1
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Rasa Sinkevičienė
KAUNO MIESTO 5 IR 7 KLASIŲ MOKINIŲ FIZINIO
AKTYVUMO GALIMYBĖS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikata – vaikų ir jaunimo sveikata)
Mokslinė vadovė
Dr. Asta Garmienė
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (vaikų ir jaunimo sveikata)
KAUNO MIESTO 5 IR 7 KLASIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO GALIMYBĖS Rasa Sinkevičienė
Mokslinė vadovė Dr. Asta Garmienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2010. 82 p.
Darbo tikslas. Įvertinti Kauno miesto 5 ir 7 klasių mokinių galimybes būti fiziškai aktyviais. Darbo uţdaviniai. 1) Įvertinti mokinių fizinį aktyvumą; 2) Nustatyti mokinių galimybes būti fiziškai aktyviais mokyklinio ugdymo įstaigose; 3) Įvertinti mokinių galimybes būti fiziškai aktyviais viešose vietose.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo vykdomas 2009 m. vienuolikoje Kauno miesto mokyklinio ugdymo įstaigų bei visose Kauno miesto seniūnijose. Tiriamąjį mokinių kontingentą sudarė 10-15 metų amţiaus paaugliai. Tyrimui atlikti buvo naudojamos trys anoniminės anketos: mokiniams, mokinių tėvams ir seniūnijų darbuotojams. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS programos 13.0 versiją.
Rezultatai. Tyrimo metu nustatyta, kad 56,0 proc. Kauno miesto mokyklų mokinių buvo fiziškai aktyvūs, berniukai fiziškai aktyvesni nei mergaitės. Septintos klasės mokiniai buvo fiziškai aktyvesni uţ penktokus. Daugiau nei pusė (55,6 proc.) Kauno miesto mokinių papildomai lanko sporto būrelius, berniukai daţniau nei mergaitės. Tėvai buvo linkę pervertinti vaikų fizinį aktyvumą: jų nuomone vaikų fizinis aktyvumas didesnis nei buvo nustatyta tyrėjo. Kūno kultūros pamokos patinko 81,7 proc. Kauno miesto mokinių. Mokyklų sporto bazėmis buvo patenkinti daugiau nei du trečdaliai (76,2 proc.) mokinių. Daugiau negu trečdalis (36,1 proc.) mokinių po pamokų reguliariai ţaidţia mokyklos sporto salėje arba stadione. Daugiausia galimybių viešose vietose būti fiziškai aktyviais turi Gričiupio seniūnijos gyventojai. Daugiau nei pusė apklaustų mokinių (57,3 proc.) teigė, kad kieme esantis sportinis inventorius skatina jų fizinį aktyvumą. 37,8 proc. mokinių yra mankštinęsi Ąţuolyno parke. Vaikai, daţniau nei tėvai maudosi atviruose vandens telkiniuose, būna gryname ore, sportuoja parkuose bei stadionuose.
Išvados. Mokinių fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Tėvai buvo linkę pervertinti vaikų fizinį aktyvumą. Mokyklinio ugdymo įstaigos suteikia mokiniams nemaţas galimybes būti fiziškai aktyviais. Mokinių fizinio aktyvumo galimybės viešose vietose nėra pakankamos, esančios viešosios vietos nepilnai išnaudojamos mokinių fiziniam aktyvumui.
3
Raktaţodţiai. Fizinis aktyvumas, fizinio aktyvumo galimybės, paaugliai, mokiniai, kūno kultūra.
4
SUMMARY
Public health (Children and youth health)
THE OPPORTUNITIES OF PHYSICAL ACTIVITY FOR 5TH AND 7TH GRADE STUDENTS IN KAUNAS CITY
Rasa Sinkevičienė
Academic advisor Dr. Asta Garmienė
Department of Preventive medicine, Faculty of Public health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 82 p.
Aim of the study. To evaluate opportunities of 5th and 7th grades pupils in Kaunas city to be physical active.
Objectives. 1) To evaluate physical activity of pupils; 2) To evaluate opportunities of pupils to be physical active in school authorities; 3) To evaluate opportunities of pupils to be physical active in public places.
Material and Methods. The survey was performed in 2009 in eleven schools of Kaunas city and in all elderships of Kaunas city. Researched pupils’ contingent consists from 10-15 years old teenagers. The survey was carried out using three anonymous questionnaires for pupils, their parents and eldership employees. The statistical analysis was performed using SPSS 13.0.
Results. During survey was found that 56,0 percent pupils were physically active and that boys were more active than girls. Also pupils of 7th grade were more active than pupils of 5th grade. More than half (55,6 percent) researched pupils attend additional sport clubs. Parents tended to overestimate their children physical activity: in their view physical activity of their children was higher than activity found by the investigator. Physical education lessons like 81,7 percent pupils. Sports facilities of schools satisfy more than two thirds (76,2 percent) of pupils. More than one third (36,1 percent) of researched pupils after school regularly plays in the school gym or stadium. Dwellers of Girstutis eldership have best possibilities to be physical active in public places. More than half researched pupils (57,3 percent) maintain that sports equipment standing in their yard motivates their physical activity. 37,8 percent pupils have taken exercise in Ąţuolynas park. Children more often than their parents swim in open waters, are outdoor, take exercises in parks or stadiums.
Conclusion. The physical activity of pupils is insufficient. Parents tend to overestimate their children physical activity. School education institutions provide for pupils significant
5
opportunities to be physically active. Opportunities of pupils for physical activity in public places are not sufficient.
6
SANTRUMPOS
HBSC – Health Behaviour in School – Aged Children (Tarptautinė mokinių sveikatos ir gyvensenos studija).
KMI – kūno masės indeksas lls – laisvės laipsnių skaičius n – tiriamųjų skaičius
proc. – procentai
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija χ2 – chi kvadrato kriterijus
7
SĄVOKOS IR TERMINAI
Fizinis aktyvumas – tai skeleto raumenų sukelti judesiai, kurie ţenkliai padidina energijos išeikvojimą. Kasdieninis fizinis aktyvumas didina ir palaiko fizinį pajėgumą, stiprina sveikatą, o tai savo ruoţtu gerina ţmogaus gyvenimo kokybę [72].
Mokinys – besimokantis asmuo, tam tikros srities ţinių siekiantis asmuo [29].
Mokykla – specialiai organizuota augančios kartos planingo ir metodiško mokymo bei auklėjimo įstaiga [29].
Paauglystė – tai vystymosi tarpsnis, kurio metu ţmogus labai sparčiai keičiasi, bręsta lytiškai, tačiau neišsyk suvokia suaugusio ţmogaus vaidmenį, jo privilegijas ir atsakomybę. Yra trys paauglystės vystymosi stadijos: ankstyvoji paauglystė, vidurinioji paauglystė ir vėlyvoji paauglystė. Kiekviena šių stadijų pasiţymi konkrečiomis savybėmis ir būdingais raidos bruoţais. Ankstyvajai paauglystei (mergaičių amţius – 10 – 13 metų, berniukų 10 – 14 metų) būdingas staigus augimas bei lytinio brendimo pradţia [51].
Sporto inventorius – visuma kūno kultūros pamokoms, sporto pratyboms bei varţyboms būtinų daiktų ir įrangos, atitinkančios sporto šakų taisykles, sportinio rengimo tikslus (pvz., kamuoliai, pačiūţos, rituliai ir kt.) [60].
Sporto įrenginys – statinys kūno kultūros, sporto pratyboms ir varţyboms [60].
Tėvai – tėvas ir motina, įvairių šalių įstatymai nustato asmenines (neturtines) ir turtines tėvų teises ir pareigas, materialinio atrūpinimo, jų teisių, interesų apsaugos [21].
Viešoji vieta – atvira gyvenvietės teritorija (gatvės, aikštės, parkai, skverai, paplūdimiai, gyvenamųjų namų kiemai, pėsčiųjų takai ir kitos ţmonių susibūrimams skirtos vietos), priklausanti savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise ar valdoma patikėjimo teise [54].
8
TURINYS
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. FIZINIO AKTYVUMO SAMPRATA IR REIKŠMĖ SVEIKATAI ... 12
1.2. JAUNESNIO AMŢIAUS PAAUGLIŲ FIZINIS AKTYVUMAS ... 14
1.3. MOKINIŲ GALIMYBĖS BŪTI FIZIŠKAI AKTYVIAIS ... 17
1.3.1. Fizinio aktyvumo galimybės mokyklinio ugdymo įstaigose ... 17
1.3.2. Fizinio aktyvumo galimybės viešose vietose ... 20
1.4. TĖVŲ REIKŠMĖ VAIKŲ FIZINIAM AKTYVUMUI ... 22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 25
2.1. TIRIAMŲJŲ ATRANKA IR IŠTIRTO KONTINGENTO APIBŪDINIMAS ... 25
2.2. TYRIMO PROCEDŪRA... 25
2.3. TYRIMO ANKETŲ APIBŪDINIMAS ... 26
2.3.1. Tėvų apklausos anketa ... 26
2.3.2. Mokinių apklausos anketa ... 27
2.3.3. Seniūnijų darbuotojų apklausos anketa ... 28
2.4. IŠVESTINIAI POŢYMIAI ... 29
2.5. STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ ... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. MOKINIŲ FIZINIS AKTYVUMAS... 31
3.2. MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO GALIMYBĖS MOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOSE ... 39
3.3. MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO GALIMYBĖS VIEŠOSE VIETOSE ... 45
IŠVADOS ... 57
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 58
LITERATŪRA ... 59
9
ĮVADAS
Visame pasaulyje susirūpinimą kelia jaunų ţmonių sveikata, jų sergamumo tam tikromis ligomis didėjimas, kurį daţniausiai lemia modernėjantis šiuolaikinis gyvenimas, kupinas skubos ir stresų bei pasyvus gyvenimo būdas. Vaikų ir jaunimo fizinės būklės, sveikatos blogėjimo tendencijos pastebimos visame pasaulyje. Tai, kad jau vaikai turi sveikatos sutrikimų, kad prasti jų motoriniai gebėjimai, mokslininkai sieja ir su gyvenamosios aplinkos ir judėjimo aplinkos įtaka [31].
