KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Kristina Kairiūkštytė
Domeikavos gimnazijos mokinių gyvensenos ir požiūrio į savo
kūną tyrimas
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikata)
Mokslinė vadovė ______doc.V. Kriaučionienė 2010_ m. _____ mėn. __d.
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Socialinės ir sveikatos problemos susijusios su mitybos įpročiais Lietuvoje ... 9
1.1.1. Sveikatos pokyčiai Lietuvoje per penkerius metus ... 9
1.1.2.Sveikos mitybos principai ... 10
1.2. Kūno masės ypatumai paauglystėje ir jo vertinimo metodai ... 15
1.3. Išorinio patrauklumo reikšmė paauglystėje ... 18
1.3.1. Vertybių sistema visuomenėje ... 18
1.3.2. Išorinio kūno patrauklumo reikšmė paauglystėje ... 19
1.4. Nesveika gyvensena ir jos sąsajos su rizikos veiksniais paauglystėje ... 24
1.4.1. Alkoholio žala paauglystėje ... 24
1.4.2. Rūkymo žala paauglystėje ... 26
1.4.3. Fizinio aktyvumo svarba ... 27
1.4.4. Miego režimas ir sveikata ... 31
2.TIRIAMOJI DALIS ... 33
2.1 TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS ... 33
2.2 TYRIMO EIGA IR IMTIS ... 34
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...38
3. 1. Mokyklinio amžiaus paauglių mitybos įpročių bei pasitenkinimo mokykloje teikiamu maistu įvertinimas ... 40
3.1.1. Paauglių mitybos įpročių vertinimas ... 40
3.1.2. Paauglių maitinimosi įpročiai ir pasitenkinimas mokyklos maistu... 44
3.2.Paauglių pasitenkinimo savo kūno svoriu vertinimas ... 48
3.3. Paauglių požiūrio į savo kūną vertinimas ... 50
3.4.Paauglių žalingų įpročių vertinimas... 54
3.4.1. Rūkymo dažnumo vertinimas tarp paauglių ... 54
3.4.2. Paauglių alkoholinių gėrimų vartojimo dažnio vertinimas ... 57
IŠVADOS ... 61
REKOMENDACIJOS ... 62
PRIEDAI ... 63
SANTRAUKA
Tikslas-įvertinti Domeikavos gimnazijos mokinių gyvenseną ir požiūrį į savo kūną.
Uždaviniai - ištirti mokyklinio amžiaus paauglių mitybos įpročius bei pasitenkinimą mokykloje teikiamu maistu; įvertinti moksleivių požiūrį į savo kūno svorį; įvertinti moksleivių pasitenkinimą savo kūnu; išanalizuoti žalingų įpročių paplitimą tarp Domeikavos mokyklos paauglių.
Metodai. Tyrimas vyko 2010 m. sausio – vasario mėn. Tyrimo populiacija – Domeikavos gimnazijos mokyklinio amžiaus vaikai. Buvo vykdomas vienmomentinis tyrimas, pildomos anoniminės anketos elektroniniu formatu. Dalyvaujant tyrėjui, moksleivių ūgis buvo išmatuotas ūgio matuoklėmis, svoris- elektroninėmis svarstyklėmis. Kūno masės indeksas skaičiuotas pagal Cole kūno svorio vertinimo diagramas vaikinams bei merginoms. Iš 436 respondentų 78 respondentai atsisakė pildyti anketas, 18 respondentų užpildė netinkamai. Duomenų analizei panaudotos 340 respondentų anketos. Tirtųjų atsako dažnis – 77, 98 proc. Tyrimo duomenų analizė buvo atlikta naudojant programų paketą „SPSS 15.0 for Windows”. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, jei p < 0,05.
Rezultatai. Dauguma paauglių nereguliariai maitinasi, dažnai valgo traškučius, greitai pagaminamą maistą, dažnai praleidžia pusryčius, o ne retai ir pietus. Vaisius kasdien valgo 11 proc. paauglių, daržoves- 10,2 proc., rupaus malimo juodą duoną - 27 proc. 55,3 proc. paauglių teigia, jog išorinis patrauklumas priklauso nuo kūno svorio, 27 proc. respondentų mano, jog nepriklauso, 17, 7 proc. respondentų neturi nuomonės. Rūkymas yra labai paplitęs tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų klasių paauglių. Paaugliai retai vartoja silpnus ir stiprius alkoholinius gėrimus.
Išvados: Paauglių mityba neatitinka sveikos mitybos rekomendacijų: paaugliai valgo nereguliariai, nevalgo pusryčių, praleidžia pietus. Moksleiviai nepakankamai valgo vaisius ir daržoves, rupaus malimo juodą duoną. Moksleiviai patenkinti mokykloje teikiamu maistu. Dauguma paauglių (80 proc.) yra normalaus kūno svorio, 12,1 proc. respondentų - per mažo kūno svorio. Turintys per didelį kūno svorį (7,4 proc.) savo išvaizdą dažniau vertina neigiamai. Dauguma respondentų (58 proc.) patenkinti savo išvaizda. 16, 1 proc. mažo kūno svorio ir 8,2 proc. normalaus kūno svorio yra nepatenkinti savo išvaizda. Žalingų įpročių vartojimas paplitęs tarp paauglių: kasdien rūko 45,2 proc. berniukų ir 54,8 proc. mergaičių. Silpnus alkoholinius gėrimus kartą per savaitę vartoja 10,9 proc. mergaičių ir 15,7 proc. berniukų.
Kairiūkštytė K. The evaluation of schoolchildren’s lifestyle & attitude of their body. Public health MPH graduation work / the supervisor of work Assoc. Prof. V.Kriaučionienė; Kaunas University of
Medicine; Faculty of Public Health, Departament of Preventive Medicine. - Kaunas, 2010-74.
SUMMARY
Aim of the study – to evaluate schoolchildren’s lifestyle & attitude of their body.
Objectives- to evaluate habits of nutrition of school- aged teens; to evaluate the school-aged teens BMI; to determine schoolchildre's attitude about their body image; to evaluate the addictions of childrens of Domeikava Gymnazium.
Methods: The investigation was performed of Domeikava Gymnasium (743 respondents). Invetigation object- Domeikava Gymnasium schoolchildren. In this investigation, participate 436 respondents, but correctly answered 340 questionings (18 questionnaires were failed, 78 respondents reject questionnaires). Before general investigation, was done pilot research. Data were analyzed by SPSS 15.0 for Windows. We use own created e- questionnaire to select data, were measured each respondent's height & weight by heights measurer & elecronic weighing-scale. BMI was evaluated by Cole diagrames considering of schoolchildren's age group & sex. Difference between groups were determined by Chi square. Some data were checked by corelation coefficient. Rezults were statistical significance, if p <0,005.
Results: Most teens eating irregularly, often skip breakfast or lunch. Respondents rare eating daily fresh vegetables (10,2 perc.) & fruits (11 per.), brown bread- 27 per. 55,3 per respondents think, that satisfaction of their body related with BMI, 27 proc. respondents claimed, that their BMI are not related with their attitude of the body, 17, 7 per. respondents don't have their opinions. Schoolchildrens smoke very often. Teens rare use alkoholic drinks.
Conclusions: Nutrition of schoolchildrens are not adequate to PSO healthy phyramid recomendations. School childen not enough eating fruits & vegetables, brown bread. Schoolchildren are satisfaction of food prepared in the school. Most respondents (80 per.) have normal BMI, 12, 1 per. have too small BMI, 7,4 per. are overweight (they usually feels dissatisfaction of their body ), 58 per. of respondents are satisfaction of their body. 16, 1 per. with small BMI group & 8,2 per. respondents with normal BMI are dissatisfaction of their body. 45, 2 per. of boys &54,8 per. of girls smoking in the school, 15, 7 per. of boys & 10, 9 per. of girls are drinking alcohol one times per week.
NAUDOTOS SĄVOKOS
FA - fizinis aktyvumas;
LSP - Lietuvos sveikatos programa; SAM - Sveikatos apsaugos ministerija; RMC- Respublikinis mitybos centras;
LSIC - Lietuvos sveikatos informacijos centras; NST-
Nacionalinė sveikatos taryba;
STAT - Lietuvos statistikos departamentas; ES - Europos Sąjunga;
EFSA - Europos saugos maisto tarnyba; PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija; LOPL - lėtinė obstrukcinė plaučių liga;
SVEIDRA - privalomojo sveikatos draudimo informacijos centras; NORBAGREEN - Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių tarptautiniai tyrimai; VSV- Visuomenės sveikatos vartai;
LNVF- Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija; LDD - Lietuvos dietologų draugija;
ĮVADAS
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos priimtame dokumente “Pasaulinė sveikatos visiems politika XXI amžiuje” (PSO,1999) ypatingas dėmesys kreipiamas į sveikatos santykių teisumo, lygybės ir solidarumo užtikrinimą. Lietuvos sveikatos programoje 2010 m. numatyta 25 proc. pagerinti skirtingų socialinių ekonominių gyventojų grupių sveikatą ir sumažinti socialinių grupių sveikatos skirtumus visuomenėje(LSP, 2009). Tačiau neįmanoma pagerinti gyventojų sveikatos rodiklių, jeigu žmogus nėra motyvuotas ir neturi atsakomybės už savo sveikatą (NST, 2009).
Gyventojų maisto ir mitybos strategijos įgyvendinimo sparta labai priklauso nuo šalies demografinių, socialinių-ekonominių duomenų, elgsenos, įvairių sveikatos sutrikimų, aplinkos poveikio (Lietuvos Nacionalinė vartotojų federacija, 2000 ).
Pažymėtina, jog gerus profilaktinės medicinos sektorius turinčios Europos sąjungos šalys pasižymi mažesnėmis išlaidomis sveikatos priežiūrai ir sveikesne populiacija (Nacionalinė sveikatos taryba, 2009). Sveikatingumo sektoriai ypač svarbūs darželiuose, mokymosi įstaigose. Lietuvos mokyklose bei darželiuose siekiama propaguoti mitybos įpročių gerinimą, užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą, socialinius faktorius, psichologinį mikroklimatą. Norėdami išsaugoti sveiką vaiko aplinką, turime propaguoti mokslinius tyrimus vaikų mitybos srityje, įvertinti mitybos įpročių įtaką sveikatai (Lietuvos dietologų draugija, 2008).
