KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA Nereta Stanislovienė HEMODIALIZĖS SLAUGYTOJŲ MOKYMO VERTINIMAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Nereta Stanislovienė

HEMODIALIZĖS SLAUGYTOJŲ MOKYMO VERTINIMAS

2

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Dekanė

HEMODIALIZĖS SLAUGYTOJŲ MOKYMO VERTINIMAS

Vadovas Dr. J. Masalskienė 2010.05.17 Recenzentas Atliko

Dr. A. Stankuvienė stud. N.Stanislovienė 2010.05.17 2010.05.17

3

TURINYS

2. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI...12

3. LITERATŪROS APŢVALGA...13

3.1. Pakaitinė inkstų terapija...13

3.1.1. Lėtinis inkstų nepakankamumas...13

3.1.2. Hemodializė...14

3.3. Slaugytojų, dirbančių hemodializės klinikose, veikla ir intervencijos...15

3.4. Mokymo ir mokymosi procesas...20

3.4.1 Nuolatinis mokymasis ir ugdymas...20

3.4.2. Slaugytojų mokymasis ir tobulėjimas...21

3.4.3. Slaugytojų, slaugančių hemodializuojamus pacientus mokymas...24

4. METODIKA IR TYRIMO METODAI...29

4.1. Etiniai tyrimo aspektai...29

4.2. Tyrimo eiga ir charakteristika...29

4.3. Tyrimo duomenų vertinimas...33

4.3.1. Duomenų vertinimo charakteristika...33

4.3.2. Statistinis duomenų įvertinimas...34

5. TYRIMO REZULTATAI...35

5.1. Slaugytojų, dalyvavusių tyrime, bendra charakteristika...35

5.2. Slaugytojų ţinių prieš mokymo programą analizė...38

5.3. Slaugytojų ţinių po mokymo programos analizė...39

5.4. Mokymo efektyvumo analizė...41

6. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...47

7. IŠVADOS...52

8. MOKSLINĖS IR PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...53

9. LITERATŪROS ŠALTINIAI...54

4 Stanislovienė N. Hemodializės slaugytojų mokymo vertinimas; magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė Dr. J. Masalskienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2010.

SANTRAUKA

Šiuolaikinėje slaugos praktikoje slaugytojai turi būti kompetentingi ir sugebėti dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudami su įvairių profesinių sričių specialistais. Tokie slaugytojai, kurie sugeba dirbti autonomiškai ir yra lygiaverčiai partneriai sveikatos prieţiūros komandoje, turėtų slaugyti ir pacientus sergančius galutiniu inkstų nepakankamumu. Lietuvoje yra atlikta mokslinių darbų, kuriuose buvo tyrinėjami slaugytojų mokymo, mokymosi ir nuolatinio profesinio tobulėjimo aspektai. Tačiau nėra duomenų apie hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų mokymą. Lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių pacientų slauga yra sudėtinga ir reikalauja iš slaugytojų papildomų ţinių ir įgūdţių. Dializės procedūrų atlikimo technika keičiasi labai greitai, šių pacientų prieţiūra įgyja naujus aspektus, todėl dializės slaugytojų mokymas yra reikalingas bei naudingas. Šis mokymas turi būti ne vienkartinis, o tęstinis ir stiprinti efektyvių dializių atlikimą. Todėl teigtina, kad siekiant efektyvesnės slaugos Lietuvoje reikalinga išsamesnė, nuolatinė hemodializės slaugytojų mokymo programa.

Tyrimo tikslas. Įvertinti hemodializės slaugytojų mokymą.

Tyrimo metodai. 2009 metų kovo-rugsėjo mėnesiais hemodializės klinikose buvo vykdomas

kiekybinis tyrimas. Tyrime dalyvavo 55 slaugytojai. Tyrimo eiga vyko trimis etapais. Pirmajame etape prieš slaugytojų mokymo programą respondentai uţpildė darbo autorės sukurtą anketą. Ši anketa sudaryta iš dviejų dalių: pirmoje dalyje respondentų buvo prašoma įvertinti savo ţinias, klausiama jų darbo staţo ir kur jie įgijo ţinias apie darbą „hemodializėje“, nuomonės apie hemodializės slaugytojų mokymo programos reikalingumą; antroje anketos dalyje buvo prašoma atsakyti į 52 klausimus, susijusius su mokymu ir ţinių patikrinimu. Antrajame etape respondentai dalyvavo hemodializės slaugytojų mokymo programoje. Trečiajame etape po mokymo programos slaugytojai pakartotinai uţpildė taip pat darbo autorės sukurtą anketą. Anketa po slaugytojų mokymo programos sudaryta iš dviejų dalių: pirmoje dalyje respondentų klausiama nuomonės apie mokymo programos turinį, mokymo/si metodus, jų ţinių vertinimą, ar buvo naudinga mokymo programa, taip pat prašoma įvertinti savo ţinias po mokymo programos; antroje anketos dalyje respondentų buvo prašoma atsakyti į tuos pačius 52 klausimus, kaip ir anketoje prieš mokymo programą, susijusius su mokymu ir ţinių patikrinimu.

5

Rezultatai ir išvados. Nustatytos hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų ţinios prieš

mokymo programą. Apibendrinus 52 klausimus susijusius su mokymu apie hemodializę ir ţinių patikrinimu gauta: ţinių balų vidurkis 30 ± 3,6, minimalus balų skaičius 18, maksimalus – 38. Po mokymo programos ţinių balų vidurkis buvo 45 ± 3,03, minimalus balų skaičius 35, maksimalus – 50 (maksimalus galimas 52 balai). Ţinių balai po mokymo programos statistiškai reikšmingai koreliavo su slaugytojų darbo staţu hemodializės klinikose (r=0,3; p=0,01). Analizuojant duomenis buvo įvertintas slaugytojų mokymo efektyvumas. Lyginant ţinias prieš ir po mokymo programos nustatytas statistiškai reikšmingas (p=0,0001) ţinių pokytis. Prieš mokymo programą slaugytojų ţinios buvo vertintos patenkinamai (balų vidurkis – 30; 58 proc.), po mokymo programos – labai gerai (balų vidurkis – 45; 86 proc.). Respondentų ţinių balų vidurkis padidėjo 15 (26 proc.) balų. Rezultatai pateko į pageidaujamą zoną ir atitiko efektyvaus mokymo vidurkį. Slaugytojų dalyvavusių tyrime nuomonė apie savo ţinias po mokymo programos, lyginant su nuomone prieš mokymo programą, statistiškai reikšmingai pagerėjo (p=0,001). Pateiktos mokslinės ir praktinės rekomendacijos kaip vykdyti hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų mokymą.

Raktaţodţiai: galutinis inkstų nepakankamumas, hemodializė, mokymas ir mokymasis,

6 Stanislovienė N. Education‟s evaluation of hemodialysis nurses; Master thesis / moderator of research work Dr. J. Masalskienė; Medicine Univercity of Kaunas, Nurses fakulty, Nurse and care department. – Kaunas, 2010.

SUMMARY

In modern nursing practice nurses must be knowledgeable and be able to work both independently and in collaboration with specialists of various professions. Nurses, who are able to work independently and are equal partners in health care team, should be taking care of patients with end-stage renal disease. In Lithuania researches have been carried out where are explored issues of nurses in teaching, learning and steady professional development. However there are no data about education of nurses who working in hemodialysis clinics. Nursing of patients who have chronic renal failure is complex and requires additional nursing skills and knowledge. Dialysis procedure technology changes constantly and very quickly, care for these patients acquires new dimensions, therefore the education of dialysis nurses is needful and useful. This education can‟t be onetime and must be carried on to be effective and redoubles performance of dialysis. Due to this, in order to get more effectively nursing, Lithuania need comprehensive and permanent education program of hemodialysis nurses.

Research objective. Evaluate the education of hemodialysis nurses‟.

Research methods. From March till September of 2009 in hemodialysis clinics have been

carried out quantitative research. 55 nurses were included in study. The study performs in three stages. In the first stage before the nurses education program respondents completed the questionnaire which was created by work‟s author. This questionnaire was consisted of two parts. In the first part respondents were asked to assess their knowledge, were asked of experience in dialysis, where they gained knowledge about working in hemodialysis and the opinion of the hemodialysis nurses need education program. In the second part of questionnaire – were asked to answer 52 questions associated with education and knowledge test. In the second stage of study respondents participated in the hemodialysis nurses education program. In the third stage after the training program nurses re-completed questionnaire of study‟s author. This questionnaire also consists of two parts. In the first part respondents were asked of experience in dialysis, opinion about content of education program, teaching / learning methods, assessment of their knowledge and have the education program been useful or not, also were asked to assess their knowledge after the education program. In the second part respondents were asked to answer the same 52 questions as the questionnaire before the education program associated with the education and knowledge test.

7

Results and conclusions. Was assessed knowledge of hemodialysis nurses before the

education program. Summarizing 52 questions which are related to teaching about dialysis and knowledge test, scores of knowledge on average was 30 ± 3.6, minimum 18, maximum – 38. After the education program the average was 45 ± 3.03, the minimum was 35 scores, maximum – 50 (maximum possible 52 scores). Knowledge‟s scores after the education program significantly correlated with nurses experience in hemodialysis clinics (r = 0.3, p = 0.01). Analysing the data, the effectiveness of nurse education was evaluated. Comparing knowledge before and after the education program, the statistically significant (p = 0.0001) change in knowledge was stated. Before the education program, nursing knowledge was considered satisfactory (average score – 30; 58 %), after the program – very good (average score – 45; 86 %). Knowledge‟s scores on average of respondents increased by 15 (26 %) scores. The results were falled into the desired area and in line with the average of effective teaching. Opinion of nurses, who participated in the study, about knowledge of the education program comparing with an opinion before the training program statistically significant improved (p = 0.001). The scientific and practical recommendations, how perform the education of hemodialysis nurses, are given.