Mokyklinio amţiaus tarpsniu susiformuoja daugelis ţmogaus gyvensenos bruoţų, tarp jų fizinis aktyvumas, gebėjimas pasirinkti tinkamą, sveikatą stiprinantį gyvenimo būdą [25]. Mokinių fizinis aktyvumas reiškiasi jiems lankant kūno kultūros pamokas, savarankiškai sportuojant ne pamokų metu, su draugais, būreliuose, sporto klubuose, ar sporto mokyklose. Ši veikla puikiai įprasmina mokinių norą judėti ir gali būti nagrinėjama socialiniu poţiūriu [2]. Laikoma, kad gana svarbus veiksnys, didinantis galimybę susirgti būnant vyresnio amţiaus, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, yra nepakankamas fizinis aktyvumas jaunystėje. Tinkamai pasirinkti ir reguliariai atliekami fiziniai pratimai stiprina ţmogaus organizmą, atskiras jo sistemas, fizinę bei psichinę sveikatą, maţina tikimybę susirgti lėtinėmis ligomis [72].
Svarbu tirti jaunų ţmonių – mokinių – fizinio aktyvumo poreikius, siekius bei, tuo remiantis, kurti palankią aplinką, skatinančią juos fizinei veiklai. Tai turėtų įtakos jų fizinei būklei, kurios optimalus veiksmingumas daro didţiulę įtaką ir psichinei ir socialinei ţmogaus sveikatai.
Temos aktualumas. Mokinių fizinis aktyvumas maţėja. Sprendţiant fizinio aktyvumo problemas, galimybes būti fiziškai aktyviais mokyklinio ugdymo įstaigose galima išskirti kaip atskirą aspektą, kadangi ne visos bendrojo lavinimo mokyklos turi tinkamas sporto bazes ir inventorių mokinių fiziniam aktyvumui ugdyti. Viešųjų vietų: parkų, stadionų, dviračių takų būklė taip pat gerėja ne itin sparčiai. Dėl lėšų trūkumo valdţia skiria per maţai dėmesio viešųjų vietų padėties gerinimui ir naujų vietų, tinkančių fizinei veiklai, kūrimui. Šiuo tyrimu norėjome išsiaiškinti, kokias galimybes mankštintis ir būti fiziškai aktyviais turi Kauno miesto mokiniai mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose.
Mokslinis naujumas. Šis darbas svarbus tuo, kad buvo vertinamas mokinių fizinis aktyvumas bei fizinio aktyvumo galimybės mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose. Lietuvoje daţniausiai atliekami tyrimai, kuriais vertinamas mokinių fizinis aktyvumas, tačiau nepakanka duomenų apie jį sąlygojančius veiksnius. Kaune nėra atliktų tyrimų, kurių metu
10
būtų įvertintas gyventojų fizinio aktyvumo ryšys su galimybėmis būti fiziškai aktyviais viešose vietose. Mokinių fizinio aktyvumo galimybės buvo vertinamos keliais aspektais: analizuojant mokinių, jų tėvų ir seniūnijų darbuotojų anketas. Vaikų, tėvų ir seniūnijų darbuotojų poţiūrio analizė suteikė galimybę įvertinti veiksnius, turinčius reikšmės vaikų fizinio aktyvumo ugdymui.
Praktinė reikšmė. Šis tyrimas gali prisidėti prie paauglių fizinio aktyvumo galimybių problemų sprendimo mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose. Tyrime, atsiţvelgiant į lytį, klasę, fizinio aktyvumo lygmenį, buvo įvardinti su paauglių fiziniu aktyvumu susiję veiksniai. Įgyvendinant laisvalaikio fizinio aktyvumo skatinimo programas, būtų galima atsiţvelgti į šio tyrimo rezultatų pagrindu parengtas praktines rekomendacijas.
Asmeninis indėlis. Magistro diplominio darbo autorė, konsultuodamasi su moksline vadove, sudarė magistro darbo planą, paruošė tris tyrimo anketas, apklausė mokyklinio ugdymo įstaigas lankančius mokinius bei jų tėvus, savarankiškai atliko tyrimą vienuolikoje Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijų. Darbo autorė asmeniškai buvo atsakinga uţ tyrimo organizavimą ir atlikimą vienuolikoje Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų. Autorė parengė tyrimo duomenų bazę, savarankiškai atliko statistinę duomenų analizę.
11
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti Kauno miesto 5 ir 7 klasių mokinių galimybes būti fiziškai aktyviais.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti mokinių fizinį aktyvumą.
2. Nustatyti mokinių galimybes būti fiziškai aktyviais mokyklinio ugdymo įstaigose.
12
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Fizinio aktyvumo samprata ir reikšmė sveikatai
Sąvoka „fizinis aktyvumas“ daţnai suvokiama nevienodai. Visuomenės sveikatos specialistams tai sveikatos stiprinimo priemonė, kiti fizinį aktyvumą gali suprasti kaip apibendrinančią daug įvairių sporto šakų sąvoką, laisvalaikio praleidimo formą ar aktyvų gyvenimo būdą. Tačiau daţnai pamirštama, kad fizinis aktyvumas ar, kitaip tariant, ţmogaus judėjimas, iš tiesų yra viena pagrindinių ţmogaus funkcijų [49]. Ţmogaus kūnas yra sutvertas judėti ir mūsų fiziologinės sistemos nuolat dirba tam, kad išlaikytų balansą tarp energijos, kurią išeikvoja fizinio darbo metu, ir energijos, kurią gauna su maistu [44].
Skirtingų autorių darbuose aptinkami įvairūs terminai fiziškai aktyviai veiklai apibūdinti – fizinis aktyvumas, judėjimo aktyvumas, motorinė veikla, fizinė veikla. Pasak Stonkaus, fizinis aktyvumas – tai griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant padidėja energijos suvartojimas [60]. Fizinis aktyvumas gali būti išreiškiamas įvairia veikla: mankštinantis, kūno kultūros pamokų metu, dalyvaujant sporto pratybose, atliekant įvairius judesius dirbant, aktyvaus poilsio metu ir kita veikla [59]. Vertinant fizinį aktyvumą, įvairių autorių darbuose daţniausiai atsiţvelgiama į amţių, lytį, fizinį pajėgumą. Fizinio aktyvumo lygis gali būti nustatomas vertinant: atliktų judesių kiekį per tam tikrą laiką, daţnį, trukmę ir išeikvotos energijos kiekį [59]. Daţniausiai literatūroje aptinkamas terminas, apibūdinantis fiziškai aktyvią veiklą, yra „fizinis aktyvumas“.
Fizinis aktyvumas – tai skeleto raumenų sukelti judesiai, kurie ţenkliai padidina energijos išeikvojimą. Kasdieninis fizinis aktyvumas didina ir palaiko fizinį pajėgumą, stiprina sveikatą, o tai savo ruoţtu gerina ţmogaus gyvenimo kokybę [72]. Taigi, fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių fizinį pajėgumą, sveikatą ir gerovę stiprinančių gyvensenos veiksnių. Pasaulinė sveikatos organizacija (toliau – PSO) fizinį aktyvumą apibrėţė ne tik kaip sveikatos komponentą, bet ir kaip planingus, struktūrizuotus ir nuolat pasikartojančius kūno judesius, kurie išlaiko gerą ţmogaus fizinę būklę [72].
Tyrimais įrodyta, kad pakankama fizinė veikla yra neatskiriama sveikos gyvensenos dalis, ji ypač svarbi augančiam organizmui, fizinio aktyvumo poreikis įsitvirtina vaikystėje ir paauglystėje. Per maţas fizinis aktyvumas, ypač augančiam ir besivystančiam organizmui, yra ţalingas [74]. Ilgametė pedagoginė patirtis ir moksliniai tyrimai parodė, kad fizinis aktyvumas yra naudingas visų ţmonių – įvairių lyčių (vyrų, moterų, vaikų), įvairaus amţiaus ir sveikatos būklės, fizinei, socialinei ir psichinei sveikatai tausoti ir stiprinti [43, 63].
13
Kad fizinis aktyvumas naudingas įvairaus amţiaus ţmonių sveikatai ir savijautai, įrodė ne viena mokslinė studija. Neabejojama, kad egzistuoja ryšys tarp nutukimo, psichinės sveikatos ir fizinio aktyvumo [19]. Be širdies ir kraujagyslių sistemos, medţiagų apykaitos ligų bei kitų sveikatos sutrikimų yra nustatyta, kad viršsvorį turintys vaikai ir paaugliai turi ţemesnį savigarbos lygmenį, prasčiau vertina gyvenimo kokybę [20]. Mokslininkai teigia, kad šie neigiami veiksniai gali būti susiję su nepasitenkinimu savo išvaizda arba bendraamţių patyčiomis [20]. Nustatyta teigiama koreliacija tarp nutukimo ir psichinės sveikatos [26]. Ar šis ryšys egzistuoja ir tarp fizinio aktyvumo dar aiškinamasi. Atlikta studija parodė galimą fizinio aktyvumo ir psichinės sveikatos sąsają, bet ar ji egzistuoja tarp viršsvorį turinčių vaikų dar lieka neaišku [61]. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas skatina savarankiškumą ir didina pasitikėjimą savimi nepriklausomai nuo KMI, kuris gali tiesiogiai paveikti viršsvorį turinčių vaikų psichinę sveikatą [24]. Manoma, kad sprendţiant vaikų psichologines problemas fizinis aktyvumas gali būti kaip pagrindinis sėkmingo gydymo komponentas. Gydytojai vertindami psichinę sveikatą turi atsiţvelgti į vaiko fizinio aktyvumo lygį ir tik tada teikti rekomendacijas tolesniam gydymui [19].
Paveiksle, kurį sukūrė Floriani ir Kennedy pavaizduotas galimas fizinio aktyvumo ir psichinės sveikatos ryšys. Autorės teigia, kad didinant fizinį aktyvumą didinama motyvacija ir pasitenkinimas, o gerėjant psichinei sveikatai maţinamas stresas ir nerimas. Didinant fizinį aktyvumą ir gerinant psichinę sveikatą didinamas veiklos ir savigarbos lygis [19].
