TERAPINIO PROFILIO SLAUGYTOJŲ DARBO LAIKO SĄNAUDŲ RYŠIO SU PACIENTŲ SAVARANKIŠKUMU VERTINIMAS

(1)

AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Roberta Suprikienė

TERAPINIO PROFILIO SLAUGYTOJŲ DARBO LAIKO

SĄNAUDŲ RYŠIO SU PACIENTŲ SAVARANKIŠKUMU

VERTINIMAS

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Mokslinio darbo vadovė

Doc. dr. Olga Riklikienė

(2)

AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė

Prof. Jūratė Macijauskienė 2014 m. gegužės mėn. ____ d.

TERAPINIO PROFILIO SLAUGYTOJŲ DARBO LAIKO

SĄNAUDŲ RYŠIO SU PACIENTŲ SAVARANKIŠKUMU

VERTINIMAS

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Mokslinio darbo vadovė Doc. dr. Olga Riklikienė 2014 m. gegužės mėn. ____ d. Recenzentas

Dr. J. Toliušienė

2014 m. gegužės mėn. ____ d.

(3)

PADĖKA...8 SANTRUMPOS...9 SĄVOKOS...10 LENTELĖS...11 PAVEIKSLAI...12 ĮVADAS ...16

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...18

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...19

1.1 Pacientų klasifikacijos sistemų raida...19

1.2 Žymiausios pacientų klasifikavimo sistemos ir jų tipai...23

1.3 Slaugytojų darbo veiklos samprata. Veiklų grupavimas...26

1.4 Slaugytojo darbo krūvio skaičiavimas ir jį lemiantys veiksniai...28

1.5 Rizikos veiksniai, turintys įtakos slaugytojų darbui...33

1.6 Slaugytojų veiklos optimizavimas, diegiant Darbo poreikių-išteklių modelį – teorinis tyrimo problemos pagrindimas...36

1.7 Slaugytojo darbo organizavimas VšĮ Vilkaviškio ligoninėje...41

2. TYRIMO METODAI...44

2.1 Tyrimo organizavimas ir eiga...44

2.2 Tyrimo instrumentai...47

2.2.1 Slaugytojų atliekamų veiklų stebėjimo įrankis...47

2.2.2 Paciento savarankiškumo lygmens vertinimo anketa...49

2.2.3 Tyrėjų nuomonė apie tyrimo atlikimą...50

2.3 Tyrimo etika...52

2.4 Statistinė duomenų analizė...52

3. TYRIMO REZULTATAI...53

3.1 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų analizė...53

3.1.1 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų pagal priežiūros kategorijas analizė...53

3.1.2 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų pagal veiklų grupes analizė...56

3.1.3 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų skirtingomis darbo pamainomis ir skirtingu paros metu analizė...59

3.1.4 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų per abi darbo pamainas (dienos ir nakties) analizė...67

(4)

(DRG) diagnozes...71

3.4 Terapinio profilio slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudų analizė, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį...72

3.5 Terapinio profilio slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudos pagal slaugos veiksmus analizė, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį...75

3.6 Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu...79

TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...84

IŠVADOS ...89

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...90

PUBLIKACIJOS...91

LITERATŪROS SĄRAŠAS...92

(5)

Suprikienė R. Terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų ryšio su pacientų savarankiškumu vertinimas, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra – Kaunas, 2014, 107 psl.

Darbo tikslas – įvertinti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų ryšį su pacientų

savarankiškumu.

Uždaviniai: 1. Išanalizuoti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudas pagal priežiūros

kategorijas ir slaugytojo veiklų grupes. 2. Nustatyti terapinio profilio pacientų savarankiškumo lygmenį. 3. Išanalizuoti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudas, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį.

Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas VšĮ Vilkaviškio ligoninės trijuose terapinio profilio

skyriuose (vidaus ligų, neurologijos, slaugos ir palaikomojo gydymo). Tyrimo trukmė - 3,5 mėn. Naudotas tiesioginis laiko ir slaugytojo veiksmų stebėjimo metodas (angl. time-and-motion studies). Iš viso atlikta 72 stebėjimai, kurie sudarė 777,2 val. slaugytojų darbo laiko sąnaudų. Pacientų savarankiškumas vertintas anketa.

Rezultatai: Terapinio profilio slaugytojų didžiausios darbo laiko sąnaudos dienos (46,6 proc.)

ir nakties (28,3 proc.) pamainoje skirtos tiesioginei pacientų priežiūrai. Mažiausia dalis slaugytojų darbo laiko praleista netiesioginei pacientų priežiūrai. Terapinio profilio skyriuose didžioji dalis pacientų (40,1 proc.) buvo savarankiški, 22,3 priklausomi ir 16 proc. - visiškai priklausomi. Slaugytojai per dvi darbo pamainas (dienos ir nakties), pusę savo darbo laiko skyrė visiškai priklausomiems pacientams slaugyti ir prižiūrėti, ketvirtadalį laiko - priklausomiems pacientams ir mažiausiai, t.y. 14 proc. - savarankiškiems pacientams.

Išvados: 1. Beveik pusė slaugytojų pamainos darbo laiko skirta tiesioginei pacientų

(6)

profilio skyriuose yra 4:1 (savarankiškas pacientas: visiškai priklausomas).

Raktažodžiai: slaugytojų darbo laiko sąnaudos; paciento savarankiškumas; pacientų

(7)

Suprikiene R. The relationship of nurses' time to the level of patient independence on an inpatient therapeutic unit., Master's supervisor /advisor Dr. O. Riklikiene; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care - Kaunas, 2014, 107 pp.

Purpose – to evaluate the relationship between time spent caring a patient by nurses on a

medical unit and the patients‘ levels of independence.

Objectives: 1. Analyze time spent caring for a patient by nurses on a medical unit according

to care categories and nurses activity groups. 2. Determine patients‘ independence levels on a medical unit. 3. Analyze time spent caring for patients according to independence levels by nurses on a medical unit.

Methods. The study was completed at Vilkaviškis Hospital, in three medical units (internal

medicine, neurology and nursing and hospice care) The length of the study was 3.5 months. Data was gathered through time and motion observation. Seventy-two observations yielded 777.2 hours of observed nursing time. Patient independence was evaluated using a questionnaire.

Results: On medical units, the majority of nursing time during the day (46,6%) and night

(28,3%) shifts is dedicated to direct patient care. The least amount of nursing time is spent in

indirect patient care. On the medical units, a large number of patients (40,1%) were independent,

22,3% needed partial care and 16%. required total care. Nurses during two shifts (day and night) spent half their time providing total care to patients, a quarter of their time providing partial care and the least amount of time, i.e., 14%, providing care to independent patients.

Conclusions: 1. Almost half of the nursing shift is spent in direct patient care; much time was

spent administering medications (26,14%) and performing procedures (9,03%). The least amount of time was spent during the nursing shift (12%) in indirect patient care such as communicating with the patient‘s family. 2. On medical units, the largest percentage (4,1) of patients treated were independent, while the smallest percentage (16) required total care. The nursing and palliative care unit contained the least amount of independent patients (41% partial care and 7.6% total care). 3. Nurses on medical units spent half of their time caring for patients who required total care; for medical units, a strong direct relationship emerged between the level of patient independence and required nursing time (direct care contact number and number of actions required for the contact and the duration of the action). The ratio of time required to care for patients according to independence level is 4:1 (independent patient:total care patient).

Keywords: nursing care time; patient independence; patient classification systems; nursing

(8)

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei doc.dr. Olgai Riklikienei, kuri man skyrė savo laiką, dalinosi patirtimi bei žiniomis, davė naudingus pasiūlymus ir patarimus.

Ypatingai dėkoju VšĮ Vilkaviškio ligoninės slaugytojams-tyrėjams geranoriškai padėjusiems atlikti magistrinio darbo tyrimą ir vyr. inžinieriui programuotojui už tyrimo duomenų registravimą, duomenų bazės sudarymą.

Dėkoju VšĮ Vilkaviškio ligoninės terapinio profilio skyrių slaugytojams, dalyvavusiems tyrime.

(9)

SANTRUMPOS

ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga BPS – Bendrosios praktikos slaugytojas DLS – Darbo laiko sąnaudos

DRG –Giminingų diagnozių grupės ES – Europos Sąjunga

JK – Jungtinė karalystė

JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos LR – Lietuvos Respublika

LR SAM – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

LSSO – Lietuvos slaugos specialistų organizacijos MN – Medicinos normos

PSO – Pasaulio sveikato organizacija

PCCL - Paciento klinikinės būklės sudėtingumo lygmuo

PDA – (personal digital assistant) prietaisas-asmeninis skaitmeninis padėjėjas SAM – Sveikatos apsaugos ministerija

(10)

SĄVOKOS

Asmeninė veikla – skirta specialisto asmeniniams poreikiams patenkinti [55]

Kokybės užtikrinimas – apima visus veiksmus, kuriais siekiama sukurti, saugoti, skatinti ir

gerinti sveikatos priežiūros kokybę [52].

