LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Kristina Blekaitytė
Šunų ektoparazitų paplitimas Kauno apskrityje
Prevalence of dog ectoparasites in Kaunas district
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Mindaugas Šarkūnas
2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ektoparazitų paplitimas Kauno apskrityje“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRAUKA...4 SUMMARY...5 ĮVADAS...6 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Niežų erkės...7 1.1.1. Sarcoptes scabiei...7 1.1.2. Otodectes cynotis...8 1.1.3. Demodex canis...9 1.1.4. Cheyletiella yasguri...10
1.2. Kraujasiurbės erkės (Ixodidae)...11
1.3. Blusos (Siphonaptera)...13
1.4. Utėlės ir plaukagraužiai...14
1.5. Ektoparazitų paplitimas kitose šlayse...15
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI 2.1. Tiriamieji gyvūnai...18
2.2. Ektoparazitų nustatymo ir gydymo metodai...19
2.3. Rezultatų statistinė analizė...20
3. REZULTATAI 3.1. Ektoparazitų pasiskirstymas tarp šunų lyčių...21
3.2. Ektoparazitų pasiskirstymas tarp amžiaus grupių...22
3.3. Ektoparazitų pasiskirstymas sezoniškai...24
3.4. Ektoparazitų pasiskirstymas tarp šunų veislių...26
4. REZULTATŲ APTARIMAS...29
5. IŠVADOS...31
4 SANTRAUKA
Darbo tema: šunų ektoparazitų paplitimas Kauno apskrityje.
Darbo tikslas: nustatyti šunų ektoparazitų paplitimą Kauno apskrityje, paplitimo priklausomybę nuo šunų lyties, amžiaus, veislės ir metų laiko. Tyrimai buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Atrinkti ir išanalizuoti 245 ektoparazitais užsikrėtusių šunų atvejai laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Šunys buvo užsikrėtę niežų erkėmis:
Sarcoptes scabiei, Demodex canis, Otodectes cynotis, Cheyletiella yasguri, kraujasiurbėmis
erkėmis, blusomis ir utėlėmis. Didžiausias paplitimas kraujasiurbių erkių (163 (66,53%) atvejai), mažiausias – utėlių (1 (0,4%) atvejis). Iš niežų erkių gausiausiai paplitę S. scabiei (32 (13,06%) atvejai). Šunų lytis neturėjo reikšmingos įtakos: 59,18% užsikrėtusiųjų buvo patinai, 40,82% – patelės. Ryškesnis pasiskirstymo tarp lyčių skirtumas užsikrėtusiųjų D. canis – patinų 68,42%, patelių 31,58%, taip pat užsikrėtusių kraujasiurbėmis erkėmis – patinų 61,96%, patelių 38,04%. Nustatyta, kad šuns amžius turi nedidelės įtakos užsikrėtimui – jaunesni nei 3 metų amžiaus šunys dažniau užsikrečia ektoparazitais (35,92%). Ryškiausiai tai matoma tarp užsikrėtusių D. canis – jaunesni nei 3 metų amžiaus šunys sudaro 73,68%. Sezonas turi įtakos ektoparazitų paplitimui – daugiausia pavasarį (57,55%), mažiausia vasarą (9,8%). Tačiau užsikrėtimo D. canis atvejų dažniausiai pasitaikė žiemos metu (47,37%), o C. yasguri – vasarą (38,46%). Šunų veislė turi nedidelės įtakos užsikrėtimui ektoparazitais – daugiausia užsikrėtusių šunų priklauso mažų veislių grupei (31,53%).
5 SUMMARY
Title: Prevalence of dog ectoparasites in Kaunas district
Objective: to examine the incidence of ectoparasites in dogs the region of Kaunas, to determine how the incidence depends on the sex of the dogs, age, breed and the time of the year. The study was conducted in the Dr. L. Kriaučeliūnas Veterinary Small animal Clinic, the Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences. 245 cases of dogs infected with ectoparasites from the period from 1st of January, 2013, to 30th June, 2014, were selected and analyzed. The dogs analysed were infected with mange mites Sarcoptes scabiei, Demodex canis,
Otodectes cynotis, Cheyletiella yasguri, bloodsucking ticks, fleas and louse. The majority of dogs
were infected with bloodsucking ticks (163 (66,53%) cases), the least dogs were infected with louse ((1 (0,4%) case). The highest incidence of the mange mites was of S. scabiei (32 (13,06%) cases). The sex of dogs did not have the significant influence: 59,18% of infected dogs were male, 40,82% – female. The more significant difference in the incidence depending on the sex of the dogs were among the dogs infected with D. canis: males - 68,42%, females - 31,58%, also among the dogs infected with bloodsucking ticks: males - 61,96%, females 38,04%. It was determined, that the age of the dogs does have some influence on the infection – dogs that are younger that 3 years old get infected with ectoparasites more often (35,92%). The increase of the incidence was the clearest among the dogs infected with D. canis – 73,68% of infected dogs were younger than 3 years old. Time of the year does affect the incidence of ectoparasites – the most cases occured in spring (57,55%), the least in summer (9,8%). However, cases of the infections with D. canis the most often occured in winter (47,37%), and with C. yasguri – in summer (38,46%). The breed of the dogs does have some influence on the infection with ectoparasites – the highest number of infected dogs was in the group of small dog breeds (31,53%).
6 ĮVADAS
Šuo nuo seniausių laikų lydi žmogų. Šiais laikais dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be augintinio. Kad išlaikyti ryšį, žmogus privalo nuolat rūpintis savo gyvūnu. Tačiau, kad ir kaip stengiamasi tinkamai rūpintis, vis tiek neišvengiama ligų. Šunims viena iš dažniau pasitaikančių ligų yra užsikrėtimas ektoparazitais. Tam įtakos turi kasdienis šunų lankymasis parazitų buveinėse, taip pat gana dažnas kontaktavimas su užsikrėtusiais gyvūnais.
Ektoparazitams priklauso nariuotakojų tipo, voragyvių klasės atstovai: niežų erkės ir kraujasiurbės erkės, bei vabzdžių klasės atstovai: blusos, utėlės ir plaukagraužiai. Daugelyje pasaulio regionų blusos ir kraujasiurbės erkės yra laikomos labiausiai paplitusiais šunų ektoparazitais (Xhaxhiu ir kiti, 2009). Lietuvoje pagausėjo erkių populiacija, nes joms plisti yra palankios klimato sąlygos (A. Karpovaitė ir kt., 2013). Taip pat ektoparazitų išplitimui įtakos turi didelis valkataujančių šunų skaičius.
