KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
prof. dr. J. Macijauskienė
2009 m. mėn. d.
KINEZITERAPIJOS EFEKTYVUMAS ASMENIMS,
SERGANTIEMS PARANOIDINE ŠIZOFRENIJA
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovė
Dr. Eglė Franckevičiūtė
2009 m. mėn. d.
Recenzentas Atliko
Kn (M) gr. stud.
... Simona Rožkovaitė
2009 mėn. d. 2009 m. mėn. d.
KAUNAS, 2009
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 8
1. DARBO TIKSLAS ... 9
2. DARBO UŽDAVINIAI ... 10
3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
3.1. Šizofrenija, jos paplitimas, formos bei simptomai ... 11
3.2. Šizofrenijos priežastys, gydymas bei baigtys ... 15
3.3. Paranoidinė šizofrenija... 19
3.4. Reabilitacija ... 20
3.5. Fizinė sveikata ir šizofrenija ... 25
4. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 28
4.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 28
4.2. Tyrimo metodai ... 29
4.3. Tyrimo organizavimas ... 30
5. TYRIMO REZULTATAI ... 32
5.1. Valios vertinimo kaita ... 32
5.2. Aerobinio pajėgumo tyrimo rezultatai ... 55
5.3. Šizofrenijai būdingų simptomų kaita ... 60
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 62
IŠVADOS ... 63
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 64
LITERATŪRA ... 65
SANTRAUKA
Rožkovaitė S. Kineziterapijos efektyvumas asmenims, sergantiems paranoidine šizofrenija; magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. E. Franckevičiūtė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2009. – 70 p.
Tyrimo tikslas: įvertinti kineziterapijos efektyvumą asmenims, sergantiems paranoidine
šizofrenija.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamosios grupės asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija, valią pradedant ir baigiant kineziterapijos procedūras.
2. Įvertinti tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija, aerobinį jajėgumą.
3. Palyginti aerobinio pajėgumo kaitą tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenims.
4. Apklausti tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenis, sergančius paranoidine šizofrenija, apie būdingus šizofrenijai simptomus.
5. Palyginti šizofrenijai būdingų simptomų kaitą tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenims.
Tiriamieji: asmenys, gydyti Kauno apskrities ligoninės padalinyje – Psichiatrijos ligoninėje.
Tyrimo metu buvo sudarytos 2 grupės: tiriamoji grupė, kurią sudarė 40 asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija ir kontrolinė grupė, kurią taip pat sudarė 40 asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija, šios grupės asmenys atsisakė dalyvauti kineziterapijos procedūrose.
Darbo metodika: anoniminiu anketavimo būdu apklausus tiriamosios ir kontrolinės grupės
asmenis, buvo vertinamas jų amžius, lytis, ligos trukmė, kelintą kartą guli stacionare, šizofrenijai būdingi simptomai. Valia specialia anketa (The Volitional Questionnaire) tiriamajai grupei buvo tirta du kartus– pradedant ir baigiant kineziterapijos procedūrų kursą (10 procedūrų). Aerobinis pajėgumas 3 minučių „laiptelio“ testu, bei šizofrenijai būdingų simptomų jutimas anketos būdu buvo vertinami visiems asmenims: tiriamajai grupei du kartus - prieš ir po kineziterapijos procedūrų kurso (10 procedūrų); kontrolinei grupei taip pat du kartus – po reabilitologo vizitacijos bei praėjus 3 savaitėms (tiek vidutiniškai trukdavo tiriamosios grupės kineziterapijos kursas). Duomenų analizė atlikta, naudojant kompiuterines programas SPSS for windows 13.0., Microsoft Office Excel 2003.
Išvados: tiriamosios grupės asmenų valia tirtų požymių atžvilgiu po kineziterapijos taikymo
kad aerobinis pajėgumas po gydymo buvo statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis tai asmenų grupei, kuriai buvo taikoma kineziterapija. Atlikus tyrimą stebima tendencija, kad asmenims kuriems buvo taikoma kineziterapija, nusiskundimai išnykdavo dažniau.
Praktinės rekomendacijos: rekomenduojama skirti kineziterapiją asmenims, sergantiems
SUMMARY
Rožkovaitė S. Effectiveness of physiotherapy for persons with paranoid schizophrenia; master of the final work / scientific supervisor dr. E. Franckevičiūtė; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2009. – 71 p.
The aim of research: to evaluate effectiveness of physiotherapy for persons with paranoid
schizophrenia.
The tasks of the research:
1. Evaluate the volition of research group persons with paranoid schizophrenia before and after physiotherapy.
2. Evaluate the aerobic fitness of research and control group persons with paranoid schizophrenia.
3. To compare changes in aerobic fitness of research and control group individuals.
4. To examine specific to schizophrenia symptoms of research and control group persons with paranoid schizophrenia.
5. To compare changes in specific to schizophrenia symptoms of research and control group individuals.
Test group: people who had a treatment in Kaunas Hospital Unit - Psychiatric hospital. Two
groups were created: forty people with paranoid schizophrenia made a research group, forty persons with paranoid schizophrenia which refused to participate in the physiotherapy made control group.
The methods of the research: using anonymous survey the age, gender, disease duration,
hospitalization time, the symptoms specific to schizophrenia were evaluated of research and control group persons. Volition of research group was evaluated by The Volitional Questionnaire twice – before and after physiotherapy (10 procedures total). Aerobic fitness by 3-minute Step test, and the specific to schizophrenia symptoms were evaluated for all persons: research group twice - before and after the course of physiotherapy (10 procedures), control group either twice - after the rehabilitation visits, and after 3 weeks (the average of the group took the test physiotherapy course). Data analysis was performed by using SPSS for windows 13.0., Microsoft Office Excel 2003 software.
Conclusions: our research results has shown, that the volition of the research group increased
statistically significant after physiotherapy (p <0.05). Comparing results of research and test groups, it is noted that the aerobic fitness was statistically significant higher in the research group (p <0.05). Observed
trend argued that research group person’s complaints disappeared more frequently than for the control group persons.
Practical recommendations: we recommend apply physiotherapy in rehabilitation to the
PADĖKA
Noriu padėkoti Kauno apskrities ligoninės padalinio, Psichiatrijos ligoninės direktorės pavaduotojai slaugai Marijai Gruodytei už nuoširdžią pagalbą, patarimus bei palaikymą atliekant šį tyrimą.
Už išsamią konsultaciją norėčiau padėkoti Kauno Medicinos Universiteto Psichiatrijos klinikos vadovei doc. Virginijai Adomaitienei.
Nuoširdžiai dėkoju magistrinio darbo vadovei dr. Eglei Franckevičiūtei už kantrybę, suteiktas žinias bei pagalbą rašant šį darbą bei studijuojant magistratūroje.
ĮVADAS
Kai atsitinka nelaimė, kitų žmonių užuojauta, supratimas ir parama padeda greičiau atgauti jėgas ir neprarasti vilties. Nesunku yra užjausti žmogų, kuris susirgo vėžiu ar širdies infarktu. Sunkiau užjausti sergantįjį psichikos liga, kuris nesuprantamai kalba ir keistai elgiasi, tačiau jam irgi reikalinga pagalba.
Žodis „schizophrenia“ (graikų kalboje „schizo“ – skaldau, „phren“ – protas) reiškia ne asmenybės „suskilimą“ į daugybę įvairių asmenybių, bet kontakto su realybe praradimą [4].
Šizofrenija – pati paslaptingiausia, daugiausia mokslinių ginčų ir abejonių keliantiliga. Kartais ji vadinama „psichiatrijos karaliene“ ir yra laikoma svarbiausia pasauline socialine psichiatrijos problema [7].
Šizofrenijos eiga bei padariniai būna įvarūs ir paveikia daugelį paciento gyvenimo sričių. Gydant dažniausiai naujami įvairūs metodai, siekiama sumažinti ligos epizodų dažnumą, trukmę ir sunkumą, pagerinti paciento savarankiškumą ir gyvenimo kokybę.
Įvairiose šalyse ir skirtingų kultūrų aplinkoje šizofrenija paplitusi vienodai – priklausomai nuo klasifikacijos ir diagnostikos principų, šiuo sutrikimu serga maždaug 1proc. populiacijos. Pastebima, kad labiau išsivysčiusiose industrinėse šalyse vyrauja paranoidinė šizofrenijos forma, besivystančiose dažniau pasitaiko katatoninė ir hebefreninė.
Psichiatrinės reabilitacijos tikslas - pagerinti asmenų, turinčių ilgalaikę psichikos negalią, funkcionavimą, kad jie galėtų sėkmingai prisitaikyti, rastų pasitenkinimą jų pačių pasirinktoje aplinkoje su minimalia specialistų pagalba [1].
Galimai pratimų naudai, kaip papildomam ar alternatyviam gydymui, asmenims, sergantiems šizofrenija, skiriama labai mažai dėmesio. Daugiausia literatūroje nurodoma pratimų nauda sergantiems depresija, nerimu, nervine anoreksija, fobijomis, tačiau pasigendama duomenų apie pratimų naudą asmenims, sergantiems šizofrenija ar kitomis psichozėmis [41].
Taigi, šio mokslinio darbo tikslas yra įvertinti kineziterapijos efektyvumą asmenims, sergantiems paranoidine šizofrenija. Manome, kad kineziterapija gali būti efektyvi reabilitacijos priemonė šiems asmenims, bei gali padėti jiems lengviau grįžti į visuomenę padedant atgauti gerą fizinę būklę ir didinant ištvermę.
