SLAUGOS FAKULTETO REABILITACIJOS KATEDRA
ONKOLOGINE LIGA SERGANČIŲ BEI PATIRIANČIŲ SKAUSMĄ PACIENTŲ SLAUGOS ASPEKTAI
Darbo vadovas
Doc. Dr. Dalia Skorupskienė
Darbą atliko
Klinikinės slaugos magistrantė Julija Krilavičiūtė-Lazar
SANTRAUKA
Darbo tema – onkologine liga sergančių bei patiriančių skausmą pacientų slaugos aspektai.
Darbo tikslas – įvertinti onkologine liga sergančių bei patiriančių skausmą , slaugos aspektus (poreikį) ir teikiamą paslaugų kokybę.
Metodai – tyrimo metu apklausta šimtas onkologine liga sergančių bei patiriančių skausmą pacientų besigydančių Kauno Medicinos Universiteto Onkologijos ligoninėje ir Kauno Medicinos Universiteto Klinikų Onkologijos skyriuje. Jauniausiam tiriamajam buvo 27 metai, o vyriausiam – 68 metai amžiaus. Pacientų atrankos kriterijus buvo – sergantis onkologine liga ir jaučiantis skausmą. Apklausai buvo naudojami du klausimynai: „Anketa – skausmo anamnezė“ ir „McGill skausmo klausimynas“ – specifinis skausmažodžių klausimynas.
Rezultatai – palyginus tyrime dalyvavusių respondentų gautus rezultatus vertinant stipriausią ir silpniausią jaučiamą skausmą per 24 valandas – yra statistiškai patikima koreliacija (r = 0,4730) tarp visų tiriamųjų, kurie stipriausią skausmą per 24 valandas įvardino didesniu balu, taip pat ir silpniausią patiriamą skausmą įvardino didesniu balu. (p ≤ 0,05).
Išanalizavus gautus skausmo pobūdžio (trukmės) rezultatus, gauti rezultatai parodė, kad visoje tiriamojoje respondentų populiacijoje dažniau vyrams (74 proc.) nei moterims (48 proc.) pasireiškia pastovaus pobūdžio skausmo jutimas. (p ≤ 0,05)
Vertinant gautus tyrimo rezultatus, paaiškėjo, kad tarp visų tiriamųjų respondentų chemoterapijos gydymo metodas buvo ir/ar yra taikomas dažniau vyrams (38 proc.) nei moterims (18 proc.) (p ≤ 0,05) Hormonoterapijos ir farmakoterapijos buvę ir/ar yra taikomi gydymo būdai iš visos tiriamųjų populiacijos dažnesni moterims (40proc.) nei vyrams (18 proc.) (p ≤ 0,05)
Analizuojant lydinčių simptomų dažnumą taikant įvairius gydymo metodus tarp KMU Onkologijos ligoninėje ir KMUK Onkologijos skyriuje besigydančių respondentų pastebėta, kad apetito trūkumas statistiškai patikimai dažnesnis (p ≤ 0,05) KMUK Onkologijos skyriuje. Taip pat vidurių užkietėjimo ir miego sutrikimo problemos kur kas dažniau vargino KMUK Onkologijos skyriuje besigydančius respondentus. (p ≤ 0,05)
Vertinant teikiamų paslaugų kokybę gauti rezultatai parodė, kad 58 proc. visų tiriamųjų respondentų KMUK Onkologijos skyriuje ir 34 proc. KMU Onkologijos ligoninėje, jiems suteikiamą aplinkos ramybę vertina tik vidutiniškai patenkinamai ir net nepatenkinamai. (p ≤ 0,05)
Analizuojant gautus rezultatus, paaiškėjo, kad 12 proc. besigydančių KMUK Onkologijos skyriuje ir 46 proc. – KMU Onkologijos ligoninėje teigia, kad savaitgaliais ir švenčių dienomis jiems teikiamos prastesnės kokybės paslaugos. (gautas skirtumas statistiškai patikimas (p ≤ 0,05) Išvados – sergantiems onkologine liga ir taikant jiems minėtus gydymo metodus pasireiškia daug šalutinių poveikių – lydinčių simptomų, tikslingais slaugos veiksmais ar reikiama informacija pasireiškiančius šalutinius simptomus galima sumažinti ar visai panaikinti.
Nuolatos gerinant teikiamų paslaugų kokybę, gerės onkologine liga sergančių bei patiriančių skausmą įvertinimai apie jiems teikiamas paslaugas.
SUMMARY
AIM OF THE STUDY.
To evaluate the needs of medical care and the quality of care in cancer patients, experiencing pain.
METHODS.
One hundred cancer patients experiencing pain were interviewed in Kaunas Medical university Oncology hospital and Oncology department of Kaunas Medical university hospital (KMUH).. Age range- 27-68 years. Two questionnaires were used for the interview: “Pain anamnesis” and “McGill’s pain questionnaire”- specific questionnaire of pain-words.
RESULTS.
The results of questionnaires were analyzed. Men more often than women experienced chronic pain (17% and 48 %). There was statistically positive correlation between the strongest pain in 24 hours and weakest pain in 24 hours experience.
While analyzing adverse reactions of various treatment methods in the respondents treated in KMUH Oncology department and KMU Oncology hospital the anorexia (p ≤ 0,05), constipation and insomnia were more common in KMUH (p ≤ 0,05).
The quality of care according to 58% of Patients in KMUH and 34% in KMU OH was not sufficient (p ≤ 0,05). About 12% of KMUH patients and 46% in KMU OH declared that the quality of care is worse during the weekends. (p ≤ 0,05)
CONCLUSIONS.
A lot of adverse reactions appear while treating cancer patients with pain. One can decrease or even eliminate these reactions by purposeful care activities and providing information needed.
Increasing the quality of care, the evaluation of received care by cancer pain patients will become better.
TURINYS
ĮVADAS 6
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 8
2. LITERATŪROS APŽVALGA 9
2.1. VĖŽINIS SKAUSMAS – EPIDEMIOLOGIJA IR PATOFIZIOLOGIJA 9
2.2. VĖŽINIO SKAUSMO PRIEŽASTYS 11
2.3. VĖŽINIO SKAUSMO MALŠINIMO PRINCIPAI 12
2.4. VEIKSNIAI TRUKDANTYS GERAI MALŠINTI SKAUSMĄ 20 2.5 SLAUGYTOJO PAREIGOS IR VEIKSMAI SLAUGANT PACIENTĄ, SERGANTĮ
ONKOLOGINE LIGA IR KENČIANTĮ SKAUSMĄ 22
2.6. PALIATYVIOJI ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ SLAUGA 26
3. DARBO METODAI IR METODIKA 28
3.1. APKLAUSOS ORGANIZAVIMAS 28
3.2. TYRIMO METODIKA 28
3.3. STATISTINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ 29
4. GAUTI REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 30
4.1. ANKETINĖS APKLAUSOS REZULTATŲ APIBENDRINIMAS 30
4.2. BENDRI TIRIAMŲJŲ DUOMENYS 30
4.3. SKAUSMO VERTINIMO DUOMENYS 32
4.4. McGill SKAUSMO KLAUSIMYNO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS 40
4.5. TEIKIAMŲ PASLAUGŲ ĮVERTINIMAS 41
5. IŠVADOS 46
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 47
6.1. ŠALUTINIŲ SPINDULINĖS TERAPIJOS VEIKSNIŲ KOREGAVIMAS 47
6.2. ŠALUTINIŲ CHEMOTERAPIJOS VEIKSNIŲ KOREGAVIMAS 48
6.3. MITYBOS PATARIMAI 49
6.4. SLAUGA PYKINIMO IR VĖMIMO METU 52
6.5. BURNOS PRIEŽIŪRA SERGANT ONKOLOGINE LIGA 53
6.6. TUŠTINIMOSI SUTRIKIMŲ KOREGAVIMAS 54
7. LITERATŪRA 56
2.1. ĮVADAS
Skausmas yra sudėtinis pojūtis. Skausmo išgyvenimą įtakoja daugelis veiksnių, esančių pačiame žmoguje ir aplink jį. Šie veiksniai gali sustiprinti skausmo pojūtį arba jį susilpninti. Tam tikras skausmo dirgiklis skirtingiems žmonėms gali sukelti įvairius skausmo išgyvenimus, o ir skausmo laipsnis kinta, priklausomai nuo situacijos.
Skausmo negalima išmatuoti objektyviais matavimo prietaisais. Jo išgyvenimas yra visiškai subjektyvus, todėl kitų kontrolei neprieinamas. Tik tas, kuris pats jaučia skausmą, gali žinoti, kaip jis pasireiškia, koks intensyvus jis yra ir kiek ilgai trunka. Žmogus kitiems gali apibūdinti savo skausmą, bet apibūdinimas dažniausiai nėra išsamus, nes skausmo išgyvenimas yra skausmingesnis, negu galima jį apsakyti žodžiais. Net kai žmogus stengiasi perteikti kitiems, ką jis jaučia, o kiti nori suprasti, vis tiek tik jis vienas supranta šį jausmą, todėl skausmuose slypi gilus vienišumas, kuris daugeliui yra nemalonus. Jeigu skausmo apibūdinimas dar būna ir nelaikomas tikru, tai tik stiprina vienišumą, bejėgiškumą ir jausmą, jog esi kitų apleistas.
Kai kurias skausmo priežastis kitiems lengva pastebėti. Aplinkiniai iš karto supranta, kad žmogų kankina skausmai. Sutinęs sąnarys, išpūstas pilvas, neteisinga lūžusio kaulo padėtis yra lengvai suprantamų skausmo priežasčių pavyzdžiai.
Esant daugeliui skausmo būsenų, ypač lėtinių, pacientas turi mažai ar visai neturi pastebimų skausmo požymių, todėl jis yra priklausomas nuo to, kiek jo žodžiu patikės.
Jei tavim netiki, gali būti blogiau nei patirti skausmą. Žmonėms, patiriantiems stiprius skausmus be jokios surastos priežasties, pirmiausia labai palengvėja nustačius diagnozę, paaiškinančią skausmus, nors pati diagnozė gali būti sunki bei reiškianti, kad skausmai tikriausiai išliks.
Vėžys buvo ir išlieka svarbiausia visuomenės sveikatos problema visose pasaulio šalyse. Pasaulyje kasmet apie devyni milijonai žmonių suserga vėžiu. Iki 2020 metų šis skaičius turėtų išaugti iki penkiolikos milijonų. Lietuvoje kasmet registruojama virš 14 tūkstančių naujų vėžio atvejų.
