KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės Sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Reda Lagūnaitė
JAUNŲ LENGVĄ PSICHINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ŢMONIŲ
GALIMYBĖS DALYVAUTI DARBINĖJE VEIKLOJE
Mokslinis darbo vadovas Prof. Apolinaras Zaborskis
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
JAUNŲ LENGVĄ PSICHINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ŢMONIŲ GALIMYBĖS DALYVAUTI DARBINĖJE VEIKLOJE
Reda Lagūnaitė
Mokslinis vadovas prof. Apolinaras Zaborskis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2010. p.85.
Darbo tikslas – Ištirti jaunų lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo ypatumus ir galimybes Kauno mieste.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti darbdavių poţiūrį į neįgaliųjų su lengva psichine negalia dalyvavimą darbinėje veikloje.
2.Išanalizuoti psichinę negalią turinčių ţmonių galimybes ir sunkumus dalyvauti darbinėje veikloje.
3. Išsiaiškinti darbdavių nuomonę apie lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo problemų sprendimo galimybes.
Tyrimo metodika:
Anketinė apklausa, skirta išanalizuoti darbdavių poţiūrį į lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimą. Apklausti 58 įmonių vadovai iš 81 (71,6 proc.). Anketiniai duomenys buvo analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS. Kokybinis tyrimas - nestandartizuotas interviu, kuriame dalyvavo 5 darbdaviai. Duomenys išanalizuoti naudojant kokybinę turinio analizę (content).
Rezultatai. 70,7 proc. darbdavių poţiūris į ţmogų su lengva psichine negalia yra teigiamas; 37,9 proc. juos įdarbintų; 51,7 proc. teigia, kad gali būti naudingi; 22,4 proc. įdarbintų dėl teigiamų nuostatų; 17,2 proc.- dėl naudos. 43,1 proc. mano, kad sveikata leidţia dirbti.60,3 proc. – gali uţtikrinti darbo sąlygas; 53,3 proc. teigia, kad kiti darbuotojai laiko kolektyvo nariu. 48,2 proc. mano, kad darbo rinka neįgaliesiems uţdara. 48,3 proc. mano, kad darbas sveikatą ir gyvenimo kokybę veikia teigiamai. Atlikus kokybinį tyrimą nustatyta, kad valstybės vaidmuo ir finansavimas nepakankamas; visuomenės poţiūris dviprasmiškas;
profesinis neįgaliųjų parengimas ir darbo patirtis nepakankami; trūksta informuotumo ir viešumo.
Išvados.
1. Daugumos darbdavių poţiūris į lengvą psichinę negalią turintį ţmogų yra teigiamas, tačiau tik trečdalis juos įdarbintų. Daţniau darbdaviai įdarbintų dėl teigiamų asmeninių nuostatų ir finansinės naudos įmonei. Beveik pusė darbdavių vertina jų darbą kaip kokybišką ir naudingą. Pusė darbdavių teigia, kad ţmonės su lengva psichine negalia gali būti naudingi įmonei. Tik dešimtoji darbdavių dalis mano, kad jų profesinis pasirengimas tinkamas.
2. Ţmonių su lengva psichine negalia sveikata leidţia jiems dirbti, o darbas teigiamai veikia jų sveikatą ir gyvenimo kokybę. Visuomenėje vyrauja dviprasmiškas poţiūris į lengvą psichinę negalią; valstybės politika ir strategija neuţtikrina šių ţmonių įdarbinimo. Daugiau nei pusė įmonių, kuriose dirbo/dirba neįgalieji gali uţtikrinti darbo sąlygas neįgaliesiems. Dauguma įmonių netaiko adaptacijos priemonių. Beveik pusė darbdavių mano, kad Lietuvos darbo rinka yra uţdara neįgaliesiems.
3. Lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo problemos gali būti sprendţiamos kompleksinėmis priemonėmis: aktyvia valstybės politika, teigiamu visuomenės ir darbdavių poţiūriu, tinkamu profesiniu pasirengimu ir darbo patirtimi, finansavimu ir parama įmonėms; informacijos prieinamumu ir viešumu.
Raktiniai ţodţiai. Psichinė negalia. Lengva psichinė negalia. Lengva psichinė negalia ir įdarbinimas. Sveikata ir įdarbinimas. Gyvenimo kokybė ir įdarbinimas.
SUMMARY
Public health management
OPPORTUNITIES OF YOUNG PEOPLE WITH LIGHT MENTAL DISSABILITIES. TO PARTICIPATE IN WORK ACTIVITY
Reda Lagūnaitė
Scientific supervisor prof. Apolinaras Zaborskis
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2010. p.85.
Aim of work – To explore the employment peculiarities and opportunities of young people with light mental disabilities in Kaunas city.
Tasks:
1. To find out the employers‟ attitude to the participation of young people with light mental disabilities in work activity.
2. To analyse opportunities and possibilities of young people with light mental disabilities to participate in work activity.
3. To find out the employers‟ opinion about the possibilities of solving the problems related with employment of people with light mental disabilities.
Methods of work:
A questionnaire, intended to analyse employers‟ attitude to the employment of people with light mental disabilities. 58 companies‟ executives of 81 (71.6%) have been questioned. Questionnaire data were analyzed using package of statistical data analysis SPSS. A qualitative study – nonstandardized interview, which was attended by 5 employers. Data have been analysed using qualitative content analysis.
Results. Attitude of 70.7% employers to the person with light mental disability is positive; 37.9% would employ them; 51.7% state, that can be useful; 22.4% would employ because of positive attitude; 17.2% - because of benefit. 43.1% think that health allow to work. 60.3% - can ensure working conditions; 53.3% state that other employees consider them as members of team. 48.2% think that work market is closed for disabled people. 48.3% think that health and quality of life are affected by work positively. After doing the qualitative study, it was found, that the role of the state and the financing is not sufficient; the attitude of the public is ambiguous; the professional preparation and work experience of disabled are not sufficient; there is lack of information and publicity.
Conclusions.
1. The attitude of most employers to the person with light mental disability is positive, but just third of employers would employ them. Employers more often would employ because of positive personal attitude and financial profit to the company. Almost half of employers value their work as qualitative and useful. Half of employers claim, that people with light mental disability can useful for the company. And just one tenth of employers think that professional preparation is suitable.
2. Health of people with light mental disability allows them to work and work affects positively their health and quality of life. Ambiguous attitude to light mental disability dominate in the society; politics and strategy of state do not ensure the employment of these people. More than half of companies where disabled are working/have worked can ensure working conditions for disabled. Most of the companies do not apply means of adaptation. Almost half of employers think that Lithuanian work market is closed for disabled people. 3. Problems of employment of people with light mental disability can be solved with complex means: active state politics; positive attitude of society and employers; appropriate professional preparation and work experience; financing and support to the companies; availability of information and publicity.
Key words. Mental disability. Light mental disability. Light mental disability and employment. Health and employment. Quality of life and employment.
PADĖKA
Dėkoju įmonių vadovams, dalyvavusiems šiame tyrime, o ypač
tiems, kurie skyrė savo brangų laiką išsamiam analizuojamos problemos
paţinimui.
Esu labai dėkinga moksliniam vadovui profesoriui Apolinarui
Zaborskiui uţ taiklias pastabas, ţinias ir visapusišką pagalbą.
SANTRUMPOS
lls – laisvės laipsnių skaičius
MMA – minimalus mėnesinis atlyginimas KMI – kūno masės indeksas
PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija SAM – Sveikatos Apsaugos Ministerija VšĮ – Viešoji įstaiga
TURINYS
ĮVADAS ... 9
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 13
1.1. Negalios samprata ir problema ... 13
1.1.1. Negalios modeliai ... 14
1.2. Poţiūrio problema ... 16
1.2.1. Negalia ir dalyvavimas darbinėje veikloje ... 19
1.2.2. Psichinę negalią turinčių ţmonių dalyvavimo darbinėje veikloje veiksniai ... 23
1.3. Psichinę negalią turinčių ţmonių sveikatos aspektas ... 26
1.3.1. Dalyvavimo darbinėje veikloje reikšmė sveikatai ir gyvenimo kokybei ... 28
1.4. Teisinė bazė ir jos įgyvendinimas Lietuvoje ... 30
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 36
3. REZULTATAI ... 42
3.1. Jaunų lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo galimybių kiekybinio tyrimo rezultatai ... 42
3.1.1. Bendra respondentų charakteristika ... 42
3.1.2. Darbdavių poţiūrį atspindintys rezultatai ... 45
3.1.3. Tyrimo rezultatai, atspindintys lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo problemas ir galimybes ... 58
3.2. Jaunų lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo galimybių kokybinio tyrimo rezultatai ... 65 4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 74 IŠVADOS ... 79 REKOMENDACIJOS ... 80 LITERATŪRA ... 81 PRIEDAI ... 86
ĮVADAS
Psichinė sveikata yra neatsiejama ţmogaus sveikatos dalis. Tik pusiausvyra tarp fizinės, psichinės ir socialinės sveikatos uţtikrina visapusišką ţmogaus gėrovę ir visavertį jo dalyvavimą visuomenėje ir darbinėje veikloje. Pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurioje nebūtų ţmonių su negalia ir kiekvienais metais jų vis daugėja (1).
