PAKARTOJIMU IR DIFERENCINIU MOKYMU GRĮSTŲ TRENIRUOČIŲ POVEIKIS VYRESNIO AMŽIAUS MOTERIMS, SERGANČIOMS APATINĖS STUBURO DALIES OSTEOCHONDROZE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

EIMANTAS VAINAUSKAS

PAKARTOJIMU IR DIFERENCINIU MOKYMU GRĮSTŲ

TRENIRUOČIŲ POVEIKIS VYRESNIO AMŽIAUS MOTERIMS,

SERGANČIOMS APATINĖS STUBURO DALIES

OSTEOCHONDROZE

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. Kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Lekt. dr. Agnė Slapšinskaitė

SANTRAUKA...4 ABSTRACT...6 PADĖKA...8 SANTRUMPOS...9 ŽODYNĖLIS...10 ĮVADAS...11 1. LITERATŪROS APŽVALGA...13 1.1. Osteochondrozė:...13 1.1.1. Etiologija ir paplitimas...13 1.1.2. Simptomai...15

1.1.2.1 Funkciniai apribojimai dėl skausmo...19

1.1.3. Diagnostika...20

1.1.4. Gydymas...20

1.3. Diferencinis mokymas...24

1.4.Mobiliosios sveikatos programos reabilitacijoje...26

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA...30

2.1. Tiriamųjų atranka...30

2.2. Tyrimo metodai ir priemonės...30

2.2.1. „Stotis ir eiti“ modifikuotas testas...31

2.2.2. Ėjimo vertinimas...32

2.2.3. 6 minučių ėjimo testas...32

2.2.4. Modifikuotas sensorinės sąveikos ir pusiausvyros klinikinis testas...33

2.2.5. Sodos skardinės manipuliacijos testas...34

2.2.6. „Kraus-Weber“ testas...35

2.2.7. Modifikuotas „Schober“ testas...36

2.2.8. Skaitmeninė analogijos skalė...36

2.2.9. Statistinė duomenų analizė...37

2.3 Tyrimo organizavimas...37

3. REZULTATAI...38

3.1. „Stotis ir eiti“ modifikuoto testo rezultatai...38

3.2. Ėjimo vertinimo rezultatai...42

3.3. 6 minučių ėjimo testo rezultatai...47

3.6. „Kraus-Weber“ testo rezultatai...52

3.7. Modifikuoto „Schober“ testo rezultatai...54

3.8. Skaitmeninės analogijos skalės rezultatai...56

4. REZULTATŲ APTARIMAS...60

IŠVADOS...63

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...64

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...65

SANTRAUKA

Vainauskas E. Pakartojimu ir diferenciniu mokymu grįstų treniruočių poveikis vyresnio amžiaus moterims, sergančioms apatinės stuburo dalies osteochondroze, magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – lekt. dr. Agnė Slapšinskaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos akademija, slaugos fakultetas, sporto institutas. Kaunas, 2019; 73 p.

Darbo tikslas.

Palyginti vyresnio amžiaus moterų, sergančiųjų apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinę būklę, jėgą ir skausmo dinamiką taikant pakartojimu arba diferenciniu mokymu grįstą treniruotę.

Darbo uždaviniai.

1. Įvertinti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinei būklei.

2. Įvertinti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, jėgai.

3. Nustatyti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, skausmo dinamikai.

4. Palyginti skirtingų treniruočių poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinei būklei, jėgai ir skausmo dinamikai.

Tyrimo metodika ir dalyviai.

Tyrimas vyko nuo 2018-04-09 iki 2018-06-27 SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centre, gavus bioetikos leidimą nr. BEC-SR(M)-94. Treniruotės vyko 2 kartus per savaitę, treniruočių trukmė buvo 60 minučių. Iš viso visoms dalyvėms buvo taikytos 24 treniruotės. Visos 28 tiriamosios (amžiaus vidurkis ir standartinis nuokrypis – 68,86 ± 3 metai) buvo suskirstytos į dvi grupes po 14 tiriamųjų: pakartojimu grįstos treniruotės grupę (PGT) ir diferenciniu mokymu grįstos treniruotės grupę (DMGT). PGT grupės treniruočių metu buvo taikomi jėgos pratimai, o kas trečią treniruotę buvo taikomi jėgos ir pusiausvyros pratimai. DMGT grupės treniruočių metu buvo taikomi pusiausvyros, jėgos, koordinacijos ir lankstumo pratimai. DMGT grupei buvo sukurta speciali pratimų schema, todėl taikomų pratimų seka ir variacijos buvo keičiamos kiekvieną treniruotę, siekiant užtikrinti kuo didesnį diferencinio mokymo efektyvumą. Taip pat DMGT grupės treniruotės pabaigoje buvo taikyta 10 minučių meditacija pagal mobiliąją programėlę „atsipūsk“.

Nepriklausomoms imtims palyginti buvo taikytas neparametrinis Mano-Vitnio testas, o priklausomoms imtims palyginti buvo taikytas neparametrinis Vilkoksono testas. Skirtumas, kai p<0,05 buvo vertintas kaip statistiškai patikimas.

Funkcinei būklei, jėgai ir skausmo dinamikai nustatyti taikyti šie testai: „Stotis ir eiti“ modifikuotas testas; ėjimas vertintas matuojant žingsnio ilgį, ėjimo trukmę ir žingsnio trukmę; ištvermė vertinta 6 minučių ėjimo testu; pusiausvyros vertinimui naudotas modifikuotas sensorinės sąveikos ir pusiausvyros klinikinis testas; akies-rankos koordinacija įvertinta sodos skardinės manipuliacijos testu; raumenų jėgos nustatymui taikytas „Kraus-Weber“ testas; judesių amplitudės matavimas juosmens lenkimo metu matuotas remiantis modifikuotu „Schober“ testu; skausmas vertintas prieš ir po kiekvienos treniruotės pagal skaitmeninę analogijos skalę (SAS).

Darbo išvados.

1. Diferencinė treniruotė pagerino vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, apatinių galūnių funkciją, ištvermę, žingsnio ilgį ir ėjimo trukmę, pusiausvyrą, akies-rankos koordinaciją bei juosmens amplitudę. Po diferencinės treniruotės poveikis nebuvo statistiškai reikšmingas tik žingsnio trukmei.

2. Įvertinusvyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, jėgą, teigiamas diferencinės treniruotės poveikis nustatytas „Kraus-Weber“ testu.

3. Diferencinės treniruotės grupėje buvo nustatytas reikšmingas jaučiamo skausmo sumažėjimas vertinant pagal skaitmeninę analogijos skalę.

4. Diferencinio mokymo metodu treniruoti asmenys demonstravo geresnius rezultatus „stotis ir eiti“ modifikuoto testo laiko 1 (laiko tarpas, per kurį tiriamasis iš stovimos padėties atsisėda ant kedės), laiko 4 (laiko tarpas, per kurį tiriamasis nuo kūgio eidamas per 8 lankus grįžta ir atsisėda į kėdę) ir bendro laiko etapų vertinimo metu, „Kraus-Weber“ testo vertinimo metu, ir modifikuoto „Schober“ testo vertinimo metu. Diferencinis mokymas yra efektyvesnis mažinant jaučiamą skausmą.

ABSTRACT

Vainauskas E. The effects of repetition and differential learning based exercises on elderly women with lower back osteochondrosis, master's thesis. Supervisor – PhD Agnė Slapšinskaitė. Lithuanian University of Health Sciences (LUHS), Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2019; 73 p.

The aim of research.

To compare the functional state, strength and pain dynamics of elderly women with lower back spine osteochondrosis while appyling repetition or differential learning based exercises.

The main tasks of research.

1. To evaluate the effect of differential learning on functional state of elderly women with lower back osteochondrosis.

2. To evaluate the effect of differential learning on strength of elderly women with lower back osteochondrosis.

3. To determine the effect of differential learning on pain dynamics of elderly women with lower back osteochondrosis.

4. To compare the effects of differential learning based exercises and repetitive based exercises on the functional state, strength and pain dynamics of elderly women with lower back osteochondrosis.

Research methods and participants.

Participants were recruited from “SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centras” and took part in the study during the period of 09/04/2018 to 27/06/2018. Participants signed an informed consent and were involved in the study that was approved by local bioethics centre (No. BEC-SR(M)-94). Twenty-eight participants (68.86 year old, SD = 3) were divided into two-equal groups of 14 participants, respectively. First group was called as repetition based (PGT) and the second group as differential learning based (DMGT). For both groups the training was held twice a week and lasted 60 minutes. In total 24 workouts were applied to all participants. Strength exercises were used during every PGT group’s workout, while strength exercises combined with balance exercises were applied in every third session. Exercises for balance, strength, coordination and flexibility were applied during every DMGT workout. A special workout program was developed for DMGT group. It consisted of exercises with high level of variability and none of the exercises were used twice in the following workout. This was done with the purpose to maximize the effect of differential learning. At the end of every DMGT group workout, 10 minutes of meditation were performed using the mobile application „atsipūsk“ as a source of m-Health.

A non-parametric Wilcoxon test was used to compare two dependent samples and for two in-dependent samples we used Mann–Whitney’s test. Data is presented as mean ± standard deviation if not mentioned differently. We set the significance level at p<0.05.

To compare the functional state, strength and pain dynamics of elderly women with lower back of the osteochondrosis using repetition or differential learning based exercises, the following methods and measures were used: “timed get up and go” modified version test; gait was evaluated by measuring the length of the step, time of walking and the duration of the step; endurance was evaluated through 6 minute walk test; balance was evaluated with modified clinical test of sensory interaction in balance; hand-eye coordination was evaluated through “soda pop” test; muscle strength was evaluated through “Kraus-Weber” test; range of motion in waist flexion measured using the modified “Schober” test; pain was evaluated before and after every workout by numerical rating scale.

Conclusions.

