SKIRTINGŲ RAUMENŲ TEMPIMO METODŲ POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE KOJŲ RAUMENŲ TONUSUI

(1)

REABILITACIJOS KLINIKA

AUŠRA MINKUTĖ

SKIRTINGŲ RAUMENŲ TEMPIMO METODŲ POVEIKIS

SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE KOJŲ RAUMENŲ

TONUSUI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė dr. Rasa Šakalienė

(2)

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė prof. Jūratė Macijauskienė 2012 05 28

SKIRTINGŲ RAUMENŲ TEMPIMO METODŲ POVEIKIS

SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE KOJŲ RAUMENŲ

TONUSUI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas dr. Rasa Šakalienė 2012 05 28

Recenzentas Darbą atliko

prof. Jonas Poderys Magistrantė

2012 05 28 Aušra Minkutė

2012 05 28

(3)

SANTRUMPOS ... 4

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 7

ĮVADAS ... 9

I. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

I.1. Išsėtinės sklerozės priežastys, eiga ir klasifikacija ... 11

I.1.1. Išsėtinės sklerozės paplitimas ... 13

I.1.2. Išsėtinės sklerozės klinika ... 15

I.1.3. Išsėtinės sklerozės gydymas ... 17

I.2. Raumenų tempimo refleksas ir tempimo pratimai ... 20

I.2.1. Pasyvus raumenų tempimas... 21

I.2.2. Postizometrinė relaksacija ... 22

II. DARBO TIKSLAS ... 24

III. DARBO UŽDAVINIAI ... 25

IV. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 26

IV.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 26

IV.2. Tyrimo metodai ... 27

IV.3. Tyrimo organizavimas ... 28

V. TYRIMO REZULTATAI ... 30

V.1. Raumenų tonusas ... 30

V.2. Aktyvių judesių amplitudė ... 35

V.3. Raumenų spazmų dažnis ... 41

V. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44

IŠVADOS ... 46

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 47

(4)

SANTRUMPOS

AMN - apatinis motorinis neuronas CNS – centrinė nervų sistema IS – išsėtinė sklerozė

KT – kineziterapija

PIR – postizometrinė relaksacija PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija RET – raumenų energijos technikos VMN – viršutinis motorinis neuronas

(5)

Minkutė A. Skirtingų raumenų tempimo metodų poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusui; magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. R. Šakalienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakutetas, Reabilitacijos klinika, - Kaunas, 2012, - 50 p.

SANTRAUKA

Raktiniai žodžiai: išsėtinė sklerozė, raumenų tonusas, postizometrinė relaksacija, pasyvus

raumenų tempimas, kineziterapija.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, bendras sergančiųjų išsėtine skleroze skaičius pasaulyje yra apie 1,3 milijono gyventojų. Dažniausias išsėtinės sklerozės simptomas yra motorikos silpnumas, sutrikimas arba spastiškumas, pasireiškiantis 50 proc. sergančiųjų (PSO, 2008). Kineziterapija pagerina sergančiųjų išsėtine skleroze funkcijas ir gyvenimo kokybę nepriklausomai nuo vaistų vartojimo (Patti F. et al., 2003). Lengvas spastiškumas gali būti mažinamas tempimu ir kitomis pratimų programomis (Cutter N.C. et al., 2000). Mokslinių tyrimų, vertinančių skirtingų raumenų tempimo metodų poveikį raumenų tonusui, sąnarių judesių amplitudei, yra atlikta nemažai (BandyW.D.&Irion J.M., 1994; Bovend'Eerdt T.J. et al., 2010; Burns D.K. & Wells M.R., 2006; Chaitow L.; Feland J.&Marin H., 2004; Ivanichev G.A. et al., 1985), tačiau daugumoje jų tirti ne neurologiniai pacientai. Tyrimų, įrodančių tempimo pratimų naudą sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusui, rasti nepavyko.

Tyrimo tikslas: įvertinti skirtingų raumenų tempimo metodų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusui.

Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė kojų raumenų tonusą prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą; 2) Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė aktyvių kojų judesių amplitudę prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą; 3) Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė kojų raumenų spazmų dažnį prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą.

Darbo objektas: ligonių, sergančių išsėtine skleroze, kojų raumenų tonusas, aktyvi kojų judesių amplitudė ir kojų raumenų spazmų dažnis taikant postizometrinė relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą.

Tyrimo metodai: tyrime dalyvavo 20 išsėtine skleroze sergančiųjų, kurių kojų raumenų tonusas buvo padidėjęs. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: I grupė (postizometrinė relaksacija; n=10) ir II grupė (pasyvus raumenų tempimas; n=10). Raumenų tempimas buvo taikytas vidutiniškai 4 dienas, 1 kartą per dieną vienai raumenų grupei tempimą pakartojant 3-5 kartus su 20 sekundžių pertraukomis.

(6)

Tiriamųjų kojų raumenų tonusas, judesių amplitudė ir raumenų spazmų dažnis buvo vertinama prieš kineziterapijos procedūras ir ligoniams išvykstant į namus.

Išvados: 1) Sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusas mažėjo nepriklausomai nuo pasirinkto raumenų tempimo metodo. Taikant postizometrinės relaksacijos metodą reikšmingai sumažėjo tiriamųjų kairę šlaunį tiesiančių raumenų tonusas, o taikant pasyvų raumenų tempimą – dešinės kojos šlaunį tiesiančių ir pritraukiančių, blauzdą tiesiančių, taip pat kairės kojos šlaunį tiesiančių ir pritraukiančių raumenų tonusas; 2) Po kineziterapijos tiriamųjų, kuriems buvo taikytas pasyvus raumenų tempimas, abiejų kojų šlaunies atitraukimo amplitudės reikšmingai padidėjo. Tiriamųjų, kuriems buvo taikytas postizometrinės relaksacijos metodas, kojų judesių amplitudės pakito nereikšmingai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių rezultatų nenustatyta. 3) Taikant postizometrinės relaksacijos metodą, sergančiųjų išsėtine skleroze raumenų spazmų dažnis statistiškai reikšmingai nekito, o taikant pasyvų raumenų tempimą – sumažėjo patikimai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių rezultatų nenustatyta.

(7)

Minkutė A. Different stretching techniques for leg muscle tone for patients with multiple sclerosis, master thesis / supervisor doc. R. Šakalienė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of nursery, Clinic of rehabilitation. – Kaunas, 2012, - s. 50.

SUMMARY

Key words: multiple sclerosis, muscle tone, postisometric relaxation, passive muscle

stretching, physical therapy.

World Health Organization figures say, the total number of people with MS in the world is about 1.3 million. The most common symptom of multiple sclerosis is motor weakness, disorder or spasticity, occurring in 50 percent respondents in surveyed countries (WHO, 2008). Physical therapy improves function in patients with multiple sclerosis and the quality of life regardless of drug therapy (Patti F., et al., 2003). Mild spasticity may be treated with stretching and other exercises programs (Cutter NC, et al., 2000). Scientific trials are well advanced on different methods, of stretching effects on muscle tone and range of motion (BandyW.D. JM & Irion, 1994; Bovend'Eerdt TJ, et al., 2010, Burns DK MR & Wells, 2006; Chaitow L.; Feland, J. & H. Marin, 2004; Ivanichev GA, et al., 1985). However, most of them are not focused on patients with neurological disorders. A study demonstrating the benefits of stretching exercises for patients leg muscle tone with multiple sclerosis, cannot be found.

The aim of the study: evaluate different methods of stretching effects on leg muscle tone for patients with multiple sclerosis.

Tasks of the study: 1) Evaluate and compare patients leg muscle tone with multiple sclerosis before and after physical therapy, using postisometric relaxation or passive muscle stretch; 2) Evaluate and compare multiple sclerosis patients active range of motion of the leg before and after physical therapy, using postisometric relaxation or passive muscle stretch; 3) Evaluate and compare multiple sclerosis patients frequency of leg muscle spasms before and after physical therapy, using postisometric relaxation or passive muscle stretch.

The object: Leg muscle tone, active leg range of motion and leg muscle spasm frequency for patients with multiple sclerosis, while performing postizometric relaxation or passive muscle stretch.