Darbas yra viena prasmingiausių ţmogaus gyvenimo išraiškos formų bei viena svarbiausių gyvenimo kokybės komponentų. Galėdamas dirbti ir uţsidirbti, ţmogus įprasmina savo gyvenimą (2). Graikų mąstytojas Hipokratas teigė, kad darbas būtinas sveikatai. A. Maslow poreikių teorijoje darbas priskiriamas prie vystymosi arba augimo motyvų, kurie susiję su ţmogaus potencijų vystymu ir realizavimu. Darbo poreikio ir kitų augimo poreikių patenkinimas sudaro teigiamas sąlygas asmens sveikatai (3, 4). Taigi, ar darbas ir psichinė negalia yra tarpusavyje suderinami?
Temos aktualumas. Lietuvoje, sekant kitų Vakarų Europos šalių pavyzdţiu ir
patirtimi, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., imtasi aktyviai integruoti neįgaliuosius į visuomenę, stengiamasi uţtikrinti jų savirealizaciją ir sėkmingą jų dalyvavimą darbinėje veikloje. Visgi, mūsų šalyje, ţmonių su psichine negalia visavertis dalyvavimas darbinėje veikloje yra problemiškas. Daţnai šie ţmonės net neţino, kad turi teisę dirbti ir, kad tokią teisę jiems uţtikrina ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos įstatymai (5).
Nepaisant daugelio įstatymų ir teisės aktų, skirtų neįgaliųjų teisių, integracijai į visuomenę ir darbo rinką uţtikrinimui, net ir praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bet kokią negalią turintiems ţmonės yra daug sunkiau įsidarbinti nei sveikiems ţmonėms.
Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, kad pasaulyje ţmonės su negalia sudaro apie 10 procentų visų gyventojų. (6). Vakarų Europos šalyse psichinės negalios paplitimas yra 1-3% (7). Analizuojant statistikos duomenis (6, 8, 9), kuriuos pateikia atsakingos institucijos apie psichinę negalią turinčių ţmonių skaičiaus pokyčius per tam tikrą laiką, galima teigti, kad psichinę negalią turinčių ţmonių mūsų šalyje daugėja, o neįgaliųjų įsidarbinimo galimybės Lietuvoje gerėja, nors dirbančiųjų neįgaliųjų skaičius išlieka tikrai maţas (10, 11).
Lietuvoje yra sukurta įstatyminė bazė, įtvirtinanti neįgaliųjų teisę į darbą, tačiau praktikoje ji nėra veiksminga, kad uţtikrintų neįgalių asmenų sėkmingą įsidarbinimą.
Sutrikusio intelekto asmenų padėtis šiandien yra ypač liūdna ir problemiška, nes šie asmenys neturi beveik jokio uţsiėmimo ar darbo (5).
Šią tema pasirinkta nagrinėti dėl asmeninės autorės profesinės patirties, kuri buvo įgyta dirbant su jaunais, psichinę negalią turinčiais ţmonėmis, uţsienyje. Šios patirties dėka autorė galėjo geriau palyginti jaunų su psichine negalia ţmonių situaciją visuomenėje ir darbinėje veikloje, įvertinti darbo poveikį jų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Kasdieninis darbas ir tiesioginis bendravimas su jaunais psichinę negalią turinčiais ţmonėmis, stengiantis uţtikrinti jų visavertį gyvenimą, sudarė sąlygas aiškiai, lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių integruotumo visuomeniniame gyvenime ir darbo rinkoje, vizijai Lietuvoje. Vakarų Europos ir kitų šalių patirtis bei praktika sudaro prielaidas tikėjimui, kad netolimoje ateityje Lietuvos įstatyminė bazė, teigiamai besikeičiantis visuomenės ir darbdavių poţiūris į lengvą psichinę negalią turinčius ţmones, uţtikrins realią jų integraciją į darbo rinką.
Atsiţvelgiant į šiandieninę ţmonių su psichine negalia situaciją Lietuvoje ir realias jų galimybes įsidarbinti bei dirbti, verta šią temą nagrinėti dar išsamiau.
Temos naujumas. Lietuvoje psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo galimybių
tema lyginant su fizine negalia kol kas nėra išsamiai išnagrinėta. Daugiausiai mokslinių tyrimų psichinės negalios srityje atliko Šiaulių Universiteto mokslininkai(12). Kai kurie autoriai (Baranauskienė I, Ruškus J., Maţeikis I., Elijošienė I.) tyrinėjo neţymiai sutrikusio intelekto asmenų profesinio pasirengimo ypatumus ir adaptaciją darbdavių ir bendradarbių poţiūriu bei dalyvavimą darbo rinkoje aspektais (13, 14), išsamiai išnagrinėjo negalės fenomeną (15) ir neįgaliųjų socialinį dalyvavimą (16), vaikų su neţymiai sutrikusiu intelektu sveikatos aspektus ir galimybes (17, 18). Šiame darbe atskleistas darbdavių poţiūris į lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įsidarbinimą, išsiaiškintos, jų nuomone, prieţastys, darančios įtaką šiam procesui, išnagrinėtos lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių galimybės dalyvauti darbinėje veikloje.
Teorinė ir praktinė darbo reikšmė. Tikimasi, kad nagrinėjama tema turėtų padėti
išsiaiškinti, ar ţmonių su psichine negalia įsidarbinimo galimybes savo poţiūriu įtakoja darbdaviai, ar jų dalyvavimui darbinėje veikloje yra palanki įstatyminė Lietuvos bazė, kokios yra psichinę negalią turinčių ţmonių sveikatos galimybės ir kliūtys. Išnagrinėjus šiuos klausimus, tikimasi pateikti praktinius siūlymus visuomenės sveikatos institucijoms, darbdaviams ir politikams, kaip būtų galima pagerinti psichinę negalią turinčių ţmonių dalyvavimą darbinėje veikloje ir tokiu būdu pasiekti geresnės jų sveikatos ir gyvenimo kokybės.
Rengiant ir rašant šį darbą, per trejus metus, mūsų šalyje ir visame pasaulyje įvyko daug politinių ir ekonominių pokyčių, kurie, autorės manymu, galėjo turėti įtakos atlikto mokslinio tyrimo rezultatams, tačiau tikimasi, kad šis mokslinis darbas bus reikšmingas gerinant lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įsidarbinimo procesus Lietuvoje.
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas - Ištirti jaunų lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo ypatumus ir galimybes Kauno mieste.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti darbdavių poţiūrį į neįgaliųjų su lengva psichine negalia dalyvavimą darbinėje veikloje.
2. Išanalizuoti psichinę negalią turinčių ţmonių galimybes ir sunkumus dalyvauti darbinėje veikloje.
3. Išsiaiškinti darbdavių nuomonę apie lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių įdarbinimo problemų sprendimo galimybes.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Negalios samprata ir problema
Nagrinėjant ţmonių su lengva psichine negalia įdarbinimo ypatumus ir galimybes pirmiausia reiktų apibrėţti, kas yra sveikata, psichinė sveikata, negalia ir psichinė negalia. Pagal PSO sveikata – tai visiška fizinė, psichikos ir socialinė gerovė, o ne šiaip ligos ar negalios nebuvimas (19).
Psichinė sveikata - ne tik psichinės ligos nebuvimas. Ji apibrėţiama, kaip visapusiška gėrovė, kurios dėka kiekvienas ţmogus jaučiasi vertingas ir naudingas, gali kontroliuoti savo gyvenimą, kokybiškai dirbti ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime (20).
1991 m. Lietuvoje buvo priimtas “Invalidų socialinės integracijos įstatymas“, kuriame buvo naudojami „invalidumo“, ir „invalido“ terminai. 2005 m. liepos 1d. įsigaliojo „Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas“, kuris iš esmės pakeitė poţiūrį į ţmones su negalia, pakeitus „invalidumo“ terminą į „negalios“ ir „invalido“ į „ţmogaus su negalia“ terminą (21).
Socialinio darbo ţodyne negalia apibūdinamas kaip fizinė ar protinė kliūtis, kuri trukdo ar riboja individo gebėjimą funkcionuoti (12).
Negalia - tai asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimas bei dėl nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumaţėjimas (22).
Socialinės apsaugos terminų ţodyne (12) negalia apibrėţiama kaip ribotas ţmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus.
Psichinė negalia apibrėţiama kaip nenormalumas, kuris ţymiai įtakoja socialinį ţmogaus gyvenimą, nes jis paliečia ne tik patį ţmogų, bet ir jo šeimą (7).
Neįgalusis - asmuo, kuriam „Neįgaliųjų socialinės integracijos“ įstatymo nustatyta tvarka pripaţintas neįgalios lygis arba maţesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė (21, 23).
Pagal I. Elijošienę (17, 18) protinis atsilikimas, naudojant specialią standartizuotą tyrimo metodiką, yra diagnozuojamas atlikus išsamius kompleksinius asmens vystymosi ypatingumų tyrimus. Protinis atsilikimas vertinamas pagal intelekto koeficientą IQ, todėl yra išskiriami 4 atsilikimo laipsniai: neţymus (IQ 69 -50); vidutinis ( IQ 49 – 35); ţymus ( IQ 34
- 20); labai ţymus ( IQ maţiau uţ 20). Psichinės negalios skirstymą į 4 sunkumo laipsnius pateikia ir uţsienio šalių mokslininkai (7, 24).
Kai kuriuose uţsienio literatūros šaltiniuose nurodoma, kad diagnozuoti psichinę negalią reikalingi trys psichinės negalios komponentai: intelekto koeficientas turi būti maţesnis nei 70; sutrikusi adaptacija socialinei aplinkai ir kasdieninei veiklai; ji turi pasireikšti iki 18 metų amţiaus. Psichinė negalia skirstoma į:1) lengvą ( IQ daugiau nei 35 -40); 2) vidutinio sunkumo ( IQ - nuo 20 iki -40); 3) sunkią ( IQ maţiau nei 20 – 25) (25).
