LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKUTLETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
MARIUS ŽUKAUSKAS
Pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinis poveikis juosmeninės
stuburo dalies paslankumui ir dvigalvio šlaunies raumens jėgai bei
elastingumui
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Algė Daunoravičienė ...
TURINYS SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Pagrindiniai pėdos anatominiai ir biomechaniniai aspektai ... 10
1.2. Juosmeninė stuburo dalis ... 12
1.3. Raumenų jėga ir elastingumas ... 14
1.4. Fascija ... 16
1.5. Miofascialinis atpalaidavimas ... 18
1.6. Pėdos sąsajos su dvigalviu šlaunies raumeniu ir juosmenine stuburo dalimi ... 20
1.7. Žmogaus kūnas - tai kompleksinė sistema gebanti adaptuotis ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 26
2.1 Tiriamųjų kontingento charakteristika ... 26
2.2 Tyrimo organizavimas ... 26 2.3 Tyrimo metodai ... 27 2.4 Apklausa ... 27 2.5 Dinamometrija ... 28 2.6 Goniometrija ... 29 2.7 Inklinometrija ... 30
2.8 Pėdos atpalaidavimas manualiniu būdu (pasyvi pėdos atpalaidavimo technika) ... 31
2.9 Pėdos atpalaidavimas su golfo kamuoliuku (aktyvi pėdos atpalaidavimo technika) ... 31
2.10 Statistinė duomenų analizė ... 32
3. TYRIMO REZULTATAI ... 33
3.2 Dvigalvio šlaunies raumens jėga ... 37
3.3 Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas ... 40
3.4 Juosmeninės stuburo dalies paslankumas ... 43
3.5 Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir jo jėgos sąsajos ... 46
3.6 Juosmeninės stuburo dalies paslankumo ir dvigalvio šlaunies raumens elastingumo sąsajos 47 3.7 Juosmeninės stuburo dalies paslankumo ir dvigalvio šlaunies raumens jėgos sąsajos ... 48
REZULTATŲ APTARIMAS ... 50
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIOS ... 53
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
SANTRAUKA
Marius Žukauskas. Pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinis poveikis juosmeninės stuburo
dalies paslankumui ir dvigalvio šlaunies raumens jėgai bei elastingumui. Darbo vadovė Doc. Dr. Algė Daunoravičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; puslapių skaičius – 61 p.
Tyrimo tikslas – įvertinti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį juosmeninės
stuburo dalies paslankumui ir dvigalvio šlaunies raumens jėgai bei elastingumui.
Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį juosmeninės
stuburo dalies paslankumui. 2. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį dvigalvio šlaunies raumens elastingumui. 3. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį dvigalvio šlaunies raumens jėgai. 4. Nustatyti sąsajas tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo, jėgos, juosmeninės stuburo dalies paslankumo.
Tyrimo metodai: dinamometrija, pėdos atpalaidavimas manualiniu būdu, pėdos atpalaidavimas su
golfo kamuoliuku, inklinometrija, goniometrija, apklausa, statistinė duomenų analizė.
Tyrimo dalyviai: jauno amžiaus (18 – 44m.) žmonės, neturintys jokių ūmių griaučių – raumenų
sistemos sutrikimų, neurologinių ar širdies ir kraujagyslių sistemos patalogijų (n=61). Tiriamieji buvo suskirstyti atsitiktine tvarka į 3 skirtingas grupes. Pirmoje grupėje buvo naudojamas pėdos atpalaidavimo būdas su golfo kamuoliuku (n = 22). Antroje grupėje pėdos atlpalaidavimas vyko manualiai (n = 20). Trečioji grupė buvo kontrolinė (n=19).
Tyrimo išvados. 1. Po aktyvaus pėdos atpalaidavimo, t.y. voluojant pėdą su golfo kamuoliuku ir po
pasyvaus pėdos atalaidavimo, t.y pėdą veikiant manualiai, juosmeninės stuburo dalies paslankumas padidėjo. 2. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas pagerėjo, pėdą atpalaiduojant aktyviai (su golfo kamuoliuku) ir pasyviai (manualiai). 3. Po pėdos miofascijinio aktyvaus ir pasayvaus atpalaidavimo nustaytas dvigalio šlaunies raumens jėgos padidėjimas. 4. Atlikus miofascialinį pėdos atpalaidavimą nustatėme, kad gerėjant dvigalvio šlaunies raumenes elastingumui, gerėjo ir juosmeninės stuburo dalies paslankumas.
ABSTRACT
Marius Žukauskas. Instantaneous effect of foot myofascial relaxation on lumbar spine mobility and
biceps femoris strength and elasticity. Master thesis. Supervisor Doc. Dr. Algė Daunoravičienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Nursing faculty, Sport Medicine Clinic. Kaunas, 2020. 61 pages.
The aim of the study. To evaluate instantaneous foot myofascial release effect for lumbar spine
mobility and biceprs femoris strength and elasticity.
The tasks of the study are. 1. To evaluate instantaneous foot myofascial release effect for lumbar
spine mobility. 2. To evaluate instantaneous foot myofascial release effect for biceps femoris elasticity. 3. To evaluate instantaneous foot myofascial release effect for biceps femoris strength. 4. To assess connections between biceps femoris elasticity and strength with lumbar spine mobility.
The methodology of the study. Hand held dynamometer; foot myofascial release manually, foot
myofascial release with golf ball, goniometry test, questionnaire, SPSS statistics tool.
The participants of the study. Young age (18 years – 44 years) people (n = 61), without any severe
musculoskeletal or neurology dysfunction and without any cardiovascular system pathology. Participants were randomized to 3 different groups. In the first group, the foot was relaxed with golf ball (n = 22). In the second group, the foot was relaxed manually (n = 20), The third group was a control group (n = 19).
