KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

prof. dr. J. Macijauskienė

2009 m. mėn. d.

NEIŠNEŠIOTŲ IR NORMALAUS GESTACINIO AMŽIAUS KŪDIKIŲ,

KURIEMS DIAGNOZUOTAS RAUMENŲ HIPERTONUSAS IR MOTORINĖS

RAIDOS SUTRIKIMAS, FUNKCINĖS RAIDOS YPATUMAI IR KOREKCIJOS

GALIMYBĖS TAIKANT KINEZITERAPIJĄ

Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė

E.Bagdžiūtė

2009 m. mėn. d.

Recenzentas

Atliko

Margarita Senkutė

2009 m. mėn. d.

KAUNAS, 2009

(2)

SANTRAUKA

Senkutės M. magistro baigiamasis darbas „Neišnešiotų ir normalaus gestacinio amžiaus kūdikių, kuriems diagnozuotas raumenų hipertonusas ir motorinės raidos sutrikimas, funkcinės raidos ypatumai ir korekcijos galimybės taikant kineziterapiją“. Darbo vadovas asist. E.Bagdžiūtė; Kauno medicinos universitetas; Slaugos fakultetas; Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2006, –

Tikslas

Įvertinti, normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių, kuriems diagnozuotas raumenų hipertonusas ir motorinės raidos sutrikimas, motorinės raidos ypatumus pirmais gyvenimo metais.

Uždaviniai

1. Įvertinti ir palyginti normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinę raidą prieš ir po kineziterapijos procedūrų.

2. Įvertinti gimimo svorio įtaką normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinei raidai prieš ir po kineziterapijos.

3. Įvertinti gimimo amžiaus įtaką normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinei raidai.

Kontingentas

Tyrimas atliktas VŠĮ Kauno Kalniečių poliklinikoje 2007 – 2009 metais, Ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje. Tyrime dalyvavo keturiasdešimt devyni 4 – 12 mėnesių kūdikiai, jiems visiems diagnozuotas raumenų hipertonusas ir motorinės raidos sutrikimas. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes – gimę normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešioti kūdikiai. Visi tiriamieji į ankstyvąją reabilitaciją atvyko reabilitologo paskyrimu, kiekvienam jų buvo atlikta 16 kineziterapijos procedūrų.

Tyrimo metodika

Kineziterapijos procedūrų veiksmingumui vertinti pasirinkta „Miuncheno funkcinė raidos diagnostika. Pirmieji gyvenimo metai“. Buvo vertinamos ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo ir griebimo funkcijos.

(3)

Išvados

1. Lyginant normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių atsigavimą po kineziterapijos visose vertintose motorikos funkcijose (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas, griebimas) nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas abiejose grupėse (p<0,05). Tačiau lyginant normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės raidos duomenis po kineziterapijos tarpusavyje, statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

2. Skirtingo svorio normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės funkcijos (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas ir griebimas) prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Tačiau gimimo svoris normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinei raidai po kineziterapijos statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo (p>0,05).

3. Gimimo amžius normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės funkcijos (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas ir griebimas) vystymuisi įtakos turėjo. Neišnešiotų naujagimių ropojimo ir griebimo raida statistiškai patikimai buvo išsivysčiusi mažiau, nei normalaus gestacinio amžiaus kūdikių prieš kineziterapiją (p<0,05). Tačiau gimimo amžius įtakos kūdikių motorinei raidai baigus kineziterapijos užsiėmimus neturėjo (p>0,05).

(4)

SUMMARY

Senkutė M. Master‘s final Work „Psychomotoric development and correctional treatment with physical therapy of preterm and normal gestation age babies with spasticity and motor delay“. Scientific supervisor E. Bagdžiūtė, Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2009, –

Aim of the research

To estimate the psychomotoric development of preterm and normal gestation age babies, with spasticity and motor delay during their first year of living.

Objectives

1. To estimate and compare the psychometric development of preterm and normal gestation age babies before and after physical therapy.

2. To estimate the influence of birth weight upon preterm and normal gestation age babies for psychometric development before and after physical therapy.

3. To estimate the influence of babies birth gestation week on their psychometric development.

Contingent

The research was performed in the Division of Early Rehabilitation of Kaunas Kalnieciu outpatient clinic. The research was performed in 2007 – 2009. Forty-nine 4 – 12 months old patients took part in the research with the diagnosis of spasticity and motor delay. The exploratory babies were divided into several groups: preterm and normal gestation age (term). The rehabilitation physician had prescribed physical therapy. All patients underwent 16 physical therapy procedures.

Methods of the research

„Munich functional development scale. First living year“ was used to evaluate the effectiveness of physical therapy. We evaluated prone, sitting, walking and grasping spheres.

Conclusions

1. The results of the research have shown that early physical therapy statistically significantly improved in all groups before and after physical therapy in all motor functions (p<0,05). However, the comparison of the psychomotoric development data in preterm and term groups after physical therapy

(5)

2. Before physical therapy in different weight groups we got statistically significant improvement in all spheres (p<0,05). But after physical therapy the birth weight for both preterm and term groups did not have any statistically significant influence upon the psychomotoric development (p>0,05).

3. Before physical therapy in different gestation age groups we got statistically significant improvement in prone and grasp spheres (p<0,05). In other spheres there were no statistically significant results (p>0,05). But after physical therapy we did not get statistically significant improvement (p>0,05).

(6)

TURINYS

SANTRAUKA ... 2

ĮVADAS ... 7

I. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

I.1.NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ GIMSTAMUMO DAŽNIS LIETUVOJE IR KITOSE PASAULIO ŠALYSE... 9

I.2.NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ FUNKCINĖ CHARAKTERISTIKA... 11

I.3.IŠNEŠIOTUMO KRITERIJAI... 13

I.4.RAUMENŲ TONUSAS, HIPERTONUSAS... 13

I.5.KINEZITERAPIJA... 14

II. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 19

III. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 20

III.1.TYRIMO ORGANIZAVIMAS, KONTINGENTO CHARAKTERISTIKA... 20

III.2.STATISTINĖS ANALIZĖS METODAI... 21

IV. REZULTATŲ APTARIMAS ... 23

IV.1.NORMALAUS GESTACINIO AMŽIAUS IR NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ MOTORINĖ RAIDA PRIEŠ IR PO KINEZITERAPIJOS... 23

IV.2.GIMIMO SVORIO ĮTAKA NORMALAUS GESTACINIO AMŽIAUS IR NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ MOTORINEI RAIDAI PRIEŠ IR PO KINEZITERAPIJOS... 29

IV.3.GIMIMO AMŽIAUS ĮTAKA KŪDIKIŲ MOTORINEI RAIDAI PRIEŠ IR PO KINEZITERAPIJOS... 32

IV.4.GIMIMO SVORIO IR GIMIMO AMŽIAUS TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖ... 35

V. IŠVADOS... 41

LITERATŪRA ... 42

(7)

ĮVADAS

Visuomenės sveikatą didžiąja dalimi lemia vaikų sveikata. Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra kūdikystė. Šio laikotarpio elgsenos ir gyvensenos ypatybės dažnai lemia viso vėlesnio gyvenimo kokybę. D.Hamburg teigia, kad ankstyvojoje vaikystėje įgyti gebėjimai, tampa tolesnio gyvenimo pamatu, todėl ankstyvoji ligų profilaktika yra labai vertinga [43]. Pirmieji gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs vaiko raidai. Kiekvieno vaiko raida yra individuali, tačiau vystymasis vyksta pagal tam tikrus dėsningumus. Kūdikių judesių, jutimų, jausmų ir mąstymo tai yra – psichomotorinei raidai, įtakos turi genetiniai faktoriai, socialinė aplinka, mitybos ypatumai, emociniai veiksniai ir kt. Svarbūs yra ir vidiniai veiksniai. Raumenų aktyvumas, skatinantis nervinių centrų veiklą, lemia kontaktus su aplinka, yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis smegenų vystymąsi, jų masės didėjimą, bei informacijos imlumą. Judėjimas yra svarbus savęs ir pasaulio pažinimo būdas. Jis skatina vaiko augimą, fizinį ir psichinį išsivystymą [29], [55].

Nustatyta, kad neišnešioti naujagimiai dažniau miršta [17], bei jie sudaro vieną didžiausių sutrikusios raidos rizikos grupių [21]. Tyrimų duomenys rodo, kad iš visų neišnešiotų naujagimių gimusių 500 – 700 g išgyvena apie 25 proc.; iš 701 – 1000 g – mažiau 50 proc., iš 1001 – 1500g apie 90 proc. [32], [56]. Neišnešiotų naujagimių psichomotorinis ugdymas tampa viena svarbiausių visuomenės sveikatos ir gyvenimo kokybės problemų [21].