1 pav. Ryšys tarp fizinio aktyvumo ir psichinės sveikatos [19]
Teigiamas fizinio aktyvumo poveikis akcentuojamas gerinant mitybos įpročius, maţinant tabako, alkoholio, narkotikų vartojimą, smurtą, didinant funkcinius gebėjimus, skatinant bendravimą ir socialinę integraciją [63]. Teigiama, kad svarbiausia vis gausėjančių
14
lėtinių ligų profilaktikos priemonė yra reguliarus fizinis aktyvumas. Ţmonėms, kurių fizinis aktyvumas yra maţesnis uţ maţiausią rekomenduotiną fizinį aktyvumą, rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis padidėja 1,5 karto [14].
Tyrimų duomenimis nustatyta, kad daugiau nei 30 proc. Vakarų Europos gyventojų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, be to šis procentas kasmet vis didėja. Nuo fizinės nejudros Europos regione kasmet miršta apie 600 000 ţmonių. Daugiau nei 60 proc. pasaulio gyventojų fizinis aktyvumas yra maţesnis uţ maţiausią rekomenduotiną – 30 min. vidutinio intensyvumo fizinį aktyvumą kasdien [10].
Prieš šimtą metų nutukimas buvo retas reiškinys, nes ţmonės vartodavo maţiau cukraus, nebuvo skonio stiprikliais pagardinto maisto, sunaudodavo daugiau energijos dirbdami fizinį darbą bei keliaudami pėsčiomis [58]. Vis dėlto XXI amţiuje ţmonių gyvenimo būdas pasikeitė neatpaţįstamai: ypatingai sumaţėjo ţmonių fizinis aktyvumas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra būtinas ţmogaus sveikatai ir gerai savijautai [19]. Fizinis aktyvumas išlieka geros savijautos ir sveikatos pamatas visą gyvenimą. Pirmieji kūdikio ţingsniai ţymi svarbų įvykį vaiko vystymesi. Vaikystėje fizinis aktyvumas suteikia galimybę išvystyti pagrindinius raumenų įgūdţius, kurie svarbūs sveikam ir aktyviam gyvenimui. Sulaukus senatvės, fizinis aktyvumas tampa neatsiejama sveiko, laimingo ir nepriklausomo gyvenimo dalimi [72].
Fizinis aktyvumas laikomas viena pagrindinių individo fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų [59]. Pakankamas judėjimas yra svarbus veiksnys, lemiantis fizinę, psichinę ir socialinę ţmogaus gerovę. Nepakankamas fizinis aktyvumas susijęs su lėtinių ligų vystymusi, judėjimo aparato, regos, kalbos, nervinės veikos ir kitais sutrikimais [49].
1.2. Jaunesnio amţiaus paauglių fizinis aktyvumas
Paauglystė – tai vystymosi tarpsnis, kurio metu ţmogus labai sparčiai keičiasi, bręsta lytiškai, tačiau neišsyk suvokia suaugusio ţmogaus vaidmenį, jo privilegijas ir atsakomybę. Yra trys paauglystės vystymosi stadijos: ankstyvoji paauglystė, vidurinioji paauglystė ir vėlyvoji paauglystė. Kiekviena šių stadijų pasiţymi konkrečiomis savybėmis ir būdingais raidos bruoţais. Ankstyvajai paauglystei (mergaičių amţius – 10-13 metų, berniukų 10-14 metų) būdingas staigus augimas bei lytinio brendimo pradţia [51].
Nepakankamo fizinio aktyvumo problema aktuali visais amţiaus tarpsniais, tačiau aktualiausia ji, kai kalbama apie vaikų ir paauglių sveikatą. Nors vaikai ir paaugliai judresni uţ suaugusius, tačiau dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų jiems gresia maţo fizinio
15
aktyvumo pasekmės (kūno laikysenos paţeidimai, aterosklerozė, nutukimas, hipertoninė išeminė širdies liga, miokardo infarktas, ir kt.) [20]. Aktyvus judėjimas, kūno kultūra, sportas ne tik padeda paaugliams fiziškai stiprėti, bet ir ţadina jų kūrybiškumą, iniciatyvumą, atkaklumą. Nuolatinė fizinė veikla optimizuoja sveikatą, normalizuoja kūno svorį, stiprina ir treniruoja visas organizmo sistemas, tarp jų ir imuninę [44]. Fizinis aktyvumas palaiko paauglio sveikatą ir darbingumą, padeda ugdyti jo gabumus, polinkius, skatina kūrybinę veiklą. Kiekvieno paauglio fizinės veiklos lygmuo yra individualus, turi atitikti jo amţių, anatomines ir fiziologines savybes [19].
Pasaulyje ir Lietuvoje yra teisės aktų, reglamentuojančių fizinio aktyvumo naudą mokyklinio amţiaus vaikų sveikatai. Antai, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto strategijoje teigiama, kad vaikas turi įgimtą poreikį judėti [41]. Todėl fizinis aktyvumas, kaip visapusiška pasaulio paţinimo, fizinio ir psichinio tobulinimosi vertybė, yra biologinė vaiko reikmė, kuri uţima ypatingai svarbią vietą mokinio ugdymosi procese. Jei iš vaiko atimtume judėjimą, tai pakenktų jo augimui, brendimui, lavinimuisi ir galiausiai sveikatai. Prigimtis leidţia vaikui tobulintis, intuityviai ugdytis, treniruoti savo kūną. Šitas judėjimas ir veikimas pasireiškia įvairiais ţaidimais, pamėgdţiojimu, bėgiojimu, savotišku išdykavimu, lenktyniavimu [41]. Štai Europos Sąjungos sveikatos strategijoje vaikų ir jaunimo sveikata yra prioritetinė veiksmų sritis [38]. Strategijoje teigiama, kad sportas ne tik padeda gerinti jaunimo fizinę sveikatą ir psichologinę būseną, bet ir atlieka šviečiamąjį bei socialinį vaidmenį. Gera sveikata ir savijauta svarbi visais amţiaus tarpsniais, tačiau kaip vieną sunkiausių ir jautriausių ţmogaus vystymosi stadijų daugelis mokslininkų išskiria paauglystę [38].
PSO atkreipia dėmesį, kad vaikų ir paauglių kasdieninė fizinė veikla turėtų trukti ne maţiau kaip 60 minučių [49]. Tokios trukmės fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką fizinei, protinei ir socialinei raidai. Fizinis aktyvumas vaikystėje skatina: tolygų kaulų ir raumenų vystymąsi, kūno svorio kontrolę, efektyvią širdies ir kraujagyslių sistemos, bei nervų sistemos veiklą [50].
Tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas yra susijęs su psichologiniais veiksniais, maţina nerimą ir depresiją. Dalyvavimas fizinėje veikloje suteikia saviraiškos galimybes, stiprina pasitikėjimo savimi jausmą, skatina socialinę sąveiką ir integraciją visuomenėje [50]. Įrodyta, kad fiziškai aktyvūs paaugliai atsisako alkoholio, maţiau rūko ir vartoja narkotines medţiagas, bei rodo geresnius mokymosi rezultatus [49].
Lietuvoje ir Pasaulyje yra atlikta nemaţai darbų, kurių metu buvo vertinamas paauglių fizinis aktyvumas. Lietuvos mokinių fizinio aktyvumo problema įvairių autorių tyrinėjama
16
tris pastaruosius dešimtmečius. Atliktų įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad nepakankamai fiziškai aktyvių mokinių procentas turi tendenciją didėti. 1978 m. Kauno medicinos universiteto mokslininkų atlikto 10-15 metų mokinių fizinio aktyvumo tyrimo duomenimis, nepakankamai fiziškai aktyvūs buvo (mankštinosi ir sportavo ne daugiau kaip 1 valandą arba kartą per savaitę) 21 proc. berniukų ir 43 proc. mergaičių [45]. 1994 m. Kauno medicinos universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis paaiškėjo, jog nepakankamai mankštinosi ir sportavo jau 29 proc. berniukų ir 55 proc. mergaičių [45]. 1998 m. tų pačių mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis nepakankamai mankštinosi ir sportavo 26 proc. berniukų ir 54 proc. mergaičių [45]. Lietuvos paauglių fizinis aktyvumas 1994-2002 m. labai nepakito. Berniukai buvo aktyvesni nei mergaitės: aktyviai mankštinosi arba sportavo bent du kartus per savaitę apie 70 proc. berniukų ir 45 proc. mergaičių. Šis rodiklis nuo amţiaus nepriklausė [74]. Lietuvos kūno kultūros asociacijos 2005 m. tyrimo duomenimis paaiškėjo, kad net 85,8 proc. Lietuvos paauglių buvo nepakankamai fiziškai aktyvūs ir turėjo galimybę patirti sveikatos sutrikimo rizikos grėsmę. Fizinio aktyvumo lygis vėlgi didesnis berniukų nei mergaičių tarpe [69]. Atliktos studijos įrodė, kad fizinis aktyvumas tarp Lietuvos paauglių turi nuolatinę tendenciją kisti, kadangi jis priklauso nuo daugelio gyvenimo veiksnių. Negalima teigti, kad fizinis aktyvumas jaunimo tarpe maţėja arba didėja, stebima jo kaita. Pabrėţiama tai, kad lyties atţvilgiu fiziškai aktyvesni berniukai.
2001 m. Kaune atlikto tyrimo duomenimis nepakankamai daţnai mankštinosi ir sportavo 34,8 proc. mokinių [22]. 2007 m. tyrimo duomenimis apie 34,0 proc. mokinių fizinis aktyvumas buvo nepakankamas. Atlikto tyrimo rezultatus palyginus su to paties amţiaus Lietuvos mokiniais nustatyta, kad Kaune gyvenantys vaikai yra fiziškai aktyvesni [21].