Keywords: end-stage renal disease, hemodialysis, teaching and learning, continuing nursing

8

SANTRUPOS

AKS – arterinis kraujo spaudimas AVJ – arterioveninė jungtis CV – centrinė vena

GFG – glomerulų filtracijos greitis HD – hemodializės procedūra

LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas PIT – pakaitinė inkstų terapija

9

AIŠKINAMASIS ŢODYNĖLIS

Apibendrinamasis vertinimas – taikomas praktinio mokymosi ar teorinio kurso pabaigoje,

norint garantuoti, kad mokinys išmoko ir įgijo reikiamų įgūdţių (O. Riklikienė, 2008).

Įvertinimas – išmoktų ţinių veiksmingumas ir reikšmė (O. Riklikienė, 2008). Mokymas – pagalba ir vadovavimas mokymuisi ir išmokimui.

(http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/1494.html).

Mokymasis – tai tikslinga individo sąveika su mokymosi šaltiniais įsisavinant mokslo, technikos,

meno ir darbo ţinias, įvaldant intelektinius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas (http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/1494.html).

Mokymasis per visą gyvenimą – tai nuolatinis mokymosi per visą gyvenimo patirtį procesas; tai

ţmogiškojo potencialo plėtotė per nuolatinės paramos individui procesą, kuris stimuliuoja ir įgalina individą per jo gyvenimą įgyti visas reikalingas ţinias, gebėjimus, vertybes ir supratimą bei visa tai pasitikinčiai pritaikyti visose savo gyvenimo rolėse

(http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/1494.html).

Mokymo (ugdymo) programa – dėstymo/mokymosi planas, studijų sritis arba elgesio su

ţmonėmis ir procesais sistema, kuri skirta konkrečios ugdymo institucijos suplanuotoms priemonėms įgyvendinti, kad būtų pasiekti jos iškelti mokymosi tikslai. Mokymo programa yra formalus ir neformalus turinys bei procesas, kurio pagalba besimokantieji įgyja ţinių ir

supratimą, susiformuoja įgūdţius, keičia poţiūrį, vertinimus, vertybes

(http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/1494.html).

Vertinimas – vadinamas duomenų rinkimo, jų analizės, interpretacijos ir apibendrinimo

procesas, būtinas suformuluoti ir daryti pagrįstus sprendimus – įvertinimus. Bendrąja prasme ką nors įvertinti – tai nustatyti reiškinio kokybę (L. Kraujutaitytė, Lietuvos teisės universitetas).

10

1. ĮVADAS

Slauga – kertinė sveikatos prieţiūros dalis, o slaugos procesas yra sistemingas problemų sprendimas, siekiant patenkinti visus asmens, šeimos ir bendruomenės poreikius. Esminiai visuomenės ir asmens sveikatos pokyčiai tiesiogiai veikia ir slaugos permainas. Slaugos praktikos veikla orientuojama ne tik į pacientų fizinės, psichinės ir socialinės gerovės garantavimą, bet ir į visuomenės mokymą ir sveikos gyvensenos formavimą [9].

Slaugos mokslas – vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje [12]. Slaugos praktika vis daţniau grindţiama mokslu ir tai laiduoja slaugos praktinės veiklos kokybę ir veiksmingumą [9]. Slaugos mokslo įsitvirtinimas lemia kokybinę poţiūrio į slaugytoją kaitą. Slaugytojai turi būti išsimokslinę, kad galėtų įnešti unikalų ir išskirtinį indėlį į sveikatos prieţiūrą ir gebėtų dirbti kaip lygiaverčiai partneriai sveikatos prieţiūros komandoje [12].

Profesinės slaugos veikla remiasi ne automatiškai vykdomais ir elementariais įgūdţiais, o kognityvinių gebėjimų taikymu ir apima biomedicinos, socialinių mokslų bei filosofijos komponentus, kurie leidţia slaugytojams nuolat vystyti ir plėtoti įvairių mokslo sričių kompetencijas. Slaugytojai gydymo įstaigose tampa lygiaverčiais gydytojų parneriais, o švietimo įstaigose – pedagogų ir moksleivių konsultantais. Naujasis slaugytojų vaidmuo reikalauja iš jų atsakomybės, savarankiškos veiklos, kelia didelius reikalavimus ne tik slaugytojo profesinėms ţinioms ir įgūdţiams, bet ir bendraţmogiškoms savybėms [22].

Teigtina, kad šiuolaikinėje slaugos praktikoje slaugytojai turi būti kompetentingi ir sugebėti dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudami su įvairių profesinių sričių specialistais. Tokie slaugytojai, kurie sugeba dirbti autonomiškai ir yra lygiaverčiai partneriai sveikatos prieţiūros komandoje, turėtų slaugyti ir pacientus sergančius galutiniu inkstų nepakankamumu.

Lėtinė inkstų liga ir galutinis inkstų nepakankamumas dar visai neseniai buvo mirties nuosprendis pacientui. Šiandien toks ligonis gali išgyventi taikant pakaitinę inkstų terapiją (PIT) [27]. Hemodializė (HD), peritoninė dializė ir inkstų transplantacija – tai pagrindinės pakaitinės inkstų terapijos rūšys [15,37]. Visame pasaulyje kasmet daugėja sergančiųjų galutiniu inkstų nepakankamumu [15,34] ir didţioji dalis tokių pacientų yra gydomi hemodializėmis [27]. Pradėjus gydymą hemodializėmis pacientai tampa priklausomi nuo hemodializės aparato, kurio pagalba yra tęsiama ţmogaus gyvybė ir pacientai gali gyventi daugelį metų. Galutinis inkstų nepakankamumas – tai

11 nepagydoma liga, kurią nustačius, pacientai turi išmokti gyventi ir prisitaikyti prie didelių pasikeitusio gyvenimo apribojimų [15,25].

Šiuo metu Lietuvoje slaugytojai, slaugantys dializuojamus pacientus, apie jų slaugą gali suţinoti dalyvaudami keturiasdešimt valandų trunkančiuose kursuose „Hemodializė“ arba jau dirbdami informaciją gauti iš kolegų ir taip įgyti teorinės ir praktinės patirties.

Tačiau lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių pacientų slauga yra sudėtinga, nes slaugos problemos yra specifinės, hemodializės procedūrų metu pasitaiko kritinių būklių, kai reikalinga neatidėliotina pagalba arba net reanimacija. Hemodializuojamų pacientų slaugos procesas reikalauja iš slaugytojų papildomų ţinių ir įgūdţių, o specifinės slaugos mokymas yra reikalingas bei naudingas tiek slaugytojams, tiek pacientams [31]. Todėl teigtina, kad siekiant efektyvesnės slaugos Lietuvoje reikalinga išsamesnė, nuolatinė hemodializės slaugytojų mokymo programa.

Lietuvoje yra atlikta mokslinių darbų, kuriuose buvo tyrinėjami slaugytojų mokymo, mokymosi ir nuolatinio profesinio tobulėjimo aspektai. Tačiau nėra moksliškai vertintos slaugytojų mokymo programos. Taip pat nėra duomenų apie hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų mokymą. Minėti klausimai nagrinėjami šiame darbe.

Moksliniame darbe keliama ši hipotezė:

 Lietuvoje reikalinga išsamesnė, nuolatinė hemodializės slaugytojų mokymo programa.

12

2. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI

Darbo tikslas:

Įvertinti hemodializės slaugytojų mokymą.

Darbo uţdaviniai:

1. Nustatyti hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų ţinias prieš mokymo programą. 2. Nustatyti hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų ţinias po mokymo programos. 3. Įvertinti mokymo efektyvumą.

13

3. LITERATŪROS APŢVALGA

3.1. Pakaitinė inkstų terapija

3.1.1. Lėtinis inkstų nepakankamumas

Inkstų funkcija – įvairialypė. Jie lemia viso organizmo homeostazę: palaiko pastovų skysčių kiekį, jų osmosinį slėgį, jonų koncentraciją, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Inkstai dalyvauja baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitoje ir sudaro pagrindinę organizmo ekskrecinės sistemos dalį: šalina medţiagų apykaitos produktus, organizmui svetimas medţiagas. Be to, inkstuose gaminamos biologiškai aktyvios medţiagos: arterinį kraujo spaudimą reguliuojantys reninas, prostaglandinai, bradikininas; kaulų čiulpų eritropoezę stimuliuojantis eritropoetinas; kalcio homeostazę veikiantis aktyvusis vitaminas D3 [24].

Lėtinis inkstų nepakankamumas (LIN) – tai būklė, kai negrįţtamai sumaţėja glomerulų filtracijos greitis (GFG). Lėtinis inkstų nepakankamumas yra daugelio inkstų ligų pasekmė. Įvairios kilmės lėtinio inkstų nepakankamumo morfologinis pagrindas yra inkstų parenchimos fibrozė (randėjimas) ir išnykę funkcionuojantys nefronai. Inkstų morfologinis tyrimas daţnai negali nurodyti LIN prieţasties [20]. LIN gydymą galima suskirstyti į konservatyvų gydymą ir pakaitinę inkstų terapiją, kuri pradedama išsivysčius galutiniam inkstų nepakankamumui [33]. Pakaitinė inkstų terapija pradedama, kai paciento inkstai nepajėgia palaikyti organizmo homeostazės. Kai būtina pakaitinė inkstų terapija (PIT), dauguma pacientų sergančių LIN, gydomi viena iš dializės rūšių [20].

