LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
INGA ZELTZAKYTĖ
KOMANDINIO DARBO INTENSYVIOS TERAPIJOS IR
TERAPINIO PROFILIO SKYRIUOSE EFEKTYVUMO
VERTINIMAS KOMANDOS NARIŲ POŢIŪRIU IR RYŠYS SU
LĖTINIO NUOVARGIO IŠREIKŠTUMU
Magistro studijų programos „Išplėstinės slaugos praktika“ (6211GX008) baigiamasis darbas
Darbo vadovas(ė) Dr. Viktorija Grigaliūnienė
TURINYS
SANTRAUKA...4
ABSTRACT...5
SANTRUMPOS...7
SĄVOKOS...8
LENTELĖS ...9
PAVEIKSLAI...10
ĮVADAS...11
1. LITERATŪROS APŢVALGA...13
1.1. Lėtinio nuovargio samprata...13
1.2. Nuovargio paplitimas, simptomai, įtaką darantys veiksniai...16
1.3. Komandinio darbo samprata...21
1.4. Komandinio darbo įtaka lėtinio nuovargio pasireiškimui...26
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA...28
2.1. Tyrimo medţiaga ir metodai...28
2.2. Tyrimo planavimas...30
2.3. Tiriamųjų atranka ...30
2.4. Tyrimo bioetika...31
2.5. Duomenų analizės metodai...31
3. TYRIMO REZULTATAI...33
3.1. Imties charakteristikos ir specialistų poţiūrio į komandinį darbą ir atliekamus komandinius vaidmenis vertinimas...33
3.2. Darbuotojų lėtinio nuovargio išreikštumo vertinimas...39
3.3. Komandinio darbo ir lėtinio nuovargio sąsajų vertinimas intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose...43
4. REZULTATŲ APTARIMAS...46
IŠVADOS...49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...50
LITERATŪROS ŠALTINIAI...52
PRIEDAI...61
SANTRAUKA
Inga Zeltzakytė. Komandinio darbo intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose efektyvumo vertinimas komandos narių poţiūriu ir ryšys su lėtinio nuovargio išreikštumu. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - dr. V. Grigaliūnienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2019; 61p.
Tikslas- išsiaiškinti specialistų, dirbančių intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose poţiūrį į komandinį darbą ir nustatyti sąsajas su lėtinio nuovargio išreikštumu.
Uţdaviniai: 1. Išsiaiškinti specialistų, dirbančių intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose, poţiūrį į komandinį darbą. 2. Nustatyti darbuotojų lėtinio nuovargio išreikštumą. 3. Įvertinti komandinio darbo ir lėtinio nuovargio sąsajas intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose.
Metodika: Tyrimas atliktas naudojant anoniminę anketinę apklausą. Apklausą sudarė trys dalys, jose panaudoti du klausimynai: vidiniam komandos darbo įvertinimui (angl. Internal functioning of the Work Teams Scale (QFI-22) ir daugiamatis nuovargio inventorius (MFL20L) (angl. The Multidimensional Fatigue Inventory, MFI-20). Tyrimo vykdymui buvo gautas LSMU bioetikos centro leidimas, Nr. BEC- ISP(M)- 179.
Tiriamieji: tyrime dalyvavo VšĮ Kauno klinikose intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose dirbantys gydytojai, gydytojai- rezidentai ir slaugytojos. Viso respondentų- 221.
Rezultatai: Gauti duomenys parodė, jog vertinant komandinį darbą medicinos personalui svarbesnis yra darbo valdymas, lyginant su tarpasmenine parama. Tyrimo duomenys parodė, kad yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) ryšys tarp tiriamųjų komandinio darbo vertinimo ir jų pareigų ar skyriaus, kuriame jie dirba. Tyrimo duomenys parodė, kad intensyvios terapijos profilyje dirbantys specialistai statistiškai reikšmingai daţniau patiria bendrąjį nuovargį ir sumaţėjusią motyvaciją. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad kuo prasčiau specialistai vertino tarpasmeninę paramą komandoje, tuo statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnį fizinį nuovargį jie patyrė (r(0,012)=0,169). Didţiausią įtaką darbo valdymas darė fizinio nuovargio išreikštumui (r(0,001)=0,226).
Išvados: medicinos personalas darbo valdymą laiko svarbesniu uţ tarpasmeninę paramą komandinio darbo aspektu. Komandinio darbo aspektų vertinimui reikšmingą įtaką turėjo personalo darbo vieta, bei jų pareigos, o lėtinio nuovargio pasireiškimui dar ir amţius. Medicinos personalui nuovargis labiausiai pasireiškia sumaţėjusiu aktyvumu. Nustatyta, kad komandinis darbas turi sąsajų su lėtinio nuovargio pasireiškimui.
Raktiniai ţodţiai: nuovargis, lėtinis nuovargis, komanda, komandinis darbas, komandinio darbo sąsajos.
ABSTRACT
Inga Zeltzakytė. Evaluation of the teamworkeffectiveness in intensive care and therapeutic profile departments from team members point of view and the relation with the expression of chronic fatigue. Supervisor - dr. V. Grigaliūnienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Nursing and Care Department. Kaunas, 2019; 61 p.
Aim of the study: to find out professionals working in intensive care and therapeutic profile sections approach to teamwork andto identify links with the expression of chronic fatigue.
Objectives: 1. Find out professionals working in intensive care and therapeutic profile sections, approach to teamwork. 2. Determine the expression of chronic fatigue in workers. 3. To assess the teamwork and chronic fatigue interfaces of professionals working in intensive care and therapeutic profiles.
Methods: The survey was conducted using an anonymous questionnaire. The survey consisted of three parts, using two questionnaires: Internal Assessment of Work (Teams Scale) and (The Multidimensional Fatigue Inventory, MFI-20. For the execution of the study the permit of the LUHS Committee on Bioethics, (No. BEC-ISP (M) – 179), was obtained.
Participants: Participants were doctors, doctors-residents and nurses working in departments of intensive care and therapeutic profile departments in Kaunas Clinics. Total respondents - 221.
Results: The data received showed that in the case of teamwork for medical staff, job management is more important than interpersonal support. The research data showed that there is a statistically significant (p <0,05) relationship between the assessment of the teamwork of the subjects and their position and the department in which they work. The data from the study showed that specialists working in the intensive care profile are more likely to experience general fatigue and reduced motivation. The results of the study revealed that the worse the specialists evaluated the interpersonal support in the team, the statistically significant (p <0,05) higher physical fatigue (r(0,012) = 0,169) they felt. The most significant influence work management had on the physical expression of fatigue (r (0,001) = 0,226).
Conclusions: Medical staff consider job management more important than interpersonal support in teamwork. The assessment of teamwork aspects were significantly influenced by the workplace of the staff and their position, for chronic fatigue age is significant influence likewise. For medical staff, fatigue is most likely to result from decreased activity. Teamwork has been found to affect chronic fatigue.
PADĖKA
Noriu padėkoti savo mokslinio darbo vadovei dr. Viktorijai Grigaliūnienei, uţ naudingus patarimus, nenutrūkstantį bendradarbiavimą ir rekomendacijas rengiant darbą.
Uţ pagalbą vykdant anketinę apklausą esu dėkinga visų skyrių, kuriuose buvo atliktas tyrimas, vyresniosioms slaugytojoms- slaugos administratorėms. Taip pat norėčiau padėkoti visiems gydytojams, gydytojams- rezidentams ir slaugytojoms, kurie skyrė dalį savo brangaus laiko ir sutiko dalyvauti atliekamame tyrime.
Su pagarba, Inga Zeltzakytė
SANTRUMPOS
1. QFI-22- vidinio komandos darbo vertinimo skalė (angl. Internal functioning of the Work Teams Scale).
2. MLF20L- daugiamatis nuovargio inventoriaus klausimynas (angl. The Multidimensional Fatigue Inventory).
3. JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos 4. LNS- lėtinio nuovargio sindromas 5. ME- mialginės encefalomielitas
6. SAD-somatoforminės autonominės disfunkcijos 7. MNS- mediciniškai nepaaiškinami simptomai 8. CNS- centrinė nervų sistema
9. PHA - pogumburio-hipofizės-antinksčių ašis 10. Všį- Viešoji įstaiga
11. Proc.- procentai 12. Angl.- angliškai
13. SPSS- Statistical Package for Social Sciences (Statistinės analizės ir duomenų apdorojimo programa)
14. MS- vidutinė reikšmė
15. n- absoliutūs daţniai 16. m- vidurkis
17. SN- standartinis nuokrypis 18. Min.- maţiausia reikšmė 19. Max.- didţiausia reikšmė
20. r- koreliacijos koeficiento reikšmė 21. p- statistinis reikšmingumas 22. pav.- paveikslas
SĄVOKOS
Lėtinio nuovargio sindromas- tai bent šešis mėnesius besitęsiantis sunkus, nuolatinis, apribojantis veiksnumą nuovargis [1, 2].
Komanda - tai efektyviai dirbanti grupė, pasiekusi integracijos lygį, kai veiklos efektyvumą lemia darbų, bei uţduočių pasiskirstymas tarp komandos narių, jų santykiai, motyvacija ir bendradarbiavimas tarpusavyje [1].
Interdisciplininis komandinis darbas- tai komandinis darbas, laikomas dinaminiu procesu įtraukiantis du ar daugiau sveikatos prieţiūros specialistų su atitinkamu išsilavinimu, gebėjimais, besidalinančiais bendru sveikatos tikslu ir įgyvendinami jį bendrais fiziniais ir protiniais sugebėjimais, planais [1].