Kriterijus – išskirtinis požymis arba matas, veiklos rezultato išraiška.

Netiesioginė priežiūra – veikla, kuri tiesiogiai susijusi su pacientu, tačiau tiesioginis

kontaktas nėra privalomas [55].

Pacientų klasifikavimo (klasifikacijos) sistemos – įrankiai, sukurti norint nustatyti pacientų

poreikius, kuriems patenkinti reikalingi slaugos ištekliai, skirti konkretaus paciento priežiūrai. Išmatuoja ligos intensyvumą ir slaugos intensyvumą reikalingą konkrečiam pacientui [25].

Rezultato kriterijus – rezultato matas. Kiekvienas rezultato kriterijus turi būti pagrįstas tam

tikru sveikatos ar gerovės rodmeniu [21, 29].

Savarankiškas darbas – darbas, kurį slaugytojo padėjėjas pagal kompetenciją sugeba atlikti

savarankiškai ir yra už jį atsakingas [55].

Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir

išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [49].

Slaugytojo padėjėjas – sveikatos priežiūros sistemos darbuotojas, padedantis slaugos

specialistui suteikti kvalifikuotas slaugos paslaugas [56].

Slaugytojo veikla – veiksmai, kuriuos atlieka slaugytojai, slaugydami pacientus,

atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygį.

Slaugos rezultatas – slaugytojų veiklos poveikis asmens ar jų grupės sveikatai ir gerovei

[32, 52]. Tai sveikatos gerėjimas ir pasitenkinimas priežiūra, žinių ir elgesio pokyčiai, kurie gali lemti asmens sveikatą [22 ].

Su skyriaus darbu susijusi veikla – veikla, nesusijusi su paciento priežiūra [55].

Sveikatos priežiūros kokybė – laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios

šiuolaikines profesines žinias, asmeniui ir visuomenei didina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę [52] ir mažina nepageidaujamų rezultatų galimybę [35].

(11)

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Terapinio profilio pacientų ir personalo rodikliai

2 lentelė. Pcientų pasiskirstymas pagal dažniausiai pasitaikančias (DRG) diagnozės terapinio profilio

skyriuose (2013 m. duomenys)

3 lentelė. Pacientų skaičius, tenkantis vienam slaugytojui ir pacientų santykis pagal savarankiškumo

(12)

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Darbo poreikių–išteklių modelio schema

2 pav. Darbo poreikių – išteklių modelio pritaikymas slaugytojo darbo aplinkai (Parengė R.

Suprikienė)

3 pav. Terapinio profilio skyrių struktūrinė schema 4 pav. Tyrimo schema

5 pav. Tyrimo stebėjimo schema 6 pav. Stebėjimų statistika

7 pav. Vidaus ligų skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas dienos pamainoje 8 pav. Vidaus ligų skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas nakties

pamainoje

9 pav. Neurologijos skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas dienos

pamainoje

10 pav. Neurologijos skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas nakties

pamainoje

11 pav. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų

kategorijas dienos pamainoje

12 pav. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų

kategorijas nakties pamainoje

13 pav. Vidaus ligų skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos, atsižvelgiant į atliekamų veiklų grupes 14 pav. Neurologijos skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos, atsižvelgiant į atliekamų veiklų grupes 15 pav. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus slaugytojų darbo laiko sąnaudos, atsižvelgiant į

atliekamų veiklų grupes

16 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas paros valandomis (darbo dienomis bei

poilsio ir švenčių dienomis)

17 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas terapinio profilio skyriuose bendrai

per pamainas (darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis)

18 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas paros valandomis (darbo dienomis) 19 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas terapinio profilio skyriuose per

pamainas (darbo dienomis)

20 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas paros valandomis (poilsio ir švenčių

dienomis)

21 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal veiklų kategorijas terapinio profilio skyriuose per

(13)

22 pav. Slaugos veiklų (pagal grupes), atliktų savaitgalio ir šventinių dienų dienos pamainoje

skirtumas procentais nuo tų pačių veiklų, atliktų per įprastas (5 darbo dienų savaitė) darbo dienas dienos pamainoje

23 pav. Slaugos veiklų (pagal grupes), atliktų savaitgalio ir šventinių dienų nakties pamainoje

skirtumas procentais nuo tų pačių veiklų, atliktų per įprastas (5 darbo dienų savaitė) darbo dienas nakties pamainoje

28 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal priežiūros kategorijas per pamainas Vidaus ligų

skyriuje

29 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal priežiūros kategorijas per pamainas Neurologijos

skyriuje

30 pav. Slaugytojų darbo laiko sąnaudos pagal priežiūros kategorijas per pamainas Slaugos ir

palaikomojo gydymo skyriuje

31 pav. Pacientų savarankiškumo lygmens analizė terapinio profilio skyriuose 32 pav. Tirtų pacientų skaičius pagal amžių (metais) terapinio profilio skyriuose

33 pav. Slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudos Vidaus ligų skyriuje bendrai per dienos

ir nakties pamainą, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį.

34 pav. Slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudos Neurologijos skyriuje bendrai per

dienos ir nakties pamainą, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį

35 pav. Slaugytojų teisioginės priežiūros darbo laiko sąnaudos Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

bendrai per dienos ir nakties pamainą, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį.

36 pav. Slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudos ligoninės terapinio profilio skyriuose

(14)

37 pav. Santykinis (veiksmų skaičius/pacientų skaičius) slaugos veiksmų skaičius įvairaus

savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Vidaus ligų skyriuje

38 pav. Santykinė (veiksmų trukmė konkrečiam paciento savarankiškumo lygmeniui/bendra veiksmų

trukmė visų pacientų slaugai) slaugos veiksmų trukmė įvairaus savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Vidaus ligų skyriuje

39 pav. Santykinė (veiksmų trukmė kiekvienam savarankiškumo lygmeniui/veiksmų skaičius

kiekvienam savarankiškumo lygmeniui) vieno slaugos veiksmo trukmė įvairaus savarankiškumo pacientui per pamainą Vidaus ligų skyriuje

savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Neurologijos skyriuje

trukmė visų pacientų slaugai) slaugos veiksmų trukmė įvairaus savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Neurologijos skyriuje

kiekvienam savarankiškumo lygmeniui) vieno slaugos veiksmo trukmė įvairaus savarankiškumo pacientui per pamainą Neurologijos skyriuje

savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

trukmė visų pacientų slaugai) slaugos veiksmų trukmė įvairaus savarankiškumo vienam pacientui per pamainą Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

kiekvienam savarankiškumo lygmeniui) vieno slaugos veiksmo trukmė įvairaus savarankiškumo pacientui per pamainą Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

savarankiškumo vienam pacientui per pamainą terapinio profilio skyriuose

trukmė visų pacientų slaugai) slaugos veiksmų trukmė įvairaus savarankiškumo vienam pacientui per pamainą terapinio profilio skyriuose

(15)

49 pav. Slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudų (SDLS), skaičiuojant pagal santykinį

slaugytojo-paciento kontaktų skaičių, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Neurologijos skyriuje

slaugytojo-paciento kontaktų skaičių, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

slaugytojo-paciento kontaktų skaičių, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Vidaus ligų skyriuje

slaugytojo-paciento kontaktų skaičių, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu terapiniame ligoninės profilyje

53 pav. Slaugytojų tiesioginės priežiūros darbo laiko sąnaudų (SDLS), skaičiuojant pagal santykinę

slaugytojo-paciento kontaktų trukmę, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Neurologijos skyriuje

slaugytojo-paciento kontaktų trukmę, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje

slaugytojo-paciento kontaktų trukmę, ryšys su pacientų savarankiškumo lygmeniu Vidaus ligų skyriuje

(16)

ĮVADAS

Per paskutinį dešimtmetį slaugos srityje įvyko reikšmingų pokyčių (kompetencijų išplėtimas ir persislinkimas, dokumentacijos gausa, etatų mažinimas ir kt.), kurie turėjo įtakos slaugytojų kasdieninei darbinei veiklai bei profesinių įgūdžių panaudojimui. Šiandieninėje įtampos pilnoje ligoninės aplinkoje slaugytojai susiduria su kliūtimis, trukdančiomis laiku ir nepriekaištingai atlikti slaugos veiksmus. Dažnai slaugytojai teigia, kad jiems nebelieka laiko rūpintis pacientais ir dėl to tampa sunku suvokti darbo prasmę ir vertę, mažėja profesinė autonomija, ir tai sukelia stresą, mažina motyvaciją, įsitraukimą į darbą bei pasitenkinimą atliekama veikla [4].

Itin svarbu, kad sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojų žmogiškieji ištekliai būtų panaudojami efektyviai, teikiant tiesioginę slaugą pacientams. Reikia stengtis panaudoti slaugytojų sugebėjimus būtent tai veiklai, kuriai jie parengti ir kuri atitinka jų išsilavinimą, patirtį ir sugebėjimus [24].

