SLAUGYTOJŲ BENDRAVIMO SU PACIENTŲ ARTIMAISIAIS PATIRTIS VAIKŲ PRIĖMIMO POSKYRYJE: IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

OVIDIJA JAKUČIONIENĖ

SLAUGYTOJŲ BENDRAVIMO SU PACIENTŲ ARTIMAISIAIS

PATIRTIS VAIKŲ PRIĖMIMO POSKYRYJE: IŠŠŪKIAI IR

GALIMYBĖS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc., dr. Rūta Butkevičienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė Parašas

2015m. ...mėn. ...d.

SLAUGYTOJŲ BENDRAVIMO SU PACIENTŲ ARTIMAISIAIS

PATIRTIS VAIKŲ PRIĖMIMO POSKYRYJE: IŠŠŪKIAI IR

GALIMYBĖS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc., dr. Rūta Butkevičienė 2015m. ...mėn. ...d. Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Ovidija Jakučionienė 2015m. ...mėn. ...d. 2015m. ...mėn. ...d.

KAUNAS, 2015

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAI ... 10

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11

1.1. Bendravimo samprata: bendravimą įtakojantys komponentai ... 11

1.1.1. Asmenybės įtaka bendravimui ... 12

1.1.2. Aplinkybių įtaka bendravimui ... 14

1.1.3. Organizacijos kultūros įtaka bendravimui ... 16

1.2. Bendravimas slaugytojos profesinėje veikloje ... 17

1.3. Slaugytojų bendravimas su pacientų artimaisiais skubios pagalbos skyriuose: bendravimo aspektai ir kliūtys ... 20

1.3.1. Su darbo organizavimu susiję stresoriai, turintys įtakos skubios pagalbos skyrių slaugytojų bendravimui su pacientų artimaisiais ... 20

1.3.2. Asmeninių savybių ir aplinkos įtaka skubios pagalbos skyriaus slaugytojų bendravimui su pacientų artimaisiais ... 22

1.4. Veiksniai, padedantys išvengti streso skubios pagalbos skyrių slaugytojų darbe ... 27

2. TYRIMO METODIKA ... 30

2.1. Metodologinis pagrindimas ... 30

2.2. Tiriamoji grupė ... 30

2.3. Duomenų rinkimo būdas ... 31

2.4. Duomenų rinkimo procesas ir duomenų analizė ... 32

2.5. Rezultatų patikimumas ir pagrįstumas ... 32

2.6.Tyrimo etika ... 32

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34

3.1.Vaikų skubios pagalbos (priėmimo) poskyrio išskirtinumas ... 35

3.2. Slaugytoja – „ţemesnis rangas“? ... 39

3.3. Nauji iššūkiai bendravimui ... 44

3.4. Bendravimą įtakojančios aplinkybės ... 47

3.5. Slaugytojų profesiniai lūkesčiai... 55

IŠVADOS ... 61

REKOMENDACIJOS TOLIMESNIEMS TYRIMAMS ... 62

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63

PUBLIKACIJOS ... 64

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65

SANTRAUKA

Jakučionienė O. Slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtis vaikų priėmimo poskyryje: iššūkiai ir galimybės, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. R.Butkevičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, - 74 p.

Darbo tikslas - atskleisti slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį Vaikų priėmimo poskyryje.

Tyrimo klausimai. Su kokias iššūkiais susiduria vaikų priėmimo skyriaus slaugytojai bendraudami su pacientų artimaisiais?; Kokių pokyčių reikėtų vaikų priėmimo poskyryje siekiant pozityvaus slaugytojų ir paciento artimųjų bendravimo?

Tyrimo metodika. Kokybinis tyrimas atliktas pusiau struktūruoto interviu būdu. Duomenys buvo renkami nuo 2014 metų geguţės iki 2014 metų spalio mėnesio. Tyrimas buvo atliekamas LSMULKK, Vaikų konsultacinės poliklinikos vaikų priėmimo poskyryje. Apklausta 15 informantų. Informantai buvo pasirinkti tikslinės atrankos būdu. Vidutinė tyrimo trukmė - 45 min. Visi interviu buvo įrašyti į diktofoną, vėliau iššifruoti ir paversti tekstu. Toliau tekste išskirti reikšminiai kodai – kurie buvo sujungti į potemes, potemės – į temas. Rezultatų patikimumas ir pagrįstumas uţtikrintas taikant tyrimo duomenų trianguliaciją bei kolegų dalyvavimą.

Išvados. Šiame poskyryje ligonių srautas netolygus, kartais susidaro pacientų eilės. Dėl vaiko sveikatos sutrikdymo nerimą ir stresą patiriantys vaiko artimieji ne visada adekvačiai vertina vaiko sveikatos būklę, reiškia nepasitenkinimą. Slaugytojai jaučiasi nuvertinti, patiria pacientų artimųjų atvirai demonstruojamą nepasitikėjimą jų kompetencija. Slaugytojai pastebi, kad bendravimas su pacientų artimaisiais kelia vis naujus iššūkius: vis daţniau susiduriama su išankstine neigiama nuostata medicininės pagalbos atţvilgiu, pacientų artimieji kelia daugiau nepagrįstų reikalavimų, pageidauja dalyvauti atliekant medicinines procedūras. Bendravimo kliuviniai kyla dėl asmeninių savybių ir darbo organizavimo trūkumų. Dėl bendravimo metu patiriamo streso slaugytojai jaučia nesaugumą, baimę, nuovargį, emocinį išsekimą, sumaţėjusį darbingumą. Slaugytojų profesiniai lūkesčiai: didinti slaugytojų profesijos prestiţą visuomenėje, suteikiant adekvatų darbo uţmokestį; gerinti darbo organizavimą skyriuje; uţtikrinti saugumą; sulaukti didesnio kolegų palaikymo; dalyvauti priimant sprendimus bei bendravimo situacijų aptarimuose su psichologu.

SUMMARY

Jakučionienė O. The Nursing Staff Communication Experience with the Families of Patients at Child Admission Unit: Challenges and Opportunities. Master's thesis / scientific supervisor

Associate Professor Dr. R.Butkevičienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2015, - 74 pages.

Aim of the paper : reveal the experience of nursing staff communication with the relatives of patients at the Child Admission Unit.

Qualitative research questions. What challenges does the nursing staff face while

communicating with relatives of patients? What changes should be implemented in Child Admission Unit to ensure a positive nursing staff communication with relatives of patients?

Research Methodology. A qualitative research was conducted employing the method of semi-structured interviews. The research data were collected from May 2014 to October 2014. The research was carried out at Children Out-patient Clinic of PI Kaunas Clinical Hospital under

Lithuanian University of Health Sciences. 15 informants, working as nurses in the Child Admission Unit, were interviewed. The informants had been chosen using target selection method. The average research duration was 45 minutes. All interviews were recorded , then decoded and converted into a text. Consequently, key codes were distinguished in the text; they were all combined into sub-themes which were merged into themes. Data analysis was conducted using test data triangulation and triangulation of researchers. This allowed to ensure the reliability and validity of the data.

Findings. Uneven flow of patients in the Unit sometimes results in queues. Being stressed about their child's health, relatives inadequately evaluate the child's condition expressing their dissatisfaction. Nursing staff feel underestimated, they experience openly demonstrated distrust in their competence. Nurses observe that the communication with relatives of patients is posing new challenges: the staff are increasingly facing negative attitudes concerning medical care; patients' relatives are unreasonable in their demands wishing to participate in medical procedures. Experiencing stress during the communication, nursing staff feel tension, fatigue, emotional exhaustion and reduced working capacity for a substantial period of time.

Professional expectations of nursing staff: increase the prestige of the profession in the society, providing adequate salary for their work; improve work organization in the unit; ensure the security; obtain support from the colleagues; participate in the management of the organization; participate in decision making and discuss communication situations with a psychologist.

PADĖKA

Nuoširdţiai dėkoju savo darbo mokslinei vadovei doc. dr. Rūtai Butkevičienei uţ pagalbą ir reikšmingus patarimus rašant šį baigiamąjį darbą. Ţinios ir patirtis, kuria mielai su manimi dalijosi vadovė suteikė kryptingumo ir aiškumo visame darbo procese. Vadovė padėjo pasiruošti ir įgyti patirties atliekant tyrimą. Malonus bendravimas, pagarba ir padrąsinimas suteikė pasitikėjimo.

Su diţiausia pagarba studentė Ovidija Jakučionienė

SANTRUMPOS

LSMULKK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos SPT – skubios pagalbos tarnyba

LR – Lietuvos Respublika proc. – procentai

m. – metai kt. – kita

ĮVADAS

Darbo aktualumas

Bendravimas su pacientų artimaisiais yra reikšminga slaugytojos profesinės veiklos dalis, pasak V.Grigaliūnienės (2011) – tiesiog „darbo įrankis“. Kai pacientai yra vaikai, bendravimo su jų artimaisiais įgyja dar didesnę svarbą, nes vaikas pats negali sau atstovauti.

LSMULKK Vaikų priėmimo poskyryje priimami vaikai su įvairiais ūmiais sveikatos sutrikimais: intoksikacijomis, traumomis, lėtinių ligų paūmėjimais, uţdegimais, nudegimais, taip pat patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Skyriuje darbas intensyvus ir netolygus, per parą priimama nuo 80 iki 130 pacientų.

Ūmus sveikatos sutrikimas vaiko tėvams ir artimiesiems yra didţiulis stresas, todėl atvykę į priėmimo skyrių jie būna sutrikę, negali suvaldyti savo emocijų, sunkiai suvokia jiems teikiamą informaciją. Tėvų reakcijas lemia jų asmeninės savybės, nuostatos, charakteris, vertybės, vaiko sveikatos būklė. Todėl atvykę į skyrių vaiko artimieji nekantrauja būti tuojau pat apţiūrėti ir suţinoti, kas gresia jų vaikui. Jiems labai reikalinga socialinė parama, apimanti emocinį palaikymą, informavimą (Compton , Galaway, 1999 – cit. iš Butkevičienė, 2008), kurią gali suteikti slaugytojas.