LENTELĖS
1 lentelė. Grupės ir komandos skirtumai2 lentelė. Tyrimo instrumento vidinio nuoseklumo vertinimas
3 lentelė. Tyrimo dalyvių sociodemografinių poţymių pasiskirstymas
4 lentelė. Tarpasmeninę paramą komandiniame darbe atspindinčių teiginių vertinimas 5 lentelė. Darbo valdymą komandiniame darbe atspindinčių teiginių vertinimas 6 lentelė. Lėtinį nuovargį atspindinčių teiginių vertinimas
7 lentelė. Tyrimo dalyvių komandinio darbo ir lėtinio nuovargio vertinimo sąsajos (Spearman koreliacija, r (p))
8 lentelė. Intensyviosios terapijos profilio skyrių specialistų komandinio darbo ir lėtinio nuovargio vertinimo sąsajos (Spearman koreliacija, r (p))
9 lentelė. Terapijos profilio skyrių specialistų komandinio darbo ir lėtinio nuovargio vertinimo sąsajos (Spearman koreliacija, r (p))
PAVEIKSLAI
1 paveikslas. Bendras komandinio darbo aspektų vertinimas (m±SN)
2 paveikslas. Skirtingo profilio specialistų komandinio darbo aspektų vertinimo palyginimas (m±SN)
3 paveikslas. Komandinio darbo aspektų vertinimo palyginimas pagal lytį (m±SN) 4 paveikslas. Komandinio darbo aspektų vertinimo palyginimas pagal pareigas (m±SN)
5 paveikslas. Komandinio darbo aspektų vertinimo palyginimas pagal amţiaus grupes (m±SN) 6 paveikslas. Bendras lėtinio nuovargio komponentų vertinimas
7 paveikslas. Skirtingo profilio specialistų lėtinio nuovargio komponentų palyginimas (m±SN) 8 paveikslas. Lėtinio nuovargio palyginimas pagal lytį (m±SN)
9 paveikslas. Lėtinio nuovargio palyginimas pagal pareigas (m±SN)
ĮVADAS
Pastaraisiais metais individuali darbo kultūra kinta ir vis daţniau naudojamas komandinis darbo principas, besiremiantis darbo ir sprendimų pasidalijimu. Ši darbo tipo paradigma padeda padidinti produktyvumą, inovacijų pasitelkimą ir darbuotojų pasitenkinimo lygį [100].Jis naudingas tuo, kad esant komandoje pagerėja darbinis aktyvumas, informacijos perdavimas, darbinis klimatas, bei teikiamos paslaugos kokybė [19]. Komandinis darbas – tai būdas turėti aukštesnį rezultatą, didesnę naudą. Tyrimai rodo, kad dirbant tokio tipo aplinkoje išsprendţiama iki 91 proc. kilusių problemų darbo metu [100]. Komandos gali būti įvairios, jos gali skirtis savo tikslais, uţduotimis, siekiais [105]. Komandinis darbas apibrėţiamas kaip grupė individų pasiekusi tokį integracijos lygį, kai veiklos efektyvumą lemia darbų, bei uţduočių pasiskirstymas tarp komandos narių, jų santykiai, motyvacija ir bendradarbiavimas tarpusavyje[92].
Komanda ir komandinis darbas yra neatsiejama gydytojų ir slaugytojų darbo dalis. Tai našesnis ir teikiantis daugiau naudos darbo įgyvendinimo būdas nei individualus darbas [19]. Nepaisant komandinio darbo pranašumų gydytojai bei slaugytojai savo darbe susiduria su įvairiais stresoriais, kurie turi įtakos nerimo, nuovargio, vėliau lėtinio nuovargio, perdegimo sindromo vystymuisi [81, 111].
Su nuovargiu susiduria daugelis ţmonių. Tai sudėtingas reiškinys, apribojantis normalų ţmogaus funkcionavimą, bei galintis pasireikšti saugumo ar veiklos sumaţėjimu darbo aplinkoje [26, 94]. Pasaulyje ir Lietuvoje vis daţniau naudojama lėtinio nuovargio sąvoka. Vien JAV ši problema paliečia 400 000-1000 000 suaugusiųjų ir tik 20 proc. visų sergančiųjų nustatoma tinkama prieţastis [10, 37]. Lėtinio nuovargio sindromas gali pasireikšti visoms amţiaus, socialinėms, bei ekonominėms ţmonių grupėms [64]. Ši problema tampa vis daţnesnė sveikatos prieţiūros srityje, kur medicinos personalo reikalaujama tobulo gebėjimo bendradarbiauti, suprasti ir atjausti. Lėtinio nuovargio sindromas apibrėţiamas kaip maţiausiai šešis mėnesius besitęsiantis sunkus, nuolatinis, apribojantis veiksnumą nuovargis [39, 113]. Šis susirgimas yra linkęs kartotis, gali būti įvairaus sunkumo laipsnių [102].
Literatūroje vis daugiau dėmesio yra skiriama darbuotojų psichinės būklės vertinimui, bei gerinimui. Daţniausiai tyrinėjamos sritys: nerimo ir streso pasireiškimas, tačiau lėtinis nuovargis tampa vis aktualesne problema [3, 44]. Pastebima jog darbuotojai vis daţniau teigia patiriantys lėtinį nuovargį ir su juo susijusius poţymius [55]. Sveikatos prieţiūros specialistų tarpe šis veiksnys gali būti susijęs ir su darbuotojų veiklos sumaţėjimu. Tai gali būti ir darbo pobūdţio rezultatas, glaudţiai susijęs su pacientų sauga [4]. Nepaisant to, kad komandinio darbo pasitelkimas populiarėja medicinos specialistų veikloje, stebimas mokslinių tyrimų, vertinančių šio darbo
pobūdţio sąsajas su personalo psichologine būkle, trūkumas, to pasekoje šiame darbe pasirinkta tirti komandinio darbo intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose efektyvumą komandos narių poţiūriu ir jo ryšį su lėtinio nuovargio išreikštumu.
Darbo tikslas ir uţdaviniai
Tikslas- išsiaiškinti specialistų, dirbančių intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose poţiūrį į komandinį darbą ir nustatyti sąsajas su lėtinio nuovargio išreikštumu.
Uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti specialistų, dirbančių intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose, poţiūrį į komandinį darbą.
2. Nustatyti darbuotojų lėtinio nuovargio išreikštumą.
3. Įvertinti komandinio darbo ir lėtinio nuovargio sąsajas intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1. 1
Lėtinio nuovargio samprata
Jausmą, bei subjektyvų savo organizmo būklės įvertinimą, įvardinamą kaip nuovargiu, teigia patiriantys daugelis ţmonių. Vieni išreiškia nusiskundimus ir teigia jaučiantys fizinį, kiti - protinį, treti - bendrą nuovargį [74, 95]. Literatūroje yra daug skirtingų nuovargio klasifikacijų: tai bendras, fizinis, protinis, emocinis, galios, jėgos [23, 74]. Taip pat susijęs su darbu, lokalus ar bendrinis, daugiasimptomis ar monosimptomis, spontaninis ar išprovokuojamas, išgydomas ar neišgydomas. Kitur literatūroje nuovargis gali būti skiriamas į sensorinį, elgesio ir fiziologinį, patologinį, bei pirminį ir antrinį [23]. Daţniausiai skiriamos dvi grupės tai ūminis ir lėtinis nuovargis [23, 67, 74]. Objektyviai vertinti nuovargio intensyvumą yra sudėtinga, dėl kylančio klausimo ar tai yra ligos simptomas, sindromas ar laikinas asmens negalavimas. Šis reiškinys pasireiškia ir sveikiems asmenims, atitolindamas juos nuo kasdienės veiklos ir sutrikdantis jų įprastą funkcionavimą. Nuovargis yra siejamas su streso padidėjimu, saugumo ir efektyvumo sumaţėjimu darbinėje aplinkoje. Nuovargio problemos didėjimas, jo daugiametiškumas yra tapęs viena didţiausių šiuolaikinės visuomenės aktualijų, bei problema [94, 96, 108].
Analizuojant literatūrą pastebėtas skirtingų autorių išsiskiriantis nuovargio įvardinimas. Nuovargis, išsekimas iš pradţių neturėjo aiškios koncepcijos - standartinio apibrėţimo nebuvo, nepaisant to, buvo daug įvairių skirtingų nuomonių, kas tai galėtų būti ir kaip tai įvardinti. Įvairūs tyrėjai šį terminą vartojo skirtingai [63], vieni nuovargį įvardina, kaip “perdegimo sindromą”, „sudegimą“ ar pervargimą. Tačiau didelė dalis tyrėjų nesutinka su perdegimo terminu, teikdami, kad tai rodo neatsistatančią ţmogaus būseną, todėl šį poţiūrį laiko klaidinamu. Šie tyrėjai nuovargio būseną įvardina nuovargio sindromu, išsekimu arba tiesiog nuovargiu [50, 63]. Lėtinis nuovargio sindromas literatūroje dar taip pat įvardinamas kaip mialginės encefalomielitas [36, 51]. Klinikinėje plotmėje nuovargis siejamas su subjektyviu nuovargio pojūčiu, energijos trūkumu ir išsekimo jausmu. Nuovargis gali būti vertinamas kaip aktyvumo sumaţėjimas arba subjektyvus jausmas [69]. Nuovargis gali būti traktuojamas kaip būsena arba bendras fiziologinės būklės sumaţėjęs psichinis ar fazinis pajėgumas, kai asmuo jaučiasi labai pavargęs, nebudrus, nemotyvuotas, nuvargintas, mieguistas dėl nekokybiško miego, uţsitęsusio budrumo, uţsitęsusio psichologinio ar fizinio darbo ar ilgai uţsitęsusio streso ar nerimo, kuris gali pakenkti ţmogaus budrumui ir gebėjimui saugiai dirbti arba atlikti pasirinktus veiksmus [12, 48, 67, 86, 112].
Nuovargiu labiau pradėta domėtis 1974 metais ir vienu pirmųjų jo tyrinėtojų yra laikomas vokiečių psichoanalitikas H. J. Freudenbergeris [24]. Tyrėjas į šį reiškinį siekė paţvelgti ir ištyrinėti remiantis įvairių institucijų darbuotojų emocinėmis būsenomis. Autorius teigia, kad nuovargis -
perdegimo sindromas kiekvienam ţmogui pasireiškia skirtinga simptomatika, skirtingo sunkumo laipsniu ir varijuoja kiekvienam ţmogui kitaip. Freudenbergeris taip pat paţymi, kad šis sindromas pasireiškia ne iš karto ir yra pastebimas, tik paţengusioje stadijoje, kuomet ţmogus pradeda abejoti savimi ir savo sugebėjimais [24].
