėl kylančios vidutinės temperatūros žiemą ir rudenį.
21 Remiantis atliktais tyrimais, galima daryti prielaidą, jog E.canis gali būti platinama ir kitų rūšių erkių, kuriose seniau šis organizmas nebuvo nustatomas. Eksperimentiškai E.canis buvo pernešama Dermacentor sanguineus ir Ixodes ricinus erkių, paplitusių visoje Europoje (44).
1.5.3. Rezervuariniai šeimininkai
Rezervuariniai šeimininkai erkėms suteikia maitinimosi šaltinį ir išlaiko patogeną ilgą laiką cirkuliuojantį aplinkoje. Rezervuarinio šeimininko imuninė sistema nesunaikina patogeno, tačiau nesukelia klinikinių požymių (6). Dauguma rezervuarinių šeimininkų (graužikai, ežiai, lapės, paukščiai) yra plačiai paplitę gyvenamosiose zonose. Kadangi A.phagocytophilum neperduodama transovariniu būdu erkės organizme, rezervuarinis šeimininkas yra būtinas patogeno išlikimui. Šunys ir žmonės yra laikomi atsitiktiniais šeimininkais (30), kuriems pasireiškia trumpa bakteriemijos fazė, todėl jie neatitinka rezervuarinio šeimininko kriterijų (19). Rezervuariniai šeimininkai yra pagrindinis infekcijos šaltinis vektoriui – erkei ir turi didelę reikšmę patogeno tolimesniam plitimui (76). Tam tikras gyvūnas laikomas patogeno rezervuariniu šeimininku, jei jo organizme patogenas išlieka ilgą laiką ir yra perduodamas kitai erkei (6). Vieni iš A.phgocytophilum rezervuarinių šeimininkų yra laukiniai elninių šeimos atstovai, pavyzdžiui, stirnos (79), tačiau kiti autoriai teigia, jog elniniai galimai platina kitos atšakos A.phagocytophilum, nedalyvaujančią žmonių ir naminių gyvūnų cikle. Tuo tarpu ežiai ir laukiniai šernai laikomi vienais iš pagrindinių žmonių ir gyvūnų A.phagocytophilum atšakos rezervuarų (10). Smulkūs graužikai Europoje nėra tokie reikšmingi rezervuariniai šeimininkai, kaip JAV (57). Nenustatyta, kokį vaidmenį kaip rezervuariniai šeimininkai atlieka paukščiai, nes erkėse, rastose ant paukščių kūno, A.phagocytophilum paplitimas nėra didelis. Žinoma tai, kad paukščiai, nukeliaudami didelius atstumus, vaidina svarbų vaidmenį erkių su patogenais platinime įvairiose vietovėse (80).
1.5.4. Patogenas erkės organizme
Erkių pernešamų ligų plitimui svarbus santykis tarp vektoriaus (erkės), patogeno ir gyvūno – šeimininko (75). Erkė dalyvauja epidemiologiniame cikle, jei maitinimosi metu patogenas patenka į erkės organizmą, išlieka skirtingose vystymosi stadijose ir yra perduodamas rezervuariniui šeimininkui (76).
22 nėra laikoma rezervuaru (19). Aprašytas ir patogeno perdavimas iš užkrėstos erkės neužkrėstai to pačio maitinimosi metu (angl. co – feeding) (6), tačiau tai gana reta.
Erkės maitinimasis šeimininko krauju yra pagrindinis būdas patogenui patekti į gyvūno ar žmogaus organizmą, tačiau erkės maitinimosi trukmė, patogeno koncentracija ir gyvybingumas, šeimininko imuninės sistemos būklė, lemia ligos pasireiškimą (19). Erkės organizme anaplazmozės sukėlėjas lokalizuojasi seilių liaukose ir žarnų ląstelėse. Erkei maitinantis sukelėjas patenka į žarnas, o iš jų – į seilių liaukas (4). Erkių seilių liaukų sekretas pasižymi imunomoduliuojančiu poveikiu – slopinama fagocitozė, uždegimą skatinančių citokinų gamyba makrofaguose (19). Yra aprašyti tik pavieniai, reti A.phagocytophilum perdavimo atvejai žmonėms kraujo perpylimo metu (81), kontakto su sergančiojo granuliocitine anaplazmoze sekretais ir krauju metu (20,82). Manoma, kad šunims A.platys gali būti perduodama vertikaliu būdu pirmame šuningumo semestre (18).