Pagal Nacionalinio inkstų fondo (angl. National Kidney Foundation) 2002 metais išleistas inkstų ligų baigčių geros praktikos gaires (angl. K/DOQI – Kidney Disease Outcomes Quality

Initiative), pakaitinė inkstų terapija turi būti pradedama, kai paciento glomerulų filtracijos greitis

(GFG) < 15ml/min/1,73m² (skaičius 1,73m² - ,,vidutinio„„ ţmogaus KPP ( KPP – kūno paviršiaus plotas )) [48]. Dializė yra brangus gydymo būdas, todėl nereikėtų jos pradėti per anksti, kai nėra būtina. Tačiau negalima laukti per ilgai, nes ţinoma, kad pacientų mirtingumas didėja, kai dializė pradedama vėliau, jau esant ryškių uremijos poţymių ir blogai mitybai (baltymų ir kolorijų deficitui) [20].

Dializė yra procesas, kai naudojant pusiau pralaidţią membraną pakeičiama tirpalo kristaloidinių medţiagų sudėtis nepakeičiant koloidinių medţiagų koncentracijos. Pagal tai, kokia pusiau laidi membrana yra naudojama, dializė skirstoma į peritoninę dializę ir hemodializę. Peritoninės dializės metu pusiau pralaidţios membranos vaidmenį atlieka pilvaplėvė. Hemodializei naudojamos įvairios sintetinės ir pusiau sintetinės membranos [20].

14 Optimalus paciento, pasiekusio galutinę inkstų nepakankamumo stadiją, gydymas yra inksto transplantacija. Persodintas inkstas perima visas prarastų inkstų funkcijas ir suteikia pacientui geriausias galimybes gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą [20].

3.1.2. Hemodializė

Hemodializė (HD), kaip pats pavadinimas sako, yra kraujo dializė [20]. HD procedūrai atlikti reikalingas aparatas, vadinamas dirbtiniu inkstu, ir ekstrakorporinės apytakos ratas, sudarytas iš vienkartinių kraujo linijų ir dializatoriaus. Šios procedūros metu kraujas yra valomas ne organizme.

Dializės principą XIX amţiuje atrado anglų chemikas T. Grehenas. Pirmą kartą hemodializė buvo atlikta 1943 metais Wilhelmo Kolfo pacientui sergančiam ūminiu inkstų nepakankamumu [39]. HD kaip gydymo metodas tapo prieinamas galutiniu inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams nuo 1960 m. Belding Scribner Vašingtone įsteigė pirmą HD centrą ir pradėjo gydyti pirmuosius pacientus. Bėgant metams hemodializė tobulėjo, tapo prieinama vis didesnei pacientų grupei, kol pasiekė dabartinį lygį [32,39]. Lietuvoje, 1963 m. lapkričio 20 d. Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, Urologijos skyriuje buvo atlikta pirmoji hemodializė Lietuvoje. Ši data laikoma nefrologijos kaip savarankiškos vidaus ligų disciplinos pradţia Vilniuje ir Lietuvoje. 1967 m. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje įkurtas pirmasis Nefrologijos skyrius [23].

Vykstant hemodializės procedūrai toksinės medţiagos ir vanduo pro pusiau pralaidţią membraną teka iš paciento kraujo į dializuojantį tirpalą – tokiu būdu išvalomas kraujas [33,37,46]. Dabartinių dializatorių, plonų tuščiavidurių skaidulų viduje teka kraujas, atskirtas plona pusiau laidţia membrana nuo dializuojančio tirpalo, kuris teka dializatoriumi priešinga kryptimi. Dializės tirpalo spaudimas visuomet yra maţesnis negu kraujo. Tuomet kraujo plazmos vanduo sunkiasi iš tuščiavidurių skaidulų į dializuojantį tirpalą. Taip dializės pagalba yra pašalinamas organizme susikaupęs vanduo [20,37,46]. Šiuolaikiniai dializės aparatai yra aprūpinti sudėtinga elektronine įranga, kuri leidţia tiksliai uţprogramuoti skysčio kiekį, kurį norima pašalinti per dializės procedūrą [20].

Kad būtų galima atlikti HD, pacientui reikia suformuoti kraujagyslinę (arterioveninę) jungtį (AVJ) [20,33,37,46]. Daţniausiai prijungiama galvinė vena (v.cephalica) prie stipininės arterijos (a.radialis) riešo srityje. Prijungus veną prie arterijos, po tam tikro laiko venos skersmuo padidėja ir sienelė sustorėja [20,33,37,46]. Taip pat sėkmingai yra naudojami sintetiniai politetrafluoretileniniai kraujagysliniai protezai. Dar galima didţiąją poodţio veną „pasiskolinti” iš šlaunies ar iš blauzdos, t. y.

15 paimti ir perkelti į ranką, o dilbyje arba ţaste suformuoti kilpos pavidalo arba tiesią jungtį. Tokiu atveju sakoma, kad pacientui suformuota arterijos ir venos jungtis panaudojant autoveną, t. y. to paties ţmogaus veną, tik paimtą iš kitos kūno dalies [29].Kraują hemodializei galima paimti ir intraveniniu kateteriu. Dializės kateteriai yra įstatomi į centrinę veną (CV) – daţniausiai į vidinę jungo (v.jugularis

interna), poraktikaulinę (v.subclavia), kartais į šlauninę veną (v.femoralis). LIN atveju naudojami

tuneliniai kateteriai, kurie turi ţiedą, į kurį įauga poodinis jungiamasis audinys. Taip kateteris įtvirtinamas ir sudaromas barjeras infekcijai plisti išilgai kateterio [20,37,46].

Pradėjus gydymą programinėmis HD, pacientas atvyksta į hemodializės kliniką tris kartus per savaitę, procedūra trunka 3-4 valandas [33,37]. Laikotarpis tarp dializės procedūrų gali trukti 44-68 valandas [27]. Kiekvienos HD procedūros metu į arterioveninę jungtį įduriamos dvi adatos (gali būti naudojamas CV kateteris), jos prijungiamos prie kraujo linijų, kuriomis kraujas aparato pagalba teka į dializatorių ir iš jo. Per vieną adatą kraujas paimamas iš organizmo, išvalomas dializatoriumi, o per kitą adatą grįţta atgal. HD yra efektyvus metodas pašalinti iš organizmo toksiniams medţiagų apykaitos produktams ir skysčių pertekliui [33].

3.3. Slaugytojų, dirbančių hemodializės klinikose, veikla ir intervencijos

Paciento sergančio LIN liga paprastai būna įsisenėjusi. Taigi po konservatyvaus gydymo III ir IV stadijose, galutinėje LIN stadijoje pacientui reikalingas gydymas dialize. Dėl šios prieţasties jis iš pat pradţių neturi nei didelių fizinių, nei psichikos išteklių. Todėl slaugai keliami dideli reikalavimai, svarbu ţinoti aiškų gydymo tikslą. Pagrindinis slaugos tikslas yra padėti kiekvienam pacientui kuo geriau pritaikyti gydymą hemodializėmis, esant galutinei LIN stadijai [1]. Slaugytojai, dirbantys dializės klinikose, turi suprasti pagrindinius dializės principus, sugebėti techniškai atlikti procedūrą, ţinoti savo pareigas ir atsakomybę, pastebėti ir valdyti komplikacijas, dirbti laikantis infekcijos kontrolės principų ir kt. [43]. Labai svarbu sukurti gerą ir saugų pasitikėjimą tarp paciento (ir jo artimųjų) bei sveikatos prieţiūros personalo, kuris padeda pacientui [1].

Literatūros duomenimis Japonijoje, 157 hemodializės klinikose buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1511 slaugytojų. Tyrimu nustatyta, kad kiekvieną dieną slaugytojai dirbantys dializės klinikose atlieka 25-is skirtingus klinikinius veiksmus [47]. Hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų veikla yra labai įvairi, tai:

16

 Pasiruošimas hemodializės procedūrai. Prieš kiekvieną procedūrą kiekvienam pacientui

yra paruošiamas hemodializės aparatas ir ekstrakorporinės apytakos ratas (vienkartinės kraujo linijos ir dializatorius) [43,47].

 Paciento savijautos įvertinimas prieš HD procedūrą. Prieš kiekvieną HD procedūrą yra

vertinama paciento savijauta ir pokyčiai po paskutinės dializės procedūros. Labai svarbu tinkamai bendrauti, paaiškinti procedūros esmę ir svarbą, padrąsinti pacientą, kuriam dializės procedūra bus atliekama pirmą kartą. Prieš kiekvieną dializės procedūrą pacientas turi būti pasveriamas, siekiant nustatyti, kiek padidėjo jo svoris po paskutinės procedūros ir kiek skysčio turi būti pašalinta iš jo organizmo dializės procedūros metu. Svoris yra įrašomas į medicininius dokumentus. Prieš HD įvertinami pagrindiniai gyvybinės veiklos rodikliai. Būtina išmatuoti paciento AKS ir palyginti jį su ankstesniais rodmenimis, širdies susitraukimų daţnį (ŠSD) (siekiant įvertinti širdies veiklos ritmiškumą), kvėpavimą (svarbu pastebėti, kai jis yra pakitęs), kūno temperatūrą. Taip pat prieš procedūrą turi būti įvertinama paciento kraujagyslių jungtis – arterioveninė jungtis ar centrinės venos kateteris. Svarbu nustatyti, ar kraujagyslių jungtis funkcionuoja tinkamai, ar nėra infekcijos poţymių, o esant suformuotai AVJ – ar nėra patinimo, paraudimo, kraujosrūvų [43,47].

 Paciento prijungimas prie ekstrakorporinės apytakos rato ir gydymo paskyrimų vykdymas.