Tyrimai rodo, kad mokiniai vis daugiau laiko skiria pasyviai veiklai. 2005 m. Serbijoje atlikti tyrimai parodė, kad išvysčiusiose ir besivystančiose šalyse, mokiniai vis daugiau laiko praleidţia ţiūrėdami televizorių ar sėdėdami prie kompiuterių ir vis maţiau laiko skirdami fizinei veiklai. Tokia gyvensena turi neigiamą poveikį jų sveikatai. Tyrėjai teigia, kad fizinio aktyvumo įgūdţius būtina formuoti dar vaikystėje. Tyrime dalyvavo 210 jaunesnio mokyklinio amţiaus vaikų ir jų tėvų. Gauti rezultatai parodė, kad 75 proc. mokinių uţsiiminėja fizine veikla, bet tik 56,5 proc. yra fiziškai aktyvūs reguliariai kiekvieną dieną arba 2-3 kartus per savaitę. Gautas reikšmingas skirtumas tarp berniukų ir mergaičių: apytiksliai 75 proc. berniukų ir 35 proc. mergaičių yra fiziškai aktyvūs [46].
Tarptautiniu mastu PSO vykdomuose mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimuose HBSC (Health Behaviour in School – agend Children) tiriamas 11, 13 ir 15 metų mokinių fizinis aktyvumas. Kaip rodo tyrimų rezultatai, pastarąjį dešimtmetį Lietuvos mokinių fizinis
17
aktyvumas lyginant su kitų šalių mokiniais yra aukštesnis nei vidutinis. 2001-2002 m. tyrimų duomenimis PSO rekomendacijas atitinkantis fizinis aktyvumas didesnis berniukų negu mergaičių tarpe, o su amţiumi maţėja tarp abiejų lyčių. Visose amţiaus grupėse Lietuvos mokiniai pateko į fizinio aktyvumo rekomendacijas atitinkančių šalių dešimtuką [12]. 2005-2006 m. tyrimo anketoje buvo klausiama ar mokinys buvo fiziškai aktyvus kasdien, bent vieną valandą per dieną. 11 ir 13 metų amţiaus grupėje tarp abiejų lyčių didelių skirtumų nepastebėta, fizinis aktyvumas lyginant su kitomis šalimis – vidutinis, o penkiolikmečiai iš 40 šalių uţėmė 12 vietą [11]. Stebima tendencija, kad su amţiumi Lietuvos mokiniai tiek lyties, tiek amţiaus grupėse buvo fiziškai aktyvesni.
Paauglystės tarpsniu fizinio aktyvumo skatinimas svarbus skiepijant sveikos gyvensenos įgūdţius, kurie maţintų psichologinius veiksnius ir poţiūrį į fizinį aktyvumą. Atlikti tyrimai tik įrodo, kad paauglių fizinio aktyvumo problemos nagrinėjamos įvairiais aspektais, ieškomos sąsajos su rizikinga elgsena, kitais gyvenimo būdo veiksniais.
1.3. Mokinių galimybės būti fiziškai aktyviais
1.3.1. Fizinio aktyvumo galimybės mokyklinio ugdymo įstaigose
Mokykla – specialiai organizuota augančios kartos planingo ir metodiško mokymo bei auklėjimo įstaiga [29]. Teigiama, kad mokykla ugdymo procese atlieka bene svarbiausią vaidmenį. Fizinis lavinimas, tai ugdymo sudedamoji dalis, kuri kaip viena iš veikos formų, stipriai veikia vaiko savivoką, savivertę ir tapatumo raidą [1].
Bendrojo lavinimo programos ir išsilavinimo standartai yra pagrindinis šaltinis, kuriuo turi būti grindţiamas ugdymo planavimas ir organizavimas mokykloje. Kūno kultūros pamokos formaliojo švietimo programas vykdančiose įstaigose, yra privalomos ne maţiau kaip 3 valandas per savaitę ir organizuojamos vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiomis programomis, išsilavinimo standartais ir bendraisiais sveikatos saugos reikalavimais [40].
Privalomos kūno kultūros pratybos švietimo įstaigose organizuojamos pagal toms įstaigoms nustatytus mokymo planus ir programas, higienos reikalavimus, materialinio techninio aprūpinimo normatyvus [34]. Lietuvos higienos norma HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos ugdymo reikalavimai“ nustato, kad mokyklos teritorijoje turi būti kūno kultūros zona. Ši zona turi sudaryti 35-40 proc. mokyklos teritorijos. Mokykloje turi būti futbolo aikštelė, o aplink ją bėgimo takas. Įrengta universali aikštelė
18
krepšiniui, tinkliniui bei kitoms sporto šakoms. Įrenginiai kūno kultūros zonoje turi būti patikimai sutvirtinti, techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus mokinių sveikatai ir gyvybei [39].
2008 m. rugsėjo − spalio mėn. buvo atlikta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu įvertinta bendrojo lavinimo mokyklų atitiktis Lietuvos higienos normos HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams. Iš viso patikrintos 1202 mokyklos ir atskirose patalpose esantys jų skyriai, t.y. apie 80 proc. visų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų. Nors kūno kultūra ir fizinis mokinių parengimas yra reikšminga viso ugdymo proceso dalis, tačiau ne visose patikrintose mokyklose tam skiriamas reikiamas dėmesys. Kūno kultūros ir sporto įstatyme [34] bei higienos normoje [39] yra nustatyta, kad bendrojo lavinimo mokykloje kūno kultūros pamokos privalomos ne maţiau kaip 3 valandos per savaitę. Deja, net 55 proc. tikrintų mokyklų šių nuostatų nesilaiko. Išimtimi galima laikyti tik Tauragės apskritį, nes tik 2 proc. mokyklų kūno kultūros pratybas organizuoja maţiau nei 3 kartus per savaitę. Daugelyje mokyklų vaikams mankštintis nėra sudarytos tinkamos sąlygos. 17 proc. mokyklų neįrengti sporto aikštynai, net 28 proc. tikrintų mokyklų neturi sporto salių. Taigi šaltuoju metų laiku beveik trečdalyje mokyklų nėra sąlygų vesti fizinio lavinimo pamokų. Kauno apskrityje sporto salių neturi – 22 proc. mokyklų [47]. Tyrimo duomenys parodė, kad fizinio aktyvumo galimybės Lietuvos mokyklinio ugdymo įstaigose išties menkos. Mokiniai neturi sąlygų ne tik uţsiiminėti fizine veikla, bet ir lankyti kūno kultūros pamokų.
Viena iš pagrindinių prieţasčių, kodėl mokiniai nepakankamai fiziškai aktyvūs, yra netinkamos sąlygos mokyklose [66]. Mokiniai vengia kūno kultūros pamokų dėl nepakankamos motyvacijos būti fiziškai aktyviais bei blogos mokyklų sportinės bazės būklės [18]. Konstatuotas faktas, kad šiuo metu nepakankamas fiziškai aktyvių vaikų ir paslaugas teikiančių įstaigų skaičius, mokykloms trūksta sporto bazių, o esamų būklė nepatenkinama. Vyriausybė pavedė Švietimo ir mokslo ministerijai kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu parengti Lietuvos mokymo įstaigų sporto bazių plėtros ir renovavimo programą ir švietimo įstaigų, vykdančių privalomąjį mokymą, aprūpinimo kūno kultūros mokymo priemonėmis programą. Programą siekiama įgyvendinti 2009-2011 m. Bus siekiama sudaryti sąlygas mokyklos ir vietos bendruomenėms naudotis sporto salėmis, aikštynais, sporto įranga, organizuoti bendrus renginius su savivaldybėmis bei mokinių ir studentų festivalius, ţaidynes, varţybas. Taip pat siūloma numatyti, kad kiekvienoje klasėje būtų po 3 savaitines kūno kultūros pamokas [66].
19
Fizinio aktyvumo galimybėms įgyvendinti bendrojo lavinimo mokyklose organizuojamas ne tik formalus švietimas t.y. kūno kultūros pamokos. Popamokinė veikla – svarbi mokinių uţimtumo sritis, suteikianti galimybes atsiskleisti jų gabumams, leidţianti pagilinti ir praktiškai panaudoti ţinias, įgytas pamokų metu [52]. Didţiausias popamokinės veiklos privalumas yra tas, kad mokiniai patys gali rinktis jiems patinkančią veiklą.
Sporto būreliai yra vieni iš populiariausių ir aktyviai lankomų mokykloje. Deja, organizuotas fizinis aktyvumas po pamokų, kaip įvairi fizinė veikla pastaruoju metu tampa mokama paslauga ir prieinama tik nedaugeliui mokinių dėl maţų šeimos pajamų [36]. Taigi, vienas svarbiausių popamokinės veiklos prieinamumo faktorių yra kaina, t.y., ar mokiniams reikia mokėti uţ uţsiėmimus, pirkti priemones reikalingas juose ir, jeigu reikia, ar jie gali susimokėti. Tyrimų duomenimis įrodyta [52], kad miesto mokiniai sporto būrelius yra linkę lankyti uţ mokyklos ribų, tikriausiai, tai nulemia geresnė šių būrelių techninė bazė nei mokykloje. Popamokinės veiklos uţsiėmimus mokykloje ir uţ jos ribų daugiausia lanko mokiniai iš pasiturinčių ir vidutiniškai gyvenančių šeimų. Iš vargingai gyvenančių lanko palyginti nedidelis skaičius mokinių, formuojasi nelankymo tendencija. Čia skirtumai išryškėja gyvenamosios vietos atţvilgiu. Uţ mokyklos ribų sporto būrelius daugiau lanko miesto ir rajono mokiniai, o kaimo mokiniai daţniausiai šiuos būrelius lanko mokykloje (tai lemia ir ribota viešųjų vietų pasiūla kaimo vietovėse) [52].
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2005 m. atlikto tyrimo duomenimis paaiškėjo, kad tik 39,8 proc. Vilniaus miesto mokinių papildomai lanko sporto būrelius, daţniau berniukai nei mergaitės. Papildoma fizine veikla daţniau uţsiima jaunesnių klasių mokiniai (6 klasės – 45 proc., 8 klasės – 37 proc.). Įdomu tai, kad mokiniai sporto būrelius mieliau renkasi ne mokykloje, o uţ jos ribų. Tik 7,5 proc. apklaustų vaikų lankė mokyklose organizuojamą sporto būrelį [18].