Tyrimai rodo, kad skubios pagalbos skyrių slaugytojai ţymiai daţniau negu kitų skyrių slaugytojai susiduria su agresyviu pacientų artimųjų elgesiu, pasitaiko ne tik psichologinio smurto bet ir fizinės grėsmės atvejų (Kingma, 2001; Angland, Dowling, 2014; Bauman, 2012). Skubios pagalbos slaugytojai bendraudami su pacientais ir jų artimaisiais patiria stresą (Ogundipe et al, 2013; Abou El-Wafa et al, 2015; Kowalenko et al, 2013; Kingma 2001). Skubios pagalbos slaugytojai skundţiasi emociniu išsekimu, dideliu nuovargiu ar net perdegimo sindromu (82,0 – 86,0 proc.) (Hooper, 2014; Adriaenssens, 2012; Garcia – Izquierdo et al, 2012). Panašus tyrimas Lietuvoje parodė, kad slaugytojų tarpe net 90,3 proc. patiria nuolatinį nuovargį (Uţaitė, 2007). Kaip vieną iš slaugytojų nuovargio ir emocinio išsekimo prieţasčių tyrėjai įvardina bendravimo konfliktus ir stresą darbe ( Ben – Zur et al, 2007; Prins et al, 2007). Nustatytas ryšys tarp streso ir profesinių slaugytojų santykių ir su kolegomis, ir su pacientais bei jų artimaisiais - maţiau streso patiriantys slaugytojai išlaiko geresnius bendravimo santykius, o didelį stresą patiriantys slaugytojai daţniau konfliktuoja tarpusavyje ir su pacientais bei jų artimaisiais (Nakakis, Ouzouni, 2008).

Lietuvoje atlikta tyrimų apie slaugytojų patiriamą stresą darbe (Galdikienė, 2007), slaugytojų, slaugančių demencija sergančius asmenis, patirtį (Cyganova, 2006), vaiko negalios poveikį šeimai (Viliušienė, Vyšniauskytė – Rimkienė, 2012), slaugytojų bendravimą su pacientais (Jakevičiūtė, 2011; Štreimikienė, 2009), slaugytojų bendravimą su onkologinėmis ligomis sergančių vaikų artimaisiais (Dolinskaitė, 2010), smurto valdymą skubios pagalbos suaugusiųjų priėmimo skyriuose (Alčauskienė, 2014). Todėl yra aktualu gilintis ir į LSMULKK Vaikų priėmimo poskyrio slaugytojų

bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį, siekiant atskleisti bendravimo kokybę lemiančius veiksnius ir kliuvinius, kad galima būtų siekti geriausio rezultato.

Mokslinis naujumas

Nustatyta, kad suaugusiųjų skubios pagalbos skyriuose slaugytojai patiria psichologinį smurtą: uţgauliojimus (81,2 proc.), grasinimus (67,1 proc.), ir tai neigiamai veikia jų emocinę būseną (Alčauskienė, 2014). Tikėtina, kad ir vaikų skubios pagalbos skyriuose slaugytojai susiduria su tam tikrais sunkumais bendraudami su pacientų artimaisiais. Todėl taikant kokybinį tyrimą, galintį padėti atskleisti kiekvieno tiriamojo individualius tos patirties išgyvenimus, šiame darbe analizuojama Vaikų priėmimo poskyrio, kuriame teikiama skubi pagalba, slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtis.

Praktinė reikšmė

Bendravimas su pacientų artimaisiais kaip sudėtinė slaugytojos profesinės veiklos dalis yra svarbi siekiant suteikti kuo geresnės kokybės sveikatos prieţiūros paslaugas pacientams. Kaip jau buvo minėta, Vaikų priėmimo poskyrio slaugytojų patirtis bendraujant su pacientų artimaisiais nėra nagrinėtas reiškinys Lietuvoje, todėl nėra ţinoma, ar šioje srityje kyla problemų bei sunkumų. Atliktas tyrimas apie bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį LSMULKK Vaikų priėmimo poskyryje atskleis pozityvius ir negatyvius šios patirties aspektus, padės įţvelgti atsirandančių bendravimo kliuvinių ištakas, prieţastis, bendravimo tobulinimo galimybes. Gauti duomenys gali būti panaudoti atliekant tam tikrus pokyčius skyriaus darbo organizavimo srityje, organizuojant slaugytojų papildomą ugdymą, koreguojant profesinio slaugytojų ugdymo programas.

DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAI

Darbo tikslas: atskleisti slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį Vaikų priėmimo poskyryje.

Tyrimo klausimai

1. Su kokias iššūkiais susiduria vaikų priėmimo poskyrio slaugytojai bendraudami su pacientų artimaisiais?

2.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Bendravimo samprata: bendravimą įtakojantys komponentai

Mokslinėje literatūroje ţmonių elgesys vieno su kitu arba grupėje apibrėţiamas įvairiai, naudojant tiek bendravimo, tiek sąveikos terminus. 1 lentelėje pateikiamos kelios apibrėţtys.

1 lentelė. Žmonių tarpusavio sąveikos, bendravimo terminų apibrėžtys

Terminas Apibrėţtis Autorius, metai

Bendravimas Bendravimas apima dviejų ar daugiau ţmonių tarpusavio suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius

Jovaiša, 2007

Sąveika Abipusis, vienas kitą sąlygojančių, objektų veikimas, t.y. vienas kito veikimas, derinant veiksmus

Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, 2000

Bendravimas Bendraudami ţmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, poţiūrius, elgesį ar sukelia stresą

Almonaitienė, 2005

Taigi, ir sąveika ir bendravimas talpina savyje tuos pačius procesus: tai yra dviejų ar daugiau ţmonių tarpusavio santykiai, keitimasis informacija, sutarimas ar konfrontacija, sukelianti teigiamus arba neigiamus jausmus. Slaugytojų sąveika su pacientais ir jų artimaisiais, psichologiniu poţiūriu priskiriama bendravimui (Almonaitienė, 2005).

Bendravimas yra dviejų krypčių sąveika, todėl bendravimo pobūdis priklauso nuo abiejų bendraujančių elgesio. D.G. Myers (2008) teigimu, elgesį veikia mūsų nuostatos ir išorinė aplinka (ţr.1 pav.).

1 pav. Veiksniai, veikiantys elgesį [pagal Myers, 2008, p. 634]

Remiantis paveiksle pateiktais elgesį įtakojančiais veiksniais, galima teigti, kad vaikų skubios pagalbos skyriaus slaugytojų ir pacientų artimųjų bendravimą įtakoja:

 slaugytojų ir pacientų artimųjų asmeninės savybės (nuostatos, vertybės, patirtis); Vidinės

nuostatos

Išorinė įtaka

 aplinkybės (stresinės situacijos ir vaikų artimiesiems ir slaugytojams dėl sunkių traumų, mirties ir t.t.);

 organizacijos kultūra (skyriaus darbo organizavimas, tarpusavio pagalba).

1.1.1. Asmenybės įtaka bendravimui

„Elgesio savitumą lemia tiek jo individualybė, tiek santykis su grupe, grupės normos, vertybinės orientacijos.“[Psichologijos ţodynas, 1993, p.75]. „Nuostata – tai įsitikinimas ir jausmas, kuris parengia tam tikru būdu reaguoti į daiktus, ţmones ir įvykius.“ [Myers, 2000, p. 633]. A.Jacikevičiaus (1994) teigia, jog nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės, glaudţiai susijusios su poreikiais. Slaugytojams tenka bendrauti su pacientais ir jų artimaisiais, turinčiais skirtingus poreikius. Taigi, slaugytojų bendravimą su vaikus lydinčiais asmenimis (tėvais, seneliais, giminaičiais) veikia abiejų pusių – tiek slaugytojos, tiek ir vaiką lydinčiojo asmens nuostatos.

Elgesio pobūdis gali labai skirtis priklausomai nuo individo charakterio, temperamento, patirties, sveikatos ir psichologinės būklės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių. Vertybės skatina mus uţimti tam tikrą poziciją įvairių klausimų ar problemų atţvilgiu, yra sprendimų priėmimo atskaitos taškas, padeda asmenybei pasirinkti tarp kelių alternatyvų (Valickas, 1997). Tam tikri elgsenos standartai susiformuoja vertybių pagrindu ir tampa taisyklėmis, kuriomis remdamiesi individai sprendţia apie savo ir kitų ţmonių veiksmus (Halder, 2002). Susiformavę elgsenos standartai tiek iš slaugytojų tiek iš pacientų ir jų artimųjų pusės neabejotinai įtakoja bendravimo pobūdį. Tyrimais įrodyta, kad „vertybės formuojasi sąveikaujant paveldimumui ir patirčiai - genetiškai galima paaiškinti apie 40 proc. kintamųjų, susijusių su darbo vertybėmis, o likusių 60 proc. dauguma yra priklausomi nuo aplinkos“ [Keller, Bouchard, Arvey, Segal, Dawis, 1992 –cit. iš Kučinskienė, 2003, p. 86]. Pasak Sokolovienės (2000), ţmogaus, kuriam neaiškios jo paties vertybės, elgesys gali būti nenuoseklus, sprendimai impulsyvūs ir neapgalvoti.

Mokslinėje literatūroje konstatuojama, kad elgesys priklauso ir nuo individo išgyvenamų jausmų (Lapė, Navikas, 2003). Tikėtina, kad vaikų skubios pagalbos slaugytojų bendravime su ligonių artimaisiais, jausmai vaidina labai reikšmingą vaidmenį. Netikėtai sutrikdyta, o kartais ir labai sunkiai paţeista vaiko sveikata sukelia gilius išgyvenimo, baimės jausmus jų artimiesiems. Net ir medicinos personalas, teikdamas pagalbą sunkiam ligoniui, emociškai išgyvena. Todėl šie abipusiai bendraujančių asmenų išgyvenimai neišvengiamai daro įtaką bendravimui ir gali keisti bendraujančiųjų elgesį.

