VAISTŲ IMPORTO Į LIETUVĄ TYRIMAS: REGLAMENTAVIMAS, IMPORTUOJANČIOS KOMPANIJOS, ĮVEŽAMŲ VAISTŲ ĮVAIROVĖ, 1918 – 1940 M.

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

GINTAS GERVELIS

VAISTŲ IMPORTO Į LIETUVĄ TYRIMAS: REGLAMENTAVIMAS,

IMPORTUOJANČIOS KOMPANIJOS, ĮVEŽAMŲ VAISTŲ

ĮVAIROVĖ, 1918 – 1940 M.

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė Ramunė Morkūnienė

VAISTŲ IMPORTO Į LIETUVĄ TYRIMAS: REGLAMENTAVIMAS,

IMPORTUOJANČIOS KOMPANIJOS, ĮVEŽAMŲ VAISTŲ

ĮVAIROVĖ, 1918 – 1940 M.

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Darbą atliko

Vilma Gudienė Magistrantas

Data Gintas Gervelis

Data

Recenzentas

Data

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14

1.1. Pasaulio farmacijos pramonė ... 14

1.2. Lietuvos pramonė XX amžiuje ... 16

1.3. Vaistų rinka Lietuvoje ... 17

1.4. Patentuoti vaistiniai preparatai ... 20

1.5. Vaistinių preparatų reklama ... 22

2. TYRIMO METODIKA ... 25

2.1. Tyrimo planavimas ... 25

2.2. Tyrimo šaltiniai ... 25

2.3. Tyrimo metodai, duomenų analizės metodai ... 27

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 28

3.1. Vaistinių preparatų importo reglamentavimas ... 28

3.1.1.Vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės, 1927 m. ... 28

3.1.2.1927 m. patentuoto preprato „Paracodin“ importas. Atvejo analizė ... 29

3.1.3.1928 m. vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės ... 31

3.1.4.1932 m. vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės ... 34

3.1.5.1933 m. patentuoto preprato „Evipan – Natrium“ importas. Atvejo analizė ... 36

3.2. Vaistų importuotojai ... 40

3.2.1.Į Lietuvą vaistus įvežusios kompanijos ... 40

3.2.2.Importuojančių vaistus kompanijų prekybos Lietuvoje palyginimas ... 42

3.3. Importuojamų vaistų įvairovė... 44

4. IŠVADOS ... 50

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 52

SANTRAUKA

G. Gervelio magistro baigiamasis darbas „Vaistų importo į Lietuvą tyrimas: reglamentavimas, importuojančios kompanijos, įvežamų vaistų įvairovė, 1918 – 1940 m.“/ Mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir Socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.

Darbo tikslas: įvertinti vaistų importo į Lietuvą reglamentavimą, importuojančias kompanijas bei įvežamų vaistų įvairovę, 1918 – 1940 m.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti vaistinių preparatų importo reglamentavimą.

2. Nustatyti, kokios užsienio vaistų gamybos įmonės įvežė vaistus į Lietuvą ir įvertinti importuotojų veiklos apimtis.

3. Išanalizuoti importuojamų vaistinių preparatų įvairovę.

Tyrimo metodika: šiame darbe buvo taikomas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji analizė. Buvo atliekama istorinių šaltinių analizė. Gauti duomenys buvo lyginami, vertinami, interpretuojami. Taikant istorinį tyrimo metodą, buvo lyginamas vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklių turinys, įvertinta, kaip tiriamuoju laikotarpiu kito reglamentavimas. Taikant lyginamosios analizės metodą, buvo įvertinta koreliacija tarp skirtingų šalių, skirtingų kompanijų įvežamų preparatų skaičiaus, nustatytos kompanijos, aktyviausiai veikusios Lietuvos vaistų rinkoje. Taikant istorinį tyrimo metodą, buvo išanalizuota importuojamų vaistinių preparatų įvairovė. Duomenų apdorojimui buvo naudota Microsoft Excel kompiuterinė programa.

SUMMARY

Gervelis G. Import of Medicines into Lithuania: Regulation, Importing Companies, Diversity of Conveyed Medicines in 1918 – 1940. Master’s Thesis/ Scientific Supervisor Doc. dr. Vilma Gudienė; Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy, Faculty of Pharmacy, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas.

Aim. To evaluate the regulation of import of medicines into Lithuania, importing companies and diversity of conveyed medicines in 1918 – 1940.

Objectives:

1. To evaluate the regulation of import of medicinal preparations.

2. To identify foreign pharmaceutical companies which conveyed medicines into Lithuania and to evaluate the activity volume of importers.

3. To analyze diversity of imported medicinal preparations.

Research methodology. A historical research method and comparative analysis were used for the research. An analysis of historical sources was carried out. The acquired data were compared, evaluated and interpreted. The contents of rules for conveyance of medical preparations into Lithuania were compared using the historical research method, the change in the regulation during the period considered was evaluated. The correlation between the number of preparations imported by different countries, different companies and the companies which were most active in the Lithuanian pharmaceutical market were identified using the comparative analysis method. The historical research method was used to evaluate diversity of imported medicinal preparations. The Microsoft Excel computer program was used for data processing.

PADĖKA

SANTRUMPOS

LMFIM – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus. SD – Sveikatos departamentas.

CNS – Centrinė nervų sistema. Pav. – Paveikslas

m. - metai a. – amžius kt. – kiti

SĄVOKOS

Dozuoti vaistai – tai tokie vaistai, kurie yra perdirbti iš natūralios į receptinę formą, pavyzdžiui, į tabletes, oblates, kapsules, tirpinius ampulėse ir bonkutėse, žirnelius, žvakutes ir kitas formas.

Farmacijos skyrius – tai 1918 m. įkurtas Sveikatos departamento struktūrinis padalinys.

Galeno preparatai – tai vaistiniai preparatai, kurie buvo žinomi nuo antikos laikų. Pavadinti senovės graikų filosofo, gydytojo Klaudijaus Galeno vardu. Dažniausios vaistų formos – tepalai, tinktūros, ekstraktai.

Importuotojas – teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą juridinis ar fizinis asmuo, kuris įveža gaminius į kitą šalį.

Rigidiškumas (lot. rigidus – sustingęs) - raumenų stingimo būsena, kurią sukelia centrinės ir periferinės nervų sistemos pokyčiai.

ĮVADAS

Modernioji pasaulio farmacijos pramonė gimė XIX a. viduryje, kuomet buvo atrastas sintetinių dažų ir organinių medžiagų vaistinis poveikis bei tuomet, kai vaistinės pradėjo pramoninę vaistų gamybą. [28, 35]

Lietuvoje farmacijos pramonė pradėjo sparčiau vystytis po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. 1918 – 1940 m. Lietuvos farmacijos pramonės vaistų rinka siekė nuo 8 iki 10 mln. litų. [7] XIX a. pabaigoje 70 – 75 proc. vaistinės pajamų sudarė pagal receptus pagamintų vaistų pardavimai. 1928 m. pajamų dalis už vaistus, pagamintus pagal receptus sumažėjo iki 40 proc. ir padidėjo Lietuvos ir užsienio vaistų gamybos įmonių patentinių vaistų pardavimai. Tam tikra dalis patentinių vaistinių preparatų Lietuvoje buvo gaminama vaistinėse, chemijos – farmacijos laboratorijose, tokiose kaip „GerMaPo“, „Sanitas“, „Pharmakon“, „Galen“ ir kt. Likusi patentinių preparatų dalis buvo importuojama iš užsienio. Tarpukariu daugiausiai vaistinių preparatų buvo importuota iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Farmacijos produkciją į Lietuvą įvežė tokios kompanijos kaip Bayer, Merck, Knoll, Hoffmann La – Roche ir kt. [2, 7, 8] Vaistinių preparatų įvežimas į Lietuvą buvo reglamentuojamas taisyklėmis. 1927 m. buvo priimtos vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės, 1928 m. buvo paskelbtos bendros vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės, o 1932 m. buvo priimtos patikslintos vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės. [41, 42, 43] Tarpukario Lietuvoje vaistų gamintojai daug dėmesio skyrė vaistinių preparatų reklamai. „Farmacijos žinios“ buvo pagrindinis to meto farmacijos laikraštis. Jame buvo publikuojama anksčiau minėtų kompanijų Bayer, Merck, Knoll, Hoffmann – La Roche ir kt. reklama. [7, 24]

Atliekant tyrimą buvo taikytas istorinis tyrimo metodas, analizuojami, lyginami, interpretuojami istoriniai šaltiniai. Bibliografija, atskleidžianti vaistų importo į Lietuvą raidą, yra negausi. Tyrimo duomenys atskleidžia, kokios tuo metu buvo vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės, kaip šios taisyklės tiriamuoju laikotarpiu keitėsi, kokios užsienio kompanijos įvežė vaistus į Lietuvą bei kokia buvo importuojamų preparatų įvairovė.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti vaistų importo į Lietuvą reglamentavimą, importuojančias kompanijas bei įvežamų vaistų įvairovę, 1918 – 1940 m.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti vaistinių preparatų importo reglamentavimą.