Plintant įvairioms informacinėms ir techninėms naujovėms vis maţesnis dėmesys skiriamas mokinių fiziniam aktyvumui. Vis labiau skatinamas kompiuterinis raštingumas, uţsienio kalbų mokėjimas, didinamas protinio darbo krūvis. Ypatingai maţai dėmesio skiriama mokinių fizinio aktyvumo skatinimui ir sportinių bazių gerinimui mokyklinio ugdymo įstaigose. Labai gaila, kad ne visos ugdymo įstaigos turi tvarkingai įrengtas kūno kultūros zonas, kurios atitiktų keliamus reikalavimus. Galima daryti prielaidą, kad ne visi mokinai turi galimybę būti fiziškai aktyviais, nes jų judėjimo aktyvumui nesudarytos tinkamos sąlygos. Viešąjį paslaugų sektorių gali rinktis tik tie mokiniai, kurių tėvai gali sumokėti uţ teikiamas paslaugas. Tokia kebli situacija tik dar labiau skatina mokinių fizinį pasyvumą ir nenorą mankštintis.
20
1.3.2. Fizinio aktyvumo galimybės viešose vietose
Kiekvieno ţmogaus natūralus poreikis fiziniam aktyvumui yra skirtingas. Todėl visuomenės nariai turi pasirinkti sau priimtiną judėjimo modelį. Fizinio aktyvumo ryšys su aplinka yra abipusis. Fizinė veikla gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, o aplinka gali turėti neigiamą įtaką mūsų galimybėms įsitraukti į fizinę veiklą. Ir atvirkščiai, fiziškai aktyvi veikla gali tapti katalizatoriumi ir suteikti daug energijos ir galimybių siekti tobulesnės aplinkos visuomenėje [27]. Supanti vaiką aplinka turi didelį poveikį fiziniam aktyvumui. Tinkamai sumodeliuota aplinka skatina vaikų judėjimo aktyvumą, judėjimo įgūdţių plėtrą, padeda ugdyti fizines savybes. Fizinį aktyvumą skatinančioje aplinkoje vaikas tampa aktyvus, turi galimybių tenkinti judėjimo ir paţintinius interesus, patiria laisvę ir saviraišką. Ji skatina vaizduotės, jausmų, valios aktyvumą, teikia gyvenimo dţiaugsmą, gerina nuotaiką, skatina pasitikėjimą savimi, uţtikrina optimalų organizmo augimą [1].
PSO akcentuoja, jog fizinė veikla būtų integruojama į gyventojų kasdieninio gyvenimo rutiną, kad mankštinimosi paslaugų kaina būtų prieinama kuo didesniam vartotojų sluoksniui, kad visuose regionuose būtų kuo daugiau rekreacinių įrenginių, skatinančių kasdienį gyventojų fizinį aktyvumą, uţ kurį nereikia papildomai mokėti (dviračių takai, rekreacinės aikštelės, parkai) [50]. Išsprendus socialinės nelygybės problemą, t.y. įsteigus kuo daugiau rekreacinių įrenginių uţ kuriuos nereiktų papildomai mokėti fizinis aktyvumas taptų prieinamu visų socialinių sluoksnių gyventojams. Nustatyta, kad yra ryšys tarp fizinės aplinkos ir vaikų fizinio aktyvumo [28].
Lietuvoje neatlikta tyrimų, kurių pagrindinis tikslas būtų įvertinti visų amţiaus grupių gyventojų fizinio aktyvumo sąlygų ir fizinio aktyvumo ryšį. Tokie tyrimai padėtų įvertinti realias fizinio aktyvumo kliūtis ir nustatyti tam tikrus mankštinimosi motyvacijos aspektus [28].
Lietuvoje per maţai lėšų skiriama rekreaciniams įrenginiams, parkams, dviračių takams ir kitai fizinį aktyvumą didinančiai infrastruktūrai. Šalyje vis daugiau kuriasi privačių sporto ir sveikatingumo centrų, sudarančių sąlygas mankštintis ţmonėms, gaunantiems didesnes nei vidutinės ir didţiausias pajamas. Apgailėtina dviračių takų, daugelio šalies parkų, vaikų ţaidimų aikštelių, čiuoţyklų situacija. Nėra duomenų apie tai, kiek ir kokių rekreacinių įrenginių tenka tam tikram skaičiui šalies gyventojų skirtinguose regionuose, nekalbant apie jų dinamiką [28].
Europos Sąjungos šalyse 2006 metais buvo atliktas sociologinis Eurobarometro tyrimas „Sveikata ir mityba“. Tyrimo duomenys parodė, kad Lietuvos gyventojai ne itin
21
sutinka su tuo, jog jų gyvenamoji aplinka skatina fizinį aktyvumą. Lietuvoje 66 proc. respondentų teigė, kad, gyvenamoji aplinka skatina jų fizinį aktyvumą, o tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis buvo 73 proc. Lietuvos gyventojai ne itin sutiko ir su tuo, kad sporto klubai sudaro galimybes fiziniam aktyvumui ugdyti: 42 proc. respondentų sutiko, kad sporto klubai sudaro galimybes fiziniam aktyvumui ugdyti, o tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis buvo kur kas didesnis – 68 proc. [17]. Iš lyginamų rezultatų matyti, kad Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo galimybių problema, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, yra daug didesnė. Neabejojama, kad situacija tik blogės, jeigu nebus imtasi priemonių fizinio aktyvumo galimybių gerinimui.
Kūno kultūros ir sporto departamentas, siekdamas į aktyvią fizinę veiklą įtraukti kuo daugiau Lietuvos gyventojų, 2008 metais inicijavo fizinio aktyvumo projektus įvairioms amţiaus ir socialinėms grupėms. Per trejus metus departamentas įrengė 45 universalias sporto aikšteles, skirtas jaunimo fiziniam aktyvumui skatinti. Pastaruosius kelerius metus pradėtos statyti sporto bazės. Duris atvėrė daugiafunkciniai sporto kompleksai Vilniuje, Panevėţyje, Marijampolėje, Alytuje. Numatoma ir toliau statyti bei renovuoti sporto bazes, kurti Lietuvos sporto bazę – kertinį kūno kultūros ir sporto plėtros akmenį [33]. Teigiama, kad reguliari mankšta yra veiksmingiausias būdas puoselėti sveikatą, protinę pusiausvyrą ir bendrą savijautą. 30-50 proc. Skandinavijos ir centrinės Europos gyventojų lankosi klubuose, Lietuvoje šis rodiklis įvairiais duomenimis net nesiekia 10 proc. [66].
2009-2020 metų valstybinėje kūno kultūros ir sporto plėtros strategijoje nurodoma, jog 2006 metais Lietuvoje sportuojančių ir besimankštinančių gyventojų dalis sudarė 52 proc., o organizuotai sportavo tik 9 proc., organizuotai lankančių sporto klubus ir viešąsias įstaigas 2008 m. – 170 tūkstančių gyventojų [66]. Sporto infrastruktūros objektų, tenkančių 10000 gyventojų 2005 metais buvo 17,1. 2006 metų duomenimis, sportavimui palankių parkų ir poilsio zonų, kurios atitiktų Europos Sąjungos standartus, tenkančių 10000 gyventojų nebuvo nei vieno. Lietuvoje 2007 metais tai pat nebuvo nei vieno miesto, miestelio ar kaimo, kuriame būtų įrengta dviračiams pritaikyta pagrindinių gatvių infrastruktūra [66].
Lietuvos Respublikos Seimas pateikė nutarimą dėl 2009-2020 metų valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos, kadangi tokia strategija iki šiol dar nebuvo parengta. Kūno kultūros ir sporto plėtros strateginis tikslas: sudaryti sąlygas visų Lietuvos socialinių grupių įtraukimui į kūno kultūros ir sporto veiklą, tokiu būdu sprendţiant itin svarbius visuomenės sanglaudos, gyvenimo kokybės gerinimo, gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos, didesnio darbingumo, laisvalaikio uţimtumo uţdavinius [66].
22
1.4. Tėvų reikšmė vaikų fiziniam aktyvumui
Bene svarbiausi ţmonės vaikų ir paauglių gyvenime – tėvai. Jų poţiūris yra labai svarbus formuojantis jauno ţmogaus nuostatoms ir pasirinkimams. Svarbu tai, jog tėvai palaiko vaiko iniciatyvą būti fiziškai aktyviu, domisi jo lankomo būrelio veikla, pasiekimais, vaiko savijauta uţsiėmimų metu. Teigiamas tėvų poţiūris ir paskata formuoja tam tikrą vaiko fizinio aktyvumo, kaip sveiko gyvenimo būdo, veiksnį.
Teorinis modelis, aiškinantis tėvų reikšmę vaikų fiziniam aktyvumui, buvo sukurtas dar 1991 metais Eccles ir Harold [15]. Iš pradţių šis modelis buvo sukurtas norint išsiaiškinti, kaip socialinė padėtis įtakoja tokius veiksnius kaip mokslo rezultatai ir pan.. Tačiau paaiškėjo, kad šis modelis tinka ir praktiniam tyrinėjimui, tokiam kaip fizinis aktyvumas. Manoma, kad socialinė padėtis turi įtakos tėvų lūkesčiams dėl tolesnės vaiko sėkmės [6]. Tėvų skatinimas, kad vaikas būtų fiziškai aktyvus turi reikšmės tolesniems vaiko pasirinkimams. Pagal šį modelį stebima tendencija, jog tėvai išskiria lyčių dalyvavimą fizinėje veikloje. Kai kurie tėvai mano, kad berniukai turėtų aktyviau dalyvauti fizinėje veikloje nei mergaitės, kadangi jie gali atlikti sunkesnį fizinį darbą, turi daugiau motyvacijos. Įrodyta, kad tėvai skatina talentingus vaikus fizinei veiklai. Socialinė padėtis modeliuoja vaikų fizinį aktyvumą priklausomai nuo aplinkos [15].