Conclusions. 1. Research found that after active and passive foot release, lumbar mobility increased.
2. Biceps femoris muscle elasticity increased, when foot was relaxed using a golf ball (actively) and manually (passively). 3. Research found an increase in the strength of the biceps femoris muscle after active and passive foot release. 4. Research found that when the foot was relaxed, the elasticity of the biceps femur improved and with it mobility of lumbar spine was improving as well.
PADĖKA
Padėką noriu skirti šeimai ir draugei, kurie visada palaikė rašant darbą. Taip pat dėkoju Algei Daunoravičienei, kuri nuoširdžiai padėjo rašyti šį darbą negailėdama nei savo laiko, nei gerų patarimų. Dar norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems tyrime ir klinikai, kuri leido naudoti patalpas tyrimo atlikimui.
SANTRUMPOS
ATP – adenozino trifosfatasDf – laisvės laipsniai FA – fizinis aktyvumas FV – fizinė veikla
ĮVADAS
Šiais laikais vis labiau populiarėja kompleksinis požiūris į žmogaus kūną ir suvokimas apie tai, kad žmogaus kūnas yra sudarytas iš daug dedamųjų, kurios viena nuo kitos yra priklausomos. Kadangi, tai vis svarbesnis dalykas ir sveikatinimo srityje ir pačiame gydyme, magistriniame darbe nagrinėsime juosmeninės stuburo dalies mobilumo ir dvigalvio šlaunies raumens elastingumo bei jėgos priklausomybę nuo pėdos. Žmogaus kūne pėda vaidina deterministinį vaidmenį, nes gebėjimas vaikščioti yra būtinas kasdienei veiklai vykdyti [1]. Ši tema siejama su sveikatinimu ir net yra labai svarbi šiuolaikiniame sveiko judėjimo propagavime, nes pėdos funkcijos lavinimas ir gerinimas, gali padidinti ir pratimų efektyvumą bei pagerinti atliekamų pratimų rezultatą ir duoti daug didesnę naudą. Šiuolaikinėje medicinoje žinoma profesorė Carla Stecco pačios parašytoje knygoje nagrinėjo žmogų globaliai pabrėždama jo kompleksiškumą per fascijas ir taip norėdama parodyti žmogaus kūno vientisumą [2]. Pabrėždamas pėdos svarbą kūno laikysenai, motoriniams gebėjimams Wortman’as savo darbe rašė, kad žmonės turintys čiurnos dalies lėtinį nestabilumą, geba prasčiau kontroliuoti pusiausvyrą visame kūne, kai judesiai yra atliekami naudojant pėdas [3].
Amerikoje lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas yra pirmas veiksnys lemiantis nugyventų metų su negalia ar suvaržymu ilgį [4]. Pagal 2008 metų duomenis, paskaičiuota, kad Amerikoje lėtinis skausmas kainavo 560 – 635 bilijonų Jungtinių Amerikos valstijų dolerių. Tai daugiau išlaidų pareikalavęs dalykas nei širdies ligos (306 bilijonų dolerių), cukrinis diabetas (188 bilijonai dolerių) [5]. Bėgant laikui ir gyvenimo būdui vis labiau tampant sėsliu šie skaičiai tik kyla, dėl ko reikia ieškoti daugiau priemonių, kurios ne tik nuima simptomatiką laikinai, bet ir gydo skausko priežastį. Taip pat reikia ieškoti būdų kaip apsaugoti žmones nuo lėtinio skausmo ir nepamiršti kaip padėti su juo kovoti, kad žmonės galėtų gyventi nejaučiant didelio diskomforto. Lėtinis nugaros dalies skausmas dažnai siejasi ir su sumažėjusiu stuburo mobilumu, suvaržytais judesiais ar sustingimo jausmu [6], dėl to magistro darbe nagrinėjama tema dėl pėdos ir juosmeninės stuburo dalies mobilumo sąsajos yra aktuali, nes tai gali būti naudojama ir prevencijoje ir sveikatinime, ir net gydyme, žiūrint labiau į žmogaus kūną kompleksiškai, o ne lokaliai.
Miofascialinis atpalaidavimas šiomis dienomis tampa vis labiau populiaresnė priemonė, kuri yra naudojama sporte, sveikatinime, bei gydyme. 2018 metais, Cheatham Scott, ištyrė volavimosi poveikį pasyviai judesio amplitudei per kelio sąnarį ir nustatė, kad naudojant masažinį volą ir aktyvius judesius per kelio sąnarį buvo gautas geresnis rezultatas, po taikytos intervencijos [7]. Dėl šių priežasčių, kaip vieną iš pėdos atpalaidavimo metodikų pasirinkome atpalaidavimą su golfo kamuoliuku ir manualiai rankomis. Tom‘as Meyers‘as „Anatomy Trains“ knygoje rašė, kad paveikus
vienos kojos padą, su golfo kamuoliuku, žmogaus lenkimasis pirmyn padidėja [8], be to norėjome gauti kuo tikresnį momentinį poveikį, dėl to magistro tyrime veikėme ir tyrėme tik dominuojančios pusės koją.
Vis labiau populiarėjant sveikatingumo krypčiai ir vis labiau dėmesį kreipiant į sveiką judesį mes ir savo magistro darbe siekiame parodyti, kad žmogaus kūną reikia suprasti ne kaip izoliuotus raumenis ar izoliuotus judesius, o kaip funkcinį mechanizmą, kurio viena dedamoji gali turėti daug reikšmės kitai.
Tyrimo tikslas – įvertinti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį
juosmeninės stuburo dalies paslankumui ir dvigalvio šlaunies raumens jėgai ir elastingumui.