Slaugos personalo skaičius tapo svarbiausiu veiksniu, norint užtikrinti pacientų saugumą ir jų gydymo rezultatus. Pacientai, kurie patenka į ligonines, yra vyresnio amžiaus, prastesnės sveikatos būklės, tačiau ekonominiais sumetimais jie gydomi trumpiau, pasitelkiant sudėtingas technologijas ir metodus, taigi jiems reikia intensyvesnės slaugos bei priežiūros. Būtinybė optimaliai apskaičiuoti slaugytojų krūvį ir išteklius kyla ir dėl nuolat didėjančios sveikatos priežiūros paslaugų kainos ir pastangų kontroliuoti tokį kainų augimą, naudojant įvairias mokėjimo sistemas [44].

Slaugytojų skaičius dažniausiai siejamas su pacientų būklės komplikacijomis ir mirčių atvejais ligoninėse [65] ir įvardijamas kaip veiksnys, darantis poveikį slaugos kokybei. Todėl darbo krūvio išmatavimas ir slaugos žmogiškųjų išteklių poreikio nustatymas yra svarbus, siekiant užtikrinti saugios bei kokybiškos pacientų priežiūros paslaugas, kartu pateisinant slaugos išteklius: jų dydį, sudėtį, paskirstymą ir perskirstymą.

Neturėdami duomenų ir įrodymų apie slaugytojų praktinę veiklą (kokioms veikloms jie panaudoja savo darbo laiką), slaugytojų vadovai negali tiksliai apibrėžti slaugytojų skaičiaus poreikio arba tinkamai perskirstyti slaugos išteklių [66]. Apskritai, kai slaugos priežiūros veiklos nėra atnaujinamos ir stebimos, negalima tinkamai atpažinti pokyčių slaugos praktikoje ir organizacijoje [61]. Vis tik, nors teoriškai formulė yra „paprasta ekonomika,“ t.y. suderinti pacientų poreikius su slaugos personalo skaičiumi [25], praktiškai sprendimas nėra toks paprastas.

(17)

meistriškumo ir aplinkos veiksnių (pvz., patalpų ir įrangos išdėstymo, pacientų skaičiaus palatoje, pacientų savarankiškumo lygio).

Siekdami įvertinti sudėtingą slaugytojų veiklą, užsienio šalių autoriai per paskutinius kelis dešimtmečius kūrė ir diegė skirtingas klasifikacijas ir metodikas, padėsiančias nustatyti pacientų slaugos poreikius ir slaugytojų darbo krūvius. Vis dėlto tiksliai apskaičiuoti optimalų slaugytojų ir pacientų santykį yra labai sudėtinga. Dar 1993 metais O'Brien-Pallas iškėlė esminį klausimą: „Kaip mes galime geriausiai išmatuoti pacientų poreikį slaugai ir nustatyti, kiek slaugytojų reikia tam poreikiui užtikrinti?“ [78]. Beieškant auksinio pacientų klasifikacijos sistemų standarto buvo padaryta išvada, kad bet kuris metodas, naudojamas personalo skaičiui nustatyti, turi mažinti papildomą darbo krūvį, būti pagrįstas ekspertų žiniomis, realiai atspindėti slaugos darbą ir turėti rodiklius, padedančius nustatyti pacientų savarankiškumą, reikalingą slaugą ir priežiūrą, turimus ir reikalingus išteklius [25]. Tampa akivaizdu, kad iki šiol stebuklingas receptas, kuris užtikrintų visiems priimtiną slaugos personalo poreikio nustatymą, nerastas. Sistemos sveikatos priežiūros personalo skaičiui apskaičiuoti nuolat kuriamos, išbandomos ir koreguojamos [76].

Darbo naujumas. Plėtojant slaugos mokslą Lietuvoje, slaugos mokslo tyrėjai nagrinėja

klinikinės slaugos problemas, pacientų gyvenimo kokybę, edukologinius slaugos aspektus, tačiau mokslo tiriamųjų darbų, kuriuose būtų skiriamas dėmesys slaugytojų profesinėms veikloms charakterizuoti, darbo krūviams analizuoti, slaugytojų užimtumui vertinti, atsižvelgiant į paciento savarankiškumo lygmenį, yra nedaug. 2011 m. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM) užsakymu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai atliko medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „dienos fotografijos“ analizę [55], kuri tapo bene didžiausiu ir detaliausiu sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių (gydytojų, slaugytojų ir akušerių) tyrimu Lietuvoje. Atlikto tyrimo rezultatai sudarė moksliškai pagrįstas prielaidas tolimesniems sveikatos priežiūros specialistų tyrimams, rekomenduojant įtraukti skirtingų tipų ligonines, o slaugytojų darbo krūvį vertinti kitų profilių skyriuose.

Darbo praktinė reikšmė. Tyrimas turėtų atskleisti, kaip paskirstomos slaugytojų darbo laiko

sąnaudos slaugos veiksmams atlikti ir kaip šis laikas susijęs su pacientų savarankiškumu. Atlikdami slaugytojų darbo laiko sąnaudų analizę tikėjomės, kad slaugytojų darbo turinys taps labiau matomas ir atpažįstamas, paaiškės tiesioginei paciento priežiūrai skiriamo laiko santykis su kitomis jo veiklomis. Visa tai leistų tiksliau įvertinti slaugytojo darbo krūvį, jį perskirstyti, koreguoti ir kartu – gerinti pacientų priežiūrą, veiksmingiau paskirstyti ir panaudoti žmogiškuosius slaugos išteklius.

(18)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudų ryšį su pacientų

savarankiškumu.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudas pagal priežiūros kategorijas ir slaugytojo veiklų grupes.

2. Nustatyti terapinio profilio pacientų savarankiškumo lygmenį.

3. Išanalizuoti terapinio profilio slaugytojų darbo laiko sąnaudas, atsižvelgiant į pacientų savarankiškumo lygmenį.

Tyrimo objektas: darbo laiko sąnaudos ir pacientų savarankiškumo lygmuo.

(19)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Pacientų klasifikacijos sistemų raida

Pacientų klasifikavimo sistemos buvo pradėtos kurti JAV 1960 m., siekiant tiksliai suderinti esamus slaugos išteklius su pacientų slaugos reikalavimais. Pasak Malloch ir Conovaloff (1999), šių sistemų vystimasis apėmė tris kartas: prieš 1970-uosius metus jos padėjo apskaičiuoti slaugytojo-pacientų santykį ir nustatyti skirtumus tarp įvairių slaugos specializacijų; 1980-aisiais šios sistemos buvo susijusios su aplinkos pokyčiais (pvz., su diagnoze susijusios paciento būklės vertinimas/kodavimas, taikomos technologijos ir informatika); 1990-aisiais buvo bandoma apskaičiuoti slaugytojo darbo krūvį, atsižvelgiant į darbą pamainomis ir įvedant slaugos įgūdžių lygius (angl. Skill-mix) [61].

Švedijoje pirmasis slaugytojų darbo krūvio matavimas įvyko 1960 m. pabaigoje Vasa ligoninėje, Geteborge [61]. 1970 m. viduryje siekta teisingai įvardinti ir parodyti slaugos intervencijas, kurios atspindėjo pacientams teikiamos priežiūros kokybę. Buvo pristatyta nauja darbo krūvio paskirstymo sistema, pagal kurią pacientai sugrupuoti į slaugos kategorijas. Nuo tada pacientų klasifikacijos sistemos Švedijoje plačiai paplito.

Aydelotte (1973) įvardijo Connor ir Johns Hopkins Operation Group kaip pirmuosius slaugos personalo skaičiaus nustatymo ekspertus, dėjusius dideles pastangas sugrupuojant pacientus į kategorijas. Connor [25] pacientų klasifikacijos sistemoje buvo naudojami su slaugos problemomis susiję veiksniai, kad pacientų klasifikacijos sistema būtų paremta tiesioginiais pacientų priežiūros elementais. Vėlesnės studijos rėmėsi šiuo darbu ir pacientų klasifikacijos sistemų sudėtis buvo gana nuosekli: paciento sugebėjimas pasirūpinti savimi, pacientų charakteristikos, ligos intensyvumas, specifiniai slaugos ir priežiūros poreikiai, personalo kompetencijos ir meistriškumo lygis bei ligoninės geografinė vieta ir statusas. Aydelotte atrado 41 literatūros šaltinį, susijusį su klasifikacijos schemomis ir apibendrino informaciją šia tema [25]:

 Schemos buvo plėtojamos dažniausiai remiantis fiziologiniais slaugos vertinimais.  Schemoms trūko tikslumo ir patikimumo, susijusio su pacientų skirstymu į kategorijas.  Buvo mažai testuotas/vertintas pagrįstumas.

 Personalo skaičiaus (t.y. slaugytojo-pacientų santykio) nustatymo metodikos dažnai rėmėsi pacientų klasifikacijos sistemomis.