1. DARBO TIKSLAS
Tyrimo tikslas: Įvertinti kineziterapijos efektyvumą asmenims, sergantiems paranoidine
2. DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamosios grupės asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija, valią prieš ir po kineziterapijos.
2. Įvertinti tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenų, sergančių paranoidine šizofrenija, aerobinį pajėgumą.
3. Palyginti aerobinio pajėgumo kaitą tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenims.
4. Apklausti tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenis, sergančius paranoidine šizofrenija, apie būdingus šizofrenijai simptomus.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Šizofrenija, jos paplitimas, formos bei simptomai
Šizofrenija – psichikos liga, kuri sutrikdo psichikos vientisumą, ligonio santykius su aplinkiniu
pasauliu, labiausiai pažeisdama mąstymo, suvokimo, emocijų ir valios sferas [12, 16].
Mūsų pačių kultūroje žinių apie šizofreniją stinga, ko gero, daug labiau negu apie bet kurią kitą paplitusią ligą [16].
Liga, kurią šiandien vadiname „šizofrenija", buvo aprašyta jau labai seniai; XIX a. ji vadinta „demence précoce" - „ankstyvąja silpnaprotyste" (Benedict Augustine Morel, 1856), „katatonija" (Kahlbaum, 1868), „hebefrenija" (Hecker, 1870); klasikinis Emilio Kraepelino (1896) aprašymas atskyrė „ankstyvąją silpnaprotystę" nuo „depresinės maniakinės psichozės"; Eugen Bleuler (1911) įvedė „schizofrenijos" pavadinimą. Taigi, daugelis dabartiniu metu išskiriamų šizofrenijos formų buvo aprašytos dar prieš jos termino pasiūlymą [2, 8].
Paplitimas. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vienu metu pasaulyje 340
mln. žmonių serga afektiniais sutrikimais, 400 mln. – įvairiais nerimo sutrikimais. Sergančiųjų šizofrenija skaičius siekia 45 mln., iš jų daugiau nei 33 mln. gyvena išsivysčiusiose šalyse.
Įvairiose šalyse ir skirtingų kultūrų aplinkoje šizofrenija paplitusi vienodai – priklausomai nuo klasifikacijos ir diagnostikos principų, šiuo sutrikimu serga maždaug 1 proc. populiacijos [1, 12, 38]. Šizofrenijos paplitimas pasaulyje tolygus tarp vyrų ir moterų bei tarp įvairių rasių žmonių, tiesa, dažniau pasitaiko dideliuose miestuose [1, 12].
Rizika kuriuo nors metu susirgti šia liga yra šiek tiek mažesnė ekonomiškai silpnose šalyse [16]. Dar 7-ajame dešimtmetyje Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktas epidemiologinis šizofrenijos tyrimas parodė, kad šizofrenija sergama visur, tačiau skirtingose šalyse gali skirtis jos formos ir prognozė. Pastebima, kad labiau išsivysčiusiose industrinėse šalyse vyrauja paranoidinė šizofrenijos forma, besivystančiose dažniau pasitaiko katatoninė ir hebefreninė [1, 12].
Dažniausiai jau ligos pradžioje atsiranda profesinio ir socialinio funkcionavimo sutrikimas, pasireiškiantis socialiniu uždarumu, intereso arba sugebėjimo funkcionuoti mokymo įstaigoje arba darbe praradimu, asmeninės higienos įpročių pasikeitimu arba neadekvačiu, neįprastu elgesiu [6, 30, 37]. Be poveikio sergančiajam, šizofrenija sukelia dideles ekonomines problemas ir visuomenei [6, 37].
Ši liga pablogina gyvenimo kokybę, ypač dėl lėtinės negalios. Nustatyta, kad šizofrenija yra viena iš 30 dažniausių neįgalumo priežasčių pasaulyje [35]. Daugiau kaip 65 proc. šizofrenija sergančių pacientų po antro psichozinio epizodo tampa bedarbiais; šis faktas labai padidina netiesioginę ligos kainą [28].
Šizofrenija dažniausiai susergama vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje [1, 18, 30]. Vyrams ji dažniausiai prasideda sulaukus 15-25 metų, moterims kiek vėliau - 25-35 metų amžiuje, tai yra moterys vidutiniškai suserga 4-5 metais vėliau [1, 12, 18, 29, 30]. Labai retai pirmas šizofrenijos epizodas pasireiškia jaunesniems nei 10 metų ir vyresniems nei 50 amžiaus asmenims [1].
Moterų šizofrenijos eiga paprastai būna prognostiškai palankesnė [18, 29].
Šizofrenija sergančių asmenų gyvenimo trukmė yra vidutiniškai 12 - 13 metų trumpesnė [12, 40].
Šizofrenijos formos nepaisant bendrų bruožų yra labai nepanašios (1 lentelė) [12]. Skirtumai yra
tokie ryškūs, jog, daugelio specialistų nuomone, jeigu pavyktų išsiaiškinti šizofrenijos priežastis, paaiškėtų, kad šią ligą nulemia skirtingų sąlygų deriniai, kurie dėl įprastinių biocheminių sąveikų galiausiai sukuria tą patį rezultatą [16].
1 lentelė
Šizofrenijos formų skirtumai
Paranoidinė Hebefreninė Katatoninė Paprastoji
Suvokimo sutrikimai (haliucinacijos) Dažniausiai klausos. Verbalinės: bauginančios gąsdinančios, įsakomosios. Neverbalinės: švilpimas, juokas, ū-imas. Skonio ir uoslės, regos retesnės.
Menkos. Dažniau esant oneiroidiniam sąmonės sutrikimui (panoraminės regos haliucinacijos). Reti. Mąstymo sutrikimai (kliedesiai) Dažni. Persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo kliedesiai.
Trumpalaikiai. Padriki. Padriki (poveikio santykio).
Reti.
Emociniai sutrikimai Reti. Išreikšti. Elgesys neatsakingas ir neprognozuojamas. Nuotaika neadekvati.
Amimija Emocijų skurdumas.
Šizofrenijos simptomai dažnai skirstomi į „pozityviuosius“ ir „negatyviuosius“. Pozityvieji
emocijų ir elgesio nebuvimas, pavyzdžiui, atbukusios emocijos, vidinių paskatų nebuvimas, skurdus mąstymas ir užsisklendimas, kitų žmonių šalinimasis [16].
Pozityvūs simptomai (kurie yra „pertekliniai“, „papildomi“ arba „pliusiniai“): • Haliucinacijos:
o klausos (girdi balsus arba garsus);
o regos (mato žmones, gyvūnus arba negyvus daiktus); o uoslės (kvapas); o taktilinės (prisilietimas). • Kliedesiai, dažniausi: o persekiojimo; o religiniai; o didybės; o kaltės.
• Pozityvūs mąstymo sutrikimai:
o nenuoseklus mąstymas (kalbant stebimi nuklydimai nuo temos, tačiau mąstymas nėra visiškai užblokuotas);
o smulkmeniškas mąstymas (mąstydami nesugeba išskirti, kas yra svarbiausia, mintys nebūna tiesiogiai susijusios);
o padrikas mąstymas (pacientas skubiai kaitalioja temas per asociacijas);
o minčių skambėjimas (pvz., mąstymas priklauso nuo žodžių skambesio, tai yra žodžiai rimuojami arba stebimas žodžių žaismas, pacientui atrodo, kad tarp šių žodžių yra loginis ryšis, nors iš tikrųjų jo nėra);
o nelogiškas mąstymas (nelogiškos išvados), nerišlus mąstymas.
Negatyvūs simptomai (kurie yra „deficitiniai“, „stokojantys“):
• emocijų skurdumas – beveik nėra ar labai sumažėjęs emocionalumas, būdinga hipoprozodija (nereaguojama į stresą, pajuokavimą, žodžių rimavimas);
• abulija – noro ir motyvacijos stoka;
• anhedonija – nesugebėjimas pajausti malonumo, dalyvaujant malonumą teikiančioje veikloje;
• apatija ir socialinis atsiribojimas; • mąstymo arba kalbos skurdumas [5].
Pacientus, kuriems būdingi pozityvieji simptomai, persekioja haliucinacijos, jų kalba padrika, mąstymas nelogiškas, nerišlus, linkę į neadekvatų juoką, verksmą ar pyktį. Ligoniams, kuriems nustatomi negatyvieji simptomai, būdingas neišraiškingas balsas ir veidas, nelankstus kūnas. Taigi, pozityvieji simptomai rodo, kad neadekvatus elgesys pasireiškia, o negatyvieji – kad jis nepasireiškia [9].
Pozityvieji simptomai yra patys aiškiausi, tačiau manoma, kad negatyvieji simptomai turi lemiamą reikšmę, kad dėl jų pasunkėja šizofrenija sergančiųjų reintegracija į visuomenę. Jie sutrikdo gebėjimą mokytis, socialinius sugebėjimus bei galėjimą gyventi savarankiškai – tai yra tas savybes, kurios būtinos gyvenant bendruomenėje. Dažnai matoma depresijos simptomų [40].
Sergantiems lėtine šizofrenija dažnai būdingi negatyvieji užsisklendimo savyje simptomai.
Tų, kuriems nustatomi pozityvieji simptomai, perspektyvos geresnės – jie dažniau būna reaktyvios būsenos, kuriai esant reaguojama į vaistus [6].
Pagrindinės psichikos veiklos sferos, kurios yra pažeidžiamos šizofrenijos metu – tai valia, mąstymas ir emocijos. Emocijos šizofrenijos metu nuskursta iki bukumo arba iškrypsta, be to, galimi to deriniai. Valios sutrikimai pasireiškia jos silpnėjimu.
