LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Greta Rudenkovaitė
ŠUNŲ IR KAČIŲ DANTŲ IR APYDANČIO LIGŲ ATVEJŲ
ANALIZĖ „X“ KLINIKOJE
CANINE AND FELINE DENTAL AND PERIODONTAL DISEASE
CASE ANALYSIS IN THE „X“ CLINIC
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRINIS BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: vet. gyd. Dmitrij Kvitka
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ŠUNŲ IR KAČIŲ DANTŲ IR APYDANČIO LIGŲ ATVEJŲ ANALIZĖ „X“ KLINIKOJE“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas,
pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai:
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus)
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Snukio ertmės anatominė sandara ir struktūra ... 8
1.2. Dantų anatominė sandara... 11
1.3. Dantų struktūra ... 11
1.4. Šunų ir kačių dantų kaita ... 13
2. Snukio ertmės tyrimo metodai ... 15
2.1. Snukio ertmės ir dantų rentgeno diagnostika ... 16
3. Dantų ir apydančio ligos, diagnostika, gydymas ... 17
3.1. Vėluojantis pieninių dantų dygimas ... 17
3.1.1. Neiškritę pieniniai dantys ... 18
3.1.2. Neišaugę nuolatiniai dantys ... 19
3.1.3. Dantų apnašos ir akmenys ... 20
3.1.4. Gingivitas ir periodontitas ... 21
3.1.5 Danties lūžis ... 23
3.1.6. Lėtinis danties šaknies uždegimas ... 24
3.1.7. Ėduonis ... 27
3.1.7.1. Emalio hipoplazija ir hipokalcifikacija... 28
3. REZULTATAI ... 32
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
5. IŠVADOS ... 52
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53
4 SANTRAUKA
Šunų ir kačių dantų ir apydančio ligų atvejų analizė „X“ klinikoje
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvunų klinika, Tilžės g. 18, Kaunas.
Baigiamasis darbas išdėstytas 57 puslapiuose, jame yra 47 paveikslai, 1 lentelė, 2 priedai. Literatūros sąraše nurodyti 57 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas. Apžvelgti šunų ir kačių dažniausiai pasitaikančias dantų ir apydančio ligas ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką joms.
Apžvalgos objektai – įvairaus amžiaus, lyties, veislės, laikymo sąlygų, šėrimo tipo ir įvairiomis dantų ir apydančio ligomis sergantys šunys ir katės bei jiems labiausiai pasireiškę simptomai. Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo pildoma registravimo kortelė ir apžiūros anketa, kurioje buvo pildomi duomenys apie gyvūną: anamnezė, apžiūros įrašai, atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas: nustatyta ir įvertinta jų būklė, apžiūrėti ir įvertinti dantys, dantenų būklė, pasireiškę simptomai, nustatoma diagnozė, paskirtas chirurginis ir medikamentinis gydymas bei paskyrimai gydymui namuose.
Dantų ir apydančio ligų priklausomybė buvo vertinta lyties, amžiaus, veislės, laikymo sąlygų, šėrimo tipo ir simptomatikos požiūriu. Apžvelgtas gydymas ir vertinamas jo efektyvumas.
Rezultatai ir išvados. Ištirti 147 sergantys šunys ir 31 katė. Dantų akmenų atvejai sudarė didžiąją dalį šunims ir katėms diagnozuotų dantų ir apydančio ligų. Nustatyta, kad šunims iki 2 metų amžiaus grupėje daugiausiai pasireiškė poliodontija, o 2 – 4 m., 5 – 7 m., 8 – 9 m., 10 m. ir vyresniems šunims dažniausia patologija buvo dantų akmenys. Katėms amžiaus grupėje iki 2 m. amžiaus dažniausia patologija – lėtinis danties šaknies uždegimas, 2 – 4 m. – dantų akmenys, dantų apnašos ir danties lūžis, 5 – 7 m. bei 10 m. ir vyresnių amžiaus grupėje – dantų akmenys, o 8 – 9 m. – gingivitas. Mišrūnų, Jorkšyrų terjerų, pinčerių ir kitų veislių šunų tarpe daugiausia pasitaikė dantų akmenys, trumpaplaukiams taksams – lėtinis danties šaknies uždegimas. Katėms: mišrūnėms, egzotų trumpaplaukėms ir kitų veislių katėms daugiausiai pasireiškė dantų akmenys, siamo katėms – dantų apnašos, persų veislei – dantų akmenys, lėtinis danties šaknies uždegimas ir gingivitas. Nustatyta, kad šunims atsiradus halitozei ir salivacijai daugiausiai pasireiškė dantų akmenys, paraudusios dantenos ir kraujavimas iš jų lėme gingivitą, be simptomų pasireiškė poliodontija, atsiradus skausmui – periodintitas. Katėms esant halitozei pasireiškė dantų akmenys, paraudusioms dantenoms – gingivitas, kraujavimu iš dantenų – periodontitas ir gingivitas, esant hipersalivacijai – danties lūžis.
5 SUMMARY
Canine and feline dental and periodontal disease case analysis in the „X“ clinic
Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Dr. Leono Kriaučeliūno small animal clinic., Tilžės g. 18, Kaunas.
Final thesis consists of 57 pages, it contains 47 pictures, 1 table, 2 annexes, 57 references. Objective. The aim of the study is overview the most commonly occurring dental and and periodontal diseases of dogs and cats and evaluate the influence of some factors on them.
Objects of the review. We analysed dogs and cats with different age, sex, breed, lifestyle, feeding type, most common symptoms and a variety of dental and periodontal diseases. For all dogs who participated in the review were filled in the registration card and survey questionnaire, which was filled in details of pet: anamnesis, inspection records, carried out a general clinical examination, determined and assessed their condition, inspect and evaluate teeths, gum condition, reported symptoms, occlusion, breath, saliva, general diseases, other possible oral cavity diseases and based on received information diagnosis were made.
Dental and periodontal diseases were assessed in gender, age, breed, housing conditions, feeding type and symptoms of the disease point of view. We reviewed the possible treatment and evaluated their effectiveness.
Results and conclusions. We investigate 147 sick dogs and 31 cat. Dental tartar cases accounted for the most diagnoses of dental pathologies in dogs and cats. We found that dogs until 2 years old mostly suffered from polyiodontia, 2 – 4, 5 – 7, 8 – 9, 10 and older dogs mostly had dental tartar. Cats until 2 years old mostly had chronic tooth root inflammation, 2 – 4 years old – dental tartar, dental plaque and dental fractures, 5 – 7, 10 years old and older cats mostly had dental tartar, 8 – 9 yeas old – gingivitis. Among toy dogs, Yorkshire terriers, pinchers and other breed dogs mostly had dental tartar, short haired dachshund - chronic tooth root inflammation. Mixed breed, exotic short haired and other cat breeds mostly had dental tartar, siamese – dental plaque, Persian cats mostly had dental tartar, gingivitis and chronic tooth root inflammation. We found that dogs, who developed halitosis and salivation most common disease was dental tartar, reddish gums and bleeding from them – gingivitis, without symptoms – poliodontia, the emergence of pain – periodontitis. In the case of cats, halitosis – dental tartar, reddish gums – gingivitis, bleeding of gums – periodontitis and gingivitis, hypersalivation most common for cats with dental fractures.
6 ĮVADAS
Snukio ertmės ligos yra dažnai sutinkamos smulkių gyvūnų praktikoje (1,3,9). Patologijų gali būti labai įvairių, pvz., vėluojantis pieninių dantų dygimas, neiškritę pieniniai dantys, neišaugęs nuolatinis dantis, dantų lūžiai, ėduonis, akmenys, apnašos, emalio hipoplazija, lėtinis danties šaknies uždegimas, paradontozė ir periodontitas, gingivitas ir aibė kitų ligų, dėl kurių augintinio sveikatos būklė blogėja palaipsniui arba ūmiai. Daugelis patologinių veiksnių gali sukelti diskomfortą gyvūnui, o kai kurios ligos sukelia intensyvų skausmą (2). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai snukio ertmės patologijos požymiai yra seilėtekis, prastas kvapas iš gyvūno snukio, skausmingumas snukio srityje bandant pražiodinti gyvūną, pasidaro agresyvūs, o kartais apatiški, vangūs, atsisako ėsti, kramtant pašarą šis drimba iš snukio (9). Be to, daugėja faktų ir įrodymų, kad infekcija burnos ertmėje gali sukelti sistemines ligas, tokias kaip lėtinis gastritas (10). Taigi, prevencija ir gydymas yra svarbiausias aspektas gerinant bendrą augintinio sveikatos ir gerovės būklę (1,3).
Analizuojant literatūros šaltinius, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje tik labai retas gyvūnas nesusiduria su snukio ertmės ligomis (1,3). Taip yra dėl to, kad savininkai per vėlai atkreipia dėmesį į dantų ir apydančio būklę arba pastebi, kai liga būna progresavusi ir reikalauja gydymo. Augintinių savininkai turėtų konsultuotis su kvalifikuotais veterinarijos gydytojais apie dantų ir apydančio ligų priežiūrą ir profilaktiką, o veterinarijos specialistai turėtų gilinti savo žinias veterinarinės odontologijos srityje bei šviesti visuomenę apie galimas pasėkmes (1).
Darbo aktualumas: Kadangi retas gyvūnas nesusiduria su dantų ir apydančio ligomis, mums buvo įdomu sužinoti dažniausiai pasitaikančių patologijų priklausomybes joms rastis.