Ektoparazitai yra viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių niežėjimą ir odos pažeidimus. Jie gali sukelti alergiją, taip pat anemiją, keliančią pavojų jaunų ir nusilpusių gyvūnų gyvybei (Bahrami ir kiti, 2012). Kai kurie ektoparazitai yra užkrato nešiotojai, todėl maitindamiesi perduoda bakterijas, virusus ar parazitus. Kraujasiurbės erkės perduoda infekcines (borelijozę, riketsijozę, babezijozę) ir parazitines (Cercopithifilaria sp.) ligas (Romanita ir kiti, 2012).
Užsikrėtimas parazitais kontroliuojamas įvairiais antiprarazitiniais preparatais, tačiau tai neapsaugo visu šimtu procentų. Taip pat dažnai apsaugos priemonės naudojamos nereguliariai. Kad sėkmingai taikyti prevencines priemones reikia žinoti ektoparazitų paplitimą gyvenamoje vietovėje, taip pat tai įtakojančius veiksnius.
Darbo tikslas: išanalizuoti šūnų ektoparazitų paplitimą Kauno apskrityje. Darbo uždaviniai:
7 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Niežų erkės
1.1.1. Sarcoptes scabiei
Sarcoptes scabiei niežų erkės priklauso Sarcoptidae šeimai. Šia erke gali užsikrėsti dauguma
žinduolių – šuniniai, arkliai, galvijai, žmonės, katės rečiau. Erkės rausia urvelius epidermyje, sukelia intensyvų niežėjimą, dermatitą, hiperkeratozę ir alopeciją (Currier ir kt., 2011). Minta audinių skysčiu ir odos ląstelėmis.
S. scabiei patelės yra 0,3 – 0,45 mm ilgio ir 0,25 – 0,35 mm pločio, patinai nuo dviejų
trečdalių iki pusės patelės dydžio. Kūnas ovalo formos, ventraliai plokščias, dorzaliai išgaubtas, nugaros paviršius padengtas šereliais. Turi keturias poras kojų, dvi poros priekinių kojų turi siurbtukus, kurių pagalba laikosi ant šeimininko odos (1 pav.) Šios niežų erkės, neprisitvirtinusios prie šeimininko, gali išgyventi 2 – 3 dienas, jei aplinkos temperatūra 25º C, ir iki 10 minučių, jei temperatūra 49º C (Ihrig Sarcoptes scabiei, 2013. http://animaldiversity. org/accounts/
8 1 pav. Sarcoptes scabiei niežų erkė iš pilvo pusės (
http://www.capcvet.org/capc-recommendations/sarcoptic-mite/ prieiga per internetą 2014 – 12 – 04)
1.1.2. Otodectes cynotis
Otodectes cynotis niežų erkės priklauso Psoroptidae šeimai. Tai ausų erkės (ang. ear mite).
Jomis užsikrečia šunys, katės, lapės, šeškai. Erkės parazituoja ausies kanale, minta pradurdamos odą. Dažniausiai pasitaiko jauniems šunims. Užtenka kelių erkių sukelti hiperjautrumo reakciją, kuri pasireiškia stipriu kasymusi ir galvos kratymu (Eldredge ir kt., 2000).
O. cynotis niežų erkių suaugę patelės yra 0,35 – 0,45 mm ilgio, suaugę patinai – 0,27 – 0,36
mm ilgio. Jos turi keturias poras kojų. Patinėlių kojos užsibaigia siurbtukais. Patelių pirmosios dvi poros kojų užsibaigia siurbtukais, o trečia pora - plaukeliais. (2 pav.) (Current Advice on Parasite Control: Ectoparasites – Otodectes Mite (Ear Mite), 2013.
9 2 pav. O. cynotis niežų erkės patelė su matomu kiaušinėliu (A), O. cynotis patinas (B)
(http://www.animalhealth.bayer.com/4906.0.html prieiga per internetą 2014 – 12 – 04).
1.1.3. Demodex canis
Demodex canis niežų erkės priklauso Demodicidae šeimai. Tai plaukų folikulų erkės. Jos
paprastai gyvena kaip komensalai daugelio gyvūnų plaukų folikuluose ir riebalų liaukose. Mažais kiekiais jos gali būti randamos ant sveikų šunų. Jaunikliams perduodamos iš motinos per pirmas dienas po gimimo. Erkės minta ląstelių, riebalų skysčiu ir epidermio atplaišomis.
Suaugusios patelės yra 0,3 mm ilgio, patinai – apie 0,25 mm ilgio. Galvutė pasagos formos, su aiškiai matomomis mandibulėmis. Kūno kutikulė panaši į skersines raukšles. Keturios poros trumpų kojų, kurių paskutinis segmentas baigiasi dvejomis struktūromis, panašiomis į letenas (3 pav.). Įvairių stadijų erkės gali būti randamos plaukų folikuluose, taip pat limfinėje sistemoje, kraujyje ir įvairiuose organuose (Bayer Study „Demodex Mites“
10 3 pav. D. canis niežų erkė (M. Dryden, 2014).
1.1.4. Cheyletiella yasguri
Cheyletiella yasguri niežų erkės priklauso Cheyletidae šeimai. Jos dar vadinamos
vaikščiojančiomis pleiskanomis (ang. walking dandruff) (Jeromin Cheyletiella Mites: Population on the move, 2008. http://veterinarynews.dvm360.com/cheyletiella-mites-population-move prieiga per internetą 2014 – 12 – 05). Šios erkės paplitę pasaulyje. Skirtingomis rūšimis užsikrečia šunys (C.
yasguri), katės (C. blakei), triušiai (C. parasitivorax), nuo gyvūnų užsikrečia ir žmonės. Erkės
sukelia dermatitą (Elston, 2004). Cheyletiella niežų erkės parazituoja odos paviršiuje, nerausia urvų, minta epidermio keratininiu sluoksniu.
11 4 pav. Cheyletiella yasguri niežų erkė (A), būdingi palpai su kabliukais (B) (M. Dryden, 2014).