Erkių išgyvenimui, tolimesniam vystymuisi ir aktyvumui svarbi sezono trukmė, dienos vidutinė temperatūra bei drėgmė. Lietuvoje erkės tampa aktyvios nuo kovo pabaigos iki lapkričio mėnesio, kai aplinkos temperatūra pakyla iki +5 – +7o
C (83). Žemiau šios temperatūros, žiemos metu, erkės yra šalčio komos būsenoje. Šį laikotarpį išgyvena apie 5 proc. I. ricinus lervų ir apie 20 proc. nimfų (64).
1.5.5. Aktualūs sergamumo anaplazmoze ir erlichioze rizikos veiksniai
23
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Medžiaga tyrimui surinkta iš dviejų veterinarijos klinikų Kauno mieste. Medžiagos rinkimo laikotarpis – nuo 2016 rugsėjo 1d. iki 2017 spalio 1d. Iš 3043 klinikose apsilankiusių šunų, 7,3 proc. šunų pasireiškė būdingi erkių pernešamoms ligoms klinikiniai požymiai. Iš jų buvo atrinkti 55
tiriamieji šunys, kurių anamnezės duomenys ir klinikiniai požymiai atitiko anaplazmozei ir erlichiozei būdingus. Kiekvienam tiriamajam buvo atliekama klinikinė apžiūra, kraujo morfologinis tyrimas bei periferinio arba veninio kraujo tepinėlio mikroskopavimas. Visiems atrinktiems šunims buvo atliktas greitasis diagnostinis testas SNAP® 4Dx® Plus (IDEXX Laboratories, Inc., Westbrook, ME, USA). Nei vienas tyrime dalyvavęs šuo nebuvo užsienio šalyse, visi tiriamieji yra iš Kauno miesto.
Duomenų rinkimas. Anaplazmozės ir erlichiozės diagnozavimui svarbu įvertinti gyvūno anamnezės duomenis ir pasireiškusius klinikinius požymius. Tyrimo metu duomenys buvo registruojami pažymint tiriamojo eilės numerį, veislę, amžių, lytį, apsilankymo datą, gyvūno laikymo sąlygas bei vedžiojimo vietą. Taip pat pažymima, ar buvo naudojamos apsauginės priemonės nuo erkių. Kiekvienam gyvūnui atliekamas klinikinis tyrimas pagal klinikinės apžiūros protokolą – apžiūrimos gleivinės, stebimas kapiliarų prisipildymo greitis, matuojama rektalinė temperatūra, palpuojama pilvo siena. Registruojami visi gyvūnui pasireiškę klinikiniai požymiai, nustatyti klinikinio tyrimo metu ir pateikti gyvūno šeimininko. Tiriamieji šunys buvo suskirstyti į amžiaus grupes, kurias sudarė jaunesni nei vienerių metų šuniukai, 1 – 4 metų šunys, 4 – 8 metų šunys bei vyresni nei 8 metų šunys (1 lentelė).
1 lentelė. Tiriamųjų šunų suskirstymas į amžiaus grupes.
<1 metai 1 – 4 metai 4 – 8 metai > 8 metai
n=2 n=15 n=18 n=12
Pasirinkti pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie galimai turi įtakos anaplazmozės ir erlichiozės pasireiškimo dažnumui – gyvūno amžius, lytis, veislė, sezoniškumas, šuns laikymo ir vedžiojimo vietos, apsauginių priemonių nuo erkių panaudojimas.
Tyrimo metu diagnozuotos babeziozė ir boreliozė buvo priskirtos vienai grupei kaip kitos erkių pernešamos ligos.
24 (IDEXX Labaratories, JAV) morfologinio kraujo tyrimo aparatu, kuriuo nustatyti ir užregistruoti reikšmingiausi anaplazmozės ir erlichiozės diagnozavimui rodikliai – eritrocitų (RBC), hemoglobino (HGB), hematokrito (HCT), baltųjų kraujo kūnelių (WBC), retikuliocitų (RETIC), neutrofilų (NEU), limfocitų (LYM), monocitų (MONO) ir trombocitų (PLT) rodikliai. Šių rodiklių fiziologinės normos ribos pateiktos gamintojo instrukcijoje. Rodikliai palyginti su kitų erkių pernešamų ligų rodikliais.