2. Nustatyti, kokios užsienio vaistų gamybos įmonės įvežė vaistus į Lietuvą ir įvertinti importuotojų veiklos apimtis.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pasaulio farmacijos pramonė

Modernioji farmacijos pramonė gimė XIX amžiaus viduryje kartu su sintetinių dažų pramonės pasirodymu Vokietijoje ir Šveicarijoje. Apie 1880 m. buvo atrastas sintetinių dažų ir organinių medžiagų vaistinis poveikis. Taigi Vokietijos ir Šveicarijos kompanijos, tokios kaip Ciba, Sandoz, Bayer, Hoechst buvo pirmosios įmonės, kurios pritaikė žinias apie organines medžiagas ir dažus vaistų gamyboje XIX a. antroje pusėje. [28] Svarbu pažymėti, kad Šveicarijos kompanijos Ciba ir Sandoz 1996 m. susijungė į koncerną NOVARTIS, kuri šiuo metu yra viena iš didžiausių farmacijos kompanijų pasaulyje. Šveicarijos kompanijos Ciba ir Sandoz tarpukariu eksportavo vaistinius preparatus ir į Lietuvą. [45] JAV ir Didžiojoje Britanijoje masinė vaistinių preparatų gamyba taip pat prasidėjo XIX a. antroje pusėje, kuomet gimė pirmosios specializuotos farmacijos produktus gaminančios kompanijos, tokios kaip Wyeth, Eli Lilly, Pfizer, Warner – Lambert, Burroughs – Wellcome. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos kompanijos buvo farmacijos pramonės lyderės. Šių įmonių pagaminti vaistai sudarė apie 80 proc. viso pasaulio farmacijos produkcijos. [28] Vokietijos kompanijos buvo sėkmingos, nes jos investuodavo savo pelną į naujų produktų kūrimą, taigi jos daugiausiai dėmesio skyrė naujų produktų vystymui ir technologinėms inovacijoms. 1913 m. Vokietijos kompanijos „Merck“ pajamos sudarė 26.2 mln. markių, „Bayer“ – 21.4 mln. markių, Hoechst – 12.9 mln. markių. Tuo tarpu Vokietijos įmonių konkurentės Šveicarijos kompanijos Hoffmann La – Roche 1914 m. pajamos sudarė 15.3 mln. markių, o kompanijos Ciba 1911 – 1912 m. pajamos sudarė 3 mln. markių. Didžiosios Britanijos kompanijos Allen & Hanbury 1914 m. pardavimai sudarė 10.4 mln. markių pajamų, įmonės Burroughs Wellcome – 9.3 mln. markių, o May & Baker – 6.2 mln. markių pajamų. Taigi remiantis šiais duomenimis Vokietijos kompanijos buvo neabejotinos lyderės. Literatūroje nurodoma, kad Vokietijos kompanijos visada buvo orientuotos į eksportą, apie 40 proc. produkcijos parduota vidaus rinkoje. [29]

bendrove. Ji turėjo savo filialus visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Iki 1913 m. daugiau kaip 80 proc. pajamų buvo uždirbta iš eksporto. Tačiau per Pirmajį pasaulinį karą ji prarado daug užsienio turto ir eksporto rinkų. 1919 m. pardavimai sudarė tik du trečdalius 1913 metų pardavimų. 1925 m. Bayer prezidentas Carl Duisberg paskatino visų didžiausių Vokietijos chemijos kompanijų tokių kaip Bayer, BASF, Agfa, Hoechst, susijungimą, o šios naujos kompanijos pavadinimas buvo I. G. Farbenindustrie. [30]

Pasaulio farmacijos pramonės vystymąsi paskatino ir tai, kad XIX a. viduryje vaistinės pradėjo pramoninę vaistų gamybą, pavyzdžiui, morfino, chinino, strichnino. [31] Alkaloidų atradimas buvo vienas iš veiksnių, kuris paskatino farmacijos pramonės vystymąsi. Juos 1804 metais atrado

Friedrich Wilhelm Adam Sertürner. [32] Alkaloidai – tai cikliniai organiniai junginiai, turintys azoto

atomą, pavyzdžiui, opioidinis analgetikas morfinas. Būtent Sertürner ir buvo pirmasis mokslininkas,

kuriam sėkmingai pavyko išskirti morfino kristalus iš opijaus. [33]

Viena iš pirmųjų kompanijų, kuri pradėjo pramoninę alkaloidų gamybą buvo „Merck“. Šios

įmonės produkcija buvo viena iš populiariausių tarpukario Lietuvoje. 1668 m. Friedrich Jacob Merck įsigijo „Angel“ vaistinę Darmstadt mieste, Vokietijoje. [34] 1816 m. šios vaistinės valdymą perėmė Emanuel Merck. Jis daugiausiai dėmesio skyrė tyrinėdamas junginius, esančius natūraliose augalinėse žaliavose, o labiausiai susižavėjimą jam kėlė būtent alkaloidai. 1827 m. pasitelkus sukauptas žinias jam pavyko pagaminti įvairių rūšių išgrynintus alkaloidus. 1826 m. Emanuel Merck atliktų morfino ir opijaus tyrimų rezultatai buvo publikuoti žurnale „Magazin für Pharmacie” („Farmacijos žurnalas“). Tai buvo etapas, kuris reprezentavo vaistinės virsmą į mokslinius tyrimus atliekančią pramoninę kompaniją. [35]

1.2. Lietuvos pramonė XX amžiuje

Nuo pramonės išsivystymo lygio priklauso šalies ekonomika, gyventojų užimtumas ir socialinė gerovė. Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, šalies ekonominė, politinė ir socialinė padėtis buvo labai sunki, sveikatos priežiūra buvo nepakankamai išvystyta, siautė epidemijos, trūko gydytojų, ligoninių, vaistinių ir vaistų. [1, 2]

1.3. Vaistų rinka Lietuvoje

tik vaistų sandėliai su vaistinėmis, bet ir vaistinės tarp savęs, prieidami dažnai iki nešvarios konkurencijos, baudžiamos įstatymais.“ [12]

1921 - 1922 m. Lietuvoje buvo įsteigtos pirmosios gamybinės farmacijos laboratorijos. Lietuvos pramonės raidą 1918 – 1940 metais apžvelgė Regina Stonkutė – Žukienė knygoje „Lietuvos farmacija XX amžiuje“. Tarpukario Lietuvoje vaistus gamino tokios chemijos – farmacijos laboratorijos kaip „Vaistija“, „Sanitas“, „Pharmakon“, „GerMaPo“ ir kt. Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąraše, oficialiame Sveikatos departamento leidinyje nurodoma, kad Lietuvoje 1938 metais veikė 9 chemijos – farmacijos laboratorijos. 1921 m. buvo įsteigta bendrovė „Vaistija“, kuri savo laboratorijoje gamino kosmetiką, patentuotus bei Galeno preparatus. 1922 m. Kaune buvo įsteigta cheminė laboratorija „Sanitas“ (1 pav.). 1922 m. gegužės 5 d. Sveikatos departamentas (SD) leido šios įmonės laboratorijoje pradėti gaminti šešių medicininių spiritų, 68 pavadinimų tinktūrų, dviejų linimentų, anyžių lašų ir Fovlerio tirpalo gamybą. Fovlerio tirpalas – tai tirpalas, kuris turi 1 proc. kalio arsenito. Iš pradžių jis buvo skiriamas kaip tonizuojanti priemonė, o nuo 1845 m. – leukemijos gydymui. Remiantis archyvo fonduose esančiais duomenimis žinoma, kad „Sanito“ farmacinis laboratorijos skyrius užėmė 4 kambarius ir rūsį, o vaistams gaminti turėjo tik primityviausias priemones: bakus, balionus, piltuvus. Laboratorija plėtėsi, o 1923 m. joje dirbo jau 12 darbuotojų. Farmacijos skyrius gamino Galeno preparatus, patentuotus vaistus, o parfumerijos skyrius gamino odekolonus, kvepalus, tualetinį muilą, pudrą, įvairius kremus. „Sanitas“ gamino daugiau kaip 100 įvairių preparatų ampulių, tablečių, granulių, žvakučių, miltelių, druskų. 1938 m. spalio 3 d. registracijos lape rašoma, kad metinė laboratorijos apyvarta buvo 666 900 litų. [2]

1 pav. Bendrovės „Sanitas“ reklama, publikuota „Farmacijos žiniose“ 1931 m., Nr. 2, p. 29.

pavadinimų vaistų medicinai ir veterinarijai. 1940 m. sausio 9 d. metinė šios laboratorijos apyvarta buvo 155 568 litai. 1926 m. Klaipėdoje pradėjo veikti laboratorija „Pharmakon“. Ši laboratorija gamino Galeno preparatus, tabletes, hematogeną, preparatą deguonies vonioms. 1926 m. gruodžio 4 d. Gerdvilio, Malėlos ir Podliaskio bendrovė „GerMaPo“ nusipirko AB „Vaistija“ vaistų sandėlį ir laboratoriją. „Vaistija“ bankrutavo ir prarado 70 proc. savo pagrindinio kapitalo. „GerMaPo“ vertėsi vaistų ir vaistinės reikmenų didmenine prekyba. 1934 m. šios įmonės išleistame kataloge nurodoma, kad laboratorija gamino 29 preparatus ampulėmis, 33 tabletėmis, 22 pavadinimų skystus vaistus, 7 vaistingąsias arbatas, 12 pavadinimų fasuotas druskas, granules, miltelius, kapsules. Taip pat gamino grynų cheminių preparatų tabletes, ampules veterinarijai, insekticidus, impregnuotą ir sterilią tvarstomąją medžiagą, parfumerijos ir kosmetikos gaminius. Laboratorija „GerMaPo“ buvo geriausiai įrengta ir moderniausia Lietuvos chemijos – farmacijos įmonė. [2] Tauras Mekas straipsnyje „Ger Ma Po – lietuviškos vaistininkystės Titanikas“ rašė, kad „Vaistijos“ įsigijimas tapo lūžiu tarpukario Lietuvos farmacijos pramonės istorijoje. Autorius rašė, kad įmonėje buvo gaminama daugiau nei 150 „specialitetų“, organinių preparatų gamybą organizavo iš Prancūzijos pakvietas inžinierius – chemikas – biologas G. Pichon. Metinė Laboratorijos apyvarta pasiekė 3 mln. litų. 1934 m. buvo pastatyta nauja dviejų aukštų laboratorija, kuri buvo aprūpinta naujausia įranga. [13]