Norint išsiaiškinti kūdikio psichomotorinį vystymąsi stebima jo funkcijų raida nuo naujagimystės iki pirmųjų gyvenimo metų, nes kas mėnesį atsiranda vis naujų sugebėjimų. Supratimas apie normalų vystymąsi padeda pažinti vaikų, kurių vystymasis yra pakenktas atsilikimą nuo normalių vaikų, padeda planuoti jų raidos korekcijos programas ir sekti vystymosi pažanga [50], [58].

Pasaulyje daug dėmesio skiriama vaiko vystymosi tyrimui ir įvertinimui. Beveik visus vystymosi sutrikimus galima pastebėti pirmaisiais kūdikio metais, pirmiausia sutrikimus pastebi pediatrai ir šeima [1], [54], [61].

Kineziterapija yra taikoma sprendžiant visus keturis pagrindinius medicinos uždavinius: gydymas, reabilitacija, sveikatos stiprinimas ir ligų profilaktika. Daugelio autorių teigiama, kad tinkamai parinkti pratimai visada padeda – jie sumažina nepageidautinus ligos požymius ar sulėtina ligos progresavimą [9], [16], [28], [48]. Ir visada iškyla klausimas, kas tie tinkami pratimai? Ir visada sunku atsakyti, koks krūvis, kokie fiziniai pratimai, principu – nepakenkti, yra patys geriausi, ypač tokioje srityje, kaip darbas su kūdikiais.

Šiuolaikinėje literatūroje motorinių funkcijų raida ir jų ugdymo svarba yra grindžiama holistiniu požiūriu. Tai ypač tampa aktualu ankstyvosios korekcijos tarnybų veikloje, kur komandinio darbo tikslas yra reikiamu momentu pasiekti tinkamą visapusišką išsivystymą, maksimaliai suformuoti specifines tam amžiaus tarpsniui savybes ir gebėjimus, kuo anksčiau pastebėti ir pradėti koreguoti

(8)

sutrikimus [35]. Visa ugdymo atsakomybė lavinant motorinę raidą tenka kineziterapeutui bendradarbiaujant su kitais ankstyvosios korekcijos tarnybos specialistais (neurologu, logopedu, psichologu, socialiniu darbuotoju) [47].

Normaliai fiziologinis raumenų hipertonusas išlieka iki 4 mėnesių [23], tačiau kartais, dėl priešlaikinio gimdymo, labai mažo gimimo svorio, mamos nėštumo metu persirgtų ligų, infekcijų, blogos mitybos, aplinkos faktorių, genetinių sutrikimų, raumenų spastiškumas gali išlikti ilgesnį laiką [53]. Darbe apžvelgiama mokslinė literatūra, apie kineziterapijos įtaką kūdikio vystymuisi. Mokslinių straipsnių apie tai, kaip kūdikio vystymasis priklauso nuo jo išnešiotumo amžiaus, gimimo svorio, nepavyko rasti, todėl šio darbo tikslas ir buvo išsiaiškinti kaip kūdikio motorinę funkciją veikia išvardyti veiksniai.

(9)

I. LITERATŪROS APŽVALGA

I. 1. Neišnešiotų naujagimių gimstamumo dažnis Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse

Šiame darbe nagrinėsime normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių raidos dėsningumus, todėl tikslinga apibrėžti svarbiausias, darbe naudojamas sąvokas.

Priešlaikinis gimdymas – nėštumo nutrūkimas tarp 22-os ir 37-os savaitės pabaigos, esant vaisiaus svoriui 500 g ir daugiau [15]. Naujagimis, gimęs 38–42 nėštumo savaitę, laikomas išnešiotu, 22–37 savaitę – neišnešiotu, o gimęs po 42 nėštumo savaitės – pernešiotu. Nurodoma, kad jau nuo 22– 24 nėštumo savaitės ir ne mažesnio kaip 500 g svorio vaisius yra pakankamai susiformavęs ir gali savarankiškai egzistuoti bei, esant atitinkamai priežiūrai, išgyventi [59] .

Priešlaikinio gimimo dažnis pasaulyje nekinta jau apie 40 metų. Daugelyje pasaulio šalių kiekvienais metais gimsta 4–8 proc. 2500 g ir mažesnio svorio naujagimių. 1998 metų duomenimis Lietuvoje priešlaikinis gimimas sudarė 5,2 proc. (1pav.) visų gimdymų, Prancūzijoje – 5,6 proc., Vokietijoje – 4 proc., Estijoje – 5,1 proc., Airijoje – 5,5 proc., Lotynų Amerikoje – 8 proc., Afrikoje – 10 proc., JAV – 11,6 proc. [15]. Naujausiais duomenimis JAV neišnešioti naujagimiai sudaro 12,2 proc. [26]. Jungtinėje Karalystėje – vienas naujagimis 13 yra neišnešiotas, tai sudaro 6 proc. visų gimusių pirmagimių, beveik 53 proc. neišnešiotų naujagimių gimsta mamoms, kurios jau buvo gimdžiusios ar turėjo dvynukus [25].

Iš 2006 metais Lietuvoje gimusių 29212 naujagimių 1650, t.y. 5,7 proc., buvo neišnešioti. 2007m prieš laiką gimė 1722 gyvi (5,9 proc. iš visų 29505 gyvų gimusiųjų). Kaip ir sakinys po 1 pav.

I. 1 pav. Neišnešiotų naujagimių gimimų skaičius (proc.) Lietuvoje

2007 m 22–27 savaičių gestacijos naujagimiai sudarė 0,4 proc. iš visų gimusių, 28–31 sav. gestacijos naujagimiai – 0,7 proc., o 32–36 sav. gestacijos naujagimiai – 4,8 proc. visų gyvų gimusių (2 pav.) [4].

(10)

I. 2 pav. Neišnešiotų naujagimių pasiskirstymas pagal gestacinį amžių Lietuvoje

Neišnešiotumas yra dažniausia kūdikių mirties priežastis ir svarbus sutrikimų rizikos veiksnys [17]. Kadangi neišnešioti kūdikiai sudaro vieną didžiausių sutrikusios raidos rizikos grupių, jų psichomotorinis ugdymas tampa viena svarbiausių visuomenės sveikatos ir gyvenimo kokybės problemų [21].

Išskiriamos dvi pagrindinės neišnešiotų kūdikių kategorijos:

– naujagimiai, gimę anksčiau laiko, jie sudaro 60 proc. visų gimusių neišnešiotų naujagimių; – mažo svorio naujagimiai. Jie gali būti gimę ankščiau laiko arba gimę laiku, tačiau jų gimimo svoris mažesnis nei 2500 g. Labai mažo svorio naujagimiai yra tie, kurių gimimo svoris yra 1500 g arba mažiau [17].

2007 m Lietuvoje 216 naujagimių (0,74 proc. iš visų gyvų gimusiųjų) svėrė mažiau negu 1500 g. Labai mažo gimimo svorio naujagimius dažniau gimdė 16–19 metų arba 30-ties ir vyresnio amžiaus gimdyvės [4].

Neišnešiotumas yra kompleksinė problema. H. Dunn (1986) nurodo, kad kuo ankščiau kūdikis gimsta, tuo mažesnis būna jo gimimo svoris ir tuo didesnė yra įvairių raidos sutrikimų rizika. Neišnešiotų kūdikių gimimui turi įtakos įgimti veiksniai ir aplinkos poveikiai [17]. K. Minde (1993), taip pat nurodo, kad iš visų neišnešiotų naujagimių gimusių 500 – 700 g išgyvena apie 25 proc.; iš 701 – 1000 g – mažiau 50 proc., iš 1001 – 1500g apie 90 proc. [32].

(11)

Literatūroje yra apžvelgiami priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai (žiūrėti I.1 lentelę), jie nustatomi surinkus duomenis iš anamnezės, bei esamo nėštumo metu besivystančių rizikos veiksnių [3].

I.1 lentelė. Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksnių lentelė.

Anamnestiniai rizikos veiksniai Rizikos veiksniai, besivystantys per dabartinį nėštumą

1. Nėštumo nutraukimas

2. Habitualiniai abortai (ypač daugiau kaip 3) 3. Buvęs priešlaikinis gimdymas

4. Buvusi perinatalinė mirtis

5. Gimdos kaklelio anomalijos bei patologijos

6. Buvusi cezario pjūvio operacija 7. Buvusi miomų pašalinimo operacija 8. Lėtinė hipertenzija

9. Inkstų ir šlapimo takų ligos

10. Alkoholio, narkotikų vartojimas arba rūkymas

1. Gimdos dugno aukščio augimo atsilikimas (daugiau kaip 3cm atsilikimas nuo normos pagal gestacinį amžių) arba nežinoma paskutinių mėnesių pirma diena

2. Anemija (↓90 Hb)

3. Gydytas gresiantis persileidimas ir kraujavimas ilgiau nei 20 savaičių

4. Gimdos kaklelio nepakankamumas 5. Daugiavaisis nėštumas

6. Lengva ir sunki preeklampsija

7. Kraujavimas po 15-os nėštumo savaitės

S. Ventura ir kt. (1995) nurodo, kad moterys, turinčios sveikatos problemų, patiriančios nuolatinį stresą bei turinčios kitų socialinių, ekonominių ir psichologinių problemų, turi didesnę riziką pagimdyti neišnešiotą kūdikį. Nurodyti veiksniai didina riziką genetiniu ir socialiniu požiūriu: didesnė rizika apsigimimams, nepakankamai stimuliuojanti aplinka, prasta mityba [56].

