Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika

Agnė Čėsnaitė

Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų

sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų

rezultatus

Canine pyoderma. Treatment according to antibiotic

susceptibility test results

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Lina Babickaitė

2 DARBAS ATLIKTAS Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3 TURINYS SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA... 6 SUMMARY... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Odos funkcijos ir struktūra ... 9

1.1.1. Epidermis ... 10

1.1.2. Dermo–epiderminė jungtis ... 11

1.1.3. Derma ... 11

1.1.4. Poodis ... 12

1.2. Odos mikroflora ... 12

1.3. Veiksniai, predisponuojantys šunų piodermiją ... 14

1.4. Šunų bakterinės kilmės ligų klasifikacija ... 16

1.4.1. Paviršiaus piodermijos ... 16

1.4.2. Paviršinės piodermijos ... 17

1.4.3. Giliosios piodermijos ... 20

1.5. Piodermijų diagnostikos metodai ... 21

1.5.1. Citologinis tyrimas ... 22

1.5.2. Bakteriologinis tyrimas ir antibiogramos nustatymas ... 24

1.6. Piodermijų gydymas ... 25

1.6.1. Išorinė terapija ... 25

1.6.2. Antimikrobinių medžiagų parinkimas ... 26

1.6.3. Sisteminis piodermijos gydymas ... 27

1.6.4. Piodermijų gydymo schemos ... 27

2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 30

4

3.1. Rizikos veiksniai, predisponuojantys šunų bakterinės kilmės dermatitus ... 31

3.1.1. Veislė ... 31 3.1.2. Lytis ... 31 3.1.3. Amžius ... 32 3.1.4. Metų laikas ... 33 3.1.5. Laikymo sąlygos ... 34 3.1.6. Plauko ilgis ... 35

3.1.7. Neracionalus antimikrobinių medžiagų naudojimas ... 35

3.2. Pirminės odos ligos ... 36

3.3. Odos pažeidimo gylis ... 37

3.4. Piodermijų tipai ... 39

3.5. Pažeidimo lokalizacija ... 40

3.6. Bakteriologiniai ėminiai ... 41

3.7. Bakterinės kilmės dermatitų gydymas ... 45

3.7.1. Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas ... 46

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 48

IŠVADOS ... 52

PASIŪLYMAI... 53

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 54

5 SANTRUMPOS

MASA – meticilinui atsparus Staphylococcus aureus

MASP – meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermedius MASS – meticilinui atsparus Staphylococcus schleiferi

6 SANTRAUKA

Magistro baigiamasis darbas: Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus.

Darbo apimtis 56 puslapiai, susideda iš 35 paveikslų, 5 lentelių, 36 literatūros šaltinių, 2 priedai.

Piodermija yra dažniausiai diagnozuojama odos infekcinė liga šunims. Svarbu tinkamai ją diagnozuoti, nustatyti pirminius odos uždegimą sukėlusius susirgimus, pasirinkti tinkamą gydymo schemą, jo trukmę, užkertant kelią atsparių mikroorganizmų padermių antimikrobinėms medžiagoms atsiradimui.

Darbo tikslas – išanalizuoti gydymo schemų sudarymo ypatumus, remiantis mikrobiologinio tyrimo rezultatais, gydant šunis, kurie serga bakterinės kilmės dermatitais.

Tyrimo laikotarpiu Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo renkami ir analizuojami duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės dermatitais. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos institute buvo identifikuoti mikroorganizmai, sukėlę odos uždegimą, bei taikant diskų metodą nustatytas jų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms. Remiantis gautais antibiogramų rezultatais pacientams buvo skiriamas atitinkamas gydymas antimikrobinėmis medžiagomis.

Atlikus tyrimus nustatyta, kad šunys giliąja piodermija serga 1,4 kartus dažniau nei paviršine. Dominuojantis paviršinės piodermijos tipas yra paviršinis bakterinis folikulitas (86,36 proc.), giliosios – piotrauminis bakterinis folikulitas (36,67 proc.). Išanalizavus antibiogramų rezultatus nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės dažniausiai (89,29 proc.) sukelia odos uždegimą. Remiantis antibiogramų rezultatais, 87 proc. šunų buvo paskirtas sisteminis antimikrobinių medžiagų naudojimas, bei kaip papildoma priemonė skirti šampūnai su antimikrobinėmis medžiagomis (chlorheksidinu arba benzoilperoksidu). Piodermijų gydymui dažniausiai pasirenkamos antimikrobinės medžiagos yra amoksicilinas ir amoksicilinas su klavulano rūgštimi. Esant paviršinei piodermijai vidutinė gydymo trukmė buvo 16 d., esant giliajai – 28 d. Gydymo trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio (p<0,05). Gydymo schemos sudarymui didelę reikšmę turi šuns veislė, lytis, amžius, plauko ilgis, metų laikas, šuns laikymo sąlygos bei konkurentinės ligos.

7 SUMMARY

Master thesis: Canine pyoderma. Treatment according to antibiotic susceptibility test results. Master thesis volume 56 pages, consisting of 35 pictures, 5 tables, 36 references and 2 appendixes.

Pyoderma is the most common dogs’ skin infection. It is important to diagnose it properly, identify primary inflammation of the skin disease, choose the appropriate treatment and duration to prevent the emergence of the resistant microorganisms strains.

The main aim of the thesis is to analyze the development of treatment schemes for dogs with pyoderma in accordance with antibiotic susceptibility testing.

During the research period the data of the incidence of canine pyoderma was collected and analyzed at Dr. L. Kriaučeliūnas small animal clinic. Research was done at the Institute of Microbiology and Virology of Lithuanian University of Health Sciences. During the research microorganisms causing skin inflammation were identified and using disk method was determined their antibiotic susceptibility. Based on the results, patients received appropriate treatment with antimicrobials.

Study showed that dogs suffering from deep pyoderma 1,4 times more than superficial. Dominating type of superficial pyoderma is superficial bacterial folliculitis (86,36 percent), deep – pyotraumatic bacterial folliculitis (36,67 percent). The antibiotic susceptibility test results showed that Staphylococcus spp. is the most frequent cause of skin inflammation (89,29 percent). Based on the research results, 87 percent of dogs were assigned to systemic use of antimicrobials, as well as a shampoo with antimicrobials (chlorhexidine or benzoyl peroxide). The most often selected antimicrobials for pyoderma treatment were amoxicillin and amoxicillin with clavulanic acid. In case of superficial pyoderma average duration of treatment was 16 days, in case of deep – 28 days. The duration of treatment depends on the lesions depth (p<0,05). Dog breed, sex, age, hair length, season, dog housing condition and competitive disease are the most significant factors for treatment schemes development.

8 ĮVADAS

Oda yra labai svarbus organas, apsaugantis organizmą nuo nepalankaus aplinkos poveikio, nepaisant nešvarumų, traumų, esant palankiomis sąlygoms ji išlieka sveika arba greitai atsinaujina. Taip yra dėl to, kad sveikos odos epidermis, apsaugo odą nuolat pleiskanodamas, veikiant imuniniams kompleksams, slopinama patogeninių mikroorganizmų proliferacija ir invazija. Pažeidus odos vientisumą ir apsauginius barjerus, stebimas odos uždegimas (Lloyd, 2009).

Net ir ant sveikos odos yra daug ir įvairių bakterijų rūšių. Bakterijų pusiausvyrai sutrikus, veikiant nepalankiems aplinkoms veiksniams, atsiranda odos pažeidimai. Tik žinant, kokios bakterijų padermės yra komensaliniai mikroorganizmai, o kurios yra patogeninės, galima anksti ir laiku aptikti odoje atsiradusius pakitimus, suprasti patologinio proceso eigą, taip pat sudaryti tikslingą ir efektyvią gydymo schemą, to pasekoje rečiau reikia skirti antimikrobines medžiagas, tuo pačiu rečiau stebimas bakterijų rezistentiškumas (Hoffmann et al., 2014).

Piodermija yra dažniausiai diagnozuojama odos infekcinė liga šunims. Svarbu tinkamai ją diagnozuoti, nustatyti pirminius odos uždegimą sukėlusius susirgimus, pasirinkti tinkamą gydymo schemą, jo trukmę, užkertant kelią atsparių mikroorganizmų padermių antimikrobinėms medžiagoms atsiradimui.

Darbo tikslas – išanalizuoti gydymo schemų sudarymo ypatumus, remiantis mikrobiologinio tyrimo rezultatais, gydant šunis, kurie serga bakterinės kilmės dermatitais.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti veiksnių, galinčių predisponuoti bakterinės kilmės dermatitus, analizę. 2. Išanalizuoti taikomus diagnostikos metodus.

3. Nustatyti dominuojantį dermatito tipą, pagrindiniais kriterijais laikant pažeidimo gylį ir lokalizaciją.

9 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Odos funkcijos ir struktūra

Oda yra didžiausias organas, atliekantis daug skirtingų funkcijų, kurios padeda palaikyti organizmo homeostazę (Foster, Foil, 2003):

 Apsauginė – apsaugo nuo vandens, elektrolitų ir makro elementų netekimo, nuo cheminės, fizinės ir mikrobinės taršos. Odoje gaminami pigmentai apsaugo organizmą nuo saulės sukeliamos žalos;

 Judėjimo ir formos suteikimo – odos lankstumas, elastingumas ir tąsumas leidžia gyvūnui judėti, palaiko formą.