1. After differential learning based exercises, lower limb function, endurance, length of the step and walking time, balance, hand-eye coordination, range of motion in waist flexion significantly improved in elderly women with lower limb osteochondrosis. After differential learning based exercises, the improvement was not seen only in the duration of the step. 2. After strength evaluation of older women withlower back osteochondrosis, positive effects

of differential learning based exercises were determined by the “Kraus-Weber” test.

3. A significant reduction in pain in the differential training group was determined by the numerical rating scale.

4. Participants trained by differential leraning based exercises showed significantly better results in the “timed get up and go” modified test time 1 (time taken to sit down in the chair from standing position), time 4 (time taken to sit back down in the chair after crossing 8 rings placed on the ground) and during the overall time evaluation, “Kraus-Weber” test evaluation, and the modified “Schober” test evaluation. Differential learning based exercises are more effective in relieving pain.

PADĖKA

Noriu padėkoti savo magistro baigiamojo darbo vadovei lekt. dr. Agnei Slapšinskaitei už konsultacijas,paskatinimus ir pagalbą magistro baigiamojo darbo rašymo metu.

Taip pat noriu padėkoti SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktorei Linai Čapienei už leidimą vykdyti mokslinį tyrimą ir vyr. kineziterapeutei Kristinai Danieliūtei už pagalbą.

SANTRUMPOS

SAS – skaitmeninė analogijos skalė

M. sveikata – mobiliosios sveikatos programos KMI – kūno masės indeksas

DMGT – diferenciniu mokymu grįstos treniruotės grupė

ŽODYNĖLIS

Atrofija – ląstelių, audinių arba organų sumažėjimas ir funkcijos susilpnėjimas arba visiškas

išnykimas.

Bifurkacija – dvišakumas, šakojimasis. Deformacija – kietojo kūno formos keitimas.

Degeneracija – organizmo ar jo dalių, funkcijų prastėjimas ar nykimas. Dehidratacija – vandens kiekio organizme sumažėjimas.

Destabilizuoti – sukelti nepastovumą.

Hipalergija – ryškus ar stiprus skausmas reaguojant į stimulą, kuris paprastai sukelia vidutinį

skausmą.

Implantacija – svetimų organizmui medžiagų įsodinimas į audinius. Infiltracija – medžiagų įsiskverbimas į organą ar audinį.

Kineziterapija – gydymas judesiu. Kineziterapija padeda pagerinti ir išlaikyti sąnarių, kaulų ir

raumenų, širdies kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų funkcinę būklę.

Kompensacija – organizmo persitvarkymas, sutrikus organo ar sistemos veiklai: pažeistų organų

arba audinių funkcijas perima sveiki organai arba audiniai.

Metastazė – kūno vieta, kurios audiniuose yra išplitusios vėžio ląstelės. Patologija – sveikatos sutrikimas, liguista būsena.

Perturbacija – trikdymas ar poveikis, šiek tiek pakeičiantis fizikinės sistemos reiškinių vyksmo

pobūdį.

Piloerekcija – plaukų folikulitų susitraukimas tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nuo šalčio,

baimės ar pasitenkinimo.

Portalas – interneto svetainė, kuri teikia vartotojui įvairias paslaugas ir informaciją. Regeneracija – organizmo sugebėjimas atstatyti pažeistas arba pašalintas kūno dalis. Rinorėja – nosies ertmės prisipildymas gleivėmis.

ĮVADAS

Apatinės stuburo dalies osteochondrozė – tai liga, kurios metu dėl degeneracijos yra pažeidžiami stuburo slanksteliai, sąnariai ir tarpslanksteliniai stuburo diskai (1). Apatinės stuburo dalies osteochondroze pasaulyje serga 40% asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiaus ir 90% asmenų, vyresnių nei 50 metų amžiaus, o degeneraciniai procesai gali progresuoti visą likusį asmens gyvenimą (1, 2). Apatinės stuburo dalies osteochondrozė dažniausiai pasireiškia L4/L5 ir L3/L4 slanksteliuose (1). Nors ir degeneracinės disko ligos etiologija nėra tiksliai aiški, tačiau mokslininkai kaip pagrindinius stuburo dalies osteochondrozės atsiradimą sukeliančius veiksnius įvardija: a) fizinę stuburo apkrovą, b) motorinių transporto priemonių vairavimą, c) ilgalaikę vibraciją, d) rūkymą. Manoma, jog genetiniai faktoriai turi įtakos apatinės stuburo dalies osteochondrozės atsiradimui (3).

Skausmas apatinėje stuburo dalyje – tai dažniausias asmenų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze nusiskundimas. Taip pat sergant apatinės stuburo dalies osteochondroze yra jaučiamas raumenų sąstingis apatinėje stuburo dalyje, būdinga sumažėjusi judesių amplitudė apatinėje stuburo dalyje. Sergančiųjų tarpe itin dažnai stebima antalginė eisena (4).

Apatinės stuburo dalies osteochondrozę galima gydyti skausmą malšinančiais vaistais, taikant kognityvinę elgesio terapiją, chirurginį gydymą ar kineziterapiją. Kineziterapija – tai gydymas judesiu. Anot, Karppinen ir bendraautorių (5), būtina užtikrinti kineziterapijos programos efektyvumą, todėl pratimų programa tūrėtų apimti nugaros raumenų jėgos didinimo ir nugaros raumenų tempimo pratimus. Tačiau Searle ir bendraautorių (6) atlikto tyrimo metu buvo įrodyta, kad kineziterapijos programos besiremiančios pakartojimų principu bei sudarytos iš koordinacijos, pusiausvyros, jėgos ir lankstumo pratimų, turi didžiausią efektyvumą mažinant apatinės stuburo dalies skausmą. Tačiau nėra mokslinių tyrimų, kuriuose būtų nustatytas diferenciniu mokymu grįstos kineziterapijos programos sudarytos iš koordinacijos, pusiausvyros, jėgos ir lankstumo pratimų efektyvumas mažinant apatinės stuburo dalies skausmą.

Diferencinis mokymas – tai mokymosi koncepcija, kuri padeda asmenims rasti individualius užduoties atlikimo būdus, nesukeliant psichologinių ar fizinių suvaržymų, apribojimų. Diferencinis mokymas pasižymi didelėmis pratimų atlikimo variacijomis (7). Šios variacijos apima pradines padėtis, mankštos įrangos pasirinkimą, judesių kampus, greičio ar pagreičio profilius ir t.t. (8). Atlikti eksperimentiniai tyrimai įrodė, jog diferencinio mokymo rezultatai yra didesni nei tradicinių mokymo metodų, besiremiančių pakartojimo principu, o rezultatų gerėjimas gali pasireikšti, net ir periode po viso diferencinio mokymo kurso (7).

Kadangi diferencinis mokymas pasižymi didelėmis variacijomis, tam tikros mobiliosios sveikatos programos (toliau m. sveikatos) taip pat gali būti taikomos diferencinio mokymo metu. Mobiliųjų prietaisų naudojimas sveikatos priežiūroje pakeitė ir tebekeičia daugelį klinikinės praktikos

aspektų. Mobiliųjų įrenginių naudojimas sveikatos priežiūros įstaigose tampa įprastu reiškiniu, todėl mobiliųjų programėlių (angl., apps) kūrimas medicinos tikslams sparčiai auga. Šiuo metu galima naudotis daugybe mobiliųjų programėlių, kurios padeda atlikti daug svarbių užduočių, tokių kaip: informacijos ir laiko valdymas; sveikatos įrašų priežiūra ir prieiga; konsultacijų suteikimas; informacijos kaupimas; paciento sveikatos būklės stebėjimas ir įvertinimas nuotoliniu būdu; klinikinių sprendimų priėmimas; medicininių žinių suteikimas bei informacijos sutekimas apie mankštas ir įvairias pratimų programas (9).

Darbo aktualumas ir naujumas.

Diferencinis mokymas yra ganėtinai naujas ir dar vis per mažai naudojamas metodas reabilitacijoje. Pastaraisiais metais atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, kurie įrodo diferencinio mokymo efektyvumą. Tačiau, neteko rasti jokių mokslinių tyrimų, kurie įrodytų diferencinio mokymo efektyvumą gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę. Būtent, todėl šiuo moksliniu darbu bus stengiamasi nustatyti pakartojimu ir diferenciniu mokymu grįstų treniruočių poveikį vyresnio amžiaus moterims, sergančioms apatinės stuburo dalies osteochondroze.

Darbo tikslas. Palyginti vyresnio amžiaus moterų, sergančiųjų apatinės stuburo dalies

osteochondroze, funkcinę būklę, jėgą ir skausmo dinamiką taikant pakartojimu arba diferenciniu mokymu grįstą treniruotę.

Darbo uždaviniai.

1. Įvertinti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinei būklei.

2. Įvertinti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, jėgai.

3. Nustatyti diferencinės treniruotės poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, skausmo dinamikai.

4. Palyginti skirtingų treniruočių poveikį vyresnio amžiaus moterų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinei būklei, jėgai ir skausmo dinamikai.

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Osteochondrozė:

1.1.1 Etiologija ir paplitimas

Apatinės stuburo dalies osteochondrozė – tai liga, kurios metu dėl degeneracijos yra pažeidžiami stuburo slanksteliai, sąnariai ir tarpslanksteliniai stuburo diskai (1). Šiame skyrelyje trumpai bus aptarta osteochondrozės etiologija ir paplitimas.

Nors ir degeneracinės disko ligos etiologija nėra tiksliai aiški, tačiau mokslininkai kaip pagrindinius stuburo dalies osteochondrozės atsiradimą sukeliančius veiksnius įvardija: a) fizinę stuburo apkrovą, b) motorinių transporto priemonių vairavimą, c) ilgalaikę vibraciją bei d) rūkymą. Manoma, jog genetiniai faktoriai, kraujagyslių anomalijos, hormonų disbalansas taip pat turi įtakos apatinės stuburo dalies osteochondrozės atsiradimui (3, 10). Goryacheva su bendraautoriais (11) teigia, jog osteochondrozės atsiradimą taip pat lemia nenormalus augimas ir augimo plokštelės ar aplinkinių osifikacijos centrų nusidėvėjimas. Apatinės stuburo dalies osteochondrozė yra skirstoma į jaunatvinę ir vyresnio amžiaus formą (12).

