LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Gintarė Griškevičiūtė
Šunų gastrito etiologija, diagnozavimas bei gydymo
ypatumai
Etiology, diagnostics and treatment of canine gastritis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas
2
DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų gastrito etiologija, diagnozavimas bei gydymo ypatumai“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Gintarė Griškevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Gintarė Griškevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Gintaras Zamokas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Gastrito klasifikacija ... 9 1.1.1. Ūmus gastritas ... 9 1.1.2. Lėtinis gastritas ... 91.2. Helmintų sukeltas gastritas ... 12
1.3. Grybelinės infekcijos sukeltas gastritas ... 13
1.4 Hellicobacter spp. sukeltas gastritas ... 14
1.5. Diagnostika ... 14 1.5.1. Klinikinė apžiūra ... 14 1.5.2. Laboratoriniai tyrimai ... 15 1.5.3. Rentgeninis tyrimas ... 16 1.5.4. Ultragarsinis tyrimas ... 16 1.5.5. Gastroskopija ... 17 1.6. Gydymas ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
2.1 Tyrimo schema ... 22
2.2. Tyrimo vieta, laikas ir objektas ... 23
2.2.1. Anamnezės surinkimas ... 23
2.2.2. Klinikinis tyrimas ... 23
2.3. Diagnostiniai tyrimai ... 23
2.3.1. Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai... 23
4
2.3.3. Ultragarsinis tyrimas ... 24
2.3.4. Gastroskopija ... 25
2.3.5. Greitieji diagnostiniai testai ... 25
2.4. Duomenų statistinė analizė ... 25
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
3.1. Šunų gastrito priklausomybė nuo veislės ... 26
3.2. Šunų gastrito priklausomybė nuo amžiaus ... 26
3.3. Šunų gastrito priklausomybė nuo lyties ... 27
3.4. Šunų sergamumas skirtingų formų gastritu ... 28
3.5. Klinikinių simptomų pasireiškimas ... 28
3.6. Gastrito diagnostiniai tyrimai ... 29
3.6.1. Šunų, sirgusių gastritu kraujo morfologiniai rodikliai ... 30
3.6.2. Šunų, sirgusių gastritu kraujo biocheminiai rodikliai ... 31
3.7. Gastritą sukeliančios priežastys ... 31
3.8. Taikytos gydymo priemonės ... 34
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
REKOMENDACIJOS ... 39
5
ŠUNŲ GASTRITO ETIOLOGIJA, DIAGNOZAVIMAS BEI GYDYMO YPATUMAI Gintarė Griškevičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų sergamumo gastritu priežastis, diagnozavimo galimybes bei gydymo ypatumus Kauno „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje.
Išanalizuoti 165 šunų susirgimo atvejai, kuriems buvo diagnozuotas ar įtariamas gastritas. Surinkti duomenys apie gyvūnų veislę, amžių bei lytį. Tyrimo metu buvo renkama gyvūnų anamnezė, atliekama klinikinė apžiūra bei specialieji diagnostiniai tyrimai, tokie kaip kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai, ultragarsinis, rentgeninis tyrimai, gastroskopija bei greitieji testai. Gautų duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis SPSS statistiniu paketu.
Tyrimo rezultatai parodė, jog dažniausiai gastritas pasireiškė V. Škotijos baltiesiems terjerams (21,0 proc.) bei mišrūnams (20,0 proc.). Daugiausiai gastrito atvejų diagnozuota jauno amžiaus šunims (1-4 m., 45,5 proc.) bei patelėms (55,0 proc.). Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai buvo vėmimas (89,1 proc.), viduriavimas (52,7 proc.) ir pilvo sienos įtempimas (46,1 proc.). Susirgimų diagnozavimui dažniausiai buvo atliekami kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai (72,7 proc.) bei rentgeninis tyrimas (23,3 proc.). Dažniausios gastritą sukėlusios priežastys buvo alimentinės (41,2 proc.) ir antrinės kilmės (19,4 proc.). Nustačius gastritą, paprastai taikomas simptominis gydymas, skiriant H2 receptorių blokatorius (75,6 proc.), gastrointestinalinę dietą (57,0
proc.) bei spazmolitikus (55,2 proc.).
6
ETIOLOGY, DIAGNOSTICS AND TREATMENT OF CANINE GASTRITIS Gintarė Griškevičiūtė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The aim of this research is to analyze dog morbidity causes of gastritis, diagnostic possibilities as well as treatment peculiarity in Kaunas "X" small animal veterinary clinc.
The study group included 165 dogs morbidity cases analyzed in which there were diagnosed or suspected gastritis. Data collected consisted of animals of breed, age and gender. During the research, animal amnesis was collected, a physical examination was performed as well as special diagnostic examinations such as: blood morphological and biochemical examinations, ultrasound, X-ray examinations, gastroscopy and quick tests. The statistical analysis of the obtained data was performed using SPSS statistical packet.
The results of the study showed that gastritis was most commonly appeared to West Scottish White Terriers (21,0 %) as well as for mixed-breed dogs (20,0 %). Most cases of gastritis were diagnosed in young age dogs (1-4 yr., 45,5 %) and for females (55,0 %). The most commonly occurring clinical symptoms were vomiting (52,7 %), diarrhea (52,7 %) and abdominal wall tension (46,1 %). Blood morphological and biochemical tests were mostly performed on the diagnosis of illnesses (72,7 %) as well as X-ray diagnosis (23,3 %). The most common causes of gastritis were alimentary (41,2 %) and secondary origin (19,4 %). Typically symptomatic treatment is used in gastritis treatment by appointing H2 receptor blockers (75,6 proc.), gastrointestinal diet (57,0 proc.)
as well as spasmolytics 55,2 proc.).
7
SANTRUMPOS
Ag – antigenas;
CAG – lėtinis atrofinis gastritas; CCV – šunų korona virusas; CPV – šunų parvovirusas; CREA – kreatininas;
CSG – lėtinis paviršinis gastritas;
EDTA - dinatrio etilendiamino-tetraacetatas; EG – eozinofilinis gastritas;
GHG – lėtinis gigantiškasis hipertrofinis gastritas; GOT (AST) – asparagino transaminazė;
GPT (ALT) – alanino transaminazė; Gran % - granuliocitų skaičius procentais; HCT – hematokritas;
HGB – hemoglobinas; i. m. – leisti į raumenis; i. v. – leisti į veną;
KPG – kapiliarų prisipildymo greitis; Lymph % - limfocitų skaičius procentais; LPG – limfoplazmocitnis gastritas; Mon % - monocitų skaičius procentais; NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo; PLT – trombocitų skaičius;
8
ĮVADAS
Šunims dažnai diagnozuojami skrandžio veiklos sutrikimai, kurie 35 proc. atvejų pasireiškia lėtiniu vėmimu, o 26-48 proc. besimptome klinika (1). Dažniausiai šunų skrandžio veiklos sutrikimai nustatomi dėl uždegimo, opų, obstruksijos ar neoplazijos. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių klinikinių simptomų yra vėmimas, hematemezė, melena, žiaugčiojimas, hipersalivacija, pilvo skausmingumas bei svorio netekimas (2).
Gastritas – tai skrandžio gleivinės uždegimas, kurio pagrindinis simptomas yra vėmimas. Šunų gastritų klasifikacija ir laipsnis priklauso nuo vyraujančių ląstelių kilmės bei skrandžio gleivinės struktūros pakitimų (2). Nors šunims gastritas pasitaiko dažnai, jo priežastys ne visada yra išaiškinamos. Šis susirgimas diagnozuojamas remiantis anamnezės duomenimis, pasireiškusiais klinikiniais simptomais, atliktais laboratoriniais tyrimais bei pasitelkus vaizdinę diagnostiką, tokią kaip rentgeninis, ultragarsinis bei endoskopinis tyrimai. Informatyviausia diagnostinė priemonė gastrito diagnozavime yra endoskopija. Paprastai gastrito atveju taikomas simptominis bei palaikomasis gydymas (1).
Staiga prasidėjęs vėmimas yra asocijuojamas su skrandžio gleivinės pažeidimu ar uždegimu ir paprastai vadinamas ūmiu gastritu. Tuo tarpu lėtinis gastritas kliniškai apibrėžiamas kaip vis pasikartojantis, 1-2 savaites trunkantis vėmimas (3).Gastrito pasireiškimas gali būti susijęs su ilgai vartojamų vaistų poveikiu (NVNU - nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo), dideliu stresu (trauma, operacija), išemija ar šoku bei prarytais svetimkūniais (2, 3). Bakterinės, virusinės, grybelinės infekcijos bei parazitozės taip pat gali tapti gastrito priežastimi (1).
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų sergamumo gastritu priežastis, diagnozavimo galimybes bei gydymo ypatumus Kauno „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti šunų sergamumą gastritais priklausomai nuo veislės, amžiaus bei lyties.
2. Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius klinikinius simptomus gastritu sergantiems šunims. 3. Nustatyti, kokios dažniausiai yra taikomos diagnozavimo priemonės gastritų susirgimo
atveju.
4. Išanalizuoti šunų gastritų priežastis.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gastrito klasifikacija
Gastritas yra skirstomas į ūmų bei lėtinį, kurį sukelti gali netinkama mityba, nuryti svetimkūniai, augalai, dirginančios cheminės medžiagos, vaistai (NVNU, gliukokortikoidai), virusinės ligos (šunų parvovirusas, šunų maras), helmintai bei bakterinės infekcijos (Helicobacter spp.). Klinikiniai simptomai dažnai pasireiškia hematemeze, melena, diarėja ar kitais sisteminiais sutrikimais. Ūmus gastritas yra skrandžio gleivinės uždegimas, kuris pasireiškia staigiu vėmimu ir siejamas su skrandžio gleivinės pažeidimu. Lėtinio gastrito klasifikacija yra paremta pagal vyraujančių ląstelių infiltraciją (neutrofilinis, eozinofilinis, limfoplazmocitinis, granuliomatozinis ar limfoidinis folikulinis gastritas), gleivinės struktūros pakitimus (atrofinis, hipertrofinis, fibrozinis, edeminis, opinis, metaplazinis gastritas) bei sunkumą (silpnas, vidutinis ir sunkus gastritas) (2).
