NEURODINAMINĖS MOBILIZACIJOS IR SAVIMASAŽO VOLU ĮTAKĄ JĖGOS TRIKOVININKŲ APATINĖS KŪNO DALIES MOBILUMUI IR DINAMINEI FUNKCIJAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO MEDICINOS KLINIKA

TOMAS BURAGAS

NEURODINAMINĖS MOBILIZACIJOS IR SAVIMASAŽO VOLU

ĮTAKĄ JĖGOS TRIKOVININKŲ APATINĖS KŪNO DALIES

MOBILUMUI IR DINAMINEI FUNKCIJAI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas Darbo vadovė dr. Agnė Slapšinskaitė KAUNAS, 2020

TURINYS

1.1. Jėgos trikovės sportininkų anatominės ir funkcinės sąvybės ... 10

1.2. Funkcinės sąvybės ... 11

1.3. Apatinės kūno dalies lankstumo ir mobilumo svarba ... 11

1.4. Apatinės kūno dalies dinaminės funkcijos vertinimas ir svarba... 12

1.5. Raumenų funkcija jėgos trikovėje ... 13

1.6. Neurodinaminė mobilizacija: technikos ir metodai ... 15

1.6.1. Veikimo mechanizmas ... 17

1.6.2. Neurodinaminės mobilizacijos poveikis raumenims, jų aktyvacijai ... 18

1.6.3. Neurodinaminė mobilizacija sporte ir kineziterapijoje ... 18

1.7. Masažinis volas ir jo veikimo mechanizmas ... 20

1.7.1. Poveikis raumenims ... 21

1.7.2. Masažinis volas sporte ir kineziterapijoje ... 22

1.8. Skausmas ir jo pasireiškimo mechanizmas ... 23

1.8.1. Skausmo paplitimas jėgos trikovėje ... 24

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 26

2.1. Tyrimo organizavimas ... 26

2.2. Tiriamųjų atranka... 26

2.3. Tyrimo metodai, eiga ... 27

2.4. Apatinės kūno dalies sąnarių judesių amplitudžių vertinimas ... 27

2.5. Kojų ilgių matavimas ... 30

2.6. Apatinio kvadranto Y pusiausvyros testas ... 30

2.7. Trišuolio viena koja testas ... 31

2.8. Siekimo iš stovimos padėties testas ... 32

2.9. Skausmo pojūčio vertinimas ... 33

2.10. Poveikio priemonės ... 33

2.11. Duomenų analizė ir metodai ... 35

3. REZULTATAI ... 37

3.1. Goniometrijos rezultatai ... 37

3.1.2 Kairės šlaunies lenkimas ... 38

3.1.3 Dešinės šlaunies tiesimas ... 39

3.1.4 Kairės šlaunies tiesimas ... 40

3.1.5 Dešinės blauzdos lenkimas ... 41

3.1.6 Kairės blauzdos lenkimas ... 42

3.1.7 Dešinės blauzdos tiesimas ... 43

3.1.8 Kairės blauzdos tiesimas ... 44

3.1.9 Dešinės čiurnos plantarinė fleksija ... 45

3.1.10 Kairės čiurnos plantarinė fleksija ... 46

3.1.11 Dešinės čiurnos dorsalinė fleksija ... 47

3.1.12 Kairės čiurnos dorsalinė fleksija ... 48

3.2. Siekimas iš stovimos padėties ... 49

3.2.1 Dešinės kojos siekimo iš stovimos padėties rezultatai ... 49

3.2.2 Kairės kojos siekimo iš stovimos padėties rezultatai ... 50

3.3. Trišuolio viena koja rezultatai ... 51

3.3.1 Dešinės kojos trišuolis viena koja... 51

3.3.2 Kairės kojos trišuolis viena koja ... 52

3.4. Y pusiausvyros testo rezultatai ... 53

3.4.1 Dešinės kojos Y pusiausvyros testas ... 53

3.4.2 Kairės kojos Y pusiausvyros testas ... 54

3.5. Skausmo intensyvumo rezultatai ... 55

3.6. Dinaminės funkcijos ir mobilumo rezultatų pokyčio sąsajos ... 57

3.6.1. Neurodinaminės mobilizacijos grupės dešinės kojos sąsajos ... 57

3.6.2. Neurodinaminės mobilizacijos grupės kairės kojos sąsajos ... 58

3.6.3. Savimasažo volu grupės dešinės kojos sąsajos ... 58

3.6.4. Savimasažo volu grupės kairės kojos sąsajos ... 59

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 61

IŠVADOS ... 64

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 65

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 66

SANTRAUKA

Tomas Buragas. Neurodinaminės mobilizacijos ir savimasažo volu įtaka jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumui ir dinaminei funkcijai. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Agnė Slapšinskaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020;

Tikslas: Įvertinti neurodinaminės mobilizacijos ir masažinio volo procedūrų įtaką jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumui ir dinaminei funkcijai.

Uždaviniai: 1) Įvertinti jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumą, dinaminę funkciją ir skausmo pasireiškimo dinamiką prieš ir po savimasažo su volu. 2) Įvertinti jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumą, dinaminę funkciją ir skausmo pasireiškimo dinamiką prieš ir po neurodinaminės mobilizacijos pratimų. 3) Nustatyti trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumo ir dinaminės funkcijos rezultatų sąsajas su savimasažu naudojant volą bei neurodinaminius mobilizacijos pratimus.

Tyrimo metodika ir dalyviai: Visi tiriamieji (n=14) , kurių amžiaus vidurkis 27,14 ± 2,48 metai atsitiktine tvarka buvo priskiriami savimasažo volu (SMG) (n=7) arba neurodinaminės mobilizacijos (NMG) (n=7) grupei. SMG grupė pirmąsias 2 tyrimo savaites turėjo atlikti keturgalvio, dvigalvio ir blauzdos raumenų masažą voluojant abi kojas iš karto, kiekvieną kojos dalį voluojant 2 min, o likusias 2 savaites – voluojant kojas po vieną ir vieną kojos dalį voluojant 1 min. NMG grupė pirmąsias 2 savaites turėjo atlikti sėdimojo, šlauninio ir blauzdinio nervo slydimo pratimus kiekvieną iš jų kartojant 5 kartus, o likusias 2 savaites – kartojant 3 kartus. Taikyti tyrimo metodai – goniometrija, siekimo iš stovimos padėties testas (SISPT), apatinio kvadranto Y pusiausvyros testas (AKYPT), trišuolio viena koja testas (TVKT), skaitmeninė analogijos skalė (SAS).

Darbo išvados: 1. Savimasažas volu buvo veiksmingas gerinant jėgos trikovininkų čiurnos plantarinės fleksijos judesio amplitudę, funkcinę apatinių galūnių jėgą ir neuroraumeninę kontrolę bei dinaminę pusiausvyrą. Vidutinio stiprumo skausmo pojūtis atliekant savimasažą volu ženkliai sumažėja reguliariai voluojantis. 2. Neurodinaminė mobilizacija pagerino jėgos trikovininkų blauzdos tiesimo, čiurnos plantarinės ir dorsalinės fleksijos judesio amplitudes, apatinės nugaros dalies ir šlaunies raumenų elastingumą, lankstumą, apatinių galūnių neuroraumeninę kontrolę, dinaminę pusiausvyrą bei raumenų jėgą. Reguliariai atliekami neurodinaminės mobilizacijos pratimai mažina pasireiškiančio skausmo stiprumą. 3. Nustatyta, kad savimasažas volu gerina šlaunies lenkimo amplitudę, o tai siejasi su Y pusiausvyros testo rezultatais ir šlaunies tiesimo amplitude. Atliekant neurodinaminės mobilizacijos pratimus stebima padidėjusi šlaunies tiesimo amplitudė ir tai siejosi su didesniu blauzdos lenkimu, siekimo iš stovimos padėties rezultatais, tačiau su trumpesniu nušoktu atstumu atliekant trišuolio testą.

ABSTRACT

Tomas Buragas. Powerlifters lower body mobility and dynamic function: impact of foam rolling and neurodynamic mobilization. Master’s thesis. Supervisor – dr. Agnė Slapšinskaitė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Sports Medicine Clinic. Kaunas, 2020.

The aim of research. To evaluate influence of foam rolling and neurodynamic mobilization for lower body mobility and dynamic function among powerlifters.

The main tasks of research. 1) To evaluate powerlifters lower body mobility, dynamic function and pain occurence dynamics before and after foam rolling. 2) To evaluate powerlifters lower body mobility, dynamic function and pain occurrence dynamics before and after neurodynamic mobilization exercises. 3) To determine powerlifters lower body mobility and dynamic function result links with foam rolling and neurodynamic mobilization exercises.

Research methods and participants. 14 powerlifters in total (five females and nine males) (27,14 years old, SD = 2,48) were divided into two groups: foam rolling group (FRG) (n=7) and neurodynamic mobilization (NMG) (n=7). For dynamic balance and mobility Y Balance test (YBT) was used. Functional strength and neuromuscular control were evaluated by Single Leg Triple Hop (SLTH) test. Lower back and hamstring muscles flexibility and elasticity was measured by Stand and Reach test (SART). Pain sensation after each session was noted by using Numeric Rating Scale (NRS). NMG group participants for the first 2 weeks, 3 times a week, did neurodynamic mobilization exercises for femoral, scatiac and tibial nerves. Each exercise was supposed to be done for 5 sets for 1 minute. Next two weeks – same exercises, 3 sets for 1 minute were performed. FRG group for the first two-weeks foam rolled quadriceps, hamstring and calf muscles both legs at the same time for 2 minutes. Next two weeks one leg at the time was foamed for 1 minute.