Vilma Gudienė knygoje „Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai. XIX a. - XX a. pirmoji pusė“ rašė, kad importuojamų patentinių vaistų pardavimai Lietuvoje viršijo vietinės produkcijos pardavimus. 1937 m. Lietuvos vaistų importas sudarė 1.6 mln. Lt., o 1939 m. ši dalis sudarė jau 2.23 mln. Lt. [8] Milda Kavaliauskaitė savo magistro darbe „Lietuvoje gamintų ir užsienyje patentuotų bei vaistinėse pagamintų vaistų sudėties lyginamoji analizė, 1925 – 1940 m.“ nustatė, kad užsienyje patentuotų vaistų sudėtis ir formos buvo įvairesnės ir modernesnės nei Lietuvoje gamintų patentuotų preparatų. Užsienio kompanijos turėjo gilesnes pramoninės vaistų gamybos tradicijas, jų veikla buvo kaip pavyzdys jaunai Lietuvos farmacijos pramonei. [14]

gaminiais. Daugel preparatų dėl stokos įrengimo ar žaliavos mes priversti įsileisti, bet beveik pusę įvežamų preparatų galime pagaminti vietoje. Laboratorija „Vaistija“ kiek galėdama stengiasi patentikos įvežimui užkirsti kelią.“ [16] Taigi tai rodo, kad Lietuvos vaistų gamintojai norėjo išstumti iš rinkos užsienio gamintojus, tačiau Lietuvos pramonė dar nebuvo pakankamai išvystyta, kad sugebėtų aprūpinti šalies gyventojus visais reikalingais preparatais, taigi dalį vaistų vis tik teko importuoti iš užsienio. Buvo įvežama gryni cheminiai junginiai bei patentuoti preparatai. 1937 m. į Lietuvą buvo įvežta farmacijos produktų už 1 609.9 tūkst. litų, 1938 m. – už 1 876.1 tūkst. litų, 1939 m. – už 2 225.9 tūkst. litų. Taip pat Reginos Stonkutės – Žukienės duomenimis, iš Lietuvos 1937 m. buvo išvežta farmacijos produktų už 34.2 tūkst. litų, 1938 m. – už 150 tūkst. litų, 1939 m. – už 237.4 tūkst. litų. Pagal šiame darbe pateiktus duomenis sudaryta diagrama atskleidžia, kad 1937 – 1939 m. vaistinių preparatų importas sudarė daug didesnę dalį nei eksportas (2 pav.). [2]

2 pav. Vaistų importo eksporto balansas, 1937 – 1939 m.

1.4. Patentuoti vaistiniai preparatai

Patentas – tai laikina išskirtinumo teisė, kuria išradėjas tam tikrą laikotarpį apsaugo savo išradimą ir pajamas, kurias gauna už sukurtą naujovę. [17] Pasaulyje patentuoti vaistai tapo itin populiarūs XVIII – XIX a., jie buvo pardavinėjami su išgalvotais „spalvingais“ pavadinimais ir dar „spalvingesniais“ vaistų aprašymais. [18]

0 500000 1000000 1500000 2000000 2500000

1937 m. 1938 m. 1939 m.

Vienas iš populiariausių ir plačiai visame pasaulyje žinomų patentuotų vaistų yra aspirinas, kurį tarpukariu kompanija „Bayer“ eksportavo į Lietuvą. Šį vaistą 1897 m. sukūrė chemikas Felix Hoffmann, kuris dirbo minėtoje Vokietijos kompanijoje. Jis norėjo padėti reumatu sergančiam tėvui, taigi jam buvo svarbu atrasti būdą, kaip sumažinti natrio salicilato sukeliamas nepageidaujamas reakcijas. Taigi padedant jo kolegai Arthur Eichengrün, jam pavyko išsiaiškinti, kad pridedant acetilo grupę prie salicilo rūgšties, sumažėja nepageidaujamos reakcijos. 1897 m. rugpjūčio 10 d. buvo pristatytas pirmasis išgrynintas acetilsalicilo rūgšties mėginys. 1899 m. Bayer šiam vaistui suteikė firminį pavadinimą „Aspirin“ ir pradėjo jo prekybą (3 pav.). [19, 20]

3 pav. „Bayer“ kompanijos žinomiausias preparatas Aspirinas

„Bayer“ išrado pirmąjį antipiretinį vaistą. Ši įmonė iš pradžių gamino sintetinius dažus, o vėliau pradėjo gaminti sintetinius vaistus. Kompanijos tyrėjai atrado dažų atliekose esančius aromatinius junginius, tokius kaip naftalenas, benzenas, anilinas, fenolis, kurie buvo pradėti naudoti vaistų gamyboje. Naftalenas buvo naudojamas kaip žarnyno antiseptikas. Taigi gydytojai Vokietijoje esančioje klinikoje vienam pacientui skyrė šį vaistą pašalinti žarnyne esančius kirminus. Taip nutiko, kad pacientas dar ir karščiavo. Gydytojų nuostabai žarnyno kirminai nebuvo pašalinti, tačiau karščiavimas dingo. Atlikus tolimesnius tyrimus paaiškėjo, kad per klaidą pacientui buvo skirtas kitas anglies dervos darinys – acetanilidas. Taigi Bayer pradėjo pirmojo sintetinio antipiretinio vaisto prekybą. Jam buvo suteiktas firminis pavadinimas „Antifebrin“. Šis atradimas paskatino kompaniją Bayer toliau tęsti dažų atliekuose esančių chemikalų paieškas, kuriuos būtų galima panaudoti kaip vaistus. 1887 m. kompanijai pavyko sukurti Fenacetiną, kuris buvo sėkmingesnis nei acetanilidas. Jis buvo gautas iš p – nitrofenolio, pasižymėjo analgetinėmis ir antipiretinėmis savybės. [21]

prašymą patenkino, taip pat paskyrė asistentą, medicinos studentą Charles Best ir dešimt šunų bandymams. Tyrimai prasidėjo 1921 m. gegužės 17 d. Vėliau prie tyrėjų grupės prisidėjo biochemikas J. B. Collip, kurio užduotis buvo išgryninti insuliną tiek, kad jis būtų tinkamas bandymams su žmonėmis. 1922 m. buvo skirta pirmoji insulino injekcija 14 metų berniukui, kuris sirgo cukriniu diabetu. Šis bandymas buvo sėkmingas. 1923 m. Frederick Banting, John Macleod ir Charles Best buvo apdovanoti Nobelio premija. Pirmoji kompanija, kuri pradėjo insulino ekstrakto gamybą, buvo Eli Lilly. [22] Įdomu pažymėti, kad tarpukariu insulinas buvo įvežtas ir į Lietuvą. Remiantis 1932 m. ir 1939 m. leistų iš užsienio įvežti į Lietuvą patentuotų ir dozuotų vaistų sąrašais, šį preparatą įvežė Danijos kompanija „Novo“ bei Vokietijos kompanijos I.G. Farbenindustrie ir Schering – Kahlbaum. [39, 40]

Patentuotų vaistų gamintojai taikė įvairias marketingo priemones. Viena efektyviausių buvo reklama.

1.5. Vaistinių preparatų reklama

Literatūroje minima, kad vaistinių preparatų reklama prasidėjo XIX a., kai prekeviai – keliautojai pardavinėjo patentuotus vaistus tiesiogiai vartotojams. Spausdinta reklama buvo nereglamentuojama, o laikraščių skelbimuose patentuoti vaistai buvo hiperbolizuojami, žadėjo išgydyti viską, nuo spuogų iki vėžio. Taip pat šie pardavėjai stengėsi sukurti požiūrį, kad sveikatos priežiūros specialistų reputacija yra abejotina, o šie vaistai gali būti naudojami kaip medicinos pagalbos pakaitalas. [23]

Boehringer & Soehne G., Ciba, Schering, Riedel, Hoechst ir kt. „Bayer“ neabejotinai užėmė lyderės poziciją. [24] Daugiausia šios kompanijos skelbimų buvo publikuojama periodiniame leidinyje „Medicina“, o pati pirmoji pasirodė 1929 m. Pirmoji Bayer reklama periodiname leidinyje „Farmacijos žinios“ pasirodė 1936 m. Per trijų metų laikotarpį (nuo 1936 iki 1939 m.) žurnale pasirodė 10 skirtingų Bayer skelbimų (4 pav.). [7] Svarbu pažymėti, kad 1938 m. „Farmacijos žiniose“ Nr. 4 p. 26 buvo publikuotas straipsnis „Bayer‘io jubiliejaus metai“, kuriame buvo minimas kompanijos „Bayer“ 50 metų jubiliejus. Šiame straipsnyje buvo rašoma, kad nuo Bayer kompanijos įsikūrimo, jos pasiekimai įgijo viso pasaulio pripažinimą ir pasitikėjimą, o 1938 m. „Farmacijos žiniose“ Nr. 10 p. 1 buvo publikuota reklama, kurioje buvo rašoma, kad „Bayer farmacijos chemikalai yra ypatingai geri ir švarūs“ (4 pav.). [25, 26]

4 pav. „Bayer“ reklama. Farmacijos žinios, 1938 m.

1934 m. „Farmacijos žiniose“ apie patentuotus preparatus, straipsnyje „pseudopatentika“ buvo rašoma, kad „patentikos“ klausimas tuo metu buvo vienas iš opiausių ir aktualiausių. Provizorius J. Žemaitis rašė, kad „Tie taip vadinami „patentuoti vaistai“ tų žmonijos geradarių „išradėjų“ platinami kaip gydytojų, taip ir plačios liaudies tarpe per visokiausias reklamas laikraščiuose ir atskiromis brošiūromis bei lapeliais su plačiu aprašymu jų „stebuklingo veikimo“ nuo tokių ar kitokių ligų, be jokios cenzūros iš Sveikatos departamento pusės. Reikia pradėti kovą su pseudopatentika, kurių „cūdaunas veikimas“ glūdi ne juose, bet vien tik reklamose, ir kurių tikslas ne visuomenės sveikata, bet biznierių kišenė“. [27]

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo planavimas

1. Analizuota bibliografija ir istoriografija.

2. Įvertinta, kokie šaltiniai tinkami tyrimui. Pasirinktos šios šaltinių grupės: I. įstatymai ir nutarimai, skelbti Vyriausybės žiniose, II. profesinė periodinė spauda, III. Patentinių vaistų registravimo bylos.