Darbo tikslas: Apžvelgti šunų ir kačių dažniausiai pasitaikančias dantų ir apydančio ligas ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką joms.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti ir įvertinti dažniausiai diagnozuotas šunų ir kačių dantų ir apydančio ligas ir jų atsiradimo priežastis.
2. Įvertinti įvairių veiksnių (gyvūno veislės, amžiaus, lyties, šėrimo tipo, gyvenimo būdo) įtaką dantų ir apydančio ligų atsiradimui.
8 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Snukio ertmės anatominė sandara ir struktūra
Erdvė tarp apatinio ir viršutinio dantų lanko, nusako snukio ertmės anatominę padėtį. Snukio ertmė yra sudaryta iš specializuotų audinių ir organų, kurie vaidina svarbų vaidmenį skonio pojūčiuose, pašaro ir vandens paėmimo, kramtymo, virškinimo procesuose, taip pat parodo elgesio ir emocijų išraiškas, ypač apsiginant. Sisteminės snukio ertmės ligos, audinių ar organų sužalojimai gali turėti didelį poveikį jų atliekamai funkcijai, todėl tokių pacientų gydymas tampa žymiai sudėtingesnis ir komplikuotas veterinarijos gydytojui (1,3,4,25).
Anatominiu požiūriu burna (Os, oris) apima angą tarp lūpų (Rima oris) ir burnos ertmės prieangio. Burną sudaro burnos ertmė ir jos sienos, lūpos ir kitos pridėtinės struktūros: liežuvis ir dantys, seilių liaukos, kurių kanalai atsiveria į burnos ertmę. Pašaras burnos ertmėje sukramtomas ir apdorojamas mechaniškai. Seiles išskiria burnos liaukos (Glandulae oris) taip užtikrindamos cheminį pašaro apdorojimą.
Lūpas formuoja žiedinis burnos raumuo (Orbicularis oris). Lūpos turi įprastus ir ilgus lytėjimo plaukus. Mėsėdžių vidurinė viršutinės lūpos linija yra vadinama panosės duobe (philtrum). Skruostai sudaro kaudo lateralinę sieną burnos ertmėje (1,3,4).
Gomurys (palatum) yra iš dalies kaulinis, iš dalies membraninis organas, kurio pertvara atskiria kvėpavimo ir virškinimo takus burnos ertmėje. Kietojo gomurio gleivinę nosies pusėje sudaro pseudo virpinamasis stulpiškasis epitelis, o burnos ertmės pusėje jis sudarytas iš sluoksniuotojo suragėjusio epitelio. Kietasis gomurys yra beveik plokščias. Nuo šešių iki dešimties, priklausomai nuo gyvūno veislės, kietojo gomurio raukšlių yra išsidėstę vidinėje snukio ertmės pusėje (3,4). Kietojo gomurio paviršius leidžia liežuviui prispausti ar sutrinti pašarą (1). Minkštasis gomurys išsidėstęs nuo gomurikaulio ties liežuvio šaknimi ir skiria burnos ertmę nuo ryklės. Ventralinį minkštojo gomurio paviršių dengia burnos gleivinė, jis turi daug išilginių raukšlių bei kelias dideles skersines raukšles. Ryklės gleivinė, minkštojo gomurio raumenys, išskyrus tempiamąjį minkštojo gomurio raumenį, įnervuoja nervinis rezginys, kurį sudaro klajoklis nervas (Nervus vagus) ir liežuvio ryklės nervas (Nervus glossopharyngeus). Tempiamąjį minkštojo gomurio raumenį įnervuoja apatinio žandikaulio nervas (Nervus mandibularis) (1,3,4,26).
9 dalyvaujantis paimto ir susmulkinto pašaro maišyme su seilėmis (25). Atliekant daugelį šių funkcijų reikalinga tiksli liežuvio kontrolė ir valdymas, todėl beveik visas liežuvis sudarytas vien tik iš vienas su kitu į mazgą supintų skeleto raumenų skaidulų (4). Liežuvis turi vidinius ir išorinius raumenis. Vidiniai raumenys yra reikalingi pašaro suvokimui, jo apdorojimui ir garsų skleidimui. Išoriniai raumenys leidžia iškišti, įtraukti ir judinti liežuvį į šonus. Visos trys poros išorinių raumenų yra kontroliuojamos poliežuvinio nervo (N. hypoglossus). Liežuvio pavadėlis (Frenulum linguae) pritvirtina liežuvį burnos ertmėje (1,4,25,27).
Liežuvio paviršiuje yra išsidėstę daug spenelių. Siūliškieji speneliai (Papillae filiformes) yra suragėję į kaudalinę pusę dyglio formos, suteikiantys liežuviui šiurkštumą, dėl to padeda laižantis ir manipuliuojant pašaru. Jie atlieka mechaninę funkciją ir yra būdingi katėms. Pas šunis šie speneliai yra minkšti ir švelnūs ir gali sudaryti plaukuoto liežuvio vaizdą. (1 pav.). Grybiškieji speneliai (Papillae fungiformes) yra grybo formos ir yra išsibarstę tarp siūliškųjų spenelių. Jie turi skonio svogūnėlius, todėl atlieka mechaninę ir skonio suvokimo funkcijas. Lapiškieji speneliai (Papillae foliatae) turi lapo formos raukšlių, kurios yra išsidėsčiusios ant šoninių liežuvio sienų ir atlieka skonio suvokimo funkciją. Pyliminiai speneliai (Papillae vallatae) yra didžiausi, forma jie yra panašūs į grybiškuosius spenelius, bet labiau primena „O“ formą, kuriuose yra išsidėstę skonio svogūnėliai. Netoli liežuvio šaknies jie pasikeičia į "V" formą. Šoninius skonio svogūnėlius turi naujagimiai, tačiau jie išnyksta pradėjus juos maitinti kietu pašaru (1,4,25,28) (2 pav.).
10
2 pav. Šuns burnos ertmė sandara (1)
Seilių liauka yra porinis organas, kuris palaiko burnos ertmės gleivinės drėgmę, kramtant seilių išskiria daugiau, jos susimaišo su pašaru ir papildomai sutepa pašaro kelią rijimo metu, taip pat inicijuoja cheminius pašaro virškinimo procesus. Didžiąją dalį seilių sudaro vanduo (97–99,5 proc.), todėl jos yra hipoosmotinės. Seilėse yra aptinkama elektrolitų, tokių kaip natris, kalis, chloridas, hidrokarbonatas, ir fosfatai. Seilės yra rūgštinės terpės (pH 6,75–7,00). Jos turi keletą funkcijų:
1. Suteikia šarminę terpę ir skysčius. Seilėse esantys bikarbonatai ir fosfatai neutralizuoja rūgštų pašarą.
2. Pašalina šalutinius medžiagų apykaitos produktus. Karbamidas ir šlapimo rūgštis išsiskiria per seiles.
3. Inicijuoja krakmolo virškinimą. Seilių amilazė pradeda krakmolo virškinimą.
4. Prisideda prie burnos higienos. Seilėse esantis lizocimas yra bakteriostatinis fermentas, kuris lizuoja bakterijas, tokiu būdu apsaugantis burnos ertmę. Imunoglobulinas A prisitvirtina prie mikrobų ir sumažina jų galimybes prasiskverbti į epitelį. Seilėse esantis cianidas taip pat veikia kaip baktericidas.
5. Atlieka garavimo, aušinimo funkciją. Tai ypač svarbu šunims, turintiems labai menkai išvystytas prakaito liaukas (1).
11 susideda iš vienalatakės poliežuvinės seilių liaukos (Gl. sublingualis monostomatica) ir daugialatakės poliežuvinės seilių liaukos (Gl. sublingualis polystomatica) (4).
Nors seilių išskyrimas į burnos ertmę yra nepertraukiamas, tačiau sekrecijos lygis yra kontroliuojamas simpatinės ir parasimpatinės inervacijos. Pašaro vaizdas akyse, kvapas, garsas, ar net mintys apie pašarą gali skatinti seilių gamybą (1,4). Tai įrodė mokslininkas, gydytojas Ivanas Pavlovas, kuris nustatė, kad šuns seilių liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. Pavlovas tai pavadino sąlyginiu refleksu (29,30).
1.2. Dantų anatominė sandara
Dantys (Dentes) tvirtinasi prie apatinio ir viršutinio žandikaulio alveolių lizduose. Jie būna pieniniai ir nuolatiniai. Dantys yra labai specializuotos struktūros, jie dalyvauja pašaro paėmime ir susmulkinime, reiškiant emocijas ir ginantis nuo priešų. Kiekvienas dantis yra suskirstytas į danties šaknį, kaklelį ir vainiką (1,2). Danties vainikas (Corona dentis) yra virš dantenų ir yra padengtas plonu balto emalio sluoksniu. Žemiau emalio, prie pagrindo yra šiek tiek atsikišusi emalio dalis vadinama emalio išsikišimu (enamel bulge). Žemiau emalio išsikišimo, ties danties vainiko pagrindu, yra danties kaklelis (Cervix dentis). Šioje vietoje yra cemento – emalio jungtis. Šaknis (Radix dentis) yra išsidėsčiusi alveoliniame kaule. Šaknies apačioje yra kanalas, vedantis į danties minkštimą (Pulpa dentis), esantį danties viduje, sudarytą iš jutimo nervų, arterijų, venų, limfos kapiliarų, ir jungiamojo audinio, kuris sujungia šias struktūras į visumą (1,2). Daugelis dantų turi daugiau nei vieną šaknį (2,3).