1.1.1. Ūmus gastritas
Ūmus skrandžio uždegimas pasireiškia per kelias valandas ar dienas nuo dirginančio poveikio atsiradimo. Jam būdinga vazodiliatacija, audinių edema, baltymų eksudacija, neutrofilų egzocitozė bei uždegimo mediatorių išsiskyrimas (2). Ūmų gastritą gali sukelti daugybė veiksnių, tačiau dažniausia priežastimi tampa hiperjautrumas maistui, neatsakingas gyvūno šėrimas ar praryti svetimkūniai. Taip pat galimos priežastys yra tam tikrų medikamentų vartojimas, nurytos cheminės medžiagos ar sunkieji metalai, infekcinės ligos bei užsikrėtimas helmintais. Ūmus gastritas gali pasireikšti ir dėl kepenų, inkstų, kasos ar endokrininės sistemos veiklos sutrikimų (4). Remiantis klinikine apžiūra, simptomais bei anamneze, nustatoma tik preliminari diagnozė (5). Ūmaus gastrito prognozė yra nuo geros iki puikios, kadangi laiku pradėjus gydymą, gyvūnai dažnai visiškai pasveikta (2).
1.1.2. Lėtinis gastritas
10
Lėtinio gastrito atveju būdinga audinių infiltracija mononuklearinėmis uždegiminėmis ląstelėmis (makrofagais kartu su daugiabranduolėmis gigantiškomis ląstelėmis, limfocitais, plazminėmis ląstelėmis) bei uždegiminių mediatorių, citokinų ir chemokinų gamyba. Lėtinio uždegimo metu gali pasireikšti audinių nekrozė bei struktūros pakitimai, dalyvaujant stromos augimo faktoriams, matrikso metaloproteinazėms bei jų inhibitoriams, kurie lemia granuliacinio audinio formavimąsi bei fibrozės pasireiškimą. Virškinamojo trakto uždegimas gali būti atpažintas pagal klinikinius simptomus arba remiantis endoskopiniu tyrimu, tačiau norint išsiaiškinti uždegimo pobūdį, reikalinga gleivinės biopsija bei audinių mikroskopinis tyrimas (2). Atlikti tyrimai parodė, jog pagrindinė šunų chroninio gastrito priežastis buvo limfoplazmocitinis neopinis gastritas. Rečiau diagnozuotas buvo eozinofilinis, neutrofilinis, atrofinis bei hipertrofinis gastritas (7).
Kai kurios šunų veislės turi didesnį polinkį sirgti lėtiniu gastritu – tai basendžių, norvegų lundehundų bei Drentės kurapkinių šunų veislės (5). Skrandžio prievarčio gleivinės hipertrofija stebima mažų brachicefalinių veislių šunims (tokiems kaip Lasos apsams) ir yra siejama su skrandžio turinio nutekėjimo obstrukcija. Skrandžio gleivinės atrofija, kuri gali progresuoti į adenokarcinomą, buvo pastebėta lundehundų veislės šunims (2). Dėl nuolatinio treniravimosi, lėtinė gastrito forma buvo pastebėta ir Aliaskos lenktyniniams šunims, kuriems taip pat pasireiškė skrandžio opos ir gleivinės hemoragija (8).
Lėtinis paviršinis gastritas (CSG) yra pagrindinė lėtinio gastrito forma, kuri pasireiškia skrandžio gleivinės storio pasikeitimu ir visada siejama su padidėjusia uždegiminių komponentų infiltracija bei gleivinės ir pogleivinės fibroze (1). Dažniausiai paviršinio gastrito atveju dominuoja limfocitai ir plazminės ląstelės, tačiau beveik visada galima aptikti ir eozinofilų. Rečiau aptinkami yra neutrofilai, kurių buvimas dažnai rodo gleivinės išopėjimą (2).
11
Limfoplazmocitinis gastritas (LPG) gali pasireikšti kartu su limfoidine folikulų hiperplazija, limfocitų, plazminių ląstelių ir kitų uždegiminių komponentų infiltracija, įskaitant Raselo kūnelius skrandžio lamina propria sluoksnyje. Ši gastrito forma gali būti siejama su Helicobacter spp. infekcija, tačiau nėra įrodymų, jog būtent šie organizmai iššaukia skrandžio patologiją (1). Limfoplazmocitiniam gastritui taip pat būdinga ryškiai padidėjęs intraepitelinių limfocitų skaičius giliose epitelio struktūrose, ko pasekoje pasireiškia skrandžio gleivinės atrofija, fibrozė ar hiperplazija. Ši gastrito forma gali pasitaikyti kartu su enteritu ir kolitu ar kaip dalis difuzinės uždegiminės žarnyno ligos sindromo (9). Sunkų limfoplazmocitinį uždegimą dažnai yra sudėtinga atskirti nuo skrandžio limfomos, ypatingai tuomet, kai biopsijos mėginiai yra maži (11).
Eozinofilinis gastritas (EG) - tai retai pasitaikantis susirgimas, apibūdinamas kaip distalinės skrandžio dalies difuzinis eozinofilinis uždegimas, kuris dažnai yra siejamas kartu su eozinofiliniu plonojo žarnyno bei gaubtinės žarnos uždegimu. Šiai gastrito formai būdinga tai, jog eozinofilai yra dominuojantis uždegiminių ląstelių tipas. Įprastai skrandžio gleivinėje gali būti 0-6 eozinofilų 10,000 µm2. Jei jų skaičius viršija šią normą, tai sufleruoja apie galimą eozinofilinį uždegimą (12).
EG paprastai apima gleivinę, tačiau kai kuriems pacientams uždegimas gali pereiti ir į raumeninį skrandžio sluoksnį ar net serozą. Pažeista gleivinė gali išopėti, ko pasekoje prasideda kraujavimas ar plazmos baltymų nutekėjimas į skrandžio spindį, taip pat gali pasireikšti gleivinės nekrozė bei hemoraginiai židiniai (5, 9). Uždegiminis skrandžio sienelės sustorėjimas bei gleivinės raukšlių hipertrofija gali būti panaši į skrandžio neoplaziją (11).
Šiai gastrito formai įtakos turi genetinė predispozicija, mityba, mastocitoma kartu su eozinofilų infiltracija bei užsikrėtimas parazitais, tokiais kaip Physaloptera spp., Gnatosthoma spp., Cryptosporidium spp., Heterobilharzia americana (13). Retais atvejais eozinofilinis gastritas siejamas su užsikrėtimu Toxacara canis (14).Paprastai ši gastrito forma pasireiškia vyresniems kaip 5 metų amžiaus šunims. Lyties predispozicijos nėra, tačiau dažniau šis susirgimas pasitaiko vokiečių aviganiams bei rotveileriams (12).
12
Lėtinio gigantiškojo hipertrofinio gastrito (GHG) atveju būdingas skrandžio sienelės sustorėjimas ir gleivinės hipertrofija, ko pasekoje susiformuoja raukšlės, kurios išsikiša į skrandžio spindį (15). Pažeidimas gali apimti tiek skrandžio kūną, tiek dugną. Būdinga gleivinės ląstelių hiperplazija ir diliatacija bei plazminių ląstelių, limfocitų ir makrofagų infiltracija skrandžio lamina propia sluoksnyje. Išsiplėtusias liaukas dažnai padengia kubiškosios ar plokščiosios epitelinės ląstelės. Ši gastrito forma aptinkama bokserių, bobteilų, kernterjerų, Džeko Raselo terjerų tarpe, tačiau dažniau šis susirgimas pasireiškia Drentės kurapkiniams šunims bei basendžiams (9).
Granuliomatozinis gastritas. Granuliomos šunų skrandžio gleivinėje gali pasireikšti esant įvairioms infekcinėms ligoms ar kaip reakcija į endogenines medžiagas bei svetimkūnius. Atliekant endoskopinį tyrimą, galima aptikti nespecifinius gleivinės sustorėjimo židinius ar obstrukciją. Histologiškai granuliomatoziniai pažeidimai susideda iš mazginių, apribotų makrofagų sankaupų, kartu su įvairiu skaičiumi limfocitų, eozinofilų, daugiabranduolių gigantiškųjų ląstelių ir neutrofilų, su ar be centrine nekroze bei periferine limfoidine sankaupa. Granuliomatozinį skrandžio gleivinės uždegimą gali sukelti parazitai, kurie pasitaiko ganėtinai retai. Vieni iš jų yra nematodo Spirocerca lupi lervos, kurios prasiskverbia į skrandžio gleivinę ir sukelia sunkią uždegiminę-neoplastinę reakciją. Lervos būna apsuptos gerai vaskuliarizuotu puriuoju jungiamuoju audiniu, sudarytu iš fibrininio skysčio, neutrofilų ir nekrozės židinių. Susiformavę mazginiai židiniai yra vadinami granuliomomis. Gnathostoma spinigerum nematodai gali lokalizuotis į grupes po 10 suaugėlių skrandžio pogleivinėje mazgelių pavidalu, kurie gali išsikišti į skrandžio spindį (9). Ollulanus tricuspis nematodai buvo aptikti pas šunis, kuriems pasireiškė ilgiau kaip 2 mėnesius besitęsiantis chroninis vėmimas bei svorio netekimas. Šiems parazitams prasiskverbus į skrandžio sienelę, aplink pažeidimą susiformuoja granulioma (16).
1.2. Helmintų sukeltas gastritas
13
tankio. Tiksliausias būdas diagnozuoti šiuos helmintus yra identifikuoti juos išvemtame šunų skrandžio turinyje ar atliekant endoskopiją (5).
Ollulanus tricuspis nematodas dažniausiai aptinkamas kačių tarpe, tačiau retai pasitaiko ir šunims. Prarijus trečios stadijos lervą, parazito vystymosi ciklas baigiasi galutinio šeimininko skrandyje, prisitvirtinus prie jo gleivinės. Pagrindiniai klinikiniai simptomai yra apetito praradimas, protarpinis vėmimas bei svorio netekimas. Taip pat gali pasireikšti skrandžio erozija, padidėjusi gleivių sekrecija, gleivinės hiperplazija bei uždegiminių ląstelių infiltracija. Paprastai susirgimas diagnozuojamas tiriant skrandžio turinį, retais atvejais parazitus galima aptikti biopsijos mėginyje (2, 5).