3. Šaltiniuose analizuota informacija, atsakanti į iškeltus uždavinius.

2.2. Tyrimo šaltiniai

1. Vyriausybės žinios. 2. Profesinė spauda.

3. Patentinių vaistų registracijos žurnalai.

įrašyti neišvardinti galiojančiose Lietuvoje farmakopėjose Galeno preparatai, sudėtiniai ir dozuoti vaistai bei maisto produktai su vaistinėmis medžiagomis. Šio sąrašo pabaigoje pažymėta, kad anksčiau minėtas 1927 m. paskelbtas patentuotų ir dozuotų vaistų sąrašas yra panaikinamas. Šis sąrašas buvo išspausdintas 1935 m. „vaistų taksoje“. Taip pat šio darbo tyrime panaudotas ir 1939 m. „vaistų taksoje“ paskelbtas leistų įvežti į Lietuvą vaistinių preparatų sąrašas (6 pav.). Remiantis 1927 m., 1932 m. ir 1939 m. paskelbtais sąrašais buvo nustatytos vaistinius preparatus į Lietuvą įvežusios kompanijos, leidžiamų įvežti preparatų skaičius, kiek kiekviena kompanija tiriamuoju laikotarpiu įvežė į Lietuvą skirtingų vaistinių preparatų.

5 pav. Patentuotų ir dozuotų vaistų, leistų ir uždraustų įvežti į Lietuvą, sąrašai, 1927 m. Dokumentas iš LMFIM fondo.

6 pav. 1935 m. ir 1939 m. Vaistų taksa. Jose pateikti vaistinių medžiagų kainynai ir 1932 m. bei 1939 m. patvirtinti patentuotų ir dozuotų vaistų, leistų ir uždraustų įvežti į Lietuvą, sąrašai.

Dokumentai iš LMFIM fondo.

Leistų įvežti į Lietuvą vaistinių preparatų įvairovė buvo analizuojama remiantis Mildos Kavaliauskaitės užsienio gamintojų patentuotų vaistų sudėties sisteminta medžiaga, 1925 – 1940 m. Taip pat vaistų įvairovė buvo nustatinėjama remiantis to meto periodiniame leidinyje „Farmacijos žinios“ paskelbtu leistų iš užsienio įvežti patentuotų vaistų sąrašu, 1927 m. Nr. 1 p. 17 – 20 m. ir 1932 m. Nr. 6 p. 23 – 28. Nr. 8 p. 27; Nr. 11 – 12 p. 37 – 39.

2.3. Tyrimo metodai, duomenų analizės metodai

Rašant darbą buvo taikytas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji analizė. Buvo atliekama istorinių šaltinių analizė. Gauti duomenys buvo lyginami, vertinami, interpretuojami.

Taikant istorinį tyrimo metodą, buvo lyginamas vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklių turinys, įvertinta, kaip tiriamuoju laikotarpiu kito reglamentavimas.

Nustačius, kokios kompanijos tiriamuoju laikotarpiu įvežė vaistus į Lietuvą, buvo sudaryta lentelė, kuri padėjo, taikant lyginamosios analizės metodą, įvertinti koreliaciją tarp skirtingų šalių, skirtingų kompanijų įvežamų preparatų skaičiaus, nustatyti kompanijas, aktyviausiai veikusias Lietuvos vaistų rinkoje.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Vaistinių preparatų importo reglamentavimas

3.1.1. Vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės, 1927 m.

1927 m. periodiniame leidinyje paskelbtose naujose vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklėse buvo rašoma, kad į Lietuvą įvežti patentuotus vaistus ir nepatentuotus dozuotus vaistus be Sveikatos departamento leidimo yra draudžiama. [41]

7 pav. Leidimo įvežti į Lietuvą vaistinius preparatus reglamentavimas, 1927 m.

1927 m. leistų ir uždraustų įvežti iš užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų sąrašą sudarinėjo ir koregavo Sveikatos departamentas. Jei gamintojas nevykdydavo įvežimo taisyklių, jei sudėtis neatitikdavo skelbiamos sudėties, jei atsakingos institucijos už sanitariją, veterinarinių vaistų kokybę nustatydavo, kad vaistas gali būti kenksmingas visuomenės sveikatai, Sveikatos departamentas turėjo teisę leidimą įvežti vaistus anuliuoti. Teisę nustatyti kenksmingus vaistus turėjo ir policija. Tikėtina, kad jei įvykdavo apsinuodijimo atvejis, policija turėjo teisę atkreipti į tai dėmesį ir apie šį įvykį pranešti Sveikatos departamentui. Taip pat buvo draudžiama įvežti greitai gendančius vaistus bei tokius vaistus, kurie nebuvo leidžiami pardavinėti toje valstybėje, iš kurios buvo norima įvežti. 1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad į Lietuvą buvo draudžiama įvežti tokius patentuotus ir dozuotus vaistus, kurių sudėtis buvo tokia pati, kaip ir Lietuvoje gaminamų vaistų. [41]

Svarbu paminėti, kad gavę kiekvieną kartą Sveikatos departamento leidimą, ligoninės galėjo įsivežti bandymams tokius patentuotus vaistus, kurie nebuvo registruoti Lietuvoje, išskyrus visus anksčiau minėtus neleidžiamus įvežti į Lietuvą vaistus. [41]

3.1.2. 1927 m. patentuoto preprato „Paracodin“ importas. Atvejo analizė

tiriamieji dokumentai buvo patvirtinti Sveikatos departamento ir Farmacijos skyriaus vadovų parašais. Prie prašymo buvo pridėtas vaisto receptas ir gaminimo būdas bei du originalūs vaisto įpakavimai. Svarbu paminėti, kad 1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad prie prašymo gamintojas ar importuotojas turi pridėti tris originalius vaisto įpakavimus. Taigi remiantis šiais tiriamaisiais dokumentais importuotojas ne pilnai atitiko reikalavimus, tačiau leidimas įvežti preparatą vis tiek buvo išduotas. Taigi galima daryti išvadą, kad 1927 m., norint įvežti vaistą, dideli reikalavimai keliami nebuvo. Vėliau priimtose taisyklėse šie reikalavimai buvo griežtinami. Taip pat 1927 m. prie prašymo buvo pridėti tam tikri straipsniai apie norimą įvežti preparatą, nors 1927 m. taisyklėse šis reikalavimas nurodytas nebuvo. Prie leidimo įvežti vaistą buvo rašoma, jog „žyminis mokestis apmokėtas“. Tikėtina, kad tai reiškia, jog gamintojas ar importuotojas apmokėjo nustatytą mokestį vaistams tikrinti, kuris buvo nurodytas 1927 m. taisyklėse. Tikslus mokestis šioje preparato byloje nurodytas nebuvo. Pagal 1927 m. taisykles, galutinį sprendimą dėl vaisto įvežimo į Lietuvą priimdavo Medicinos taryba, tačiau tiriamojoje byloje nebuvo nurodyti šios institucijos patvirtinantys dokumentai. [44]

9 pav. Sveikatos departamento išduotas leidimas įvežti įmonės „Knoll“ patentuotą preparatą „Paracodin“. Dokumentas iš LMFIM fondo.

1927 m. prašymus įvežti vaistinius preparatus į Lietuvą priimdavo ir leidimus išduodavo Sveikatos departamentas, tačiau galutinį sprendimą, ar vaistą galima įvežti, priimdavo Medicinos taryba. Remiantis anksčiau pateiktais šaltiniais, visas importo procesas trukdavo apie 5 mėnesius. Kokybinius, efektyvumu ir saugumo tyrimus atlikdavo gydytojai. Tikėtina, kad jie tai galėjo padaryti tik empiriniu būdu, tad abejotina, ar rezultatai būdavo patikimi ir tikslūs. Vėliau šie kokybės reikalavimai griežtėjo.

3.1.3. 1928 m. vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės

perduodamas patentuotų ir dozuotų vaistų įvežimo prašymą svarstyti Medicinos tarybai, turėjo prašyti Kauno miesto medicinos ir veterinarijos organizacijų komisijos pateikti nuomonę apie norimus įvežti preparatus, tačiau nebereikėjo pateikti ligoninių ar klinikų vadovų patvirtinančių dokumentų apie išbandytus vaistus, kuriuos reikėjo pateikti 1927 m. Taigi vaistų tikrinimo atžvilgiu reikalavimai šiek tiek pasikeitė. Ši komisija ir pati galėjo siūlyti Sveikatos departamentui leisti įvežti tam tikrus patentuotus ir dozuotus vaistus (10 pav.). [42]

10 pav. Leidimo įvežti į Lietuvą vaistinius preparatus reglamentavimas, 1928 m.