1.3. Dantų struktūra
Dantys yra sudaryti iš trijų sluoksnių: cemento, emalio, ir dentino. Cementas - plonas, savo struktūra, primenantis kaulinį audinį, dengia visą danties paviršių. Jis prijungia danties šaknį prie apydančio raiščio.
12 Dentinas sudaro didžiąją dalį danties ir yra savo struktūra artimiausias kauliniam audiniui, tačiau daug stipresnis, nes sudarytas iš didesnio kiekio kalcio druskų. Dentinas supa danties pulpą (1,2,4). Dentinas iš dalies yra pajėgus regeneruoti. Dentinas sudarytas iš mineralizuotų horizontalių kanalėlių, kurie yra išsidėstę vertikaliai. Tose vietose, kur emalis nedengia dentino, per dentino kanalėlius vyksta skysčių apykaita. Skysčių apykaitos pasikeitimai kanaluose gyvūnui sukelia jautrią dantų reakciją į mechaninį spaudimą. Yra trys dentino formos: pirmoji forma aptinkama kalantis pieniniams dantims, antroji forma yra aptinkama dantims augant ir senstant, ir trečioji dentino forma susidaro kaip atsakas nusidėvėjus ar sugadinus dantis (2,3,4,7) (3 pav.).
3 pav. Danties sandara (3)
13 skaudžiausiems įkandimams atlikti ginantis arba puolant. Aštriais kaplių kraštais gyvūnas suplėšo stambius mėsos gabalus ir sutraiško kaulus, o plačių ir plokščių krūminių dantų pagalba pašarą sukramto (1,2,3,4,5,6,8).
4 pav. Šuns dantų išsidėstymas 5 pav. Katės dantų išsidėstymas žandikaulių
žandikaulių arkadose (3) arkadose (40)
1.4. Šunų ir kačių dantų kaita
14 ir nuolatinius dantis yra vadinamas mišrių dantų laikotarpiu. Dantų kaita yra individuali kiekvienam jaunikliui ir jos trukmė gali skirtis priklausomai nuo veislės, aplinkos veiksnių, infekcinių ligų, traumų ir genetikos (1,2,3,4) (1 lentelė.).
6 pav. Šuns dantų kaitos procesas (47,48,49).
7 pav. Katės dantų kaitos procesas (50).
1 lentelė. Šunų ir kačių pieninių ir nuolatinių dantų augimas ir kaita (2).
DANTŲ RŪŠIS
ŠUNYS KATĖS
Pieniniai dantys Nuolatiniai dantys
Pieniniai dantys Nuolatiniai dantys Kandžiai 3 – 4 savaitės 12 – 20 savaitės 2 – 3 savaitės 12 – 16 savaitės Iltiniai 3 savaitės 16 – 24 savaitės 3 – 4 savaitės 16 – 20 savaitės Kapliai 4 – 12 savaitės 16 – 24 savaitės 3 – 6 savaitės 16 – 24 savaitės
15 2. Snukio ertmės tyrimo metodai
Snukio ertmės organų ligų diagnozės nustatomos remiantis gyvūnų savininkų pateikta informacija, klinikinio tyrimo ir radiografinio tyrimo gauta informacija (10). Atsiradus poreikiui, yra naudojami įvairūs papildomi diagnostiniai tyrimai (24).
Snukio ertmės apžiūra yra bendrojo klinikinio tyrimo dalis. Tačiau atliekant snukio ertmės apžiūrą, kai gyvūnas yra sąmoningas, gaunama riboto tikslumo informacija apie galimas patologijas. Galutinė apžiūra ir snukio ertmės įvertinimas yra atliekamas gyvūną sedavus arba sukėlus bendrają nejautrą (10).
Prieš atliekant procedūras snukio ertmėje rekomenduojamas morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimas. Priklausomai nuo klinikinių ir laboratorinių tyrimų, procedūros snukio ertmėje gali būti atidėtos, kad būtų išvengta rimtesnių pasėkmių. Gyvūnai, kenčiantys nuo lėtinių ligų, tokių kaip širdies nepakankamumas ar sisteminių ligų, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, reikalaus ypatingo dėmesio anestezijos metu. Sąmoningam pacientui įmanoma atlikti tik paviršutinišką snukio ertmės apžiūrą. Tai priklauso nuo paciento elgesio. Agresyviems, piktiems ar nevaldomiems gyvūnams turėtų būti taikoma sedacija arba bendroji nejautra (10).
Atliekant snukio ertmės apžiūrą, reikėtų pradėti nuo kaklo bei galvos apžiūros bei apčiuopos, įvertinant žandikaulių, lūpų, šnervių simetriškumą, paviršinius pažeidimus, žaizdas, fistules, išskyras, nustatyti ir įvertinti skausmą. Pakėlus lūpos kraštą, sąmoningam gyvūnui galima įvertinti dantenų spalvą, jos pažeidimus, dantų skausmingumą perkusijai. Seduotam šuniui atliekama galutinė ir pilna snukio ertmės apžiūra įvertinant ant lūpų, burnos gleivinės, liežuvio, kietojo gomurio esančias žaizdas, opas, pažeidimus, navikinius darinius, įstrigusius svetimkūnius. Apžiūrima ir įvertinama dantų recesija, dantų akmenų ir apnašų lygis, dantų pažeidimai, tokie kaip ėduonis, nulūžę dantys ar kurio nors iš dantų nebuvimas, dantų forma, spalva (10,31). Vertinant dantų recesija yra naudojama speciali skalė:
G0 – neklibantis dantis;
G1 – horizontalus 1 mm ar mažiau klibėjimas; G2 – horizontalus daugiau nei 1 mm klibėjimas;
G3 – kai galimas ir horizontalus ir vertikalus danties klibėjimas (10).
Atliekant snukio ertmės apžiūrą, preliminariai reikia įvertinti apydančio sveikatingumą. Apydančio vertinimo skalė svyruoja nuo 0 iki 3. Vertinamas gingivitas, kuris yra žymimas kaip dantenų indeksas (GI) ir yra apibrėžiamas taip:
16 GI1 – nedidelis uždegimas ir dantenų spalvos pasikeitimas, zonduojant nesukeliamas
kraujavimas;
GI2 – didelis uždegimas ir zonduojant sukeliamas kraujavimas; GI3 – stiprus uždegimas ir spontaniškas dantenų kraujavimas (2,10).
Yra keletas būdų, kaip išmatuoti dantų apnašų indeksą (PI), vienas iš jų Silness ir Loe:
PI1 – apnašos nėra matomos plika akimi, tačiau, jos gali būti aptiktos ant zondo, palei dantenų kraštą;
PI2 – dantys padengti nuo plono iki vidutiniškai storo apnašų sluoksnio, jos taip pat yra ant dantenų;
PI3 – didžioji dalis dantų ploto padengti storu apnašų sluoksniu.
Atlikus pilną burnos ertmės apžiūrą ir įvertinus vyraujančias patologijas, duomenys surašomi į paciento dantų kortelę, kuri perkeliama į ligos istoriją (10,11).
2.1. Snukio ertmės ir dantų rentgeno diagnostika
Rentgeno diagnostika yra labai svarbi diagnostinė priemonė veterinarinėje odontologijoje. Danties šaknį ir didžiąją dalį apydančio galima pamatyti tik atlikus rentgeninį tyrimą. Vadinasi, jei klinikinis tyrimas yra atliekamas be rentgeninio tyrimo, galima praleisti daug dantų patologijų. Nors pažeidimai, tokie kaip ėduonis, yra matomi be rentgeninio tyrimo, tačiau neįmanoma įvertinti jo gylio, nes pažeidimas gali apimti pulpą ar danties kanalą (10). Nuskilusiems, nulūžusiems, trūkstamiems, neįprastos formos, pasikeitusios spalvos, nusidėvėjusiems dantims turėtų būti atliktas rentgenologinis tyrimas (24). Apydančio ligos, endodontinės ligos, dantų ėduonis, rezorbcijos sutrikimai, reikalauja rentgeninio tyrimo, tam kad būtų nustatyta tiksli diagnozė bei būtų pradėtas ruošti optimalus gydymo planas (10).
17 3. Dantų ir apydančio ligos, diagnostika, gydymas
Apydančio ligos dažniausiai pasireiškia suaugusiems šunims nuo trijų metų amžiaus, o katėms šis susirgimas pasireiškia esant sisteminėms ligoms ir netinkamam šėrimui (2). Jų pradžią pastebėti sunku, išskyrus prastą kvapą iš snukio ir dar keletą požymių, kurie yra akivaizdūs savininkams, tačiau per vėlu profesionaliam dantų valymui ir apydančio terapijai tam, kad būtų išsaugoti pažeisti dantys. Apydančio ligos gali atspindėti vidaus organų ar sisteminius organizmo pažeidimus, ypač senesnio amžiaus pacientams (2,10). Esminė problema tampa kai apnašos ir akmenys išplinta pagal dantenų liniją. Po apnašomis esančios bakterijos patenka po dantenomis, išskiria toksinus ir sukelia eilę pažeidimų dantis supančiuose minkštuosiuose audiniuose (10).
