SLAUGOS PASLAUGŲ KOKYBĖ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KRIZIŲ INTERVENCIJOS SKYRIUJE SLAUGYTOJŲ IR PACIENTŲ TĖVŲ POŽIŪRIU

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

RENATA STEIBLIENĖ

SLAUGOS PASLAUGŲ KOKYBĖ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ

KRIZIŲ INTERVENCIJOS SKYRIUJE SLAUGYTOJŲ IR

PACIENTŲ TĖVŲ POŽIŪRIU

Magistro studijų programos „Slaugos lyderystė“ (valst. kodas 6211 GX 009) baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Viktorija Grigaliūnienė

2

TURINYS

1.1.Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje teikiamos slaugos paslaugos ... 10

1.2.Slaugos paslaugų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje specifika ... 13

1.3.Slaugos paslaugų kokybės samprata... 15

1.4.Veiksniai, lemiantys slaugos paslaugų kokybę ... 19

1.5.Slaugytojų vaidmuo užtikrinant gerą slaugos paslaugų kokybę ... 24

1.6.Pacientų pasitenkinimo slaugos paslaugomis Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje sąlygos ... 25

1.7.Slaugos kokybės vertinimas pagal Peplau slaugos modelį ... 27

2.TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI ... 31

2.1. Tyrimo organizavimas ir vykdymas ... 31

2.2. Tyrimo imtis ... 31 2.3. Tyrimo metodas ... 31 2.4. Tyrimo procesas ... 33 2.5. Tyrimo etika ... 34 3.Tyrimo rezultatai ... 35 ĮŽVALGOS ... 69

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KRIZIŲ INTERVENCIJOS SKYRIAUS VADOVAMS ... 70

MOKSLINIŲ PRANEŠIMŲ SĄRAŠAS ... 72

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 73

3

SANTRAUKA

Renata Steiblienė. Magistro baigiamojo darbo pavadinimas: „Slaugos paslaugų kokybė Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje slaugytojų ir pacientų tėvų požiūriu“.

Darbo vadovė dr. Viktorija Grigaliūnienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2020. 77 p.

Darbo tikslas – įvertinti slaugos paslaugų kokybę Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje slaugytojų ir pacientų tėvų požiūriu. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: išanalizuoti mokslinę literatūrą apie slaugos paslaugų kokybę; ištirti, kaip vertina slaugos paslaugų kokybę slaugytojai, dirbantys Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje, ir su kokiais sunkumais jie susiduria; ištirti, kaip vertina slaugos paslaugų kokybę pacientų tėvai, kurių vaikai gydosi Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje ir su kokiais sunkumais jie susiduria.

Šiam darbui buvo pasirinktas kokybinis tyrimo metodas atliekant individualius interviu. Atlikus interviu su pacientų tėvais ir slaugytojais, paaiškėjo, kad slaugos paslaugų kokybė Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje vertintina teigiamai, nes yra prieinama, orientuota į pacientą, čia užtikrinamas pacientų saugumas. Tėvai slaugos paslaugų kokybę Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje vertintina teigiamai, nes yra prieinama, orientuota į pacientą, čia užtikrinamas pacientų saugumas. Pacientų tėvai susidūrė su tokiais sunkumais: nelankstus lankymo valandų grafikas, nedidelis maisto pasirinkimas, privatumo stoka, tvankus oras, maža erdvė. Kai kurie pacientų tėvai teigė, kad vaikai patiria spaudimą, neturi savo pareigų, trūksta fizinio krūvio, veiklų.

Slaugytojai pabrėžė, kad skyrius savo funkciją atlieka – krizė yra įveikiama, ir pacientas nukreipiamas tolimesniam gydymui. Slaugytojai mano, kad nuo jų didžiąja dalimi priklauso slaugos kokybės paslaugos, todėl būtina kompetencija, komandinis darbas, dalijimasis patirtimi, geras mikroklimatas skyriuje. Slaugytojai susidūrė su tokiais sunkumais, kaip pernelyg didelis darbo krūvis, dėl ko ne visada pavyksta skirti visą reikiamą dėmesį pacientui. Slaugytojai mano, kad pernelyg trumpas hospitalizavimo laikas, taip pat pernelyg mažai priemonių įvairioms veikloms.

Raktiniai žodžiai: slaugos paslaugos, slaugos paslaugų kokybė, krizė, krizių intervencija.

4

ABSTRACKT

Renata Steiblienė. Title of Master's Thesis: "Quality of Nursing care in the Children and Adolescent Crisis Intervention Unit from perspective of nurses and patients' parents".

Work supervisor dr. Viktorija Grigaliūnienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2020.77p.

The aim of the study was to evaluate the quality of nursing care in the Children and Adolescent Crisis Intervention Unit from the perspective of nurses and patients' parents. In order to achieve this goal the following tasks have been set: to analyze scientific literature on the quality of nursing care services; investigate how nurses in the Child and Adolescent Crisis Intervention Unit assess the quality of care and the challenges they face; to investigate how parents of patients whose children are treated in the Child and Adolescent Crisis Intervention Unit assess the quality of care and the challenges they face.

For this work, a qualitative research method was selected through individual interviews. Interviews with patients' parents and nurses revealed that the quality of nursing care in the Children and Adolescent Crisis Intervention Unit is positive because it is accessible, patient-oriented, and provides patient safety. The quality of nursing care revealed by parents in the Child and Adolescent Crisis Intervention Unit is to be welcomed for being accessible, patient-oriented, and ensuring patient safety. The patients' parents encountered the following difficulties: inflexible scheduling of visiting hours, limited food choices, lack of privacy, stifling air, small space. Some of the patients' parents stated that their children were under pressure, lacking their responsibilities, lacking exercise and activities.

Nurses emphasized that the Unit is fulfilling its role of overcoming the crisis and directing the patient to further treatment. Nurses believe that they largely depend on the quality of their nursing care, and that this requires competence, teamwork, sharing of experience, and good microclimate in the Unit. Nurses have encountered difficulties such as overwork, which may not always lead to the full attention of the patient. Nurses believe that hospitalization is too short, as well as too few tools for various activities.

5

ŽODYNĖLIS

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys (29).

Psichikos sveikata – tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį (44).

Slauga - asmens sveikatos priežiūros dalis, kuri apima sveikatos ugdymą, stiprinimą, išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą (58).

Slaugos paslaugų kokybė - tam tikri išsikelti tikslai, kurie turėtų virsti kontraktu tarp slaugytojo ir paciento (66).

Krizių intervencija - pagalba asmeniui, išgyvenančiam krizinę situaciją (40).

6

SANTRUMPOS

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija. ES – Europos Sąjunga.

KM – klaida medicinoje. NĮ – nepageidaujamas įvykis.

7

ĮVADAS

Temos aktualumas. Visuomenės psichikos sveikatą šiandien galima laikyti bene svarbiausia visuomenės sveikatos sudedamąja dalimi ir atsidūrusia sveikatos ir socialinės politikos centre (44). Nuo to, kokia bus kiekvieno piliečio ir visos visuomenės dvasinė sveikata, didele dalimi šiandien priklauso kiekvienos valstybės ekonominė, socialinė gerovė ir plėtra. Tai yra svarbu visam Europos regionui ir Europos Sąjungai, juo labiau kad Europos gyventojų psichikos sveikata nėra labai gera, o investuojama į psichikos sveikatą iki šiol nepakankamai (44).

Sveikatos priežiūros kokybė bei jos užtikrinimas, nuolatinis gerinimas visoje Europos Sąjungoje yra prioritetinis dalykas (3). Tiek Lietuvoje, tiek visose Europos Sąjungos šalyse yra įgyvendinamos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės garantavimo strategijos, kuriose yra iškeltas pagrindinis tikslas – pertvarkyti sveikatos priežiūros sektorių taip, kad gerėtų teikiamų paslaugų kokybė. Tokiu būdu siekiama gerinti gyventojų sveikatą (19).

Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo programoje numatyta, kad kokybiška sveikatos priežiūra yra tokia, kai tenkinami vartotojo, jo šeimos poreikiai bei pateisinami jų lūkesčiai (57).

Vienas iš didžiausių šiuolaikinės medicinos iššūkių yra išlaikyti gerą slaugos paslaugų kokybę, kur vis labiau dominuoja rinkos jėgos ir įprastinė praktika. Medicinos darbuotojai siekia įvaldyti ne tik gerą gydymo ir slaugos praktiką, bet ir gerą mikroklimatą skyriuje, nes pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis, kaip teigia Schapira (48) ir Astrow (2), turi gerą terapinį poveikį.

