LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Aušra Šilkauskaitė
Šunų gastroduodenalinės opos
Gastroduodenal ulcers in dogs
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Zamokas
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:„Šunų gastroduodenalinės opos“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/os vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) ( parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
Turinys Santrauka ...4 Summary ...5 Įvadas ...6 1. Literatūros apžvalga ...8 1.1. Etiologija ...8 1.2. Klasifikacija ...9 1.3. Patofiziologija ...9 1.4. Klinikiniai simptomai ...11
1.5. Pataloginiai anatominiai pokyčiai ...11
1.6. Diagnostika ...11
1.7. Gydymas ...14
2. Tyrimai ir metodikos ...17
3. Tyrimo rezultatai ...20
3.1. Šunų virškinimo trakto ligų dažnumas 2012 metais ...20
3.2. Šunų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų dažnumas 2012 metais ...21
3.3. Dažniausiai paisreiškiantys klinikiniai simptomai ...22
3.4. Amžiaus įtaka šunų gastroduodenalinių opų pasireiškimui ...26
3.5. Šunų sergančių skrandžio opalige kraujo morfologiniai rodikliai ...27
3.6. Šunų sergančių skrandžio opalige kraujo biocheminiai rodikliai ...29
3.7. Endoskopinis tyrimas šunų skrandžio opaligei diagnozuoti ...30
3.8. Patologinis tyrimas ...31
3.9. Dažniausiai pasitaikančios priežastys ...31
3.10. Efektyviausias gydymas ...32
IV. Rezultatų aptarimas ...34
V. Išvados ...37
4 Santrauka
Pagrindinis darbo tikslas buvo nustatyti ir įvertinti šunų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų susirgimų dažnumą, priežastis, klinikinių simptomų pasireiškimą, efektyviausius diagnozavimo bei gydymo metodus. Pasiekti šį tikslą, pirmiausiai mes išanalizavom virškinamojo trakto ligų bei skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų dažnumą. Antra, mes statistiškai isanalizavome labiausiai išreikštus klinikinius simptomus, budingus kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių pakitimus. Galiausiai, nustatėme efektyviausia diagnozavimo metodą bei taikomą gydymą.
Nustatėme, kad 2012 metais, 16,66 proc. visų šunų ligų sudarė virškinamojo trakto ligos. Iš šių virškinamojo trakto ligų 3,04 % buvo skrandžio opaligė, tuo tarpu dvylikapirštės žarnos opų nebuvo nustatyta 2012 metais. Labiausiai išreikšti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų klinikiniai simptomai buvo vėmimas (90,48 % pacientų) ir viduriavimas (57,14 % pacientų). Išanalizavus kraujo morgfologinius tyrimus buvo nustatyta neutrofilija (79,31 ± 0,9875 proc.), tuo tarpu kiti kraujo morfologiniai rodikliai buvo fiziologinėse normos ribose. Išanalizavus kraujo biocheminius tyrimus buvo nustatytas nežymus bilirubino kiekio padidėjimas kraujyje (8,59 ± 0,9549 µmol/l) ir sumažėjęs ALT (67,03 ± 9,7915 U/l). Endoskopinis tyrimas buvo nustatytas kaip efektyviausias diagnozavimo metodas. Naudojant šį metodą buvo diagnozuota 90,47 proc. pacientų. Gydymui dažniausiai buvo naudojama: gastroprotektoriai (90,48 proc.), gastroprokinetikai (80,95 proc.), antacidinės medžiagos (66,67 proc.) ir dieta (52,38 proc.) pacientų.
5 Summary
The main goal of this thesis was to determine and evaluate the frequency, ethiology, clinical symptoms, the most effective diagnostic and treatment methods for gastroduodenal ulcers in dogs. To achieve this goal at first we analized the frequency of gastrointestinal diseases and the frequency of gastroduodenal ulcers in dogs. Secondly, we statistically analized the most expressed clinical symptoms, the characteristic morphological and biochemical abnormalities of blood in dogs with gastroduodenal ulcers. Finally, we determined the most effective diagnostic and treatment methods.
We determined that during 2012 years 16,66 % of all dogs diseases were gastrointestinal diseases (3,04% gastric ulcers, duodenal ulcers were not determined). The most expressed clinical symptoms for patients with gastroduodenal ulcers were vomiting (90,48%) and diarrhea (57,14%). Blood morphology showed high percentage of neutrophils (79,31 ± 0,9875 %), other morphological parameters were in physiologically normal range. Blood biochemistry showed little rise in bilirubin (8,59 ± 0,9549 µmol/l), and low ALT (67,03 ± 9,7915 U/l). We determined that the endoscopic method is the most effective method in diagnosing gastroduodenal ulcers. 90,47 % of gastroduodenal ulcers were diagnosed by using the endoscope. The most frequent treatment methods for gastroduodenal ulcers were gastro-protectors (90,48 % patients), gastroprokintetics (80,95 % patients), anti-acids (66,67 % patients), and diet (52,38 % patients).
6 Įvadas
Virškinamojo trakto susirgimais dažnai serga šunys ir katės, todėl skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos yra gerai žinomos veterinarinėje medicinoje. Gleivinės defektas įsiskverbiantis pro raumeninį sluoksnį vadinamas opa, o paviršutiniška opa kuri nėra išplitusi giliau į gleivinę vadinama erozija (Dogra et al., 2013). Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos proksimalinės dalies opos vadinamos peptinėmis, nes sukeliamos pepsino rūgšties. Anatomiškai opos pažeidžia gleivinės paviršių (Parrah et al., 2013).
Lėtiniai skrandžio ir žarnyno sutrikimai dažnai įtakoja virškinamojo trakto sutrikimus. Esant nedideliems virškinamojo trakto sutrikimams gali išsivystyti opos, uždegiminės skrandžio ir žarnyno ligos (Saravanan et al, 2012). Virškinamojo trakto sutrikimų klinikiniai požymiai yra panašūs, todėl dažnai sunku nustatyti tikslią diagnozę. Todėl labai svarbu surinkti išsamią anamnezę apie gyvūną iš jo šeimininko, bei atlikti reikiamus tyrimus ir išsamiai išanalizuoti gautus tyrimo rezultatus (Chandler, 2010). Laiku nediagnozavus skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų gali iškilti pavojus gyvūno gyvybei. Dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto gali išsivystyti anemija, todėl sumažėja deguonies pernešimas krauju į organizmo audinius, o tai gali sukelti hipoksiją, kas pasireiškia atitinkamais simptomais (Parrah et al., 2013). Nediagnozavus laiku ir negydant opų jos gali perforuoti skrandžio ir dvilikapirštės žarnos sienelę. Tai yra dažna septinių peritonitų priežastis, dėl ko iškyla pavojus gyvūno gyvybei (Boysen et al, 2003). Priklausomai nuo opas sukėlusių priežaščių jų klinikiniai simptomai gali būti skirtingi, taip pat nuo skirtingų sukeltų veiksnių opos skrandžio gleivinėje pasireiškia anatomiškai skirtingai (Parrah et al., 2013).
Skrandžio opos gali atsirasti nepriklausomai, kaip sisteminių ligų komplikacija arba gydant įvairiais vaistais tam tikrus susirgimus. Todėl labai svarbu, kad kiekvienas gydytojas suprastų opų etiologinius veiksnius, patofiziologiją, jų efektyvų gydymą ir ankstyvą profilaktiką (Parrah et al., 2013).
Darbo tikslas: nustatyti ir įvertinti šunų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos susirgimų
dažnumą, priežastis, klinikinių simptomų pasireiškimą, efektyviausius diagnozavimo, bei gydymo metodus.