Tarpslankstelinio disko branduolys – tai gelio tipo hidratuotas audinys, turintis didelį proteoglikanų kiekį. Sveikas tarpslankstelinio disko branduolys generuoja intradiskalinį spaudimą, kuris atskiria du slankstelius vieną nuo kito, sukelia tarpslankstelinio disko skaidulinio žiedo įtampą, paskirsto slėgį tolygiai dvejuose gretimuose slankstelių galinėse plokštelėse (13). Degeneravęs tarpslankstelinio disko branduolys nuo sveiko tarpslankstelinio disko branduolio skiriasi tuo, jog degeneravęs tarpslankstelinio disko branduolys netenka gebėjimo sulaikyti skysčius kompresijos metu.

Skirtumus tarpslanksteliniame diske galima pastebėti net ir nepasireiškus degeneracijai, todėl vyresnio asmens tarpslankstelinis diskas skiriasi nuo jauno asmens tarpslankstelinio disko net tada, kai vyresnis asmuo nejaučia jokių simptomų. Skirtumai tarp fiziologinio disko senėjimo ir osteochondrozės nėra aiškūs, nes daugeliu atvejų senėjimo ir osteochondrozės sukeliami degeneraciniai pokyčiai nesiskiria. Tarpslankstelinių diskų degeneracija – tai pagreitintas senėjimo procesas, įskaitant struktūrinius pokyčius. Tačiau fiziologiniai tarpslankstelinio disko senėjimo pokyčiai, tokie kaip disko dehidratacija, dar kitaip vadinami „juoduoju disku“, yra priskiriami tarpslankstelinio disko degeneracijai (14). Dehidratavęs tarpslankstelinis diskas palaipsniui įgauna kietą pagrindą, todėl tampa sunkiau tarpslankstelinio disko branduolį atskirti nuo tarpslankstelinio disko skaidulinio žiedo. Progresyvi tarpslankstelinio disko branduolio dehidratacija sumažina jo apimtį (15). Fiziologiniai senėjimo pokyčiai prasideda slankstelių galinėse plokštelėse, vėliau apima

tarpslankstelinio disko skaidulinį žiedą ir tarpslankstelinio disko branduolį (14). Todėl senėjimo sukeliami pokyčiai dažnai yra painiojami su degeneracijos sukeliamais pokyčiais.

1 pav. Tarpslankstelinio disko skaidulinis žiedas ir tarpslankstelinio disko branduolys (26)

Tarpslankstelinio disko tankis pradeda mažėti jau vaikystėje. Tarpslankstelinio disko tankio sumažėjimas lemia proteoglikanų kiekio sumažėjimą, ypač tarpslankstelinio disko branduolyje, mažėja tarpslankstelinio disko matricos biocheminė struktūra. Šios priežastys neigiamai lemia tarpslankstelinio disko regeneraciją. Biocheminės struktūros pokyčiai lemia pokyčius ekstraląstelinėje matricoje. Per visą senėjimo procesą, tarpslankstelinis diskas netenka daug skysčių (dėl proteoglikanų kiekio sumažėjimo) ir paprastai yra pastebimas fibrozinio audinio padidėjimas. Atlikti tyrimai rodo, jog skysčių kiekis tarpslankstelinio disko branduolyje sumažėja nuo 5,8 gH2O/g 14 metų amžiuje iki 3,3 gH2O/g 91 metų amžiuje. Proteoglikano kiekis sumažėja nuo 0,19 MPa 37 metų amžiuje iki 0,05 MPa 91 metų amžiuje (14).

Vyresniame amžiuje tarpslankstelinio disko degeneracija skatina osteofitų formavimąsi apatinėje stuburo dalyje. Manoma, jog osteofitų formavimasis – tai organizmo rekonstrukcinis procesas, siekiant stabilizuoti nestabilius stuburo segmentus. Tačiau osteofitai gali sukelti nervų uždegimo sindromą. Osteofitų formavimasis priskiriamas degeneraciniams procesams (16). Atlikti tyrimai rodo, jog apytiksliai 25% pacientų, kurie serga apatinės stuburo dalies osteochondroze trečiajame gyvenimo dešimtmetyje ir 90% pacientų, kurie serga apatinės stuburo dalies osteochondroze šeštajame gyvenimo dešimtmetyje turi mažiausiai vieną stuburo osteofitą. Pagal atliktus tyrimus osteofitų formavimasis pastebėtas po tarpslankstelinio disko skaidulinio žiedo pažeidimų (14). Tačiau Karabulut su bendraautoriais (17) teigia, kad 100% pacientų virš 40 metų amžiaus, kurie serga apatinės stuburo dalies osteochondroze turi mažiausiai vieną priekinės ar šoninės stuburo dalies osteofitą, o galinės stuburo dalies osteofitus turi tik pacientai, kuriems virš 80 metų. Tai yra išsivysčiusių šalių problema, kur kremzlių, stuburo diskų degeneracija bei osteofitų susidarymas galūnių ir stuburo sąnariuose sukelia lėtinę negalią vyresnio amžiaus žmonėms (18).

Išgydyti osteochondrozės simptomai ilgainiui turi tendenciją pasikartoti (19). Todėl apatinės stuburo dalies osteochondrozei reikia nuolatinės prevencijos, jog sukeliami simptomai nepasikartotų,

tačiau literatūros apie tai yra nedaug. Nutukimas, traumos, osteoartritas įvairiuose sąnariuose, atliktos stuburo operacijos turi įtakos apatinės stuburo dalies osteochondrozės susirgimų rizikai. Dažniausiai apatinės stuburo dalies osteochondroze vyresniame amžiuje serga moterys. Atlikti tyrimai rodo, jog apatine stuburo dalies osteochondroze vyresniame amžiuje dažniausiai serga asmenys, kurie jaunystėje dirbo sunkų fizinį darbą (18).

Apatinės stuburo dalies osteochondrozės neurologinių simptomų paplitimas yra plačiausias tarp lėtinių ligų. Šios patologijos paplitimas svyruoja tarp 12-20% visų nervų sistemos ligų ir tarp 60-70% visų periferinės nervų sistemos sutrikimų (20). Osteochondroze serga daugiau nei 60-70% pasaulio gyventojų, todėl pagal analizuotą literatūrą, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse 1% žmonių populiacijos netenka darbingumo dėl skausmo apatinėje stuburo dalyje (20, 21). 16% visų pacientų, kurie kreipiasi į gydymo įstaigą, serga apatinės stuburo dalies osteochondroze (22). Jungtinėje Karalystėje per metus nedarbingumo dienų kiekis dėl lėtinio stuburo skausmo siekia virš 5 milijonų. Vokietijos biudžetas patiria daugiau kaip 5 mlrd. eurų tiesioginių ir apie 13 mlrd. eurų netiesioginių išlaidų, dėl lėtinio stuburo skausmo. Australijos biudžetas – 1,02 ir 8,15 mlrd. Australijos dolerių. Panaši statistika egzistuoja Skandinavijoje, Centrinėje Europoje bei Šiaurės Amerikoje (23).

1.1.2. Simptomai

Apatinės stuburo dalies osteochondrozės simptomų stiprumas gali svyruoti (24). Tačiau, dažniausiai pacientai patiria ūmų skausmą, lėtinį skausmą, diskogeninį skausmą, degeneracinius pokyčius apatinėje stuburo dalyje, sumažėjusią judesių amplitudę, raumenų atrofiją. Pacientų, sergančių apatinės stuburo dalies osteochondroze, simptomų stiprumas daugiausiai priklauso nuo neurovaskulinių sutrikimų (21). Šio skyrelio tikslas yra apžvelgti ir pristatyti pagrindinius simptomus, patiriamus esant osteochondrozei.

Apatinės stuburo dalies skausmo intensyvumas priklauso nuo sergančiojo amžiaus. Pagal atliktus tyrimus, 66–95 metų amžiaus asmenims yra pastebimi didžiausi audinių pokyčiai, matricos nusidėvėjimai, kurie lemia atsirandančios negalios stiprumą. Šie pokyčiai dažniausiai pasireiškia apatinėje stuburo dalyje, rečiau kaklo ir krūtinės ląstos srityje (25). Apatinės stuburo dalies skausmo rizikos veiksniai yra skirstomi į: demografinius, fizinius, socioekonominius, psichologinius ir profesinius. Paprastai apatinės stuburo dalies skausmas yra susijęs su kitais lėtiniais skausmais ir sveikatos sutrikimais. Atlikti tyrimai rodo, jog pacientams, jautusiems apatinės stuburo dalies skausmą, 68% asmenų jautė ir lėtinius skausmus, 55% sirgo lėtinėmis ligomis ir 35% turėjo psichologinių sutrikimų (27). Kito atlikto tyrimo metu nagrinėtas socialinio ir ekonominio statuso bei išsilavinimo lygio ryšys su nugaros skausmais. Socialiniai, ekonominiai veiksniai bei išsilavinimas,

savaime suprantama, nėra tiesioginiai skausmo sukėlėjai, bet jie neigiamai arba teigiamai gali moduliuoti skausmo intensyvumą. Apatinės stuburo dalies skausmo paplitimas buvo 22-25 kartus didesnis tarp pacientų, kurie turėjo mažesnį nei 7 metų išsilavinimą, lyginant su pacientais, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą (27).

Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas yra toks skausmas, kuris trunka ilgiau nei 3 mėnesius (28). Ši problema – tai antra pagal dažnumą dėl kurios asmenys kreipiasi į medicinos specialistus ir pirma pagal dažnumą, dėl kurios asmenys neatvyksta į darbą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas visoje JAV populiacijoje pasireiškia nuo 5% iki 8%, kai tuo tarpu tarp visų dirbančių asmenų siekia net – 19%. Apskaičiuota, kad bendros ligos išlaidos gydant apatinės stuburo dalies skausmą JAV viršija 100 milijardų dolerių per metus (28). Europoje lėtiniu skausmu skundžiasi apie 20% gyventojų (29).

Diskogeninis apatinės stuburo dalies skausmas yra priežastis, dėl ko gali kilti lėtinis apatinės stuburo dalies skausmas. Manoma, kad apatinės stuburo dalies diskogeninį skausmą jaučia 28-43% pacientų, kurie jaučia lėtinį apatinės stuburo dalies skausmą. Diskogeninis nugaros skausmas gali būti siejamas su bet kokiu veiksniu, kuris neigiamai veikia disko sensorinius nervo galus. Manoma, kad skausmas kyla dėl mechaninių ir cheminių atsiradimo faktorių tarpslankstelinio disko skaiduliniame žiede (30). Sparčiai degeneruojantis tarpslankstelinis diskas gali pažeisti nervų skaidulas tarpslankstelinio disko branduolyje ir sukelti diskogeninį skausmą. Taip pat slankstelių galinių plokštelių pažeidimai ar per didelė apkrova gali išprovokuoti diskogeninį skausmą (14).

Degeneraciniai pokyčiai apatinėje stuburo dalyje sukelia nervų šaknelių kompresiją, kai stuburo diskas ir aplink jį esančios kraujagyslės ir nervai yra veikiami mechaninių jėgų. Dėl esančio mechaninio spaudimo išsivysto išemija raumenyse. To pasėkoje, raumenys dėl išemijos pradeda spazmuoti ir šitokiu būdu gali atsirasti skausmas (21). Dėl nervų šaknelių kompresijos gali atsirasti radikuliariniai sutrikimai ir skausmas gali pradėti plisti į apatines galūnes. Pagal atliktus magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, maždaug trečdalis tiriamųjų turi didelių pokyčių apatinėje stuburo dalyje, tačiau nejaučia skausmo, lėtinio skausmo, diskogeninio skausmo, taip pat neturi degeneracinių pokyčių apatinėje stuburo dalyje, sumažėjusios judesių amplitudės, raumenų atrofijos požymių (24). Specialistai tiriantys apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamus simptomus, taip pat tūrėtų atsižvelgti į nakties metu patiriamus ir atsirandančius skausmus, galimą karščiavimą, ar neseniai prarastą svorį. Šių simptomų ištyrimas gali padėti diagnozuoti piktybinį naviką. Miego sutrikimai ir depresijos simptomų ištyrimas taip pat yra būtinas, nes tai gali nulempti kitų apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamų simptomų atsiradimą (24).

Pacientai taip pat gali skųstis ribota judesių amplitude, ypač apatinės stuburo dalies tiesime. Skausmas dažniausiai pasireiškia apatinės stuburo dalies lenkimo metu, kosėjant, čiaudint ar „Valsalva“ manevro atlikimo metu (24). Dėl esančios degeneracijos stuburo tarpslankstelinio disko

branduolys dehidratuoja. Netekęs skysčių palaipsniui įgauna kietą pagrindą, todėl yra sunkiau tarpslankstelinio disko branduolį atskirti nuo tarpslankstelinio disko skaidulinio žiedo. Progresyvi tarpslankstelinio disko branduolio dehidratacija taip pat sumažina jo apimtį (15).

Atlikti tyrimai rodo, jog osteochondrozės sukeliamas skausmas apatinėje stuburo dalyje sukelia nugaros giliųjų raumenų atrofiją. Lyginant su sveikais pacientais, pacientų, jaučiančių apatinės stuburo dalies skausmą, nugaros giliųjų raumenų susitraukimo greitis yra mažesnis. Raumenų jėgos, susitraukimo greičio mažėjimas ir atrofija įtakoja stuburo nestabilumą ir sudaro palankias sąlygas tarpslanksteliniams diskams degeneruoti (31).

Dėl apatinės stuburo dalies skausmo dažniausiai atrofuojasi dauginis raumuo (lot., musculus multifidus).Sveikų asmenų abiejų pusių dauginio raumens skerspjūvio plotas yra simetriškas, taip pat būdinga ir simetriška raumenų jėga bei simetriškas raumens susitraukimo greitis. Vyrų dauginio raumens skerspjūvio plotas yra didesnis nei moterų (32). Fortin ir bendraautoriai (33) nustatė, jog asmenų, kurie jaučia apatinės stuburo dalies skausmą, dauginio raumens skerspjūvio plotas yra mažesnis, nei sveikų asmenų. Įrodyta, jog vyresnio amžiaus moterų dauginio raumens skerspjūvio plotas yra mažesnis, lyginant su jauno amžiaus moterimis (34). Pasireiškus atrofijai, dauginio raumens skerspjūvio plotas ne visada sumažėja dėl riebalų infiltracijos raumens perimiziume. Daug atliktų tyrimų teigia, jog dauginio raumens atrofija ir riebalų infiltracija – tai patologinis procesas stipriai koreliuojantis su apatinės stuburo dalies skausmu tarp suaugusio amžiaus asmenų. Taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu ištirti 78 pacientai jaučiantys apatinės stuburo dalies skausmą su ar be plitimo į apatines galūnes. Rezultatai rodo, jog iš visų tiriamųjų, 80% pacientų, kurie jaučia apatinės stuburo dalies skausmą, turi dauginio raumens atrofiją (35). Kito atlikto tyrimo metu įrodyta, jog vyresnio amžiaus moterų ėjimo greitis koreliuoja su dauginio raumens skerspjūvio pločio sumažėjimu (36). Taip pat atlikti tyrimai rodo, jog pratimų programos orientuotos į dauginio raumens stiprinimą, mažina apatinės stuburo dalies skausmo intensyvumą ir sumažina nugaros skausmo pasikartojimo tikimybę. Yra nemažai mokslinių publikacijų, kuriomis įrodoma, jog dauginio raumens stiprinimas padidina apatinės stuburo dalies segmentų stabilumą (37, 38).

Dauginio raumens pagrindinė funkcija – stabilizuoti apatinę stuburo dalį. Dauginis ir skersinis pilvo raumuo (lot., musculus transversus abdominis) raumenys yra pagrindiniai apatinės stuburo dalies stabilizatoriai. Esant dauginio raumens atrofijai, tiesiamasis nugaros raumuo (lot., musculus erector spinae), tiesusis pilvo raumuo (lot., musculus rectus abdominis), įstrižiniai pilvo raumenys (lot., abdominal oblique) kompensuoja dauginio raumens funkciją, siekiant išlaikyti stabilumą apatinėje stuburo dalyje. Ilgalaikė kompensacija taip pat gali išprovokuoti ir sukelti skausmą apatinėje stuburo dalyje (39).

2 pav. Dauginis raumuo (lot., musculus multifidus) (40)

Osteochondrozė gali paveikti ne tik nugarą, bet ir kitas kūno vietas tokias kaip klubą, kelį, pėdą, alkūnę ir nugarą. Pagrindinės ligos simptomai, kurie atsiranda dėl osteochondrozės: 1) Legg-Calve-Perthes liga – tai klubo sąnario sutrikimas, kuris sukelia klubo ir kelio skausmą. 2) Osgood-Schlatter ir Sinding-Larsen-Johannson ligos – tai ligos, kurių metu pasireiškia kelio skausmai, kurie paaštrėja dėl šokinėjimo ir klūpėjimo. 3) Sever liga – tai liga, kurios pagrindinis simptomas yra kulno skausmas. Skausmas paaštrėja aktyvios veiklos metu. Ši liga dažniausiai paveikia Achilo sausgyslę ir yra gydoma fiziniu aktyvumu, batų modifikacijomis, ir blauzdos raumenų tempimais. 4) Freiberg liga ir Kohler kaulų liga – tai ligos, kurių metu pasireiškia pėdos skausmai. Radiografai rodo, jog abejoms ligoms būdinga sklerozė, kaulų skilimai. 5) Panner liga ir medialinis epikondilo apofizitas – sukelia alkūnės skausmus. Medialinio epikondilo apofizito sukeliami simptomai paaštrėja atliekant „kamuoliuko metimo“ veiksmą. Simptomai yra gydomi šio veiksmo ribojimu ar nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais. Panner ligos simptomai dažniausiai pasireiškia lateralinėje alkūnės dalyje vaikams jaunesniems nei 10 metų. Vaikui augant šie simptomai dažniausiai išnyksta savaime. Scheuermann liga – ši liga sukelia stuburo skausmus ir stuburo iškrypimus (10).