Conclusions: 1. Foam rolling is effective in increasing powerlifters ankle plantarflexion, lower body’s functional strength, neuromuscular control and dynamic balance. Moderate pain sensation is tend to decrease if foamrolling is done regulary. 2. Neurodynamic mobilization exercises increased powerlifters knee extension, ankle plantarflexion and dorsiflexion range of motion, lower back and hamstring muscle flexibility, elasticity, lower limbs neuromuscular control, muscle strength and dynamic balance. Regulary done neurodynamic mobilization exercises decreases pain sensation intensity. 3. It was established, that foam rolling increases hip flexion range of motion and that correliates with Y balance test results and hip extension range of motion. Neurodynamic mobilization exercises enhances better hip extension range of motion and that correliates with greater knee flexion range of motion, stand and reach test results, but with shorter hop distance in single leg triple hop test.

PADĖKA

Norėčiau padėkoti magistro baigiamojo darbo vadovei lekt. dr. Agnei Slapšinskaitei už nuoširdžią pagalbą, konsultacijas, paskatinimus magistro baigiamojo darbo rašymo metu.

SANTRUMPOS

SISPT – Siekimo iš stovimos padėties testas

AKYPT – Apatinio kvadranto Y pusiausvyros testas TVKT – Trišuolio viena koja testas

CNS – Centrinė nervų sistema PNS – Periferinė nervų sistema SAS - Skaitmeninė analogijos skalė

NMG – Neurodinaminės mobilizacijos grupė SVG – Savimasažo volu grupė

ĮVADAS

Jėgos trikovė – tai sporto šaka, kuri yra charakterizuojama kaip atleto galimybė išvystyti ir išreikšti maksimalią viršūtinės ir apatinės kūno dalies jėgą (1). Nepaisant to, kad raumenų išvystoma jėga yra esminis komponentas jėgos trikovės sporto šakoms atstovams (2), jų atletinio pasirodymo sėkmingumui nemažiau įtakos turi ir funkcinės kūno sąvybės, tokios kaip mobilumas bei dinaminė funkcija (3,4). Tačiau pastovios ir intensyvios treniruotės su ypač dideliais svoriais gali stipriai apriboti šias funkcines sąvybes. Stiprios ir kompresinės jėgos veikia stuburą ir daugelį kūno sąnarių, ženkliai padidėja intratorakalinis ir intraabdominalinis slėgis, pažeidžiamos raumenų skaidulos ir kiti minkštieji audiniai (5). Laikui bėgant, šie apribojimai gali pakenkti ne tik pačiam atletui, bet ir jo sportiniams rezultatams. Būtent todėl, sportininkai ir jų treneriai ieško geriausių pagalbinių priemonių, spartinančių ir gerinančių funkcinių sąvybių, anatominių struktūrų atsistatymą po sunkių, alinančių treniruočių tam, kad užtikrintų sėkmingą atleto pasiruošimą ir užkirstų kelią galimoms patirti traumoms.

Turbūt viena iš labiausiai populiariausių priemonių atsistatymui po krūvių šiuo metu yra savimasažas volu. Galime matyti, kad masažinio volo populiarumas tarp skirtingų sporto šakų atstovų su laiku auga vis labiau. Neveltui pasirodo vis daugiau moksliškai pagrįstos informacijos, kalbančios apie šios priemonės naudą. Teigiama, kad ši technika turi daug įvairių teigiamų efektų tiek atletams, tiek bendrajai populiacijai. Savimasažas volu pagerina lankstumą, skatina raumenų atsigavimo procesus, pagerina raumenų darbą prieš ir po treniruotės, padeda sumąžinti užsitęsusį raumenų skausmą bei moduliuoja autonominę nervų sistemą (6). Tačiau Freiwald ir bendraautorių teigimu (7), šiuo metu yra atlikta sąlyginai nedaug mokslinių tyrimų, patvirtinančių masažinio volo poveikį gerinant atletų funkcines sąvybes.

Neurodinaminė mobilizacija – tai dar viena metodika, kuri šiuo metu vis dažniau yra taikoma ir akcentuojama ne tik įprastoje reabilitacijoje, bet ir sporto pasaulyje. Atletų sporto rezultatai, tikimybė patirti traumas iš dalies priklauso nuo geresnio nervinio grįžtamojo ryšio, o tai savo ruožtu priklauso nervų sistemos funkcijos bei aukštesnio lygio motorinės kontrolės (8). Atliekant neurodinaminę mobilizaciją yra atstatomas nervinės sistemos plastiškumas, stimuliuojamos nervinių ląstelių normalios fiziologinės funkcijos rekonstrukcija bei sumažina mechaninį nervų jautrumą (9,10). Visa tai padeda pagerinti raumenų lankstumo sąvybes, jų aktyvaciją ir susitraukimo jėgą, neuroraumeninę kontrolę, pusiausvyrą bei galūnių dinaminę funkciją (10–12).

Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kuriuose siekiama išsiaiškinti savimasažo volu ir neurodinaminės mobilizacijos poveikį skeleto-raumenų sistemai. Tačiau beveik nėra mokslinių tyrimų, kurie nagrinėtų šias dvi metodikas kartu. Pavyko rasti tik vieną mokslinį tyrimą, kuriame

buvo lyginama neurodinaminės mobilizacijos ir savimasažo volu poveikis uždelsto raumenų skausmo slopinimui (13). Tačiau šių dviejų metodikų poveikis sportininkams, jų funkcinių sąvybių gerinimui, atsistatymo po krūvių procesams dar nėra plačiai ištirtas.

Darbo tikslas - įvertinti neurodinaminės mobilizacijos ir masažinio volo procedūrų įtaką jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumui ir dinaminei funkcijai.

Uždaviniai:

1. Įvertinti jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumą, dinaminę funkciją ir skausmo pasireiškimo dinamiką prieš ir po savimasažo su volu.

2. Įvertinti jėgos trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumą, dinaminę funkciją ir skausmo pasireiškimo dinamiką prieš ir po neurodinaminės mobilizacijos pratimų.

3. Nustatyti trikovininkų apatinės kūno dalies mobilumo ir dinaminės funkcijos rezultatų sąsajas su savimasažu naudojant volą bei neurodinaminius mobilizacijos pratimus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Jėgos trikovės sportininkų anatominės ir funkcinės sąvybės

Jėgos trikovė (angl. powerlifting) – tai sporto šaka, kurią sudaro trys pagrindiniai komponentai: a) pritūpimas; b) spaudimas; c) atkėlimas (1 pav.) (14). Varžybų metu, šios sporto šakos atstovai visus tris veiksmus stengiasi atlikti su papildomu, maksimaliu svoriu, kuris kartais būna net keturis kartus didesnis, nei atleto bendra kūno masė (15). Svarbu atkreipti dėmesį, kad treniruočių metu sportininkai treniruojasi su submaksimaliais svoriais, tačiau aukštu intensyvumu tam, kad provokuotų raumenų hipertrofiją ir didintų maksimalią išvystomą jėgą (14). Šiems sportininkams būtini unikalūs antropometriniai duomenys (pvz., hipertrofavę raumenys), kurie padeda pasiekti aukštų rezultatų (16). Mokslininkai pastebėjo ir aprašė, kad didesnio pajėgumo, didesnę maksimalią jėgą išvystantys trikovininkai pasižymi didesniu skeleto raumenų kiekiu vienam kūno centimetrui, lyginant su silpnesniais šios sporto šakos atstovais (17). Atlikus papildomus diagnostinius matavimus ultragarsu, buvo nustatyta, kad kūno masė be riebalų ir individualus įvairių kūno vietų raumenų dydis (angl., thickness) reikšmingai siejasi su atletų pajėgumu, kuris bus plačiau analizuojamas kitame poskyryje (1.2), nagrinėjančiame atletų sportines funkcines savybes (18). Sportininkų anatomija išsiskiria ir specifinėmis kūno proporcijomis: didesnė krūtinės ląstos apimtis kūno ūgio atžvilgiu (kitaip literatūroje sutinkamas kaip Brugsch‘s indeksas) ir blauzdikaulio ilgis šlaunikaulio atžvilgiu (Crucal indeksas(17,19). Visos prieš tai paminėtos anatominės savybės daro įtaką šios sporto šakos atstovų pasirodymų sėkmingumui treniruočių ir varžybų metu.

1.2. Funkcinės sąvybės

Sėkmingam jėgos trikovės atletų pasirodymui svarbi ne tik specifinė anatominė kūno kompozicija, bet ir jo funkcinės savybės (angl. functional properties) bei motorinis atliekamų judesių mokymasis. Nustatyta, kad aukšto pajėgumo jėgos trikovininkai pasižymi didesne įkvėpiamųjų (angl.

inspiratory) ir iškvėpiamųjų (angl. expiratory) raumenų jėga bei stambesne diafragma (21).

Sėkmingam pasirodymui varžybose ir treniruočių metu labai svarbi yra galvos ir nugaros smegenų bei nervinės sistemos funkcija ir aktyvumas. Savo atliekamų svorių įsivaizdavimas kartu su aplinkos vizualizacija, padidina sportininkų tikimybę sėkmingai atlikti veiksmą (22). Ši teorija yra grindžiama tuo, kad būsimo judesio įsivaizdavimas paruošia centrinę ir periferinę nervų sistemas (CNS ir PNS), pasirengiama tikslesniam judesio atlikimui, o nervinis impulsas perduodamas į raumenis greičiau. Visos aukščiau išvardintos sąvybės leidžia jėgos trikovės sporto šakos atstovams siekti aukštų rezultatų treniruotėse ir varžybose. Tačiau sėkmingam sportininko pasirodymui taip pat svarbios yra ir skeleto-raumenų sistemos sąvybės.