Ankstesnėse, 1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad į Lietuvą galima įvežti patentuotus ir nepatentuotus dozuotus vaistus, o šiose, 1928 m. taisyklėse rašoma, kad į Lietuvą buvo galima įvežti ne tik patentuotus ir nepatentuotus dozuotus vaistus, bet ir visus cheminius junginius, nors jie turėtų ne cheminį, bet empirinį pavadinimą, taip pat buvo galima įvežti skiepus, serumus bei vakcinas. Ant kiekvienos preparato bonkutės, ampulės ar įpakavimo turėjo būti nurodytas gamintojas, pagaminimo data bei galiojimo laikas, iki kurio skiepai, serumai ir vakcinos veikia. Taip pat buvo galima įvežti visus natūralius mineralinius vandenis, galeno preparatus, homeopatinius vaistus, higienos preparatus, kosmetikos preparatus, parfumerijos preparatus, maisto produktus, kurie turi vaistų pobūdį, pažymėti leistų įvežti sąraše. Kaip ir 1927 m. paskelbtose taisyklėse, šiose, 1928 m. taisyklėse, į Lietuvą nebuvo galima įvežti tokius preparatus, kurie greitai genda, jeigu sudėtis neatitinka skelbiamos sudėties, jeigu jie nėra leisti gaminti ir pardavinėti toje valstybėje, iš kurios buvo norima įvežti bei tokius preparatus, kurie galėjo būti kenksmingi sveikatai. Šiose, 1928 m. taisyklėse, nebebuvo draudimo įvežti analogiškos gamintojams sudėties vaistus, kuris buvo reglamentuojamas 1927 m. [42]

asmenys galėjo įsivežti vaistus, kurie nebuvo oficiliame sąraše, tačiau jais prekiauti negalėjo. Kiekvieną kartą buvo privaloma apie tai pranešti Sveikatos departamentui. Gydytojai galėjo ekspermentuoti, atlikinėti bandymus, jiems buvo suteikta laisvė gydyti ligonius su vaistais, kurie nebuvo registruoti, nereikėjo tų vaistų pirkti vaistinėje, o leidžiama duoti pacientui vaistus savo nuožiūra ir tikėtina tai, jog jei įvertintų jų efektyvumą, gydytojai galėjo teikti paraišką šiuos vaistus importuoti į Lietuvą. [42]

Leistų ir uždraustų vaistų sąrašus sudarydavo, papildydavo ir keisdavo Medicinos taryba, o skelbdavo Vidaus Reikalų Ministerija, susitarusi su Finansų Ministerija. [42]

Šiose taisyklėse rašoma, kad patentuoti ir dozuoti vaistai, kurie galėjo būti išduoti vaistinėse be gydytojų receptų, sąrašuose buvo žymimi viena žvaigždute, stipriai veikiantys vaistai – dviem žvaigždutėmis, o nuodai – trimis. Stipriai veikiantys vaistai ir nuodai buvo leidžiami įvežti tik toms įstaigoms ir asmenims, kurie buvo įrašyti atskirame Sveikatos departamento sąraše, kuris buvo pristatytas Finansų ministerijos Prekybos departamentui. Esant poreikiui, Sveikatos departamentas turėjo teisę tikrinti įvežamus vaistus gamintojo ar importuotojo sąskaita. Leistų įvežti iš užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų sudėtį Sveikatos departamentas skelbdavo specialiuose medicinos, farmacijos ir veterinarijos periodiniuose leidiniuose. [42]

3.1.4. 1932 m. vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės

11 pav. Leidimo įvežti į Lietuvą vaistinius preparatus reglamentavimas, 1932 m.

Šiose taisyklėse rašoma, kad galeno preparatų, sudėtinių ir dozuotų vaistų ir maisto produktų su vaistinėmis medžiagomis į Lietuvą nebuvo galima įvežti, jeigu jie buvo greitai gendantys vaistai, jeigu jų sudėtis neatitiko skelbiamos sudėties, jeigu jie buvo uždrausti gaminti Lietuvoje, jeigu jie nebuvo leidžiami gaminti ar pardavinėti toje šalyje, iš kurios buvo norima įvežti, jeigu šie preparatai buvo žalingi sveikatai. Leistų ir uždraustų įvežti vaistų sąrašus turėjo teisę sudaryti ir koreguoti Medicinos taryba, o skelbti Vidaus Reikalų Ministerija, suderinus su Finansų ministerija. [43]

Vaistų sąrašuose galeno preparatai, sudėtiniai ir dozuoti vaistai ir maisto produktai, kurių sudėtyje buvo nuodingų medžiagų, buvo žymimi trimis žvaigždutėmis, jeigu preparatai stipriai veikiantys – dviem žvaigždutėmis, nestipriai veikiantys – viena žvaigždute, kuriuos buvo galima pardavinėti tik vaistinėse. Žvaigždutėmis nebuvo žymimos tos prekės, kurias galėjo pardavinėti ne tik vaistinės, bet ir vaistų krautuvės. Pagal šias taisykles, vaistus buvo galima įvežti tik tiems chemijos – farmacijos laboratorijoms ir fabrikams, vaistų sandėliams, vaistinėms, kurie buvo įrašyti į Sveikatos departamento sąrašą, kuris buvo pateiktas Finansų ministerijos Prekybos departamentui. [43]

įvežimo kontrolės reikalavimai. Kauno, Virbalio ir Klaipėdos muitinės šias žinias turėjo perduoti kartą per mėnesį, o kitos muitinės vieną kartą per tris mėnesius. [43]

12 pav. 1932 m. „Vyriausybės žiniose“ nr. 396 paskelbtose vaistų įvežimo į Lietuvą taisykėse pateiktas žiniaraščio pavyzdys, kurį Lietuvos muitinė, pateikus informaciją apie įvežamus

preparatus, turėjo persiųsti Sveikatos departamentui.

1932 m. vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės, palyginus su anksčiau minėtomis taisyklėmis, buvo griežtesnės. Buvo keliami didesni vaistinių preparatų kokybės reikalavimai, analizė buvo atliekama Valstybinėje technikos chemijos laboratorijoje. Šiose taisyklėse buvo praplėstas sąrašas įstaigų ir asmenų, kurios galėjo bandymams įsivežti preparatus. Taip pat už bandymams įvežamų vaistų kontrolę buvo atsakinga ir muitinė.

3.1.5. 1933 m. patentuoto preprato „Evipan – Natrium“ importas. Atvejo analizė

– Natrium“ analizės rezultatai buvo siunčiami Sveikatos departamento Farmacijos skyriui. Šiame dokumente buvo rašoma, kad Valstybinė technikos chemijos laboratorija šį vaistą gavo 1933 m. rugsėjo 20 d. Taip pat buvo pridėta 66 Lt sąskaitą už šio preparato analizę. 1933 m. lapkričio 9 d. Sveikatos departamento Farmacijos skyriaus vadovas J. Kuprevičius pasirašė patvirtinantį dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad 66 Lt mokestis už atliktą „Evipan – Natrium“ preparato analizę buvo apmokėtas, o šis dokumentas buvo siunčiamas Valstybinei technikos chemijos laboratorijai. 1933 m. lapkričio 15 d. Sveikatos departamentas išdavė leidimą firmai I. G. Farbenindustrie įvežti į Lietuvą preparatą „Evipan – Natrium“. Šį dokumentą pasirašė Sveikatos departamento direktorius Dr. Maciūnas ir Farmacijos skyriaus vadovas J. Kuprevičius. Šio vaistinio preparato importo procedūra truko apie 2 mėnesius. [44]

13 pav. Prašymas leisti įvežti įmonės „I. G. Farbenindustrie“ pagamintą preparatą „Evipan – Natrium“, 1933 m., Dokumentai iš LMFIM fondo.

15 pav. 1933 m. vaistinio preparato „Evipan – Natrium“ analizės rezultatai ir kvitas, kuris norodo, kad 66 Lt mokestis už atliktą vaistinio preparato analizę buvo apmokėtas. Dokumentai

iš LMFIM fondo.

1933 m. išleistos vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės, palyginus su ankstesnėmis, buvo griežtesnės, buvo keliami didesni kokybės reikalavimai, vaistus tikrino specialios laboratorijos, taigi ir rezultatai buvo tikslesni, objektyvesni. Nors reikalavimai griežtėjo, sprendimai leidžiantys importuoti vaistą buvo priimami greičiau, pavyzdžiui, 1927 m. tai truko apie 5 mėnesius, o 1932 m. – 2 mėnesius. Tai rodo, kad prašymo svarstymai, kokybės patikrinimai, susirašinėjimai tarp institucijų truko greičiau ir efektyviau.

3.1.6. Vaistų įvežimo į Lietuvą reglamento palyginimas

1927 m., 1928 m. ir 1932 m. atsakingos institucijos už vaistų įvežimą buvo Sveikatos departamentas ir Medicinos taryba. Gamintojas ar importuotojas, kuris norėjo įvežti į Lietuvą vaistus, turėjo suformuoti prašymą, prie kurio turėjo pridėti tris vaistų pavyzdžius originaliame įpakavime, nurodyti vaistų sudėtį ir jų gaminimo būdus. Visose tiriamosiose taisyklėse rašoma, kad ši suformuota byla turėjo būti perduodama svarstyti Medicinos tarybai. Jei Medicinos taryba šį prašymą patvirtina, Sveikatos departamentas galėdavo išduoti prašytojui leidimą įvežti vaistus.

taisyklėse šis reikalavimas nebuvo nurodytas. Taigi vaistinių preparatų įvežimo į Lietuvą taisyklės buvo griežtinamos.