Darbo uždaviniai:
išanalizuoti virškinamojo trakto ligų pasireiškimo dažnumą;
nustatyti šunims diagnozuojamų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų dažnumą;
nustatyti labiausiai išreikštus klinikinius simptomus;
nustatyti būdingus kraujo morfologinių rodiklių pakitimus;
7
nustatyti efektyvius diagnozavimo metodus;
8 1. Literatūros apžvalga
1.1. Etiologija
Gastroduodenalinių opų atsiradimą gali sąlygoti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo naudojimas (NVNU) (Reed, 2002). Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo turi geras nuskausminamasiąs savybes, tačiau turi ir neigiamų savybių, ypač po ilgalaikio vartojimo (Luna S. P et al., 2007). Tokie kaip: aspirinas, meloksikamas (Reed, 2002), ibuprofenas, naproksenas ir kiti. (Parrah et al., 2013). Taip pat yra nustatyta, kad šių opų atsiradimą gali sąlygoti kelių šių vaistų kombinacijos. S. Reed nustatė, kad opos atsiradimui pirminė priežastis buvo meloksikamas, o antrinė aspirinas (Reed, 2002). Tyrimais buvo įrodyta, kad meloksikamas sukelia švelnesnius pažeidimus nei deksametazonas. Kai meloksikamas buvo naudojamas kartu su deksametazonu, atsirado didesnė žala palyginti su kitais vaistais kurie buvo naudojami vieni (Sennello et al., 2006). Žmonėms naudojamas ibuprofenas, naproksenas, indometacinas neturėtų būti naudojamas šunims. Šie vaistai turi ilgesnį veikimą ir įvairius išsiskyrimo būdus, negu žmonėms ir sukelia rimtą, dažnai mirtiną skrandžio ir žarnyno išopėjimą (Thomas et al., 1996).
Kortikosteroidai, ypač deksametazonas, turėtų būti vartojamas atsargiai, nes jis kenkia skrandžio gleivinės epitelio ląstelių apykaitos greičiui, ardo gleivinės prostaglandinus ir didina opų atsiradimo riziką. Pepsinės opos taip pat dažnai pastebimos sergant kepenų ligomis (Thomas et al., 1996). Nottidge (2010) teigimu opos išsivysto kaip antrinė liga sergant hipoalbuminemija. Skrandyje pasikeičia skrandžio rūgšties gamyba ir sumažėja epitelinių ląstelių patvarumas. Opos ir erozijos pasitaiko sergant hipoadrenokorcicizmu, uremia, kartais esant putliųjų ląstelių navikams (Thomas et al., 1996).
Opas gali sukelti Helicobacter spp. bakterijos. Šios bakterijos nusidažo gram neigiamai, yra spiralės, lenktos ar kokoidinės formos, egzistuoja ant liaukų parietalinių ląstelių (Simpson et al., 2000). Carlton (2001) teigimu Helicobacter spp. kolonijos rečiau išskiriamos sveikų gyvūnų skrandyje, nei iš gyvūnų sergančių opalige, organizmo.
Kitos priežastys: navikų formavimąsis (limfosarkoma, adenokarcinoma, gastrinoma), sisteminės ligos, hipovoleminis šokas, sepsis, stuburo traumos, pankreatitas, uždegiminės žarnų ligos, lėtinis gastritas (Dogra et al., 2013), gleivinės išemija, neurologinės ligos (Saravanan et al., 2012). Opos atsiradimą gali sąlygoti padidėjęs rūgštingumas, ilgai veikiantis stresas (Cariou, 2009).
9 1.2. Klasifikacija
Opos klasifikuojamos atsižvelgiant į opos gylį gleivinėje, jos anatominę lokalizaciją, klinikinius simptomus. Pagal anatominę lokalizaciją šios opos gali būti skirstomos liaukinės gleivinės opas, generalizuotą gastritą, židininės dvylikapirštės opos, dvylikapirštės erozijas, duodenitas. Pagal gylį: paviršinės arba giliosios. Pagal sritį: nuo paprastų epitelinių opų iki pilnasluoksnių kraujuojančių, perforuojančių opų. Pagal klinikinius simptomus: ūminės ir lėtinės (Parrah et al., 2013).
1.3. Patofiziologija
Priklausomai nuo pažeidimo gali būti daug įvairių patofiziologinių mechanizmų. Pagrindinis bendras patofiziologinis mechanizmas stimuliuoja skrandžio rūgšties sekreciją ir slopina skrandžio gleivinės barjero savybes. Naminiams gyvūnams rūgšties sekrecijos sutrikimai pasitaiko retai, bet gleivinės barjero sutrikimai pasitaiko dažnai (Parrah et al., 2013). Būtina opaligei atsirasti sąlyga tai sutrikęs balansas tarp skrandžio rūgščių ir gleivinės apsaugos. Jis atsiranda dėl vietinės traumos arba kai sutrikdomas gleivinės epitelio barjeras. Sutrikimas gali būti sąlygotas rūgščių grįžimo iš dvylikapirštės žarnos arba lipidinių tirpiklių, tokių kaip alkoholis, patekimas į skrandį. Dėl sutrikusio vietinio kraujo tekėjimo (sąlygotas streso, simaptinės nervų sistemos, arterinio veninio šunto) sąlygoto išemija. Visi šie mechanizmai leidžia pepsinui ir druskos rūgščiai prasiskverbti į pogleivinę (Carlton et al., 2001).
Opos atsiranda dėl fizinės žalos skrandžio gleivinei, sumažėja gleivinės gynyba ko pasekoje cheminiu būdu pasikeičia gleivinė ir jos atkūrimo procesai. Fizinis sutrikimas dėl pašalinių dalelių nuolaužų greitai atsistato. Po paviršinio insulto, pažeistos nekrozuotos ląstelės sudaro šašą, užkloja paviršinį gleivinės sluoksnį ir uždengia žaizdą, stabdydamos gausų alkalino skysčio tekėjimą iš pažeistų kapiliarų aplink žaizdą. Paviršinės gleivinės epitelio ląstelės migruoja po šiuo šašu, kad atstsatytų apsauginį gleivinės barjerą ne ilgiau kaip per vieną valandą. Opos dėl fizinio sutrikimo atsiranda po ilgalaikio veikimo arba rimtos traumos (svetimkūniai, chirurginiai implantai).
10
palaikant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės vientisumą (Dowdle et al., 2003). Beto kraujo tėkmė skatina prostaglandinus, kurie taip pat padidina gleivių ir bikarbonatų gamybą. Gleivės yra klampios, klijingos ir sudaro plėvelę epiteliui padengti kuri gali būti vertinama rentgenologiškai. Tada gleivinės sluoksnis nėra suardomas pepsino. Ji veikia selektyviai pralaidumą ir sulaiko šarminį
skystį sukuriant buferinę zoną nuo kenksmingos arba rūgštinės aplinkos. Parietalinių ląstelių
gaminami bikarbonatų jonai aktyviai sekretuojami į gleivinės paviršių taip pat veikia kaip cheminis buferis (Parrah et al., 2013). Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai slopina ciklooksigenazę per kurią prostaglandinai susiformuoja iš arachidino rūgšties (Sennello et al., 2006). Prostaglandinai naudingi skrandžio kraujotakai ir gleivių bei bikarbonatų gamybai, sumažina rūgšties sekreciją ir stimuliuoja virškinamojo trakto epitelio ląsteles (Wooten, 2010). Jie susidaro ciklooksigenazės – 1 keliu (Parrah et al., 2013). Ciklooksigenazė turi du izofermentus, jų slopinimas sukelia nepageidaujamą poveikį kuris slopina skrandžio dirginimą, inkstų pažeidimą ir gali pratęsti kraujavimo laiką (Monteiro‐Steagall et al., 2013). Ciklooksigenazė – 1 dažniausiai išskiria daugelis ląstelių bei audinių (trombocitai, inkstų ląstelės, sinovija, skrandžio gleivinės ląstelės), kurie gamina fiziologiškai apsaugotus prostaglandinus. Ciklooksigenazės – 2 veikime gaminami priešuždegiminiai ir kiti mediatoriai, išlaikant hemostazines funkcijas (Sennello, Leib., 2006). Naudojant kortikosteroidus sumažinamas prostaglandinų formavimasis ir padidinama skrandžio rūgšties gamyba, dėl to susidaro opos (Parrah et al., 2013). Taip pat nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo padidina kraujavimą is opos, paveikiant prostaglandinų sukeltą gynybos mechanizmą (Dowdle et al., 2013). Šokas sumažina kraujo pritekėjimo kiekį į skrandį. Taip pat šoko pasekoje išsivysto acidozė dėl kurios sumažėja hidrokarbonatinių jonų kiekis.