Methods: The study included 20 patients with multiple sclerosis whose leg had increased muscle tone. Patients were divided into two groups: group I (postisometric relaxation; n = 10) and group II (passive muscle stretch; n = 10). Muscle stretching therapy was preformed over an average of 4 days, muscle stretching sesion was performed once per day for each muscle group repeated 3-5 times with 20 seconds intervals. Testing of leg muscle tone, range of motion and muscle spasms frequency, were evaluated before physiotherapy and when patients were leaving home.

(8)

Conclusions: 1) In patients with multiple sclerosis leg muscle tone decreased regardless of the chosen method of stretching. For the purposes of postisometric relaxation method significantly reduced patients left thigh extensors muscle tone, and the use of passive muscle stretching – right leg‘s tight extensors and adductors, also calf extensors and left leg‘s tight extensors and adductors muscle tone. No statistically significant difference in outcome between the groups was observed. 2) Physical therapy patients, which have been subjected to passive stretching both leg‘s hip abduction amplitude were significantly increased. Subjects who have undergone postisometric relaxation technique, leg range of movement changed insignificantly. No statistically significant difference in outcome between the groups was observed. 3) For the purposes of postisometric relaxation method for patients with multiple sclerosis the spasms frequency did not change significantly, and the use of passive muscle tension - decreased significantly. No statistically significant difference in outcome between the groups was observed.

(9)

ĮVADAS

Išsėtinė sklerozė (IS) – idiopatinė uždegiminė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, patologiškai apibūdinama kaip demielinizacija, sutrikdanti nervinių impulsų perdavimą ir pasireiškianti įvairiais neurologiniais simptomais, bei po to sekanti aksono degeneracija [10]. IS yra lėtinė nepagydoma liga, kuri gali būti gydoma tik sumažinant simptomus. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis pirmieji ligos simptomai pasireiškia 25,3-31,8 metų (amžiaus vidurkis 29,2 metų). Moterims liga pasireiškia du kartus dažniau nei vyrams [3].

IS yra vienas dažniausių neurologinių sutrikimų, kuris sukelia jaunų žmonių neįgalumą. Nors kai kurių ligonių, sergančių IS, negalia išlieka nežymi visą gyvenimą, praėjus 20 metų nuo ligos pradžios apie 60 proc. sergančiųjų negali pilnavertiškai judėti, tai įtakoja jų gyvenimo kokybę. Bendras sergančiųjų IS skaičius pasaulyje yra apie 1,3 milijono gyventojų. Daugiausiai sergančiųjų IS yra Europoje, kur IS paplitimas vidutiniškai yra 80 sergančiųjų 100 000 gyventojų. O Lietuvoje IS paplitimas vidutiniškai yra 60,01-100 sergančiųjų 100 000 gyventojų [3].

Ligos simptomai gali pasireikšti labai plačiu spektru ir priklauso nuo pažeidimo vietos. Dažniausias IS simptomas yra motorikos silpnumas, sutrikimas arba spastiškumas, pasireiškiantis 50 proc. sergančiųjų [3].

Raumenų spastiškumas - tai motorikos sutrikimas, apibūdinamas kaip dėl vieno iš viršutinio motorinio neurono (VMN) sindromo komponento-tempimo reflekso jautrumo, nuo judesio greičio priklausantis sustiprėjęs toninis tempimo refleksas (raumens tonusas) kartu su padidėjusiu sausgyslės trukčiojimu [18]. Spastiškumas gali sukelti diskomfortą ir sustingimą, o raumenų spazmai gali būti erzinantys ir skausmingi bei sutrikdyti funkciją. Sutrinka fizinės veiklos, tokios kaip ėjimas, persikėlimas, daiktų kėlimas, prausimasis, apsirengimas ir seksualinis aktyvumas. Ilgai besitęsianti spastiškumas ir raumenų spazmai paveikia nuotaiką, savivertę ir motyvaciją. Nekontroliuojamas spastiškumas sukelia raumenų sutrumpėjimą ir sausgyslių bei minkštųjų audinių kontraktūras [23]. Simptomai ir funkcijos ribojimas gali paveikti gyvenimo kokybę, sunkaus spastiškumo atveju gali kilti medicininių komplikacijų, tokių kaip odos pažeidimas ar kontraktūros, kai galūnė yra fiksuota vienoje padėtyje [5].

Svarbus simptominis IS gydymas, panaudojant kineziterapiją kartu su medikamentiniu gydymu [37]. Lengvas spastiškumas gali būti mažinamas raumenų tempimu ir kitomis pratimų programomis [12]. Kineziterapija pagerina sergančiųjų IS funkcijas ir gyvenimo kokybę nepriklausomai nuo vaistų vartojimo [34]. Yra daugybė kineziterapijos strategijų spastiškumui valdyti. Jų privalumai yra saugumas ir mažos išlaidos [31]. Mokslinių tyrimų, vertinančių skirtingų raumenų tempimo metodų poveikį raumenų tonusui, sąnarių judesių amplitudei yra atlikta nemažai [4, 7, 9, 11,

(10)

14, 21], tačiau daugumoje jų tirti ne neurologiniai pacientai. Tyrimų, įrodančių tempimo pratimų naudą sergančiųjų IS kojų raumenų tonusui, rasti nepavyko.

Tyrimo hipotezė: manome, jog sergantiesiems išsėtine skleroze kojų raumenų tonusas sumažėja labiau taikant raumenų tempimą postizometrinės relaksacijos metodu (PIR), nei pasyvų raumenų tempimą.

Šio mokslinio darbo tikslas yra įvertinti skirtingų raumenų tempimo metodų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusui.

(11)

I. LITERATŪROS APŽVALGA

I.1. Išsėtinės sklerozės priežastys, eiga ir klasifikacija

Išsėtinė sklerozė tai idiopatinė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, patologiškai apibūdinama kaip demielinizacija, sutikdanti nervinių impulsų perdavimą ir pasireiškianti įvairiais neurologiniais simptomais, bei po to sekanti aksono degeneracija. Diagnozė nustatoma remiantis dviem ir daugiau objektyviais neurologiniais požymiais, kurie pasireiškia galvos ar nugaros smegenyse ir plinta laike bei erdvėje (pvz. pažeidimas atsiranda skirtingose centrinės nervų sistemos vietose ne mažiau kaip trijų mėnesių laike) [10].

IS etiologija nėra tiksliai žinoma. Yra daug hipotezių, nurodančių IS priežastis: bakterijos, virusai (ypač endogeniniai retrovirusai ir herpes virusas), genetiniai veiksniai, sutrikusi oligodendroglijos funkcija ir jos regeneracija, toksinai, endokrininiai faktoriai, stresas ir dieta, turintys įtakos membranos sudėčiai, makrofagų aktyvumui ir prostaglandinų sintezei [32].

Diagnozės patvirtinimui naudojami paraklinikiniai tyrimai:

• Magnetinio rezonanso tomografija: tai svarbiausias paraklinikinis IS diagnostinis tyrimas, išryškinantis IS demielizacijos židinius;

• Sukeltieji potencialai rodo funkcinę nervų sistemos būklę ir funkcijos kitimus;

• Smegenų skysčio tyrimas naudojamas kaip svarbus papildomas IS tyrimas. Vertinamos oligokloninės juostos, rodančios padidėjusią IgG sintezę. Nustatomas albumino likvore ir albumino kraujo serume santykis [22, 32].

Esant IS simptomams, dažnai ją tenka atskirti nuo kitų ligų: ūminio išsėtinio encefalomielito, optinio neuromielito, kraujagyslinės leukoencefalopatijos ar naviko metastazių [32].

IS eiga ir klasifikacija:

• Recidyvuojanti – remituojanti (1 pav.)

1 pav. Recidyvuojanti – remituojanti IS klinikinė eiga Neurologijos seminarai, 2001

(12)

Ligos eigai būdingi aiškiai išskiriami ūmūs recidyvai, tarp kurių: (A) neurologiniai simptomai visiškai išnyksta;

(B) lieka padariniai ir stabilus neurologinis deficitas. Remisijos periodų metu liga neprogresuoja.

• Pirminė progresuojanti (2 pav.)