Kraujo tepinėlis daromas iš periferinio kraujo lašo, paimto iš ausies venos arba veninio kraujo, naudoto morfologiniam tyrimui. Kraujo lašas uždedamas ant švaraus objektinio stiklelio ir nubraukiamas kitu stikleliu (7). Kraujui išdžiūvus, mėginys nudažomas komerciniu dažų rinkiniu Hemacolor® (Merck, Vokietija). Paruošti tepinėliai yra analizuojami mikroskopu, padidinant vaizdą 40 arba 100 kartų. Mikroskopuojant nudažytą kraujo tepinėlį apžiūrimi neutrofilai, monocitai, trombocitai, ir eritrocitai. Neutrofilų citoplazmoje ieškoma Anaplasma phagocytophilum morulės, trombocituose – Anaplasma platys morulės, monocitų citoplazmoje – Ehrlichia canis morulės. Visi babeziozės atvejai patvirtinti eritrocituose radus Babesia spp. pirmuonių.
Greitasis diagnostinis testas. Tolimesniam tyrimui buvo naudojamas greitasis diagnostinis testas SNAP® 4Dx® Plus (IDEXX Laboratories, Inc., Westbrook, ME, USA), skirtas nustatyti E.canis/E.ewingii, Borrelia burgdorferi, A.phagocytophilum/A.platys antikūnams ir Dirofilaria immitis antigenams kraujyje. Testas buvo atliekamas iš veninio kraujo, surinkto į mėgintuvėlį su EDTA antikoaguliantu. Testas saugomas šaldytuve ir prieš naudojimą atšildomas iki kambario temperatūros. Į mėgintuvėlį lašinama 3 lašai kraujo ir 4 lašai konjugato, mėgintuvėlis švelniai pavartomas. Mėginys pilamas į testo duobutę ir laukiama, kol kraujas pasirodys aktyvacijos žiede. Tada testas nuspaudžiamas, girdimas spragtelėjimas. Rezultatai vertinami po 8 minučių. Pasirodo kontrolės taškas, o kiti pasirodę taškai reiškia tam tikrą sukėlėją pagal pateiktą schemą (4 pav.).
25 Analitinė duomenų analizė. Sergamumo anaplazmoze ir erlichioze rizika apsaugos nuo erkių naudojimo atžvilgiu įvertinta pasitelkiant analitinį tyrimo metodą – 2x2 lentelę.
26
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Šunų anaplazmozės ir erlichiozės paplitimo ir rizikos veiksnių tyrimo rezultatai
Tyrimo laikotarpiu ištirti 55 šunys, kuriems pasireiškė erkių pernešamoms ligoms būdingi nespecifiniai klinikiniai požymiai. Atlikus greituosius diagnostinius testus ir įvertinus kraujo tepinėlius bei klinikinių požymių visumą, nustatytos kelios skirtingos diagnozės – 1 neuropatijos atvejis (1,8 proc.), 1 įtariamo pankreatito atvejis (1,8 proc.), 2 įtariami poliartrito atvejai (3,6 proc.), 2 piometros atvejai (3,6 proc.), 2 boreliozės atvejai (3,6 proc.), 3 erlichiozės atvejai (5,5 proc.), 9 anaplazmozės atvejai (16,4 proc.), 33 babeziozės atvejai (60,0 proc.) ir dviejų atvejų galutinė klinikinė diagnozė nenustatyta (1,8 proc.). (5 pav.). Iš 55 tirtų atvejų nustatytos 47 erkių pernešamos ligos (85,5 proc.) ir 8 kitos ligos, kurios sudarė 14,5 proc. Erkių pernešamos ligos tyrimo metu nustatytos 5,9 karto dažniau nei kitos ligos (p<0,001).5 pav. Tirtiems šunims nustatytos klinikinės diagnozės.
Iš 55 tirtų šunų buvo patvirtinti 47 (85,5 proc.) erkių pernešamų ligų atvejai. Rečiausiai nustatoma buvo boreliozė – 2 boreliozės atvejai (4,3 proc.), dažniausiai – babeziozė, kuri diagnozuota 33 šunims (70,2 proc.) (p<0,001). Taip pat nustatyti 3 erlichiozės atvejai (6,4 proc.) ir 9 anaplazmozės atvejai (19,1 proc.) (6 pav.).
6 pav. Nustatytos erkių pernešamos ligos.
27 Atlikus greituosius diagnostinius testus, nustatyti 9 šunys (16,3 proc.) serologiškai teigiami Anaplasma spp., 3 šunys (5,5 proc.) serologiškai teigiami Ehrlichia spp., 2 šunys (3,6 proc.) serologiškai teigiami Borelia spp. (8 pav.). Dažniausiai gautas neigiamas greitojo testo rezultatas – 41 tirtas kraujo mėginys (74,5 proc.) buvo neigiamas visų greitojo diagnostinio testo nustatomų sukėlėjų atžvilgiu (p<0,001) (7 pav.).