Nuo 2005 m. liepos 1 d., Lietuvoje priėmus Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, negalia skirstomas į 3 laipsnius: I - invalidumo grupė prilyginama didelių specialiųjų poreikių lygiui (0-25 procentų darbingumas; asmuo laikomas nedarbingu); II - invalidumo grupė prilyginama vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, (jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, jis laikomas iš dalies darbingu); III - invalidumo grupė prilyginama nedidelių specialiųjų poreikių lygiui (jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, jis laikomas darbingu) (21).
1.1.1. Negalios modeliai
Literatūroje (26) išskiriami du negalios arba integracijos modeliai:
Medicininis arba funkcijas ribojantis, kuris neįgalumą laiko nukrypimu nuo normos,
asmenine individo problema, pirmiausia stengiantis mediciniškai padėti atstatyti sutrikusias funkcijas;
Remiantis šiuo modeliu, sveikata yra būtina socialinės sistemos funkcionavimui. Liga laikoma nukrypimu, nes individas negali patenkinti jiems keliamų visuomenės reikalavimų. Asmenys su negalia laikomi pacientais, turinčiais asmeninius funkcinius sutrikimus, kurie riboja dalyvavimą socialinėje veikloje. Neįgaliųjų problemos yra jų asmeninės problemos, kurias sukelia liga, trauma ar sveikatos būklė.
Medicininės diagnozės uţdeda socialines stigmas. Neįgalumas suvokiamas kaip nukrypimas, o tai veda prie neigiamo visuomenės poţiūrio, o tuo pačiu barjerų, trukdančių dalyvauti aktyvioje visuomeninėje ir darbinėje veikloje.
Socialinis arba raidos, kuris akcentuoja ne tik vidines, bet ir išorines neįgalumo
prieţastis ir pasekmes; neįgalumas priimamas kaip socialinė problema, kurios sprendimui būtinas teisinis pagrindas. Dar išskiriamas Socialinis ir paramos integracijos modelis. Septinajame dešimtmetyje Vakarų šalyse medicinis integracijos modelis pradėtas kritikuoti, nes paaiškėjo, kad nei kūno funkcijų atstatymas, nei finansinė pagalba neišsprendţia
neįgalumo problemos. Be to, medicinis integracijos modelis, kuris tinka ligoniui, netinka neįgaliajam, nes negalios procesai yra negrįţtami.
Buvo įrodyta, kad neįgaliųjų problemas lemia ne tiek vidiniai, kiek išoriniai faktoriai (13). Šis modelis teigia, kad net jei asmuo su negalia skirtingai funkcionuoja nei kiti asmenys, problemos, su kuriomis jie susiduria, kyla ne iš pačios negalios, o iš visuomenės pusės. Integracija yra ne asmens su negalia, o ir visuomenės problema ir juos sprendţiant aktyviai dalyvauja patys neįgalieji (26).
Kadangi ţmogus su negalia neturi pasirinkimo, nes daţniausiai gimsta su negalia, vadinasi, jo negalia yra reikšminga tiek, kiek reikšmės jai suteikia visuomenė.
Esminiai paramos modelio principai:
Ţmonės su negalia turi tokias pat kaip ir kiti galimybes mokytis ir veikti savarankiškai;
Ţmonės su negalia yra normalūs visuomenės nariai, todėl turi tokias pat teises būti ugdomi, dirbti mėgstamą darbą, pasirinkti kur, kaip ir su kuo gyventi;
Ţmonės su negalia turi turėti teisę mokytis pasirinkti ir į jų pasirinkimą turi būti ţiūrima rimtai;
Ţmonės su negalia turi turėti galimybę palaikyti ryšius su šeima, draugais ir artimaisiais, uţmegzti draugystės ryšius su ţmonėmis, kurie jiems patinka;
Ţmonės su negalia turi teisę jaustis kitų gerbiami tokie, kokie jie yra.
Šis integracijos modelis skiriasi nuo socialinio tuo, kad neįgalusis priimamas toks, koks jis yra ir nesistengiama jį laikyti „normaliu“(26).
Lietuvoje kaip ir kitose Rytų Europos šalyse ilgai dominavo medicininis modelis, sąlygojęs atitinkamą poţiūrį į neįgalųjį. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991m. šis modelį pamaţu išstūmė paramos modelis, kuriuo remiantis toliau buvo kuriama įstatyminė bazė ir neįgaliųjų integracijos strategija, formuojama visuomenės nuomonė.
Apibendrinant šiame skyriuje pateiktus literatūros šaltinius, galima teigti, kad psichinės negalios turėjimas ţmogui reiškia, kad jis negali visiškai kontroliuoti savo gyvenimo, būti savarankišku, normaliai dalyvauti kasdieninėje veikloje, socialiniame gyvenime. Ši negalios rūšis stipriai įtakoja ne tik patį ţmogų, bet ir jo artimuosius, o problemos, su kuriomis susiduria ţmogus su psichine negalia daugiausia priklauso ne nuo jo sveikatos būklės sutrikimų, o visuomenės. Paramos integracijos modeliu siekiama, kad visuomenė priimtų šiuos ţmones ir jie būtų gerbiami tokie, kokie yra ir turėtų tokias pačias teises kaip ir sveikieji.
1.2. Poţiūrio problema
Vertinant visuomenės poţiūrį į neįgalųjį, svarbu ţinoti, kokie veiksniai jį įtakoja, todėl verta apţvelgti, kaip istoriškai kito negalios supratimas.
Negalios istorija. Visais laikais įvairiose bendruomenėse negalia buvo vertinama
skirtingai – ji buvo laikoma ir laimės, sėkmės, ir nelaimės bei blogio simboliu. Tačiau daţniausiai ji buvo laikoma nukrypimu nuo normos, ,,nenormalumu“, ,,išsigymimu”, o būti ţmogumi su negalia reiškė būti ,,kitokiu”, ,,skirtingu”, kurį reikia atskirti nuo bendruomenės. Antikos laikais Romoje, Atėnuose kiekvieno neįgalaus vaiko gimimas buvo siejamas su nuodėme. Dėl šios prieţasties vaikai, turintys fizinių nenormalumų buvo paliekami mirti miškuose. Buvo tikima, kad paaukojus juos dievams, bus atperkamos bendruomenės nuodėmės. Apie proto ligonius mąstytojas Platonas teigė: „Bepročiai neturėtų rodytis miestuose, tačiau kiekvieną jų namuose globos artimieji“. Psichinę negalią turintys ţmonės kėlė dviprasmiškus jausmus: pagarbą ir baimę, nes proto negalia buvo siejama su mistiniu antgamtiniu pasauliu. Aristotelis mąstė apie idealią visuomenę ir neįgaliuosius laikė bejausmiais ir nesugebančiais protauti (1, 15).
Viduramţiais negalia buvo vertinama labai prieštaringai. Protinę negalią turintys ţmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais, todėl buvo stengiamasi šiuos prakeiksmus panaikinti meldţiantis, fizinėmis bausmėmis. Šie ţmonės net kurį laiką buvo ţudomi. Renesanso laikotarpis negalios sampratos vystymosi poţiūriu laikomas nevienareikšmiu, nes neįgalieji vis dar buvo laikomi „atskirtaisiais“ ir kėlė aplinkinių baimę, bet po truputį jau pradėjo atsirasti pagrindas teisiškai įtvirtinti neįgaliųjų teises. Gydytojai atskyrė negalią turinčius ţmones nuo antgamtinio pasaulio būtybių. Jie tapo invalidais, ligoniais, kuriuos reikia gydyti, todėl XVIII a. jie buvo uţdaryti į ligonines, o jų izoliavimas nuo visuomenės išsprendė baimės, susijusios su invalidumu, problemą. XIX a. pasiţymėjo pirmaisiais judėjimais uţ neįgaliųjų teises, mokyklų, ugdymo institucijų kūrimu Vakarų Europos šalyse bei JAV. 1883 m. F.Galtonas iškėlė eugenikos idėjas, kuriomis remiantis siūlė „valyti“ visuomenę, sterilizuojant neįgaliuosius, skatinti tik „aukščiausios kategorijos“ vedybas, o turinčius defektų – eliminuoti. Šių idėjų pagrindu buvo vykdomos nacistų represijos prieš neįgaliuosius 1940-1945 m. Šiuo laikotarpiu buvo išţudyta 200 000 fizinę ir psichinę negalią turinčių ţmonių (1). Pasibaigus Antrajam pasauliniu karui, iš esmės pradėjo keistis poţiūris į negalią turinčius ţmones, nes buvo pripaţinta, kad labai ilgai jie buvo izoliuojami ir diskriminuojami. Buvo aiškiai įvardinta, kad ir sveikas, ir neįgalus ţmogus yra visais
poţiūriais lygūs, jie gali dirbti tokius pat reikšmingus darbus ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime (1, 15).
Vertinant poţiūrį kaip esminį veiksnį, įtakojantį kaip vienoje ar kitoje situacijoje mes elgiamės arba kaip reaguojame į skirtingus reiškinius, svarbu kokią reikšmę neįgaliųjų visaverčiam gyvenimui turi stigmos reiškinys.
Stigma. Stigma yra apibrėţiama kaip „etiketė“, reiškianti nukrypimą nuo normos,
trūkumą, buvimą „netinkamu“ ar nepatogiu. Stigma socialiniame kontekste reiškia neigiamą stereotipinį mastymą, kylantį dėl egzistuojančių socialinių normų ir elgesio(27).