Anot Lietuvos sveikatos statistikos departamento Lietuvoje vartotojams trūksta informacijos apie maisto saugumą, maisto produktų ženklinimą, bei esamą padėtį vietinėse mokyklose bei darželiuose. Moksleivių sveikos gyvensenos tyrimuose dažnai minima, jog moksleiviai valgo nereguliariai, nevalgo pusryčių, praleidžia pietus. Mokyklinio amžiaus paaugliai nepakankamai valgo vaisius ir daržoves, žuvį. Vaikai bei paaugliai dažnai vartoja rūkytus mėsos gaminius, pusgaminius, traškučius, saldumynus ir kitą nesveiką maistą. (Zaborskis A. 2004). Tėvai, kaip ir mokytojai turi rūpintis vaiko sveikata, todėl svarbu informuoti visuomenę apie esamą situaciją, idant tėvai būtų užtikrinti, kad vaikams užtikrinamas geros kokybės ugdymas ir saugi aplinka. Pažymėtina, jog vaikai mokyklose susiduria su socialinėmis, psichologinėmis, bei mitybos problemomis. Norint užtikrinti sveiką aplinką mokyklose, būtina nuolat atlikti profilaktinius patikrinimus, sekti situaciją ir ją kontroliuoti, užtikrinti mokinių tėvams, jog mokykloje vaikai jaučiasi saugūs. Tačiau dauguma vaikų, o ypač paauglių mokyklose problemų turi, ne tik dėl mokymosi krūvio, bet ir dėl nesveikos mitybos, kompleksuoja dėl savo
išvaizdos, kūno svorio, susiduria su paryčiomis mokykloje, nepilnavertiškumo jausmu (Paskavkaitė, G. ir kt. 2004).
Moksleivių gyvensenos ir mitybos tyrimai atliekami Lietuvoje, tačiau trūksta duomenų apie moksleivių požiūrį į savo kūną. Pastebime, jog dauguma moksleivių jautriai reaguoja į savo išorinį kūno grožį. Pastebime, jog keičiantis epochoms, keitėsi ir grožio idealai, tačiau jis išliko socialine vertybe šiuolaikinėje visuomenėje. Kadangi šiuolaikinėje visuomenėje grožio kultas labai gajus, jaunas žmogus, o ypač vaikai ir paaugliai yra jo auka, kadangi vaikai ir paaugliai nesugeba atsirinkti, kas yra vertinga jų sveikatai ar jiems patiems. Jaunuoliai išgyvena nuolatinį nerimą, spaudimą, kritiką dėl savo išvaizdos, kai kūnas ima keistis ar neatitinka visuomenėje nustatytų grožio idealų, todėl dažnai elgiasi stereotipiškai Paaugliai dažnai atkreipia dėmesį į savo ir kitų išorinį grožį, egzistuoja liekno kūno kulto stereotipai. Todėl šiame darbe mums aktualu įvertinti Domeikavos gimnazijos mokinių gyvenseną ir požiūrį į savo kūną.
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR GINAMIEJI TEIGINIAI
Tikslas: įvertinti Domeikavos gimnazijos mokinių gyvenseną ir požiūrį į savo kūną
Uždaviniai
1. Ištirti mokyklinio amžiaus paauglių mitybos įpročius bei pasitenkinimą mokykloje teikiamu maistu;
2. Įvertinti moksleivių požiūrį į savo kūno svorį; 3. Įvertinti moksleivių pasitenkinimą savo kūnu;
4. Išanalizuoti žalingų įpročių paplitimą tarp Domeikavos mokyklos paauglių.
Ginamieji teiginiai:
I. Tinkama mityba ir fizinis aktyvumas turės teigiamos įtakos mokyklinio amžiaus paauglių išvaizdos vertinimui;
II. Paauglių mitybos įpročiai skirsis priklausomai nuo amžiaus;
III. Mokiniai, kurių kūno svoris nėra normalus bus nepatenkinti savo kūno išvaizda; IV. Vyresni paaugliai turės daugiau žalingų įpročių nei jaunesni moksleiviai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Socialinės ir sveikatos problemos susijusios su mitybos įpročiais Lietuvoje
1.1.1. Sveikatos pokyčiai Lietuvoje per penkerius metus
Šalies socialinė bei demografinė padėtis nusakoma pagal gyventojų skaičių, jų pasiskirstymą kaimo ir miesto vietovėse, populiacijos senėjimą, vyrų ir moterų skaičių populiacijoje, reprodukcijos lygį, mirtingumą, vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę ir kt. Daugelyje Europos sąjungos šalių ši situacija yra geresnė, greičiau sprendžiamos problemos dėl mitybos ir kitų sveikatos sutrikimų, sėkmingiau integruojamos profilaktikos programos ugdymo įstaigose (Lietuvos sveikatos programa, 1998).
Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje gyventojų kasmet mažėja, populiacija senėja, o jaunuoliai emigruoja, sergama širdies ir kraujagyslių ligomis, paplitę įvairių lokalizacijų vėžio formos, maitinamės nesveikai, mažai sportuojame kas trečias Lietuvos gyventojas turi viršsvorį, o kas penktas yra nutukęs (Lietuvos statistikos departamentas, 2009). Moksleivių sveikos gyvensenos tyrimimais nustatyta, kad rūkymas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, viršsvoris ir cholesterolio kiekis, nepakankamas fizinis aktyvumas, sutrikusi gliukozės tolerancija, nesaikingas alkoholio vartojimas, turi neabejotinai neigiamą reikšmę vaikų ir paauglių sveikatai bei visiems Lietuvos gyventojams (Eurostat, 2007). Nacionalinės sveikatos tarybos pranešimuose akcentuotina, jog socialinių garantijų stoka didina savižudybių skaičių Lietuvoje. Prastėjant ekonominei- socialinei situacijai, mažėja bendras darbo jėgos aktyvumo lygis, išauga skurdas, kurį labiausia jaučia vaikai, bei vyresnieji nei 65 metų amžiaus, taip pat kaimo gyventojai, ar darbo neturintys asmenys. Didelė pajamų nelygybė lyginant su Europos sąjungos valstybių sąlygoja faktą, jog skiriasi gyvenimo kokybė, didėja poreikis socialinėms ir sveikatos priežiūros paslaugoms, nepakankamas šių paslaugų prieinamumas bei kokybė, nepakankamai veikiantis profilaktinės medicinos sektorius (NST, 2009).
Atliktais moksleivių gyvensenos mokyklose tyrimais nustatyta, jog moksleiviai dažnai susiduria su psichinės sveikatos sutrikimus, alkoholio, narkotikų ir cigarečių suvartojimą ugdymo įstaigose. Europos sąjungos šalyse, kuriose nustatyti pažeidimai dėl ligų susijusių su mityba mokyklose yra uždrausta prekiauti saldintais gėrimais, greitai pagaminamu maistu, bei saldumynais (Polivy J.2002; Eurostat, 2002). Mokyklose integruojama sveiko maisto politika, kaip antai pieno tiekimas į mokyklas, galima pavalgyti šiltus pietus, skatinamas vaisių ir daržovių vartojimas mokykloje (Eurostat, 2006). Išanalizavę esamą situaciją Lietuvoje, turime aptarti ir sveikos mitybos principus, kuriuos pateikiame kitame skyrelyje.
1.1.2. Sveikos mitybos principai
Sveika gyvensena ir mityba viena aktualiausių profilaktinių programų Europos sąjungos šalyse, įgalinanti teikti geros kokybės maisto produkciją ir aukštos kokybės maisto produktus. Nustatyta, jog vykdant maisto ir mitybos strateginę programą bendras vaisių ir daržovių bei augalinių aliejų suvartojamas ženkliai padidėjo tarp Europos sąjungos šalių (David. H. et all, 2008 ). Lietuvoje yra tikrai nemažai sukaupta mokslinių tyrimų apie mitybą, kurie pagrindžiančia tinkamos mitybos naudą sveikatai. Pažymėtina, jog dėl nesveikos mitybos atsiranda išeminė širdies ligos, arterinė hipertenzija, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas, nutukimas. Minima, jog svarbu sekti mitybos įpročius, nes netinkama mityba ir fizinis aktyvumas dažniausiai sukelia kraujotakos sistemos ligas bei vėžinius susirgimus (Ivaškienė V.,ir kt. 2004, VSV 2004).
Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenis (2003), Lietuvoje mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų sudarė net 54, 4 proc. Faktiškos mitybos tyrimų, atliktų Respublikinio mitybos centro (1997- 2001) duomenimis, Lietuvos gyventojų mityba nėra sveika. Vartojama per daug riebalų , ypač gyvulinių, per mažai daržovių ir vaisių. Bendras riebalų kiekis Lietuvos gyventojų maisto racione viršija normas. Pažymėtina, jog energija iš riebalų sudarė 44 proc. paros maisto energetinės vertės, kai rekomenduojama ne daugiau kaip 30 proc. Energija, gauta iš angliavandenių sudarė 41 proc., kuomet rekomenduojama su maistu gauti ne mažiau kaip 55 proc. visos energijos per dieną. Respublikinio mitybos centro faktinių mitybos tyrimų duomenimis (2007) nurodoma, jog energija gauta iš baltyminių maisto produktų, sudarė 13- 14 proc., tuo tarpu ji turėtų sudaryti 10-15 proc. paros maisto energetinės vertės. Nustatyta, jog Lietuvos gyventojai nepakankamai vartoja maistinių skaidulų, vaisių ir daržovių bei valgo nereguliariai (RMC,2007., Grabauskas V. Petkevičienė V. ir kt.2004).
Pastebėtina, jog senosios Europos sąjungos valstybės turi daug teigiamos patirties vykdant prevencines programas, gerinant visuomeninės sveikatos būklės rodiklius. Marrion Wardman (2004) studijoje pabrėžiama, jog nuolat aiškinant žmonėms mitybos svarbą sveikatai ir mokant juos sveikai maitintis, taip pat sudarant palankias ekonomines sąlygas, visuomenės mityba keičiasi. Lyginant Lietuvos moksleivių mitybos vartojimo įpročius su JAV ir ES, Lietuvoje moksleiviai nedaug suvartoja greitai paruošiamo maisto, tačiau Lietuvos moksleivių mitybos įpročiai yra prastesni nei Skandinavijos šalyse (Zaborskis A., Lenčiauskienė I. 2006). Lazausko (2005) atliktame tyrime apie greito maisto vartojimą, greitai paruošiamo maisto suvartojimas yra dažniau susijęs su bendraamžių ar tėvų greito maisto propagavimu ar šios rūšies maito produktų reklama (Lazauskas R. 2005).