Gyvūnai, kuriems buvo nustatytas inkstų nepakankamumas ir uremija, nustatytas lamina
propria gleivinės kraujagyslių pažeidimas ir epitelio ląstelių pažeidimas išsivystęs dėl deguonies
stokos (Parrah et al., 2013). Aughey (2001) teigimu, sisteminiai pažeidimai sąlygojami streso, tokie kaip endotoksemija ir uremija, gali sukelti skrandžio gleivinės pakitimus.
Skrandžio gleivinė gali būti pažeista ir dėl cheminių priežaščių, tokių kaip endogeniniai junginiai (druskos rūgšties, tulžies rūgščių, kasos fermentų) arba egzogeninės druskos rūgšties. Dėl pažeisto epitelio apsaugos barjero druskos rūgštį absorbuoja gleivinė, dėl to stimuliuojama nervų sistema ir atpalaiduojama druskos rūgštis ir pepsinas (Parrah et al., 2013). Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gilesni pogleivinės sluoksnio pažeidimai atsiranda veikiant druskos rūgščiai (Cariou, 2009). Ekspermentiniu būdu buvo nustatyta, kad šunims kurie užsikrėtę Helicobacter
pylori padidėja gastrino gamyba, ko pasekoje stimuliuojamos endokrininės G ląstelės kurios didina
11
cirkuliuojančio gastrino ar histamino kiekį, o gastrinomos padidina druskos rūgšties kiekį. Druskos rūgštis tiesiogiai stimuliuoja putliasias ląsteles dėl ko didėja histaminas ir to pasekoje didėja druskos rūgštis. Dvylikapirštė žarna slopina pataloginius gastrino ir druskos rūgšties gamybą. Dvylikapirštės žarnos turinys, toks kaip tulžies rūgštys ir kasos fermentai gali sudirginti skrandžio gleivinę (Parrah et al., 2013).
1.4. Klinikiniai simptomai
Opos dažniau pasitaiko šunims negu katėms. Pepsinės opos klinikiniai simptomai silpnai išreikšti. Dažniausiai pasireiškia vėmimas, gali būti su krauju arba be kraujo. Katės ir šunys skrandžio rūgštį gamina nepastoviai, todėl kraujas būna ne visada granuliuotas. (Thomas et al., 1996). Vėmimas kraujo grūdeliais (krauju) arba melena dažniausiai yra skrandžio opos simptomas (Carlton et al., 1995), anemija (Parrah et al., 2013) ir hipoproteinemija gali pasireikšti jeigu būna kraujuojančios opos. Taip pat prie požymių galima priskirti sumažejusį apetitą arba anoreksiją (Thomas et al., 1996) pilvo skausmą, sumažėjusį hematokritą (Dowdle et al., 2013), šunys tampa vangūs, depresiški, gali pasireikšti viduriavimas (Wooten, 2010). Opos kurios prasiskverbia pro pogleivinę į raumeninį audinį arba poserozinį sluoksnį, pasireiškia kartu su ūmiu uždegimu (Carlton et al., 1995). M. Saravanan (2012) teigia, kad dvylikapirštės žarnos opas pagal klinikinius simptomus nustatyti sunku, nes nėra specifinių simptomų. Ilgai negydant opų jos gali pereiti į perforaciją, ko pasekoje gali išsivystyti peritonitas (Boysen et al., 2003).
1.5. Pataloginiai anatominiai pokyčiai
Opa gali būti apvali, pailga, žvaigždiška. Streso sąlygotos opos yra paviršinės, šiek tiek hiperemiškos ir dažnai difuziškai išplitę gleivinėje. Opos kurios neturi hiperemiško apvado, dažnai būna gilesnės ir turi fibrozinį paviršių. Krateris dažniausiai būna pilkas arba rusvai gelsvos spalvos padengtas fibropūlinėmis pseudomembranomis. Mikroskopiškai opos atrodo kaip griežtai apvesti židiniai gleivinėje su arba be fibropūliniu eksudatu virš granuliacinio audinio. Kai kurių opų atveju gali pasitaikyti kapiliarų trombozė netoli opos (Carlton et al., 1995).
1.6. Diagnostika
12
paviršiaus (Saravanan et al., 2012). Gydymo istorija, anamnezė ir klinikinio tyrimo rezultatai gali padėti išsiaiškinti diagnozę (Thomas et al., 1996).
Endoskopinis dvylikapirštės žarnos tyrimas yra veiksmingas būdas nustatyti proksimalinius plonojo žarnyno pakitimus, opas, navikus, gleivinės pažeidimus, uždegimą. Taip pat šiuo metodu galima paimti biopsiją, dvylikapirštės žarnos histopatologinius ir bakteriologinius tyrimus (Saravanan et al., 2012).
Endoskopinio tyrimo metu naudinga paimti dvylikapirštės žarnos gleivinės mėginį atliekant biopsija. Biopsijos tyrimo rezultatai padeda atmesti kitas gastroduodenalines ligas, tokias kaip neoplazija ar gastritas. Endoskopinio tyrimo metu aptikus gastroduodenalinę opą biopsiją reikėtų atlikti opos krašte.
Dar vienas iš diagnozavimų būdų yra rentgenologinis tyrimas. Ji gali būti planinis arba kontrastinis. Rentgeno tyrimas padeda išsiaiškinti pilvo skausmo priežastį ir atlikti diferencinę diagnozę pvz. aptinkant pašalinį kūną. Šio tyrimo metu neįmanoma nustatyti gastrointestinalinių žaizdų. Šių žaizdų diagnostikai labiau tinkamas tyrimo metodas – endoskopija.
Rentgenologinio tyrimo metu galima diagnozuoti ūmius opaligės atvejus susijusius su skrandžio ar dvylikapirštės žarnos sienelės perforacija. Perforacijos atveju neatsiejamai pasireiškia peritonitas, kurio diagnostikoje taip pat naudingas rentgenologinis tyrimas. Rentgenologinio tyrimo metu naudojamos kontrastinės medžiagos. Atliekant pilvo ertmės rentgenoskopiją geriau naudoti bario sulfatą negu jodo kontrastinę medžiagą. Baris prilimpa prie gleivinės defektų. Tačiau mažos opos arba dideli pažeidimai užpildyti krauju, padengti nuosėdomis, gali būti nediagnozuojami.
Ultragarsas naudinga priemonė neinvazinių priežasčių opoms aptikti. Tyrimo metu skrandžio sienelė veikiama ultragarsinių bangų, šios paverčiamos elektros impulsais, kurie suformuoja vaizdą
ekrane. Ultragarsinio tyrimo metu matomi skrandžio gleivinės sustorėjimai, skysčių kaupimasis
pilvo ertmėje, bei skysčių judėjimas. Esant lokalizuotam skrandžio sienelės pažeidimui sustorėjimas svyruoja nuo 9 iki 16 mm. Opos įdubimas dažniausiai būna sustorėjimo centre ir atrodo kaip gleivinės defektas susijęs su mažų dalelių kaupimu.
Tačiau ultragarsinio tyrimo metodo metu neįmanoma atskirti ūmių nuo lėtinių skrandžio gleivinės pažeidimų. Nereikėtų pamiršti kad, dujų kaupimasis skrandžio sluoksniuose gali sukelti klaidingą vaizdą. Imant biopsija nereikėtų imti kraujo iš opos centro, nes opa gali būti perforuota su chirurginėmis žirklėmis, dėl to gali būti kraujo nepaimta iš opos ir gali atsinaujinti kraujavimas (Parrah et al., 2013).