Tiriamuoju laikotarpiu vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklėse straipsnis apie leidžiamus įvežti preparatus buvo pildomas, koreguojamas. 1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad į Lietuvą galima įvežti patentuotus ir nepatentuotus dozuotus vaistus. 1928 m. buvo galima įvežti ne tik patentuotus ir nepatentuotus dozuotus vaistus, bet ir visus cheminius junginius, serumus, vakcinas, skiepus, visus natūralius mineralinius vandenis, galeno preparatus, homeopatinius vaistus, higienos, kosmetikos preparatus, parfumerijos preparatus, maisto produktus, kurie turi vaistų pobūdį. 1932 m. prie šių išvardintų preparatų buvo papildomai nurodoma, kad į Lietuvą buvo galima įvežti neišvardintus galiojančiose Lietuvoje farmakopėjose galeno preparatus, sudėtinius ir dozuotus vaistus, pažymėtus leistų įvežti vaistų sąraše. 1927 m. ir 1928 m. taisyklės nebuvo apibrėžtos, kokios įstaigos gali įsivežti į Lietuvą preparatus, o 1932 m. taisyklėse buvo nurodyta, kad „visus vaistus, išskyrus tuos, kuriais leidžiama prekiauti ne vaistinėse, leidžiama įvežti tik tiems chemijos farmacijos fabrikams ir laboratorijoms, vaistų sandėliams ir vaistinėms, kurie yra įrašyti Sveikatos departamento sąraše, paduotame Finansų ministerijos Prekybos departamentui“. Taigi taisyklės buvo tikslinamos, nurodant įstaigas, kurios galėjo įsivežti preparatus, o tuo pačiu ir griežtinamos, nes nurodytos įstaigos privalėjo būti įrašytos į specialų Sveikatos departamento sąrašą, taigi tikėtina, jog norint patekti į šį sąrašą, reikėjo atitikti tam tikrus reikalavimus.

1927 m., 1928 m. ir 1932 m. vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklėse buvo rašoma, kad į Lietuvą draudžiama įvežti greitai gendančius preparatus. Taip pat tokius preparatus, kurie nebuvo leidžiami gaminti ir pardavinėti toje šalyje, iš kurios buvo norima įvežti. 1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad norint apsaugoti Lietuvos gamintojus nuo konkurencijos, buvo draudžiama įvežti analogiškos Lietuvos gamintojams sudėties vaistus. Vėliau ši nuostata buvo panaikinta, nes tai pažeidžia vienodų konkurencinių sąlygų sukūrimo principus. 1932 m. taisyklėse atsirado reikalavimas, kurio nebuvo ankstesnėse taisyklės, kuris nurodė, kad į Lietuvą buvo draudžiama įvežti tokius vaistus, kurie buvo uždrausti gaminti Lietuvoje.

Šioje laboratorijoje tyrėjai nustatinėjo preparatų sudedamąsias dalis. Taigi kokybės tyrimai labai skyrėsi nuo subjektyvių gydytojų pastebėjimų, tad galima daryti išvadą, kad kokybės reikalavimai tiriamuoju laikotarpiu buvo griežtinami. Taip galėjo būti dėl to, kad tyrėjai pastebėjo, jog į Lietuvą būdavo įvežami ne tokios pačios kokybės vaistai kaip užsienyje. 1935 m. periodiniame leidinyje „Farmacijos žinios“ Nr. 6 chemikas – vaistininkas S. Ezrochas rašė, kad ant kai kurių užsienio gamintojų preparatų būdavo užrašas „Nur für Litauen“, kuris reiškė „Tik Lietuvai“. Atlikus bandymus su šiais preparatais tyrėjai nustatė, kad skirtingose šalyse jie turėjo skirtingas savybes, pavyzdžiui, Lietuvoje tą patį preparatą tirpinant vandenyje iškrisdavo nuosėdos, o Vokietijoje šis preparatas, tirpinamas vandenyje, ištirpdavo iki skaidraus tirpalo. S. Ezrokas teigė, kad į Lietuvą įvežami vaistiniai preparatai buvo prastesnės kokybės, todėl preparatų tikrinimas buvo svarbus ir reikšmingas. Taip pat svarbu paminėti tai, kad 1927 m. ir 1932 m. taisyklėse buvo nurodymas, kad gamintojas ar importuotojas privalo padengti išlaidas už įvežamo vaisto analizę.

1927 m. taisyklėse buvo rašoma, kad leistų ir uždraustų įvežti iš užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų sąrašą turėjo teisę sudaryti ir koreguoti Sveikatos departamentas. Vėliau šis reikalavimas pasikeitė. 1928 m. ir 1932 m. taisyklėse buvo pažymima, kad šiuos sąrašus sudaro, papildo ir keičia Medicinos taryba, o skelbia Vidaus Reikalų Ministras. Taigi Sveikatos departamentas sąrašų sudaryme nebedalyvaudavo. Šaltiniuose šio pasikeitimo priežastys pažymėtos nebuvo.

Tiriamuoju laikotarpiu vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės buvo griežtinamos, keliami vis didesni kokybės reikalavimai, buvo pridedami, patikslinami įvairūs straipsniai.

3.2. Vaistų importuotojai

3.2.1. Į Lietuvą vaistus įvežusios kompanijos

& Soehne įvežė 15 vaistinių preparatų. Daugiausiai vaistų įvežė Vokietijos kompanijos, o daugiausiai iš jų įvežė minėta kompanija Bayer. [38]

Tiriamuoju laikotarpiu farmacijos produktų gamyba labiausiai išvystyta buvo Vokietijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Tai atspindi ir įvežamų į Lietuvą vaistų įvairovė. Tarpukariu Šveicarija vaistinių preparatų į Lietuvą įvežė mažiau. Daugiausiai iš jų įvežė anksčiau minėta Hoffmann – La Roche – 18 vaistinių preparatų, Ciba įvežė 5 preparatus, o mažiau žinomos Šveicarijos kompanijos H. Miller, Baseler, Hommel įvežė tik po vieną vaistinį preparatą. Taip pat 1927 m. nebuvo prekybinių ryšių su kaimynine Latvija, o su Lenkija vaistų prekyba buvo menka – 1927 m. vienintelė kompanija Weigert į Lietuvą įvėžė tik vieną vaistinį preparatą.

Remiantis 1932 m. leistų įvežti vaistų sąrašu į Lietuvą iš viso buvo įvežta 537 vaistiniai preparatai. Šiuo laikotarpiu vaistus į Lietuvą įvežė 66 skirtingos Vokietijos kompanijos, 27 Prancūzijos kompanijos, 5 Šveicarijos kompanijos, 2 Didžiosios Britanijos kompanijos, 5 Austrijos kompanijos, 1 Latvijos kompanija, 1 JAV kompanija, 1 Danijos kompanija, 1 Japonijos kompanija, 1 Švedijos kompanija. 1932 m. daugiausiai vaistų įvežė taip pat Vokietijos kompanijos. Daugiausiai iš jų įvežė kompanija I. G. Farbenindustrie, jį įvežė 106 vaistinius preparatus. Kitos daugiausiai vaistų įvežusios kompanijos buvo Vokietijos įmonė E. Merck, ji įvežė 45 preparatus, Vokietijos kompanija Knoll įvežė 42 preparatus, Vokietijos kompanija J. D. Riedel įvežė 36 preparatus, Vokietijos kompanijos C. H. Boehringer Sohn ir Schering – Kahlbaum A. G. įvežė po 34 preparatus, Šveicarijos kompanija Hoffmann – La Roche įvežė 20 vaistinių preparatų. [39]

1932 m. išsiplėtė farmacijos produktų gamintojų siekis prekiauti su Lietuva, geografinė aprėptis ir pagausėjo leistų įvežti preparatų įvairovė. Kaip buvo minėta, 1927 m. daugiausiai vaistinių preparatų į Lietuvą įvežė kompanija Bayer – 38. Nuo 1932 m. Bayer vaistų neįvežė, o 1932 m. daugiausiai vaistinių preparatų įvežė I. G. Farbenindustrie – 106. Kaip jau buvo minėta literatūros apžvalgoje, kompanija Bayer per Pirmajį pasaulinį karą prarado daug užsienio turto ir eksporto rinkų, todėl 1925 m. Bayer prezidentas Carl Duisberg paskatino visų didžiausių Vokietijos chemijos kompanijų, tokių kaip Bayer, BASF, Agfa, Hoechst, susijungimą. Šios naujos kompanijos pavadinimas buvo būtent I. G. Farbenindustrie. Nors šis susijungimas įvyko 1925 m., 1927 m. leistų įvežti į Lietuvą preparatų sąrašuose kompanijos Bayer ir Agfa buvo pažymėtos atskirai, o BASF ir Hoechst paminėtos nebuvo. Šio neatitikimo priežastys šaltiniuose nenurodytos, tačiau galima daryti išvadą, kad Bayer ir I. G. Farbenindustrie yra viena ir ta pati kompanija.

Japonijos kompanija, 1 JAV kompanija, 1 Švedijos kompanija ir 1 Olandijos kompanija. 1939 m. daugiausiai vaistų įvežė Vokietijos kompanijos, taigi visu tiriamuoju periodu Vokietijos įmonės buvo neabejotinos lyderės. 1939 m. daugiausiai vaistų į Lietuvą įvežė I. G. Farbenindustrie, ji įvežė 135 vaistinius preparatus. Vokietijos kompanija E. Merck įvežė 64 preparatus, Knoll – 48, C. F. Boehringer – 42, Schering – Kahlbaum ir J. D. Riedel po įvežė po 37 preparatus, Hoffmann – La Roche – 26 vaistinius preparatus. [40]

3.2.2. Importuojančių vaistus kompanijų prekybos Lietuvoje palyginimas

1927 m. buvo įvežta 380 vaistinių preparatų, 1932 m. šis skaičius buvo didesnis, jų buvo įvežta 537, o 1939 m. buvo įvežta 666 vaistiniai preparatai. Taigi tiriamuoju periodu vaistinių preparatų importas į Lietuvą augo (16 pav.). Plėtėsi žinomumas, kitų šalių kompanijos pradėjo domėtis galimybe prekiauti vaistais Lietuvos rinkoje. Nauji vaistų gamintojai siūlė savo vaistus Lietuvos gyventojams. 1927 m. vaistus į Lietuvą įvežė Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Lenkijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos kompanijos. 1932 m. be anksčiau minėtų rinkų, į Lietuvą vaistinius preparatus įvežė kompanijos iš Japonijos, Latvijos, JAV, Danijos, Švedijos, o 1939 m. be anksčiau minėtų prisidėjo dar ir viena kompanija iš Olandijos.