Kiti simptomai ypač dažnai atsirandantys šizofrenijos metu yra nerimas ir depresija [8].
Valia - tai sąmoningas (tikslingas) žmogaus aktyvumas, gebėjimas siekti tikslo ir jį įgyvendinti. Išoriškai valia pasireiškia judesiais, veiksmais. Pastarieji savo ruožtu skirstomi į nevalingus ir valingus. Nevalingus veiksmus sužadina nesąlyginiai refleksai. Valingi veiksmai yra tokie, kuriais sąmoningai siekiama užsibrėžtų tikslų.
Pradinis valingo veiksmo etapas yra tikslo įsisąmoninimas, t.y. turi būti mintis, numatanti, kas bus pasiekta. Valingas veiksmas visada yra sąmoningas. Tačiau, nors tikslas ir žinomas, reikia apsvarstyti argumentus už ir prieš, tad antrasis etapas - abejonės, svarstymai, kol galiausiai apsisprendžiama. Apsisprendimas yra valingo veiksmo trečiasis etapas. Tik paskui tai, kas buvo įsisąmoninta ir nuspręsta, įvykdoma. Apsisprendimo momentą nuo jo įvykdymo skiria laikotarpis, kai svarstomos priemonės, būdai, kaip tikslą pasiekti.
Valios sutrikimai pasireiškia laipsnišku jos silpnėjimu, kartais lydi potraukių suintensyvėjimas arba iškrypimas. Ligoniams būdingas negatyvizmas (pasyvus arba aktyvus), psichinio ir fizinio automatizmo reiškiniai - besąlygiškas paliepimų vykdymas. Dažnai pastebimas judesių, veiksmų arba veiklos stereotipiškumas [1].
Valios silpnėjimas yra negatyvus simptomas. Negatyvūs simptomai trukdo efektyviam gydymui, nes atsiranda nenoras bendrauti su gydytoju, pasyvumas. Šiame darbe tiriama ar kineziterapija turi įtakos
3.2. Šizofrenijos priežastys, gydymas bei baigtys
Šizofrenijos priežastys. Nėra vieno pripažinto ir pakankamai pagrįsto šizofrenijos etiologinio
mechanizmo. Labiausiai pagrįsta teorija yra, teigianti, kad asmuo paveldi polinkį sirgti šizofrenija, o papildomi nepalankūs aplinkos ir psichologiniai veiksniai lemia jos išsivystymą [1, 8].
Šizofrenija sergančio asmens giminaičių rizika susirgti šia liga parodyta 1 paveiksle. Rizika susirgti šizofrenija:
• ne giminaičiams – bendrai gyventojų populiacijai tenka 1 proc., ligonių sutuoktiniams bei trečios eilės pusbroliams ir pusseserėms grėsmė susirgti šizofrenija yra 2 proc.;
• antros eilės giminaičiams – dėdėms ir tetoms 2 proc., sūnėnams ir dukterėčioms 4 proc., vaikaičiams išauga galimybė susirgti šizofrenija iki 5 proc.;
• pirmos eilės giminaičiams – vaikams susirgti šizofrenija yra 13 proc., tėvams – 6 proc., broliams ar sesėms – 9 proc., broliams ar sesėms, kurių vienas iš tėvų serga rizika yra 17 proc., dizigotiniams dvyniams 17 proc., monozigotiniams dvyniams rizika išauga iki 48 procentų, sergančių abiejų tėvų palikuonims susirgti šia liga rizika yra 46 procentai [16].
1 pav. Šizofrenija sergančio asmens giminaičių rizika susirgti šia liga
Šizofrenija sergančio žmogaus identiško dvynio rizika susirgti šia liga yra tik 48 procentai, galima teikti, kad vien genetiniais ypatumais negalima paaiškinti, kodėl susergama. Turi būti ir kitų stiprių
veiksnių. Vienas iš tokių veiksnių yra nėštumo ir gimdymo komplikacijos. Žmonėms patyrusiems gimdymo komplikacijų, tokių kaip užsitęsęs gimdymas, rizika susirgti šizofrenija yra dvigubai didesnė negu nepatyrusiems jokių komplikacijų.
Jeigu nėščia moteris suserga virusine liga, padidėja rizika pakenkti vaisiaus smegenims. Gimdymo traumos, deguonies trūkumas, komplikacijos ar infekcijos nėštumo metu didina riziką susirgti šizofrenija. Pastebėta, kad daugiau žmonių, sergančių šizofrenija, yra gimę žiemos pabaigoje arba pavasarį, o ne kitu metų laiku (ir kad po virusinių ligų, tokių kaip gripas, tymai, vėjaraupiai, epidemijų tokių gimimų kartais padaugėja). Vis dėlto motinos virusinės infekcijos tikriausiai tik truputėlį prisideda prie didesnės rizikos susirgti šizofrenija [16].
Yra nustatyta kai kurių šizofrenija sergančių žmonių smegenų fizinių pokyčių. Kuo aptinkami pokyčiai didesni, tuo sunkesnis asmens mąstymo sutrikimas ir stipresnės klausos haliucinacijos [16]. Organiniai smegenų pakitimai svarbūs ligos atsiradimui yra šie: išplitę šoniniai skilveliai, žievės atrofija, ypač kaktinėse ir smilkininėse skiltyse [8].
Prastas vaikų auklėjimas nėra šizofrenijos priežastis. Priešingai iki aštunto dešimtmečio gyvavusiai specialistų nuomonei, vis dar palaikomai populiariosios žiniasklaidos, netgi ir po dešimtmečius trukusių tyrimų nėra įrodyta, kad šizofrenijos priežastis yra šeimos arba auklėjimo problemos. Milijonai šizofrenija sergančių žmonių artimųjų kenčia gėdą, kaltės jausmą ir yra žeminami dėl plačiai paplitusios klaidingos sampratos [16].
Šizofrenijos gydymas yra kompleksinis, derinami visi prieinami metodai: medikamentinis
gydymas, biologiniai metodai (elektros impulsų terapija), psichosocialinės priemonės, psichiatrinis švietimas, psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, įvairūs reabilitacijos metodai [1].
Pagrindinis gydymas yra vaistais, nors specifinio vaisto nuo šizofrenijos nėra, bet ši liga sėkmingai ir veiksmingai gydoma. Gydymas susideda iš ūminės fazės gydymo ir ilgalaikio palaikomojo gydymo [8]. Vaistai turi ir šalutinį poveikį (2 lentelė) [16].
Gydymo rezultatai priklauso nuo negydytos psichozės trukmės – kuo vėliau pradedama gydyti psichozė, tuo blogesni gydymo rezultatai [34].
Blogiausia prognozė yra sergančiųjų hebefrenine šizofrenijos forma – jų gydymas būna mažai veiksmingas, net kai liga ankstyvų stadijų [42].
2 lentelė
Dažniausiai pasitaikantis šalutinis vaistų poveikis
Šalutinis poveikis Ką reiškia
Akatizija Nerimas arba dirglumas. Poreikis nerimauti
atsistoti arba vaikščioti aplink.
Akinezija Sustingimo jausmas. Normalaus spontaniškumo
trūkumas ( be ugnelės). Nėra proto energijos („jaučiuosi lyg zombis“).
Anticholinerginiai reiškiniai (fiziniai) Burnos džiūvimas, pablogėjęs regėjimas, šlapinimosi sutrikimai, vidurių užkietėjimai. Anticholinerginiai reiškiniai (psichikos) Atminties pablogėjimas, sumišimas (jausmas, kad
nesi čia), regos haliucinacijos.
Distonija Staigūs raumenų traukuliai pvz., mėšlungis.
Lytiniai sutrikimai Nėra lytinio potraukio. Nėra erekcijos ir ejakuliacijos. Nėra mėnesinių
Vėlyvoji diskinezija Kankinantys burnos, liežuvio ar rankų judesiai.
Tremoras Reguliarus rankų ar kitų kūno dalių trūkčiojimas.
Svorio didėjimas Svorio padidėjimas, palyginti su normaliu kūno
svoriu.
Medikamentais pašalinus didesnės ar ribinės psichopatologijos simptomus, dažnai lieka nepašalinti traumos, kurią žmogus patyrė hospitalizacijos metu bei sužinodamas savo diagnozę, požymiai. Pastarųjų negalime pašalinti medikamentais, o nekoreguojami psichologinės traumos simptomai gali sukelti sunkius individo pakitimus, dėl kurių asmenybė atsiskiria nuo visuomenės [6]. Taigi, gydymas turėtų apimti ir socialinę reabilitaciją. Paprastai šizofrenija sergantiems žmonėms reikia padėti prisitaikyti gyventi visuomenėje [16].
Šizofrenijos baigtys. Populiarus ir įsigalėjęs požiūris, esą šizofrenija progresuoja, nuolat sunkėja
ir visada baigiasi liūdnai, yra mitas. Po mėnesiais ar metais trunkančio gydymo kurso apie 20-25 procentai šizofrenija sergančių žmonių visiškai pasveiksta – visi psichozės požymiai išnyksta, ir jie vėl gali gyventi kaip anksčiau. Dar dvidešimčiai procentų ligonių kai kurie simptomai lieka, bet jie pajėgia patenkinamai ir produktyviai gyventi.