Gnathostoma spp. yra šunų ir kačių parazitai, kurie gali pažeisti bet kuriuos organus, tačiau dažniausiai ši parazitozė sukelia odos bei skrandžio gleivinės patinimą. Patekus lervai į skrandį, ši prasiskverbia pro jo sienelę ir migruoja į tolimesnius audinius bei raumenis. Po 4 savaičių lerva grįžta atgal į skrandį, kur sukelia uždegiminę reakciją ir subręsta iki suaugėlio per 6-8 mėnesius. Vėliau suaugėliai bei jų išskirti kiaušinėliai iš šeimininko organizmo pasišalina kartu su išmatomis (2).
Spirocerca lupi parazitų sukelti klinikiniai simptomai yra regurgitacija, vėmimas ir dispnėja. Šio parazito lervos prasiskverbia pro skrandžio gleivinę ir migruoja į aortą, kur koncentruojasi jos krūtininėje dalyje. Galiausiai patenka į stemplę ir subręsta. Parazitai lokalizuojasi mazgeliuose, sukeldami sunkų uždegiminį-neoplastinį pažeidimą, aortos aneurizmą ir mineralizaciją (2).
1.3. Grybelinės infekcijos sukeltas gastritas
14
1.4 Hellicobacter spp. sukeltas gastritas
Helicobacter spp. – tai gram-, vingiuotos ar spiralės formos, judančios ir sporų nesudarančios mikroaerofilinės bakterijos (17). Jų randama 67-86 proc. kliniškai sveikų, 61-100 proc. su chroniniu vėmimu ir beveik 100 proc. prieglaudose gyvenančių šunų tarpe (18). Šunų skrandyje dažniausiai aptinkamos šios bakterijų padermės: H. felis, H. bizzozeronii, H. salomonis, H. bilis, H. heilmannii (19). Bakterijos išskiria fermentą ureazę, kuris hidrolizuoja šlapalą į amoniaką ir anglies dvideginį, ko pasekoje didėja skrandžio pH ir bakterijoms yra sukuriama palanki terpė išgyventi bei daugintis (20). Helicobacter spp. bakterijos yra pakankamai dažnai aptinkamos šunų bei kačių skrandyje, tačiau jų patogeniškas vaidmuo iki šiol yra neaiškus, kadangi nėra įrodyta, jog šios bakterijos yra susijusios su gastrito sunkumu bei klinikinių simptomų pasireiškimu. Šunys ir katės, užsikrėtę Helicobacter spp., dažniausiai nerodo jokių klinikinių požymių. Kai kuriais atvejais yra tik daroma prielaida, jog šios bakterijos gyvūnams sukėlė lėtinį vėmimą, apetito nebuvimą, riaugėjimą, svorio netekimą, karščiavimą ar polifagiją (21). Ryšys tarp gastrito ir Helicobacter spp. yra vis dar pilnai neišaiškintas, nes ne visiems gyvūnams, užsikrėtusiems šiomis bakterijomis, pasireiškė skrandžio gleivinės uždegimas, liaukinė degeneracija ar limfoidinė folikulinė hiperplazija (22, 23).
1.5. Diagnostika
1.5.1. Klinikinė apžiūra
15
Vėmimas yra vienas iš pagrindinių klinikinių simptomų, esant skrandžio sutrikimams. Apibūdinant vėmimą, reiktų atkreipti dėmesį į jo kiekį, spalvą, konsistenciją, kvapą, kraujo ar tulžies buvimą. Svarbu pastebėti, ar gyvūnas vemia paėdus bei gavus palakti vandens. Vėmimas turėtų būti diferencijuojamas nuo springimo, kosėjimo, disfagijos bei regurgitacijos. Nuolatinis, didelio kiekio turinio išvėmimas paprastai signalizuoja apie virškinamojo trakto obstrukciją, tuo tarpu vėmimas suvirškintu pašaru praėjus 12 valandų po šėrimo rodo sutrikusį skrandžio turinio pasišalinimą dėl obstrukcijos ar skrandžio motorikos sutrikimų. Išvemtas mažas kiekis šviežio kraujo gali būti dėl kapiliarinės mikrotraumos, kuri atsirado stipraus vėmimo metu, tačiau išvemtas didelis kiekis jau suvirškinto kraujo paprastai rodo, jog kraujuojama iš viršutinės virškinamojo trakto dalies. Gyvūnams, turintiems skrandžio sutrikimų, taip pat gali pasireikšti anoreksija (dėl gastrito sukelto pykinimo), diarėja ir melena (dėl kraujavimo skrandyje). Klinikinės apžiūros metu, svarbu atlikti pilvo sienos palpaciją dėl žarnyno išsipūtimo ir turinio užsilaikymo, organų padidėjimo, nebūdingų darinių buvimo (neoplazijos, svetimkūnių), skausmo pasireiškimo (dėl perforacijos, peritonito, pankreatito ar žarnyno obstrukcijos) bei efuzijos tikmybės. Pakilusi kūno temperatūra gali rodyti infekcijos ar uždegimo buvimą. Remiantis klinikinių požymių pasireiškimu, jų trukme bei atsižvelgiant į tai, ar gyvūnas turi kitų sisteminių organizmo sutrikimų, nustatomas lėtinis arba ūmus vėmimas. Lėtinis vėmimas apibrėžiamas kaip vėmimas, trunkantis 7-10 dienų ar kuomet nėra atsako į pradinį gydymą (2).
1.5.2. Laboratoriniai tyrimai
Laboratoriniai tyrimai atliekami, siekiant nustatyti organizmo sisteminių ligų buvimą, tokių kaip kepenų bei inkstų nepakankamumas, toksemija (piometros ar peritonito atvejais), anemija (esant lėtinėms ligoms ar virškinamojo trakto kraujavimui), Adisono liga bei cukrinis diabetas. Išmatų tyrimas yra svarbus aptinkant helmintus, Giardia spp., Salmonella spp., Campylobacter spp. bei parvovirusą, kaip vėmimo bei diarėjos priežastį. Mikroskopiškai tiriant išvemtą skrandžio turinį, galima aptikti uždegimines ar neoplastines ląsteles, Physaloptera spp. kiaušinėlius, Ollulanus tricuspis lervas ar suaugėlius parazitus (2).
16
uždegimą. Atlikti tyrimai parodė, jog gastritu sergantiems šunims, gastrino kiekio padidėjimas yra susijęs su sunkiu skrandžio gleivinės pažeidimu. Padidėjusi kraujo serumo gastrino koncentracija nepriklausė nuo to, ar šunų skrandyje buvo aptikta Helicobacter spp. bakterijų ar ne. Gastriną sintetina ir išskiria skrandžio prievarčio dalies gleivinės ląstelės. Stimuliacija šių endokrininių ląstelių iššaukia gastrino kiekio padidėjimą, kuris slopina skrandžio išsituštinimą ir skatina prievarčio dalies raumenų hipertrofiją (25, 26). Pepsinogeno I koncentracija proporcingai mažėja, didėjant skrandžio dugno atrofijai, tuo tarpu pepsinogeno II koncentracija nepriklauso nuo skrandžio atrofijos sunkumo. Vertinant pepsinogeno I ir pepsinogeno II santykį, galima įtarti atrofinį gastritą bei vertinti skrandžio vėžio riziką (27).
1.5.3. Rentgeninis tyrimas
Rentgeninis tyrimas paprastai yra atliekamas, kuomet gyvūnui ilgą laiką tęsiasi chroninis vėmimas, yra pasireiškusi hematemezė, įtariamas svetimkūnių ar darinių buvimas, taip pat siekiant nustatyti skrandžio pakitimus bei topografinę jo padėtį. Atliekant tyrimą, neretai yra naudojama bario sulfato kontrastinė medžiaga, gazuotas gėrimas, dujas išskiriančios tabletės ar granulės bei vandenyje tirpi joduota kontrastinė medžiaga (naudojama esant skrandžio perforacijai ar plyšimui). Gastrito diagnozė įtariama, kuomet atlikus rentgeninį tyrimą yra pastebimas vienas ar daugiau šių radiografinių pakitimų:
sustorėjusios, neįprastos formos skrandžio raukšlės; iškilusios skrandžio prievarčio ar kūno dalies raukšlės; sustorėjusi skrandžio sienelė;
iškritusios bario nuosėdos dėl neįprasto skrandžio turinio (kraujas, gleivių perteklius ar netinkama pH terpė);
sutrikęs skrandžio išsituštinimas;
skrandžio gleivinės kalcifikacija, kaip pasekmė lėtinio inkstų nepakankamumo (28). 1.5.4. Ultragarsinis tyrimas
17
Diagnozuojant šunų skrandžio pažeidimus, ultragarsinis tyrimas yra kur kas jautresnis už rentgeninį. Atliekant ultragarsinį tyrimą, svarbu ištirti aplinkinias struktūras, tokias kaip limfiniai mazgai ar pilvaplėvė. Tiriant limfinius mazgus, reiktų įvertinti jų dydį (30). Svarbu atkreipti dėmesį į skrandyje ar žarnyne susikaupusį skystį bei dujas, kurios gali būti obstrukcijos požymis. Tikroji obstrukcijos priežastis tiksliau diagnozuojama atliekant ultragarsinį tyrimą nei pilvo srities rentgenografiją. Prievarčio obstrukcija (ypatingai chroninė), paprastai sukelia skysčių kaupimąsi skrandyje, kurie padidina sienelės sustorėjimo vizualizaciją. Virškinamojo trakto svetimkūniai skiriasi savo dydžiu, forma bei echogeniškumu. Lengvai identifikuojami yra praryti kamuoliukai dėl jų aiškios formos, tuo tarpu linijiniai svetimkūniai pastebimi sunkiau (31).