2 pav. Pirminė progresuojanti IS klinikinė eiga Neurologijos seminarai, 2001

Liga progresuoja nuo pat pradžios: (A) be stabilizacijos ar remisijos periodų;

(B) galimi pavieniai stabilizacijos ar laikino nežymaus pagerėjimo periodai.

• Antrinė progresuojanti (3 pav.)

3 pav. Antrinė progresuojanti IS klinikinė eiga Neurologijos seminarai, 2001

Ligos eiga pradžioje recidyvuojanti-remituojanti, vėliau pereinanti į: (A) palaipsnį įvairaus greičio progresavimą;

(B) progresavimą su retais ūmiais recidyvais ir nežymiais pagerėjimais.

(13)

4 pav. Progresuojanti – recidyvuojanti IS klinikinė eiga Neurologijos seminarai, 2001

Liga progresuoja nuo pat pradžios, tačiau yra aiškiai išskiriami ūmūs recidyvai, po kurių: (A) recidyvo simptomai visiškai atsistato;

(B) recidyvo simptomai atsistato nepilnai.

Remisijos periodų metu liga toliau progresuoja [22].

I.1.1. Išsėtinės sklerozės paplitimas

IS yra vienas dažniausių neurologinių sutrikimų, kuris sukelia jaunų žmonių neįgalumą. Nors kai kurių ligonių, sergančių IS, negalia išlieka nežymi visą gyvenimą, praėjus 20 metų nuo ligos pradžios apie 60 proc. sergančiųjų negali pilnavertiškai judėti, tai įtakoja jų gyvenimo kokybę ir yra finansinė našta visuomenei. IS yra lėtinė nepagydoma liga, kuri gali būti gydoma tik sumažinant simptomus [3]. Dažniausiai susergama 18-50 metų amžiaus. Liga du kartus dažniau pasireiškia moterims, nei vyrams [32].

2005-2008 metais PSO kartu su Tarptautine išsėtinės sklerozės organizacija 112 šalių atliko tyrimą, siekdami ištirti IS paplitimą bei diagnozavimo, informavimo, gydymo, reabilitacijos ir pagalbos išteklius visame pasaulyje [3].

Bendras sergančiųjų IS skaičius pasaulyje yra apie 1,3 milijono gyventojų. Daugiausiai sergančiųjų IS yra Europoje, kur IS paplitimas vidutiniškai yra 80 sergančiųjų 100 000 gyventojų (5 pav.) [3].

(14)

5 pav. IS paplitimas skirtinguose pasaulio regionuose PSO, 2008

Tyrimo duomenimis Lietuvoje IS paplitimas vidutiniškai yra 60,01-100 sergančiųjų 100 000 gyventojų (6 pav.) [3].

6 pav. IS paplitimas pasaulyje (atvejų skaičius/100 000 gyventojų) PSO, 2008

(15)

I.1.2. Išsėtinės sklerozės klinika

PSO duomenimis pirmieji ligos simptomai pasireiškia 25,3-31,8 metais (amžiaus vidurkis 29,2 metų). Moterims liga pasireiškia du kartus dažniau nei vyrams [3].

Ligos simptomai gali pasireikšti labai plačiu spektru ir priklauso nuo pažeidimo vietos (1 lent.) [22].

1 lent. Pažeidimo vieta ir pasireiškiantys simptomai Neurologijos seminarai, 2001

Pažeidimo vieta Simptomai

Smegenų pusrutuliai Įvairūs jutimo ir motorikos sutrikimai; Suvokimo ir nuotaikos sutrikimai; Gali būti asimptominiai.

Nugaros smegenys Silpnumas, paraplegija, spastiškumas, nutirpimas; Dubens organų funkcijos sutrikimai.

Regos nervas Sutrikęs regėjimas, akies skausmai.

Pailgosios smegenys ir tiltas Disartrija, dvejinimasis, svaigimas, nistagmas. Smegenėlės Disartrija, nistagmas, intencinis tremoras, ataksija.

Dažniausias IS simptomas yra motorikos silpnumas, sutrikimas arba spastiškumas, pasireiškiantis 50 proc. sergančiųjų. Kiti IS simptomai: sensoriniai sutrikimai ir nuovargis 40 proc., regos sutrikimai 31 proc., pusiausvyros sutrikimai 22 proc., šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai 17,5 proc., skausmas 15 proc., pažintinių funkcijų ar elgesio sutrikimai ir seksualinės problemos 10 proc. [3].

Spastiškumas, pasireiškiantis kas antram sergančiajam IS, yra nenormalus, nuo judesio greičio priklausantis atsakas į pasyvų raumens tempimą [31]. Dažniausiai jis nusakomas J.W. Lance 1980 metais pasiūlytu apibrėžimu: tai motorikos sutrikimas, apibūdinamas kaip dėl vieno iš VMN sindromo komponento-tempimo reflekso jautrumo, nuo judesio greičio priklausantis sustiprėjęs toninis tempimo refleksas (raumens tonusas) kartu su padidėjusiu sausgyslės trukčiojimu [18]. Koordinuoto judesio metu vieni raumenys atsipalaiduoja, tuo metu kiti susitraukia. Spastiškumo atveju ši raumenų koordinacija sutrinka [19].

Sergant IS, spastiškumas atsiranda dėl pakitimų galvos ar nugaros smegenyse, kurie sutrikdo nervų laidumą. Jaudinimo ir slopinimo signalų iš galvos ir-ar nugaros smegenų disbalanso rezultatas

(16)

yra spastiškumas. Pirminė teorija teigia, kad nugaros smegenyse yra sutrikdomi slopinimo signalai, o galvos smegenyse tai sukelia padidėjusį jaudinimą, dėl ko ir kyla disbalansas [20].

Nerviniai keliai jungiantys galvos smegenis su nugaros smegenimis yra VMN, o nugaros smegenis jungiantys su raumenimis – apatiniai motoriniai neuronai (AMN). VMN sindromo pasekmė yra spastiškumas. IS atveju VMN nebekontroliuoja informacijos siunčiamos AMN, todėl AMN tampa per daug aktyvus arba jautrus, ko pasekoje atsiranda raumenų sustingimas arba spazmai [20]. Spastiškumo sunkumas turi tendenciją didėti kartu su ligos eiga, nebent tinkamas jo valdymas yra vykdomas nuo ligos pradžios [36].

Yra keletas teorijų, bandančių paaiškinti spastiškumo vystymosi mechanizmą sergant IS. Tačiau spastiškumo mechanizmas bendrai ir konkrečiai IS atveju yra kompleksas, kuris nėra visiškai suprastas [18].

Kaip ir dauguma kitų IS simptomų, spastiškumas gali pasireikšti esant tam tikroms aplinkybėms. Tipinės spastiškumo priežastys yra žema aplinkos temperatūra, aukštas aplinkos drėgnumas, siauri drabužiai, ankšti batai, vidurių užkietėjimas, netaisyklinga laikysena, virusinė (peršalimas, gripas) ar bakterinė infekcija (odos opos, šlapimo pūslės infekcija) [19].

Ne visada spastiškumas paciento funkciją veikia neigiamai. Spastiškumas gali padidinti raumenų, kurie yra silpni dėl VMN veiklos praradimo, sustingimą; ypač tų raumenų, kurie priešinasi gravitacijai (keturgalvis šlaunies ir dvilypis blauzdos). Šiuo atveju spastiškumas padeda kūnui priešintis gravitacijai [18].

Kitų simptomų fone kartais spastiškumą atpažinti yra sunku. Pavyzdžiui, kojų sustingimo pojūtis gali būti dėl spastiškumo, tačiau taip pat tai gali būti ir dėl sutrikusių jutimų ar silpnumo susijusio su IS [5]. Pacientai kartu su spastiškumu gali pažymėti ir lengvą sustingimo ar įtampos jautimą arba simptomai gali būti ir sunkesni, pavyzdžiui, skausmingi nekontroliuojami galūnių (dažniausiai kojų) spazmai. Spastiškumas taip pat gali sukelti skausmą ar įtampą aplinkiniuose sąnariuose ar apatinės nugaros dalies skausmą [18].