Kitas mokslinis šaltinis teigia, kad stigma nėra aiškiai apibrėţta, bet gali būti įvardijama kaip ryškus nukrypimas nuo standartinio poţiūrio, įsitikinimų, elgesio normų ekonominėje, politinėje ir socialinėje – kultūrinėje plotmėje. Daţnai visuomenė psichinę negalią turinčius asmenis įvardija „keistais“, „nenuspėjamais“, laiko juos potencialiai agresyviais, linkusiais nusikalsti, todėl stengiasi išvengti bet kokio kontakto (28).
Nors šiandien garsiai deklaruojama, kad neįgalieji turi vienodas teises į visuomeninį gyvenimą, darbinę veiklą kaip ir sveikieji, tačiau psichinę negalia turintys išlieka socialiai izoliuoti dėl aiškiai išreikštos stigmatizacijos. „Etiketė“ neįgaliajam reiškia atskirtį, ribotas galimybes įsidarbinti ir ribotus socialinius ryšius. Visa tai sąlygoja menką savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi (27).
Net ir vaikams su negalia taip pat „klijuojamos“ „blogiukų“ etiketės (29).
1.1. pav. Situacinis negalios modelis. Šaltinis:Ruškus J., 2002(15).
Remiantis šiuo modeliu, kaip jau minėta anksčiau šiame darbe, ne individo sutrikimas, o socialinė aplinka – jos lankstumas ir valentingumas lemia socialinės individo integracijos sėkmę. Negalės esmę sudaro ne tiek sutrikimo stiprumas ar jo pobūdis, o kiek jam yra suteikiama reikšmė (15).
Atlikti tyrimai rodo, kad ţmonės su psichine negalia ţino, kokia yra stigmos reikšmė ir kokios jos pasekmės. Stigmatizacija daugiau veikia psichinę negalią nei fizinę negalią turinčius ţmones, nes jie daţniau patiria diskriminaciją (ji laikoma pagrindiniu stigmatizacijos reiškinį lemiančiu veiksniu), aplinkinių pašaipas, priekabiavimą arba persekiojimą). Didţiosios Britanijos asociacijos, vienijančios psichinę negalią turinčius ţmones tyrimų duomenimis, iš 5000 tyrime dalyvavusių asmenų su psichine negalia net 88 proc. yra patyrę aplinkinių paţeminimą, 23 proc. jį patiria beveik nuolat, 47 proc. teigė, kad buvo uţgauliojami ir net 23 proc. apklaustųjų patyrė fizinį smurtą (27).
Manoma, kad negatyvios nuostatos ir stereotipai psichinę negalią turinčių ţmonių atţvilgiu suformuojamos dar vaikystėje, o televizija yra vienas iš pagrindinių šias nuostatas formuojančių priemonių. Nurodoma, kad net ir gydytojų psichiatrų nuostatos psichine negalią turinčių ţmonių atţvilgiu, lyginant su kitų specializacijų gydytojais ir bendra visuomenės nuomone, yra labiau neigiamos ir jiems būdingas stereotipinis negatyvus poţiūris. Taigi, pačių gydytojų profesionalų stereotipinis mąstymas gali ţymiai įtakoti psichinę negalią turinčių ţmonių įsidarbinimo galimybes (28).
Dauguma net ir sergančių sunkiomis psichinėmis ligomis ar turintys psichinę negalią ţmonių nori dirbti, tačiau nepaisant to, įsidarbina tik nedidelis procentas. Tai yra siejama su stigmos reiškiniu ir išankstiniu nusistatymu jų atţvilgiu (28).
Ruškaus J. Atlikti tyrimai leidţia daryti išvadas, kad į neįgalųjį ţiūrima pro medicininio modelio prizmę, t.y. neįgalusis yra sutrikimų ir nukrypimų visuma, kuriuos privaloma gydyti. Neįgalusis vertinamas kaip problema, o tai sukelia diskriminacijos, stigmatizacijos problemą (15).Vertindami neįgaliuosius ir jų galimybes daţniausiai visuomenė vadovaujasi niekuo nepagrįstomis emocijomis, o ne sveiku protu: atrodo, kad abejojimas dėl neįgalaus ţmogaus sugebėjimų, ţinių, naudingumo yra visiškai normalus.
Visuomenės poţiūris, be abejonių, lemia negalią turinčių ţmonių integraciją, todėl neigiamos nuostatos uţkerta jai kelią, neigiamai įtakoja profesinį pasirinkimą, asmenybės vystymąsi, savęs vertinimą ir elgesį (14).
Tačiau Pivorienė I.(26) teigia, kad etiketės gali sąlygoti ne tik vien neigiamus, bet ir teigiamus pokyčius neįgaliųjų gyvenime, nes neįgalieji, norėdami būti ne blogesni uţ kitus sveikuosius visuomenės narius, turi būti ypač geri.
Svarbu paminėti, kad teigiami poţiūrio pokyčiai yra susiję su tarptautinės Arkos (L„ Arche) bendruomenės įkūrimu Prancūzijoje ir jos įkūrėju – Jean Vanier. Arkos bendruomenės artimai dirba su psichinę negalią turinčiais ţmonėmis, siekdamos, kad jie aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime, jaustųsi reikalingi, mylimi, naudingi. Šiuo metu yra įkurta 137 Arkos bendruomenės 40 pasaulio šalių. Arkos bendruomenėse puoselėjamos krikščioniškos vertybės ir vykdoma organizacinė veikla, įtraukiant į ją ne tik neįgaliuosius, bet ir jų šeimas, artimuosius, draugus, savanorius, bet ir visą bendruomenę (30).
2008 m. Vilniuje kaip Arkos projektas buvo įkurta Betzatos bendruomenė. Ji yra gyvenimo namai, paremti bendruomeniniais santykiais, vidutinę ir sunkią psichinę negalią turintiems suaugusiems asmenims. Jų stiprybė – tai tikėjimas, kad kiekvienas ţmogus, nesvarbu – sveikas ar neįgalus, silpnas ar stiprus- yra vienodai svarbus (30).
David Mcdaid (28) teigia, kad kovoti su stigmos reiškiniu galima įvairiomis priemonėmis: didinant mokyklose vaikų informuotumą, rengiant paskaitas, parodas, labdaros koncertus, skirtus visuomenei. Tačiau jo paties nuomone, šios priemonės nėra tokios efektyvios, kaip tikėtasi, o gaunami rezultatai nėra dţiuginantys, nes teigiami pokyčiai psichinę negalią turinčių ţmonių atţvilgiu yra sunkiai apčiuopiami. Visgi, autorius siūlo didinti tikslinių visuomenės grupių: socialinių darbuotojų, policijos darbuotojų ir mokytojų informuotumą apie psichinę negalią, nes tai didina jų ţinojimą bei supratimą apie šiuos ţmones ir su jais susijusias problemas.
Šiandien stigmos reiškinys psichinę negalią turinčių ţmonių atţvilgiu dar yra labai giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje. Visos šalys turi ieškoti išeičių kaip uţkirsti kelią neįgalaus asmens diskriminacijai, su ja susijusiems kitiems reiškiniams bei sumaţinti psichinę negalią turinčių ţmonių paţeidţiamumą.
1.2.1. Negalia ir dalyvavimas darbinėje veikloje
2004 metais Lietuvoje buvo 21 123 psichikos neįgalieji. Lietuvos sutrikusios psichikos ţmonių globos bendrijos, vienijančios visus sutrikusios psichikos ţmones mūsų šalyje, LR Teisingumo ministerijos duomenimis, 2005 m. bendrijoje buvo 1656 neįgalieji, iš kurių I gr. Buvo 86 (5proc.), II gr.- 1418 (86proc.), III gr. – 152 (9 proc.) psichikos sutrikimus turinčių ţmonių. Šiandien bendrijoje iš daugiau nei 2 770 narių – daugiau nei 2 220 – psichikos neįgalieji. 2005 m. Kauno rajone tokių buvo 188.61 ţmogus sergantis psichikos ir elgesio
sutrikimais; 2006 m. tokių ţmonių buvo177.44, o 2007 m.- 208,71 (8) iš 100 000 gyventojų.2008 m. Lietuvoje gyveno 258 894 neįgalūs asmenys, gaunantys netekto darbingumo pensijas ar išmokas. Didţiąją dalį neįgaliųjų sudaro asmenys, kuriems nustatytas 30 – 40 proc.(II grupė) darbingumo lygis. Tokių asmenų yra 159 036. I grupę, sunkiausią negalią, turinčių asmenų buvo 33 110. Asmenų, kuriems nustatytas 45 – 55 proc. darbingumo lygis, buvo 47 681 (9). 2005 m. 1 tūkstančiui darbingo amţiaus asmenų pirmą kartą buvo nustatytas negalia 10.5, 2006 m. – 9.6, o 2007 m.-12.1 asmenims (6).
Įregistruotų Lietuvos darbo birţoje neįgaliųjų bedarbių skaičius paskutiniais metais kito taip: 2005 m.- 8 817 (4,8 proc. lyginant su bendru skaičiumi), 2006 m.- 10 828 (6.7 proc.), 2007 m.-12 122 (6.5 proc.), o 2008 m.-14 653 (6.8proc.). Įsidarbinusių neįgaliųjų 2006 m. buvo – 3 206 (2.9 proc. lyginant su bendru skaičiumi), 2007 m. – 3 809 (4 proc.), ir 2007 m.- 5 796 (5.8 proc.), 2008 m. – 5 668(4.8 proc.) (10). 2005 m. profesinio mokymo programose dalyvavo tik 318 neįgaliųjų (11).