 Pridėtinių organų gamyba – oda sudaro keratinizuotas struktūras, tokias kaip plaukus, nagus ir raginius epidermio sluoksnius;

 Jutimo – nervų receptoriai, esantys odoje, leidžia jausti šilumą, šaltį, spaudimą, skausmą ir niežulį;

 Termoreguliacinė – oda palaiko optimalią kūno temperatūrą (kailis, prakaito liaukos), reguliuodama odos aprūpinimą krauju;

 Apykaitinė – oda yra vitaminų, elektrolitų, vandens, riebalų, angliavandenių ir baltymų depas. Vitamino D sintezę odoje skatina saulės spinduliai;

 Imuninė – imuniniai kompleksai, esantys odoj, apsaugo nuo infekcijų ir navikų;  Antimikrobinis poveikis – oda turi antimikrobinių ir priešgrybinių savybių;  Sekrecinė – ją vykdo prakaito ir riebalinės liaukos;

 Ekskrecinė – ši odos funkcija labai menka (Scott et al., 2001; Paterson, 2008).

10 1 pav. Odos sandara (Moriello et al., 2011)

1.1.1. Epidermis

Epidermis formuoja viršutinį odos sluoksnį. Jį nuolat veikia įvairūs cheminiai, fiziniai ir biologiniai veiksniai. Jis savaime nėra fiziškai stiprus, bet keratinocitai, odos dariniai ir riebalų liaukų sekretas sustiprina epidermio apsaugines funkcijas (Foster, Foil, 2003).

Epidermį sudaro keturių skirtingų tipų ląstelės: keratinocitai (apie 85 proc.), Langerhanso ląstelės (3 proc. – 8 proc.), melanocitai (apie 5 proc.), ir Merkelio ląstelės (apie 2 proc.) (Paterson, 2008) (2 pav.). Kitos ląstelės tokios kaip limfocitai, eozinofilai ir neutrofilai epidermyje yra ne nuolatos (Foster, Foil, 2003).

Epidermis sudarytas iš 5 skirtingų sluoksnių (pateikiama nuo vidinio iki išorinio):  Stratum basale – pamatinis sluoksnis;

 Stratum spinosum – dygliuotasis sluoksnis;  Stratum granulosum – grūdėtasis sluoksnis;  Stratum lucidum – skaidrusis sluoksnis;

 Stratum corneum – raginis sluoksnis (Paterson, 2008).

11 2 pav. Epidermio struktūra (Foster, Foil, 2003)

1.1.2. Dermo–epiderminė jungtis

Dermo–epiderminė jungtis skiria epidermį nuo dermos (Paterson, 2008). Ji sudaryta iš plazminės membranos, kuri yra ant pamatinių ląstelių ir pamatinės membranos. Ji yra skirstoma į skaidriąją plokštelę, dantytąją plokštelę ir podantytąją plokštelę (Foster, Foil, 2003).

Ši jungtis sujungia epidermį su derma, palaiko epidermio funkcijas, proliferaciją, normalią audinių struktūrą, veikia kaip fizinis barjeras, taip pat, skatina žaizdų gijimą, reguliuoja maisto medžiagų apykaitą/judėjimą tarp epitelio ir jungiamojo audinio (Paterson, 2008).

1.1.3. Derma

Derma yra pagrindinis odos struktūrinis komponentas, kuris palaiko odos stiprumą ir elastingumą. Ji sudaryta iš netirpių skaidulų (kolageno ir elastino) ir tirpių polimerų (proteoglikanų ir hialurono) (3 pav). Dermoje esančios skaidulos priešinasi tempimo jėgai. Tirpūs polimerai padeda išsklaidyti spaudimo jėgą. Derma dalyvauja termoreguliacijoje, taip pat svarbi pojūčiams, joje yra kaupiamos vandens atsargos (Paterson, 2008; Foster, Foil, 2003). Derma yra sudarytas iš:

 skaidulų;

 tarpląstelinės medžiagos;  ląstelių;

12 3 pav. Šuns odos pjūvis. Giliajam dermos sluoksniui būdingas storesnis ir tankesnis kolagenas (Foster, Foil, 2003)

1.1.4. Poodis

Tai giliausias ir storiausias odos sluoksnis. Poodžio nėra lūpų, žandų, akių vokų, išorinės ausies ir anuso srityse. Poodis kartu su derma suteikia papildomą apsaugą gilesnėms odos struktūroms. Jis yra energijos depas, taip pat dalyvauja gaminant bei saugant šilumą. Jis palaiko būdingą paviršiaus kontūrą, atlieka apsauginę ir atraminę funkcijas (Paterson, 2008).

1.2. Odos mikroflora

13 1 lentelė. Šunų odos mikroflora (Paterson, 2008)

Pastovūs odos mikroorganizmai Nepastovūs odos mikroorganizmai Oda

Micrococcus spp.

Koaguliazei neigiami S. epidermidis, S. xylosus Alfa hemolitiniai streptokokai

Clostridium spp. Propionibacterium acnes Acinetobacter spp. Gram-neigiami aerobai Escherichia coli Proteus mirabilis Corynebacterium spp. Bacillus spp. Pseudomonas spp. Plauko stiebas Micrococcus spp. Gram-neigiami aerobai Bacillus spp. Plaukų folikulai Micrococcus spp. Propionibacterium acne Streptococcus spp. Bacillus spp. Gleivinė Staphylococcus intermedius

Bakterinės kilmės piodermija paprastai yra stebima, esant sparčiam nuolatinių ar laikinųjų mikroorganizmų augimui (Wael, Husein, 2011). Anksčiau Staphylococcus intermedius buvo pagrindinis piodermijų sukėlėjas. Pastaruoju metu mikrobiologai nustatė, kad visi mikroorganizmai, anksčiau identifikuoti kaip S. intermedius, ištikrųjų yra S. pseudintermedius. Staphylococcus

pseudintermedius kartu su Staphylococcus intermedius ir Saphylococcus delphini priklauso Staphylococcus intermedius (SIG) gupei ir yra pagrindiniai patogenai šunų, kitų gyvūnų, o taip pat

ir žmonių infekcijų etiopatogenezėje (Cerasela, 2013; Bloom, 2014). Dažniausiai, net 90 proc. šunų piodermijos atvejų iš bakteriologinio ėminio išskiriamos Staphylococcus intermedius, gramteigiamos, β–hemolizinės, koaguliazę gaminančios bakterijos (Foster, Foil, 2003).

S. intermedius gali būti randamas sveikų šunų viršutiniuose kvėpavimo takuose, ryklėje ir

14 Jei piodermiją sukelia bakterijų padermės, tokios kaip MASP, MASA, MASS ar

Pseudomonas spp., stebimas gana dažnas jų rezistentiškumas antimikrobinėms medžiagoms. Šių

mikroorganizmų, ypač MASA rezervuaru gali būti ir šunys, o dėl glaudaus kontakto su žmogumi, kelia pavojų ir visuomenės sveikatai (savininkams, veterinarijos gydyklų personalui ir kt.). Veterinarinėse gydyklose dirbantiems žmonėms susirgti MASA sukeltomis infekcijomis yra didesnė tikimybė dėl kontakto su sergančiais gyvūnais. Iš sergančių šunų bakteriologinių ėminių vis dažniau yra išskiriamas atsparus meticilinui S. pseudintermedius, o tai kelia didelį susirūpinimą, nes atsiranda siauras antimikrobinių medžiagų pasirinkimo spektras, mažėja pasveikimo tikimybė, kyla didesnis pavojus augintinio šeimininko sveikatai (Baptiste et al., 2005; Jasmin, 2011; Beck et al., 2012).

Gyvūnui laižant pažeistas odos vietas, jos dažniausiai užkrečiamos mikroorganizmais, tokiais kaip: Actinomyces spp., Clostridium spp., Peptostreptococcus spp., Bacteroides spp.,

Fusobacterium spp., Provotella spp. (Paterson, 2008).

1.3. Veiksniai, predisponuojantys šunų piodermiją

Odos infekcinės ligos atsiranda tada, kai yra pažeidžiamas odos paviršinio sluoksnio vientisumas, esant odos maceracijoms, dėl ilgalaikio drėgmės poveikio, taip pat dėl normalios odos mikrofloros pusiausvyros pokyčių, odos kraujotakos sutrikimų, imuninės sistemos disfunkcijos (Rhodes, Werner, 2011). Šunų piodermija yra dažniausiai antrinė infekcija, todėl yra svarbu nustatyti pirmines priežastis ir predisponuojančius veiksnius, tai padeda skirti tikslingą gydymą ir greitina šuns sveikimą (Wael, Husein, 2011).

Dažniausiai stafilokokų sukeltos piodermijos komplikuoja tokių susirgimų, kaip atopinis dermatitas, blusų sukeltas alerginis dermatitas, demodekozė, hipotiroidizmas eigą (Wael, Husein, 2011).

Piodermija dažnesnė jauniems šunims, ypač sutrikus imuninės sistemos funkcijoms arba ilgą laiką naudojant steroidinius priešuždegiminius vaistus (Wael, Husein, 2011). Gliukokortikoidai kontraindikuotini esant piodermijai dėl priešingo efekto, net tuomet kai yra intensyvus niežulys (Jasmin, 2011).

Impetigo dažniausiai diagnozuojamas jauniems šunims, idiopatinis folikulitas –trumpaplaukių

veislių jauniems šunims, tuo tarpu vokiečių aviganių veislės šunims liga stebima vyresniame amžiuje (4–5 m.) (Foster, Foil, 2003).