Ekonomiškai silpnose šalyse išgijimo procentas yra netgi didesnis. Du Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad ligoniams, kuriems diagnozuota šizofrenija, ekonomiškai silpnose šalyse gera ligos baigtis beveik du kartus dažnesnė negu ekonomiškai stipriose šalyse. Priežastys, kodėl ekonomiškai silpnose šalyse rezultatai yra geresni, nėra iki galo atskleistos, bet gali būti, kad psichikos
ligomis sergantys žmonės šiose šalyse yra geriau priimami, mažiau stigmatizuojami ir turi daugiau šansų susirasti darbą šiose šalyse vyraujančiame žemės ūkyje (Warner, 1994) [16].
Veiksniai, kurie paprastai yra susiję su geresnėmis ligos baigtimis, yra šie: vėlesnė sutrikimo pradžia, moteriška lytis, buvimas santuokoje, socializuota asmenybė, geras prisitaikymas ir funkcionavimas, aukštesnis IQ, ūminė ligos pradžia, klinikoje vyraujantis pozityvieji arba afektiniai simptomai, nėra dezorganizacinių bei negatyviųjų simptomų ligos pradžioje, mažesnis ankstesnių epizodų skaičius, fazinis paūmėjimų ir remisijos epizodų kaitos pobūdis, nėra duomenų apie šizofrenijos paveldimumą ir mažas emocijų išreikštumo lygis šeimoje bei paciento bendradarbiavimas [15, 23, 30].
Veiksniai, kurie paprastai yra susiję su blogesnėmis ligos baigtimis, yra šie veiksniai: vyriška lytis, ankstyva ir lėtinė ligos pradžia, ilga ligos trukmė, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, socialinė izoliacija, negatyvieji simptomai [15].
Veiksniai leidžiantys įvertinti šizofrenijos prognozę išvardinti 3 lentelėje [16].
3 lentelė
Veiksniai, leidžiantys įvertinti šizofrenijos prognozę
Geresnė Blogesnė
Vėlyva pradžia Ankstyva pradžia
Akyvaizdūs provokuojantys faktoriai Provokuojančių faktorių nėra
Ūmi, staigi pradžia Lėta pradžia, nepastebimas vystimasis
Geras socialinis, seksualinis funkcijonavimas, darbas Blogos socialinės sąlygos, nedarbas Uždaras, autistiškas
Afektiniai simptomai, ypatingai depresija Nediferencijuoti ir dezorganizuoti simptomai Paranoidiniai arba katatoniniai simptomai santuokoje Vienišas, išsiskyręs arba našlys
Šeimoje sergantis šizofrenija Šeimos anamnezėje afektiniai sutrikimai Lėtinė eiga
Geros paramos sistemos Menkos paramos sistemos
Banguojanti eiga Negatyvūs simptomai
Pozityvūs simptomai Neurologiniai simptomai
Reti paūmėjimai Perinatalinė trauma anamnezėje
3 metai nebuvo remisijų Dažni atkryčiai
Pagrindinė šizofrenija sergančių žmonių didesnio mirtingumo priežastis yra padidėjusi savižudybės rizika, tačiau mirtingumą didina ir širdies bei kraujagyslių, kvėpavimo takų, infekcinės ligos bei traumos [24].
Manoma, kad 10 proc. šizofrenija sergančių žmonių nusižudo, o suicidinių mėginimų dažnis šioje populiacijoje yra dar 2-5 kartus didesnis [39]. Maždaug 10 proc. pirmą kart šizofrenija susirgusių žmonių bando nusižudyti metų laikotarpiu, o didžiausi mėginimo nusižudyti rizikos veiksniai yra anksčiau buvusios haliucinacijos ir suicidinės tendencijos [36].
Savižudžių paplitimas tarp šizofrenija sergančių žmonių yra susijęs su tokiais veiksniais, kaip: • jaunas amžius,
• neseniai prasidėjusi liga, • vyriška lytis,
• aukšta šeimos padėtis visuomenėje, • aukštas intelektas,
• dideli lūkesčiai,
• gyvenimas ne santuokoje, • socialinės paramos trūkumas,
• sąmoningas savo ligos simptomų suvokimas, • ligonis neseniai išrašytas iš ligoninės [8, 36].
Šizofrenija sergančių žmonių suicidiniai mėginimai dažniau būna mirtini. Tai rodo, kad sergantieji šia liga naudoja labiau smurtinius savižudybės būdus [21].
3.3. Paranoidinė šizofrenija
Bendrosios žinios:
• prasideda vyresniems žmonėms, dažniausiai 30-40 metų amžiaus; • asmenybė lieka nepakitusi;
• dažniausiai jautri asmenybė; • dažniausia šizofrenijos forma. Požymiai:
• kliedesiai – dažniausia persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo;
• haliucinacijos - klausos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, įsakomosios arba neverbalinės klausos haliucinacijos (švilpimas, ūžimas, juokas). Rečiau pasitaiko uoslės, skonio, seksualiniai ar kiti kūno pojūčiai, gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų [2, 12].
Sergant pasireiškia kliedesiai, dažniausiai persekiojimo arba didybės, kurie yra sisteminiai. Taip pat gali pasireikšti kliedesių temą atitinkančios klausos haliucinacijos, tačiau šiam tipui nėra būdingos nerišlios mintys ir kalba ar neorganizuotas elgesys, taip pat nebūdingas ir emocijų skurdumas [5].
3.4. Reabilitacija
Psichiatrijoje, kaip jokioje kitoje medicinos srityje, ypač sunku atskirti, kur baigiasi gydymas ir prasideda reabilitacija.
Psichiatrinės reabilitacijos tikslas - pagerinti asmenų, turinčių ilgalaikę psichikos negalią, funkcionavimą, kad jie galėtų sėkmingai prisitaikyti, rastų pasitenkinimą jų pačių pasirinktoje aplinkoje su minimalia specialistų pagalba.
Šiuolaikinėje literatūroje vartojami 2 sinoniminiai terminai: 1) psichiatrinė reabilitacija,
2) psichosocialinė reabilitacija [1].
W. Antody, M. Coher, M. Ferko suformulavo tokius svarbiausius psichiatrinės reabilitacijos principus:
1. Svarbiausias psichiatrinės reabilitacijos tikslas – pagerinti psichiškai neįgaių asmenų kompetenciją.
2. Psichiatrinė reabilitacija yra eklektiška, tai yra taiko įvairius metodus.
3. Psichiatrinė reabilitacija padeda išmokti elgesio, reikalingo paciento pageidaujamoje aplinkoje. 4. Psichiatrinė reabilitacija pabrėžia psichiškai neįgalių žmonių profesinės reabilitacijos reikšmę. 5. Svarbus šios reabilitacijos elementas – viltis.
6. Sąmoningai skatinant paciento priklausomybę, galima padėti jam išmokti savanoriškai funkcionuoti.
7. Pageidautina, kad pacientai aktyviai dalyvautų reabilitacijos procese.
8. Dvi svarbiausios psichiatrinės reabilitacijos priemonės – tai paciento įgūdžių ir aplinkos paramos kūrimas.
9. Ilgalaikis gydymas vaistais dažnai būna reikalingas, tačiau retai yra pakankamas reabilitacijos komponentas [11].
Psichosocialinę reabilitaciją vykdo reabilitacijos grupė (komanda). Pažymėtina, kad reabilitacijos sėkmė priklauso ne tiek nuo darbuotojo kvalifikacijos, kiek nuo individualių savybių: energijos, pragmatizmo, pakantumo, ištvermės, nusiteikimo dirbti tiek, kiek reikės, o ne kuo greičiau pasiekti rezultatą [1].
Reabilitacijos komanda. Gydymo tikslus turi nustatyti visi reabilitacijos komandos nariai.
Skirtingos sveikatos priežiūros darbuotojų komandos, kurios kartu teikia pastovias rūpinimosi pacientais paslaugas, yra žinomos kaip daugiakomponentinė ar daugiaprofesinė komanda. Efektyvus ir vieningas reabilitacijos komandos darbas yra būtinas bendram tikslui pasiekti ir bendrom vertybėm išsaugoti. Komandos nariai, kurie dirba su kiekvienu pacientu, tai yra gydytojai ir seselės, yra komandos narių esmė. Kiti tos komandos nariai yra įvardijami kaip „būtinas" pagrindas, tai yra:
• terapeutai, • psichologai,
• paramos darbuotojai.
Kūrybinės veiklos terapeutai. Kūrybinės veiklos terapeutų darbą apima meno, dramos, muzikos, šokių užsiėmimai. Kai kurios komandos turi vieną ar daugiau kūrybinės veiklos terapeutų, kai tuo tarpu kiti dalinasi terapeutais tarp komandų. Visi kūrybinės veiklos terapeutai naudoja savas meno priemones, suderintas su terapijos požiūriu, siekdami stiprinti asmens savęs išraišką, palengvinti emocinę raidą, padėti susivogti. Jie dirba žodiniame ir nežodiniame lygyje.
Logopedas. Jis komandoje atlieka kalbėjimo ir kalbos terapeuto vaidmenis. Kai kuriems žmonėms, priimtiems į psichiatrinį skyrių yra sunku išaiškinti, kad neteisingos kalbos naudojimas yra jų ligos simptomai. Terapeutas šiuo atveju gali suteikti komandai eksperto pagalbą, įvertinant pacientą.
Kalbėjimo terapeutų pagrindinis tikslas: išgydyti žmogaus bendravimo sutrikimus ir sudaryti geresnį supratimą apie šiuos sutrikimus. Tai vienintelė profesija, kurios pagrindas sutelktas į plačios srities sutrikimus, taip pat ji įtraukia medicinos, psichologijos, psicholingvistines, akustines, fonetines žinias, tyrimus ir mokymą. Terapeutas siūlo žmogui, turinčiam bendravimo sutrikimų progą pagerinti savo sugebėjimus, vystyti efektyvesnius kalbėjimo sugebėjimus.