1.3. Apatinės kūno dalies lankstumo ir mobilumo svarba

Lankstumas leidžia atletui atlikti specifinį judesį per visą galimą amplitudę tiksliau ir sugeneruojant maksimalią jėgą (23). Mokslinėje literatūroje yra pastebima tendencija, kad vis didesnio dėmesio sportininkų rengimo ir paruošimo fiziniam krūviui susilaukia tyrimai apie atletų mobilumo treniravimą ir korekcinius pratimus. Jie akcentuoja atitinkamą minkštųjų audinių paslankumą ir ištęsiamumą (angl. extensibility). Pastarasis yra apibrėžiamas kaip audinio sugebėjimas prasitęsti iki numatyto galutinio taško (24). Nors lankstumas (angl. flexibility) neabejotinai daro įtaką sisteminiam kūno judėjimui, tačiau jis neapima visų anatominių aspektų, susijusių su funkcija, kuriai yra būdingi tam tikri kūno judesiai. Pateiksime pavyzdį, kuris įliustruos prieš tai buvusį teiginį. Tarkime, kad sportininko lankstumas yra vertinamas nesvarumo būsenoje, priešingai, nei dauguma atletinių funkcinių judesių, kurie yra atliekami atletui stovint, ar esant vertikalioje pozicijoje. Būtent dėl ganėtinai izoliuoto lankstumo vertinimo, būtų dviprasmiška teigti, kad funkcinės veiklos metu fascijos sustangrėjimas ir sumažėjęs elastingumas sukeltų sisteminius kūno suvaržymus. Todėl, norint įvertinti atleto gebėjimą (ar negebėjimą) išlaikyti reikiamą laikyseną arba pasiekti tam tikrą poziciją judesio metu, yra naudojama mobilumo (angl. mobility) sąvoka.

Vertinant atleto lankstumą, dažniausiai yra įtraukiami tik 1 ar 2 sąnariai (priklauso nuo matuojamos kūno dalies), priešingai, nei vertinant mobilumą, kurio metu atsižvelgiama į tuo pačiu metu atliekamus judesius, vykstančių per keletąsąnarių. Kitaip nei lankstumas, mobilumas vertina viso sportininko kūno gebėjimą funkcionuoti ir pasiekti reikiamą kūno padėtį fizinio aktyvumo metu

ir stipriai priklauso nuo stabilumo ir tinkamos koordinacijos kompleksiniuose sąnariuose, kurie funkcionuoja tuo pačiu metu atliekant judesį (25). Užsienio autoriai teigia, kad lankstumas daro tiesioginę įtaką atletų sportiniams rezultatams, nes:

a) pastovus tempimo pratimų atlikimas, gerinantis bendrą kūno lankstumą, skatina sarkomerogenezę. Papildomas sarkomerų kiekio atsiradimas miofibrilėse sustiprina ne tik raumenų jėgos-ilgio ryšius, bet taip pat pagerina statinius susitraukimus;

b) padidėja tempimo tolerancijos riba esant geresniam atleto lankstumui, o tai leidžia sugeneruoti didesnę pasyvią jėgą galutinėje judesio amplitudėje;

c) adaptuojasi viskoelastinės audinio medžiagos, o tai padeda joms sukaupti ir išskirti didesnį kiekį energijos (3).

Kūno mobilumo palaikymas yra nemažiau svarbus komponentas sportininkų rezultatams ir pasirodymams varžybose. Jis užtikrina kintamų motorinių programų visoje kinetinėje grandinėję kūrimą, riboja kompensacinių judesių, didinančių riziką patirti traumą, atsiradimą (4). Apibendrinant galima teigti, kad mobilumas ir lankstumas yra tarp pagrindinių kūno savybių, apsprendžiančių atleto sportinės veiklos rezultatus.

Esant nepakankam judesyje dalyvaujančių raumenų ir sąnarių lankstumui ir bendram kūno mobilumo trūkumui, sutrinka judesio funkcija, atsiranda didelė traumos tikimybė. Judesys yra laikomas disfunkciniu, kai judesio dalių sistemoje atsiranda specifiniai sutrikimai (angl.

breakdowns). Remiantis Hogenboom ir bendraautoriais (26) yra teigiama, kad mobilumo praradimas

susijęs su:

a) Audinių ištęsiamumo (angl. extensibility) disfunkcijomis. Tai būdinga audiniams, pasižymintiems ekstraartikuliškumu. Šioms ištęsiamumo problemoms yra priskiriamas raumenų sutrumpėjimas, surandėjimas, įtampa, esanti nerviniame ar fasciniame audinyje, taip pat ir aktyvus bei pasyvus raumenų nepakankamumas (angl., insufficiency) ar net fibrozė.

b) Sąnarių mobilumo disfunkcijomis, kurios yra artikulinės ir intraartikulinės struktūros, pavyzdžiui – osteoartritas, subliuksacijos, sąauginis kapsulitas ar kiti laisvieji kūnai (angl., loose

bodies) sąnario ertmėje.

1.4. Apatinės kūno dalies dinaminės funkcijos vertinimas ir svarba

Šiais laikais asmenys stengiasi dirbti kuo sunkiau gerindami ištvermę, lankstumą, pajėgumą, norėdami tapti stipresni ir sveikesni. Tačiau nemaža dalis žmonių net nenumano ir nejaučia, jog sportuodami atlieka judesius netaisyklingai, taip padidindami riziką susižaloti (4). Vienas iš

patikimiausių metodų, padedančių sustiprinti galimos patirti traumos prevenciją, yra kompensacinių judesio modelių atpažinimas ir jų korekcija. Dėl šios priežasties judesio patikros (angl. screening) testai, padedantys nustatyti atletų ir kitų fiziškai aktyvių asmenų fizinių ypatybių trūkumus, stipriai išpopuliarėjo (27). Mokslininkų teigimu, yra keletas patikrintų ir rekomenduotinų metodų judesio analizei:

1) FMS (angl. Functional Movement Screen) – naudojamas nustatant judesio modelio silpnumus ir neteisingus funkcinius paternus.

2) Žvaigždės pusiausvyros testas (angl. Star Excursion Balance Test (SEBT)) – skirtas įvertinti laikysenos ir apatinių galūnių stabilumą, pusiausvyrą, propriorecepciją. Y pusiausvyros testas (angl. Y Balance Test) yra šio testo modifikuota forma (28).

3) Trišuolio viena koja testas (angl. Single-leg Triple Hop For Distance Test) – padeda įvertinti ir nustatyti apatinių galūnių raumenų jėgą, neuroraumeninę koordinaciją ir sąnarių stabilumą (29)

Atliekami judesio analizės ir dinaminės funkcijos vertinimo testai leidžia koreaguoti tai, kaip atletai treniruojasi ar reabilituojasi po traumų, pamatyti jų silpnąsias kūno vietas. Šios prevencinės priemonės ypač svarbios, jei sportininkas planuoja didinti treniruočių krūvį, norėdamas pasiekti geresnių rezultatų, sudarant sporto programą ir akcentuojant teisingus judesių modelius bei norint stebėti atleto reabilitacijos progresą ir grįžimą į fizinę veiką (4).

Apatinių galūnių raumenų ir kaulų traumos gali paveikti klubo, kelio ir čiurnos sąnario propriorecepcines ir kinestetines sąvybes. Šis reiškinys sukelia neigiamą poveikį motoriniam atsakui, kai yra stengiamasi sukontroliuoti laikyseną, atliekant dinaminius judesius ir vykstant perturbacijoms. Todėl, norint sumažinti galimų sužeidimų riziką sveikiems ar apatinių galūnių disfunkcijas turintiems asmenims, yra svarbu atlikti pusiausvyros ir laikysenos sutrikimų įvertinimus (30,31). Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad sumažėjusi apatinių kūno dalių kontrolė frontalinėje ir transversinėje ašyse yra viena iš pagrindinių patelofemoralinio ir iliotibialinės juostos skausmo sindromų atsiradimo priežasčių (32). O taip pat sumažėjusi dinaminė kelio sąnario ir apatinės nugaros dalies kontrolė yra rizikos faktorius galimai užpakalinės šlaunies raumenų grupės traumai (33).

1.5. Raumenų funkcija jėgos trikovėje

Griaučių-raumenų sistema yra atsakinga už visus judesius, kuriuos žmogus gali atlikti. Maždaug pusę žmogaus kūno masės sudaro apie 700 skirtingų raumenų, kurie yra prisitvirtinę prie kaulų. Kiekvienas raumuo yra it atskiras organas, sudarytas iš kraujagyslių, minkštojo audinio,

nervinių ląstelių ir sausgyslių (34). Raumuo susitraukdamas veikia kaip svirtis tarp kaulų ir sąnarių. Veikdami harmoningai, visi kartu jie sukuria judesį (35). Jėgos trikovėje atleto rezultatai priklauso ne tik nuo turimos raumenų masės, bet ir nuo sąveikos tarp raumenų bei CNS t.y., gebėjimo aktyvuoti kuo daugiau motorinių neuronų, kurie įnervuoja ir rekrutuoja atliekamam judesiui reikalingus raumenis. Kai motoneuronas priverčia raumenį sutrumpėti, visi pluoštai, kuriuos tas nervas įnervuoja, susitraukia. Atliekant kompleksiškus t.y., funkcinius judesius, motoriniai vienetai iš skirtingų raumenų grupių privalo dirbti kartu, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.

Egzistuoja dviejų tipų motoneuronų įtraukimas į darbą – intramuskulinis (angl.

intramuscular) ir intermuskulinis (angl. intermuscular). Pagrindinis skirtumas tarp šių motoneuronų

yra tas, kad intramuskulinė motoneuronų aktyvacija vyksta tik pačiame raumenyje - raumens pluoštai mokosi dirbti efektyviau kartu tam, kad išvystytų didesnį greitį ir jėgą, kai tuo tarpu intermuskulinė motoneuronų aktyvacija pasižymi raumenų tarpusavio bendradarbiavimo skatinimu ir darbo grupėje efektyvumo gerinimu. Tai vyksta, kai raumenys atlieka judesius daug kartų pakartotinai. Yra nustatyta, kad neuroraumeninė adaptacija yra atsakinga už padidėjusią raumenų jėgą, o dėl geresnės motorinių vienetų sinchronizacijos, pagerėja intramuskulinė ir intermuskulinė koordinacija (36).