I. 2. Neišnešiotų naujagimių funkcinė charakteristika

Neišnešioti naujagimiai atrodo kitaip nei laiku gimę kūdikiai – neproporcingas kūnas – santykinai didelė galva, didelis kaktikaulis, įdubę akys, ilgas liemuo. Kaukolės kaulai – paslankūs, neužsitraukęs mažasis momenėlis – visa tai priklauso nuo kūdikio gestacinio (išnešiotumo) amžiaus [27].

K.T. Ratliff (1998) ir kiti pagal neišnešioto naujagimio morfologinius požymius išskiria keturis gestacinio amžiaus laikotarpius [45]:

Labai neišnešiotas naujagimis (25-30 savaičių):

Raumenys būna ypatingai hipotoniški, naujagimis būna sudribęs, silpnas, gulimoje padėtyje galūnės visiškai ištiestos. Kaukolės kaulai ploni ir lankstūs, neapsaugo nuo jėgos pažeidimų bei suspaudimo. Judesiai trūkčiojantys, neorganizuoti, sunki kūno kontrolė [31], [45].

(12)

Vidutiniškai neišnešiotas naujagimis (31-36 savaitės):

Raumenys nėra visiškai išsivystę, todėl raumenų tonusas yra silpnas. Trisdešimt vienos savaitės kūdikis guli išsitiesęs, galūnės nežymiai sulenktos. Trisdešimt keturių savaičių naujagimio kojos ir rankos labiau sulenktos. Kaukolės kaulai – kaip ir labai neišnešiotų naujagimių. Kūdikio judesiai yra trūkčiojantys, vis dar blogai kontroliuojami, dėl nesubrendimo, neorganizuoti. Silpna kūno kontrolė [31], [45].

Beveik išnešiotas naujagimis (37 – 38 savaitės)

Raumenų tonusas linkęs į fiziologinį įsitempimą. Gulimoje padėtyje, ramybės metu galūnės šiek tiek sulenktos. Galvos forma tipiška neišnešiotiems naujagimiams, tačiau kaukolės kaulai storesni nei ankstesnėse neišnešiotumo stadijose. Šiame laikotarpyje gimusio kūdikio judesiai labiau koordinuoti, geresnė kūno kontrolė [31], [45].

Išnešiotas naujagimis (39 – 42 savaitės):

Būdingas fiziologinis raumenų įsitempimas, kūnelis yra fleksijoje. Kaukolės kaulai paveikti spaudimo gimdymo metu, bet galvutė jau turėtų būti apvali. Judesiai koordinuoti, suderinti, vienodi [31], [45].

Neišnešioto naujagimio galvos smegenys yra nesubrendusios [14]. Dėl nesusiformavusios struktūros galvos smegenys lengvai pažeidžiamos. Sveikiems neišnešiotiems naujagimiams, kaip ir visiems naujagimiams, būdingi įgimto automatizmo refleksai (čiulpimo, rijimo, griebimo, atramos, Moro, Galanto ir kiti). Pasibaigus neonataliniam laikotarpiui, kai kurie iš šių refleksų pamažu išnyksta. Vykstant smegenų patologiniams procesams, šių refleksų nebūna arba jie silpni ar asimetriški [15]. Jeigu refleksai neišnyksta laiku, galima įtarti patologiją [43].

Nurodoma, kad dėl nebrandžios centrinės nervų sistemos naujagimis nemoka čiulpti ir ryti [52]. Tik 34 savaitę čiulpimo refleksas susiderina su rijimu ir kvėpavimu [27]. Neišgaunami fiziologiniai bei spinalinio automatizmo refleksai, žemas raumenų tonusas. Smegenų žievė nevisiškai subrendusi, todėl nereguliuoja judesių – naujagimis krūpčioja, jo judesiai nesuderinti. Neišnešiotų naujagimių smegenyse gali susidaryti kraujosruvos, paprastai kraujas išsilieja į šoninius smegenų skilvelius. Tai dažnai komplikuojasi vidine vandene, gali likti nefrologinių sutrikimų visam gyvenimui [52].

Yra išskiriamos neurologinės problemos, gimusiems labai mažo svorio vaikams: a) cerebrinis paralyžius (spastinis, ataksinis), b) epilepsija, c) regėjimo sutrikimai, d) klausos sutrikimai, e) protinis atsilikimas, f) judėjimo, dėmesio, suvokimo sutrikimas, g) nerangumas, h) specifiniai mokymosi sutrikimai, i) hiperaktyvumas [27].

(13)

I. 3. Išnešiotumo kriterijai

Naujagimystės laikotarpis tęsiasi nuo gimimo iki 28 gyvenimo paros. Normalaus gestacinio amžiaus naujagimių visos organizmo funkcijos yra subrendę.

Galva. Kaukolės siūlės dažnai būna praviros, ne daugiau kaip 0,5 cm. Apčiuopiamas 0,3 – 2

cm didysis momenėlis. Dažnai dėl gimdymo naujagimio galva būna deformuota. Kartais veidas ar visa galva būna asimetriški dėl buvusios padėties gimdoje. Įprastą formą galva įgauna per dvi savaites [39], [49].

Krūtinės ląsta. Apčiuopiamas raktikaulių vientisumas. Krūtinės ląsta simetriška, kūgio

formos. Auskultuojant plaučiuose girdėti vaikiškas, puerilinis (bronchovezikulinis) alsavimas. Kvėpavimo dažnumas – 40 – 60 k./min. Širdies veikla aiški, ritmiška, 120 – 150 k./min. Pirmąsias dvi savaites gali būti paburkusios krūtelės tiek berniukams, tiek mergaitėms. Taip atsitinka dėl gimdymo ir žindymo metu naujagimiui patenkančių motinos estrogenų [39], [49].

Galūnės. Rankos ir kojos vienodo ilgio, apžiūrimi pirštai. Klubai atsilenkia laisvai, bet

sąnario sukamasis judesys stabilus, nėra krepitacijos. Apvertus naujagimį ant pilvo patikrinamos sėdmenų raukšlės. Jos turi būti simetriškos [39], [49].

Svoris. Pirmomis paromis naujagimiui nukrenta apie 10 proc. gimimo svorio. Tai fiziologinis

svorio kritimas. Priaugti nukritusį svorį naujagimis turėtų per 2 savaites. Minimalus svorio prieaugis per pirmą mėnesį (įskaičiuojant numesto svorio prieaugį) turėtų būti ne mažesnis kaip 500 g. [39], [49].

Raumenys. Naujagimių iki 4 mėnesių raumenų tonusas yra padidėjęs, tai vadinama

fiziologinė hipertonija, naujagimiui yra būdinga fleksinė kūnelio padėtis, tai yra galūnės suriestos – rankos sulenktos, plaštakos sugniaužtos į kumštelius, keliai sulenkti po pilvu [23].

I. 4. Raumenų tonusas, hipertonusas

Raumenų tonusas – nevalingas raumens įsitempimas, atliekant pasyvų greitą galūnės lenkimą ir tiesimą jaučiamas pasipriešinimas. Raumenų tonusas priklauso nuo amžiaus, būsenos, CNS pažeidimo ir kt. [43]. Raumenų tonusas užtikrina kūno padėtį erdvėje, sukuria priešslenkstinę raumens įtampą, taip padėdamas lengviau atlikti judesį [42]. Jį nulemia CNS ir biomechaninės raumens savybės. Hipertonija yra dažniausia raumenų tonuso pakitimo būsena [60].

Dėl spastiškumo atliekant greitą judesį, padidėja raumenų tonusas, sustiprėja sausgyslinis refleksas – sutrinka motorika [33], [42], [57]. Spastiškumas dažnai tapatinamas su paralyžiumi, nenormalia kūno padėtimi. M. H. Cameron nurodo motorikos sutrikimus, kurie gali būti vadinami spastiškumu (I.2 lentelė).

(14)

I.2 lentelė. Kas yra ir kas nėra spastiškumas [11]

Spastiškumas yra: Spastiškumas nėra:

Nenormalaus raumenų tonuso tipas, Vienas iš hipertonuso tipo,

Pasipriešinimas pasyviam judesiui.

Paralyžius,

Nenormali kūno padėtis,

Skirtinga diagnozė arba neurologinė patologija, Sustiprėjęs tempimo refleksas,

Raumens spazmas,

Aktyvus judesys, sutrikdytas lenkėjų ir tiesėjų sinergistų.