Tolimesnius nuovargio tyrinėjimus tęsė, amerikiečių kilmės, socialinės psichologijos specialistė C. Maslach. Autorė nuovargį laikė perdegimu ir įvardino kaip psichologinį sindromą, kuris pasireiškia emociniu išsekimu, depoliarizacija, bei sumaţėjusiais asmeniniais pasiekimais, tarp asmenų dirbančių su kitais ţmonėmis įvairiomis apimtimis [60, 61, 62, 63]. Masclah pabrėţia, kad emocinis išsekimas yra pagrindinė būsena ir labiausiai pastebima šio sindromo apraiška. Išeikvojus visus emocinius resursus asmenys nebepajėgia tinkamai bendrauti psichologiniame lygmenyje. Kiti autoriai teigia, kad sekantys du aspektai: depoliarizacija ir sumaţėję asmeninai pasiekimai, nėra svarbūs ir turėtų būti sujungti arba visai neapibrėţiami kalbant apie nuovargį, tačiau C. Maslach su šiuo teiginiu nesutinka [63]. Ji teigia, kad antrasis nerimo apsektas – depoliariacija (cinizmas) yra glaudţiai susijęs su pirmuoju. Autorė teigia, kad besivystant depoliarizacijai asmuo pradeda išvystyti neigiamą poţiūrį į kitus. Jos metu asmuo bando tarp savęs ir kitų ţmonių sukurti nuotolį, aktyviai ignoruodamas, jų sugebėjimus. Kalbėdama apie trečiąjį aspektą, sumaţėjusius asmeninius pasiekimus, autorė pabrėţia, kad jo metu asmuo pradeda neigiamai vertinti save, savo sugebėjimus, bei savo darbą [60, 61, 62].
Į lėtinį nuovargį kaip į daugialypį reiškinį ţvelgė ir C. Cherniss. Mokslininkas į nuovargio sąvoką gilinosi atlikdamas daug tyrinėjimų su įvairių institucijų darbuotojais. Jis į nuovargį ţvelgė kaip į daugiametę struktūrą. Šis mokslininkas nuovargio sąvoką apibrėţia kaip per daugelį metų atsirandantį procesą, kuris išsivysto iš asmens bandymo susidoroti ar prisitaikyti prie tam tikrų stresorių [2]. Cherniss išskiria tris pagrindinius nuovargio vystymosi etapus [95]: pirmas - fizinis nuovargis (tai būsena po fizinio darbo), antras - emocinis nuovargis (pasireiškia po sunkių ir daug psichologinio pasiruošimo reikalaujančių uţduočių vykdymo) ir trečias - psichikos nuovargis (atsiranda uţsitęsus smegenų veiklai, po kurios galimas mąstysenos ir asmenybės elgesiui nebūdingų bruoţų kitimas) [5, 74, 95].
Nuo XX amţiaus antros pusės pradėta plačiau kalbėti apie lėtinio nuovargio sindromą (LNS). Šis sindromas taip pat vadinamas mialginės encefalomielitu (ME) [13]. Šie terminai pradėti vartoti siekiant įvardinti bei apibūdinti sekinančią daugialypę būklę, charakterizuojančią lėtinį, apribojantį veiksnumą nuovargį ir kitus simptomus. Pirmasis LNS termino variantas įvestas 1980 metais - po atliktų mokslinių tyrimų, kurių metu nepavyko nustatyti aiškios virusinės asociacijos su tuo, kas anksčiau buvo paţymėta lėtiniu Epšteino-Barro viruso sindromu. Kiti terminai, kaip postvirusinio nuovargio sindromas ir lėtinio nuovargio disfunkcijos sindromas, taip pat buvo vartojami bandymams susieti sindromą su galima prieţastimi [11, 28]. Pirmąjį JAV lėtinio
nuovargio sindromo (LNS) atvejo apibrėţimą pasiūlė Holmes su bendraautoriais 1988 metais [36]. Pagal šį atvejo apibrėţimą asmenys turėjo jausti apie 6 ar daugiau mėnesių trunkantį nuolatinį ar linkusį kartotis, silpninantį nuovargį, kuris nesumaţėja, skiriant ţmogui lovos rėţimą. Taip pat pacientai turėjo turėti bent 8 iš 11 nedidelių simptomų (karščiavimas ar šaltkrėtis, skausmas, gerklės skausmas, raumenų skausmas, po treniruotiniai negalavimai, galvos skausmas, migruojanti artralgija (sąnarių skausmas), neuropsichiatriniai skundai, miego sutrikimas ir staigus simptomų atsiradimas). Pacientai turėjo patirti ir ne maţiau kaip 50 proc. kasdienės veiklos sutrikimą, lyginant su prieš simptomine būkle [36]. 1994 metais Fukundos ir bendraautorių buvo galutinai pakoreguota ir suformuota lėtinio nuovargio sindromo samprata ir koncepcija, kuria vadovaujamasi ir dabar. Lėtinio nuovargio sindromo sąvoka apibrėţiama kaip maţiausiai šešis mėnesius besitęsiantis sunkus, nuolatinis, apribojantis veiksnumą nuovargis [38, 39, 107, 113]. Šiems asmenims taip pat sutrinka koncentracija ir kasdienių veiklų vykdymas. Autoriai pabrėţė, kad nustatant LNS pacientui turi pasireikšti pagrindinis poţymis: nepaaiškinamas nuolatinis arba vis atsinaujinantis nuovargis, kuris prasideda netikėtai arba yra išprovokuojamas konkrečių aplinkybių, dėl, kurių sumaţėja asmens darbingumas. Taip pat greta nepaaiškinamos kilmės nuovargio, asmeniui turi pasireikšti bent keturi iš šių simptomų: sutrikusi atmintis arba koncentracija, gerklės skausmas, padidėję limfmazgiai, naujos formos galvos skausmas, mialgija, nuovargis po darbo, miego sutrikimai, neuropsichologiniai skundai [7, 21, 39, 76]. Autorių teigimu LNS galima diagnozuoti atskirai arba greta šių susirgimų: tinkamai gydomos hipotirozės, Laimo ligos, astmos, sifilio ar fibromialgijos. Taip pat greta nerimo, panikos, somatoforminės autonominės disfunkcijos (SAD) ar nemelancholinės depresijos, tačiau LNS negali būti diagnozuojama sergant viena iš šių ligų: depresijos su psichozės ar melancholijos epizodais, bipolinio sutrikimo, šizofrenijos, manijos sutrikimo, demencijos, nervinės anoreksijos arba bulimijos [7, 39].
ME / LNS diagnozė yra pagrįsta klinikiniais kriterijais, kurie bando ją atskirti nuo kitų būklių, galimai susijusių su nuovargiu [28]. Lėtino nuovargio simptomai šiandien medicinos srities atstovų yra oficialiai patvirtinti ir priskiriami prie mediciniškai nepaaiškinamų simptomų (MNS) [71]. Ţvelgiant į tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10-AM) nuovargio sindromas nėra atskiriamas kaip savitas susirgimas. Klinikine nuovargio sindromo išraiška būtų galima laikyti neurastenijos susirgimą (F48.0). Šis susirgimas išskiriamas į dvi, tarpusavyje daug bendro turinčias formas. Pirmosios formos atveju kaip pagrindinis nusiskundimas išsakomas nuovargis, atsirandantis po protinio darbo ir pasireiškiantis su greta atsirandančiu produktyvumo kritimu, sunkumu atlikti kasdienes veiklas. Protinis nuovargis įprastais atvejais įvardinamas kaip trikdančių asociacijų ar prisiminimų antplūdis, susikaupimo sunkumas, neproduktyvus mąstymas. Kita šio sutrikimo forma daţniausiai pasiţymi fizinio nuovargio, kūno silpnumu ar išsekimo jausmu net po maţiausių pastangų. Šiuo atveju kartu pasireiškia raumenų skausmai ir nesugebėjimas atsipalaiduoti. Greta
pagrindinių, abiejų formų, simptomų pasireiškia kitų nemalonių somatinių pojūčių, kaip galvos svaigimas ar bendras nestabilumo pojūtis, mieguistumas, dirglumas, miego sutrikimai [114].
Atlikus analizę, atsiskleidţia skirtingų autorių poţiūriai ir tyrimo kryptys analizuojant nuovargį. Kiekvienas jų apie nerimą kalba atsiţvelgdamas į savas tyrinėjimo plotmes. Nepaisant skirtingų tyrinėjimo sričių, daugelis autorių remiasi nuostata, kad lėtinis nuovargis tai būklė, kurios metu maţiausiai šešis mėnesius yra besitęsiantis sunkus, nuolatinis, apribojantis veiksnumą nuovargis [21, 36, 61, 95, 112].
1.2.
Nuovargio paplitimas, simptomai, įtaką darantys veiksniai
Nuovargis tai neišvengiama modernios, šiuolaikinės industrinės visuomenės problema dėl daugelio prieţasčių, kaip didelių reikalavimų darbe, nenuoseklių darbo grafikų, nepakankamo miego [12]. Nuovargis ir lėtinio nuovargio sindromas išsivysto per tam tikrą laiko tarpą ir pasireiškia tiek sveikiems, tiek ligotiems individams. Įvairių tyrimų duomenimis nustatyta, kad nuovargį jaučia nuo 5 proc. iki 45 proc. visos visuomenės asmenų. Nustatyta, kad 38 proc. bendruomenėse gyvenančių asmenų patiria didelį nuovargį. O lėtinio nuovargio sindromo pasireiškimas kankina nuo 5 proc. iki 11 proc. bendros populiacijos [23]. Greta sveikų populiacijos individų nuovargis yra daugelio susirgimų ar ligų, kaip išsetinės sklerozės, parkinsono, depresijos, anemijos, hepatito, leukemijos, hematologinių pacientų, vėţiu sergančių pacientų ir kitas ligas lydintis simptomas [23, 95]. Nustatyta, kad tarp pirminėje prieţiūroje besilankančių pacientų net 42 proc. vargina sunkus nuovargis. Taip pat nuovargis veikia iki 60 proc. diabetu sergančių pacientų, iki 33 proc. parkinsonu sergančių ir iki 40 proc. išsėtine skleroze sergančių pacientų [23]. Medicinos darbuotojų tarpe nustatyta, kad 66 proc. slaugytojų patiria nuovargį, tuo tarpu šis sutrikimas pastebimas tik 38,6 proc. gydytojų gretose [111]. Kiti tyrimai rodo dar didesnius slaugytojų patiriamo nuovargio rodiklius. V. Raftopoulos ir kolegų atliktas tyrimas teigia, kad net 91,9 proc. dirbančių slaugytojų patiria nuovargį [81].