Temos ištirtumas. Gausu mokslininkų tyrinėjimų, kurie analizuoja paslaugų kokybę ir pacientų pasitenkinimą pirminėje ambulatorinėje pagalboje, šeimos gydytojo veikloje, tačiau slaugos paslaugų kokybės vertinimo tyrimai atliekami ypač retai. Lietuvoje stinga mokslinių tyrinėjimų šia tematika, dauguma tyrimų, analizuojančių sveikatos sektoriaus paslaugų kokybę susiję su šeimos poliklinikos institutu, bet ne su krizių intervencija. Kosinskienė ir Ruževičius (25) taip pat akcentuoja, jog Lietuvoje kokybės vadybos sistemos įgyvendinimas sveikatos priežiūros įstaigose buvo pradėtas 1998 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl lokalaus medicininio audito nuostatų“, pagal kurį sveikatos priežiūros įstaigos buvo įpareigotos diegti kokybės vadybos sistemą, tačiau 2008 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo tvirtinimo“ kokybės vadybos sistemos diegimas nebėra privalomas (26). Vadybos metodų ir

8 priemonių valdymo stoka, paslaugų kokybės rodiklių bei jų vertinimo metodikų nebuvimas yra pagrindinės priežastys, trukdančios veiksmingai gerinti sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų kokybę ir vertinimą (60).

Tačiau Gurevičius (15) pažymi, jog šiuo metu daugelyje šalių priimta, jog paciento nuomonė ir pasitenkinimas yra nebrangiai kainuojantis, neinvazyvus sveikatos priežiūros galutinio rezultato rodiklis. Tinkamai organizuotos ir atliktos reprezentatyvios apklausos – tai veiksmingas ir jautrus sveikatos priežiūros paslaugų matas. Vienas iš geriausių kokybės įrodymų yra paciento pasitenkinimas. Jį labai lengva suprasti ir, kas yra svarbiausia, – santykinai lengva ir nebrangu surinkti informaciją apie jo lygį. Paciento pasitenkinimas atspindi du svarbiausius kokybės aspektus – techniškąjį ir paslaugų teikėjų elgsenos su pacientu.

Darbo problema. Darbo problema yra kaip slaugos paslaugas Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje vertina patys slaugytojai ir tėvai. Paprastai kokybės vertinimas yra atliekamas, kaip teigia Štaras ir kt. (60), pagal tai, ar paslaugos atitinka pagal profesionaliąją sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sampratą, kuri apima sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kvalifikuotumą, apsprendžia, ar šios paslaugos atitinka pacientų teisėtas reikmes ir patvirtintus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo standartus (procedūras), metodines rekomendacijas, kurių tikslas užtikrinti paciento saugumą, sumažinti mirties ir kitų komplikacijų riziką, užtikrinti kiek galima greitesnį ir pilnavertišką sveikimą. Tačiau atitikimas reglamentams šio darbo problemos neapima.

Darbo objektas: slaugos paslaugų kokybė Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje. Darbo tikslas – įvertinti slaugos paslaugų kokybę Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje slaugytojų ir pacientų tėvų požiūriu.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie slaugos paslaugų kokybę.

2. Ištirti, kaip vertina slaugos paslaugų kokybę slaugytojai, dirbantys Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje, ir su kokiais sunkumais jie susiduria.

3. Ištirti, kaip vertina slaugos paslaugų kokybę pacientų tėvai, kurių vaikai gydosi Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje ir su kokiais sunkumais jie susiduria.

Tyrimo klausimai: ( slaugytojams)

1. Kaip vertina slaugos paslaugų kokybę slaugytojai, dirbantys Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje?

2. Su kokiais sunkumais susiduria slaugytojai, dirbantys Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje?

9 1. Kaip vertina slaugos paslaugų kokybę pacientų tėvai, kurių vaikai gydosi Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje?

2. Su kokiais sunkumais susiduria pacientų tėvai, kurių vaikai gydosi Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje?

10

1.LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje teikiamos slaugos

paslaugos

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje gydomi vaikai ir paaugliai iki 18 metų amžiaus. Į stacionarą vaikai atvyksta su vaikų ir paauglių psichiatro, šeimos gydytojo ar kitų gydytojų specialistų siuntimu. Yra orientuojamasi į sveiką klientą, t.y., tokį, kuris psichiškai yra sveikas, tačiau šiuo metu patiria krizę. Tai vaikai, kurie yra nukentėję nuo fizinio, seksualinio, emocinio smurto; kuriems būdingas gyvybei pavojingas elgesys: savęs žalojimas, mėginimai nusižudyti, intensyvios suicidinės mintys; vaikai, išgyvenantys ūmią reakciją į stresą, potrauminio streso sutrikimą (artimo žmogaus netektį, tėvų skyrybas, avariją, bendraamžių terorą, smurtą); išgyvenantys adaptacijos sutrikimą, kurį gali sukelti staigūs vaiką supančios aplinkos pokyčiai (gyvenamosios vietos, mokyklos pakeitimas); sergantys valgymo sutrikimais (anoreksija, bulimija) (65).

Krizę išgyvenantis vaikas balansuoja ant ribos dėl savo psichikos sveikatos, ir visos komandos yra tikslas, kad vaikas ar paauglys krizę įveiktų.

Psichinė sveikata pasireiškia tuomet, kai žmogaus psichinė funkcija yra nesutrikusi, dėl ko vyksta produktyvi veikla, sėkmingai užmezgami ir palaikomi santykiai su kitais žmonėmis, asmuo geba prisitaikyti prie pokyčių ir spręsti iškilusias problemas. Tuo tarpu psichinės sveikatos nebuvimui būdingi mąstymo, nuotaikos ir elgesio sutrikimai (36). Psichikos sveikatą galima apibrėžti kaip natūralią žmogaus būseną, kurią būtina saugoti ar grąžinti (sutrikimų ir susirgimų atveju). Kaip apibrėžia PSO, psichikos sveikata – tai emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai vidinė žmogaus darna, tikėjimas gėriu, savo bei aplinkinių asmenų orumu ir vertingumu. Kitaip tariant, psichikos sveikatą galima apibūdinti kaip psichinio normalumo būseną. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip nedalomą visumą, tiki savo jėgomis, gali veikti savarankiškai ir suvokti atsakomybę už savo elgesį, sveiko asmens psichikos funkcijos yra darnios (37). PSO duomenimis, 50 proc. psichinės sveikatos būklės priklauso nuo gyvenimo būdo.

Psichiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatūs. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra savarankiškas. Kai pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė ryškiai skiriasi nuo

11 visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams (29).

Tuo tarpu psichikos sveikatos sutrikimas apibūdinamas kaip liguista būsena, kuri išsivysto sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys (39). Psichikos sutrikimas ne tik paveikia mąstymą, jausmus, bet sutrinka ir atmintis, suvokimas, dėmesys (49).

Kaip teigia Chomentauskas (8), psichikos sutrikimai, nesvarbu, kokio amžiaus yra žmogus, labai susiaurina žmogaus fizinį, psichologinį, socialinį funkcionavimą. Šių funkcijų sutrikimas paveikia asmenybę: suardo vientisumą, susilpnina dinamiką ir aktyvumą. Sutrikimas apriboja žmogaus galimybes aktyviai veikti aplinką, netenkama asmeninės nepriklausomybės. Veikimo ir elgesio laisvė, nepriklausomybė svarbus ir vertinamas faktorius. Žmogaus su psichikos sutrikimu gyvenime yra daug situacijų, kai jis jaučiasi priklausomas nuo kitų. Tai dažnai sudaro sąlygas susiformuoti nepilnavertiškumo jausmui, dar gilesnei depresijai.

Šiuolaikiškas psichikos sveikatos supratimas yra grindžiamas biopsichosocialiniu modeliu. Tai reiškia, kad psichikos sutrikimai yra neatsiejami nuo somatinės paciento būklės ir biologinių sutrikimų priežasčių, tačiau ne mažesnę reikšmę sutrikimo išsivystymui ir eigai turi ir psichologiniai bei socialiniai veiksniai (42). Socialinius veiksnius minimalizuoti yra socialinio darbo užduotis.

„Sutrikimo“ terminu apibrėžiama klinikinių simptomų grupė bei elgesio ir emocijų pakitimai, kurie dažniausiai vargina žmogų ir sunkina jo asmenybės funkcionavimą (37).

2011 metais buvo detaliai ištirtas psichikos sutrikimų paplitimas Europoje. Tyrimų rezultatai parodė kad 38,2 proc. populiacijos ES šalyse per metus patiria sutrikimo epizodą. Ankstesni tyrimai rodė mažesnį skaičių - 27,4 proc. gyventojų. Vadinasi psichikos sutrikimų daugėja. Dažniausiai pasitaikantys - nerimo sutrikimai (14,0 proc.), nemiga (7,0 proc.), depresija (6,9 proc.), somatoforminiai sutrikimai (6,3 proc.). Taip pat dažnai pasitaiko priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, demencija. Psichikos sutrikimai iš viso sudarė 26,6 proc. visų ligų, ir tik 26 proc. psichikos sutrikimų atvejais buvo konsultuojamasi su specialistais (67). Tyrimų rezultatai rodo, kad psichikos sutrikimai lemia ankstyvas mirtis, kurios susijusios su emocijomis, psichika bei elgesiu (50).