Šie duomenys rodo, kad neįgaliųjų skaičius Lietuvoje didėja, o dirbančiųjų neįgaliųjų yra tikrai maţas. Todėl, vertinant poţiūrį, kaip vieną svarbiausių veiksnių, lemiančių ţmonių su lengva psichine negalia įsidarbinimą, svarbu išnagrinėti, ar šiandieninės visuomenės ir darbdavių nuostatos yra jiems palankios.
2008 m. vasario mėnesį viešosios nuomonės ir rinkos bendrovė „Spinter tyrimai“ uţsakovo VŠĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ iniciatyva atliko Lietuvos gyventojų tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų nuostatas, psichikos negalią turinčių ţmonių galimybių dirbti apmokamą darbą, kokio pobūdţio darbą jie galėtų dirbti, toleranciją šių ţmonių atţvilgiu (31).
Apklausa buvo vykdoma naudojant standartizuotą tiesioginį interviu, kurį atliko profesionalus apklausos atlikėjas atrinktuose šalies taškuose iš visų Lietuvos regionų.
Tiksline grupe buvo pasirinkta 18-75 m. amţiaus gyventojai. Tyrimo metu buvo apklausti 1004 respondentai. Atranka buvo vykdoma remiantis daugiakopės stratifikuotos tikimybės metodu, kuris uţtikrina, kad kiekvienas individas turi vienodas galimybes būti apklaustas, o atrankinė visuma pagal tikslinius kriterijus atitinka generalinę visumą.
Tyrimo duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS/PC programinę įrangą. Išanalizavus duomenis buvo gauti tokie rezultatai:
Jei būtų darbdaviai, respondentai daţniausiai būtų linkę psichinę negalią turinčius ţmones įdarbinti nekvalifikuotam fiziniam darbui (46 proc.), 9 proc. apklaustųjų tokį ţmogų įdarbintų techninio pobūdţio darbui biure, 7 proc.- fiziniam darbui,
kuriam reikalinga kvalifikacija. Net 30 proc. apklaustųjų neįdarbintų psichinę negalią turinčių ţmonių jokiam darbui.
33 proc. respondentų teigė paţįstantys psichikos negalią turinčių ţmonių, tarp kurių daţniausiai nebuvo nei vieno dirbančio.
43 proc. apklaustųjų pripaţino, kad daţniausiai psichikos negalią turinčių ţmonių atţvilgiu nuomonę formuoja visuomenė (daţniau neigiama) ir 35 proc. – asmeninė patirtis(daţniau teigiama).
Didţioji dauguma (63 proc.) apklaustųjų sutiko, kad psichinę negalią turintys ţmonės galėtų dirbti apmokamą darbą.
Dauguma apklaustųjų ( 9 proc.) suţinoję, kad jų bendradarbis turi psichikos problemų, elgtųsi įprastai, 17 proc. – imtų labiau jais rūpintis, tačiau 5 proc. teigė, kad imtų vengti tokio bendradarbio.
35 proc. respondentų manė, kad visuomenė ir 34 proc. – kad valstybė yra atsakinga uţ tai, kad psichinę negalią turintiems ţmonėms sunku įsidarbinti. 17 proc. manė, kad uţ tai atsakingi darbdaviai, o 12proc. – kad patys neįgalieji.
Lyginant 2006 m. ir 2008 m. „Spinter“ pakartotinio tyrimo, kuris yra Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL projekto „Ţmonių su proto ir psichikos negalia įdarbinimas“ dalis (32), rezultatus, galima daryti išvadas, kad daugėja ţmonių, manančių, jog psichinę negalią turintys ţmonės gali dirbti tam tikros kategorijos apmokamą darbą, o manančių priešingai – maţėja (nuo 57 proc. iki 31 proc. atitinkamai 2006m. ir 2008 m.). Svarbu yra tai, kad priešiškai nusistačiusių prieš psichinę negalią turinčius ţmones ţenkliai sumaţėjo – 2006 m. jų buvo 22 proc., o 2008 m.- 8 proc.
Lyginant su prieš socialinę kampaniją vykdyto tyrimo duomenis, pozityvias nuostatas dėl psichikos negalią turinčių darbuotojų dalyvavimo darbo rinkoje išsakė 8 – 10 proc. daugiau tyrimo dalyvių (31).
Lietuvoje veikia daug valstybinių ir visuomeninių institucijų, kurios rūpinasi neįgaliųjų ugdymu, reabilitacija, uţimtumu, darbu, tačiau nepaisant šių pastangų didţioji dauguma darbingo amţiaus, net ir jaunų, neįgaliųjų neturi darbo (33).
Kaip jau minėta anksčiau, ES šalyse siekiama, kad net sunkią negalią turintys asmenys galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus ir poreikius. Tačiau mūsų šalyje daţniausiai dirba tik tie asmenys, kurie turi neţymią negalią, ir tai tik – 50 proc. neţymią negalią bei profesinį pasirengimą turinčių asmenų (14).
Darbdaviai, ypač šiuo pasaulinės krizės metu, turėdami pasirinkimo galimybę, prioritetą teikia sveikiesiems. Tai yra siejama su informacijos, ţinių stoka apie neįgaliųjų sveikatą, jų sugebėjimus, profesinį pasirengimą.. Tyrimų duomenimis, net 76 proc. darbdavių neturi jokių ţinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir netiki, kad jie sugebėtų atlikti darbą kokybiškai. Taip pat darbdaviai mano, kad neįgalusis – tai papildoma atsakomybė ir daugiau pareigų jiems ir kolektyvui (14).
Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad darbdaviai, dirbantys su neįgaliaisiais, domisi LR įstatymine baze, reglamentuojančia neįgaliųjų įdarbinimą. Dauguma darbdavių (66 proc.) mano, kad reikia teikti lengvatas įmonėms, įdarbinančioms neįgaliuosius, o jų profesiniu parengimu bei įdarbinimo klausimais turėtų rūpintis darbo birţa ir neįgaliųjų mokymo centrai. Dauguma darbdavių, kurie niekad nesusidūrė su neįgaliaisiais jų nedarbo prieţastis laiko pačią negalią (40 proc.), o tie, kurie dirba su neįgaliaisiais – nurodė daug daugiau prieţasčių, iš kurių išskiria neigiamą visuomenės poţiūrį kaip vieną iš svarbiausių prieţasčių (50 proc.). Darbdaviai mano, kad asmenys su negalia daţniausiai neįsidarbina dėl nepakankamos valstybės paramos, sprendţiant šią problemą (81,3 proc.), o tie, kurie niekad nedirbo su neįgaliaisiais apskritai mano, kad jiems nėra poreikio dirbti (40proc.). Visi darbdaviai mano. Kad svarbiausia integracijos į darbo rinką yra profesinis pasiruošimas, o paskui tik ekonominė šalies būklė bei asmeninis ţmogaus lankstumas. Sveikata visose grupėse uţima ketvirtąją vietą pagal reikšmingumą (34).
Uţsienio literatūroje nurodoma, kad svarbi psichinę negalią turinčių ţmonių nedarbo prieţastis yra įvairių šalių socialinės sistemos skirtumai: tose šalyse, kuriose yra numatyta socialinė parama, uţtikrinanti gerą neįgaliojo finansinę padėtį, psichinę negalią turintys asmenys daţniausiai renkasi nedirbti, pvz.: Italijoje, kurioje neįgaliųjų socialinė parama lyginant su Didţiąja Britanija yra prastesnė, yra daug daugiau dirbančių neįgaliųjų ( 46.5 proc. ir 18.4 proc. atitinkamai). Kita prieţastis yra tai, kad neįgaliojo statusą turintys asmenys įstatymiškai yra atskiriami nuo darbo rinkos, pvz.: Bulgarijoje, asmenys, turintys II neįgalumo grupę (praradę 50-90 proc. darbingumo) turi galimybes dirbti tik labai nedaug darbų, o I gr. (praradę daugiau nei 90 proc. darbingumo) – visai negali dirbti. Danijoje dirbančių neįgaliųjų yra daug daugiau, nes tai uţtikrina lanksti socialinė paramos sistema bei aktyvi integracijos į darbo rinką sistema (35).
Taip pat nurodoma, kad darbdavių neigiamas poţiūris ir stigmatizacija neįgaliųjų atţvilgiu yra viena iš nedarbo prieţasčių: darbdaviai yra linkę geriau įdarbinti fizinę nei psichinę negalią turintį asmenį, nes mano, jį esant naudingesniu įmonei.
Airijoje atlikti tyrimai rodo, kad darbdaviai psichinę negalią turinčius asmenis laiko maţiau tinkamais nei turinčius kitos rūšies negalią, o kai kurie net manę, kad juos įdarbinti yra rizikinga. Lenkijoje net 95 proc. darbdavių nurodo, kad jokiai pozicijai neįdarbintų asmens, sergančio šizofrenija. Kito Lenkijoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad 63 proc. darbdavių tokį asmenį įdarbintų, bet net 70 proc. neįdarbintų darbui, susijusiam su vaikų prieţiūra ar kitam atsakingam darbui (35).