Tyrimo uždaviniai.
1. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį juosmeninės stuburo dalies paslankumui.
2. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį dvigalvio šlaunies raumens elastingumui.
3. Nustatyti pėdos miofascialinio atpalaidavimo momentinį poveikį ir dvigalvio šlaunies raumens jėgai.
4. Nustatyti sąsajas tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo, jėgos, juosmeninės stuburo dalies paslankumo.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Pagrindiniai pėdos anatominiai ir biomechaniniai aspektai
Pėda yra viena iš svarbiausių žmogaus dalių. Tai yra gan sudėtingas ir painus mechanizmas, kuris yra sudarytas iš daug dedamųjų, todėl bandysime apžvelgti plačiau šios kūno dalies anatomiją ir biomechaniką.
Pagrindiniai ir stambiausi raumenys judinantys pėdą yra blauzdos raumenys. Blauzdoje yra dviejų funkcinių grupių raumenys – tiesiantys ir lenkiantys pėdą ir pirštus. Tiesiamieji raumenys sudaro priekinę, lenkiamieji – užpakalinę raumenų grupes. Dar yra skiriama blauzdos šoninė raumenų grupė. Šios grupės funkcija panaši į užakalinės grupės raumenų.
Smulkesni raumenys judinantys pėdą yra pėdos raumenys. Pėdos raumenys skirstomi į pėdos nugaros ir pado raumenis. Pėdos nugaros raumenys yra išsivystę silpniau, jie tiesia pirštus. Pade raumenų yra daugiau. Jie sudaro pado minkštą paklotą ir atlieka šias funkcijas – lenkia pirštus, juos pritraukia arba atitraukia. Kartu su blauzdos raumenimis pado raumenys palaiko pėdos skliautą [9].
Blauzda ir pėda yra inervuojama iš l4 – s3 segmentų einančio sėdimojo nervo atšakų, suformuotų iš kryžmeninio nervinio rezginio. Pagal funkcijas ir inervaciją pėdos ir blauzdos raumenis galime suskirstyti į grupes:
• Raumenys atsakingi už tiesimą – priekinis blauzdos raumuo, ilgasis tiesiamasis pirštų raumuo, ilgasis tiesiamasis kojos nykščio raumuo, trečiasis šeivinis raumuo. Šie raumenys yra inervuojami šeivinio nervo giliųjų šakų.
• Raumenys atsakingi už pėdos kreipimą į išorę (eversiją) – ilgasis šeivinis raumuo ir trumpasis šeivinis raumuo. Šie raumenys yra inervuojami šeivinio nervo paviršinių šakų.
• Raumenys atsakingi už lenkimą ir pėdos kreipimą į vidų (inversiją) – dvilypis raumuo, plekšninis raumuo , padinis raumuo, užpakalinis blauzdos raumuo, ilgasis lenkiamasis pirštų raumuo ir ilgasis lenkiamasis kojos nykščio raumuo. Šiuos raumenis inervuoja blauzdinis nervas [10].
Kaulai esantys blauzdoje ir besijungiantys prie pėdos yra šeivikaulis ir blauzdikaulis. Pėdos kaulus galima skirstyti į tris grupes:
• Čiurnos kaulai – šokikaulis (talus), kulnakaulis (Calcaneus), laivakaulis (os naviculare), kubakaulis (Os cuboideum) ir pleištukai (Ossa cuneiformia).
• Pado kaulai – padikauliai (ossa metatarsi).
Pėda turi tris pagrindinius skliautus:
• Vidinis pėdos skliautas. Jis absorbuoja smūgius. Jei šis skliautas yra pernelyg didelis, būna pėdos supinacinė deformacija, skliautui nusileidus pronacinė deformacija.
• Išorinis pėdos skliautas. Šis skliautas yra labiau stabilus ir mažiau mobilus nei vidinis skliautas.
• Skersinis pėdos skliautas. Suteikia nugarinei pėdos daliai išgaubtą formą [12].
Siekiant geriau apibūdinti čiurnos ir pėdos judesius yra naudojama terminologija sudaryta iš dviejų dalių – pagrindinės ir jungtinės dalies (1 pav.). Jungtinė dalis apibūdina pėdos ir čiurnos pagrindinius judesius vykstančius trijose pagridinėse plokštumose ir judesio ašyse. Tiesimas ir lenkimas vykstantis sagitalinėje plokšumoje aplink vidinę – išorinę judėjimo ašį. Eversija ir inversija apibūdinama kaip judesys vykstantis frontalinėje plokštumoje, aplink priekinę ir galinę judesio ašį (axis of rotation). Pritraukimas ir atitraukimas apibūdinamas kaip judesys vykstantis horizontalioje plokštumoje, aplink vertikalią judesio ašį. Jungtinė dalis yra paremta tuo, kad pėda gali atlikti ir papildomus jungtinius judesius įstrižine ašimi su čiurnos ir pėdos rotacija. Pagrindiniai tokie judesiai apibūdinami kaip pronacija ir supinacija. Pronacija sudaryta iš eversijos, atitraukimo ir tiesimo, o supinacija iš inversijos, pritraukimo ir lenkimo [10].
1.2. Juosmeninė stuburo dalis
Juosmeninė stuburo dalis susideda iš 5 slankstelių (L1-L5), kurie yra didžiausi ir storiausi iš visų stuburo slankstelių. Juosmens slankstelių angos nuo krūtininės stuburo dalies skiriasi tuo, kad tai beveik trikampės formos anga, o krūtininėje dalyje – ovali. Slankstelių kūnai yra patys masyviausi ir neturi jokių įdūbų. Keterinės ataugos juosmeniniuose slanksteliuose yra gana masyvios, horizontalios. Juosmeninės dalies skersinės ataugos yra ilgos, ir taip pat plonos [13].