Pasaulinė sveikatos organizacijos rekomendacijose minimas racionalus maitinimąsi rėžimas mažomis maisto porcijomis, kai per pusryčius ir pietus paauglys gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei - mažiau nei trečdalį, trukmė tarp valgymų 3- 4 val. per dieną. Toks maitinimasis laikomas sveiku ir racionaliu. Tačiau dauguma mokyklinio amžiaus vaikų linkę praleisti pusryčius, užkandžiauti pietų metu, ir kompensuoti reikiamą su maistu gaunamą kalorijų kiekį valgant du kartus per dieną didelėmis maisto porcijomis (Pastavkaitė G.,Petrauskienė A. Zaborskis A 2004).
A. Zaborskio ir kt. moksliniai tyrimai rodo, jog paauglių maitinimasis nėra reguliarus. Pabrėžiama, jog moksleivių mitybos įpročiai nėra sveiki, jog praleidžia pusryčius, užkandžiauja saldžiai ir riebiai, geria saldikliais prisodrintus gėrimus, renkasi greitai pagaminamą maistą: dešreles, žuvies pirštelius, picą, bei vartoja mažai daržovių, merginos laikosi kūno svorio mažinimo priemonių (Zaborskis.A. 2004). Pagal A. Zaborskio ir J. Makari Lietuvos moksleivių gyvensenos tyrimo duomenis (1998) tarp tirtų Lietuvos moksleivių nors kartą per dieną vaisius vartojo 62 proc. moksleivių. Žalių daržovių vaikai vartojo per retai - tik 31 proc. valgė kartą arba kelis kartus per dieną. Saldžius gaivinančius gėrimus kasdien arba kelis kartus per dieną gėrė 29 proc. tirtųjų. Saldumynus kasdien arba kelis kartus per dieną valgė beveik pusė moksleivių - 44 proc. Kituose tyrimuose (Zaborskis A.ir kt. 1996) buvo nustatyta, jog moksleiviai maitinasi nereguliariai - 11-17 proc. Dauguma (51 proc.) tirtiamųjų kasdien nevalgo pusryčių, o 17 proc. tiriamųjų mokykloje visai nevalgo ir neužkandžiauja (Zaborskis A. 2004). Kauno apskrities mokyklų tyrime apie moksleivių mitybą (2002) pastebimas moksleivių maitinimosi režimo nepastovumas: 72,4 moksleivių kasdien valgo ne tuo pačiu metu. 1 – 2 kartus per dieną valgo tik 8,3 proc. moksleivių. Dažniau nei 3- 4 kartus per dieną valgo 86,4 proc. moksleivių. Šio tyrimo duomenimis dauguma moksleivių (40 proc.) nesijaučia alkani nei namuose, nei mokykloje. Pietus mokykloje valgo 71,6 mažas pajamas turinčių šeimų moksleivių ir 34 proc. likusiųjų moksleivių. Dauguma neremtinų (41,2 proc.) moksleivių mokykloje tenkinasi šaltais užkandžiais (Petronytė G., 2005).
Yra nustatyta, kad valgantys du ar tris kartus per dieną dažniau serga skrandžio ligomis, virškinimo sutrikimais negu valgantys reguliariai tris ar keturis kartus per dieną (Sveikatos enciklopedija, 2003). Svarbu laikytis proporcingo maisto energetinės vertės paskirstymo dienos mitybos racione (žr. 1 lentelė).
1 Lentelė Paauglių maisto energetinės vertės dalis dienos mitybos racione
Valgymų metas (3 kartai per dieną) Maisto energetinė vertė
Pusryčiai 30 proc.
Pietūs 40-45 proc.
Vakarienė 25-30 proc.
Valgymų metas (4 kartai per dieną) Maisto energetinė vertė
Pusryčiai 25 proc.
Pietūs 35 proc.
Pavakariai ar priešpiečiai 15 proc.
Vakarienė 25 proc.
Moksleivio fiziologija ir higiena, 1994
1 lentelėje pateikti rekomenduojama paauglių maisto energetinės vertės dalis dienos mitybos racione. Pažymėtina, jog būtina laikytis proporcingų energetinės vertės normų, priklausomai nuo valgymo meto bei dažnumo.
Vertinant maisto davinio sudėtį, dienos racione būtinai reikalingas baltymų riebalų ir angliavandenių balanso palaikymas santykiu 1:1:4 (Petronytė G, 2005). Vertinant Lietuvos moksleivių dienos racioną, baltyminių maisto produktų valgoma pakankamai, tačiau per daug vartojama riebalų turinčio maisto ir per mažai vartojama vaisių ir daržovių. Maisto produktų grupes ir jų maistinę vertę aptarsime pagal sveikos mitybos rekomendacijas (VSV, 2002).
Atkreipiame dėmesį, jog faktinės mitybos tyrimų duomenimis, raudonosios mėsos (jautienos, avienos, kiaulienos) vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką, todėl rekomenduojama vartoti 80 g per dieną. Žinotina, jog paukštiena valgoma, be odelės, nes jos poodyje kaupiasi didelis kiekis cholesterolio (Makari Z. 1999). Maistas, kuriame daug sočiųjų riebalų rūgščių , skatina storosios ir tiesiosios žarnos, prostatos vėžio riziką. Faktinės mitybos tyrimų išvadose teigiama, jog sūdytas, rūkytas konservuotas maistas yra skrandžio vėžio atsiradimo priežastis (RMC, 2007).
Ankštinės daržovės, riešutai, mėsa, paukštiena, kiaušiniai aprūpina žmogaus organizmą baltymais bei geležimi. Pabrėžiame, jog labai vertingi gyvuliniai baltymai, gaunami iš liesos mėsos ir liesos mėsos produktų ( Phillips L.,2006).
Žuvies produktai yra rekomenduojami, kaip mėsos pakaitalas. Žuvį rekomenduojama valgyti bent 2-3 kartus per savaitę. Žinotina, jog žuvies baltymai yra geriau pasisavinami nei mėsos, su žuvimi
gaunama vertingų polinesočių riebalų rūgščių, o su jūrų žuvimi taip pat ir mineralų (Grabauskas V. Petkevičienė, 2004).
Maistas, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, sukelia mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentracijos kraujyje padidėjimą ir skatina išeminės širdies ligos atsiradimą (Candacea, C. 2002). Cholesterolio koncentraciją mažinančiu poveikiu pasižymi tirpiosios maistinės skaidulos. Antioksidantai, kurie gaunami su augaliniais maisto produktais , saugo mažo tankio lipoproteinus nuo oksidacijos ir stabdo atelosklerozės progresavimą, folatai mažina homocisteino, kuris laikomas vienu iš išeminės širdies ligos rizikos veiksnių, koncentraciją kraujyje ( Jankauskienė R, 2001).
Todėl rekomenduojama maitinantis reguliariai, valgyti įvairų maistą: maisto racione reikia vengti sočiųjų riebalų rūgščių ir vartoti daugiau vaisių bei daržovių.
Faktinės mitybos tyrimų duomenimis, pastebimas gausesnis vaisių ir daržovių vartojimas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus, tačiau vaisių ir daržovių valgoma vis dar nepakankamai (RMC,2007). Paprastai daržovės ir vaisiai dažniausiai vartojami dėl juose esančių skaidulinių medžiagų, galinčių apsaugoti organizmą nuo burnos, stemplės, skrandžio, storosios, tiesiosios žarnos, plaučių, krūties vėžio atvejų (Lissau, 2004). Kairytės R.(1995) atliktu tyrimu, nustatyta, jog dėl nuolatinės įtampos, stresinių situacijų organizmui reikalingas didesnis antioksidantų kiekis negu įprastai. Kadangi daržovėse ir vaisiuose antioksidacinių medžiagų yra ganėtinai daug (vit. A. E, C) todėl esant stresinėms situacijoms, vaisių ir daržovių ar kitos rūšies augalinių produktų reiktų vartoti daugiau. Pabrėžiame, jog kasdien organizmas turi gauti keturiasdešimt maistinių medžiagų. Jas galima gauti valgant produktus iš rupaus malimo miltų ar nemaltų grūdų gaminius, maistinių skaidulų turintį maistą (kviečių, avižų bei miežių sėlenos), taip pat ankštines daržoves, riešutus. Maistinės skaidulos vertingos ne tik kaip žarnyno peristaltiką greitinanti ar cholesterolio koncentraciją kraujyje mažinanti priemonė, bet ir skatinanti biologiškai veikliųjų medžiagų susidarymą stiprinantį organizmo imuninę sistemą (Janakauskienė R, Kardelis, 2005).