1.2.2. Psichinę negalią turinčių ţmonių dalyvavimo darbinėje veikloje veiksniai
Ruškus J. (15) išskiria dvi nedarbo prieţasčių grupes: vidines ir išorines, nuo kurių priklauso ţmogaus su psichine negalia įsidarbinimo galimybės. Vidinės – tai sveikata, psichosocialiniai veiksniai, kompetencija, ţmogiškasis kapitalas. Išorinės – negalės socialinis vaizdinys, kultūra, įstatymai, kurie reglamentuoja jų teises ir lengvatas, profesinė reabilitacija ir socialinio darbuotojo vaidmuo.
Sutrikusio intelekto asmenys turi daug maţiau galimybių įsidarbinti lyginant su kitos rūšies negalias turinčiais ţmonėmis, ir tai yra susiję su psichofiziologiniais ypatumais, nepakankamu profesinio pasirengimo lygiu, profesinės motyvacijos stoka (14).
Sėkmingas dalyvavimas darbinėje veikloje priklauso ne tik nuo valstybės politikos, uţtikrinamų neįgaliesiems teisių, bet ir nuo paties neįgaliojo motyvacijos, pasitikėjimo ir tikėjimo, kad jis sėkmingai gali dirbti. Yra moksliškai pagrįstų įrodymų, kad psichinę negalią turintys asmenys gali sėkmingai dirbti, jei jiems suteikiama pagalba darbo vietoje(36).
Psichosocialiniai veiksniai. Sutrikimų kvalifikacijoje psichosocialiniai veiksniai
apibrėţiami kaip veiksniai susiję su psichika ir socialine aplinka bei jų tarpusavio sąveika (12).
Negalią turintiems ţmonėms daţnai būdingas negatyvus poţiūris į save, savojo „aš“ nuvertinimas ,o tai lemia ţemus lūkesčius. Kaip jau buvo nagrinėta ankstesniame skyriuje, negatyvų poţiūrį formuoja neigiamas visuomenės poţiūris ir „etikečių“, nes visuomenė nuvertina neįgaliųjų potencialą. Negalią turinčiam asmeniui labai svarbus artimas bendravimas su šeimos nariais, draugais, taip jie priima neįgalųjį, jį vertina, su juo elgiasi – tai įtakoja pozityvų savęs vertinimą, kurie savo ruoţtu įtakoja ateities perspektyvas, profesijos pasirinkimą ir kitus gyvenimo tikslus (34).
Socialiniai veiksniai – visose visuomenėse ir visais laikais neįgalieji buvo izoliuojami nuo „normaliųjų“ visuomenės, nes jie neatitinka visuomenėje pripaţintų socialinių normų ir
vertybių, t.y. jie yra kitokie savo išvaizda, elgesiu, psichine sveikata ir kt. (tai jau buvo nagrinėta ankstesniame skyriuje).
Su nepalankia psichosocialine aplinka neįgalieji susiduria dar besirinkdami profesiją: jų pasirinkimui daro įtaką pedagogai, profesijų pasirinkimo ribotumas sąlygoja maţą motyvaciją ir netinkamą profesijos pasirinkimą, o tai veda prie nesėkmingos profesinės adaptacijos. Įsidarbinus daţniausiai lydi kolektyvo atstūmimas, kuris, kaip atlikti tyrimai rodo, vis dar didesnis nei gailestis. Ypač svarbu yra tai, kad nepalankios darbdavių nuostatos psichinę negalią turinčių asmenų atţvilgiu yra pagrindinė jų negalėjimo įsidarbinti prieţastis, o darbo birţos darbuotojai ir kiti tarpininkai yra linkę „nurašyti“ tokį asmenį, motyvuodami nepalankia situacija darbo rinkoje, nepakankamais asmens gabumais, netinkama išvaizda ir kt.(14).
Kalbant apie psichosocialinius veiksnius, negalės stereotipai atspindi visuomenės įsitikinimą, kad turintys negalią ţmonės pasiţymi išskirtiniais elgesio, išvaizdos ar būdo bruoţais. Toks suvokimas daţniausiai labai susiaurina neįgaliojo supratimą ir neatitinka realybės. Manoma, kad dėl savo fizinių ir psichinių sutrikimų ţmonės su negalia daug sunkiau gali integruotis į darbo ir gamybinę rinką, nes jie tiesiog neatitinka jų keliamų reikalavimų.
Žmogiškasis kapitalas ir kompetencijos. Kompetencijos terminas yra priskiriamas
prie veiklos pasaulio interesų, o ţmogiškieji ištekliai vadybos aspektu yra nusakomi ţmogiškųjų vertybių, poţiūrių ir asmeninių savybių sistema bei jos įtaka kompetencijos turėjimui. Kompetencija gali būti apibrėţiama ţmogaus vertybių, ţinių, įgytų įgūdţių, asmeninių savybių ir įgytos kvalifikacijos visuma (12). Kadangi kompetencija yra kelių dedamųjų suma, todėl galima daryti išvadą, kad pirmiausia ţmogaus asmeninės charakteristikos lemia jo motyvaciją, atsakomybę, norą siekti, gebėjimą adekvačiai reaguoti stresinėse situacijose ir kt. Kompetencijos sąvoką sudaro 4 glaudţiai tarpusavyje susijusios dalys: asmeninė, socialinė, mokymosi ir profesinė. Asmeninė kompetencija apibrėţiama kaip savęs paţinimas, įvaizdţio formavimas, gebėjimai save pristatyti, paţinti savo asmeninę prigimtį; Socialinė kompetencija – tai santykis su ţmonėmis, supančia aplinka, gebėjimai bendrauti, bendradarbiauti ir veikti; mokymosi kompetencija apibrėţiama kaip sugebėjimas savarankiškai mokytis ir įsisavinti gautą informaciją; profesinė kompetencija – tai specifiniai profesiniai gebėjimai ir savybės būtinos darbinei veiklai (12). Kvalifikacija dar nereiškia aukštos kompetencijos, taigi, neuţtikrina to, kad darbuotojas bus tikrai geras ir sėkmingai vykdys darbinę veiklą.
Kaip jau minėta anksčiau, darbdaviai nurodo, kad ypač svarbu įdarbinant darbuotoją yra jo profesinis pasiruošimas ir kompetencija, todėl neįgaliesiems kompetencijos turėjimas yra toks pat svarbus kaip ir sveikiems ţmonėms.
Ţmogiškąjį kapitalą nusako turima darbo patirtis, įsidarbinimo, profesiniai, bendravimo gebėjimai, išsilavinimas, socialiniai įgūdţiai, savarankiškumas ir atsakomybė (14).
Darbas – tai kūrybinis procesas. Dirbant įgytas ţinias reikia pritaikyti praktiškai. Negalią turintiems ţmonėms tai padaryti yra pakankamai sunku dėl riboto sugebėjimų išmokti (4).
Socialinis negalios vaizdinys ir kultūra. Socialinis vaizdinys apibrėţiamas kaip
pasaulio vizija, paţinimas, kurio emociniai, paţinimo bei simboliniai elementai, darantys poveikį mūsų mąstymo būdui, bendravimui, kasdienei veiklai, atsiranda dėl kolektyvinės interpretacijos pasekmių. Tai yra tai, ką visuomenė ţino arba galvoja, ţinanti apie kai kuriuos socialinius objektus ir reiškinius, situacijas ir ţmonių grupes (12). Įvairiose kultūrose nuo Antikos laikų vyraujantis groţio idealo supratimas dar gyvuoja ir dabar, t.y. fizinių ar psichinių trūkumų turintys ţmonės atskiriami nuo socialinės grupės, o negalią turintis ţmogus visuomet yra „kitoks“. Neįgaliojo sąvoką nuo senų laikų lydėjo ir tebelydi baimė. Ruškus J. Teigia, kad susitikdami su neįgaliuoju pasąmonės plotmėje mes išvystame mūsų pačių negales. Pagal jį socialinio vaizdinio vaidmuo yra labai svarbus, nes jis remiasi subjektyvia asmenine patirtimi, kuri įtakoja ţmonių socialinę elgseną (15).
Negalia yra visuomenės problema, nes negalios vaizdinys, kaip jau buvo minėta, formuojasi visuomenės narių sąmonėje. Negalės vaizdinį apibrėţia kiekvieno ţmogaus nuostatos negalės atţvilgiu. Socialiniai vaizdiniai nėra tai, ką kiekvienas iš mūsų susiformuoja apie negalią. Galima teigti, kad tai yra tai, kas susiformuoja visuomenės mąstyme, o vėliau iškyla kiekvienam ţmogui asmeniškai (12).
Vertinant negalios sampratą šiandien, galima daryti išvadą, kad mūsų poţiūryje yra likę visų laikų negalios suvokimo nuotrupų. Jos dar iki šiol trukdo negalią turintiems ţmonėms būti ir jaustis visaverčiais mūsų visuomenės nariais su visomis jos privilegijomis ir teisėmis. Giliai įsišaknijusi stigma visuomenės ir darbdavių kaip visuomenės dalies pasąmonėje uţkerta psichinę negalią turintiems ţmonėms dalyvauti darbo rinkoje, įsidarbinti ir ne tik jaustis paties jaustis būti naudingais, bet ir savo darbu būti naudingais visuomenei, valstybei.
Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad psichinę negalią turintys asmenys ir visuomenės, darbdavių poţiūriu, gali dirbti, tačiau greičiausiai – neatsakingą
darbą. Išlieka psichinę negalią turinčių ţmonių diskriminacija kitų negalių atţvilgiu, darbdaviai daţnai nelaiko jų naudingais, netgi atvirkščiai – gali būti laikomi papildoma našta įmonei ir jos darbuotojams. Kai kurių šalių socialinės sistemos netobulumai taip pat gali demotyvuoti psichinę negalią turinčius ţmones siekti įsidarbinti.