15 Kai kurių veislių šunys yra linkę dažniau sirgti piodermijomis: bulmastifų, taksų, dobermanų, vokiečių aviganių, kurtsharų, auksaspalvių retriverių, vokiečių dogų, kurtų, airių seterių, labradoro retriverių, rotveilerių (Foster, Foil, 2003).

Prižiūrint kailį ir odą (šukavimas, plaukų pešiojimas, maudymas ir kt), neišvengiamai oda patiria neigiamą poveikį (įbrėžimai, folikulitas ir kt.), susidaro palankios sąlygos bakterijoms daugintis (Wael, Husein, 2011).

Esant netinkamai subalansuotam šuns racionui, taip pat hormoninės ir medžiagų apykaitos pokyčiams (lytinis brendimas, šuningumas), keičiasi odos mikroflora, gali sutrikti keratinizacija ir pakisti odoje esančių liaukų sekrecija. To pasekoje susidaro palankios sąlygos patogeninei mikroflorai daugintis ir patologiniams procesams vykti (Lloyd, 2008).

Netinkamai parinktas gydymas, kuomet yra ribotas antimikrobinių medžiagų pasirinkimas, skiriamas per trumpas jų naudojimo kursas arba skiriamos subterapinės preparatų dozės, kuomet neskiriama papildoma išorinė terapija antibakteriniu poveikiu pasižyminčiomis medžiagomis predisponuoja sergamumą piodermijomis (Jasmin, 2011).

Aplinkos pokyčiai, tokie kaip aukštas santykinis oro drėgnis, šiluma, bei gyvūnų elgesys, pavyzdžiui, dažnas plaukiojimas vandens telkiniuose, sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, ypač ilgaplaukių, storą plauką turinčių veislių šunims (Wael, Husein, 2011).

16

1.4. Šunų bakterinės kilmės ligų klasifikacija

Šunų piodermijos skirstomos atsižvelgiant į odos pažeidimo gylį (paviršiaus, paviršinė ir gilioji) (Paterson, 2008; Lloyd, 2009; Beco et al., 2013) (2 lentelė).

2 lentelė. Šunų piodermijų klasifikacija (Lloyd, 2009) Paviršiaus piodermija Ūmus šlapiasis dermatitas (piotrauminis dermatitas)

Odos raukšlių dermatitas (intertrigo)

Paviršinė piodermija Jauniklių piodermija (Impetigo)

Paviršinė išplitusi piodermija Paviršinis folikulitas

Odos–gleivinės jungties piodermija Dermatofilozė

Gilioji piodermija Smakro folikulitas ir furunkuliozė („šunų akne“)

Piotrauminis folikulitas ir furunkuliozė Lokalizuota gilioji piodermija

Generalizuota gilioji piodermija Bakterinės kilmės granulioma

1.4.1. Paviršiaus piodermijos

Ūmus šlapiasis dermatitas yra ūmus ir greitai plintantis odos paviršiaus uždegimas, oda pažeidžiama, kai šuo laižo, kramto, įbrėžia ar trina kūno vietas dėl intensyvaus niežulio ir/ar skausmo (Medleau, Hnilica, 2006). Veislės predispozicija nenustatyta, didesnis sergamumas stebimas vasarą arba rudenį. Dažniausiai piotrauminį dermatitą sukelia blusos (Paterson, 2008).

17 4 pav. Ūmus šlapiasis dermatitas dėl padidėjusio jautrumo blusų įkandimams (Lloyd, 2009)

Odos raukšlių dermatitas dažniausiai stebimas snukio raukšlėse, ypač brachiocefalinių veislių, uodegos raukšlėje – buldogų, vulvos raukšlėje - šarpėjų veislių šunims, kurį sąlygoja padidėjęs drėgnis ir oro stoka odos raukšlėse (Beco et al., 2013). Lūpų raukšlių piodermija dažniau diagnozuojama spanielių, airių seterių veislių šunims (Wael, Husein, 2011). Pažeista oda būna šlapia, riebi, paraudusi. Stebimas balkšvas, nemalonaus kvapo eksudatas (Beco et al., 2013)

1.4.2. Paviršinės piodermijos

Impetigo yra dažna šunų bakterinės kilmės odos liga, kuriai būdingos paviršinės nefolikulinės

pustulės. Kaip ir kitų šunų piodermijos atvejais, impetigo dažniausiai sukelia Staphylococcus

intermedius (Gross et al, 2005). Ligą predisponuoja endoparazitai, ektoparazitai, prastas šėrimas. Impetigo dažniausiai diagnozuojamas jauniems šunims. Ligai būdingi klinikiniai požymiai, tokie

18 5 pav. Impetigo lėtinė eiga, stebima hiperpigmentacija (Medleau, Hnilica, 2006)

Paviršinė išplitusi piodermija gali būti stebima viena arba kartu su paviršiniu bakterinės kilmės folikulitu. Paprastai šios rūšies piodermijos būna antrinės kilmės. Pirmine priežastimi dažniausia būna šunų atopinis dermatitas ar kitos alergozės. Odos raukšlėse, kirkšnyse, pažastyse – vietose, kur labai drėgna, šilta, odos paviršiai liečiasi ir trinasi tarpusavyje, stebimi ryškūs uždegimo požymiai, intensyvus niežulys. (Gross et al., 2005). Susirgimas dažnas koli ir kitų aviganių veislių šunims, komplikuojantis medžiagų apykaitos sutrikimus (Rhodes, Werner, 2011).

19 6 pav. Paviršinei piodermijai būdingas trumpaplaukių šunų plaukų slinkimas (Medleau, Hnilica, 2006)

Odos–gleivinės jungties piodermija yra retas sindromas, kuriam būdingas paraudimas, audinių patinimas ir šašai aplink odos–gleivinės jungčių sritis (Rhodes, Werner, 2011). Pažeidimai dažniausiai stebimi lūpų ir perioralinės odos srityse (7 pav.), bet jie taip pat gali būti perianalinėje srityje, ant nosies veidrodėlio, akių vokų, vulvos ir apyvarpės srityse. Jie būna skausmingi, gyvūnas nuolat save traumuoja, norėdamas pasikasyti. Dažnai stebima hipopigmentacija. Amžiaus predispozicija nenustatyta, liga dažniau diagnozuojama vokiečių aviganių šunims ir šios veislės mišrūnams (Nuttall et al., 2009).

7 pav. Odos–gleivinės piodermija. Matomas paraudimas, išplikimas ir eksudatas (Hnilica, 2011)

20 Sergantiems šunims stebimos papulės, šašai, lokalizuoti liemens ir galvos srityje. Matomos opos būna padengtos šašais, kuriuose yra įsiterpę plaukai, būdingos pūlingos išskyros. Pažeidimai panašūs į Staphylococcus intermedius sukeltos piodermijos požymius (Rhodes, 2004).

1.4.3. Giliosios piodermijos

Gilioji piodermija stebima kaip žaibinė, daugiažidininė arba generalizuota odos infekcija (Hnilica, 2011).

Šunų aknė yra papulinė ir/arba pustulinė dermatozė, kuriai būdinga furunkuliozė ir para– (peri–) folikulitas. Ligos patogenezė nėra visiškai aiški. Folikulų užsikišimas ir parafolikulinis uždegimas sukelia folikulų plyšimus. Ši liga dažniausiai prasideda ūmiai, kai kuriems individams ji išlieka visą gyvenimą. Šunims aknę sukelia pirminės ligos, tokios kaip hipertirozė, atopinis dermatitas, alergija pašarui (Nuttall et al., 2009). Smakro piodermija dažniau serga jauni, 3–12 mėnesių, trumpaplaukių veislių šunys. (Medleau, Hnilica, 2006). Sergantiems šunims stebimos neskausmingos papulės, pustulės (8 pav.), pūslės, odos opos, kurios būna padengtos seroziniu kraujingu skysčiu. Pažeidimai dažniausiai būna lokalizuoti ant smakro ir snukio (Hnilica, 2011).

8 pav. Šunų aknė, stebimos papulės ir pūlingas eksudatas (Hnilica, 2011)

Piotrauminis folikulitas ir furunkuliozė kliniškai panašus į ūmų šlapią dermatitą, tačiau pažeidimai yra gilesni, todėl šių susirgimo gydymo schemos yra skirtingos (Paterson, 2008). Kaip ir kitų šunų piodermijų atvejais, šio susirgimo pagrindinis sukėlėjas yra Staphylococcus

intermedius, tačiau susirgimą sukelti gali ir Proteus sp., Pseudomonas sp. Pseudomonas sp. – iš

21 Nosies piodermija dažnai komplikuoja snukio traumų ar vabzdžių įkandimų sukeltus odos pažeidimus. Šuniui sergant šia piodermija, stebimos papulės, pustulės, paraudimai, plikimai, šašai, audinių patinimas, erozijos arba opos (Hnilica, 2011).

Bakterinės kilmės pododermatitas yra gilioji pėdučių odos antrinė bakterinės kilmės infekcija (Hnilica, 2011). Dažniausiai stebimos cistos tarp pirštų. Yra daug priežasčių, sukeliančių šią odos infekciją, kurias galima suskirstyti į atskiras grupes: infekcinės/parazitinės, imunologinės, medžiagų apykaitos, neoplastinės, genetinės/paveldėtos, svetimkūniai/įgytos (Paterson, 2008; Duclos, 2013) (9 pav.).