Nuovargis pasireiškia įvairiomis būklėmis ir kiekvienam sergančiam individui gali pasireikšti skirtingais simptomais. Vieniems gali pasireikšti sumaţėjusia motyvacija ar darbingumu, kitiems irzlumu, mieguistumu ar apatija [13, 75]. Lėtinio nuovargio sindromas (LNS) yra viena iš kelių medicininiu poţiūriu nepaaiškintų sąlygų, kurios kelia problemų šiuolaikiniam sveikatos ir ligų supratimui [76]. Nuovargio simptomai laikomi nespecifiniais ir ligos eigoje gali kisti jų stiprumas, bei pobūdis [103]. Nepaisant to, yra išskiriamos penkios pagrindinės lėtinio nuovargio simptomų grupės, turinčios įtakos centrinei nervų sistemai (CNS), imuninei sistemai, metabolizmo pokyčiams, geleţies perdavimui, kardiologinei sistemai [13]:
1. Simptomai, apimantys energijos pokyčius- nuovargis, apatija, išsekimas, energijos trūkumas. Įprastus darbus atlikti darosi vis sunkiau.
2. Simptomai, apimantys aplinkos pokyčius- sumišimas, neatidumas, nedėmesingumas, nesusikoncentravimas, susipainiojimas, pablogėjusi atmintis, baimė dėl ateities ar savikritikos sumaţėjimas, nesidomėjimas rezultatais, entuziazmo maţėjimas, darbo ir pareigų vengimas, bendravimo su aplinkiniais, šeimos nariais maţėjimas. Taip pat motyvacijos ir humoro jausmo maţėjimas.
3. Simptomai, apimantys miego pokyčius- tyrimais nustatyta, kad pacientus, patiriančius lėtinį nuovargį, daţnai vargina mieguistumas, jų miegą gali sutrikdyti net maţiausi trukdţiai, kaip nedideli garsai, ko pasekoje daţnai pasireiškia nemiga. Tačiau šie pacientai gali be trukdţių miegoti visa naktį, bet nubudę vis tiek jausti tokį patį nuovargio lygį kaip ir prieš miegą. Toks pats potyris juos vargina ir turint galimybės nusnausti dienos metu, be pertraukos 2-3 valandas. Jiems taip pat pasireiškia jėgų trūkumas po miego [75].
4. Simptomai, apimantys fiziologinius pokyčius- silpnumas, raumenų nuovargis, kvėpavimo pokyčiai. Nuolatinis ir nepraeinantis nuovargio pojūtis, kuris išlieka visos dienos metu. Daţnai pasireiškiantys galvos, nugaros, pečių skausmai, skandţio ir virškinamojo trakto sutrikimai, lėtinių ligų suaktyvėjimas, kraujo spaudimo pokyčiai. Taip pat emocinio ir fizinio išsekimo jausmas, apetito sumaţėjimas bei sumaţėjęs atsparumas kenksmingiems aplinkos veiksniams.
5. Simptomai, apimantys nuotaikos pokyčius- irzlumas, dirglumas, prislėgtumas, nepastovumas, be pagrindo pasireiškiančių neigiamų emocijų atsiradimas, depresiškumas, savigarbos, pasitikėjimo savimi sumaţėjimas, nereikšmingumas, beviltiškumas [27, 31, 77, 95, 106].
Greta šių simptomų pacientui būtinai turi pasireikšti pagrindinis simptomas: tai maţiausiai šešis mėnesius besitęsiantis sunkus, nuolatinis, apribojantis veiksnumą nuovargis [39].
Taip pat yra atlikta tyrimų rodančių, kad ţmonės gyvenantys su lėtinio nuovargio sindromu turi pakitusius biocheminių tyrimų duomenis. Pacientams šalia aukščiau išvardintų simptomų gali būti neurologinių pokyčių, kaip neurologinis uţdegimas, ar neurotransmiterio signalizavimo sutrikimas. Nustatyta, kad ţmonėms būna sumaţėjęs kortizolio ir adrenokortikotropinio hormono kiekis, padidėjusi citokinų koncentracija kraujyje, pasireiškia ortostatinė netolerancija, taip pat stebimi imunologiniai nukrypimai, pacientai gali turėti blogą natūralų ţudikių ląstelių citotoksinį poveikį [51]. Neseniai atliktas tyrimas, kuriame tirti 298 LNS turintys asmenys ir 348 asmenų kontrolinė grupė. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad lėtinį nuovargio sindromą turintiems asmenims pirmuosius tris ligos metus yra ryškiai padidėjęs citokinų kiekis. Tačiau šis tyrimas taip pat atskleidţia, kad šis citokinų kiekis vėlesniais ligos metais sumaţėja [32].Yra duomenų teigiančių,
kad pirmiausia objektyvūs pokyčiai nustatomi imuninėje ţmogaus sistemoje, vėliau nustatomi neuroendokrininėje sistemoje. Pastarojoje sistemoje daugiausiai būna paţeidţiama hipofizės - antinksčių (PHA) ašis. Pirminėse lėtinio nuovargio stadijose matomas pogumburio-hipofizės - antinksčių funkcijos maţėjimas, vėliau stebimas antinksčių funkcijos išsekimas, bei liaukų atrofija [35].
Nuovargio ir lėtinio nuovargio pasireiškimo nustatymui įvardinama daugybė simptomų, tačiau jie priskiriami prie mediciniškai nepaaiškinamų simptomų grupės. Šiai grupei jie priskiriami, nes nėra aiški jų kilmė, nėra aiškios organų patologijos ar gydymas. Todėl kyla sunkumų diagnozuojant lėtinį nuovargį ar jo sindromą. Norint tikslios diagnozės, medikai turi atlikti daugybę įvairių tyrimų, turi į pagalbą pasitelkti neišbaigtus MNS diagnostinius protokolus, alternatyviųjų medicinos krypčių metodikas. Dėl apsunkintos lėtinio nuovargio diagnozavimo eigos, jis pastebimas tik po daugelio mėnesių, jau gerokai išsivystęs [71].
Pirmaisiais lėtinio nuovargio tyrinėjimo metais buvo manyta, kad nuovargis pasireiškia, dėl pakitimų raumenyse [43]. Vėlesniais tyrinėjimais nustatyta, kad raumenų pokyčiai yra tik sudėtinė nuovargio pasireikimo prieţastis, nustatyta, kad jo atsiradimas yra priklausomas nuo centrinės nervų sistemos [82, 94]. Lėtinio nuovargio pasireiškimui įtakos turi įvairūs faktoriai. Jie varijuoja nuo lyties iki darbo aplinkos ar asmeninių santykių ir daţniausiai skirstomi į veiksnius susijusius su darbu, asmeninius ir psichologinius veiksnius [7, 20, 30].
Įvairių tyrimų duomenimis nustatyta, kad amţius yra vienas rodiklių turinčių, įtakos nuovargio pasireiškimui ir stiprumui. Nustatyta, kad nuovargis ir jo pasireiškimo tikimybė su amţiumi didėja [23, 76, 81]. Meeusen ir kolegų atliktas tyrimas Danijoje parodė, kad slaugytojos esančios 50 metų ir vyresnės patiria aukštesnį nuovargio lygį [66]. 2016 metais Kauno Klinikose atliktas tyrimas, analizavęs slaugytojų nuovargio išreikštumą, atskleidė, kad slaugytojos esančios 40 metų ir jaunesnės nuovargį patiria statistiškai reikšmingai rečiau, nei jų vyresnės kolegos. Tyrimas taip pat parodė, kad slaugytojos turinčios aukštąjį universitetinį išsilavinimą nuovargį patiria rečiau, nei kitą išsilavinimą įgijusios kolegės. Analizuojant nuovargio komponentus duomenys parodė, kad nuovargis labiausiai pasireiškia sumaţėjusia motyvacija [80]. Kiti tyrimai taip pat sutampa su duomenimis, jog slaugytojos turinčios aukštąjį universitetinį išsilavinimą nuovargį patiria rečiau ir jo išreikštumas yra maţesnis lyginant su kitą išsilavinimą turinčiomis slaugytojomis [47]. Moteriškoji lytis taip pat didina nuovargio pasireiškimo tikimybę [7, 81, 111]. Nuovargio pasireiškimui įtakos turi ir miego kokybė, bei trukmė. Nustatyta, kad asmenys miegantys 8 - 9 valandas per parą turi ţenkliai maţesnę tikimybę patirti lėtinį nuovargį, nei asmenys miegantys 5 - 6 valandas per parą [4]. Miegas su pertraukomis, trukdţiais, nepritaikytoje tam aplinkoje taip pat didina nuovargio pasireiškimą [12, 48].