(20)

diagnozių grupes. Programos tikslas buvo sveikatos priežiūros sistemai pateikti nacionaliniu mastu taikomą nuoseklią visų tipų pacientų, jiems skiriamo gydymo ir susijusių išlaidų klasifikaciją, užtikrinančią geresnę vadybą, aukštos kokybės ir veiksmingų sveikatos priežiūros paslaugų kiekybinį įvertinimą bei apmokėjimą už jas. Giminingų diagnozių grupių tyrimams buvo skirta 29,3 milijonai dolerių. 1990 m. pabaigoje buvo įkurtas Australijos klinikinių pacientų grupių komitetas, kurio užduotis – skatinti pacientų grupių klasifikacijos kūrimą ir jos įdiegimą Australijoje. Komitetas teikė patarimus dėl DRGs ir kitų pacientų grupių klasifikacijų bei užtikrino, kad kuriama klasifikacija atitiktų vietos klinikinę praktiką. Giminingų diagnozių grupės metodikos uždavinys – suskirstyti į kategorijas ir apibūdinti ligoninėje gydytam pacientui suteiktos pagalbos epizodus. Pacientų grupių kūrimo programa tęsėsi paskutinį XX a. dešimtmetį. Dabar programa vadinama Ligoninių informacijos ir veiklos informacijos programa. Neturkus Australija pasaulyje tapo pripažinta lydere DRG klasifikacijų srityje ir lenkė kitas šalis išlaidomis, kurios buvo skirtos pacientų grupių nustatymo metodikoms plėtoti [50].

Daugiau nei dešimtmetį tyrėjai studijavo slaugos personalo skaičiaus įtaką pacientų slaugos rezultatams. 1990 m. didelė sveikatos priežiūros sistemos pertvarka ir išteklių mažinimas iškėlė viešumon per didelių slaugytojų darbo krūvių, su darbu susijusių susižeidimų, neatitinkančios standartų pacientų priežiūros ir pacientų mirčių problemą [28]. 1990 m. viduryje slaugos rezultatams gerinti toliau buvo kuriami slaugos intensyvumo ir pacientų savarankiškumo matavimo įrankiai, kurie naudoti skirstant pacientus pagal jų būklę ir nustatant slaugytojų skaičių, kompetencijų vystymo ir darbo jėgos poreikius [67].

Kelleher (1992) [25] pastebėjo, kad daugybė instrumentų, kurie buvo naudojami pamatuoti slaugos darbo krūvį, neapibrėždavo slaugos darbo tinkamai, taip pat trūko palyginimo tarp sistemų. Ji pasiūlė suvienodinti sistemas bei patvirtinti priemones, taikytinas nustatant slaugos intensyvumą, vertinant paciento funkcinę būklę, ligos rimtumą ir psichosocialinę sveikatą.

Imta ieškoti panašumo tarp klasifikacijų sistemų. Trijų tyrimų apžvalgose, publikuotuose 1992-1995 metais, palygintos pacientų klasifikacijos sistemos ir slaugos darbo krūvio matavimo sistemos. Philips ir kt. (1992) stebėjo šių sistemų naudojimą keturiose ligoninėse ir nustatė, kad dvi sistemos PINI (angl. Patient Intensity for Nursing Index), ir GRASP (angl. Grace Reynolds‘ Application of the Studies of Petro) skyrėsi pagal tai, kokiu būdu matavo slaugos resursų panaudojimą [25]. O‘Brien-Pallas, Cockerill ir Leatt (1992) padarė išvadą, kad sistemos nėra panašios, bet standartizavus reikalingas slaugos valandas visose sistemose, galima lyginti darbo krūvio apskaičiavimus pagal GRASP, PINI sistemas [57].

(21)

kompleksiškumą (išmatuojamą kanadietiška su diagnoze susijusios grupės versija), medicininį intensyvumą (hospitalizacijos trukmę) ir aplinkos kompleksiškumą (nenumatytus ir atidėtus atvejus, daugybines ir ilgas procedūras bei slaugos priežiūros teikėjų charakteristikas).

Hughes (1999) suskirstė slaugos darbo krūvio vertinimo metodus į tris modelius, paremtus slaugos veikla, paciento savarankiškumu ir apskaičiuojant būsimą personalo poreikį, pagrįstą įvairiais klinikiniais rodmenimis [25]. Autoriaus nuomone, tuo metu nebuvo tikslių ir patikimų darbo krūvio valdymo priemonių. Kanados, JAV ir Australijos autorių darbuose aprašomas siekimas išmatuoti slaugytojų darbą ir jo poveikį slaugos struktūrai, procesui ir rezultatams (pvz., slaugos personalo skaičių, slaugos intervencijas, paciento sveikimą ir būklės gerėjimą), bei sukurti tinkamiausius personalo paskirstymo modelius, susijusius su personalo skaičiaus ir kompetencijų derinimu [25]. Bowles [25] pasiūlė naudoti pacientų klasifikacijos sistemą, sudarytą iš keturių su pacientais susijusių dalių: aplinkos problemos, psichosocialinės problemos, fiziologinės problemos ir su sveikata susiję elgesio modeliai.

Slaugos darbo apimtis yra dar viena sąvoka, tiriama, kaip ji veikia sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybę. Ši sąvoka apibrėžia suteikiamos slaugos kiekį. Kiekis – tai slaugytojų skaičius, slaugytojas – tai išsilavinimas, meistriškumas ir patirtis bei pacientų ir organizacijos atsakomoji reakcija.

Kanados, JAV ir Australijos autorių literatūroje atsispindi tendencijos pamatuoti slaugos darbą ir jo poveikį su slauga susijusiems parodymams, t.y. struktūros, proceso ir rezultato, kurie atspindi slaugos priežiūrą (pvz., slaugos personalo skaičių, slaugos intervencijas ir pragulas) bei sukurti optimalius personalo išdėstymo modelius, susijusius su personalo kompetencijų kombinacija ir skaičiumi [25, 70].

Kelios ligoninės Suomijoje įdiegė ir patvirtino optimalaus personalo skaičiaus nustatymo modelį – RAFAELA pacientų klasifikacijos sistemą, kurios pavadinimas yra sudarytas iš autorių inicialų. Šį modelį sudaro pacientų klasifikacijos sistemos, slaugos išteklių vertinimas ir profesionalaus tinkamiausio personalo skaičiaus vertinimas [25]. Fagerstrom ir kt. (2000) naudojo kokybinį modelį, pabrėždamas slaugos darbo krūvio pamatavimą. Slaugytojai turėjo įvertinti slaugos priežiūros intensyvumą kiekvienam pacientui. Fagerstrom ir Rainio (1999) apibūdino optimalų slaugos intensyvumo lygį kaip pusiausvyrą tarp paciento poreikių slaugai ir slaugytojų skaičiaus. Rauhala ir Fagerstrom (2004) nurodė ryšį tarp paciento poreikių ir geriausio priežiūros lygio. Autorių nuomone, svarbu atsižvelgti į individualias slaugytojų charakteristikas, tokias kaip patirtis ir įgūdžiai bei kintantys kūdikių ir jų šeimų poreikiai [25].

(22)

1. Sunku tiksliai pamatuoti darbo krūvį.

2. Slaugos darbo apibrėžimai ir apibūdinimai netikslūs.

3. Nepakanka pacientų klasifikacijos sistemų patikimumo ir pagrįstumo tyrimų įrodymų. 4. Išlieka poreikis nustatyti su slauga susijusio darbo parodymus ir rezultatus.

Kai slaugos priežiūros veiklos nėra nuolat atnaujinamos ir stebimos, negalima tinkamai atpažinti pokyčių slaugos praktikoje ir institucijoje, organizacijoje. De Groot identifikavo 6 svarbiausius veiksnius pasirenkant pacientų klasifikavimo sistemą [25]:

 Pagrįstumą: įrankis tiksliai ir adekvačiai numato individualių pacientų priežiūros poreikius.

 Patikimumą: įrankis nuosekliai numato paciento priežiūros poreikius.

 Paprastumą: įrankis yra aiškus, glaustas ir efektyvus kalbant apie svarbiausių priežiūros indikatorių įtraukimą.

 Naudingumą: įrankis yra paprastas, efektyvus ir jį įmanoma įdiegti į paciento medicininę istoriją.

 Objektyvumą: intensyvumo matavimo įrankis, kuris yra aiškus ir gali būti patvirtintas.  Priimtinumas (slaugytojams): įrankis turėtų leisti pasireikšti sprendimu pagrįsta klinikine nuomone.

De Groot taip pat pasiūlė dar du veiksnius, nes jie yra svarbūs elementai kuriant ir įdiegiant pacientų klasifikacijos sistemą – slaugos ekspertų įtraukimas į instrumento kūrimo ir tobulinimo procesą bei pripažinimas, kad slaugos darbas yra daugiau nei užduočių suma.