Kiekvienam pacientui, kuriam atliekama HD procedūra, į arterioveninę jungtį yra įduriamos dvi specialios adatos arba ekstrakorporinės apytakos ratas prijungiamas prie centrinės venos kateterio. Esant reikalui, tinkamu būdu paimami kraujo mėginiai. Prijungimo metu labai svarbu, kad slaugytojai laikytųsi sterilumo technikos ir infekcijos kontrolės ir uţtikrintų, kad į ekstrakorporinės apytakos ratą nepatektų oro. Prijungus pacientą, gydytojo paskirti HD procedūros parametrai (kraujo ir dializuojančio tirpalo tėkmė, procedūros laikas, reikiamo pašalinti skysčių kiekis ir kt.) uţprogramuojami hemodializės aparate [43,47].

 Paciento būklės stebėjimas hemodializės procedūros metu. Būtina stebėti paciento padėtį,

atkreipti dėmesį į neramius, sujaudintus pacientus. AKS ir ŠSD matuoti kas valandą, o esant reikalui ir daţniau. Stebėti arterioveninės jungties ir punkcinių adatų būklę dėl infiltracijos ir kraujavimo iš dūrio vietos. Atkreipti dėmesį į pacientus daţnai keičiančius padėtį, kad judant neatsiklijuotų lipni juosta ir neiškristų adatos. Apie atsiradusius pakitimus pranešti gydytojui ir registruoti paciento medicininiuose dokumentuose [1,43,47]. Hemodializės metu būtina stebėti ekstrakorporinės apytakos ratą dėl krešėjimo.

17 Jei ekstrakorporinės apytakos ratas ar jo dalys (dializatorius, kraujo linijos) uţkrešėjo visiškai, slaugytojai juos turi keisti laikantis sterilumo technikos ir infekcijos kontrolės reikalavimų. Pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, esant reikalui, reikia matuoti gliukozės kiekį kraujyje ir atpaţinti artėjančios hipoglikeminės ar diabetinės komos poţymius. Pagal gydytojo paskyrimus pacientams yra atliekamos injekcijos, girdomi vaistai, matuojama temperatūra, prijungiama lašelinė infuzija, uţrašoma elektrokardiograma ir kt. [43,47].

 Dializės aparato parametrų stebėjimas ir vertinimas. Dializės aparatas uţprogramuojamas

taip, kad būtų galima stebėti svarbių aparato funkcijų pokyčius. Dializės aparate galima sekti informaciją apie paciento kraujo, tekančio ekstrakorporinės apytakos ratu, temperatūrą, kraujo tėkmės greitį, arterinį, veninį ar transmembraninį slėgius, elektrolitų koncentraciją dializuojančiame tirpale ir kt. Slaugytojai turi pastebėti HD aparato parametrų nukrypimus nuo normos ir imtis tinkamų veiksmų [1,43,47].

 Nepageidaujamų įvykių ir HD komplikacijų valdymas. Vykstant dializės procedūrai

pacientui gali pasireikšti komplikacijos. Daţniausios jų – hipotenzija, raumenų mėšlungis, galvos svaigimas, kurį gali sukelti hipertenzija. Rečiau įvykstančios komplikacijos – tai hiperjautrumo tipo reakcijos, kurios gali pasireikšti alergija į vienkartines priemones ar vaistus, disekvilibrinis sindromas, oro embolija, hemolizė, traukuliai, sąmonės praradimas ir širdies sustojimas. Slaugytojai dirbantys HD klinikose turi pastebėti gręsiančias komplikacijas ir teikti tinkamą pagalbą joms įvykus. Pacientai turi būti atitinkamai slaugomi pykinimo, vėmimo, viduriavimo metu [43,47].

 Paciento atjungimas nuo ekstrakorporinės apytakos rato ir priežiūra po procedūros. Po

procedūros turi būti įvertinamas atliktos procedūros veiksmingumas ir uţrašomi gydomosios procedūros parametrai. Pacientas atjungiamas nuo ekstrakorporinės apytakos rato, HD procedūra baigiama. Esant reikalui, tinkamu būdu paimami reikiami kraujo mėginiai. Įvertinama bendra paciento būklė (matuojamas AKS, ŠSD), stebima arterioveninė jungtis (kraujavimo trukmė iš punkcijos vietų) ir kt. [47].

 HD aparato valymas ir dezinfekcija (paruošimas kitai procedūrai). Po kiekvienos HD

procedūros turi būti nuvalyta ir dezinfekuota hemodializės aparatų išorė ir dezinfekuotas aparato vidus pagal dializės klinikos ir aparato gamintojo reikalavimus. Slaugytojos turi

18 garantuoti, kad įvykdyta teisinga vidaus dezinfekcijos procedūra ir HD aparatą galima naudoti kitai procedūrai [43].

 Paciento mokymas, kalbantis su pacientu apie vaistų vartojimą, dietą, transplantacijos galimybę ir kt., galimas vykstant hemodializės procedūrai [43,47]. J. Bydam teigia, kad konsultavimas, mokymas – neatsiejama slaugos dalis, reikalinga daugeliui pacientų [8]. Viena iš pagrindinių slaugytojo uţduočių yra šviesti ir mokyti pacientus, artimuosius ir kitus sveikatos darbuotojus, dalyvaujančius gydyme [1]. Slaugytojai daţnai turi padėti pacientams jaustis saugiems ir tapti nepriklausomiems. Slaugytojų pareiga yra visapusiškai padėti pacientui, kryptingai siekti pakeisti turimus įgūdţius, poţiūrį, nuostatas ar net vertybinius prioritetus, susijusius su sveikata [25,26]. Mokymo turinys turi remtis dalykais, kuriuos atskiras pacientas turi išmokti, taip pat reikia jam suteikti pagrindinių šios srities ţinių ir reikalingą mokymą [1]. Todėl svarbu, kad slaugytojai mokydami pacientus suplanuotų mokymo programą, įvertintų mokymo tikslą, paciento imlumą informacijai, paciento informavimo, švietimo ir mokymo poreikius bei konkrečiam pacientui reikalingas ţinias ir tinkamus mokymo metodus [1,8,26,45,49,51].

Literatūros duomenimis slaugytojai atliekantys hemodializės procedūras, vykdo dar 14 slaugos veiksmų ar intervencijų, kurios nurodytos 1 lentelėje. Penkiose šalyse – Belgijoje, Škotijoje, Čekijoje, Graikijoje ir Anglijos Šiaurėje, 172-iose hemodializės klinikose buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas- palyginti šiose šalyse hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų papildomų veiklų ir intervencijų daţnį [52]. Tyrimo metu nustatyta, kad šių slaugos veiksmų ar intervencijų daţnis svyravo nuo „niekada” iki „keletą kartų dienoje”. Pavyzdţiui: dalis slaugytojų – Graikijoje (27,8 proc.), Čekijoje (28,6 proc.), Belgijoje (30,7 proc.), Šiaurės Anglijoje (51,3 proc.) ir Škotijoje (75 proc.) keletą kartų dienoje dalyvauja pacientų mokyme. Pacientų slaugos vadyba, kuri atliekama kelis kartus savaitėje ar kelis kartus dienoje, siekiant sumaţinti išlaidas ir pagerinti prieţiūros kokybę, svyravo nuo 75,1 proc. Škotijoje iki 71,8 proc. Šiaurės Anglijoje ir 68,5 proc. Graikijoje iki 55,1 proc. Čekijoje. Reikšmingi skirtumai buvo nustatyti tarp to, kaip daţnai slaugytojai analizuoja ir interpretuoja laboratorinių

tyrimų duomenis skirtingose šalyse. Škotijoje (100 proc.), Šiaurės Anglijoje (92,3 proc.) ir Belgijoje

(56,6 proc.), tai yra slaugytojų veikla, kuri vyksta kelis kartus dienoje ar kelis kartus savaitėje. Tačiau Čekijoje (51 proc.) ir Graikijoje (52 proc.) slaugytojai šią veiklą vykdo kartą savaitėje ar tiktai tris kartus per mėnesį. Tuo tarpu Graikijoje 23,1 proc. slaugytojų nurodė, kad šios veiklos niekada neatlieka. Naujo personalo mokymas ţymiai skyrėsi tyrime dalyvavusiose šalyse. Dauguma slaugytojų Graikijoje (66 proc.) ir Škotijoje (56,3 proc.) nurodė, kad šią veiklą vykdo kelis kartus savaitėje ar

19 daugiau nei kelis kartus dienoje. Tai ţymiai skyrėsi lyginant su atsakymais Belgijoje, Čekijoje ir Šiaurės Anglijoje, kur dauguma slaugytojų šią veiklą vykdė tik tris kartus per mėnesį ar net rečiau (21,1 proc. slaugytojų Belgijoje niekada nedalyvavo naujo personalo mokyme) [52].

1 lentelė

Slaugytojų veikla ir intervencijos

Veikla/Intervencija Veiklos/intervencijos apibūdinimas

Slaugytojo parama Būtinos informacijos suteikimas ir palaikymas, siekiant palengvinti pradinę prieţiūrą, teikiamą ne sveikatos prieţiūros profesionalų.

Pacientų slaugos vadyba

Koordinuoti atskirų asmenų ir pacientų grupių slaugą, siekiant sumaţinti išlaidas, pagerinti prieţiūros kokybę ir pasiekti pageidaujamus rezultatus.

Konsultavimas Naudoti interaktyvios pagalbos procesą, susitelkiant ties problemomis ar pacientų jausmais, siekiant palengvinti problemų sprendimą.

Įgaliojimas Atsakomybė uţ pacientų slaugos atlikimą, atsiskaitant uţ rezultatus. Pagalba judant Pagalba judant, siekiant palaikyti ar atkurti pacientų autonomiją ir

valingą kūno funkcionavimą po suţalojimų, gydymo metu ar sveikstant.

Griuvimų prevencija Ypatingo atsargumo priemonių taikymas, siekiant išvengti pacientų griuvimų ir suţalojimo.

Pacientų mokymas Ţinių suteikimas ir vystymas, siekiant palengvinti sąmoningą elgesio adaptaciją padedančią sveikti.