Dažniausios apydančio ligos yra gingivitas (dantenų uždegimas) ir periodontitas (kaulų masės ir minkštųjų audinių mažėjimas aplink dantis). Gingivitas gali būti grįžtamas ligos procesas, o periodontitas yra negrįžtamas, kadangi pažeidžia apydančio raištį, sukelia danties recesiją ir danties netekimą (2,10). Apydančio ligos gali būti plataus spektro, sunkumo ir stadijų. Sunkios stadijos periodontitas gali sukelti dantenų nekrozę, kaulinio audinio uždegimą (osteomielitą), žandikaulio lūžį dėl susilpnėjusio kaulinio audinio, ar fistules, atsiveriančias į nosies ertmę. Bakterijos iš burnos ertmės gali patekti į kraujotaką ir sukelti didelius sisteminius pokyčius. Tyrimai su šunimis parodė, kad apydančio ligos yra susijusios su mikroskopiniais širdies, kepenų ir inkstų ligų pokyčiais (10).
3.1. Vėluojantis pieninių dantų dygimas
18 8 pav. 8mėn. vokiečių aviganio veislės šuo. 1. Neiškritęs pieninis dantis sustūmė kaplį į nenormalią padėtį, iškreivindamas sąkandį. 2. Neišdygęs nuolatinis iltinis dantis, atliktas pjūvis sudarantis dantenų langą (9).
3.1.1. Neiškritę pieniniai dantys
19 9 pav. Neiškritę pieniniai dantys 7 mėn 10 pav. Katės neiškritęs pieninis dantis Jorkšyro terjero veislės šuniukui (9). dantys (asmeninė nuotrauka).
3.1.2. Neišaugę nuolatiniai dantys
Kartais dantų formulė būna nepilna, tai yra trūksta kai kurių dantų – toks reiškinys, kai trūksta nuo vieno iki penkių dantų, vadinamas hipodontija, kai trūksta šešių ir daugiau dantų – oligodontija, labai retais atvejais veterinarinėje medicinoje pasitaiko įgimta patologija, kuomet gyvūnas visiškai neturi nuolatinių dantų, tai vadinama anodontija (2,39). Trūkstami dantys turėtų būti nustatomi rentgenografiškai (24) (11 pav.). Šuo privalo turėti 42 išaugusius dantis (38). Visas šias patologijas dažniausiai lemia genetinis faktorius, kuris sukelia dantų vystymosi defektą. Tačiau dantų vystymasis yra labai jautrus aplinkos sąlygoms, jo vystymuisi įtakos gali tūrėti tokie veiksniai kaip trauma, gimdymo sutrikimai, naudojami medikamentai. Taigi ir dėl šių priežasčių gali atsirasti pieninių ar nuolatinių dantų trūkumas. Nuolatiniai dantys vystosi iš pieninių dantų užuomazgų (išskyrus krūminius ir pirmuosius kaplius, neturinčius pieninių dantų atitikmenų). Pieninių dantų hipodontija yra pakankamai reta patologija, bet ji dažniausiai pastebima jau nuolatinių dantų visumoje (2,39) (12 pav.). Hipodontija dažniausiai pasitaiko mažų veislių šunims (bracheocefalams ir kinų arba meksikos beplaukiams), jie dažniausiai neturi kaplių (ypač pirmojo ir antrojo), kandžių ir apatinio žandikaulio trečiojo krūminio danties. Hipodontija taip pat gali būti matoma ir didelių šunų veislėse (dobermanų), šios veislės šunims dažniausiai stebima kaplių hipodontija ir tai laikoma veislės defektu (2,39).
20 12 pav. 10 mėn. šuns neišdygęs apatinio žandikaulio kairysis trečiasis kaplys (307) (2).
Būtina atlikti rentgenogramą, kad galėtume įsitikinti jog danties nėra, ar nėra įgimto defekto ir ar dantis ankščiau nebuvo išrautas. Labai svarbu atskirti pažeistą dantį, nes aplink neišdygusį dantį gali atsirasti folikulinė cista. Be to lūžusios ir išlikusios šaknys turi būti pašalintos, nes gali sukelti endodontines ligas (2). Gydymui speciali terapija nėra taikoma. Dantų implantai gali būti dedami, siekiant pagerinti kramtymo funkciją (krūminiai, kapliai), tobulinant estetinį vaizdą (kandžiai, iltys) (2,10).
3.1.3. Dantų apnašos ir akmenys
21 13 pav. 10 m. mišrūnės katės dantų apnašos ir akmenys (asmeninė nuotrauka).
14 pav. 7 m. mišrūno šuns dantų apnašos ir akmenys (asmeninė nuotrauka).
3.1.4. Gingivitas ir periodontitas
Gingivitas yra apibrėžiamas kaip grįžtamasis ribotas procesas, kurį sukelia dantų apnašos ir akmenys. Kliniškai dantenų uždegimas pasireiškia dantenų patinimu, paraudimu ir dažnu dantenų kraujavimu, šalia to visada pasireiškia halitozė (2,10) (15 pav.). Normaliai dantenų audiniai yra ploni, aštriais kraštais, rožinės spalvos.
22 profesionalaus dantų apnašų valymo rankinio arba mechaninio skalerio pagalba (2,17,18). Chlorheksidino tirpalas yra puikus bakteriocidas todėl, po dantų apnašų valymo yra rekomenduojama dantis nupoliruoti su specialia pasta, kurios sudėtyje yra chlorheksidino ir nėra fluoro (2,19). Normali dantenų kišenė matuojant periodonto zondu šunims yra mažiau nei 3 mm, katėms – mažiau nei 0,5 mm (2).
15 pav. Katės dantenų uždegimas (2). 16. pav. Kraujuojančios šuns dantenos, sustorėję dantenų kraštai, eritema (2).
23
17 pav. Šuns generalizuotas periodontitas (2). 18 pav. Katės lokalizuotas periodontitas, matoma dantenų recesija (2).
3.1.5 Danties lūžis
Pieninių dantų šaknys yra ilgos ir plonos bei gali būti iš dalies rezorbuotos, todėl yra labiau linkę į lūžius nei nuolatiniai (2). Danties lūžiai dažniausiai būna trauminės kilmės. Dėl pieninio danties lūžio visada atsiveria pulpa, nes jos plotas yra žymiai didesnis pieniniame nei nuolatiniame dantyje, išskyrus kates (2). Augant nuolatiniams dantims šunys graužia įvairius daiktus, dėl kurių neretai gali skilti ar nulūžti pieninis dantis, pažeisdamas dantenas esančias aplink jį. Danties lūžis paprastai būna skausmingas, galima pastebėti kraujavimą ir atvirą pulpą (19 pav.). Jei lūžis nėra naujas, pulpa gali būti tamsiai rudos ar net juodos spalvos (20 pav.). Pieninių dantų pulpos infekcija ir uždegimas gali prasidėti labai greitai dėl didelio pulpos kameros diametro (2). Veikiant burnos mikroflorai ir į burnos ertmę patekus mikroorganizmams, pažeistų dantenų vietoje formuojasi uždegimas, atsiranda skausmas, aplinkiniai audiniai gali nekrozuoti, o infekcija gali pažeisti nuolatinį dantį. Tokiu atveju geriausias gydymas yra pažeisto danties rovimas (9). Tačiau raunant pieninius dantis reikia būti ypač atsargiems dėl jų šaknų ilgumo, kad nesukelti jatrogeninio pažeidimo nuolatiniams dantims (2). Nuolatiniai dantys dažniausiai lūžta šunų ir kačių kovos metu, traumų metu ir esant senatviniams dantų struktūros pokyčiams (21-22 pav.). Prieš ir po danties rovimo rekomenduojama atlikti rentgeninį tyrimą dėl šaknų rezorbcijos ar po rovimo galimai likusių danties šaknies dalių (9).
19 pav. Šuns pieninio iltinio danties 20 pav. Šuns lėtinis dešiniojo pieninio iltinio
24 21 pav. Katės viršutinio žandikaulio nuolatinio 22. pav. Bulterjero veislės šuns nulūžęs iltinio danties lūžis su uždara pulpa viršutinio žandikaulio dešinysis
(asm. nuotrauka). iltinis dantis (asm. nuotrauka).
3.1.6. Lėtinis danties šaknies uždegimas
Danties šaknies uždegimas gali būti ūmus arba lėtinis, jis apima minkštuosius audinius, o negydant gali sukelti žandikaulio lizę. Uždegimas išsivysto dėl įvairių priežasčių, tačiau visada sukelia itin didelį skausmą. Negydant aplink danties šaknį susidaro pūlių sankaupos, kurios limfogeniniu keliu gali išplisti į kitus organus bei sukelti rimtus, gyvybei pavojingus gyvūno sveikatos sutrikimus. Negydant lėtinio danties kanalo uždegimo, stebimas ūmus snukio patinimas dėl susidariusio danties šaknies pūlinio. Abscesas šunims dažniausiai vystosi viršutinio žandikaulio ketvirtųjų kaplių, šiek tiek rečiau – viršutinio žandikaulio krūminių ir iltinių dantų srityse, o katėms dažniausiai pasitaiko ties iltimis (23,51,52).
25 akmenys ir apnašos. Ilgą laiką netaikant higienos ir gydymo priemonių, dantų apnašos ir akmenys pažeidžia danties šaknies struktūrą, lemia jo lizę bei pūlingo proceso pradžią. Šunims danties uždegimas gali išsivystyti, jei dantenose įstringa medžių atbrailų svetimkūniai, dėl odos infekcijos, kitų šunų kastinių žaizdų snukio srityje. Katėms kaip gretutinė priežastis gali būti automobilio trauma, kačių odontoplastinė liga, snukio nudegimai, kramtant elektros laidus (23,51,52,53).