Nuo spastiškumo laipsnio priklauso kūdikio funkcinės būklės kitimas. Spastiškumas įtakoja raumens sutrumpėjimo atsiradimą, kas trukdo funkcijai ir sukelia kontraktūras, laikysenos problemas, netaisyklingą sąnarių padėtį, skausmą [33], [42].

Esant spastinei apatinių galūnių judesių schemai, vyrauja šlaunų pritraukimas ir vidinė rotacija, blauzdų – toninis ištempimas, o pėdų – ypatingai ryški plantarinė fleksija [23].

I. 5. Kineziterapija

Kiekvienas nesutrikusios raidos kūdikis, dažniausiai motorinės raidos etapus pasiekia tam tikra seka, kuri priklauso nuo lyties, genetikos, motyvacijos, bei aplinkos stimulų. Raidos tempai ir įgūdžių kokybė gali skirtis, tačiau motorikos principai išlieka tie patys, nes naujų įgūdžių formavimosi eiliškumas turėtų būti toks pats visų kūdikių [43].

Pagrindinė neišnešioto kūdikio problema – motorinės raidos sutrikimas dėl pakitusio raumenų tonuso, kas lemia motorinių funkcijų sulėtėjimą [44]. Kuo ankščiau pastebimas sutrikimas ir kuo ankščiau pradedamas korekcinis darbas, tuo geresnio motorinių funkcijų vystymosi galima tikėtis [51].

Judesys yra svarbus aktyvios kūdikio būsenos požymis. Judėjimas kūdikiui yra savęs ir pasaulio pažinimo būdas – biologinis poreikis. Teisingas judesys skatina kūdikio augimą, fizinį ir psichinį vystymąsi. Judesys [29]. Judėjimas yra svarbus veiksnys, kurį įtakoja iš aplinkos gauta informacija [36].

Motorika įvairių autorių apibrėžiama skirtingai. M. Montessori (2000) nurodo, kad motorika tai sugebėjimas, per raumenų veiklą išreikšti jutimus ir išgyvenimus [38]. B. Nees-Delaval (2000) teigia, motorika – tai sąmoningų aktyvių raumenų judesių sąveika, ji priklauso nuo nervų sistemos

(15)

išsivystymo [40]. Normalus motorinis vystymasis kūdikystėje rodo normalų nervų sistemos funkcijos vystymąsi, todėl jo diagnostika yra labai svarbi [5].

Pirmais gyvenimo metais labai svarbu lavinti taisyklingą judesių atlikimą, nes šis motorinis komponentas yra svarbus, formuojant protinius sugebėjimus. Gera motorika įtakoja darbinių įgūdžių įsigijimą, smulkiosios motorikos lavinimą, ugdo valią, drausmingumą [2].

Koreguojant kūdikių motorinius sutrikimus, būtina atsižvelgti į normalios motorinės raidos vystymosi etapus (2 priedas). Formuojantis valingiems judesiams, būtina gera kūno padėties kontrolė ir normalūs judesio komponentai, tai vadinama normaliu motoriniu vystymusi. Motorinė raida vyksta vystant jau turimus įgūdžius, motorinius komponentus ir mokantis naujų, tai yra, išmokus sėdėti, mokomasi atsisėsti ir panašiai [35].

Vaiko organizmas pirmaisiais gyvenimo metais vystosi intensyviausiai, pagal labai griežtus dėsningumus, negalima skatinti atlikti motorines funkcijas ankščiau, nei ką kūdikis turi daryti pagal savo chronologinį amžių [2].

Daugumai kūdikių, turinčių prenatalinių bei postnatalinių rizikos veiksnių sutrinka motorinė raida, t.y. kaip kurios motorinės funkcijos atsilieka nuo chronologinio kūdikio amžiaus [20]. Tačiau, kaip rodo mokslinių tyrimų duomenys, kuo anksčiau pastebimi motorinės raidos sutrikimai bei pradedamos taikyti judėjimo funkcijas lavinančios priemonės, ypač kol smegenyse dar nėra susiformavęs netaisyklingas judesio modelis, tuo geresnių pasiekiama rezultatų. Teigiama, kad tinkamiausias amžius koreguoti motorinės raidos sutrikimus – nuo trečio iki vienuolikto mėnesio [18], [19].

Tyrimai rodo, kad kiekviena funkcija vystosi tam tikru laikotarpiu, tad svarbu sudaryti sąlygas jai vystytis, o jeigu atsilieka – paskatinti, nes kūdikio anatomija tam pasirengusi. Bly, (1994) teigia, pirmaisis gyvenimo metais motorinė raida lengviausiai pasiduoda taikomam poveikiui [7].

Vertinant kūdikio motoriką, gauti duomenys lyginami su normalia kūdikio motorine raida. Vystymosi etapai turi būti nuoseklūs. Remiantis šiuo nuoseklumu galima nustatyti vaiko vystymosi, atsilikimo ar sulėtėjimo laipsnį, bet tai nėra kriterijus diagnozuojant vystymosi sutrikimus, nes gali ir nebūti to nuoseklumo. Nes iš pradžių formuojasi motoriniai pagrindai, o tik po to vaikas palaipsniui juos panaudoja atlikdamas įvairius judesius [10].

D. Mockevičienė (2003) teigia, kad ankstyvųjų poveikio priemonių taikymas kūdikiams, esant sutrikusiai motorinei raidai yra būtinas. Viena iš poveikio priemonių galėtų būti kineziterapija. Daugelis tyrėjų pripažįsta, kad kineziterapija yra svarbi sutrikusių motorinių funkcijų korekcijai. Apie tai, kokiu amžiaus laikotarpiu pradėti kineziterapiją kūdikiui, koks turi būti mankštos intensyvumas, trukmė, tęstinumas informacijos trūksta [34].

Intensyviausiai motorinės funkcijos formuojasi 7–12 mėnesių amžiuje [51]. Belthur ir kiti (2003) teigia, kad kineziterapija yra viena iš populiariausių motorinės raidos skatinimo priemonių [5].

(16)

D. Mockevičienė (2002) teigia, jog norint, kad motorinės raidos neigiama sutrikimų įtaka būtų mažesnė kūdikio vystymuisi, būtina kuo ankščiau taikyti korekcijos priemones, ypač kol judesiai dar formuojasi refleksiniu pagrindu. D. Mockevičienė (2002) nurodo, kad pradėjus motorinės raidos korekciją iki trijų mėnesių intensyvumas yra mažesnis, nei pradėjus ją 6 – 9 kūdikio gyvenimo mėnesį. [36]. Žinoma, turime neatmesti to faktoriaus, kad natūraliai kūdikiui augant sutrikusios motorinės funkcijos lavėjo. M. Guralnik (1997) savo tyrime teigia, kad ankstyvoji reabilitacija teigiamai veikia 40–75 proc. sutrikusios motorikos kūdikių vystymąsi [18], [19]. Literatūros duomenimis anksti nustačius motorinio vystymosi sulėtėjimą ir pradėjus taikyti kineziterapiją ne mažiau 45 proc. kūdikių pasiekia savo amžiaus ribas, o kitų kūdikių motorinė raida žymiai pagerėja [24], [46].

S. Ališauskienė, (1998) teigia, kad reikiamu momentu nepradėjus koreguoti sutrikusios raidos ir nepasiekus chronologiniam amžiui būdingo išsivystymo, vėlesniu kūdikio ar jau vaiko laikotarpiu yra sunku kompensuoti motorinės raidos trūkumus. Tačiau yra žalinga spartinti vaiko vystymąsi, skubinti, intensyvinti vaiko raidą, nepasiekus tinkamo motorinio laikotarpio [1]. R. Žukauskienė (1996) akcentuoja, jog tinkamas kūdikio mokymas, reikiamų aplinkos sąlygų kūrimas pagreitina jo raidą [62].

L. Sliesoraitienė, A. Kazlauskas, L. Radzevičienė (2003) atliko tyrimą pagal standartizuotą Miuncheno funkcinės raidos diagnostinį testą, kur buvo ištirta 30 sutrikusios motorinės raidos kūdikių. Šio tyrimo tikslas – nustatyti pagrindinių stambiosios motorikos funkcijų formavimosi galimybes, taikant neurodinaminę terapiją. Išanalizavus gautus duomenis reikšmingi pokyčiai po motorinės raidos skatinimo terapijos gauti griebimo ir savarankiško vaikščiojimo funkcijų [51].

Curtin universitete, Perth buvo atsitiktinai atrinkti 84 neišnešioti naujagimiai ir suskirstyti į kontrolinę ir tiriamają grupes. Kiekvieną mėnesį tiriamos grupės kūdikiams kineziterapeutas įvertino kūdikio motoriką (Test of Infant Motor Performance). Jiems buvo taikoma kineziterapija vieną kartą savaitėje. Po keturių mėnesių atliktas kontrolinės grupės kūdikių raidos vertinimas. Pastebėtas ryškus motorikos vystymosi skirtumas [30].