1.2. Kraujasiurbės erkės
Ixodes yra didžiausia erkių gentis pasaulyje ir turi platų šeimininkų spektrą. Šių erkių dydis 2
– 4 mm, neturi akių. Iš kitų erkių išsiskiria apverstos „u“ formos analiniu grioveliu (Samuel ir kt., 2001). Ant šunų odos randamos Ixodes ricinus, I. persulcatus, I. crenulatus.
Ixodes ricinus erkės paplitę Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikoje
(Уркхарт ir kiti, 2000). Ixodes ricinus vadinama avine, miškine arba elnine erke. Šeimininkais gali būti daugelis laukinių ir naminių stuburinių, rečiau šikšnosparniai. Žmonės taip pat gali užsikrėsti. Patelės, nimfos ir lervos renkasi vidutinio dydžio ir didelius žinduolius, pvz., avis, galvijus, elnius, šunis. Nimfos ir lervos dominuoja ant mažesnių žinduolių taip pat ant paukščių ir roplių. Kiaušinių dėjimas ir vystymosi etapai vyksta ne ant šeimininko. Erkės yra linkę išdžiūti, todėl renkasi buveines ant tankios drėgmę išlaikančios augmenijos arti žemės. Tipiškos buveinės: neapdorotos ganyklos, vyržynės. Šių erkių snukelis didelis ir aiškiai matomas visais vystymosi etapais. Viršutinė kūno dalis lervų, nimfų ir suaugusių patelių iš dalies padengta skydeliu, o suaugusių patinų skydas užima visą viršutinį paviršių (5 pav.) (Baker Ixodes ricinus.
http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/scientific-advances/disease/ixodes-ricinus/index.html prieiga per internetą
12 5 pav. Ixodes ricinus patelė (J. Holopainen, 2003).
Ixodes persulcatus dar vadinama taigine erke. Šeimininkai: avys, galvijai, arkliai, šunys,
žmonės. Nuo I. ricinus skiriasi tik viršutinis skydelis – taiginės erkės skydelyje nėra įdubimų (Bristol University Ixodes persulcatus.
http://bristoltickid.blogs.ilrt.org/key-to-genera/ixodes/ixodes-persulcatus/ prieiga per internetą 2014 – 12 – 05).
Dermacentor marginatus kraujasiurbės erkės priklauso Dermacentor genčiai. Jos minta
naminių ir laukinių kanopinių, mėsėdžių, triušių, ežių krauju. Šios genties erkių charakteringas bruožas yra šviesios įvairių formų dėmės ant nugaros, kojų ir straublelio (emalio pigmentas) (6
pav.) (Григоровская Клещ Dermacentor marginatus, 2013.
http://www.pesticidy.ru/pest/dermacentor_marginatus prieiga per internetą 2014 – 12 – 08).
Pasimaitinusios suaugę patelės dažniausiai būna apie 10 – 15 mm ilgio (Junquera, 2014
http://parasitipedia.net/index.php?option=com_content&view=article&id=2545&Itemid=2824
prieiga per internetą 2014 – 12 – 08). Straublelis trumpas su keturkampiu pagrindu. Ketvirta pora kojų yra galinga, daug didesnė nei kitos kojos. Akys beveik plokščios, kraštuose.
Parazitavimo sezonas – pavasaris (kovo pabaiga – liepos pradžia), taip pat rudens pradžia.
(Григоровская Клещ Dermacentor marginatus, 2013.
13 6 pav. Dermacentor marginatus kraujasiurbė erkė (S. Gregg, 2013).
Dermacentor pictus erkių dydis svyruoja nuo 2 iki 8,5 mm. Ant nugaros plokštelės, kojų ir
straubliuko turi emalio pigmentus. Akys kraštuose. Aktyvios ankstyvą pavasarį. Didžiausias aktyvumas gegužės mėnesį ir rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Birželį ir liepą aktyvumas sumažėja. Suaugusios erkės netoleruoja didelės drėgmės, taip pat sausros (Григоровская Клещ Dermacentor
pictus, 2013. http://www.pesticidy.ru/pest/dermacentor_pictus prieiga per internetą 2014 – 12 – 13).
1.3. Blusos (Siphonaptera)
14 Kačių blusa Ctenocephalides felis yra labiausiai paplitusi blusa pasaulyje (Bayer Animal Health, 2003) (7 pav.). Blusoms tinkama aplinkos temperatūra 26,7º – 31,5º C, santykinė drėgmė – 50 – 92%. Esant tinkamoms sąlygoms ir pastovaus maisto, blusos gali išgyventi 2 – 3 metus (Saeed
Ctenocephalides felis, 2003. http://animaldiversity. org/accounts/ Ctenocephalides
felis/#22c2c44cf5c572262b30e6d7be4a3d10 prieiga per internetą 2014 – 12 – 13).
7 pav. Ctenocephalides felis suaugusi blusa (C. O. Mansi, 2011).
1.4. Utėlės ir plaukagraužiai
15 plaukagraužiai – greitai. Kiaušinėliai, vadinami glindomis (ang. nit), atrodo kaip baltos smiltelės tvirtai priklijuotos prie plaukų (Eldredage ir kt., 2007).
8 pav. Trichodectes canis (A) (L. M. Ames, 2010), Linognathus setosus (B) (M. Dryden, 2014).
1.5. Ektoparazitų paplitimas kitose šalyse
Ties Irano ir Irako siena nuo 2006 metų sausio mėnesio iki 2009 metų gruodžio mėnesio atliktais šunų ektoparazitų paplitimo tyrimais nustatyta, kad 44,26% ištirtų šunų (355 iš 802) buvo užsikrėtę ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (86,8%), o mažiausias Otodectes
cynotis niežų erkėmis (5,07%). Duomenys suskirstyti pagal sezonus ir nustatyta, kad didžiausias
užsikrėtimas buvo vasarą (57,18%), o mažiausias žiemą (4,51%) (Bahrami ir kiti, 2012).
Erzurume, Turkija, 2007 metais atliktais tyrimais nustatyta, kad 43,75% ištirtų šunų (21 iš 48) buvo užsikrėtę ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (80,95%), o mažiausias
Sarcoptes scabiei niežų erkėmis (4,76%). Nustatyta, kad 57,14% užsikrėtusiųjų buvo patelės (9 iš
21), tačiau tai nerodo reikšmingo ryšio tarp šunų lyties ir užsikrėtimo ektoparazitais. Galima išskirti užsikrėtimą blusomis, 76,47% užsikrėtusių buvo patinai (13 iš 17). Taip pat paminėta, kad didžiausias užsikrėtimas ektoparazitais buvo nustatytas pavasarį ir vasarą (Aldemir, 2007).