Bakteriniai ir uždegimo mediatoriai nusidriekia nuo danties šaknies deltos iki pulpos ertmės, rečiau pažeidžia šoninį kanalą, todėl vystosi periodontitas (uždegimas, apimantis apydančio raištį). Netaikant jokio gydymo, bakterijų ir uždegimo mediatoriai apima visą danties šaknį, vėliau gali išsivystyti žandikaulio kaulų rezorbcija ir pūlingas procesas alveolėje. Dėl susidariusios pūlių sankaupos formuojasi fistulės, kurios gali atsiverti išorinėje snukio srityje ties pažeistu dantimi arba snukio ertmėje ties pažeisto danties dantenomis (23,51) (23 pav.).
Pagrindiniai dantų šaknų uždegimo simptomai tiek šunims, tiek katėms yra blogas kvapas iš gyvūno snukio, dantų apnašos ir akmenys, dantenų uždegimas, klibantys, lūžę ar stipriai spalvą pakeitę dantys, nedidelis arba išplitęs snukio tynis. Ūmaus tynio atveju uždegimas sparčiai pažeidžia aplinkinius minkštuosius audinius ir sudaro spaudimą akies obuoliui, todėl dažnai šis susirgimas painiojamas su akies infekcija ar alergine reakcija (24 pav.). Gyvūnams sunku kramtyti sausą pašarą, atsiranda seilėtekis, kartais su kraujo priemaiša, pašaras drimba iš snukio, dažnai gyvūnas iš viso atsisako ėsti. Augintinis su letena krapšto snukio sritį ar trinasi tam tikra vieta į įvairius objektus, ėsdamas balsu parodo skausmo jutimą. Kai kuriais atvejais gyvūnas gali karščiuoti, atsiranda kraujavimas iš nosies, čiaudulys, liesėjimas, letargija, apatija ir vangumas (23,52,53).
26 24 pav. Nuo krūminio danties šaknies pūlinio uždegimo susidaręs snukio tynis. (asmeninė nuotrauka)
Diagnozės patvirtinimui atliekamas klinikinis ir dantų rentgeninis tyrimas. Apžiūrint gyvūną, matomas tynis snukio srityje, pacientas neleidžia liestis prie snukio, sunku jį pražiodyti. Dėl diskomforto ir skausmo, susijusio su pažeidimu, rekomenduojama atlikti gyvūno sedaciją ar taikyti bendrąją nejautrą. Sedacijos metu atliekant palpaciją, tynis būna minkštas ir karštas. Pražiodžius gyvūną, šalia pažeisto danties galima pamatyti fistulę. Dantų rentgeninis tyrimas paprastai atliekamas, gyvūnui sukėlus bendrąją nejautrą. Tai leidžia optimaliai išnaudoti įvairias padėtis, interpretuoti gautus vaizdus. Rentgeniniu tyrimu nustatomos pažeistos danties struktūros – aplink dantų šaknis matoma patamsėjusi zona. Kai kuriais atvejais rekomenduojama ir indikuotina kompiuterinė tomografija, norint gauti detalesnę informaciją, tačiau šie tyrimai taikomi, esant gilesniems organų pažeidimams (23,52,54).
27 Gydymo pasirinkimas priklauso nuo pažeidimo laipsnio, dažnai sprendžiama tarp endodontinio kanalų gydymo ir pažeisto danties rovimo. Gydant šaknų kanalus, išsaugomas pažeistas dantis, o procedūros efektyvumas ir sėkmingumas priklauso nuo aplinkinių audinių bei pažeisto danties būklės. Šaknų kanalų gydymas nėra taikomas, jeigu pažeisto danties uždegimas lėmė danties alveolės žandikaulio kaulo lizę, danties vainikas yra stipriai pažeistas arba dantis labai kliba. Tokiu atveju geriausias sprendimas – išrauti pažeistą dantį (23,51,52,53,54).
Sedavus gyvūną, nuvalomi dantų akmenys ir apnašos, pažeistas dantis išraunamas, pašalinami lizavę šaknies fragmentai. Jeigu yra tynis, nepratrūkęs abscesas atveriamas iš išorės. Žaizda ir danties alveolė praplaunami aseptizuojančiais chlorheksidino ar povidonjodo tirpalais. Išrauto danties vietoje dažnai reikia susiūti dantenas, kad į ertmę nepatektų pašaro ir nekiltų pakartotinė infekcija. Po procedūros taikoma antibiotikų, tokių kaip amoksicilino su klavulano rūgštimi, klindamicino ar spiramicino su metranidazolu, terapija. Taip pat yra naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, karprofenas, ketoprofenas) ar opiodiniai preparatai (pavyzdžiui, fentanilis, buprenorfinas, tramadolis). Po procedūros pirmas dvi savaites gyvūnas šeriamas minkštų pašaru, norint išvengti skausmo ir apsisaugoti nuo siūlų plyšimo. Taikant endodontinį kanalų tvarkymą ar pažeisto danties šalinimą, prognozė yra puiki. Gyvūno sveikata atsistato per 7–10 dienų nuo gydymo pradžios. Gijimo periodas priklauso nuo pažeidimo sunkumo, tačiau snukio ertmėje jis vyksta žymiai greičiau. Gyvūnas grįžta prie įprasto gyvenimo būdo per 3–4 dienas (23,51,54).
Dantų ligų profilaktikai naudojamos gyvūninės dantų pastos be fluoro, skalavimo skysčiai dantų akmenų prevencijai ar net papildai, skaldantys dantų akmenis. Reikėtų duoti žaislų ir kitų kramtalų. Tačiau geriausia ir efektyviausia profilaktika yra kasmetinė snukio ertmės apžiūra ir dantų apnašų, akmenų valymas, esant poreikiui (23,51,54).
3.1.7. Ėduonis
28 sluoksnį įvyksta greitai, suformuojant atvirą ertmę. Ėduonis formuojasi tik tose vietose, kuriose gali kauptis apnašos ir pašaro likučių dalelės. Krūminių dantų kramtomieji paviršiai turi didžiausią riziką ėduonies atsiradimui. Gyvūnų dantys lyginant su žmonių dantimis turi didesnį rezistentiškumą emalio atsiradimui, nes jų dantų kramtomieji paviršiai lyginant žmonių kaplius ir krūminius dantis, turi mažiau išlinkimų ar įtrūkimų. Beto Streptococcus mutans šunų burnos mikroflorai nepriklauso. Tačiau pats svarbiausias skirtumas yra tai, jog šunų seilių pH yra šarminės, o žmonių – rūgštinės, dėl to karieso žmonėms pasireiškimas yra žymiai dažnesnis (2).
Klinikinis vaizdas dažniausiai būna labai panašus, matomos tamsios kariozinės dėmės arba ertmės ant kramtomųjų ar besiliečiančių vienas su kitu dantų paviršių (26-27 pav.). Paveiktas danties paviršius dažniausiai atrodo įgaubtas. Minkštos, patamsėjusios danties struktūros zonduojant, leidžia diagnozuoti ėduonį (2).
26 pav. Šuns viršutinio žandikaulio 27. pav. Tipinė kariozinė ertmė (2). krūminio danties kariozinė ertmė (2).
Dantys su giliuoju kariesu tūrėtų būti tiriami rentgenologiškai tam, kad sužinoti endodontinę danties būklę. Karioziniai danties pažeidimai turi būti gydomi pašalinant pakitusį danties audinį naudojant ekskavatorių, dantų grąžtą, nušlifuojant, paruošiant vietą danties restauracijai. Išvalyta ertmė yra užpildoma rišančiomis medžiagomis (amalgamas, kompozicinė derva ), kad kiek įmanoma ilgiau būtų galima išlaikyti struktūriškai sveiką dantį (2).
3.1.7.1. Emalio hipoplazija ir hipokalcifikacija
29 pacientui atsiranda sisteminis sindromas, kuris pažeidžia emalio ląsteles - ameloblastus ir trukdo jų funkcijai. Emalio hipoplazija gali pasireikšti genetiškai, sergant infekcinėmis ar virusinėmis ligomis, taip pat jaunikliams iki 3 mėnesių, kai imuninė sistema krenta ir jų rizika susirgti infekcinėms ir virusinėms ligomis didėja (28-29 pav.). Karščiavimas yra viena iš pagrindinių priežasčių galinčių sukelti hipokalcifikaciją dėl kalcio trūkumo amelogenezės metu, taip pat vieno ar kelių dantų pažeidimai, antrinės infekcijos, inkstų ligos. Pagrindinė diagnostikos priemonė nustatant neįprastą emalio susiformavimą yra bendra klinikinė apžiūra. Atliekant rentgeninį tyrimą galime papildomai įvertinti endodontinę danties ar kelių dantų būklę (2).
Gydant šią ligą pažeistus dantis reikia išvalyti ir visą pažeistą, blogai prisitvirtinusį emalį būtina pašalinti ultragarsiniu skaleriu. Dentinas nuvalomas ortofosforo rūgštimi, dentine atsivėrę tarpeliai yra užpildomi rišančiąja medžiaga arba silantu, kuris apsaugo dantį nuo jautrumo. Danties pulpą apsaugo nuo bakterijų ir bent jau kuriam laikui suteikia danties paviršiui lygumo (2).