Bendravimui didelės įtakos turi ir asmenybės branda. Pasak Sokolovienės (2000), brandi asmenybė nejaučia nuolatinio nerimo dėl to, kaip juos vertina aplinkiniai, analizuoja save, bando

suprasti savo jausmus, įvertinti patirtį, jaučia atsakomybę uţ save. Maslow (2006) teigimu brandţių ţmonių pagrindinis bruoţas yra sąlygiška jų nepriklausomybė nuo fizinės ir socialinės aplinkos. Juos skatina augimo, o ne trūkumo motyvacija, jų pamatinių poreikių patenkinimas nepriklauso nei nuo realaus pasaulio, nei nuo kitų ţmonių, nei nuo kultūros, nei nuo iš išorės gaunamo pasitenkinimo. Todėl tokie ţmonės sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir sunkiomis aplinkybėmis.

A. Maslow (2006) brandţią asmenybę apibūdina taip: patenkinta, laiminga, rami, giedra, taikinga. Jos vertybės, nuostatos, pasirinkimai dideliu mastu remiasi vidiniu ir tikrovės suformuotu pagrindu, o ne reliatyviu ir išoriniu, todėl jie gali patirti daug didesnę frustraciją ir daug geriau ją iškęsti. Jie pajėgūs pakelti ir didesnę kaltę, stipresnius konfliktus ir didesnę gėdą.

Siekiant konstruktyvaus ir pagarbaus bendravimo, bihevioristai ypatingai akcentuoja savireguliacijos išmokimo svarbą, kai asmuo gali efektyviai kontroliuoti savo elgesį. Socialinės-kognityvinės krypties psichologai problemą mato, kaip abipusę sąveiką aplinkos ir asmenybės. Jie apjungia mokymosi, paţinimo ir socialinio elgesio įtakos svarbą asmenybės raidos procese. Jų nuomone, svarbiausias asmenybės aspektas – asmeninės kontrolės jausmas – ar mes išmokstame jaustis galį kontroliuoti aplinką, ar manyti, kad aplinka kontroliuoja mus (Ţukauskienė, 1998). Pasak M. Scott Peck (2011), daţnai kitų ţmonių elgesį priimame kaip puolimą, ir tik atidţiau paanalizvę įsitikiname, kad jokių piktų kėslų jis neturėjo. Emociškai pastovūs ţmonės reaguoja, bendrauja ramiai, kai tuo tarpu emociškai nepastovūs ţmonės – reaguoja audringai ar nenuspėjamai. (Eysenk – cit. iš Watson, 2004).

Kadangi asmenybės branda ir vertybės įtakoja ţmonių bendravimo kokybę, paanalizuosime mokslinėje literatūroje pateikiamas asmenybės teorijas. Asmenybė – tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį, mąstymą bei bendravimą (Allport, 1998). Asmenybės bruoţas - tai stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Asmenybės bruoţai gali būti klasifikuojami į pagrindinius, šalutinius ir šerdinius (Palujanskienė, Tamulynaitė, 2009). Asmenybės teorijos paaiškina elgesį, t.y. duoda schemą, pagal kurią galima interpretuoti įvykius; numato, kaip keisis ţmogaus elgesys tam tikromis aplinkybėmis. R.B.Cattell (1990) išskiria paviršutiniškas (antrines) ir įgimtas (pirmines) asmenybės savybes, kurios dar skirstomos į potipius: konstitucines (nulemtos genetiškai) ir charakterologinės (vystosi besimokant ir įgyjant patirties).

Apibendrinus keleto bruoţų teorijos autorių atliktus tyrimus, buvo sukurtas penkių faktorių modelis, kuris atskleidţia visą asmenybės bruoţų, galinčių įtakoti bendravimo kokybę, skalę (Goldber –cit. iš Justickis, 2003):

 Neurotizmas: neramumas, priešiškumas, polinkis į depresiją, impulsyvumas, jautrumas;  Ekstraversija: aktyvumas, verţlumas, naujų pojūčių troškimas, šiltumas ţmonių

 Atvirumas naujai patirčiai: laki vaizduotė, išsivysčiusi vertybių sistema, groţio pomėgis;

 Palankumas: polinkis pasitikėti aplinkiniais, altruizmas, nuolankumas, nuolaidumas;  Sąmoningumas: kompetencija, pareigos jausmas, pasiekimų poreikis, vidinė drausmė,

apdairumas.

Taigi asmenybė yra organizuota, integrali visuma, sąveikaujanti su aplinka, prisitaikanti prie jos, arba besipriešinanti jai. Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir atitinkantys situaciją. (Jacikevičius, 2003).

Apibendrinant galima teigti, kad bendravimo kokybę lemia individo elgesys, kurį veikia jo nuostatos ir aplinkos veiksniai. Didžiulės įtakos bendravimui turi vertybės, asmenybės branda, priklausomai nuo situacijos ir vidinės būsenos išgyvenami jausmai, gebėjimas kontroliuoti ir valdyti savo elgesį.

1.1.2. Aplinkybių įtaka bendravimui

Slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais pobūdį galima analizuoti pagal R.S. Lazarus streso teoriją. R.S. Lazarus stresą apibūdina, kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gyvybei (Lazarus, Folkman, 1984). Psichologijoje streso proceso eigai apibrėţti daţniausiai ir naudojamas R.S.Lazarus modelis, teigiantis, kad stresas yra procesas, kurį sudaro trys dalys (Lazarus – cit. iš Jusienė, 2003): stresoriaus suvokimas; stresoriaus įvertinimo procesas; streso įveikimas.

R.S.Lazurus (1993) apibrėţia streso įveiką kaip nuolat kintančias paţintines ir elgesio pastangas kontroliuoti, valdyti išorinius ir (arba) vidinius reikalavimus, kurie suvokiami kaip viršijantys asmens galimybes. Galima teigti, kad streso įveikos metu ţmogus stengiasi suvaldyti jam nepalanką aplinkos įtaką tam tikromis kognityvinėmis ir fizinėmis pastangomis, reguliuoja savo elgesį, emocijas ir orientaciją. B.L. Lyon (2000) teigimu, tas pats stresinis įvykis gali skirtingai paveikti įvairius ţmones dėl jų asmenybinių savybių skirtumo bei skirtingos asmens ir aplinkos sąveikos.

Vaikų sveikatos sutrikimas jų tėvams ir artimiesiems yra didelis stresorius. D.G. Myers (2008) teigimu, pacientai dvejopai reaguoja ištikus ligai: 1) vieni pacientai prisiima „gerų“ pacientų vaidmenį, yra nereiklūs, nieko neklausinėja, tačiau viduje vis tiek jie jaučiasi sunerimę, prislėgti, bejėgiai. Kartais gydantieji nepakankamai įvertina geruosius pacientus, skiria jiems maţiau dėmesio, suteikia maţiau informacijos; 2) kiti prisiima „blogų“ pacientų vaidmenis, kurie nelinkę bendradarbiauti, nuolat skundţiasi ir reikalauja. Medicinos personalas gali vengti nemalonių pacientų

arba slopinti jų emocijas tam tikrais vaistais, jei jie gydomi stacionare. Tačiau paminėtos išeitys iš situacijos nėra tinkamos, „stresas, kurį patiria tiek vieni, tiek kiti, susilpnėja, jei jie aktyviai dalyvauja priimant sprendimus, pasirenkant gydymo kursą, numatant tolesnę gydymo eigą.“ [Myers, 2008, p. 604].

Tarpusavio bendravimą gali įtakoti įvairūs nesutarimai ar bendravimo kliūtys, kurių pasekmės neretai yra stresas, turintis neigiamų pasekmių ne tik slaugytojų, bet ir pacientų artimųjų sveikatai bei psichologinei savijautai. Stresą galima traktuoti kaip nespecifinę organizmo reakciją į kenksmingus dirgiklius (Grakauskas, 2004).

Bendravimo pobūdţiui analizuoti pagal Asmenybės bruoţų teoriją vartojamas terminas „bendravimo kliūtys, kliuviniai“. Bendravimo kliūtimis laikomi veiksniai, kurie trukdo suprasti bendravimo partnerį. Gali būti skiriamos supratimo kliūtys (kai bendraujantys pašnekovai nesupranta vienas kito), fonetinės, semantinės bei kitos kliūtys, tokios kaip grasinimas, paliepimas, įsakinėjimas, kritika, vertinimai, pamokslavimai, moralizavimas, gėdijimas, kvotimas, lyginimas, diagnozavimas, nesavalaikiai patarimai ir kt. (Pivorienė, Sturlienė, 2005). Slaugytojai patiria stresą dėl aplinkos reikalavimų ir gebėjimų neatitikčių, dėl įvairių aplinkybių ypač, kai trūksta bendravimo įgūdţių su pacientais bei jų artimaisiais (Sajienė, Vetrenkienė, 2012). Bendravimo stresorių, kliuvinių poveikis bei įveikimo mechanizmas atsispindi 2 paveiksle.

2 pav. Asmenybės bruožų teorijos ir R. S. Lazarus streso modelio sąveika

(sudaryta darbo autorės O. Jakučionienės)

Galima teigti, kad R.S. Lazarus streso modelis ir Asmenybės bruožų teorija pagrįsti tarpusavio sąveika, nes tiek Asmenybės teorijos teiginiai, tiek R.S. Lazarus streso modelio dimensijos koreliuoja tarpusavyje, kur pagrindiniai akcentai priskiriami asmenybei jos įgūdžiams, vertybėms, elgesiui, reakcijai į stresą bei asmenybės sąveikai su aplinka. Ir ypač streso atsiradimas dėl aplinkos sąlygų ir asmenybės motyvų, tikslų neatitikčių bei aplinkos reikalavimų ir gebėjimų neatitikčių, išjudina asmenybės atsaką į stresą bei streso ir bendravimo kliuvinių įveikimo mechanizmą.