Socialinio darbuotojo vaidmuo yra platus ir apima: ryšius tarp paciento ir atitinkamos tarnybos; darbą, siekiant tam tikro tikslo su žmonėmis, norint pakeisti jų gyvenimą; pareigų nustatymą pagal įstatymus, pvz. vaikų gynimas ir t.t. Socialiniai darbuotojai gali teikti jiems patarimus dėl galimos finansinės paramos.
Šeima ir draugai. Šie žmonės yra svarbūs komandos nariai. Jie paprastai pacientui teikia emocinę ir praktinę paramą namuose, ir yra ypač svarbūs jį prižiūrint. Tačiau jiems taip pat reikalinga emocinė ir praktinė pagalba, kurią teikia reabilitacijos komanda.
Ergoterapija – tai psichinės ir fizinės sveikatos gydymas per specifinę veiklą, siekiant maksimalaus žmogaus funkcinio nepriklausomumo lygio visuose gyvenimo aspektuose.
Ergoterapeutai padeda įvairaus amžiaus asmenims, turintiems negalią prisitaikyti prie aplinkos, dalyvauti įvairioje veikioje. Jie analizuoja veiklos problemas, įvertina ergoterapijos poreikius, sudaro individualius ergoterapijos planus ir nurodo būdus kaip juos įgyvendinti, moko pacientus ir jų artimuosius reikiamų metodikos elementų.
Kineziterapija – yra sveikatos priežiūros dalis, kuri pabrėžia fizinio požiūrio naudą, gydant ir apsaugant nuo ligų ar negalios.
Kineziterapeutai dirba poūmios protinės būklės fazėje, sudaro individualius ir grupinius užsiėmimus, pacientų gydymui naudoja fizinius pratimus. Taip pat gydo fizines problemas. Ergoterapeutas ir kineziterapeutas dažnai dirba kartu (pvz. poilsio programos ir užsiėmimų pratimai).
Klinikinis psichologas. Šios profesijos specialistai dirba ligoninėse ir visuomenės aplinkoje su plačios srities žmonių susirgimais. Jie gali gydyti asmenis ambulatoriškai, esančiais ligoninėje ar visuomenės aplinkoje, pvz. asmens namai. Jie yra įtraukiami, tam, kad patartų kolegoms dėl atitinkamų darbo metodų ir technikų, taip pat kaip ir dėl klinikinio vaidmens.
Gydytojas. Ligoninės aplinkoje gydytojai yra komandos lyderiai, nes jie atsakingi už pacientų gydymą, gydymo gerinimą, bei išrašymą. Gydytojai diagnozuoja ligą ir įvertina pacientą, naudodami medicinos žinias ir kitų komandos narių įvertinimus. Visais atvejais gydytojas išrašo vaistus ir paskyrimus.
Paramos darbuotojai dirba tik namuose. Jie nereikalauja formalaus pasirengimo, bet, kad darbas būtų efektyvus, jiems reikia gerų asmens ir bendravimo sugebėjimų. Jų pagrindinis vaidmuo - dirbti su žmonėmis, jų kasdieniniame gyvenime, tuo siekiama kuo didesnės nepriklausomybės. Komandos nariai turi surasti tarpusavio ryšį su paramos darbuotojais, gauti informacijos apie pacientą ir patarimus, dirbant su asmeniu.
Kiti komandos nariai. Pacientas gali tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuoti su kitais profesionalais, kurie yra nepastovūs komandos nariai, bet kurių pagalba gali būti reikalinga. Tai yra: psichoterapeutai, dietologai, sveikatos paramos darbuotojai, sanitarinė pagalba, pagalbinis personalas.
Pacientas. Be paciento nebūtų komandos, todėl jis yra pagrindinis komandos narys užimantis aktyvų vaidmenį visuose sprendimuose, kurie liečia jų priežiūrą (2 pav.). Šis susitelkimas į pacientą lemia
2 pav. Paciento vieta reabilitacijos specialistų komandoje
Psichosocialinės reabilitacijos apibrėžimai priklauso nuo vadinamosios „mokyklos“, t.y. tam tikro požiūrio į pagalbos tikslus ir būdus bei šalyje buvusių pagalbos tradicijų:
Duglasas Benetas (Douglas Bennett), Didžioji Britanija (1978) teigia, kad psichiatrinės reabilitacijos proceso tikslas – padėti psichiškai neįgaliam asmeniui maksimaliai pritaikyti išlikusius įgūdžius, kad jis galėtų optimaliai funkcionuoti normalioje aplinkoje, kiek tik įmanoma.
Viljamas Antonis ir kt. ( William Anthony et al.), JAV (1998) teigia, kad psichiatrinės reabilitacijos tikslas yra pagerinti sunkios psichiatrinės negalės asmenų funkcionavimą taip, kad jie galėtų gyventi, mokytis ir dirbti sėkmingai bei su pasitenkinimu savo pačių pasirinktoje aplinkoje, minimaliai padedant profesionalams.
Britai pabrėžia ne įgūdžių lavinimą, o aplinkos pritaikymą. Amerikietiškoji tradicija pabrėžia įgūdžių lavinimą norint sumažinti negalę.
Olandų psichosocialinės reabilitacijos ekspertas Žanas Pjeras Vilkenas (Jean Pierre Wilken) (2005) apibendrindamas ir susiedamas įvairių psichosocialinės reabilitacijos mokyklų principus teigia, kad psichosocialinė reabilitacija yra:
• procesas, kuriame imamės veiksnių,
• geriname jų gyvenimo kokybę ir savarankiškumą,
• kad jie galėtų funkcionuoti įvairioje laisvai pasirinktoje aplinkoje (būsto, darbo, kitoje) ir būtų patenkinti tiek asmeniškai, tiek socialiai.
Esmė – asmens orumo ir funkcinių įgūdžių atkūrimas. Tai dinamiškas modelis, kuriame priežiūra nuolat derinama su asmens motyvacija ir sugebėjimu siekti galutinio tikslo – geriausios įmanomos gyvenimo kokybės.
Sunkių ir lėtinių psichikos sutrikimų (šizofrenija ir jos spektro sutrikimai, dvipolis nuotaikos sutrikimas, kiti psichozinio registro sutrikimai) turintiems asmenims psichosocialinė reabilitacija yra būtina [3].
Specialus terapinis aktyvinimas naudojamas reabilitacijai: darbo terapija, darbas dirbtuvėje, darže ir sode, sportas, muzikos terapija, atsipalaidavimo pratimai ir gydomoji mankšta; laipsniškas atsakomybės ir sąmoningumo ugdymas.
Ligoninėse galimi šie psichoterapijos būdai: • Žodžio ir veiksmo psichoterapijos būdai:
- psichoanalizė ir gili psichologinė psichoterapija bei jų modifikacijos; - pokalbių psichoterapija;
- elgesio terapija. • Atsipalaidavimo būdai:
- autogeninė treniruotė;
- laipsniškas raumenų atpalaidavimas; - hipnozė ir jos būdai.
• Kūną veikiantys būdai:
- koncentruotų judesių terapija; - funkcinis atsipalaidavimas.
Atsižvelgiant į pacientų įpročius ir poreikius, moderniose psichiatrijos klinikose turėtų būti įvairių gydymo galimybių ir užsiėmimų grupių. Išvardinta keletas grupių pavyzdžių:
• Darbo terapijos formos:
- užimtumo terapija: daugiau meninė-kūrybinė: molio, medžio, metalo, tekstilės dirbiniai, meninio apipavidalinimo technika;
- daržininkystė (hortoterapija): išmokti žemės ūkio darbų, prižiūrėti augalus, gėles, globoti gyvulius.
• Gydomoji mankšta: mankštos ir atsipalaidavimo grupės, galima sporto terapija ir šokiai.
• Muzikos terapija: galima „pasyvi forma" (klausyti ir interpretuoti) ir „aktyvi forma" grojant kitiems žmonėms; svarbią reikšmę turi tinkama bendrauti psichoterapinė aplinka grupėje, iš pradžių be žodžių - grojant, paskui bendrai aptariant patirtus įspūdžius ir savo išgyvenimus.
• Kitos galimybės: psichologinė drama, socialinė drama, sapnų ir pasakų sekimo grupės, kompiuterių mokymo programa, įvairūs aktyvūs veiksmai: pasivaikščiojimai, gydomosios kelionės ir kt. [2].
3.5. Fizinė sveikata ir šizofrenija
Pati šizofrenija, jai gydyti skiriami vaistai bei sergančiųjų šia liga gyvensena siejasi su padidėjusiu sergamumu ir mirtingumu [13].
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad šizofrenija sergantiems pacientams dažniau nei bendroje populiacijoje nustatoma įvairių somatinių sutrikimų, pvz., širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų ligos, cukrinis diabetas, infekcinės ligos. Tai yra susiję su daugeliu veiksnių: pačia šizofrenija, gyvenimo būdo ypatumais (pvz., rūkymas, nutukimas, fizinio aktyvumo trukumas), aplinka ir vartojamais vaistais [31].