30 2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
Tyrimas ir apžvalga buvo atlikta 2016 – 2017 m. „X“ klinikoje. Tyrimo objektai – įvairaus amžiaus, lyties, veislės, laikymo sąlygų, šėrimo tipo ir įvairiomis dantų ir apydančio ligomis sergantys šunys ir katės bei jiems labiausiai pasireiškę simptomai.
Visiems tyrime dalyvavusiems šunims ir katėms buvo pildoma registracijos kortelė ir apžiūros anketa (1-2 priedai), kurioje buvo pildomi duomenys apie gyvūną: anamnezė, apžiūros įrašai, nustatoma diagnozė, paskirtas chirurginis ir medikamentinis gydymas bei paskyrimai gydymui namuose.
Analizuodami amžiaus įtaką dantų ir apydančio ligoms, šunis ir kates skirstėme į tokias amžiaus grupes: Iki 2 metų, 2 – 4 m. amžiaus, 5 – 7 m. amžiaus, 8 – 9 m. amžiaus, 10 m. ir vyresnio amžiaus.
Tyrime dalyvaujantys šunys ir katės, pagal šeimininkų duodamą pašarą, buvo suskirstyti į tris grupes: gaunantys šlapią, sausą ir mišrų (sausą, konservus ar nuo stalo) pašarą.
Tyrime dalyvaujantys šunys ir katės buvo suskirstyti į tris grupes pagal laikymo sąlygas: laikomi namuose, kieme ir mišrus laikymo tipas.
Tyrime dalyvaujantys šunys ir katės buvo suskirstyti pagal veislę. Šunys buvo suskirstyti į 9 grupes: mišrūnai, Jorkšyro terjerai, toiterjerai, pinčeriai, trumpaplaukiai taksai, ir kitos veislės. Katės buvo suskirstytos į 10 grupių: mišrūnės, egzotų trumpaplaukės, siamo, persų ir kitas veisles.
Tyrime dalyvaujantys sergantys gyvūnai buvo suskirstyti į grupes atsižvelgiant į nustatytą diagnozę. Šunys buvo suskirstyti į 11 grupių: poliodontija, dantų akmenys, dantų apnašos, periodontitas, danties lūžis, neišaugęs nuolatinis dantis, lėtinis danties šaknies uždegimas, gingivitas, ėduonis, paradontozė ir emalio hipoplazija. Katės buvo suskirstytos į 8 grupes: dantų akmenys, dantų apnašos, periodontitas, danties lūžis, lėtinis danties šaknies uždegimas, gingivitas, ėduonis ir paradontozė.
Įvertinus šunų ir kačių dantų ir apydančio būklę atitinkamai buvo paskiriamas konservatyvus arba chirurginis gydymas ir stebimas gydymo veiksmingumas ir efektyvumas.
31 Tyrimai atlikti laikantis 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. XI – 2271 ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų naudojimą eksperimentams.
Statistiniai skaičiavimai buvo vykdomi taikant statistinių duomenų apdorojimo programų paketus – Microsoft Excel 2013. Skaičiuoti statistiniai rodikliai:
Pasiskirstymai, procentais.
32 3. REZULTATAI
2016 – 2017 metų laikotarpiu ištyrėme 31 katę iš kurių 15 kačių sirgo 2 ligomis, o 5 – 3 ligomis, kadangi dantų ir apydančio ligos pasireiškia greta viena kitos, skaičiuojant jas išskirstėme atskirai pagal patologijas, todėl statistiniuose skaičiavimuose minimas 57 kačių skaičius. Tuo pačiu laikotarpiu ištyrėme 147 šunis, iš kurių 52 šunys sirgo 2 ligomis, 21 šuo – 3 ligomis, 2 – 4 ligomis, todėl statistiniuose skaičiavimuose minimas 247 šunų skaičius.
Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad 24 šunys sergantys poliodontija, 96 šunys turintys dantų akmenis, 7 – dantų apnašas, 53 – sergantys periodontitu, 5 – turintys danties lužį, 1 šuo su neišaugusiu nuolatiniu dantimi, 10 – sergančių lėtiniu danties šaknies uždegimu, 36 – gingivitu, 7 – turėjo ėduonį, 7 – sirgo paradontoze ir 1 šuo sirgo įgimta emalio hipoplazija.
Dantų akmenys sudarė didžiąją apžvelgtų gyvūnų grupę – 96 vnt. (38.9 proc.), mažiausią dalį sudarė emalio hipoplaziją ir neišaugusį nuolatinį dantį turėję šunys – po 1 vnt. (0.4 proc.). Tirtų šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymo procentinė sudėtis pateikta 30 paveiksle.
30 pav. Šunims diagnozuotų dantų ir apydančio ligų procentinė sudėtis.
33 Atlikus tyrimą iš dalyvavusių kačių buvo nustatyta, kad 20 kačių turėjo dantų akmenis, 4 – dantų apnašas, 6 katės sirgo periodontitu, 5 turėjo danties lužį, 3 sirgo paradontoze, 3 – lėtiniu danties šaknies uždegimu, 15 – gingivitu ir 1 katė turėjo dantų ėduonį.
Dantų akmenys sudarė didžiąją apžvelgtų gyvūnų grupę – 20 vnt (35,1 proc.), mažiausią dalį sudarė dantų ėduonis – 1 vnt. (1,8 proc.). Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymo procentinė sudėtis pateikta 31 paveiksle.
31 pav. Katėms diagnozuotų dantų ir apydančio ligų procentinė sudėtis.
34 32 pav. Periodontitu sergantis 6 m 33 pav. Periodontitu serganti 11 m mišrūnų Toiterjerų veislės šuo (asmeninė nuotrauka). veislės katė (asmeninė nuotrauka).
Analizuodami šunų lyties (patinas n = 122, patelė n = 125) įtaką dantų ir apydančio ligoms rastis, mes gavome tokius duomenis: poliodontija – patinai 15 vnt., patelės 9 vnt.; dantų akmenys – patinai 48 vnt., patelės 48 vnt.; dantų apnašos – patinai 5 vnt., patelės – 2 vnt.; periodontitas – patinai 26 vnt., patelės 27 vnt.; danties lūžis – patinai 2 vnt., patelės 3 vnt.; neišaugęs nuolatinis dantis – patinai 1 vnt., patelės 0 vnt.; gingivitas – patinai 18 vnt., patelės 18 vnt.; ėduonis – patinai 2 vnt., patelės 5 vnt.; paradontozė – patinai 2 vnt., patelės 5 vnt.; emalio hipoplazija – patinai 0 vnt., patelės 1 vnt.
Mes nustatėme, kad gyvūnų lytis daro įtaką dantų ir apydančio ligoms, tačiau ši įtaka nėra vienareikšmė, ji priklauso nuo kai kurių kitų faktorių, tokių kaip genetika, veislė, šėrimo tipas, laikymo sąlygos ir kt. Periodontitu, danties lūžiu, lėtiniu danties šaknies uždegimu, ėduonimi, paradontoze ir emalio hipoplazija patelės serga dažniau nei patinai. Poliodontiją, dantų akmenis, dantų apnašas ir gingivitą patinams diagnozavome dažniau nei patelėms.
35 34 pav. Šunų lyties įtaka dantų ir apydančio ligų pasiskirstymui.
Dantų akmenys dažniausiai pasitaikanti liga tarp mažų šunų veislių ir antra dažniausiai pasitaikanti problema tarp visų snukio ertmės organų ligų (35 pav.).
35 pav. Dantų akmenys 3 m. Jorkšyro terjerų veislės šuniui (asmeninė nuotrauka).
Gydymui tiek katėms tiek šunims buvo naudojamas dantų akmenų šalinimas specialiu ultragarsiniu skaleriu ir po akmenų pašalinimo buvo naudojamas dantų poliravimas lėtaeigiu grąžtu
0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0 12,3 39,3 4,1 21,3 1,6 0,8 2,5 14,8 1,6 1,6 7,2 38,4 1,6 21,6 2,4 5,6 14,4 4 4 0,8 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS P R O C .
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
Vyr. (n=122)
36 panaudojant specialias dantų pastas, kurių sudėtyje yra chlorheksidino ir nėra fluoro. Po procedūros gijimo periodas vidutiniškai trukdavo apie 2 dienas, kol gyvūnas atsigaudavo po narkozės ir pilnai galėdavo gyventi pilnavertį gyvenimą. Tam tikslui po procedūros buvo naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (meloxicam, carprofen, ketoprofen). Gydymo efektyvumas po dantų akmenų valymo skaleriu 96,55 proc. (112/116).
Analizuodami kačių lyties (patinas n = 41, patelė n = 16) įtaką dantų ir apydančio ligoms rastis, mes gavome tokius duomenis: dantų akmenys – patinai 14 vnt., patelės 6 vnt.; dantų apnašos – patinai 3 vnt., patelės – 1 vnt.; periodontitas – patinai 6 vnt., patelės 0 vnt.; danties lūžis – patinai 3 vnt., patelės 2 vnt.; gingivitas – patinai 13 vnt., patelės 2 vnt.; ėduonis – patinai 1 vnt., patelės 0 vnt.; paradontozė – patinai 0 vnt., patelės 3 vnt.
Mes nustatėme, kad kačių lytis daro įtaką dantų ir apydančio ligų pasireiškimui. Dantų akmenimis, danties lūžiu, parodontoze ir lėtiniu danties šaknies uždegimu patelės serga dažniau negu patinai. Dantų apnašas, periodontitą ir gingivitą patinams diagnozavome dažniau nei patelėms.