1.1.3. Organizacijos kultūros įtaka bendravimui

B. Pajarskienė ir R. Jankauskas (1998) veiksnius, sukeliančius stresą darbe, skiria į devynias grupes. Gali būti darbo uţdavinių sąlygoti veiksniai - monotoniškas, sunkus, nekūrybiškas, atsakingas darbas. Darbo turinio sąlygoti veiksniai būtų negalėjimas priimti sprendimus, autokratiškas vadovavimas. Vaidmens darbe sąlygoti veiksniai - nuolatinis kontaktas su kitais ţmonėmis. Karjeros ir darbo statuso sąlygoti veiksniai - nesaugus darbas, maţas atlyginimas, ribotos karjeros galimybės.

Asmenybė Įgūdţiai Jausmai Vertybės Elgesys (reakcija) Asmenybė Įgūdţiai Motyvai Vertybės Reakcija į stresą Atsakas į stresą

Streso bei bendravimo kliūvinių įveikimo

mechanizmas

Poveikis asmenybei Poveikis asmenybei

Sąveika

Nepatogaus darbo laiko sąlygoti veiksniai - darbas pamainomis, naktimis, viršvalandţiai. Ţmonių tarpusavio santykių sąlygoti veiksniai - blogi santykiai su bendradarbiais ir vadovais, paramos stoka. Ţalingi darbo aplinkos veiksniai - triukšmas, uţterštumas, ribota darbo erdvė. Nepastovaus darbo ar nedarbo sąlygoti veiksniai - baimė prarasti darbą, bedarbystės lygis šalyje. Visų čia paminėtų veiksnių įtaka yra galima skubios pagalbos slaugytojų darbe.

Slaugytojomis daţniausiai dirba moterys. N. Petkevičiūtė ir A. Saudargaitė (2006) savo tyrimu patvirtino, kad moterims įtampą ir stresą darbe daţniausiai sukeliantys veiksniai yra: blogi santykiai su bendradarbiais (30 proc.); vadovų nepripaţinimas ir neįvertinimas (48 proc.); didelis darbo krūvis (57 proc.), augantys reikalavimai darbe (57 proc.).

Darbuotojų pasitenkinimui darbu, geriems tarpusavio santykiams organizacijoje didelė įtakos turi organizacijos valdymo stilius, vadovo pozicija ir elgesys. Organizacijos veiklos sėkmė priklauso (Stoškus, Berţinskienė, 2005):

 Ar priimant sprendimus į jų rengimo ir priėmimo komisijas įtraukiami organizacijos padalinių atstovai;

 Kaip organizuota organizacijos struktūra, pareigų ir atsakomybės pasiskirstymas, vidiniai ryšiai;

 Darbuotojų dalijimosi vertybėmis, jų tarpusavio santykių ir paramos;

 Nuo organizacijos stipriųjų savybių tobulinimo, jų optimalaus panaudojimo;

 Vadovo palaikymo ir rūpinimosi savo darbuotojų tobulinimusi, darbo sąlygomis, psichologiniu darbo klimatu.

A. Sakalo (2003) teigimu, siekiant išvengti bendravimo konfliktų tarp personalo, labai svarbu „organizacijoje sukurti pasitikėjimo atmosferą, pagrįstą bendradarbiavimu ir pasikeitimu informacija; palaikyti teigiamas emocijas, simpatijas, supratimą išklausant kito nuomonę, problemas“ .

1.2. Bendravimas slaugytojos profesinėje veikloje

Slaugytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis", kurį naudodami jie daro poveikį ţmonėms, įgyja pacientų bei jų artimųjų pasitikėjimą (Grigaliūnienė, 2011). Slaugytojai privalo ne tik puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius ne tik su pacientu, bet ir jo artimaisiais – visa tai vyksta per pacientų priėmimą, duomenų rinkimą, informavimą, mokymą, parengimą visoms slaugos procedūroms. Slaugytojai turi sugebėti imtis iniciatyvos, padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą ne tik su pacientu, bet ir jo artimaisiais (Grėbliauskienė, Veličkienė, 2004).

Slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais vaikų skubios pagalbos skyriuje galima nusakyti keliais aspektais:

 Bendravimo svarbą reglamentuoja teisinės normos;

 Bendravimas būtinas, nes vaikai negali dalyvauti sprendimų priėmime – tėvai atstovauja vaiko interesus;

 Bendravimas padeda stabilizuoti artimųjų stresinę būseną siekiant uţtikrinti vaiko emocinį saugumą.

Slaugytojos profesinės veiklos dalis – teikti pacientui ir jo artimiesiems informaciją. Informacijos suteikimo būtinybė yra reglamentuojama LR Sveikatos ministerijos įstatymo (1994), jungtinių tautų Vaiko teisių Konvencijos. Nors įstatyme numatyta, kad „ Informaciją apie ligonio sveikatos būklę teikia gydantis gydytojas ar skyriaus vedėjas. Slaugos personalas neturi teisės teikti tokio pobūdţio informacijos”, slaugytojas, kaip sveikatos prieţiūros specialistas, privalo suteikti pacientams ir jų artimiesiems, ypač, jei pacientai yra maţamečiai vaikai, išsamią informaciją apie priėmimo tvarką, atliekamas manipuliacijas, apie tai, kas yra slaugytojo kompetencijoje.

Bendravimo reikšmingumas yra akcentuotas ir slaugytojo medicinos normoje MN 28, nes slaugytojas privalo mokyti pacientus, suteikti reikiamą informaciją pacientui ir jo artimiesiems išleidţiant pacientą į namus ar kitą sveikatos prieţiūros įstaigą (MN 28, 2011). Bendravimo pagrindai ir kitos su bendravimu susijusios disciplinos yra įtrauktos ir į profesinio slaugytojų rengimo programas.

Atliktame slaugos personalo pasitenkinimo darbu tyrime slaugytojai konstatavo, kad vienas iš jų darbo tikslų - galimybė padėti kitam ţmogui(Keliauskaitė, 2010). Slaugytojai pirmiausiai padės, kai uţmegs tinkamą bendravimo kontaktą su pacientu bei jų artimaisiais, nes slauga bei skubi pagalba prasideda nuo sąveikos tai yra bendravimo. Akių kontaktas, mimika, pamačius bendravimo partnerį, sukuria teigiamą nuostatą jo atţvilgiu. Taip pat ir šypsena, geranoriškas ţvilgsnis, galvos linktelėjimas nuteikia efektyviam bendravimui(Teresevičienė, Gedvilienė, 2000).

Slaugytojų bendravimo su pacientais ir jų artimaisiais tikslas yra sukurti abipusį pasitikėjimą ir supratimą (Ţydţiūnaitė, 2007; Liubarskienė ir kt., 2004). Pasitikėjimas medicinoje reiškia, kad kartais mes savo egzistenciją patikime kitiems. „Pasitikėjimas gali būti apibūdinamas kaip laukimas, kad kiti su tavimi pasielgs atsiţvelgdami į tavo asmenybę. Tik tada, kai yra pasitikėjimas, nereikalingas nuolatinis budrumo jausmas, baiminantis ţalos ir apgaulės.“ [Liubarskienė, Šoliūnienė, Kilius ir kt., 2004, p. 279].

Slaugytoja prieš atlikdama procedūrą privalo [Ţiurlienė, 2004, p. 22]:

 Informuoti pacientą apie būsimos procedūros eigą, paaiškinti savo veiksmus, ką ruošiasi daryti;

 Išklausyti paciento pageidavimus, neignoruoti jų ir nepamiršti, kad kiekvienas asmuo turi teisę į privatumą;

 Neatimti iniciatyvos iš paciento. Paremti, taktiškai pamokyti, paskatinti elgtis taip, kaip yra geriausia toje situacijoje.

Pasak Liubarskienės (2005), iš pagarbos kito ţmogaus gyvenimui turi būti gerbiama teisė ţinoti tiesą. Kas bando slėpti tiesą, neįsigilinę į paciento poreikius, paţeidţia jo orumą, savarankiškumą, teisę rūpintis savimi.

H. R.Wulf ir kt.(2001) teigia, kad medicinos darbuotojas negali ignoruoti savo paciento, kaip autonomiško asmens, teisių. Jis gali nuoširdţiai manyti, kad pacientas gyventų laimingiau neţinodamas tiesos, bet jis negali būti tikras, kad pacientas nori gyventi nerealiame pasaulyje (p. 166). 1996 metais buvo išleistas „Lietuvos respublikos pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas“. Jis uţtikrina pacientui, norinčiam ţinoti (informacija niekada neteikiama ligoniui prieš jo valią!), teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę.

Daugelis mokslininkų (Fegran et al, 2006; Foster at al, 2010; Hopia et al, 2005) paţymi, kad slaugytojai, kaip ir gydytojai, privalo suprasti, kad tik bendradarbiavimas su vaiko tėvais ir artimaisiais priimant sprendimus vaiko gydymo ir slaugymo procese gali padėti pasiekti geriausio rezultato. Mokslininkai akcentuoja, kad, kai vaiko artimieji yra neţinomybėje, jie pasitiki (arba nepasitiki) gydymo įstaigos personalu, nuo kurio priklauso vaiko sveikimo procesas ar netgi likimas. Todėl konstruktyviu bendravimu slaugytojai gali prisidėti prie to, kad būtų suteikta kvalifikuota pagalba, kad pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis būtų kuo didesnis.

A. Gozdzialski ir kt. (2012) teigia, kad pacientų edukacija, išsamus informacijos teikimas visame ligos eigos procese, mokymas, kaip įveikti stresą, nerimą, gali ţymiai pagerinti bendravimo kokybę tarp paciento, jo artimųjų ir medicinos personalo. Dar 1932 metais slaugos literatūroje Limbert paminėta Auksinė taisyklė slaugos procese tebegalioja ir šiandien „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“[Limbert, 1932 – cit. iš Friend, 2012]. Ir toliau slaugytojai savo darbe turi vadovautis aukščiausia etika priimant sprendimus sudėtingose situacijose. Amerikos Slaugytojo etikos kodeksas reikalauja savo darbe vadovautis uţuojauta ir pagarba kiekvienam, nepriklausant nei nuo rasės, nei nuo religijos, nei nuo socialinės padėties.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad vaikų skubios pagalbos skyriaus slaugytojai pagarbiai ir empatiškai bendraudami su savo pacientais ir juos lydinčiais tėvais, globėjais ir kitais šeimos nariais prisideda prie bendro slaugos rezultato, padeda vaikui ir jo artimiesiems įveikti kančią, suteikia jiems būtinų žinių.