Nors net apie 50 proc. susirgusių vėžiu pagydoma, ši liga vis dar baugina viso pasaulio gyventojus. Viena didžiausių baimės priežasčių yra ta, kad susirgimas piktybiniu naviku siejamas su skausmu ir besiartinančia mirtimi.
Vėžio diagnozės nustatymo metu skausmą kenčia net 20 – 50 proc. onkologinių ligonių, o ligai išplitus jų skaičius padidėja iki 75 – 80 proc. Pasaulyje kasdien vėžinius skausmus patiria ir kenčia apie keturi milijonai žmonių, iš jų daugelis (net iki 50 proc.) negauna tinkamo gydymo.
Lietuvoje tokį skausmą kasdien jaučia 6000 – 7000 ligonių, iš jų apie trečdalis – labai stiprų skausmą. Deja, skausmo malšinimas vėžiu sergantiems ligoniams daugeliu atveju vykdomas chaotiškai, be aiškios sistemos, ligoniai nežino, kas turi jiems suteikti reikiamą pagalbą.[36]
Nors skausmas žinomas tiek ilgai kiek egzistuoja žmonija, jis ir toliau lieka svarbia problema daugelyje medicinos sričių, o daugelis gydytojų skausmo gydymą skaito sunkiu ir nedėkingu. Skausmas kaip ir simptomas yra žala ne tik sergančiajam, bet ir jo šeimai, visuomenei. Nenuslopintas skausmas sukelia didesnes pasekmes negu tik kančia. Skausmas išsekina kenčiantįjį, sutrikdo jo imuninę sistemą, paspartina auglių augimą, sukelia pastovią centrinės ir periferinės nervų sistemų disfunkciją. Jau nuo Aristotelio laikų skausmas yra priskiriamas nuotaikos būsenai.
Mūsų aplinkoje mirtis ypač baugina. Gyvename aplinkoje, kur mūsų vertybių skalė yra grindžiama materialiais daiktais, kur laimė, siekiai, gyvenimo tikslai turi būti matomi ir konkrečiai apčiuopiami. Nuolat skubėdami mes neturime laiko sustoti ir suvokti savo tikslo prasmės bei pasirinkti savo gyvenimo kelio, išmokti gyventi šiandien, kiekvieną akimirką, o ne plaukti pasroviui.
Kiekviena liga, o ypač tokia kaip vėžys, stipriai paveikia asmenybę. Kenčiantis ligonis neišvengiamai pradeda prarasti savo privatumą bei įsipareigojimus šeimai, darbui, visuomeniniam gyvenimui, dvasiniam bendravimui [21].
Slaugos specialistų vaidmuo skausmo malšinimo tiksle – išskirtinis. Slaugos specialistas, dažnai, pirmasis susiduria su ligonio skausmu. Kaip ir kiekvienas ligoni priklausomai nuo savo amžiaus, išsilavinimo, rasės, religinių įsitikinimų bei kitų veiksnių yra savitas individas, taip, be abejonės, ir slaugytoja, susidurianti su ligoniu, yra savita savo požiūriuose ir įsitikinimuose.
Tai ir lemia šio darbo temos aktualumą. Norėtųsi, kad kiekviena slaugytoja, dirbanti onkologijos skyriuje ar paliatyviosios slaugos ligoninėse, labiau kreiptų dėmesį ne tik į švarą, higieną ar sterilumą, bet ir į žmogaus psichologines bei fizines problemas, kenčiant onkologinius skausmus.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
TIKSLAS. Įvertinti, onkologine liga sergančių vyrų ir moterų, patiriančių skausmą, slaugos poreikį ir teikiamų paslaugų kokybę.
UŽDAVINIAI:
1. Įvertinti tiriamųjų vyrų ir moterų charakteristikas Kauno medicinos universiteto klinikų Onkologijos klinikos Onkologijos skyriuje ir Kauno medicinos universiteto Onkologijos ligoninės skyriuose.
2. Įvertinti onkologinėmis ligomis sergančiųjų skausmo charakteristikos ypatumus – naudojant anketą.
3. Apžvelgti buvusius ir/ar taikomus gydymo metodus tarp tiriamųjų vyrų ir moterų.
4. Apžvelgti aktualiausias lydinčias problemas, taikant vieną iš gydymo metodų tarp tiriamųjų.
5. Įvertinti onkologinėmis ligomis sergančių bei patiriančių skausmą tiriamų vyrų ir moterų nuomonę, vertinimus apie jiems teikiamas paslaugas.
6. Parengti praktines rekomendacijas.
HIPOTEZĖ. Tikėtina, kad onkologine liga sergantiems bei patiriantiems skausmą vyrams ir moterims slaugos aspektai skiriasi priklausomai nuo taikomų gydymo metodų.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. VĖŽINIS SKAUSMAS – EPIDEMIOLOGIJA IR PATOFIZIOLOGIJA
Skausmas yra didelė sveikatos priežiūros problema Europoje. Tuomet, kai ūmus skausmas gali būti pagrįstai vertinamas kaip ligos ar pažeidimo simptomas, lėtinis ir grįžtamas skausmas yra specifinė sveikatos priežiūros problema, savarankiška liga.
Lėtinio skausmo kaip ir sveikatos priežiūros problemos, savarankiškos ligos deklaracijos svarba: lėtinio skausmo epidemijos dydis vertinant žmonių kančios mastus ir kaštus yra visuomenei gerai žinomi..[55, 56]
Skausmas yra dažnas onkologinių ligonių susirgimų palydovas. Onkologijos skausmo paplitimo rodikliai priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos bei ligos stadijos. Klinikinė patirtis sako, kad Onkologijos susirgimo diagnozės nustatymo metu net 45 proc. ligonių kenčia vidutinį ar stiprų skausmą. Toli pažengusio vėžio stadijose skausmą kenčia 75 proc. ligonių, o 25 – 30 proc. atvejų skausmas būna labai stiprus ir nepakenčiamas. Daigelio pasaulio medikų nuomone onkologinis skausmas gali būti efektyviai kontroliuojamas. Nekontroliuojamas onkologinis skausmas sukelia dvasinį vienišumą, atitolina nuo visuomenės ir visuomeninio gyvenimo. Onkologinis skausmas pablogina gyvenimo kokybę.[13]
Onkologinių susirgimų Lietuvoje vis daugėja. 2004 m. mūsų šalyje užregistruota daugiau kaip 15000 asmenų, susirgusių piktybiniais navikais. Daugėja krūtų, prostatos, skydliaukės, inkstų, storosios žarnos vėžio atvejų. Vyrų tarpe labiausiai paplitę plaučių, prostatos, skrandžio piktybiniai navikai, moterys dažniau serga krūties, odos, gimdos piktybiniais navikais.[28]
Skausmą jaučia 30 – 50 proc. gydomų nuo vėžio pacientų ir 60 – 90 proc. su toli pažengusiu procesu. Tai rodo, kad prielaida, jog sergant vėžiu vargina stiprus skausmas, ne visai teisinga. Maždaug trečdaliui sergančiųjų visai neskauda. Nežiūrint didelio įvairių priemonių pasirinkimo, ne visada skausmas gerai malšinamas. Pagal PSO (1986) skausmą galima kontroliuoti 90 proc. atvejų, o likusiems 10 proc. galima skausmus reikšmingai sumažinti.[39]
Skausmai gali kilti ne tik dėl paties vėžinio proceso, bet ir dėl pragulų, obstipacijų, raumenų įtempimo bei kitų būklių, gydymo, komplikacijų ar gretutinių susirgimų.
Organizmo gaminamos medžiagos, veikiančios skausmo išgyvenimą.
Pats organizmas gamina medžiagas, stiprinančias skausmą, ir medžiagas, slopinančias skausmą. Pusiausvyra tarp šių medžiagų nulemia skausmo, kurį jaučia žmogus, laipsnį.[51]
Skausmus perduodančios medžiagos.
Toje vietoje, kur pažeistas audinys arba jis tuoj bus pažeistas, susidaro cheminės medžiagos, dirginančios skausmo receptorius. Jau yra atrasta daug tokių medžiagų, pavyzdžiui, prostaglandinas, P substancija, H jonai, kalis ir histaminas. Paprasti periferiniai analgetikai, pavyzdžiui, acetilsalicilo rūgštis , ir paracetamolis, stabdo prostaglandinų sintezę.[51]
Skausmą slopinančios medžiagos.
Medžiagos, slopinančios organizmo skausmo impulsus, veikia kaip pernešančios substancijos. Šių medžiagų pavyzdžiai yra opijoidai, serotoninas, dopaminas ir katecholaminai. Didžiausią reikšmę turi opijoidai ir serotoninas.[51]
Opijoidai. Pastaraisiais metais yra atrasta, kad organizmas gali gaminti į morfiną panašias substancijas, turinčias nuskausminamąjį efektą, būtent endogeninius opijoidinius peptidus. Jie stimuliuoja opioidų receptorius smegenyse. Yra keletas organizme gaminamų opijoidų tipų. Svarbiausi iki šiol atrasti yra encefalinai, dinorfinai ir endorfinai.
Opijoidai veikia iš dalies smegenyse, iš dalies kitose centrinės nervų sistemos dalyse ir iš dalies periferinėse sinapsėse.
2.2. VĖŽINIO SKAUSMO PRIEŽASTYS
Norint, kad kuo tikslingiau būtų gydomas vėžinis skausmas, svarbu išsiaiškinti priežastis, skausmo anamnezę. Lėtinius skausmus reikia gydyti remiantis bendru įvertinimu, kuris apima fizinius, emocinius, socialinius bei dvasinius aspektus, sudarančius bendrą vaizdą.
Vėžinio skausmo kilmė
1. Skeleto metastazės. Pacientus su skeleto metastazėmis vargina nuolatiniai buki, judesio metu stiprėjantys skausmai. Slaugant šiuos pacientus reikia, kad visi jų judesiai būtų atliekami tokiu tempu ir būdu, kuris pacientui geriausiai leidžia kontroliuoti skausmą.
2. Skausmai dėl nervų šaknelių užspaudimo yra aštrūs, deginantys, geliantys. Kai kuriuos pacientus kamuoja padidėjęs odos jautrumas, todėl odos lietimas, kurį dažniausiai suprantame kaip raminantį ir malšinantį skausmą, gali tapti nemalonus ar tiesiog skausmingas.