9 pav. Bakterininis pododermatitas komplikavęs alerginio dermatito eigą. Stebimas patinimas, paraudimas, erozijos (Hnilica, 2011)

Vokiečių aviganių piodermija – dažniausiai tai idiopatinės kilmės folikulitas/furunkuliozė/celiulitas, kuriuo serga vidutinio amžiaus, abiejų lyčių vokiečių aviganių veislės šunys. Susirgimas yra polietiologinis: endokrininės sistemos ligos (hipotireozė, hipoadrenokorticizmas); alerginės būklės, ypač blusų sukeltas alerginis dermatitas, taip pat atopijos ir alergija pašarui (Paterson, 2008). Imuninės sistemos disfunkcija taip pat gali predisponuoti šį susirgimą. (Nuttall et al., 2009). Sergant, odoje stebimi generalizuoti pažeidimai, bet dažniausiai jie randami nugaros, uodegos, ventralinės pilvo dalies, retai kojų, galvos, galūnių srityje (Paterson, 2008).

Bakterinės piogranuliomos šunims diagnozuojamos retai (Paterson, 2008).

1.5. Piodermijų diagnostikos metodai

22 ligas. Daug informacijos suteikia ligos išrašai iš veterinarijos gydyklų, kuriose seniau augintinis buvo gydytas. Turi būti užduodami specialūs klausimai apie kontaktą su kitais gyvūnais, bei šeimos narius ir ar jie serga odos ligomis, nes tai suteikia informacijos apie galimas zoonozes. Svarbu užduoti klausimus, susijusius ne tik su odos problemomis, pvz., apetitas, troškulys, apatija, nes dermatologiniai pakitimai gali parodyti ir sistemines ligas arba esančios konkurentinės ligos gali riboti gydymo schemų sudarymą (Foster, Foil, 2003; Nuttal et al., 2009).

Atlikus gyvūno klinikinį – dermatologinį tyrimą, nustatoma preliminari diagnozė, kuri turi būti patvirtinta specialiaisiais laboratoriniais tyrimais. Įtariant piodermiją, pradžioje atliekami tyrimai, kurie padėtų identifikuoti pirminį etiologinį faktorių, nes tai padeda, sudaryti gydymo schemą. Taip pat svarbu atlikti ir citologinį bei bakteriologinį tyrimus, kurie padeda identifikuoti piodermijos sukėlėją, organizmo reakciją į patogeną, išskirtos kultūros jautrumą antimikrobinėms medžiagoms. Antimikrobinės medžiagos negali būti skiriamos remiantis vien tik klinikiniais požymiais, išimtis yra odos būklės, kurios kelia pavojų gyvūno bendrai sveikatos būklei (išplitusi gilioji piodermija), bet ir tokiais atvejais antimikrobinės medžiagos skiriamos empiriškai tik kol gaunami atliktų tyrimų atsakymai (Beco et al., 2013).

Paviršinę piodermiją reikia diferencijuoti nuo demodekozės, Malassezia spp. sukelto dermatito, kitų etiologinių faktorių sukelto folikulito, bei nuo retų ligų, tokių kaip pemphigus

foliaceus (Moriello, 2013). Giliąją piodermiją reikia skirti nuo tokių susirgimų kaip demodekozė,

grybelinės odos infekcijos, aktinomikozė, nokardiozė, mikobakteriozė, neoplastiniai preocesai bei autoimuninės odos ligos (Hnilica, 2011).

1.5.1. Citologinis tyrimas

Pats paprasčiausias ir lengviausiai atliekamas yra odos citologinis tyrimas. Jis atliekamas per keletą minučių, nėra reikalinga gyvūno sedacija, pažeistos vietos nuskausminimas. Teisingai atliktas citologinis tyrimas turi aukštą diagnostinę vertę (Beco et al., 2013).

Yra įvairių citologinio tyrimo atlikimo būdų:

 Punkcinė biopsija plona adata. Naudojamas plona adata, kuria paimamas aspiratas iš pustulių ir mazgelių. Mėginį sunku paimti iš labai kietų ar skysčiu užpildytų pažeidimų. Paprastai audiniai yra traumuojami, atsiranda kraujosruvos ir sukeliami ląstelių pakitimai mėginyje (10 pav.)

23  Tiesioginio atspaudo tepinėlis. Taikomas, esant drėgnai odai arba seborėjai, kuomet mėginio paėmimui netinka lipni juosta. Atspaudas paimamas tiesiogiai prie pažeidimo (erozijos, plyšusių pustulių) priglaudžiant obijektinį stiklelį.

 Netiesioginio atspaudo tepinėlis. Metodas taikomas, kuomet negalima atlikti tiesioginio atspaudo arba lipnios juostos tepinėlio. Mėginys paimamas su vatos tamponais, mentelėmis ar skalpelio galvute ir tada perkeliamas ant obijektinio stiklelio (Rhodes, Werner, 2011; Beco et al., 2013) (11b pav.).

10 pav. Mėginio paėmimas punkcine biopsija plona adata iš pustulės (Rhodes, Werner, 2011)

24 Citologinio tyrimo rezultatai suteikia kiekybinių duomenų, kiek mikroorganizmų yra fagocituotų, kiek ne. Jis naudingas ir tada, kai buvo išskirta mišri mikroflora. Ekstraląstelinės bakterijos rodo tik bakterijų kolonizaciją, tačiau jei matomos uždegiminės ląstelės ir fagocituotos bakterijos, galima teigti, kad tai yra odos infekcija. Svarbu mėginius paimti iš kelių reprezentatyvių pažeidimų. Gauti neigiami rezultatai turėtų būti vertinami atsargiai (Beco et al., 2013).

1.5.2. Bakteriologinis tyrimas ir antibiogramos nustatymas

Pastaruoju metu šis tyrimo metodas įgauna vis didesnę svarbą veterinarinėje medicinoje, todėl, kad tiriant smulkius gyvūnus buvo išskirtas MASA (Paterson, 2008). Šis tyrimas suteikia informacijos apie išskirtų padermių jautrumą antimikrobinėms medžiagoms (Guardabassi, 2013). Prieš atliekant bakteriologinį tyrimą ir nustatant antibiogramą, turi būti atliktas citologinis tyrimas, paimtas iš būdingų ligai pažeidimų, kad būtų patvirtina odos infekcija, stebimi neutrofilai su viduląstelinėmis bakterijomis (Bloom, 2014). Dauguma bakteriologinių tyrimų yra daugiau kokybiniai nei kiekybiniai tyrimai. Kai kurie išskirti mikroorganizmai gali ir nesukelti infekcijos. (Beco et al., 2013).

Bakteriologinį tyrimą atlikti ir išskirtos kultūros jautrumą antimikrobinėms medžiagoms nustatyti yra rekomenduojama, kai:

 naudojant pirminio pasirinkimo antimikrobines medžiagas negaunamas laukiamas terapinis efektas;

 įtariama gilioji piodermija;

 citologiniame mėginyje yra randamos lazdelinės bakterijos (Beco et al., 2013);  nustatyta vokiečių aviganių piodermija (Paterson, 2008);

 įtariama, kad bakterijų padermės gali būti atsparios antimikrobinėms medžiagoms:

 jei buvo taikytas gydymas, naudojant vieną ar kelias plataus veikimo spektro antimikrobines medžiagas;

 esant negyjančioms žaizdoms;

 esant pooperacinei hospitalinei infekcijai (Beco et al., 2013).

25 Tai leidžia veterinarijos gydytojui ne tik pasakyti ar išskirta bakterijų padermė yra jautri ar atspari antimikrobinei medžiagai, bet ir parinkti tinkamą dozę, bei skirto preparato naudojimo dažnį (Bloom, 2014).

Mėginiai tyrimams imami iš pustulių ar nepažeistų mazgelių. Jei jų nėra tinka epidermio koleretės, šašai. Taip pat jei nėra būdingų pažeidimų, tyrimui siunčiama pažeistos vietos biopsija (Bloom, 2014). Esant pustulėms paviršiaus dezinfekuoti nereikia, aplink pažeidimą nukerpami plaukai steriliomis žirklėmis. Pustulė punktuojama su sterilia adata ir pūliai perkeliami ant sterilaus tampono. Kuomet yra šašai paviršiaus taip pat dezinfekuoti nebūtina. Steriliu pincetu pakeliamas šašas ir mėginys paimamas su steriliu tamponu. Epidermio kolerečių dezinfekuoti nereikia, plaukai aplink pažeidimo vieta nukerpami, bei nuo patinio jų paviršiaus paimamas mėginys su steriliu vatos tamponu. Kuomet stebima generalizuota arba lokalizuota gilioji piodermija reikalinga odos biopisija, gyvūnas seduojamas, aplink pažeidimą nukerpami plaukai ir odos paviršius dezinfekuojamas. Atliekama priekalo biopsija su 3–4 mm priekalu, ji įdedama į sterilų konteinerį, užlašinamas lašas sterilaus fiziologinio tirpalo (Spohr et al., 2009).

1.6. Piodermijų gydymas

Šunys sergantys piodermijomis gydomi skiriant tiek išorinę, tiek sisteminę terapijas (Cerasela, 2013).

1.6.1. Išorinė terapija

Retai kada išorinė terapija taikoma kaip vienintelė, gydant šunis, kurie serga piodermijomis, dažniausiai ji taikoma kartu sus sistemine terapija (Spohr et al., 2009).

Skiriant išorinę terapiją, naudojamos įvairios vaistinės medžiagų formos: šampūnai, losjonai, emulsijos, kremai, tepalai, geliai (Cerasela, 2013).

Dažniausiai išoriniai naudojamų preparatų sudėtyje yra tokių antimikrobinių medžiagų kaip bacitracinas, neomicinas, polimiksinas B, gentamicinas, fuzido rūgštis ir muciprocinas (Cerasela, 2013).