16 ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (75,7%), o mažiausias niežų erkėmis
Sarcoptes scabiei (4,4%), Demodex canis (0,6%), Otodectes cynotis (1,4%). Užsikrėtusieji
suskirstyti pagal lytį, tačiau reikšmingų skirtumų nenustatyta. Didžiausias užsikrėtimas nustatytas pavasarį (43,65%) ir žiemą (38,67%), mažiau vasarą (17,68%), o rudenį nei vieno atvejo. Žiemos metu didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (64,3%), mažiausias Trichodectes canis plaukagraužiais (4,3%). Pavasarį didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (75,9%) ir kraujasiurbėmis erkėmis (34,2%), o mažiausias S. scabiei (1,3%) ir T. canis (1,3%). Vasarą didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (100,0%) ir kraujasiurbėmis erkėmis (50,0%), o mažiausias
S. scabiei (3,1%). Taip pat nustatyta, kad šunų amžius užsikrėtimui ektoparazitais įtakos neturėjo
(Xhaxhiu ir kiti, 2009).
Tirgovištėje, Dimbovicos apskrityje, Rumunija, nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2012 metų rugsėjo mėnesio atliktais tyrimais nustatyta, kad 52,41% ištirtų šunų (359 iš 685) buvo užsikrėtę ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo blusomis (40,95%) ir kraujasiurbėmis erkėmis (35,93%), o mažiausias niežų erkėmis Demodex canis (7,52%) ir Sarcoptes scabiei (4,18%). Didžiausias užsikrėtimas nustatytas jauniems, iki 3 metų amžiaus, šunims (90,8%), o mažiausias 3 – 6 metų amžiaus grupėje (4,18%) ir 6 metų ir vyresnių šunų amžiaus grupėje (5,01%). Tai rodo, kad užsikrėtimui ektoparazitais turi įtakos šunų amžius (Romanita ir kiti, 2012).
Mpumalangos provincijoje, Pietų Afrikoje, 2012 metų balandžio – gegužės mėnesiais atliktais tyrimais nustatyta, kad 97,4% ištirtų šunų (112 iš 115) buvo užsikrėtę ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo kraujasiurbėmis erkėmis (87,8%), o mažiausias niežų erkėmis Demodex canis (12,4%) ir utėlėmis (6,1%) (Mulder, 2014).
Budapešte, Vengrija, 2005 – 2006 metais atliktais tyrimais nustatyta, kad 14,1% ištirtų šunų (319 iš 2267) buvo užsikrėtę blusomis. Didžiausias užsikrėtimas nustatytas vasarą (18,1%) ir rudenį (19,0%), o užsikrėtimas pavasarį (9,1%) ir žiemą (9,9%) buvo per pus mažesnis (Farkas ir kiti, 2009).
Didžiojoje Britanijoje 2009 metų kovo – spalio mėnesiais atliktais kraujasiurbių erkių paplitimo tyrimais nustatyta, kad 22,92% ištirtų šunų (810 iš 3534) buvo užsikrėtę kraujasiurbėmis erkėmis. Įvertinus rezultatus nustatyta, kad užsikrėtimui įtakos neturėjo šunų lytis, amžius, dydis. Tačiau didelės reikšmės turėjo veislės tipas: skalikai, toiterjerai, darbo šunys buvo užsikrėtę rečiau nei medžiokliniai ir gyvulininkystėje naudojami šunys. Taip pat nustatyta, kad didžiausias užsikrėtimas buvo gegužės, birželio ir liepos mėnesiais, o mažiausias kovo ir rugsėjo mėnesiais (Smith ir kiti, 2011).
17 suskirstyti pagal amžių (jauni ir suaugę). Daugiausia užsikrėtusių buvo sauaugę (68,75%), taip pat paminima, kad daugiausia užsikrėtusiųjų buvo vidutinio amžiaus (1 – 3 metų). Užsikrėtę šunys taip pat suskirstyti pagal lytį. Nustatyta, kad daugiausia užsikrėtusių buvo patelės (62,5%). Suskirsčius užsikrėtusius šunis pagal veislę, nustatyta, kad daugiausia užsikrėtusių buvo mišrūnai (75,0%), o mažiausia grynaveisliai – Vokiečių aviganiai (18,75%) ir labradoro retriveriai (6,25%) (Karpovaitė ir kt., 2013).
18 2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
2.1. Tiriamieji gyvūnai
Tiriamajam darbui medžiaga buvo renkama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Atrinkti ir išanalizuoti 82 šunų, kuriems buvo diagnozuotas arba įtariamas užsikrėtimas ektoparazitais, ligų istorijos nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų birželio 30 dienos. Taip pat atrinkti ir išanalizuoti 163 babezijozės atvejai, vertinant užsikrėtimą kraujasiurbėmis erkėmis. Atvejai įvykę Kauno apskrityje: Kaune ir Kauno rajonuose: Akademijoje, Babtuose, Batniavoje, Domeikavoje, Garliavoje, Girionyse, Ilgakiemyje, Jackiškiuose, Jonučiuose, Kačerginėje, Karmėlavoje, Kulautuvoje, Lapėse, Neveronyse, Noreikiškėse, Pajiesyje, Raudondvaryje, Ringauduose, Rokuose, Sausinėje, Tirkiliškiuose, Užliedžiuose, Valeravoje, Vilkijoje, Zapyškyje, Žiegždriuose; Prienuose ir Prienų raj.: Balbieriškyje, Geruliuose, Lizdeikiuose, Šilavote; Kaišiadoryse ir Kaišiadorių raj.: Miežonyse, Užtakuose; Raseiniuose ir Raseinių raj. Ariogaloje; Jonavoje ir Kėdainiuose.
Šunys buvo suskirstyti pagal:
lytį;
amžiaus grupes: iki 3 metų amžiaus, nuo 3 iki 6 metų, nuo 6 iki 9 metų, nuo 9 iki 12 metų, 12 metų ir vyresni;
užsikrėtimo laiką – pavasaris, vasara, ruduo, žiema;
19 veislių (niūfaundlendas, senbernaras) (pagal http://www.sunu-veisles.lt/ prieiga per internetą 2014 – 12 – 06). Taip pat mišrūnų grupė.