Darbdaviai yra visuomenės dalis, todėl jiems dar labai daţnai būdingas stereotipinis neįgaliųjų vertinimas, veikiantis kaip barjeras neįgaliųjų sėkmingai darbinei veiklai. Negalia nėra ţmogaus pasirinkimo klausimas. Tačiau visuomenės, darbdavių, kurie yra visuomenės dalis, galioje yra pasirinkimas, ar priimti negalią turinčius ţmones į savo tarpą, ar laikyti juos lygiais sau, ar sudaryti sąlygas jiems dirbti, jaustis vertingais ir būti naudingais pačiai visuomenei.
Visgi, sėkmingam įsidarbinimui ir sugebėjimui dirbti yra svarbūs ir kiti veiksniai: asmens kompetencija, darbo patirtis, pasitikėjimas savimi, motyvacija, savarankiškumas. Jų trūkumas labai daţnai tampa kliūtimi įsidarbinti, o įsidarbinus – patenkinti darbdavio lūkesčius.
1.3. Psichinę negalią turinčių ţmonių sveikatos aspektas
Autorės nuomone, psichinę negalią turinčių ţmonių sveikata, jų galimybės ir pajėgumas dirbti yra labai svarbūs faktoriai, nagrinėjant jų galimybes įsidarbinti, todėl sveikatos aspektas įsidarbinimo kontekste vertas išsamaus nagrinėjimo.
Pagal PSO psichinė negalia apibrėţiama kaip nevisiškas arba sulėtėjęs psichinis išsivystymas, pasireiškiantis paţintinių, kalbos, motorinių ir socializacijos funkcijų, sutrikimu (7). Pagal Elijošienę I. (17, 18) paţintinės veiklos funkcijų neišsivystymas yra vienas iš svarbiausių protinio atsilikimo poţymių.
Psichinė negalia yra patologija, kuri visada turi neigiamas socialines pasekmes, nes ji daro įtaką ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo šeimai bei visuomenei. Psichinio išsivystymo lygis nustatomas, įvertinus klinikinius simptomus, psichometrinius duomenis ir asmens galimybes prisitaikyti prie aplinkos (7).
Amerikos Psichikos ir sutrikusio išsivystymo asmenų asociacija teigia, kad psichinė negalia visada yra lydima dviejų ar net daugiau adaptacinių įgūdţių: bendravimo, asmens higienos, socialinių įgūdţių ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, savikontrolės, saugumo, mokymosi, laisvalaikio praleidimo, darbinių bei sveikatos, sutrikimų (7, 37).
2) adaptaciją: suvokimo lygį; praktinį lygį; socialinį lygį; 3) dalyvavimą, bendravimą ir socialines roles; 4) sveikatą: fizinę; psichinę; etiologiją; 5) socialinį kontekstą: aplinką; kultūrą; galimybes (37)
Psichinės negalios etiologija net ir išsivysčiusiose šalyse daugeliu atveju nebūna aiški: tik maţdaug pusei psichinę negalią turinčių ţmonių yra nustatoma tiksli jos prieţastis (7).
1.1 lentelė. Psichinės negalios klasifikacija pagal amţiaus grupes (7)
0 – 5 m. 6 – 20 m. ≥21m.
Lengva psichinė negalia
Būdingas pagrindinių
bendravimo ir socialinių įgūdţių išsivystymas. Psichinė negalia gali būti nepastebima iki 5 m. Amţiaus.
18-19 m. Asmeniui būdingas ketvirtos – penktos klasės mokinio išsilavinimo lygis. Gali būti lengvai integruotas į visuomenę.
Socialiniai ir darbo įgūdţiai leidţia sėkmingai dirbti neaukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Vidutinio sunkumo psichinė negalia.
Gali kalbėti, bendrauti. Galimi motorinių funkcijų sutrikimai.
Išsilavinimas nesiekia antros klasės moksleivio išsilavinimo lygio.
Su asistento pagalba gali dirbti rankų darbo reikalaujančius darbus ir būti iš dalies ekonomiškai nepriklausomas.
Sunki psichinė negalia
Būdingi ţymūs motorinių funkcijų sutrikimai. Minimalūs gebėjimai kalbėti.
Gali išmokti kalbėti ir bendrauti, išmokti elementarios asmens higienos ir prieţiūros įpročių.
Iš dalies gali savimi pasirūpinti, tačiau būtina kito asmens prieţiūra.
Visiška psichinė negalia
Būdingi ryškūs atsilikimo poţymiai, sensomotorinės sistemos sutrikimai. Reikalinga prieţiūra.
____________
Vystosi kai kurie kalbos įgūdţiai bei motorinės sistemos funkcijos. Gali išmokti minimalių asmens prieţiūros įgūdţių.
Psichinės negalios etiologija. Psichinę negalią lemia įvairūs genetiniai ir aplinkos
veiksniai: su X chromosoma susiję genetiniai apsigimimai, Dauno sindromas, vaisiaus kraujotakos infekcijos, toksinų ir teratogenų poveikis prenataliniame laikotarpyje, gimdymo traumos, vaisiaus hipoksija, motinos ir vaisiaus rezus faktoriaus nesutapimas, vaikystėje persirgtos infekcinės ligos, toksinių medţiagų poveikis, galvos traumos, didelė dehidratacija, socialiniai – ekonominiai veiksniai – kultūriniai veiksniai (7, 35)
Suomijoje atlikto kohortinio tyrimo, trukusio 20 m. duomenys 2007 m. parodė, kad įgimta psichinė negalia daţnai turi ryšį su prasta socialine – ekonomine motinos padėtimi. Taip pat buvo nustatytas naujas veiksnys, galintis įtakoti psichinę negalią išsivystymą –
motinos viršsvoris (kai KMI yra daugiau nei 30). Taip pat nurodomos tokios prieţastys kaip ţalingi motinos įpročiai: rūkymas, alkoholio vartojimas ir vyresnis motinos amţius, ţemas išsilavinimas (38).
Pagal Elijošienę I. (17), psichinę negalią turintys ţmonės lėčiau įsitraukia į veiklą, ilgesnio laiko tarpo jiems reikia pereiti nuo vienos veiklos rūšies prie kitos. Jiems reikia ilgesnio laiko atstatyti dėmesiui. Dėl sutrikusių atminties procesų: įsiminimo, išlaikymo, atpaţinimo ir atgaminimo, geriau įsimenama juos dominanti, vaizduotę veikianti bei emocijas sukelianti informacija. Ţmonėms su psichine negalia yra sutrikę kalbos ir kiti paţintiniai procesai, todėl jiems labai sunku skaityti ir rašyti. Jiems nebūdingas analitinis, loginis mąstymas. Dėl paţintinės veiklos sutrikimo, sąlygojamo centrinės nervų sistemos paţeidimo, asmenys su psichine negalia negali susikaupti sudėtingesnei veiklai, kritiškai vertinti savo veiklos rezultatų.
Taip pat jiems yra būdingas emocinis nesubrendimas, staigi nuotaikų kaita, sunkus aukštųjų dvasinių jausmų formavimasis, jie neturi susiformavusių intelektualių emocijų: pareigos, ištikimybės, meilės jausmo. Groţio supratimo jausmo susiformavimas labai priklauso nuo aplinkos ir ugdymo proceso (18).
Ţmonės su psichine negalia turi fizinio vystymosi sutrikimų: antropometriniai duomenys atsilieka nuo normos, būdingi kvėpavimo sistemos, širdies – kraujagyslių, virškinimo sistemos sutrikimai; neharmoningas atskirų kūno dalių, organų išsivystymas, parezės, paralyţiai, raumenų atrofijos, raumenų tonuso sutrikimai; sutrikusi judesių koordinacija, netaisyklinga laikysena ir kt. (18). Psichinę negalią turinčių ţmonių fizinio išsivystymo lygis priklauso nuo genetinių veiksnių, mitybos, aplinkos (17).
Asmenys su psichine negalia daţniau nei sveikieji serga vėţiniais susirgimais, širdies – kraujagyslių ligomis, diabetu, epilepsija, virškinimo sistemos, kvėpavimo ir jutimo organų ligomis – tai siejama su pirminės sveikatos prieţiūros specialistų ţinių stoka apie psichinę negalią turinčius ţmones, komunikacijos problemomis bei socialinių ir sveikatos prieţiūros įstaigų bendradarbiavimo stoka (25).
Psichinė negalia nėra pagydoma, tačiau lengvą arba vidutinio sunkumo negalią turintis ţmogus sveikatos poţiūriu gali dirbti, rūpintis savimi ir buitimi, uţmegzti socialinius ryšius, t.y. gyventi savarankiškai (7).
1.3.1. Dalyvavimo darbinėje veikloje reikšmė sveikatai ir gyvenimo kokybei
Darbas yra viena iš svarbiausių ţmogaus prasmingą egzistavimą laiduojančių formų. Jis ne tik uţtikrina stabilią finansinę padėtį, socialinius ryšius, asmens identitetą, ţmogaus
tobulėjimą, bet ir teigiamai veikia psichinę sveikatą (39).
Izraelyje Haifos Universiteto mokslinių darbuotojų atliktų tyrimų rezultatai rodo ţymią ţmonių su psichine negalia gyvenimo kokybės priklausomybę nuo darbinio statuso: dirbančio neįgaliojo sveikata ir gyvenimo kokybė yra daug geresnė (2).