16 pav. Vaistinius preparatus į Lietuvą įvežusios kompanijos ir leistų įvežti preparatų skaičius, 1927 m., 1932 m., 1939 m. 0 20 40 60 80 100 120 140 160 Bayer / I. G. Farbenindustrie E. Merck Knoll J. D. Riedel E. Schering / Schering - Kahlbaum Hoffmann - La Roche

Bayer / I. G.

Farbenindustrie E. Merck Knoll J. D. Riedel

E. Schering / Schering -Kahlbaum Hoffmann - La Roche 1939 m. 135 64 48 37 37 26 1932 m. 106 45 42 36 34 20 1927 m. 38 33 33 12 20 18

Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai vaistų į Lietuvą įvežė Vokietijos kompanijos. 1927 m., 1932 m. ir 1939 m. daugiausiai preparatų į Lietuvą įvežė kompanija Bayer, kuri vėliau buvo vadinama I. G. Farbenindustrie. 1927 m. Bayer į Lietuvą įvežė 38 preparatus, 1932 m. ši kompanija įvežė 106 preparatus, o 1939 m. – 135 m. Taigi šis skaičius nuolat augo.

Po Bayer, vėliau vadinamos I. G. Farbenindustrie, daugiausiai vaistų į Lietuvą įvežė Vokietijos kompanijos Knoll ir Merck. 1927 m. šios kompanijos įvežė po vienodą skaičių preparatų – 33, 1932 m. Merck kompanija jų įvežė daugiau – 45, o Knoll – 42, 1939 m. šis skirtumas buvo dar didesnis. Merck įvežė 64 preparatus, o Knoll – 48. Taigi visu tiriamuoju laikotarpiu šių dviejų kompanijų įvežamas preparatų kiekis didėjo. Taigi šios kompanijos plėtė vaistų prekybą su Lietuva, tačiau kitos įmonės traukėsi iš Lietuvos vaistų rinkos. Pavyzdžiui, Vokietijos kompanija Meister Lucius & Brünning 1927 m. buvo viena iš daugiausiai vaistų į Lietuvą įvežusių kompanijų. Pagal anksčiau pateiktus tyrimo duomenis, ji 1927 m. įvežė 28 preparatus, o 1932 m. ir 1939 m. ši kompanija daugiau vaistų į Lietuvą neįvežė. Tačiau kita Vokietijos kompanija, J. D. Riedel, stipriai išplėtė savo prekybą su Lietuvą. 1927 m. ji įvežė tik 12 preparatų, o 1932 m. net 36 ir tapo viena daugiausiai į Lietuvą vaistinius preparatus įvežusių įmonių. 1939 m. ji įvežė vienu preparatu daugiau – 37. Kita viena iš daugiausiai vaistinių preparatų į Lietuvą įvežusių įmonių buvo Schering. Šios kompanijos įvežamų vaistų kiekis tiriamuoju periodu taip pat stabiliai augo. 1927 m. ji įvežė 20 preparatų, 1932 m. – 34, o 1939 m. – 39 preparatus. Vokietijos įmonė C. F. Boehringer & Soehne taip pat plėtė savo prekybą su Lietuva. 1927 m. ji įvežė 15, 1932 m. – 34, o 1939 m. – 42 preparatus. Tarp pirmaujančių pagal vaistų įvežimo į Lietuvą skaičių vienintelė ne Vokietijos kompanija buvo Šveicarijos įmonė Hoffmann – La Roche. Šios įmonės įvežamų preparatų skaičius tiriamuoju periodu taip pat nuosekliai didėjo. 1927 m. ši kompanija įvežė 18, 1932 m. – 20, o 1939 m. – 26 vaistinius preparatus.

1935 m. gegužės 1 d. buvo išleistas dokumentas „Vietos ir užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų, taipogi įvairių gatavų dalykų kainos“. Jame buvo nurodytos 1935 m. vietinių ir užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų kainos. Remiantis šiais duomenimis, į Lietuvą įvežtų preparatų kainos buvo didesnės nei vietinės rinkos vaistų kainos. Užsienio patentuotų ir dozuotų vaistų vidutinė kaina buvo 3.00 Lt, o Lietuvos – 1.77 Lt. [46]

3.3. Importuojamų vaistų įvairovė

Leistų įvežti iš užsienio vaistinių preparatų sudėtis buvo skelbiama periodiniame leidinyje „Farmacijos žinios“ 1927 m. ir 1932 m. 1927 m. sudėtis buvo paskelbta minėto leidinio Nr. 1 p. 17. Jame buvo paminėti 33 vaistiniai preparatai. 1932 m. leistų įvežti į Lietuvą vaistinių preparatų sudėtis buvo paskelbta „Farmacijos žiniose“ Nr. 6 p. 23, Nr. 8 p. 27 ir Nr. 11 – 12 p. 37. 1932 m., o šiame leidinyje iš viso buvo paminėti 86 vaistiniai preparatai.

kad į šio vaisto sudėtį įėjo 1 dalis salicilo rūgšties, 1 dalis amonio bromato ir 2 dalys acetanilido. Tikėtina, kad salicilo rūgštis buvo skiriama nuo skausmo, o acetanilidas, kuris buvo paminėtas literatūros apžvalgoje, buvo skiriamas nuo karščiavimo. Taigi galima teigti, kad vaistinis preparatas „Antinervin“, kurio sudėtyje buvo minėtos veikliosios medžiagos, galėjo būti pakankamai efektyvus mažinti skausmą ir karščiavimą. Taip pat į Lietuvą buvo įvežtas vaistinis preparatas „Antispasmin“, kuris buvo skirtas raminamjam poveikiui sukelti esant sunkiam kosuliui. Šio preparato sudėtyje buvo natrio salicilatas ir 50 proc. narceino. Narceinas – tai opiatinis alkaloidas, kuris gaunamas iš daržinės aguonos (lot. Papaver somniferum). Tikėtina, kad esant stipriam kosuliui natrio salicilatas galėjo būti vartojamas kaip skausmą malšinanti vaistinė medžiaga, o narceinas galėjo būti vartojamas sukelti raminamajį poveikį. Taip pat buvo minimi vaistiniai preparatai Bazedovo ligai gydyti, pavyzdžiui, preparatas „Antithyreoidin Moebius“. Šia liga pacientai suserga, kai sutrinka tiroidinių hormonų pusiausvyrą, išsivysto hipertiroidizmas. Į Lietuvą buvo įvežami preparatai, skirti maliarijai, miegligei (Trypanosomiasis), sifiliui, pelagrai (tam tikrų vitaminų trūkumas – avitaminozė) gydyti, pavyzdžiui, preparatas „Arascetin“, kurio sudėtyje buvo Acetilarsenilatas, Para – Acetilaminofenilarsino rūgšties natris bei Ataksilo darinys. Vaistiniai preparatai, į kurių sudėtį įėjo arseno junginiai, buvo skiriami anemijai gydyti, pavyzdžiui, „Arsenferratin“, kurio sudėtyje buvo arseno geležies baltymo rūgšties natris su 6 proc. geležies ir 0.06 proc. arseno. Tiriamųjų vaistinių preparatų sudėtyje buvo paminėti ir sidabro junginiai. Sidabro druskos pasižymi antiseptinėmis, germicidinėmis savybėmis, tai reiškia, kad sidabro druskos galėjo būti vartojamos naikinti patogeninius mikrooraganizmus. Anksčiau sidabro junginiai buvo vartojami nuo daugelio ligų. Viduramžiais sidabro nitratas buvo skiriamas pacientams, kurie sirgo nervų ligomis, o iki XIX a. pabaigos sidabro nitratas buvo skiriamas gydyti epilepsiją. 1927 m. „Farmacijos žiniose“ buvo paskelbta preparato „Argyrol“ sudėtis. Minėtame šaltinyje pažymėta, kad į šio preparato sudėtį įeina baltymas – „Grūdų proetido gliadino“ junginys su 30 proc. sidabro nitrato. Šaltinyje rašoma, kad „Argyrol“ skiriamas „kaip ir kiti sidabro junginiai“, gonorėjos, ausų, nosies, kaklo ligoms gydyti. Taigi tikėtina, kad ne tik sidabro nitratas, bet ir kiti sidabro junginiai galėjo būti naudojami šioms ligoms gydyti. [47, 48]

tikėtina, kad ši druska dėl CNS stimuliavimo ir buvo preparato sudėtyje. Literatūroje nurodoma, kad A. Gehrke nustatė, kad „Neurosmon stark“ yra puikiai tinkantis preparatas stimuliuoti CNS ir pagerinti smegenų kraujotaką, sergant degeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip polineuritas, išsėtinė sklerozė ir esant nugaros smegenų pažeidimui (tabes dorsalis). Pohl von Pollenburg 1930 m. nustatė, kad A. Gehrke pacientų gydymas „Neurosmon stark“ preparatu sumažino poencefalitinio parkinsonizmo simptomus, tokius kaip rigidiškumas ir depresija. (17 pav.). Į Lietuvą įvežtas vaistinis preparatas „Ventraemon“ buvo skiriamas vitamino B12 stokos anemijai gydyti. Tai anemija, kurios metu dėl vitamino B12 trūkumo organizmas nepakankamai pagamina raudonųjų kraujo kūnelių. Vitaminas B12 organizme negaminamas, todėl jis turi būti gaunamas su maistu. Į „Ventraemon“ preparato sudėtį įėjo „išdžiovinta gyvulių skrandžio substancija“, taigi tikėtina, kad šioje substancijoje buvo vitamino B12, kuris padeda atstatyti šio vitamino atsargas organizme. [49, 50]

17 pav. „Neurosmon“ vaistinio preparato sudėtis, 1932 m.