Kūdikiams, kuriems diagnozuotas motorikos sutrikimas keliami kineziterapijos tikslai. D. Mockeviečienė (2003) teigia, kad svarbu ugdyti nepriklausomą kūdikio gebėjimų funkcionavimą. Norint pasiekti nepriklausomumą, kineziterapeutas vadovaujasi judesių vystymosi principais, kur svarbiausia yra judesio kokybė [37]. Motorinės raidos lavinimas apima aktyvius kūdikio judesius ir tiesioginę jų priežiūrą siekiant optimaliai ugdyti judesio pilnavertiškumą. Kituose literatūros šaltiniuose išskiriamas kitas svarbus kineziterpijos tikslas – visapusiškas kūdikių judėjimo įgūdžių tobulinimas ir aktyvinimas, kas palengvintų kūdikiui pažinti supančią aplinką [53].

(17)

Dirbant su kūdikiais, turinčiais motorinės raidos sutrikimų, atsižvelgiama į kūdikio amžių, sutrikimo pobūdį, tėvų lūkesčius. Motorinės funkcijos lavinimo uždaviniai:

♦ Kadangi normalaus judesio pagrindas yra normalus raumenų tonusas, tai keliamas, normalizuoti pakitusį raumenų tonusą;

♦ Jeigu jau yra susiformavę netaisyklingi judesių modeliai ar kompensaciniai judesiai, reikėtų juos slopinti, formuojant taisyklingas, reikiamas kūno padėtis judesio metu;

♦ Svarbu slopinti automatines reakcijas, skatinant normalią motorinę raidą;

♦ Slopinti netaisyklingų motorinių įgūdžių formavimąsi. Šalinti raumenų tonuso pokyčius, kontraktūras, deformacijas;

♦ Formuoti taisyklingą judesio atlikimą, tobulinti normalius motorinius įgūdžius padedant formuotis kūdikio savarankiškumui [13].

Norint gauti gerą rezultatą svarbu atsižvelgti į kineziologinius komponentus, kūdikio anatominį, raumenų išsivystymą, motorinės raidos nuoseklumą. Taip pat labai svarbu sudominti kūdikį, įtraukti jį į aktyvią veiklą, paversti kūdikio veiklą žaisminga, bei visada jį įvertinti, pagirti jo pastangas, pasiekimus [53].

Kūdikio motorinės raidos lavinimo planas sudaromas individualiai. Sudarant planą reiktų įvertinti šiuos punktus:

1. Nustatomi kūdikio sugebėjimai atsižvelgiant į judesių raidos amžių – įvertinama normali motorinė raida.

2. Įvardijamos judesių sutrikimų problemos.

3. Įvertinus motorinę raidą, judesių sutrikimus, išklausius ko nori tėvai, iškeliami tikslai, kurie turi būti siejami su konkrečia veikla. Tikslai turi būti formuojami taip, kad būtų įmanoma juos įgyvendinti tuo laikotarpiu, kuriuo vyks reabilitacija.

4. Kineziterapeutas sudaro sutrikusių judesių lavinimo planą.

6. Labai svarbu į reabilitaciją įtraukti tėvus, juos supažindinti su išsikeltais tikslais, apmokyti dirbti namuose, rekomenduoti pritaikyti namų aplinką, taip, kad kūdikis galėtų vystytis. Komandinis darbas, įtraukiant tėvus, užtikrina geresnį vaiko raidos sutrikimų ir ateities perspektyvų koregavimą [35].

Užsienio literatūra teigia, kad svarbiausia ir pagrindinė pirmųjų metų korekcinio ugdymo priemonė, taikoma kūdikiams su motorikos sutrikimais yra kineziterapija, kuri remiasi neurologinio palengvinimo metodais. Pasaulyje, taip pat Lietuvoje, kūdikiams su raidos sutrikimais plačiausiai taikoma neurovystymosi terapija [6], [8]. Ši terapija taikoma žmonėms, turintiems centrinės nervų sistemos pažeidimą ir apima žmogaus patologinių judesių koregavimą. Neurovystymosi terapija (Bobath metodika) pagrįsta šiomis paradigmomis:

(18)

1) pakenkimas stabdydamas normalų smegenų vystymąsi sukelia motorinės raidos vystymosi sulėtėjimą ar atsilikimą;

2) dėl ilgai išliekančių aktyvių patologinių posturalinių refleksų atsiranda patologinės pozos ir judesiai. Todėl ši terapija pagrįsta normalių judesių skatinimu, slopinant patologinius refleksus [8], [41].

Neurovystymosi terapijos pagrindinis gydymo tikslas – teisingas judesių išmokimas. Bryce, (1972) rekomenduoja įvairiais būdais stimuliuoti normaliu raumenų tonusu pagrįstus judesius, kad būtų slopinamos patologinės pozos ir judesiai. Norint išgauti teigiamą atsaką, reikia vadovautis normalia motorine raida [10].

Sumažinus raumenų hipertonusą, ne visada raumenys yra pakankamai stiprūs ir gali normaliai funkcionuoti. Dažniausiai jie išlieka silpni, todėl taikomi papildomi specialūs metodai, skatinantys propriorecpetinį ir taktilinį stimuliavimą. Didelis dėmesys skiriamas primityviems toniniams refleksams, gydant spastiškus kūdikius Bobath gydymo metodu. Literatūroje nurodoma, kad padėtys, slopinančios refleksus mažina spastiškumą [10].

Kūdikis, turintis motorikos sutrikimų, mokomas prisitaikyti jį supančioje aplinkoje, nes pagrindinis dėmesys nukreiptas ne į CNS vystymą, o į motorinę ir skeleto raumeninę sistemas [18]. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad taikant kineziterapiją yra daug svarbiau lavinti funkcinius pasiekimus, nei įtakoti pažeidimą (t.y raumenų tonusą ar judesių amplitudę) [12], [22].

Literatūros šaltiniuose nėra akcentuojama, kad būtent kažkuri viena kineziterapijos metodika yra tinkamiausia kūdikiams, turintiems motorinės raidos sutrikimus [12], [22].

Literatūros šaltiniuose aprašoma daugelis metodikų, kurios tinka kūdikio motorinės raidos vystymo lavinimui, nurodo jų efektyvumą. Tačiau, tiek kineziterapijos priemonės, tiek intensyvumas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į kūdikio amžių, išsivystymo lygį, motorinės raidos sutrikimus ir kita.

(19)

II. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas

Įvertinti, normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių, kuriems diagnozuotas raumenų hipertonusas ir motorinės raidos sutrikimas, motorinės raidos ypatumus pirmais gyvenimo metais.

Uždaviniai

1. Įvertinti ir palyginti normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinę raidą prieš ir po kineziterapijos procedūrų.

2. Įvertinti gimimo svorio įtaką normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinei raidai prieš ir po kineziterapijos.

3. Įvertinti gimimo amžiaus įtaką normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinei raidai.

(20)

III. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS

III. 1. Tyrimo organizavimas, kontingento charakteristika

Tyrimas buvo atliktas 2007m. rugsėjo – 2009 sausio mėnesiais VŠĮ Kauno Kalniečių poliklinikoje, Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos skyriuje. Gavus Kauno medicinos universiteto Bioetikos centro leidimą (Nr. BC – SLF(M) – 79) atlikti tyrimą jame dalyvavo 49 tiriamieji (25 mergaitės ir 24 berniukai), kuriems diagnozuotas raumenų hipertonusas ir motorinės raidos sutrikimas. Tiriamieji pagal gestacinį amžių suskirstyti į dvi grupes.

Pirmąją grupę sudarė 4 – 12 mėnesių normalaus gestacinio amžiaus kūdikiai (n=21), 4 mergaitės ir 17 berniukų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis pirmoje grupėje buvo 40±0,81 savaitės (apie 9 mėnesiai). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių pateiktas III.1 pav.

14% 14% 5% 24% 24% 14% 5% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 4 5 6 7 8 9 10 Amžius (mėn.) T ir iam ųj ų s kaiči us (proc.)

III.1 pav. Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių pasiskirstymas pagal amžių (proc.)

Antrąją grupę sudarė 4 – 12 mėnesių neišnešioti kūdikiai (n=28), 21 mergaitė ir 7 berniukai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis antroje grupėje buvo 32±3,745 savaitės (apie 7 mėnesiai). III.2 paveikslėlyje pateiktas tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių.

(21)

7% 25% 25% 21% 11% 7% 4% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 4 5 6 7 8 9 11 Amžius (mėn.) Ti ri am iej i (proc .)

III.2 pav. Neišnešiotų kūdikių pasiskirstymas pagal amžių (proc.)