3. Dėl padidėjusių organų, juose esant metastazėms, pacientus vargina gilūs, nuolatiniai, geliantys skausmai.
4. Dieglių pobūdžio skausmai vargina pacientus esant naviko infiltracijai (pvz.: į skrandį). 5. Dėl kraujagyslių spaudimo, išsivysčius periferinei edemai, pacientus vargina gilus, geliantis, išplitęs skausmas.
6. Minkštųjų audinių augliai gali užaugti labai dideli, susidariusios žaizdos būna labai skausmingos. Skausmai deginantys, gilūs.
7. Dėl padidėjusio intrakranialinio spaudimo pacientus gali varginti galvos skausmai, kurie sustiprėja gulint, bei vėmimas be pykinimo.
8. Dėl paties vėžio gydymo – chemoterapijos, radioterapijos ar chirurginė intervencijos poveikis taip pat gali sukelti nemalonius jausmus. Tokiais skausmais gali būti fantominiai skausmai po amputacijų, randų skausmai dėl neurinomų, susidariusių po operacijų. Spindulinis gydymas gali sukelti audinių fibrozę, o gydymas citostatikais – neuropatiją, pasireiškiančią nemaloniais jutimais galūnėse. Jutimų pobūdis – „svylantys, degantys padai“.
9. Bloga kraujo cirkuliacija dėl spaudimo reiškinių. 10. Infekcija, uždegimas.
11. Sustingimas dėl nejudrumo.
12. Psichologinė reakcija į ligą (įtampa, depresija, nerimas).[23]
Onkologinių ligonių patiriamas skausmas labai dažnai būna lėtinis, tačiau slaugant onkologinį ligonį tenka susidurti ir su ūmiais skausmais: pooperaciniu, vystantis grėsmingoms komplikacijoms, taikant spindulinę ar chemoterapiją.[5]
2.3. VĖŽINIO SKAUSMO MALŠINIMO PRINCIPAI
Norint, kad skausmo malšinimo aplinka būtų gera, ji turi kelti pasitikėjimą skausmą malšinančiais žmonėmis, o atliekantys šį darbą turi padėti pacientui sudaryti trumpalaikius tikslus. Svarbu, kad skausmo malšinimo tikslai būtų realūs.
Gydant vėžinį skausmą, svarbu laikytis Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) vėžinio skausmo pakopinio malšinimo rekomendacijų priimtų 1986 m. Šioje deklaracijoje skelbiama, kad net 80-90 proc. onkologinių ligonių kenčiančių skausmus turi ir gali nekentėti skausmo.[36]
Onkologinis skausmas sukelia kančią, jis kelia baimę, nerimą, sumažina paciento viltį pasveikti. Taip pacientas prarandą aktyvumą, todėl nedalyvauja gydymo procese.[41]
Abipusis pasitikėjimas – prielaida veiksmingam skausmo malšinimui. Abipusis pasitikėjimas yra svarbus skausmo malšinimo pagrindas. Slaugytojas bei gydytojas turi pasitikėti paciento skausmo išgyvenimu, taip pat svarbu, jog pacientas tikėtų, kad slaugytojas ir gydytojas nori jam padėti.
Norint sudaryti prielaidas, kad būtų pasitikėta gydymu, atsakingi slaugytojas ir gydytojas. Jie nustato, koks bus bendradarbiavimas. Pacientas turi turėti galimybę aktyviai dalyvauti, planuojant ir vertinant parinktus metodus. Pacientas dažnai turi savo nuomonę, kas padeda malšinti skausmą, jis remiasi savo paties patirtimi. Svarbu, kad į jo patirtį būtų rimtai atsižvelgta ir jo metodai būtų išmėginti, nes jis pažįsta savo skausmą ir truputėlį valdo situaciją. Jei pacientas jaučia saugumą, pasitikėjimą ir pagarbą, sustiprės naudojamų skausmo malšinimo metodų efektas.[1]
Labai svarbus tvirtas ryšis tarp visos pacientą gydančios komandos bei paties paciento ir jo artimųjų.
Svarbiausias prielaidas atskirų pacientų skausmui malšinti galima apibūdinti dviem aspektais:
1. Skausmo malšintojas turi pakankamai gerai išmanyti apie šalutinį gydymo poveikį: ir kaip jam užkirsti kelią, ir kaip jį įveikti. Toks išmanymas turi būti kiek įmanoma pagrįstas faktais, o ne padrikomis nuomonėmis.
2. Skausmo malšinimo tikslas turi būti aiškus visiems: pagrindinis tikslas – suteikti pacientui kiek įmanoma geresnę būseną be nereikalingų kančių. Tai – svarbiausias principas. Svarbus papildomas tikslas – padėti pacientui judėti ir normaliai kvėpuoti, ir iš dalies išvengti galimų komplikacijų.
Kokie metodai bus naudojami skausmui malšinti, priklausys ir nuo to, kokios rūšies skausmai jį kankina.
2. Gydymas turi būti individualus.
3. Skausmo malšinimą reikia planuoti, skausmo malšinimo planas turi būti individualus. 4. Dėmesio nukreipimas:
a) fizinio pobūdžio nukreipimas (masažas)
b) psichologinio pobūdžio (pokalbis, knygos skaitymas, muzikos klausymas ir t.t). 5. Geras bendradarbiavimas su ligoniu.
6. Pacientas neturi būti skatinamas kęsti skausmo.
7. Skausmas stipriausiai jaučiamas nakties metu, nes aplink tylu ir nėra papildomų trukdžių, todėl mintis apie ligą sunku nustumti į šalį. Kad ir kokia būtų nemigos priežastis, svarbu ją pašalinti.
8. Gydymo metodai: a. farmakologinis b. neuroaugmentacinis c. anestezija d. chirurginis e. reabilitacinis f. psichologinis.
9. Reguliarus vaistų skyrimas, neleidžiant skausmui sustiprėti (prevencinis skausmo malšinimas) ir gydant skausmo protrūkius.
10. Saugiausio medikamentų skyrimo būdo parinkimas (pradedant nuo per os).
11. Pakankamai didelės turinčios gerą nuskausminamąjį efektą dozės, kad paciento skausmas būtų kuo geriau malšinamas.
Paprasta, bet gera pagalbinė priemonė, padedanti sužinoti, kaip pats ligonis vertina skausmo intensyvumą, yra linijinė skalė. Ligonis turi apibūdinti skausmą ant šios skalės, o ji savo ruožtu yra padalyta į 5 ar 10 padalų. Vienas skalės galas reiškia nepakeliamus skausmus, o kitas – jokių skausmų.
Ligonio subjektyvus skausmo išgyvenimas gali labai skirtis nuo vaizdo, kurį slaugos specialistas susidaro iš savo stebėjimų.
Skausmo malšinimo onkologijoje būdai: 1. Medikamentinis skausmo malšinimas. 2. Pačio paciento kontroliuojama analgezija. 3. Invazinės anestezijos procedūros.
4. Spindulinė terapija. 5. Paliatyvi chemoterapija.
6. Psichoterapija.
7. Kineziterapija ir fizioterapija [17]
Farmakologinė skausmo terapija – skausmo malšinimas medikamentais
Farmakoterapija yra labai svarbi, gydant sergančius vėžiu pacientus. Malšinant vėžinį skausmą, reikia vadovautis trijų pakopų „analgezinėmis kopėčiomis“ pagal PSO. Naudojamos trys grupės medikamentų:
1. Neopijoidiniai analgetikai – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, paracetamolis, aspirinas. 2. Silpni opijatai.
3. Stiprūs opijatai.
PSO pakopos buvo pakoreguotos 2000 metais, dabar esant labai stipriam skausmui, gydymą galima pradėti nuo opijatų. Esant reikalui, galima opijatų rotacija, keičiant vieną stiprų analgetiką kitu. Labai svarbu taikyti ir kitas skausmo malšinimo priemones.[37]
Yra pagrindiniai trys principai gydant vaistais: 1. Pakopinis vaistų skyrimas.
2. Pirmenybė geriamiems vaistams. 3. Reguliarus dozavimas.[36]
Šalutiniai reiškiniai, taikant farmakoterapiją
Pagrindiniai šalutiniai opijatų poveikiai yra obstipacija – vidurių užkietėjimas ir sedacija. Kiti nepageidaujami šios vaistų grupės poveikiai yra: pykinimas, vėmimas (paprasta trunka iki 5 dienų, vėliau šis šalutinis poveikis silpnėja), šlapimo susilaikymas, odos bėrimai, miego, seksualinės funkcijos sutrikimai, kvėpavimo slopinimas, tolerancija, psichologinė priklausomybė.[36]
Spindulinė terapija
Vienas dažniausiai taikomų metodų onkologinėms ligoms gydyti yra spindulinė terapija (radioterapija). Spindulinio gydymo metu realizuojamos spindulių dozės dydį riboja šalia naviko esančių sveikų audinių jautrumas jonizuojančiai spinduliuotei. Per pastaruosius 50 metų spindulinio gydymo metodikos nuolat tobulinamos. Pagrindinis tokio tobulinimo tikslas – sukurti metodikas, kurias naudojant būtų galima realizuoti radikalią jonizuojančių spindulių dozę į naviką, kartu
minimaliai apšvitinti sveikus audinius ir taip išvengti su spinduline terapija susijusių komplikacijų.[24, 33]
Skausmo gydymui naudojama įvairių spindulių terapijos: rentgenoterapija, gamaterapija ir kt. Šiuolaikinės gydymo spinduline terapija galimybės leidžia greitai ir efektyviai malšinti vėžinį skausmą. [33]
Nors naujieji didelio galingumo spindulinei terapijai naudojami aparatai labiau apsaugo odą nei anksčiau naudotieji aparatai, odos reakcijos pasireiškia visada. Apie tokias reakcijas slaugytoja turi informuoti pacientą ir paaiškinti, kokių taisyklių reikia laikytis. (Apie tai praktinėse rekomendacijose).