7 pav. Greitojo diagnostinio testo rezultatai.
8 pav. Teigiamas Anaplasma phagocytophilum SNAP® 4Dx® Plus greitojo diagnostinio testo rezultatas (aut.nuotr.).
28 2 14 18 11 3 6 3 0 5 10 15 20 25 30
<1 metai 1 - 4 metai 4 - 8 metai > 8 metai
Šu nų s ka ičius , v nt. Amžiaus intervalai Erlichiozė Anaplazmozė
Kitos erkių pernešamos ligos
Išanalizavus erkių pernešamomis ligomis sirgusių tiriamųjų šunų anamnezės duomenis, nustatyta, jog daugiausiai sergančiųjų buvo 4 – 8 metų amžiaus – 6 anaplazmoze sirgę šunys (66,7 proc.) bei 18 (51,4 proc.) kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgusių šunų pateko į šį amžiaus intervalą. Rečiau nustatytas 1 – 4 metų intervalas, į kurį pateko 3 anaplazmoze sirgę šunys (33,3 proc.) ir 14 (40,0 proc.) kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgusių šunų. Jaunesnių nei vienerių metų, bei vyresnių nei aštuonerių metų tarp anaplazmoze sirgusių šunų nebuvo, tuo tarpu visi 3 (100,0 proc.) erlichioze sirgę šunys buvo vyresnio amžiaus ir pateko į vyresnių nei 8 metų amžiaus intervalą (9 pav.). Nustatyta, jog šunų amžius turėjo įtakos anaplazmozės, erlichiozės ir kitų erkių pernešamų ligų pasireiškimo dažnumui (p<0,05).
9 pav. Erkių pernešamomis ligomis sirgusių šunų amžiaus pasiskirstymas.
29 10 pav. Erkių pernešamomis ligomis sirgusių šunų lyties pasiskirstymas.
Anaplazmozei ir erlichiozei seroteigiamų šunų veislės pateiktos 2-oje lentelėje. Sirgusiųjų veislės pasiskirstė įvairiai. Dažniausiai anaplazmozė nustatyta Sibiro haskiams (22,2 proc.), visos kitos veislės pasiskirstė po vieną ir sudarė 77,8 proc. Erlichiozė nustatyta trims skirtingoms veislėms – mišrūnui (33,3 proc.), Čiau čiau (33,3 proc.) ir Vokiečių aviganiui (33,3 proc.). Šuns veislė ligos pasireiškimui įtakos neturėjo (p>0,05). Tuo tarpu kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgo 28,6 proc. mišrūnų, 8,6 proc. Sibiro haskių, 5,7 proc. Vokiečių aviganių ir 5,7 proc. Berno zenenhundų, o kitos veislės sudarė 51,4 proc.
2 lentelė. Anaplazmozei ir erlichiozei seroteigiamų šunų veislės.
Eil. Nr. Veislė Seroteigiamumas
1 Ši-Tzu Anaplasma spp.
2 Vakarų Škotijos baltasis terjeras Anaplasma spp.
3 Jagterjeras Anaplasma spp.
4 Sibiro haskis Anaplasma spp.
5 Vokiečių aviganis Anaplasma spp.
6 Labradoro retriveris Anaplasma spp.
7 Sibiro haskis Anaplasma spp.
8 Mišrūnas Anaplasma spp.
9 Belgų aviganis Anaplasma spp.
10 Mišrūnas Ehrlichia spp.
11 Vokiečių aviganis Ehrlichia spp.
12 Čiau čiau Ehrlichia spp.
30 3 lentelė. Anaplazmoze ir erlichioze sirgusių šunų vedžiojimo vietos.
Didesnė dalis erkių pernešamomis ligomis sirgusiųjų buvo laikomi namų sąlygomis, n=29 (61,7 proc.), o lauko sąlygomis buvo laikomi 18 šunų (38,3 proc.). Šunys, kuriems nustatyta anaplazmozė ir erlichozė buvo laikomi namų sąlygomis, n=9 (75,0 proc.) ir lauko sąlygomis n=3 (25,0 proc.). Nei anaplazmozės, nei erlichiozės, nei kitų erkių pernešamų ligų pasireiškimo dažnumas nepriklausė nuo gyvūno laikymo sąlygų (p>0,05).