Sergantiesiems šizofrenija, palyginti su bendra populiacija, būdinga: • didesnė tikimybė susirgti somatinėmis ir neurologinėmis ligomis;
• didesnis nutukimo ir cukrinio diabeto paplitimas (tiek vartojantiems antipsichozinius vaistus, tiek niekada jais negydytiems);
• dažnesni širdies ir kraujagyslių sistemos ligų išsivystymo rizikos veiksniai (dėl rūkymo, menko fizinio aktyvumo, per didelio druskos, riebaus maisto ir alkoholio vartojimo);
• nuo 2 iki 4 kartų didesnė pirmalaikės mirties tikimybė. Du trečdaliai sergančiųjų šizofrenija pirma laiko numiršta nuo įvairių ligų, pvz., cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių sistemos ligų [13, 33].
Manoma, kad apie 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo jo gyvensenos, kurią sudaro mitybos, fizinio aktyvumo, tabako vartojimo ir kiti įpročiai. Visi šie įpročiai sąveikauja tarpusavyje, stiprindami arba žalodami sveikatą. Gyvensenai daro įtaką įvairūs veiksniai, pvz., aplinka, socialinės-demografinės savybės, paveldimumas, ligos, pvz., šizofrenija. Palyginus sergančiųjų šizofrenija ir žemiausių
visuomenės sluoksnių gyvenseną, nustatyta, kad reikšmingai blogiau maitinosi, mažiau mankštinosi ir daugiau rūkė asmenys, sergantys šizofrenija.
Sergantiesiems šizofrenija būdingas pasyvus gyvenimo būdas. Nors fizinis aktyvumas gali sumažinti nutukimą ir hipertenziją, pagerinti gliukozės toleranciją, pacientai jo vengia dėl įvairių priežasčių, pvz., ligos simptomų, motyvacijos ir galimybių stokos, vaistų poveikio.
Jau nuo 1920 m. žinoma, kad psichikos sutrikimai siejasi su sutrikusia insulino ir gliukozės apykaita. Tai patvirtina ir pastarųjų metų tyrimai. Statistiniais duomenimis, palyginti su bendra populiacija, 2 tipo cukrinis diabetas dažniau diagnozuojamas sergantiesiems šizofrenija [13].
Panašu, kad šizofrenijos ir cukrinio diabeto tarpusavio sąveika yra daugiareikšmis fenomenas, nulemtas genetinių ir aplinkos veiksnių. Cukrinio diabeto išsivystimui turi reikšmės daugelis veiksnių; be endokrininių streso reguliavimo sistemų, cukrinio diabeto išsivystimui turi įtakos ir su gyvenimo būdu susiję rizikos veiksniai – nevisavertė mityba, nutukimas, nepakankamas fizinis aktyvumas [33].
Gydant vaistų sukeliamą šizofrenija sergančių pacientų svorio augimą, reikia atsižvelgti į daugialypę šio fenomeno patofiziologiją. Psichikos ligonių elgsena ir gyvenimo būdas yra svarbūs svorio reguliavimo veiksniai. Todėl gydytojai turi nuosekliai skatinti pacientų fizinį aktyvumą [20].
Kineziterapija. Judėjimas yra viena iš pačių svarbiausių funkcijų. Todėl kad ir kokia liga
pacientas sirgtų, sumažėja raumenų tonusas, jų dinaminė jėga ir statinė ištvermė, atsiranda raumenų hipotrofija. Visa tai grįžtamuoju ryšiu veikia pagrindinę ligą, sumažina organizmo biotonusą, sutrikdo neurodinamiką, sudaro prielaidas ligai sparčiau vystytis.
Galima teigti, kad sisteminga kineziterapija lavina raumenų sistemą, sudaro galvos smegenų žievėje apsauginio sujaudinimo dominantę, pagerina vidaus organų veiklą ir reguliaciją, padidina organizme biologiškai aktyvių medžiagų kiekį, pašalina emocinę įtampą. Dėl to pagerėja pacientų komunikabilumas, nuotaika, sumažėja irzlumas, grįžta pasitikėjimas savo jėgomis.
Judėjimas yra geras vaistas nuo ilgalaikio sujaudinimo ir psichoemocinės įtampos. Kineziterapijos metu ypatingą dėmesį reikia skirti taisyklingam kvėpavimui [10].
Pratimai, skirti šizofrenija sergantiems asmenims turėtų būti parenkami tokie, kad: • didintų aerobinį pajėgumą;
• didintų pratimų toleravimą; • mažintų kraujospūdį; • mažintų svorį;
• padidintų viršutinės kūno dalies raumenų jėgą [27].
Keletas tyrimų ištyrė pratimų naudą asmenims, sergantiems šizofrenija. Buvo sudaromos dvi grupės: tiriamoji ir kontrolinė. Tyrimai parodė, kad tiriamijei turėjo didesnę aerobinę ištvermę, mažesnį kūno masės indeksą ir mažiau negativių simptomų tyrimo pabaigoje [22].
Fiziniai pratimai pagerina fizinę ir psichinę sveikatą. Didžiausi teigiami rezultatai gauti atliekant tyrimus, kuriuose naudotos aerobinių pratimų programos.
Manoma, kad fiziniai pratimai padidina nuotaiką, bet mechanizmas kodėl taip yra – nežinomas. Įrodyta, kad reguliarūs pratimai gali pagerinti ligos baigtis asmenims, sergantiems šizofrenija. Motyvacija dažnai yra pagrindinis veiksnys sėkmingai pratimų programos pabaigai bei geriems tyrimų rezultatams [41].
4. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
4.1. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 80 asmenų, kurie sirgo paranoidine šizofrenija. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes po 40 asmenų: vieną grupę sudarė asmenys, kurie sutiko dalyvauti kineziterapijos procedūrose, kitą – asmenys, kurie atsisakė dalyvauti kineziterapijos procedūrose.
Tyrime dalyvavo 31 vyras ir 49 moterys. Ir tai atitinkamai sudarė 38,7 proc. ir 61,2 proc. Tiriamųjų amžius buvo suskirstytas į dvi grupes: iki 40 metų grupėje buvo 38 asmenys (47,5 proc.), virš 40 metų – 42 asmenys (52,5 proc.). Tiriamųjų ligos trukmė buvo skirstoma pagal tai ar liga trunka mažiau nei 5 metus, ar daugiau: pirmu atveju buvo 34 asmenys (42,5 proc.), antru – 46 asmenys (57,5 proc.). Taip pat visi tiriamieji buvo skirstyti į 4 grupes, pagal tai kelintą kartą dėl šios ligos gulėjo stacionare: pirmąkart gulėjo 6 asmenys, tai sudarė 7,5 proc., antrąkart gulėjo 18 asmenų – 22,5 proc., trečiąkart gulėjo 9 asmenys – 11,2 proc., ketvirtą kartą ir daugiau kartų gulėjo 47 asmenys – 58,7 proc. (3 lentelė).
3 lentelė Tiriamųjų charakteristikos 1 N Proc. Lytis Vyras 31 38,7 Moteris 49 61,2 Amžiaus grupė Iki 40 metų 38 47,5 Virš 40 metų 42 52,5 Ligos trukmė Iki 5 metų 34 42,5 Virš 5 metų 46 57,5 Gulėjimo kartas Pirmas 6 7,5 Antras 18 22,5 Trečias 9 11,2 Ketvirtas ir daugiau 47 58,7
Bendras tiriamųjų amžiaus vidurkis 42,03±1,47 metai, minimali amžiaus reikšmė 18 metų, maksimali – 73 metai. Ligos trukmė vidutiniškai siekė 10,5±1,02 metų, minimali reikšmė 2 mėnesiai, maksimali – 39 metai (4 lentelė).
4 lentelė
Tiriamųjų charakteristikos 2
Vidurkis Min. Max
Amžius (metais) 42,03±1,47 18 73 Ligos trukmė
(metais) 10,5±1,02 0,16 39
4.2. Tyrimo metodai
Tiriamieji buvo apklausti anoniminiu anketavimo būdu (žr. prieduose), paaiškinus jiems apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją. Anketoje buvo žymimas pacientų amžius, lytis, kiek laiko serga šia liga, kelintą kartą guli stacionare.
Taip pat buvo taikyti šie tyrimo metodai:
1. Valios anketa (tik tiriamajai grupei).
2. 3 minučių Step testas (tiriamajai ir kontolinei grupei). 3. Tiriamoji apklausa (tiriamajai ir kontolinei grupei).
Valios anketa (The Volitional Questionnare, VQ). Valios anketa sudaryta siekiant įvertinti
protiškai atsilikusių pacientų ir sergančiųjų lėtinėmis psichikos ligomis valią/motyvaciją. Anketa taip pat yra taikytina žmonėms, sergantiems įvairaus laipsnio demencija, patyrusių galvos traumą, insultą. Yra vertinamas savaiminis paciento elgesys ir elgesys, kuris yra stimuliuojamas. Stimuliavimas gali būti atliekamas vaizdinėmis užuominomis, neverbaliniu bendravimu ar paskatinimu. Vertinimą sudaro 4 balų sistema: 1 – pasyvus, 2 – neryžtingas, 3 – sudėtingas, 4 – spontaniškas.
Valios anketa skirtas įvertinti valios sudėtines dalis. Yra šešiolika punktų, kurie nurodo asmenines priežastis, susidomėjimą, vertingumą ir argumentaciją [32].