Didelę įtaką lėtinio nuovargio išreikštumui turi ir asmeninės ţmogaus savybės bei išgyventi įvykiai. Nustatyta, kad emocinis nestabilumas yra sietinas su LNS pasireiškimu. Kato ir kolegos 2006 metais atliko tyrimą siekiant nustatyti lėtinį nuovargį prognozuojančius veiksnius. Gauti tyrimo duomenys atskleidė, kad asmenims, kurie patiria emocinį nestabilumą, jauname amţiuje, vėlesniais gyvenimo metais turi 55 proc. - 75 proc. tikimybę patirti lėtinį nuovargį. Tyrimo duomenys taip pat parodo, kad asmenys ilgą laiką gyvenę stresiniame periode turi 64 proc. - 65 proc. tikimybę vėlesniame savo gyvenime patirti lėtinį nuovargį [46]. Panašius tyrinėjimus atliko ir amerikiečių mokslininkas Brianas Poeschla su bendraautoriais. Šie mokslininkai siekė pagilinti esamus duomenis apie emocinio nestabilumo ir ekstraversiškumo įtaką nuovargio, bei lėtinio nuovargio pasireiškime. Tyrimas buvo atliktas 2014 metais su 257 dvynių poromis. Tyrimo duomenys patvirtina ankstesnių autorių teigimus. Poeschlos tyrimo duomenys teigia, kad didesnis emocinis nestabilumas ir ţemas ekstraversiškumas turi tiesioginės įtakos nuovargio ir lėtinio nuovargio pasireiškimui. Autorių atliktas tyrimas teigia, kad šios savybės skatina ir didina nuovargio išreikštumą [76]. Steege ir autorių atliktas tyrimas atskleidė, kad slaugytojų tarpe lėtinio nuovargio išreikštumas yra statistiškai reikšmingai sietinas su depresijos sunkumu. Kuo stipresnio laipsnio depresiją patiria slaugytojos tuo labiau pasireiškia lėtinis nuovargis [98].
Nuovargio pasireiškimui įtakos turi ir su darbu susiję aspektai. Darbai, kurie nuolatos iš ţmogaus reikalauja didelio susikaupimo, ištvermės ar budrumo, provokuoja nuovargio, o ilgainiui lėtinio nuovargio pasireiškimą [5, 23, 67]. Tyrimų duomenimis, gydytojai, konsultuojantys itin daug pacientų, patiria psichologinę įtampą, vėliau besivystančia į lėtinį nuovargį. Nuovargiui įtaką daro ir per didelis daro krūvis, ypač kam tenka dirbti 80 ir daugiau valandų per savaitę, bei darbas naktimis [81, 111]. Taip pat nuovargio išreikštumui įtakos turi pamainų ilgumas, nustatyta, kad 12 valandų pamainose dirbantys medikai blogiau išsimiega, o tai daro tiesioginę įtaką nuovargio pasireiškimui [30, 48]. Kas vėliau taip pat turi neigiamos įtakos bendraujant su pacientais [111], bei neveiksnumo pasireiškimui darbe [34]. Nustatyta, kad 10 valandų pamainose dirbantiems asmenims 13 proc., o 12 valandų pamainose dirbantiems 28 proc. didėja klaidų pasitaikymas [12].
Vėtaitės ir bendraautorių Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, net 57 proc. gydytojų turi vidutinę ir 14,8 proc. didelę riziką nuovargio išsivystymui. Autoriai pabrėţia, kad ilgai trunkantis ir intensyviai jaučiamas stresas sukelia nuovargį, kuris atlikto tyrimo duomenimis daugiau nei pusei darbuotojų sukelia riziką nuovargio sindromo išsivystymui. Tyrimo autoriai teigia, kad gauti rezultatai atskleidţia, jog nuovargiui įtakos turi jaučiama įtampa darbe, darbo vieta ir aplinka, ligoninės lygis, kurioje jie dirba. Medikai dirbantys III lygio ligoninėje tyri didesnę riziką lėtinio nuovargio išsivystymui nei kito lygio ligoninėse dirbantys specialistai [104]. Medicinos darbuotojai dirbantys viešajame sektoriuje turi didesnį polinkį į nuovargio išreikštumą lyginant su medicinos darbuotojais dirbančiais privačiame sektoriuje [81]. Daţna personalo rotacija skyrių viduje taip pat
turi neigiamos įtakos nuovargiui [18]. Nuovargio pasireiškimui įtakos turi ir grafiko lankstumas, psichologinis skyriaus klimatas, santykis su vadovu, pačios organizacijos politika, kuri net 34,5 proc. gydytojų stiprina nuovargio išsivystymą [104].
Įtakos nuovargio išreikštumui turi ir maţėjanti pačių medikų kontrolės galimybė, itin dideli reikalavimai bei pasitenkinimas darbu. Darbuotojams, kurie jaučia pagalbos ir laiko stoką gali pasireikšti stiprus nuovargis [20, 104].Kitame lietuvių autorių atliktame tyrinėjime buvo siekiama išsiaiškinti slaugytojų, dirbančių kardiochirurgijos centruose, veiksnius turinčius įtakos patiriamam nuovargiui. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 75 proc. apklaustųjų slaugytojų po darbo jaučiasi fiziškai pavargę, o 67,2 proc. – vargina bendras nuovargis. Tyrėjai taip pat atskleidė, kad pagrindiniai veiksniai turintys įtakos slaugytojų patiriamam nuovargiui yra bendravimas su gydytojais, bendravimas su pacientų artimaisiais ir bendravimas su slaugos administracija [106]. Su nuovargio pasireiškimo stiprėjimu sietini aukšti reikalavimai darbe, darbo kontrolė ir paramos stoka, neigiama psichologinė darbo aplinka. Parhizi ir bendraautoriai 2013 metais atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti psichologinių ir fizinių faktorių darbo aplinkoje įtaką nuovargio pasireiškimui. Tyrimo rezultatai parodė, kad yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp tirtų veiksnių ir nuovargio pasireiškimo. Augant keliamiems darbdavių reikalavimams, bei maţėjant darbuotojų įgūdţiams ir sprendimų priėmimams augo ir darbuotojų nuovargio išreikštumas. Ir priešingai, didėjant bendradarbių ir vadovų palaikymui fizinio ir protinio, bei bendro nuovargio rodikliai ţenkliai maţėjo [73].
Kiti veiksniai, susiję su darbu ir turintys įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui, tai ilgos darbo pamainos, darbo grafikai, itin didelis darbo krūvis, pertraukų nebuvimas darbe, bei ilgos ar uţsitęsusios darbo valandos. Šių veiksnių pasekoje gali blogėti darbo atlikimo kokybė, atsirasti klaidų pasireiškimas darbinėje aplinkoje [4, 30, 97]. Amerikiečių tyrėjų L. M. Barker ir M. A. Nussbaum 2011 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad slaugytojos dirbančios trumpomis pamainomis, nuolatiniu nekintančiu grafiku patiria ţenkliai maţesnį nuovargio lygį, nei slaugytojos dirbančios slenkančiu grafikų ir ilgomis pamainomis [4, 30]. J. Greiger-Brown ir bendraautorių 2012 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad slaugytojos dirbančios naktinėse pamainose statistiškai reikšmingai daţniau patiria nuovargį, nei slaugytojos dirbančios dieninėse pamainose [25]. Tyrimų duomenimis asmenys dirbantys 35 darbo valandų savaitėje grafiku nuovargis patiriamas ir pasireiškia rečiau, nei lyginant su ţmonėms, kurie dirba didesniu darbo valandų krūviu [8].
Nuovargio pasireiškimą taip pat stiprina ţmonių kontrolės trūkumas planuojant asmeninį laiką, darbus, rizikos susijusios su darbo specifika [72], laiko apribojimai atliekant tam tikras uţduotis, taip pat nuolatinis ilgų monotoniškų uţduočių vykdymas, vedybinis statusas, darbo įsikišimas į asmeninį gyvenimą, bei namų aplinką arba priešingai - asmeninių problemų neatskirimas nuo darbo ir jo aplinkos [12, 20, 30, 50].
Įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui turi ir įvairios gretutinės ligos, ypač lėtiniai susirgimai, kaip lėtinė egzema, skrandţio ir ţarnyno virškinimo sutrikimai, nugaros skausmai ir psichinės sveikatos problemos [111]. Lėtinį nuovargį ir lėtinį nuovargio sindromą taip pat gali sukelti virusinė infekcija, trauma, operacija, kai kurios lėtinės organinės ligos, fiziniai ir psichologiniai stresai [35]. Tai itin aktualu medicinos darbuotojų tarpe, nes medikai delsia kreiptis į kolegas pagalbos, todėl lėtinės ligos plečiasi ir skatina nuovargio išreikštumą [111].
Ţinant daugelį veiksnių, turinčių įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui, vis daugiau mokslininkų siūlo įvairius gydymo ir terapijos pratimus nuovargio maţinimui. Atlikti tyrimai rodo akupunktūros gydymo kursų naudą [49]. Taip pat daugelis mokslininkų siūlo rintatolimodo, ampligeno vartojimą, psichologinių konsultacinių terapijų, bei laipsniškos treniruočių terapijos panaudojimą gydymui. Taip pat savęs valdymo treniruotes ar fizines mankštas, tačiau moksliniai tyrimai kol kas neįrodė ţenklios šių terapijų naudos [16, 21, 93].
Taigi galima teigti, kad lėtinis nuovargis ir lėtinio nuovargio pasireiškimas tampa vis aktualesne šiuolaikinės visuomenės problema, kurią sunku įvardinti ir nustatyti. Siekiant apibrėţti ir nustatyti lėtinį nuovargį reikia atsiţvelgti į plačią sutrikimo simptomatiką, siekiant tikslios bei aiškios diagnostikos. Tuo pat metu nuovargio pasireiškimui įtaką daro įvairūs veiksniai: lytis ar amţius, gretutiniai susirgimai, asmeninėmis ţmogaus savybės, supantys ţmonės ar darbo aplinka [8, 13, 46, 106].
1.3.
Komandinio darbo samprata
Pastaraisiais metais tradicinė darbo struktūra, susidedanti iš pavienių asmenų, pradėjo kisti į pokyčius orientuotą struktūrą, sugebančią prisitaikyti prie sudėtingų ir greitai kintančių sąlygų. Šiame kontekste, įvairių tipų komandų įgyvendinimas ir formavimas tapo vienu iš labiausiai paplitusių darbo aplinkos pokyčių, turintis sukurti ir suteikti geresnę naudą, nei darbas, atliekamas individualiai [22, 40, 100, 102]. Komandų yra daug ir įvairių, kurios gali skirtis savo siekiamais tikslais, uţduotimis. Komandos taip pat gali būti nuolatinės ar laikinos. Jos gali būti kuriamos formaliai ar susidaryti neformaliai [105]. Taip pat komandos gali būti paskirstytos tam tikroje erdvėje ar laike [83]. Nepaisant komandų tikslų, skirtumų, jos visos yra sudaromos iš bendraujančių tarpusavyje individų, kuriuos vienija bendras tikslas [59, 105].