Žmogaus kūne esantys raumenys turi 3 skirtingus pluoštų tipus – lėto ir greito oksidatinio susitraukimo bei greito glikolitinio. Lėto oksidatinio susitraukimo tipo raumenys pasižymi didele ištverme ir sąlyginai maža išskiriama jėga. Greito oksidatinio susitraukimo tipo raumens pluoštai dažniausiai yra naudojami jėgai sugeneruoti ir neturi didelės ištvermės. Būtent šio tipo raumens pluoštai yra daugiausiai stebimi tarp jėgos trikovės sporto šakos atstovų. Fizinio krūvio metu, atliekant didelės sprogstamos jėgos reikalaujančius judesius (kurie dažniausiai ir yra naudojami jėgos trikovėje) yra įjungiamos greito susitraukimo raumens skaidulos, nes yra viršijamas anaerobinis slenkstis. Būtent tuo metu prasideda pieno rūgšties lygio kraujyje kitimai, raumenų skaidulose didėjimas prasideda anksčiau (37).

Vienas iš pagrindinių pasipriešinimo ir jėgos treniruočių tikslų, o tuo pačiu ir pasekmių, yra raumens hipertrofija (angl. hypertrophy). Atliekant pratimus su pasipriešinimu, raumenų skaidulose įvyksta mikrotraumos. Koncentrinis ir ekscentrinis raumenų susitraukimas keliant tam tikrą svorį suardo raumenų skaidulas taip skatindamas jas adaptuotis naujam stimului. Žmogaus kūnas yra unikalus tuo, kad suardytas skaidulas geba atstatyti įvairiomis priemonėmis, o atsižvelgdamas į poreikį, prideda papildomą kiekį raumens. Pažeistoje vietoje yra išskaidomi baltymai, kad skaidulos atsistatytų, o vėliau pridedamas papildomas kiekis baltymų, kad raumuo hipertrofuotų. Raumens skaidulų augimas yra skirstomas į du tipus: funkcinė (miofibrilinė) hipertrofija ir nefunkcinė (citoplazminė) hipertrofija. Miofibrilinį raumens vystymasį skatina funkcinių, jėgos pratimų atlikimas su dideliu papildomu svoriu. Tai ganėtinai lėtas augimo tipas, tačiau stipriai skatinantis

miofibrilių aktino ir miozino hipertrofiją, kurie padidina raumens susitraukimo jėgą. Citoplazminė hipertrofija vyksta atliekant treniruotes su ganėtinai mažu papildomu svoriu, tačiau jų intensyvumas didesnis. Miofibrilės nepadidėja, bet tarpai tarp sarkomerų praplatėja. Šio tipo hipertrofija nepaaiškina sąsajos tarp raumens dydžio ir jėgos, kurią jis gali išvystyti. Būtent todėl šis raumens augimo būdas yra vadinamas nefunkciniu. Jėgos trikovės sporto šakos atstovų pagrindinis treniruočių tikslas – funkcinė (miofibrilinė) raumens hipertrofija, nes jų didžiausias siekis – pakelti kiek įmanoma didesnį svorį, turint kuo mažesnį kūno svorį (22). Taigi, jėgos trikovės sportininkų rezultatai labai priklauso nuo raumenų išsivystymo lygio, treniruotumo ir jų aktyvacijos funkcinių judesių metu.

1.6. Neurodinaminė mobilizacija: technikos ir metodai

Per pastarąjį dešimtmetį tapo aišku, kad apšilimo ir pasiruošimo fiziniam krūviui pratimai gali tiesiogiai daryti įtaką atleto pasirodymų sėkmingumui ir rezultatams. Įprastai sportininkai atlieka žemo intensyvumo aerobinius pratimus ir įvairių tipų tempimus – statinius arba dinaminius. Tokia veikla pagerina raumenų lankstumą, jėgą ir galią, atletiškumą, sąnarių judesių amplitudes bei sumažina tikimybę patirti traumą (38). Šių apšilimo pratimų taikymas turėtų būti aktualus visų sporto šakų atstovams, taip pat ir jėgos trikovininkams, nes jų atliekama fizinė veikla reikalauja maksimalių kūno sistemų aktyvumo.

Pastaruoju metu, atliekamų tyrimų skaičius sporto srityje stipriai išaugo. Vieni iš jų nagrinėja atletų anatomines savybes, kiti - pratimų, treniruočių, varžybų įtaką sportininkų kūnui ir organizmo sistemoms. Tokių tyrimų gausa padėjo nustatyti, kad įprastos apšilimo programos, ypač statiniai tempimai, ne tik, kad nedaro jokios įtakos atletų pajėgumui, bet ir gali jį sumažinti (39,40). Gauti rezultatai privertė trenerius, kineziterapeutus ir pačius atletus ieškoti alternatyvų, kurios teiktų daugiau naudos ir būtų efektyvios gerinant lankstumą bei apatinių galūnių funkciją. Šiam tikslui pasiekti buvo pradėtos taikyti nervo dinaminio mobilizavimo technikos (41,42).

Neurodinaminė mobilizacija yra metodų rinkinys, skirtas atstatyti nervų sistemos plastiškumą, kuris apima nervą supančių struktūrų gebėjimą judėti kitų panašių audinių atžvilgiu. Mokslinėje literatūroje yra teigiama, kad šios metodikos pagalba atsistato nervinio audinio streso ir tempimo galimybės ir stimuliuojamos nervinių ląstelių normalios fiziologinės funkcijos rekonstrukcija, tuo pačiu sumažinamas jaučiamas skausmas ir to pasekoje pagerinama pati judesio funkcija (9).

Neurodinaminė mobilizacija gali būti atlikta dviem būdais: atliekant pasyvius arba aktyvius galūnių judesius (43). Pirmiausiai apžvelgsime neurodinaminę mobilizaciją, kuri yra atliekama pasyviais judesiais. Tokio tipo neuromobilizacija yra taikoma tada, kai pacientas jaučia didelį

skausmą ar judesiai, kuriuos turėtų atlikti pats, yra apriboti. Aktyvią neurodinaminę mobilizaciją atlieka pats žmogus. Manoma, kad ji yra efektyvesnė, nes pacientas pagal savo pojūčius ir galimybes gali kontroliuoti atliekamą judesį.

Užsienio autorių teigimu, egzistuoja dvi pagrindinės neurodinaminės mobilizacijos technikos: a) nervo slydimo ir b) nervo tempimo. Nervo mobilizaciją slydimo būdu (2 pav.) sudaro pakaitiniai bent jau dviejų sąnarių judesiai, judinant nervą taip, kad šis įtempia nervą periferinėje jo dalyje, o tuo tarpu judesys per kitą sąnarį sumažina tempimą tam pačiam nervui. Šiuo mobilizacijos būdų yra didinama nervo ekskursija per visą jo eigą taip, kad jam nebūtų sukelta didelė įtampa. Yra manoma, kad nervo slydimo technikos gali pagerinti interfascijinį ir interskaidulinį raumenų slydimo efektą (44).

2 pav. Nervo mobilizacija slydimo būdu (44)

Atliekant nervo mobilizaciją jį ištempiant (3 pav.), atliekami dviejų sąnarių judesiai tuo pačiu metu, iš kurių vienas iš anksto stipriai apkrauna nervų sistemą, o judesys per kitą sąnarį tą apkrovą padidina dar labiau (45). Rekomenduotina, kad atliekant nervo mobilizaciją ištempimo būdu, nebūtų pertempiamas nervinis audinys ir kad tai būtų atliekama osciliaciniais (angl. oscillatory) judesiais. Šių rekomendacijų nesilaikymas gali sukelti pavojų ir pažeisti nervo vientisumą (44)

3 pav. Nervo mobilizacija tempimo būdu (44)

1.6.1. Veikimo mechanizmas

Dažniausiai, po įvykusios traumos, operacijos ar net po daug ir ilgą laiko tarpą besikartojančių tų pačių judesių, nervai praranda laisvo ir plastiško judėjimo sąvybę (46). Visa nervinė sistema yra elektrinė, cheminė ir mechaninė struktūra, kuri yra skirstoma į dvi grupes: CNS ir periferinę nervų sistemas. Visa nervų sistema yra unikali tuo, kad ne tik leidžia intraneurinę komunikaciją per visą savo tinklą, bet ir yra pajėgi atlaikyti dideles mechanines apkrovas ir stresą dėl savo specifinių mechaninių sąvybių (viskoelastiškumo). Šis bruožas leidžia mechaninėms apkrovoms sklisti audiniu, kai yra atliekami liemens ar galūnių judesiai. Periferiniai nervai adaptuojasi prie aplink jį supančių audinių, atliekant pasyvius judesius – taip yra sukuriamas slydimo judesys aplink nervo pagrindą.Egzistuoja 3 organizmo mechanizmai, kurie užtikrina, kad ši adaptacija vyktų sklandžiai:

 nervo išilgėjimas prieš išorines elastines jėgas;  išilginis nervinio kamieno judėjimas;

 audinių atsipalaidavimo padidėjimas ir sumažėjimas ties nervo pagrindu;

Užsienio autorių teigimu, šio mechanizmo efektyvumas priklauso nuo aplink nervą esančio jungiamojo audinio pajėgumo paskirstyti visas traukos jėgas per visą nervo ilgį (47).

Neurodinaminės mobilizacijos veikimo principas yra grindžiamas tuo, kad tokios ištempimo ir slydimo technikos gali pagerinti nervo ašinį judėjimą bei padidinti laidumo greitį. Slydimas gali vykti ir pačiame nerve bei tarp struktūrų, supančių jį. Adventicija t.y išorinis skaidulinio jungiamojo audinio sluoksnis, kuris yra aplink nervo pagrindą, leidžia jam ekskursuoti. Šis ekstraneurinis slydimo paviršius, kartu su įprastai vykstančiu fascikulių slydimu vienas kito atžvilgiu gilesniuose

sluoksniuose (intraneuriniai), leidžia nervui judėti atliekant judesius per įvairius kūno sąnarius. Atliekant neuromobilizacinius judesius, yra kaupiami intra ir ekstraneuriniai skysčiai, kurie gali reguliuoti padidėjusį spaudimą, kurį sukelia po traumų, ilgą laiką besikartojančių judesių atsiradusi intraneurinė edema ir fibroblastų aktyvumas. Kraujo cirkuliacija ir ašinis judėjimas, kurie yra ypač reikalingi funkciniam ir struktūriniam neurono vientisumui palaikyti, tikėtina, kad atsistatys, kai bus sumažintas spaudimas į nervinį audinį (46). Taigi, įvairūs struktūriniai ir mechaniniai pakitimai, ribojantys nervo judėjimą, gali daryti įtaką jo plastiškumui ir funkcionalumui.