PSO rekomenduoja bent 5 kartus per dieną valgyti daržovių ir vaisių(400g), tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad daržovių ir vaisių suvartojimas tarp tirtų Lietuvos gyventojų neatitinka rekomendacijų. Penkis kartus per dieną 400g vaisių ir daržovių suvalgo tik 3 proc. Lietuvos gyventojų (Grabauskas V..Klumbienė J. NorBaGreen,2002). Sveikos mitybos piramidė, iliustruoja kokia turėtų paros maisto davinio sudėtis, kad mityba būtų sveika (žr. 2 lentelė)
2 Lentele Rekomenduojama paros maisto davinio sudėtis
Maisto produktų grupė Porcijų skaičius Porcijos dydis Maistinė vertė
Grūdiniai produktai ir bulvės
5-11 1 riekė duonos( apie
30g);
0,5 stiklinės dribsnių; 1 vidutinio dydžio bulvė (75 g)
Energija, skaidulos, magnis, varis, geležis, B grupės vitaminai
Daržovės 3-5 1 stiklinė lapinių
daržovių;
0,5 stiklinės kitokių daržovių
Energija, skaidulos, kalis, kiti mikroele-mentai, vitaminai C, B, karotenai Vaisiai 2-4 1 vaisius- 0,5 stiklinė uogų; 0,75 stiklinės sulčių Energija, skaidulos, vitaminas C, karotenai
Pienas, pieno produktai 2-3 1 stiklinė pieno ar
rūgpienio;
0,5 stiklinės varškės; 40 g sūrio
Energija, baltymai, kalcis, magnis, fos-foras, vitaminai A,D,B
Mėsa, žuvis, kiaušiniai, ankštiniai, riešutai
2-3 70 g mėsos;
100 g žuvies;
1 stiklinė virtų pupelių ar žirnių
Energija, baltymai, geležis, cinkas, varis, B grupės vitaminai
Mityba ir sveikata, 2005 Iš pateiktos lentelės matoma, jog kasdien rekomenduojama suvalgyti 400g daržovių ir vaisių: viena stiklinė lapinių daržovių ir pusę stiklinės kitokių daržovių, vienas vidutinio dydžio vaisius, pusę stiklinės uogų, nepilna stiklinė šaltai spaustų vaisių ar daržovių sulčių. Patariama valgyti kuo įvairesnių daržovių ir vaisių, nes jų sudėtis labai skiriasi. Trūkstant šviežių vaisių ir daržovių, ypač šaltuoju metų laiku, galima valgyti šaldytas daržoves, uogas ar džiovintus bei konservuotus vaisius. Šiltuoju metų laiku reiktų nepamiršti reguliuoti vandens balansą organizme ir per parą išgerti 1,5-2 l vandens. Atkreipiame dėmesį, jog vartojant sriubą, sultis, vaisius ir daržoves, mėsą, žuvį, pieną, grūdinius maisto produktus gaunamas papildomas 1500ml vandens kiekis, o žmogaus organizme vykstant metaboliniams procesams pasigamina dar 300 ml vandens (Germanavičiūtė A., 1997). Sveika gyvensena- tai ne tik sveika subalansuota mityba, bet ir pakankamas fizinis aktyvumas, alkoholio vartojimo, rūkymo įpročiai, svorio kontrolė. Mums svarbūs, ne tik paauglių mitybos įpročiai, bet ir svorio kontrolės būdai, kuriuos aptarsime kitame skyrelyje.
1.2. Kūno masės ypatumai paauglystėje ir jo vertinimo metodai
Siekiant intervencijos į mitybos sureguliavimą, svarbiu veiksniu tampa ir savo kūno svorio vertinimas. Kūno svoris turi didelės reikšmės žmogaus sveikatai. Pastebėtina, jog nutukę moksleiviai, ypač paaugliai, pradeda kritiškai vertinti savo kūną. Neigiamas savo kūno svorio, išvaizdos vertinimas skatina atsiribojimą nuo aplinkinių, užsisklendžiant savyje, iškyla grėsmė atsirasti sveikatos sutrikimams. Mityba yra vienas iš būdų sprendžiant sveikatos sutrikimų problemas, nes pirmiausia nuo mitybos įpročių priklauso svorio, ūgio ir kūno sudėjimo kitimas. (Lawrence S. Neinstein, M.D. et all,2006). Paauglystėje neproporcingai auga kūno svoris, paauglio judesiai tampa koordinuoti. Mergaitėms daugiau riebalų atsiranda sėdynės, šlaunų srityse. Tačiau merginos labiau rūpinasi savo išvaizda nei vaikinai, todėl labiau reaguoja į kritiką (Andriulis, 1994). Paaugliai suvokdami tokius pokyčius drovisi, stengiasi trūkumus slėpti, kartais nenatūraliai, įmantriai pozuoja, dėmesį nuo savo išvaizdos bando atitraukia nepaklusnumu, valdingumu, šiurkštumu, ar prisiderina jiems tinkamesnę aprangą (Žukauskienė Ž, 1996). Tyrimas parodė, kad 67 proc. merginų mano, jog fizinis parengtumas reikalingas būsimoje jų profesinėje veikloje. Daugiau nei trečdalis (37, 9 proc.) merginų manė esančios per storos, tačiau kūno masės indeksas buvo normalus. Per liesos jautėsi 10,3 proc. tačiau vertinant pagal kūno masės indeksą liesų studenčių buvo perpus daugiau. (Jankauskienė R. ir kt., 2005). 21,4 proc. merginų manė esančios per storos, 71, 4 proc.- normalios ir 7, 2 proc.- per liesos (Jankauskienė R., 2001). Vertinant pagal kūno masės indeksą - visos merginos pateko į normalų kūno svorį turinčiųjų grupę. Anot autorių, tyrusių, kaip moterys vertina savo kūno masę manančiųjų, jog yra normalaus kūno svorio, teigė 47 proc. moterų. Dauguma respondenčių (40 proc.) pateko į normalaus kūno svorio kategoriją, per storos jautėsi 46 proc. tiriamųjų ir 14 proc. merginų buvo per mažo kūno svorio. Pastebime, jog studentės pervertino savo kūno masę, nei ji yra iš tikrųjų. Taip yra galbūt todėl, kad vis labiau mūsų kultūroje plinta lieknos moters kultas. Didelė dalis normalaus kūno svorio merginų mano, kad jos sveria per daug. Net ir akivaizdžiai mažo kūno svorio merginos mano, kad jų svoris per didelis ir norėtų sverti dar mažiau (Forbes G.B., 2001).
Pažymėtina, jog nutunkama (KMI viršija normą), kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama. Riebus maistas pavojingas organizmui tuo, kad greičiausiai kaupiasi jame palyginti su angliavandeniais ar baltymais. Valgant riebų maistą, didėja pavojus persivalgyti, nes riebalų energetinė vertė yra didelė, o sotumo jausmas, suvalgius riebaus maisto, atsiranda vėliau nei po angliavandenių (krakmolo) (Goldberg G., 2004).
Lietuvos statistikos departamento duomenimis nutukusių žmonių gyvenimo trukmė yra trumpesnė nei turinčių normalų kūno svorį. Nutukusiems žmonėms didesnė tikimybė susirgti išemine širdies liga, nes didėja mažo tankio ir mažėja didelio tankio lipoproteinų cholesterolio koncentracija, didėja trigliceridų koncentracija. Nutukusieji ir liesi gyventojai dažniau turi problemų su valgymo sutkrikimais (bulimija, anoreksija) arba dažniau jaučia diskomfortą dėl savo kūno masės nei normalaus kūno svorį turintieji (Harris D.V. 1987).
Kūno masės indeksas (KMI) – tai ūgio ir svorio santykio rodiklis, leidžiantis įvertinti, ar žmogaus svoris normalus, ar yra antsvoris bei nutukimas. KMI taikomas žmonėms nuo 18 metų. Šis indeksas apskaičiuojamas pagal formulę: svorį (kilogramais) reikia padalinti iš ūgio (metrais) pakelto kvadratu: KMI = kūno masė (kg) : ūgis² (m) (Sveikatos enciklopedija, 2003).
Vyresniems nei 18 metų žmonėms kūno masės kategorijos vertinamos tokia seka: < 18,5- per mažas; 18,5 – 24, 9 - normalus(optimalus); 22,0- idealus; 25 – 29,9- antsvoris;>30 nutukimas (Tutkuvienė,2003). Tačiau mokyklinio amžiaus vaikų (7-18 metų) augimui vertinti naudojamas detalesnis procentilinis metodas, kuris apie asmens augimą leidžia spręsti iš morfologinių bei funkcinių rodiklių darnos (Tutkuvienė, 1995). Jaunesniems nei 18 metų ir vyresniems nei 12 metų kūno masės indeksui ėvertinti naudojamos Cole diagramos(žr. 2.1. tyrimo metodika ir tirtųjų kontingentas). Apskritai berniukų kūno masės (KMI) vertinmas paauglystėje yra diskutuotinas, nes jų kūno masės indeksas gali rodyti ne riebalų kaupimąsi, o greitą raumenų ir kaulų masės augimą. Antra vertus berniukų fizinis aktyvumas bei medžiagų apykaita yra didesnė nei mergaičių, todėl registruojami didžiausi svorio netolygumai tarp 6 iki 17 metų amžiaus paauglių. Nekontroliuojamas svoris vėlyvoje paauglystėje stipriai susijęs su mirtingumu dėl širdies kraujagyslių ligų, o suaugus ( >25m ) padidėja sergamumo ateroskleroze, tiesiosios žarnos vėžiu ir artritu rizika. Prognozuojama, kad apie 80 proc. turinčių antsvorį vaikų jį turės užaugus 51 proc. asmenų, kurie vaikystėje turėjo antsvorį ir nutukusį vieną iš tėvų yra nutukę suaugus. Tuo tarpu liesi ir normalų svorį turintys vaikai retai bus nutukę suaugus (Visuomenės sveikatos vartai, 2002).
Akcentuojame, jog 1–3 metų amžiaus vaikams rekomenduojama paros energijos norma yra 1400 kcal, o paaugliams, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, 11-14 m. amžiaus berniukams 2420 kcal, to paties amžiaus mergaitėms - 2200 kcal, 15-18 m. amžiaus berniukams 2890 kcal, to paties amžiaus mergaitėms - 2400 kcal. (žr. 3 lentelė) (Sveikatos apsaugos ministerija,1999). Palyginus 1–3 metų amžiaus vaikams rekomenduojama paros energijos norma, paaugliams gaunamos energijos poreikis padidėja nuo 1,57 iki 2 kartų.