Sienelės sustorėjimo simetriškumas, dydis bei sienelės sluoksnių išvaizda gali padėti diferencijuoti nepiktybinius susirgimus nuo neoplazijų. Nepiktybinių ligų atveju, pastebimas difuzinis, nuo lengvo iki vidutinio sunkumo skrandžio sienelės sustorėjimas, kurios sluoksnių išsidėstymas paprastai būna nepakitęs. Esant neoplastiniams procesams, pasireiškia židininiai skrandžio sienelės sustorėjimai bei neįprastas jos sluoksnių išsidėstymas. Virškinamojo trakto neoplazija dažnai yra asocijuojama su motorikos sutrikimais, ko pasekoje pasireiškia skysčių kaupimasis, kuris pagerina pažeidimo vizualizaciją (32).
1.5.5. Gastroskopija
Gastroskopija yra pati naudingiausia diagnostinė priemonė, leidžianti stebėti skrandžio gleivinę ir įvertinti pirminius skrandžio sutrikimus. Gastroskopija atliekama, kuomet gyvūnui yra pasireiškę klinikiniai simptomai, susiję su skrandžio ligomis (pykinimas, salivacija, vėmimas, hematemezė, melena, nepaaiškinami kvėpavimo sutrikimai bei anoreksija). Pagrindiniai gastroskopijos metu diagnozuojami sutrikimai yra lėtinis gastritas, paviršinė skrandžio erozija, svetimkūniai bei skrandžio motorikos sutrikimai. Gastrito atveju matomas gleivinės grublėtumas, sustorėjimas, pažeidimas ar hemoragijos, susijusios su gleivinės erozija. Kiek rečiau aptinkamos skrandžio opos bei neoplazija. Šunims adenokarcinoma yra dažniausiai pasireiškiantis piktybinis skrandžio navikas. Neoplazijų atveju skrandžio gleivinė iš šviesiai rožinės spalvos tampa raudona, pasireiškia gleivinės pigmentacija, išopėjimas bei sustorėjimas, taip pat gali būti aiškiai matomi gleivinės dariniai (33).
18
Paprastai gastroskopija nėra atliekama gyvūnams, kuriems pasireiškė ūmus vėmimas, nebent yra įtariamas svetimkūnio buvimas ar skrandžio opa. Dažniau ši diagnostinė priemonė yra taikoma pacientams, kuriems ūmus vėmimas be pagerėjimo tęsiasi ilgiau nei 4 dienas ar gyvūnams su chroniniu vėmimu, kuris trunka virš 2-3 savaičių, taip pat pacientams vemiantiems su krauju. Daugeliu atvejų, šunų hematemezės priežastis yra lėtinis ar ūmus gastritas, kurio metu yra pasireiškusi gleivinės erozija dėl naudojamų medikamentų poveikio (ypatingai NVNU), streso bei hipotenzijos, ko pasekoje sutrinka skrandžio gleivinės aprūpinimas krauju. Retesnė hematemezės priežastis yra skrandžio opos bei neoplazija. Opos gali apimti ne tik pogleivinę, bet ir gilesnius skrandžio sienos sluoksnius. Pirmasis ženklas, jog gali būti skrandžio opos, yra suvirškinto (rudo) kraujo susikaupimas skrandžio dugne. Daugeliu atvejų, skrandžio opų pasireiškimas siejamas su adenokarcinoma, lejomioma ar lejomiosarkoma (35).
Gastroskopijos dėka galima įvertinti skrandžio prievarčio zoną. Sveiko šuns skrandžio prievarčio gleivinė yra lygi bei nepadengta raukšlėmis. Tiriant endoskopu matosi ritmiški prievarčio angos atsivėrimo ir užsivėrimo judesiai, taip pat gali būti pastebima tulžies pėdsakų ar putų. Atliekant gastroskopiją, galima aptikti prievarčio susiaurėjimą bei susiformavusias iškilias gleivinės raukšles. Tokiu atveju galima įtarti hipertrofinio gastrito pasireiškimą, lėtinį uždegimą, gleivinės išopėjimą bei polipus. Pastarieji retai aptinkami šunų tarpe ir paprastai nėra siejami su pasireiškusiais klinikiniais simptomais, nebent polipai yra pakankamai dideli ir trikdo skrandžio turinio judėjimą (35).
19
bakterijas. Mėginiai mikroskopuojami 100 kartų padidinamuoju objektyvu. Esant Helicobacter spp. invazijai, matomos aiškios spiralės formos bakterijos. Atliekant testą, jei miginyje yra ureazės, šlapalas yra hidrolizuojamas iki amoniako, kuris pakeičia testo gelio pH ir nudažo jį iš geltonos spalvos į raudoną. Gelio nusidažymo greitis priklauso nuo Helicobacter spp. bakterijų kiekio buvimo. Esant didelei šių bakterijų populiacijai, mėginys gali nusidažyti per 15-30 minučių. Histopatologinio tyrimo metu, bakterijas galima aptikti išsidėsčiusias ant gleivėmis padengto epitelinio paviršiaus ar parietalinių ląstelių (20).
Atliekant skrandžio gleivinės mėginių histologinius tyrimus, galima nustatyti skrandžio uždegimo laipsnį. Įprastai histologiniame skrandžio gleivinės mėginyje neturėtų būti randama neutrofilų, tuo tarpu limfocitų bei plazminių ląstelių skaičius gali varijuoti nuo 0 iki 10, o epitelinis sluoksnis turi būti be pakitimų. Esant lengvos formos ūmiam gastritui, gleivinės histologiniame mėginyje neutrofilų skaičius svyruoja nuo 1 iki 10, tuo tarpu esant sunkios formos ūmiam gastritui – neutrofilų skaičius viršija 50. Lengvos formos chroninio gastrito atveju gleivinės mėginyje aptinkama nuo 10 iki 50 limfocitų, plazminių ląstelių, o epitelinis sluoksnis dažnai būna be pakitimų, tačiau gyvūnui sergant sunkios formos chroniniu gastritu, stebimi epitelinio sluoksnio pažeidimai (17).
1.6. Gydymas
Siekiant efektyvaus gydymo, svarbu išsiaiškinti ir pašalinti gastritą sukėlusią pirminę priežastį (pašalinti svetimkūnį, nutraukti medikamentų taikymą). Esant ūmiam gastritui, rekomenduojama gyvūno nešerti pirmas 12-24 valandas. Priklausomai nuo klinikinių požymių sunkumo (dehidratacijos, besitęsiančio vėmimo), gali tekti paskirti gydymą intraveninėmis skysčių infuzijomis, tačiau nerekomenduojama duoti vandens oraliai. Vandens gyvūnui galima duoti praėjus 24 valandoms nuo vėmimo pabaigos. Jei gyvūnas toleruoja geriamąjį vandenį, tuomet galima mažomis porcijomis pradėti duoti švelnų komercinį ar namų gamybos maistą (baltąją žuvį ar vištieną su ryžiais). Įprastas gyvūnui pašaras į racioną gali būti įtrauktas praėjus 3-5 dienoms nuo vėmimo pabaigos. Dietos paskyrimas paremtas tuo, kad maiste esantys antigenai gali būti atsakingi už perdėtą organizmo imuninės sistemos reakciją, o gyvūno šėrimas jam nauju baltymų bei angliavandenių šaltiniu gali išspręsti skrandžio pažeidimo problemą. Gyvūno sveikatos būklės pagerėjimas pastebimas jau po 2 savaičių, laikantis griežto dietos plano. Daugeliui sergančių gyvūnų pasireiškia hipokalemija, tad kalio kiekį didinti reiktų remiantis jo koncentracija kraujo serume (5).
20
imunosupresyviai ir priešuždegimiškai, skatina regeneracinę skrandžio parietalinių ląstelių funkciją. Dažniausiai šunims skiriamas prednizolonas (1-2 mg/kg p.o. kas 12 valandų, 5-7 dienas iš eilės). Esant skrandžio opoms, svarbiausias gydymo tikslas yra slopinti klinikinius simptomus bei užkirsti kelią komplikacijų pasireiškimui. Tuo tikslu svarbu nutraukti skrandžio išopėjimą skatinančių medikamentų vartojimą bei paskirti skrandžio rūgštį neutralizuojančius medikamentus. Jei opos pasireiškė dėl sumažėjusio gleivinės aprūpinimo krauju, gyvūnams turi būti paskirtas tinkamas kiekis intaveninių skysčių (5).
Antacidai yra vieni seniausiai naudojamų virškinamojo trakto protektorių, kurie priklauso santykinai netirpių druskų grupei. Dažniausiai naudojami netirpieji antacidai yra aliuminio hidroksidas, kalcio karbonatas bei magnio hidroksidas. Antacidai naudingi tuo, kad mažina pepsino aktyvumą, suriša H+ jonus, absorbuoja skrandyje tulžies rūgštį, stimuliuoja prostaglandinų sintezę bei
didina skrandžio pH. Antacidai gali trikdyti kartu oraliai vartojamų vaistų absorbciją, todėl kiti medikamentai (tetraciklinai, fluorokinolonai, digoksinas) gyvūnui turėtų būti suduodami 2 valandas prieš antacidus. Antacidai pasireiškia greitu veikimu, kuris tęsiasi 30-60 minučių, todėl reikalauja dažno jų vartojimo. Empirinė antacidų dozė yra 5-30 mililitrų, vaistą duodant 6 kartus per parą, priklausomai nuo gyvūno dydžio bei vartojamo medikamento (36).
H2 receptorių antagonistai (nazitidinas, cimetidinas, ranitidinas, famotidinas) slopina skrandžio
rūgščių sekreciją blokuodami parietalinių ląstelių H2 receptorius, taip mažindami bazinę bei pašaro
stimuliuojamą skrandžio rūgščių sekreciją. Ranitidinas yra 5-12 kartų stipresnis už cimetidiną. Nazitidinas veikdamas kartu su ranitidinu turi prokinetinį aktyvumą, tad jų derinys yra tinkamas naudoti esant sutrikusiam skrandžio išsituštinimui. Iš visų efektyviausias ir ilgiausią veikimo laiką turintis H2 receptorių blokatorius yra famotidinas, kurio rekomenduojama dozė yra 0,5-1 mg/kg i.m.,
i.v., p.o., s.c. kas 12-24 valandų (5, 36).
Protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis, pantoprazolas, esomeprazolis, lansoprazolis) yra benzimidazolo grupės vaistai, kurie blokuoja galutinį skrandžio rūgšties gamybos etapą, slopindami H+, K+ adenozino trifosfatazės aktyvumą. Tokiu būdu yra sumažinama skrandžio rūgšties sekrecija
nuo 80 iki 95 proc. (37). Protonų siurblio inhibitoriai savo veikimu yra efektyvesni nei H2 receptorių
antagonistai, tad dažniausiai omeprazolis pasirenkamas, kuomet nesulaukiamas norimas atsakas į gydymą H2 receptorių blokatoriais. Maksimalus veikimo efektyvumas pasireiškia po 2-4 dienų, todėl
norint kuo greičiau sumažinti skrandžio rūgščių sekreciją, rekomenduojama pirmąsias dienas kartu skirti ir H2 receptorių antagonistus. Vaistų veikimas yra efektyviausias, kuomet jie suduodami 30-45
minutes prieš gyvūno šėrimą, skiriant 0,7-2 mg/kg p.o. kartą per parą, 10-14 dienų (36).
21
žarnos susitraukimų dažnumą bei amplitude (38). Metoklopramidas taip pat blokuoja chemoreceptorių dirginimo zoną, taip padidindamas vėmimo centro slenkstį. Jis yra kontraindikuotinas esant virškinamojo trakto obstrukcijai ar perforacijai. Rekomenduojama dozė yra 0,2-0,5 mg/kg i.m., p.o., s.c. kas 6-8 valandas (39). Domperidonas yra dopamino antagonistas, kurio prokinetinis veikimas yra panašus į metoklopramido, tačiau nepasižymi cholinerginiu aktyvumu. Cisapridas turi plačiausią prokinetinį veikimo spektrą. Priklausomai nuo paskirtos dozės, jis padidina viso virškinamojo trakto aktyvumą, įskaitant stemplę, skrandį, tuščiąją ir klubinę žarnas bei gaubtinę žarną. Rekomenduojama dozė yra 0,1-0,5 ml/kg p.o. kas 8-12 valandų (37).
Antiemetikai skiriami kontroliuoti vėmimą nerviniu ar humoraliniu keliu. Jie neturėtų būti vartojami, jei yra įtarimas esant svetimkūniams, žarnyno obstrukcijai ar perforacijai. Vienas iš pagrindinių ir efektyviausių šunims naudojamų antiemetikų yra maropitantas - neurokinino 1 (NK1) receptorių antagonistas, kuris slopina medžiagos P jungimąsi vėmimo centre. Maropitantas neturi prokinetinio veikimo, tačiau veikia centrines ir periferines vėmimo priežastis ir yra žymiai efektyvesnis antiemetikas nei metoklopramidas (39). Esant ūmiam vėmimui, maropitanto rekomenduojama dozė yra 1-2 mg/kg p.o., s.c. kartą per parą (37).
Šunims, kuriems biopsijos metu buvo diagnozuotas gastritas ir aptiktos Helicobacter spp. bakterijos, taikomas gydymas antimikrobinėmis medžiagomis kartu su skrandžio rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais. Paprastai skiriamas gydymas kombinuojant kartu amoksiciliną (20 mg/kg), metronidazolą (10 mg/kg) ir bismuto subsalicilatą (6 mg/kg) p.o. kas 12 valandų, taikant gydymo kursą nuo 2 iki 4 savaičių (1). Paskyrus dviejų savaičių gydymo kursą antibiotikais, kartu su protonų siurblio inhibitoriais ar H2 receptorių antagonistais buvo pastebėta, jog šunims klinikiniai simptomai
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo schema
Anamnezė 1. Veislė. 2. Amžius. 3. Lytis. 4. Klinikiniai simptomai. Klinikinis tyrimas 1. Temperatūra. 2. KPG. 3. Odos turgoras.4. Pilvo sienos palpacija.
23
2.2. Tyrimo vieta, laikas ir objektas
Tyrimo duomenys apie šunų sergamumą gastritu buvo renkami nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. iš Kauno „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikos pacientų registravimo sistemos bei dalyvaujant pacientų apžiūrose. Iš viso atrinkti 165 šunys, kuriems buvo diagnozuotas ar įtariamas gastritas. Buvo surinkta šių gyvūnų anamnezė, atliktas klinikinis tyrimas bei specialieji tyrimai, tokie kaip kraujo morfologinis ir biocheminis, ultragarsinis, rentgeninis tyrimai, gastroskopija bei greitieji testai. Tyrimai atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, nepažeidžiant mokslo ir mokymosi tikslais naudojamų gyvūnų globos, laikymo bei naudojimo reikalavimų.
Tirti pacientai buvo suskirstyti pagal veislę, amžių bei lytį. Gyvūnai pagal amžių buvo suskirstyti į 4 grupes. Pirmoji grupė sudaryta iš šunų iki 1 metų amžiaus (<1 m.), antroji grupė nuo 1 iki 4 metų (1-4 m.), trečioji grupė nuo 4 iki 8 metų (4-8 m.) ir ketvirtoji grupė – nuo 8 metų ir vyresni šunys (≥8 m.).
2.2.1. Anamnezės surinkimas
Atvykus gyvūnui į kliniką, buvo renkami duomenys apie jo veislę, amžių, lytį ir pasireiškusius klinikinius simptomus bei kada buvo pastebėti pirmieji požymiai. Šeimininkas turėjo papasakoti apie gyvūno vakcinavimą, laikymo vietą, šėrimui naudojamą maistą. Gyvūno savininkas turėjo pateikti informaciją apie veiksnius, kurie įtariamai galėjo lemti simptomų pasireiškimą bei apie buvusias ar esamas gyvūno ligas, taip pat ar buvo gyvūnas jau gydytas kitoje klinikoje.
2.2.2. Klinikinis tyrimas
Klinikinio tyrimo metu buvo vertinama gyvūno būklė, jo elgesys klinikoje, matuojama rektinė temperatūra, stebima gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, odos turgoras, atliekama pilvo srities palpacija, vertinamas pilvo sienos įtempimas, skausmingumas, žarnyno prisipildymas. Pagal poreikį buvo auskultuojama širdis bei vertinamas kvėpavimo dažnis.
2.3. Diagnostiniai tyrimai
2.3.1. Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai
24
vienkartinį švirkštą arba 21 G dydžio injekcinę adatą. Kraujo morfologiniams tyrimams buvo naudoti vakuuminiai mėgintuvėliai su EDTA antikoaguliantu (violetiniu kamšteliu), o biocheminiams tyrimams - mėgintuvėliai be priedų (raudonu kamšteliu).
Morfologiniai kraujo tyrimai atlikti „Mindray BC-2800 Vet” aparatu. Buvo matuojami ir vertinami šie kraujo rodikliai: bendras leukocitų skaičius (WBC), limfocitų skaičius procentais (Lymph%), monocitų skaičius procentais (Mon%), granuliocitų skaičius procentais (Gran%), bendras eritrocitų kiekis (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritas (HCT) ir trombocitų skaičius (PLT). Prieš atliekant kraujo biocheminį tyrimą, mėginys centrifuguojamas ir susidaręs kraujo serumas tiriamas „SPOTCHEM EZ SP-4430“ aparatu. Buvo matuojami ir vertinami šie kraujo rodikliai: alanino transaminazė (GPT (ALT)), asparagino transaminazė (GOT (AST)), šlapalas (UREA (BUN)), kreatininas (CREA).
2.3.2. Rentgeninis tyrimas
Siekiant įvertinti skrandžio bei viso virškinamojo trakto organų patologinius pakitimus bei nustatyti tikslią diagnozę, daliai gyvūnų buvo atliekamas rentgeninis tyrimas, naudojant „PXP 20HF Plus“ rentgeno aparatą. Pacientas yra guldomas ant dešinės pusės, prilaikant gyvūno šeiminkui arba naudojant specialiai fiksavimui skirtus smėlio maišelius. Rentgeno spinduliai nukreipiami į pilvo srities dalį. Tyrimo metu buvo vertinama virškinamojo trakto organų topografinė padėtis bei dydis, taip pat stebimas skrandžio ir žarnyno prisipildymas, svetimkūnių buvimas. Įtarus, jog gali būti virškinamojo trakto nepraeinamumas, gyvūnams prieš atliekant tyrimą buvo sugirdoma kontrastinė medžiaga – bario sulfatas. Nuotrauka daroma praėjus apie 30 minučių po kontrastinės medžiagos sugirdymo, esant poreikiui, pakartotinė nuotrauka atliekama po kelių valandų.
2.3.3. Ultragarsinis tyrimas
25
2.3.4. Gastroskopija
Gastroskopija buvo atlikta tik trims tiriamiems pacientams, siekiant įvertinti skrandžio gleivinės pakitimus. Gyvūnai prieš tyrimą buvo nešerti mažiausiai 12 valandų bei kelias valandas neduotas jiems lakti vanduo, kad skrandis būtų tuščias ir gydytojas galėtų tinkamai atlikti tyrimą bei įvertinti matomą vaizdą. Prieš tyrimą gyvūnams buvo atlikta sedacija, naudojant ketaminą su ksilazinu arba ketaminą kartu su medetomidinu, preparatų dozes parenkant atsižvelgiant į šuns kūno svorį. Šuo guldomas ant kairiojo šono, vėliau gyvūnui yra įstatomas nasrų žiodiklis. Endoskopui pro stemplę patekus į skrandį, antgalyje integruota kameros pagalba, galima ekrane stebėti skrandžio gleivinės vaizdą. Gastroskopijai buvo naudotas „VET-9215” lankstusis endoskopas.