Visi tiriamieji į ankstyvąja reabilitaciją atvyko reabilitologo paskyrimu. Kiekvienam jų buvo atlikta 16 individualių kineziterapijos užsiėmimų. Kineziterapijos procedūros vyko 2 – 3 kartus per savaitę. Kineziterapijos trukmė apie 1,5 mėnesio. Prieš ankstyvąją reabilitaciją ir po jos buvo vertinama motorika pagal Miuncheno funkcinę raidos skalę (Ši metodika patvirtinta Lietuvoje 2000 m. gruodžio 14 d., Sveikatos apsaugos ministerijoje).

Pagal Miuncheno funkcinę raidos diagnostiką tėvai ir specialistai atlieka kūdikių raidos vertinimą. Ši skalė padeda pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais įvertinti motoriką: ropojimą, sėdėjimą, vaikščiojimą, griebimą, percepciją, kalbos suvokimą, kalbėjimą ir socialinę raidą), ir pakankamai anksti atpažinti galimus sutrikimus ir, jei reikia, suteikti kūdikiui reikiamą pagalbą [23].

Pagal šią skalę tyrėme normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motoriką: ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo, griebimo įgūdžius. Vertintas šių funkcijų kitimas. Gauti rezultatai lyginti su standartu.

Duomenis apie kūdikių gimimo amžių, svorį surinkome iš anamnezės. Visi gauti duomenys aprašyti tyrimo protokole (1 priedas).

III. 2. Statistinės analizės metodai

Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant programų paketą SPSS (Statistical Package for Social Sciences), 13.0 for Windows bei Microsoft Excel 2007 programą.

Įvertintos padėties ir išsibarstymo charakteristikos: vidurkis, vidutinis kvadratinis nuokrypis, minimali bei maksimali reikšmės. Pateikiami duomenys vidurkiai ± vidutinis kvadratinis nuokrypis.

(22)

Hipotezė apie tiriamųjų požymių normalųjį skirstinį buvo tikrinama taikant Kolmogorov-Smirnov bei Shapiro-Wilk testus. Lyginant kiekybinius duomenis, kurie nėra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, taikyta neparametrinė ranginė analizė. Požymių skirtumo patikimumas tikrintas Vilkoksono kriterijumi, dviem priklausomoms imtims. Požymių skirtumo patikimumas tikrintas Mano-Vitnio kriterijumi, nepriklausomoms imtims.

Duomenų analizei taikyta vienfaktorinė dispersinė analizė. Daukartiniams lyginimams taikytas post hoc (aposteriorinis) Bonferroni, Tukey kriterijus.

Blokuotų duomenų dispersinė analizė taikyta priklausomoms imtims. Daukartiniams lyginimams taikytas post hoc (aposteriorinis) Bonferroni, Tukey kriterijai.

(23)

IV. REZULTATŲ APTARIMAS

IV. 1. Normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių motorinė raida

prieš ir po kineziterapijos

Ropojimo vertinimas.

Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių grupėje, ropojimo motorinė raida pagal Miuncheno funcinės raidos skalę prieš pradedant kineziterapijos užsiėmimus atsiliko 8 (38 proc.) kūdikiams. Kitų 13 (62 proc.) kūdikių motorinė raida buvo normali. Baigus kineziterapiją ropojimo raidos atsilikimas nustatytas 7 (33 proc.) kūdikiams, normali raida 8 (38 proc.) ir 6 (29 proc.) ropojimo raida pralenkė amžiaus normas (IV.1 pav.).

Normalaus gestacinio amžiaus kūdikiams kineziterapija turėjo teigiamos įtakos jų motorinės raidos vystymuisi. Baigus kineziterapiją gautas statistiškai reikšmingas ropojimo motorinės raidos pagerėjimas šioje grupėje (p<0,05).

38% 62% 0 33% 38% 29% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Raida atsilieka Raida normali Raida spartesnė

Ti ri a m ie ji prieš KT po KT

IV.1 pav. Ropojimas. Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Neišnešiotų naujagimių grupėje ropojimo motorinė raida, prieš kineziterapijos užsiėmimus, atsiliko 26 (93 proc.) kūdikiams. Du (7 proc.) kūdikiai ropojimo raida buvo normali. Po kineziterapijos užsiėmimų raidos atsilikimas nustatytas 18 (64 proc.) kūdikių, 8 (29 proc.) raida buvo normali, o 2 (7 proc.) kūdikių raida buvo spartesnė (IV.2 pav.).

Kineziterapijos užsiėmimai neišnešiotų naujagimių motoriniam raidos vystymuisi turėjo teigiamos įtakos. Po kineziterapijos nustatytas statistiškai reikšmingas ropojimo motorinės raidos pagerėjimas neišnešiotų naujagimių grupėje (p<0,05).

(24)

93% 7% 0 64% 29% 7% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Ti ri am iej i prieš KT po KT

IV.2 pav. Ropojimas. Neišnešiotų kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Lyginant ropojimo raidos normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių gautus duomenis prieš pradedant kineziterapiją ir po jos nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas (p<0,05). Tačiau palyginus normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių ropojimo raidos rezultatus po kineziterapijos, statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).

Sėdėjimo vertinimas.

Sėdėjimo motorinė raida normalaus gestacinio amžiaus kūdikių grupėje prieš taikant individualią kineziterapiją 16 (76 proc.) kūdikių sėdėjimo funkcija buvo nepakankamai išsivysčiusi. Kitiems 5 (24 proc.) nustatyta normali sėdėjimo raida. Baigus kineziterapijos užsiėmimus 8 (38 proc.) kūdikiams sėdėjimo motorinė raida atsiliko, 8 (38 proc.) ji buvo normali ir 5 (24 proc.) kūdikių motorinė sėdėjimo raida pralenkė amžiaus normas (IV.3 pav.).

Nustatyta teigiama kineziterapijos įtaka sėdėjimo motorikai normalaus gestacinio amžiaus kūdikiams, bei gautas statistiškai reikšmingas sėdėjimo motorinės raidos pagerėjimas po kineziterapijos užsiėmimų (p<0,05).

(25)

76% 24% 0 38% 38% 24% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%

IV.3 pav. Sėdėjimas. Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Neišnešiotų naujagimių grupėje sėdėjimo motorinė raida prieš pradedant kineziterapiją atsiliko 23 (82 proc.) kūdikiams. Likusių 5 (18 proc.) kūdikių motorinė raida buvo normali. Po 16 kineziterapijos užsiėmimų sėdėjimo motorinės raidos atsilikimas nustatytas 17 (61 proc.) kūdikių, normali raida – 7 (25 proc.), o 4 (14 proc.) kūdikių motorinė raida buvo spartesnė. (IV.4 pav.).

Neišnešiotų naujagimių grupėje, nustatytas teigiamas kineziterapijos poveikis sėdėjimo motorikai, o gautas sėdėjimo motorinės raidos pagerėjimas po kineziterapijos yra statistiškai reikšmingas (p<0,05). 82% 18% 0 61% 25% 14% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%

(26)

Palyginus normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių sėdėjimo motorikos duomenis prieš ir po kineziterapijos gautas pagerėjimas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05). Tačiau palyginus normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių sėdėjimo motorinės raidos rezultatus po kineziterapijos, statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

Vaikščiojimo vertinimas.

Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių grupėje 20 (95 proc.) kūdikių vaikščiojimo motorinė raida, prieš kineziterapijos užsiėmimus atsiliko. Vieno (5 proc.) kūdikio ropojimo raida buvo normali. Po kineziterapijos užsiėmimų raidos atsilikimas nustatytas 11 (52 proc.) kūdikių, raida buvo normali 4 (19 proc.) kūdikių, o 6 (29 proc.) kūdikių raida buvo spartesnė už nustatytas amžiaus normas (IV.5 pav.).

Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių motorinės raidos vystymuisi kineziterapija turėjo teigiamos įtakos jų. Baigus kineziterapiją gautas statistiškai reikšmingas vaikščiojimo motorinės raidos pagerėjimas šioje grupėje (p<0,05).

95% 5% 0 52% 19% 29% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

IV.5 pav. Vaikščiojimas. Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Neišnešiotų kūdikių grupėje, vaikščiojimo motorinė raida pagal prieš pradedant kineziterapijos užsiėmimus atsiliko 25 (89 proc.) kūdikiams. Kitų 3 (11 proc.) kūdikių motorinė raida buvo normali. Baigus kineziterapiją ropojimo raidos atsilikimas nustatytas 14 (50 proc.) kūdikių, normali raida 10 (36 proc.) ir 4 (14 proc.) ropojimo raida pralenkė amžiaus normas (IV.6 pav.).

(27)

Kineziterapijos užsiėmimai neišnešiotų kūdikių motoriniam raidos vystymui turėjo teigiamos įtakos. Po kineziterapijos nustatytas statistiškai reikšmingas vaikščiojimo motorinės raidos pagerėjimas šioje grupėje (p<0,05). 89% 11% 0 50% 36% 14% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

T ir ia m iej i prieš KT po KT

IV.6 pav. Vaikščiojimas. Neišnešiotų kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Palyginus vaikščiojimo motorikos duomenis normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių grupėse prieš ir po kineziterapijos gautas teigiamas poveikis (p<0,05). Tačiau palyginus tarp normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių vaikščiojimo motorinės raidos rezultatus po kineziterapijos, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

Griebimo vertinimas.