26 Šampūnų naudojimo dažnis priklauso nuo pažeidimo sunkumo. Esant giliajai piodermijai, šunį reikia maudyti kas 2 ar 3 dienas, vėliau – kartą per savaitę. Prieš maudymą nukirpus plaukus, pasiekiamas stipresnis naudojamo šampūno poveikis. (Bonagura, Twedt, 2009).

3 lentelė. Antimikrobinių šampūnų veikliųjų medžiagų poveikis (Spohr et al., 2009)

Veiklioji medžiaga Poveikis Pastabos

Chlorheksidinas  Naikina bakterijų ląstelių membranas, sumažėja osmosinė pusiausvyra ir ląstelė žūsta.

 Plataus veikimo spektro bakteriocidas.

Malassezia spp. veikia

vidutiniškai.

Etilo laktatas  Hidrolizuoja pieno rūgštį,

mažina odos pH ir slopina bakterijų lipazių

aktyvumą.

 Būdingas bakteriostatinis poveikis.

Gerai prasiskverbia į plauko folikulus ir riebalines liaukas.

Benzoilo peroksidas  Išlaisvina laisvuosius radikalus, pažeidžia bakterijų ląstelių membranas.

 Plataus veikimo spektro bakteriocidas.

Patenka į plauko folikulus ir sausina odą. Galimas

dirginantis poveikis.

1.6.2. Antimikrobinių medžiagų parinkimas

Antimikrobiniai preparatai veterinarinėje medicinoje klasifikuojami į pirmo, antro ir trečio pasirinkimo (Giguère et al., 2013).

Pirmo tipo antimikrobinės medžiagos (amoksicilinas, cefaleksinas, doksiciklinas ir trimetoprimo-sulfonamido junginys) skiriamos, esant nekomplikuotai šunų piodermijai. Jie nėra tokio plataus veikimo spektro kaip antro ar trečio tipo, tačiau šiai grupei priskiriamas medžiagas galima skirti empiriškai jas gyvūnai gerai toleruoja. (Beco et al., 2013; Giguère et al., 2013).

27 Trečio pasirinkimo antimikrobinės medžiagos (vankomicinas, linezolidas, karbapenemas ir kt.) daugeliu atvejų nėra registruotos veterinarinei panaudai ir yra labai svarbūs gyvūnų ir žmonių sveikatai gydant daugeliui antimikrobinių medžiagų atsparių mikroorganizmų sukeltus susirgimus. Šios grupės medžiagos turi būti naudojami tik tuomet, kai yra antibiogramos rezultatai, kai pirmo ir antro pasirinkimo antimikrobinės medžiagos yra neefektyvios ir išorinis gydymas yra neįmanomas ir/ar neefektyvus (Beco et al., 2013; Giguère et al., 2013).

1.6.3. Sisteminis piodermijos gydymas

Sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos yra labai svarbios veterinarinėje medicinoje, bei pastaruoju metu kyla susirūpinimas dėl mikroorganizmų atsparumo joms (Beco et al., 2013). Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas yra svarbus žingsnis siekiant racionalaus antimikrobinių medžiagų naudojimo (Guardabassi, 2013). Gydant antimikrobinėmis medžiagomis svarbu gauti tinkamą gydymo efektą ir mažinti joms atsparių bakterijų atsiradimą. Bakterinės kilmės odos infekcijos yra vienos iš labiausiai paplitusių susirgimų, kurių gydymui naudojamos sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos, todėl svarbu tinkamai jas pasirinkti ir naudoti atsakingai (Beco et al, 2013).

Jei būtinas gydymas iš karto, tinkamos pirmo pasirinkimo antimikrobinės medžiagos pasirenkamos remiantis klinikiniais požymiais ir atlikus citologinį tyrimą (Beco et al., 2013).

Antimikrobinės medžiagos, pasižyminčios bakteriostatiniu poveikiu, naudojamos esant paviršinėms piodermijoms, tuo tarpu veikiančios baktericidiškai – esant pasikartojančiai giliajai piodermijai, bei nusilpusiam organizmui (Špruček et al., 2007). Be to antimikrobinių medžiagų pasirinkimas priklauso nuo dermatito tipo, jų efektyvumo ir saugumo, individualių organizmo savybių (galimos alerginės reakcijos). Esant stafilokokinėms infekcijoms labiausiai tinka antibiotikai kurie neinaktyvuoja penicilazės (Sentürk et al., 2005). Žymiai rečiau naudojami ir rekomenduojami fluorochinolonai bei antro ir trečio pasirinkimo cefalosporinai, kad būtų sumažintas atsparių antimikrobinėms medžiagoms stafilokokų atsiradimas (Moriello, 2013).

1.6.4. Piodermijų gydymo schemos

28 priešuždegiminių medžiagų turintys geliai ir kremai. Pažeidimai gyja vidutiniškai 7–10 dienų. Esant odos raukšlių piodermijai, raukšlės gali būti pašalinamos chirurginiu būdu (Lloyd, 2009).

Esant giliajai piodermijai svarbu nustatyti ligos sukėlėją ir naudoti efektyvias ir reikiamas sisteminio poveikio antimikrobines medžiagas (Lloyd, 2009). Gydymą sudaro kailio nukirpimas, antibakterinių tirpalų naudojimas (pvz., chlorheksidinas) ir antimikrobinių medžiagų kursas (Moriello, 2005). Gijimą skatina antimikrobiniai šampūnai, naudojami kas 2–3 dienas, kurių sudėtyje yra chlorheksidino arba benzoilo peroksido (Lloyd, 2009). Nustačius ir pašalinus pirminę ligos priežastį, sumažėja pakartotinės infekcijos tikimybė (Koch et al., 2012).

4 lentelė. Šunų bakterinių odos ligų sukėlėjai ir gydymas (Giguère et al., 2013)

Diagnozė Dažniausiai pasitaikantys

sukėlėjai

Gydymo rekomendacijos

Paviršiaus piodermija Staphylococcus spp., Streptocpccus spp.

Pakanka išoriniai naudojamų antiseptinių ir antibakterinių preparatų

Paviršinė piodermija Staphylococcus spp. (ypač S. pseudintermedius)

Išoriniai taikomas gydymas, pvz, antiseptiniai šampūnai. Klindamicinas arba pirmos kartos cefalosporinai (pvz, cefaleksinas, cefadroksilis), amoksicilinas su klavulano rūgštimi, trimetoprimas, sulfonamidas, linkomicinas ar eritromicinas. Kitų antimikrobinių medžiagų naudojimas turi būti paremtas atsižvelgiant į gautus

antibiogramos rezultatus. Gilioji piodermija Staphylococcus spp., E. coli,

Proteus spp., Pseudomonas

spp.

29 Gydymo antimikrobinėmis medžiagomis trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio. Paviršinės piodermijos atveju, dažniausiai pasveikstama po 2–3 savaičių naudojimo kurso. Esant giliajai piodermijai, teigiamas terapinis efektas stebimas po 2 savaičių, visiškai pasveikstama vidutiniškai po 4–6 savaičių ar ilgesnio gydymo kurso (Beco et al., 2013). Šunys, sergantys pasikartojančia piodermija gydomi 14 dienų ilgiau nei diagnozavus giliąją piodermiją pirmą kartą (Špruček, 2007). Gydymas tęsiamas tol kol išnyksta visi klinikiniai požymiai, citologiniame mėginyje nerandama leukocitų ir tuomet gydymas dar tęsiamas 7–14 dienų (Beco et al., 2013).

30 2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliktas 2013 – 2014 metais, kurio metu Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo renkami ir analizuojami duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės dermatitais. Buvo renkama sirgusiųjų pacientų gyvenimo ir ligos anamnezė (veislė, amžius, lytis, laikymo sąlygos, plauko ilgis, metų laikas, kuomet gyvūnas susirgo, ankstesnis antibakterinių medžiagų naudojimas ir jų efektyvumas). Taip pat buvo atliekamas bendras klinikinis ir specialusis odos tyrimas. Odos tyrimo metu buvo vertinami pirminiai ir antriniai odos pažeidimai, jų gylis bei

lokalizacija.

Ėminiai buvo imami iš pažeistos odos vietos, naudojant sterilų vatos tamponą. Prieš paimant mėginį plaukai pažeidimo vietoje ir aplink pažeidimą nukerpami steriliomis žirklėmis. Oda nuvaloma 70 proc. stiprumo etanolio tirpalu, po to leidžiama jam išgaruoti. Pustulės praduriamos sterilia adata, pūliai surenkami steriliu vatos tamponėliu. Jeigu sunku rasti nepažeistų pustulių, tuomet bakteriologinis ėminys imamas nuo epidermio kolerečių arba nuo neseniai plyšusių pustulių, susidariusių šašų apatinio paviršiaus. Šašo kraštas atkeliamas steriliu pincetu ir mėginys paimamas iš po jo. Tamponas dedamas į transportinę terpę. Oda dezinfekuojama spiritu. Mikroorganizmai, sukėlę odos uždegimą, identifikuojami ir jautrumas antimikrobinėms medžiagoms nustatomas taikant diskų metodą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos institute, remiantis patvirtintomis metodikomis.

Remiantis gautais antibiogramų rezultatais pacientams buvo skiriamas atitinkamas gydymas antimikrobinėmis medžiagomis, reguliariai stebima odos būklė.