Kiekvieną stuburo segmentą sudaro priekyje esantis tarpslankstelinis diskas ir maži, suporuoti užakaliniai sinoviniai sąnariai (facetiniai sąnariai), kurie sudaro „trijų sąnarių kompleksą”. Disko ir jo dviejų faceto sąnarių jungtys veikia tiesiogiai vieną kitą. Degeneraciniai vienos jungties pokyčiai keičia viso „komplekso” biomechaniką. Nestabilaus segmento degeneracinio proceso pradžioje judesys buvo padidėjęs, bet didėjant degeneracijai, judesys mažėja. Tarpslankstelinis diskas normaliai leidžia judėti visose plokštumose, tačiau juosmeninės dalies facetiniai sąnariai natūraliai riboja judesį, tam kad diskas būtų apsaugotas. Facetiniai sąnariai, žvelgiant į ašinį atvaizdą, apytiksliai atitinka „C” arba „J” formą (2 pav.) [14]. Taigi, facetiniai sąnariai yra viena iš svarbesnių struktūrų juosmeninėje stuburo dalyje ir visame stubure.
2 pav. Juosmeninės stuburo dalies facetų sąnariai [14]
Pagrindiniai judesiai vykstantys per juosmeninę stuburo dalį yra lenkimas, tiesimas, šoninis lenkimas ir rotacija. 2018 metais Narimaris ištestavo 22 sveikų žmonių judesių amplitudes, kad išvestų vidutines normas. Atlikęs tyrimą, jis gavo, kad lenkimas per juosmeninę dalį turėtų būti
55.4 ± 12.4°, tiesimas - 23.4 ± 10.1°, šoninis lenkimas (kairė/dešinė) - 16.4 ± 7.2°/18.3 ± 5.7°, rotacija (kairė/dešinė) - 7.5 ± 4.5°/9.2 ± 7.3° [15]. Iš šių rezultatų, galime numanyti, kad judesio amplitudė neturi tiek daug įtakos skausmui ar judesio sutrikimui, nes žmonių amplitudės buvo gana skirtingos, nors skausmo jie ir nejuto.
Kalbant apie žmogaus laikyseną, stubure susiformuoja lordoziniai ir kifoziniai linkiai. Kifozinis linkis yra laikomas pirmuoju, nes išsivysto pats pirmas, dėl to, kad pilve embrionas būna susirietęs. Naujagimis į pasaulį ateina su pirminiu kifoziniu linkiu. Lordozės linkis juosmeninėje ir kaklinėje dalyje išsivysto dėl gravitacinių jėgų bėgant laikui. Kūdikiui keliant galvą vystosi kaklo lordozė, o bandant stotis ir po to ropoti iš gulimos pozicijos ant pilvo susiformuoja juosmeninės dalies lordozė [16] [17]) ( 3 pav.). Šie linkiai yra labai svarbūs, nes, pavyzdžiui, stuburą išlaikant neutralioje padėtyje daug geriau aktyvinasi pilvo raumenys (ypatingai skersinis pilvo raumuo). Paulo Ferreira 2011 metai atliko tyrimą, kuriame nustatė, kad juosmeninę stuburo dalį išlaikant neutralioje padėtyje, skersinio raumens aktyvacija ir gebėjimas jį kontroliuoti yra geresni nei toje padėtyje, kai juosmeninė dalis yra patiesinta. Šiuos rezultatus autorius gavo tirdamas ir sveikus žmones, kurie nejaučia juosmeninės stuburo dalies skausmo ir tuos, kurie jautė skausmą. Rezultatų skirtumo tarp žmonių su skausmu ir be skausmo nebuvo, dėl to treniruojant svarbu žiūrėti ar žmogus darant pratimus išlaiko juosmeninę stuburo dalį neutralioje pozicijoje [18].
3 pav. Besiformuojantys stuburo linkiai vystantis kūdikiui [17]
Kalbant apie juosmeninės stuburo dalies funkciją ir stabilizaciją, pagal Panjabi išskiriamos 3 posistemės – pasyviąją, aktyviąją ir kontroliuojančiąją [19]. Pasyvioji posistemė yra sudaryti iš judesio nedarančių stuburo dalių (slankstelių, raiščių, tarpslankstelinių diskų). Nors pasyviosios posistemės dedamosios judesio ir neatlieka, tačiau jų funkcija yra labai svarbi, nes jos priima gaunamą signalą apie stuburo dalies pasikeitimą iš neutralios padėties, jį apdoroja ir siunčia kontroliuojančiai posistemei. Kontroliuojančios posistemės pagrindinis tikslas yra priimti visą informaciją ir aktyvuoti aktyvią posistemę (raumenys), tam kad stuburas būtų išlaikomas neutralioje
padėtyje [20]. Šios trys posistemės turi veikti kartu tinkamai, nes kitaip kūne atsiranda kompensacijų, kas veda prie traumų ar raumenų disbalanso atsiradimo.
Stuburas pagal gebėjimą atlaikyti apkrovas ir jas paskirstyti tolygiai palei visa stuburą gali būti apibūdinamas kaip stabilus arba nestabilus stuburas. Stuburo stabilumas - tai tokia savybė, kai veikiant fiziologinėms apkrovoms jis apriboja slankstelių poslinkį, tam, kad nebūtų pažeistos ar sudirgintos stuburo smegenys ar nervinės šaknelės. Taip pat apsaugant nuo deformacijų ar struktūrinių pakitimų, atsirandančių dėl per didelės apkrovos. Nestabilumas yra tarsi raumeninio korseto standumo ar suderinamumo praradimas, sukeliantis nenormalų ir padidėjusį judesį segmentuose [21].