McGillis Hall ir kt. [25] padarė išvadą, kad pacientų klasifikacijos sistemos nėra naudojamos su personalu susijusių sprendimų priėmimui, nes nepakankamai reaguoja į personalo poreikio pokyčius, joms trūksta pagrįstumo, patikimumo ir pagal jas reikalingas didesnis personalo skaičius, nei gali užtikrinti organizacija.

Apibendrinus galima daryti išvadą, kad nėra visiems tinkančio pacientų klasifikacijos sistemos modelio, o nustatant personalo skaičių požiūrį geriausiai pagrindžia šie principai:

 Taupumas.

 Minimalaus papildomo darbo krūvio poreikis.  Rėmimasis slaugos ekspertų nuomone.

 Realus slaugos darbo atspindėjimas.

(23)

Ši apžvalga atspindi reikšmingą darbą, atliktą ieškant auksinio standarto klasifikacijų sistemose. Atsižvelgiant į žinias, gautas iš ankstesnių tyrimų, ateities tyrėjai turėtų skirti pagrindinį dėmesį personalo skaičiaus procesų įvertinimui, kad būtų galima nustatyti svarbiausius reiškinius, kurie padės į rezultatą orientuotų personalo nustatymo modelių vystimuisi. Ateities darbuose svarbu bendradarbiauti su slaugos lyderiais, kurie praktinėje aplinkoje galėtų tiksliai apibrėžti slaugytojų poreikius ir tinkamai perskirstyti slaugos išteklius.

1.2 Žymiausios pacientų klasifikavimo sistemos ir jų tipai

Pacientų klasifikacijos sistema yra naudojama norint suderinti personalo išteklius su paciento poreikiais. Pacientų klasifikacijos sistemos taip pat yra laikomos pacientų būklės intensyvumo nustatymo sistemomis ar darbo krūvio valdymo sistemomis [25]. Įvairios pacientų klasifikavimo sistemos leidžia sugrupuoti pacientus pagal diagnozes, slaugos intensyvumą, intervencijas, gydymą, giminingų diagnozių grupes (angl. Diagnosis related groups) ar demografinius veiksnius [59]. Pacientų klasifikacijos sistemos pamatuoja ligos intensyvumą ir slaugos intensyvumą, reikalingą konkrečiam pacientui. Brennan [25] apibrėžia intensyvumą pagal keturis lygmenis: nesusijęs su pacientu, susijęs su pacientu, susijęs su paslaugų teikėju ir susijęs su sistema. Turint omenyje tokią schemą, pacientų klasifikacijos sistema yra su sistema susijusio intensyvumo matavimas ir turi paaiškinti su pacientu, paslaugų teikėju ir sistema susijusius veiksnius. Tačiau vertinant reikia atsižvelgti į daugelį dalykų: paciento amžių (vaikų priežiūra intensyvesnė nei suaugusiųjų, o vyresnių pacientų – daug kompleksiškesnė), sveikatos būklę, priežiūros intensyvumą ir konkretaus skyriaus specifiką, personalo pasirengimą ir profesionalumą [5].

Išanalizuotoje literatūroje [55] aprašyta bandymų standartizuotai vertinti pacientų būklę, siekiant prognozuoti išeitis. Populiariausi instrumentai – Acute Physiology and Chronic Health Evaluation (APACH), ASA, kasdieninei veiklai įvertinti naudojamas Bartelio indeksas, FIM klausimynas ir t.t. Jei šie instrumentai būtų naudojami visuose skyriuose sistemingai, juos būtų galima panaudoti pacientams palyginti.

DRG giminingų diagnozių grupės metodas buvo sukurtas JAV. Šiuo metu tai plačiai

(24)

įtakos ligoninių teikiamų paslaugų sąnaudoms. Šio metodo taikymo rezultatas – gerokai tikslesnis mokėjimas už paslaugas, proporcingas ligoninių sąnaudoms [50].

Nuo 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo pradėtas praktiškai taikyti DRG metodas aktyviojo gydymo paslaugoms klasifikuoti. Tokiu būdu buvo pradėta nuosekliai pereiti prie teisingesnio ir skaidresnio, nuo vienodų kriterijų priklausančio aktyviojo gydymo paslaugų išlaidų apmokėjimo visoms šias paslaugas teikiančioms ASPĮ. Įdiegtas DRG metodas (Australijos AR-DRG 2008 m. versija 6.0) visus aktyviojo gydymo atvejus klasifikuoja į 698 DRG grupes. Giminingų diagnozių grupės gali būti apibūdintos kaip valdomą diagnozių skaičių turinčios klasės, kurios sudaromos remiantis klinikiniu turiniu ir išteklių panaudojimu, jos leidžia įvertinti ligoninės veiklos rezultatus, susiejant gydytų pacientų charakteristikas (ligoninės veiklos rezultatas) su pacientams gydyti panaudotais ištekliais (indėlis į ligoninę). Be to, jos suteikia galimybę įvertinti ligoninės veiklos rezultatą, taigi sudaro pagrindą finansavimui, biudžetui ir mokesčiams suskaičiuoti. Šios grupės taip pat gali būti naudojamos rengiant paslaugų prieinamumo ir netolygumų mažinimo strategijas, analizuojant klinikinę ir kodavimo praktiką, atliekant vaistų, protezų, vežimėlių neįgaliesiems poreikio rinkodaros vertinimą ir kt. [50].

RAFAELA sistema naudojama: slaugos išteklių naudojimui pagal pacientų poreikius slaugai;

pacientų poreikių slaugai pobūdžio nustatymui; suteikia galimybę analizuoti procesų slaugoje kokybę, išteklių naudojimą ir išlaidas. Vertinamos 6 paciento priežiūros sritys ir 4 priežiūros intensyvumo lygiai, kurie reikalingi paciento priežiūrai. Atsižvelgiant į kiekvieną pacientą kiekvienai priežiūros slaugos sričiai yra parenkamas vienas iš keturių slaugos poreikių lygių. Naudojant slaugos intensyvumo klases, kurios įvertintos balais suplanuojamas poreikis slaugai:

 I klasė 4 balai → minimalus poreikis slaugai.

 II klasė 4 – 7 balai → vidutiniškas ar iš dalies poreikis slaugai.  III klasė 8 – 11 balai → didelis poreikis slaugai.

 IV klasė 11 – 14 balų → maksimalus poreikis slaugai.  V klasė 15 ≥ balai → reikalinga intensyvi slauga.

Švedijoje dažniausiai yra naudojamos keturios klasifikacijos sistemos [61]: Zebra, Beakta,

Rush Medicus ir RiL. Zebra sistema buvo tobulinama universitetinėje Lund ligoninėje 1985 metais

(25)

Beakta metodas, paremtas Kanadoje atliktu tyrimu, buvo kuriamas Norvegijoje ir Švedijoje

1980 m. pabaigoje. Ši sistema sudaryta iš trijų dalių: darbo krūvio išmatavimo/pacientų vertinimo, veiklos analizės ir personalo skaičiaus. Kiekvienas pacientas yra vertinamas atsižvelgiant į poreikius priežiūrai remiantis keliais indikatoriais (septyni somatinei priežiūrai). Pacientai gali būti suskirstyti į keturias grupes (A–D) remiantis taškais arba laiku, kuris apskaičiuojamas įvertinus visus indikatorius (Švedijos apskričių tarybų federacija, 2000) [61].

Švediška Rush-Medicus [61] metodo adaptacija yra naudojama nuo 1992 metų atliekant psichiatrinę priežiūrą, o nuo 1993 metų atliekant somatinę priežiūrą. Sistema sudaryta iš 33 indikatorių, tokių kaip paciento būklė, pagrindinė slaugos priežiūra ir terapiniai poreikiai. Šiems indikatoriams yra suteikiamas atitinkamas lyginamasis svoris. Bendras rezultatas yra apskaičiuotas pagal 5 slaugos intensyvumo lygius, kurie prasideda nuo I kategorijos – pacientai, kuriems reikalinga minimali slaugos priežiūra (0–2 valandos per 24 valandų laikotarpį) iki V kategorijos, kuriai priskiriami pacientai, reikalaujantys visiškos slaugos priežiūros – 10 ar daugiau valandų per parą (Švedijos apskričių tarybų federacija, 2000).

RiL [61] yra prototipinis klasifikacijos metodas, pagrįstas Suomijos modeliu ir pritaikytas

universitetinėje Linköping ligoninėje. Juo yra matuojama ir tiesioginė slauga, ir darbo krūvis. Tiesioginė slauga yra padalyta į pagrindinę slaugą ir specialiąją slaugą. Pagrindinė slauga suskirstyta į 4 klases (A–D), kur A atitinka mažiausią slaugos sunkumą (darbo krūvį), o D – didžiausią. Specialioji slauga taip pat suskirstyta į 4 klases (1–4), 1 klasė atitinka mažiausią darbo krūvį, 4 – didžiausią. Vertinant darbo krūvį, pacientas patenka į pagrindinės slaugos arba specialiosios slaugos klasę ir gautas derinysatitinka priežiūrą, kuri pacientui suteikiama per atitinkamą laikotarpį .