1.3. Slaugytojų bendravimas su pacientų artimaisiais skubios pagalbos skyriuose:

bendravimo aspektai ir kliūtys

J. Adriaenssens ir kt. (2015) apibendrindamas 17 tyrimų atliktų per pastaruosius 25 metus, teigia, kad 26 proc. skubios pagalbos slaugytojų kenčia nuo emocinio išsekimo, 35 proc. jaučia nuasmeninimą, 27 proc. - negebėjimą susikoncentruoti atliekant profesines uţduotis. Pagrindinės prieţastys gali būti skiriamos į tris grupes:

 Individualios savybės (asmeninės savybės ir atsparumas stresui, streso įveikos įgūdţiai). Jautresni yra jaunesnio amţiaus, neturinčios atsparumo stresui ir naudojančios streso vengimo strategiją slaugytojai.

 Darbo specifika (daţnas susidūrimas su sunkiomis traumomis, mirtimi, konfliktai ir stresas).

 Darbo organizavimo struktūra (dideli darbo krūviai, darbo reikalavimai, darbo kontrolė, socialinės paramos stoka).

1.3.1. Su darbo organizavimu susiję stresoriai, turintys įtakos skubios pagalbos

skyrių slaugytojų bendravimui su pacientų artimaisiais

S. French ir kt.. (2000) atliktų tyrimų išvadose paţymi tokius su darbo aplinka susijusius veiksnius, įtakojančius slaugytojų stresą:

 Netinkamas profesinis pasiruošimas, asmenybės netinkamumas profesijai;

 Susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;

 Konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe;

 Nesutarimai su vyresniąja slaugytoja;

 Nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais slaugytojais;

 Diskriminacija kolektyve;

 Per didelis darbo krūvis;

 Netikrumas dėl gydymo;

R. Bruţiėnė (2005), tyrusi slaugytojų patiriamo streso darbe veiksnius, reikšmingiausiais paţymi: neigiamas mikroklimatas darbo kolektyve (kolegos nesirūpina vieni kitais, nesidţiaugia kitų darbo pasiekimais, trūksta pagarbos iš vadovų pusės, vadovai nepaaiškina skiriamų uţduočių konteksto); priklausomybė nuo kitų asmenų, atsakingas ir sunkus darbas, nepatogus darbo laikas

(pamainomis, naktimis, viršvalandţiai), maţas atlygis uţ darbą, ţalingi aplinkos veiksniai (infekcija, fizinė izoliacija, ribota darbo erdvė).

E. Greenglass ir R. Burke (2000) tyrimais nustatė, kad reikšmingiausi slaugytojų stresą sąlygojantys veiksniai: didelis darbo krūvis, emocinis išsekimas, maţas pasitenkinimas darbu, maţos karjeros galimybės, nepakankamas darbo saugumas.

Pastaruoju metu plačiai diskutuojama, ar leisti vaikų artimiesiems dalyvauti atliekant procedūras ar reanimuojant. Daugelis mokslininkų pasisako uţ į šeimą orientuotą slaugą, kai slaugytojų ir vaiko artimųjų veiksmai vienijami bendram kokybiškos slaugos labui. Pagal šią filosofiją ligonių tėvai, šeimų nariai ar kiti artimi asmenys įtraukiami į sprendimų priėmimą dėl ligonio gydymo ir slaugos, dalyvauja atliekant medicinines procedūras, net ir gaivinant mirštančius ligonius. Deja, ne visi medicinos darbuotojai tam pritaria. K. Brown (2008) tyrimo duomenimis, tik 17 proc. gydytojų ir 36 proc. slaugytojų pasisako uţ artimųjų dalyvavimą atliekant medicinines procedūras, o artimųjų dalyvavimui reanimuojant ligonį prieštarauja net 65 proc. medikų.

Teikiant pagalbą vaikams skubios pagalbos skyriuje, į šeimą orientuota slauga ypač rekomenduojama, remiantis tuo, kad pacientas geriausiai suprantamas jo šeimos, kultūros, vertybių kontekste. Vaikas, dalyvaujant jo artimiesiems, jaučiasi saugesnis, patiria maţesnį stresą. Sutelkus šeimos ir slaugos specialistų pastangas padedama optimizuoti vaiko slaugą ( O„Malley et al, 2008).

Pasaulyje pastaraisiais metais atlikta daug tyrimų, ar šeimos narių dalyvavimas gaivinant sunkius ligonius yra teigiamas dalykas. Farah ir kt. (2007) tvirtina, kad tyrimai pagrindţia šeimos narių dalyvavimo pozityvumą tiek bendrame slaugos procese, tiek ir gaivinant sunkius ligonius ir siūlo gydymo įstaigų politikoje į šeimą orientuotai slaugai skirti deramą dėmesį siekiant įgyvendinti holistinį poţiūrį į slaugos procesą. K.Oman ir kt. (2010) teigia, kad tyrimų duomenimis net 88 proc. atvejų artimųjų ir šeimos narių dalyvavimas ligonių reanimacijoje neturėjo jokio neigiamo poveikio.

R.G. Glenn ir G. Treston (2007) Australijoje tyrė, ar tėvų dalyvavimas atliekant procedūras vaikams trukdo. Tirti 652 atvejai, kai vaikams, kurių amţiaus vidurkis buvo 6,5 metų, atliekant medicinines procedūras dalyvavo jų tėvai arba globėjai. Stiprūs trukdţiai nustatyti tik vienu atveju, 17 atvejų tėvai išreiškė susirūpinimą dėl procedūrinių veiksmų, bet nesikišo į jų vykdymą. Tokie rezultatai leidţia teigti, kad tėvų dalyvavimas labai retai trukdo atlikti invazines procedūras vaikams.

Ne visada medicinos personalas nori leisti dalyvauti vaikų tėvams ar pacientų šeimos nariams procedūrų metu - JAV pritaria 66 proc., Prancūzijoje - tik 17 proc. medicinos darbuotojų (Tripon et al, 2014;,Jones et al ,2011). Hung, Pang (2010) atlikti tyrimai Honkonge atskleidė, kad iš 18 atvejų nė vienu nebuvo leista dalyvauti šeimos nariams reanimuojant vaiką. Skubios pagalbos skyriaus darbuotojų nuostatos buvo tokios, kad kritinių ir gyvybei pavojingų atvejų metu tėvams yra per sunki ir per skaudi patirtis yra būti šalia vaiko, kad jie trukdytų medicinos personalui atlikti būtinus veiksmus.

E. Ch.Hoppa ir S. Porter (2011) siūlo slaugytojams sudaryti rašytinę sutartį su vaiko tėvais, įtraukiant jų lūkesčius ir poreikius slaugos procese. Tokia tėvų poreikių ir lūkesčių forma pagerintų komunikacijos tarp tėvų ir slaugytojų patirtis, pagerintų abipusį pasitenkinimą vaiko slauga, taptų prevencine galimų konfliktų priemone.

1.3.2. Asmeninių savybių ir aplinkos įtaka skubios pagalbos skyriaus slaugytojų

bendravimui su pacientų artimaisiais

Slaugytojai nuolat sąveikauja ne tik su pacientais, bet ir su pacientų artimaisiais, ir ypač slaugytojų individualumas įtakoja šią sąveiką, kuri pasireiškia per bendravimą, elgesį bei slaugytojų reakciją į stresą, o neigiama slaugytojų bendravimo patirtis sukelianti stresą, pasireiškia dėl esamų aplinkos sąlygų ir slaugytojų asmenybės motyvų, tikslų ar vertybių neatitikčių. Slaugytojai daţnai nurodo, kad darbo aplinkoje jaučia psichologinį stresą iš pacientų ar jų artimųjų (Januškevičius, 2006).

Vaiką lydintieji asmenys daţniausiai būna ištikti šoko, patyrę stresą dėl vaiką ištikusio sveikatos sutrikimo. R. Butkevičienės (2008) teigimu, tėvų išgyvenimus, kai jų vaikas tampa neįgaliu arba jam gresia negalia, galima prilyginti netekčiai. Remiantis netekties teorija (Alderman, 1982 – cit. iš Butkevičienė, 2008), pradţioje tėvus ištinka šokas, jie viską neigia, nelabai gali suvokti jiems teikiamą informaciją. Vėlesnėje stadijoje tėvai protu suvokia vaiko negalią, tačiau emocinis neigimas tebevyksta. Suvokimas ateina iš lėto, kai keli specialistai patvirtina diagnozę, tada atsiranda pasitikėjimas. Be to šeima išsenka emociškai, fiziškai, finansiškai. Slaugytojai turi suvokti šiuos procesus ir būti kantrūs bendraudami su nukentėjusių vaikų artimaisiais.

Dėl vaiko sveikatos sutrikimų išgyvenantys tėvai ir kiti artimieji gali patirti įvairias būsenas, sukeliančias neigiamus jausmus ir reakcijas. 2 lentelėje pateikiama būsenų ir jausmų, išgyvenamų streso metu ar ištiktam šoko, apibrėţtys.

2 lentelė. Būsenos ir jausmai, kurias išgyvena susijaudinęs, streso ištiktas individas

Jausmas, būsena

Apibrėţtis Autorius,

metai

Liūdesys Nuliūdęs ţmogus viską mato „juodomis spalvomis“. Išgyvenančiam nerimą ţmogui viskas atrodo netikra, pavojinga. Liūdnai nuotaikai gali turėti įtakos sveikatos būklės pablogėjimas, nuovargis, gydytojo ar slaugytojos pastaba, nepagarbus elgesys, patekimas į neįprastą aplinką (pvz.,ligoninę).