Įrodytas tiesioginį ryšys tarp psichinę negalią turinčių ţmonių nedarbo ir blogesnės sveikatos: gerai vertinantys savo sveikatos būklę, psichinę negalią turintys ţmonės įsidarbina daţniau nei tie, kurie savo sveikatą vertina blogai (35).
Merrick J. Ir kiti teigia, kad asmenys, turintys psichinę negalią, pasiţymi polinkiu į saviţudybę – viena iš galimų prieţasčių yra nurodoma socialinė atskirtis ir paramos stoka su visomis, iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis (40).
Becker, D. (36) atlikti tyrimai rodo, kad dirbantiems psichinę negalią turintiem ţmonėms, nebuvo nustatyti koncentracijos, atminties ar kiti paţintinės veiklos sutrikimai, galintys daryti neigiamą įtaką jų darbui. Dalyvaudami darbinėje veikloje, psichinę negalią turintys ţmonės galėjo geriau kontroliuoti savo ligą, jautė daug didesnį pasitikėjimą savimi ir buvo laimingi, būdami socialiai aktyvūs.
Darbinė veikla yra būtina psichinei ir fizinei sveikatai (41). Kuo daugiau socialinės veiklos ţmogus turi – tuo geresnė jo gyvenimo kokybė (2, 42). Nėra nustatyta, kad darbas psichinę negalią turintiems ţmonėms sukeltų koncentracijos, atminties ar kitų paţintinės veiklos sutrikimų. Dirbantys, psichinę negalią turintys asmenys, rečiau lankosi pas gydytojus nei nedirbantys. Taip pat darbas teigiamai veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius su ţmonėmis, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina ligos kontrolę(42).
David Mcdaid (28) teigia, kad darbas psichinę negalią turintiems ţmonėms reiškia daug privalumų: jie rečiau kreipiasi į medicinos darbuotojus pagalbos, jaučia maţesnę socialinę atskirtį, ţymiai pagerėja jų gyvenimo kokybė.
Apibendrinant šį skyrių, galima daryti išvadą, kad ţmonės su lengva psichine negalia daţnai turi ne tik psichinio, bet ir fizinio neišsivystymo poţymių. Psichinė negalia ryškiausiai pasireiškia paţintinės veiklos sutrikimais. Tačiau įvertinus jų galimybes dirbti sveikatos aspektu, galima teigti, kad jie tikrai gali dalyvauti socialiniame gyvenime, sugeba savimi pasirūpinti, yra pakankamai savarankiški ir gali dirbti aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Manoma, kad dėl savo fizinių ir psichinių sutrikimų ţmonės su negalia daug sunkiau gali integruotis į darbo ir gamybinę rinką, nes jie tiesiog neatitinka jų keliamų reikalavimų. Tačiau lengvą psichinę negalią turinčių ţmonių protinis ir fizinis išsivystymas jiems leidţia sėkmingai dirbti.
Būtent čia išryškėja konfliktas tarp to, ką gali ir nori pasiūlyti valstybė bei darbdaviai, ir to, kad apskritai lengvą psichinę negalią turintis ţmogus dirbti gali.
Svarbu tai, kad galėjimas dalyvauti darbinėje veikloje teigiamai įtakoja jų sveikatą, ţmonės su lengva psichine negalia jaučiasi reikalingi ir naudingi, socialiai aktyvūs – tai gerina jų gyvenimo kokybę.
1.4. Teisinė bazė ir jos įgyvendinimas Lietuvoje
Ţmonės su negalia turi teisę dirbti, ir šią teisę jiems garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisiniai aktai, kuriais privalo vadovautis darbdaviai. Kiekvienas ţmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą uţ darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu (43).
Šiuo metu Lietuvoje veikia šie teisės aktai:
LR lygių galimybių įstatymas, 2003. Jo paskirtis - uţtikrinti, kad būtų įgyvendintos
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ţmonių lygios teisės bei uţdrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amţiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų (44).
Taigi, diskriminacija dėl negalios yra laikoma šio įstatymo paţeidimu.
LR darbo kodeksas, 2002. Darbo kodeksas skelbia visų asmenų laisvę pasirinkti
darbą. Jame numatyta papildoma garantija neįgaliesiems, ieškantiems darbo. Neįgaliaisiais įvardijami asmenys, turintys ar galintys turėti sunkumų susirasti darbą, dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo ir gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą (22).
LR Socialinių įmonių įstatymas, 2004. – numato įdarbinimą tikslinių grupių asmenų,
praradusių profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįţimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei maţinti socialinę atskirtį. Įmonės, kurioje dirba 40 proc. tikslinės grupės asmenų, įgauna socialinės įmonės statusą; kurios įdarbina - 50 proc.- neįgaliųjų socialinės įmonės statusą. Neįgaliųjų socialinė įmonė turi visas socialinės įmonės teises ir pareigas, tačiau gali gauti ir papildomą, šiame bei kituose įstatymuose nustatytą valstybės pagalbą. Socialinei įmonei gali būti skiriama šių rūšių valstybės pagalba: darbo uţmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija; subsidija darbo vietoms įsteigti
(iki 40 MMA (nuo 2008 m sausio 1 d. 1 MMA - 800 lt) (55)) neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti; subsidija tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti. Numatomos papildomos subsidijos: neįgaliųjų darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; papildomoms administracinėms ir transporto išlaidoms kompensuoti; asistento išlaidoms kompensuoti (45). Socialinėms įmonėms kaip palengvinimas vystyti veiklą nėra taikomas pelno mokesčio tarifas (55).
Nors socialinių įmonių įstatymas numato neįgaliųjų socialinių įmonių steigimą, tačiau yra dvi didelės kliūtys sutrikusio intelekto asmenims įdarbinti socialinėse įmonėse. Pirma, nors norėdami dirbti socialinėse įmonėse neįgalūs asmenys neprivalo būti uţsiregistravę darbo birţoje, tačiau turi būti įvertinti kaip visiškai ar iš dalies darbingi. Šiuo metu dauguma sutrikusio intelekto asmenų yra pripaţinti visiškai nedarbingi. Antra, darbuotojas turi būti veiksnus. Todėl nemaţai neveiksniais pripaţintų ir globojamų sutrikusio intelekto asmenų įdarbinti socialinėse įmonėse yra neįmanoma (5).
LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, 2004. Įstatymu siekiama uţtikrinti
neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėţti socialinės integracijos sistemą, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, negalios lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme numatomos profesinės reabilitacijos paslaugos, kuriomis siekiama ugdyti ar atkurti neįgaliųjų darbingumą ir didinti jų įsidarbinimo galimybes: profesinis orientavimas; konsultavimas; profesinių gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų išugdymas; perkvalifikavimas (23).
Neįgalusis - asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka pripaţintas negalios lygis arba maţesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Negalia gali būti trijų lygių - sunkus, vidutinis ir lengvas.
Negalios lygis nustatomas kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus. Darbingumas įvertinamas procentais:
jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies
darbingu;
jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumas, asmuo laikomas darbingu (23).
Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymas, 1996. Įstatymas numato darbo
rinkoje papildomai remti neįgaliuosius bedarbius. Darbdaviams, įdarbinus tokius asmenis, numatomos darbo vietos steigimo kvotos nuo 2 iki 5 procentų, skaičiuojant nuo bendro įmonės darbuotojų skaičiaus, jeigu įmonėje yra ne maţiau kaip 50 darbuotojų ir jų darbo laikotarpiu mokamos uţimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jų pritaikymo išlaidoms padengti: per pirmuosius 12 mėnesių – vienos minimalios mėnesinės algos dydţio uţ kiekvieną mėnesį; per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos dydţio uţ kiekvieną mėnesį (46).
LR nutarimas Nr. 21 ,,Dėl ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“, 1995. Neįgaliesiems numatomos papildomos uţimtumo
garantijos, uţtikrinant nevisą darbo krūvį, jei jie to pageidauja (47).
1.2. lentelė. Institucijos, vykdančios ţmonių su psichine negalia socialinę integraciją, Lietuvoje Nr. Institucija/įmonė
1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lygių galimybių skyrius.
2. Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo departamento. 3.
Negalios ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.(nustato negalios lygį, jo prieţastis, nedarbingumo lygį, darbo pobūdį ir sąlygas, bendrą pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymą)
4. Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos( privalomojo ikiteisminio nagrinėjimo įstaiga). 5. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras (aprūpina neįgaliuosius techninės pagalbos priemonėmis). 6. Lietuvos sutrikusio intelekto ţmonių globos bendrija „Viltis“.
7. Lietuvos ţmonių su negalia sąjunga.
8. Lietuvos ţmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija (33).
Lietuvoje paskutiniais metais buvo pradėti ir sėkmingai įvykdyti įvairūs projektai bei programos, skirti neįgaliųjų uţimtumui skatinti, jų lygių galimybių uţtikrinimui, profesiniams įgūdţiams gerinti, integracijai į darbo rinką, neįgaliųjų verslo plėtrai gerinti ir kt.
Vieni pirmųjų projektus (Vystymo bendrija „Equal angelas: atviros aplinkos neįgaliojo integracijai į darbo rinką kooperacijos modelis“, Vystymo bendrija „Neįgaliųjų verslo plėtros bendrija“ 2004-2007 m.), skirtus psichinę negalią turinčių ţmonių integracijai, pradėjo vykdyti Europos paramos ir socialinio fondo agentūra „Equal“, Lietuvoje įkūrusi