1.6.2. Neurodinaminės mobilizacijos poveikis raumenims, jų aktyvacijai

Mokslinėje literatūroje yra teigiama, kad neurodinaminė mobilizacija gali daryti įtaką raumenims keliais būdais. Vienas iš jų – ši metodika gali pagerinti lankstumą (apie lankstumo svarbą kalbėjome 1.3). Nervinių struktūrų mechaninis jautrumas nugarinėje kojos, šlaunies, sėdmenų ir nugaros kanalo dalyje yra tiesiogiai susijęs su dvigalvio šlaunies raumenų (angl. hamstrings) grupės lankstumo galimybėmis (11,48). Apsauginis dvigalvio šlaunies raumens susitraukimas įvyksta tada, kai yra padidėjęs nervų mechaninis jautrumas. Jis rodo, kad nervai, reaguodami į mechaninį stresą, kurį gauna atliekant judesius, bando save apsaugoti nuo pažeidimų (49). Ilgą laiką besitęsianti tokia būklė gali sukelti dvigalvio šlaunies raumens įtampą ir ženkliai padidinti riziką patirti traumą. Neurodinaminės nervo slydimo intervencijos sumažina nervinį mechaninį jautrumą ir, manoma, kad su laiku, gali padidinti lankstumą (10).

Nervų slydimo technikos gali pagerinti raumenų susitraukimo jėgą. Kaip buvo minėta anksčiau, atliekant neurodinaminę mobilizaciją yra sumažinamas intraneurinis spaudimas, padidėja kraujo tekėjimo greitis į nervus. Šis mechanizmas padidina ašinį nervo judėjimą ir jo laidumą. Visi šie adaptaciniai procesai padeda geriau aktyvuoti neurotransmitines (angl. neurotransmission) skaidulas, kurios yra susijusios su motorinėmis ir sensorinėmis žmogaus kūno funkcijomis. Šis reiškinys padeda užtikrinti geresnę ir stipresnę aktyvaciją raumenų, kuriuos įnervuoja mobilizuojamas nervas (12). Nervo slydimo pratimai pagerina ne tik raumenų susitraukimo jėgą, bet ir jų funkcines sąvybes. Po nervo ir raumens ištempimo padidėja raumens skaidulų segmentų kiekis ir pačių skaidulų skerspjūvio plotas (11).

1.6.3. Neurodinaminė mobilizacija sporte ir kineziterapijoje

Užsienio autorių mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai informacijos apie neurodinaminės mobilizacijos technikos taikymą sporte ir įprastoje klinikinėje reabilitacijoje. Dar prieš 30 metų atliktuose tyrimuose, buvo siekiama nustatyti nervo slydimo pratimų naudą asmenims po sportinių traumų (41). Kornberg ir Lew (50) tirdami australietiško futbolo sporto šakos atstovus

nustatė, kad sportininkai, patyrę dvigalvio šlaunies raumenų patempimą ir kuriems buvo atlikta įprasta reabilitacijos programa, skirta tokiai traumai gydyti kartu su nervo mobilizacijos pratimais, pagreitino savo sugrįžimą į aktyvią fizinę veiklą. Kitame tyrime buvo siekiama nustatyti neurodinaminių pratimų naudą elitinio lygio beisbolo žaidėjams, kuriems diagnozuota užpakalinio tarpkaulinio (angl. posterior interosseuous nerve) neuropatija. Tyrimo rezultatai parodė, kad nervo slydimo pratimai, didinantys jo mobilumą, kartu su kitomis konservatyvaus gydymo priemonėmis, po 38 dienų sumažino žaidėjų jaučiamą skausmą (51). Taigi, galima teigti, kad reabilitacija, taikant neurodinaminės mobilizacijos pratimus, gali sukelti ilgalaikius teigiamus efektus gydomai kūno sričiai.

Neurodinaminės mobilizacijos technikos yra plačiai taikomos kineziterapijoje , tą patvirtina ir mokslinės literatūros gausa šia tema (52). Mokslininkų atliktame tyrime buvo siekiama nustatyti vidurinio nervo neurodinaminės mobilizacijos poveikį jaučiamo skausmo slenksčiui (angl. pressure

pain threshold (PPT)), delno sugriebimo ir pirštų suspaudimo jėgos rezultatams pacientams, kuriems

nustatytas antrinis nykščio karpometakarpalinio sąnario osteoartritas. Tyrime iš viso dalyvavo 15 pacientų, kuriems buvo taikyta dominuojančios rankos vidurinio nervo neurodinaminė terapija gulint ant nugaros (4 pav.) keturis kartus per dviejų savaičių laikotarpį. Kiekvienas tiriamasis buvo testuojamas keturis kartus: prieš neurodinaminę mobilizaciją, praėjus 5-ioms minutėms, savaitei ir 2-iems savaitėms po jos. Jaučiamo skausmo slenkstis nykščio riešiniame sąnaryje (angl.

trapeziometacarpal), laivelio (angl. scaphoideum) gumbo vietoje ir kablinio (angl. hamatum) kaulo

lokacijose. Sugriebimo jėga įvertinta naudojantis rankiniu dinanometru, o pirštų suspaudimo – mechaniniu suspaudimo matuokliu (angl. mechanical pinch gauge).

Po taikytos neurodinaminės mobilizacijos intervencijų komplekso gauti rezultatai parodė, kad vidurinio nervo mobilizacija sumažino jaučiamo skausmo pojūtį nykščio riešiniame sąnaryje, pagerino riešo sugriebimo jėgos rezultatus, o skausmo pojūčio rezultatai kitose tirtose lokacijose ir pirštų suspausdimo jėga nepakito.

1.7. Masažinis volas ir jo veikimo mechanizmas

Per paskutinį dešimtmetį savaiminis miofascialinis atpalaidimas naudojant masažinį volą tapo vis labiau įprastu, patikimu ir populiaru būdu gydant minkštųjų audinių disfunkcijas (5 pav.) (53). Šios technikos paskirtis – sumažinti sulipusių tarpusavyje (angl., adhesions) skaidulų kiekį, kuris atsiranda tarp fascijos ir jungiamojo audinio sluoksnių. Manoma, kad šią audinių patologiją gali sukelti traumos, raumenų disbalansas, per didelė raumenų skaidulų aktyvacija, nuvargę raumenys, pasikartojanti mikro trauma ar uždegiminiai procesai (54). Atliekant savimasažą volu, pacientai naudodami savo kūno svorį, sukelia spaudimą minkštiesiems audiniams. Alternatyviai keičiant kūno padėtį, galima lengvai izoliuoti specifines kūno vietas ir gydyti sutrikimus, esančius tam tikroje minkštojo audinio dalyje (53). Judesiai, atliekami masažuojantis volu, sukuria tiesioginį ir platų spaudimą į minkštuosius audinius ištempiant juos ir sukuriant trintį tarp jų ir putplasčio volelio. Šis minkštųjų audinių atpalaidavimas yra prilyginamas reabilitacijos specialisto rankomis atliekamam masažui (55).

Miofascinis atpalaidavimas naudojant masažinį volą yra labai populiarus ir sporto pasaulyje, ne tik reabilitacijoje. Manoma, kad šios intervencijos taikymas gali padėti greičiau kūnui sušilti prieš fizinę veiklą, pagerina kraujotaką, raumenų susitraukimo jėgą, anaerobinę talpą, raumenų lankstumą ir mobilumą, koordinaciją, suaktyvina sensomotorines funkcijas, sumažina uždelsto raumenų silpnumo ir skausmo pojūčius bei jungiamojo audinio ir raumenų tonusą (7). Taigi, savimasažo volu suteikiami teigiami efektai gali palengvinti sportininkų pasiruošimą treniruotėms, varžybos ir atsistatymo procesus po jų.

1.7.1. Poveikis raumenims

Pastaruoju metu savimasažo volu intervencijos stipriai išpopuliarėjo sporto, fitneso ir reabilitacijos pasaulyje dėl jų praktiškumo bei dėl esančių moksliniais tyrimais grįstų atradimų. Manoma, kad ši procedūra leidžia lengviau sukontroliuoti raumenų skausmą, įtampą, padeda jiems geriau funkcionuoti fizinio krūvio metu. Pavyzdžiui, toks masažinio pobūdžio audinių spaudimas, gaunamas, naudojant masažinį volą, gali sustiprinti analgezinį raumenų efektą bei jų atsigavimą neurologiškai, fiziologiškai ir mechaniškai. Tyrimai atskleidė, kad savarankiškai atliekama miofascijinė mobilizacija padeda reguliuoti skausmą moduliuojant nociceptorių ir mechanoreceptorių jautrumą, pagerina kraujo cirkuliaciją, pertvarko ir atstato miofascijas, raumenų skaidulas ir mikro kraujagysles (57).