Psichikos ligomis sergančiųjų Europos Sąjungoje yra apie 11 proc. Lietuvoje taip pat yra labai didelis sergamumas psichikos ligomis ir elgesio sutrikimais, o visuomenės nuomonių tyrimų duomenimis, šiomis ligomis sergantieji – labiausiai diskriminuojama socialinė grupė. Palaipsniui beveik pusė socialinę atskirtį patiriančių psichikos ligonių tampa neįgalūs. Svarbus faktas, jog

12 Lietuvoje didelė dalis jau mokyklinio amžiaus vaikų turi problemų su psichine sveikata, o 13 proc. vaikų šie sutrikimai yra kliniškai diagnozuoti. Lietuvoje didelė dalis vaikų ir net suaugusiųjų patiria patyčias, dėl kurių šie asmenys pasižymi silpnesne fizine ir psichine sveikata (56). Remiantis Pasaulio banko atliktais tyrimais, posovietinio bloko regione mažiausiai 1,3 mln. žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, gyvena 7400 didelių struktūruotų institucijų. Šios institucijos pasisavina ir neefektyviai (stiprindamos socialinę atskirtį) naudoja ribotus finansinius išteklius, kurie galėtų būti skiriami bendruomeninių paslaugų infrastruktūrai kurti ir plėtoti. Lietuvoje 1,75 proc. nacionalinio biudžeto skiriama pažeidžiamų individų institucinei globai (71).

Šiandien jau neįmanoma, kad visuomenės psichikos sveikata turi rūpintis vien psichikos sveikatos specialistai. To patvirtinimas yra 2007 m. balandžio 3 d. Seime patvirtinta Psichikos sveikatos strategija. Psichikos sveikata – tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. Psichikos sveikata – tai ne vien psichikos ligos ar sutrikimo nebuvimas. Gerą psichikos sveikatą rodo žmonių gebėjimas užmegzti ir palaikyti asmeninius santykius, įveikti sunkumus, išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti (44).

Psichikos sveikatos strategija parengta siekiant sukurti Lietuvoje tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų veiksmingai ir racionaliai, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos sveikatą ir teiktų visapusišką pagalbą asmenims, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Pagrindiniai šios strategijos principai yra žmogaus teisių užtikrinimas, modernios, vartotojų poreikius atitinkančios paslaugos; biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyra, taip pat paslaugų vartotojų vaidmens didinimas ir autonomijos skatinimas, nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymas nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalys.

Sveikatos apsaugos ministerija deklaruoja, kad vienas pagrindinių visuomenės sveikatos prioritetų – psichikos sveikatos gerinimas. Siekiant užtikrinti psichosocialinę žmonių gerovę ir įvairiapusiškesnę pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms, rengiama Lietuvos psichikos sveikatos strategija. Ypač daug dėmesio skiriama vaikų psichikos sveikatai – Lietuva, pasinaudodama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama, įgyvendins projektą „Vaikų ir paauglių psichikos sveikata Europos Sąjungoje po plėtros: efektyvios politikos ir praktikos plėtojimas“ (43). Slaugytojas, dirbdamas su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis, dirba komandoje.

13 Siekiant rūpintis visuomenės psichikos sveikata, vertėtų pasinaudoti geraisiais užsienio šalių pavyzdžiais. Remiantis šia patirtimi, yra svarbu, kad slaugytojas dirbtų komandoje (1). Slaugytojai dirba komandoje su psichologais, psichiatrais. Socialiniai darbuotojai, dirbantys psichikos sveikatos srityje taip pat atlieka vertinimo ir psichosocialines intervencijas, veikia kaip sveikatos priežiūros centrų patarėjai ir savivaldybių darbuotojai (45). Toks betarpiškas pagalbos teikimas padeda gyventi įprastą gyvenimą, išvengti stigmos.

1.2.Slaugos paslaugų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje

specifika

Krizių intervenciją Polukordienė (40) apibrėžia kaip „pagalbą asmeniui, išgyvenančiam krizinę situaciją“. Visi pagalbos veiksmai yra nukreipti spręsti konkrečias problemas, kurios kilo dėl krizinės situacijos. Pagalbos teikėjas aktyviai įsitraukia į visą krizę, kuriame etape ji yra. Psichikos sveikatos darbuotojai teikia psichoterapinę ir psichologinę pagalbą, o emocinė parama gali būti teikiama savanorių, socialinių darbuotojų ar krizių įveikimo komandos.

Liobikienės (30) teigimu, krizė vystosi trimis etapais: 1. Tiesioginio poveikio etapas.

2. Atsitraukimo etapas. 3. Potrauminis etapas.

Tiesioginis poveikis yra tas laikotarpis, kai žmogus patiria kritinę situaciją. Atsitraukimo etape asmuo „dar gyvena praėjusio skausmingo išgyvenimo nuotaikomis; šiame etape jis pradeda kalbėti apie tai, ką patyrė ir kaip jautėsi“ (30). Potrauminiu etapu asmuo pradeda įveikti krizę, tačiau vis dar patiria stresą.

Liobikienė (30) krizę sieja su stresu: „Stresas ir krizė yra tarpusavyje susiję reiškiniai. Ne kiekvienas stresas sukelia krizę, tačiau kiekviena krizė lydima streso“. Taip pat autorė pabrėžia, kad „individai į stresą reaguoja skirtingai; tie patys stresoriai vieniems asmenims sukelia eustresą, kitiems – distresą, tretiems – hiperstresą“ (30). Taigi, kuo didesnį stresą patiria asmuo, tuo jis yra pažeidžiamesnis, tuo greičiau jis susiduria su situacija, kuomet patiria krizę.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje yra padedama vaikui ar paaugliui įveikti krizinę situaciją, į kurią jis papuolė. Tam reikalinga specialistų komanda ir komandinis darbas. Literatūroje pateikiami įvairūs komandos apibūdinimai. Anot Misevičiaus (34), „komanda – tai kartu dirbančių asmenų grupė, savo norus nukreipianti bendram tikslui pasiekti ir kiekvieno komandos nario individualiems poreikiams patenkinti“. Kasiulio ir Barvydienės (24) teigimu,

14 komanda – tai kartu dirbančių asmenų grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti ir kiekvieno grupės nario individualiems poreikiams patenkinti. Everard ir Morris (12) akcentuoja, kad komanda – tai žmonių grupė, galinti veiksmingai imtis bet kokio darbo, kuriam atlikti ji ir buvo sukurta. Gualtherie (14) teigimu, pagal PSO, darbas komandoje, tai koordinuota veikla, kurią bendrai, vienu metu ir nuosekliai atlieka du ir daugiau individų. Veiklos metu nustatomi bendri tikslai, gerai suprantamos ir gerbiamos kiekvieno asmens funkcijos ir vaidmuo. Kiekvienas komandos narys atsakingas už paskirtus žmonių ir fizinius išteklius, teikia paramą, bendradarbiauja ir abipusiai pasitiki, užtikrina efektingą vadovavimą, atvirą, sąžiningą ir nuovokų bendravimą, sudaro sąlygas savo darbo įvertinimui.

Iš pateiktų komandos apibūdinimų, galima teigti, kad komanda – tai žmonių grupė, sutelkta bendram tikslui ir savo skirtingus įgūdžius naudojanti tam tikslui pasiekti. Su vaiku, patiriančiu krizę, dirba psichiatrai, psichologai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai.

Slaugytojas kartu su komandos nariais sudaro slaugymo planą. Sudarant slaugos planą, pirmiausia yra atsižvelgiama į individą, šiuo atveju – vaiką, išgyvenantį krizę. Kaip teigia Roper, Alison ir Tierney (46), slaugos individualizavimas susideda iš šių etapų: situacijos (būklės) vertinimo, slaugymo planavimo, plano įgyvendinimo, rezultatų įvertinimo.

Būklės vertinimas apima informacijos iš paciento ir apie pacientą rinkimą, surinktos informacijos tikrinimą, paciento problemų nustatymą, prioritetinių problemų nustatymą (46). Kalbėjimasis su pacientu yra pirmutinis informacijos šaltinis. Slaugytojas parodo pacientui lovą, kur yra tualetas ir vonia, padeda susipažinti su kitais pacientais. Labai svarbu palaikymas ir padrąsinimas.