Tyrimų rezultatai ir statistiniai skaičiavimai atlikti kompiuterinėmis programomis „Microsoft Exel`2010“, apskaičiuojant gautų duomenų aritmetinius vidurkius (X), vidurkių paklaidas (Sx), vidurkių skirtumų patikimumo koeficientą (p). Aritmetinių vidurkių skirtumas bus laikomas patikimu, kai p<0,05.

31 3. REZULTATAI

3.1. Rizikos veiksniai, predisponuojantys šunų bakterinės kilmės dermatitus 3.1.1. Veislė

Tirtų šunų grupėje (52 šunys) buvo išskirti grynaveisliai gyvūnai (25 veislių – 48 šunys) ir mišrios veislės šunys, kurie sudarė 4 individų grupę. Per tyrimo laikotarpį bakterinės kilmės dermatitai dažniausiai buvo diagnozuoti vokiečių aviganių (7 šunys), Jorkšyro terjerų (6 šunys) veislės šunims. Po 4 atvejus šis susirgimas buvo stebimas labradoro retriverių, amerikiečių Stafordšyro terjerų, vakarų Škotijos baltųjų terjerų ir mišrių veislių šunims. Kitų veislių šunys bakterinės kilmės dermatitu sirgo rečiau (12 pav.).

12 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas bakterinės kilmės dermatitu

3.1.2. Lytis

32 13 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas bakterinės kilmės dermatitu

3.1.3. Amžius

Visi tirti 52 šunys buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 1. Iki 1 m.;

2. 1–5 m.;

3. Vyresni nei 5 m.

Dažniausiai bakterinės kilmės dermatitais sirgo vyresni nei 5 m. šunys (31 šuo). 1–5 m. grupėje susirgimas buvo diagnozuotas 19 šunų. Rečiausiai bakterinės kilmės dermatitas buvo stebimas jauniems, iki vienerių metų šunims (2 šunys) (14 pav.)

33 Atlikus tyrimą ir susisteminus duomenis nustatyta, kad amžiaus grupėje iki vienerių metų sirgo tik kalės (2 šunys). Amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų patinai sirgo dažniau (12 šunų) nei kalės (7 šunys). Vyresnių nei 5 metų šunų grupėje sirgo 19 patinų ir 12 kalių. Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad amžius neįtakoja patinų ir kalių sergamumo piodermijomis (p>0,05) (15 pav.).

15 pav. Skirtingo amžiaus kalių ir patinų sergamumas bakterinėmis odos ligomis

3.1.4. Metų laikas

Dažniausiai bakterinės kilmės odos uždegimas buvo stebimas rudenį (29 šunys), vasarą ir žiemą sirgo po 8 šunis, beveik toks pat sergamumas nustatytas ir pavasarį – 7 šunys (16 pav.)

34

3.1.5. Laikymo sąlygos

Apklausus šunų savininkus nustatyta, kad iš visų tirtų 52 šunų, sirgusių bakterinės kilmės dermatitais, 31 buvo laikomas lauke/patalpoje (59,62 proc.). Tik lauke buvo laikomi 21 šuo, kurie sudaro 40,38 proc. visų sirgusiųjų. Laikomi lauke/patalpoje šunys sirgo dažniau nei laikomi lauke.

Visose amžiaus grupėse šunys dažniau buvo laikomi lauke/patalpoje, nei lauke. Iš gautų rezultatų matyti, kad nuo šunų amžiaus laikymo sąlygos nepriklauso (p>0,05) (17 pav.).

17 pav. Šunų laikymo sąlygos

35 18 pav. Skirtingų veislių šunų laikymo sąlygos

3.1.6. Plauko ilgis

Tirti šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal plauko ilgį: ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai. Bakterinės kilmės dermatitu dažniau sirgo ilgaplaukiai šunys (31 šuo), rečiau trumpaplaukiai (21 šuo) (19 pav.).

19 pav. Šunų plauko ilgis

3.1.7. Neracionalus antimikrobinių medžiagų naudojimas

36 Iš visų šunų kurie buvo gydyti kitose klinikose, 21 buvo paskirtos antimikrobinės medžiagos, neatlikus bakteriologinio tyrimo (67,74 proc.).

20 pav. Šunų, sirgusių bakterinės kilmės dermatitais, pasiskirstymas pagal pirminę gydymo vietą

3.2. Pirminės odos ligos

Dažniausiai bakterinės kilmės dermatitas komplikavo sarkoptozės eigą (19,23 proc.). 17,31 proc. šunų sirgo demodekoze ir blusų sukeltu alerginiu dermatitu. Kiek rečiau, po 15,38 proc. šunų buvo nustatyta seborėja ir kontaktinis dermatitas. Alergija pašarui diagnozuota 11,54 proc. šunų. Rečiausiai buvo nustatyta cheiletieliozė (3,85 proc.) (21 pav.).

37

3.3. Odos pažeidimo gylis

Pagal odos pažeidimo gylį piodermijos buvo suskirstytos į 3 grupes:  paviršiaus;

 paviršinė;  gilioji.

Atlikus tyrimą ir susisteminus duomenis, nustatyta, kad dažniausiai šunims buvo diagnozuota gilioji piodermija (30 šunų), rečiau – paviršinė (22 šunys). Tuo tarpu paviršiaus piodermijos atvejų tyrimo metu nenustatyta (22 pav.).

22 pav. Bakterinių dermatitų dažnis, atsižvelgiant į odos pažeidimų gylį

38 23 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumo giliąja ir paviršine piodermija dažnis

Nustatyta, kad laikomi lauke šunys dažniau sirgo giliąja piodermija (13 šunų) ir paviršine piodermija (17 šunų), nei laikomi lauke/patalpoje – atitinkamai 8 ir 14 šunų (24 pav.).

24 pav. Skirtingomis sąlygomis laikomų šunų sergamumas paviršine ir giliąja piodermijomis

39 25 pav. Šunų sergamumas paviršine ir giliąja piodermija, atsižvelgiant į laikymo sąlygas Ilgaplaukiai šunys paviršine ir giliąja piodermija sirgo panašiai, atitinkamai 15 ir 16 šunų. Tuo tarpu trumpaplaukiai šunys giliąja piodermija (16 šunų) sirgo dažniau, nei paviršine (6 šunys). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad piodermijos gylis priklauso nuo šuns plauko ilgio (p<0,05) (26 pav.).

26 pav. Skirtingo plauko ilgio šunų sergamumas paviršine ir giliaja piodermijomis

3.4. Piodermijų tipai

40 27 pav. Sergamumo paviršine piodermija dažnis

Gilioji piodermija buvo stebima 30 šunų. Dažniausiai diagnozuotas piotrauminis bakterinis folikulitas (11 šunų). 6 šunys sirgo akne, o lokalizuota giliąja piodermija sirgo 5 šunys. Pododermatitas diagnozuotas 4 šunims. Generalizuota gilioji piodermija buvo nustatyta 3 šunims. 1 šuniui diagnozuota nosies piodermija (28 pav.).

28 pav. Sergamumo giliąja piodermija dažnis

3.5. Pažeidimo lokalizacija

41 rečiau pažeidimai buvo stebimi kaklo (6 atvejai), bei po 5 atvejus pėdučių ir uodegos srityse. Esant bakterinės kilmės dermatitui, pažeidimai rečiausiai rasti lūpų–odos jungties, klubų srityse, atitinkamai po 1 atvejį (29 pav.).

29 pav. Pažeidimų lokalizacija

3.6. Bakteriologiniai ėminiai

2013–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo renkami duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės dermatitais. Šis susirgimas buvo diagnozuotas 52 šunims, tirti 57 bakteriologiniai ėminiai (5 šunims gydymo eigoje ar po jo atlikti pakartotiniai bakteriologiniai tyrimai). Visi tirti mėginai buvo suskirstyti į 3 grupes: I – išskirta vienos rūšies patogeninė ar sąlyginai patogeninė bakterijų padermė, II – išskirta mišri mikroflora, III – patogeninių ar sąlyginai patogeninių bakterijų neišskirta (5 lentelė).

5 lentelė. Bakteriologinių tyrimų kiekis

I grupė II grupė III grupė

Pirminiai ėminiai 41 4 7

Pakartotiniai ėminiai 3 2 0

42 Atlikus bakteriologinį ėminių tyrimą, dažniausiai buvo identifikuotos Staphylococcus spp. padermės (50 mėginių), žymiai rečiau Streptococcus spp. (2 mėginiai) ir E. coli (2 mėginiai). B.

cereus ir Proteus spp. buvo identifikuoti 1 mėginyje. (30 pav.).

Mišri mikroflora išskirta iš 6 mėginių: Staphylococcus spp. ir E. coli. (2 odos mėginiai),

Streptococcus spp. ir Staphylococcus spp. (2 odos mėginiai), Staphylococcus spp. ir Proteus spp., S. intermedius ir S. aureus. Iš 7 ėminių patogeninių ar sąlyginai patogeninių bakterijų nebuvo išskirta.

Staphylococcus spp. padermės identifikuotos 50 mėginių, 10 mėgininių bakterijos buvo

identifikuotos iki rūšies. S. aureus identifikuotas 6 mėginiuose. S. intermedius padermė identifikuota 2 mėginiuose, po 1 mėginį S. epidermidis ir S. pseudintermedius.