Masažinio volo poveikis raumenims priklauso nuo naudojimo būdo ir laiko t.y., prieš fizinį krūvį ar po. Manoma, kad miofascijinė mobilizacija, atliekama prieš fizinį krūvį, gali pagerinti raumenų aktyvaciją jos metu. Ši teorija yra grindžiama tuo, kad spaudimas į audinius suardo juose esančius barjerinius trigerinius taškus, kurie yra apibrėžiami kaip nelanksčios raumenų juostos, turinčios mazgus, susidariusius nuo įvykusio raumens spazmo. Jie dažniausiai nesukelia didelio juntamo skausmo, bet gali iššaukti raumenų silpnumą, nuovargį ir standumą. Savimasažo volu pagalba galima suardyti šiuos barjerinius trigerinius taškus, o tai sumažina intraraumenines jėgas, trukdančias raumenims laisvai judėti funkcinės veiklos metu bei leistų prieš tai buvusius spazmuotus audinius įsijungti į fizinį krūvį (30). Bene didžiausias miofascijinės mobilizacijos su volu prieš bet kokius aktyvius judesius efektas stebimas vertinant raumenų lankstumą. Atlikti moksliniai tyrimai rodo (58,59), kad šios intervencijos taikymas padeda sureguliuoti pakitusias viskoelastines (apie pastarųjų svarbą rašėme 1.3) ir tiksotropines fascijos funkcijas. Taip pat dėl vykstančių trinties jėgų padidina intramuskulinę temperatūrą ir kraujotaką (36,60). Raumenų lankstumas gali padidėti ir dėl savimobilizacijos volu bei jo poveikio centrinei skausmo kontrolei. Yra įrodyta, kad pastovus ir energingas spaudimas į minkštuosius audinius gali perkrauti odos receptorius, tokiu būdų paveikiamas skausmo pojūtis ir pagerinama tolerancija raumenų tempimui.

Nepaslaptis, jog sportininkų rezultatai priklauso ne tik nuo jų fiziologinių sąvybių bet ir nuo jų gebėjimo atsigauti, atsistatyti po sunkių, alinančių treniruočių. Didelė dalis atletų visame pasaulyje naudoja masažinius volus tam, kad kiek įmanoma daugiau sumažintų nuvargusių raumenų skausmą ar atpalaiduotų persitempusius, hipertonuse esančius raumenis. Tokio pobūdžio miofascijinės savimobilizacijos naudą raumenims ir jų atsigavimui patvirtina ir mokslinė literatūra. Pearcey su bendraautoriais (55) masažinio volo teigiamas sąvybės apibūdino naudojantis biomechaninių žmogaus kūno sistemų efektais. Teigiama, kad atliekant miofascinę mobilizaciją padidėja

cirkuliuojančių neutrofilų lygis, sumažėja kreatinkinazės plazmos kiekis, atsirandantis raumenyse po bet kokios fizinės veiklos, padidėja mechanosensorių signalų stiprumas, kurie indikuoja apie naujų mitochondrijų formavimasi, skatinančių raumenų gijimo procesus. Taip pat sumažėja šilumos ir šoko baltymų, imuninių citokinų aktyvumas, o tai lemia mažesnį ląstelių jautrumą ir uždegiminius procesus audiniuose. Manoma, kad savimasažo volu intervencijų poveikis skausmui, jo mažėjimo skatinimas, gali teigiamai paveikti trumpalaikį raumenų funkcijos atsigavimą (61). Pagerėjęs raumenų silpnumo suvokimas gali turėti teigiamos įtakos funkcinių judesių atlikimo technikai, nes raumenų funkcija sutrinka, kai yra jaučiamas jų skausmas (30).

1.7.2. Masažinis volas sporte ir kineziterapijoje

Sportiniai rezultatai yra tiesiogiai susiję su atletų treniruotumu, fiziniu ir psichologiniu pasiruošimu (pastarojo šiame darbe neaptarinėsime, bet suprantame jo svarbą). Dideli ir varginantys treniruočių krūviai reikalauja ir atitinkamai paskirstytų ir tikslingų sportininkų atsistatymo priemonių. Šiuo metu viena populiauria iš jų yra masažinio volo naudojimas. Rey su bendraautoriais (62) atliko tyrimą, kuriame siekė nustatyti savimasažo volu atsistatymo efektus futbolininkams. Tyrime dalyvavo 18 profesionalių futbolininkų, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) taikomas savimasažas putplasčio volu keturgalviam (m. quadriceps femoris), dvigalviam šlaunies (m. biceps femoris) r., sėdmens (m. gluteus maximus; medius; minimus) r., šlaunį pritraukiantiems (m. adductor magnus;

longus; brevis; minimus) r., dvilypiam (m. gastrocnemius) r. 20 minučių iškart po treniruotės; 2) 20

minučių sedėjimas ant suoliuko iškart po treniruotės. Buvo vertinamas tiriamųjų lankstumas, sprinto rezultatai, vikrumas, jaučiamas raumenų skausmas bei pilno atsistatymo kokybės skalė (angl. Total

Quality Recovery (TQR)) prieš ir praėjus 24-ioms valandoms po treniruotės. Gauti rezultatai parodė,

kad tiriamiųjų, buvusių savimasažo volu grupėje, vikrumo, totalios atsistatymo kokybės skalės ir jaučiamo raumenų skausmo rezultatai ženkliai pagerėjo lyginant su kontroline grupe.

Kitame tyrime, kurį atliko Laffaye su bendraautoriais (63), buvo vertinama savimasažo volu poveikis apatinių galūnių biomechaninei funkcijai, lankstumui, raumenų skausmui po aukšto intensyvumo intervalinės treniruotės. Tyrime dalyvavo 20 vyrų, kurie po aukšto intensyvumo treniruotės atliko 3 serijas miofascijinės mobilizacijos su volu vienai kojai, o kita galūnė buvo kontrolinė. Galūnių biomechaninės sąvybės nustatytos atliekant šuolį į aukštį iš pritūpimo padėties. Lankstumas įvertintas išmatuojant aktyvias ir pasyvias klubo, kelio ir čiurnos sąnario amplitudes. Užsitęsęs raumenų skausmo pojūtis padėjo įvertinti skausmo pokyčius kelio sąnarį lenkiančių ir tiesiančių raumenų zonose. Tyrimo rezultatai parodė, kad savimasažas volu neturėjo jokios įtakos apatinių galūnių jėgai, tačiau perpus sumažino užsitęsusį raumenų skausmą ir 4,2% padidino klubo sąnario judesių amplitudes.

Galime pamatyti vis daugiau reabilitacijos specialistų ir įstaigų taikančių miofascijinės mobilizacijos masažiniu volu intervencijas, nes jų nauda ir naudojimo paprastumas, universalumas yra plačiai ištirtas ir pagrįstas. David ir bendraautoriai (64) siekė nustatyti savimasažo volu naudą ir įtaką kelio ir klubo sąnarių propriocepcijai (angl. proprioception). Tai yra apibrėžiama, kaip asmens galimybė integruoti sensorinius signalus iš mechanoreceptorių, norint nustatyti kūno segmentų poziciją ir judesius erdvėje (65). Tyrime dalyvavo 25 tiriamieji, kurie atliko du propriorecepcijos testus: 1) sąnario padėties atitikimo (angl. Joint Position Matching Test); 2) jėgos suderinimo (angl.

The Force Matching Test). Sąnario padėties atitikimo testas buvo vertinamas iš pritūpimo padėties,

išlaikant ją 6 sekundes ir fiksuojant kelio ir klubo sąnarių kampus. Jėgos suderinimo testas atliktas, naudojant Biodex aparatą. Abu propriorepcijos testai buvo atlikti prieš intervenciją, iškart po jos ir praėjus 10 ir 20 min po. Visi tiriamieji atliko savimasažą putplasčio volu dvigalviam šlaunies (m.

biceps femoris) r. Intervencija truko nuo 3 iki 4 minučių vienai kojai. Gauti rezultatai parodė, kad

savimasažas volu pagerino kelio sąnario padėties atitikimo testo rezultatus praėjus net ir 20 min po intervencijos, o taip pat nesumažino klubo sąnario padėties atitikimo ir kelio sąnario jėgos suderinamumo testo rezultatų. Tai rodo, kad miofascijinė mobilizacija volu gali būti naudojama iškart prieš atliekant funkcinius pratimus, nesukeliant rizikos patirti traumą dėl propriorecepcijos deficito. Taigi, masažinis volas dėl savo unikalių savybių mažinant audinių įtampą, gerinant atsigavimą po fizinio krūvio ir koreaguojant žmogaus kūno biomechanines ypatybes yra populiari intervencinė priemonė sporte ir reabilitacijoje.

1.8. Skausmas ir jo pasireiškimo mechanizmas

Skausmo suvokimas yra apibrėžiamas kaip varginantis reiškinys, kuris yra susijęs su staiga įvykusiu arba galinčiu įvykti audinių pažeidimu. Teigiama, kad jį gali sukelti sensoriniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai gyvenimo komponentai (66). Viena iš skausmo funkcijų – apsauginė, kurios metu esame informuojami apie galimus pažeidimus ir pavojus mūsų kūnui. Tai yra svarbu, nes gali padėti išvengti galimų traumų. Egzistuoja du skirtingi skausmo tipai: ūmus ir ilgalaikis (lėtinis). Staiga pasireiškęs skausmas yra susijęs su skeleto raumenų spazmais, simpatinės nervų sistemos aktyvacija, kurią galimai sukėlė specifinė liga ar trauma. Tačiau skausmas, kurį sukėlė ne patirtas ūmus pažeidimas, gali būti nemalonus ir varginantis, koreguoti paciento gyvenimo kokybę o taip pat paveikti ir aplinkinius (67).