2.3.5. Greitieji diagnostiniai testai
Siekiant įvertinti gastritų pasireiškimą dėl užsikrėtimo infekcinėmis ligomis, buvo atliekami greitieji diagnostiniai testai. Tyrimo metu nevakcinuotiems šunims buvo atliekamas „BIONOTE Rapid CPV/CCV/Giardia Ag“ greitasis chromatografinis imunotestas, kuris parodo gyvūno užsikrėtimą šunų parvovirusu, šunų korona virusu bei Giardia spp. pirmuonimis. Tyrimai atliekami su gyvūno išmatomis. Išmatų mėginiai yra imami specialiai tam skirtu tamponėliu (švelniai įkišant jį į šuns tiesiąją žarną arba suvilgant į atneštas išmatas steriliame indelyje). Vienas tamponėlis yra įdedamas į CPV-CCV Ag vamzdelį, o sekantis į Giardia Ag vamzdelį. Abu vamzdeliai yra maišomi apie 10 sekundžių, vėliau kelis kartus pakratomi pirmyn-atgal ir paliekami nusistovėti apie 1 minutę. Į mėginius įdedami vienkartiniai lašintuvai, kuriais į testo skylutę lašinama po 4 paruošto mėginio lašus. Rezultatai vertinami po 10 minučių. Testo C juostelė yra kontrolinė linija, kuri turi visada pasirodyti, jei testas yra tinkamai atliekamas. T juostelės pasirodymas atitinkamoje testo dalyje rodo CPV,CCV ir/ar Giardia antigeno buvimą.
2.4. Duomenų statistinė analizė
26
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Šunų gastrito priklausomybė nuo veislės
Analizuojant gastrito pasireiškimo priklausomybę nuo veislės buvo nustatyta, jog iš veislinių šunų dažniausiai gastritas pasireiškė Vakarų Škotijos baltiesiems terjeras (21,0 proc. visų atvejų) bei jorkšyro terjerams (16,0 proc. visų atvejų). Rečiau gastritas buvo diagnozuotas Maltos bišonams (6,0 proc. visų atvejų), vokiečių mažiesiems špicams (4,0 proc. visų atvejų) bei prancūzų buldogams (3,0 proc.). Didelė dalis gastritu sirgusių šunų buvo mišrūnai (20,0 proc. visų atvejų). Kitų veislių šunims (samojedams, labradoro retriveriams, vokiečių aviganiams, šarpėjams ir kt.) gastritas diagnozuotas po 1-3 atvejus kiekvienos veislės atstovams (30,0 proc. visų atvejų) (1 pav.).
1 pav. Sirgusių šunų pasiskirstymas pagal veislę
3.2. Šunų gastrito priklausomybė nuo amžiaus
Tirtų šunų amžius svyravo nuo 2 mėn. iki 14 m. Amžiaus vidurkis buvo 3,37±0,23 m. Tyrimo metu nustatyta, jog dažniausiai gastritas pasireiškė 1-4 m. amžiaus šunims (n=75) bei jaunesniems kaip 1 m. amžiaus gyvūnams (n=43). Rečiau gastritu sirgo 4-8 m. amžiaus šunys (n=30), o mažiausiai gastrito atvejų (n=30) pasireiškė vyresniems nei 8 m. amžiaus šunims (2 pav.).
50 35 26 32 10 5 7 0 10 20 30 40 50 60
27
2 pav. Šunų gastritų pasireiškimas skirtingo amžiaus grupėse
3
.3. Šunų gastrito priklausomybė nuo lyties
Tyrimo metu nustatyta, jog patelės (n=90) gastritu sirgo 1,2 karto dažniau nei patinai (n=75). Patelės sudarė 55,0 proc., o patinai 45,0 proc. tyrime dalyvavusių pacientų (3 pav.).
3 pav. Sirgusių šunų pasiskirstymas pagal lytį
28
3.4. Šunų sergamumas skirtingų formų gastritu
Išanalizavus 165 šunų sergamumą gastritu (4 pav.), buvo nustatyta, jog 115 pacientų pasireiškė ūmios formos gastritas (70 proc.), o lėtinės formos gastritu sirgo 50 gyvūnų (30 proc.).
4 pav. Šunų gastrito formų pasireiškimas
3.5. Klinikinių simptomų pasireiškimas
Dažniausias gastrito klinikinis simptomas buvo vėmimas, jis pasireiškė 89,1 proc. sirgusių šunų. Daugiau nei pusei gastritu sirgusių šunų pasireiškė viduriavimas (52,7 proc.). Pilvo sienos įtempimas pastebėtas 46,1 proc. pacientų, tuo tarpu anoreksija pasireiškė 30,3 proc. gyvūnų. Rečiau gastritu sergantiems šunims pasireiškė vangumas (23,0 proc.) bei pireksija (17,6 proc.). Meteorizmas diagnozuotas tik aštuntadaliui tirtų pacientų (6,7 proc.) (5 pav).
70% 30%
29
5 pav. Gastritu sergančių šunų klinikinių simptomų pasireiškimas
3.6. Gastrito diagnostiniai tyrimai
Atsižvelgiant į šunims pasireiškusius klinikinius simptomus bei anamnezės metu surinktus duomenis, buvo atlikti specialieji diagnostiniai tyrimai (6 pav.). Didžiajai daliai gyvūnų buvo atliktas kraujo morfologinis ir/ar biocheminis tyrimai (72,7 proc.). Rentgeninis tyrimas atliktas 23,3 proc. pacientų, o ultragarsinis tyrimas skirtas 10,3 proc. gyvūnų. Rečiausiai taikoma diagnostinė priemonė buvo gastroskopija, ji atlikta tik 1,8 proc. pacientų.
6 pav. Specialiųjų tyrimų taikymas gastrito diagnozavimui
147 87 76 50 38 29 20 0 20 40 60 80 100 120 140 160
Vėmimas Viduriavimas Pilvo sienos įtempimas
Anoreksija Vangumas Pireksija Meteorizmas
A tv ej ų s ka ič iu s, vn t. 120 17 38 3 0 20 40 60 80 100 120 140
Kraujo morfologinis/biocheminis tyrimai Ultragarsinis tyrimas Rentgeninis tyrimas Gastroskopija
30
3.6.1. Šunų, sirgusių gastritu kraujo morfologiniai rodikliai
Iš 165 tyrime dalyvavusių šunų, kraujo morfologiniai tyrimai buvo atlikti 120 pacientų. Iš jų 20 šunų pasireiškė kraujo morfologinių rodiklių nukrypimai nuo fiziologinės normos (1 lentelė). Leukopenija nustatyta 0,83 proc. pacientų (5,90 x109/l), tuo tarpu leukocitozė aptikta 7,5 proc. šunų,
kurių kraujo rodikliai svyravo nuo 17,6 iki 47,1 x109/l. Limfocitopenija nustatyta 2,5 proc. šunų, jų
kraujo rodikliai svyravo nuo 6,2 iki 9,5 proc., o limfocitozė pasireiškė 5,0 proc. pacientų, jų kraujo rodikliai svyravo nuo 31,1 iki 41,7 proc. Monocitozė nustatyta 3,3 proc. gyvūnų, rodikliai svyravo nuo 11,0 iki 25,6 proc. Granulocitopenija pasireiškė 1,7 proc. šunų, kurių rodikliai svyravo nuo 31,0 iki 59,0 proc. Granuliocitozė nustatyta 2,5 proc. šunų, kraujo rodikliai svyravo nuo 87,0 iki 93,0 proc. Anemija nustatyta 4,2 proc. šunų (4,31-5,48 x1012/l), o policitemija – 3,3 proc. pacientų (8,62 iki 9,51 x1012/l). Hemoglobino koncentracija buvo sumažėjusi 3,3 proc. šunų (64,0-99,0 g/l), o pakilusi - 2,5 proc. pacientų (191,0-210,0 g/l). Nukritęs hematokrito kiekis nustatytas 3,3 proc. gyvūnų (25,0-37,6 proc.), o pakilęs – 5 proc. šunų (55,5-58,7 proc.). Trombocitopenija nustatyta 1,7 proc. pacientų (93,0-115,0 x109/l), o trombocitozė – 3,3 proc. (466,0-652,0 x109/l). Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog šunų visų kraujo morfologinių rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse normose, išskyrus WBC (18,16±2,36).
1 lentelė. Gastritu sergančių šunų kraujo morfologiniai rodikliai
31
1 lentelės tęsinys
3.6.2. Šunų, sirgusių gastritu kraujo biocheminiai rodikliai
Iš 120 šunų, kuriems buvo atliktas kraujo biocheminis tyrimas, 23 pacientams pasireiškė kraujo biocheminių rodiklių nukrypimai nuo fiziologinės normos (2 lentelė). GPT sumažėjimas nustatytas 2,5 proc. gyvūnų (59,0-63,0 U/L), o padidėjimas buvo aptiktas 6,7 proc. šunų ir svyravo nuo 126,0 iki 149,0 U/L. GOT sumažėjęs kiekis nustatytas 1,7 proc. šunų (31,0-35,0 U/L), o padidėjęs buvo 4,2 proc. pacientų (64,0-97,0 U/L). Sumažėjęs UREA kiekis nustatytas 2,5 proc. gyvūnų (6,7-7,5 mmol/L), o pakilęs taip pat 2,5 proc. šunų (14,8-15,7 mmol/L). CREA kiekis virš fiziologinės normos buvo nustatytas 1,7 proc. gyvūnų, kuris svyravo nuo 161,3 iki 295,4 µmol/L. Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog visų šunų kraujo biocheminių rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose.
2 lentelė. Gastritu sergančių šunų kraujo biocheminiai rodikliai
Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis Standartinis nuokrypis GPT (74,0 -125,0 U/L) 59,0 <74,0 U/L n=3 149,0 >125,0 U/L n=8 106,35±5,92 26,48 GOT (41,8-52,8 U/L) 31,0 <41,8 U/L n=2 97,0 >52,8 U/L n=5 48,50±2,96 13,23 UREA (8,99-12,32 mmol/L) 6,7 <8,99 mmol/L n=3 15,7 >12,32 mmol/L n=3 10,84±0,51 2,27 CREA (44,3-138,4 µmol/L) 53,4 <44,3 µmol/L n=0 295,4 >138,4 µmol/L n=2 100,71±12,41 55,51
3.7. Gastritą sukeliančios priežastys
Atlikus klinikinę apžiūrą bei įvertinus gautus diagnostinių tyrimų rezultatus, buvo nustatytos gastritą sukėlusios priežastys (7 pav.). Dažniausia gastrito priežastis buvo alimentinės kilmės, ji nustatyta 41,2 proc. visų tirtų pacientų. Antra pagal dažnumą priežastis buvo antrinės kilmės, ji pasireiškė 19,4 proc. tirtų gyvūnų. Idiopatinis gastritas diagnozuotas 16,4 proc. šunų. Gastritas dėl
32
nuryto svetimkūnio pasireiškė 13,3 proc. pacientų, o rečiausiai pasitaikiusi gastrito priežastis buvo infekcinės kilmės, ji nustatyta 9,1 proc. visų tirtų pacientų.