2.2. Ektoparazitų nustatymo ir gydymo metodai
Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje Sarcoptes spp., Demodex spp. ir
Cheyletiella spp. niežų erkės nustatomos atliekant odos skutenų tyrimą. Pagal klinikinius požymius
(alopecija, niežulys, pleiskanojimas, hiperkeratozė) įtarus niežų erkes, iš šviežiausių pažeidimo židinių skalpelio galvutės pagalba skutama ties sveikos ir pažeistos odos riba iki kol pasirodo pirmieji kraujo lašai. Taip pat iš pažeistų vietų kraštų išpešama šiek tiek plaukų. Skutenos ir išpešti plaukai dedami ant objektinio stiklelio, užlašinama 30% koncentracijos natrio šarmo (NaOH), ant viršaus uždedamas kitas objektinis stiklelis. Mikroskopuojama po 12 valandų. Gydymui paskiriami vaistai Biomectin, kurių veiklioji medžiaga ivermektinas. Vaistai leidžiami po oda vieną kartą savaitėje, mažiausiai 4 kartus. Esant užsikrėtimui Sarcoptes spp. papildomai paskiriama kas savaitę, praėjus 1 – 2 dienom po vaistų suleidimo, išmaudyti šunį šampūnu, kurio sudėtyje yra chlorheksidino. Papildomai skiriami papildai odai su Omega nesočiosiomis riebalų rūgštimis.
Otodectes spp. erkės įtariamos pagal klinikinius požymius (galvos purtymas, ausų niežulys,
tamsios išskyros iš ausų, ausų kaušelių ir landos paraudimas) ir nustatomos otoskopuojant. Otoskopo pagalba apžiūrima ausies landa, kurioje galima pamatyti tiek padarytus pažeidimus, tiek pačias erkes. Taip pat atliekamas natyvinio tepinėlio tyrimas. Iš ausies landos ausų krapštuku paimamas mėginys, kuris dedamas ant objektinio stiklelio, užpilama glicerinu ir mikroskopuojama. Gydymui paskiriama gydomieji ausų lašai Surolan, kurie lašinami į švariai valikliu išvalytą ausies landą. Gali būti paskiriamas gydymas antiparazitiniais lašais, lašinamais ant sprando, pvz., Stronghold, ir reguliarus ausų valymas valikliu.
Kraujasiurbės erkės nustatomos apžiūros metu jas radus. Kad šuo buvo jomis užsikrėtęs išsiaiškinama pagal anamnezę ar nustačius jų pernešamas ligas, pvz., babeziozę. Erkės saugiai pašalinamos. Profilaktikai naudojami antiparazitniniai lašai ar antkakliai.
20 antkakliai. Papildomai rekomenduojama dezinfekuoti patalpas, gultus ir kitas vietas, kuriose būna šuo.
Utėlės ir plaukagraužiai nustatomi apžiūrint gyvūno kailį, radus parazitus ar jų kiaušinėlius. Gydymui paskiriama šunį išmaudyti ir reguliariai naudoti antiparazitinius preparatus.
2.3. Rezultatų statistinė analizė
21 3. REZULTATAI
3.1. Ektoparazitų pasikirstymas tarp šunų lyčių
Iš viso atrinkti 245 šunys užsikrėtę ektoparazitais. Didžiausias užsikrėtimas buvo kraujasiurbėmis erkėmis (66,53%; 95%PI 60,2% – 72,4%), o mažiausias utėlėmis (0,41%; 95%PI 0,0% - 2,3%) ir niežų erkėmis Otodectes cynotis (1,63%; 95%PI 0,4% - 4,1%).
Užsikrėtę šunys suskirstyti pagal lytį – patelių 100 (40,82%; 95%PI 34,6% - 47,3%), patinų 145 (59,18%; 95%PI 52,7% - 65,4%). Didžiausias pasiskirstymas buvo užsikrėtusių niežų erkėmis
Demodex canis (patelių 31,58% (95%PI 12,6% – 56,6%), patinų 68,42% (95%PI 43,4% – 87,4%)),
niežų erkėmis Otodectes cynotis (patelės 100,0% (95%PI 47,3% – 100,0%)), kraujasiurbėmis erkėmis (patelių 38,04% (95%PI 30,6% – 46,0%), patinų 61,96% (95%PI 54,0% – 69,4%)) (1 lent.).
1 lent. užsikrėtimo ektoparazitais pasiskirstymas tarp šunų lyčių.
Parazitas
Lytis
(n teig./n), Patelės %, (PI 95%) (n teig./n), Patinai %, (PI 95%)
Sarcoptes scabiei (n=32) (15/32), 46,87, (29,1% – 65,3%) (17/32), 53,13, (34,7% – 70,9%) Otodectes cynotis (n=4) (4/4), 100,0, (47,3% – 100,0%) - Demodex canis (n=19) (6/19), 31,58, (12,6% – 56,6%) (13/19), 68,42, (43,4% – 87,4%) Cheyletiella yasguri (n=13) (6/13), 46,15, (19,2% – 74,9%) (7/13), 53,85, (25,1% – 80,8%) Kraujasiurbės erkės (pagal
22 3.2. Ektoparazitų pasiskirstymas tarp amžiaus grupių
Daugiausia užsikrėtusių šunų buvo jaunesni nei 3 metų amžiaus (35,92%; 95%PI 29,9% - 42,3%), mažiausia – 12 metų ir vyresni (6,53%; 95%PI 3,8% - 10,4%) (9 pav.).
9 pav. Užsikrėtimo ektoparazitais pasiskirstymas šunų amžiaus grupėse.
Didžiausias pasiskirstymas buvo užsikrėtusių niežų erkėmis Demodex canis (iki 3 metų amžiaus grupėje 73,68% (95%PI 48,8% – 90,9%), 3 – 6 metų amžiaus grupėje 10,53% (95%PI 1,3% – 33,1%), 6 – 9 metų amžiaus grupėje 15,79% (95%PI 3,4% – 39,6%) (2 lent.).
(88/245) 35,92% (95%PI 29,9% - 42,3)% (63/245) 25,71% (95%PI 20,4% - 31,7%) (56/245) 22,86% (95%PI 17,8% - 28,6%) (22/245) 8,98% (95%PI 5,7% - 13,3)% (16/245) 6,53% (95%PI 3,8% - 10,4%)
23 2 lent. užsikrėtimo ektoparazitais pasiskirstymas tarp šunų amžiaus grupių.