Pagrindinės tiriamųjų šunų vedžiojimo vietos buvo gyvenamųjų rajonų kiemai, parkai ir miškingos vietovės. Anaplazmoze ir erlichioze sirgusių šunų vedžiojimo vietos pasiskirstė tolygiai – dažniausiai šunys buvo vedžiojami kiemuose ir parkuose, n=6 (50,0 proc.), gyvenamojo namo kieme bei miške, n=4 (33,3 proc.) ir rečiausiai visose trijose teritorijose, n=2 (16,7 proc.) (3 lentelė). Šunų vedžiojimo vieta neturėjo įtakos nei vienos iš tirtų ligų pasireiškimo dažnumui (p>0,05).
Tyrimo metu buvo atsižvelgiama į tai, ar sirgę šunys buvo apsaugoti priemonėmis nuo erkių. Sergamumo anaplazmoze ir erlichioze rizika apsaugos nuo erkių naudojimo atžvilgiu įvertinta pasitelkiant 2x2 lentelę (4 lentelė).
4 lentelė. Sergamumo anaplazmoze ir erlichioze rizika apsaugos priemonių nuo erkių naudojimo atžvilgiu.
Eil. Nr. Vedžiojimo vietos Seroteigiamumas
1 Kieme, parke Anaplasma spp.
2 Kieme, parke Anaplasma spp.
3 Kieme, parke Anaplasma spp.
4 Kieme, parke, miške Anaplasma spp.
5 Kieme, miške Anaplasma spp.
6 Kieme, parke Anaplasma spp.
7 Kieme, miške Anaplasma spp.
8 Kieme, miške Anaplasma spp.
9 Kieme, parke, miške Anaplasma spp.
10 Kieme, parke Ehrlichia spp.
11 Kieme, miške Ehrlichia spp.
12 Kieme, parke Ehrlichia spp.
31 Rizika, kad šuo bus seroteigiamas anaplazmozei ir erlichiozei, kai apsauga nuo erkių naudojama, lygi 0,18, o šansai lygūs 0,22. Rizika, kad šuo bus seroteigiamas anaplazmozei ir erlichiozei, kai apsauga nuo erkių nenaudojama, lygi 0,32, o šansai lygūs 0,47. Nenaudojant apsauginių priemonių nuo erkių, rizika sirgti anaplazmoze arba erlichioze tampa 1,2 karto didesnė, nei grupėje, kuri naudoja apsaugines priemones nuo erkių. Nei vienos ligos atveju apsauginių priemonių nuo erkių naudojimas neturėjo reikšmingos įtakos ligos pasireiškimo dažnumui (p>0,05). Didžiausia dalis nustatytų erkių pernešamų ligų atvejų, tuo tarpu ir anaplazmozės bei erlichiozės, nustatyti gegužės mėnesį (11 pav.). 5 anaplazmozės atvejai (55,6 proc.) ir 2 erlichiozės atvejai (66,7 proc.) nustatyti gegužės mėnesį, taip pat kaip ir kitų erkių pernešamų ligų, n=20 (57,1 proc.). Anaplazmozė nustatyta ir rugsėjo, n=2 (22,2 proc.), spalio, n=1 (11,1 proc.) ir kovo n=1 (11,1 proc.) mėnesiais. Vienas (33,3 proc.) erlichiozės atvejis taip pat nustatytas balandžio mėnesį. Visų ligų atvejais sezonas turėjo įtakos ligų pasireiškimo dažnumui (p<0,05).
32
3.2. Tiriamųjų šunų klinikinių požymių ir kraujo tyrimų analizės rezultatai
Klinikinio tyrimo metu ir remiantis anamnezės duomenimis, buvo užregistruoti šie klinikiniai požymiai – anemiškos gleivinės, anoreksija, apatija, depresija, apetito nebuvimas, hematurija, skausminga, įtempta pilvo siena, letargija, padidėję limfiniai mazgai, pageltusi oda ir gleivinės, polidipsija, poliurija, šlubavimas, splenomegalija, vėmimas, viduriavimas ir vangumas (12 pav.). Visiems gyvūnams, kuriems buvo nustatyta anaplazmozė ir erlichiozė, pasireiškė apetito stoka ir vangumas. (p<0,05). Anaplazmozės atveju kiti pasireiškę klinikiniai požymiai buvo apatija (33,3 proc.), skausminga pilvo siena (33,3 proc.), vėmimas (33,3 proc.), šlubavimas (22,2 proc.), splenomegalija (22,2 proc.), depresija (11,1 proc.) ir padidėję limfiniai mazgai (11,1 proc.). Erlichiozės atveju visiems šunims taip pat pasireiškė ir apatija (100,0 proc.) bei dingęs apetitas (100,0 proc.), splenomegalija (66,7 proc.), vėmimas (66,7 proc.), letargija (33,3 proc.), įtempta pilvo siena (33,3 proc.).