1.3. Raumenų jėga ir elastingumas
Raumenys būna trijų rūšių: širdies raumuo, lygieji raumenys ir griaučių raumenys. Griaučių raumenys sudaro 40 – 45 % suaugusio žmogaus kūno svorio. Pagrindinė raumens funkcija – cheminės energijos pavertimas mechanine energija. Raumuo atlieka dinaminį ir statinį darbą [22].
Raumenys taip pat gali būti klasifikuojami pagal formą (4 pav.):
• Ilgieji raumenys – šeiviniai, vienaplunksniai, dviplunksniai, juostiniai (atsižvelgiant į skaidulų krypties santykį su sausgysle);
• Platieji raumenys – skirstomi į trikampius, rombinius, kvadratinius, trapecinius, žiedinius;
• Trumpieji raumenys – forma yra neaiški.
Savo sandara raumenys yra paprastieji arba sudėtiniai. Paprastieji raumenys turi vieną galvą ir pilvelį. Sudėtiniai raumenys turi dvi ar daugiau galvas, pavyzdžiui, dvigalviai, trigalviai, keturgalviai raumenys [23].
Kad įvyktų sėkmingai judesys, raumenys turi atlikti specifinę užduotį. Pagal užduoties atlikimą jie skirstomi į:
• Agonistus – pirminiai judintojai, judesio iniciatoriai, judesio metu vyksta raumens susitraukimas.
• Antagonistus – priešingą veiksmą nei agonistai atliekantys raumenys. Judesio metu jie atsipalaiduoja ir leidžia judesiui vykti.
• Sinergistus – bendradarbiauja su agonistais ir padeda jiems atlikti tam tikrą funkciją. • Fiksatoriai – stabilizuoja judesį inicijuojančius raumenis [24].
Raumens susitraukimai yra pastovūs judesių ciklai. Paveiksle galime matyti šios schemos eigą. A dalyje raumuo pradžioje prieš susitraukimą ilsisi; B dalyje kalcio jonai sulimpa troponinu, kas paskatina aktino atsivėrimą ir energijos formavimąsi prie miozino galvos. C dalyje įvyksta susijungimas, kurio metu miozino galvutė susijungia su aktinu. D dalyje vyksta energijos tiekimas, kurio metu miozinas tvirtinasi sarkomero centre naudodamas adenezino trifosfatas (ATP) skilimo energiją. E stadijoje vyksta atsiskyrimas, kuriame ATP energija dar kartą skyla, duodama energijos miozino galvutei atsijungti nuo aktino (5 pav.) [24].
5 pav. Raumens susitraukimo mechanizmas [24]
Nervų sistema yra viena iš svarbiausių dedamųjų, dėl kurios raumuo susitraukia ir aktyvuojasi. Nervų sistemoje yra generuojami nerviniai impulsai, daugiausiai iš alfa motoneuronų,
kurie yra nugaros smegeų ventraliniame rage. Kiekvienas iš alfa motoneuronų turi aksoną, kuris išeina iš nugaros smegenų ir jungiasi su daugybe raumenų skaidulų, iš kurių yra sudarytas visas raumuo. Alfa motoneuronas ir inervuotos raumeninės skaidulos yra vadinamos motoriniu vienetu. Dėl šios sąveikos ir dėl galimybės aktyvinti tik tam tikrą raumeninių skaidulų dalį, tas pats raumuo gali atlikti ir mažos jėgos susitraukimą, kurio metu ne visos raumens skaidulos aktyvinasi, taip pat tas pats raumuo gali atlikti ir didelės jėgos susitraukimą, kurio metu įsijungia daug raumeninių skaidulų, taip didinant susitraukimo jėgą. Todėl tinkama nervų sistemos veikla ir periferinių nervų laidumas yra svarbus dalykas tinkamai raumenų veiklai ir jų jėgai, nes jei signalas bus iškreiptas, raumens atsakas irgi gali būti ne toks koks turėtų būti normaliomis sąlygomis, dėl ko palaipsniui gali atsirasti traumų galimybė [25].
Raumenų susitraukimo tipai:
• Izometrinis susitraukimas – tai toks raumens susitraukimas, kai raumuo įsitempia ir generuoja jėgą, tačiau pačio raumens ilgis nepakinta.
• Koncentrinis susitraukimas – tai toks raumens susitraukimas, kai gaunant apkrovą jis susitraukia ir trumpėja;
• Ekscentrinis susitraukimas – raumeniui ilgėjant, jis vis tiek gauną apkrovą [26].
Raumuo yra tamprus. Šią savybę raumeniui suteikia lygiagretieji ir nuoseklieji tamprieji elementai – sausgyslės ir raumens apvalkalai. Todėl jei ramų raumenį ištempsime, po to vėl atpalaiduosime, jis grįš į pradinę padėtį, Iš pradžių raumuo tempiasi lengvai, tačiau kuo toliau, tuo labiau reikia vis didesnės jėgos net ir mažai ilginant raumenį. Tai pasyvusis raumens įtempimas. Ilgis, kurio metu tempiant raumenį, nesijaučia jokio pasipriešinimo, vadinamas laisvuoju ilgiu. Gyvojo organizmo raumuo visuomet truputį ilgesnis už laisvąjį ilgį, todėl net atsipalaidavę raumenys yra šiek tiek įsitempę [22].
Taigi, raumuo irgi yra sudėtingas darinys, kuris gali keistis priklausomai nuo kitų struktūrų.