Periferinių venų punktavimas

Adatos įdūrimas į periferinę veną, siekiant sulašinti skysčius, kraują ar vaistus.

Laboratorinių tyrimų analizavimas

Pacientų laboratorinių tyrimų analizavimas, siekiant dalyvauti priimant klinikinius sprendimus.

Deguonies terapija Deguonies skyrimas ir jo efektyvumo kontroliavimas. Personalo mokytojas Pagalba ir palaikymas naujam personalui.

Paskirtų vaistų vartojimo mokymas

Pacientų paruošimas saugiai vartoti paskirtus vaistus ir kontroliuoti jų poveikį.

Konsultacija telefonu Išklausyti/išsiaiškinti pacientų problemas ir suteikti tinkamą pagalbą ir informaciją telefonu.

Intraveninis maitinimas Intraveninio maitinimo paruošimas ir suleidimas, pacientų reakcijos kontrolė.

Hemodializės procedūrų metu pacientai išlieka pasyvūs, pagrindinį vaidmenį atlieka aparatai ir medicinos personalas, būtent slaugytojai. Nuo harmoningo medicinos personalo ir paciento bendradarbiavimo, gilių teorinių ir praktinių ţinių priklauso ir gydymo dializėmis sėkmė, ir paciento gyvenimo kokybė [21]. Todėl galima teigti, kad gydymas dialize atliekamas gerai, jei pacientas,

20 gydytojas, slaugytojai, paciento artimieji ir kitas sveikatos prieţiūros personalas bendradarbiauja. Šiame bendradarbiavimo procese kiekvienas atlieka jiems nustatytas uţduotis [1].

3.4. Mokymo ir mokymosi procesas

3.4.1. Nuolatinis mokymasis ir ugdymas

Mokymasis – tai ţmogaus vidinis procesas, skatinamas vidinių ir išorinių veiksnių. Mokantis keičiasi ţmogaus elgesys, nuostatos ir vertybės. Mokymosi sąvoka apima tai, kas vyksta su ţmogumi dėl jo paties veiklos, jo lavinimo ar dėl atsitiktinumų [8]. Mokymosi motyvaciją lemia daugelis veiksnių ir kiekvienas ţmogus turi individualių motyvų struktūrą, kuri formuojasi ir kinta jam veikiant ir tobulėjant. Motyvaciją reguliuoja ţmogaus poreikiai, kai suvokiamos jų tenkinimo galimybės [30].

Nuolatinis suaugusiųjų mokymasis apima ţmogaus intelektualinį augimą, jo gyvenimiškos patirties kaupimą, profesinės ir kitos veiklos tobulinimą. Pastaruoju metu mokymosi tikslu jau tampa ir sparčiai plintąs visuomenėje ţmogaus saviraiškos siekis. M. Barkauskaitės nuomone to neįmanoma įgyvendinti be savarankiško kūrybiško mokymosi, tampančio aktyviu procesu ir prigimtiniu poreikiu [3]. Kaip paţymi kiti autoriai svarbu atsiţvelgti į suaugusiųjų mokymosi metodų pokyčius, išaugusią suaugusiųjų švietimo paslaugų pasiūlą ir naują edukacinę aplinką, poreikį sujungti formalųjį, neformalųjį ir savaiminį mokymąsi, orientavimo, konsultavimo reikmes. Praeitin nueina darbuotojo vertinimo vien pagal turimą diplomą, darbo staţą ar uţimamas pareigas praktika. Į pirmą vietą iškyla darbuotojo turimi šaltiniai (mentaliniai, fiziniai, dvasiniai), jo asmeniniai įgūdţiai ir patirtis [2]. Tobulėjant asmenybei, susiklosto aukštesnieji saviaktualizacijos siekimo poreikiai. Suaugęs ţmogus jaučiasi galįs nuveikti kur kas daugiau negu yra padaręs. Norą mokytis skatina siekimas būti socialiai pripaţintam, didėjantis bendravimas, saviraiška, estetinių poreikių tenkinimas. Toks ţmogus nori mokytis vien saviugdos tikslais [4].

Kaip teigia literatūra, ţmogus turi suvokti savo gyvenimo tikslus ir su jais susijusius ugdymo ir saviugdos tikslus. Asmenybės ugdymas – tai procesas, kuriame vyksta ugdytojo ir ugdytinių sąveika. Nuo to, kas laikoma ugdytoju ir ugdytiniu, priklauso, kokios sąveikos tarp asmenų bus priskirtos ugdymo sferai. Kadangi šiuolaikinė ugdymo samprata vadovaujasi prielaida, jog individas ugdosi ir tobulėja visą gyvenimą, vadinasi kiekviename amţiaus tarpsnyje jis yra ugdymo objektas (ir subjektas). Ugdyme kaip autonomiškoje ir save valdančioje sistemoje galimi du lygmenys: valdymas asmenybės lygmeniu, ir socialinis valdymas. Jose skiriami dar daliniai lygmenys, tarp kurių yra ir saviugda

21 (savišvieta, saviaukla) [5,30]. Savišvieta prisideda prie nuolatinio mokymosi apimties plėtros, kai ţmogus suvokia, jog mokymasis tampa viena iš svarbiausių jo gyvenimo poreikių ir vertybių. Jokia mokykla negali duoti ţmogui tiek ţinių ir įgūdţių, kad jų pakaktų visam gyvenimui. Todėl savišvieta ir yra ypatingai svarbi tiek dirbančio, tiek besimokančio ţmogaus gyvenime. Be to, savišvieta yra suprantama ir kaip kryptinga bei sisteminga asmenybės, kurios tikslas – savarankiškai tobulėti, plėtoti savo ţinias, ugdyti savo paţintines galias, gebėjimus, veikla. Savišvieta – tai labai įvairus pagal savo turinį ir formą ţinių įgijimo būdas. Ji padeda asmenybei tobulėti, leidţia jai lengviau įsitvirtinti visuomenėje, būti saugesnei [11]. Tikslo, nuolat tobulėti įgyvendinimui būtinas išorinis vertinimas, nes kitų kritiškas poţiūris į mūsų darbą ir jo rezultatus gali atverti naujas mąstymo, santykių ir veiklos tobulinimo galimybes. Išorinis vertinimas taip pat būtinas siekiant įtikinti kitus, kad mūsų darbas yra efektyvus ir produktyvus. Įprasta, jog pedagoginę veiklą išoriškai vertina kiti pedagogai, tačiau daţnai patys besimokantieji geriausiai išmano savo edukacinius poreikius [16].

Apibendrinant galima teigti, kad galutinis ugdymo tikslas susijęs su asmenybės dvasiniu tobulėjimu. Tai nenutrūkstantis procesas, kuris tęsiasi visą ţmogaus gyvenimą. Per tą laiką tampa asmenybės vidiniu turiniu svarbiausios sąmonės ir elgesio vertybės, kurios skatina ir reguliuoja ţmogaus elgesį ir veiklą [30]. Todėl suaugusių asmenų mokymasis ir ugdymas yra šių asmenų gyvenimo dalis, kuri vyksta nuolatinio tobulinimosi procese.

3.4.2. Slaugytojų mokymasis ir tobulėjimas

Šiuolaikinėje visuomenėje slaugytojai dirba besikeičiančio socialinio gyvenimo ir visuomenės poreikių sąlygomis, todėl jų veikla sudėtingėja ir tampa vis labiau atsakinga. Šiandien slauga integruoja daug vertybinių, profesinių, vadybinių, psichologinių, pedagoginių ir socialinių kvalifikacijų, kurios tarpusavyje persidengia skirtingose veiklos srityse [10]. Kaip teigia N. Bielinienė, slaugytojų mokymą ir tinkamos kompetencijos įgijimą sąlygojantys veiksniai – tai visuomenės poreikių kaita, todėl tai yra svarbu ir paslaugų gavėjams, kurie nebe tie, kokie buvo prieš 20-40 metų – jie yra reiklūs teikiamoms paslaugoms ir nesutinka, kad jiems paslaugas teiktų abejotinos kvalifikacijos slaugytojai. Pacientams atliekant vis sudėtingesnes procedūras, kvalifikuotai ir pagal reikalavimus dirbti su naujomis technologijomis, būtinas papildomas pasirengimas. Nekvalifikuotų slaugytojų darbo rinkoje negali būti, nes jie neatitiktų visuomenės poreikių, todėl privalo nuolat tobulintis ar net papildomai studijuoti [6]. Tam pritaria ir kiti autoriai, kurie teigia, kad sėkmingam ir efektyviam profesionalių slaugytojų darbui

22 būtinų ţinių apimtys nuolat plečiasi, nes sveikatos apsaugos prieţiūros įstaigose naudojama daug modernios aparatūros, diagnostikai ir gydymui pasitelkiami šiuolaikiniai, pagrįsti fundamentinėmis gamtos mokslų ţiniomis, metodai. Spartus mokslo ir medicinos technologijų vystymasis ir greitas jų diegimas medicinos praktikoje labai greitai keičia mokymosi turinį, o dėl to dirbantis profesionalas nuolat turi semtis naujų ţinių norėdamas kvalifikuotai atlikti savo darbą ir išsilaikyti konkurencingoje darbo rinkoje [13,19]. Slaugos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimas daugeliu atveju yra naudojamas kaip netiesioginis indikatorius, išreiškiantis slaugytojų gebėjimą kokybiškai teikti sveikatos prieţiūros paslaugas. Darbuotojų profesinės kvalifikacijos tobulinimu yra suinteresuoti ir darbdaviai, tokiu būdu jie efektyvina sveikatos prieţiūros įstaigos veiklą [14].