Didžiąją slaugos specialistų veiklos dalį sudaro ekstremalios situacijos, sudėtingos problemos, kurias suvaldyti ar išspręsti nepakanka techninių, į biomediciną orientuotų vaidmenų bei tradicinės slaugos veiklos, pasižyminčios griežta hierarchija ir paklusnumu. Slaugos kaita pasauliniame kontekste formuoja naują sampratą apie slaugą kaip interprofesinę veiklą, besiremiančią komandiniu darbu, kuri: vyksta interakcijos (tarp skirtingų sričių specialistų) ir mąstymo (slaugytojo asmenybė – problemų sprendimas) lygmenimis; pirmenybę teikia komandiniam, o ne individualiam darbui. Būtent komandinis darbas sąlygoja slaugos veiklos kryptingumą ir leidžia pasiekti laukiamų rezultatų. Tai reiškia, jog slaugytojo holistinio vaidmens (kuris atliekamas tiek bendriniame slaugos procese, tiek komandiniame darbe) realizavimas priklauso nuo asmenybinio, psichosocialinio, praktinio ir organizacinio kontekstų sąveikos (70). Slauga visų pirma yra pagalba žmogui (tiek sergančiam, tiek sveikam) atlikti veiklas, kurios stiprina sveikatą. Sistemingas, racionalus slaugos planavimas vadinamas slaugos procesu, kurio tikslas – įvertinti paciento sveikatos būklę, aktualias ir potencialias problemas, sudaryti planą, atsižvelgiant į

15 paciento poreikius bei atlikti specifines slaugos paslaugas ir procedūras. Čia neišsiverčiama be socialinio darbuotojo pagalbos – vien slaugytojo veiklos neužtenka, todėl būtinas komandinis darbas.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje yra teikiamos šios paslaugos: konsultavimas ir gydymas Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje; konsultavimas ir gydymas dienos stacionare; ambulatorinės vaikų ir paauglių psichiatro ir psichologo konsultacijos. Atvejo vadybos metodu sprendžiant problemas glaudžiai bendradarbiaujama su savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriais, teisėsaugos institucijomis, švietimo įstaigomis, prisidedančiomis prie krizės intervencijos vaiko gyvenamojoje vietoje. Rengiamos rekomendacijos dėl tęstinės pagalbos ir gydymo. Struktūruota aplinkos terapija yra taikoma kaip individualaus kiekvieno paciento stebėjimo ir gydymo pagrindas. Vaikai turi galimybę mokytis Vaikų ligoninėje veikiančioje mokykloje ir dirbti pagal individualiai pritaikytas programas (65).

Konkretaus vaiko, patiriančio krizę, atvejis yra įvertinamas, remiantis šiais metodais:  Klinikinis psichiatrinis įvertinimas.

 Klinikinis psichologinis įvertinimas.

 Standartizuotas intelekto, raidos įvertinimas.  Psichodiagnostinės priemonės.

 Asmenybės įvertinimas.

 Kitų gydytojų specialistų konsultacijos.  Terapijos metodai (65).

Skyriuje vykdoma krizės intervencija, vadovaujantis šiais metodais, kaip antai: individuali psichoterapija; šeimos konsultacijos; elgesio terapija ir elgesio keitimas; psichofarmakoterapija; žaidimų terapija; psichikos sveikatos slauga; aplinkos terapija; psichosocialinė reabilitacija: atvejo vadyba, socialinių įgūdžių ugdymas (65).

Taigi skyriuje padedama įveikti krizę ir nukreipti tolimesniam gydymui.

1.3.Slaugos paslaugų kokybės samprata

Paslaugų kokybė analizuojama įvairiose mokslinėse disciplinose. Paslaugų kokybė bei jos gerinimas tapęs vadybos, viešojo administravimo ir kitų mokslinių sričių tyrinėjimų lauku. Kintant sveikatos priežiūros sektoriui, plečiantis privačiam sektoriui didelis dėmesys skiriamas ir paslaugų kokybei sveikatos priežiūroje. Paslaugų kokybė pradėta suvokti, kaip vienas svarbiausių veiksnių siekiant konkurencinio pranašumo ar pacientų pasitenkinimo jiems suteiktomis paslaugomis.

16 Kaip teigia Šileikaitė ir Kudukytė-Gasperė (58), slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, kuri apima sveikatos ugdymą, stiprinimą, išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Slaugos paslaugos asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės globos bei kitose įstaigose. Kaip teigia Virketienė ir Vaitiekienė (66) „slaugytojas teikia sistemingas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apimančias sveikatos būklės įvertinimą, slaugos planavimą, įgyvendinimą ir slaugos rezultatų vertinimą pagal profesinę kompetenciją atitinkančius reikalavimus, kurie numatyti pagal licencijoje nurodytus reikalavimus ar trūkumus“, tačiau taip pat iškelia klausimą, ar šie reikalavimai atspindi slaugos paslaugų kokybę.

Kokybiškų paslaugų teikimo procese labai svarbūs sveikatos apsaugos sistemos veiksniai yra dėmesys pacientui, jo lūkesčių įgyvendinimas (54). Tačiau taip pat svarbu pabrėžti, jog kiekvienam pacientui sveikatos priežiūros paslaugų kokybė yra sava, unikali, savaip suprantama ir tai yra normalu, nes žmonės skirtingai suvokia kokybę – paslaugų kokybę ir ypač sveikatos priežiūros paslaugos kokybę (52). Virketienė ir Vaitiekienė (66) teigia, kad slaugos paslaugų kokybę nusako būtent pacientų lūkesčiai, nes „asmens sveikatos priežiūros įstaigos veikloje centrinis asmuo yra pacientas“, tuo tarpu gydymo įstaigos misija yra teikti pacientams pažangias, saugias, pacientų poreikius ir interesus atitinkančias ir netgi jas viršijančias paslaugas. Todėl galima sakyti, kad „slaugos paslaugų kokybę nusako tam tikri išsikelti tikslai, kurie turėtų virsti kontraktu tarp slaugytojo ir paciento“ (66).

Sveikatos priežiūros paslaugos apima sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir kitas paslaugas, kurias teikia sveikatos priežiūros specialistai sveikatos priežiūros įstaigose ir pacientų namuose (47). Siekiant teikti kokybiškas paslaugas medicinos įstaigoje, be prigimtinių teisių į sveikatą ir gyvybę, reikšmingomis ir svarbiomis tampa ir pacientų teisės į informaciją, informuotą sutikimą, pasirinkimą, teisė būti išgirstam, teisė į prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą, privatumą, konfidencialumą, teisė skųstis, reikalauti žalos sveikatai atlyginimo (5).

Aukštos kokybės pacientų priežiūros pagrindas – komandinis darbas, medicinos personalo vidinė komunikacija bei komunikavimas su pacientais. Paslaugų kokybės gerinimo komandą turi sudaryti vadovai, gydytojai ir slaugytojai. Komunikacijos stoka yra pacientų nepasitenkinimo viena pagrindinių priežasčių (7).

Pastaruoju metu vienu aštriausių diskusijų objektų tapo Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos reforma. Didžiausias rūpestis – šių dienų poreikį ne visai atitinkanti sveikatos paslaugų kokybė, nepakankamas šio sektoriaus finansavimas, augantys gydytojų ir slaugytojų migracijos mastai ir kt. Tačiau medicinos paslaugų kokybė nėra abstraktus dalykas. Ji priklauso nuo labai

17 konkrečių veiksnių – institucijos veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų gydymo priemonių ir būdų, naujausias savo srities žinias ir gydymo metodus taikančių medikų, darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistemos veiksmingumo, profesinių tarptautinių mainų, medicinos darbuotojų skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. (25).

Taip pat pastaraisiais metais nuo kokybiškų paslaugų teikimo medicinos įstaigose neatsiejama tapo ir pacientų sauga. Sveikatos priežiūros paslaugų saugumas, kaip sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kriterijus, siejamas su paslaugų teikimo rizikos ir žalos mažinimu pacientams ir šiame sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant bendrą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius, klaidas medicinoje ir jų valdymą.

Pacientai patiria žalą tuomet, kai įvyksta klaida medicinoje (KM). Tarptautiniuose moksliniuose tyrimuose analizuojant KM dažnai vartojamos platesnė nepageidaujamo įvykio (NĮ) arba paciento saugos įvykio sąvokos. Tačiau tuo atveju, kai tyrimo tikslas – įvertinti žmogiškojo faktoriaus įtaką nesėkmės atveju, vartojama KM sąvoka. KM laikomas nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui sukėlęs įvykis, kurį lėmė daugiau asmens, atlikusio veiksmus, klaida nei sisteminiai / organizaciniai veiksniai. NĮ – tai dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, įvykęs įvykis, kurį daugiau lėmė medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo veiksniai nei paties paciento liga ar būklė. Taigi sąvokos vertinant rezultato prasme yra panašios ir į šią studiją įtraukti tik tie moksliniai NĮ tyrimai, kuriuose išskirtinis dėmesys teikiamas įvykį lėmusiam žmogiškajam faktoriui (27). Nepageidaujamų įvykių mastas sveikatos priežiūros srityje rodo netobulą sveikatos sistemą, dėl kurios nukenčia pacientai tiek finansiškai, tiek moraliai, pvz., netekdami sveikatos. Tyrėjai jau keletą dešimtmečių siekia išsiaiškinti klaidų medicinoje priežastis, tačiau realūs problemų sprendimo būdai dar mažai veiksmingi, o šių klaidų mastas nemažėja (31).

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas socialinių mokslų daktaras Laimutis Paškevičius teigia, kad „klaidos medicinoje, kaip ir bet kurioje kitoje ūkio srityje, atsitinka ir jos nėra reta išimtis, tačiau klaidų pasekmės dažnai yra skirtingos, jų sukeliamos žalos mastas ir lygis taip pat skiriasi <...> kas dešimtas ligoninėje besigydantis pacientas patiria žalą dėl nepageidaujamų įvykių, kuriuos lemia sveikatos priežiūros organizavimo ar paslaugų teikimo trūkumai. Lietuvoje išsamesnių tyrimų mėginant nustatyti nepageidaujamų įvykių pasireiškimo dažnį gydymo įstaigose ir jų sukeliamos žalos mastus nėra atlikta. Tačiau galima būtų manyti, kad Lietuvoje šie duomenys atitiktų kitų ES valstybių“ (13).