Spastiškumas gali sukelti diskomfortą ir sustingimą, o raumenų spazmai gali būti erzinantys ir skausmingi bei sutrikdyti funkciją. Sutrinka fizinės veiklos, tokios kaip ėjimas, persikėlimas, daiktų kėlimas, prausimasis, apsirengimas ir seksualinis aktyvumas. Ilgai besitęsianti spastiškumas ir raumenų spazmai paveikia nuotaiką, savivertę ir motyvaciją. Nekontroliuojamas spastiškumas sukelia raumenų sutrumpėjimą ir sausgyslių bei minkštųjų audinių kontraktūras [23].

Kai kuriais atvejais padidėjęs raumenų tonusas gali pagelbėti atliekant judesį, bet dažniausiai tai normalų judesį paveikia neigiamai. Didžiausias iššūkis spastiškumo gydyme yra nustatyti koks yra individo optimalus raumenų tonusas [20].

Ashworth ir modifikuota Ashworth skalės yra pagrindiniai klinikiniai spastiškumo vertinimo įrankiai. Šios skalės labiau tinkamos vertinant viršutinių galūnių raumenų tonusą. Ashworth skalė yra

(17)

patikimesnė nei modifikuota Ashworth skalė [13, 30]. Ashworth skalė yra paprasta, nereikalauja jokių papildomų instrumentų, naudojama lengvai ir greitai, todėl yra dažnai naudojama atliekant tyrimus [6]. Tardieu skalė yra tikslesnė klinikinė vertinimo skalė nei Ashworth ir modifikuota Ashworth skalės. Ji remiasi Lance pasiūlytu spastiškumo apibrėžimu ir apima raumens pasipriešinimo vertinimą atliekant pasyvų testuojamo raumens ištempimą skirtingais judesio greičiais [17]. Tardieu skalė, skirtingai nei Ashworth skalė, atskiria spastiškumą nuo kontraktūros [33].

Simptomai ir funkcijos ribojimas gali paveikti gyvenimo kokybę, sunkaus spastiškumo atveju gali kilti medicininių komplikacijų, tokių kaip odos pažeidimas ar kontraktūros, kai galūnė yra fiksuota vienoje padėtyje [5]. Kontraktūros yra sunkiai gydomos ir gali apsunkinti asmens higieną ar apsirengimą, pozą, kartais gebėjimą sėdėti, dėl ko ribojamas judėjimas bendruomenėje ir gresia socialinė atskirtis [42]. Kontraktūros ir pragulos yra spastiškumo komplikacijos. Kontraktūros yra ne tik skausmingos ir sukeliančios neįgalumą, bet ir negrįžtamos, ribojančios judėjimą. Kontraktūrų gydymas (ir profilaktika) dažnai sutampa su spastiškumo gydymu medikamentais ir kineziterapija [19].

Kineziterapeutai moko pacientus ir juos prižiūrinčius žmones, jei pacientas nebegali aktyviai atlikti pratimų, raumenų tempimo ir gydymo padėtimi, taip padedama sumažinti raumenų spazmus ir apsaugoti raumenis nuo sutrumpėjimo. Spastiškumo kontroliavimui naudojami medikamentai (baklofenas, tizanadinas) ir kineziterapeuto vaidmuo yra svarbus paskirtų vaistų efektyvumo stebėjimui ilgesnį laiką [35].

I.1.3. Išsėtinės sklerozės gydymas

Sergantieji IS turi turėti galimybes išnaudoti visą savo potencialą. Jie turi turėti galimybes keliauti, dirbti, siekti išsilavinimo ir užsiimti kita veikla kaip ir sveikieji. Visų sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių su sergančiaisiais IS, pagrindinis tikslas yra ne vien tik klinikinis ligos gydymas, bet ir gerinti pacientų gyvenimo kokybę [3].

Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad dauguma pacientų dirbo, kai liga buvo diagnozuota, tačiau 80 proc. sergančiųjų IS netenka darbo per pirmuosius 10 ligos metų. Dauguma pacientų darbo rinką palieka dėl ligos simptomų, tokių kaip nuovargis, funkciniai ir pažintinių funkcijų sutrikimai. Valstybių vyriausybės ir socialinių paslaugų tiekėjai gali padėti šiems žmonėms gerindami profesinę reabilitaciją ir ugdymo programas. Daugiausiai pinigų yra išleidžiama finansiniams kompensavimui (vidutiniškai 68,6 proc. pagrindinių neįgalumo pašalpų) ir reabilitacijai bei sveikatos priežiūrai (vidutiniškai 67,7 proc. pagrindinių neįgalumo pašalpų) [3].

(18)

Spastiškumo valdymas apima farmakologinį, kineziterapijos ir chirurginį gydymo būdus [40]. Simptominiam IS gydymui naudojamos priemonės :

• Baklofenas (sunkiais atvejais intratekalinės baklofeno infuzijos);

• Benzodiazepinai: tetrazepamas (Myolastan), diazepamas, klonazepamas;

• Memantinas (Akatinol Memantine);

• Tolperizonas (Mydocalm);

• Tizanidinas (Sirdalud);

• Botulizmo toksinas (Dysport, Botox);

• Reguliarūs pasyvūs raumenų tempimo pratimai;

• Ortopedinės procedūros (sausgyslių perpjovimas);

• Krioterapija [22].

Dėl išsėtinės sklerozės simptomų įvairovės pacientui taikoma individuali reabilitacijos programa. Pavienės reabilitacijos priemonės taikomos ambulatorinėmis sąlygomis, diagnozavus ligą ir esant lengviems funkcijų sutrikimams. Esant ryškesniems funkcijų sutrikimams taikomas reabilitacijos priemonių kompleksas stacionare arba ambulatoriškai: sveikatos grąžinamasis gydymas (kai Barthel indeksas 85-95 balai), reabilitacija II (kai Barthel indeksas 60-85 balai) arba reabilitacija III (kai Barthel indeksas 10-55 balai). Pacientams, kuriems išlieka biosocialinių funkcijų sutrikimai ir nustatomas invalidumas, pirmuosius trejus metus taikomi pakartotinos reabilitacijos ciklai, o vėliau – palaikomosios reabilitacijos ciklai (jei funkcinė būklė nesikeičia). Jeigu naujas ligos paūmėjimas sąlygoja funkcinės būklės ir savarankiškumo pokyčius – jie nukreipiami naujam reabilitacijos priemonių ciklui [22].

Reabilitacijos programa sudaroma, įvertinus paciento funkcinę būklę (savarankiškumą apsitarnaujant (Barthel indeksas), mąstymą, suvokimą (protinės būklės mini tyrimas), raumenų jėgą, tonusą (spastiškumą), jutimus, veiksmų atlikimo trukmę, tremorą, judėjimo būdus, rijimo, kalbos, regos, dubens organų ir kvėpavimo funkcijas), psichoemocinę būklę, socialinį statusą [22].

II lygio reabilitacijos priemonės:

1. Individuali kineziterapija (normalizuoti raumenų tonusą, lavinti pusiausvyrą, koordinaciją, stiprinti raumenų jėgą – ypač liemens, sėdmenų bei apatinių galūnių, didinti ištvermę, kontraktūrų prevencija, mobilumo veiksmų, judėjimo mokymas atsižvelgiant į funkcijos sutrikimo laipsnį (atsisėsti, atsistoti, vaikščioti, lipti laiptais ar kt.), ortopedinių, kompensacinių priemonių parinkimas ir mokymas jomis naudotis);

2. Ergoterapija (smulkiosios rankų motorikos, koordinacijos lavinimas, jutimų stimuliavimas, apsitarnavimo veiksmų kasdienėje veikloje mokymas, kognityvinių funkcijų lavinimas, kontraktūrų prevencija, užimtumo organizavimas, pagal galimybes – profesijai reikalingų įgūdžių lavinimas, konsultavimas darbo vietos racionalizavimo klausimais);

(19)

3. Psichologinė pagalba (emocijų, kaip normalios reakcijos į ligą, korekcija, adaptacijos prie ligos skatinimas, adekvataus artimųjų požiūrio į pacientą ir ligą formavimas);

4. Ligonio ir artimųjų mokymas;

5. Socialinio darbuotojo konsultacijos (gyvenamosios aplinkos pritaikymo, profesijos išsaugojimo ar persikvalifikavimo, valstybės teikiamų lengvatų, kompensacinės technikos įsigijimo klausimais ir kt.); 6. Logopedinės pratybos pagal poreikį (fonacijos raumenų stiprinimas, artikuliacijos skatinimas, teisingo kvėpavimo mokymas, kognityvinių funkcijų lavinimas ir kt.);

7. Fiziniai faktoriai pagal poreikį; 8. Slaugos programos elementai [22].

Svarbus simptominis IS gydymas, panaudojant kineziterapiją kartu su medikamentiniu gydymu [37]. Lengvas spastiškumas gali būti mažinamas raumenų tempimu ir pratimų programomis, tokiomis kaip vandens terapija, joga ir kineziterapija. Medikamentai skiriami kai raumenų sustingimas, spazmai ar klonusas sutrikdo funkciją ar miegą. Baklofenas, tizanidinas, gabapentinas ir diazepinas yra efektyvūs mažinant spastiškumą [12].