Įrodyta, kad tėvai, kurie yra fiziškai aktyvūs arba šia veikla, labiau skatina savo vaikus būti fiziškai aktyviais. Tokie vaikai turi ţymiai didesnę savęs vertinimo kompetenciją, labiau linkę mankštintis [55]. Tėvų dalyvavimas fizinėje veikloje yra tiesiogiai susijęs su vaiko fiziniu aktyvumu. Tai galėtų būti tokios veiklos formos kaip pasivaikščiojimas gamtoje, judrieji ţaidimai ar kitos šeimos pramogos susijusios su aktyvia veikla. Fizinis aktyvumas vaikystėje turi teigiamą įtaką tolesniam vaiko vystymuisi, o bendras tėvų ir vaikų dalyvavimas fizinėje veikloje tik parodo, kad tėvai rūpinasi vaiko sveikata ir gerove [15].
Serbijoje vykdyto tyrimo rezultatai parodė, kad mokinių poţiūris į fizinę veiklą labai priklauso nuo tėvų nuomonės. Jeigu tėvai yra fiziškai pasyvūs, tai jų vaikai bus fiziškai pasyvesni uţ tuos vaikus, kurių tėvai yra fiziškai aktyvūs [46]. Atliktos studijos rezultatais įrodyta, kad tik 40 proc. tėvų ir 30 proc. motinų reguliariai mankštinasi ir sportuoja, uţsiiminėja fizine veikla. Tyrimo duomenimis paaiškėjo, kad dauguma mokinių yra maţai fiziškai aktyvūs, jų fizinės veiklos lygmuo neatitinka rekomenduojamos normos [46].
Kad vaikai turėtų galimybę sportuoti, be abejonės reikalinga ne tik tėvų skatinimas, bet ir pagalba. Šis veiksnys susijęs su tėvų pastangomis suteikti vaikams kuo didesnes galimybes naudotis fizinio aktyvumo teikiamu dţiaugsmu. Pavyzdţiui, tėvai perka vaikams
23
reikalingą sportinį inventorių, sudaro galimybę vaikams sportuoti kuo geresnėmis sąlygomis. Tėvų rūpestis ir atsakomybė yra svarbūs daugeliu aspektų, kadangi šiandieninėje visuomenėje vaikams nesuteikiama saugi aplinka uţsiiminėti fiziniu aktyvumu. Tėvų nerimas dėl saugios aplinkos parkuose ir ţaidimų aikštelėse bei neaktyvi popamokinė veikla yra tie veiksniai, kurie skatina vaikų fizinį pasyvumą. Šie du faktoriai nėra tiesioginė vaiko kontrolė, tėvai turi priimti geriausią sprendimą, kad būtų ramūs dėl vaikų saugumo ir, kad pastarieji saugiai galėtų uţsiiminėti fiziniu aktyvumu [6].
Daugelis tyrinėtojų mano, kad elgesio modeliavimas tarp fiziškai aktyvesnių tėvų ir jų vaikų egzistuoja. Tėvų vaidmenų modeliavimas – tai tėvų pastangos, siekiant fizinį aktyvumą, kaip gyvenimo būdo modelį, perduoti savo vaikui. Pagal socialinio paţinimo teoriją (teorijos pagrindas yra ţmogaus elgsena) modeliavimas skatina efektyvumą (pasitikėjimas savo gebėjimais atlikti tam tikrus veiksmus) ir teikia vaikui informaciją apie tai, kas yra svarbu sveikatai [3]. Nuolatinis tėvų dalyvavimas fizinėje veikloje gali suţadinti vaiko susidomėjimą fiziniu aktyvumu, svarbu tai, kad tėvų sveikos gyvensenos modelis išliktų kiekvieną dieną. Mokslininkai pastebėjo, kad tolimesniam vaiko fiziniam aktyvumui įtaką daro ne tik tėvai, bet ir vyresni broliai ar seserys, artimi draugai [8]. Tyrimais įrodyta, kad tėvų parama, skatinimas gali būti stipresni negu vaidmenų modeliavimas [32]. Įrodyta, kad nepakankamai fiziškai aktyvių motinų dukterų galimybė būti nepakankamai fiziškai aktyviomis net 2,82 karto didesnė lyginant su pakankamai fiziškai aktyviomis motinomis [21].
Tėvai verbalinėmis ir neverbalinėmis priemonėmis skatina vaikus būti fiziškai aktyviais. Tai gali būti tiesioginės pastangos, kurių dėka vaikas daugiau laiko praleidţia lauke taip maţinant pasyvų laisvalaikį, tokį kaip televizoriaus ţiūrėjimas, kompiuteriniai ţaidimai. Netiesioginėmis pastangomis tėvai skatina vaiką dalyvauti fizinėje veikloje. Tyrimais patvirtinta, kad tie vaikai, kurie yra įtakojami suaugusiųjų (ypač tėvų) kaip informacijos teikėjų turi didesnes fizinio aktyvumo galimybes [70]. Vaikų suvokimas apie teigiamą fizinio aktyvumo naudą sistemingai koreliuoja su dalyvavimu fizinėje veikloje [71]. Suaugusių padrąsinimas netiesiogiai įtakoja vaikų fizinio aktyvumo lygmenį tam, kad padidintų suvokimą apie fizinio aktyvumo kompetenciją. Tokiu būdu tėvai stengiasi formuoti kompetenciją tikėdamiesi, kad vaikas įsitrauks į fizinę veiklą [6].
Mokslinėje literatūroje daţnai cituojama apie šeimos fizinio aktyvumo didinimą, kas jį lemia. Deja maţai tyrinėta kaip fiziškai aktyvūs šeimos nariai sportuoja kartu, kokie veiksniai daro įtaką visos šeimos fiziniam aktyvumui. Jungtinėje Karalystėje, Bristol mieste buvo atliekamas interviu tyrimas telefonu, kurio metu buvo apklausta 30 tėvų (26 moterys ir 4 vyrai) ir 10-11 metų amţiaus vaikai, kurie lankė maţo, vidutinio ir aukšto socialinio –
24
ekonominio statuso mokyklas. Tyrimo metu buvo nagrinėjamos veiklos rūšys, tėvų poţiūris į fizinio aktyvumo svarbą, daţnį, pobūdį, kliūtis. Daugelis apklaustų tėvų teigė, kad fizinė veikla jų šeimoje stiprina bendravimą, kad tai puiki galimybė visiems šeimos nariams pabūti kartu. Taip pat respondentai teigė, kad fizinis aktyvumas stiprina jų sveikatą, kontroliuoja svorį, gerina emocinę būklę. Nepaisant šių fizinės veikos privalumų, daugelis tėvų teigė, kad visi šeimos nariai sportuoja tik savaitgaliais arba rečiau, daugiau laiko praleidţia kartu pasyvios veiklos metu. Kaip fizinio aktyvumo kliūtis tėvai įvardijo: laiko trūkumą, interesų skirtumus tarp tėvų ir vaikų, oro sąlygas, finansines galimybes ir maţą sportinių įrengimų skaičių [64]. Tyrimų duomenimis taip pat nustatyta, kad motinų fizinis aktyvumas skatina dukrų fizinį aktyvumą, o tėvų – labiau veikia berniukų įsitraukimo fizinėn veiklon intensyvumą, daţnį ir trukmę [16].
Atliktos mokslinės studijos tik patvirtina, kad tėvai gana reikšmingai įtakoja vaikų fizinį aktyvumą. Svarbiausias fiziškai aktyvių tėvų tikslas – ugdyti vaikų poreikį būti fiziškai aktyviais ir siekti, kad fizinis aktyvumas taptų neatsiejama jų kasdienio gyvenimo dalimi. Tyrėjai išskiria įvairių būdų kaip tėvai gali įtakoti vaikų fizinį aktyvumą, bet tai priklauso nuo tokių faktorių kaip socialinė ir finansinė šeimos padėtis, tėvų išsilavinimas ir kt.
25
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
2.1. Tiriamųjų atranka ir ištirto kontingento apibūdinimas
Vienmomentinis epidemiologinis tyrimas buvo vykdomas 2009 m. rugsėjo – spalio mėnesiais vienuolikoje Kauno miesto mokyklinio ugdymo įstaigų bei visose Kauno miesto seniūnijose. Tyrimui mokyklos buvo atrinktos atsitiktinės atrankos būdu iš Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus pateikto mokyklinio ugdymo įstaigų sąrašo, stengiantis, kad į tyrimą būtų įtrauktos mokyklos iš kiekvienos Kauno miesto seniūnijos. Tyrimui atlikti buvo naudojamos trys anoniminės anketos: mokiniams, mokinių tėvams ir seniūnijų darbuotojams. Numatomas apklausti mokinių bei jų tėvų skaičius buvo apskaičiuotas naudojant Epi Info statistinę programą. Statistinio stebėjimo vienetu, kurio atţvilgiu buvo sudaroma imtis ir formuojama tyrimo duomenų bazė, buvo laikoma klasė. Tyrime dalyvavo penktų ir septintų klasių mokiniai: po vieną iš minėtų klasių kiekvienoje atrinktoje mokykloje. Mokiniams skirtas anketas uţpildė 454 respondentai (atsako daţnumas – 79,4 proc.). Į tėvams skirtos anketos klausimus atsakė 432 tėvai (atsako daţnumas – 75,5 proc.). Visų Kauno miesto seniūnijų atstovai uţpildė seniūnijų darbuotojams skirtas anketas (atsako daţnumas – 100,0 proc.).
Tiriamąjį mokinių kontingentą sudarė 10-15 metų amţiaus paaugliai. Lyties ir klasės atţvilgiu dalyvavo panašus procentas tiriamųjų (1 lent.).