Kuzmickas (28) iškelia tokią problemą, kad „klaidas <...> sunku apibūdinti vienareikšmiškai – tai gali būti ir grubios diagnostikos bei gydymo klaidos dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių,

18 ir netinkamas darbo organizavimas, ir nusikalstamas medikų aplaidumas laiku nesuteikiant reikiamos pagalbos. Tačiau toli gražu ne visada medikai yra kalti – klaidas gali sąlygoti ir objektyvios priežastys, tokios kaip sunkiai diagnozuojama liga, gydymo komplikacijos dėl paciento organizmo ypatumų ir pan.“

Sveikatos priežiūros saugumas reiškia tokį sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procesą, kuris sudaro prielaidas išvengti, apsisaugoti ar sušvelninti neigiamas pasekmes sveikatai, galimą žalą ar traumas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu (21). Sveikatos priežiūros kokybės sistemos tiesioginiai dalyviai yra šių įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojos, kitas aptarnaujantis personalas, farmacijos specialistai ir pacientai. Pacientas, galima sakyti, yra ta grandis, kuri jungia visos sveikatos priežiūros kokybės sistemos dalyvius (25). Taigi galima teigti, jog sveikatos įstaigos paslaugų kokybę sudaro įvairūs paslaugų teikimo elementai, kokybiška paslauga suvokiama kompleksiškai, nes jos teikimo grandyje dalyvauja įvairios medicininės įstaigos grandys. Todėl siekiant, jog pacientas suteiktas paslaugas vertintų teigiamai, visame paslaugos procese turi būti vykdomas nenutrūkstamas kokybiškos paslaugos teikimo procesas.

Sveikatos priežiūros kokybė – tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis žiniomis, be to, sveikatos priežiūros organizacijų kokybės sistemą sudaro posistemės: struktūra, procesai, ištekliai, produktai (sveikatos priežiūros paslaugos), auditas (52). Struktūrą sudaro pacientai, personalas, medžiagos, įranga, patalpos, kapitalas, tu tarpu procesus sudaro diagnostika, gydymas, operacijos, veikla, valdymas, rėmimas, o rezultatas yra klinikinė būklė, funkcinė būklė, pasitenkinimas, sąnaudų efektyvumas, kultūra (20).

Klasikinis slaugos modelis, pagal kurį galima nustatyti slaugos paslaugų kokybę, aprėpia 12 prioritetinių gyvybinės veiklos funkcijų: saugios aplinkos palaikymas, bendravimas, kvėpavimas, valgymas ir gėrimas, tuštinimasis ir šlapinimasis, asmeninis švarinimasis ir rengimasis, judėjimas, darbas ir žaidimas, lyties raiška, miegojimas, mirimas (41).

Sveikatos sistemos modelį, grįstą organizacine struktūra, procesais ir veiklos rezultatais pirmasis sukūrė Donabedianis (25):

 struktūra – tai palyginti stabilios sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ypatybės, kurios susideda iš sveikatos apsaugos sistemos komponentų: žmogiškųjų išteklių (personalo mokymo ir jų įgūdžių); materialinių išteklių (įrangos išteklių pakankamumo); fizinės ir organizacinės aplinkos, kuri veiksmingai turi sutelkti šiuos išteklius, kad būtų pasiekta optimali pacientų priežiūra vykdomoje veikloje. Struktūra susijusi su kokybe ta prasme, kad, priklausomai nuo jos efektyvios veiklos, tikimybė didėja arba mažėja.

19  procesas reiškia, kad individualiems pacientams reikia naudoti tinkamus jiems diagnostikos ir gydymo būdus. Tai – veiksmų, įvykstančių gydytojui dirbant su pacientu, įvairovė. Priežiūros proceso komponentai nesusiję su kokybe iki to momento, kol jų nepradedame sieti su trokštamu pasiekti rezultatu – sveikatos būkle.

 rezultatas reiškia paciento esamos ir būsimos sveikatos būklės pokyčius, kurie įvyko dėl suteiktos sveikatos priežiūros paslaugų. Tai – gydymas ir jo pasekmės, tokios kaip ligos progresavimas, sveikatos būklė ir/arba kaina (25).

1.4.Veiksniai, lemiantys slaugos paslaugų kokybę

Sveikatos priežiūrų paslaugas suvokiamos įvairūs kompleksiniai veiksniai. Mokslinėje literatūroje nėra vieningo bendro apibrėžimo, kas yra sveikatos paslauga, be to, skirtingi mokslininkai pateikia įvairias sveikatos priežiūros paslaugų vertinimo gaires.

Sveikatos įstaigos kokybės veiksnius pirmiausiai sieja su įstaigos žmogiškaisiais ištekliais. Anot autorių, kokybiškų paslaugų teikimas gydymo įstaigose ženkliai priklauso nuo to, kaip savo pareigas atliks kiekvienas įstaigos darbuotojas, todėl siekiant užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą gydymo įstaigose, personalas turi:

 vadovavimas. Medicinos įstaigų vadovai turi užtikrinti saugios aplinkos ir sveikatos paslaugų teikimo užtikrinimą, misijos ir vizijos įgyvendinimą, užtikrinti personalo kompetenciją, žmogiškųjų išteklių pakankamumą paslaugų teikimo procese;

 komandinis darbas. Ligoninėje turi vykti bendradarbiavimas tarp personalo ir vadovų siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, siekiant efektyviai spręsti iškilusias problemas;

 įrodymais pagrįsti sprendimai ir paslaugų teikimas. Sveikatos paslaugos pacientams turi būti suteikiamos įrodymais pagrįstais tyrimais, siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių riziką;

 bendravimas. Kiekvienas ligoninės personalo darbuotojas turi gebėti bendrauti su pacientais ir jo artimaisiais siekiant pateikti aiškią, išsamią informaciją apie gydymo procesą;

 mokymasis. Visa ligoninės personalas pirmiausiai turi mokėti mokytis iš padarytų klaidų, jas išsamiai išanalizuoti bei pašalinti klaidų priežastis. Be to, ligoninės personalas turi nuolatos kelti savo kompetenciją siekiant užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą;

20  personalo kultūra. Personalas turi gebėti pripažinti padarytas klaidas, jas identifikuoti ir iš

jų mokytis (61).

Vienas iš veiksnių, lemiančių slaugos paslaugų kokybę, yra slaugytojų pasitenkinimas darbu. Slaugytojas, kuriam jo darbas patinka, kuris jaučiasi realizavęs save darbe, teiks kokybiškas slaugos paslaugas.

Darbuotojai, dirbantys ar pretenduojantys į tam tikrą darbo vietą, tikisi didesnio atlyginimo, geros darbinės aplinkos, karjeros galimybių, šilto mikroklimato skyriuje ir pan. Tiriant medicinos paslaugas teikiančios įmonės personalo pasitenkinimą darbu, yra svarbu išanalizuoti, kaip teorijoje yra suvokiamas pasitenkinimas darbu bei kaip tai yra suprantama tarp skirtingo amžiaus personalo bei skirtinguose hierarchijos lygmenyse. Esant dabartinėje ekonominėje situacijoje, kai yra apstu medicinos įstaigų, darbuotojai gali rinktis tą darbovietę, kurioje ne tik siūlomas didžiausias darbo užmokestis, tačiau ir tą, kuri yra arčiau gyvenamosios vietos, kurioje gali įgyti aukštesnių kompetencijų ar kitų veiksnių, kurie daro įtaką bendram pasitenkinimui darboviete (4).

Tuo tarpu PSO nurodo, jog siekiant kokybiškų paslaugų teikimo pacientams, kokybės įgyvendinimas turėtų apimti ne tik pačias gydymo įstaigos, bet ir visą nacionalinį valstybės lygmenį, t.y., valstybės, siekdamos, jog pacientams būtų suteikiamos kokybiškos medicininės paslaugos, pirmiausia nacionaliniu mastu turi siekti bendro paslaugų teikimo gerinimo. Kaip nurodoma PSO sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gairėse, valstybė nacionaliniu lygmeniu turi užtikrinti, jog medicininėse įstaigose bus teikiamos tokios paslaugos, kurios atitiks kiekvieno paciento individualius poreikius, sveikatos priežiūros paslaugos turi būti prieinamos geografiškai, be to, jų teikimo kokybė negali skirtis dėl geografinių skirtumų ar pacientų socio – demografinių rodiklių, o paslaugos turi būti teikiamos tokios, jog jos užtikrintų mažiausią žalos riziką (žr. 1 lentelė).