Visi spastiškumą mažinantys medikamentai sukelia šalutinius efektus. Dažniausia šalutinis efektas yra raumenų silpnumas, tačiau gali pasireikšti ir mieguistumas, svaigulys, burnos sausumas, pykinimas, šlapinimosi padažnėjimas, galvos skausmas [44]. Intratekalinio baklofeno terapija turi didelę įtaką gydant medikamentais sunkiai gydomą spastiškumą ir dažnai pakeičia cheminę rizotomiją ar miotomiją [8].

Pacientams, sergatiems IS, visada turi būti taikoma kineziterapija, nes ji pagerina paciento funkcijas ir gyvenimo kokybę nepriklausomai nuo vaistų vartojimo [34]. Yra daugybė kineziterapijos strategijų spastiškumui valdyti. Jų privalumai yra saugumas ir mažos išlaidos. Tačiau nėra specifinių gydymo trukmės ir intensyvumo rekomendacijų [31].

Sergantieji IS, ypač tie, kurie greitai nuvargsta, dažnai neįtraukiami į fizinių pratimų veiklą. Tačiau atlikti tyrimai rodo teigiamą fizinių pratimų efektą ir tai, kad nuovargį galima sumažinti renkantis aktyvų gyvenimo būdą. Kineziterapija yra tinkama gydymo priemonė skirtingose ligos stadijose ir gali efektyviai išspręsti daugelį su IS susijusių sveikatos problemų [35].

Raumens ilgio trumpėjimas yra vienas iš pagrindinių negalią keliančių faktorių esant spastiškumui. Raumenų tempimas yra naudingas palaikant natūralų raumens ilgį ir siekiant išvengti kontrakūrų. Raumenys trumpėja iškart po centrinės nervų sistemos pažeidimo, todėl gydymas turi būti pradedamas kuo greičiau [16].

Tempimo pratimai gali būti atliekami paties paciento ar su kineziterapeuto pagalba. Jie ištempia ir atpalaiduoja sutrumpėjusių raumenų skaidulas, didina sąnarių judesių amplitudę, gerina kraujotaką. Taip pat svarbūs ir raumenų stiprinimo pratimai, nes spastiškas raumuo nebūtinai yra stiprus raumuo [19].

(20)

Svarbiausias raumenų tempimo uždavinys yra pagerinti raumens elatingumą, sumažinti raumens sustingimą ir pagerinti funkciją. Naudojamos įvairios tempimo technikos: statinis, dinaminis tempimas, propriorecepcinė neuroraumeninė facilitacija, prailgintas ir balistinis tempimas. Nors įrodyta, kad šios tempimo technikos gali pakeisti raumens viskoelastines savybes, nėra įrodymų, kad šis efektas yra ilgalaikis mažinant spastiškumą [15].

I.2. Raumenų tempimo refleksas ir tempimo pratimai

Visi žmogaus kūno raumenys sudaryti iš raumeninio audinio gijų, vadinamų miofibrilėmis. Miofascilės sudaro pluoštelius, kurie yra raumenų skaudulų sudedamoji dalis. Tai gi raumenų skaidulos yra sudarytos iš dešimčių tūkstančių miofibrilių, kurios geba susitraukti, atsipalaiduoti ir pailgėti. Miofascilės sudarytos iš milijonų pluošteliais sugulusių sarkomerų, kuriuos sudaro miofilamentai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra aktinas ir miozinas (7 pav.) [2].

7 pav. Raumens anatominė sandara Appleton B., 1998

Žmogaus smegenų sistema nerviniais laidai yra sujungta su raumenimis. Vieta, kur nervas susijungia su raumeniu, vadinama neuroraumenine jungtimi. Kai elektrinis signalas pereina neuroraumeninę jungtį, toliau jis perduodamas giliai raumens skaiduloms. Raumenų skaidulose šis signalas skatina kalcio jonų judėjimą, kuris sukelia tankių ir retų miofilamentų slydimą vienas kito atžvilgiu. Šio proceso metu, sarkomeras sutrumpėja, sukurdamas raumens jėgą. Kai visi raumens sarkomerai sutrumpėja vienu metu, įvyksta viso raumens susitraukimas [41].

Žmogaus kūno dalys geba judėti judesių sąnariuose dėka, kai raumenys dirba tam tikromis bedradarbiavimo grupėmis:

(21)

Agonistai - šie raumenys užtikrina judesio atsitradimą. Susitraukdami jie sukuria normalios

judesio amplitudės judesį sąnaryje.

Antagonistai – šie raumenys veikia priešinga agonistų sukelto judesio kryptimi ir yra

atsakingi už kūno dalies grąžinimą į pradinę judesio padėtį.

Sinergistai – šie raumenys atlieka arba padeda atlikti tokį patį judesį sąnaryje kaip ir

agonistai.

Stabilizatoriai – šie raumenys suteikia atramą būtiną kūno išlaikymui stabilioje padėtyje

judesio metu [2].

I.2.1. Pasyvus raumenų tempimas

Tempimo refleksas yra kompleksas. Normaliai šis reflekas yra moduliuojamas užduočių ir kai kuriose ėjimo fazėse. Ši moduliacija sukelia pokyčius motorinio neurono ir nugaros smegenų slopinančio interneurono veikloje. Šis slopinimas kontroliuojamas nusileidžiančių ir periferinių jėgų. Esant spastiškumui, ramybėje stebimas padidintas ir prailgintas atsakas į raumens ištempimą. Kaip ir sustiprėjęs tempimo refleksas, jungiamojo audinio pokyčiai ir nenormali ko-kontrakcija gali žymiai prisidėti prie raumenų sustingimo [42].

Prailgintas tempimas gali sukelti slopinimo efektą tempiamiems raumenims, per II aferentinius nervus. Tyrimai parodė, kad daugumoje spastiškų galūnių tempiamo raumens H refleksas sumažėjo ir efektas buvo geresnis didesnio spastiškumo grupėje. Slopinimo efektas turėjo tendenciją stiprėti atitinkamai raumenų tonuso dydžiui [45].

Nervų galai, kurie CNS perduoda visą informafiją apie skeleto-raumenų sistemą, vadinami proprioceptoriais. Proprioceptoriai (dar vadinami mechanoreceptoriais) padeda suvokti kūno padėtį erdvėje ir judesį erdvėje. Proprioceptoriai susiję su raumenų tempimu yra išsidėstę raumenų sausgyslėse ir skaidulose. Kai raumuo yra ištempiamas, raumenų verpstės taip pat yra ištempiamos. Jos užfiksuoja raumens ilgio pokytį (ir pokyčio greitį) ir perduoda signalus nugaros smegenims, kurios toliau panaudoja informaciją. Tai sukelia tempimo refleksą, kuris bando pasipriešinti raumens ilgio pokyčiui sukeldamas ištempto raumens susitraukimą. Kuo staigesnis raumens ilgio pokytis, tuo stipresnis raumens susitraukimas [38].

Laikant ištemptą raumenį ilgesnį laiką, raumenų verpstės pripranta prie naujo raumens ilgio ir sumažina signalų perdavimą. Palaipsniui treniruojant tempimo receptoriai leidžia didesnį raumens ilgio padidėjimą ir raumens atsipalaidavimą. Ši ilgėjimo reakcija yra įmanoma tik dėka goldžio receptorių sausgyslėse gebėjimo perduoti informaciją nugaros smegenims, nugalint raumenų verpsčių

(22)

perduodamus signalus raumens susitraukimui. Ilgiau išlaikant raumenį ištempimo padėtyje sukeliama ilgėjimo reakcija padeda atpalaiduoti tempiamą raumenį. Kai raumuo nebando susitraukti galima lengviau jį ištempti ir padidinti jo ilgį [2].