1.4. Fascija
Fascija yra sudaryta iš jungiamojo audinio lakštų, esančių po oda. Šie audiniai tvirtinasi, stabilizuoja, suteikia jėgos, palaiko kraujagyslių elastingumą, atskiria raumenis, apgaubia organus [27]. Pirmieji šį žodį – fascija, naudojo chirurgai, norėdami apibūdinti organą, matomą kūne ir gaubiantį organus, raumenis ir kaulus. Fascija gali būti klasifikuojama kaip paviršinė, gilioji, visceralinė – priklausomai nuo jos buvimo vietos [28].
Viena iš stambiausių žmogaus fascijų, torakalumbalinė fascija yra sudaryta iš 3 plonų sluoksnių, susidedančių iš kolageno skaidulų, nukreiptų statmenai stuburui:
• Išorinis sluoksnis – sudarytas iš plonų lygiagrečių kolageno skaidulų, nukreiptų statmenai į stuburą;
• Vidurinis sluoksnis – susideda iš storų kolageno skaidulų pluošto ir yra nukreiptas įstrižai į stuburą;
• Vidinis sluoksnis – sudarytas iš laisvo jungiamojo audinio. Vieniteliame vidiniame sluoksnyje yra keli elastinių skaidulų pluoštai [28] (6 pav.).
6 pav. Fascijos sluoksniai [28]
Viena iš svarbiausių fascijos funkcijų yra propriorecepcija. Taip pat fascija gali būti ir skausmo šaltinis. Tačiau pati fascija, kaip audinys nėra labai tamprus, nes elastinės skaidulos yra tik vidiniame sluoksnyje ir jų yra nedaug [29]. Jeigu fascija yra traumuojama, atsiranda jos judesio sterotipo sutrikimas, kuri gali paveikti aplink esančias sistemas, nes pažeistoje vietojeatsiranda judesio sumažėjimas ir dėl to kūnas turi adaptuotis apkraunant kitas vietas [30].
Plantarinė fascija yra jungiamasis audinys, kuris palaiko pėdos skliautą [31]. Ji tęsiasi nuo kulnakaulio iki pirštakaulių. Plantarinė fascija ne tik palaiko pėdos skliautą, bet iš išlaiko 14 % apkrovos pėdai [32]. Taip pat plantarinė fascija labai svarbi ir eisenos metu. Buvo nustatyta kad plantarinė fascija ėjimo metu pailgėja 9-12 %, dėl šio pailgėjimo gali įvykti sklandus judesys. Jei įvyksta plantarinės fascijos įplyšimas ar fascija yra pažeidžiama, pati trauma būna skausminga, nes
ji yra naudojama kiekvieno žingsnio metu. Pats plyšimas gali būti pilnas arba dalinis [33], tačiau jei jis įvyksta skausmas būna intensyvus ir būna sunku net vaikščioti. Vaikščiojimas pasunkėja, nes sutrinka fascijos tamprumas, dėl ko yra perkraunamos kitos struktūros, kad būtų kompensuota plantarinės fascijos funkcija.
Taigi, fascija yra sudėtingas audinys, tačiau jos funkcija yra stipriai susijusi su mūsų savijauta, dėl to sveikatinantis reikėtų atsižvelgti ir į jos traumų prevenciją.
1.5. Miofascialinis atpalaidavimas
Miofascialinio atpalaidavimo technikų pasirinkimas yra labai didelis. Pagrindinės yra osteopatinės minkštųjų audinių technikos, Rolfingas, jungiamųjų audinių masažas, atpalaidavimas naudojant tam skirtus instrumentus, trigerinių taškų terapija, raumenų energijos technikos [34]. Rios Monteiro 2017 metais atliko tyrimą ,kurio metu kiek laiko reikėtų taikyti savi – miofascialinio atpalaidavimo poveikį, kad būtų gautas efektas. Buvo tiriama pusės minutės poveikis, minutės poveikis, pusantros minutės poveikis ir dvejų minučių poveikis. Rezultate buvo gauta, kad reikia daryti poveikį bent pusantros minutės, kad būtų gaunami pokyčiai [35].
XXI amžiuje populiarėja miofascijalinio atapalidavimo rūšis, kai žmogus atpalaiduojamąją procedūrą gali atlikti pats sau [36]. Atliekant procedūrą, žmogus išnaudoja savo kūno svorį norėdamas išgauti kompresiją į voluojamą vietą. Voluojantis, tam tikra kūno dalis yra dedama ant volo ir taikant kompresiją yra atliekamas minkšųjų audinių atpalaidavimas. Keičiant kūno pozicijas, žmogus pats gali pritaikyti šį masažo būdą toje vietoje, kurioje jis pats nori [37].
Vienas populiariausių miofascialinio atpalaidavimo būdų yra giluminis ar trigerinių taškų masažas. Jų metu yra suteikiama kompresija į skaudamą vietą ar įtemptą raumenį, kas suaktyvina kraujo apytaką ir pagerina limfos nutekėjimą skaudamoje vietoje. Giluminio masažo metu endorfinų kiekis organizme padidėja, dėl ko žmogus atsipalaiduoja ir įtempto raumens vietoje jaučia palengvėjimą [38].
Yra aktyvūs ir latentiniai miofascijiniai trigeriniai taškai. Latentiniai trigeriniai miofascijiniai taškai sukelia skausmą juos liečiant ar čiuopiant, tačiau jų neskauda kasdienybėje, o aktyvūs miofascijiniai trigeriniai taškai skausmą sukelia tiek ramybės būsenoje, tiek čiuopiant [39]. Latentiniai trigeriniai taškai skatina didesnę antagonisto raumens aktyvaciją raumens susitraukimo metu ir mažina reciprokinę inhibiciją judesio metu [40], dėl ko antagonistas yra apkraunamas labiau nei turėtų. Dėl šios priežasties reikėtų atpalaiduoti ir latentinius trigerinius taškus, nors jie ir nesukelia skausmo, tačiau sukelia raumens funkcijos pablogėjimą, kas gali vesti prie traumos. Dažniausiai veikiant aktyvius trigerinius taškus galime gauti staigų skausmo sumažėjimą ir pačio trigerinio taško skausmo sumažėjimą [41].