Komanda ir komandinis darbas yra neatsiejama gydytojų darbo dalis. Nustatyta, kad komandinis darbas yra našesnis ir teikia daugiau naudos nei individualus darbas. Jis naudingas tuo, kad esant komandoje pagerėja darbinis aktyvumas, informacijos perdavimas, darbinis klimatas, teikiamos paslaugos kokybė, bei didėja pacientų saugumas ir maţėja klaidų pasitaikymas
praktikoje [19, 29, 89, 91]. Komandinis darbas apima ir komandos narių paţinimą priimant problemų sprendimus ir apsvarstant rizikos veiksnius [65]. Atsiranda bendras problemos sprendimas, didėja pasitenkinimas darbu. Ţinoma komanda efektyviai veiks tik tinkamai funkcionuodama, kam įtakos turi vadovo ir darbuotojų santykis [19].
Literatūroje komandinis darbas itin daţnai tapatinamas su darbu grupėse. Šios sąvokos vartojamos keisdamos viena kita. Nepaisant to skirtumai yra [19]. Galima teigti, kad kiekviena komanda yra tam tikra grupė, tačiau ne kiekviena grupė yra komanda. Komandoje kiekvieno asmens buvimas yra būtinas, nes taip siekiama įgyvendinti vieną bendrą tikslą, bei patenkinti visų grupės narių individualius poreikius. Grupės ir komandos skirtumai yra ne išoriniai, bet vidiniai kokybiniai funkcionavimo parametrai [19]. Taigi šių autorių teigimu, komandinis darbas – tai kartu dirbančių asmenų grupė, kai joje visų ţmonių buvimas yra būtinas bendram tikslui pasiekti bei kiekvieno grupėje esančio asmens individualiems poreikiams patenkinti [9, 105].
Išskiriami šie pagrindiniai grupės ir komandos skirtumai: [105]
1 lentelė. Grupės ir komandos skirtumai.
Grupė Komanda
1. Yra vienas aiškus lyderis, kuris turi atsakyti
uţ visos grupės darbo rezultatus.
Lyderio pareigas, bei atsakomybę komandos nariai pasiskirsto tolygiai.
2. Visi keliami tikslai grupėje atitinka bendrus
organizacijos tikslus ir jie nėra išskirtiniai.
Išsikelti tikslai yra išskirtiniai ir apjungiantys visą komandą.
3. Laimėjimai grupėje yra individualus darbo
rezultatas.
Laimėjimai komandoje tai visos komandos, bei individualaus darbo rezultatas
4. Individuali atsakomybė yra vienas
svarbiausių grupės aspektų.
Individuali ir visos komandos atsakomybė yra vienas svarbiausių komandos aspektų.
5. Įvertinamas individualus darbas, uţ kurį
atlyginama taip pat individualiai.
Įvertinamas tiek komandos darbas tiek individualios pastangos atliekant komandinę uţduotį, uţ ką atlyginama.
6. Grupės turi ilgus susitikimus, kurių
produktyvumas itin ţemas.
Susirinkimuose sprendţiamos problemos ir einama prie svarbiausių aspektų.
7. Dabai paskirstomi susirinkimų metu. Darbai ir uţduotys pasiskirstomos pagal
individualius pomėgius, bei sugebėjimus.
8. Grupė laikosi taisyklių ir normų, nes tai yra
privaloma, o ne todėl, kad to norima.
Atsiţvelgiant į grupės ir komandos skirtumus, autoriai teigia, kad komanda – tai efektyviai dirbanti grupė, pasiekusi integracijos lygį, kai veiklos efektyvumą lemia darbų bei uţduočių pasiskirstymas tarp komandos narių, jų santykiai, motyvacija ir bendradarbiavimas tarpusavyje. Vienas svarbiausių komandinio darbo poţymių yra lyderio vaidmens ir pareigų, atsakomybės paskirstymas visiems asmenims bendrai, siekiant skatinti atsakomybę uţ bendrus, o ne tik individualius rezultatus [105].
Kitų tyrėjų, E. Smilgos ir A. Bosas, akimis komanda yra tiesiog grupė, kuri dirba efektyviai ir yra pasiekusi tokį įdirbio lygį, kai darbo efektyvumą lemia vaidmenų pasiskirstymas tarp asmenų, kurių elgesio normos pagrįstos tarpusavio parama, pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir aukšta motyvacija [92].
Kristina Torrelles Nadal su bendraautoriais (2015 metai) teigia, kad komanda ir komandinis darbas - tai sudėtingi, dinamiški ir prisitaikantys subjektai, kurie įtraukė save į daugiapakopio lygio sistemas ir atsiţvelgia į individualų asmenį, komandą, bei platesnę organizaciją [100]. Kiek paprasčiau į komandinio darbo sąvoka paţvelgė E. Salas su kolegomis (2008 metai). Autoriai komandinį darbą apibrėţia, kaip išskirtinę, tarpusavyje susijusią, dviejų ar daugiau ţmonių dinamišką sąveiką, kai nariai prisitaiko prie bendro tikslo ar misijos bei jiems paskirstomos tam tikros funkcijos ar funkcija ir turima ribota buvimo grupėje trukmė [83, 85, 87]. Kiti autoriai teigia, kad komandinis darbas reiškia konkretų bendradarbiavimo procesą, leidţiantį komandos nariams plėtoti veiksmingus tarpusavio santykius siekiant komandos tikslų, dalijantis ţiniomis ir įgūdţiais [68].
Vieni autoriai teigia, kad prieš formuojant komandą itin svarbu pasirinkti konkrečiai tai komandai tinkamus narius, kad būtų tinkamiausiai ir optimaliausiai išnaudojami visų komandoje esančių narių sugebėjimai, siekiant bendrų tikslų [105]. Remiantis R. M. Belbin išskiriami šie komandos narių vaidmenys [6, 17, 105]:
1. Išteklių/idėjų tyrėjas – šis ţmogus panaudodamas savo smalsumą ieško idėjų, kurias vėliau perduoda komandai.
2. Komandos darbuotojas – šis ţmogus padeda komandai, stengdamasis ją apjungti, naudodamas savo universalumą, reikalui esant šis asmuo nusistato reikalingus atlikti darbus ar juos pabaigia visos komandos vardu.
3. Koordinatorius – šis ţmogus būtinas komandoje siekiant sutelkti komandos narių dėmesį į komandos tikslus, parengti komandos narius ir tinkamai perduoti darbą.
4. “Augintojas” – šis ţmogus komandai reikalingas savo gebėjimu kūrybingai ir gerai, netradiciniais būdais, spręsti problemas.
5. Tikrintojas – šis ţmogus reikalui esant priima nešališkus sprendimus, bei pasveria galimas išeitis nesėkmingų situacijų atveju.
6. Specialistas – šis ţmogus pateikia visa išsamią informaciją apie pagrindinį tikslą.
7. Formuotojas – šis ţmogus suteikia reikiamą varomąją jėgą, uţtikrinančią, kad komanda išliktų judanti ir neprarandanti dėmesio ir pagreičio.
8. Vykdytojas – šis ţmogus planuoja veiksmingą komandos strategiją, bei siekia kuo veiksmingesnio jos įgyvendinimo.
9. Baigėjas – šis ţmogus daţniausiai uţduočių pabaigoje naudojamas jų galutiniam apdirbimui, jis kruopščiai patikrina klaidų pasireiškimą. Tai ţmogus, kuris laikosi aukščiausių kokybės kontrolės standartų.
Kiti autoriai teigia, kad sudarant komandą svarbu atsiţvelgti ne į atskirus narius, bet į bendrą komandos visumą ir siūlo, sudarant komandas, atsiţvelgti į galimas komandos dimensijas – lygmenis, kurios sudaro veiksmingą komandą [17, 22, 88, 99, 101]:
1. Bendradarbiavimas – tai lygmuo, kuriuo komandos nariai savanoriškai padeda vieni kitiems atlikti jų darbus, kai tai yra būtina.
2. Bendravimas – tai lygmuo, kuriame komandos nariai keičiasi naudingomis idėjomis ir informacija, galinčia padėti atlikti jų uţduotis.
3. Psichologinė parama – tai lygmuo, kuriame komandos nariai išreiškia savo pagarbą vienas kitam ar susirūpinimą dėl jų bendros gerovės.
4. Konfliktų valdymas – tai lygmuo, kuriame komandos nariai bando konstruktyviai įveikti realius ar potencialius nesutarimus.
5. Darbo organizavimas/ planavimas – tai lygmuo, kuriame komandos nariai susidaro veiksmų, darbų planą, pasiskirsto atsakomybes, nusprendţia sprendimo metodikas, bei galutinius tikslų įvykdymo terminus.
6. Išteklių valdymas – tai lygmuo, kuriame komandos nariai optimaliai naudoja komandos turimus išteklius.
7. Parama inovacijoms – tai lygmuo, kuriame komandos nariai naudoja naujas priemones, kurios palengvina praktikas, įgyvendinamas jų veikloje.