1 lentelė. Sveikatos priežiūros kokybės vertinimo aspektai pagal PSO (55). Sveikatos priežiūros kokybės aspektas Paaiškinimas

Rezultatyvumas Sveikatos priežiūra turi būti grindžiama

įrodymais, o jos rezultatas turi būti geresnė individų ir visuomenės sveikata, atsižvelgiant į jų individualius poreikius.

Efektyvumas Sveikatos priežiūrai skiriami ištekliai turi

21 rezultatų ir vengiant išteklių eikvojimo.

Prieinamumas Sveikatos priežiūra turi būti prieinama

laiku, tinkama geografiniu požiūriu, teikiama užtikrinant medicininius poreikius atitinkančius įgūdžius ir išteklius.

Priimtinumas (orientacija į pacientą) Sveikatos priežiūros paslaugos turi atitikti individualių vartotojų ir bendruomenių poreikius ir lūkesčius.

Teisingumas Teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų

kokybė turi būti vienoda visiems nepriklausomai nuo asmeninių savybių, tokių kaip lytis, rasė, etninė kilmė, socialinė padėtis ar geografinė vietovė.

Saugumas Sveikatos priežiūros paslaugos turi būti

teikiamos iki minimumo sumažinus riziką ir žalą paslaugų vartotojams.

Sveikatos priežiūros paslaugų kokybė nėra savaime medicinos įstaigoje vyraujantis reiškinys, todėl medicinos įstaigoms, siekiant teikti kokybiškas paslaugas pacientams, svarbu nuolatos analizuoti sveikatos paslaugų kokybės aspektus ir numatyti jų gerinimo veiksnius. Išskiriamos trys kokybės dimensijos, į kurias būtina atsižvelgti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms organizacijoms, norint sukurti nuolatines sveikatos priežiūros kokybės gerinimo sistemas:

 paciento suvokiama kokybė yra tai, ko pacientai tikisi iš sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių organizacijų ar institucijų. Paciento suvokiama kokybė apima jo lūkesčius, kokių jis tikisi arba norėtų medicininių paslaugų ir kokias jis galėtų gauti. Jam svarbu ligos diagnozė ir saugumas teikiant paslaugas. Pacientas labiau vertina ne tai, kaip organizuojama paslauga ir koordinuojama gydymo proceso eiga, bet labiau akcentuoja emocinį ir psichosocialinį sveikatos priežiūros aspektus. Jam svarbu dėmesys, pagarba, konfidencialumas, privatumo išsaugojimas, atjauta, bendravimas ir atvirumas;

 profesionalioji kokybė – apima tai, ar sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos kvalifikuotai ir ar jos atitinka pacientų teisėtas reikmes ir įstaigoje patvirtintus sveikatos

22 priežiūros paslaugų teikimo standartus (procedūras). Profesionalioji kokybė vertinama audito metu lyginant esamos padėties atitikimą standartų reikalavimus;

 valdymo kokybė - efektyviausias ir produktyviausias išteklių panaudojimas, laikantis sveikatos priežiūros įstaigoms vadovaujančių institucijų nurodymų ir įsakymų. Vertinamas kokybės sistemos funkcionavimas pagal įstaigoje nustatytus prioritetus, patvirtintus standartus, vidaus darbo taisykles (59). Taigi siekiant nustatyti paslaugų kokybės įgyvendinimą ir problemines sritis, medicinos įstaigoje turi būti atliekami tyrimai, kurių metu analizuojamas gebėjimas patenkinti pacientų poreikius bei lūkesčius, taip pat lyginamas sveikatos įstaigų gebėjimas teikti paslaugas pagal apibrėžtus standartus, taip pat įvertinama ir medicinos įstaigos žmogiškųjų išteklių kvalifikacija, gebėjimas teikti kokybiškas paslaugas.

Identifikavus problemines medicininių paslaugų teikimo sritis, svarbu gebėti numatyti efektyvius jų sprendimo būdus, taip pat medicinos įstaigoje diegti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę palaikančius veiksnius. Anot Kosinskienės ir Ruževičiaus (26), paslaugų kokybės gerinimo priemonių taikymas sveikatos priežiūros įstaigose turėtų remtis esminiais fundamentaliais visuotinės kokybės vadybos principais, pirmiausia:

1) klaidų kaip galimybių matymo požiūrio formavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas;

2) atviro požiūrio į kokybės ir tarpusavio santykių problemas gydymo institucijoje diegimas; 3) betarpiško aiškumo, vietoje trūkumų slėpimo, propagavimas;

4) baimės (kritikuoti vadovybę, kolegas ir t. t.) atmosferos apraiškų panaikinimas (principas „Geranoriška konstruktyvi kritika – problemų sprendimo ir veiklos kokybės gerinimo veiksminga priemonė“);

5) sveikatinimo bendruomenės (gydytojų, administracijos darbuotojų, vadybininkų farmacininkų, slaugos ir kito aptarnaujančio personalo) abejingumo visų veiklos sričių kokybės tobulinimo ir įvaizdžio gerinimo veiksmams bei priemonėms institucijoje atmosferos išsklaidymas;

6) naujos kokybės kultūros formavimas; 7) veiksmingas vadovavimas (lyderystė) (25).

Lietuvoje pastaraisiais metais, siekiant įvertinti, kaip pacientai vertina medicininių paslaugų kokybę taip pat atliekami įvairūs tyrimai. Jankauskienė ir Rastauskas (18) analizavo, kaip paslaugų kokybę vertina Pasvalio ligoninės pacientai. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog nors pacientai paslaugų kokybę Pasvalio ligoninėje įvertino gana teigiamai, tačiau personalo jo teikiamų paslaugų kokybės vertinimai yra statistiškai patikimai kritiškesni. To priežastis, jog daugiau nei pusė darbuotojų neišmano kokybės sistemos, o jos kontrolė nesant auditoriaus buvo atliekama ne sistemiškai ir

23 neplaningai. Ligoninėje stokojama medicininio personalo, o pusei esamo personalo stinga laiko bendrauti su pacientais, trečdalis jo nesuteikia pacientams reikiamos informacijos, penktadalis neišmano paciento teisių, o ketvirtadaliui slaugytojų tobulinti kvalifikaciją nėra sudarytos galimybės. Vertinant darbo organizavimą nuosekliai teikiant pacientui paslaugas nustatyta, jog kas penktą pacientą vargino kitų pacientų keliamas triukšmas, trečdaliui pacientų buvo kaitaliojama išrašymo data.

Tuo tarpu Brogienė ir Gurevičius (6) analizavo dvidešimt dviejų Lietuvos asmens sveikatos priežiūros stacionarinėse gydymo įstaigose buvusių pacientų pasitenkinimą suteiktomis paslaugomis. Tyrimo metu nustatyta, jog pacientai gerai įvertino suteiktų paslaugų kokybę. Net 91,9 proc. pacientų paslaugų kokybę įvertino labai gerai arba gerai, 86,4 proc. pacientų rekomenduotų šioje ligoninėje gydytis savo šeimos nariams ir artimiesiems. Sveikatos būklė, išvykstant iš ligoninės, buvo geresnė 86,6 proc. pacientų. Geriausiai pacientai įvertino jų bendravimą su gydytojais. 91,5 proc. pacientų pažymėjo, kad jiems buvo suteikta pakankama, aiški ir suprantama informacija apie jų sveikatos būklę ir gydymą. Dauguma pacientų labai gerai įvertino parodytą jiems pagarbą ir pasitikėjimą gydžiusiais gydytojais. Tyrimo metu pacientai nurodė ir tobulintinas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sritis: galimybę dalyvauti priimant sprendimus dėl jų sveikatos būklės ir gydymo, dėl maisto kokybės ir užlaikymo išrašant iš gydymo įstaigos.

Žiliukas ir kt. (68) taip pat analizavo ligoninės pacientų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad bendrą slaugos paslaugų kokybę ligoninėje didžioji dalis pacientų (78,7proc.) įvertino labai gerai arba gerai: pacientai yra patenkinti ligoninės teikiamomis paslaugomis ir didžioji dalis (75 proc.) rekomenduotų gydytis šioje ligoninėje kitiems. Teigiamą pacientų nuomonę dėl slaugos paslaugų kokybės nulėmė tai, kad šios ligoninės pacientai glaudžiai bendravo su medikais: buvo aiškiai suteikta informacija apie jų sveikatos būklę, gydymą, personalas rodo pagarbą, o pacientai pasitikėjo juos gydžiusiais ir slaugančiais medikais. Koreguotina sritis – pacientų dalyvavimas gydymo ir slaugos procese. Beveik trečdalis respondentų nedalyvavo sprendime dėl savo sveikatos būklės ar gydymo priėmimo (neturėjo galimybių arba nenorėjo). Kas penktas planine tvarka hospitalizuotas pacientas neturėjo galimybės pasirinkti gydymo įstaigą, daugiau nei pusė neturėjo galimybės pasirinkti gydančio gydytojo arba jie nežinojo apie tokią galimybę. Paciento gebėjimai pasinaudoti savo teisėmis sudaro vadybines prielaidas tobulinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.