Taikant spindulinę terapiją pasireiškia spindulinės odos reakcijos. Pasireiškia raudonais šlapiuojančiais dermatitais, audinių fibroze, opiniais pakitimais. Kiekvienas iš šių paminėtų reiškinių priklauso nuo sugertos spindulių dozės. Galima išskirti klinikines simptomų grupes:
I. Ankstyvos reakcijos:
Spindulinis epidermitas – tai leistina odos spindulinė reakcija ir nestebimos vėlyvos komplikacijos: Io reakcija (ankstyva) – stebimas paraudimas, skausmas, niežulys, atsiranda audinių pabrinkimo jausmas;
IIo reakcija – stebimas rausvas arba šlapias dermatitas. Po 7-10 dienų nuo spindulinio gydymo pradžios atsiranda paraudimas spinduliuojamos odos vietoje, pasireiškia skausmas, niežulys, didėja paburkimas, vėliau atsiranda pleiskanojimas. Ligonių odoje vėliau išlieka spinduliuotų plotų pigmentacija;
IIIo reakcija – stebimas šlapias dermatitas, matomos pūslelės pripildytos erozinio arba
pūlingo turinio, stiprėja niežulys ir skausmas. Pūslelėms pratrūkus odoje atsiranda erozijos, kurios sunkiai užgyja (per 2, 3 mėnesius). Vėliau oda atrofuojasi, išsausėja, sutrinka pigmentacija. Išsivysto induracinis pabrinkimas;
IVo reakcija – opinis dermatitas pasireiškiantis sunkiau nei IIIo reakcijos. Stebimas ankstyvas spindulinis pabrinkimas. Klinika panaši į IIIo reakciją, tik odoje atsiranda gilesnės opos padengtos nekrotinėmis masėmis. Opos gali neužgyti daugelį metų.
II. Vėlyvos reakcijos:
1. Spindulinis epidermitas. Jis dažniausiai atsiranda prieš tai buvus spinduliniam dermatitui. Ši reakcija pasireiškia padidėjusiu odos jautrumu, šioje vietoje oda lengvai traumuojasi, išlieka ilgalaikė pigmentacija. Stebima dalinė odos atrofija, kartais būna audinių išopėjimų, nepasiduodančių konservatyviam gydymui.
2. Chroninė spindulinė reakcija. Ši reakcija gali išsivystyti taikant pakartotinai spindulinės terapijos gydymo metodą. [23]
Chemoterapija
Visus šiuos gydymo principus įvertina gydytojas, skiriantis vieną ar kitą gydymo metodą. Tačiau kiekviena slaugytoja dirbanti onkologijos klinikoje ar skyriuje turi žinoti apie šalutinius veiksnius, kurie gali pasireikšti taikant gydymo metodus.
Chemoterapija – tai piktybinių navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių dauginimąsi ar sukeliančiais negrįžtamus pokyčius jose. Šie vaistai vadinami citostatikais. Šiuo metu vėžiui gydyti naudojama apie 100 pavadinimų citostatikų. [23]
Nors šiandien turimų medikamentų veikimo mechanizmai smarkiai skiriasi, visi jie galų gale trikdo ir slopina ląstelės dalijimosi procesą. O nekontroliuojamas ir greitas dalijimasis bei dauginimasis ir yra pagrindinis vėžinių ląstelių požymis. Citostatikai pažeidžia vėžio ląsteles, stabdydami jų augimą bei dalijimąsi. Kadangi normalios ląstelės (su nedidelėmis išimtimis) dalijasi tik labai retai arba visai nesidalija, citostatikų poveikis daugiau ar mažiau tikslingai nukreiptas į vėžines ląsteles. Tačiau ir kai kurių normalių audinių (pvz., gleivinių) ląstelės dalijasi greitai, todėl citostatikai jas taip pat pažeidžia. Dauguma citostatikų veikia ląstelės viduje, labiausiai branduolyje esančią genetinę medžiagą, kurioje yra visa svarbi informacija apie organizmo procesų reguliacijos funkcijas, taigi ir apie ląstelės dauginimąsi. Daugelis šių veikliųjų medžiagų sukurtos chemiškai, pvz., platinos preparatai , o kai kurios gaunamos iš natūralių , t.y. augalinių medžiagų , pvz., topotekanas.
Kadangi kelių vaistų derinys dažnai efektyvesnis už vieną vaistą, neretai chemoterapijos kursui skiriami keli preparatai. Toks gydymas vadinamas polichemoterapija. Koks citostatikas ar jų derinys bus skiriamas, priklauso nuo vėžinės ligos tipo, stadijos, paciento būklės.[23, 55, 56]
Chemoterapija taikoma siekiant: • gydyti vėžį,
• sulaikyti jo plitimą po organizmą, • sulėtinti navikinį procesą,
• palengvinti požymius, kuriuos gali sukelti vėžinė liga.
Šalutinis chemoterapijos poveikis
Kadangi citostatikai veikia ne tik greitai besidauginančias vėžines ląsteles, bet ir sveikų audinių ląsteles, dažnai išryškėja šalutinis gydymo poveikis. Labiausiai citostatikai veikia sveikas, greitai augančias ir besidalijanąias šių organų ląsteles:
• kaulų čiulpų (kuriuose gaminamos kraujo ląstelės), • virškinamojo trakto,
• odos,
• širdies - kraujagyslių sistemos.
Priešvėžiniai preparatai veikia ir inkstus, kepenis, šlapimo pūslę, nervų, kaulų-raumenų sistemą.
Pagal pasireiškimo laiką šalutinis poveikis skirstomas į dvi grupes:
I.Ūmusis:
• pykinimas ir vėmimas, • gleivinių išopėjimas, • plaukų slinkimas, • viduriavimas,
• kraujo gamybos slopinimas, • vietinės reakcijos.
II.Vėlyvasis:
• poveikis plaučių audiniui, • poveikis širdies raumeniui, • poveikis inkstams,
• kraujo gamybos ir imuniteto slopinimas, • endokrininiai sutrikimai,
• poveikis nerviniam audiniui.
Pykinimas ir vėmimas
Citostatikai, veikiantys virškinamąjį traktą bei tą smegenų sritį, kuri kontroliuoja vėmimą, gali būti pykinimo ir vėmimo priežastis. Jų intensyvumas gali būti įvairus: nuo nedidelio šleikštulio ar apetito sumažėjimo iki visiško negalėjimo nieko praryti ir nuolatinio vėmimo. Jei tokia ligonio būklė nekoreguojama, šie šalutiniai reiškiniai gali rimtai komplikuotis. Tai sutrikdo ligonio maisto medžiagų, organizmo skysčių ir elektrolitų apykaitą. Dėl nepakankamo maisto įsisavinimo, audiniai sunkiau atsistato ir sveiksta. Tokio vėmimo labiausiai bijoma, nes stiprus pykinimas ir vėmimas gali būti net ir tolimesnio gydymo atsisakymo priežastis. Labai svarbu ir tai, kad gydymo metu ligonio asmeninis gyvenimas ir darbinė veikla būtų kuo mažiau sutrikdyti, o po gydymo jis galėtų gyventi tolesnį visavertį gyvenimą.
Pykinimo ir vėmimo intensyvumą sąlygoja gydymui naudojamų citostatikų emetogeniškumas (gebėjimas sukelti pykinimą ir vėmimą), paciento amžius, lytis, individualus jautrumas citostatikams bei paciento būklė.
Pagal trukmę pykinimas ir vėmimas skirstomas į: • ūmų (pirmas 24 val.),
• užsitęsusį ( iki 2 parų po chemoterapijos),
• vėlyvą (išryškėjantis 2-3 parą po chemoterapijos, būdingesnis chemoterapijai cisplatinos tipo preparatais, pikas po 48 val.),
• išankstinį (prasideda dar nepradėjus gydymo, būdingas kartotiniems kursams, daugiau susijęs su neurovegetacinėmis reakcijomis).
Pykinimas dažniausiai prasideda praėjus 4-6 val. po citostatikų sulašinimo ir trunka 2-5d.
Plaukų slinkimas
Šis šalutinis reiškinys pasitaiko gana dažnai ir yra grįžtamojo pobūdžio. Plaukai ima slinkti todėl, kad staigus toksinis vaisto poveikis pažeidžia plauko folikulą, o tai sukelia dalinį arba visišką plaukų iškritimą.
Dažniausiai plaukai slenka suleidus doksorubicino, ciklofosfamido, vinkristino, etopozido, taksolio ar taksotero. Tačiau tai individualu.
Plaukai pradeda augti iškart po gydymo ir visiškai atauga per 3-5 mėn. Gali būti pasikeitusi spalva ar plauko savybės, tačiau dažniausiai plaukai atauga dar vešlesni nei buvo.
Šiuo metu nėra jokių priemonių, kurios apsaugotų nuo plaukų kritimo. Veržimas varžčiu, ledo dėjimas ant galvos, deja, neefektyvūs.
Gleivinių išopėjimas
Burnos ertmės gleivinė gali išopėti dėl kelių priežasčių: dėl tiesioginio citostatikų poveikio burnos ertmės gleivinei ir dėl kraujo gamybos slopinimo kaulų čiulpuose. Dažnai šios dvi priežastys sumuojasi ir gali sukelti rimtų problemų (atsiranda stomatitas).
Norint išvengti šių komplikacijų, būtina laikytis burnos higienos, skalauti ar minkštu šepetėliu valyti dantis po kiekvieno valgymo ir prieš miegą., valgyti minkštą maistą, burną skalauti silpnu druskos ar sodos tirpalu, negerti alkoholio, nerūkyti.
Kraujo gamybos slopinimas
Kaip buvo minėta, vienas iš svarbesnių šalutinio citostatikų poveikio reiškinių yra kaulų čiulpų veiklos slopinimas, dėl kurio kraujyje sumažėja kraujo elementų, kurių reikia kovoti su infekcija, stabdyti kraujavimą, pernešti deguonį.
Kraujo gamybos slopinimas pasireiškia:
• baltųjų kraujo kūnelių kieko sumažėjimu (leukopenija) – infekcijos pavojus; • raudonųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimu (anemija) – nuovargis, silpnumas;
• plokščiųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimu (trombocitopenija) – kraujavimo pavojus. Šių kraujo elementų skaičiaus kritimas žemiau kritinės ribos yra labai nepageidautinas ir laiku koreguotinas. Po chemoterapijos žemiausi kraujo rodikliai yra septintą-dešimtą dieną. Paprastai per 3-4 savaites rodikliai atsistato.
Viduriavimas
Dėl citostatikų toksinio poveikio virškinimo trakto gleivinei gali prasidėti viduriavimas. Jei viduriavimas užsitęsia ilgiau nei 24 val., būtina kreiptis į gydytoją.
Rekomenduojama:
• valgyti mažai skaidulų, bet daug baltymų, kalorijų turintį maistą;
• nevalgyti riebių, rupių, kietų, keptų valgių, šviežių vaisių, daržovių, negerti kavos, citrusinių vaisių sulčių;
• vartoti produktus turinčius daug kalio (virtos bulvės, bananai); • gerti mineralinį vandenį;
• vartoti vaistus nuo viduriavimo (Imodium);
• valgyti baltą duoną, makaronų gaminius, žuvį, kiaušinius, virtas daržoves, vištieną, pieno produktus.