Nustatėme, kad tiek patinams (34,1 proc.), tiek patelėms (37,5 proc.) daugiausiai diagnozuota dantų akmenys. Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal lytį pateiktas 36 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p < 0,05 (p = 0.041) (žr. 36 pav.).
36 pav. Kačių lyties įtaka dantų ir apydančio ligų pasiskirstymui.
0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 34,1 7,3 14,6 7,3 2,4 31,7 2,4 37,5 6,25 12,5 18,75 12,5 12,5 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS , P R O C .
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
Vyr. (n=41)
37 Mes tyrėme ir nustatėme šunų amžiaus įtaką dantų ir apydančio ligoms. Gavome tokius duomenis:
iki 2 m. amžiaus grupėje (n=24) diagnozavome 21 vnt. poliodontijos atvejį, 2 vnt. dantų apnašų, 1 vnt. danties lūžių.
2 – 4 m. amžiaus grupėje (n=24) diagnozuota 10 vnt dantų akmenų, 4 periodontito, 3 dantų apnašų ir gingivito, 2 poliodontijos ir 1 danties lūžį bei emalio hipoplaziją.
5 – 7 m amžiaus grupėje (n=71) diagnozuota 35 vnt. dantų akmenų, 15 periodontito, 8 gingivito, 4 ėduonies, 3 danties lūžio ir paradontozės, 2 lėtinio danties šaknies uždegimo, 1 poliodontijos atvejis.
8 - 9 m. amžiaus grupėje (n=47) diagnozuota 20 dantų akmenų, 12 periodontito, 10 gingivito, 4 lėtinio danties šaknies uždegimo, 1 dantų apnašų atvejis.
≥10 m. amžiaus grupėje (n=81) diagnozuota 31 dantų akmenų, 22 periodontito, 15 gingivito, 4 paradontozės ir lėtinio danties šaknies uždegimo, 1 dantų apnašų ir neišaugusio nuolatinio danties atvejis.
38 37 pav. Šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal amžių.
Tiriant ir nustatant kačių amžiaus įtaką dantų ir apydančio ligoms, gavome tokius duomenis: iki 2 m. amžiaus grupėje (n=1) diagnozavome 1 lėtinio danties šaknies uždegimo atvejį. 2 – 4 m. amžiaus grupėje (n=8) diagnozuoti po 2 dantų akmenų, dantų apnašų ir danties lūžio
atvejai, po 1 gingivito ir ėduonies atvejį.
5 – 7 m amžiaus grupėje (n=9) diagnozuota po 3 dantų akmenų ir gingivito atvejus, 2 danties lūžius, 1 periodontito atvejį.
8 - 9 m. amžiaus grupėje (n=5) diagnozuota po vieną dantų akmenų, dantų apnašų, periodontito ir 2 gingivito atvejus.
≥10 m. amžiaus grupėje (n=34) diagnozuota 13 dantų akmenų, 10 gingivito, 4 periodontito, 3 paradontozės, 2 lėtinio danties šaknies uždegimo, po 1 dantų apnašų ir danties lūžio atvejį. Mes nustatėme, kad dantų akmenys daugiausiai pasireiškia ≥10 m. amžiaus grupėje (38,2 proc.), dantų apnašos pasireiškia 2 – 4 m. amžiaus grupėje (25 proc.), periodontitas - ≥10 m. amžiaus grupėje (11.8 proc.), danties lūžiai 2 – 4 m. amžiaus grupėje (25 proc.), paradontozė - ≥10 m. amžiaus grupėje (8,8 proc.), lėtinis danties šaknies uždegimas - iki 2 m. amžiaus grupėje (100 proc.), gingivitas
0 20 40 60 80 100 iki 2 m. (n=24) 2-4 m. (n=23) 5-7 m. (n=71) 8-9 m. (n=47) ≥10 m. (n=81) 87,5 8,3 1,4 41,7 49,3 42,6 38,3 8,3 12,5 2,1 1,2 16,7 21,1 25,5 27,2 4,2 4,2 4,2 1,2 2,8 8,5 4,9 12,5 11,3 21,3 18,5 5,6 3,7 4,2 4,9 4,2
DANTŲ IR APYDANČIO LIGŲ PASISKIRSTYMAS, PROC.
A MŽ IAU S G R U P Ė S Emalio hipoplazija Paradontozė Ėduonis Gingivitas
39 - 8 – 9 m amžiaus grupėje (40 proc.), ėduonis - 2 – 4 m. amžiaus grupėje (12,5 proc.). Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal amžių pateiktas 38 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p < 0,05 (p = 0,038) (žr. 38 pav.).
38 pav. Kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal amžių.
Analizuodami pašaro įtaką šunų dantų ir apydančio ligų pasireiškimui nustatėme, kad:
Šlapiu (konservai) pašaru šeriamiems šunims (n=64) dantų akmenys pasireiškė 39 vnt., periodontitas 11 vnt., gingivitas 7 vnt., poliodontija 4 vnt., po 1 vnt., pasireiškė dantų apnašos, ėduonis ir paradontozė.
Sausą pašarą gaunantiems šunims (n=107) dantų akmenys 27 vnt., periodontitas 25 vnt., gingivitas 20 vnt., poliodontija 14 vnt., po 4 vnt. pasireiškė dantų apnašos, danties lūžis, lėtinis danties šaknies uždegimas ir paradontozė, ėduonis 3 vnt, po 1 vnt. pasireiškė neišaugęs nuolatinis dantis ir emalio hipoplazija.
Mišrų pašarą (sausą, nuo stalo arba konservus) gaunantiems šunims (n=76) pasireiškė dantų akmenys 30 vnt., periodontitas 17 vnt., gingivitas 9 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas ir poliodontija pasireiškė po 6 vnt., ėduonis 3 vnt., paradontozė ir dantų apnašos po 2 vnt., danties lūžis 1 vnt.
Nustatėme, kad tik konservus gaunantiems šunims daugiausiai pasireiškė dantų akmenys (60,9 proc.), tik sausą pašarą gaunantys šunys daugiausia turėjo problemų su dantų akmenimis (25,2 proc.),
40 mišrų pašarą gaunantys šunys daugiausia bėdų turėjo su dantų akmenimis (39,5 proc.). Tirtų šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal šėrimo tipą pateiktas 39 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p < 0,05 (p = 0,049) (žr. 39 pav.).
39 pav. Šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal šėrimo tipą.
Analizuodami pašaro įtaką kačių dantų ir apydančio ligų pasireiškimui nustatėme:
Šlapiu (konservai) pašaru šeriamoms katėms (n=16) dantų akmenys 12 vnt., gingivitas 2 vnt., periodontitas, lėtinis danties šaknies uždegimas pasireiškė po 1 vnt.
Sausą pašarą gaunančioms katėms (n=29) gingivitas 9 vnt., dantų akmenys 7 vnt., periodontitas ir danties lūžis po 4 vnt., dantų apnašos ir paradontozė po 2 vnt., ėduonis pasireiškė 1 vnt.
Mišrų pašarą (sausą, nuo stalo arba konservus) gaunančioms katėms (n=12) gingivitas 4 vnt, dantų apnašos ir lėtinis danties šaknies uždegimas po 2 vnt., dantų akmenys, periodontitas, danties lūžis ir paradontozė pasireiškė po 1 vnt.
Nustatėme, kad tik konservus gaunančioms katėms daugiausiai pasireiškė dantų akmenys (75,0 proc.), tik sausą pašarą gaunančios katės daugiausia turėjo problemų su gingivitu (31,0 proc.), mišrų pašarą gaunančios katės daugiausia sirgo gingivitu (33,3 proc.). Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal šėrimo tipą pateiktas 40 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p < 0,05 (p = 0,039) (žr. 40 pav.). 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 6,3 60,9 1,6 17,2 10,9 1,6 1,6 13,1 25,2 3,7 23,4 3,7 0,9 3,7 18,7 2,8 3,7 0,9 7,9 39,5 2,6 22,4 1,3 7,9 11,8 3,9 2,6 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS , P R O C .
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
41 40 pav. Kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal šėrimo tipą.
Analizuodami laikymo sąlygų įtaką šunų dantų ir apydančio ligų pasireiškimui, mes nustatėme tokius rodiklius:
Uždaru laikymo būdu (n=204) laikomiems šunims pasireiškė dantų akmenys 80 vnt., periodontitas 41 vnt., gingivitas 28 vnt., poliodontija 24 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas 9 vnt., dantų apnašos ir ėduonis po 6 vnt. paradontozė 5 vnt., danties lūžis 4 vnt., neišaugęs nuolatinis dantis pasireiškė 1 vnt.
Atviru laikymo būdu (n=43) laikomiems šunims pasireiškė dantų akmenys 16 vnt., periodontitas 12 vnt., gingivitas 8 vnt., paradontozė 2 vnt., dantų apnašos, danties lūžis, lėtinis danties šaknies uždegimas, ėduonis ir emalio hipoplazija po 1 vnt.
Nustatėme, kad namuose laikomiems šunims dažniausiai diagnozuoti dantų akmenys (39,2 proc.), lauke laikomi gyvūnai daugiausiai susidurdavo su dantų akmenimis (37,2 proc.)
Tirtų šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal laikymo būdą pateiktas 41 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p < 0,05 (p = 0,238) (žr. 41 pav.).
0,0 20,0 40,0 60,0 80,0 75 6,3 6,3 12,5 24,1 6,9 13,8 13,8 6,9 31 3,4 8,3 16,7 8,3 8,3 8,3 16,7 33,3 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS , P R O C .