Griebimo motorinė raida normalaus gestacinio amžiaus kūdikių grupėje prieš taikant kineziterapiją 17 (81 proc.) kūdikių atsiliko, kitiems 4 (19 proc.) nustatyta normali griebimo raida. Baigus kineziterapijos užsiėmimus 8 (33 proc.) kūdikiams griebimo motorinė raida atsiliko, 9 (43 proc.) ji buvo normali, o 5 (24 proc.) kūdikių motorinė griebimo raida pralenkė Miuncheno funkcinės raidos skalėje aprašytas amžiaus normas (IV.7 pav.).

Nustatyta teigiama kineziterapijos įtaka griebimo motorikai normalaus gestacinio amžiaus kūdikiams, bei gautas statistiškai reikšmingas sėdėjimo funkcijos raidos pagerėjimas po kineziterapijos užsiėmimų (p<0,05).

(28)

81% 19% 0 33% 43% 24% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%

IV.7 pav. Griebimas. Normalaus gestacinio amžiaus kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

Neišnešiotų naujagimių grupėje griebimo motorinė raida prieš pradedant kineziterapiją atsiliko 26 (93 proc.) kūdikiams, kitų 2 (7 proc.) motorinė raida buvo normali. Po 16 kineziterapijos užsiėmimų griebimo motorinės raidos atsilikimas nustatytas 14 (50 proc.) kūdikių, normali raida – 11 (39 proc.), o 3 (11 proc.) kūdikių motorinė raida buvo spartesnė (IV.8 pav.).

Neišnešiotų naujagimių grupėje, nustatytas teigiamas kineziterapijos poveikis griebimo funkcijos vystymuisi, o gautas griebimo funkcijos pagerėjimas po kineziterapijos yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).

Palyginus griebimo funkcijos vertintus rezultatus prieš ir po kineziterapijos normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų naujagimių grupėse gautas pagerėjimas (p<0,05). Tačiau palyginus normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių griebimo motorinės raidos rezultatus po kineziterapijos, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05).

(29)

93% 7% 0 50% 39% 11% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

IV.8 pav. Griebimas. Neišnešiotų kūdikių pasiskirstymas pagal raidos išsivystymą (proc.)

IV. 2. Gimimo svorio įtaka normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų

naujagimių motorinei raidai prieš ir po kineziterapijos

Surinkus duomenis apie tiriamųjų gimimo svorį, išskirtos trys grupės [17]: 1. Labai mažo svorio kūdikiai, svoris mažesnis nei 2000 g (n=14),

2. Mažo svorio kūdikiai, svoris 2001 – 3000 g (n=14),

3. Normalaus svorio kūdikiai, svoris didesnis nei 3001 g (n=21).

Analizavome gimimo svorio įtaką ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo, griebimo raidai prieš kineziterapiją ir po jos.

Gimimo svoris ropojimo raidai buvo reikšmingas. Prieš pradedant kineziterapiją normalaus gimimo svorio kūdikių ropojimo raida lenkė labai mažo svorio kūdikių raidą (p<0,05). Baigus kineziterapijos užsiėmimus, labai mažo, mažo ir normalaus kūdikių ropojimo raida statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (IV.9 pav.).

(30)

-2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis V er ti n im o v id urki a i

1 grupė 2 grupė 3 grupė

IV.9 pav. Ropojimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp svorio grupių

Gimimo svoris turėjo įtakos sėdėjimo raidai. Prieš kineziterapiją labai mažo svorio kūdikių raida atsiliko labiau, nei normalaus gimimo svorio kūdikių (p<0,05). Po kineziterapijos tiek labai mažo, tiek mažo, tiek normalaus gimimo svorio kūdikių sėdėjimo raida tarpusavyje nesiskyrė (p>0,05) (IV.10 pav.). -2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis V er ti n im o vi d urki a i

(31)

Vaikščiojimo raidai gimimo svoris įtakos turėjo. Prieš kineziterapiją labai mažo svorio kūdikių raida buvo atsilikusi labiau, nei mažo svorio kūdikių (p<0,05). Po kineziterapijos tiek labai mažo, tiek mažo, tiek normalaus gimimo svorio kūdikių sėdėjimo raida tarpusavyje nesiskyrė (p>0,05) (IV.11 pav.). -2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis Ve rti ni m o vi du rki ai

IV.11 pav. Vaikščiojimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp svorio grupių

Tyrimo rezultatų analizė parodė, kad gimimo svoris taip pat turėjo įtakos griebimo raidai. Prieš pradedant kineziterapiją gaunamas statistiškai patikimas vidurkių skirtumas tarp labai mažo ir mažo svorio, bei tarp labai mažo ir normalaus svorio kūdikių (p<0,05). Labai mažo svorio kūdikių raida atsiliko labiau, nei mažo ir normalaus gimimo svorio kūdikių (p<0,05). Po kineziterapijos tiek labai mažo, tiek mažo, tiek normalaus gimimo svorio kūdikių sėdėjimo raida nesiskyrė (p>0,05) (IV.12 pav.).

(32)

-2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis V er ti n im o v id urki a i

IV.12 pav. Griebimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp svorio grupių

IV. 3. Gimimo amžiaus įtaka kūdikių motorinei raidai prieš ir po kineziterapijos

Surinkus duomenis iš anamnezės tiriamieji pagal gimimo gestacinį amžių suskirstyti į grupes: 1. Labai neišnešioti naujagimiai (25–30 savaičių) (n=11),

2. Vidutiniškai neišnešioti naujagimiai (31–37 savaitės) (n=17), 3. Išnešioti naujagimiai (38–40 savaičių) (n=21)

Analizavome gimimo amžiaus įtaką ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo ir griebimo raidai.

Gimimo amžius turi įtakos ropojimo funkcijai prieš kineziterapiją. Labai neišnešiotų naujagimių ropojimo raida buvo atsilikusi labiau nei normalaus gestacinio amžiaus kūdikių (p<0,05), o vidutiniškai neišnešiotų ir normalaus gestacinio amžiaus naujagimių ropojimo raida prieš kineziterapiją nesiskyrė (p>0,05). Po kineziterapijos tiek labai neišnešiotų, tiek vidutiniškai neišnešiotų, tiek išnešiotų kūdikių ropojimo raida nesiskyrė (p>0,05) (IV.13 pav.).

(33)

-2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis Vert in im o vi d u rki ai

IV.13 pav. Ropojimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp gimimo amžiaus grupių

Gimimo amžius sėdėjimo raidai labai neišnešiotiems, vidutiniškai neišnešiotiems, normalaus gestacinio amžiaus kūdikiams prieš pradedant kineziterapiją įtakos neturėjo (p>0,05). Baigus kineziterapijos užsiėmimus labai neišnešiotų, vidutiniškai neišnešiotų ir išnešiotų kūdikių gimimo amžiaus skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05) (IV.14 pav.).

IV.14 pav. Sėdėjimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp gimimo amžiaus grupių

(34)

Vaikščiojimo vertinimas

Labai neišnešiotiems, vidutiniškai neišnešiotiems, normalaus gestacinio amžiaus kūdikiams prieš pradedant kineziterapiją gimimo amžius vaikščiojimo funkcijai įtakos neturėjo (p>0,05). Po kineziterapijos tiek labai neišnešiotų, tiek vidutiniškai neišnešiotų, tiek išnešiotų kūdikių vaikščiojimo raida nesiskyrė (p>0,05) (IV.15 pav.).

IV.15 pav. Vaikščiojimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp gimimo amžiaus grupių

Griebimo vertinimas

Gimimo amžius turėjo įtakos griebimo funkcijai prieš kineziterapiją. Labai neišnešiotų naujagimių griebimo funkcija prieš kineziterapiją skyrėsi tiek nuo vidutiniškai neišnešiotų naujagimių, tiek nuo išnešiotų naujagimių (p<0,05). Po kineziterapijos griebimo raida tiek labai neišnešiotų, tiek vidutiniškai neišnešiotų, tiek išnešiotų kūdikių nesiskyrė (p>0,05) (IV.16 pav.).

(35)

-2,5 -2 -1,5 -1 -0,5 0 Prieš KT Po KT Pokytis V er ti n im o vidurk iai

IV.16 pav. Griebimas. Kineziterapijos vertinimo pokytis prieš ir po procedūrų tarp gimimo amžiaus grupių

IV. 4. Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė

Tyrime dalyvavo 49 tiriamieji, kaip pasiskirstė į grupes pagal gimimo svorį ir gimimo amžių parodyta IV.1 lentelėje. Šiame skyriuje, taikant ANOVA dvifaktorinę analizę, nagrinėsime gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybę

Svorio grupė Amžiaus grupė

Labai mažo svorio

Mažo svorio Normalaus svorio

Labai neišnešioti 100 0 0

Vidutiniškai neišnešioti 18 65 18

Išnešioti 0 5 95

IV.1 lentelė. Kūdikių pasiskirstymas pagal gimimo amžių ir svorį (proc.)