30 pav. Bakterijų padermės, išskirtos iš bakteriologinių ėminių

43 31 pav. Staphylococcus spp. padermių jautrumas antibakterinėms medžiagoms

Tyrimo metu nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės yra jautriausios cefaleksinui (vidutinis sterilios zonos skersmuo 33,23±0,96 mm), enrofloksacinui (vidutinis sterilios zonos skersmuo 25,76±0,62 mm), gentamicinui (vidutinis sterilios zonos skersmuo 25,41±0,59 mm), atitinkamai 44, 47 ir 47 mėginiai. Taip pat efektyviai veikė cefoksitinas (vidutinis sterilios zonos skersmuo 34,47±0,92 mm), eritromicinas (vidutinis sterilios zonos skersmuo 23,97±0,66 mm), amoksicilinas su klavulano rūgštimi (vidutinis sterilios zonos skersmuo 26,74±0,83 mm), atitinkamai 30, 33 ir 39 mėginiai. Linkomicinui jautrios buvo iš 33 mėginių išskirtos

Staphylococcus spp. bakterijų padermės, tetraciklinui – iš 29 mėginių (vidutinis sterilios zonos

skersmuo atitinkamai 28,69±0,85 mm ir 27,27±0,81 mm). Klindamicinui jautrios buvo iš 21 mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo 25,76±0,72 mm) išskirtos Staphylococcus spp. padermės, vidutiniškai jautrios padermės buvo išskirtos iš 10 mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo 20,00±0,25 mm). Amoksicilinui jautrios padermės išskirtos iš 24 mėginių, vidutiniškai jautrios padermės išskirtos iš 16 mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 27,67±1,22 mm ir 17,72±0,52 mm) (31 pav.).

Staphylococcus spp. atspariausios buvo penicilinui (27 mėginiai) bei

44 buvo 15,96±0,83 mm ir 7,48±0,53 mm. Tetraciklinui atsparios padermės išskirtos iš 19 mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo 11,67±0,84 mm) (31 pav., taip pat žr. 1 priedą).

32 pav. S. aureus jautrumas antibakterinėms medžiagoms

Tyrimo metu nustatyta, kad S. aureus padermė jautriausia (100 proc.): cefaleksinui, enrofloksacinui, amoksicilinui su klavulano r. (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 27,33±1,02 mm, 20,40±1,98 mm ir 24,67±1,71 mm), atitinkamai 6, 5 ir 6 mėginiai. Cefovecinui ir gentamicinui jautrios S. aureus padermės išskirtos iš 5 mėginų (vidutinis sterilios zonos skersmuo 24,50±1,57 mm ir 20,40±1,07 mm). Vidutiniškai jautrios S. aureus padermės buvo amoksicilinui (4 mėginiai), linkomicinui (3 mėginiai) S. aureus padermės, vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 17,25±1,31 mm ir 19,67±0,33 mm (32 pav.).

S. aureus atspariausios buvo tetraciklinui (4 mėginiai), sulfametoksazoliui/trimetoprimui (3

mėginiai) ir linkomicinui (2 mėginiai), (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 9,76±2,59 mm, 10,00 mm ir 10,00±4 mm) (32 pav., taip pat žr. 1 priedą).

45 33 pav. Kitų išskirtų mikroorganizmų jautrumas antibakterinėms medžiagoms

(AMOKS+KL – amoksicilinas su klavulano rūgštimi; AMOKS – amoksicilinas; CEFAL – cefaleksinas; CEFOV – cefovecinas; KLIND – klindamicinas; ENROFL – enrofloksacinas; ERITR – eritromicinas; GENT – gentamicinas; LINK – linkomicinas; PEN – penicilinas; TETR – tetraciklinas)

3.7. Bakterinės kilmės dermatitų gydymas

Parenkant gydymą tirtiems šunims, pirmiausia buvo šalinama pirminė priežastis. Antrinei bakterinės kilmės odos infekcijai gydyti buvo skiriamos tiek išoriniai naudojamos (šampūnai), tiek sisteminiu poveikiu pasižyminčios (antimikrobinės medžiagos) priemonės.

Gavus bakteriologinio tyrimo atsakymą, atsižvelgiant į išskirtą bakterijų padermę, antibiogramos rezultatus, 45 šunims paskirtas sisteminis antimikrobinių medžiagų naudojimas. Kaip papildoma priemonė, skirti šampūnai su antimikrobiniu poveikiu pasižyminčiais chlorheksidinu ir benzoilperoksidu. 7 šunims skirta tik vietiškai veikiančių preparatų terapija.

Antimikrobinių medžiagų naudojimo trukmė buvo parenkama, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų gylį ir išplitimą. Trumpiausias, 14 d. antimikrobinių medžiagų naudojimas skirtas esant paviršinei piodermijai (19 šunų), esant giliajai piodermijai, trumpiausias antimikrobinių medžiagų naudojimo kursas buvo 25 d. (26 šunys). Vidutiniškai antimikrobinės medžiagos, esant paviršinei piodermijai, paskirtos 16 d., esant giliajai – 28 d. Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad gydymo trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio (p<0,05).

46 kuriems buvo skirta tik išorinė terapija. Visiems kitiems 20 šunų paskirtas gydymas pratęstas dar 14 d.

Vizitui po 28 d. antimikrobinių medžiagų naudojimo buvo atvesti 15 šunų. Antimikrobinių medžiagų naudojimas nutrauktas 10 šunų, nes odos pakitimų nerasta. Pakartotinai bakteriologiniai mėginiai paimti 2 šunims. 5 šunims sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos skirtos naudoti dar 14 dienų.

Vizitui po 42 dienų buvo atvesti 3 šunys. Odoje pakitimų nerasta ir antimikrobinė terapija nutraukta visiems šiems šunims.

3.7.1. Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas

Susisteminus gautus antibiogramų rezultatus ir šunims skirtą gydymo efektyvumą, naudojant sisteminio poveikio antimikrobines medžiagas, nustatyta, kad iš bakteriologinio ėminio išskyrus

Staphylococcus spp., dažniausiai buvo naudojamas amoksicilinas (51,43 proc.). Esant mišriai

mikroflorai ir grynai S. aureus kultūrai, dažniausiai skirtas amoksicilinas su klavulano r., atitinkamai 66,67 proc. ir 60 proc. (34 pav.)

47 35 pav. Antibakterinių medžiagų pasirinkimo dažnis

Atsižvelgiant į pažeidimo gylį paviršinei piodermijai gydyti dažniausiai pasirinktas amoksicilinas su klavulano rūgštimi bei amoksicilinas, atitinkamai 8 šunims (42,11 proc.) ir 7 šunims (36,84 proc.). Rečiau cefaleksinas (3 šunys) ir enrofloksacinas (1 šuo), atitinkamai 15,79 proc. ir 5,26 proc.

48 4. REZULTATŲ APTARIMAS

2013–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje surinkus ir išanalizavus duomenis buvo nustatyta, kad patinai piodermijomis sirgo 1,5 karto dažniau nei kalės. V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012) duomenimis, patelės (57,14 proc.) piodermijomis sirgo dažniau nei patinai (42,86 proc.). Literatūroje dažniausiai pateikiami duomenys, kad susirgimui nėra lyties predispozicijos.

Metų laikas taip pat turėjo įtakos šunų sergamumui bakterinės kilmės dermatitu. Išanalizavus duomenis buvo nustatyta, kad rudenį sergamumas odos infekcinėmis ligomis yra didžiausias (55,77 proc.). Tai galima paaiškinti tuo, kad rudenį padidėja aplinkos drėgmė, dažniau lyja, sutrumpėja saulėtas periodas, dėl to šuns oda yra nuolatos veikiama nepalankių aplinkos sąlygų. Tačiau, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012) teigimu, bakterinės kilmės odos infekcijų atvejų skaičius padidėja nuo balandžio (16,67 proc.) iki rugsėjo mėnesio (14,28 proc.). Nuo balandžio mėnesio sergamumas dermatitais padidėja dėl vasaros sezono pradžios ir šis pakilimas tęsiasi iki rugsėjo (veisimosi sezono pradžios). Sergamumo dažnis gali skirtis, nes tiriamos skirtingos gyvūnų populiacijos.

Tyrimo metu nustatyta, jog daugiausiai šunys, sirgę bakterinės kilmės dermatitais, buvo vyresni nei 5 m. (59,62 proc.). Šunys vyresni nei 5 m. dažniau serga piodermijomis, nes jie dažniau laikomi lauke, dėl to kenčia nuo nepalankių aplinkos sąlygų, tuo tarpu šuniukai laikomi tik namuose. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), bakterinės kilmės dermatitais dažniausiai serga šunys nuo 1 iki 3 metų (42,85 proc.). J. F. Summers ir kt. (2014) teigia, kad vidutinis šunų sergamumo amžius yra 5 metai.

Atsižvelgiant į plauko ilgį, ilgaplaukiai šunys piodermijomis serga 19,24 proc., dažniau nei trumpaplaukiai. Tokius rezultatus galėjo nulemti tai, kad ilgaplaukiai šunys yra prastai išdžiovinami po maudynių vandens telkiniuose. Palankias sąlygas mikrofloros pokyčiams sudaro netinkama kailio priežiūra, retas maudymas esant kailio nešvarumams. V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012) duomenimis, augintinių kailio priežiūrai dėmesio neskiria apie 71,42 proc. šeimininkų, kurių šunys sirgo bakteriniu odos uždegimu. Prasta kailio priežiūra gali predisponuoti piodermiją, dėl nepakankamos odos mikroaeracijos.

49 nulemti tai, kad jie yra dažniau maudomi, kerpami, triminguojami bei šukuojami, dėl to galėjo būti pažeistas odos paviršius. Bei šių veislių šunys dažniausiai nustatomas hiperjautrumas pašarui. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), bakterinės kilmės dermatitais dažniau serga šunys, kurie yra reguliariai maudomi (61,90 proc.).