13
išnykimas (Thomas et al, 1996). Laboratoriškai tiriama išmatų mėginiai, kuriuose pasireiškia kraujo pėdsakai. Neriekėtų pamiršti, kad kraujas išmatose pasitaiko ne tik dėl kraujavimo iš skrandžio ar plonųjų žarnų, bet ir dėl gyvūnų šėrimo žalia mėsa (Parrah et al., 2013). Prieš atliekant išmatų tyrimą, dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto, reikėtų įsitikinti, kad pacientas nėra ėdęs šviežios mėsos mažiausiai 3 paras (Thomas et al, 1996).
Sergant gastroduodenalinėmis opomis gali pakisti gastrino kiekis kraujyje. Tačiau esant sumažėjusiam inkstų ir kepenų klirensui kraujo gastrino kiekis gali sumažėti, o sergant skrandžio vėžiu - padidėti. Kraujo histaminas gali padidėti dėl vėžinių ląstelių ar mastocitozės.
Neutrofilinė leukocitozė buvo viena iš laboratoriškai rastų pakitimų su piroksikamu susijusia opa. Šunys nuo skrandžio opų kenčia po apsinuodijimo fenoliu. Tai parodė hematologiniai pokyčiai, toksiški neutrofilai, trombocitopenija ir padidėjęs raumenų fermentų kiekis.
Yra greitieji testai (Merck) skrandžio sulčių sudėčiai nustatyti. Tiriamas pentagastrinas, kurio norma 6 µg/kg. Esant opai ar perforacijai skrandžio sekrecija padidėja (Parrah et al., 2013)
14
1 lentelė. Kraujo biocheminiai parametrai
Parametrai Sveikų gyvūnų Sergančių gyvūnų
Hb g/dl 12,33 ± 0,61 9,10 ± 0,25 PCV % 39,83 ±0,53 36,143 ± 3,27 RBC(mill/cu.mm) 6,48 ± 0,26 4,39 ± 0,19 MCV(fl) 61,29 ± 2,31 58,84 ± 0,007 MCH (pg) 17,90 ± 1,89 20,24 ± 0,79 MCHC (%) 32,29 ± 1,61 27,82 ± 2,83 Platels × 105 /µl 1,984 ± 0,09 1,42 ± 0,03 BUN (mg/dl) 20,68 ± 1,82 22,28 ± 2,85 Creatinine (mg/dl) 0,823 ± 0,06 1,16 ± 0,22 ALT (IU/L) 44,973 ± 6,92 45,379 ± 7,01 ALP (IU/L) 64,24 ± 7,57 68,64 ± 3,80 Total Protein (g/dl) 6,17 ± 0,26 6,54 ± 0,48 Albumin (g/dl) 3,00 ± 0,21 2,343 ± 0,13 Globulin (g/dl) 3,142 ± 0,11 4,197 ± 0,53 Bacterial counts × 105 cfu/ml 0,98 ± 0,03 0,96 ± 0,04 (Saravanan et al, 2012)
Žmonių medicinoje gastroduodenalinės opos siejamos su intervertebralinio disko prolapsu (IDP). Šis stuburo pažeidimas jau senai buvo siejamas su gastroduodenalinėmis opomis veterinarinėje medicinoje. Tačiau 2003 metais atliktuose tyrimuose, kuriuose tirta 20 Taksų veislės šunų (17 patelių ir 3 kastruoti patinai) sergančių IDP, nei vienam iš tiriamųjų šunų nebuvo nustatyta opaligė (Dowdle et al., 2003)
1.7. Gydymas
D. Parrah ir kitų (2013) teigimu gydymas turėtų prasidėti nuo terapijos:
a) Reikėtų pašalinti ar palengvinti kepenų funkcijos nepakankamumą, kepenų bakterines
infekcijas, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo bei kortikosteroidų naudojimą.
b) Skatinti opų gyjimą:
palaikyti gleivinės kraujotaką;
15
apsaugoti opą;
pašalinti antrines priežastis ( anemija, dehidratacija, sureguliuoti svorį).
Skyščių terapija yra svarbi palaikyti kraujotaką. Dehidratacija turi būti atstatyta kuo greičiau. Ūmus kraujavimas, pavojingas gyvybei, gydomas kraujo perpylimu, sintetiniais ar koloidiniais tirpalais. Jei pasireiškė skrandžio gleivinės pažeidimas turi būti skiriami kraują veikiantys antibiotikai ar antibiotikų deriniai (Parrah et al., 2013). Taip pat skiriama antirūgštinės medžiagos,
H2 receptorių antagonistai, vaistai stabdantys vėmimą ir kiti anticholinerginiai vaistai (Thomas et
al., 1996).
Pirmasis iš H2 receptorių antagonistų šunims buvo naudojamas cimetidinas. Juo slopinama
histamino stimuliuojama rūgšties sekrecija. 75 % rūgšties sekrecijos nuslopinama per 1,5 val., o 50% rūgšties sekrecijos slopinimas trunka apie 2val. Bet koks skrandžio sekrecijos pakitimas, gali įtakoti gyjimą gydant cimetidinu (Parrah et al., 2013). Thomas (1996) teigimu skrandžio opos priežastimi esant sepsiui, cimetidino (12mg/kg) dozė turi būti padvigubinta. Dar vienas naudojamas iš šios grupės vaistas yra nizatidinas. Jis pasižymi prokinetiniu viekimu, tinkamesnis opų gydyme esant motorikos sutrikimams arba esant padidėjusiam jautrumui kitiems vaistams, ūminiui intercistiniui nefritui, poliomielitui, karščiavimui, viduriavimui, granuliocitopenijai, centrinės nervų sistemos jautrumui.
Prostaglandinų analogai gali pagerinti opų gijimą arba padėti išvengti opų susidarymo, didinant gleivinės kraujotaką, kraujagyslių pralaidumą ar gleivinės ląstelių apykaitą ir migraciją. Jie slopina adenilato ciklazę, mažinant baltymų kinazės aktyvumą, kuris svarbus vandenilio jonų
susidaryme. Mizoprostolis yra prostoglandinų E1 analogas ir jis yra efektyvesnis nei sukralfatai arba
H2 receptorių blokatoriai, užkertantys kelią nesteroidinių vaistų nuo uždegimo sukeltoms opoms
(Parrah et al., 2013).
Lyman ir Runde (2011) atliko tyrimą, kuriame palygino fomotidino ir omeprozolio skrandžio rūgščių slopinimo efektyvumą. Omeprozolis buvo naudojamas dviejų formų: pasta ir tabletėmis. Gauti rezultatai parodė, kad abu oraliniai omeprozolio preparatai veikia geriau slopinant skrandžio rūgštis šunims, nei famotidinas. Netgi naudojant didelę dozę famotidino jis sunkiai mažina rūgštingumą, be to omeprozolis turi ilgesnį veikimo laiką (Lyman, Runde, 2011. Prieiga per internetą <http://veterinarynews.dvm360.com> žiūrėta 2013 11 26). Omeprozolis dažniausiai
skiriamas kai H2 receptorių blokatoriai nepadeda. Tačiau Parrah (2013) teigimu fomotidinas veikia
stipriau nei ranitidinas ar cimetidinas, o ranitidinas stipriau ir ilgiau veikia, nei cimetadinas. Jis rūgšties sekrecija 90% slopina per 1,5 val., o 50% rūgšties sekrecijos slopinimas trunka 4 val., sudavus per os. Gali sukelti vėmimą jei greitai įsisavinamas (Parrah et al., 2013).
16
gydymas turėtų būti skiriamas tuomet, jei gyvūnam po paskirto gydymo nepagerėja per 24-48h, o ypač tiems kuriems tęsiasi kraujavimas (Thomas et al., 1996).