3 lentelė Vaikams ir paaugliams rekomenduojami pagrindinių maisto medžiagų ir kalorijų paros kiekiai pagal amžių
Amžius(metai) Baltymai g Riebalai g Angliavandeniai g Energetinė vertė
kcal 7-10 79 79 315 2300 11-13( berniukai) 93 93 370 2700 11-13 (mergaitės) 85 85 340 2450 14-17 (jaunuoliai) 100 100 400 2900 14-17 (jaunuolės) 90 90 360 2600 Chripkova A. 1984
Pastebime, jog mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams ypač aktualus tampa maisto medžiagų ir kalorijų pasiskirstymas paros maisto racione. Berniukų suvartojamų kalorijų kiekis per dieną sąlyginai didesnis nei mergaičių ir yra tiesiogiai proporcingas amžiui, kuo vyresni paaugliai (mergaitė/berniukas) tuo daugiau didesnis sunaudojamas kalorijų kiekis per parą. Nustatyta, jog vyresniu nei 14 metu jaunuoliai 200 kcal suvartoja daugiau nei 11-13 metu berniukai, o to paties amžiaus mergaitės- 150 kcal daugiau nei 11- 13m paauglės (Matsson J., 2007). Nutukusių ir antsvorį turinčių suaugusiųjų klasifikavimui naudojamas kūno masės indeksas, t.y. svorio ir ūgio (kg/ m²) santykio rodiklis. Pasaulio sveikatos organizacija išleido tarptautinius standartus, pagal kuriuos nutukimu laikoma, kai kūno masės indeksas didesnis nei 30kg/ m² (Milašoūnas, 2004). Tačiau vaikų nutukimu vadinama, tuomet kai kūno masės indeksas yra 25-30 kg/m²( Marrion Wardman, 2004). Nutukusiems asmenims gali sumenkėti savigarba, nerimas, klinikinė depresija. Neigiamas požiūris į nutukusius žmones sukuria prielaidas jų diskriminavimui ir sudaro išankstinę nepalankią nuomonę daugelyje jo gyvenimo sričių (Goldberg, 2004). Aktualu aptarti savo požiūrį į savo išvaizdą ir sveikatą. Šią temą plačiau nagrinėsime kitame skyriuje.
1.3. Išorinio patrauklumo reikšmė paauglystėje
1.3.1. Vertybių sistema visuomenėje
Moters kūnas visais laikais buvo grožio ir žavesio objektas. Gražus žmogus – turtingas savo vidumi, patrauklios išvaizdos, puikios sveikatos ir taisyklingo kūno sudėjimo, jo harmoninga ir visapusiška branda (Miškinis, 2002). Sovietinėje filosofija pabrėžia, kad žmogaus kūno grožis nėra vertybė, nes jo socialinė vertė yra menka ( V.Stakionienė, 1968). Tačiau ar šiuolaikinėje visuomenėje puoselėjama ši ideologija. Panagrinėję tobulo kūno grožio kultą epochas, sutelkiant dėmesį į besikeičiančią grožio filosofiją, galime rasti atsakymą.
Kaip teigia Miškinytė A. (2006), Jankauskienė R.(2001) ryškiausiais žmogaus fizinio tobulumo bruožais visada laikomas fizinis pasirengimas, kaip labai gera sveikata ir darbingas ilgaamžiškumas, sporto kultas bei sveika mityba tampa socialiai aktyvi ( R.Jankauskiene, 2001), tačiau ankstesnėse kultūrose šis suvokimas kito. Patrauklia laikyta, ta moters išvaizda, kuri siejama su reprodukcija. Kitose kultūrose, kaip antai arabiškojoje liesas kūnas nėra vertinamas, nes stambus kūno sudėjimo moteris siejama su vaisingumu (Milašiūnas R. 2004 ).
Pagal Thompson (1998) tyrimus tvirtinama, kad liesas moters kūno idealas gali būti susijęs su konfliktiškais jausmais, socializacija. Pabrėžiama, jog ekonomiškai nepriklausoma, visuomeniškai aktyvi moteris yra liesesnė ir laikosi visuomenės grožio standartų ( Skurvydas A, 1998).
Panagrinėję atskirų epochų grožio suvokimo standartus, nustatome, jog grožio idealas keitėsi priklausomai nuo to laikmečio visuomeninių vertybių. Kaip antai viduramžių moters grožio idealas, tai Dievo ir motinos paveikslas, ypatingai vertinama ir gerbiama dama. Idealia vadinama liekna (netgi labai liesa) gražuolė, išblyškusi, plokščia krūtine ir vos išsikišuiu pilvu, kitaip dar vadinama manekenės mūsų supratimu (Stonkienė M., 2010). Peržvelgus renesanso epochą, matome, jog daug dėmesio buvo skiriama apvalioms kūno formoms, idealiausia laikoma smėlio laikrodžio figūra. Tuo tarpu vakarų visuomenėje prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo idealizuojamas moters idealas, kurios kūnas buvo gundantis, aukštas ir lieknas (Jankauskienė, 2001). Šiuolaikinėje visuomenėje moters idealas laikomas jei ji aukšta, didelės krūtinės, siauros talijos, sportiškai pasirengusi. Taipogi svarbi, jos padėtis visuomenėje, išsilavinimas, karjera (Stonkienė M,.2004 ).
Prieiname išvadą, kad šiuolaikiniai grožio standartai yra aukšti, todėl paaugliai gali būti ypač susirūpinę savo išoriniu grožiu. Kitame skyrelyje aptarsime, kokią svarbą paauglių gyvenime užima išorinis grožis.
1.3.2. Išorinio kūno patrauklumo reikšmė paauglystėje
Manoma, jog paauglystėje didelis dėmesys kreipiamas, į besiformuojantčią išvaizdą, kuri turi įtakos savęs vertinimui bei socialinei paauglių adaptacijai. Teigiama, jog mergaitės vis dažniau į savo kūną žiūri negatyviai išorinių kultūrinių reikalavimų, taip pat kartais dėl psichopatologinių priežasčių (Jankauskienė, 2001 Pilkauskienė, 1999). Vertėtų plačiau apžvelgti, kokią reikšmę paauglio gyvenime užima išorinis grožis.
Beresnevičienės (2003) atliktame tyrime, teigiama, jog savigarbos lygis priklauso nuo šeimos, mokyklos aplinkos ir daugybės kitų veiksnių, ypač tai aktualu jaunam, patirties neturinčiam žmogui. Pasitikintis savimi žmogus, kryptingai siekia savo tikslo, žino savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, geba jomis naudotis, adekvačiai save vertina, tolerantiškas, aktyvus visuomenėje, atsakingas, myli save ir kitus (Beresnevičienė, 2003, VSC, 2004). Juškelevičienės V.(2003) tyrime, akcentuojama jog individas į laisvalaikio praleidimą dažnai įtraukia ir sportą, kuris pagerina gyvenimo kokybę, padeda siekti ne tik geresnės sveikatos, bet ir išlaikyti gražias kūno formas. Juškeliūnienės V. teigimu norint išugdyti sveiką vaiko požiūrį į gyvenimą, reikalingas visos vaiko aplinkos gerinimas: šeimos, mokyklos, draugų bei bendraamžių. Svarbu, kad jie nuo mažens žinotų, mokėtų ir įgustų sveikai gyventi, elgtųsi taip, kaip naudinga jų sveikatai (V.Juškelienė, 2003). Tačiau Zaborsio A., Juškeliūnienės V. tyrimais nustatoma, jog dauguma mokinių vengia kūno kultūros užsiėmimų mokykloje, laisvalaikiu mokiniai nesportuoja, yra fiziškai pasyvūs (V.Juškelienė, 2003). Pastaraisiais metais mūsų visuomenės požiūris į kūno kultūros ir sporto reikšmę mažai pasikeitė, prastėja jaunimo fizinis pajėgumas, didėja nusikalstamumas, didėja ligotų asmenų skaičius (Beresnevičienė M. 2003). Kadangi mokinių interesus formuoja socialinė aplinka, mokykla ir šeima, todėl galime daryti išvadą, jog aukštesniųjų klasių mokiniai mažiau domisi fiziniu aktyvumu ne dėl biologinių organizmo ypatumų, o dėl to, kad jie pasirenka kitas laisvalaikio formas (Juškeliūnienė V. 2001). Vyresni mokiniai vis daugiau laiko skiria televizijos laidoms žiūrėti, pamokų ruošai (A.Goštautas ir kt., 1988). Nuostata, pagrįsta ne tik tvirtomis vertybėmis, bet ir realia nauda sau leidžia priimti teigiamą sprendimą. Jei vaikas ar paauglys nepatenkintas savo kūnu, palaipsniui jis ima neigiamai vertinti savo kūną. Paauglystėje dažnai susikuriamas savieji vertinimo kriterijai, nes jie stengiasi būti originaliu,
nepriklausomu, išskirtiniu asmeniu, tačiau dažnai neatitinka visuotinos nuomonės (VSC, 2004, Suslavičius, Valickas, 1999, Antinienė, 2004, Baršauskienė, Janulevičiūtė, 1999). Pažymėtina ir tai, jog toks paauglys vertina savo sugebėjimus, statusą ir vaidmenis, pagal tai, kuo jis norėtų tapti, o ne pagal tai, koks jis yra (Allport, 1998). Kaip antai, Tomkutės G. tyrimo išvadose (2005) nustatyta, jog 77,5 proc. Vilniaus universiteto bei 75 proc. Vilniaus neuniversitetinės mokyklos merginų atitinkamai 31,1 proc. ir 20,4 proc. vaikinų mano, kad jų svoris normalus, tačiau ketvirtadalis Vilniaus universiteto merginų ir 33 proc. Vilniaus neuniversitetinės mokyklos merginų bei 33 proc. Vilniaus universiteto vaikinų ir 59 proc. Vilniaus neuniversitetinės mokyklos vaikinų mano, kad jų figūra yra prasta. Pabrėžiančius kūną drabužius renkasi 43,3 proc. Vilniaus universiteto merginų ir 23,8 proc. Vilniaus neuniversitetinės mokyklos merginų; atitinkamai 10,3 proc. Vilniaus universiteto vaikinų ir 22,7 proc. Savo išvaizda, vertinant savo kūno proporcijas patenkinti atitinkamai 49 proc. Vilniaus universiteto merginų ir 68 proc. vaikinų. G. Tomkutės atliktame tyrime, daroma išvada, jog Vilniaus neuniversitetinės mokyklos merginos labiausiai nepatenkintos savo kūnu nors ir turi normalų kūno svorį (Tomkutė G., 2005).
Žmogaus raida yra subtilus ir sudėtingas genų, hormonų, mitybos ir kitų aplinkos veiksnių sąveikos rezultatas. Paauglystėje iš naujo vertina save ir aplinkinius, sąvokos įgauna naują prasmę. Kaip tik šiuo amžiaus tarpsniu aktyviai kinta paauglių išorė. Paauglystėje pakankamai dėmesio skiriama savo išvaizdai, tačiau kūno pokyčių esmė nėra pakankamai suprantama. Dažnai išvaizda – vienas iš asmenybės savęs įtvirtinimo veiksnių, teigia, Chripkova A. (1984).