Vietinės reakcijos
Vietinės komplikacijos infuzijos vietoje gali kilti dėl citostatikų patekimo į aplinkinius audinius. Galimos pasekmės - uždegimas, kartais nekrozė, kurią reikia gydyti chirurgiškai. Jei iškart po suleidimo jaučiamas skausmas, deginimas injekcijos vietoje, ji parausta, rekomenduojama vieną valandą dėti šaltus kompresus, ranką laikyti aukščiau pakeltą, kitą dieną galimi ir šildomieji spiritiniai kompresai. (Parengta naudojantis [2, 11, 36])
2.4. VEIKSNIAI TRUKDANTYS GERAI MALŠINTI SKAUSMĄ
Pirmas uždavinys, kurio bendraudamas su skausmo ligoniu turėtų laikytis slaugos specialistas, būtų išskirti paciento individualius bruožus, kurie galėtų turėti svarbos jam suvokiant skausmą. Tai svarbu, siekiant vertinti skausmą objektyviai ir suteikiant adekvačią pagalbą. Kitas svarbus klausimas yra tai, kad slaugos specialistas turi žinoti bendrus skausmo vertinimo ir diagnostikos kriterijus, bet jų netaikyti aklai. Visada reikia prisiminti, kad skausmas yra individualus patyrimas, ir reikia tikėti ligoniu, ką jis sako apie skausmą, kad ir kaip neįtikėtinai tai kartais atrodo. Ligonio elgesys skausmo metu yra savitas, ir net jeigu ligonis, pasiskundęs skausmu, staiga užmigo, nereiškia, kad jam neskauda ir nereikia pagalbos. Skausmas slopina žmogaus aktyvumą ir psichomotorines reakcijas. [38]
Vis dar egzistuoja kliūtys siekiant efektyvaus skausmo malšinimo. Jos susiję su medicinos personalu:
1. Blogas skausmo vertinimas.
2. Gydytojų ir slaugytojų nepakankamos žinios apie skausmo malšinimą. Kuomet trūksta žinių, kaip efektyviai malšinti skausmą, dalis pacientų skausmą kenčia be reikalo.
3. Paciento baimė sakyti apie savo skausmą bei nepakankamai efektyvų jo malšinimą. Pacientai jausdami slaugytojų ir gydytojų autoritetą, gali nepasakyti, jog skausmas malšinamas nepakankamai. Pacientus valdo baimė, kad žmonės, nuo kurių yra priklausomi, nuo jų nusigręžė. Pacientai, kamuojami vėžinių skausmų, yra labai priklausomi nuo aplinkinių, nes jie patys negali atsikratyti nei ligos, nei skausmų.
4. Susiformavusi klaidinga nuomonė (mitai) apie vėžinius skausmus: a) žmonės įpranta kentėti stiprius skausmus
b) reikia taupyti stiprius vaistus, kad jie vėliau būtų dar veiksmingesni
c) vartojant opiodus, yra pripratimo pavojus ir galima tapti narkomanu, nerimas dėl pašalinio analgetikų poveikio.
5. Nepakankamai komfortiška fizinė socialinė bei emocinė aplinka. 6. Nerealūs tikslai ir viltys.
Kuomet skausmas tampa ne fiziologine, gynybine organizmo reakcija, o patologiniu besitęsiančiu ir ligonį kankinančiu reiškiniu ne visuomet galima atsakyti. Ypač tada kai skausmas nuo pat ligos pradžios yra labai stiprus, kaip sergant vėžiu. Tokiu būdu, besitęsianti, neįveiktą skausmą gali nulemti:
1. Gydytojo priimti sprendimai: efektyvios vaistų dozės neparinkimas, analgetikų veikimo trukmės pervertinimas, opijofobija.
2. Slaugytojo faktoriai: nepakankamos žinios, delsimas su vaisto padavimu ar suleidimu, nėra paskyrimo – nėra gydymo, menkas profesinis pasiruošimas.
Šie ir kiti faktoriai lemia, kad skausmo epidemiologiniai rodikliai šiandien, išsivysčiusių technologijų amžiuje yra nepaprastai nepalankūs. Europoje lėtinis skausmas yra 20 proc vizitų pas BPG priežastimi.
Svarbu suvokti, kad pacientui, sergančiam vėžiu, skausmai kyla ne tik dėl pačios ligos: skausmai gali pavyzdžiui kilti dėl obstipacijos arba pragulų. Vėžinių skausmų kilmė: tai skausmai, kurie susiję su pačia vėžio liga.
Visuma, kurią sudaro žmogus, įtakoja skausmo išgyvenimą. Psichikos, socialiniai, dvasiniai veiksniai susiję su skausmo išgyvenimu. Depresija ir neviltis kamuoja onkologinėmis ligomis sergančius ligonius. Jei tokio paciento aplinkoje nebus nė lašelio optimizmo iš depresijos bus sunku išbristi. (parengta naudojantis [34, 35, 39, 40])
2.5. SLAUGYTOJO PAREIGOS IR VEIKSMAI SLAUGANT PACIENTĄ, SERGANTĮ ONKOLOGINE LIGA IR KENČIANTĮ SKAUSMĄ
Slaugytojos atsakomybė paciento skausmo malšinime yra labai didelė, nes slaugytoja artimai bendrauja su pacientu, beveik visą parą, ir turi galimybę teisingai įvertinti ligos vaizdą, paties paciento požiūrį į savo situaciją.[37]
Apie 80 proc. pacientų jaučia baimę dėl skausmo ir besiartinančios mirties. Dažnas onkologinių ligų palydovas yra skausmas todėl svarbus vaidmuo tenka slaugytojui.[27]
Teikiant skausmo ligoniui priežiūrą ir slaugą, tai turi būti planuojama. Bet nuo pat pradžių skausmo malšinimas, gydymas prasideda nuo abipusio pasitikėjimo tarp gydytojo ar slaugytojo ir paciento, todėl būtina siekti įgyti paciento pasitikėjimą. Tai pasiekiama jautrumu, atidumu, aktyviu bendravimu, siekimu padėti ir t.t.
Stebėdamas ir kalbėdamas su ligoniu, jis gali susidaryti įspūdį, kaip veikia skausmo malšinimas. Slaugytoja gali taip susipažinti su ligoniu, kad gali netgi išaiškėti veiksmai, veikiantys jo ypatingą skausmo išgyvenimą.
Skausmo vertinimas pagal priimtą schemą, kokią pasirenka pats pacientas su slaugytojo pagalba, paprastai suartina su pacientu ir padeda geriau bendrauti teikiant pagalbą ir toliau.
Statistika rodo, kad pacientams skausmas blogiausiai malšinamas vakarais, naktimis ir savaitgaliais. Taip yra dėl to, kad tada paciento gydytojo dažnai negalima lengvai pasiekti. Problemą galima bent iš dalies išspręsti, jei slaugytoja iš anksto pasirūpina, kad ligonio gydytojas paskirtų papildomų vaistų, su kuriais ramiai galima būtų pasitikti skausmingas situacijas.
Pacientą, kuris pirmiausia bijo skausmo, reikia užtikrinti, kad slaugos personalas darys viską, kas nuo jų priklauso, kad skausmas būtų kuo efektyviau kontroliuojamas. Visiško skausmo nuslopinimo žadėti negalima, tačiau, skausmas net ir paskutinės ligos fazės metu bus pakenčiamas. Tam tikslui pasiekti reikia, kad slaugytojos nuolat domėtųsi moderniais skausmo malšinimo metodais, žinotų naudojamų medikamentų poveikį ir šalutinį poveikį bei įvairias reakcijas į skausmą ir jų priežastis.
Onkologinių pacientų slaugos tikslas yra padėti sergančiajam, nepaisant ligos, palaikyti priimtiną gyvenimo kokybę, taigi pacientui ir jo artimiesiems suteikiama pagalba, kurios jiems labiausiai reikia, kad sugebėtų valdyti situaciją, į kurią yra patekę.
Skausmingos ligos ir mirties baimė dažnai vėžiu sergantiems pacientams tampa pagrindiniu rūpesčiu. Kad vėžiu sergančių pacientų slauga būtų gera, slaugytoja turi rimtai žiūrėti į skausmų baimę.
Kiekvienas slaugytojas turėtų suprasti, kad skausmas įtakoja žmogaus darbingumą, tarpasmeninius ryšius, bendravimą su jį supančia socialine aplinka, nes skausmą kenčiantis
pacientas labiau linkęs – priverstas skausmo didesnę laiko dalį praleisti namuose ar net gulint lovoje. Skausmo pojūtis trukdo atlikti įprastus kasdieninius darbus. Visi šie veiksniai lemia asmens sergančio onkologine liga ir kenčiančio skausmą saviizoliaciją – atsiskyrimą nuo draugų, mokslo bei darbo kolegų, taip sutrikdomas bendravimas su socialine aplinka. Prarandamas gyvenimo džiaugsmas, atsiranda priklausomybė nuo kitų asmenų atliekant įprastus kasdieninius darbus. Tuomet kyla nepilnavertiškumo jausmas – kompleksas.
Svarbu suvokti, kad pacientui, sergančiam vėžiu, skausmai kyla ne tik dėl pačios onkologinės ligos, skausmai gali kilti ir dėl obstipacijų, pragulų, raumenų įtempimo ar neuralgijos, kurie taip pat būdingi vėžiu sergantiems pacientams.
Skausmo malšinimas yra tik viena iš daugelio grandžių gydant onkologinius pacientus. Labai svarbu tokiems pacientams užtikrinti gerą slaugos kokybę. Pacientui, kenčiančiam vėžinį skausmą, gera slaugos kokybė yra užtikrinti nuolatinį reikiamą nuskausminimą ir šalutinio gydymo metodų poveikio suvaldymą. Tai padėtų išvengti socialinės izoliacijos pacientams sergantiems onkologine liga. Tam tikslui pasiekti būtina, kad pacientai būtų gydomi komandiniu metodu.[3, 45, 46]
Komandinis personalo darbas gali sukurti aplinką galinčią padėti išlaikyti, ar sukelti ligoniui ir jo artimiesiems viltį. Tokioje aplinkoje turi būti jaučiama viltis, o ne realus mirties laukimas.