24 3.3. Ektoparazitų pasiskirstymas sezoniškai
Didžiausias užsikrėtimas nustatytas pavasarį (57,55%; 95%PI 51,1% – 63,8%), o mažiausias vasarą (9,8%; 95%PI 6,4% – 14,2%) (10 pav.)
10 pav. Užsikrėtimo ektoparazitais pasiskirstymas sezoniškai.
Didžiausias pasiskirstymas buvo užsikrėtusių niežų erkėmis Otodectes cynotis (daugiausia rudenį (75,0%; 95%PI 19,4% – 99,4%), o vasarą ir žiemą nei vieno atvejo) Demodex canis (daugiausia žiemą (47,37%; 95%PI 24,4% – 71,1%)), Cheyletiella yasguri (mažiausiai rudenį (7,69%; 95%PI 0,2% – 36,0%)), kraujasiurbėmis erkėmis (daugiausia pavasarį (74,23%; 95%PI 66,8% – 80,8%), mažiausiai vasarą (5,52%; 95%PI 2,6% – 10,2%), o žiemą nei vieno atvejo) (3 lent.). (141/245) 57,55% (95%PI 51,1% – 63,8%) (24/245) 9,8% (95%PI 6,4% – 14,2%) (54/245) 22,04% (95%PI 17,0% - 27,8%) (26/245) 10,61% (95%PI 7,1% - 15,2%)
25 3 lent. ektoparazitų pasiskirstymas pagal sezonus.
26 3.4. Ektoparazitų pasiskirstymas tarp šunų veislių
11 pav. Užsikrėtimo ektoparazitais pasiskirstymas šunų veislių grupėse.
Mažų veislių grupei priklausančių šunų užsikrėtimas: prancūsų buldogų buvo 6 (7,79%) (1 S.
scabiei, 1 D. canis, 1 C. yasguri, 3 kraujasiurbėmis erkėmis), Jorkšyro terjerų 13 (16,88%) (2 S. scabiei, 3 D. canis, 2 C. yasguri, 6 kraujasiurbėmis erkėmis), mopsų 7 (9,09%) (3 S. scabiei, 2 D. canis, 1 C. yasguri, 1 kraujasiurbėmis erkėmis), toiterjerai 6 (7,79%) (1 S. scabiei, 1 D. canis, 2 C. yasguri, 2 kraujasiurbėmis erkėmis), taksų 4 (5,19%) (1 S. scabiei, 1 blusomis, 2 kraujasiurbėmis
erkėmis), biglių 2 (2,6%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), cvergšnaucerių 5 (6,49%) (visi kraujasiurbėmis erkėmis), pekinų 5 (6,49%) (2 O. cynotis, 3 kraujasiurbėmis erkėmis), nykštukinių pinčerių 1 (1,3%) (kraujasiurbėmis erkėmis), Džeko Raselo terjerų 3 (3,9%) (1 D. canis, 2 kraujasiurbėmis erkėmis), Vakarų Škotijos baltųjų terjėrų 8 (10,39%) (1 D. canis, 1 blusomis, 6 kraujasiurbėmis erkėmis), maltos bišonų 2 (2,6%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), pudelių 3 (3,9%) (visi trys kraujasiurbėmis erkėmis), karaliaus Karolio spanielų 1 (1,3%) (kraujasiurbėmis erkėmis), foksterjerų 5 (6,49%) (1 D. canis, 1 C. yasguri, 3 kraujasiurbėmis erkėmis), špicų 2 (2,6%) (abu
(77/245) 31,43% (95%PI 25,7% - 37,6%) (44/245) 17,96% (95%Pi 13,4% - 23,3%) (56/245) 22,86% (95%PI 17,8% - 28,6%) (3/245) 1,22% (95%PI 0,3% - 3,5%) (65/245) 26,53% (95%PI 21,1% - 32,5%)
Veislių grupė
27 kraujasiurbėmis erkėmis), kinų kuoduotųjų 1 (1,3%) (O. cynotis), čihuahua 2 (2,6%) (1 S. scabiei, 1
D. canis), rusų spanielių 1 (1,3%) (kraujasiurbėmis erkėmis). Vidutinių veislių grupei priklausančių
šunų užsikrėtimas: Sibiro haskių 6 (13,64%) (visi 6 kraujasiurbėmis erkėmis), anglų kokerspanielių 4 (9,09%) (1 D. canis, 1 C. yasguri, 1 blusomis, 1 kraujasiurbėmis erkėmis), šarpėjų 2 (4,54%) (1
D. canis, 1 kraujasiurbėmis erkėmis), Labradoro retriverių 10 (22,73%) (visi kraujasiurbėmis
erkėmis), čiau – čiau 3 (6,82%) (1 blusomis, 3 kraujasiurbėmis erkėmis), amerikiečių kokerspanielių 6 (13,64%) (2 S. scabiei, 1 C. yasguri, 1 blusomis, 2 kraujasiurbėmis erkėmis), amerikiečių Stafordšyro terjerų 1 (2,27%) (kraujasiurbėmis erkėmis), bulterjerų 2 (4,54%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), vokiečių bokserių 3 (6,82%) (2 S. scabiei, 1 kraujasiurbėmis erkėmis), ilgaplaukių koli 2 (4,54%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), borderkolių 1 (2,27%) (kraujasiurbėmis erkėmis), samojedų 2 (4,54%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), amerikiečių pitbulterjerų 1 (2,27%) (kraujasiurbėmis erkėmis), anglų springerspanielių 1 (2,27%) (kraujasiurbėmis erkėmis). Didelių veislių grupei priklausančių šunų užsikrėtimas: vokiečių aviganių 28 (50,0%) (7 S. scabiei, 2 D.
canis, 1 blusomis, 18 kraujasiurbėmis erkėmis), dobermanų 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis),
juodųjų rusų terjerų 2 (3,57%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), Vakarų Sibiro laikų 6 (10,71%) (visi kraujasiurbėmis erkėmis), rotveilerių 2 (3,57%) (abu kraujasiurbėmis erkėmis), auksaspalvių retriverių 3 (5,36%) (1 O. cynotis, 2 kraujasiurbėmis erkėmis), kurtsharų 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis), amerikiečių akitų 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis), airių seterių 3 (5,36%) (visi kraujasiurbėmis erkėmis), Vidurinės Azijos aviganių 1 (1,78%) (S. scabiei), ispanų alanų 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis), bulmastifų 2 (3,57%) (abu D. canis), Korsikos šunų 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis), Berno zenenhundų 3 (5,36%) (kraujasiurbėmis erkėmis), Rytų Europos aviganių 1 (1,78%) (kraujasiurbėmis erkėmis). Labai didelių veislių grupei priklausančių šunų užsikrėtimas: senbernarų 2 (66,67%) (kraujasiurbėmis erkėmis), niūfaundlendų 1 (33,33%) (S.
scabiei).