Straipsnio [61] autorių nuomone, slaugytojų vadovai negalvoja, kad įrankis yra vertingas matuojant slaugos priežiūros kokybę. Pacientų klasifikacijos sistemos vertinamos kaip naudingos identifikuojant priežiūros veiklų, teikiamų skirtingų kategorijų pacientams, kiekį ir pobūdį.Pagrindinė problema, su kuria susidurdavo slaugytojai klasifikuodami pacientus, buvo subjektyvumas vertinant. Nepaisant apmokymų, kurie vyksta ligoninėse, daugiau nei pusė slaugos vadovų nurodė, kad yra būtina dažnai vertinti pacientų klasifikacijos sistemų patikimumą kaip būdą garantuoti tinkamą vidinio patikimumo lygį.

Išanalizavus literatūrą, išryškėjo kelios kryptys, susijusios su pacientų klasifikavimo modelių kūrimu [25]:

 Daugiau kintamųjų – nebūtinai geriau (Edwardson ir Giovannetti, 1994).  Paprastumas yra pageidaujamas veiksnys (Alward, 1983; Hughes, 1999).

(26)

 Specifiniai kintamieji turėtų apimti su pacientais, su slaugytojais susijusius ir organizacijos charakteristikos indikatorius (Beswick, Hill ir Anderson, 2010; Minnick ir Mion, 2009; O‘Brien-Pallas et al., 2005).

Nėra bendro sutarimo dėl pacientų klasifikacijos sistemų. Neabejojama, kad individualus paciento vertinimas būtų žymiai tikslesnis rodiklis, nes norint teikti kokybišką priežiūrą, svarbu aiškiai įvertinti individualius paciento poreikius ir užtikrinti, kad paslaugos tenkina šiuos poreikius [36].

Buvo apžvelgti 63 straipsniai, kuriuose aptariami tyrimai, susiję su pacientų klasifikacijos sistemomis, pacientų gydymo intensyvumo sistemomis ar darbo krūvio valdymo sistemomis nuo 1983 iki 2010 metų, taip pat buvo tiriama, ar jas galima pritaikyti. Nustatyta, kad vis dar akivaizdūs šie ankstesnių pacientų klasifikacijos sistemų trūkumai [25]:

1. Sunkumai pamatuojant darbo krūvį – vis dar vyraujanti tema literatūroje. 2. Slaugos darbo apibrėžimai lieka neadekvatūs.

3. Nepakankami pacientų klasifikacijos sistemų patikimumo bandymai.

4. Išlieka poreikis identifikuoti su slaugos darbu susijusius indikatorius ir rezultatus.

Tyrimą atlikę autoriai [25] nustatė perspektyviausių pacientų klasifikacijos sistemų charakteristikas ir padarė išvadą, kad nėra bendro sutarimo dėl pacientų klasifikacijos sistemų. Bet kuris metodas, naudojamas norint nustatyti personalo skaičių, turi mažinti papildomą darbo krūvį, turi būti pagrįstas ekspertų žiniomis, turi būti realus slaugos darbo atspindys ir jame privalomi indikatoriai, padedantys įvertinti pacientų būklę, reikalingą slaugos priežiūrą, galimus išteklius ir susijusius organizacinius požymius. Slaugytojai labai vertina rūpinimąsi pacientais ir laiko leidimą su jais, nes tai leidžia pajusti profesinio pasitenkinimo jausmą [1].

Kritika dėl ankstesnių pacientų klasifikacijos sistemų yra pagrįsta, nes norint remtis pacientų klasifikavimo sistemomis ateityje reikia sistemų patikimumo, pagrįstumo ir tolimesnių tyrimų įrodymų. Slaugos darbuotojų pasitenkinimas ar nepasitenkinimas naudojamais pacientų klasifikacijos įrankiais daro įtaką pacientų klasifikacijos sistemų naudojimui ir kasdieninių sprendimų priėmimui. Filosofinis slaugos pagrindas yra suvokiamas kaip atsakomybė rūpinantis kitais ir sugebėjimas užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis [74].

1.3 Slaugytojų darbo veiklos samprata. Veiklų grupavimas

(27)

slaugytojams ir suteikia pozityvių emocijų, susijusių su atliekamu darbu [39]. Norint numatyti slaugos personalo poreikį, svarbu ištirti slaugytojų atliekamą kasdieninį darbą – veiklas. Mokslinių bendradarbių grupė, atlikusi medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „dienos fotografijos“ analizę ir išanalizavusi literatūrą, pateikia daug bandymų suklasifikuoti slaugytojų veiklas [55].

Pagal D. Allen [3], slaugytojų veiklas galima sugrupuoti į:  daugybinių veiksnių koordinavimą,

 pacientų pralaidumo užtikrinimą,  standartų įgyvendinimą,

 vadovavimą kitų darbui,  darbinių trukdžių šalinimą,  informacijos administravimą,  dokumentacijos pildymą,

 priežiūros prioritetų ir išteklių nustatymą.

Pagal A. Squires [68], slaugytojų veiklos klasifikuojamos į:  autonomiją,

 priežiūros teikimą,

 kultūrinių aspektų administravimą,  informacijos administravimą,  lyderystę,

 psichologijos vadybą,  santykių vadybą.

Tačiau didžioji dalis mokslininkų [57] visas slaugytojų veiklas grupuoja į dvi dideles grupes: tiesioginę priežiūrą ir netiesioginę priežiūrą. Tiesiogine priežiūrai priskiriamos visos veiklos, kurios atliekamos paciento akivaizdoje. Netiesiogine priežiūra pripažįstama ta veikla, kuri nėra tiesiogiai susijusi su pacientu, tačiau skirta pacientui. Bendru sutarimu pripažįstama, kad su pacientu susijusi dokumentacija gali būti priskiriama prie tiesioginės priežiūros [58].

F. Desjardins su kolegomis[19] išskyrė keturias pagrindines kategorijas:  tiesioginė paciento priežiūra,

(28)

Remiantis pagrindinėmis slaugytojų veiklų kategorijomis buvo atliktas darbo srauto tyrimas, siekiant nustatyti, kaip slaugytojai leidžia savo darbo laiką. Gauti rezultatai parodė, kad laikas, praleistas atliekant tiesioginės slaugos veiklas, sudaro nuo 30 iki 55 proc. Vidutiniškai 37 proc. darbo laiko registruoti slaugytojai praleisdavo prie paciento lovos [70]. Taip pat darbo srauto tyrimas buvo naudojamas norint įvertinti, kaip suminti slaugytojų laiko praleidimą ir gerinti nenutrūkstamą darbo srautą. Tiesioginė slauga, kuria įvardijama veikla šalia paciento lovos (medikamentų davimas, gyvybinių funkcijų matavimas, žaizdų tvarstymas, kasdieninė veikla ir kt.), sudarė nuo 25 proc. iki 57,5 proc. Netiesioginės slaugos veiklos sudarė nuo 7,2 proc. iki 37 proc. Didžioji slaugytojų laiko dalis buvo praleidžiama postuose (37 proc.), skyriuje (35 proc.) ir palatose (24,2 proc.). Slaugytojai gali būti užsiėmę kita pacientų ir komandine veikla, kuri neįtraukiama į pacientų klasifikavimo sistemą, pvz., pacientų/šeimos švietimas, pamainos ataskaita, pacientų transportavimas ir bendravimas su pagalbiniu personalu [54]. Skirtingose šalyse įvairių autorių atliktuose tyrimuose gali skirtis veiklų grupavimas ir klasifikavimas, todėl lyginant svarbu atkreipti dėmesį į konkrečias veiklas, o ne į veiklų grupes [55].

Patikima informacija apie slaugos prigimtį ir slaugos poveikį yra būtina tam, kad slauga ir slaugos darbo krūvis būtų matomas. Tarp veiksnių, susijusių su slaugos efektyvumu, yra klausimas, kiek slaugos laiko yra skiriama paciento priežiūrai ir kitoms veikloms, kurios su ja susijusios. Daugiau dėmesio reikėtų skirti svarbiausių slaugos darbo veiklų nustatymui, tai padėtų sukurti tokį modelį, kuris bus orientuotas į slaugytojų laiką tai veiklai, kuri turi didžiausią tiesioginę įtaką pacientų sveikimui [24]. Jeigu sveikatos priežiūros įstaigose yra tikimasi, kad aukštos kvalifikacijos ir sugebėjimų turintys slaugytojai atliks darbus, kuriuos gali atlikti kitas mažiau kvalifikuotas personalas, tai gali turėti neigiamos įtakos pacientų slaugos kokybei, sumažinti pasitenkinimo darbu lygį, paskatinti darbuotojų kaitą.