Gimimo svoris ir gimimo amžius tarpusavyje priklausomi rodikliai, kurie turėjo įtakos kūdikių ropojimo raidai. Lyginame šių rodiklių įtaką kūdikių raidai prieš kineziterapiją (IV.2 lentelė) ir po jos (IV.3 lentelė). Labai mažo svorio ir labai neišnešiotų kūdikių ropojimo raida po kineziterapijos pagerėjo 65 proc., labai mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotiems naujagimiams ropojimo funkcija pagerėjo 57 proc., o mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių motorinė nekito. Stebimas 50 proc. pagerėjimas mažo svorio ir išnešiotų kūdikių grupėje. Normalaus svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių motorinė raida pagerėjo 100 proc. (pasiekė savo chronologinį amžių), o išnešiotų ir normalaus svorio kūdikių grupėje – 73 proc. (IV.17 pav.).

(36)

Labai mažo svorio

Mažo svorio Normalaus svorio Labai neišnešioti -2,09±0,94

Vidutiniškai neišnešioti -2,33±1,16 -1,09±0,83 -1,00±0,00

Išnešioti -2,00 -0,75±1,25

IV.2 lentelė. Ropojimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių prieš kineziterapiją.

Labai mažo svorio

Vidutiniškai neišnešioti -1,09±1,04 -1,09±1,04 0,00±1,00

Išnešioti -1,00 -0,20±1,77

IV.3 lentelė. Ropojimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių po kineziterapijos.

Normalaus svorio Mažo svorio

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0 -1 -2 Įv e rt in im o v id u rk is išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. Normalaus svorio Mažo svorio

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0,5 0 -0,5 -1 -1,5 Įv e rt in im o v id u rk is Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. a) b)

IV.17 pav. Ropojimas. Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė. a) prieš kineziterapiją, b) po kineziterapijos.

Kūdikių sėdėjimo raidai turėjo įtakos gimimo svoris ir gimimo amžius tarpusavio priklausomybė. Lyginame gimimo svorio ir gimimo amžiaus įtaką kūdikių raidai prieš kineziterapiją (IV.4 lentelė) ir po jos (IV.5 lentelė). Labai mažo svorio ir labai neišnešiotų kūdikių sėdėjimo funkcijos vystymesi stebimas 65 proc. pagerėjimas, labai mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių – 63 proc., o mažo svorio ir išnešiotų kūdikių, bei normalaus svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių sėdėjimo motorinė raida pagerėjo 100 proc., vadinasi kūdikiai pasiekė savo chronologinį amžių. Mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių sėdėjimo funkcijos pagerėjimas yra 43 proc, o

(37)

Labai mažo svorio

Išnešioti -1,00 -1,30±1,13

IV.4 lentelė. Sėdėjimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių prieš kineziterapiją.

Labai mažo svorio

Vidutiniškai neišnešioti -1,00±1,73 -0,73±0,91 0,00±1,00

Išnešioti 0,00 -0,20±1,34

IV.5 lentelė. Sėdėjimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių po kineziterapijos.

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 0 -1 -2 -3 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. Normalaus svorio Mažo svorio

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 0 -0,2 -0,4 -0,6 -0,8 -1 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. a) b)

IV.18 pav. Sėdėjimas. Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė. a) prieš kineziterapiją, b) po kineziterapijos.

Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė turėjo įtakos kūdikių vaikščiojimo funkcijai. Lyginame gimimo svorio ir gimimo amžiaus įtaką kūdikių raidai prieš kineziterapiją (IV.6 lentelė) ir po jos (IV.7 lentelė). Labai mažo svorio ir labai neišnešiotų kūdikių vaikščiojimo funkcija po kineziterapijos pagerėjo 68 proc., labai mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotiems kūdikiams – 88 proc., o mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių motorinė raida pagerėjo 28 proc. Mažo svorio ir išnešiotų kūdikių grupėje stebimas 200 proc. pagerėjimas, tačiau šioje imtyje buvo ne daug tiriamųjų. Normalaus svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių motorinė

(38)

raida pagerėjo 100 proc. (pasivijo savo chronologinį amžių), o normalaus svorio ir išnešiotų kūdikių – 80 proc. (IV.19 pav.).

Labai mažo svorio

1 -2,28±0,65

2 -2,67±1,16 -1,27±1,10 -1,00±0,00

3 -1,00 -1,75±1,07

IV.6 lentelė. Vaikščiojimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių prieš kineziterapiją.

Labai mažo svorio

1 -0,73±1,35

2 -0,33±1,53 -0,91±1,04 0,00±1,00

3 1,00 -0,35±1,63

IV.7 lentelė. Vaikščiojimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių po kineziterapijos.

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0 -1 -2 -3 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. Normalaus svorio Mažo svorio

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0,5 0 -0,5 -1 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. a) b)

IV.19 pav. Vaikščiojimas. Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė. a) prieš kineziterapiją, b) po kineziterapijos.

Gimimo svoris ir gimimo amžius tarpusavyje priklausomi rodikliai, kurie turėjo įtakos kūdikių griebimo raidai. Lyginame šių rodiklių įtaką kūdikių raidai prieš kineziterapiją (IV.8 lentelė) ir po jos (IV.9 lentelė). Labai mažo svorio ir labai neišnešiotų kūdikių griebimo motorinė raida pagerėjo 84 proc., labai mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių – 86 proc. Mažo svorio ir vidutiniškai

(39)

200 proc, galime teigti, kad tiriamieji šioje grupėje, ne tik pasivijo savo chronologinį amžių, bet ir aplenkė, tačiau šioje grupėje buvo ne daug tiriamųjų. Normalaus svorio ir vidutiniškai neišnešiotų naujagimių grupėje stebimas 67 proc. pagerėjimas, o normalaus svorio ir išnešiotų naujagimių – 85 proc.(IV.20 pav.).

Labai mažo svorio

Išnešioti -1,00 -1,00±0,63

IV.8 lentelė. Griebimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių prieš kineziterapiją.

Labai mažo svorio

Išnešioti 1,00 -0,10±1,22

IV.9 lentelė. Griebimas. Įvertinimo vidurkiai tarp grupių po kineziterapijos.

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0 -1 -2 -3 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. Vidutinio svorio Mažo svorio

Labai mažo svorio

Gimimo svoris 1 0,5 0 -0,5 -1 Įv e rt in im o v id u rk ia i Išnešioti Vidut.neišn. Labai neišn. Gest.Amž. a) b)

IV.20 pav. Griebimas. Gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybė.. a) prieš kineziterapiją, b) po kineziterapijos.

Išanalizavus gimimo svorio ir gimimo amžiaus tarpusavio priklausomybės rezultatus (IV.17, IV.18, IV.19 ir IV.20 pav.) nustatėme, kad tiek gimimo svoris, tiek gimimo amžius turi įtakos visų motorikos funkcijų raidai. Labai mažo svorio ir labai neišnešiotų kūdikių, bei labai mažo svorio ir vidutiniškai neišnešiotų kūdikių motorinė raida pagerėjo labiausiai po kineziterapijos, tai yra labai

(40)

mažo svorio kūdikiai padarė didelę pažangą procedūrų metu. Mažo svorio ir vidutiniškai neišnešioti kūdikiai padarė mažiausią pažangą procedūrų metu, tai yra jų motorinė funkcija kito mažiausiai. Normalaus svorio ir vidutiniškai neišnešiotų, bei normalaus svorio ir išnešiotų kūdikių motorikos pažanga buvo nežymi.

(41)

V. IŠVADOS

1. Lyginant normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių atsigavimą po kineziterapijos visos vertintos motorikos funkcijos (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas, griebimas) nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas abiejuose grupėse (p<0,05). Tačiau lyginant normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės raidos duomenis po kineziterapijos tarpusavyje, statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta (p>0,05).

2. Skirtingo svorio normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės funkcijos (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas ir griebimas) prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Tačiau gimimo svoris normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinei raidai po kineziterapijos statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo (p>0,05).

3. Gimimo amžius normalaus gestacinio amžiaus ir neišnešiotų kūdikių motorinės funkcijos (ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas ir griebimas) vystymuisi įtakos turėjo. Neišnešiotų naujagimių ropojimo ir griebimo raida statistiškai patikimai buvo išsivysčiusi mažiau, nei normalaus gestacinio amžiaus kūdikių prieš kineziterapiją (p<0,05). Tačiau gimimo amžius įtakos kūdikių motorinei raidai baigus kineziterapijos užsiėmimus neturėjo (p>0,05).