Volavimasis (viena iš miofascijinio atpalaidavimo technikų) yra vis dažniau naudojamas sporte ir sveikatinime (7 pav.) Nustatyta, kad jis padeda greičiau atsigauti ir sumažinti raumenų nuovargį ar sunkumą po treniruotės [42]. Volavimasis taip pat gali būti naudojamas ir kaip atsistatymo bei apšilimo metodika, nes padeda sumažinti skausmą ir tai gali pagerinti žmogaus judesio galimybes ir funkciją [43]. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad volavimasis prieš fizinę veiklą (FV ) daug naudos neduoda, tačiau yra gera išeitis, norint sumažinti raumens nuovargį ir skausmą po treniruotės. Perkrauti raumenys atsistato žymiai greičiau, kai po FV jie yra masažuojami naudojant miofascialinio atpalaidavimo priemonė [44]. Nagrinėjant atliktus tyrimus apie miofascialinį atpalaidavimą naudojant volą ir širdies ir kraujagyslių funkciją, buvo nustatyta, kad miofascialinis atpalaidavimas teikia naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Yra mažinamas pulsas ir padidinama azoto koncentracija kraujo plazmoje. Ilgalaikis volavimasis gali padėti sumažinti arterijų standumą, todėl tai dar viena iš priežasčių, dėl kurių verta įtraukti volavimąsį į sveikatinimo programas [45].
7 pav. savi – miofascialiniam atpalaidavimui skirtas įrankis – volas (https://www.rei.com/learn/expert-advice/foam-rollers.html)
Volavimasis padeda atpalaiduoti raumenis, taip padidinant ir judesių amplitudes. Andrew Mohr‘as tyrė volavimosi ir statinio tempimo poveikį pasyviai judesio amplitudei ir nustatė, kad taikant volavimąsį kartu su statiniu tempimu yra gaunamas ryškiai geresnis efektas nei naudojant tik statinį tempimą [46]. Didesnė amplitudė labai svarbi sporte ir sveikatinime, nes mažina sustingimą, sausgyslės ir raumenys yra mažiau apkraunami ir pats raumens susitraukimas yra stipresnis ir
efektyvesnis, kai judesio amplitudė yra didesnė [47]. Dėl šių priežasčių miofascijinio atpalaidavimo įtraukimas į sportinę veiklą yra svarbus veiksnys, galintis padėti pasiekti geresnius rezultatus.
1.6. Pėdos sąsajos su dvigalviu šlaunies raumeniu ir juosmenine stuburo dalimi
Vienas iš žinomiausių žmonių šiuolaikinėje reabilitacijoje Tom‘as Myers‘as savo knygoje „Anatomy trains“ teigia, kad žmogaus raumenų sistema jungiasi į tam tikras grandis, kuriose raumenys sąveikauja vienas su kitu. Stebint grandis galime matyti, kad pėdą judinantys raumenys yra tose pačiose raumenų grandyse kartu su šlaunies ir nugaros raumenimis. Nugarinėje paviršinėje raumenų grandyje (8 pav.), kurios pagrindinė funkcija – išlaikyti kūną tiesioje padėtyje, tiesiamasis nugaros raumuo, dvigalvis šlaunies raumuo, dvilypis raumuo ir trumpieji lenkiamieji pirštų raumenys yra vienoje raumenų grandyje ir yra tarpusavyje susiję, ir vieno raumens funckijos sutrikimas gali daryti įtaka visai grandinei. Mayers‘as rašo, kad darant lenkimosi žemyn testą ištiestais keliais, ir po to paveikus plantarinę fasciją galime gauti geresnius testo atlikimo rezultatus, taip parodydamas kad paveikus vieną dalį raumenų grandinėje, galime gauti pasikeitimų visoje grandinėje [8].Robert Shleip, rašydamas apie fascijas teigia, kad tai jungiamasis audinys, kuris apsupa kiekvieną nervą, kraujagyslę ar raumens skaidulą žmogaus kūne. Šis audinys yra pasiskirstęs visame kūne dėl to veikiant jį vienoje vietoje, galime gauti rezultatus ir visai kitoje kūno. Galima manyti, kad paveikus plantarinę fasciją, gausime pakitimų ir kitose kūno dalyse [48].
Įvairiuose moksliniuose darbuose yra nagrinėjamos pėdos ir juosmeninės stuburo dalies skausmo sąsajos. Pavyzdžiui, Shane‘as Clinton‘as išskyrė, kad asmenys, besiskundžiantys pėdos ar kulno skausmu, turi 5 kartus didesnę tikimybę patirti apatinės nugaros dalies skausmą. Taip pat jo straipsnyje buvo teigiama, kad norint sumažinti ar panaikinti apatinės nugaros dalies skausmą, reikia nepamiršti atstatyti ir normalią pėdos funkciją [49]. Arun Prasad Balasundaram savo moksliniame darbe pastebėjo, kad suplokštėjęs pėdos skliautas skatina pakitimus laikysenoje ir ypatingai apatinėse galūnėse ir gali daryti įtakos juosmeninės stuburo dalies skausmų atsiradimui [50]. Supinuota pėda geba labiau absorbuoti apkrovą ir jos mažiau palikti juosmeninei daliai. Pronuota pėda mažiau sugeria atatrankos jėgos, dėl to jos daugiau tenka juosmeniui, kas veda link lėtinio juosmens skausmo atsiradimo [51]. Taigi, literatūroje kalbama apie pėdos daromą įtaką juosmeninei stuburo daliai ir nesutvarkius žalojančio faktoriaus esančio pėdoje, norimų rezultatų galima ir nesulaukti, todėl svarbu pėdą įtraukti į sveikatinimosi, sporto ir reabilitacijos programas.