Optimalaus raumens ilgio palaikymas pasyviais ir aktyviais pratimais bei raumenų tempimas (apimantis stovėjimą ar įtvarus) gali būti raktas vedantis į spastiškumo įveikimą [42].

Pasyvus raumenų tempimas yra kai raumuo laikomas ištemptas pasinaudojant kita kūno dalimi, kito žmogaus ar įrenginio (pvz. įtvaro) pagalba. Lėtas, švelnus pasyvus tempimas naudingas mažinant raumenų spazmus [42].

Sėkmingam raumens ištempimui svarbi tinkama kvėpavimo kontrolė, kuri padeda geriau atpalaiduoti visą kūną, pagerina kraujotaką ir mechaniškai padeda pašalinti pieno rūgštį ir kitus skilimo produktus raumenyse po pratimų atlikimo. Kvėpavimas turi būti lėtas, laisvas, stengiantis iškvėpti kai raumuo yra ištempiamas [29].

I.2.2. Postizometrinė relaksacija

Raumenų energijos technikos (RET) yra universalus gydymo metodas gydant neuroraumeninius sutrikimus. RET apima daug įvairių tempimo metodų, vienas jų yra postizometrinė relaksacija [25]. Didžiausią efektą duoda postizometrinis tempimas, kai po trumpo raumens (agonisto) izometriško susitraukimo seka pasyvus ar aktyvus agonisto ištempimas, aktyviai susitraukiant antagonistui ir /ar pasyviu kineziterapeuto judesiu [38].

Mažinat padidėjusį raumenų tonusą, didinant sąnarių judesių amplitudę ir mažinant negalią bei skausmą RET yra efektyvesnės nei pasyvus, statinis raumens tempimas, tiek trumpą, tiek ilgą laiką [9, 11].

Jogos pratimai taip pat apima izometrinį raumens susitraukimą ir atsipalaidavimą, kurie pagerina lankstumą ir gali sumažinti spastiškumą. Tyrimo rezultatai jogos pratimų efektyvumo mažinant pacientų, sergančių IS, spastiškumą [43].

Raumenų tempimas postizometrinės relaksacijos metodu atliekamas pasyviai ištempiant raumenų grupę, po to seka izometrinis raumenų susitraukimas priešinantis išorinei jėgai, raumenį išlaikant ištempimo padėtyje, baigiamojoje fazėje raumuo vėl pasyviai ištempiamas tikslu padidinti judesių amplitudę [2, 39].

Yra keletas skirtingų postizometrinės relaksacijos metodų. Vienas jų yra laikyk – atpalaiduok (hold - relax) metodas, kurio metu po pasyvaus raumens ištempimo seka 7-15 sekundžių izometrinis

(23)

raumens susitraukimas, tada 2-3 sekundžių atsipalaidavimas ir 10-15 sekundžių pasyvus raumens ištempimas. Sekantis tempimas atliekamas po 20 sekundžių atsipalaidavimo [29].

Postizometrinė relaksacija nerekomenduojama vaikams, dėl galimo sausgyslių pažeidimo. Šis tempimo metodas ne tik gerina judesių amplitudę, bet ir padeda stiprinti raumenis. Postizometrinė relaksacija reikalauja daug paciento pastangų, todėl rekomenduojama atlikti vieną kartą per dieną. Vienai raumenų grupei geriausia tempimą pakartoti 3-5 kartus su 20 sekundžių pertraukomis. Tačiau kai kurių atliktų tyrimų duomenimis, nėra skirtumo ar tempimas vienai raumenų grupei atliekamas vieną, ar pakartojant 3-5 kartus [41].

Postizometrinės relaksacijos metu raumuo po izometrinio susitraukimo yra atsipalaidavęs ir galimybės pasiekti didesnį nei pradinis maksimalus raumens ilgis yra geresnės. Be to, raumenų verpsčių tempimo receptoriai yra treniruojami suteikti didesnį raumens ilgį. Išlaikant izometrinį raumens susitraukimą ilgiau, greitosios raumens skaidulos nuvargsta, tai gi raumuo sunkiau susitraukia priešindamasis tempimui. Fizinė įtampa raumens susitraukimo metu aktyvuoja goldžio receptorius, kurie slopina raumens susitraukimą per ilgėjimo reakciją. Raumeniui agonistui susitraukus, paprastai raumenys antagonistai atsipalaiduoja. Šis fenomenas vadinamas reciprokiniu slopinimu, nes antagonistų susitraukimas yra slopinamas. Žinant, kad atsipalaidavęs raumuo ištempiamas geriau, reciprokinis slopinimas gali būti panaudojamas norint ištempti raumenis antagonistus [9, 11].

Remiantis Schmidt T.A., pagrindiniai PIR atlikomo žingsniai, siekiant reciprokinio slopinimo yra:

1. Nustatyti padėtį, kurioje trumpas raumuo tempiamas ar judesio pasipriešinimo tašką;

2. Paprašyti paciento 20-50 proc. izometrinio raumens susitraukimo jėga priešintis kineziterapeutui; 3. 3-10 sekundžių išlaikyti izometrinį raumens susitraukimą su trumpais 2-3 sekundžių poilsio periodais;

4. Atlikti pasyvų ar aktyvų raumens tempimą, šiek tiek didesnį už raumens pasipriešinimo barjerą, bet toleruojamą paciento;

5. Tempimo metu paprašyti pacientą aktyvuoti antagonistą, didesnei sąnarių judesio amplitudei pasiekti;

(24)

II. DARBO TIKSLAS

Darbo tikslas yra įvertinti skirtingų raumenų tempimo metodų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze kojų raumenų tonusui.

(25)

III. DARBO UŽDAVINIAI

1. Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė kojų raumenų tonusą prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą;

2. Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė aktyvių kojų judesių amplitudę prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą;

3. Įvertinti ir palyginti sergančiųjų išsėtine sklerozė kojų raumenų spazmų dažnį prieš kineziterapiją ir po jos, taikant postizometrinę relaksaciją arba pasyvų raumenų tempimą.

(26)

IV. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

IV.1. Tiriamojo kontingento charakteristika

Tiriamųjų kontingentą sudarė 20 asmenų, sergančių IS ir gydytų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurologijos skyriuje 2011-2012 metais. Tyrimas atliktas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro sutikimą. Visiems tiriamiesiems nustatytas padidėjęs kojų raumenų tonusas, kurio įvertinimui buvo naudojama Tardieu skalė. Bendras tiriamųjų amžiaus vidurkis 49,2±5,5 metai. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių pateiktas 8, 9 pav.

8 pav. I grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

(27)

Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes. I grupei buvo taikytas kojų raumenų tempimas postizometrinės relaksacijos metodu, o II – pasyvus kojų raumenų tempimas. Kiekvienam pacientui vidutiniškai buvo taikyta 4±2 kineziterapijos procedūros.

Tiriamųjų kojų raumenų tonusas buvo vertinamas naudojant Tardieu skalę, aktyviems kojų judesiams išmatuoti buvo naudojama goniometrija, o raumenų spazmų dažniui įvertinti buvo naudojama Penn spazmų dažnio skalė. Matavimai buvo atlikti du kartus – prieš kineziterapiją ir po jos.

IV.2. Tyrimo metodai

1. Raumenų tonuso vertinimas. Raumenų tonuso įvertinimui buvo naudojama Tardieu skalė (Tardieu G., 1954). Raumenų tonusas buvo vertinamas judesį atliekant trimis skirtingais greičiais: V1 – kai pasyvus testuojamo raumens ištempimas atliekamas lėčiau nei natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai, V2 – kai pasyvus testuojamo raumens ištempimas atliekamas tokiu pačiu greičiu kaip ir natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai, V3 – kai pasyvus testuojamo raumens ištempimas atliekamas greičiau nei natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai [42].