12 pav. Tirtų šunų klinikinių požymių pasireiškimas.
Penktoje lentelėje pateikiama vidutinė tiriamųjų šunų temperatūra ir minimalios, maksimalios reikšmės. Erlichiozės atveju vidutinė rektalinė temperatūra viršijo fiziologinės normos ribas, kurios yra nuo 38,0°C iki 39,2°C (20) ir buvo 39,5 ± 0,12°C, kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgusių šunų vidutinė temperatūra taip pat buvo 39,5 ± 0,93°C. Anaplazmoze sirgusių šunų vidutinė kūno temperatūra buvo 39,2 ± 0,40°C ir neviršijo fiziologinės normos ribų. Anaplazmozės atveju minimali temperatūra buvo 38,8°C ir atitiko fiziologinės normos ribas, tuo tarpu erlichiozės atveju
33 minimali kūno temperatūra viršijo fiziologinės normos ribas ir siekė 39,5°C. Abiejų ligų maksimali kūno temperatūra buvo panaši ir viršijo fiziologinės normos ribas – anaplazmozės atveju siekė 39,7°C, erlichiozės – 39,8°C.
5 lentelė. Tirtų gyvūnų vidutinė temperatūra apsilankymo klinikoje metu. Vidutinė
temperatūra, °C MIN, °C MAX, °C
Kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgę šunys 39,5 ± 0,93 36,4 40,9 Anaplazmozė 39,2 ± 0,40 38,8 39,7 Erlichiozė 39,5 ± 0,12 39,5 39,8
Visi 33 babeziozės atvejai (100,0 proc.) buvo patvirtinti kraujo tepinėlyje radus Babesia spp. pirmuonis. Erlichiozės ir anaplazmozės atžvilgiu tiriant kraujo tepinėlius mikroskopiškai, tik viename tepinėlyje (11,1 proc.) rasta Anaplasma phagocytophilum morulė neutrofiluose (p<0,001) (13 pav.).
13 pav. Anaplasma phagocytophilum morulė neutrofilo citoplazmoje, x100. (aut.nuotr.). Visiems tiriamiesiems buvo atliktas morfologinis kraujo tyrimas. Svarbiausių morfologinių rodiklių rezultatai pateikti 6-oje lentelėje.
6 lentelė. Anaplazmozės ir erlichiozės morfologinio kraujo tyrimo rezultatų duomenys.
Rodiklis Norma Vidurkis ± SD MIN MAX
34 Anaplazmozės atveju nei vieno gyvūno eritrocitų (RBC) kiekis kraujyje neviršijo normos ribų, kurios yra 5,50 – 8,50 ×10^12/L. 3 šunims (33,3 proc.) šis rodiklis buvo normos ribose, o 6 šunims (67,7 proc.) šis rodiklis nesiekė fiziologinės normos ribų. Erlichiozės atveju 66,7 proc. šunų šis rodiklis taip pat nesiekė normos ribų. Eritrocitų vidurkis buvo 4,87 ± 0,65 ×10^12/L ir buvo žemesnis nei fiziologinė norma.
Hematokrito rodiklio (HCT) normos ribos yra 37,0 – 55,0%. Anaplazmozės atveju 6 šunims (67,7 proc.) šis rodiklis nesiekė normos ribų. Erlichiozės atveju 66,7 proc. šunų šis rodiklis taip pat nesiekė normos ribų. Hematokrito vidurkis buvo 33,48 ± 5,09 proc. ir buvo žemesnis nei fiziologinės normos riba.
Hemoglobino rodiklio (HGB) normos ribos yra 12,0 – 18,0 g/dL. Anaplazmozės atveju 2 šunims (22,2 proc.) šis rodiklis buvo žemiau normos ribų. Erlichiozės atveju 66,7 proc. šunų šis rodiklis taip pat nesiekė normos ribų. Hemoglobino vidutinė reikšmė buvo 11,58 ± 1,34 g/dL, tai yra arti žemutinės šio rodiklio normos ribos.
Retikuliocitų (RETIC) normos ribos yra 10,0 – 110,0 K/µL. Anaplazmozės atveju vienam gyvūnui (11,1 proc.) šis rodiklis nesiekė fiziologinės normos ribų. Visų šunų, kuriems buvo nustatyta erlichiozė, šis rodiklis buvo normos ribose. Vidutinė rodiklio reikšmė (40,08 ± 11,76 K/µL) atitinka normos ribas.