2006 metais JAV buvo eksperimentiškai tirtas endoskopinis opų gydymas. Šio tyrimo metu naudojami ir lyginami tarpusavyje trijų rūšių hemostatiniai segtukai (Quick Clip, Tri clip, Resoutipn Clip). Quick Clip yra 8 mm dydžio segtukai, kuriems reikalinga 2,8 cm dydžio endoskopinė prieiga, gyjimas trunka iki 2 savaičių. Tri Clip - 8 mm dydžio segtukams taip pat reikalinga 2,8 cm dydžio prieiga, sugyja mažiau nei per 1 savaitę. Tačiau savaržėlės, 12 dydžio, Resoliution Clip reikalinga 3,2 cm endoskopinė prieiga ir gyjimas užtrunka iki 4 savaičių. Pastarosios hemostatiniai segtukai vieninteliai iš visų tiriamųjų yra tirpūs. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad Tri Clip greičiausiai sustabdo kraujavimą. Visi tiriamieji hemostatiniai segtukai buvo saugūs ir neįtakojo pooperacinio periodo, bei mitybos pooperaciniu laikotarpiu (Jensen et al., 2006).
Antirūgštiniai, protonų siurblio inhibitoriai, H2 receptorių antagonistai turi abejotiną ir šalutinį
17 2. Tyrimai ir metodikos
Šunų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės sergamumo duomenys buvo renkami 2012 metais „X“ klinikoje, naudojant kompiuterinę paieškos sistemą iš klinikos duomenų bazės. Šioje klinikoje 2012 metas nuo sausio 1d. iki gruodžio 31 d. buvo gydomi 4142 šunys iš kurių 21 gyvūnui buvo įtariamos gastroduodenalinės opos.
Anamnezės surinkimas:
Atvykus į smulkių gyvūnų kliniką, prieš apžiūrint gyvūną, buvo apklausiamas šeimininkas ir surenkami išsamūs anamnezės duomenys. Šeimininko buvo prašoma pateikti duomenis apie gyvūno amžių, veislę, kokius klinikinius simptomus pastebėjo, kokie medikamentai naudoti, kokiomis ligomis sirgo, kokie gydymo metodai buvo taikomi esant tam tikram susirgimui, kokiomis sąlygomis auginamas gyvūnas, kuo maitinamas bei kiti duomenys.
Klinikinis tyrimas:
Įvertinus anamnezės duomenis buvo atliekamas klinikinis tyrimas. Klinikinio tyrimo metu įvertinama gyvūno išvaizda, įmitimas, gleivinių spalva, kvėpavimo, pulso dažnis, kapiliarų prisipildymo greitis, matuojama kūno temperatūra, atliekama pilvo srities palpacija ir kt.
Specialūs tyrimai:
Dažniausiai vien tik anamnezės duomenų ir klinikinio tyrimo neužtenka norint nustatyti tikslią diagnozę dėl to atliekami specialūs tyrimai diagnozei patvirtinti:
Kraujo tyrimas:
Vieni iš specialiųjų tyrimų, buvo kraujo morfologinė ir biocheminė analizė. Šių tyrimų metu kraujas buvo imamas iš pacientų ir siunčiamas į labaratoriją. Buvo analizuojami morfologiniai kraujo rodikliai tokie kaip: eritrocitai (RBC), hematokritas (HCT), hemoglobinas (HGB), trombocitų skaičius (PLT), vidutinis eritrocitų hemoglobinas (MCH), vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC), leukocitai (WBC), neutrofilai (NEU), limfocitai (LYM), monocitai (MONO), eozinofilai (EOS), bazofilai (BASO). Biocheminiai kraujo rodikliai: AST – asparagintransaminazė (GOT), ALT – alanintransaminazė (GPT), šlapalas (UREA), kreatininas (CREA), gliukozė (GLU), bilirubinas (BIL).
Visiems tirtiems pacientams buvo imamas kraujas iš v. brachialis superficialis, prieš tai ėmimo vietą nuskutant ir dezinfekuojant „Cutasept“ dezinfekciniu tirpalu. Kraujas imamas į specialius mėgintuvėlius (vakutainerius) su EDTA antikoaguliantu, kad kraujas nesukrešėtų.
18 Rentgenologinis tyrimas:
Buvo atliktas rentgenologinis tyrimas, norint patikslinti diagnozę. Tam buvo naudojamas „Spectra 325e“ rentgeno aparatas. Kiekvienas pacientas buvo nešeriamas mažiausiai 12 valandų. Kad tyrimas butu efektyvus visiems gyvūnams buvo sušeriama kontrastinės medžiagos – bario sulfato, 25 – 50 gramų, priklausomai nuo gyvūno svorio. Kontrastavus gyvūnas guldomas ant dešinio šono ir atliekama iš karto rentgenograma. Jeigu kontrastas dar nepasiekęs tiriamosios vietos, rentgenograma kartojama po 20 min, o jei po 20 min. negaunamas norimas rezultatas kartojama dar
po vienos valandos. Dažniausiai dėl tikslumo buvo atliekamos kelios rentgenogramos ir vertinami
matomi pakitimai.
Endoskopinis tyrimas:
Endoskopinis tyrimas atliktas, VET 9215 lanksčiu endoskopu. Gyvūnams prieš tyrimą mažiausiai 12 val. nebuvo duodama maisto, kad būtų užtikrinamas skrandžio tuštumas ir geras vizualinis gleivinės matymas. Pradedant tyrimą įvertinama bendra gyvulio sveikata: pulsas, kvėpavimas, kapiliarų prisipildymo greitis, gleivinių spalva. Visi pacientai buvo seduojami ketaminą derinant su ksilazinu (ketamino dozė 60 - 100 mg 10 kg kūno svoriui ir 20 mg ksilazino 10 kg kūno svoriui) ir guldomas ant kairio šono. Kad nepažeisti endoskopo ir lengviau būtų įvesti, gyvūnui į burnos ertmę buvo įdedamas žiodiklis. Endoskopas vedamas pro burną, stemplę, skrandį,
dvylikapirštę žarną ir buvo įvertinami matomi skrandžio bei dvylikapirštės žarnos gleivinės
pakitimai.
Ultragarsinis tyrimas:
Buvo atliekamas ultragarsinis tyrimas norint patvirtinti diagnozę, diferencijuojant nuo kitų sutrikimų. Ilgaplaukiams šunims kailis nukerpamas, nuvalomas „Cutasept“ tirpalu. Ultragarso daviklis ištepamas Eco Gel 200 geliu, dedamas ant pilvo ir vedžiojamas pilvo srityje. Skrandžio sienelė veikiama ultragarsinių bangų šias paverčia elektros impulsais ir suformuoja vaizdą ekrane, kur vertinami matomi pakitimai. Naudojami davikliai linijiniai arba konvekciniai mažiems šunims – 7,5/10 MHz, dideliems šunims – 3,5/5 MHz.
Laparotomija:
19
Paruošus operacinį plotą, pjūvio vieta izoliujama sterilia paklodę, prisegant specialiais segtukais. Vėliau pasluoksniui perpjaunamas poodinis purusis jungiamasis audinys, paviršinė pilvo sienos raumenų fascija ir geltonoji plėvė, pilvo sienos raumenys bei jų fascijos. Raumenys, kurių skaidulų kryptis sutampa su pjūvio kryptimi, perskiriami buku galu. Pilvaplėvė suimama pincetu ir įsitikinus, kad nesuimti vidaus organai, truputį įkerpiama ir pjūvis konntroliuojant pirštais buvo pilvaplėvėje ilignamas iki reikiamo ilgio ir įvertinami matomi pakitimai. Po pilvo organų apžiūros, pjūvis užsiuvamas dviem aukštais tam tikro storio ir stiprumo sinteniais tirpstančiais siūlais, suartinama slaidulinė baltoji linija. Oda ir paodis susiuvamas mazgine siūle.