Literatūros duomenimis, Lietuvoje yra pastebimas slaugytojų, kurie prieš 15-30 metų baigė medicinos seserų studijų programą, poreikis tobulintis, t.y. tęsti slaugos studijas kolegijose bei universitetuose pagal individualiąsias programas, atitinkančias Europos Sąjungos studijų reikalavimus. Svarbiausias ir neišvengiamas dalykas – parengti naujo tipo slaugytoją, kurio veiklos esmė yra ne tarnavimas kitoms profesinėms grupėms, o savarankiška, kvalifikuota veikla [6]. Kai kurie autoriai teigia, kad daugumos slaugytojų (91,9 proc.) nuomone, profesinės kvalifikacijos tobulinimas lemia teorinių ţinių ir praktinių įgūdţių lavinimą, kuris yra būtinas jų profesionalumui [14]. Tai patvirtina ir kito atlikto tyrimo slaugytojų nuomonė, kad svarbiausia kognityvinė veikla (47,4 proc.) yra tobulinti savo gebėjimus [28]. Taip pat dauguma (81,1 proc.) respondentų sutinka arba iš dalies sutinka, kad tai stiprina jų profesinį statusą darbinėje aplinkoje [14]. Slaugytojų tęstinio mokymosi prieţastys buvo nustatytos ir dar viename tyrime. Noras tobulėti savo profesijoje buvo daţniausia (27,5 proc.) prieţastis skatinanti respondentus tęsti mokslą kolegijoje ar universitete; 18,3 proc. respondentų tikėjosi gauti geriau apmokamą darbą Lietuvoje; 17,5 proc. tęsė studijas pagal individualiąją programą (nes turėjo medicinos sesers diplomus) ir įgijo naują, bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją; 14,2 proc. studijuojančiųjų pageidavo tapti geresniu specialistu; 10 proc. tikėjosi kelti savo specialybės prestiţą ir t.t. [6]. Profesinės socializacijos procesas ypač reikšmingas dirbančiam medicinos personalui: jis skatina pritaikyti mokymosi visą gyvenimą galimybes, nuolat kelti kvalifikaciją, įgyti naujos kokybės ţinių, sudarant geresnes sąlygas slaugytojų profesionalumui, autonomijai ir kritiniam mąstymui plėtoti. Šiuo metu ypač aktuali problema – kaip naudojant šiuolaikinius mokymo(si) metodus ir informacines technologijas, suteikti medicinos studentams būtinų tarpdalykinių ţinių ir sudaryti galimybes jau dirbantiems sveikatos prieţiūros specialistams tobulintis įgyjant naujos kokybės ţinių [14].

23 Kaip teigia literatūra, Lietuvoje poreikį mokytis jaučia įvairaus amţiaus grupių ir visų lygių asmens sveikatos prieţiūros įstaigų slaugytojai. 2004/2005 metais daugiau kaip pusė pretendentų (55 proc.) buvo vidutinio amţiaus asmenys (30-39 m.). Kitą pusę visų pageidaujančių sudarė jauni (20-29 m.) ir vidutinio amţiaus (40-49 m.) ţmonės (21 proc. ir 20 proc. atitinkamai). Vyresnio amţiaus asmenys (50-59 m.) sudarė tik 4 proc. visų norinčių tobulintis formalaus ugdymo programose. Šiuo tyrimu taip pat nustatyta, kad jauno ir vidutinio amţiaus asmenų, dirbančių kvalifikuotą pagalbą teikiančiose gydymo įstaigose, mokymosi ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis yra didţiausias. Į mokymosi visą gyvenimą procesą įsitraukia ir kitų amţiaus grupių dirbantys slaugytojai, kurių dauguma atstovauja tretinio lygio asmens sveikatos prieţiūros įstaigoms [13]. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas apie slaugytojų tobulinimosi galimybes, kurio metu nustatyta, kad daugiau nei trečdalis (36,5 proc.) slaugytojų nori tobulėti, tačiau organizacijoje sąlygos tam nesudaromos, kitas trečdalis (33,8 proc.) respondentų gali tobulėti ir tam įstaigoje sudaromos visos sąlygos. Likusio trečdalio (29,7 proc.) respondentų tobulėjimo poreikis atitinka darbdavio nuostatas, tačiau ypatingų sąlygų iš vadovybės pusės nesudaroma. Tyrimo duomenys teigia, kad daugiau nei pusė (66,2 proc.) respondentų apie kvalifikacijos tobulinimo renginius suţino savarankiškai. Apibendrinus, kokiose institucijose daţniausiai tobulinama profesinė kvalifikacija, išsiaiškinta, kad slaugos specialistų tobulinimo centras išlieka ryškus kvalifikacijos tobulinimo paslaugų teikimo monopolistas (95,9 proc.). Tačiau tarp respondentų populiarios ir kitos kvalifikacijos tobulinimo vietos (kolegijos, profesinių draugijų organizuojamos konferencijos, staţuotės kitose sveikatos prieţiūros institucijose) [14].

Literatūroje nurodoma, kad mokymo sistemų pasirinkimas yra kūrybinis procesas, kurį lemia daugelis veiksnių: ugdytojų profesinė ir edukacinė kompetencija, ugdytinių pagrindinio pasirengimo lygis ir motyvacija, materialiniai ir techniniai ištekliai, sociokultūrinė aplinka ir kt. [30,42]. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas apie slaugytojų kvalifikacijos tobulinimą, kurio metu nustatyta, kad daugiau nei pusė (66,2 proc.) tyrimo respondentų norėtų tobulinti profesinę kvalifikaciją informacinių technologijų pagalba darbo vietoje. Tačiau informacinės technologijos kvalifikaciją šiuo metu tobulinti padeda tik 10,9 proc. respondentų [14]. Kaip teigia kai kurie autoriai, kūrybiškas mokomosios medţiagos parengimas ir pateikimas, nuolatinis mokymo turinio atnaujinimas, nuotolinio mokymo kursų įvedimas sudaro puikias sąlygas, neatsitraukiant nuo pagrindinių studijų ar darbo, patogiu laiku tobulinti turimas ţinias ir įgyti naujų, efektyviai išnaudojant mokymuisi skirtą laiką [13,42].

Literatūros duomenimis įgijus profesinę slaugytojo kvalifikaciją mokymasis ir tobulėjimas nenutrūksta. Nuolatinis dirbančių slaugytojų mokymasis padeda jiems augti kaip profesionalams ir įgyvendinti kokybišką slaugos praktiką. Pietų Afrikoje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – įvertinti

24 testinį profesinį slaugytojų tobulėjimą ir išaiškinti kriterijus, kurie padėtų paruošti reikalingas mokymo programas. Tyrimu nustatyta, kad slaugytojai turi motyvaciją (90 proc. respondentų) dalyvauti formaliuose specializacijos tobulinimo kursuose, kurie vyksta ne darbo metu. Kitos kursų lankymo prieţastys buvo gauti daugiau ţinių savo darbo srityje, pasitikėti savimi (92 proc.) ir susitikti su kolegomis (63 proc. visų respondentų). Dar viena prieţastis, kodėl slaugytojai dalyvauja formaliuose kursuose, buvo galimybė įgyti papildomą kvalifikaciją (86 proc. visų tyrime dalyvavusių slaugytojų). Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pagrindinė slaugytojų atsisakymo lankyti formalius kursus prieţastis yra šeimyninės aplinkybės (67,7 proc. visų respondentų). Tačiau net 100 proc. tyrime dalyvavusių respondentų sutiko, kad slaugytojai turėtų sugebėti nustatyti savo mokymosi poreikį profesinėje srityje ir tinkamiausias būdas norint neatsilikti nuo profesinių naujovių yra kvalifikacijos kėlimas neatsitraukiant nuo darbo [38].

Apibendrinant galima teigti, kad slaugos specialistui reikalingas savybes juos ruošianti pedagoginė sistema gali suformuoti tuomet, kai mokymosi procesas remiasi studentų ar jau dirbančių slaugytojų motyvacija studijuoti. Slaugos studentų motyvacija studijuoti yra kompleksinis procesas, apimantis mokymo pasirinkimą, slaugos kaip profesijos supratimą ir reikšmę, karjeros planavimą. Slaugos kaita – sudėtingas reiškinys, o jos poveikio ţmogaus ir visos visuomenės sveikatai galima tikėtis tuomet, kai ji vyksta nuosekliai: per slaugytojų rengimą, nuolatinį tobulinimąsi, veiklą ir jų asmenybę [22]. Šiuolaikiniam slaugos specialistui būtina atitinkama kompetencija ir kvalifikacija, jis turi turėti tinkamas ţinias, praktikos pagrindus, motyvaciją ir įgūdţius, įgalinančius teikti adekvačią pagalbą, efektyviai dirbti individų, šeimų, grupių, bendruomenės sveikatos apsaugoje [19].

3.4.3. Slaugytojų, slaugančių hemodializuojamus pacientus, mokymas

Pagal bendrosios praktikos slaugytojo medicinos normą, slaugytojo profesinę kompetenciją sudaro ţinios, gebėjimai ir įgūdţiai, kuriuos jis įgyja baigęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją, atsiţvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos paţangą [18]. Literatūros duomenimis kompetencijos struktūrą slaugos poţiūriu galima suskirstyti į šešias dalis, iš kurių penkios yra vienodos visoms klinikinėms slaugos sritims – tai bendravimo įgūdţiai, praktiniai įgūdţiai, profesinis tobulėjimas (mokymasis), vadybos įgūdţiai, mokslinių tyrimų atlikimas ir šeštoji dalis, kuri atspindi specifinius kiekvienos klinikinės slaugos srities individualius poreikius. Kompetencija siejasi su kombinacija ţinių, įgūdţių ir

25 poţiūrių slaugytojo, kuris veikia apibrėţtame lygmenyje ir nagrinėja slaugytojo veiklos praktiką ir reikšmę veikti paciento labui [28].