R. Žukauskienės (1998) tyrime teigiama, jog paauglystės fizinis organizmo subrendimo kriterijus yra 12-18 metų laikotarpyje kai subręstama lytiškai. Tačiau, kai kuriose EU šalyse, paauglystės pabaiga apibrėžiama tuomet, kaip subręstama ne tik lytiškai, tačiau ir psichiškai bei socialiai, kai prisiimama atsakomybė (Žukauskienė R. 1998).
Anot D. Kolesovos ir N. Selverovo (1978) paauglystės metu vyksta įvairūs procesai, kaip antai organizmo reprodukcinės sistemos plėtojimasis, asmenybės formavimasis, pilietins žmogaus brendimas. Pažymėtina, kad galutinis paauglystės periodas baigiasi 20-25 gyvenimo metais. Nors kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipinių bruožų, keisdami individo elgesį, paauglystė yra laikoma sunkiausiu amžiumi (Gučas, 1981).
Lytinio brendimo periodas – tai anatominių, fiziologinių, emocinių pokyčių laikotarpis, kurio metu subręsta lytiniai organai, įvyksta pubertetinis (kai staiga padidėja tiek ūgis, tiek masė, prasidėjęs lytinis brendimas, galutinė kūno proporcijų kaita) augimo šuolis, susiformuoja antriniai lytiniai
požymiai, vyksta psichinė ir socialinė branda (Ustilaitė S. Pociūnaitė). Pavyzdžiui, lytinių liaukų hormonai skatina lytinį brendimą, kaulėjimo procesus. Anksti subrendus baigiasi kaulų augimas, todėl ir žmogaus ūgis daugiau nebedidėja (J.Tutkuvienė, 2001). Šis periodas paaugliams ypač jautrus išorės poveikiui. Tuomet organizmą greičiau veikia įvairūs neigiami veiksniai. Šis laikotarpis labai svarbus visiškam žmogaus organizmo susiformavimui ir subrendimui. Kuo geresnė tuo metu individo bendra sveikatos būklė, palankesnės socialinės sąlygos, geresnė mityba, psichologinė atmosfera, tuo optimaliau atsiskleidžia asmens augimo ir brendimo ypatumai (Tilindienė I.,1998). Paauglystės laikotarpyje berniukams sparčiai augant (dėl pubertetinio augimo šuolio) dažniausiai atsiranda laikysenos sutrikimų, stuburo iškrypimų, keičiasi kūno formos, kinta baso tembras. Mergaitėms šiuo laikotarpiu taipgi sparčiai augant, raumenys ir raiščiai kartais nespėja formuotis, kelerius metus prieš ir po mėnesinių atsiradimo vyksta “hormonų audros“, keičiasi kūno formos (D.Kolesovas, A.Chripkova, 1983; S.Pavilonis, R.Stropus ir kt., 1972). Mergaitės šiuo laikotarpiu labiausiai kreipia dėmesį į savo ir kitų bendraamžių besikeičiantį kūną, seka madą, domisi grožio kultu. Taipogi jų dėmesys nukrypsta į priešingos lyties pusę. Natūralu, jog normalių kūno formų mergina jausis geriau, negu turinti kitokias kūno formas. Kaip antai pernelyg žema ar aukšta, labai liesa ar nutukusi jausis nejaukiai, gali būti prislėgta, iš jos gali tyčiotis kiti bendraamžiai (Andriulis, 1992). Jei mergaitė, kurios kūnas nėra tobulas kaip jos kolegių, gauna mažesnį arba negauna dėmesio iš priešingos lyties atstovų, tai jos savęs vertinimas sumenksta, gali pradėti laikysis dietų, nereguliariai maitintis, įsitraukti žalingų įpročių veiklą (Wilmore J. 1994 ). Nepasitenkinimas savo kūnu gali turėti įtakos savęs vertinimui, socialiniams santykiams, todėl svarbu tirti, analizuoti ir pradėti spręsti su kūno įvaizdžiu susijusias problemas. Žinotina, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaikos kaitą, savęs vertinimo ir padidina darbingumą (Viliūnienė A. 2002).
G. Tomkutės (2006), tyrimo duomenimis studentės sportuoja ir mankštinasi dėl noro sustiprinti sveikatą, turėti gražų kūną, pagerinti fizinę būklę. Mažiau reikšmingais motyvais studentės laikė pasitikėjimo didinimą bei atsigavimą po psichinio krūvio.
Kaip rodo Poteliūnienės S. bei Dirmeikytės K. atlikti tyrimai apie studenčių fizinės būklės ir savivertės tyrimai, moterys turi susikūrusios liesos moters idealą ir aiškiai pervertina vyrų pirmenybės lieknam moters kūnui (Poteliūnienė S. Dirmeikytė K.,2005). Kitų autorių teigimu, negalima paaiškinti nepasitenkinimo savo kūnu vien tik lyties požiūriu, nes vyrams taip pat yra būdinga, nuvertinti savo išvaizdą. Todėl darytina išvada, jog nepasitenkinimas savo kūnu gali būti susijęs su žemu savęs vertinimu, menka savigarba, ypač vaikystėje ir paauglystėje (Ustilaitė S.ir k, 2007).
Nors mitybos įpročius ir maisto pasirinkimą lemia socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir kiti veiksniai, vaiko mitybos įpročių formavimasis labiausiai priklauso nuo tėvų mitybos įpročių žinių, jų nuostatų apie sveiką gyvenimo būdą, šeimos tradicijų (Petkevičienė L, Stankevičienė R.,2007).
M. Basevičienės atliktame tyrime apie kūno svorį, gyvenimo kokybę ir išvaizdos sąsajos su suaugusių sveikatos būkle (2006) nustatyta, jog nutukę vyrai 87 proc. blogiau vertino savo išvaizdą, lyginant su vyrais, kurie turėjo antsvorį (<25,0 kg/m2). Nutukimas (30 kg/m2) taip pat didino moterų nepasitenkinimo savo išvaizda galimybes. Prastesnis savęs vertinimas nustatytas tarp visų turinčių antsvorį ir nutukimą vyrų ir moterų palyginus su turinčiųjų normalų kūno svorį (Leliūgienė I, 2002, Pilkauskienė R.1999).
Pasitenkinimas savo kūnu pradeda formuotis toje aplinkoje, kurioje dažniau bendraujame su kitais. Tokia aplinka sukuriama mokykloje tarp vaikų, o ypač tarp paauglių. Per penkerius metus stebėtų respondentų, kurie dalyvavo paauglių mitybos tyrime dauguma merginų ir vaikinų buvo linkę į depresiją ir žemą savęs vertinimą. O tarp merginų, yra vidurinių ir aukštųjų klasių moksleivių, kurie netinkamai maitinasi bei nevalgo pusryčių siekia nuo 49 proc. vaikinų iki 59 proc. merginų
(Ivaškevičienė V.,ir kt.2004, Zaborskis A. ir kt., Milašiūnas M.2004, Kardelis K. ir kt, 2001). Pastebėtina, jog paaugliai yra viena iš aktyviausiai besikeičiančių visuomenės narių, savitai
reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius. Taipogi nustatyta, jog šeimoje akcentuojamas lieknumo vertingumas, labiau skatina jaunas merginas mažinti kūno svorį, laikytis dietų (Forbes G.2001, Tutkuvienė 2001).Vaiko, ypač paauglio, savo išvaizdos vertinimui turi įtakos žiniasklaida ir bendraamžiai. Žiniasklaidos priemonės kaip antai televizorius, internetas formuoja savus stereotipus. Atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, žiniasklaidos daromą įtaką veikia vaikų mąstyseną (Leenders M. 1999).
1999-2000 metų tyrimo duomenimis, nustatyta, kad žiniasklaida turi didžiausią įtaką paauglių požiūriui į savo kūną: 60-80 proc. mergaičių teigė, kad spauda ir televizija padėjo susidaryti nuomonę, kad jos yra per stambios (Tutkuvienė, 2001). Prieita išvados, jog žiniasklaida nemažai prisideda prie moters sudaiktinimo, akivaizdžiai reikšdama antipatija viršsvoriui, pabrėždama, jog liekna moteris – tai grožio idealas, o stambios moterys nėra palankiai vertinamos (Želvytė E. 2003).
Jankauskienės R. atliktu tyrimu (2001) nustatyta, jog žiniasklaida turi didžiausią įtaką paauglių požiūriui į savo kūną. Dauguma merginų (70 proc.) teigė, kad spauda ir televizija padėjo susidaryti nuomonę, jog jos yra per stambios. To paties tyrimo autorė nurodo, jog per televiziją rodomos laidos, filmai netiesiogiai paaugliams suformuluoja klaidingus gražaus kūno stereotipus. Paauglės matydamos
liesas aktores, grožio konkursų dalyves ar drabužių demonstruotojas, kurių kūnas yra tobulas, nori būti panašios į jas. Forbes, Adams-Curtis, Rade, Jaberg tyrimo išvadose (2001) teigiama, kad moterys labiau nepatenkintos savo išvaizda nei vyrai, o paauglės mergaitės neigiamiau vertina savo išvaizdą, nei to paties amžiaus berniukai. Forbes G.B, (2004) atliktas tyrime teigiama, jog kas trečia mergina nepagrįstai laikė save per stora. Moterys, turėjusios įvertinti save per pastaruosius 25-erius metus buvo nepatenkintos savimi bei savo kūnu, nustatytas ir akademinio jaunimo nepasitenkinimas savo išvaizda – dėl prasto fizinės sveikatos būklės, sergamumo tam tikromis ligomis bei siauro sveikatos sąvokos supratimo (Forbes G.B, 2004). Stock Ch. tyrimų duomenimis, merginos yra dažniau nepatenkintos savo išvaizda nei vaikinai (Stock Ch. 2001).