1 lentelė. Apklausoje dalyvavusių mokinių pasiskirstymas pagal lytį ir klasę
Lytis Klasė Viso
Penkta Septinta
Mergaitės 115 (49,8 proc.) 116 (50,2 proc.) 231
Berniukai 113 (50,7 proc.) 110 (49,3 proc.) 223
Viso 228 226 454
2.2. Tyrimo procedūra
Prieš pradedant vykdyti anketinę tėvų ir jų vaikų apklausą, buvo gauti Kauno medicinos universiteto bioetikos centro bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus raštiški leidimai atlikti tyrimą (1, 2 priedai). 2009 metų rugsėjo mėnesį buvo atliktas ţvalgomasis tyrimas Kauno Jaunimo mokykloje. Šioje mokykloje buvo išdalinta 18 anketų septintų klasių mokiniams ir jų tėvams. Buvo uţpildyta ir sugraţinta 12
26
anketų (atsako daţnumas – 66,0 proc.). Atlikus bandomąjį tyrimą buvo padaryta išvada, kad anketos suprantamos ir tinkamos naudoti numatytame tyrime.
Prieš pradedant vaikų ir jų tėvų apklausą, pagrindiniame tyrime dalyvavusių ugdymo įstaigų vadovai buvo supaţindinti su tyrimo tikslu, uţdaviniais ir tyrimo vykdymo metodika, gautas jų sutikimas. Tyrimo anketos buvo išdalijamos apklausoje dalyvavusių mokinių klasių auklėtojoms. Anketos tėvus pasiekdavo per vaikus, kuriems anketas perduodavo auklėtojos. Tam, kad tyrimas netrukdytų ugdymo procesui, vaikai, kaip ir jų tėvai anketas pildė namuose. Uţpildytas anketas vaikai atiduodavo klasių auklėtojoms, kurios anketas perduodavo tyrėjui.
Prieš pradedant vykdyti mokinių anketinę apklausą buvo apklausiami mokinių tėvai. Tėvai buvo informuoti, kad jiems ir jų vaikams bus pateiktos anonimiškumą uţtikrinančios anketos. Tėvų ir jų vaikų anketos buvo iš anksto sukoduotos tam, kad statistinės analizės metu galima būtų palyginti tėvų ir vaikų apklausos rezultatus. Šios apklausos metu buvo gautas raštiškas tėvų sutikimas/nesutikimas apklausti jų vaiką. Atsisakiusių dalyvauti tyrime tėvų vaikai nebuvo apklausiami. Jų anketos taip pat buvo graţinamos tyrėjui. Abi uţpildytas anketas vaikai grąţindavo auklėtojai, kurios anketas atiduodavo tyrimą atliekančiam asmeniui.
Visose Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijose buvo atliktas tyrimas, kurio metu vienas iš seniūnijos darbuotojų uţpildė anoniminę anketą, kurioje buvo prašoma nurodyti seniūnijoje esančias viešąsias vietas, kur laisvalaikiu galima mankštintis ir būti fiziškai aktyviu.
2.3. Tyrimo anketų apibūdinimas
Norint kuo geriau įvertinti mokinių fizinio aktyvumo galimybes mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose, tyrime buvo naudojamos trys apklausos anketos:
tėvų apklausos anketa;
mokinių apklausos anketa;
seniūnijų darbuotojų apklausos anketa.
2.3.1. Tėvų apklausos anketa
Siekiant išsamiau išanalizuoti tėvų poţiūrį į vaiko fizinį aktyvumą, bei fizinio aktyvumo galimybes mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose, tėvų buvo prašoma uţpildyti anketą kartu, tarpusavyje pasitarus. Tėvų anketinei apklausai buvo naudojama anoniminė anketa, sudaryta iš 16 klausimų. Visi pateikti klausimai buvo uţdaro tipo, išimtį
27
sudarė vienas klausimas, kuriame tėvų buvo prašoma nurodyti viešąsias vietas, kuriose galima mankštintis laisvalaikiu. Tėvams skirtą anketą sudarė 3 klausimų grupės:
Bendrieji klausimai. Demografinė charakteristika (gyvenamoji vieta).
Antroji dalis (3-5 klausimai) buvo skirta išsiaiškinti, kaip tėvai vertina savo vaiko fizinį aktyvumą. Tėvų buvo klausiama „Kiek valandų laisvalaikiu įprastai Jūsų vaikas ţaidţia lauke?“. Pagal ţaidimo kieme trukmę vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes: „ţaidţiančius reguliariai“ ir „neţaidţiančius arba ţaidţiančius retai“. Pirmajai grupei buvo priskirti tie vaikai, kurių tėvai paţymėjo, jog jų vaikas kieme ţaidţia vieną valandą ir daugiau. Antrajai grupei buvo priskirti tie vaikai, kurie kieme ţaisdavo apie pusę valandos per dieną arba neţaisdavo visai. Tėvų tai pat buvo klausiama, kaip daţniausiai vaikas atvyksta į mokyklą ir grįţta iš mokyklos į namus.
Trečioji grupė klausimų (6-21) buvo skirta išsamiau įvertinti vaiko ir jo tėvų fizinį aktyvumą bei fizinio aktyvumo galimybes viešose vietose. Šioje dalyje buvo pateikiami tokie klausimai: „Ar vasaros metu Jūs maudotės Kauno mieste esančiuose atviruose vandens telkiniuose?“, „Ar daţnai Jūs būnate gryname ore, einate pasivaikščioti?“. Tėvų taip pat buvo klausiama ar jie patenkinti laisvalaikio fizinio aktyvumo galimybėmis jų seniūnijoje. Tėvus pagal jų nuomonę suskirstėme į dvi grupes: „patenkintus“ ir „nepatenkintus“. Pirmajai grupei priskyrėme tuos tėvus, kurie pasirinko atsakymus „labai patenkinti“ arba „patenkinti“, antrajai grupei priskyrėme tuos tėvus, kurie paţymėjo atsakymus „nelabai patenkinti“ arba „visiškai nepatenkinti“. Taip pat paprašėme tėvų, kad išvardintų jų seniūnijoje esančias viešąsias vietas, kuriose galima sportuoti, būti fiziškai aktyviam. Tėvų apklausos anketa pateikiama priede (3 priedas).
2.3.2. Mokinių apklausos anketa
Mokinių apklausai skirta anketa sudaryta pagal Tarptautinės mokinių sveikatos ir gyvensenos studijos (Health Behaviour in School-Aged Children – HBSC) [48] bei Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimų anketas [57]. Kai kurie anketoje pateikti klausimai sudaryti paties tyrėjo.
28
Mokinių apklausos anketą sudarė 21 uţdaro tipo klausimas, t.y. klausimai suformuluoti taip, kad mokinys galėtų pasirinkti vieną iš kelių galimų atsakymų. Anketą sudarė 4 klausimų grupės:
Bendri klausimai (1-4 klausimai). Socialinės – demografinės charakteristikos (lytis, amţius, klasė, kurioje mokosi mokinys (-ė)).
Mokinių fizinis aktyvumas (5-10 klausimai). Mokiniams buvo pateikti klausimai: „Ar daţnai ne pamokų metu, laisvalaikiu, mankštiniesi ir sportuoji taip, kad suprakaituotum, padaţnėtų kvėpavimas?“, „Kiek valandų per savaitę ne pamokų metu mankštiniesi ir sportuoji taip, kad suprakaituotum, padaţnėtų kvėpavimas?“. Pagal fizinio aktyvumo trukmę ir daţnį mokiniai buvo suskirstyti į fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių grupes. Taip pat buvo vertinama, ar mokiniai lanko kokį nors sporto būrelį ir kaip daţnai.
Mokinių fizinio aktyvumo galimybės mokyklinio ugdymo įstaigose ir viešose vietose (13-21 klausimai). 13-17 klausimais buvo siekiama išsiaiškinti ar mokiniams patinka kūno kultūros pamokos, ar jie patenkinti mokyklos sporto sale, stadionu, kaip vertina jų būklę. Mokiniams buvo pateiktas klausimas „Ar Tu po pamokų ateini ţaisti į mokyklos sporto salę ar stadioną?“. Pagal mokinių atsakymus jie buvo suskirstyti į dvi grupes: sporto salėje, stadione „ţaidţiančius reguliariai“ ir „neţaidţiančius arba ţaidţiančius retai“. Tie mokiniai, kurie mokyklos sporto salėje, stadione ţaidţia kelis kartus per mėnesį ir daţniau buvo priskirti pirmajai grupei, antrajai grupei buvo priskirti tie mokiniai, kurie mokyklos sporto salėje, stadione neţaisdavo arba ţaisdavo retai.
18-21 klausimai buvo skirti išsiaiškinti ar netoli mokinių namų yra vieta (parkas, stadionas, dviračių takas, ţaidimų aikštelė ir kt.), kur galima būti fiziškai aktyviu, taip pat mokiniai buvo paprašyti paţymėti tas vietas, kuriose kada nors mankštinosi. Mokinių apklausos anketa pateikiama priede (4 priedas).
2.3.3. Seniūnijų darbuotojų apklausos anketa
Norint išsiaiškinti fizinio aktyvumo galimybes viešose vietose, anoniminės anketinės apklausos būdu kiekvienoje Kauno miesto seniūnijoje buvo apklausta po vieną darbuotoją. Prieš pradedant anketinę apklausą darbuotojas parašu patvirtindavo savo sutikimą atsakyti į
29
jam pateiktus klausimus. Anketoje buvo pateikti 7 atviro tipo klausimai apie fizinio aktyvumo galimybes. Darbuotojų buvo prašoma išvardinti visas seniūnijoje esančias viešąsias vietas t.y. stadionus, parkus, stadionus prie mokyklų, ţaidimų aikšteles, dviračių takus, paplūdimius, ţaliąsias teritorijas, kur galima sportuoti, būti fiziškai aktyviu laisvalaikiu. Pagal atsakymus į klausimus buvo vertinamos realios gyventojų galimybės būti fiziškai aktyviais viešose vietose. Kauno miesto seniūnijų darbuotojams skirtą anketą sudarė pats tyrėjas, pasikonsultavęs su magistro diplominio darbo vadovu. Seniūnijų darbuotojams skirta anketa pateikiama priede (5 priedas).