Didžiausias pasiskirstymas buvo užsikrėtusių niežų erkėmis Otodectes cynotis (daugiausia mažų veislių (75,0%; 95%PI 19,4% – 99,4%), o vidutinių, labai didelių veislių ir mišrūnų nei vieno atvejo), Demodex canis (daugiausia mažų veislių (57,89%; 95%PI 33,5% – 79,7%), mažiausia vidutinių veislių (10,53%; 95%PI 1,3% – 33,1%) ir mišrūnų (10,53%; 95%PI 1,3% – 33,1%)),
Cheyletiella yasguri (daugiausia mažų veislių (53,85%; 95%PI 25,1% – 80,8%), o didelių ir labai
28 4 lent. ektoparazitų pasiskirstymas tarp šunų veislių grupių.
29 4. REZULTATŲ APTARIMAS
LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje atrinkta 245 ektoparazitais užsikrėtusių šunų atvejų iš Kauno apskrities laikotarpiu nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų birželio 30 dienos. Suskirsčius duomenis nustatyta, kad gausiausiai paplitę kraujasiurbės erkės, kurios buvo vertinamos pagal sergamumą babezijoze, o mažiausiai – blusos ir utėlės. Apžvelgiant į kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatus pastebima, kad ta pati kraujasiurbių erkių paplitimo situacija buvo Pietų Afrikoje (N. Mulder, 2014), tačiau Irano ir Irako sienos ribose (A. M. Bahrami ir kiti, 2012), Turkijoje (O. S. Aldemir, 2007), Albanijoje (D. Xhaxhiu ir kiti, 2009), Rumunijoje (M. Romanita ir kiti, 2012) ir Irane (S. J. Shoorijeh ir kiti, 2007) rezultatai priešingi – didžiausias paplitimas buvo blusų.
Suskirsčius užsikrėtusius šunis pagal lytį, nebuvo pastebėta reikšmingo skirtumo, tad galima teigti, kad užsikrėtimui ektoparazitais lytis neturi įtakos. Tačiau galima išskirti užsikrėtimą niežų erkėmis Demodex canis (daugiausia užsikrėtusių patinų) bei kraujasiurbėmis erkėmis (daugiausia užsikrėtusių patinų) (1 lent.). Kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatai taip pat rodo užsikrėtimų nepriklausomybę nuo šuns lyties (O. S. Aldemir, 2007; D. Xhaxhiu ir kiti, 2009; F. D. Smith ir kiti, 2011).
Suskirsčius užsikrėtusius šunis pagal amžiaus grupes pastebėta, kad neženkliai daugiau užsikrėtusių šunų yra jaunesni nei 3 metų amžiaus, o amžiui didėjant užsikrėtimų skaičius mažėja (9 pav.). Didžiausias pasiskirstymas pastebėtas tarp užsikrėtusių niežų erkėmis D. canis (2 lent.). Pagal šiuos rezultatus galima teigti, kad D. canis niežų erkėms imliausi jaunesnio amžiaus šunys. Kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatai taip pat nerodo reikšmingos amžiaus įtakos užsikrėtimui ektoparazitais (F. D. Smith ir kiti, 2011; D. Xhaxhiu ir kiti, 2009; S. J. Shoorijeh ir kiti, 2007). Tačiau Rumunijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad didžioji dalis užsikrėtusiųjų buvo jaunesni nei 3 metų amžiaus (M. Romanita ir kiti, 2012), taip pat rodo Lietuvoje atliktų užsikrėtimo niežų erkėmis O. cynotis tyrimų rezultatai (A. Karpovaitė ir kt., 2013). Palyginus rezultatus, galima teigti, kad užsikrėtimui ektoparazitais nedidelės įtakos turi šuns amžius – imlesni jaunesnio amžiaus šunys.
30 aplinkos sąlygoms tapus palankesnėms, užsikrėtimų skaičius vėl padidėja (10 pav.). Galima teigti, kad užsikrėtimui ektoparazitais didelės įtakos turi sezonas. Apžvelgus kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatus, taip pat pastebima sezono įtaka užsikrėtimui ektoparazitais: Irano ir Irako sienos ribose atlikti tyrimai rodo, kad gausiausias ektoparazitų paplitimą vasarą, o mažiausias – žiemą (A. M . Bahrami ir kiti, 2012), Turkijoje gausiausias karštuoju metų laikotarpiu – pavasarį ir vasarą (O. S. Aldemir, 2007), taip pat šiais sezonais gausiausias ektoparazitų paplitimas nustatytas ir Irane (S. J. Shoorijeh ir kiti, 2007), Albanijoje gausiausias pavasarį ir žiemą (D. Xhaxhiu ir kiti, 2009). Ryškiausias pasiskirstymas sezoniškai pastebėtas užsikrėtimų niežų erkėmis Otodectes cynotis (daugiausia rudenį, o vasarą ir žiemą nei vieno atvejo), Demodex canis (daugiausia žiemą),
Cheyletiella yasguri (mažiausiai rudenį), kraujasiurbėmis erkėmis (daugiausia pavasarį, o žiemą nei
vieno atvejo) (3 lent.).