Yra autorių, teigiančių, kad komandoje svarbiausia struktūrizuota komunikacija, kritinė kalba, psichologinis saugumas, tinkamas situacijos suvokimas bei veiksmingas vadovaujamasis elgesys [58]. Autoriai pabrėţia, siekiant, kad komanda veiktų efektyviai, svarbu atsiţvelgti ne tik į mokymą ir praktiką apie priemones ir elgseną, bet svarbu ir tinkamas vadovavimas komandai ir įţvalgus supratimas apie saugos kultūrą bei aplinką kurioje dirba komanda [58]. Kiti teigia, kad svarbiausia tinkamas vadovavimas, bendras veiksmų stebėjimas, atsarginis elgesys, prisitaikymas ir komandos orientacija [9, 109]. Kurie remiasi bendru pasitikėjimu, artima komunikacija ir bendru psichikos modeliu. Šiuo atveju lyderystė apima ne tik uţduočių koordinavimą ir planavimą, bet ir komandos vystymą, motyvavimą ir teigiamos aplinkos kūrimą. Bendras veiksmų stebėjimas
reikalauja supratimo apie aplinką, kad būtų tinkamas kitų komandos narių stebėjimas - leisiantis nustatyti narių persidirbimą ir atitinkamų veiksmų priėmimą. Prisitaikymas leidţia komandai greitai reaguoti į pokyčius, o orientacija – paţvelgti ir į kitokias idėjas ir mintis bendro tikslo kokybiškesniam pasiekimui [109]. Bendrų vertybių ir tikslų stiprinimas, bei darbuotojų pasitenkinimo darbo atţvilgiu gerinimas taip pat yra naudingi būdai komandos narių darbui kartu gerinti [1, 41].
Medicininėje aplinkoje daţniausiai vartojama interdisciplininės komandos sąvoka. Šios komandos skiriasi savo sudėtimi, aplinka, funkcijomis, atsakomybėmis priklausomai nuo gydomų ir slaugomų pacientų poreikių [29]. Literatūroje galima sutikti šios sąvokos vartojamus sinonimus kaip tarpdisciplininė komanda, tarpprofesinė komanda, daugiaprofesinė komanda, daugiadisciplinė komanda. Tai – komandinis darbas, laikomas dinaminiu procesu įtraukiantis du ar daugiau sveikatos prieţiūros specialistų su atitinkamu išsilavinimu, gebėjimais, besidalinančiais bendru sveikatos tikslu ir įgyvendinami jį bendrais fiziniais ir protiniais sugebėjimais, planais. Tai įgyvendinama per nepriklausomą bendradarbiavimą, atvirą bendravimą ir bendrą spendimų priėmimą. Tai savo ruoţtu sukuria pridėtinės vertės paciento prieţiūrai, organizacijai ir personalui. Šios komandos yra daugiafaktorinės, susidedančios iš specifinio darbo pobūdţio, apimančio įgūdţius, prieţiūros nustatymą, paslaugų organizavimą, individualus santykius ir valdymo struktūras [53, 70].Kertiniai šio tipo komandos aspektai turi būti bendravimas, bendradarbiavimas, koordinavimas, pagarba ir darbo aplinka [33, 52].
Kiti autoriai interdisciplininį komandinį darbą apibrėţia kaip partnerystę, kurioje dalyvaujantieji, bendradarbiaujantieji asmenys turi koordinuotą poţiūrį į bendrą sprendimų priėmimą sveikatos ir socialiniais tam tikro paciento klausimais [53]. Trečia autorių grupė teigia, kad komandinis darbas medicinoje tai vidinis dalyvavimas tarp dviejų ar daugiau skirtingų sričių sveikatos prieţiūros specialistų teikiant visapusiškas paslaugas pacientams, kitaip tariant tarpprofesinis bendradarbiavimas dėl paciento [52]. Atsiţvelgiant į paciento būklę ir gretutinius susirgimus komandų sudėtį gali sudaryti gydytojai, slaugytojai, fizioterapeutai ar sporto terapeutai, psichoterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai bei dietologai [53]. Daugelio atliktų tyrimų duomenys įrodo šių komandų tipo naudą, teigdami, kad formuojant ir praktikoje naudojant interdisciplinines komandas, auga pacientų pasitenkinimas gydymu, jų saugumas bei gerėja galimos ligų baigtys [53, 54]. Taip pat gerėja pačių medikų psichologinė ir fizinė būklė, lengviau sprendţiami įvairūs klausimai ar situacijos [53].
Atlikus analizę, galima teigti, kad komandos koncepcija pradėta vystytis sąlyginai neseniai. Ši darbo koncepcija įvairių tyrinėjimų duomenimis yra našesnė ir efektyvesnė uţ individualų darbo atlikimą. Taip pat matyti, kad literatūroje vyrauja panašus komandinio darbo suvokimas ir apibrėţtis, teigianti, kad komandinis darbas – tai grupė individų, skirta bendram ir individualiems
tikslams pasiekti, atsiţvelgiant į kiekvieno, grupėje esančio asmens individualius sugebėjimus ir turimą potencialą [40, 68, 92, 102].
1.4.
Komandinio darbo įtaka lėtinio nuovargio pasireiškimui
Pastaraisiais metais didėjant komandinio darbo koncepcijos panaudojimui praktikoje bei didėjant lėtinio nuovargio pasireiškimui, pradedamos tyrinėti jų sąsajos. Įvairių autorių atlikti tyrimai rodo, kad papildomas stresas, nesusikalbėjimai dirbant komandoje turi įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui, dėl ko vėliau prastėja atliekamų veiklų kokybė, atsiranda didesnis klaidų pasireiškimas darbinėje aplinkoje, kuris gali turėti reikšmingos įtakos iki 50 proc. visų hospitalizuojamų pacientų [12, 86, 90, 110].
Netinkamas ir nesutarimų kupinas komandinio darbo funkcionavimas turi neigiamos įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui [90, 99]. Amerikoje, Teksaso universitete, atliktas tyrimas patvirtina šiuos duomenis. Autoriai tyrė medicinos ir aviacijos darbuotojus, stebėdami jų bendravimą komandoje. Nagrinėjant gautus tyrimo duomenis susijusius su medicinos darbuotojais rezultatai parodė, kad net 60 proc. visų tirtų respondentų teigia, kad esant bendram sutarimui darbas yra efektyvesnis ir jaučiamas maţesnis nuovargis. 80 proc. apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad diskusijos susijusios su paciento priešoperaciniu ir pooperaciniu periodu yra svarbu, tačiau net ketvirtadalis visų respondentų teigė, kad jie nėra skatinami pranešti apie saugos paţeidimus, tai lemia informacijos kaupimą savyje, ko pasekoje didėja pervargimas ir lėtinio nuovargio pasireiškimas [90].
Esant nelygybei komandoje, kai gydytojai, vadovaujantis hierarchija, yra laikomi svarbesniais ir lygiagrečiai kitų komandos narių nuomonės netinkamas įvertinimas lemia nuovargio išreikštumo augimą [52]. Lėtinio nuovargio augimui ir pasireiškimui taip pat įtakos turi ir konfliktai komandos viduje [78]. Kornerio ir Wirtzo atliktas tyrimas parodė, kad vidinis klimatas, sutarimas, komunikacija ir pagarba komandoje yra pagrindiniai vidiniai komandos aspektai turintys įtakos kiekvienam asmeniui esančiam joje [52]. Britų mokslininkai, J. Profit ir kolegos, 2014 metai atliko tyrimą naujagimių intensyvios terapijos skyriuose. Tyrime dalyvavo 2073 medicinos darbuotojai. Tyrimo tikslas buvo įvertinti nuovargį, perdegimą ir saugos klimatą. Tyrimo duomenys patvirtino ankstesnių autorių gautus duomenis, perdegimą ir nuovargį patiria vidutiniškai 25,9 proc. visų dirbančiųjų naujagimių intensyvios terapijos skyriuose. Tolesni tyrimo duomenys atskleidţia, kad šiam nuovargio ir perdegimo pasireiškimui įtakos turi komandinio darbo klimatas [78]. Autoriai atskleidė, kad kiti veiksniai turintys įtakos nuovargio išreikštumui yra saugumo klimatas, pasitenkinimas darbu, valdymo suvokimas ir darbo sąlygos [15, 78, 90]. Panašūs duomenys gauti ir
amerikiečių tyrime, atliktame vienos ligoninės vaikų intensyvios terapijos skyriuje. Duomenys parodė, kad gerėjant komandiniam darbui stiprėja pasipriešinimas nuovargio pasireiškimui [56, 99]. Mijakoskio ir kolegų, 2014 metais Makedonijoje, atliktas tyrimas, kuriame apklausti 151 sveikatos darbuotojų (gydytojų, rezidentų, slaugytojų), taip pat parodo, kad kuo geresnis komandos sutarimas, didesnė parama iš kitų komandos narių, didesnė pagalba, tuo maţesnį nuovargį ir perdegimą patiria darbuotojai. Šio tyrimo rezultatai atskleidţia ir tai, kad aukšti reikalavimai didina nuovargio pasireiškimą. Ir visgi net apie 19 proc. darbuotojų patiria išsekimą [68].
Atlikus analizę galima teigti, kad komandinis darbas turi didelę įtaką lėtinio nuovargio pasireiškimui. Pagrindiniai komandos apsektai darantys neigiamą įtaką lėtinio nuovargio pasireiškimui tai vidiniai nesutarimai, nelygybė, netinkama komunikacija ar jos nebuvimas komandos viduje, aukšti reikalavimai darbuotojams iš vadovų, paramos nebuvimas, bei bendras klimatas komandoje [78, 56, 90].
Apibendrinant literatūros duomenis galima teigti, kad lėtinio nuovargio problema tampa vis aktualesnė šiuolaikinėje visuomenėje. Nepaisant problemos aktualumo vis dar sunku greitai ir anksti diagnozuoti LNS, nepaisant simptomų gausos. Populiarėjant komandinio darbo koncepcijos plėtojimui darbinėje aplinkoje įvairūs tyrimai atskleidţia, kad netinkamas ir nekoordinuotas komandinis darbas turi neigiamos įtakos lėtinio nuovargio pasireiškimui, vėliau turėdamas įtakos darbo kokybei ir atlikimui.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo medţiaga ir metodai
Tyrimo objektas- specialistų komandinio darbo efektyvumo vertinimas ir jo sąsajos su lėtinio nuovargio išreikštumu.
Tyrimo subjektas- VšĮ Kauno klinikų intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose dirbantys specialistai.