Leukocitų (WBC) fiziologinė norma yra 5,50 – 16,90×10^9/L. Anaplazmozės atveju 6 šunims (66,7 proc.) ir erlichiozės atveju visiems trims šunims (100,0 proc.) šis rodiklis nesiekė normos ribų. Vidutinė šio rodiklio reikšmė 5,75 ± 2,18×10^9/L buvo arti žemutinės normos ribos.
Neutrofilų (NEU) fiziologinė normos riba yra 2,00 – 12,00×10^9/L. Anaplazmozės atveju 4 šunims (44,4 proc.), o erlichiozės atveju 2 šunims (66,7 proc.) šis rodiklis nesiekė normos ribų. Vidutinė neutrofilų kiekio reikšmė buvo 2,87 ± 1,39×10^9/L ir neviršijo normos ribų (p<0,05).
Monocitų (MONO) fiziologinės normos ribos yra 0,30 – 2,00×10^9/L. Tik vienam (11,1 proc.) anaplazmoze sirgusiam šuniui nustatyta žemesnė už normą šio rodiklio riba, visi erlichiozės atvejų monocitų rodikliai buvo normos ribose. Vidutinė monocitų (0,72 ± 0,25×10^9/L) ir limfocitų (LYM) vidutinė reikšmė (1,52 ± 0,82×10^9/L) taip pat išliko fiziologinės normos ribose (p<0,05).
Trombocitų fiziologinės normos ribos yra 175 -500 K/µL. Visų erlichiozės atvejų ir 8 (88,9 proc.) anaplazmozės atvejų, trombocitų rodikliai nesiekė normos ribų. Šio rodiklio vidurkis (74,25 ± 29,27 K/µL) buvo ženkliai žemesnis už fiziologinės normos žemutinę ribą.
Nei vienas tirtas rodiklis abiejų ligų atvejais neviršijo normos ribų.
35 Anaplazmozės, erlichiozės ir kitų tyrimo metu diagnozuotų erkių pernešamų ligų kraujo morfologinių rodiklių vidurkių palyginimas pavaizduotas 14-tame paveiksle. Tarp lyginamųjų grupių rodiklių nebuvo reikšmingo skirtumo (p>0,05).
14 pav. Anaplazmozės ir erlichiozės bei kitų nustatytų erkių pernešamų ligų kraujo morfologinių rodiklių vidurkiai.
Anaplazmozės ir erlichiozės eritrocitų (RBC) bendras vidurkis (4,87 ± 0,65×10^12/L) buvo 0,21×10^12/L mažesnis nei kitų nustatytų erkių pernešamų ligų eritrocitų vidurkis (5,08±0,37×10^12/L) (15 pav.).
15 pav. Anaplazmozės ir erlichiozės vidutinės eritrocitų reikšmės palyginimas su kitų nustatytų erkių pernešamų ligų eritrocitų vidutine reikšme.
RBC, ×10^12/L HCT, % HGB, g/dL RETIC, K/µL WBC, ×10^9/L NEU, ×10^9/L LYM, ×10^9/L MONO, ×10^9/L PLT, K/µL 0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 60,00 70,00 80,00 90,00 K iek is
Kraujo morfologiniai rodikliai
Anaplazmozei ir erlichiozei seroteigiami šunys
Kitomis erkių pernešamomis ligomis sirgę šunys
4,87 5,08 4,20 4,40 4,60 4,80 5,00 5,20 5,40 Anaplazmozė ir
erlichiozė Kitos erkių pernešamosligos
36 Anaplazmozės ir erlichiozės neutrofilų (NEU) bendras vidurkis (2,87 ± 1,39×10^9/L) buvo 2,17×10^12/L mažesnis nei kitų nustatytų erkių pernešamų ligų neutrofilų vidurkis (5,04±0,95×10^12/L) (16 pav.).
16 pav. Anaplazmozės ir erlichiozės vidutinės neutrofilų reikšmės palyginimas su kitų nustatytų erkių pernešamų ligų neutrofilų vidutine reikšme.
Anaplazmozės ir erlichiozės trombocitų (PLT) bendras vidurkis (74,25 ± 29,27 K/µL) buvo 4,89 K/µL mažesnis nei kitų nustatytų erkių pernešamų ligų trombocitų vidurkis (79,14 ± 22,08 K/µL) (17 pav.).