Daugiau nei pusė šunų (59,62 proc.) buvo laikomi patalpa/laukas sąlygomis, todėl ir bakterinės kilmės dermatitu šie šunys sirgo 19,24 proc. dažniau nei šunys laikomi tik lauke. Šunų laikymo sąlygos priklauso nuo veislės (p<0,05). Laikomi lauke paviršine piodermija serga 13,34 proc. dažniau nei giliąja, o laikomi lauke/patalpoje – 27,28 proc. Tai galima paaiškinti tuo, kad lauke laikomi šunys, dažniausiai visą laiką praleidžia voljeruose ar ribotoje kiemo teritorijoje, tuo tarpu patalpose/lauke laikomus augintinius savininkai dažnai vežasi į miškus, pievas, prie vandens telkinių. Taip pat visose amžiaus grupėse šunys dažniau sirgo piodermijomis laikomi lauke/patalpoje, nei tik lauke. Visi sirgę Jorkšyro terjerų, labradorų retriverių ir vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunys buvo laikomi laukas/patalpa sąlygomis

Vokiečių aviganių veislės šunys buvo laikomi tik lauke. 75 proc. mišrios veislės šunų taip pat buvo laikomi tik lauke. Tokius rezultatus galėjo nulemti tai, kad šie šunys dažniausiai laikomi būdose dėl to kenčia nuo nepalankių oro sąlygų, taip pat dažnai dirginama alkūnių ir kulnų oda dėl kietos dangos, dėl ko ji yra nutrinama ir susidaro palankios sąlygos bakterijų dauginimuisi. Cheminės medžiagos naudojamos dezinfekuoti būdas gali sukelti odos alerginę reakciją, ko pasekoje ir odos uždegimą. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), odos bakterinės kilmės dermatitu sirgo 85,72 proc. gyvūnų kurie yra laikomi tik būdose, o 14,28 proc. laikomi griežtai tik lauke. 69,45 proc. šeimininkų nuolat dezinfekuoja augintinių būdas. Cheminius dezinfekantus naudoja 61,11 proc. šunų šeimininkų. Pirminiai cheminiai dirgikliai yra dažna priežastis, kuri sukelia odos alergines reakcijas šonų, bei pėdų srityse.

Remiantis tyrimų duomenimis, pastebėta, kad dažniausiai bakterinės kilmės dermatitas komplikavo sarkoptozės (19,23 proc.), demodekozės (17,31 proc.) ir blusų sukelto alerginio dermatito (17,31 proc.) eigą. Ektoparazitai pažeidžia odos paviršių, dėl ko prasideda antrinė odos infekcija. Sukeliamas odos niežulys, dėl to šuo traumuoja save, atsiranda odos pažeidimai, bei atsiranda antrinė odos infekcija. Pasak, K. M. Wael ir G. M. Husein (2012), dažniausiai pirminė piodermijos priežastis (18,2 proc.) buvo blusų sukeltas alerginis dermatitas, bei demodekozė. V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012) duomenimis, 26,19 proc. šunų sirgusių piodermijomis, buvo užsikrėtę ektoparazitais.

50 nepasvėrus jo. Pasak, P. Jasmin (2011), neteisingas gydymas, kuomet yra ribotas antimikrobinių medžiagų pasirinkimas, skiriamas per trumpas antimikrobinių medžiagų kursas, per mažos dozės arba neskiriamas vietinis gydymas antimikrobinėmis medžiagomis sukelia piodermijas.

Tyrimo laikotarpiu 15,38 proc. dažniau diagnozuota gilioji piodermija nei paviršinė, paviršiaus piodermijų buvo nenustatyta. Tai galima paaiškinti tuo, kad dažniausiai šunys jau buvo gydyti kitose klinikose (59,62 proc.), sirgo ilgą laikotarpį, dėl to dažniau pasitaikė gilioji piodermija, nei paviršinė. Piodermijos gylis priklauso nuo šunų laikymo sąlygų, plauko ilgio ir veislės (p<0,05), taip pat pažeidimo gyliui svarbus rizikos veiksnys yra pirminės ligos (alergijos, parazitozės. Pasak, J. F. Summers ir kt. (2014), dažniausiai šunys serga paviršine piodermija (74,0 proc.).

Atsižvelgiant į pažeidimo tipą, paviršinis bakterinis folikulitas (72,72 proc.) dažniau diagnozuotas nei kiti paviršinės piodermijos tipai. Paviršinė išplitusi piodermija diagnozuota 9,09 proc., o odos–gleivinės jungties piodermija 4,55 proc. šunų. Pasak, K. A. Hnilica (2011), paviršinis bakterinės kilmės folikulitas yra dažniausiai pasitaikanti paviršinė odos bakterinės kilmės infekcija.

Esant giliajai piodermijai dažniausiai diagnozuotas piotrauminis bakterinis folikulitas (36,67 proc.). Kiek rečiau aknė (20 proc.) ir lokalizuota gilioji piodermija (16,67 proc.).

Susisteminus duomenis nustatyta, kad pažeidimai esant bakterinės kilmės dermatitui dažniausiai lokalizuojasi ventralinėje kūno dalyje (23 šunys), galvos srityje (18 šunų), kitose vietose pažeidimai buvo stebimi mažiau nei 20 proc. šunų. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), generalizuoti odos pažeidimai nustatyti 40,48 proc., o lokalizuoti 59,52 proc. susirgimų atvejų. Esant bakteriniam dermatitui, klinikiniai pažymiai bei pažeidimai yra skirtingai aprašomi įvairių autorių.

Staphylococcus spp. padermės iš bakteriologinių ėminių išskiriamos 8,3 kartus dažniau nei

kitos bakterinės kilmės dermatitus sukėlusios bakterijos. Iš 10 Staphylococcus spp. mėginių, kuriuose padermės buvo identifikuotos iki rūšies, dažniausiai buvo išskirtas S. aureus (60 proc.) P. A. Ravens ir kt. (2014) atlikto tyrimo duomenimis, Staphylococcus spp. padermės buvo identifikuotos visuose mėginiuose, paimtuose iš šunų sergančių bakterinės kilmės dermatitu, dažniausiai identifikuota padermė buvo S. pseudintermedius. Lyginant abiejų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad dažniausiai šunų bakterinės kilmės dermatitus sukelia Staphylococcus spp. padermės.

51 Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės yra jautriausios cefaleksinui enrofloksacinui ir gentamicinui. P. A. Ravens ir kt. (2014) rezultatai šiek tiek skiriasi,

Staphylococcus spp. padermės buvo jautrios cefaleksinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi,

chloramfenikoliui, enrofloksacinui ir oksacilinui, visi atitinkamai po 96 proc.

Nustatyta, kad visos S. aureus padermės buvo jautriausios cefaleksinui, enrofloksacinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi. S. aureus išskirtas dėl to, kad jo žmonės dažniausiai bijo, galvoja apie gyvūno eutanazija, tačiau gauti rezultatai parodo, kad S. aureus yra jautrus dažniausiai skiriamoms antimikrobinėms medžiagoms esant bakterininės kilmės dermatitui.

87 proc. šunų buvo paskirtas sisteminis antimikrobinių medžiagų naudojimas, bei kaip papildoma priemonė paskirti šampūnai su antimikrobinėmis medžiagomis (chlorheksidinu arba benzoilperoksidu). Pasak, J. F. Summers ir kt. (2014), Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu, sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos šunims sergantiems bakterinės kilmės dermatitu skiriamos 96,5 proc. atvejų. 64,1 proc. buvo paskirtas tik sisteminis gydymas be vietinės terapijos, 27,7 proc. – sisteminis ir vietinis gydymas antimikrobinėmis medžiagomis.

Dažniausiai gydymui pasirenkamos antimikrobinės medžiagos yra amoksicilinas bei amoksicilinas su klavulano r.. Atsižvelgiant į pažeidimo gylį, taip pat dažniausiai pasirenkamos minėtosios antimikrobinės medžiagos. J. F. Summers ir kt. (2012) tyrimo duomenimis, Didžiojoje Britanijoje dažniausiai piodermijai gydyti pasirenkamas amoksicilinas su klavulano rūgštimi (55,7 proc.). Gydant paviršinę piodermiją geriausias gydymo efektyvumas pasiekiamas naudojant poodines cefovecino injekcijas. Esant giliajai piodermijai geriausias efektas pasiekiamas skiriant oraliai amoksiciliną su klavulano rūgštimi.

Dažniausiai pasirenkamas amoksicilinas su klavulano rūgštimi, nes klavulano rūgštis praplečia amoksicilino antimikrobinį spektrą, veikia mikroorganizmus, kurie yra atsparūs amoksicilinui bei kitiems beta laktaminiams antibiotikams, bei sumažina leukocitų migraciją per endotelio ląsteles (Koch et al., 2012).

Esant paviršiniai piodermijai vidutinė gydymo trukmė buvo 16 d., esant giliajai – 28 d. Gydymas užtrunka ilgai, nes terapinė vaisto koncentracija odoje pasiekiama lėtai, bei gydymas turi būti tęsiamas dar 2 savaites po klinikinių požymių išnykimo, todėl antimikrobinės medžiagoms naudojamos ilgą laiką. J. F. Summers ir kt. (2012) atlikto tyrimo metu, gydymo trukmė esant piodermijai taip pat ilga, trumpesnė nei 14 d. sisteminė terapija antimikrobinėmis medžiagomis buvo paskirta tik 40,3 proc. šunų.