7 pav. Gastritą sukeliančios priežastys
Norint įvertinti ar yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp šuns amžiaus ir gastritą sukėlusios priežasties, buvo apskaičiuotas Chi-kvadrato statistinis kriterijus. Iš rezultatų matyti, jog alimentinės, infekcinės kilmės bei svetimkūnių sukeltu gastritu daugiausiai sirgo jauno amžiaus šunys, o antrinės ir idiopatinės kilmės gastritu sirgo visų amžiaus grupių pacientai vienodai (3 lentelė). Atlikus skaičiavimus (χ2=26,764, df=12, p<0,001) galima teigti, jog gastrito pasireiškimo priežastis priklauso
nuo amžiaus.
3 lentelė. Gastritą sukėlusių priežasčių ir amžiaus grupės priklausomybė
Priežastis
Viso Alimentinis Antrinės
kilmės Idiopatinis Infekcinis Svetimkūniai
Amžiaus grupė 1 n 21 3 4 9 6 43 % 48,8% 7,0% 9,3% 20,9% 14,0% 100,0% 2 n 33 12 14 4 12 75 % 44,0% 16,0% 18,7% 5,3% 16,0% 100,0% 3 n 10 9 6 2 3 30 % 33,3% 30,0% 20,0% 6,7% 10,0% 100,0% 4 n 5 8 3 0 1 17 % 29,4% 47,1% 17,6% 0,0% 5,9% 100,0% Viso n 69 32 27 15 22 165 % 41,8% 19,4% 16,4% 9,1% 13,3% 100,0% 69 22 27 15 32 0 10 20 30 40 50 60 70 80
Alimentinis Svetimkūniai Idiopatinis Infekcinis Antrinės kilmės
33
Siekiant išsiaiškinti, ar tam tikras simptomo pasireiškimas priklauso nuo gastritą sukėlusios priežasties, buvo skaičiuotas Chi-kvadrato kriterijus.
Vertinant vėmimo pasireiškimo priklausomybę nuo gastrito priežasties (4 lentelė), nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (χ2=12,755, df=4, p<0,05). Vėmimas pasireiškė daugeliui pacientų
nepriklausomai nuo to, kokia buvo gastritą sukėlusi priežastis.
4 lentelė. Gastritą sukėlusių priežasčių ir vėmimo priklausomybė
Priežastis
Viso Alimentinis Antrinės
kilmės Idiopatinis Infekcinis Svetimkūniai Vėmimas pasireiškė n 65 24 22 15 21 147 % 44,2% 16,3% 15,0% 10,2% 14,3% 100,0% Vėmimas nepasireiškė n 4 8 5 0 1 18 % 22,2% 44,4% 27,8% 0,0% 5,6% 100,0% Viso n 69 32 27 15 22 165 % 41,8% 19,4% 16,4% 9,1% 13,3% 100,0%
Vertinant sąsają tarp gastritą sukėlusios priežasties ir pilvo sienos įtempimo pasireiškimo, buvo pastebėta, jog šis simptomas daugiausiai pasireiškė šunims, kuriems buvo diagnozuotas alimentinės kilmės gastritas –tai sudarė 48,7 proc. visų šio simptomo pasireiškimo atvejų (5 lentelė). Pilvo sienos įtempimas nebuvo pastebėtas šunims, kurie sirgo antrinės kilmės gastritu. Pastebimas statistiškai reikšmingas ryšys tarp gastritą sukėlusios priežasties ir pilvo sienos įtempimo pasireiškimo (χ2=39,656, df=4, p<0,001).
5 lentelė. Gastritą sukėlusių priežasčių ir pilvo sienos įtempimo priklausomybė
Priežastis
Viso Alimentinis Antrinės
34
Vertinant sąsają tarp gastritą sukėlusios priežasties ir viduriavimo, buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas ryšys (χ2=39,895, df=4, p<0,05). Šis simptomas daugiausiai pasireiškė šunims, kuriems
buvo diagnozuotas alimentinės kilmės gastritas (43,7 proc.), o mažiausiai - pacientams, kurie sirgo antrinės kilmės gastritu (6 lentelė).
6 lentelė. Gastritą sukėlusių priežasčių ir viduriavimo priklausomybė
Priežastis
Viso Alimentinis Antrinės
kilmės Idiopatinis Infekcinis Svetimkūniai Viduriavimas pasireiškė n 38 2 19 10 18 87 % 43,7% 2,3% 21,8% 11,5% 20,7% 100,0% Viduriavimas nepasireiškė n 31 30 8 5 4 78 % 39,7% 38,5% 10,3% 6,4% 5,1% 100,0% Viso n 69 32 27 15 22 165 % 41,8% 19,4% 16,4% 9,1% 13,3% 100,0%
3.8. Taikytos gydymo priemonės
Dažniausiai gastritu sirgusiems šunims buvo paskirti H2 receptorių blokatoriai – famotidinas,
35
8 pav. Dažniausiai taikytos gydymo priemonės šunims, sergantiems gastritu
75 91 125 80 94 37 29 35 5 0 20 40 60 80 100 120 140 Antiemetikai Spazmolitikai H2 receptorių blokatoriai Prokinetikai Gastrointestinalinė dieta Antibiotikai Skysčių terapija Antacidai Protonų siurblio inhibitoriai
36
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Literatūroje teigiama, jog lėtiniu gastritu labiau linkę sirgti yra basendžių, norvegų lundehundų, Drentės kurapkinių bei Aliaskos lenktyninių veislių šunys (5, 8). Tačiau vertinant gastrito priklausomybę nuo veislės nustatyta, jog iš veislinių šunų daugiausiai gastrito atvejų pasireiškė Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (21,0 proc.) bei jorkšyro terjerams (16,0 proc.). Taip pat gastritas dažnai buvo diagnozuotas ir mišrūnams (20,0 proc.). Tokį procentinį pasiskirstymą galėjo lemti šių veislių populiarumas Lietuvoje bei tai, jog mišrios veislės šunų populiacija yra didesnė nei veislinių šunų. Iš 165 tyrime dalyvavusių gyvūnų, 10 jų buvo brachicefalinių veislių atstovai. Tiriant virškinamojo trakto ligų pasireiškimą brachicefalinių veislių šunims buvo nustatyta, jog net 89 proc. šunų pasireiškė skrandžio gleivinės uždegimas (40).
Dažniausiai gastritas pasireiškė 1-4 m. (45,5 proc.) bei jaunesniems kaip 1 m. amžiaus šunims (26,1 proc.). Kitų autorių atlikti tyrimai patvirtina, jog didesnė tikimybė sirgti virškinamojo trakto ligomis yra jauniems šunims, ypatingai iki vienerių metų amžiaus (41). Tam įtakos gali turėti dar pilnai nesusiformavęs imunitetas bei didesnis polinkis sirgti infekcinėmis ligomis, stresas dėl nujunkymo ar aplinkos pasikeitimo, taip pat nauja dieta bei jaunų šunų polinkis ėsti neėdamus daiktus (42).
Literatūroje teigiama, jog šunų gastrito pasireiškimui lytis įtakos neturi (1), tačiau tyrimo metu nustatyta, jog patelės gastritu sirgo dažniau nei patinai (patelės sudarė 55,0 proc. visų sirgusių šunų). Tokį gautą rezultatą galėjo lemti skirtingas auginamų šunų lyčių santykis.
Įvertinus klinikinių simptomų pasireiškimą nustatyta, jog dažniausiai gastritu sergantiems šunims pasireiškė vėmimas (89,1 proc.), viduriavimas (52,7 proc.) bei pilvo sienos įtempimas (46,1 proc.). Gauti rezultatai sutampa su literatūroje minimais gastritui būdingais klinikiniais simptomais, tokiais kaip vėmimas, hematemezė, melena bei pilvo skausmingumas (2). Iš tyrime dalyvavusių šunų vėmimas su krauju pasireiškė tik 18,7 proc. pacientų, tuo tarpu hematemezė nustatyta 11,5 proc. visų tirtų šunų.
37
diagnostinėmis priemonėmis bei dėl teigiamos reakcijos į simptominį gydymą. Gauti rezultatai sutampa su literatūroje pateiktais duomenimis, jog rentgeninis tyrimas paprastai atliekamas įtarus svetimkūnius ar virškinamojo trakto obstrukciją, tuo tarpu ultragarsinis ir endoskopinis tyrimai atliekami retai (2).
Literatūroje minima, jog gastrito atveju būdinga leukocitozė, anemija, limfocitopenija, padidėjęs neutrofilų bei sumažėjęs eozinofilų skaičius (11). Atlikus tyrimą buvo nustatyti panašūs sirgusių šunų hematologinių rodiklių pakitimai: leukocitozė pasireiškė 9 pacientams (tai sudarė 7,5 proc. visų šunų, kuriems buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas), o limfocitopenija nustatyta 2,5 proc. šunų. Trombocitozė pasireiškė 4 pacientams (3,3 proc.), tuo tarpu anemija buvo nustatyta 5 tirtiems pacientams (4,2 proc.). Eritrocitų kiekio sumažėjimą galėjo lemti skrandžio gleivinės išopėjimas bei kraujavimas (1). Hematokrito kiekio padidėjimas nustatytas 6 pacientams (5 proc.), o sumažėjimas 4 šunims (3,3 proc.). Nukritęs HCT kiekis galėjo pasireikšti dėl kraujavimo virškinamajame trakte, o jo kiekio padidėjimą virš fiziologinės normos galėjo lemti organizmo dehidratacija (44).