Buvo išskirta 50 šunų veislių, kurios suskirstytos į 4 grupes. Mažų veislių grupėje suskaičiuota 19 skirtingų veislių, vidutinių – 14 veislių, didelių – 15 veislių, labai didelių – 2 veislės. Taip pat išskirta ir mišrūnų grupė. Daugiausia ektoparazitais užsikrėtusių šunų priklausė mažų veislių grupei (11 pav.). Ryškiausias pasiskirstymas tarp užsikrėtusių niežų erkėmis O.
cynotis (daugiausia užsikrėtusių priklausė mažų veislių grupei), D. canis (daugiausia užsikrėtusių
priklausė mažų veislių grupei), C. yasguri (daugiausia priklausė mažų veislių grupei), blusomis (daugiausia priklausė mišrūnams) ir utėlėmis (daugiausia priklausė mišrūnams) (4 lent.). Tačiau griežtai vertinti priklausomybę nuo veislės nėra tikslinga, nes tirtas nevienodas veislių skaičius ir rezultatai daugiau priklausė nuo veislių populiarumo. Apžvelgiant kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatus, užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybė nuo šuns veislės pastebėta Didžiojoje Britanijoje – skalikai, toiterjerai ir darbo šunys užsikrėtę rečiau nei medžiokliniai ir gyvulininkystėje naudojami šunys (F. D. Smith ir kiti, 2011), taip pat Lietuvoje niežų erkės O.
cynotis paplitimo tyrimai rodo dažnesnį užsikrėtimą tarp mišrūnų, nei tarp grynaveislių šunų (A.
31 IŠVADOS
1. Kauno apskrityje 2013 m. sausio mėn. 1 d. – 2014 m. birželio mėn. 30 d. laikotarpyje labiausiai paplitę buvo kraujasiurbės erkės, mažiausiai – blusos ir utėlės.
2. Šunų lytis užsikrėtimui ektoparazitais neturi reikšmingos įtakos. 3. Jaunesni nei 3 metų amžiaus šunys dažniau užsikrečia ektoparazitais.
4. Nustatyta, kad daugiausiai užsikrėtimų ektoparazitais būna pavasarį, taip pat rudenį pastebimas padažnėjimas.
32 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aldemir O. S. Epidemiological study of ectoparasites in dogs from Erzurum region in Turkey, 2007.
2. Bahrami A. M., Doosti A., Asbchin S. A. Cat and Dogs Ectoparasite Infestations in Iran and Iraq Boarder Line Area, Iran. 2012.
3. Bayer Animal Health Focus on Parasitology, 2nd edition, New Orleans. 2003. 126 p. 4. Bayer Study Demodex Mites, http://www.animalhealth.bayer.com/4907.0.html
prieiga per internetą 2014 – 12 – 04.
5. Baker A. Ixodes ricinus.
http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/scientific-advances/disease/ixodes-ricinus/index.html prieiga per internetą 2014 –
12 – 05.
6. Bates P. External Parasites of Small Ruminant, London. 2012. 99 p.
7. Bristol University Ixodes persulcatus.
http://bristoltickid.blogs.ilrt.org/key-to-genera/ixodes/ixodes-persulcatus/ prieiga per internetą 2014 – 12 – 05.
8. Current Advice on Parasite Control: Ectoparasites – Otodectes Mite (Ear Mite), Salem. 2013. http://www.capcvet.org/capc-recommendations/otodectic-mite-ear-mite/
prieiga per internetą 2014 – 12 – 04.
9. Currier R. W., Walton S. F., Currie B. J. Scabies in animals and humans: history, evolutionary perspectives, and modern clinical management, New York. 2011. Volume 1230, E50-E60.
10. Eldredge D. M., L. D. Carlson, D. G. Carlson, J. M. Giffin Dog Owner‘s Home Veterinary Handbook. Fourth edition, New Jersey. 2000. 214, 129 p.
11. Elston D. M. Wat‘s Eating You? Cheyletiella mites, Pennsylvania. 2004. Volume 74, 23 p.
12. Farkas R., Gyurkovszky M., Solymosi N., Beugnet F. Prevalence of flea infestation in dogs and cats in Hungary combined with a survey of owner awareness, 2009.
13. Ihrig T. Sarcoptes scabiei, 2013.
http://animaldiversity.org/accounts/Sarcoptes_scabiei/ prieiga per internetą 2014 – 12
– 04.
14. Jeromin A. M. Cheyletiella Mites: Population on the move, 2008.
http://veterinarynews.dvm360.com/cheyletiella-mites-population-move prieiga per
33 15. Junquera P. Dermacentor ticks on Dogs, Cats and Livestock - cattle, sheep and goats.
Biology, prevention and control, 2014.
http://parasitipedia.net/index.php?option=com_content&view=article&id=2545&Item
id=2824 prieiga per internetą 2014 – 12 – 08.
16. Karpovaitė A., Špakauskas V., Petkevičius S., Daunoras G. Insektoakaricidų poveikis šunų ir kačių otodektozei, 2013.
17. Mehlhorn H., Walldorf V., Abdel-Ghaffar F., Al-Quraishy S., Al-Rasheid K. A. S., Mehlhorn J. Biting and bloodsucking lice of dogs – treatment by means of a neem seed extract, 2011.
18. Mulder M. Ixodid ticks, fleas, lice and mites infesting dogs in the Mnisi community, South Africa, 2014.
19. Roberts L. S., Janovy J. jr. Foundations of Parasitology. Eighth edition, New York. 2009. 589 p.
20. Romanita M., Poliana T., Mateescu C. Study concerning ectoparasites infection in dogs and cats in the Targoviste – Dambovita area, 2012.
21. Saeed S. Ctenocephalides felis, 2003.
http://animaldiversity.org/accounts/Ctenocephalides_felis/#22c2c44cf5c572262b30e6
d7be4a3d10 prieiga per internetą 2014 – 12 – 13.
22. Samuel W. M., Pybus M. J., Kocan A. A. Parasitic Diseases of Wild Mammals, Second edition, Iowa. 2001. 72 p.
23. Shoorijeh S. J., Ghasrodashti A. R., Tamadon A., Moghaddar N., Behzad M. A. Seasonal Frequency of Ectoparasite Infestation in Dogs from Shiraz, Southern Iran, 2007.
24. Smith F. D., Ballantyne R., Morgan E. R., Wall R. Prevalence, distribution and risk associated with tick infestation of dogs in Great Britain, 2011.
25. Xhaxhiu D, Kusi I., Rapti D., Visser M., Knaus M., Linder T., Rehbein S. Ectoparasites of dogs and cats in Albania, 2009.
26. Григоровская П. И. Клещ Dermacentor marginatus, 2013.
http://www.pesticidy.ru/pest/dermacentor_marginatus prieiga per internetą 2014 – 12
– 08.
27. Григоровская П. И. Клещ Dermacentor pictus, 2013.
http://www.pesticidy.ru/pest/dermacentor_pictus prieiga per internetą 2014 – 12 –
13).
34 29. Уркхарт Г., Эрмур Дж., Дункан Дж., Данн А. М., Дженнингс Ф. В. Ветеринарная