Skausmo pasireiškimas yra labai individualus reiškinys, kuris tam pačiam asmeniui gali pasireikšti kiekvieną kartą vis kitaip. Šio fenomeno intensyvumą yra sunku išmatuoti, o skausmo suvokimas priklauso nuo asmens emocinės būsenos bei aplinkybių, dėl kurių jis pasireiškė. Mokslinėje literatūroje skausmo pasireiškimo mechanizmas yra apibūdinamas naudojant

nociceptorių proceso (angl. nociception process) sąvoką. Tai fiziologinis terminas, apibrėžiantis nervinius procesus, kurie atpažįsta ir apdoroja kenksmingus dirgiklius pasireiškusius organizme. Šio proceso metu visa nervinė informacija, susijusi su galimai įvykusiu audinių pažeidimu yra atpažįstama, iššifruojama ir perduodama iš atsiradimo vietos į aukštesnius smegenų centrus, kur skausmo pojūtis yra suvokiamas ir moduliuojamas. Pagrindiniai skausmo atpažinimo ir pajautimo veiksmai yra: transdukcija, perdavimas, moduliacija ir suvokimas. Transdukcijos metu, visa informacija apie nociceptinį stimulą yra koduojama pirminių aferentinių (angl. primal afferent) neuronų. Skausmo suvokimas yra reguliuojamas per nugaros smegenis, smegenų žievę (angl. cortex) ir gumburą (angl. thalamus). Stimulas yra transformuojamas, kol galiausiai yra sukuriamas nervinis atsakas, perteikiantis sukeltą pojūtį (68).

1.8.1. Skausmo paplitimas jėgos trikovėje

Skausmas, traumos ir sužeidimai yra bene pačios didžiausios problemos, pasitaikančios tarp aukšto meistriškumo ir megėjų jėgos trikovės sporto šakos atstovų. Maždaug apie 22-32% patiriamų traumų įvyksta atliekant pritūpimo, 18-46% spaudimo ir 12-31% atkėlimo judesius (14).

Kadangi visi trys veiksmai (pritūpimas, spaudimas, atkėlimas) vyksta per didžiąją dalį kūno sąnarių, todėl kiekvieną kartą reikalaują ypač didelių atleto pastangų, norint jį atlikti. Manoma, kad tikimybė patirti traumą šios sporto šakos atstovams yra tiesiogiai susijusi su ypatingai didelėmis apkrovomis, dideliais judesių diapazonais pratimų metu, nepakankamu poilsio laiku tarp treniruočių ir netaisyklinga judesių atlikimo technika (14).

Užsienio autorių literatūroje skausmo ir traumos atsiradimo sąvokos yra suprantamos skirtingai: vienur manoma, kad tai susiję su staigiais, žalojančiais judesiais, kurie sukelia minkštujų audinių patempimus, plyšimus ar kitų struktūrų pažeidimus, kitur tai siejama su persidirbimo sindromu (angl. overuse syndrome) t.y kai atletas jaučia raumenų skausmą, yra sutrikęs judesių funkcionalumas, tačiau jis ir toliau tęsia treniruotes (69). Ūmios traumos pasireiškia jėgos sporte, tačiau jų dažnis yra panašus kaip ir kitose ne kontaktinėse sporto šakose, o lyginant su kontaktinėmis sporto šakomis – dažnis yra mažas (69). Ūmus, staiga pasireiškęs skausmas dažniausiai yra netikėtai įvykusios traumos pasekmė. Tokioms traumoms yra priskiriama raumenų, raiščių patempimai, sausgyslių avulsiniai plyšiai, raumenų sutraiškymo sindromas (angl. compartment syndrome), išvaržos, kaulų lūžiai, dislokacijos (5,70). Siekiant geriau suprasti, kokios traumos gali sukelti ūmaus skausmo pasireiškimą jėgos trikovės sporto šakos atstovams, pabandysime jas aptarti kiekvienam funkciniam judesiui atskirai:

a) Pritūpimams būdingos traumos – šio judesio atlikimo metu labai didelė apkrova tenka stuburui ir apatinei kūno daliai. Dažniausiai patiriamos traumos pritūpimo metu yra keturgalvio (m. quadriceps femoris) sausgyslių plyšimai kartu su spiraliniais šeivikaulių ir blauzdikaulių lūžiais, dvigalvio šlaunies (m. biceps femoris) plyšimas bei juosmeninės nugaros dalies fragmentų lūžiai.

b) Štangos spaudimui būdingos traumos – atliekant šį veiksmą labiausiai apkraunama visa viršūtinė kūno dalis. Ypač dažnai pasitaikanti trauma yra didžiojo krūtinės (m. pectoralis major) raumens, trigalvio žąsto (m. triceps brachii) sausgyslės plyšimas peties sąnario dislokacijos anterior ir posterior kryptimis.

c) Štangos atkėlimui būdingos traumos – didžiausia apkrova tenka juosmeninei nugaros daliai, todėl šio regiono traumos ir yra dažniausiai pasitaikančios – stuburo diskų išvaržos, dubenkaulio, acetabuliniai klubo sąnario lūžiai (14).

Priešingai nei staiga pasireiškusios, lėtinio tipo traumos (angl. chronic injuries) yra klaidinančios, todėl norint nustatyti skausmo priežastį ir šaltinį yra svarbu sutelkti dėmesį į minkštuosius audinius ir struktūras, dalyvaujančias atliekant judesį. Šio pobūdžio pažeidimai dažniausiai yra besikartojančio didžiulio krūvio ir streso tenkančio tam tikrai struktūrai pasekmė, dėl kurios atleto organizmas nespėja deramai atsistatyti. Tai gali nutikti ir pradedantiesiems jėgos trikovės sporto šakos atstovams, kai per greitai, netolygiai padidina treniruočių intensyvumus, naudojamus papildomus svorius bei profesionalams, kurių treniruočių ir poilsio režimas yra atitinkamai nesuderintas. Apie 30% patiriamų lėtinių traumų jėgos trikovėje yra susiję su anksčiau minėtu persidirbimo sindromu (angl. overuse syndrome). Užsienio literatūros teigimu, dažniausiai pasitaikančios lėtinės traumos tarp jėgos sporto atstovų yra tendinopatijos, kurios gali stipriai apriboti sportininkų laiką treniruojantis. Taip pat pagrindinių sąnarių, atliekančių funkcinius judesius, artritas. Dėl pasikartojančių pratimų, atliekamų su didžiuliu papildomu svoriu diena iš dienos suardomos raumenų skaidulos, todėl yra juntamas pastovus raumenų skausmas bei gali įvykti stresiniai kaulų lūžiai (70). Taigi, jėgos trikovės šakos atletai su skausmo fenomenu susiduria dažnai, o jį sukelti gali kompleksas skirtingų reiškinių. Svarbu, kad atletai teisingai dozuotų fizinį krūvį, o stebėdami sportininką judesio specialistai pamatytų jo silpnąsias vietas bei jam paskirtų prevencines priemones, kurios leistų užkirsti ar bent sumažintų tikimybę pasireikšti skausmui.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo planuojamas atlikti 2020 metų vasario-liepos mėnesiais, tačiau dėl susiklosčiusios globalios pandemijos pasaulyje, teko koreguoti tyrimo eigą ir laiką. Tyrimas buvo atliekamas birželio-rugpjūčio mėnesiais sporto klube “Impuls”, esančiame Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas. Po šalyje pasibaigusio karantino, visų likusių tiriamųjų testavimai buvo atliekami laikantis visų reikalingų saugumo reikalavimų. Tyrimo atlikimui buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro pritarimas atlikti tyrimą (Nr. BEC-SR(M)-164).

2.2. Tiriamųjų atranka

Mūsų atliktame tyrime dalyvauti galėjo tik tie jėgos trikovės sportininkai, kurie atitiko šiuos kriterijus:

1) Atletai, turintys apatinės galūnės sąnarių judesių amplitudžių sumažėjimą (šlaunies lenkimo/tiesimo, blauzdos lenkimo/tiesimo, čiurnos plantarfleksijos/dorsifleksijos).

2) Sportininkai per pastaruosius 6 mėnesius turėjo būti nepatyrę jokių griaučių-raumenų sistemos traumų, dėl kurių būtų nesportavę bent 2 savaites.

3) Individui nėra nustatyta ir diagnozuota apatinės kūno dalies galūnių patologijų.

Atrankos kriterijus atitiko ir tyrime dalyvauti sutiko iš viso 14 tiriamųjų, kurių amžiaus vidurkis 27,14 ± 2,48 metai, o KMI 25,72 ± 3,14 kg/m2_{. Visi tiriamieji (n=14) atsitiktine tvarka buvo}

priskiriami savimasažo volu (n=7) arba neurodinaminės mobilizacijos (n=7) grupei, kad kiekvienoje grupėje būtų po vienodą skaičių sportininkų. Grupės prieš intervenciją tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Tiriamieji, patekę į savimasažo volu grupę, pirmąsias 2 tyrimo savaites turėjo atlikti keturgalvio, dvigalvio ir blauzdos raumenų masažą voluojant abi kojas iš karto, kiekvieną kojos dalį voluojant 2 min, o likusias 2 savaites – voluojant kojas po vieną ir vieną kojos dalį voluojant 1 min tam, kad nustatyti, ar izoliuotas vienos kojos savimasažas yra veiksmingesnis siekiant pagerinti mobilumo, lankstumo ir jėgos rezultatus. Sportininkai, patekę į neurodinaminės mobilizacijos tyrimo grupę pirmąsias 2 savaites turėjo atlikti sėdimojo, šlauninio ir blauzdinio nervo slydimo pratimus kiekvieną iš jų kartojant 5 kartus, o likusias 2 savaites – kartojant 3 kartus.

Prieš pradedant dalyvauti tyrime, kiekvienas tiriamasis buvo supažindintas su tyrimo eiga, metodais, uždaviniais ir pasirašė sutikimo dalyvauti formą.

2.3. Tyrimo metodai, eiga

Tiriamųjų testavimas buvo atliekamas iš viso 3 kartus – prieš pradedant atlikti poveikio priemones, praėjus 2-iems savaitėms (prieš modifikuojant atliekamas poveikio priemones) ir pabaigus atlikinėti poveikio priemones (po 4 sav).