Lapė, Navikas, 2003, p. 175

Baimė Baimė susirgus gali būti įvairi: mirties baimė, operacijos baimė, narkozės

baimė, baimė atsidurti ligoninės stacionare, skausmo baimė. Helder, 2002, p. 88 Gėda Gėdą ţmogus išgyvena kaip kankinantį neramumą, nepasitenkinimą

savimi, apgailestavimą dėl netinkamo elgesio ar jo smerkimą. Didelė nesąmoninga gėda gali reikštis ir begėdiškumu, nekuklumu. Tėvai, jausdami kaltę dėl galimai jų neprieţiūros įvykusios nelaimės gali išgyventi šį jausmą.

Psichologijos ţodynas, 1993, p.69

Aistra Medicinos darbuotojams tenka susidurti su ligoniais, kurie turi aistrą nuolat tirti savo sveikatą ir pritaikyti sau visų ţinomų ligų poţymius. Tokie pacientai gali nuolat reikalauti skirti jiems įvairius tyrimus, procedūras, nors gydytojas tam ir nemato būtinybės. Tokiais atvejais gali kilti konfliktų tarp gydytojo ir paciento.

Lapė,Navikas, 2003.

Afektas Išgyvenant afektą atsiranda vadinamasis „sąmonės susiaurėjimas“, sąmonė fiksuoja tik tai, kas sukėlė afektą. Tai gerokai susilpnina ţmogaus elgesio savikontrolę. Ţmogus, ištiktas afekto būsenos, daţnai pasielgia neapgalvotai, priešingai, negu paprastai elgtųsi ir dėl to neretai paskui gailisi. Afektas išgyvenamas tarsi prieš ţmogaus valią, jį sunku valdyti, tačiau įmanoma.

Lapė, Navikas, 2003.

Frustracija Tokiu atveju gali pasireikšti agresija, fizinės jėgos naudojimas, daiktų dauţymas, arba agresija gali reikštis kitų kaltinimu, ieškant „atpirkimo oţio“. Medicinos praktikoje gana daţnas reiškinys, kai kaltę bandoma suversti tik gydančiam personalui, jeigu atsiranda nepageidaujamos, o ypač nepašalinamos, ligos pasekmės.

Lapė, Navikas, 2003

Visi šie jausmai ir būsenos gali pasireikšti į skubios pagalbos skyrius patekusiems pacientams ir juos lydintiems šeimos nariams, bei turėti įtakos bendraujant su slaugytojais. Slaugytojai turėtų išmokti juos atpaţinti, ţinoti, kaip nuraminti, ar bent sumaţinti įtampą. Bendraujant su ligonių artimaisiais labiausiai trukdo tokios asmeninės savybės: egocentriškumas, savanaudiškumas, nepagarba, psichologinė agresija, konfliktai, profesionalumo nepaisymas, verbalinė agresija, bauginimas, grėsmės. (Walratb et al, 2013).

Slaugytojų darbe svarbūs ne tik profesiniai įgūdţiai, bet ir dorovinė darbo motyvacija. „Geranoriški motyvai, jeigu jie įgyvendinami, leidţia ţmogui būti atviresniam, laisvesniam, maţiau suvarţytam, nesudaro prarajos tarp ketinimų ir darbų.“ [Milts, 2001, p.43]. Gydymo praktikoje konstruktyvus bendravimas yra labai svarbus, todėl slaugytojui aktualu mokytis padėti kitiems išreikšti savo viltis, pergyvenimus, baimę, pyktį, meilę ir kitas emocijas.

J.B. Chuo Lou (2012) atlikti tyrimai parodė, kad slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos skyriuose, stresui didelės įtakos turi pacientų ir juos lydinčiųjų asmenų iš vienos pusės, ir slaugytojų iš

kitos pusės, bendravimo kultūros, elgesio aspektai, slaugytojų empatija, tolerancija ir reakcija į stresą. Kitas labai svarbus veiksnys, įtakojantis laukiančiųjų nepasitenkinimą, yra laukimo laikas. Schemoje parodytas šių veiksnių ryšys (3 pav.).

3 pav. Kultūriniai bendravimo kliuvinių Skubios pagalbos tarnybose aspektai (pagal Chuo Lou,2012)

Nustatyta, kad situacija ir aplinkos veiksniai (laukimo laikas, laukimo sąlygos) įtakoja pacientų ir jų lydinčiųjų asmenų nepasitenkinimą, ir psichologinį smurtą, bet dar didesnę įtaką turi bendravimo pobūdis. Slaugytojas, gebantis atpaţinti streso poţymius, turintis ţinių, kaip valdyti situaciją, gali pasiekti „lūţio tašką“ bręstančiame konflikte ir pakreipti situaciją teigiama linkme (Chuo Lou, 2012).

Bendravimui su negalios ar traumos ištiktų vaikų artimaisiais turi įtakos ir šeimos kultūra, religinės paţiūros. Kita vertus vaiko negalia ar trauma gali pakeisti šeimos vertybes ir poţiūrius. Šeimai reikia prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, keisti šeimos narių vaidmenis, daug ko atsisakyti. Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbi aplinkinių ţmonių parama, tame tarpe ir slaugytojų. Socialinė parama, kurią gali suteikti negalios ar traumos ištiktų vaikų artimiesiems slaugytojas, gali būti keleriopa (Butkevičienė, 2008):

 Priklausymas – jausmas, kad esi glaudţiai susijęs su kitu ţmogumi, esi kito ţmogaus vertinamas.

 Informacinė parama – ţinių ir įgūdţių, reikalingų įveikti sunkumus, suteikimas. Smurto suvokimas, rodikliai, atsakas Pacientų artimųjų elgesys Slaugytojų elgesys Pacientų artimųjų prašymai, lūkesčiai Laukimo laikas Kultūriniai bendravimo kliuvinių SPT aspektai

 Emocinė parama - saugumo jausmas išreikšti ir aptarti jausmus, įsiklausymas, padrąsinimas.

 Instrumentinė (konkreti) parama – praktiniai patarnavimai.

Slaugytojai turėtų ţinoti, kad socialinė parama reikalinga ne tik negalios ištikto vaiko tėvams, bet ir jo broliams/seserims. Tyrimai nustatyta, kad neįgalių vaikų broliai/seserys neretai gėdijasi kartu būti viešumoje, labai jautriai reaguoja į visuomenės reakcijas. Neturėdami socialinio ir psichologinio palaikymo jie jaučiasi išstumti iš visuomenės (Viliušienė, Vyšniauskytė – Rimkienė, 2012).

Tyrimai įvairiose šalyse patvirtina, kad skubios pagalbos skyriuose slaugytojai daţniau susiduria su neprognozuojamu ir agresyviu elgesiu, negu kitų skyrių medicinos darbuotojai. M. Kingma (2001) tyrimų duomenimis, skubios pagalbos skyriuose agresyvaus elgesio iš pacientų ir juos lydinčiųjų asmenų pusės pasitaiko tris kartus daţniau negu kituose sveikatos prieţiūros skyriuose. C. Hooper ir kt. (2010) tyrimai taip pat patvirtino, kad skubios pagalbos skyrių slaugytojų patiriamo nuovargio ir išsekimo lygmenys yra aukštesni nei onkologinių, nefrologinių ir intensyvios terapijos skyrių slaugytojų. Skubios pagalbos skyrių slaugytojų tarpe apie 82,0 proc. skundėsi išsekimu, 86,0 proc. – dideliu nuovargiu.

Sh. Angland ir M. Dowling (2014) tyrimai Airijoje liudija, kad pastaraisiais metais smurtinių situacijų skubios pagalbos skyriuose bendraujant su pacientais ir jų artimaisiais daugėja daţniausiai dėl laukimo laiko ir pagalbos teikimo pirmumo nustatymo. Tyrimai JAV parodė, kad skubios pagalbos skyriuose slaugytojai ţymiai daţniau susiduria su smurtiniu elgesiu negu ten pat dirbantys gydytojai. (Kowalenko et al, 2013).

Turkijoje ţodinį smurtą patyrė 98,5 proc. skubios pagalbos skyrių slaugytojų, fizinį smurtą – 19,7 proc.; Irane - 25,8 proc. ţodinį smurtą, ir 40,0 proc. – fizinį; Egipte - 14,3 proc. ţodinį ir 9,1 proc. fizinį; Hon Konge - 73,0 proc. uţgauliojimus ir patyčias (Abou El-Wafa et al, 2015). Nigerijoje ţodinį smurtą patyrė 88,6 proc. skubios pagalbos skyrių slaugytojų. Pagrindinės konfliktų prieţastys - perpildyti priėmimo skyriai, ilgas laukimo laikas (Ogundipe et al, 2013).

Panevėţio mieste 2007 metais buvo atliktas tyrimas atskleidė, kad medikų nuovargio paplitimas svyruoja nuo 54,9 proc. tarp gydytojų iki 90,3 proc. tarp slaugytojų (Uţaitė, 2007). Nuovargis tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų, tyrėjų nuomone daţniausiai kyla kaip emocinio poveikio išraiška dėl ilgo laiko, praleisto įtampoje, bei streso, kontaktuojant su sergančiais ţmonėmis ir būnant atsakingam uţ kitų ţmonių saugumą bei gyvybę.

Tyrimai atskleidţia, kad susidūrimas su sunkiais ligoniais ir mirtimi skubios pagalbos skyriuose sukelia slaugytojų moralinį stresą (Payne, 2001; Soundin et al, 2008; Embriaco et al, 2007; Garrosa et al, 2006; Unruch et al, 2010; Adriaenssens et al, 2012). Vaiko mirties atveju slaugytojai yra sukrėsti, kai reikia pasakyti šeimos nariams tragiškus dalykus, negali išvengti kaltės jausmo, subalansuoti išorinės įtampos ir empatijos poveikio bendraujant su vaiko artimaisiais (Parker – Raley

et al, 2008). Mirštančio vaiko artimiesiems slaugytojai turėtų suteikti galimybę būti kartu, pasilikti nakčiai, lydėti jį iki paskutinės akimirkos, sudaryti daugiau privatumo suteikiančias sąlygas ir aplinką (O„Malley et al, 2014).