Bendrąsias ţinias apie pakaitinę inkstų terapiją, jos būdus, įskaitant ir hemodializę, Lietuvos slaugytojai gauna studijuodami kolegijose ar universitetuose. Pavyzdţiui Kauno Medicinos Universitete, klinikinė slauga studijuojama 150 valandų, įskaitant gastroenterologinę, endokrinologinę, neurologinę, hematologinę, nefrologinę ir t.t. slaugą.

Lietuvoje atlikto tyrimo apie Lietuvos kolegijų slaugos specialybės studentų poţiūrį į jų rengimą duomenims buvo nustatyta, kad daugelio (77,4 proc.) studentų nuomone teorinių ţinių nuvykus į praktiką pakanka [17]. Tačiau nemaţą dalį hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų sudaro tie slaugytojai, kurie medicinos ar aukštesniąsias medicinos mokyklas baigė daugiau nei prieš 20 metų, kai mokymo programos gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Tam pritaria ir N. Bielinienė [6], kuri teigia, kad įvairiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose didţioji dirbančiųjų slaugytojų dalis yra baigusi medicinos mokyklas (43,3 proc.) ir aukštesniąsias medicinos mokyklas (33,3 proc.) t.y. medicinos seserų studijų programą [6]. Todėl galima teigti, kad slaugytojai pradėdami dirbti hemodializės klinikose turi nepakankamai ţinių susijusių su nefrologine slauga, o jau minėtų „Hemodializės“ kursų metu nespėja pasiruošti kvalifikuotam, savarankiškam darbui, tuo labiau pacientų mokymui. Šiuo metu Lietuvoje taip pat nėra lietuvių kalba išleisto vadovėlio ar kitokios metodinės literatūros apie dializuojamų pacientų slaugą.

Lietuvoje yra išleista keletas brošiūrų, kurios daugumoje atvejų parašytos gydytojų ir skirtos ne slaugytojams, bet pacientams susipaţinti su gydymo, bet ne slaugos ypatumais. LIN ir dializuojamų pacientų slaugos aspektus liečiančios literatūros nėra daug, tai pavieniai straipsniai slaugos ţurnaluose. Dializuojamus pacientus slaugantys slaugytojai nurodo tik keletą šaltinių iš kurių suţino apie šių pacientų slaugą. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kuriame 60 proc. slaugytojų nurodė, kad informaciją gauna dalyvaudami slaugytojų tobulinimosi kursuose, 27 proc. – iš kolegų, tai yra patirtis perduodama darbo vietoje ir 13 proc. slaugytojų informaciją, kaip slaugyti dializuojamus pacientus, suţino iš gydytojų [31].

Nuolatos didėjantis LIN sergančiųjų pacientų skaičius rodo, kad hemodializės paslaugoms teikti reikia vis daugiau kvalifikuoto slaugos personalo, kuriam ir tenka didţiulis krūvis dirbant su šiais pacientais. Profesionalus šių pacientų slaugymas ir mokymas tampa labai svarbus. Lietuvoje atlikto tyrimo, susijusio su slaugytojo pasiruošimu slaugyti ir mokyti dializuojamus pacientus, metu buvo nustatyta, kad dauguma (75 proc.) slaugytojų mano, jog dializuojamų pacientų slauga yra specifinė [31].

26 Kai kurių mokslinių darbų duomenys teigia, kad per aplaidumą neatliktų ar pamirštų atlikti slaugos veiksmų, kurie turi ar gali turėti įtakos paciento būklei, kiekis nefrologijos skyriuje yra patikimai didesnis nei chirurginiame, terapiniame, reabilitaciniame ar onkologiniame skyriuose. Taip pat nurodoma, kad neatliktų slaugos veiksmų kiekis priklauso nuo slaugytojų išsilavinimo lygio. Trijose Mičigano ligoninėse, septyniuose skirtinguose skyriuose atliktas tyrimas parodė, kad profesinį slaugos išsilavinimą turintys slaugytojai tam tikrų slaugos veiksmų neatliko daţniau nei turintys aukštąjį-bakalauro išsilavinimą [44]. Literatūroje teigiama, kad didţiulį vaidmenį efektyvios hemodializės procedūros atlikime vaidina slaugytojai. Hemodializės klinikose dirbantys slaugytojai labai įtakoja dializės efektyvumą, nes jie atsako ne tik uţ tinkamą gydytojų paskyrimų (pvz. adekvataus kraujo greičio ir procedūros trukmės ar tinkamo dializatoriaus parinkimo) vykdymą, bet ir uţ kraujagyslių jungties funkcionavimą, tinkamą kraujo mėginių paėmimą ir kt. Teigiama, kad daugeliu atveju hemodializės klinikų personalas gali įtakoti pacientų savirūpą susijusią su tinkama mityba, skysčių kontrole, dializės procedūros doze ir trukme. Dirbant kartu su gydytojais nefrologais, slaugytojų darbas gali turėti didţiulį poveikį pacientų gydymo rezultatams. Vienas iš pagrindinių dializės slaugytojų vaidmenų yra naujų slaugytojų ir techninio personalo mokymas apie kokybiškas dializės procedūras ir šių procedūrų efektyvumo svarbą. Šis mokymas turi būti ne vienkartinis, o tęstinis ir stiprinti efektyvių dializių atlikimą. Tai yra labai svarbu hemodializuojamiems pacientams, nes kokybiškos dializės gerina šių pacientų gyvenimo kokybę, sumaţina sergamumą ir mirtingumą [41].

Vykstantys dinamiški pokyčiai visose gyvenimo srityse yra lydimi sveikatos prieţiūros sistemos reformos, kurioje ypač akcentuojama slaugytojų veiklos kaita. Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių visuomenės sveikatos prieţiūros poreikių. Palaipsniui didėja prieštaravimas tarp išsilavinimo, kurio slaugytojams reikėtų, kad jie galėtų prisitaikyti prie vis sudėtingėjančio veiklos pasaulio, ir išsilavinimo, kurį jie gauna profesinio rengimo įstaigose [8]. Profesinis rengimas, veikiamas sparčios mokslo ir technikos paţangos bei rinkos ekonomikos keliamų reikalavimų, turi ugdyti motyvuotus slaugos specialistus, sugebančius konkuruoti darbo rinkoje ir atitinkančius nuolat besikeičiančios informacinės visuomenės poreikius [13]. Dializės procedūrų atlikimo technika keičiasi labai greitai, šių pacientų slauga ir mokymas įgyja naujus aspektus, todėl tęstiniam dializės slaugytojų mokymui pritaria ir kiti autoriai [35,42,47,50].

Visame pasaulyje yra kuriamos ir vykdomos nefrologinių slaugytojų studijos ir mokymo programos, apie kurių reikalingumą kalbama ir mokslinėje literatūroje [35,40,42,47,50]. Japonijoje yra daugiausia galutiniu inkstų nepakankamumu sergančių ir dializuojamų pacientų, bei jų skaičius nuolat

27 didėja [50]. Japonijos Slaugytojų Asociacija nurodo, kad dar 2003 metais šioje šalyje nebuvo nefrologijos slaugytojų ir jų paruošimui skirtų mokymų, kai kitos slaugos specialybės tokios kaip onkologija, psichiatrija ir bendruomenės slauga jau buvo pripaţintos [50]. Kai kurie autoriai teigia, kad slaugytojų vaidmuo dializės klinikose apima dializės procedūros atlikimą, dializuojamų pacientų prieţiūrą bei visus kitus papildomus slaugos veiksmus [47]. Atlikto tyrimo duomenimis, vidutinė darbo dializėje patirtis buvo 5,8 metų, tačiau slaugytojai savo dializės įgūdţius laikė neadekvačiais ir netinkamais [47]. Todėl, įvertinus kitų išsivysčiusių šalių patirtį, Japonijoje buvo nuspręsta įsteigti dializės slaugytojos ir transplantacijos slaugytojos specializaciją. Tuo buvo siekiama tinkamesnės nefrologinių slaugytojų kompetencijos ne tik atliekant klinikinę veiklą, tačiau ir pacientų ar kolegų mokyme, administraciniame darbe, moksliniuose tyrimuose bei svarbiausia – holistinio poţiūrio į pacientus siekiant pagerinti galutiniu inkstų nepakankamumu sergančiųjų slaugą ir prieţiūrą [50].

Dializės slaugytojų mokymo programa sukurta korporacijos Diaverum Renal Services Group (Diaverum Nefrologinių Paslaugų Grupė) yra įdiegiama visose šalyse, kuriose veikia šios korporacijos klinikos. 2009 metų pabaigoje, Diaverum korporacijai atstovavo penkiolika šalių ir 200-uose klinikų buvo gydoma daugiau nei 15000 pacientų. 37-oje Europos nefrologinių slaugytojų organizacijos EDTNA/ERCA konferencijoje, kuri vyko 2008 metais Prahoje, Diaverum kompanijos sukurtai dializės slaugytojų „Praktinės kompetencijos mokymo programai” buvo įteiktas mokomųjų programų paţymėjimas. Šis paţymėjimas suteiktas 3 metų laikotarpiui ir įrodo, kad ši programa atitinka Europoje keliamiems nefrologinių slaugytojų paruošimo reikalavimams [36,40]. Pagrindinė šios programos autorė J. Cowperthwaite teigia, kad slaugytojai slaugantys dializuojamus pacientus turi suprasti techninį hemodializės procedūros procesą, turėti ţinių kaip šią procedūrą atlikti, taip pat būti kompetentingais mokant ir šviečiant pacientus. Autorės nuomone, daugumos slaugytojų pradedančių dirbti hemodializės klinikose, specifinės ţinios apie LIN sergančių pacientų slaugą nėra tinkamos, o pradėjus dirbti teorinių ţinių gaunama maţai [35].