1.1.2.1 Funkciniai apribojimai dėl skausmo

Osteochondrozės sukeliamas apatinės stuburo dalies skausmas gali sukelti tam tikrus funkcinius apribojimus (fizinio aktyvumo, sėdėjimo ir stovėjimo tolerancijos, judesių amplitudės) (41). Funkciniai apribojimai priklauso nuo anatominių struktūrų, dalyvaujančių tam tikros veiklos ar judesio metu. Funkciniai apribojimai gali paveikti įvairius kasdienio gyvenimo aspektus, įskaitant savipriežiūrą, darbą, sportinę veiklą ir poilsį. Pacientams, kurie jaučia diskogeninį skausmą, simptomai dažniausiai sustiprėja apatinės stuburo dalies lenkimo, šoninio lenkimo, rotacijos metu. Įrodyta, jog pacientams, kurie skundžiasi apatinės stuburo dalies nestabilumu, skausmas paaštrėja apatinės stuburo dalies tiesimo reikalaujančių veiklų metu, įskaitant stovėjimą ir vaikščiojimą. Skausmo intensyvumas sumažėja sėdint ar kitų apatinės stuburo dalies lenkimo reikalaujančių veiklų metu. Psichologiniai sutrikimai, tokie kaip depresija ar somatizacijos sindromas, išsivystantys dėl apatinės stuburo dalies skausmo, gali nulemti tam tikrus funkcinius apribojimus kasdieninėje veikloje (24).Taip pat atlikti tyrimai rodo, jog 80% pacientų, kurie jaučia apatinės stuburo dalies skausmą, skausmas daro neigiamą įtaką jų kasdieninėms veikloms, kyla sunkumų atlikti gamtinius reikalus, vairuoti bei atlikti namų ruošos darbus (42). Dažnai dėl liemens raumenų jėgos mažėjimo, sutrinka akies-rankos koordinacija, o tai gali neigiamai paveikti kasdieninių veiklų atlikimą (43). Svarbu nepamiršti, kad kasdieninių veiklų apribojimas koreliuoja su skausmo intensyvumu. Yra manoma, jog apatinės stuburo dalies skausmą jaučiančių ir sportine veikla neužsiimančių pacientų kasdieninė veikla yra labiau ribota, nei pacientų, jaučiančių apatinės stuburo dalies skausmą, tačiau užsiimančių sportine veikla (44).

Namų ruošos darbų atlikimui 47% pacientų, jaučiančių apatinės stuburo dalies skausmą, skiria mažiau laiko ir net 35% pacientų, dėl apatinės stuburo dalies skausmo, namų ruošos darbų negali atlikti savarankiškai. Remiantis Suomijoje atlikto tyrimo duomenimis, 38,7% vyresni nei 30 metų amžiaus asmenys ir senjorai dėl apatinės stuburo dalies skausmo, skiria mažiau laiko aktyvioms laisvalaikio veikloms. Taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu vertintas apatinės stuburo dalies skausmas tarp vyrų ir moterų darbo metu, namų ruošos darbų metu ir aktyvių laisvalaikio veiklų metu. Pagal skaitmeninės analogijos skalės duomenis (SAS; angl., NRS – numeric rating scale), vyrai parodė blogesnius rezultatus namų ruošos ir aktyviose laisvalaikio veiklose nei moterys. Geri rezultatai (70 balų ir daugiau pagal SAS skalę) gauti 81.0% visų ištirtų moterų ir tik 42.9% visų ištirtų vyrų (42).

1.1.3. Diagnostika

Apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliami pokyčiai gali būti diagnozuojami pasitelkus įvairias metodikas ir medicinos prietaisus. Šiame skyrelyje trumpai bus aptartos radiografo, magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos bei diskografijos stipriosios ir silpnosios pusės.

Radiografas yra vienas iš dažniausiai naudojamų diagnostikos metodų, kuris yra naudingas nustatant degeneruojančio tarpslankstelinio disko apimties pokyčius (24). Radiografai taip pat padeda nustatyti ir kitas patologijas (pvz., įvairias deformacijas, kaulų lūžius, metastazes), kurios gali lemti apatinės stuburo dalies skausmą. Mokslininkai šias patologijas (įvairias deformacijos, kaulų lūžius, metastazes) taip pat apibūdina kaip degeneracinius procesus (45). Radiografijos tyrimai yra gana nebrangūs lyginant su kitais tyrimais, todėl yra plačiai naudojami klinikinėje praktikoje (46).

Magnetinio rezonanso metu galima pastebėti tarpslankstelinių tarpų susiaurėjimą, tarpslankstelinio disko branduolio ir slankstelių galinių plokštelių pokyčius, taip pat tarpslankstelinio disko įtrūkimus (45). Naudojant magnetinį rezonansą galima pamatyti daugiau pokyčių, nei naudojant radiografą. Atlikti tyrimai įrodo, jog magnetinio rezonanso tyrimo tikslumas nustatant tarpslankstelinio disko branduolio degeneracinius pokyčius, yra didesnis nei kompiuterinės tomografijos tyrimo ar kompiuterinės tomografijos tyrimo kombinuoto su diskografijos tyrimu. Magnetinio rezonanso tyrimas gali pastebėti tarpslankstelinio disko skaidulinio žiedo pokyčius, ko negali pastebėti kiti tyrimo metodai (47).

Kompiuterinė tomografija taip pat yra efektyvi diagnostinė priemonė, kuri padeda įvertinti stuburo lūžius ir kitus stuburo kaulinius pokyčius. Tačiau kompiuterinės tomografijos ir radiografo tyrimo spinduliuotė, asmenį apšvitina 6 mSv radiacijos doze, ko pasėkoje gali išsivystyti piktybiniai navikai ar metastazės ir tai gali įtakoti apatinės stuburo dalies skausmo intensyvumą (48).

Diskografija šiuo metu yra vienintelis tyrimo metodas, kuris yra skausmingas įvertinant stuburo pokyčius. Skausmas kyla todėl, jog kontrastinė injekcija yra suleidžiama tiesiai į tarpslankstelinį diską (24).

1.1.4. Gydymas

Šiame skyrelis bus apžvelgti pagrindiniai apatinės stuburo dalies osteochondrozės pagrindiniai gydymo metodai: skausmą malšinantys vaistai, kineziterapija, kognityvinė elgesio terapija ir chirurginis gydymas.

Skausmą malšinantys vaistai. Klinikinėse rekomendacijose paracetamolis rekomenduojamas kaip pirmas vaistų pasirinkimas mažinant osteochondrozės sukeliamus simptomus. Jei paracetamolis nepakankamai efektyviai sumažina osteochondrozės sukeliamus simptomus, yra taikomi nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, silpni opioidai, arba šių abiejų medikamentų kombinacija (5). Williams su bendraautoriais (49) paneigia paracetamolio efektyvumo teiginį. Jų atliktas tyrimas įrodo, jog paracetamolis lyginant su placebo, neturi papildomo efektyvumo apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamų simptomų mažinimui. Atliktas mokslinis tyrimas įrodo, jog opioidų vartojimas per 15 dienų nuo įvykusios traumos lemia darbinės negalios ilgumą. Ilgesnė darbinė negalia pasireiškia dėl didesnių opioidų dozių. Manoma, kad ilgesnė darbinė negalia pasireiškia dėl opioidų sukeliamos apatiškos nuotaikos ir mažo fizinio aktyvumo vartojimo metu. Užtęstas opioidų vartojimas sukelia priklausomybę, todėl staigus šių medikamentų vartojimo nutraukimas gali sukelti nemigą, viduriavimą, piloerekciją, rinorėją, hipalergiją (50).

Taip pat apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamą skausmą efektyviai mažina epidurinės steroidų injekcijos. Epidurinės steroidų injekcijos yra naudojamos nuo 1953 metų. Steroidai įšvirkščiami į epidurinę sritį arba aplink pažeistą nervą. Šitokiu būdu yra sumažinamas uždegiminis procesas. Tačiau atlikti tyrimai rodo, jog epidurinių steroidų injekcijų efektyvumas mažai kuo skiriasi nuo placebo injekcijų (51). Taip pat kiti tyrimai rodo, jog praėjus vieneriems metais po epidurinių steroidų injekcijų, nuo 36% iki 43% pacientų skundžiasi padidėjusiu skausmu apatinėje stuburo dalyje. Manoma, jog epidurinės steroidų injekcijos sumažina apatinės stuburo dalies skausmą iki natūralaus sveikimo etapo pradžios (51).

Kineziterapija. Kineziterapija – tai gydymas judesiu ir vienas iš pagrindinių gydymo būdų

naudojamų reabilitacijoje. Kineziterapija taip pat yra plačiai naudojama gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeltus simptomus. Būtent tinkamas kineziterapijos metodikos parinkimas yra itin svarbus faktorius mažinant simptomus. Nėra pakankamai mokslinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima lyginti kineziterapijos metodikas ir nurodyti, kuri yra efektyviausia gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę. Atlikti tyrimai rodo, jog individualios kineziterapijos programos, sudarytos tokiu principu, kad padėtų stiprinti apatinės stuburo dalies raumenų jėgą ir ištvermę, duoda geriausią rezultatą gydant lėtinį apatinės stuburo dalies skausmą. Kineziterapijoje individualios pratimų programos dažniausiai yra sudarytos iš tempimo, aerobinių ir jėgos pratimų, kur pratimų atlikimas yra stebimas kineziterapeuto (5).

Individualios pratimų programos gali būti sudarytos iš dviejų komponentų: pasyvios kineziterapijos ir aktyvios kineziterapijos. Pasyvios kineziterapijos metu pacientai procedūroje nedalyvauja aktyviai. Pasyvi kineziterapija – tai įvairios masažo technikos ir manualinių terapijų rūšys. Tačiau pagal atliktų tyrimų duomenis, pasyvi kineziterapija negydo apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamų simptomų (52). Aktyvios kineziterapijos metu pacientas procedūroje

dalyvauja aktyviai. Apatinės nugaros dalies raumenų tempimo pratimai sumažina stuburo stabilumą palaikančių raumenų įtampą. Taip pat didina sąnarių amplitudę, sumažina negalios riziką, kuri atsiranda dėl apatinės stuburo dalies skausmo. Mažinant lėtinį skausmą gali tekti tempimo pratimus taikyti savaitę ar mėnesį. Tempimo pratimus rekomenduotina atlikti kiekvieną dieną (53). Raumenų stiprinimo pratimų taikymas gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę yra orientuotas į apatinės stuburo dalies, sėdmenų ir klubo raumenų stiprinimą. Šie raumenys yra atsakingi už apatinės stuburo dalies stabilumo palaikymą. Apatinės stuburo dalies stiprinimo pratimai sumažina tarpslankstelinių diskų apkrovą, gerina laikyseną, didina stuburo judesių amplitudę. Apatinės stuburo dalies raumenų stiprinimo pratimus rekomenduotina atlikti 2-3 kartus per savaitę taikant kartu su tempimo ir aerobiniais pratimais (54). Aerobiniai pratimai – tai svarbi fizinio aktyvumo sudedamoji dalis, kuri reguliuoja širdies ritmą ir gerina kraujotaką. Aerobinių pratimų vengimas, esant lėtiniam apatinės stuburo dalies skausmui, blogina stuburo funkcionalumą bei mobilumą (55). Aerobiniai pratimai degina kalorijas, todėl mažėja kūno svoris, o mažėjantis kūno svoris sumažina stuburo apkrovą. Taip pat aerobinių pratimų metu didėja endorfino kiekio gamyba organizme. Endorfino išskyrimas mažina skausmą, pakelia nuotaiką ir mažina depresijos sukeliamus simptomus. Aerobinius pratimus rekomenduotina atlikti po 20-30 minučių, 3-5 kartus per savaitę. Esant lėtiniam apatinės stuburo dalies skausmui rekomenduotina atlikimo trukmę mažinti iki 5-10 minučių (55).