3 minučių „laiptelio“ testas. „Laiptelio“ testas naudojamas nustatyti aerobinį pajėgumą naudojant
paprastas, minimalias priemones ir erdves. Pagal metronomo įrašo ritmą per pirmąjį taktą viena koja lipama ant suoliuko, per antrąjį - su kita koja, per trečią taktą - su viena koja lipama žemyn nuo laiptelio,
per ketvirtą – žemyn su kita koja. T.y. 96 taktai per minutę (4 per vieno žingsnio ciklą), 24 žingsniai per minutę. Viso laipiojama 3 minutes. Staiga sustojus per 5 sek. skaičiuojamas širdies susitraukimo dažnį (ŠSD) visą minutę [25].
Tiriamoji apklausa. Ji buvo pritaikyta norint sužinoti, kokius šizofrenijai būdingus simptomus
jaučia tiriamosios bei kontrolinės grupės tiriamieji. Pirmos apklausos metu buvo išvardinti šie šizofrenijai būdingi simptomai: nerimas, pažeminta nuotaika, baimė, bendras silpnumas, greitas nuovargis, mieguistumas ir buvo prašoma pažymėti kurie požymiai kankina (galima žymėti daugiau nei vieną požymį). Antro tyrimo metu buvo klausiama ar požymiai išnyko, ar sumažėjo, ar išliko, t.y. stebimas šizofrenijai būdingų požymių kitimas.
Tyrimo duomenų matematinė statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 13.0 for Windows ir
Microsoft Office Excel 2003 statistinius paketus. Tiriamiesiems požymiams įvertinti buvo skaičiuojami aritmetiniai vidurkiai ir vidurkio standartinis nuokrypis (kitaip dar vadinamas standartine paklaida). Vidurkių skirtumų reikšmingumas skaičiuotas pagal Stjudento t kriterijų, priklausomoms imtims.
4.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Kauno apskrities ligoninės padalinyje – Psichiatrijos ligoninėje. Tyrimo pradžia 2008 m. lapkričio mėn., pabaiga – 2009 m. vasario mėn.
Tyrimui atlikti buvo gautas Bioetikos komisijos leidimas (žr. prieduose).
Asmenys buvo atrinkti pagal paranoidinės šizofrenijos diagnozę. Jie buvo suskirstyti į dvi gupes: tiriamąją gupę sudarė 40 asmenų (27 moterys ir 13 vyrų), sutikusių dalyvauti kineziterapijos procedūrose, kontrolinę grupę taip pat sudarė 40 asmenų (22 moterys ir 18 vyrų), kurie atsisakė kineziterapijs. Tiriamajai ir kontrolinei grupei taip pat buvo taikomas medikamentinis gydymas bei užimtumo terapija.
Tiriamajai grupei buvo paskirtas 10 kineziterapijos procedūrų kursas.
Valios anketa buvo tiriama tik tiriamoji grupė du kartus. Aerobinis pajėgumas tiriamas 3 minučių „laiptelio“ testu, būdingi šizofrenijai simptomai tirti anketavimo būdu, šiais testais buvo tiriama tiriamoji ir kontrolinė grupė po du kartus.
Pirmas testavimas buvo atliekamas asmenims paskyrus kineziterapijos procedūras: tiriamajai grupei prieš pradedant pirmąją kineziterapijos procedūrą; kontrolinei grupei atsisakius kineziterapijos, bet sutikus dalyvaut tyrime.
Antras testavimas tiriamajai grupei buvo atliekamas pabaigus dešimties procedūrų kineziterapijos kursą, kontrolinei grupei po 3 savaičių, nes tiek vidutiniškai trukdavo kineziterapijos kursas tiriamajai grupei.
Kineziterapijos kursą pacientai baigdavo per tris savaites. Procedūros buvo grupinės, vienos procedūros trukmė 30 min.
Kineziterapijos procedūrą sudarė:
•
įvadinė dalis – buvo atliekami pratimai apšilimui;•
pagrindinė dalis – buvo atliekami aerobiniai pratimai, žaidybinio pobūdžio pratimai, pusiausvyros lavinimo pratimai, pratimai su kamuoliu bei tempimo pratimai;•
baigiamojoje procedūros dalyje buvo atliekami raumenis atpalaiduojantys pratimai.Pagerėjus paciento funkciniams rodikliams, krūvis buvo didinamas, apsunkinant pratimus ar didinant pratimų atlikimo greitį bei intensyvumą.
5. TYRIMO REZULTATAI
5.1. Valios vertinimo kaita
Valios anketa buvo tiriama tik tiriamoji grupė. Tyrimas buvo atliekamas du kartus: pirmas testavimas buvo atliekamas pirmojos kineziterapijos procedūros metu, antras testavimas – paskutinės kineziterapijos procedūros metu.
Valios anketos pirmas tirtas požymis buvo „rodo žingeidumą“. Šis požymis įvertina kaip individas siekia naujovių pateikus užduotį, esant tam tikrai aplinkai.
Pirmo tyrimo metu šiek tiek daugiau nei trečdalis asmenų, t.y. 37,5 proc. buvo pasyvūs, 37,5 proc. buvo abejojantys. Penktadalis tiriamųjų (20,0 proc.) buvo įtakojami kineziterapeuto. Savanoriški šiuo požymiu buvo 5,0 proc.
Paskutinės kineziterapijos procedūros metu pasyvių asmenų šiuo požymiu liko 7,5 proc., šiek tiek daugiau nei trečdalis 37,5 proc. išliko abejojantys, beveik trečdalis 32,5 proc. buvo įtakojami, daugiau nei penktadalis (22,5 proc.) tapo savanoriški (3 pav.).
3 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „rodo žingeidumą“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Rodo žingeidumą“ požymio vidurkis pirmo tyrimo buvo 1,93±0,14 balai, o antro tyrimo metu buvo 2,70±0,14 balai. „Rodo žingeidumą“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05), tai reiškia, kad tiriamųjų žingeidumas po procedūrų padidėjo.
Vertinant pokyčius prieš kineziterapijos kursą ir po jo pastebima, kad pasyvių pacientų sumažėjo 30 proc. (12 tiriamųjų), abejojančių išliko tiek pat, įtakojamų padaugėjo 12,5 proc. (5 tiriamaisiais) bei savanoriškų pacientų padaugėjo 17,5 proc. (3 tiriamaisiais). Taigi, požymio „rodo žingeidumą“ rodikliai pagerėjo (4 pav.).
4 pav. Valios anketos požymio „rodo žingeidumą“ asmenų pokytis po kineziterapijos
Valios anketos antras tirtas požymis buvo „inicijuoja veiksmus/užduotis“. Šis požymis nurodo pasitikėjimą įgūdžiais ir vidinę kontrolę, ar individas sugeba nuo nieko nepriklausomai pasirinkti ir pradėti veiklą.
Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad pirmos kineziterapijos procedūros metu penktadalis tiriamųjų (20,0 proc.) buvo pasyvūs, 42,5 proc. buvo abejojantys. Trečdalis tiriamųjų buvo (32,5 proc.) įtakojami kineziterapeuto. Savanoriški buvo 5,0 proc. tiriamųjų.
Paskutinės kineziterapijos procedūros metu pasyvių tiriamųjų liko 10,0 proc., ketvirtadalis (25,0 proc.) abejojantys, 47,5 proc. buvo įtakojami, bei beveik penktadalis tapo (17,5 proc.) savanoriški (5 pav.).
5 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „inicijuoja veiksmus/užduotis“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Inicijuoja veiksmus/užduotis“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,23±0,13 balai, o po kineziterapijos taikymo 2,73±0,14 balai. „Inicijuoja veiksmus/užduotis“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05), tai reiškia, kad tiriamųjų iniciatyva po procedūros taikymo padidėjo.
Vertinant valio anketos požymio „inicijuoja veiksmus/užduotis“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 10 proc. (4 tiriamieji), abejojančių sumažėjo 17,5 proc. (7 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 15,0 proc. (6 tiriamieji) bei savanoriškų pacientų padaugėjo 12,5 proc. (5 tiriamieji.). „Inicijuoja veiksmus/užduotis“ požymio rodikliai po kinezitarapijos taikymo pagerėjo (6 pav.).
Valios anketos trečias tirtas požymis buvo „bando daryti kažką naujo“. Šiuo požymiu vertinamas pasitikėjimas įgūdžiais ir vylimasis sėkme bei nesėkme.
Remiantis tyrimo duomenimis gautais tiriant pirmą kartą šiuo požymiu penktadalis tiriamųjų (20,0 proc.) buvo pasyvūs, pusė (50,0 proc.) buvo abejojantys. Ketvirtadalis (25,0 proc.) įtakojami kineziterapeuto. Savanoriški šiuo požymiu buvo 5,0 proc. tiriamųjų.
Antro tyrimo metu pasyviais tiriamaisiais išliko 12,5 proc., ketvirtadalis liko (25,0 proc.) abejojantys, 40,0 proc. buvo įtakojami, bei beveik penktadalis (17,5 proc.) tapo savanoriški (7 pav.).
7 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „bando daryti kažką naujo“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
Valios anketos „bando daryti kažką naujo“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,15±0,13 balai, o po kineziterapijos taikymo – 2,63±0,15 balai. „Bando daryti kažką nauja“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05).
Vertinant požymio „Bando daryti kažką naujo“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 7,5 proc. (3 tiriamieji), abejojančių sumažėjo penktadaliu (20,0proc.) (8 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 15,0 proc. (6 tiriamieji) bei savanoriškų padaugėjo 12,5 proc. (5 tiriamieji). Taigi pastebima, kad tiriamųjų, bandančių daryti kažką naujo paskutinės kinezitarapijos kurso procedūros metu padaugėjo (8 pav.).