Tyrimo metodas- kiekybinis tyrimo metodas, naudojant anoniminę anketinę apklausą (1 priedas). Anketą sudarė trys dalys ir buvo panaudoti du klausimynai. Šios trys dalys iš viso sudarė 46 klausimus.
Pirmąją klausimyno dalį sudarė klausimai apie tiriamųjų demografinius rodiklius: lytį, amţių, jų uţimamas pareigas, skyrių, kuriame jie apklausos vykdymo metu, dirbo.
Antrąją apklausos dalį sudarė anketa skirta vidiniam komandos darbo įvertinimui (angl. Internal functioning of the Work Teams Scale (QFI-22) [22, 84]. Buvo gautas autoriaus sutikimas naudoti šią anketą. Anketa sudaryta ir dviejų dalių: pirmoji - skirta tarpasmeninės paramos vertinimui. Ją sudaro 12 teiginių. Antroji anketos - skirta darbo valdymo vertinimui, remiantis komandą sudarančių narių poţiūriu. Šią dalį sudaro 10 teiginių. Viso anketa sudaryta iš 22 teiginių, kuriuos respondentai turėjo įvertinti nuo 1 iki 5 balų. Vertinant teiginius respondentai vadovavosi pateikta skalės vertinimo sistema:
1. 1 - visiškai neteisinga 2. 2 - šiek tiek teisinga 3. 3- ganėtinai teisinga 4. 4 - labai teisinga 5. 5 - visiškai teisinga
Atsakymų rezultatai apskaičiuoti susumuojant visų respondentų atitinkamų klausimų pasirinkimų vidurkius, laikantis taisyklės, kad 5 yra didţiausias leistinas įvertis, o 1 yra maţiausias leistinas įvertis [22, 84].
Trečiąją ir paskutiniąją apklausos dalį sudarė daugiamatis nuovargio inventorius (MFL20L) (angl. The Multidimensional Fatigue Inventory, MFI-20). Anketa patalpinta ir yra prieinama viešojoje erdvėje, ją naudojant, autorių sutikimas nėra reikalingas. Anketa sudaryta iš 20 teiginių. Šie teiginiai parodo skirtingus nuovargio apsektus ir yra sugrupuoti į penkias grupes:
1. bendrą nuovargį 2. fizinį nuovargį
3. sumaţėjusį aktyvumą 4. sumaţėjusią motyvaciją 5. protinį nuovargį
Vertinant gautus anketos rezultatus klausimai - 1, 3, 4, 6, 7, 8, 11, 12, 15 ir 20 vertinami balais nuo 1 (Taip, tai tiesa) iki 5 balų (Ne, tai netiesa). Kiti klausimai - 2, 5, 9, 10, 13, 14, 16, 17, 18, 19 yra vertinami atvirkštine skale t. y. nuo 5 iki 1 balo, kur 5 balai (Taip, tai tiesa), o 1 balas (Ne, tai netiesa).
Analizuojant inventoriaus rezultatus ir siekiant nustatyti bendrąjį nuovargį buvo sumuojami 1, 5, 12 ir 16 klausimai, fizinį nuovargį sumuojami 2, 8, 14 ir 20 klausimai, sumaţėjusį aktyvumą sumuojami 3, 6, 10 ir 17 klausimai, sumaţėjusią motyvaciją sumuojami 4, 9, 15 ir 18 klausimai ir protinį nuovargį sumuojami 7, 11, 13 ir 19 klausimai. Taip apskaičiuoti reikiamų nuovargio skalių dydţiai. Tuomet iš kiekvienos sumos atimamas 4, o gautas rezultatas padalintas iš 16 ir padauginamas iš 100. Rezultatas traktuojamas tuo, kad kuo gaunamas didesnis procentinis dydis, tuo yra patiriamas didesnio laipsnio negalavimas [94].
Anketos patikimumui (angl. reliability) nustatyti vertintas klausimyną sudarančių teiginių atskirų subskalių vidinis suderinamumas (angl. internal consistency). Skaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė uţ 0,7, kai kurių autorių teigimu – uţ 0,6 [79]. Iš 2 lentelėje pateiktų Cronbacho alfos koeficiento rezultatų matyti, kad anketos skirtos vidiniam komandos darbo vertinimui atskirų subskalių reikšmės viršija 0,8, o bendras klausimyno vidinio suderinamumo rodiklis yra 0,937. Vertinant anketą skirtą nuovargio vertinimui matyti, kad gauta koeficiento reikšmė 0,907. Taigi iš gautų rezultatų galime teigti, kad anketos atitinka gerai sudaryto klausimyno reikalavimus ir buvo tinkamos tirti apsibrėţtam tikslui.
2 lentelė. Tyrimo instrumento vidinio nuoseklumo vertinimas Subskalės Teiginių skaičius Cronbach’s alpha
Koeficientas Tarpasmeninė parama 12 0,860 Darbo valdymas 10 0,893 Bendras 22 0,937 Bendrasis nuovargis 4 0,790 Fizinis nuovargis 4 0,733 Sumaţėjęs aktyvumas 4 0,737 Sumaţėjusi motyvacija 4 0,688 Protinis nuovargis 4 0,717 Bendras 20 0,907
2.2. Tyrimo planavimas
Tyrimui vykdyti pasirinkti VšĮ Kauno klinikose intensyvios terapijos ir terapinio profilio skyriuose dirbantys gydytojai, gydytojai - rezidentai ir slaugytojos. Į tyrimą įtraukti šie ligoninės skyriai:
1. Centrinis reanimacijos skyrius
2. Kardiologijos intensyvios terapijos skyrius 3. Naujagimių intensyvios terapijos skyrius 4. Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyrius
5. Širdies chirurgijos anestezijos ir intensyvios terapijos skyrius 6. Vaikų intensyvios terapijos skyrius
7. Išeminės širdies ligos skyrius
8. Širdies nepakankamumo ir ydų skyrius 9. Širdies aritmijų skyrius
Tyrimas buvo vykdytas 2018 metų kovo - liepos mėnesiais. Tam tikruose skyriuose apklausą tyrėjai padėjo organizuoti tų skyrių vyresniosios slaugytojos - slaugos administratorės. Jos susirinkimų metu skyriaus gydytojams, gydytojams - rezidentams ir slaugytojoms padėjo išdalinti anketas, o jas uţpildţius priminė jas dėtį į aplanką, kuris galiausiai buvo sugrąţintas tyrėjai. Tiriamieji buvo pakviesti dalyvauti tyrime prieš tai supaţindinus su tyrimo tikslu, bei anketos pildymo taisyklėmis.
2.3. Tiriamųjų atranka
Į tyrimo imtį įtraukti:
1. Į tyrimą įtrauktuose skyriuose tuo metu dirbantys gydytojai, gydytojai- rezidentai ir slaugytojai.
2. Gydytojai, gydytojai- rezidentai ir slaugytojai, kurie sutiko dalyvauti tyrime. Į tyrimo imtį neįtraukti:
1. Gydytojai, gydytojai- rezidentai ir slaugytojai atsisakę dalyvauti tyrime.
2. Gydytojai, gydytojai- rezidentai ir slaugytojai tuo metu buvę darbo ar vaiko auginimo atostogose.
Viso buvo išdalinta 308 anketų. Uţpildytų anketų graţintą 221. Respondentų atsako daţnis 71,8 proc. Visos graţintos anketos buvo tinkamos naudoti statistinei duomenų analizei.
2.4. Tyrimo bioetika
Vykdant tyrimą buvo laikomasi visų priklausomų tyrimo etikos principų. Tyrimo atlikimui 2018-02-14 buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas, Nr. BEC ISP(M) 179 (2 priedas), prieš tai gavus įstaigos, kurioje buvo atliktas tyrimas, vadovo leidimą.
Prieš anketų dalinimą respondentai buvo supaţindinti su vykdomo tyrimo tikslu, jo uţdaviniais. Taip pat buvo patikinta, kad tyrimo metu bus uţtikrintas, tyrime dalyvavusių asmenų, anketų atsakymų konfidencialumas ir anonimiškumas. Patikinta, kad gauti tyrimo duomenys bus skelbiami tik apibendrinti.
Tyrime metu apklaustų respondentų dalyvavimas buvo laisvas ir savanoriškas. Apklaustieji buvo informuoti, jog bet kuriame apklausos etape jie gali atsisakyti pildyti anketą ir nebedalyvauti. Anketos buvo pildomos tiesiogiai nedalyvaujant tyrėjui. Taip pat, buvo laikytasi sąţiningumo principo, kuris reikalauja tyrėjo pateikti tik tuos duomenis, kurie buvo gauti iš tiesų, jų neiškreipiant ir nepakeičiant [45].
2.5. Duomenų analizės metodai
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „IMB SPSS Statistics 22“ bei MS Excel 2010 programą. Nagrinėjamų poţymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai daţniai (proc.). Aprašant kiekybinius kintamuosius taikytas vidurkis (m), taip pat jo standartinis nuokrypis (SN), nurodyta maţiausia (Min) ir didţiausia (Max) reikšmė.
Kiekybinių kintamųjų skirstinio normalumas vertintas Kolmogorovo-Smirnovo testu. Dviejų nepriklausomų imčių ranginių kintamųjų bei kintamųjų, kurių skirstinys statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo normaliojo, skirstiniams palyginti naudotas Mann-Whitney U testas, o daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių skirstiniams palyginti buvo naudotas Kruskal-Wallis testas.
Ryšio tarp ranginių ar netenkinančių Normaliojo skirstinio prielaidos kiekybinių poţymių stiprumas analizuotas apskaičiuojant Spirmeno koreliacijos koeficientą (r). Jeigu gauta 0<|r|≤0,3, dydţiai laikomi silpnai priklausomi, jeigu 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jeigu 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi.
Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydţiui didėjant, didės ir kitas dydis, neigiamas – kai vienam dydţiui didėjant, kitas maţės. Kai gautas reikšmingumo lygmuo p<0,05, poţymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,001 – statistiškai labai reikšmingu. Gauti rezultatai pateikti diagramose ir lentelėse.