1.4 Slaugytojo darbo krūvio skaičiavimas ir jį lemiantys veiksniai

(29)

Istoriškai sveikatos priežiūros specialistų poreikis buvo skaičiuojamas tam tikram gyventojų skaičiui (gydytojų, slaugytojų skaičius 1 000 gyventojų), tai nulemdavo darbo krūvių skirstymą. Vėliau buvo pradėta skaičiuoti atsižvelgiant į įstaigos pobūdį, teikiamas paslaugas.

Kiekviena slaugytojo darbo vieta – tai atitinkamų funkcijų ir joms atlikti reikalingų priemonių sistema. Visos slaugytojų darbo užduotys paremtos įgaliojimais ir atsakomybe. Be to, skirtingoms pareigoms būtini skirtingi įgaliojimai. Darbo krūvis yra svarbi visuomenės sveikatos problema ne tik medicininiu, bet ir psichologiniu, dvasiniu bei socialiniu požiūriu [46]. Norint slaugytojų darbo veiklą normalizuoti, reguliuoti ar bent jau palaikyti tokią, kad darbuotojai kokybiškai galėtų teikti slaugos paslaugas, būtinas aiškus darbo pasidalijimas, žinojimas, kas už ką atsakingas, ir šių dalykų praktinis pritaikymas. Tik žinant, kokie darbai bus atliekami, galima organizuoti slaugos personalo darbo vietas, suformuoti reikalavimus darbuotojams, parinkti konkretaus darbo atlikėjus pagal jų kompetenciją [46]. Slaugytojų teisės ir pareigos patvirtintos LR Slaugos praktikos įstatymu [49], be to, kiekviena gydymo įstaiga savo vidaus dokumentuose apibrėžia individualiai, kokias veiklas, funkcijas ir pareigas įstaigoje atlieka slaugytojai.

Vėliau LR SAM ministro 2001 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 173 „Dėl sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvių“ paskirta „valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovams iki 2001 m. balandžio 1 d. parengti ir suderinus su stebėtojų taryba patvirtinti gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvius“, t.y. atsakomybė už sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvių normavimą teko gydymo įstaigoms ir jų vadovams [48].

2000 metais Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) parengė Slaugos specialistų darbo krūvio nustatymo metodiką įvairaus profilio skyrių slaugytojų darbo krūviams nustatyti. Vadovaujantis šia metodika, LSSO paskaičiavo ir pateikė rekomenduojamą skaičių slaugomų (dieną ir naktį) pacientų vienam slaugytojui chirurgijos, terapijos, intensyviosios terapijos, naujagimių patologijos, akušerijos, psichiatrijos skyriuose, slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėje, ankstyvosios reabilitacijos skyriuose bei pacientų skaičių, tenkantį bendruomenės bei vaikų slaugytojui. Tai rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo besivadovaudamos sveikatos priežiūros įstaigos gali parengti savo įstaigos skyriaus slaugytojo darbo dienos modelį bei apskaičiuoti slaugytojų poreikį [47]. Šiuo metu galioja penki LR SAM ministro įsakymai, reglamentuojantys gydytojų, slaugytojų bei kito personalo darbo krūvius, teikiant paslaugas slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse ir skyriuose (1997 m.), slaugos paslaugas paciento namuose (2007 m.), paliatyviosios pagalbos paslaugas (2007 m.), naujagimių intensyviosios terapijos paslaugas (2008 m.) bei reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugas vaikams ir suaugusiesiems.

(30)

vidaus dokumentai. Tyrėjai [55] pastebėjo, kad valstybės lygiu nėra parengtos darbo krūvių skaičiavimo metodikos, todėl gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų darbo krūviai įstaigose reglamentuojami įstaigos vadovų nuožiūra.

JAV 1990 m. viduryje buvo panaikinta daug slaugytojų etatų, dėl to sumažėjo personalo skaičius. Slaugytojai tapo nepatenkinti ir sunerimę dėl pacientų saugumo ir nekokybiškos slaugos. Slaugytojų sąjungos, profesinės organizacijos ir visuomeninių interesų grupės tikėjo, kad personalo skaičiaus nustatymas yra vienintelis perspektyvus sprendimas užtikrinant saugią ir kokybišką pacientų priežiūrą [70].

Būdai, pagal kuriuos apskaičiuojamas slaugytojo darbo krūvis, skiriasi [6]. Kadangi nėra visuotinai priimto darbo krūvio matavimo įrankio, leidžiančio apskaičiuoti personalo skaičiaus poreikį, išteklių valdytojai skaičiuodami personalo poreikį dažnai atsižvelgia į tokius veiksnius, kaip slaugos intensyvumas, paciento savarankiškumas, klinikinį intensyvumas, ligos rimtumas, taip pat reikalingos slaugos kompleksiškumas ir laikas, kuris reikalingas paciento priežiūrai.

Slaugos intensyvumo ir savarankiškumo pamatavimo įrankiai, kurie gali būti naudojami skirstant pacientus pagal jų būklę ir nustatant slaugytojų skaičiaus, kompetencijų ir darbo jėgos plėtojimo poreikius, buvo nustatyti 1990 m. viduryje. Vienas intensyvumo nustatymo įrankis AUKUH (Association of UK University Hospitals), sukurtas JK universitetinių ligoninių asociacijos ir Leeds universiteto, buvo išbandytas ir įteisintas keliose sveikatos priežiūros organizacijose [66]. Šis instrumentas leidžia slaugytojams praktikams išmatuoti slaugos intensyvumą ir pacientų savarankiškumą bendrose palatose. Slaugytojų komandos gali naudoti įrankį rinkdamos duomenis apie slaugos lygius, kurie nustatyti remiantis Sveikatos departamento rekomendacijomis (2000). AUKUH (Association of UK University Hospitals) 2004 metais iš pradžių buvo naudojamas Coventry ir Warwickshire universitetinėse ligoninėse ir buvo nacionalinės bandomosios studijos dalis [66]. Iš pradžių instrumentas buvo įdiegtas keliose palatose, tačiau kai gauti rezultatai parodė, kad jį yra lengva naudoti ir tai neužima daug laiko, o personalo nariai lengvai suprato jo naudojimą, buvo nutarta įdiegti šį instrumentą visose suaugusiųjų palatose.

JK buvo sukurtos specialiosios priemonės norint nustatyti personalo poreikį naujagimių skyriuose. Kuriant naujagimių intensyviosios priežiūros skyriuje reikalingų slaugos valandų klasifikacijos sistemą, buvo remtasi slaugos veiklomis [67]. Tyrėjai padarė išvadą, kad pamatuojant darbo krūvį reikia standartizuoto metodo, jog būtų galima daryti lyginamąsias studijas tarp įvairių naujagimių intensyvios priežiūros skyrių.

(31)

personalu susijusius sprendimus, atsižvelgiant į slaugytojų-pacientų santykį, registruotų slaugytojų išsilavinimą, registruotų slaugytojų patirtį ir pagalbinio personalo skaičių [13].

Medicinos instituto atliktas tyrimas parodė, kad trūksta empirinių įrodymų apie slaugos įtaką pacientų priežiūrai. Tuo pačiu metu Amerikos slaugytojų asociacija publikavo pranešimų seriją apie kokybinius išmatavimus, nustatant slaugos įtaką pacientų gydymo rezultatams. Po ketverių metų medicinos instituto pranešime „Klysti žmogiška“ buvo pateikti pasibaisėtini mirtingumo skaičiai dėl medicininių klaidų (Kohn, Corrigan ir Donaldson, 2000). Tai buvo pagrindinis stimulas ištirti slaugos įtaką mirtingumui, komplikacijoms ir pacientų saugumui [59].

Vis daugėja literatūros šaltinių, kuriuose ligoninės slaugos personalo skaičius siejamas su pacientų saugumu. Prastesni ligonių priežiūros rezultatai yra labiau įprasti ligoninėse ir slaugos skyriuose, kuriuose mažesnis slaugos personalo skaičius. Autoriai Baernholdt M, Cox K, Scully K. (2010) pastebėjo tokias tendencijas [6]:

1. Mažai atlikta tyrimų, kuriuose būtų nagrinėtas slaugos darbo krūvio poveikis, kuris apibrėžiamas kaip pacientų saugumui slaugytojų atliekamos darbinės veiklos.

2. Kuo labiau užsiėmęs yra slaugytojas, tuo didesnis jo darbo krūvis. Netgi jei yra nustatytas 24 valandų darbui slaugytojų-pacientų santykis, saugus slaugos personalo skaičius gali būti netinkamas, jeigu per 24 valandų laikotarpį, savaitės dieną ar metų laiką slaugos darbo krūvis yra ypač intensyvus.

3. Tyrimai apie slaugos darbo krūvio poveikį paciento saugumui yra nepakankami, nes trūksta standartizuotų darbo krūvio matavimo įrankių ir programinės įrangos sprendimų, kurie pridėtų klinikinius duomenis prie administracinių sistemų, kad būtų galimybė sukurti darbo krūvių apskaičiavimą, ir po to analizuotų poveikį pacientų saugumui.