Sąnarių judesių amplitudžių vertinimas buvo atliekamas naudojantis goniometru. Išmatuotos šlaunies lenkimo ir tiesimo, blauzdos lenkimo ir tiesimo bei pėdos plantarinės fleksijos ir dorsalinės fleksijos amplitudės. Pirmojo testavimo metu taip pat buvo išmatuoti atletų kojų ilgiai. Apatinės nugaros dalies ir užpakalinės šlaunies raumenų grupės elastingumui ir lankstumui įvertinti buvo naudojamas siekimo iš stovimos padėties testas (SISPT). Dinaminei pusiausvyrai ir judesių simetriškumui įvertinti buvo taikytas apatinio kvadranto Y pusiausvyros testas (AKYPT). Funkcinės jėgos, galios ir neuroraumeninės kontrolės įvertinimui buvo naudotas trišuolio viena koja testas (TVKT).

Taip pat buvo vertinamas tiriamųjų juntamas skausmas pagal skaitmeninę analogų skalę (SAS) po kiekvienos jų atliktos poveikio priemonės procedūros.

2.4. Apatinės kūno dalies sąnarių judesių amplitudžių vertinimas

Siekiant įvertinti tiriamųjų apatinės kūno dalies sąnarių judesių amplitudes, buvo naudojamas goniometras. Matavimai gaunami, kai šio instrumento dalys yra uždedamos išilgai proksimaliai ir distaliai testuojamam sąnariui. Goniometrija gali padėti nustatyti ne tik kokia maksimalia amplitude gali judėti sąnarys, bet ir paties sąnario poziciją ramybės būsenoje.

Šlaunies lenkimo amplitudė buvo matuojama tiriamąjam gulint ant nugaros. Dubuo išlaikomas neutralioje padėtyje, keliai ištiesti, klubai neutralioje padėtyje (be abdukcijos, addukcijos, rotacijos). Centrinė goniometro dalis dedama ant šlaunikaulio šoninės dalies, tiesiai ant didžiojo šlaunikaulio gūbrio (lot. trochanter major). Proksimalinė (nejudanti) instrumento dalis lygiuojama su šonine dubens vidurio linija, o distalinė (judanti) dalis su šonine šlaunikaulio vidurio linija (6 pav., A). Išlaikant šias padėtis, buvo prašoma tiriamojo aktyviai lenkti koją per klubo sąnarį (6 pav., B).

6 pav. Šlaunies lenkimo amplitudės matavimas

Šlaunies tiesimo amplitudė matuota tiriamąjam gulint ant pilvo. Keliai ištiesti, dubuo ir klubas neutralioje padėtyje. Centrinė goniometro dalis dedama ant didžiojo šlaunikaulio gūbrio, proksimalinė dalis dedama taip, kad sutaptų su dubens šonine vidurio linija, o distalinė dalis lygi šlaunikaulio šoninei vidurio linijai (7 pav., A). Tada prašoma tiriamojo tiesti šlaunį išlaikant koją ištiestą per kelio sąnarį (7 pav., B).

7 pav. Šlaunies tiesimo amplitudės matavimas

Blauzdos lenkimo amplitudės matavimas atliekamas pacientui gulint ant nugaros. Taip pat kaip ir matuojant šlaunies lenkimo ir tiesimo amplitudes, išlaikoma neutrali dubens ir šlaunies padėtis. Mažas rankšluosčio ritinėlis yra padedamas po testuojamos kojos čiurna tam, kad apatinė kojos dalis būtų pakelta ir pilna pradinė judesio amplitudė galėtų būti išmatuota. Centrinė goniometro dalis dedama ant šoninio šlaunikaulio epikondilo, proksimalinė dalis lygiuojama su didžiuoju šlaunikaulio gūbriu, o distalinė dalis su šonine kulkšnim (lot. malleolus lateralis) (8 pav., A). Tiriamasis aktyviai lenkia blauzdą iki judesio pabaigos (8 pav., B).

8 pav. Blauzdos lenkimo amplitudės matavimas

Blauzdos tiesimo amplitudei išmatuoti naudojama ta pati tiriamojo gulėjimo pozicija bei ta pati goniometro padėtis. Matuojama kelio sąnario padėtis ir stebima ar yra hiperekstenzija (9 pav.).

9 pav. Blauzdos tiesimo amplitudės matavimas

Čiurnos tiesimo (dorsifleksija) amplitudė matuojama pacientui sėdint nuleidus kojas ir išlaikant blauzdą sulenktą 90˚. Centrinė goniometro dalis dedama ant šoninės kulkšnies vidurio, proksimalinė dalis lygiuojama su šeivikaulio šonine vidurio linija, o distalinė dalis – paraleliai su penktuoju padikauliu (10 pav., A). Išlaikant šias padėtis, tiriamasis aktyviai tiesia pėdą (10 pav., B).

Čiurnos lenkimo (plantarfleksijos) amplitudės matavimo padėtis tokia pati kaip ir tiesimo. Svarbu išlaikyti stabilizuotą blauzdą kai tiriamasis atlieka pėdos lenkimo judesį (11 pav.) (71).

11 pav. Čiurnos lenkimo amplitudės matavimas

2.5. Kojų ilgių matavimas

Matuojant kojų ilgius buvo siekiama nustatyti, ar tiriamieji neturi didesnio nei 2 cm ilgių skirtumo. Toks kojų ilgių neatitikimas sukelia neįprastai dideles apkrovas apatinėms galūnėms ir juosmeninės nugaros dalies sąnariams. Šią būklę gali sukelti anatominiai kojų kaulų ilgių skirtumai arba funkciniai apatinės galūnės raumenų tonuso skirtumai ar sąnarių disfunkcijos.

Kojų ilgių matavimas atliktas pacientui gulint ant nugaros. Vienas centimetrinės juostelės galas buvo dedamas ant priekinio viršutinio klubakaulio dyglio, o kitas ant vidinės kulkšnies vidurio (72).

2.6. Apatinio kvadranto Y pusiausvyros testas

Tai dinaminis testas, skirtas įvertinti apatinių galūnių jėgą, mobilumą ir pusiausvyrą. Gauti rezultatai padeda identifikuoti sportininkus, kuriems yra padidėjusi rizika patirti traumą.

Testas buvo atliekamas tiriamajam stovint basomis vienos kojos didijį pirštą laikant ant juostų susikirtimo taško. Naudojant priešingą koją, sportininkas turi siekti 3-imis skirtingomis kryptimis: į priekį (angl. anterior), užpakaline vidine (angl. posteriomedial) ir užpakaline šonine kryptimis (angl. posterolateral) (13 pav.). Tiriamasis atlieka po 3-is bandymus abejoms kojoms kiekviena kryptimi. Bandymas buvo laikomas neužskaitytu, kai:

1) Tiriamasis prarasdavo pusiausvyrą;

2) Nesugebėdavo grįžti į pradinę poziciją (pvz. atkeldavo rankas nuo klubų); 3) Pernešdavo visą kūno svorį ant kojos, su kuria atlieka siekimo judesį;

Atlikus visus bandymus, buvo užrašomi visų 3-jų bandymų siekimo rezultatai visomis kryptimis, o duomenų analizei panaudoti tik maksimalūs siekimo rezultatai visomis kryptimis abejų kojų (73,74).

13 pav. Y pusiausvyros testas

2.7. Trišuolio viena koja testas

Apatinių galūnių jėga, pajėgumas ir dinaminė funkcija buvo vertinama trišuolio viena koja testu (TVKT). Tiriamieji testą pradėjo stovėdami ant vienos kojos, pirštų galais liesdami starto liniją. Tada buvo prašoma atlikti 3-is maksimalius šuolius į priekį išstovint ant vienos kojos. Nušoktas atstumas buvo matuojamas nuo starto linijos iki taško, kur nusileido kulnas atlikus paskutinį šuolį. Tiriamieji iš viso turėjo po 3-is bandymus abejoms kojoms. TVKT rezultatas būdavo neužskaitytas, jei tiriamasis atlikęs paskutinį šuolį nesugebėdavo išlaikyti pusiausvyros ir išstovėti ant vienos kojos (29,75) (14 pav.).

14 pav. Trišuolio viena koja testas (76)

2.8. Siekimo iš stovimos padėties testas

Testas skirtas įvertinti statinį apatinės nugaros dalies ir dvigalvio šlaunies raumens lankstumą. Tiriamasis stovi pasilipęs ant platformos ir išlaikydamas kojas ištiestas per kelių sąnarius, lenkiasi į priekį (15 pav.). Išmatuojamas atstumas kiek kairės ir dešinės rankos vidurinis pirštas yra atitolęs nuo kojos didžiojo piršto. Atliekamas vienas bandymas (77).

2.9. Skausmo pojūčio vertinimas

Po kiekvienos poveikio priemonių intervencijos atlikimo, tiriamųjų buvo prašoma įvertinti atsiradusio (jei atsirado) skausmo intensyvumą pagal SAS. Tiriamieji 10 cm ilgio atkarpoje turėjo pažymėti atsiradusio skausmo intensyvumą (0 – jokio skausmo; 5 – vidutinis skausmas; 10 – didelis skausmas).

2.10. Poveikio priemonės

Neurodinaminės mobilizacijos grupėje esantys tiriamieji turėjo atlikti šlauninio, sėdimojo ir blauzdinio nervų mobilizacijas:

1) Šlauninio n. mobilizacija buvo atliekama pacientams gulint ant pilvo atsirėmus alkūnėmis taip, kad krūtininė nugaros dalis būtų šiek tiek pakilusi nuo žemės. Išlaikant šią padėtį, tuo pačiu metu galva yra riečiama atgal, o viena koja yra lenkiama per kelio sąnarį (17 pav.).

17 pav. Šlauninio nervo mobilizacija

2) Sėdimojo n. mobilizacija tiriamasis atlieka sėdint kai kojos per kelius sulenktos ir neliečia žemės. Tada prašoma tiriamojo susilenkti per krūtininę nugaros dalį, galvą laikyti nuleistą žemyn. Iš šios padėties yra atliekamas vienos kojos tiesimas per kelio sąnarį, tos kojos dorsifleksija ir maksimalus galvos tiesimas (angl. extension). Atlikus šiuos judesius yra grįžtama į pradinę padėtį (18 pav.).