Kitaip tariant, slaugos specialistai neturi atimti vilties iš ligonio, o tik dar labiau stengtis sukurti aplinką, leidžiančią pačiam ligoniui susikurti viltį. Viltis tokiomis aplinkybėmis kartais gali reikšti labai daug….[1]
Galėti žvelgti į ateitį irgi yra viltis, o tai juk labai svarbu dvasinei pusiausvyrai – sveikatai palaikyti. Daugeliui vėžiu sergančių ligonių,kai kuriose ligos stadijose, kuomet viskas atrodo beprasmiška, reikalinga skubi psichologo ar dvasininko pagalba. Tačiau kartais užtenka malonaus slaugytojo žvilgsnio, prisilietimo ar pasėdėjimo greta, tuomet ir vėl atsiranda vilties kibirkštėlė, kuri gali užkurti liepsnelę žmogaus širdyje. Suteikti atskirai kiekvienam pacientui viltį, matyti, kokios galimybės yra ją užpildyti – yra tikras geros slaugytojos požymis. Tačiau labai svarbu atsižvelgti dar į daugelį svarbių aspektų, kad slauga, kuri yra siūloma pacientui, būtų gera ir tikslinga.
Pirmiausia slaugytoja tokiam pacientui turi padėti kontroliuoti nemalonius simptomus, (skausmą, pykinimą, vėmimą, apetito praradimą, nuovargį, kitus nemalonius jutimus) remiantis išorinėmis nuostatomis:
1. Pakankamas žinių kiekis apie vėžinį procesą, skausmo malšinimo principus bei įvairius būdus, naudojamus medikamentus, bei jų pašalinį poveikį, įvairias reakcijas į skausmą. 2. Bendras paciento stebėjimas.
3. Reguliarus skausmo ir atsako į skiriamą medikamentą įvertinimas (panaudojant anketas, skales).
4. Žinių suteikimas pacientui.
5. Geras bendradarbiavimas su gydytoju.
Slaugytojas turi turėti pakankamai žinių apie fizinę, psichologinę priklausomybę ir toleranciją dirbdamas su pacientais kurie vartoja narkotinius analgetikus, kad reikalui esant jis galėtų suteikti tinkamos-reikiamos informacijos pacientams ir jų artimiesiems apie priklausomybės – narkomanijos baimes.[34]
Tolerancija – tai natūrali organizmo reakcija, nes vartojant narkotinius analgetikus, net ir nedidėjant skausmui, po kiek laiko reikės didesnių opijato dozių.
Fizinė priklausomybė – pasireiškia tuomet kai staiga nutraukus opijatus pasireiškia abstinencijos požymiai. Svarbu išaiškinti, kad opijatai turi būti nutraukiami palaipsniui.
Psichologinė priklausomybė – narkomanija. Vartojant opijatus nuskausminimo tikslui jos bijoti nereikia. Tai svarbu paaiškinti pacientui ir jį slaugantiems artimiesiems.
Žmogus susirgęs nepagydoma – lėtine liga, išgyvena psichologinę traumą, kuri pakeičia žmogaus gyvenimą visomis prasmėmis. Amerikiečių psichiatrės E. Kubler – Ross teigimu, psichologinė gynyba vyksta per neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą. Yra penki išgyvenimo etapai sužinojus apie nepagydomą ligą:[3]
1. Neigimas – šokas. Teigiama, kad nustatyta diagnozė klaidinga. Nesimato didelių emocijų, žmogus tuo dar netiki – mato save iš šono. Ši fazė trunka nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Ši būklė yra praeinanti.
2. Pyktis – žmogus nemotyvuotai pyksta ant visų ir visko, pyksta ant viso pasaulio. Pyktis – tai stipriausia emocija kuri išreiškia psichologinį dvasinį skausmą. Šiame etape labai svarbu priimti žmogaus pyktį. Pyktis tai natūrali reakcija nenatūralioje žmogui situacijoje. Todėl reikia skatinti žmogui žvelgti į priekį – ateitį, o ne į praeitį, visa tai atlikti labai subtiliai, nes kiekvienas onkologine liga sergantis pacientas teigs, kad jo ateitis – mirtis. Tačiau turime motyvuotai paaiškinti, kad visi mes šioje žemėje esam laikini ir tai, kiek mes pasieksime, ką mes nuveiksime iki savo gyvenimo galo, bus didžiausias indėlis mūsų gyvenime.
3. Derybos – žmogus dažniausiai derasi su Dievu, ieško kitokių pagalbos būdų sau padėti – psichologinė reakcija į esamą situaciją.
4. Depresija – nusivylimas blogėjančia sveikata, niekuo nebetikima. Yra keturios simptomų grupės:
4.1. emocijos – liūdesys, apatija, nejautra, didžiulis vidinis skausmas; 4.2. kognityvinė – viskas yra blogai, viskas atrodo juodom spalvom; 4.3. elgesio – žmogus verkia arba yra viskam abejingas, pasyvus;
4.4. psichosomatiniai – susiję su miego ritmo pakitimais, padidėja mieguistumas arba kankina nemiga, pasireiškia apetito pokyčiai.
Šiame etape padidėja savižudybės rizika. Noras mirti yra tolygus norui gyventi, būtina suteikti pagalbą, laiku tokias reakcijas pamatyti. Kai žmogus sugalvoja, kaip jis nusižudytų, turi planą ir jei jis turi priemones, tai savižudybės bandymas galimas apie 80 procentų. Yra tarsi atsisveikinimas su artimaisiais, savo mėgstamiausių daiktų dovanojimas, vengiama kontakto su aplinkiniais arba pasireiškia perdėtas bendravimas, ko anksčiau nebūdavo. Esant tokiai situacijai, svarbu nepalikti žmogaus vieno, pranešti apie tai gydytojui.
5. Susitaikymas – susitaikoma su mirtimi, žmogus nebemato toliau prasmės kovoti, neturi tam jėgų.[3]
Nuo artimųjų stiprybės, kantrumo labai daug priklauso. Svarbu šiuos etapus išlaukti, kartu pergyventi. Skirti daug dėmesio, šilumos, meilės ir motyvavimo gyvenimui. Siekiant svarbiausio tikslo, kad slaugos procesas vyktų sklandžiai, svarbu palaikyti gerus santykius su pacientu, todėl labai svarbu, kad kiekvienas slaugytojas laikytų pacientą asmenybe, leistų jam laisvai reikšti savo valią ir mintis. Svarbu kad slaugytojas būtų atidus paciento norams ir nusiskundimams, nebūtų paciento teisėju. Visuomet stengtųsi išlaikyti paciento konfidencialumą ir leistų ligoniui rinktis pačiam.
2.6. PALIATYVIOJI ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ SLAUGA
Pagrindinė skausmo malšinimo ir kito simptominio gydymo sąlyga – pagalbos priartinimas prie ligonio. Skausmo malšinimas yra tik viena iš sudėtinių paliatyvaus gydymo ir slaugos dalių.
Paliatyvi slauga – tai akyvus, simptominis onkologinių pacientų gydymas ir priežiūra, kuri atliekama daugiaprofilinės specialistų komandos, kai nesitikima pilno paciento pasveikimo. Tikslas – kiek įmanoma geresnės gyvenimo kokybės užtikrinimas pacientui ir jo šeimai.[36]
Skausmo kontrolė yra tik viena iš pagrindinių grandžių gydant onkologinius ligonius. Ne mažiau svarbu tokiem pacientam užtikrinti slaugos ir gydymo vientisumą. Ligonis turi būti stebimas ir gydomas nuo pat diagnozės nustatymo iki galutinių ligos stadijų ir gyvenimo dienų, tiek namie, tiek ligoninėje.
Yra ir kiti išplitusio vėžio simptomai – dusulys, nerimas, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai, odos problemos (pragulos) ir kt.
Slaugos tikslas yra padėti pacientui išlaikyti priimtiną gyvenimo kokybę, suteikiant pacientui ir jo artimiesiems reikiamą paramą. Slaugos specialisto funkcija yra padėti sergančiajam atlikti veiksmus padedančius išsaugoti savarankiškumą ir nepriklausomybę. Jei pacientui trūksta reikiamų žinių ir jis turi pakankamai noro slaugytojo vaidmuo gali būti tarsi mokytojo suteikiant reikiamų žinių ir įgūdžių.[55, 56]
Vien skausmo klinika ar kabinetai neišspręs šių ligonių priežiūros klausimų. Todėl būtina Lietuvoje įtvirtinti paliatyvios priežiūros komandos (joje kartu dirbtu gydytojas – paliatyvios priežiūros specialistas, slaugytojai, socialinis darbuotojas, psichologas, pagalbininkai – savanoriai, pritraukiami specialistai – konsultantai) sąvoką. Šios komandos tikslas būtų malšinti skausmą ir kitus varginančius vėžio simptomus, teikti ligoniui psichologinę pagalbą ir padėti jam gyventi kiek įmanoma aktyvų ir pilnavertį gyvenimą iki mirties. Ji taip pat teiktų psichologinę pagalbą ligonio šeimai ir po jo mirties (10.11). Ligoniui kenčiančiam vėžinį skausmą tokia pagalba užtikrintų pastovią adekvačią analgeziją, pašalinio vaistų poveikio kontrolę bei padėtų išvengti socialinės izoliacijos.
Paliatyvios slaugos principai:
• Mirties laiko paankstinimas ar prailginimas neleistini; • Reikia padėti gyventi, bet gerbti mirtį, kaip natūralų procesą; • Skausmo ir kitų nemalonių pojūčių palengvinimas;
• Psichologinių problemų sprendimas;
• Aktyvi ir pasyvi slauga turi lydėti pacientą visą ligos laiką; • Pagalba šeimai netekties laikotarpiu.[55, 56]
Mirštančiųjų slauga, parama ligoniui ir jo artimiesiems – tai labai kruopštus slaugytojo darbas, fiziologinių rodiklių įvertinimas. Didžiausia slaugos specialisto pareiga mirštančiajam – padėti taikiai numirti. Labiau specifiškos pareigos yra:
1. Padėti nugalėti vienatvę, baimę, depresiją.
2. Palaikyti paciento saugumą, pasitikėjimą savimi, orumą, savo vertę. 3. Palaikyti viltį.
4. Užtikrinti fizinį komfortą.
Kalbant apie paliatyvią slaugą Lietuvoje, mūsų šalyje sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais didėja. Lietuvoje paliatyvi pagalba teikiama onkologinėse, palaikomojo gydymo ar bendrosios sveikatos priežiūros ligoninėse, taip pat ir ambulatorinėje praktikoje.
Paliatyvi onkologinių ligonių slauga gali būti vykdoma dirbant slaugos specialistų komandai, įtraukiant į šį procesą ligonio artimuosius.