Prieiname išvados, jog paaugliai dažnai pervertina savo kūno svorį, pergyvena dėl savo išvaizdos, todėl
1.4. Nesveika gyvensena ir jos sąsajos su rizikos veiksniais paauglystėje
Maisto produktų suvartojimas dažnai priklauso nuo fizinio aktyvumo. Kuo žmogus yra fiziškai aktyvesnis darbe ar laisvalaikio metu, tuo daugiau porcijų jis turi suvalgyti, kad gautų pakankamai energijos ir būtinų maisto medžiagų (Ivaškienė, 2004). Vaikų bei moksleivių mitybos įpročiams įtakos turi ugdymo įstaiga, draugai, skaitomos žiniasklaidos priemonės, naudojimasis internete medžiaga. Formuojant sveikos gyvensenos politiką svarbu analizuoti Lietuvoje sukauptus mokslinius tyrimus, aptarti atskiro rizikos veiksnio įtaką visuomenės sveikatinimo programoje. Protingesnė visuomenė yra labiau atsakingesnė už savo sveikatą, atsakomybės jausmas ir kvalifikuotų pedagogų, bei tėvų įtaka jaunuolį daro atsparesnį žalingų įpročių vartojimui (Nacionalinė sveikatos taryba, 2009). Kituose skyreliuose verta išanalizuoti alkoholio, rūkymo įtaką jaunuolio sveikatai bei kitų rizikos veiksnių poveikį jaunuolio aplinkoje.
1.4.1. Alkoholio žala paauglystėje
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, o ypač kaimyninėse šalyse plinta rūkymas, alkoholinių ir kitų – nelegalių narkotikų vartojimas bei piktnaudžiavimas jais (Lietuvos statistikos departamentas, 2009). Tyrimo duomenimis nustatyta, jog 15–16 m. paaugliai dešimt ir daugiau kartų yra vartoję alkoholio per pastarąjį mėnesį. Žinotina, jog psichiką veikiančių (alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kitų svaiginamųjų) medžiagų vartojimas trikdo žmogaus elgesį ir sukelia psichologinę bei fizinę priklausomybę, kurios gydymas yra sunkus ir ne visada efektyvus (Zaborkis A, Žemaitienė A.,2004, Robertson A.1997). Nenumaldomas troškimas išgėrinėti, kuris būdingas jaunuolių tarpe gali būti vienas pirmųjų alkoholizmo požymių.
Atkreipiame dėmesį, jog potraukis alkoholiui plėtojamas pamažu išgėrinėjant( pirminis priklausomybės nuo alkoholio pobūdis). Kuomet prarandama savikontrolė, formuojasi antrasis, sunkesnės būklės alkoholio poreikis kuomet vis dažniau reikia išgerti. Galiausiai kuomet paauglys neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria formuojasi trečiasis daug stipresnis nei ankstesnieji, kuomet alkoholio reikia išgerti nuolat. Pamažu įsitraukiant į alkoholio vartojimą, pakinta pakantumas, arba tolerancija alkoholiui (gali išgerti didesnes alkoholio dozes). Jaunuolis tampa priklausomas nuo alkoholio, teigdamas, jog alkoholis mažais kiekiais nėra žalingas (Lietuvos statistikos departamentas, 2009).
Pabrėžiame, jog dažnai išgėrinėjantis jaunuolis pakelia didesnes alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant pakantumui alkoholiui, silpnėja nervų sistema, organizmas toleruoja alkoholį ilgainiui sukeldamas įvairaus pobūdžio ligas: alkoholinė psichozė, polineuritas, alkoholinė cirozė, hepatitas, kepenų vėžys, smegenų kraujagyslių ligos, diabetas, plaučių tuberkuliozė ar skrandžio vėžys (Statistikos departamentas, bendroji statistika, 2009). Socialinio sveikatos draudimo duomenimis 2009 m. pirmąjį ketvirtį, lyginant su 2007- 2008-aisias bendras alkoholio suvartojimo kiekis vienam gyventojui sumažėjo daugiau negu 37 proc., tačiau tarp mokyklinio amžiaus paauglių šis rodiklis išlieka gana aukštas. Aukštas alkoholizmo suvartojimas vaikystėje ir paauglystėje, traumuoja ne tik paauglio asmenybę, bet ir tarpusavio bendravimą, santykius su šeimos nariais, neigiamai veikia visų Lietuvos gyventojų sveikatą (Sveidra, 2009).
Alkoholinių gėrimų vartojimas tarp moksleivių Lietuvoje sistemingai stebimas dalyvaujant tarptautiniame mokyklinio amžiaus gyvensenos ir sveikatos stebėsenos projekte (Zaborskis A. ir kt, 2004). Tyrimo duomenimis, 20 iš 24 Europos šalių 1994–1998 metais alkoholinių gėrimų vartojimas tarp 15 metų moksleivių žymiai padidėjo. Alkoholį vartoja vis jaunesni žmones, taip pat nustatyta, jog girtavimo pasekmės keturis kartus didesnės berniukams nei mergaitėms. Vakarų ir šiaurės Europoje stebima priešinga situacija nei Lietuvoje: mergaitės pagal alkoholinių gėrimų vartojimą mažai kuo skiriasi nuo berniukų (Šumskas L. Zaborskis A.2004).
Tarptautinėje 2008 m. konferencijoje ,,Tabako ir alkoholio kontrolė – Baltijos šalių sveikatos prioritetas” akcentuojama, jog šiandien Lietuva, Latvija ir Estija turėtų sekti Europos pavyzdžiu siekiant įgyvendinti alkoholio ir tabako kontrolės prevencines programas, naudojantis kitų Europos sąjungos šalių teigiama patirtimi šioje srityje. Pažymėtina, jog prevencinės priemonės, tokios kaip draudimais rūkyti viešose vietose, alkoholio prekybos apribojimų didinimas pradėtas taikyti ir Lietuvoje, tačiau alkoholio bei tabako naudojimas vis dar labai paplitęs tarp nepilnamečių, o alkoholio kiekis tenkantis vienam gyventojui yra vienas didžiausių Europoje (Lietuvos statistikos departamentas, 2009).
Eurostat apklausos duomenimis (2009) abstinentų skaičius tarp 15-16 metų moksleivių yra vienas mažiausių Lietuvoje tarp tirtų penkiolikos Europos sąjungos valstybių. Šio mažiaus moksleivių, vartojusių alkoholį dešimt ir daugiau kartų per paskutines 30 dienų, skaičius tarp berniukų išaugo 4 kartus (nuo 2,6 proc. iki 12,8 proc.), o tarp mergaičių - beveik 5 kartus (nuo proc. iki 4,7 proc.) 1999 -
2004 m. (Zaborskis A.2004). Šio tyrimo išvadose pažymima, jog dauguma (66 proc.) moksleivių per paskutinius 12 mėn. buvo girti. JAV bei Europos sąjungos valstybėse alkoholinių gėrimų vartojimas tarp moksleivių taip pat yra plačiai paplitęs, tačiau per keletą paskutinių dešimtmečių jis nežymiai mažėjo (Lietuvos statistikos departamentas, 2008).
L.Stankevičienės bei A. Zaborskio atskirų tyrimų apie mokyklinio amžiaus paauglių sveikatą (1998-2004) duomenimis nustatyta, jog Lietuvoje dauguma moksleivių (90 proc.) yra bent kartą apsvaigę nuo alkoholio. Vytauto Didžiojo universiteto, socialinių mokslų fakulteto tyrimo apie moksleivių elgseną išvadose (2004), teigiama, jog 43,3 proc. mokyklinio amžiaus vaikų yra vartoję stiprius alkoholinius gėrimus, bei bent kartą per savaitę vartoję silpnus alkoholinius gėrimus (33 proc. vaikinų ir 11,5 proc. merginų) (Studentų mokslinė konferencija, 2009).
Apibendrinant, alkoholio suvartojimas tarp moksleivių yra labai didelis, todėl profilaktinės programos yra vienas iš efektyviausių būdų apsaugoti jaunuolius nuo žalingo poveikio savo sveikatai. Mokydami moralinių nuostatų, turime apsaugoti jaunuolius nuo neigiamos visuomenės nuomonės, ir ugdyti teigiamą požiūrį į savo sveikatą, į sveikatą be žalingų įpročių.
1.4.2. Rūkymo žala paauglystėje
Dauguma Lietuvoje atliktų tyrimų apie moksleivių sveikatą rodo, jog Lietuvoje daugėja rūkančių vaikų. Lietuvis statistikos departamento duomenimis (LSTAT) tyrimo duomenimis, 1995-2003 m. rūkančių paauglių (16m) padaugėjo nuo 34 proc. iki 49 proc., o to paties amžiaus merginų - nuo 18 proc. iki 33 proc. (Eurostat, 2007). Pastaruoju metu, kaip rodo LSTAT ir HBSC tyrimų duomenys, bent kartą bandė rūkyti dauguma (88proc.) 15-16 metų amžiaus berniukų bei 73 proc. mergaičių. Nustatyta, jog rūkančių vaikų nuošimtis jau yra didesnis už suaugusiųjų (HBSC, LSTAT 2006). Prognozuojama, jog artimiausiais dešimtmečiais rūkymas bus susijęs su gyventojų amžiaus struktūros pokyčiais, gyvenimo trukmės mažėjimu. Pažymėtina, kad lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) paplitimas Europos šalyse varijuoja nuo 4 proc. iki 10 proc. tarp suaugusių gyventojų ir bei lyginamas su tomis šalimis, kuriose gaminami rūkalai. Eurobarometro duomenimis, ilgalaikis rūkymas sukelia įvairias vėžio formas: plaučių, burnos ertmės, ryklės, gerklų, skrandžio, kasos inkstų ir kitų organų. Akcentuojame, jog rūkantieji dažniau suserga lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, galvos smegenų
kraujagyslių, aortos aneurizma, periferinių kraujagyslių sutrikimais (Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, 2009).
Eurostatistikos departamento tyrimų (2007) duomenimis daugiau kaip vienas trečdalis Europos sąjungos valstybėse gyvenančių paauglių vyresnių nei 15 m. rūkė kasdien, o jaunuolių nuo 15 iki 24 m. sudarė 41 proc. visų rūkančiųjų. Vyresniųjų nei 15 m. moterų grupėje rūkančiųjų kasdien sudarė 28 proc. ir 40 proc. vyrų. Jaunuolių, 15-24 m., rūkančių kasdien buvo daugiausia Prancūzijoje ( 53, 1 proc.), Ispanijoje (45,8 proc.), o mažiausia - Švedijoje (21,0 proc.) bei Portugalijoje (24,7 proc.). Remiantis Lietuvos paauglių ir suaugusių žmonių gyvensenos pokyčiai tyrimu (2002) galime teigti, jog rūkančiųjų Lietuvoje daugėja 1994–2002 metais: vyrai atitinkamai - 43,3 proc. - 51,5 proc., moterys atitinkamai - 6,3 proc.- 15,8 proc. (Grabauskas V. ir kt., 2004). Moksleiviams rūkymas sutrikdo nervų sistemą. Rūkantys tampa dirglūs, ūmūs, blogai miega, būna išsiblaškę, jiems sunkiau sukaupti dėmesį, sutrinka atmintis. Rūkymas neigiamai veikia mokymąsi ir psichinę veiklą. Mokytojams tenka kontroliuoti moksleivių elgesį pertraukų metu. Įvedus griežtą tvarką pačioje mokykloje ir jos teritorijoje, neretai moksleiviai (net ir pertraukų metu) bėga į kaimyninius gyvenamus rajonus ir ten rūko. Neretai ir tėvai savo vaikų rūkymui neužkerta kelio. Dauguma Lietuvos moksleivių (38 proc. iki 77 proc.) vyresnėse klasėse rūko kasdien, o rūkančiųjų rečiau nei kasdien yra 88 – 95 proc. (Juškelienė V. 2006).