8 pav. Valios anketos požymio „bando daryti kažką naujo“ asmenų pokytis po kineziterapijos
Valios anketos ketvirtas tirtas požymis buvo „rodo pasididžiavimą“. Šis požymis įvertina paciento tikėjimą sugebėjimais ir tų sugebėjimų veiksmingumu. Tai parodoma tuomet, kai individas rodo pasitenkinimą savo darbo vaisiais tiek verbaliniu, tiek neverbaliniu būdu.
Remiantis tyrimo duomenimis pirmo tyrimo metu penktadalis tiriamųjų (20,0 proc.) buvo pasyvūs, pusė (50,0 proc.) buvo abejojančių. Kineziterapeuto įtakojamų tiriamųjų buvo 27,5 proc., o savanoriškų 5,0 proc.
Antro tyrimo metu pasyvių tiriamųjų liko 7,5 proc., abejojančių išliko 45,0 proc., beveik trečdalis 32,5 buvo įtakojami, 15,0 proc. tapo savanoriški (9 pav.).
9 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „rodo pasididžiavimą“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Rodo pasididžiavimą“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,13±0,12 balai, o po kineziterapijos taikymo 2,55±0,13 balai. „Rodo pasididžiavimą“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05). Tai rodo, kad tiriamieji baigiantis kineziterapijos kursui daugiau rodė pasididžiavimą. Taigi pastebima, kad tiriamųjų, rodančių pasididžiavimą baigiantis kineziterapijos kursui padaugėjo.
Vertinant požymio „rodo pasididžiavimą“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 12,5 proc. (5 tiriamieji), abejojančių sumažėjo 5 proc. (2 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 5,0 proc. (2 tiriamieji) bei savanoriškų pacientų padaugėjo 12,5 proc. (5 tiriamieji.) (10 pav.).
10 pav. Valios anketos požymio „rodo pasidižiavimą“ asmenų pokytis po kineziterapijos
Valios anketos penktas tirtas požymis buvo „meta iššūkius“. Šis požymis parodo individo pasitikėjimą savo gabumais ir tikėjimą gebėjimų efektyvumu. Tai atsiskleidžia, kai individas siekia veiklos, kurios nebuvo bandęs anksčiau.
Atliktas tyrimas parodė, kad pirmo tyrimo metu penktadalis tiriamųjų šiuo požymiu (20,0 proc.) buvo pasyvūs, daugiau nei pusė (52,5 proc.) buvo abejojantys. Kineziterapeuto įtakojamų pacientų buvo 25,0 proc., savanoriškų – 2,5 proc. tiriamųjų.
Antro tyrimo metu pasyvių pacientų liko 12,5 proc., abejojantys išliko 30,0 proc., 37,5 proc. tiriamųjų buvo įtakojami, penktadalis (25,0 proc.) tapo savanoriški (11 pav.).
12,5 30,0 37,5 20,0 20,0 52,5 25,0 2,5 0% 20% 40% 60% 80% 100% Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
Meta iššūkius
Pasyvus Abejojantis Įtakojamas Savanoriškas
11 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „meta iššūkius“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Meta iššūkius“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,10±0,12 balai, o po kineziterapijos taikymo 2,65±0,15 balai. „Meta iššūkius“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05), tai rodo, kad tiriamieji po kineziterapijos kurso pradėjo labiau pasitikėt savimi.
Vertinant valios anketos požymio „meta iššūkius“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 7,5 proc. (3 tiriamieji), abejojančių sumažėjo truputi daugiau nei penktadaliu (22,5 proc.) (9 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 12,5 proc. (5 tiriamieji) bei savanoriškų pacientų padaugėjo 17,5 proc. (7 tiriamieji) (12 pav.).
Valios anketos šeštas tirtas požymis buvo „siekia papildomos atsakomybės“. Šis požymis nusako tai, ar individas siekia papildomų įsipareigojimų toje veikloje, kuria tuo metu yra užsiėmęs.
Remiantis valios anketos tyrimo duomenimis prieš kineziterapiją 22,5 proc. tiriamųjų buvo pasyvūs, 40,0 proc. buvo abejojantys. Kineziterapeuto įtakojamų asmenų buvo 27,5 proc.. Savanoriškų tiriamųjų buvo 10,0 proc.
Po kineziterapijos pasyvių tiriamųjų liko 7,5 proc., abejojančių buvo 20,0 proc. tiriamųjų, daugiau nei trečdalis (37,5 proc.) tapo įtakojamais, 35,0 proc. savanoriški (13 pav.).
13 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „siekia papildomos atsakomybės“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Siekia papildomos atsakomybės“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,25±0,15 balai, o po kineziterapijos taikymo – 3,0±0,15 balai. „Siekia papildomos atsakomybės“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05).
Vertinant požymio „siekia papildomos atsakomybės“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 15,0 proc. (6 tiriamieji), abejojančių sumažėjo 20,0 proc. (8 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 10,0 proc. (4 tiriamieji) bei savanoriškų pacientų padaugėjo 25,0 proc. (10 tiriamųjų). Tai rodo, kad tiriamieji lengviau ėmėsi papildomų įsipareigojimų bei atsakomybės kineziterapijos kurso pabaigoje (14 pav.).
14 pav. Valios anketos požymio „siekia papildomos atsakomybės“ asmenų pokytis po kineziterapijos
Valios anketos septintas tirtas požymis buvo „bando taisyti klaidas“. Šiuo požymiu įvertinama, kaip individas pasitiki turimais įgūdžiais. Tai atsispindi tuomet, kai padarius klaidą, individas ir toliau nori tęsti užduotį, stengiasi ištaisyti padarytą klaidą.
Valios anketos tyrimo duomenys parodė, kad prieš kineziterapiją 32,5 proc. tiriamųjų buvo pasyvūs, 45,0 proc. buvo abejojantys. Penktadalis (20,0 proc.) – įtakojami kineziterapeuto. Savanoriškų tiriamųjų šiuo požymiu buvo 2,5 proc.
Po kineziterapijos pasyvių tiriamųjų liko 17,5 proc., abejojančių - 22,5 proc. tiriamųjų, 47,5 proc. buvo įtakojami ir 12,5 proc. savanoriški (15 pav.).
15 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „bando taisyti klaidas“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Bando taisyti klaidas“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 1,93±0,13 balai, o po kineziterapijos taikymo 2,55±0,15 balai. „Bando taisyti klaidas“ požymio balų vidurkis po kineziterapijos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05).
Vertinant valios anketos požymio „bando taisyti klaidas“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių tiriamųjų sumažėjo 15,0 proc. (6 tiriamieji), abejojančių sumažėjo 22,5 proc. (9 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 27,5 proc. (11 tiriamųjų) bei savanoriškų tiriamųjų padaugėjo 10,0 proc. (4 tiriamieji). Taigi iš rezultatų pastebima, kad po kineziterapijos tiriamieji dažniau bando taisyti klaidas (16 pav.).
16 pav. Valios anketos požymio „bando taisyti klaidas“ duomenų pokytis procentais po kineziterapijos
Valios anketos aštuntas tirtas požymis buvo „bando spręsti problemas“. Šis požymis parodo kaip individas ieško skirtingų galimų būdų sprendžiant problemas, kurios kyla veiklos metu.
Remiantis tyrimo duomenimis prieš kineziterapiją 27,5 proc. tiriamųjų buvo pasyvūs, 37,5 proc. buvo abejojantys. Kineziterapijos įtakojamų tiriamųjų buvo 35,0 proc. Nebuvo nei vieno savanoriško tiriamojo.
Po kineziterapijos pasyvių tiriamųjų buvo 10,0 proc., abejojančių buvo 22,5 proc., 37,5 proc. buvo įtakojami, trečdalis tiriamųjų tapo 30,0 proc. savanoriški (17 pav.).
17 pav. Asmenų skaičiaus pokytis, vertinant pagal Valios anketos požymio „bando spręsti problemas“ duomenis, prieš ir po kineziterapijos
„Bando spręsti problemas“ požymio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 2,08±0,13 balai, o po kineziterapijos taikymo 2,88±0,15 balai. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp požymio balų vidurkių prieš ir po kineziterapijos nėra.
Vertinant požymio „bando spręsti problemas“ pokyčius prieš kineziterapiją ir po jos pastebima, kad pasyvių asmenų sumažėjo 17,5 proc. (7 tiriamieji), abejojančių sumažėjo 15,0 proc. (6 tiriamieji), įtakojamų padaugėjo 2,5 proc. (1 tiriamasis) bei savanoriškų tiriamųjų padaugėjo 30,0 proc. (12 tiriamųjų) (18 pav.).
18 pav. Valios anketos požymio „bando spręsti problemas“ duomenų pokytis procentais po kineziterapijos
Valios anketos devintas tirtas požymis buvo „bando palaikyti kitus“. Šis požymis vertinamas, kai individas padeda kitiems išspręsti problemas ar jas fiksuoti, duoda teigiamas pastabas, padrąsinant kitus dalyvauti veikloje ar ją tęsti.
Šio valios anketos požymio tyrimo duomenys parodė, kad prieš kineziterapiją ketvirtadalis (25,0 proc.) tiriamųjų buvo pasyvūs, 27,5 proc. buvo abejojantys. Kineziterapeuto įtakojamų tiriamųjų buvo 40,0 proc., savanoriški šio požymio atžvilgiu buvo 7,5 proc.
Po kineziterapijos pasyvių tiriamųjų liko 7,5 proc., abejojančių buvo 17,5 proc., 37,5 proc. buvo įtakojami, ir 37,5 proc. tiriamųjų tapo savanoriškais (19 pav.).