Lietuvoje reikalinga kurti paliatyvios pagalbos sistemą, kuri turėtų užtikrinti ne tik fiziologinius, psichologinius, bet ir dvasinius poreikius sergančiajam, kurie ypač svarbūs gyvenimo baigtyje.[44]
3. DARBO METODAI IR METODIKA
3.1. APKLAUSOS ORGANIZAVIMAS
Paciento anketinė apklausa bus atlikinėjama nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2005 m. sausio mėn. tiriamuoju laikotarpiu bus apklausta 100 pacientų iš jų 50 besigydančių KMUK Onkologijos klinikoje ir 50 KMU Onkologijos ligoninės skyriuose.
3.2. TYRIMO METODIKA
Apklausos anketa sudaryta vadovaujantis “Skausmo ligonio priežiūros istorija”, sudaryta Kauno medicinos universiteto Anesteziologijos klinikos skausmo gydymo poskyrio. Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, klausimynas buvo modifikuotas – įtraukta papildomų klausimų.
Anketą sudaro 16 klausimų: pirmoje anketos dalyje nuo 1 iki 9 pateikti klausimai skausmo anamnezei išsiaiškinti, o antroji anketos dalis nuo 10 iki 16 klausimo yra išsiaiškinti teikiamų paslaugų kokybę.
Anketoje skausmo anamnezei išsiaiškinti bus naudojamas kokybinis skausmo vertinimas pagal McGill klausimyno lietuviškąją versiją ir kiekybinis skausmo vertinimas pagal vizualinę analoginę skalę.
Pasaulyje yra dvi visuotinai pripažintos skausmo vertinimo skalės:
McGill skausmo skalė naudojama kokybiniam skausmo vertinimui, t.y. padeda nustatyti, kokio pobūdžio skausmas vyrauja.
Somatinis skausmo pobūdis būdingas ūminiam skausmui, atsiradusiam dėl organinių pakitimų, įvairių audinių pažeidimų. Emocinis skausmas dar vadinamas psichogeniniu, kadangi jis atsiranda dėl žmogaus centrinės nervų sistemos veiklos pokyčių, kurie yra reakcija į didelį emocinį pervargimą, nuolatinį stresą, psichinę traumą ir kt. Emocinį skausmą dažniausiai lydi daug kitų sunkiai apibūdinamų nusiskundimų: nerimas, nuovargis, baimė, socialinė adaptacija, depresija, anatomiškai ir fiziologiškai nepaaiškinamų jutimų ir organų funkcijos sutrikimai, vegetacinės nervų sistemos disfunkcija. Tokiems pacientams skubi medicinos pagalba ir juo labiau operacija dažniausiai nereikalinga, tačiau negalima pamiršti, jog ligonių patiriamas skausmas yra tikras ir labai varginantis, todėl šiuos žmones būtina tinkamai gydyti ir slaugyti. Ligonius, kenčiančius lėtinį skausmą, dažniausiai vargina mišrus somatinis – emocinis skausmas. Šis tyrimas ( jo metu bus naudojama lietuviškoji McGill skalės versija) turėtų parodyti kokio pobūdžio skausmai labiau būdingi onkologiniams ligoniams.
McGill skalės vertinimo metodika: jei yra daugiau skausmą apibūdinančių žodžių iš 1-7 grupės – skausmas somatinio pobūdžio, jei iš 8-15 grupės – emocinis skausmas. Tačiau mišrus skausmo pobūdis bus tuo atveju, kai somatinių ir emocinių skausmą apibūdinančių žodžių bus po lygiai.
Vizualinė analoginė skalė (VAS) taikoma kiekybiniam skausmo vertinimui, t.y. padeda nustatyti jo intensyvumą bei stiprumą. Manoma, jog tai moderniausia ir kol kas tiksliausia priemonė objektyvizuoti skausmui. Naudojant VAS , galima palyginti skausmo stiprumą prieš procedūrą ir po jos, taip pat ir gydymo, įvertinti gydymo veiksmingumą konkrečiam ligoniui ar ligonių grupėms. Būtent dėl šių savybių VAS šiuo metu daugelyje pasaulio šalių plačiai naudojama skausmui vertinti onkologinėje, neurologinėje, chirurginėje praktikoje ir kitose medicinos srityse. Naudojantis VAS skale pats pacientas objektyviai įvertina savo patiriamą – kenčiamą skausmą.
Anketoje yra pateikta paprasta tiesinė vizualinė analoginė skausmo vertinimo skalė, kurioje pats pacientas pažymi skausmo stiprumą.
VAS skalės vertinimo metodika: objektyvizuojant skausmo stiprumą, skalė padalijama į 10 lygių dalių ir nustatoma, kurioje atkarpoje yra paciento pažymėta atžyma. Tuomet skausmas vertinamas balais: 1-4 balai – skausmas silpnas, 5-6 balai – skausmas vidutinio stiprumo, 7-8 balai – jaučiamas stiprus skausmas, 9-10 balų – nepakeliamas (labai stiprus) skausmas.
Siekiant dar tiksliau įvertinti skausmo lokalizaciją, prašysiu pacientų, kad jie patys pažymėtų skausmo lokalizaciją specialiose piktogramose, kuriose atvaizduotas žmogaus kūnas.
3.3. STATISTINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ
Statistinių duomenų analizė atlikta standartiniu statistinių programų paketu “SPSS10” Taikyti metodai:
- duomenis laikyti standartiškai patikimais kai p ≤ 0,05;
-skaičiuoti kiekybinių kintamųjų vidurkiai su standartinėm paklaidom; - skaičiuoti kategorizuotų kintamųjų dažniai;
- kiekybinių kintamųjų vidurkiai lyginti naudojant student-t kriterijų;
- tarpusavio ryšys vertintas naudojant chi2 kriterijų ir tikslų Fischerio kriterijų, koreliacija vertinama pagal Kandal TAUB koreliacijos koeficientą.
4. GAUTI REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1. ANKETINĖS APKLAUSOS REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Viso tyrimo metu buvo išdalinta 120 anketų pacientams sergantiems onkologine liga. Visiems respondentams buvo paaiškintas anketų užpildymo tikslas. Buvo atsakyta į visus klausimus susijusius su anketos užpildymu.
Iš išdalintų 120 anketų buvo gauta 105 anketos. Tyrime panaudoti 100 anketų duomenys, nes 5 anketos buvo užpildytos nepilnai. Todėl šios anketos tolesnėje duomenų analizėje nedalyvavo.
4.2. BENDRI TIRIAMŲJŲ DUOMENYS
Tyrime dalyvavo penkiasdešimt respondentų besigydančių Kauno medicinos universiteto klinikų Onkologijos skyriuje ir penkiasdešimt respondentų besigydančių Kauno medicinos universiteto Onkologijos ligoninės skyriuose. KMUK Onkologijos skyriuje ir KMU Onkologijos ligoninės skyriuose anketas užpildė po 25 vyrus ir moteris. Tiriamųjų pasiskirstymą pagal lytį bendroje tiriamųjų populiacijoje atspindi 1 paveikslas.
50%
50% moterų
vyrų
1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį.
Visų KMU Onkologijos ligoninės tiriamųjų bendras amžiaus vidurkis 48,9 metai,o KMUK Onkologijos skyriaus tiriamųjų – buvo 47,86 metai. Palyginus gautus duomenis priklausomai nuo lyties, KMU Onkologijos ligoninėje bendras vyrų amžiaus vidurkis buvo 51,68 metai, o KMUK Onkologijos skyriaus vyrų – 49,16 metai. Moterų amžiaus vidurkiai abiejose ligoninėse buvo beveik vienodi KMU Onkologijos ligoninėje – 46,12 metai, o KMUK Onkologijos skyriaus moterų – 46,56 metai.
Buvo vertinamas ir respondentų išsilavinimas.
Bendras visų tiriamųjų išsilavinimas pasiskirstęs taip, kaip pavaizduota 2paveiksle.
19% 39% 20% 21% 1% 0% 10% 20% 30% 40%
aukštasis aukštesnysis spec.vidurinis vidurinis pagrindinis
2 pav. Išsilavinimo pasiskirstymas tarp tiriamųjų
Įdomu yra tai, kad KMU Onkologijos ligoninėje moterų tarpe dominavo 52 proc. aukštesnysis ir vidurinis 24 proc. išsilavinimas, tuo tarpu KMUK Onkologijos skyriuje 24 proc. sudarė aukštasis, 36 proc. aukštesnysis ir 24 proc. spec. vidurinis išsilavinimas. Vyrų tarpe KMU Onkologijos ligoninėje sudarė aukštesnysis 36 proc. ir 24 proc. spec.vidurinis išsilavinimas, o KMUK Onkologijos skyriuje besigydančių vyrų 32 proc. turėjo aukštesnįjį, 24 proc. vidurinį ir 4 proc. pagrindinį išsilavinimą, o aukštasis ir spec.vidurinis išsilavinimas sudarė po 20 proc. vyrų tarpe.
Skirtingose ligoninėse besigydančių respondentų išsilavinimas pavaizduotas 3 paveiksle.
16% 22% 44% 34% 18%22% 22%20% 0%2% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% spec .viduri nis viduri nis pagrind inis KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
4.3. SKAUSMO VERTINIMO DUOMENYS
Vertinant skausmo lokalizaciją pastebėjome, kad dažniausiai ligonius kamuoja pilvo, nugaros ir rankų sričių skausmai. Tai atspindi 4 paveikslas.
13% 13% 15% 8% 3% 15% 12% 20% pilvo sritis krūtinės sritis nugaros sritis galvos sritis kojų sritis rankų sritis kitos sritys visas kūnas
4 pav. Skausmų lokalizacija
Vertinant skausmo trukmę tarp tiriamųjų respondentų, gauti rezultatai pasiskirstė kaip pavaizduota 5 paveiksle. 18% 15% 25% 21% 20% 0% 10% 20% 30% 1-2 mėn. 2-4 mėn. 4-6 mėn. 6 mėn.-1m. > nei 1 m.
5 pav. Skausmo trukmės pasiskirstymas
Tarp tiriamų vyrų ir moterų skirtingose ligoninėse skausmo jutimo trukmė pasiskirstė: KMU Onkologijos ligoninėje daugeliui moterų 32 proc. skausmas trunka jau 4-6 mėnesiai, o KMUK Onkologijos skyriuje net 28 proc. tiriamų moterų skausmas trunka jau ilgiau nei 1 metus. Vyrų tarpe, dominavo nuo 6 mėnesių iki 1 metų skausmo jutimas, KMU Onkologijos ligoninėje 24 proc. besigydančių vyrų skausmo jutimas buvo nuo 6 mėnesių iki 1 metų, ir tiek pat procentų vyrų kamavo 1-2 mėnesius trunkantis skausmo jutimas. KMUK Onkologijos skyriuje 32 proc. vyrų skausmą jaučia jau nuo 6 mėnesių iki 1 metų ir 20 proc. vyrų skausmas trunka 4-6 mėnesius.