20 3. Tyrimo rezultatai
3.1. Šunų virškinimo trakto ligų dažnumas 2012 metais
Tyrimai buvo atlikti smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje „X“, Kaune. Šioje klinikoje nuo 2012 sausio 1 dienos iki 2012 gruodžio 31 dienos buvo gydyti 5789 pacientai iš kurių 4142 buvo šunys. Iš visų 4142 gydytų pacientų, daugiausia šunų sirgo virškinamojo trakto 690 (16,66 proc.), kvėpavimo – 512 (12,36 proc.), širdies ir kraujagyslių – 481 (11,61 proc.) ligomis, rečiau sirgo odos – 328 (7,92 proc.), šlapimo organų – 212 (5,12 proc.) ligomis, rečiausiai pasitaikė nervų sistemos ligos – 98 (2,37 proc.). Kiti susirgimai sudarė 43,96 proc., tai chirurginiai susirgimai, akušerinės ligos, vakcinacijos ir kita (žiūrėti pav. 1).
21 3.2. Šunų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų dažnumas 2012 metais
2012 metais iš vidaus ligų dažniausiai pasitaikę sutrikimai buvo virškinamojo trakto 690 (16,66 proc.). Vieni iš dažniausiai pasitaikiusių susirgimų buvo gastritas - 362 atvejai (52,46 proc.), gastroenteritas – 120 atvejų (17,39 proc.), rečiau kolitas – 94 atvejai (13,62 proc.), enterokolitas – 85 atvejai (12.32 proc.), rečiausiai buvo diagnozuojama skrandžio opaligė – 21 atvejis (3,04 proc.) ir pankreatitas – 8 atvejai (1,16 proc.) (žiūrėti pav. 2).
22 3.3. Dažniausiai paisreiškiantys klinikiniai simptomai
Analizuojant visus tyrimo metu tirtus šunis, kurie serga gastrointestinalinėmis opomis, nustatyti šie pasireiškiantys klinikiniai simptomai - vėmimas, viduriavimas, apatija, polidipsija bei apetito sumažėjimas (žiūrėti pav. 3).
3 pav. Klinikinių simptomų pasireiškimas šunims sergant gastointestinalinėmis opomis
Iš visų tirtų šunų pasireiškiantys klinikiniai simptomai buvo apatija – nustatyta 6 gyvūnams (28,57 proc.), apetito sumažėjimas – 5 šunims (23,81 proc.), nežymi polidipsija – 3 pacientams (14,29 proc). Labiausiai išreikšti klinikiniai simptomai buvo vėmimas – pasireiškė 19 šunų (90,48 proc.) ir viduriavimas – 12 (57,14 proc.) pacientų (žiūrėti pav. 3).
23 2 lentelė. Vėmimo pasireiškimas
24
Tyrimo metu iš 21 paciento vėmimas pasireiškė 19 (90,48 proc.) šunų. Dažniausiai vėmimas pasireiškė su krauju – 57,89 proc. (11 atvejų), rečiau su pašaru ir tulžimi po 3 atvejus atitinkamai (15,79 proc.) bei su putomis 10,53 proc. (2 atvejai).
Dažniausiai vėmimas pasireikšdavo gyvūnui po ėdimo (68,42 proc. 13 atvejų), rečiau neėdus (31,58 proc. 6 atvejai). Pagal vėmimo dažnumą, didžioji dalis pacientų vėmė į dieną 4 kartus ir daugiau (68,42 proc. 13 atvejų), 6 atvejais vėmimas pasireiškė 2 – 4 kartus į dieną (31, 58 proc.) (žiūrėti 2 lentelė).
Tyrimo metu vienas labiausiai išreikštų simptomų buvo viduriavimas. Viduriavimo pasireiškimas pateiktas 4 paveiksle.
25 4 pav. Viduriavimas esant skrandžio opaligei
26 3.4. Amžiaus įtaka šunų gastroduodenalinių opų pasireiškimui
5 pav. Amžiaus įtaka gastroduodenalinių opų pasireiškime.
27 3.5. Šunų sergančių skrandžio opalige kraujo morfologiniai rodikliai
3 lentelė. Šunų kraujo morfologiniai parametrai sergant skrandžio opalige
Pacientas RBC HCT HGB PLT Norma 5,5 - 8,5 * 10 12 / L 37,0 - 55,0 % 120 - 180 g/L 175 - 500 1 6 42 116 190 2 4.29 28.6 101 454 3 4.31 28.3 87 150 4 5.82 52.1 89 300 5 5.23 53.2 113 250 6 6.82 44.9 155 173 7 8.32 44.4 148 292 8 4.58 3.5 120 690 9 8.64 42.1 143 140 10 4.13 27.8 78 215 11 8.62 58.7 190 312 12 7.77 39 160 400 13 6.83 36.5 118 277 14 4.33 32.1 111 218 15 6.23 39.5 160 298 16 7.23 44.1 98 201 17 6.48 40.2 184 458 18 6.89 35 62 496 19 5.52 31.3 96 756 20 5.8 38.2 186 385 21 5.41 36.3 90 314 Xsx 6.15 ± 0,3129 37.99 ± 2,4859 124.05 ± 8,2223 331.86 ± 36,0740
Visų tirtų pacientų kraujo morfologiniai rodikliai buvo fiziologinėse normos ribose. Tačiau 7
šunims erotrocitų (RBC) kiekis buvo sumažėjęs, jų rodikliai svyravo nuo 4,13 iki 5,41 * 1012
/ L,
policitemija nustatyta dviems pacientams – 8,62 – 8,64 * 1012 / L. Hematokrito (HCT) kiekio
28 4 lentelė. Šunų morfologiniai rodikliai sergant skrandžio opalige
Pacientas WBC NEU LYM EOS BASO
Norma 5.50 - 16.90 * 10 9/L IKI 79% 12 - 32 % IKI 6 % IKI 1 %
1 27.5 79.8 8.7 4 0.3 2 12.1 73.7 8.5 1.1 0,2 3 13.3 72.3 11 2.1 0.6 4 14.2 76.2 15 1.8 0.3 5 12.1 80.1 9 1.4 0.2 6 7.8 80.2 22 1.8 0.2 7 12.2 79.5 15 0.9 0.3 8 46.1 84.3 37 0.5 0.1 9 5.6 75.1 11 0.3 0.4 10 18.5 85.5 35 0.9 0.1 11 25.4 84.5 38 1.5 0.1 12 6.2 86.2 16 1.2 0.2 13 23.2 82.2 9 1.8 0.4 14 9.8 81.2 8 0.4 0.2 15 8.8 73.2 28 0.6 0.3 16 8.4 80.1 34 0.8 0.3 17 13.4 79.2 31 3.5 0.6 18 12.2 78.4 11 3.7 0.1 19 19.4 86.2 66 2.3 0.1 20 6 75.1 14 1.8 0.1 21 13.3 72.5 15 0.4 0.6 Vidurkis 15.02 ± 2,0584* 79.31 ± 0,9875 21.06 ±3,2113 1.56 ± 0,2365 0.28 ± 0,0373 *p<0.01
Visų tirtų pacientų kraujo morfologinių rodiklių vidurkis nustatytas fiziologinėse normos ribose, išskyrus neutrofilų kiekis kraujyje šiek tiek didesnis už fiziologinės normos ribas (79,31 proc. ± 0,9875). Leukocitozė buvo nustatyta 7 pacientams, kurių rodikliai svyruoja nuo 18,5 iki 41,
1 * 109/L. Iš visų tirtų pacientų neutrofilija nustatyta 12 gyvūnų, jų rodikliai kito nuo 79,2 proc. iki
29 3.6. Šunų sergančių skrandžio opalige kraujo biocheminiai rodikliai
5 lentelė. Šunų kraujo biocheminiai rodikliai sergant skrandžio opalige
Pacientas UREA CREA GPT GLU GOT BIL
Norma 8,99 - 12.32 mmol/l iki 159 µmol/l 74 - 125 U/l 3.43 - 6,01 mmol/l 41,8 - 52,8 U/l iki 8,5 µmol/l 1 7.4 101 35.2 5.48 42.5 6.2 2 4.9 44.2 61.2 6.2 39.2 5.2 3 8.5 62.1 29.7 7.28 30.6 9 4 9.8 75.8 130 4.37 26 4.6 5 9.3 44.2 82 6 50.3 7.8 6 10.4 46.2 110 4.16 48.9 6.2 7 8.3 49.5 24.2 5.74 56 4.1 8 14.5 74.7 44.7 8.55 50.7 8.3 9 8.2 44.2 193 5.24 35 13.1 10 50. 2 456 55.1 6.87 47.3 8.1 11 9.3 44.2 100 5.17 35.5 15.8 12 8.3 101 19.8 5.37 23.3 5.2 13 8.2 44.2 37.1 4.91 53.3 8.2 14 9.5 163 107 6.24 76.3 8.1 15 9.2 54.2 100 6.85 47.2 7.6 16 10.3 70.5 90.9 6.97 42.1 5.2 17 10.4 77.8 20.1 4.12 43.2 7.4 18 8.1 81.7 14.7 4.58 35 8.4 19 9.2 44.2 52.4 2.37 49.1 8.2 20 10.3 117 61.8 7.03 45 23.5 21 9.7 44.2 38.8 5.36 22.9 10.1 Vidurkis 9.19 ± 0,3915 87.61 ±19,6076 67.03 ± 9,7915 5.66 ± 0,2994* 42.83 ± 2,6915 8.59 ± 0,9549 * *p<0,05
30
8,55 mmol/l. GOT sumažėjimas nustatytas 8 gyvūnams, jų rodikliai kinta nuo 22,9 iki 39,2 U/l, o padidėjes dviems šunims – 53,3 – 76,3 U/l (žiūrėti 5 lentelė).