Pakilęs UREA kiekis buvo nustatytas 3 šunims (2,5 proc.), o sumažėjęs - taip pat 3 gyvūnams. CREA kiekis virš fiziologinės normos buvo nustatytas 2 gyvūnams (1,7 proc.). Kaip teigiama literatūroje, svarbiausi inkstų veiklos sutrikimus atspindintys kraujo parametrai yra CREA ir UREA. Sutrikusi inkstų veikla gali sukelti ureminę gastropatiją, ko pasekoje pasireiškia chroninis vėmimas (2). GPT padidėjimas buvo aptiktas 8 šunims (6,7 proc.), tuo tarpu GOT padidėjęs kiekis buvo nustatytas 5 pacientams (4,2 proc.). Literatūroje aprašoma, jog chroninis vėmimas gali pasireikšti dėl kepenų pažeidimo ar lipidozės (2). Įvertinus gautus morfologinius ir biocheminius kraujo rodiklių duomenis, pastebėta, jog rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose. GPT ir GOT minimalūs svyravimai virš fiziologinės normos buvo pastebėti ir kituose atliktuose tyrimuose (44).
Atlikus tyrimą nustatyta, jog dažniausios gastritą sukėlusios priežastys buvo alimentinės (41,2 proc.) bei antrinės (19,4 proc.) kilmės. Gauti rezultatai tik iš dalies sutampa su pateiktais duomenimis kitų autorių, kurie teigia, kad ūmaus vėmimo dažniausios priežastys yra susijusios su netinkama mityba, infekciniais veiksniais ar toksinais (45). Tyrimo metu nustatyta, jog infekcinės kilmės gastritas pasireiškė rečiausiai, jis nustatytas tik 9,1 proc. visų tirtų pacientų.
Dažniausiai gastritu sirgusiems šunims buvo paskirti H2 receptorių blokatoriai – famotidinias
38
IŠVADOS
1. Dažniausiai gastritas pasireiškė V. Škotijos baltiesiems terjerams (21,0 proc.) bei mišrūnams (20,0 proc.). Daugiausiai gastrito atvejų diagnozuota 1-4 m. amžiaus gyvūnams (45,5 proc.). Šunims, sergantiems gastritu, lyties įtaka nenustatyta, tačiau dažniau gastritu sirgo patelės (55,0 proc.) nei patinai.
2. Dažniausiai gastritu sergantiems šunims pasireiškiantys klinikiniai simptomai buvo vėmimas (89,1 proc.), viduriavimas (52,7 proc.) bei pilvo sienos įtempimas (46,1 proc.).
3. Diagnozuojant gastritą, daugeliui pacientų buvo atlikti kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai (72,7 proc.) bei rentgeninis tyrimas (23,3 proc.).
4. Dažniausios šunų gastritų priežastys buvo alimentinės (41,2 proc.) bei antrinės (19,4 proc.) kilmės.
5. Gastritų gydymui dažniausiai buvo skiriami H2 receptorių blokatoriai (75,6 proc.),
39
REKOMENDACIJOS
1. Rekomenduojama šunis šerti aukštos kokybės komerciniu pašaru ar namų gamybos maistu, prieš tai pasitarus su veterinarijos gydytoju dėl konkrečių maisto produktų tinkamumo jų augintiniui. Vengti dažnai keisti gyvūno mitybos įpročius bei duoti jiems neįprasto pašaro. 2. Būtina atlikti gyvūnų profilaktinę dehelmentizaciją bei vakcinaciją, siekiant išvengti šuns
užsikrėtimo parazitinėmis bei infekcinėmis ligomis, ko pasekoje gali pasireikšti skrandžio gleivinės sudirginimas ir uždegimas.
3. Rekomenduojama atlikti vyresnio amžiaus šunų profilaktinę apžiūrą, siekiant įvertinti sisteminę organizmo būklę bei laiku aptikti vidaus organų patologijas ar lėtinių ligų pasireiškimą.
4. Siekiant išvengti svetimkūnių sukelto gastrito, reikėtų užtikrinti, jog gyvūnas neturėtų galimybės lengvai praryti neėdamus daiktus, taip pat svarbu parinkti žaislus ar skanėstus, kurie atitiktų šuns amžių bei dydį.
40
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Patel PK, Patel SK, Dixit SK, Rathore RS. Gastritis and Peptic Ulcer Diseases in Dogs: A Review. Int J Curr Microbiol Appl Sci. 2018 Mar 20;7(03):2475–501.
2. Washabau RJ, Day MJ, editors. Canine & feline gastroenterology. St. Louis, Mo: Elsevier Saunders; 2013. 996 p.
3. Brown C., Baker D. and Barker I. Jubb, Kennedy & Palmer’s Pathology of Domestic Animals (Fifth Edition) . Stomach and Abomasum. Edinburgh: Elsevier; 2007. 52–68 p.
4. Catanzaro A., Rocca G. D., Salvo A., Goldberg M. E. Medical Abdominal Visceral Pain in Dogs. Am J Anim Vet Sci. 2015;67–76.
5. Steiner JM, editor. Small animal gastroenterology. Hannover: Schlüter; 2008. 159–169 p. 6. S. J. Ettinger, E. C. Feldman, W. B. Saunders. Textbook of Veterinary Internal Medicine Expert
Consult, 8th Edition. 2010. 1504–1526 p.
7. Çolakoğlu EÇ, Börkü K, Haydardedeoğlu AE, Alihosseini H, Şenel OO, Yumuşak N, et al. Correlation between endoscopic and histopathological findings in dogs with chronic gastritis. J Vet Res. 2017 Sep 26;61(3):351–5.
8. Gram WD, Milner RJ, Lobetti R. Chronic Disease Management for Small Animals. John Wiley & Sons; 2017. 379 p.
9. Amorim I, Taulescu MA, Day MJ, Catoi C, Reis CA, Carneiro F, et al. Canine Gastric Pathology: A Review. J Comp Pathol. 2016 Jan;154(1):9–37.
10. Qvigstad G, Kolbjørnsen Ø, Skancke E, Waldum HL. Gastric Neuroendocrine Carcinoma Associated with Atrophic Gastritis in the Norwegian Lundehund. J Comp Pathol. 2008 Nov;139(4):194–201.
11. Lidbury J. A., Suchodolski J. S., Steiner J. M. Gastric histopathologic abnormalities in dogs: 67 cases (2002-2007). J Am Vet Med Assoc. 2009;(234(9)):1147–53.
12. Bastan I, Rendahl AK, Seelig D, Day MJ, Hall EJ, Rao SP, et al. Assessment of eosinophils in gastrointestinal inflammatory disease of dogs: Assessment of eosinophils in gastrointestinal inflammatory disease of dogs. J Vet Intern Med [Internet]. 2018 Oct 7 [cited 2018 Nov 17]; Available from: http://doi.wiley.com/10.1111/jvim.15310
13. Sattasathuchana P., Steiner J. M. Canine eosinophilic gastrointestinal disorders. Anim. Health Res. Rev. 2014;76–86.
14. Ridriguez J. Y., Lewis B. C., Snowden K. F. Distribution and characterization of Heterobilharzia americana in dogs in Texas. Vet Parasitol. 2014;203(1): 35-42.
41
16. Kato D, Oishi M, Ohno K, Nakashima K, Wada A, Morita T, et al. The first report of the ante-mortem diagnosis of Ollulanus tricuspis infection in two dogs. :4.
17. Gombac M, Svara T, Cerne M, Pogacnik M. Histological changes in stomachs of apparently healthy dogs infected with helicobacter. Acta Vet (Beogr). 2010;60(2–3):173–82.
18. Jankowski M, Spużak J, Kubiak K, Glińska-Suchocka K, Biernat M. Detection of Helicobacter spp. in the saliva of dogs with gastritis. Pol J Vet Sci. 2016 Mar 1;19(1):133–40.
19. Shabestari A. S., Mohammadi M., Jamshidi S., Sasani F., Bahadori A., Oghalaie A. Assessment of chronic gastritis in pet dogs and its relation with Helicobacter-like organisms. Pak J Biol Sci. 2008;(11):1443–8.
20. Bonagura, J. D., Twedt, D. C. Kirk’s Current Veterinary Therapy XV. Elsevier Health Sciences.; 2014. 508–513 p.
21. Sykes J. E. Canine and Feline Infectious Diseases. Elsevier Health Sciences; 2013. 465–468 p. 22. Appino S, Pregel P, Von Degerfeld MM, Rota A. Barrett’s Disease and Helicobacter Spp.
Detection in Dogs with Gastritis. J Vet Sci Med Diagn [Internet]. 2017 [cited 2018 Nov 18];06(05). Available from: https://www.scitechnol.com/peer-review/barretts-disease-and-helicobacter-spp-detection-in-dogs-with-gastritis-aEoH.php?article_id=6730
23. Jergens AE, Pressel M, Crandell J, Morrison JA, Sorden SD, Haynes J, et al. Fluorescence In Situ Hybridization Confirms Clearance of Visible Helicobacter spp. Associated with Gastritis in Dogs and Cats. J Vet Intern Med. 2009 Jan;23(1):16–23.
24. Schubert ML, Peura DA. Control of Gastric Acid Secretion in Health and Disease. Gastroenterology. 2008 Jun;134(7):1842–60.
25. Guzelbektes H, Coskun A, Ortatatli M, Sen L. Serum gastrin in dogs with acute or chronic gastritis and positive or negative for Helicobacter sp. in the stomach. Bull Vet Inst Pulawy. 2008;(52):357–61.
26. Fourmy D, Gigoux V, Reubi JC. Gastrin in Gastrointestinal Diseases. Gastroenterology. 2011 Sep;141(3):814-818.e3.
27. Graham DY, Nurgalieva ZZ, El-Zimaity HMT, Opekun AR, Campos A, Guerrero L, et al. Noninvasive Versus Histologic Detection of Gastric Atrophy in a Hispanic Population in North America. Clin Gastroenterol Hepatol. 2006 Mar;4(3):306–14.
28. Tams TR. Handbook of Small Animal Gastroenterology. Elsevier Health Sciences; 2003. 530 p. 29. MĂLĂNCUŞ, R. N.; TOFAN, Cristina; SOLCAN, Gh. The Use of Ultrasonography in the
Diagnosis of Gastrointestinal Disease in Dogs. Bull UASVM. 2010;67:2.
30. Larson MM, Biller DS. Ultrasound of the Gastrointestinal Tract. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2009 Jul;39(4):747–59.