Tabako gamintojų rinkodaros politika yra itin agresyvi, ji tinkamai pasinaudoja žmogaus lūkesčiais, o ypač jaunuolio psichologija. Todėl visuomenės sveikatos profesionalų uždavinys daug dėmesio skirti tabako gaminių antireklamai bei mokyti, apie rūkymo pasekmes sveikatai. Svarbu suvokti , jog rūkymo bei alkoholio vartojimo įpročius vertėtų keisti į fizinį aktyvumą.
1.4.3. Fizinio aktyvumo svarba
Fiziškai aktyvaus moksleivio gyvenimo įgūdžiai bei įpročiai suformuojami palaipsniui (V.Juškelienė, 2006). Šeimose, kur paplitę žalingi įpročiai, tėvų ir vaikų požiūris į fizinį aktyvumą būna neigiamas. Dauguma mokinių (71,6 proc. berniukų ir 65,4 proc. mergaičių) mano, kad žinios apie kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną gali padidinti fizinį aktyvumą (Žilinskienė E. 2003).
Eurobarometro tyrimo duomenimis Lietuva yra 16-ta iš Europos valstybių pagal antsvorį turinčių vyrų skaičių, o pagal moterų – 10-ta. Tuo tarpu pagal nutukusių vyrų skaičių, Lietuva užima 18-tą vietą iš Europos valstybių, o pagal moterų - 14-tą vietą (Eurostat, 2002). Šiuolaikiniam žmogui būdingas nepakankamas fizinis aktyvumas. Sumažėjusį fizinį aktyvumas, grindžiamas tuo, jog jis atsiranda dėl
patogaus gyvenimo būdo, mokiniams, studentams, nes jiems tenka ilgai sėdėti mokantis. Vaikų nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia vaikų sveikatą, lėtina organizmo augimą ir vystymąsi, mažina protinį darbingumą, funkcinį organizmo pajėgumą, sukelia laikysenos sutrikimus ir kt. (Grinienė B, 1986; Andriulis E. 1994). .Nors moksleivių nutukimo ir viršsvorio atvejai Lietuvoje yra mažiau paplitę nei kitose ES, tačiau netinkama mityba bei nepakankamas fizinis aktyvumas Lietuvoje yra gana aukštas. Daugelis gyventojų ilsisi prie televizoriaus ar skaitydami laikraščius, vietoje to, kad aktyviai judėtų. Tyrimai rodo, kad moksleiviai taip pat per mažai juda - jie vengia fizinio lavinimo pamokų, o grįžę namo sėdi prie knygų, televizoriaus ar kompiuterio (RMC, 2007). Fizinio pasyvumo problema aktuali ne tik suaugusiems. Ji svarbi visais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Ypatingai daug žalos tai padaro paauglystės amžiuje. Žmogaus kūnas plastiškiausias augimo ir intensyviausio brendimo laikotarpiu, tačiau tuo pačiu ir lengviausiai pažeidžiamas (K.Kardelis, 2002). Augant ir pereinant iš klasės į klasę, pamokų ruoša tik ilgėja, nes mokymo krūvis kasmet tampa vis didesnis. Taigi, mokinių judėjimo aktyvumas palaipsniui mažėja. Negana to, mokiniai pasyviai praleidžia laisvalaikį. Dėl to formuojasi biologiniai sveikatos rizikos veiksniai, plinta elgesio rizikos veiksniai (A.Zaborskis, N.Žemaitienė, L.Šumskas, 1996). Gali atsirasti nepasitenkinimas savo kūnu ir iššaukti depresiją, žemesnį savęs vertinimą, valgio sutrikimus bei žalingus įpročius. Šį faktą patvirtina ir visuomenė sveikatos centro stebėsenos Kauno apskrities mokyklų moksleivių žinių apie sveiką mitybą bei fizinį aktyvumą tyrimas (2002), kuriame teigiama, jog trečdalis apklaustų moksleivių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs ir mieliau renkasi pasyvų poilsį, tai yra skaitymą, televizijos žiūrėjimą, kompiuterinius žaidimus bei kitus sėdimo poilsio būdus. 52 proc. žaidžia judriuosius žaidimus kieme, salėje ir 18 proc. moksleivių labiausiai mėgsta sunkias treniruotes, varžybas.
Mažą vaikų fizinį aktyvumą įtakoja technikos pažanga (įvairios transporto priemonės, televizija, kompiuteriniai žaidimai ir kt.), taip pat motyvacijos stoka. Tyrimo duomenys parodė, jog nepakankamai fiziškai aktyvūs yra 29 proc. apklaustų mergaičių ir 17 proc. berniukų (Coon K.A.,ir kt., 2001). Mažiausiai aktyvūs buvo mokiniai, besimankštinantys kartą per savaitę, ar rečiau. Moksleiviai labiausiai mėgsta žaisti futbolą, krepšinį (48 proc.), bėgioti (35 proc.). Aerobiką renkasi 14 proc., sportinius šokius 11 proc. vaikų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) programoje ”Sveikata visiems XXI amžiuje”, Kūno kultūros ir sporto įstatyme, Lietuvos sveikatos programoje minima, jog laisvalaikiu fiziškai aktyvių mokinių skaičių iki 2010m. reikia padidinti 50 proc. Judėjimo aktyvumo ir jo įtakos fizinei būklei masiniais tyrimais nustatyta, kad ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio
amžiaus vaikų optimali judėjimo norma kasdien yra 3-4 val., tačiau šios normos laikosi tik 9-16 procentų vaikų (Lietuvos sveikatos programa, 1998). Mokinių gyvensenoje vyrauja fizinis pasyvumas. Tarptautinės moksleivių gyvensenos ypatumų tyrimo programos, kurioje dalyvavo 24 Europos šalys, duomenimis tarp 11- 15 m. Lietuvos mergaičių nepakankamai fiziškai aktyvios sudarė 55 proc. (po pamokų sportuoja tik kartą ir rečiau), o berniukų – 29, 2 proc. Tiriant atsitiktinai pasirinktus 20- 64 m. Lietuvos gyventojus buvo nustatyta, jog 40 proc. vyrų ir moterų visiškai neužsiima aktyvia fizine veikla (HBSC, 2007; VSV, 2000). 2006 metais atliktame tyrime “Dvyliktų klasių moksleivių mokymosi krūvio ir dienotvarkės įvertinimas” parodė, jog didesnė dalis abiturientų susiduria su per dideliu mokymosi krūvio, mažo fizinio aktyvumo, per trumpo laiko skiriamo poilsiui, problema, todėl mokyklinio amžiaus paauglių užimtumui ir sveikatai reikia skirti daugiau dėmesio. HBSC 1994 ir 1998m. atliktose tarptautinėse 11, 13 ir 15 metų mokinių gyvenimo būdo ir sveikatos apklausose (Zaborskis A. ir kt. 2006) nustatyta, kad Lietuvos vaikų fizinis aktyvumas, palyginti su kitomis 29 tyrime dalyvavusiomis šalimis yra labai nedidelis. Mažiausiai fiziškai pasyvių vaikų yra Slovakijoje, Šiaurės Airijoje, Austrijoje. Fiziškai pasyviais vaikais šiuose tyrimuose laikyti tokie vaikai, kurie teigė, kad ne pamokų metu mankštinasi ir sportuoja tiek, kad suprakaituotų, padažnėtų pulsas, tik kartą per savaitę ar rečiau. Nustatyta, kad 1994 ir 1998m. atitinkamai tokių berniukų Lietuvos mokyklose buvo 29,2 - 26,1 proc. mergaičių – 55,0 - 54,1 proc.
Fizinis aktyvumas priklausė nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos, tautybės. Nors 11-15 metų berniukų fizinis aktyvumas nuo amžiaus beveik nepriklausė, bet mergaičių – mažėjo. Tiesa, dėl akceleracijos dabar mokiniai yra labiau fiziškai subrendę, tačiau akceleracija nepadarė tokio poveikio jų fizinių galių ir organizmo funkcijų plėtojimuisi. Štai kodėl labai svarbu ieškoti mokinių fizinio darbingumo stiprinimo, jų bendrosios ištvermės bei kitų organizmo funkcijų galių didinimo būdų bei priemonių (A.Vilkas, 1985). R. Kairytė (1995) tirtuosius moksleivius suskirstė juos pagal fizinį aktyvumą į dvi grupes: žemo (iki 10000 žingsnių per parą) ir vidutinio (nuo 10000 iki 20000 žingsnių). Gauti rezultatai parodė, kad aukštesniųjų klasių merginų fizinis aktyvumas buvo mažesnis (vidutiniškai 11890 žingsnių per parą) nei vaikinų. Tolesniais tyrimais gauta išvada, jog aukštesnėse klasėse mokinių fizinis aktyvumas mažėja: merginų jis būna daug mažesnis lyginant su vaikinais. Pavyzdžiui higienos specialistai, R. Sillla ir M. Teostė (1983), tyrę Talino mokyklų mokinių fizinį aktyvumą nustatė, kad fizinis aktyvumas didėja iki šeštos klasės, o vėliau ir berniukų, ir mergaičių aktyvumas mažėja. Nustatyta, jog jei 10-11 metų berniukai atlikdavo 18,1 tūkstančius žingsnių per parą, tai 17-18 metų vaikinai – tik apie 14,3 tūkst., o merginos dar mažiau – vidutiniškai 9,7 tūkst. Kiti