2.4. Išvestiniai poţymiai
Nepakankamo fizinio aktyvumo rodiklis. Tyrime dalyvavę mokiniai pagal fizinio aktyvumo trukmę ir daţnį buvo suskirstyti į fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių grupes. Fiziškai aktyviais laikyti tie mokiniai, kurie nurodė, kad laisvalaikiu sportuoja kasdien arba 4-6 kartus per savaitę 1 valandą ir daugiau arba 2-3 kartus per savaitę, tačiau ne maţiau 4-4-6 valandas. Mokiniai, kurie neatitiko išvardintų kriterijų buvo priskirti fiziškai pasyvių grupei. Nepakankamo fizinio aktyvumo rodiklis padėjo įvertinti kuri mokinių dalis buvo fiziškai aktyvūs, o kuri fiziškai pasyvūs. Išvestas rodiklis buvo naudojamas atliekant statistinę duomenų analizę [48] (2 lent.).
30
2 lentelė. Tiriamųjų suskirstymas į fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių grupes
Daţnumas Trukmė (valandos)
7 > 4 – 6 2 – 3 1 1/2 0
Kiekvieną dieną 4 – 6 kartus per savaitę 2 – 3 kartus per savaitę
Kartą per savaitę Kartą per mėnesį Rečiau nei kartą per
mėnesį Niekada
2.5. Statistinė duomenų analizė
Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 13.0 for Windows programos paketą, grafikai sudaryti naudojant Microsoft Excel programą. Ryšiui tarp kintamųjų nustatyti buvo skaičiuojamas Chi – kvadrato (χ2
) kriterijus. Lyginant du santykinius dydţius ir norint nustatyti ar jų skirtumas esminis, buvo apskaičiuojamas z – kriterijus [56]. Tyrėjo ir tėvų nuomonių suderinamumui nustatyti buvo naudojamas Kappa koeficientas [56].
Tikrinant statistines hipotezes naudoti šie reikšmingumo ţymėjimai: * - p<0,05 (reikšminga); ** - p<0,01 (labai reikšminga); *** - p<0,001 (ypač reikšminga). Čia p ţymi ribinį reikšmingumo lygmenį tikrinant prielaidas [56]. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami paveiksluose ir lentelėse.
31
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Mokinių fizinis aktyvumas
Rekomendacijas atitinkantis fizinis aktyvumas turi teigiamą įtaką fizinei, protinei ir socialinei jauno ţmogaus raidai [50]. Nepakankamas paauglių fizinis aktyvumas yra rimta visuomenės sveikatos problema, kurios išsivystymui turi reikšmės įvairių neigiamų veiksnių sąveika. Autoriai paţymi, kad gilesnis nepakankamo fizinio aktyvumo paţinimas įmanomas išsamiai nagrinėjant atskiras veiksnių grupes [48].
Kauno miesto mokinių fizinis aktyvumas buvo vertinamas atsiţvelgiant į jų atsakymus į klausimus apie jų fizinio aktyvumo daţnį ir trukmę, sporto būrelių lankomumą ir norą mankštintis. Taip pat buvo atsiţvelgiama į tėvų nuomonę apie vaiko fizinį aktyvumą.
Įvertinus fizinį aktyvumą pagal mokinių atsakymus nustatyta, kad Kauno miesto mokyklose 44 proc. apklaustų mokinių buvo fiziškai pasyvūs. Likusioji dalis mokinių buvo fiziškai aktyvūs (2 pav.).
2 pav. Fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių mokinių procentas
Gautus tyrimo rezultatus palyginus su 2003-2004 metais Kauno mieste atlikto tyrimo rezultatais nustatyta, kad fiziškai pasyvių mokinių skaičius per paskutinius metus padidėjo 10 proc. Tuomet fiziškai pasyvūs buvo 34 proc. mokinių [21]. Lyginant mūsų atlikto tyrimo rezultatus su Lietuvos mastu 2006 metais atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad Kaune gyvenantys mokiniai yra fiziškai pasyvesni [48].
Tyrimo rezultatai parodė, kad mergaičių ir berniukų fizinis aktyvumas statistiškai reikšmingai skiriasi: berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės (χ2
=10,671, p=0,001) (3 pav.). Remiantis Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, fiziškai aktyvių mergaičių
56,0 44,0
Fiziškai aktyvūs Fiziškai pasyvūs
32
procentas net dvigubai maţesnis nei berniukų [37, 48]. Tokia pati tendencija paaiškėjo ir analizuojant uţsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus [46].
3 pav. Mokinių pasiskirstymas (proc.) pagal lytį ir fizinį aktyvumą χ2=10,671, lls=1, p=0,001, ** - p<0,01, lyginant su mergaitėm
Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas ir lyginant penktos bei septintos klasės mokinių fizinį aktyvumą. Paaiškėjo, kad septintos klasės mokiniai yra fiziškai aktyvesni uţ penktokus: fiziškai aktyvūs buvo 50,9 proc. penktokų ir 61,9 proc. septintokų (χ2
=5,655, p=0,017) (4 pav.).
4 pav. Mokinių pasiskirstymas proc. pagal fizinį aktyvumą ir klasę χ2 =5,655, lls=1, p=0,017, * - p<0,05, lyginant su penktokais 0 20 40 60 80 100 Mergaitės Berniukai 48,9 64,1** 51,1 35,9 P roc entai
Fiziškai aktyvūs Fiziškai pasyvūs
0 20 40 60 80 100 Penktokai Septintokai 50,9 61,9* 49,1 38,1 P roc entai
33
Yra tyrimų duomenų, rodančių, kad su amţiumi mokiniai tampa fiziškai aktyvesniais. Tai patvirtina ir 2005-2006 metais Europoje ir kitose pasaulio šalyse vykdyto mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimo rezultatai [11].
Mūsų tyrimo duomenimis, penktos klasės mergaičių ir berniukų fizinis aktyvumas statistiškai reikšmingai nesiskyrė (χ2
=2,974, p=0,085), tačiau nustatyta tendencija, kad berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės: fiziškai aktyvūs buvo 56,6 proc. berniukų ir 45,2 proc. mergaičių. Tačiau septintos klasės berniukai buvo fiziškai aktyvesni nei mergaitės, fiziškai aktyvūs buvo 71,8 proc. berniukų ir 52,6 proc. mergaičių (χ2
=8,859, p=0,003).
Mūsų darbe buvo siekiama išsiaiškinti, ar mokiniai norėtų daugiau sportuoti ir judėti. Iš apklausoje dalyvavusių mokinių, jog norėtų daugiau sportuoti nurodė 45 proc. respondentų, panašus procentas berniukų ir mergaičių (χ2
=0,857, p=0,836) (5 pav.). Gautus tyrimo rezultatus palyginus su 2003-2004 metais Kauno mieste atlikto tyrimo rezultatais paaiškėjo, kad per paskutinius tris metus norinčių daugiau sportuoti mokinių skaičius sumaţėjo daugiau nei trečdaliu [21].
5 pav. Mokinių pasiskirstymas (proc.) pagal atsakymus į klausimą: „Ar Tu norėtum daugiau sportuoti, judėti?“
Mūsų tyrimo duomenimis, penktos klasės mokiniai daţniau nurodė, kad norėtų daugiau sportuoti, nei septintokai: 50,9 proc. penktokų ir 39,1 proc. septintokų norėtų mankštintis daugiau (χ2
=8,321, p=0,04). Remiantis atlikto tyrimo rezultatais galima daryti prielaidą, kad penktokai daţniau nei septintokai norėjo sportuoti ir judėti todėl, kad jie buvo maţiau fiziškai aktyvūs.
45 47,7 6,2 1,1 0 10 20 30 40 50 60 Taip, norėčiau Pakanka tiek, kiek dabar
sportuoju
Ne, nenorėčiau Norėčiau maţiau
sportuoti
34
Sporto būreliai yra vieni iš populiariausių ir aktyviai lankomų mokykloje ir uţ jos ribų. Jų metu vyksta įvairi fizinė veikla, kuri visapusiškai ugdo besiformuojančią asmenybę [36]. Siekiant įvertinti Kauno miesto mokinių sporto būrelių lankomumo daţnį, anketoje mokiniams buvo pateiktas klausimas „Ar lankai kokį nors sporto būrelį ir kaip daţnai?“. Pagal sporto būrelių lankymo daţnį mokiniai buvo suskirstyti į dvi grupes: sporto būrelius „lankančius reguliariai“ ir jų „nelankančius arba lankančius retai“. Reguliariai lankančių sporto būrelius grupei buvo priskirti mokiniai, kurie anketoje paţymėjo atsakymus „taip, maţdaug kartą per savaitę“ ir „taip, 2 arba daugiau kartų per savaitę“. Nelankančių arba lankančių retai grupei buvo priskirti mokiniai, kurie anketoje paţymėjo atsakymus „taip, maţdaug 2-3 kartus per mėnesį“ ir „nelankau“. Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, jog daugiau nei pusė (55,6 proc.) Kauno miesto mokinių papildomai lanko sporto būrelius, berniukai daţniau nei mergaitės (atitinkamai 63,7 proc. ir 48,5 proc.) (χ2
=10,626, p=0,001) (6 pav.).
6 pav. Mokinių pasiskirstymas (proc.) pagal lytį ir sporto būrelių lankymą χ2
=10,626, lls=1, p=0,001, ** - p<0,01, lyginant su mergaitėm
Šio tyrimo duomenis palyginus su 2005 metais Vilniaus miesto mokyklose atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto mokiniai sporto būrelius lanko rečiau nei Kauno miesto mokiniai. Vilniuje, kaip ir Kaune, būrelius aktyviau lanko berniukai (45,1 proc.) negu mergaitės (35,2 proc.) [18].
Įdomu tai, kad įvertinus fiziškai aktyvių mokinių sporto būrelių lankomumą paaiškėjo, jog daugiau nei trečdalis (38,3 proc.) fiziškai aktyvių mokinių sporto būrelių nelanko arba lanko juos retai. Galima daryti prielaidą, kad šis procentas mokinių savo fizinį aktyvumą
0 20 40 60 80 100 Mergaitės Berniukai 48,5 63,7** 51,5 36,3 P roc entai