Nepaisant to, kad daugėja publikacijų ir darbų apie slaugos rezultatus, vis dar trūksta galutinių duomenų, rodančių sąsajas tarp nustatyto slaugos darbuotojų skaičiaus ir pacientų gydymo rezultatų [72].

Nėra tiksliai žinoma, kiek laiko slaugytojai praleidžia priimdami, perkeldami ar išrašydami pacientus. Atliktame tyrime [6] iš pokalbių su slaugytojais paaiškėjo, kad paslaugos, teikiamos priėmimo, perkėlimo ir išrašymo metu, trunka ilgiau nei pacientams, kurie jau guli skyriuje.

Kita darbo krūvio pamatavimo priemonė yra skyriaus aktyvumo indeksas (unit activity

index-UAI) [6]. Tai pacientų priėmimų, išrašymų ir perkėlimų skaičiaus santykis su visais gydomais

pacientais. Bendrą gydomų pacientų skaičių sudaro ligoniai, gulintys skyriuje 24 valanda, ir priimami, išrašomi ar perkeliami pacientai. Galima daryti išvadą, kad slaugos darbo krūvio matavimai naudojant

ADT ir UAI yra pakankamai išplėtoti, bet nėra pakankamai ištirta, kaip šie būdai yra susiję

(32)

ligoninės klinikinių ir administracijos duomenų bei naudoti pacientų priėmimo, išrašymo, perkėlimo duomenis, kad būtų galima priimti sprendimus, susijusius su personalo poreikiu.

Konkretus personalo skaičius pagal nevienodą pacientų savarankiškumo lygį buvo daugybės savarankiškumo klasifikacijos sistemų tikslas. Tikriausiai geriausias šios kompleksinės problemos sprendimo būdas yra paciento savarankiškumo lygio ir darbo krūvio stebėjimas bei slaugos veiklų analizė, kad tinkamiausi sveikatos priežiūros komandos nariai teiktų reikalingą slaugą [31].

Užsienio šalyse daug darbo yra atlikta norint nustatyti tinkamiausią slaugos personalo skaičių, galintį patenkinti skirtingo savarankiškumo lygio pacientų poreikius. Arthur ir James (1994) padarė išvadą, jog neįtikėtina, kad kada nors bus išrasta tobula darbo krūvio pamatavimo sistema. Atlikę literatūros apžvalgą, jie pabrėžė daugiafunkcę slaugos veiklų prigimtį ir kritiškai atsiliepė apie metodus, taikomus apskaičiuoti slaugytojų poreikiui, kadangi juose nebuvo pakankamai atsižvelgta į ne fizinę slaugytojų veiklą [67].

Slaugytojų vadovų ir administracijos pareiga yra užtikrinti, kad būtų teikiamos saugios ir kokybiškos slaugos paslaugos, kad būtų pakankamai personalo, galinčio jas teikti. Be to, įmanoma sukurti išlaidų apskaičiavimo modelius, pagrįstus skirtingų lygių slauga [76]. Atlikto tyrimo duomenys gali padėti tiksliau suskaičiuoti laiko, kurį kiekvieną dieną slaugytojai sugaišta ligonių hospitalizacijai, išrašymui ir perkėlimams, sąnaudas.

Kadangi reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių, priimant su personalu susijusius sprendimus, nėra tinkamų formulių, pagal kurias galima apskaičiuoti, kokio skaičiaus ir kvalifikacijos slaugytojų reikia konkrečiam skyriui. Todėl pastebimas siekis, kad būtų sukurta standartizuota slaugytojų skaičiaus ir pacientų slaugos rezultatų pamatavimo sistema, kuri leistų slaugytojų vadovams aiškiai matyti situaciją savo organizacijoje bei palyginti ją su panašiose įstaigose esančia padėtimi [59].

Pasaulyje ir Europoje šiuo metu aktualus slaugytojų darbo krūvio bei slaugytojo-gydytojo ar slaugytojo-paciento, slaugytojo-pagalbinio personalo santykio nustatymas. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose slaugytojai nuolat pralaimi konkurencinę kovą su gydytojais dėl ribotų žmogiškųjų išteklių. Tai siejama su asmens sveikatos priežiūros įstaigų suteiktų paslaugų apmokėjimo ypatumais.

Esminis slaugos personalo planavimo principas – specialistų skaičius darbo vietose – priklauso nuo šių specialistų veiklos savarankiškumo lygio, t. y. kiek ir kokių savarankiškų sprendimų jiems leidžiama priimti [30].

(33)

personalą. Tokie specialistai jaučia pasitenkinimą darbu, realizuoja save ir gali pasiekti gerų darbo rezultatų.

Siekiant užtikrinti pacientų saugumą ir mažinti riziką, įtaigoje turi dirbti adekvatus medicinos bei aptarnaujančio personalo skaičius. Visi tyrėjai ieško ir taiko patogių, nebrangių naudoti, lengvai pritaikomų registravimo instrumentų. Didelio pasirinkimo šiandien nėra. Slaugytojai tampa labiau motyvuoti, kai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti tyrimuose, registruoti duomenis bei juos vertinti.

Naujausias Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos aprašo“ reglamentuoja slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarką ir rekomenduoja maksimalų pacientų skaičių vienam slaugytojui [51]. Šis įsakymas suteikia daugiau aiškumo, nes yra nurodomas pacientų skaičius vienam slaugytojui, dirbant darbo dienomis su slaugytojo padėjėju stacionare ir naktimis bei švenčių dienomis.

1.5 Rizikos veiksniai, turintys įtakos slaugytojų darbui

(34)

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje prasidėjusi sveikatos sistemos reforma vyksta visose šalyse. Šio proceso metu ligoninėse viena didžiausių pagal apimtį medicinos darbuotojų grupių – slaugytojai – susiduria su neišvengiamais psichosocialiniais pokyčiais savo darbo aplinkoje. Intensyvėja slaugytojų psichosocialiniai darbo aplinkos veiksniai, tokie kaip darbo reikalavimai, darbo kontrolė ir socialinė parama. Taip pat atsiranda specifiniai psichosocialiniai darbo aplinkos veiksniai: proceso teisingumas, nesaugumas dėl darbo bei kintantys vaidmenys ir atsakomybė.

Užsienio šalių autoriai [79] nurodė, kad dėl nuovargio sulėtėja reakcija, sumažėja motyvacija, mažėja tikimybė sėkmingai išspręsti problemas. Jie pastebėjo, kad slaugytojai daro daugiau klaidų, jei per pamainą dirba daugiau nei 12,5 val. Dirbant tiek valandų klaidų tikimybė triskart didesnė nei per pamainą dirbant 8,5 val. Rogers, Hwang ir Scott (2004) metų studijose įrodė, kad 10 proc. klaidų sumažėja, jei paskiriama papildoma 10 minučių pertrauka, žymių klaidų nepastebima, kai slaugytojas dirba nuo 8,5 iki 12,5 val. per pamainą [79].

Slaugytojai nurodo svarbiausią priežastį, dėl kurios sunku suteikti gerą priežiūrą [72]. Tai

slaugytojų trūkumas. Darbo kokybė pagerėtų, jei būtų didesnis slaugytojų skaičius – juk slaugytojų,

lyginant su pacientų skaičiumi, tikrai nepakanka ir kartais net pavojinga taip dirbti.

Per pastarąjį dešimtmetį ligoninėse slaugos srityje įvyko pasikeitimų dėl būtinybės patenkinti šiuolaikinius slaugos poreikius. Kai kurie pasikeitimai turėjo įtakos slaugytojų atliekamam darbui ir įgūdžių panaudojimui. Užsienio šalių autoriai Fitzgerald ir kt. (2003), Korst ir kt. (2003), Pelletier ir kt. (2005) pastebėjo, kad vienas iš didžiausių pasikeitimų slaugytojų darbe – daugiau laiko skiriama

dokumentacijai tvarkyti [24]. Padidėjęs pacientų gydymo kompleksiškumas, sutrumpėjęs pacientų

hospitalizavimas, išaugęs bylinėjimasis ir technologijų naudojimas ženkliai padidino registravimo ir rašymo kiekį bei dvigubą informacijos raštu teikimą.

Kiti veiksniai, veikiantys slaugytojų darbą, yra pasikeitimai personalo sudėtyje ir įvairių

kompetencijų darbuotojų darbas kartu [24]. Dėl finansinių apribojimų ir kvalifikuotų slaugytojų

trūkumo vis daugiau yra įdarbinama antrosios pakopos slaugytojų. Taip pat yra nauji sveikatos priežiūros darbuotojai. Viena iš didžiausių problemų dėl šių skirtingai parengtų ir skirtingas kompetencijas turinčių darbuotojų yra ta, kad darbuotojai darbo vietoje yra mokomi atlikti ir sudėtingesnes užduotis, todėl nebelieka veiklos diferenciacijos.