Milda Kavaliauskaitė magistro baigiamajame darbe „Lietuvoje ir užsienyje patentuotų ir dozuotų bei vaistinėse pagamintų vaistų sudėties lyginamoji analizė, 1925 – 1940 m.“ ištyrė 100 užsienio gamintojų patentuotų vaistų receptų. Šiame tyrime Milda Kavaliauskaitė nustatė, kad daugiausiai receptų, 36, buvo sudaryti iš vieno komponento, pavyzdžiui, „Argonin“, „Aristal“, „Strophantin“. Dažniausios vaistų formos buvo injekcijos, vakcinos, tirpalai. Dviejų ir trijų komponentų sudėties vaistinių preparatų buvo 35, o keturių ir daugiau – 29. Milda Kavaliauskaitė nustatė, kad 27 proc. užsienio gamintojų patentuotų vaistinių preparatų sudedamosios dalys buvo augalinės kilmės, 7 proc. biologinės kilmės ir 66 proc. cheminės kilmės. [53]

derinyje su adrenalino hidrochloridu, o šis vaistas buvo skirtas stipriam skausmui malšinti. Kito preparato sudėtyje buvo alkaloido darinys kokaino hidrochloridas, kuris taip pat buvo skirtas skausmui malšinti bei vartojamas vietinei nejautrai sukelti operacijų metu. Vieno preparato sudėtyje buvo alkaloidas kofeinas. Šio vaisto pavadinimas buvo „Cardiotonin“, kuris buvo skirtas širdies ligoms gydyti. „Cardiotonin“ į Lietuvą įvežė Vokietijos kompanija Dr. Degen & Kuth. Vieno preparato sudėtyje buvo pusiau sintetinis alkaloidas Hidrastininas, o šio preparato pavadinimas buvo Liquidrast. [51, 52, 53]

Taigi iš 100 tiriamųjų iš užsienio į Lietuvą įvežtų preparatų, vieno vaisto sudėtyje buvo alkaloidas lobelinas, 4 vaistinių preparatų sudėtyje buvo alkaloidas chininas, 2 vaistinių preparatų sudėtyje buvo alkaloidas ergotaminas, 2 vaistinių preparatų sudėtyje buvo alkaloidas morfinas, vieno preparato sudėtyje buvo alkaloidas atropinas, taip pat vieno preparato sudėtyje buvo alkaloidas kodeinas, alkaloidas strichninas buvo 4 vaistinių preparatų sudėtyje, dviejų preparatų sudėtyje buvo alkaloidas kokainas, vieno preparato sudėtyje buvo alkaloidas kofeinas ir taip pat vieno preparato sudėtyje buvo alkaloidas hidrastininas. Iš 100 tiriamųjų vaistinių preparatų, 19 vaistinių preparatų sudėtyje buvo alkaloidų.

Tarpukariu į Lietuvą buvo įvežami preparatai, kurių sudėtyje buvo arseno junginiai. Pavyzdžiui, Vokietijos kompanija Arthur Jaffeé įvežė vaistinį preparatą „Arsen – Perdynamin“, kurio sudėtyje buvo arseno rūgštis. Šis preparatas buvo skirtas anemijai, neurastenijai gydyti. Neurastenija – tai nuolatinis nuovargis, silpnumas, išssekimas. Taip pat arseno junginys (Natrii Monomethyl Arsenic) buvo jau anksčiau minėto preparato „Astonin“ sudėtyje, kurį įvežė kompanija C. F. Boehringer & Soehne. Šis preparatas taip pat buvo skirtas anemijai, neurastenijai gydyti. Arseno junginys taip pat buvo jau anksčiau minėto preparato „Trophil“ sudėtyje. Šį vaistą į Lietuvą įvežė Vokietijos kompanija „Sächsische Serumwerke“. „Solarson“ preparato sudėtyje buvo 1 proc. chloroarsenolio tirpalas, o šis preparatas buvo skirtas nervų ligoms gydyti. „Solarson“ vaistinį preparatą įvežė kompanija I. G. Farbenindustrie. Tarpukariu į Lietuvą buvo įvežtas preparatas „Arrhenal“, kurio sudėtyje buvo arseno junginys – natrio metil arsenas. Taip pat į Lietuvą buvo įvežti preparatai „Arsenferratin“ ir „Arsenferratose“, kurie taip pat buvo skirti anemijai gydyti. Taigi iš 100 tiriamųjų į Lietuvą iš užsienio įvežtų vaistinių preparatų, 7 iš jų sudėtyje buvo arseno junginiai. [53]

Svarbu pažymėti, kad iš 100 tiriamųjų vaistinių preparatų, viename iš jų buvo paminėtas barbitūro rūgšties darinys (metilbarbitūrinė rūgštis) derinyje su dimetillamidofenildimethilpirazolonu, kurio pavadinimas buvo „Veramon“. Barbitūratai – tai preparatai, kurie slopina centrinę nervų sistemą. „Veramon“ buvo skiriamas kaip raminantis, skausmą malšinantis vaistas. Šį preparatą tarpukariu įvežė Vokietijos kompanija E. Schering. [53] Taip į Lietuvą buvo įvežtas anksčiau minėtas preparatas „Evipan – Natrium“, kurio sudėtyje buvo barbitūrato darinys. Jis buvo skiriamas kaip migdomasis, raminamasis vaistas, taip pat buvo naudojamas kaip nuskausminamasis vaistas operacijų metu. [44]

Taigi iš 100 iš užsienio į Lietuvą įvežtų tiriamųjų vaistinių preparatų, 19 vaistų sudėtyje buvo alkaloidų, 7 – arseno junginių, 5 sidabro junginių bei 2 preparatų sudėtyje buvo barbitūrato dariniai (18 pav.).

18 pav. Importuojamų vaistų komponentai

Apibendrinant, tarpukariu į Lietuvą buvo įvežami įvairios sudėties vaistiniai preparatai. Užsienio gamintojų patentuotų vaistinių preparatų sudedamosios dalys buvo augalinės, biologinės, cheminės kilmės. Į leistų įvežti į Lietuvą vaistinių preparatų sudėtį įėjo alkaloidai, arseno, sidabro junginiai, barbitūratai. 19 7 5 2 Alkaloidai ir jų dariniai

Arseno junginiai Sidabro junginiai Barbitūratai

Vais tin ių p re p ar at ų ska iči u s

Vaistinių preparatų komponentai

4. IŠVADOS

1. Kontroliuoti vaistų įvežimą į Lietuvą buvo pavesta Sveikatos departamentui. Taisykles, reglamentuojančias importavimo tvarką rengė ir tvirtino Vidaus Reikalų Ministerija. Vaistų įvežimo į Lietuvą taisyklės ilgainiui griežtėjo, buvo keliami vis didesni reikalavimai vaistų kokybei. Preparatus pradėjo tikrinti specialios laboratorijos, todėl rezultatai buvo tikslesni, vaistų kokybė vertinama objektyviau. Administruojančių institucijų darbas tapo vis efektyvesnis, sprendimai, leidžiantys importuoti vaistinį preparatą, buvo priimami greičiau.

2. Tarpukariu vis daugiau kompanijų pradėjo domėtis galimybe prekiauti vaistais Lietuvos rinkoje, užsienio kompanijos aktyviau siūlė savo produkciją ir vaistų įvairovė didėjo, ilgainiui buvo įvežamas didesnis produkcijos kiekis. Tiriamuoju laikotarpiu vaistus į Lietuvą įvežė Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Latvijos, JAV, Danijos, Japonijos, Švedijos, Olandijos kompanijos. Daugiausiai preparatų įvežė kompanijos iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Importo apimčių vertinimas atskleidė, kad lyderės poziciją užėmė kompanija Bayer. Tiriamuoju laikotarpiu kompanijos išplėtė prekybą su Lietuva, tik nedidelė dalis kompanijų traukėsi iš Lietuvos vaistų rinkos.

5.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vosyliūtė A. Lietuvos pramonė: praeitis ir dabartis. 2009. (žiūrėta 2019-01-10) Prieiga per internetą:

http://archyvas.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=186&Itemid =61

2. Stonkutė - Žukienė, R. Lietuvos farmacija XX amžiuje. Vilnius; 2005. III tomas. p. 15, 29, 179 – 186.

3. Meškauskas, K. Lietuvos pramonė 20 amžiuje (iki 1990 metų). 2016. (žiūrėta 2019-01-10) Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-pramone-20-amziuje-(iki-1990-metu)-117685 4. Stankevičius, P. Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės - ekonominės pasekmės.

Vilnius; 2009. p. 47 – 71

5. Lukštinskas, A. Lietuva prieš 100 metų: tarpukario pramonė. 2018. (žiūrėta 2019-01-10) Prieiga per internetą: https://bindustry.eu/lietuva-pries-100-metu-tarpukario-pramone/

6. Meškauskas, K., Puronas, V., Meškauskienė, M., Jurginis, J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius; 1976. p. 340

7. Vranová, V., Gudiene, V., Rusek, V. Bayer promotional activities in the Czechoslovak Republic and the Republic of Lithuania in 1918–1940. 2012;(12):233–52. Pub.: Impactum Coimbra University Press. (žiūrėta 2018-12-10) Prieiga per internetą:

https://digitalis-dsp.uc.pt/bitstream/10316.2/36776/1/Bayer%20promotional%20activities.pdf 8. Gudienė, V. Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai. XIX a. - XX a. pirmoji pusė. Kaunas; 2017.

p. 49-60

9. Jachimavičienė, E. Lietuvos vaistinių verslo raida 1918 – 1940 m.: tinklo plėtra, pardavimų dinamika, verslo aplinka. Magistro baigiamasis darbas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. 2015.

10. Surblys, A., Zakaravičiūtė, A., Izajeva, S., Rudminaitė, E. Įspūdinga tarpukario farmacijos pramonė Kaune - KAVB - Senųjų ir retų spaudinių skyrius. 2017. (žiūrėta 2019-01-10) Prieiga per internetą: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/temines-leidiniu-parodos/item/104-ispudinga-tarpukario-farmacijos-pramone-kaune