Kognityvinė elgesio terapija. Apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliami

simptomai kyla ne tik dėl fizinių patologijos faktorių, bet ir dėl psichologinių faktorių (t.y., paciento požiūrio, įsitikinimų, psichologinės įtampos). Kognityvinės elgesio terapijos pagrindinis tikslas yra keisti paciento mąstymą, jausmus ir elgesį, siekiant sumažinti apatinės stuburo dalies skausmą. Kognityvinės elgesio terapijos gydymo rūšys: operantinis gydymas, kognityvinis gydymas ir respondentinis gydymas (5).

Operantinis gydymas yra orientuotas į išorinius faktorius, kurie gali moduliuoti apatinės stuburo dalies skausmą (pvz., šeimos nario ar medicinos personalo skiriamas dėmesys, poilsis). Operantinio gydymo metu yra koreguojami neigiami išoriniai veiksniai ir skatinami teigiami išoriniai veiksniai. Atlikti tyrimai rodo, jog operantinis gydymas turi didesnį poveikį apatinės stuburo dalies skausmas, lyginant su tuo, kuomet netaikomas joks gydymas. Tačiau lyginant operantinį gydymą su kitais kognityvinės elgesio terapijos gydymo metodais, nepastebėta visiškai jokio skirtumo. Kognityvinio gydymo tikslas – identifikuoti ir pakeisti kenksmingas mintis, kurios gali įtakoti apatinės stuburo dalies skausmą. Pacientai, kurie jaučia apatinės stuburo dalies skausmą, dažnai kenčia ir nuo kenksmingų minčių, jausmų ir įsitikinimų. Kenksmingos mintys, kurios įtakoja apatinės stuburo dalies skausmą yra keičiamos pasitelkus kognityvinius restruktūrizavimo metodus (vaizdus, dėmesio nukreipimą). Kognityvinis gydymas taip pat gali būti netiesiogiai taikomas per švietimą. Respondentinio gydymo metu yra mažinama raumenų įtampa įvairiomis technikomis, siekiant

sumažinti apatinės stuburo dalies skausmą. Teigiama, jog skausmas gali būti raumenų įtampos rezultatas ir priežastis. Šie gydymo būdai dažniausiai yra kombinuojami, siekiant geriausio rezultato. Kognityvinė elgesio terapija dažniausiai yra taikoma su kitais apatinės stuburo dalies osteochondrozės gydymo metodais (kineziterapija, skausmą malšinančiais medikamentais) (56).

Chirurginis gydymas. Pacientams, kuriems aukščiau paminėtieji gydymo metodai nėra

veiksmingi gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę, yra taikomas chirurginis gydymas. Sergant apatinės stuburo dalies osteochondroze pagrindiniai operacijos tikslai yra siekti sumažinti stuburo diskų apkrovą ar sumažinti skausmingų stuburo segmentų judėjimą, siekiant neprovokuoti skausmo atsiradimo. Apatinės stuburo dalies osteochondrozei gydyti dažniausiai yra taikoma stuburo slankstelių sujungimo operacija ir dirbtinio disko implantacijos operacija (5). Stuburo slankstelių sujungimui yra naudojami specialūs varžai, kabės ir strypai. Stuburo slanksteliai yra sujungiami siekiant stabilizuoti ir pašalinti judesį tam tikrame stuburo segmente. Šitokiu būdu yra pašalinamas skausmas kylantis tam tikro judesio metu. Yra nemažai atliktų tyrimų, kurie įrodo, jog stuburo slankstelių sujungimo operacija gerina funkciją ir efektyviai mažina skausmą, pasireiškiantį dėl apatinės stuburo dalies osteochondrozės (57). Tačiau Chou su bendraautoriais (58) teigia, jog stuburo sujungimo operacija nėra efektyvesnė už neoperacinį gydymą. Dirbtinio disko implantacijos operacijos metu degeneruojantis stuburo diskas yra pakeičiamas dirbtinu, todėl yra atstatoma stuburo disko apkrova, sagitalinis balansas ir judesys. Šitokiu būdu mažėja apatinės stuburo dalies osteochondrozės sukeliamas skausmas (59). Dirbtinio disko implantacijos operacija dažniausiai yra taikomi vienam degeneruojančiam stuburo diskui gydyti (5). Atliktas tyrimas įrodo, jog diskogeninis skausmas sumažėjo 93% pacientų, kuriems buvo taikyta dirbtinio disko implantacijos operacija (60). Dirbtinio disko implantacijos operacija nuo stuburo slankstelių sujungimo operacijos skiriasi tuo, jog dirbtinio disko implantacijos operacija nepašalina judesio tam tikrose stuburo segmentuose. Yra manoma, jog judesio pašalinimas tam tikrame stuburo segmente sukelia stresą artimiausiose stuburo segmentuose ir tai gali sukelti stuburo diskų degeneraciją. Atlikto tyrimo metu, kurio metu buvo lygintas dirbtinio disko implantacijos operacijos ir stuburo slankstelių sujungimo operacijos poveikis, paaiškėjo, jog dirbtinio disko implantacijos operacijos išliekamojo poveikio efektyvumas vienerių metų laikotarpyje yra didesnis (59).

Ortopedų ir neurochirurgų pastangos gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę apima stuburo diskų išvaržų ir stuburo disko – kraujagyslių gydymą. Nepaisant to, jog yra kelios operacijų technikos gydant apatinės stuburo dalies osteochondrozę, kol kas nėra konkrečių indikacijų ir intervencijos taikymo srities pasirinkimo. Šiuolaikinėje medicinoje, senyvo amžiaus žmonių apatinės stuburo dalies osteochondrozės gydymas yra ypač svarbus medicinai ir socialinei etikai. Senyvo amžiaus žmonėms yra reikalingas skubotas apatinės stuburo dalies osteochondrozės gydymas, todėl

tai padeda tinkamai įvertinti šią patologiją, pasirinkti optimalų gydymo metodą. Senyvo amžiaus žmonėms operacijos tikimybė yra daug didesnė, nei jauniems žmonėms (22).

1.2. Diferencinis mokymas

Šio skyrelio tikslas yra apžvelgti ir pristatyti diferencinio mokymo metodiką, bei apžvelgti atliktus mokslinius tyrimus, įrodančius diferencinio mokymo efektyvumą.

Tradiciniai (kartais dar vadinami tiesiniai) mokymo metodai yra grindžiami tiesinio požiūrio supratimu, kai ta pati priežastis lemia tą patį poveikį/pasekmę. Pastaruoju metu tradiciniai mokymosi metodai yra kvestionuojami mokslininkų dėl savo efektyvumo. Visų pacientų, dirbančių pagal tiesinius mokymosi metodus, pratimų programa paprastai prasideda nuo tam tikro pratimo kartojimo, toliau yra atliekamas kito panašaus pratimo pakartojimas. Šitaip yra sukuriama metodinė pratimų seka, kurios dėka visi pacientai siekia numatytų tikslų. Panaši logika interpretuojama tradicinių pedagoginių principų metu, kai visi besimokantys asmenys turi progresuoti „nuo lengviausio iki sunkiausio“. Kineziterapijoje ši logika interpretuojama pratimų atlikime „nuo lengvų iki sudėtingų“. Pastaraisiais metais pastebėtas susidomėjimas gamtos ir gyvų organizmų reiškinių sudėtingumu, kurie yra pagrįsti netiesiniu suvokimu apie priežastingumą, kai mažos priežastys gali nulemti didelį poveikį ir atvirkščiai. Tokiu atveju mokymosi procesai atrodo efektyvesni, nes taip pat yra skatinami įvairūs elgesio pokyčiai, kai mokymo procesai skiriasi nuo tiesinių mokymosi metodų (61).

Prof. Dr. Wolfgang I. Schöllhorn yra diferencinio mokymo pradininkas. Jo atlikti darbai lengvosios atletikos, biomechanikos ir motorikos lavinimo studijų srityje laimėjo keletą nacionalinių ir tarptautinių premijų (62). Diferencinis mokymas yra laikomas netiesiniu mokymosi metodu, dėl kompleksinių judesių įvairovės ir nuolat besikeičiančių stochastinių perturbacijų. Originalioje netiesinio mokymo metodikoje kiekvienai užduočiai yra iškeliamas tam tikras tikslas, siekiant palengvinti funkcinių judėjimo modelių atsiradimą ir elgesį priimant sprendimus, tokiu būdu yra sukuriami tam tikri suvaržymai (angl., constrains). Diferencinio mokymo metu nėra nustatomi suvaržymai pasakius užduotis. Diferencinio mokymo metu pacientui leidžiama pačiam priimti sprendimus ir išsikelti savo tikslus. Paciento laisvė šiems faktoriams gali destabilizuoti visą jo sistemą. Šis destabilizacijos proceso sukeltas organizmo nestabilumas reikalauja mažiau energijos ir pastangų siekiant įgauti naują organizmo būseną. Todėl pačio paciento priimti sprendimai ir išsikelti tikslai verčia jo organizmą kurti naują koordinavimo strategiją, kuri paprastai sukuria veiksmingesnius ar stabilesnius judėjimo modelius (61). Diferencinis mokymas apima įvairias jungčių variacijas, judėjimo geometriją, greitį, pagreitį, laiko struktūrą ir ritmą, "klasikinių" judesio klaidų variantus ir aplinkos pokyčius ir visų variacijų derinius be judesio pasikartojimo (63).