Apibendrinant galima teigti, jog sveikatos priežiūros paslaugų kokybę lemia įvairūs paslaugų teikimo grandyje esantys veiksniai. Paslaugų kokybė sveikatos įstaigose dažniausiai analizuojama pagal struktūros, proceso ir rezultato modelį. Pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertintojas dažniausiai yra pacientas, todėl teikiant medicinines paslaugas turi

24 būti užtikrina jo teisė į informaciją apie gydymo procesą, bendradarbiavimą su įvairiais medicinos įstaigos specialistais, taip pat turi būti užtikrinta, jog pacientui paslaugos bus teikiamos pagal patvirtintus standartus, jam bus užtikrinta mažiausia žalos rizikos, medicinines paslaugas teiks kompetentingas personalas. Taigi kokybiškų paslaugų teikime, sveikatos įstaigos personalas turi dirbti sistemiškai, gebėti ne tik teikti medicinines paslaugas, bet ir bendrauti su pacientais, pateikti jiems aiškią, suprantamą ir išsamią informaciją apie paslaugas, gydymo procesus, nuolatos tobulinti savo kompetencijas, siekiant gebėti pritaikyti naujausias medicinines žinias gydymo procese.

1.5.Slaugytojų vaidmuo užtikrinant gerą slaugos paslaugų kokybę

Slaugytojų darbas neatsiejamas nuo pagalbos pacientams. Slaugytojams tenka ne tik slaugyti, bet ir stebėti pacientą, intensyviai su juo bendrauti, tenkinti jo gyvybinius poreikius.

Slauga kaip profesija įvardyta tik XIX a. Istoriškai taip susiklostė, kad XIX a. slaugytojais dirbo moterys. Įsivyraujant emancipacijos idėjoms joms atsivėrė galimybė plėtoti savo profesiją, siekti aukštesnio bendro ir profesinio išsilavinimo. Tuo metu daugelis moterų, siekiančių savarankiškos veiklos ir karjeros, pasirinkdavo slaugytojo profesiją kaip vieną iš nedaugelio tinkamų moterims (53).

Slauga yra sudėtinė sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichikos ir socialinę priežiūrą (35).

Dauguma slaugytojų renkasi profesiją, skatinami humanistinių motyvų. Tačiau šalia sąmoningai suvoktos motyvacijos visada yra ir nesąmoningi motyvai. Pažvelgus į medicinos ir socialinės sferos darbuotojų gyvenimo istorijas, galima pastebėti, kad daugumai iš jų nuo vaikystės trūko emocinės globos ir saugumo. Šiek tiek anksčiau, negu tai priklausytų pagal amžių, jiems teko rūpintis savimi ar kitais arba išgyventi nesaugumo jausmą dėl galimo globos praradimo (tėvų ligos, išvykos, ilgos darbo valandos, emocinis neprieinamumas). Nuo mažens vaikai mokėsi saugoti ir globoti tuos, nuo kurių yra priklausomi. Ilgainiui kitų globa ir saugumas tampa profesija. Taip kitiems mėginama duoti tai, ko labiausiai trūksta patiems (22).

Slaugytojos užduotis – padėti pacientams išreikšti savo nerimą ir baimę, padėti jiems išsipasakoti bei savo kompetencijos ribose suteikti ligoniams informacijos jiems rūpimais klausimais apie ligą, juos padrąsinti ir nuraminti (9).

Slaugos specialistai turi pripažinti, kad sveikata yra svarbiausias slaugos tikslas, ir savo profesine veikla stengtis užtikrinti visuomenės ir atskirų jos narių fizinę, psichinę, dvasinę bei socialinę gerovę. Jis turi gebėti versdamasis slaugos praktika laikytis teisės aktuose nustatytų

25 reikalavimų; teikti kokybiškas slaugos paslaugas; tvarkyti slaugos dokumentaciją ir teikti statistikos ir kitus privalomosios atskaitomybės duomenis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; laikytis asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisyklių; vykdyti saugos darbe taisyklių ir higienos normų reikalavimus; laikytis slaugos profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti; pastebėjęs kito sveikatos priežiūros specialisto padarytą klaidą, nedelsdamas turi informuoti tą klaidą padariusį asmenį ir jo tiesioginį vadovą; teikti informaciją apie paciento sveikatą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; laikytis licencijuojamos veiklos – slaugos praktikos – sąlygų; naudoti medicinos prietaisų saugos techninio reglamento reikalavimus atitinkančius medicinos prietaisus, kurie instaliuojami, naudojami ir prižiūrimi vadovaujantis Medicinos prietaisų instaliavimo, naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašu; bendradarbiauti su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais. Galima teigti, jog slaugytojo darbas apima ne tik paciento slaugymą, bet ir bendradarbiavimą su kitais komandos nariais, paciento artimaisiais. Taigi, slaugytojų profesinė veikla neapsiriboja vien medicinine pacientų priežiūra, slaugytojui tenka svarbus vaidmuo ugdant žmonių sveiką gyvenseną (10).

Nacionalinės slaugos politikos 2016 - 2025 metų gairėse (35) yra pateikta esama slaugos paslaugų kokybės padėtis Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiuo metu sveikatos priežiūros įstaigose slaugos administratoriai turi nepakankamai sprendimo priėmimo galios dėl slaugos paslaugų organizavimo tobulinimo, nes trūksta bendros slaugos kokybės vertinimo sistemos, slaugos protokolų bei slaugos dokumentacijos, užtikrinančių kokybišką slaugą bei pacientų saugumą sveikatos priežiūros įstaigose. Dėl pasirinkto slaugos paslaugų finansavimo modelio nepakankamai išvystytas slaugos paslaugų teikimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose. Slaugos kokybę blogina nepakankamas slaugytojų skaičius ir naujų darbo vietų trūkumas, dideli darbo krūviai, mažas darbo užmokestis, maža darbo vietų diferenciacija pagal slaugytojų įgytą išsilavinimą ir kompetencijas, neužtikrinta darbų sauga, žemas profesijos prestižas.

1.6.Pacientų pasitenkinimo slaugos paslaugomis Vaikų ir paauglių krizių

intervencijos skyriuje sąlygos

Pacientų pasitenkinimas teikiamomis slaugos paslaugomis Vaikų ir paauglių skyriuje priklauso nuo daugelio sąlygų – pirmiausia nuo pasitikėjimo sveikatos apsaugos sistema apskritai.

Siekiant teikti kokybiškas slaugos paslaugas, kuriomis pacientas būtų patenkintas, be prigimtinių teisių į sveikatą ir gyvybę, reikšmingomis ir svarbiomis tampa ir pacientų teisės į

26 informaciją, informuotą sutikimą, pasirinkimą, teisė būti išgirstam, teisė į prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą, privatumą, konfidencialumą, teisė skųstis, reikalauti žalos sveikatai atlyginimo (5).

Taip pat pastaraisiais metais nuo kokybiškų paslaugų teikimo medicinos įstaigose neatsiejama tapo ir pacientų sauga. Sveikatos priežiūros paslaugų saugumas, kaip sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kriterijus, siejamas su paslaugų teikimo rizikos ir žalos mažinimu pacientams ir šiame sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant bendrą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius, jų valdymą. Sveikatos priežiūros saugumas reiškia tokį sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procesą, kuris sudaro prielaidas išvengti, apsisaugoti ar sušvelninti neigiamas pasekmes sveikatai, galimą žalą ar traumas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu (21). Sveikatos priežiūros kokybės sistemos tiesioginiai dalyviai yra šių įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojos, kitas aptarnaujantis personalas, farmacijos specialistai ir pacientai. Pacientas, galima sakyti, yra ta grandis, kuri jungia visos sveikatos priežiūros kokybės sistemos dalyvius. Taigi galima teigti, jog sveikatos įstaigos paslaugų kokybę sudaro įvairūs paslaugų teikimo elementai, kokybiška paslauga suvokiama kompleksiškai, nes jos teikimo grandyje dalyvauja įvairios medicininės įstaigos grandys. Todėl siekiant, jog pacientas suteiktas paslaugas vertintų teigiamai, visame paslaugos procese turi būti vykdomas nenutrūkstamas kokybiškos paslaugos teikimo procesas.

Sriubas (52) taip pat pažymi, jog sveikatos priežiūros kokybė – tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis žiniomis, be to, sveikatos priežiūros organizacijų kokybės sistemą sudaro posistemės: struktūra, procesai, ištekliai, produktai (sveikatos priežiūros paslaugos), auditas. Struktūrą, kaip teigia Jankauskienė (20), sudaro pacientai, personalas, medžiagos, įranga, patalpos, kapitalas, tuo tarpu procesus sudaro diagnostika, gydymas, operacijos, veikla, valdymas, rėmimas, o rezultatas yra klinikinė būklė, funkcinė būklė, pasitenkinimas, sąnaudų efektyvumas, kultūra.

Pastebima tendencija, kad pacientai labiau pasitiki privačiomis medicinos įstaigomis labiau nei viešosiomis. 2012 metų mokslinis tyrimas (4) atskleidė, jog vartotojų pasitikėjimas privačiosios medicinos sektoriumi yra didesnis nei viešajame sektoriuje. Vaikų ir paauglių krizių centras priklauso viešajam sektoriui. Kita vertus, viešajame sektoriuje slaugos paslaugos yra prieinamesnės.