Skausmo jutimo trukmės pasiskirstymą tarp skirtingų ligoninių respondentų atspindi 6 paveikslas 14% 20% 24% 22% 20% 22% 10% 26% 20% 22% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 1-2 mėn. 2-4 mėn. 4-6 mėn. 6 mėn.-1 m. > nei 1 m. KMUK Onkologijos skyriuje KMU Onkologijos ligoninėje
6 pav. Skausmo trukmės pasiskirstymas skirtingose ligoninėse
Kaip jau minėta tyrimo metoduose, skausmo stiprumas tyrimo metu buvo vertinamas naudojantis vizualine analogijos skausmo skale (priedas Nr.1).
Gauti rezultatai parodė, kad net 21 proc. visų tyrime dalyvavusių respondentų stipriausiu skausmu per 24 valandas įvardina 4 ir 21 proc. 5 balų skausmo stiprumą, 18 proc. įvardina 6 balų, 15 proc. – 7 balų, 13 proc. 8 balų skausmo stiprumą, o 9 balų skausmo stiprumą įvardina 5 proc. ir 10 balų skausmą įvardina 6 proc. visų tyrime dalyvavusių respondentų.
Stipriausio skausmo jutimą per 24 valandas skirtingose ligoninėse tarp tiriamųjų respondentų atspindi 7 paveikslas.
16% 18% 22% 16% 16% 8% 2% 26% 24% 14% 14% 10% 2% 10% 2% 0% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 3 4 5 6 7 8 9 10 KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
Tarp tiriamų vyrų KMU Onkologijos ligoninėje 28 proc. stipriausiu skausmu per 24 valandas įvardino 4 balų skausmą, 16 proc. – 5 balų, 24 proc. – 6 balų, 20 proc. – 7 balų skausmą, o 8, 9 balų skausmą įvardino po 4 proc. tiriamų vyrų šioje ligoninėje.10 balų skausmo nepažymėjo nė vienas iš vyrų šioje ligoninėje. Tačiau net 20 proc. vyrų besigydančių KMUK Onkologijos skyriuje ir tyrime dalyvavusių teigė, kad per 24 valandas jų patiriamas stipriausias skausmas lygus 10 balų. 4 proc. stipriausiu skausmu per 24 valandas įvardino 9 balų skausmą, 8 balų skausmo neįvardino nė vienas vyras, 16 proc. patiria 7 balų, 8 proc. ir 16 proc. patiria atitinkamai 6 ir 5 balų skausmą ir 36 proc. įvardina 4 balų skausmą, kaip stipriausią skausmą patiriamą per 24 valandas.
Moterų patiriamą stipriausią skausmą per 24 valandas atspindi 8 paveikslas.
4% 20% 20% 12% 12% 4% 16% 32% 20% 12% 20% 0% 0% 28% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 4 5 6 7 8 9 10 KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
8 pav. Stipriausio skausmo jutimas per 24 val. tarp tiriamų moterų
Tarp visų tiriamųjų silpniausiu skausmu jaučiamu per 24 valandas įvardino 1 balo skausmą 28 proc., 26 proc. – 3 balų skausmą, 23 proc. – 2 balų, 4 balų – 10 proc. ir 3 proc. – 5 balų skausmą, 9 proc. tiriamųjų pažymėjo 0 balų skausmą ir 1 proc. (tai yra vienas respondentas) pažymėjo, kad jo patiriamas silpniausias skausmas per 24 valandas yra lygus 7 balams.
Silpniausio skausmo per 24 valandas pasiskirstymą skirtingose ligoninėse atspindi 9 paveikslas. 10% 32% 18% 30% 10% 0% 0% 0% 28% 8% 24% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 0 1 2 3 4 5 6 7 KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
9 pav. Silpniausio skausmo jutimas per 24 val.
Tiriant gautus duomenis tarp moterų, KMU Onkologijos ligoninėje 4 proc. nurodė 7 balų ir 12 proc. 5 balų skausmą kaip silpniausią skausmą patiriamą per 24 valandas. 8 proc. – 4 balų, 20 proc. – 3 balų, 28 proc. – 2 balų ir 20proc. bei 8 proc. atitinkamai nurodė 1 ir 0 balų patiriamą silpniausią skausmą per 24 valandas, tuo tarpu KMUK Onkologijos skyriuje 44 proc. moterų nurodė 3 balų, 4 proc. – 2 balų, 44 proc. – 1 balo ir 8 proc. – 0 balų skausmą, kaip silpniausią skausmą per 24 valandas.
Kaip matome KMU Onkologijos ligoninės tirtų moterų tarpe 4 proc., 12 proc. bei 8 proc. silpniausiu skausmu per 24 valandas atitinkamai pažymėjo 7, 5 ir 4 balų skausmą ko KMUK Onkologijos skyriuje tiriamų moterų tarpe nėra.
Išanalizavus gautus rezultatus, paaiškėjo, kad tarp KMU Onkologijos ligoninėje besigydančių ir tyrime dalyvavusių vyrų ir moterų patiriamo silpniausio skausmo per 24 valandas yra statistiškai patikimas skirtumas. (p ≤ 0,05)
Vyrų jaučiamo silpniausio skausmo per 24 valandas patyrimą atspindi 10 paveikslas.
8% 28% 28% 24% 12% 12% 20% 32% 16% 20% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 0 1 2 3 4 KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
Statistiškai patikima koreliacija yra tarp visų tiriamųjų, kurie stipriausią skausmą per 24 valandas įvardino didesniu balu ir silpniausią patiriamą skausmą per 24 valandas įvardino didesniu balu. (p ≤ 0,05)
Tyrimo metu buvo pastebėta, kad didžioji dalis visų tiriamųjų respondentų 61 proc. skausmą jaučia pastoviai, o 39 proc. jaučia priepuolinį skausmą.
Jaučiamo skausmo pobūdžio skirtumus skirtingose ligoninėse galime matyti 11 paveiksle.
58% 64% 42% 36% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% pastovus priepuolinis KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
11 pav. Jaučiamo skausmo pobūdžio skirtumai skirtingose ligoninėse
Tiriant KMU Onkologijos ligoninėje ir KMUK Onkologijos skyriuje tyrime dalyvavusias moteris, buvo pastebėta, kad skausmo pobūdžio pojūtis identiškas: po 48 proc. jautė pastovų skausmą, o po 52 proc. abiejose ligoninėse jautė priepuolinį skausmą.
Jaučiamo skausmo pobūdžio skirtumus tarp vyrų skirtingose ligoninėse atspindi 12 paveikslas. 68% 80% 32% 20% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% pastovus priepuolinis KMU Onkologijos ligoninėje KMUK Onkologijos skyriuje
Išanalizavus gautus rezultatus, apie skausmo pobūdį galime teigti, kad šioje visoje tiriamojoje respondentų populiacijoje dažniau vyrams (74 proc.), nei moterims (48 proc.) pasireiškia pastovaus pobūdžio skausmo jutimas. Gauti duomenys statistiškai patikimi p ≤ 0,05.
Keli iš skausmo pojūtį sukeliančių ar stiprinančių veiksnių gali būti fizinis aktyvumas įvardintas darbu, judėjimas ar netgi ramybė.
Gauti rezultatai parodė, kad visoje tirtoje respondentų populiacijoje net 50 proc. tiriamųjų skauda ramybėje, 44 proc. skausmas pasireiškia judant, o 6 proc. skausmą sukelia ar iššaukia darbas.
Analizuojant gautus tyrimo duomenis, buvo pastebėta, kad net 76 proc. pacientų, esant skausmui, papildomai vartoja vaistus skausmui mažinti ir tik 17 proc. tiriamųjų vartoja kitokias skausmui malšinti naudojamas priemones, 7proc. tiriamųjų nedaro nieko, kad skausmas sumažėtų ar visai praeitų.
Kitokių priemonių naudojimą malšinant skausmą atspindi 13 paveikslas.
22% 20% 10% 45% 3% fizioterapija padėtis TENS poilsis kita
13 pav. Kitokių priemonių naudojimas malšinant skausmą
Tiriant bendrai visus respondentams taikytus ir taikomus gydymo metodus, gauti rezultatai buvo tokie: 43 proc. buvo ar yra taikoma spindulinė terapija, 28 proc. – chemoterapija, 16 proc. medikamentai nuo skausmo – farmakoterapija ir 13 proc. hormonoterapija.
Dažniausiai vartojamų gydymo būdų pasiskirstymą skirtingose ligoninėse nurodo 14 paveikslas. 24% 52% 6% 18% 32% 34% 20% 14% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% chemoterapija spindulinė terapija hormonoterapija farmakoterapija KMUK Onkologijos skyriuje KMU Onkologijos ligoninėje
14 pav. Dažniausiai vartojami gydymo būdai skirtingose ligoninėse
Išanalizavus gautus duomenis tarp tiriamų vyrų skirtingose ligoninėse gauti rezultatai buvo: KMU Onkologijos ligoninėje 52 proc. buvo ar yra taikoma spindulinė terapija, 28 proc. – chemoterapija, o 20proc. medikamentai nuo skausmo – farmakoterapija, tuo metu KMUK Onkologijos skyriuje 48 proc. buvo ar yra gydomi chemoterapija, 36 proc. spinduline terapija, 12 proc. hormonoterapijai, 4proc. buvo ar yra gydomi medikamentais nuo skausmo – farmakoterapija.
Moterims dažniausiai taikytus ar taikomus gydymo metodus skirtingose ligoninėse atspindi 15 paveikslas. 20% 52% 12% 16% 16% 32% 28% 24% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% chemoterapija spindulinė terapija hormonoterapija farmakoterapija KMUK Onkologijos skyriuje KMU Onkologijos ligoninėje
15 pav. Dažniausiai buvę ir/ar taikomi gydymo metodai tarp tiriamų moterų skirtingose ligoninėse
Įvertinus gautus tyrimo rezultatus galime teigti, kad šioje visoje tiriamojoje respondentų populiacijoje chemoterapijos gydymo metodas buvo ar yra taikomas dažniau vyrams (38 proc.) nei moterims (18 proc.) (p ≤ 0,05)