Manoma, jog stochastinės perturbacijos užima svarbų vaidmenį motorinių įgūdžių įsisavinime. Naujų motorinių įgūdžių įsisavinimo greitis priklauso nuo stochastinių perturbacijų dydžio ir kiekio. Perturbacijos kylančios dėl judesių įvairumo, priverčia motorinių įgūdžių įsisavinimo dinamiką keistis iš bistabilios į monostabilią. Po diferencinio mokymo, motorinių įgūdžių įsisavinimo dinamika vėl keičiasi iš monostabilios į bistabilią. Tradiciniai praktiniai metodai yra suprojektuoti taip, jog sumažintų judėjimo charakteristikų kintamumą. Perturbacijos tradicinių praktinių metodų metu, lyginant su diferenciniu mokymu, nepasiekia tokio aukšto lygio, jog pasireikštų bifurkacijos motorinių įgūdžių įsisavinimo dinamikoje (8).

Diferencinis mokymas yra paremtas fliuktuacijų (angl., fluctuations) taikymu kompleksinėje sistemoje (pvz., pacientas), jų kiekį didinant per nesikartojančias ir nuolat besikeičiančias judėjimo užduotis. Gyvi organizmai pasižymi nuolatinėmis fliuktuacijomis ir fliuktuacijų padidėjimu prieš fazės perėjimą iš vienos į kitą. Šis fliuktuacijų padidėjimas fazių perėjimo metu įvyksta dėl organizmo saviorganizacijos proceso, kai organizmas tiria skirtingus režimus fliuktuacijų didėjimo metu, siekdamas rasti naują ir efektyvesnį režimą. Diferenciniame mokyme, fliuktuacijos yra pagrindas siekiant yra įsisavinti naujus motorinius įgūdžius (64).

Didžioji dalis mokslinių tyrimų buvo atlikti su sportininkais, bet ne pacientais, todėl Vaz su bendraautoriais (65) teigia, jog diferencinis mokymas kineziterapeuto praktikoje yra revoliucinio pobūdžio ir rekomenduoja šio metodo taikymą.

Sporte buvo atlikti keli eksperimentai su nepilnamečiais ir suaugusiais futbolo žaidėjais. Pristatysiu mokslinę publikaciją, kurios metu buvo taikytas išankstinis testas ir 8 intervencijos 4 savaičių laikotarpyje. Grupė treniruota pagal diferencinį mokymą parodė geresnius rezultatus, nei grupė treniruota pagal tradicinius treniravimo metodus (61). Intervencijos laikotarpiu futbolo treniruočių metu buvo naudojamos perturbacijos. Vietoj to, jog koja būtų išlaikoma standi ir tiesi, tiriamiesiems nurodyta spirti su labai sulenkta standžia koja. Intervencijos laikotarpiu nebuvo iškelti konkretūs tikslai ar konkretūs pratimų pakartojimų skaičiai, tačiau buvo taikomos vis naujos instrukcijos viena po kitos. Iš šalies atrodė, jog tai klaidingų judesių mokymo treniruotė. Panašiu atžvilgiu su dviem papildomais išlaikymo testais po 2 ir 4 savaičių, imtasi tiriamuosius studentus mokyti taisyklingo kamuolio spyrimo veiksmo. Rezultatai ne tik parodė gerokai aukštesnius įgūdžių įgijimo rezultatus, bet ir geresnį užduočių atlikimą per 4 savaites, kol tuo tarpu tradiciniais metodais treniruota grupė parodė geresnius įgūdžių įgijimo rezultatus, tačiau grupės užduočių atlikimo rezultatai grįžo į pradinį lygį per 2 savaites. Tradicinės grupės individualūs rezultatai buvo tiek didėjantys, tiek mažėjantys, o tuo tarpu diferencinio mokymo grupės prasčiausi individualūs rezultatai buvo tokio lygio kaip tradicinės grupės geriausi rezultatai, išskyrus vieno tiriamojo, kuris neparodė visiškai jokių rezultatų pokyčių. Taip pat diferencinio mokymo grupė, 3 spyrių teste parodė didžiulį spyrio tikslumą įgūdžių įgijimo etape, o tuo tarpu tradicinės grupės 3 spyrių testo spyrio

tikslumas nebuvo toks tikslus, kaip diferencinio mokymo grupės įgūdžių įgijimo etape, o rezultatai netgi grįžo į pradinį lygį išlaikymo testų pabaigoje. Akivaizdu, kad diferencinis mokymas inicijavo efektyviausio individualaus spyrio susikūrimą, jog jis būtų tinkamas kiekvienoje situacijoje adekvačiausiu būdu (66). Siekiant surasti tolesnį pagerėjimą rezultatų išsaugojimo etape, psichikos treniravimas buvo naudojamas kitame eksperimente. Po 3 savaičių trukusių teniso diferencinio mokymo treniruočių, grupė buvo padalinta į tris eksperimentinės grupes. Pagal praeitus atliktus eksperimentus, pirmoji grupė 3 savaites nedarė visiškai nieko, antroji grupė privalėjo skaityti literatūrą apie teniso treniruotes ir biomechaniką tenise, o trečioji grupė 3 kartus savaitėje treniravo savo psichiką pagal tam tikras programas. Kaip ir tikėtasi, diferencinio mokymo grupė parodė didesnio tikslumo rezultatus nei kitos grupės. Literatūros skaitymo grupėje pastebėtas nedidelis užduoties atlikimo pagerėjimas, kol tuo tarpu psichikos treniravimo grupėje pastebėtas didelis užduoties atlikimo sumažėjimas. Iš pirmo žvilgsnio šie rezultatai atrodo netikslūs ir nesuprantami. Tačiau antroji atlikta išsamesnė duomenų peržiūra leidžia persvarstyti prielaidą apie pastovią nuo laiko nepriklausomą sistemą. Pagal psichikos treniravimo metu įrašytą vaizdo medžiagą, yra matomi bandymai susikoncentruoti. Tuo tarpu įvairios kūno būklės pasikeičia ir kūnas nebesusiderina su protu nepriklausomu nuo laiko, kuris pasikliauja per pastarąsias 4 savaites besikeitusiu kūnu. Kita vertus, kai sportininkai mokomi pasikartojančių judesių, galima manyti, kad psichikos treniravimas padidina variacijas ir todėl padidina būsimus rezultatus. Tačiau viskas vyksta priešingai ir psichikos treniravimas kartu su diferenciniu mokymu aiškiai sumažina variacijas, todėl rezultatai yra prastesni. Jei pakeisime tradicinę prielaidą apie nesikeičiantį kūną ir besikeičiantį protą į prielaidą apie nuolat besikeičiantį kūną ir protą (manydami, kad šis pokytis yra linijinis), tada sistema savaime turi padidinti sukeliamą triukšmą ir garsą nuo pat pradžių, kad neatsiliktų nuo psichinių ir fizinių pokyčių. Taip pat diferencinio mokymo taikymas 1 klasės moksleivių rašymo įgūdžių tobulinime parodė teigiamus pieštuko spaudimo ir rašymo sklandumo pokyčius (67).

1.3. Mobiliosios sveikatos programos reabilitacijoje

Mobiliosios sveikatos programos (m. sveikata) – tai mobiliųjų įrenginių, tokių kaip mobiliųjų telefonų, planšečių naudojimas medicinos ir visuomenės sveikatos tikslais. M. sveikata yra viena iš e. sveikatos subkategorijų. E. sveikata tai daug platesnis terminas, kuris apima visų elektroninių technologijų naudojimą medicinoje ir visuomenės sveikatoje (pvz., kompiuterių, interneto naudojimą) (68). Šiame skyrelyje bus apžvelgtas mobiliųjų sveikatos programų vaidmuo reabilitacijoje.

Daugiau nei 80% amerikiečių turi mobiliuosius telefonus ir daugiau kaip 40% amerikiečių turi išmaniuosius telefonus, tačiau manoma, jog per artimiausius 10 metų, šis procentas išaugs iki 80% (68). Išmanieji telefonai pasižymi tuo, jog jie gali įrašyti daugybę informacijos apie savo vartotojo dabartinę būseną ir buvimo vietą. Jie sudaro galimybę realiuoju laiku perduoti informaciją ir bendrauti su kitais vartotojais per socialinius tinklus ir kitas mobiliojo ryšio formas. Išmanieji telefonai turi fotografavimo funkciją, vietos nustatymo (GPS) funkciją, akselerometrą, aplinkos šviesos jutiklius, integruotas programas (el. paštą, kalendorių, dokumentų skaitytuvą, vaizdo grotuvą ir tt.) ir belaidžio duomenų perdavimo paslaugą (69).