Naudojant Tardieu skalę tonusas vertinamas 6 balų sistemoje, kur: 0 raumens pasipriešinimo atliekant pasyvų judesį nėra;

1 lengvas raumens pasipriešinimas atliekant pasyvų judesį, tačiau aiškaus raumens pasipriešinimo tam tikroje judesio amplitudėje nėra;

2 aiškus raumens pasipriešinimas tam tikroje judesio amplitudėje, sutrikdantis pasyvų judesį; 3 išnykstantis raumens klonusas, trunkantis trumpiau nei 10 sekundžių;

4 raumens klonusas besitęsiantis ilgiau nei 10 sekundžių; 5 sąnarys nejudrus [42].

Vertintas abiejų kojų šlaunį tiesiančių ir pritraukiančių, bei blauzdą tiesiančių raumenų tonusas.

2. Aktyvių judesių amplitudės vertinimas. Aktyvių judesių amplitudė buvo matuojama goniometru. Vertinta abiejų kojų sąnarių judesiai: šlaunies lenkimas ir atitraukimas, blauzdos lenkimas. Šių judesių amplitudžių normos pagal Amerikos medicinos asociaciją (AMA) pateiktos 2 lentelėje [28].

(28)

2 lent. Kojų sąnarių judesių amplitudžių normos pagal AMA Norkin C.C.&White D.J., 2003

Šlaunies lenkimas >100o Šlaunies atitraukimas >25o Blauzdos lenkimas >110o

3. Raumenų spazmų dažnio vertinimas. Raumenų spazmų dažnis vertintas naudojant Penn spazmų dažnio skalę (Penn R.D., 1988). Raumenų spazmų dažnis vertinamas balais, skaičiuojant spontaniškus raumenų susitraukimus per 1 valandą:

0 raumens spazmų nėra;

1spontaniškų raumenų susitraukimų nėra, bet stipri sensorinė ar motorinė stimuliacija sukelia raumenų spazmus;

2 reti spontaniški raumenų susitraukimai ar lengvai sukeliami raumenų spazmai; 3 2-10 spontaniškų raumenų susitraukimų per 1 valandą;

4 daugiau nei 10 spontaniškų raumenų susitraukimų per 1 valandą [1].

4. Matematinė statistika. Statistinė surinktų duomenų analizė atlikta naudojant programą SPSS Statistics 17.0.

Tiriamiesiems požymiams įvertinti buvo skaičiuojami aritmetiniai vidurkiai ir vidurkio standartinė paklaida (SP). Vertinant patikimumą, naudoti neparametriniai kriterijai dviem priklausomoms ir nepriklausomoms imtims.

Skirtumas su galima paklaida (mažiau nei 0,05) buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas.

IV.3. Tyrimo organizavimas

Tiriamiesiems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neuroligijos skyriuje buvo taikoma pirminė arba pakartotinė reabilitacija, kuri vidutiniškai truko 4 dienas. Tiriamieji atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes po 10 pacientų. Abiejų grupių tiriamiesiems buvo taikomas šlaunies tiesiamųjų ir pritraukiamųjų, bei blauzdos tiesiamųjų raumenų tempimas vienu iš pasirinktų metodų.

I grupės tiriamiesiems taikytas raumenų tempimas postizometrinės relaksacijos metodu, kai galūnei suteikiama padėtis, kurioje sutrumpėjęs raumuo yra ištempiamas. Pacientas 20-50 proc. izometrinio raumens susitraukimo jėga priešinasi kineziterapeuto judesiui 3-10 s su trumpais 2-3 s

(29)

poilsio periodais. Po to seka pasyvus raumens ištempimas, šiek tiek didesne amplitude už raumens pasipriešinimo barjerą, aktyvuojant antagonistą.

II grupės tiriamiesiems taikytas pasyvus raumenų tempimas, kai galūnei suteikiama padėtis, kurioje sutrumpėjęs raumuo yra ištempiamas. Raumens tempimas išlaikomas 10-15 s.

Raumenų tempimas buvo taikytas vidutiniškai 4 dienas, 1 kartą per dieną vienai raumenų grupei tempimą pakartojant 3-5 kartus su 20 sekundžių pertraukomis. Tiriamųjų kojų raumenų tonusas, judesių amplitudė ir raumenų spazmų dažnis buvo vertinama prieš kineziterapijos procedūras ir ligoniams išvykstant į namus (10 pav.).

(30)

V. TYRIMO REZULTATAI

V.1. Raumenų tonusas

Įvertinus šlaunį tiesiančių raumenų tonusą Tardieu skale ir palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05) tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05). 3 lentelėje pateiktas I (postizometrinė relaksacija) ir II (pasyvus raumenų tempimas) grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal šlaunį tiesiančių raumenų tonuso vertinimą Tardieu skale pasiskirstymas prieš kineziterapiją ir po jos.

3 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šlaunį tiesiančių raumenų tonuso vertinimą I ir II grupėje prieš kineziterapiją ir po jos

Raumenų tonusas

V1 (balais)

I grupė (postizometrinė relaksacija) (n=10)

II grupė (pasyvus raumenų tempimas) (n=10)

Dešinė Kairė Dešinė Kairė

Prieš KT Po KT Prieš KT Po KT Prieš KT Po KT Prieš KT Po KT

0 7 9 5 9* 3 8* 6 7 1 2 1 5 1* 4 1* 2 2 2 1 - - - 1 1* 1 - 3 - - - - 1 1* 1 1 Raumenų tonusas V2 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 6 7 8 10 7 10* 8 9 1 3 2 2 - 2 - 1 - 2 1 1 - - - - 3 - - - - 1 - 1 1 Raumenų tonusas V3 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 6 8 8 10 5 8* 5 8*

1 2 1 1 - 4 2* 4 2*

2 2 1 1 - 1 - - -

3 - - - 1 -

KT – kineziterapija; V1 – kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas lėčiau nei natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai; V2 – kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas tokiu pačiu greičiu kaip ir natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai; V3 – kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas greičiau nei natūralus galūnės judesys priešinantis gravitacijai; * - p<0,05 – raumenų tonuso vertinimo balų pasiskirstymas atskirose grupėse prieš ir pokineziterapijos reikšmingai skiriasi.

(31)

I grupėje (postizometrinė relaksacija) dešinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai buvo vertinamas 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 7, 6 ir 6 tiriamieji. Po kineziterapijos I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonuso didžiausia vertinimo reikšmė buvo 2 balai, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė po 1 tiriamąjį. Kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu, didžiausia I grupės (postizometrinį relaksacija) tiriamųjų dėšinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonuso reikšmė po kineziterapijos buvo 1 balas ir nustatytas tik 1 tiriamajam. Tačiau šie tonuso pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

Įvertinus I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė po 8 tiriamuosius. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusas, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V2 ir V3 greičiu. Tačiau šie tonuso pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05). Reikšmingas raumenų tonuso sumažėjimas buvo nustatytas tik I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairę šlaunį tiesiančių raumenų grupėje, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu (p<0,05). Prieš kineziterapiją tonusas vertintas 0 ir 1 balu (atitinkamai po 5 tiriamuosius), o po kineziterapijos 9 iš 10 I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairę šlaunį tiesiančių raumenų grupės tonusas vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu.

II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 7 ir 5 tiriamieji. Kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu dažniausia kairės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonuso reikšmė buvo 1 balas. Po kineziterapijos II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonuso didžiausia vertinimo reikšmė buvo 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 10 ir 8 tiriamieji. II grupės tiriamųjų (pasyvus raumenų tempimas) dešinės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusas sumažėjo statistiškai reikšmingai (p<0,05).

Įvertinus II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 6, 8 ir 5 tiriamieji. Po kineziterapijos II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunį tiesiančių raumenų tonuso didžiausia vertinimo reikšmė buvo taip pat 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 7, 9 ir 8 tiriamieji. Reikšmingas raumenų tonuso

(32)

sumažėjimas buvo nustatytas II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairę šlaunį tiesiančių raumenų grupėje tik, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V3 greičiu (p<0,05).

Įvertinus šlaunį pritraukiančių raumenų tonusą Tardieu skale ir palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05). 4 lentelėje pateikti I (postizometrinė relaksacija) ir II (pasyvus raumenų tempimas) grupių tiriamųjų pasiskirstymas pagal šlaunį tiesiančių raumenų tonuso vertinimą Tardieu skale prieš kineziterapiją ir po jos.