3.7. Endoskopinis tyrimas šunų skrandžio opaligei diagnozuoti
6 pav. Šuo, rotveileris, 5 metai
31 3.8. Patologinis tyrimas
7 pav. Šuo, mišrūnas, patinas, 8 m.
Tyrimo metu vienas pacientas dėl silpnos sveikatos būklės buvo eutanazuotas ir atliktas gaišenos patologinis tyrimas. Tyrimo metu buvo rasta perforuojanti dvylikapirštės žarnos opa del kurios išsivystė peritonitas, taip pat buvo rastos opos skrandžio gleivinėje. Be šių patologinių pokyčių diagnozuotas gastritas, enterokolitas (žiūrėti pav. 7).
3.9. Dažniausiai pasitaikančios priežastys
32 8 pav. Dažniausiai pasitaikančios priežastys sukeliančios skrandžio opalige
Tyrime iš dalyvavusių 21 paciento, 8 (38,10 proc.) buvo gydyti nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. 6 atvejais (28,57 proc.) skrandžio opaligė pasireiškė kartu su inkstų ligomis, o 4 atvejais (19,05 proc.) kartu su kepenų ligomis. Dėl netinkamos mitybos, opaligė nustatyta 10 pacientų (47,62 proc.). (žiūrėti pav. 8)
33 9 pav. Taikytos gydymo priemonės
34 IV. Rezultatų aptarimas
Šių tyrimų metu buvo nustatyta, kad „X“ klinikoje Lietuvoje, 2012 metais virškinamojo trakto susirgimai pasireiškė 16,66 proc. Pacientų, iš kurių 3,04 proc. šunų nustatyta skrandžio opaligė, o dvylikapirštės žarnos opų atvejų nustatyta nebuvo. Saravanan (2012) teigimu, Indijoje veterinarinėje klinikoje nustatė, kad 2012 metais iš visų klinikoje gydytų pacientų virškinamojo trakto susirgimai pasireiškė 16.8 proc. šunų, iš kurių tik 0,19 proc. šunų nustatyta dvylikapirštės žarnos opaligė. Pacientų sirgusių skrandžio opalige duomenys nepateikti. Rezultatų skirtumą galėjo lemti nevienodas šunų imties skaičius bei kitos priežastys susijusios su gyvūnų mityba, diagnostinėmis galimybėmis ir pan.
Literatūroje teigiama, kad vieni iš dažniausiai pasireiškiančių simptomų šunims sergantiems gastroduodenalinėms opoms yra vėmimas pasireiškiantis su kraujo priemaiša ir melena (Carlton et al, 2010). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad labiausiai išreikšti simptomai buvo vėmimas (90,48 proc.), kuris dažniausiai pasireiškė su krauju (57,89 proc), taip pat melena (52,38 proc.). Mažiau išreikšti simptomai buvo apetito sumažėjimas ir apatija.
Tyrimo metu dažniausiai sirgo 5-10 metų (imtinai) amžiaus grupės pacientai (33,33 proc.), taip pat dažnai susirgimas pasireiškė amžiaus grupėse: 1-5 metų (imtinai) ir virš 10 metų po 28,57 proc. Rečiau sirgo iki 1 metų amžiaus šunys (9,52 proc.). Literatūros duomenimis skrandžio opos diagnozuojamos tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus šunims, tačiau dažniau diagnozuojamos vyresnio amžiaus šunims (Parrah et al., 2013).
Analizuojant morfologinio kraujo tyrimo gautus rodiklius, pacientams, kuriems įtarta skrandžio opaligė, visų rodiklių aritmetinis vidurkis buvo fiziologinėse normos ribose. Tačiau 7
atvejais buvo nustatytas sumažėjęs eritrocitų (4,13 – 5,5 * 1012/L), hemoglobino (78 – 120 g/L) ir
hematokrito kiekis (3,5 – 28,3 proc.). Dėl sumažėjusių šių rodiklių pacientams pasireiškė anemija. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad pasireiškus kraujuojančioms opoms gali pasireikšti anemija (Thomas et al., 1996, Parrah et al., 2013).
Pacientams, kuriems pasireiškė skrandžio opaligės klinikiniai simptomai, buvo nustatytas leukocitų kiekis, bei leukoformulė. Vertinant gautus duomenis 6 atvejais buvo nustatyta neutrofilinė
leukocitozė (WBC 18,5 – 46,1 * 109/L, NEU 79 – 86,2 proc.). Parrah (2013) teigia, kad dažniausiai
laboratorinių tyrimų metu neutrofilinė leukocitozė randama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo sukeltų opų atveju.
35
Vienam pacientui nustatytas žymus UREA, CREA, GPT, GLU kiekių padidėjimas. Šiaim pacientui buvo nustatyta skrandžio opaligė ir ūmus inkstų nepakankamumas. Aughey (2001) ir Parrah (2013) teigimu, gyvūnai kurie serga inkstų nepakankamumu, jiems taip pat gali išsivystyti skrandžio gleivinės pažeidimai.
Rentgenologinis tyrimas buvo atliktas visiems tirtiems pacientams, tačiau šis tyrimas nebuvo informatyvus diagnozuojant skrandžio opaligę. Literatūros duomenimis, naudojant kontrastines medžiagas, jos gali prilipti prie gleivinės defektų ir opos gali būti nediagnozuotos. Taip pat mažos opos arba dideli pažeidimai užpildyti krauju arba padengti nuosėdomis, gali būti nediagnozuojami (Parrah et al., 2013).
Endoskopinis tyrimas buvo atliktas šunims, kuriems pasireiškė dažnai pasikartojantis ir gausus vėmimas. Šio tyrimo metu visiems pacientams tirtiems endoskopu buvo nustatyta skrandžio opaligė. Saravanan (2013) teigia, kad endoskopinio tyrimo rezultatai efektyviausiai atspindi opaligės diagnozavimą.
Tyrimo metu vienas pacientas dėl silpnos sveikatos būklės buvo eutanazuotas. Buvo atliktas patologinis tyrimas ir įvertinta gyvūno būklė post – mortem. Gyvūnui buvo nustatyta: perforuojanti dvylikapirštės žarnos opa, skrandžio opos, gastritas, enterokolitikas, peritonitas. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad ilgai negydant opų, jos gali perforuoti skrandžio ar žarnyno sienelę, dėl ko išsivysto peritonitas (Boysen et al., 2003).