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
42 41 pav. Šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal laikymo sąlygas.
Analizuodami laikymo sąlygų įtaką kačių dantų ir apydančio ligų pasireiškimui, mes nustatėme tokius rodiklius:
Uždaru laikymo būdu (n=31), tirtoms katėms pasireiškė dantų akmenys 10 vnt., gingivitas 7 vnt., dantų apnašos, periodontitas ir lėtinis danties šaknies uždegimas po 3 vnt., danties lūžis ir paradontozė po 2 vnt., ėduonis pasireiškė 1 vnt.
Atviru laikymo būdu (n=14) augintoms katėms, pasireiškė gingivitas 4 vnt., dantų akmenys ir periodontitas po 3 vnt., danties lūžis 2 vnt., dantų apnašos ir paradontozė po 1 vnt.
Mišriu laikymo būdu (n=12) gyvenančioms katėms, pasireiškė dantų akmenys 7 vnt., gingivitas 4 vnt., danties lūžis 1 vnt.
Nustatėme, kad namuose laikomoms katėms dažniausiai diagnozuoti dantų akmenys (32,3 proc.), lauke gyvenančioms katės daugiausiai sirgo gingivitu (28,6 proc.). Tiek namuose tiek lauke laikomos katės daugiausiai sirgo gingivitu (33,3 proc.). Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal laikymo sąlygas pateiktas 42 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p > 0,05 (p = 0,611) (žr. 42 pav.). 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0 11,8 39,2 2,9 20,1 2,0 0,5 4,4 13,7 2,9 2,5 37,2 2,3 27,9 2,3 2,3 18,6 2,3 4,7 2,3 DA NTŲ IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P AS IS K IRS T YMAS , P RO C.
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
Uždaras (n=204)
43 42 pav. Kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal laikymo sąlygas.
Analizuodami veislės įtaką šunų dantų ir apydančio ligų pasireiškimui, mes nustatėme tokius rodiklius:
Mišrūnams (n=65) pasireiškė dantų akmenys 28 vnt., periodontitas 14 vnt., gingivitas 9 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas 4 vnt.,ėduonis 3 vnt., poliodontija, paradontozė ir dantų apnašos po 2 vnt., danties lūžis 1 vnt.
Jorkšyro terjerams (n=61) pasireiškė dantų akmenys 25 vnt., periodontitas 14 vnt., gingivitas 9 vnt., poliodontija 8 vnt., dantų apnašos ir paradontozė po 2 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas 1 vnt.
Toiterjerams (n=16) pasireiškė dantų akmenys 6 vnt., periodontitas 5 vnt., poliodontija 3 vnt., gingivitas ir paradontozė po 1 vnt.
Pinčeriams (n=16) dantų akmenys pasireiškė 5 vnt., periodontinas 4 vnt., gingivitas 3 vnt., poliodontija, dantų apnašos, lėtinis danties šaknies uždegimas, paradontozė po 1 vnt,
Trumpaplaukiams taksams (n=10) pasireiškė lėtinis danties šaknies uždegimas 3 vnt., dantų akmenys, poliodontija ir periodontitas 2 vnt., danties lūžis 1 vnt.
Kitų veislių (n=79) šunims pasireiškė dantų akmenys 30 vnt., periodontitas ir gingivitas po 14 vnt., poliodontija 8 vnt., ėduonis 4 vnt., danties lūžis 3vnt., dantų apnašos 2 vnt., neišaugęs nuolatinis dantis, lėtinis danties šaknies uždegimas, paradontozė ir emalio hipoplazija po 1 vnt. 32,3 9,7 9,7 6,5 6,5 9,7 22,6 3,2 21,4 7,1 21,4 14,3 7,1 28,6 58,3 8,3 33,3 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS , P R O C .
DANTŲ IR APYDANČIO LIGOS
44 Nustatėme, kad mišrūnų tarpe daugiausia pasitaikė dantų akmenų atvejų (43,1 proc.), tarp Jorkšyro terjerų – dantų akmenų (41,0 proc.), tarp toiterjerų – dantų akmenų (37,5 proc.), tarp pinčerių – dantų akmenų (31,3 proc.), tarp trumpaplaukių taksų – lėtinis danties šaknies uždegimas (30 proc.), tarp kitų veislių – dantų akmenų (38,0 proc.). Tirtų šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal veislę pateiktas 43 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p > 0,05 (p = 0,387) (žr. 43 pav.).
43 pav. Šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal veislę.
Analizuodami veislės įtaką kačių dantų ir apydančio ligų pasireiškimui, mes nustatėme tokius rodiklius:
Mišrūnės (n=38) katės turėjo problemą su dantų akmenimis 13 vnt., gingivitu 10 vnt., danties lūžiu 5 vnt., periodontitu 4 vnt.,paradontoze 3 vnt., dantų apnašos 2 vnt., ėduonis pasireiškė tik1 vnt. 3,1 13,1 18,8 6,3 20 10,1 43,1 41 37,5 31,3 20 38 3,1 3,3 6,3 2,5 21,5 23 31,3 25 20 17,7 1,5 10 3,8 1,3 6,2 1,6 6,3 30 1,3 13,8 14,8 6,3 18,8 17,7 4,6 5,1 3,1 3,3 6,3 6,3 1,3 1,3 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 Mišrūnas (n=65) Jorkšyro terjeras (n=61) Toiterjeras (n=16) Pinčeris (n=16) Trumpaplaukis taksas (n=10) Kitos veislės (n=79)
DANTŲ IR APYDANČIO LIGŲ PASISKIRSTYMAS, PROC.
45 Egzotų trumpaplaukių (n=3) veislės katėms pasireiškė dantų akmenys 2 vnt., gingivitas 1 vnt. Siamo (n=4) veislės katėms pasireiškė dantų apnašos 2 vnt., dantų akmenys ir gingivitas po 1
vnt.
Persų (n=3) veislės katėms pasireiškė dantų akmenys, lėtinis danties šaknies uždegimas ir gingivitas po 1 vnt.
Kitų veislių (n=9) katėms pasireiškė dantų akmenys 3 vnt., periodontitas, gingivitas ir lėtinis danties šaknies uždegimas po 2 vnt.
Nustatėme, kad mišrūnių tarpe daugiausia pasitaikė dantų akmenų atvejų (34,2 proc.), tarp Egzotų trumpaplaukių – dantų akmenų (66,7 proc.), tarp Siamo – dantų apnašos (50,0 proc.), tarp Persų – dantų akmenų, gingivito, lėtinio danties šaknies uždegimo (33,3 proc.), tarp kitų veislių – dantų akmenų (33,3 proc.). Tirtų kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal veislę pateiktas 44 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p > 0,05 (p = 0,299) (žr. 44 pav.).
44 pav. Kačių dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal veislę.
Analizuodami simptomų įtaką šunų dantų ir apydančio ligų pasireiškimui, mes nustatėme tokius rodiklius:
Esant halitozei šunims (n=69) pasireiškė dantų akmenys 61 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas 5 vnt., paradontozė 3 vnt.
Šunų paraudusiomis dantenomis (n=29) pasireiškė gingivitas 16 vnt., dantų apnašos 6 vnt., periodontitas 4 vnt., dantų akmenys 3 vnt.
0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 34,2 66,7 25 33,3 33,3 5,3 50 10,5 22,2 13,2 7,9 33,3 22,2 26,3 33,3 25 33,3 22,2 2,6 D A N T Ų IR A P Y D A N Č IO L IG Ų P A SISK IRS T Y MAS , P R O C .
TIRIAMŲJŲ KAČIŲ VEISLĖ
46 Kraujavimu iš dantenų (n=37) pasireiškė gingivitas 19 vnt., poliodontija 8 vnt., periodontitas
5 vnt., danties lūžis 3 vnt., dantų akmenys ir paradontozė po 1 vnt.
Atsiradus padidėjusiam seilėtekiui (n=40) pasireiškė dantų akmenys 30 vnt., periodontitas 8 vnt., dantų apnašos ir gingivitas po 1 vnt.
Nesant jokių simptomų pasireiškimui (n=23) šunims pasireiškė poliodontija 16 vnt., ėduonis 3 vnt., danties lūžis 2 vnt., neišaugęs nuolatinis dantis ir emalio hipoplazija po 1 vnt.
Esant skausmui, dėl jo atsisakant ėsti (n=49) pasireiškė periodontitas 36 vnt., lėtinis danties šaknies uždegimas 5 vnt., ėduonis 4 vnt., paradontozė 3 vnt. ir dantų akmenys 1vnt.
Nustatėme, kad esant halitozės požymiams daugiausiai pasireiškė dantų akmenys (88,4 proc.), paraudusių dantenų atveju – gingivitas (55,2 proc), kraujavimo iš dantenų atveju – gingivitas (51,4 proc.), padidėjusio seilėtekio atveju – dantų akmenys (75 proc.), nepasireiškiant jokiems simptomams – poliodontija (69,6 proc), atsiradus skausmo požymiams – periodontitas (73,5 proc.) Tirtų šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal simptomų pasireiškimą pateiktas 45 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p < 0,05 (p = 4,52758E-74) (žr. 45 pav.).
45 pav. Šunų dantų ir apydančio ligų pasiskirstymas pagal pasireiškusius simptomus.
Poliodontija buvo dažniausiai pasitaikanti liga tarp visų burnos ertmės organų ligų nepasireiškiant jokiems simptomams (46 pav.).