Neįgaliųjų slauga taip pat sukelia įtampą. Cyganova (2006), teigia, kad neįgalaus asmens slauga yra ypatingai įtemptas tiek fiziškai tiek psichiškai procesas. N.J.Hulbert ir V.L. Morrison (2006) nustatė, kad nepagydoma liga sergančių pacientų slauga yra stiprus stresorius slaugytojams. Tai sąlygoja paties ligonio, jo artimųjų išgyvenamas stresas, jų nuotaikų pokyčiai, negalėjimas susidoroti su ligos keliamais iššūkiais.

Analizuojant stresą įtakojančius veiksnius slaugytojo darbe, skirtingai nei kitų profesijų darbuotojų, reikšmingi yra moraliniai veiksniai: būtinybė pasakyti ligonių artimiesiems nemalonius dalykus, moralinis sielvartas dėl negalėjimo suteikti ligoniui visavertė reikiamos pagalbos dėl biurokratinių suvarţymų, medikamentų, kitų priemonių stygiaus, laiko stokos nesant pakankamai slaugytojų (Galdikienė, 2007).

Bendravimo konfliktai ir lėtinis stresas sąlygoja skubios pagalbos slaugytojų emocinį išsekimą. Psichosocialinė parama slaugytojams būtų labai reikšminga siekiant emocinio išsekimo prevencijos slaugytojų tarpe (Ben – Zur et al, 2007; Prins et al, 2007). Mokslinėje literatūroje dabar daţnai vartojamas terminas perdegimo sindromas, kuriuo apibrėţiama nuolatinio streso sukelta būsena. Perdegimo sindromas (burnout) – kai dėl neigiamo darbinės aplinkos poveikio išsenka asmens gyvybiniai resursai. Tokia būklė pasireiškia: 1) emociniu išsekimu; 2) nuasmeninimu (depersonalizacija 3) negebėjimu susikaupti, susikoncentruoti ir darniai atlikti savo pareigas, harmoningai bendrauti (Adriaenssens, 2015).

J. Adriaenssens ir kt. (2012) tyrimo rezultatai rodo, kad kas skubios pagalbos skyriaus slaugytojai pripaţįsta patiriantys subklinikinio lygio nuovargio, depresijos somatinių poţymių. Viena iš septynių tyrime dalyvavusių skubios pagalbos skyriaus slaugytojų patvirtino klinikinį šių streso indikacijų lygį, taip pat skundėsi psichologine baime, miego sutrikimais. M. Bernaldo-De-Quiro ir kt. (2015) tyrimas rodo tiesioginę koreliaciją tarp slaugytojų patirto ţodinio smurto ir agresijos bei jų emocinio išsekimo. Skubios pagalbos skyriuose slaugytojų patiriamas nuolatinis stresas ir nerimas dėl bendravimo nesklandumų priveda prie emocinio perdegimo sindromo ir nuasmeninimo (depersonalizacijos). Graikijoje ir Kipre atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad dėl patirto streso darbe skubios pagalbos skyrių slaugytojoms pasireiškia sunkus miego sutrikimas (24,8 proc. atvejų), sunkios depresijos nuotaikos (23,9 proc.), nerimas (10,7 proc.). Taip pat nustatyta teigiam koreliacija tarp ilgalaikio darbo staţo skubios pagalbos skyriuose ir nerimo išgyvenimų (Stathopoulou et al, 2011).

Tyrimų rezultatai patvirtina, kad slaugytojų patirtas ūmus stresas labai sumaţina darbo produktyvumą (Kowalenko et al, 2013). R. Fernandez – Parsons ir kt. (2013) tyrimo duomenimis, 6,6

proc. skubios pagalbos skyrių slaugytojų palieka tarnybą, 20,0 proc. svarstė tokią galimybę, bet nepaliko, ir 13,3 proc. šiuo metu svarsto pereiti į saugesnę ir maţiau streso suteikiančią darbo vietą.

1.4. Veiksniai, padedantys išvengti streso skubios pagalbos skyrių slaugytojų darbe

Slaugytojų bendravimui su pacientų artimaisiais turi įtakos medicinos prieţiūros įstaigos (skyriaus) darbo organizavimas, slaugytojų pasitenkinimą darbu, aplinka. Vaiko ir jo artimųjų kančiai sumaţinti labai svarbi yra jauki, raminanti aplinka. (Bassler, 1999). Sveikatos prieţiūros specialistų saugumui uţtikrinti reikalingos stebėjimo kameros visose priėmimo skyrių erdvėse, pertvaros skiriančios nuo laukiančiųjų (Angland, Dowling, 2014; Ogundipe et al, 2013).

J. Adriaenssens ir kt. (2011) paţymi, kad skubios pagalbos slaugytojai dirba ţymiai sunkesnėmis sąlygomis ir patiria daugiau stresinių situacijų, nei kitų skyrių slaugytojai, todėl šiuose skyriuose turėtų būti nuolat analizuojamos darbo sąlygos, darbo organizavimas. Šių skyrių slaugytojams labiau reikia socialinės paramos, įgūdţių mokymo, ir ţinoma geresnio atlygio uţ sunkų darbą, kas prisidėtų prie motyvacijos stiprinimo. A. Bakker ir E. Demeruoti (2007) teigia, kad skubios pagalbos skyrių slaugytojų motyvacija galėtų būti didinama analizuojant poreikius ir sukuriant palankesnę darbo aplinką darbe tiek fizinę, tiek moralinę (patogios patalpos, adekvatus darbo krūvis, galimybė pailsėti ir atsigauti po streso), tiek ir moralinę psichologinę (komandos ir vadovo parama, atidumas, psichologinių bendravimo ir streso įgūdţių mokymas).

Bendravimo konfliktų prevencijai svarbu yra atpaţinti pacientų artimųjų elgsenos poţymius, kurie rodo jų nerimą ir nepasitenkinimą. Atpaţinus bręstančio konflikto, streso poţymius, lengviau kontroliuoti situaciją. Neverbaliniai smurtinio elgesio poţymiai (Powley, 2013): padidėjęs nerimas, kūno įtampa, vaikščiojimas ir judrumas; pakeltas tonas, chaotiški judesiai; pikta, įtempta veido išraiška; atsisakymas bendrauti, neigimas; neaiškus mąstymas, prasta dėmesio koncentracija; smurtiniai kliedesiai ir haliucinacijos; ţodiniai grasinimai ir gestai. Pastebėjus tokius elgesio poţymius, galima taikyti įvairias priemones, bandant sušvelninti stresinę situaciją: išlaikyti atstumą, klausinėti faktų, įtraukti į pokalbį kitą asmenį, pereiti į saugesnę vietą, pasirūpinti, kaip pasikviesti pagalbą, jeigu prireiktų. Skubios pagalbos skyrių slaugytojai turi būti apmokyti, kaip atpaţinti smurtinio elgesio poţymius, kaip valdyti stresines situacijas, kaip elgtis ekstremaliose situacijoje, jas valdyti, sušvelninti ir apsiginti. Visi smurtiniai poelgiai turi būti registruojami ir analizuojami administracijos, perduodami policijos tarnyboms (Powley, 2013; Unruch , Ream, 2010). Taip pat skubios pagalbos skyrių darbuotojai turėtų būti mokomi komunikacijos įgūdţių ir poţymių, liudijančių apie galimą konfliktą, atpaţinimo (Angland, Dowling, 2014).

Slaugytojams labai svarbi socialinė parama, vadovo palaikymas, ypač iškilus bendravimo su pacientų artimaisiais kliūtims. Tyrimais nustatyta, kad kolegų, vadovų parama turi apsauginį poveikį slaugytojų patiriamo streso reakcijų atsiradimui (Adriaenssens, 2012).

Skubios pagalbos skyrių slaugytojams ypač reikalingos ţinios ir įgūdţiai, kaip bendrauti su priklausomybę turinčiais asmenimis, kaip valdyti situaciją, kai agresyviai elgiasi nuo narkotikų, alkoholio apsvaigęs asmuo (Baumannn, 2012). Moralinės kančios, streso ir nuovargio skubios pagalbos slaugytojų darbe išvengti visai nėra įmanoma, tačiau darbdavio iniciatyva galima sušvelninti slaugytojų patiriamų sunkumų poveikį, kuriant slaugytojams palankią darbo aplinką.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tik 74,0 proc. slaugytojų, patyrę stresą darbe, sulaukė vadovo ir bendradarbių palaikymo. 49 proc. Tyrimo dalyvių tą pagalbą įvertino kaip nepakankamą arba visai netinkamą (Healy, Tyrrell, 2011). Tokios išvados patvirtina Jonsson, Halabi (2006) tyrimo išvadas, kad tik savalaikė ir kokybiška bendradarbių ir vadovų pagalba slaugytojams padeda sumaţinti potrauminio streso padarinius.

Skubios pagalbos skyrių slaugytojai, nuolat patiriantys stresą dėl agresyvaus bendravimo, turėtų sulaukti psichologinės pagalbos. Jie turėtų būti įtraukti į profesinės rizikos grupę ir gauti profesionalią pagalbą siekiant streso ir jo padarinių prevencijos. Slaugytojai turėtų būti mokomi psichologinės streso įveikos strategijų, bendravimo įgūdţių, empatijos, problemų sprendimo, stresinės situacijos identifikavimo įgūdţių pačioje jos uţuomazgoje, reguliariai dalyvauti grupiniuose uţsiėmimuose su specialistais ir analizuoti pasitaikančias konfliktines situacijas ir veiksmus jų metu.

M. Bernaldo de Quiro at al (2015) tyrimų metu nustatė, kad tik 2,7 proc. patyrusių stresą slaugytojų gavo psichologinę pagalbą, tačiau konsultavimas nebuvo suteiktas jų darbo aplinkoje, jie turėjo patys jos ieškoti.

J. Adriaenssens ir kt. (2015) siūlo tokias priemones skubios pagalbos skyrių slaugytojų perdegimo sindromui išvengti:

 Profesinis rengimas, nuolatinis tobulinimasis, orientuotas į streso atpaţinimo, valdymo ir įveikos įgūdţius; tarpdisciplininį konsultavimą, bendradarbiavimą.