Beveik pusė amerikiečių suaugusiųjų turi bent vieną lėtinę ligą ir šis skaičius nuolat auga (68). Pagal Lietuvoje atliktą tyrimą, iš visų ištirtų vyresnio amžiaus žmonių, lėtinėmis ligomis sirgo 94,4%, dvejomis ar daugiau lėtinėmis ligomis sirgo 72,8%. Lietuvoje vyresnio amžiaus asmenys dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių, sąnarių, akių, cerebrovaskulinės ir plaučių lėtinėmis ligomis (70). Dėl lėtinių ligų prastėja gydymo kokybė ir didėja sveikatos priežiūros paslaugų kaina bei poreikis ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir kitoms amžiaus grupėms. Dėl fakto, jog mobilieji įrenginiai faktiškai yra visur ir daugelis amerikiečių neišeina iš namų be jų, mobiliųjų įrenginių galimas vaidmuo medicinoje ir reabilitacijoje tampa aktualesnis mokslininkų tarpe. Pagal naujausius statistinius duomenis, 83% išmaniųjų telefonų visada yra įjungti ir visada yra su naudotoju (68). Mobiliųjų įrenginių naudojimas medicinoje ir visuomenė sveikatoje sparčiai didėja dėl atsisiųstų mobiliųjų programėlių (angl., apps) skaičiaus, kurių dėka mobilųjį įrenginį galima naudoti medicinos ir gydymo tikslais. Rinkoje šiuo metu galima atsisiųsti daugiau nei 40000 sveikatos, fitneso ir medicinos programėlių. Sveikatos programos naudoja integruotus išmaniųjų telefonų jutiklius (pvz., akselerometrą, kompasą ar fotoaparatą), kad gautų klinikinei praktikai, ypač goniometrijai, naudingus matavimus. Išmaniųjų telefonų pagrindu veikiantys goniometrai (pvz., simple gioniometer) gali atlikti paprastus ir greitus matavimus rankiniu būdu paruoštu prietaisu. Jones ir bendraautorių (71) atliktas mokslinis tyrimas įrodė, jog išmaniųjų telefonų pagrindu veikiančių goniometrų tikslumas visiškai nesiskiria nuo tradinicinių goniometrų. Mobiliosios sveikatos programos yra nauja technologija, kuri turi būti tinkamai suderinta su konkrečia mobilia platforma, siekiant užtikrinti jų saugų ir veiksmingą veikimą (72).

Mobiliosios sveikatos programos yra skirtomis į 6 rūšis: orientuotos į gyvenimo būdą, orientuotos į pacientą ir jo poreikius, orientuotos į gydytoją, ligos valdymo sistemos, tradicinės telesveikatos sistemos, m. sveikatos sistemos (68).

Mobiliosios sveikatos programos orientuotos į gyvenimo būdą yra tos, kurios skatina

asmenis gyventi sveikesnį gyvenimo būdą, stebėdamos jų rezultatus ir pokyčius įvairiose srityse (dietos laikymasis, svorio praradimas ar mankštos intensyvumo didinimas). Asmenys paprastai naudoja šias programas savarankiškai, be gydytojo priežiūros. Lėtinėmis ligomis sergantys asmenys

lygiai taip pat efektyviai gali naudotis šiomis mobiliosiomis medicinos programos, kaip ir sveiki asmenys (68).

Mobiliosios sveikatos programos orientuotos į pacientą ir jo poreikius leidžia asmenims

valdyti savo sveikatos problemas anksti identifikuodamos simptomus, taip pat asmenims suteikia gydymo pasirinkimo laisvę. Šios programos nesuteikia funkcijos tiesiogiai bendrauti su gydytoju, todėl jos turi būti naudojamos atsargiai, prisiimant pilną atsakomybę (68).

Mobiliosios sveikatos programos orientuotos į gydytoją padeda gydytojui stebėti

pacientų sveikatą, pateikiant nuorodas ar informaciją apie paciento sveikatą arba padedant gydytojui priimti tam tikrus sprendimus gydant pacientą. Šios programos yra skirtos gydytojų savarankiškam naudojimuisi, bet ne patiems pacientams. Programose galima rasti įvairių reabilitacinio gydymo pavyzdžių, medicinos enciklopedijų ir vaistų žinynų. Teigiama, kad kai kurių šių programų tikslumas kaupiant duomenis nuolat gerėja. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu eisena vertinta pasinaudojus akselerometro programa įdiegta „iPhone“ išmaniajame telefone ir triašiu akselerometru. Gauti rezultatai tarp šių dviejų tyrimo metodų buvo skirtingi, todėl galime daryti išvadą, jog „iPhone“ išmaniajame telefone įdiegta akselerometro programa gali būti ne visai patikima (68). Tačiau Vohralik su bendraautoriais (73) atlikto tyrimo metu įrodė, jog „iPhone“ išmaniajame telefone įdiegta akselerometro programos gauti rezultatai niekuo nesiskiria nuo tradicinio akselerometro rezultatų, todėl akselerometro programa „iPhone“ išmaniajame telefone gali būti naudojama kaip alternatyva tradiciniam akselerometrui.

Ligos valdymo sistemos – tai portalai (dažniausiai internetiniai), kurie padeda gydytojams

stebėti pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, sveikatos būklę. Šios sistemos gali būti integruotos į elektroninius medicininius išrašus, vaistines ir gali suteikti rekomendacijas pacientų gydymui. Šių sistemų trūkumas yra tas, kad joms yra reikalingas aktyvus interneto ryšys (68).

Tradicinės tele-sveikatos sistemos naudoja elektroninius ryšius, siekdamos suteikti

informaciją ir paslaugas nepriklausomai nuo atstumo. Paprastai šios sistemos teikia sąsajas tiek vartotojui, tiek gydytojui, taip pat jos turi specialų išorinį prietaisą (pvz., pastovių režimu namų sąlygomis veikiantį kraujospūdžio matuoklį ar elektrokardiografą), kurių duomenys yra fiksuojami kompiuteriu, o ne mobiliuoju įrenginiu. Panašiai kaip ir ligų valdymo sistemoms, tradicinėms tele-sveikatos sistemos taip pat reikalingas aktyvus interneto ryšys (68).

M. sveikatos sistemos veikia panašiai kaip ir tradicinės tele-sveikatos sistemos, tačiau m.

sveikatos sistemose planšetės ir mobilieji telefonai yra naudojami vietoj kompiuterio. Pavyzdžiui, yra sukurtos tele-dermatologijos programos, kuriose pacientai išmaniuoju telefonu gali informuoti dermatologus apie chirurginės žaizdos būklę ar kitas odos problemas, taip pat dermatologams nusiųsti vaizdinę medžiagą. Asmenys gali naudoti šias programas savo kasdieninėje aplinkoje ir net tada, kai mobilusis ar belaidis interneto ryšys yra nepasiekiamas, nes kai kurių programų duomenys gali būti

išsaugomi ir automatiškai persiunčiami, kai interneto ryšys yra pasiekiamas. Atlikti moksliniai tyrimai įrodo, jog programos skirtos sekti pacientų būklę, sergančių hipertenzija, pastaraisiais metais tapo tikslesnės (68). Tačiau dauguma pacientų teigia, jog jie jaučia šių programų pasirinkimo trūkumą (74). Diabeto valdymo programos taip pat turi dvipusio mobiliojo ryšio funkciją, tačiau ši funkcija yra retai naudojama reabilitacijoje (68). Mobiliosios programos orientuotos į apatinės nugaros dalies ar kitų kūno vietų skausmą, pateikia informaciją apie skausmo pobūdį, ligos simptomus ir būdus, kaip gydyti tam tikrus simptomus taikant medikamentinį gydymą. Tačiau labai mažas kiekis programų teikia žmonėms informaciją, kaip gydyti skausmą žiūrint vaizdo įrašus ar vadovaujantis raštinėmis instrukcijomis apie mankštos pratimų atlikimą, masažą ar net hipnozę (75).

Daugiausia mobiliųjų medicinos programų priklauso mankštų ir svorio metimo kategorijai. Išmaniajame mobiliajame telefone įmontuota kamera leidžia vartotojams sukurti kasdienį suvartoto maisto ir gėrimų nuotraukų dienoraštį. Šios nuotraukos gali būti įkeliamos į serverį, kuris identifikuoja ir nustato suvartoto maisto ir gėrimų kalorijų kiekį. Rezultatai yra gaunami įvertinus suvartotą dienos kalorijų kiekį, nustačius kūno svorį ir objektyviai išmatuojant fizinį aktyvumą (76).

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tiriamųjų atranka

Į tyrimą buvo įtraukti tie tiriamieji, kurie atitiko šiuos atrankos kriterijus:

 Moterys

 Amžius nuo 65 iki 74 metų;

 KMI ≤ 35;

 Berg pusiausvyros skalės rezultatas > 41 balas;

 Jaučiamas skausmas pagal skaičių analoginę skausmo skalę (SAS) < 6;

 Diagnozė: apatinės stuburo dalies osteochondrozė (027/a forma);

 Pacientams neatliktas joks chirurginis gydymas, kuris galėtų tūrėti įtakos apatinės stuburo dalies osteochondrozei;

 Osteochondroze sergama nuo 5 iki 10 metų;

 Nėra gretutinių patologijų, galinčių lemti pakitusius funkcinius rodiklius (pvz., sąnarių endoprotezai, širdies ir kraujagyslių ligos ar bronchinė astma ir pan.).

Atrankos kriterijus atitiko ir tyrime dalyvauti sutiko 28 vyresnio amžiaus moterys, sergančios apatinės stuburo dalies osteochondroze (amžiaus aritmetinis vidurkis ir standartinis nuokrypis – 68,86 ± 3; KMI vidurkis ir standartinis nuokrypis – 31,15 ± 1,91; Berg pusiausvyros skalės rezultatų vidurkis ir standartinis nuokrypis – 50,25 ± 4,35; jaučiamo skausmo pagal skaičių analoginę skausmo skalę (SAS) vidurkis ir standartinis nuokrypis – 4,32 ± 0,86; osteochondrozės sergamumo trukmės vidurkis ir standartinis nuokrypis – 7,11 ± 1,69).

2.2. Tyrimo metodai ir priemonės

Siekiant palyginti vyresnio amžiaus moterų, sergančiųjų apatinės stuburo dalies osteochondroze, funkcinę būklę, jėgą ir skausmo dinamiką taikant pakartojimu arba diferenciniu mokymu grįstą treniruotę, buvo taikyti šie metodai ir priemonės:

 „Stotis ir eiti“ modifikuotas testas (angl., “timed get up and go” modified version test) (77);

 Ėjimas vertintas matuojant žingsnio ilgį, ėjimo trukmę ir žingsnio trukmę (78);