17 pav. Anaplazmozės ir erlichiozės vidutinės trombocitų reikšmės palyginimas su kitų nustatytų erkių pernešamų ligų trombocitų vidutine reikšme.
2,87 5,04 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 Anaplazmozė ir
erlichiozė Kitos erkių pernešamosligos
K iek is , × 1 0 ^9 /L NEU, ×10^9/L 74,25 79,14 64 66 68 70 72 74 76 78 80 82 84 86
37 4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Iš 55 tirtų šunų, atrinktų tyrimui pagal erkių pernešamoms ligoms būdingus klinikinius požymius – pasireiškusį vangumą, apetito stoką, letargiją, depresiją, anoreksiją, vėmimą, viduriavimą ir kt. (1, 3, 13), vektorių pernešamos ligos nustatytos 85,5 proc. šunų (n=47). Iš visų tirtų atvejų 60,0 proc. (n=33) sudarė babeziozė, 3,6 proc. boreliozė (n=2), 5,5 proc. erlichiozė (n=3) ir 16,4 proc. anaplazmozė (n=9), kitos ligos sudarė 14,5 proc. (n=8). Anaplazmozės ir erlichiozės atvejai patvirtinti atlikus greitąjį diagnostinį testą vektorių pernešamoms ligoms nustatyti. Iš visų tiriamųjų, 74,5 proc. testo rezultatų buvo neigiami (n=41), 3,6 proc. teigiami Borrelia spp. (n=2), 5,5 proc. teigiami Ehrlichia canis/Ehrlichia ewingii (n=3) ir 16,4 proc. teigiami Anaplasma phagocytophilum/Anaplasma platys (n=9). Tai reiškia, jog 5,5 proc. tiriamųjų turėjo antikūnus prieš E.canis/E.ewingii ir 16,4 proc. tiriamųjų šunų turėjo antikūnus prieš A. phagocytophilum/A. platys, todėl galima teigti, kad šie patogenai cirkuliuoja šunų populiacijoje Lietuvoje. Latvijoje 2009 – 2011 metais atlikto tyrimo metu, iš šunų be klinikinių požymių (n=400) 11 proc. buvo seroteigiami A.phagocytophilum. Tarp šunų su pasireiškusiais klinikiniais požymiais (n=29), 17,2 proc. šunų buvo serologiškai teigiami A.phagocytophilum (19). Mažas skirtumas tarp sveikų ir sergančių šunų aiškinamas tuo, jog antikūnai šunų organizme gali išlikti po klinikinių požymių išnykimo arba šunims, su klinikiniais požymiais, antikūnų titrai ligos pradžioje gali būti per žemi aptikimui (20). Lenkijoje 2011 metais atlikto tyrimo metu iš 3094 kliniškai sveikų šunų, 12,3 proc. (n=381) buvo teigiami A.phagocytophilum ir 0,26 proc. (n=8) buvo teigiami E.canis (2). Lietuvoje tyrinėtas tik A.phagocytophilum paplitimas tarp I.ricinus erkių ir nustatytas 3 proc. paplitimas (38,54). E.canis paplitimas tarp vektorių netyrinėtas, nes pagrindinis vektorius erkė Rhiphicephalus sanguineus nepaplitusi Lietuvoje (79). Šio tyrimo metu nustatyta 5,5 proc., Lenkijoje atlikto tyrimo metu – 0,26 proc. E.canis seroteigiamų šunų, todėl galima patvirtinti prielaidą, jog E.canis gali būti pernešama ir kitų rūšių erkių, pavyzdžiui Dermacentor variabilis (20), kuri yra paplitusi Lietuvos teritorijoje, tačiau reikalingi išsamesni tyrimai (79).
Vienas iš anaplazmozės ir erlichiozės rizikos veiksnių yra gyvūno amžius. Nustatyta, jog anaplazmoze dažniausiai sirgo 4 – 8 metų šunys (66,7 proc.), o erlichiozė nustatyta tik vyresniems nei 8 metų amžiaus šunims (100,0 proc.). Kitų tyrimų duomenimis, amžius šių ligų pasireiškimo dažnumui įtakos neturėjo, tačiau pastebėta, kad dažniau serga 6 – 8 metų šunys (2, 20). Daroma prielaida, jog vyresniems šunims per ilgesnius gyvenimo metus įsisiurbia daugiau erkių, todėl didėja tikimybė sirgti šiomis ligomis (2). Kitos erkių pernešamos ligos dažniausiai pasireiškė 4 – 8 metų šunims (51,4 proc.), panašiai kaip ir anaplazmozės atveju.