 Palankus psichologinis mikroklimatas komandoje, socialinė bendradarbių ir vadovų parama.

 Kvalifikuotas vadovavimas paskirstant slaugytojams darbo uţduotis ir darbo krūvius.

 Traumuojančių situacijų darbe kartojimosi prevencija.

 Sąlygų sudarymas atokvėpiui, relaksacijai, darbo pertraukėlės, jauki aplinka.

 Psichologinės konsultacijos paţeidţiamies ir patyrusiems traumuojančius įvykius slaugytojams.

Slaugytojai - asmenybės, su savo įgimtais bruoţais bei įgytais bendravimo įgūdţiais nuolat sąveikauja su pacientais bei jų artimaisiais, kartais ši sąveika sukelia slaugytojams stresą. Kad slaugytojai išvengtų asmeninio distreso, svarbu slaugytojams nuolat gilintis į savo asmenybės bruoţus, savireguliaciją, bendravimo kliuvinių bei streso įveikos mechanizmus, kad būtų kuo maţesnis neigiamas poveikis ne tik slaugytojų asmenybei, bet ir slaugytojų sąveikai su pacientų artimaisiais (4 pav.).

4 pav. Slaugytojų sąveika su pacientais bei jų artimaisiais

(sudaryta darbo autorės O. Jakučionienės)

R.S. Lazarus streso modelyje asmenybes bruoţai siejami su streso įveika, Asmenybės bruoţų teorijoje asmenybės bruoţai siejami su bendravimo kliuvinių įveika. Taigi tam, kad tarp slaugytojų ir paciento bei jo artimųjų būtų geras tarpusavio ryšys, slaugytojai turėtų būti gerai įvaldę bendravimo kliūčių bei streso įveiką.

Apibendrinant manytina, kad Asmenybės bruožu teorija ir R.S. Lazarus streso modeliu galima remtis analizuojant vaikų skubios pagalbos (priėmimų) poskyrių slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį. Asmeny bės bruožų teorija Slaugytojai R.S. Lazarus streso modelis Streso įveika Bendra vimo kliūvini ų įveika

Pacientai bei jų artimieji Sąveika

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Metodologinis pagrindimas

Siekiant atskleisti vaikų priėmimo (skubios pagalbos) poskyrio slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį, buvo taikomas kokybinis tyrimo metodas, duomenis renkant pusiau struktūrizuotu būdu. Kokybinis tyrimas suteikia galimybę patikslinti detales, paprašyti informanto plačiau pakomentuoti vieną ar kitą teiginį, tinka tirti emociškai jautrias temas (Nadišauskienė, Sauliūnė, 2014). Interviu uţduodami atvirieji klausimai suteikia galimybę tiriamajam kalbėti apie jam labiausiai rūpimus ir jautrius dalykus, savo išgyvenimus, o tyrimo atlikėjui leidţia pamatyti tiriamųjų suvokimą ir jausmus (Butkevičienė, 2010).

Kokybiniai tyrimai pasirenkami, kai siekiama geriau suprasti maţai ţinomą reiškinį, arba įţvelgti jau ţinomo reiškinio naujus bruoţus ir gauti informacijos apie reiškinius, kurių ištirti kiekybiniais metodais neįmanoma (Girdzijauskienė, 2006; Bitinas, 2008). D.T. Griffee (2005) pusiau struktūruotą interviu apibrėţia kaip pokalbį pagal iš anksto paruoštus klausimus, tačiau tyrėjas visuomet turi būti pasirengęs išplėsti pasakojimo temas (cit. iš Girdzijauskienė, 2006). Siekiant įvertinti slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais patirtį vaikų priėmimo poskyryje, manytina, kad interviu metodas padės surinkti kokybiškai vertingų duomenų.

2.2. Tiriamoji grupė

Apklausta 15 informantų, dirbančių slaugytojais LSMUL Kauno klinikų Vaikų konsultacinės poliklinikos priėmimo poskyryje, kurių demografiniai duomenys pateikiami 3 lentelėje.

3 lentelė. Tyrimo dalyvių demografiniai duomenys Eil.

Nr.

Tyrimo dalyvio vardas (pakeistas)

Amţius (m)

Išsilavinimas Darbo trukmė vaikų priėmimo skyriuje (m) 1 Adelė 43 aukštasis universitetinis 5

2 Beatričė 45 aukštesnysis 16

3 Ema 43 aukštesnysis 12

4 Graţina 40 aukštasis universitetinis 9 5 Henrieta 44 aukštasis universitetinis 4 6 Ţivilė 49 aukštasis neuniversitetinis 6

7 Irma 39 aukštesnysis 6

8 Nomeda 41 aukštesnysis 5

9 Konstancija 41 aukštasis universitetinis 16

10 Laima 43 aukštesnysis 7

11 Palmira 45 aukštesnysis 16

12 Raminta 40 aukštesnysis 7

13 Virginija 41 aukštesnysis 16

14 Sigita 41 aukštesnysis 10

15 Vilija 36 aukštasis universitetinis 14

Iš 15 apklaustų slaugytojų 9 turi aukštesnįjį išsilavinimą ir 6 aukštąjį. Vidutinis tiriamųjų amţius 41,9 metai, vidutinė darbo vaikų skubios pagalbos skyriuje trukmė – 9,9 metų.

Tyrimo dalyviai buvo atrinkti tikslinės atrankos būdu. Kadangi tyrimo tikslas ištirti slaugytojų bendravimo su pacientų artimaisiais bendravimo aspektus vaikų priėmimo (skubios pagalbos) poskyryje, informantais buvo pasirinkti šiame skyriuje dirbantys slaugytojai, taip siekiant kuo plačiau atskleisti jų bendravimo su vaikų artimaisiais patirtį. Darbo autorė daugiau kaip dešimt metų dirba šiame skyriuje, todėl pakvietė kiekvieną tyrimo dalyvį asmeniškai.

2.3. Duomenų rinkimo būdas

Duomenys buvo renkami pusiau struktūruotu būdu. Pusiau struktūrizuotas interviu reiškia kryptingą pokalbį, turintį tikslą. Tyrėjas uţduoda atvirus klausimus, tiriamasis savo nuomonę ar patirtį išsako savais ţodţiais. Jeigu reikia, tyrėjas gali keisti klausimus, jų seką. Išanalizavus mokslinę literatūrą ir atliktus tyrimus apie slaugytojų bendravimo patirtis skubios pagalbos tarnybose, buvo paruošti preliminarūs klausimai, padedantys suteikti pokalbio kryptį.

Tyrime naudoti šie vedamieji klausimai: 1) Kaip Jums sekasi bendrauti su artimaisiais tik atvykusiais į vaikų priėmimo poskyrį? 2) Su kokiomis sudėtingomis bendravimo situacijomis susiduriate priėmimo poskyryje? 3) Ką Jums reiškia bendravimas? 4) Kokie pokyčiai skyriuje galėtų pagerinti bendravimo su pacientais kokybę?

2.4. Duomenų rinkimo procesas ir duomenų analizė

Tyrimas buvo atliekamas LSMUL Kauno klinikos, Vaikų konsultacinės poliklinikos vaikų priėmimo poskyryje, vyresniosios slaugytojos kabinete, siekiant išvengti pašalinių dėmesio ir trukdţių. Pokalbio metu buvo uţduodamas vienas bendras klausimas „Prašau pasidalinti savo patirtimi apie bendravimą su vaikų tėvais ar kitais jį atlydėjusiais artimaisiais...“ Pokalbio eigoje buvo uţduodami pokalbį pagilinantys vedamieji klausimai, nors kartais pokalbis pakrypdavo viena ar kita linkme ir priklausomai nuo to pašnekovas buvo skatinamas plačiau pakomentuoti tą patirtį, kuri buvo išsakyta tik uţuomina.

Tyrimas buvo vykdomas nuo 2014 metų geguţės mėn. iki 2014 metų spalio mėn. Vidutinė interviu trukmė buvo 45 min. Pokalbiai buvo įrašyti į diktofoną. Įrašyti pokalbiai buvo perklausyti ir perrašyti tekstu. Pirmojo skaitymo metu ieškota pasikartojančių prasmių ir identifikuoti potencialūs kodai. Antrojo skaitymo prie kiekvieno kodo buvo prisegamas iškirptas tekstas, su trumpu aprašymu ir informanto inicialais, ir bandoma tuos kodus grupuoti į temas. Vėliau buvo skaitoma, perskirstoma kiekvienos potencialios temos medţiaga, formuluojamas tikslus temos pavadinimas. Kiekvienos temos medţiagą teko keletą kartų perţiūrėti, perskirstant kodus į atitinkamas potemes.

2.5. Rezultatų patikimumas ir pagrįstumas

Tyrimo duomenų patikimumą ir pagrįstumą leido uţtikrinti atliekama tyrimo duomenų trianguliacija, kai rezultatų aptarime vienai temai (kategorijai) paaiškinti naudojamos kelių informantų citatos ir kolegų dalyvavimas – tai yra darbo vadovės dalyvavimas, kai kolega nėra tiesiogiai susijęs su tyrimu, bet pasidalina savo įţvalgomis (klausimais) apie metodologiją, atitikimą tarp duomenų ir rezultatų (Liamputtong, 2009). Temos ir potemės buvo aptariamos ir diskutuojamos su darbo vadove doc.dr. Rūta Butkevičiene. Tyrimo duomenų patikimumui taip pat turėjo įtakos ir tyrėjo patirtis bei kvalifikacija.

2.6.Tyrimo etika

Prieš pradedant tyrimą, buvo gautas LSMU bioetikos komiteto leidimas 2014.05.20 Nr.BEC-KS(M)-490 bei skyriaus vadovo sutikimas šį tyrimą atlikti. Su kiekvienu tyrimo dalyviu buvo tartasi dėl jam patogaus laiko pokalbiui. Tyrimo dalyviams buvo paaiškintas tyrimo tikslas, uţtikrintas jo apklausos rezultatų konfidencialumas ir gautas sutikimas tuos duomenis panaudoti tik magistro