Tyrimo metu analizuojant anamnezės duomenis, diagnozuotas gretutines ligas, nustatyta, kad dažniausiai skrandžio opų pasireiškimą šunims galėjo įtakoti netinkama mityba (47,62 proc.), vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (38,10 proc.), inkstų (28, 57 proc) bei kepenų ligos (19,05 proc.). Literatūros šaltiniuose teigiama, kad dėl netinkamos mitybos gali būti sukeliama maistinė alergija, todėl gali išsivystyti gastritas ir skrandžio opaligė. Taip pat literatūroje teigiama, kad 65 proc. Šunų, kurie buvo gydomi nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, pasireiškė skrandžio opaligė (Webb, Twedt 2003). Thomas (1996) teigimu opos dažnai pasireiškia sergant kepenų ir inkstų ligomis.
Tyrimo metu taikytos gydymo priemonės: dieta (52,38 proc.), gastroprotektoriai (90,48 proc.), antiemetikai (80,95 proc.), gastroprokinetikai (80,95 proc.), antacidiniai preparatai (66,67 proc.), skysčių terapija ir elektrolitai (38,10 proc.), antibiotikai (28,57 proc.), vitaminai ir mineralai (38,10 proc.).
36
H2 receptorių antagonistai, kurie slopina rūgšties sekreciją. Taip pat literatūros teigimu labai svarbu
37 V. Išvados
1. Šunų virškinamojo trakto susirgimai 2012 metais pasireiškė 16,66 proc. pacientų.
2. Skrandžio opalige 2012 metais sirgo 3,04 proc. šunų, dvylikapirštės žarnos opos 2012
metais nenustatytos.
3. Dažniausiai pasireiškę klinkiniai simptomai: vėmimas – 90,48 proc. pacientų,
viduriavimas – 57,14 proc. šunų.
4. Atlikus kraujo morfologinį tyrimą 33.3 proc. šunų nustatyta anemija (RBC 4,13 – 5,5
* 1012/L, HGB 78 – 120 g/L, HCT 3,5 – 28,3 proc.), 28,6 proc. gyvūnų - neutrofilinė leukocitozė
(WBC 18,5 – 46 * 109 /L, NEU 79 – 86,2 proc.).
5. Atlikus biocheminį kraujo tyrimą nustatytas bilirubino kiekio padidėjimas (8,59
µmol/l ± 0,9549), sumažėjęs ALT – alanintransiminazės kiekis (67,03 U/l ± 19,6076). Vienam pacientui nustatyta skrandžio opaligė ir ūmus inkstų nepakankamumas (UREA 50,2 mmol/l. CREA 456 µmol/L, GPT 55,1 U/l, GLU 6,87 mmol/l).
6. Efektyviausias diagnozavimo metodas tai endoskopinis tyrimas. Diagnozė endoskopu
nustatyta 90,47 proc. pacientų.
7. Gydymui dažniausiai buvo naudojama: gastroprotektoriai – 90,48 proc.,
38 Literatūros sąrašas
1. Aughey E, Frye F. L. Compatavime Veterinary Histology – with Clinical Correlates.
Manson Publishing, UK 2001. P 150
2. Boysen, S. R., Tidwell, A. S., & Penninck, D. G. Ultrasonographic findings in dogs
and cats with gastrointestinal perforation. Veterinary Radiology & Ultrasound, 44(5), 2003. P 556.
3. Boothe D. Small Animal Clinical Pharmacology Therapeutics. USA, 2012 P 1335
4. Cariou, M., Lipscomb, V. J., Brockman, D. J., Gregory, S. P., & Baines, S. J.
Spontaneous gastroduodenal perforations in dogs — a retrospective study of 15 cases. Veterinary
Record, 165(15), 2009. P 436.
5. Carlton W.W, McGavin M. D. Thomson‘s Special Veterinary Pathology. Mosby-Year
Book. UK. 1995. P 215.
6. Chandler, M. Vomiting in dogs and cats-is it medical or surgical? In Practice, 32(3),
2010. P 1-2
7. Dogra, R., Tyagi, S. P., & Kumar, A. Efficacy of Seabuckthorn (Hippophae
rhamnoides) Oil vis-a-vis Other Standard Drugs for Management of Gastric Ulceration and Erosions in Dogs. Veterinary Medicine International 2013. P 1-2.
8. Dowdle, S. M., Joubert, K. E., Lambrechts, N. E., Lobetti, R. G., & Pardini, A. D. The
prevalence of subclinical gastroduodenal ulceration in dachshunds with intervertebral disc prolapse.
JS Afr Vet Assoc, 74(3), 2003 P 77-81.
9. Jensen, D. M., Machicado, G. A., & Hirabayashi, K. Randomized controlled study of
3 different types of hemoclips for hemostasis of bleeding canine acute gastric ulcers.
Gastrointestinal endoscopy, 64(5), 2006. P 768-773.
10. Lyman R., Runde R. Understanding gastric acid secretion in dogs
http://veterinarynews.dvm360.com/dvm/article/articleDetail.jsp?id=729111. Prieiga per internetą 2013 11 26
11. Luna, S. P., Basílio, A. C., Steagall, P. V., Machado, L. P., Moutinho, F. Q., Takahira,
R. K., & Brandão, C. V. Evaluation of adverse effects of long-term oral administration of carprofen, etodolac, flunixin meglumine, ketoprofen, and meloxicam in dogs. American journal of veterinary
research, 68(3), 2007. P 258-259.
12. Maddison J., Page S., David B. Church. Small Animal Clinical Pharmacology. China,
39
13. Monteiro‐Steagall, B. P., Steagall, P. V. M., & Lascelles, B. D. X. Systematic Review
of Nonsteroidal Anti‐Inflammatory Drug‐Induced Adverse Effects in Dogs. Journal of Veterinary
Internal Medicine, 2013. P 1011
14. Nottidge, H. O., Ajadi, R. A., Cadmus, S. I. B., Shonibare, O., Okewole, E. A., Taiwo,
V. O., ... & Oduye, O. O. Liver cirrhosis associated wiht a non-responsive ascites in a 10 month old alsatian dog. African Journal of Biomedical Research, 6(3), 2010. P 153.
15. Parrah, J. D., Moulvi, B. A., Gazi, M. A., Makhdoomi, D. M., Athar, H., Dar, S., &
Mir, A. Q. Gastric ulceration in dog: A review. World, 6(7), 2013. P 449-454.
16. Reed. S. Nonsteroidal anti-inflammatory drug-induced duodenal ulceration and
perforation in a mature rottweiler. The Canadian Veterinary Journal, 2002. 43(12), P 971.
17. Saravanan, M., Nagarajan, B., Kavitha, S., Balachandaran, C., & Srinivasan, S. R.
Duodenoscopic appraisal of duodenal ulcer in dogs. Veterinary World, 5(7), 2012. P 420-423.
18. Sennello, K. A., & Leib, M. S. Effects of deracoxib or buffered aspirin on the gastric
mucosa of healthy dogs. Journal of veterinary internal medicine, 20(6), 2006. P 1291-1292.
19. Simpson, K., Neiger, R., DeNovo, R., & Sherding, R. The Relationship of
Helicobacter Spp. Infection to Gastric Disease in Dogs and Cats. Journal of Veterinary Internal
Medicine, 14(2), 2000. P 223.
20. Thomas D, Simpson J. W, Hall E .J. Bsava Manual of Canine and Feline
Gastroenterology. UK 1996. P 109-111
21. Webb C., Twedt C.D. Canine gastritis. The Veterinary Clinics. 33, 2003. P. 972; 977
22. Wooten J. L. Evaluation of the relationship between lesions in the gastroduodenal
region and cyclooxygenase expression in clinically normal dogs. American Journal of Veterinary