4 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šlaunį pritraukiančių raumenų tonuso vertinimą I ir II grupėje prieš kineziterapiją ir po jos

Raumenų tonusas

V1 (balais)

I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 8 10 8 10 8 10* 8 9* 1 2 - 2 - 2 - 1 1* 2 - - - 1 - Raumenų tonusas V2 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 9 10 8 10 9 10 9 10 1 1 - 2 - 1 - - - 2 - - - 1 - Raumenų tonusas V3 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 8 9 9 10 9 10 7 9*

1 2 1 1 - 1 - 3 1*

I grupėje (postizometrinė relaksacija) dešinės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai buvo vertinamas 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 9 ir 8 tiriamieji. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį

(33)

pritraukiančių raumenų tonusas V1 ir V2 greičiu ir 9 iš 10 I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairę šlaunį pritraukiančių raumenų grupės tonusas vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V3 greičiu. Tačiau šie tonuso pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

Įvertinus I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 8 ir 9 tiriamieji. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas V1, V2 ir V3 greičiu. Šie tonuso pokyčiai taip pat buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 9 ir 9 tiriamieji. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas V1, V2 irV3 greičiu. Reikšmingas raumenų tonuso sumažėjimas buvo nustatytas II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinę šlaunį pritraukiančių raumenų grupėje tik, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu (p<0,05).

Įvertinus II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 9 ir 7 tiriamieji. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas V2 greičiu ir 9 iš 10 II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairę šlaunį pritraukiančių raumenų grupės tonusas vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 ir V3 greičiu. Statistiškai reikšmingai sumažėjo II grupės (pasyvus raumenų tempimas) kairės kojos šlaunį pritraukiančių raumenų tonusas, atliekant pasyvų testuojamo raumens ištempimą V1 irV3 (p<0,05).

Įvertinus blauzdą tiesiančių raumenų tonusą Tardieu skale ir palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05). 5 lentelėje pateikti I (postizometrinė relaksacija) ir II (pasyvus raumenų tempimas) grupių tiriamųjų pasisskirstymas pagal blauzdą tiesiančių raumenų tonuso vertinimą Tardieu skale prieš kineziterapiją ir po jos.

(34)

5 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal blauzdą tiesiančių raumenų tonuso vertinimo balų dažnio pasiskirstymas I ir II grupėje prieš kineziterapiją ir po jos

Raumenų tonusas

V1 (balais)

I grupė (postizometrinė relaksacija) (n=10)

II grupė (pasyvus raumenų tempimas) (n=10)

0 7 8 8 10 7 9* 8 9 1 2 1 2 - 2 1* 1 - 2 - 1 - - - - 1 - 3 1 - - - 1 - - - 4 - - - 1 Raumenų tonusas V2 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 7 9 8 10 9 10 9 9 1 3 1 2 - - - - - 2 - - - 1 - 3 - - - - 1 - - 1 Raumenų tonusas V3 (balais) I grupė (n=10) II grupė (n=10)

0 8 9 8 10 6 10* 7 9

1 1 1 2 - 3 - 2 -

2 1 - - - 1 -

3 - - - - 1 - - 1

I grupėje (postizometrinė relaksacija) dešinės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai buvo vertinamas 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 7, 7 ir 8 tiriamieji. Po kineziterapijos I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonuso didžiausia vertinimo reikšmė buvo taip pat 0 balų, atliekant pasyvų testuojamų raumenų ištempimą V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 9 ir 9 tiriamieji. Tačiau šie tonuso pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

(35)

Įvertinus I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1,V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė po 8 tiriamuosius. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusas V1, V2 ir V3 greičiu. Šie tonuso pokyčiai taip pat buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusas prieš kineziterapiją dažniausiai vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 7, 9 ir 6 tiriamieji. O po kineziterapijos 0 balų buvo vertinamas visų II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusas V2 ir V3 greičiu ir 9 iš 10 II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinę blauzdą tiesiančių raumenų grupės tonusas vertintas 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1 greičiu. Statistiškai reikšmingai sumažėjo II grupės (pasyvus raumenų tempimas) dešinės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusas, atliekant pasyvų testuojamo raumens ištempimą V1 irV3 (p<0,05).

Įvertinus II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonusą prieš kineziterapiją, dažniausiai vertinta 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1, V2 ir V3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė 8, 9 ir 7 tiriamieji. Po kineziterapijos II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos blauzdą tiesiančių raumenų tonuso didžiausia vertinimo reikšmė buvo taip pat 0 balų, kai pasyvus raumens ištempimas atliekamas V1,V2 irV3 greičiu, ir atitinkamai pasiskirstė po 9 tiriamuosius. Tačiau šie tonuso pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

V.2. Aktyvių judesių amplitudė

Goniometru išmatavus judesių amplitudes buvo analizuota dešinės ir kairės kojų judesių amplitudžių kaita. Aktyvių judesių amplitudės vertintos atliekant šiuos judesius: šlaunies lenkimą ir atitraukimą, blauzdos lenkimą.

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos šlaunies lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 87,0±19,0. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 6,1±13,1 ir buvo 80,9±16,9. Tačiau šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunies lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 91,6±29,6. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 4,8±9,1 ir buvo

(36)

96,4±23,1. Šis pokytis po kineziterapijos taip pat statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (11 pav.).

11 pav. I ir II grupės dešinės šlaunies lenkimo amplitudės kaita prieš ir po kineziterapijos

KT – kineziterapija

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunies lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 94,4±11,5. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 4,7±12,8 ir buvo 89,7±17,0. Šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunies lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 100,6±26,6. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 0,5±6,7 ir buvo 101,1±27,7. Šis pokytis po kineziterapijos taip pat statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (12 pav.).

(37)

12 pav. I ir II grupės kairės šlaunies lenkimo amplitudės kaita prieš ir po kineziterapijos

KT – kineziterapija

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos šlaunies atitraukimo vidutinė

amplitudė prieš kineziterapiją buvo 39,9±6,5. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 1,0±3,1 ir buvo 40,9±6,3. Šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos šlaunies atitraukimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 39,9±5,9. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 3,1±4,4 ir buvo 43,0±5,5. Šis pokytis po kineziterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (13 pav.).

(38)

13 pav. I ir II grupės dešinės šlaunies atitraukimo amplitudės kaita prieš ir po kineziterapijos

KT – kineziterapija; * - p<0,05

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos šlaunies atitraukimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 36,0±7,8. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 2,1±6,0 ir buvo 38,1±6,0. Šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos šlaunies atitraukimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 38,4±7,6. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 4,4±4,5 ir buvo 42,8±6,8. Šis pokytis po kineziterapijos pakito statistiškai reikšmingai (p<0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (14 pav.).

(39)

14 pav. I ir II grupės kairės šlaunies atitraukimo amplitudės kaita prieš ir po kineziterapijos

KT – kineziterapija; * - p<0,05

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų dešinės kojos blauzdos lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 104,1±12,4. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 1,0±4,8 ir buvo 103,1±12,6. Tačiau šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų dešinės kojos blauzdos lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 109,0±17,8. Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 1,4±9,4 ir buvo 110,4±22,2. Šis pokytis po kineziterapijos taip pat statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (15 pav.).

(40)

15 pav. I ir II grupės dešinės blauzdos lenkimo amplitudės kaita prieš ir po kineziterapijos

KT – kineziterapija

I grupės (postizometrinė relaksacija) tiriamųjų kairės kojos blauzdos lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 97,7±9,2 Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 2,1±6,5 ir buvo 99,9±12,9. Tačiau šis pokytis po kineziterapijos statistiškai nereikšmingas (p>0,05). II grupės (pasyvus raumenų tempimas) tiriamųjų kairės kojos blauzdos lenkimo vidutinė amplitudė prieš kineziterapiją buvo 96,4±27,7 Po kineziterapijos ši reikšmė vidutiniškai pakito 5,4±15,6 ir buvo 101,8±30,2. Šis pokytis po kineziterapijos taip pat statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Palyginus gautus rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nėra tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos (p>0,05) (16 pav.).