Praktinės kompetencijos hemodializės slaugytojų mokymo programą sudaro 14 dalių (inkstų funkcija; inkstų nepakankamumas; dializės pagrindai; hemodializės procedūra; arterioveninė jungtis; centrinės venos kateteris; komplikacijų valdymas; veiksmai, sustojus širdies veiklai, dializės metu ir kitos) suskirstytų į 4 modulius (priedas Nr.1). Ţinioms patikrinti slaugytojai turi išlaikyti teorinį testą po kiekvienos mokymo dalies, o po kiekvieno modulio praktiškai pademonstruoti tinkamus įgūdţius [35]. Lietuvoje šios mokymo programos mokomoji medţiaga yra pateikiama kompleksiškai: taikant šiuolaikines technologijas „Diaverum klinikose“ programa yra įdiegta slaugytojų postuose esančiuose kompiuteriuose ir slaugos personalas turi galimybę tobulėti darbo vietoje; slaugytojai turi galimybę

28 naudotis dalomąja programos medţiaga (mokytis grupėse ar individualiai); testų laikymo metu programos mokymo vadovas pristato tolimesnę mokymo programos medţiagą ir individualiai su kiekvienu slaugytoju aptaria ir išsiaiškina iškilusius klausimus.

Apibendrinant galima teigti, kad tik kvalifikuotų, kompetentingų ir nuolatos tobulėjančių hemodializės slaugytojų tinkama ir rūpestinga kasdieninė pacientų prieţiūra, gali būti reikšmingu faktoriumi, darančiu įtaką kokybiškam dializės procedūrų atlikimui įtakojančiam pacientų gyvenimo kokybę, bei sergamumą ir mirtingumą. Taip pat, pagal bendrosios praktikos slaugytojo medicinos normą, dializės slaugytojų įgytos profesinės kvalifikacijos tobulinimas, atsiţvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos paţangą yra labai svarbus dializuojamų pacientų ir hemodializės slaugytojų kolegų mokymui.

29

4. METODIKA IR TYRIMO METODAI

4.1. Etiniai tyrimo aspektai

Tiriamieji buvo informuoti apie tyrimą ir jo tikslą. Sutikusieji dalyvauti tyrime pasirašė informuoto paciento sutikimą. Tiriamųjų konfidencialumas uţtikrintas, nes anketos anoniminės, tiriamojo vardo, pavardės, adresų nebuvo klausiama. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti. Tyrimui atlikti buvo gautas įstaigos vadovo, kurioje atliktas tyrimas sutikimas ir Kauno medicinos universiteto bioetikos centro leidimas (Nr. BC KS(M)-31; 2008.11.26).

4.2. Tyrimo eiga ir charakteristika

2009 metų vasario mėnesį buvo atliktas maţos imties bandomasis tyrimas, siekiant patikrinti sukurtų anketų tinkamumą. Bandomojo tyrimo metu Diaverum klinikose (Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Tauragėje), kuriose atliekamos hemodializės procedūros galutiniu inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, 7-iems slaugytojams buvo išdalinta po dvi anketas. Tyrimo metu pirmąją anketą slaugytojai turėjo pildyti prieš mokymo programą antrąją – po mokymo programos. Nuvykusi į klinikas, anketas išdalino tyrimo autorė. Taip pat uţpildytas anketas slaugytojai tiesiogiai grąţino tyrimo autorei. Bandomojo tyrimo esmė – patikrinti, kaip slaugytojai supranta anketos klausimus, ar suvokia klausimų esmę, ar geba duoti tikslų atsakymą, nes vertinimo tikslumas priklauso nuo respondentų klausimų suvokimo ir gebėjimo parinkti teisingą atsakymą. Po bandomojo tyrimo įvertinus atsakymus į anketų klausimus, kai kurių anketos klausimų formuluotė buvo šiek tiek pakoreguota, kadangi atsakymų į klausimus įvairovė leido suprasti, kad formuluotės nėra aiškios, interpretuojamos labai įvairiai. Galutiniai anketų prieš ir po mokymo programos variantai pateikti 2-3 prieduose.

2009 metų kovo-rugsėjo mėnesiais, „Diaverum klinikos“ bendrovės hemodializės klinikose buvo vykdomas kiekybinis tyrimas, siekiant įvertinti hemodializės klinikose dirbančių slaugytojų mokymą. Tyrimo metu Diaverum klinikose dirbo 55 slaugytojai, kuriuos buvo planuojama įtraukti į slaugytojų mokymo programą. Respondentai atrinkti tikslinės atrankos būdu – tyrime dalyvavo 11-oje Diaverum klinikų dirbantys, baigę hemodializės kursus, turintys sertifikatus ir hemodializės atlikimo praktikos įgūdţių slaugytojai (n=55). Tyrimo eiga vyko trimis etapais:

1. Slaugytojai dalyvaujantys tyrime uţpildė anketą prieš mokymo programą; 2. Respondentai dalyvavo mokymo programoje;

30 3. Slaugytojai uţpildė anketą po mokymo programos.

Visos anketos (prieš ir po mokymo programos) grąţintos tinkamai uţpildytos. Atsako daţnis 100 procentų.

Anketos (priedai Nr.2-3), kurias sudarė darbo autorė, sudarytos iš dviejų dalių.

Anketa prieš slaugytojų mokymo programą:

 Pirmoje dalyje, sudarytoje iš 6-ių klausimų (2-5 klausimai vertinami keturių balų Likerto skale), respondentų buvo prašoma įvertinti savo ţinias, klausiama jų darbo staţo ir kur jie įgijo ţinias apie darbą „hemodializėje“, klausiama nuomonės apie hemodializės slaugytojų mokymo programos reikalingumą.

 Antroje anketos dalyje, respondentų prašoma atsakyti į 52 klausimus, susijusius su mokymu ir ţinių patikrinimu. Ši anketos dalis sudaryta iš:

 klausimų-teiginių, pasirenkant „Taip“ arba „Ne“;  atrankos-rinkimosi iš keleto alternatyvų klausimų;  papildymo tipo neuţbaigtų teiginių.

Anketa po slaugytojų mokymo programos:

 Pirmoje dalyje, sudarytoje iš 5-ių klausimų (klausimai vertinami keturių balų Likerto skale), respondentų klausiama nuomonės apie mokymo programos turinį, mokymo/si metodus, jų ţinių vertinimą, ar buvo naudinga mokymo programa, taip pat prašoma įvertinti savo ţinias po mokymo programos.

 Antroje anketos dalyje, respondentų prašoma atsakyti į tuos pačius, 52 klausimus, kaip ir anketoje prieš mokymo programą, susijusius su mokymu ir ţinių patikrinimu.

Tyrimo objektas – Diaverum klinikos pavaizduotas 1 paveiksle. Tyrimo metodika pateikta 2 paveiksle.

31

TYRIMO OBJEKTAS

32

TYRIMO METODIKA

Slaugytojų ţinių prieš mokymo programą anketa

(n=55)

Statistinių duomenų analizė

2 pav. Tyrimo metodika

Slaugytojų mokymas

Slaugytojų ţinių po mokymo programos anketa

(n=55)

Įvertinimas

33

4.3. Tyrimo duomenų vertinimas

4.3.1. Duomenų vertinimo charakteristika

Vertinant slaugytojų mokymo programos efektyvumą vertinama:

 Slaugytojų atsakymai apie programos reikalingumą, jos turinį, programos temas, mokymo/si metodus ir priemones, ţinių vertinimą;

 52 klausimai, susiję su mokymu ir ţinių patikrinimu. Nustatytas kiekvieno atsakymo maksimalus vertinimo balas. Didţiausia galima balų suma – 52 balai. Kiekvienas klausimas vertinamas atskirai:

- maksimalus vieno atsakymo vertinimas – 1 balas;

- klausimai-teiginiai vertinami: teisingai atsakius – 1 balas, neatsakius – 0 balų;

- rinkimosi iš keleto alternatyvų, kai teisingas 1 teiginys: teisingas teiginys – 1 balas, paţymėjus teisingą ir papildomą neteisingą teiginį – 0,5 balo, neteisingas – 0 balų; - rinkimosi iš keleto alternatyvų, kai teisingi 2 teiginiai: teisingi 2 teiginiai – 1 balas,

teisingas 1 teiginys – 0,5 balo, neatsakius – 0 balų;

- rinkimosi iš keleto alternatyvų, kai teisingi 3 teiginiai: teisingi 3 teiginiai – 1 balas, teisingi 2 teiginiai – 0,6 balo, teisingas 1 teiginys – 0,3 balo, neatsakius – 0 balų;

- rinkimosi iš keleto alternatyvų, kai teisingi 4 teiginiai: teisingi 4 teiginiai – 1 balas, teisingi 3 teiginiai – 0,75 balo, teisingi 2 teiginiai – 0,5 balo, teisingas 1 teiginys – 0,25 balo, neatsakius – 0 balų;

- papildymo tipo neuţbaigti teiginiai suskirstyti (2-ių, 3-ių ir 4-ių teisingų teiginių) ir vertinami atitinkamai, kaip rinkimosi iš keleto alternatyvų klausimai.

 Atsakymų suma vertinama sekančiai: - Puikiai – 49-52 balai (95-100%) - L. gerai – 44-48 balai (85-94%) - Gerai – 39-43 balai (75-84%) - Vidutiniškai – 34-38 (65-74%) - Patenkinamai – 29-33 (55-64%) - Silpnai – 26-28 (50-54%)

 Slaugytojų ţinių skirtumas prieš mokymo programą ir po mokymo programos.

 Pageidaujamas ţinių rezultatas po mokymo programos – nuo 39 iki 52 balo. Rezultatai, kurie patenka į pageidaujamą zoną, atitinka efektyvaus mokymo vidurkį.