Gurevičiaus (15) teigimu, siekiant įvertinti pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, galima naudoti Europos sveikatos vartotojų indeksą (ESVI). Šis indeksas sudaromas atsižvelgiant į įvairius sveikatos priežiūros sistemos statistikos rodiklius, pacientų

27 apklausas ir nepriklausomus tyrimus, kuriuos atlieka Švedijoje įkurta privati įmonė, apskaičiuojanti sveikatos apsaugos našumą Europoje ir Kanadoje prižiūrint pacientus ir vartotojų teises.

1.7.Slaugos kokybės vertinimas pagal Peplau slaugos modelį

Hildegard E. Peplau slaugos modelis – psichodinaminis arba tarpasmeninių santykių ir vystymosi slaugos modelis. Tarpasmeninių santykių psichologija yra humanistinės filosofijos šaka, nagrinėjanti žmogaus raidos etapus, kaip žmogus išgyvena kritinius gyvenimo momentus. Būtent todėl šis modelis tinka vertinti slaugos kokybę Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje.

Modelis yra abstraktus realybės aiškinimas, supaprastinantis suvokimą, kai reikia sieti ar patikrinti sudėtinę teoriją. Modelius sukūrė teoretikai, mokslininkai ir praktikai, kad paaiškintų ypatingą fenomenų interpretavimo ar nagrinėjimo būdą. Šie fenomenai: tai žmogaus ekologija, žmogaus elgesys ir gerovė, fiziologiniai bei patologiniai procesai, gydymas ir gydymo įstaigos bei sistemos, skirtos kurti ir vykdyti sveikatos priežiūrą. Modelių tikslas – padėti slaugytojams gerinti slaugos procesą (38).

Slaugos būdas kiekvienoje šalyje yra skirtingas, nes priklauso nuo tautos kultūros, nacionalinių tradicijų, geografinės, kultūrinės aplinkos, visuomenėje vyraujančios politinės ideologijos, religinės filosofijos, socialinės santvarkos, ekonominės padėties ir slaugos istorinės raidos (22). Slaugos proceso sąvoką pirmą kartą pavartojo Hildergard Peplau 1952 m. Tačiau tik nuo septintojo dešimtmečio vidurio šį terminą imta pripažinti visuotinai. Šiuolaikinės slaugos sudėtingumas reikalauja sistemingos slaugytojų veiklos, kad pacientų slauga būtų optimali. Kitaip tariant, šiuolaikinė slauga grindžiama ne intuicija ir padrikais veiksmais, bet iš anksto apgalvota ir organizuota, šiuolaikinėmis slaugos mokslo žiniomis grįsta sveikatos priežiūra, kuri vadinama slaugos procesu (22).

Slaugos modelių pagalba yra apibrėžiamos žinios, kurias slaugytojas privalo įgyti, norėdamas užsiimti praktiniu slaugymu; plečiamas slaugos supratimas (38).

Slaugos klausimais rašantys autoriai 1980 metais pateikė slaugos modelio apibrėžimą: „Slaugos modelis – tai metodiškai sukonstruotos, moksliškai pagrįstos ir logiškai išdėstytos sąvokos, išryškinančios esminius slaugos praktikos komponentus su teoriniais tų sąvokų pagrindais ir vertybėmis, reikalingomis jas taikant<...>” (46). Kitaip tariant slaugos modelis yra slaugos uždavinių koncepcija.

28 Hildegard E. Peplau slaugos modelis – psichodinaminis arba tarpasmeninių santykių ir vystymosi slaugos modelis. Tarpasmeninių santykių psichologija yra humanistinės filosofijos šaka, nagrinėjanti žmogaus raidos etapus, kaip žmogus išgyvena kritinius gyvenimo momentus.

1952 metais Hildegard E. Peplau knygoje “Tarpasmeniniai ryšiai slaugoje“ apibūdina slaugą kaip besirutuliojantį slaugytojo ir paciento tarpasmeninių santykių procesą. Nagrinėjant šiuos santykius, iškyla slaugytojo vaidmens slaugos procese problema. XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje toliau plėtojamos tarpasmeninių ryšių sampratos teorijos, slaugytojo vaidmens ir funkcijų tyrimai.

H. Peplau pateikia pagrindinių šiuolaikinės slaugos sąvokų apibrėžimus:

Asmuo – „tai organizmas, kuris gyvena nepastovioje fiziologinių, visuomeninių, socialinių būsenų pusiausvyroje, ir gyvenimas yra procesas siekiant stabilios pusiausvyros, o ji įmanoma tik po mirties“ (16).

Aplinka – organizmo išorėje egzistuojantys veiksniai ir veiksniai kultūros plotmėje; H. Peplau mano, kad yra dvi pagrindinės priežastys, galinčios priversti susirgusį žmogų ieškoti sveikatos priežiūros darbuotojų pagalbos: pirmiausia atsiranda problema į kurią reaguojama; pacientas tikisi pagalbos iš profesionalo, kurio patarimai jam reikalingi.

Sveikata – asmenybės veikla ir kiti procesai kūrybiškumo, konstruktyvumo, produktyvumo linkme; H. Peplau teigė, kad sveikatą veikia tarpasmeniniai ryšiai, religinis potyris, socialinė aplinka, individo fiziniai ir psichologiniai poreikiai;

Slauga – terapinis, tarpasmeninis procesas, lavinamasis instrumentas, kuris remia asmenybės veiklą kūrybiškumo, konstruktyvumo, produktyvumo kryptimi (16).

Modelis numato dvi slaugos veiklos kryptis – šviečiamąją ir terapinę (16).

Sveikatos palaikymą ir stiprinimą H. Peplau suvokė kaip svarbiausią slaugos funkciją. „Šiuolaikinės slaugos svarbiausias dėmesio objektas – būdai, kaip padėti žmonėms išlikti sveikiems (16).

H. Peplau slaugos modelio tikslai: bendras slaugos tikslas – lavinti pacientą, kad vystytųsi, tobulėtų jo asmenybė, būtų išlaikomas gyvybingumas; kiekvieno paciento poreikiai yra individualūs, o slaugos procesas apima tiek tarpasmeninius santykius, tiek terapiją – fizinis ir profesinis artumas; padėti žmogui suvokti savo sveikatos problemas pasinaudojant praeities patyrimu; padėti žmogui suprasti savo reakcijas ir galimus jų įveikos mechanizmus; padėti geriau suvokti save ir taip tobulinti įžvalgumą, kad būtų išvengta ligų ateityje (16).

H. Peplau slaugos modelio vertybės: daug dėmesio skiriama slaugytojo ir paciento tarpusavio santykiams; modelis skatina pacientą prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir sveikimo

29 proceso sėkmę; jis yra idealus trumpalaikių krizių įveikimo būdas. Jam nesvetimos ir sveikatos stiprinimo problemos. H. Peplau slaugos modelis paklojo naujus teorinius slaugos praktikos pamatus (17).

Palinauskienė (37) psichikos sveikatos slaugos procesui įgyvendinti siūlo naudoti būtent Peplau slaugymo vystymosi modeliu, kurį sudaro keturi etapai:

 Įvertinimo – kartu su pacientu analizuoja paciento problemos priežastį, surenka apie pacientą informaciją

 Nustatymo – planavimo. Užmezgamas ryšys, planuojama būtina pagalba. Slaugytojui tenka atsakomybė už pagalbos plano sudarymą bei jo tikslų įgyvendinimą. Čia gali išryškėti skirtumai tarp paciento norų ir poreikių, taigi gali atsirasti nesutarimai tarp paciento ir slaugytojo. Slaugytojo gebėjimas pašalinti šiuos skirtumus, sustiprina tarpusavio ryšius.

 Įgyvendinimo – vykdymo. Pacientas suvokia ir reaguoja į slaugytojo pasiūlymus. Jie abu stengiasi pasiekti užsibrėžtus tikslus.

 Vertinimo etapas. Įvertinami slaugos proceso eigoje numatyti tikslai. Nustatoma kokius tikslus pavyko įgyvendinti, o kokie tikslai liko neįgyvendinti ir kokios nesėkmingos slaugos priežastys.

Šis modelis sudarytas trumpalaikei slaugai, esant funkciniam psichikos sutrikimui, tačiau gali būti pritaikytas ir ilgalaikės slaugos įstaigoje. Tiriamajame skyriuje kaip tik taikoma trumpalaikė slauga.

30 Taigi apibendrintai galima teigti, kad slaugos paslaugų kokybę apima dėmesys pacientui, jo lūkesčių įgyvendinimui. Slaugos paslaugų kokybė yra vertinama pagal šiuos kriterijus: rezultatyvumas, efektyvumas, prieinamumas, priimtinumas (orientacija į pacientą), teisingumas, saugumas. Užtikrinant slaugos paslaugos kokybę slaugytojui tenka pagrindinis vaidmuo.