Taip pat pėdai ir visai kojai labai svarbi ir avalynė, kurią avi žmogus. Jau senai aukštakulnių avėjimas yra minimas kaip rizikos faktorius girnelės skausmui. Chirstoper Powers su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu norėjo išsiaiškinti kelio girnelės patiriamą apkrovą avint aukštakulnius. Tyrime dalyvavo tik sveikos moterys, nejaučiančios kelio sąnario skausmo. Vaikščiojimo kinematika buvo vertinama tiriamosioms vaikštant su žemo aukščio kulno batais (kulno aukštis - 1,27 cm), vidutinio aukščio kulno batais (kulno aukštis - 6,35 cm) ir aukšto kulno batais (kulno aukštis - 9.53 cm). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad esant aukštesniam bato kulnui, reikalinga ilgesnė ir didesnė tiesimo bei lenkimo per kelio sąnarį judesio amplitudė, norint atlikti žingsnį. Kelio girnelė yra apkraunama labiau nei turėtų būti, nes yra iškreipiama normali kelio sąnario biomechanika. Naudojant netinkamą avalynę, poveikis yra ne tik pėdai, bet ir aukščiau esantiems segmentams [52].
Nagrinėdami kinematines grandis taip pat galime stebėti sąsajas tarp pėdos ir dvigalvio šlaunies raumens bei juosmeninės dalies. Kinematinės grandinės grandys jungiasi tarpusavyje nuosekliai, pvz: pėda, čiurna, kelis, klubas, kryžkaulis, stuburo slanksteliai. Kiekviena grandis turi tam tikrus judesio laipsnius. Įvykus traumai ir sumažėjus laisvės laipsnių vienoje grandyje, gali didėti apkrova kitai daliai [53] (9 pav.). Taigi galime numanyti, kad ir vertinant kinematines grandines pamatysime priklausomybę atskirų dalių viena nuo kitos.
9 pav. Kinematinė žmogaus grandinė [53]
R. Grieve’as 2015 m. atlikęs tyrimą nustatė, kad veikiant plantarinę fascija, galima gauti padidėjusias užpakalinės šlaunų raumenų grupės ir juosmeninės stuburo dalies amplitudes [54]. Tiriant futbolininkus, buvo rasta, kad pagreitėjus pėdos reakcijai į aplinkos veiksnį, pagerėja ir spyrio stiprumas bei efektyvumas [55]. Pagerinus pėdos funkciją buvo gautas funkcijos pagerėjimas visoje kojoje.
Taigi, nagrinėdami mokslinę literatūrą, pastebėjome, kad yra nemažai sąsajų tarp skirtingų kūno dalių ir jų poveikio.
1.7. Žmogaus kūnas - tai kompleksinė sistema gebanti adaptuotis
Žmogaus kūne vyksta pastovūs procesai. Vienas iš tų procesų yra adaptacija prie pasikeitusių sąlygų. 2016 metais Prabhat’as aprašė atvejus, kai įvykus traumai, vienu metu lūžo abu blauzdos kaulai (šeivikaulis ir blauzdikaulis). Šių lūžiu gijimo metu ilgą laiką buvo taikoma lūžusios vietos imobilizacija. Abiem tyrime aprašytas atvejais, asmenys minti koją pradėjo anksčiau nei buvo liepta gydytojo. Pradėjus vaikščioti daugiau apkrovos gaudavo šeivikaulis. Šeivikauliui gavus didesnę apkrovą, jis pradėjo plėstis ir hipertrofuotis, taip perimdamas darbą iš blauzdikaulio (10 pav.). Blauzdikaulis negaudamas tiek apkrovos tik silpo ir taip kūnas prisitaikė prie pakitusių sąlygų [56].
10 pav. Šeivikaulio sustorėjimas blauzdikaulio atžvilgiu [56]
Šis šeivikaulio prisitaikymas ir jo hipertrofija patvirtina Vokiečių anatomo Julius Wolffe teoriją, kad sveiko žmogaus ar gyvūno kaulas adaptuosis pagal apkrovas, kurias jis gaus. Jei apkrova tam tikram kaului padidės, kaulas pradės keistis ir laiku darysis stipresnis, kad galėtų atlaikyti didesnes apkrovas [57].
Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo ieškoma prastos psichologinės sveikatos sąsajos su kelio skausmo. Tyrimų populiacijos buvo nevienalytės ir išnagrinėjus tyrimus buvo rastas stiprus ryšys tarp depresijos ir kelio skausmo [58]. Esant skausmui, ne visada jį galima išgydyti vien tik taikant vaistus, operacijas ar fizinį aktyvumą (FA). Tai gali būti susiję ir su žmogaus psichine sveikata, dėl ko tik dar kartą galime įsitikinti, kad bandant žmogui padėti į jį reikia žvelgti plačiai.
Vieni iš populiariausių testavimo būdų, siekiant išsiaiškinti skausmo esančio raumenų – griaučių sistemoje priežastį yra echoskopijos, magnetinio rezonanso, rentgeno arba kompiuterinės tomografijos tyrimai. Tiesa, dėl kūno adaptacinių savybių, ne visada galime tikėti, kad nuotraukoje rastas pažeidimas būtinai bus skausmo šaltinis. Daimon Kenshi su kolegomis atliko ilgai trukusį tyrimą, kurio metu darė kaklo magnetinio rezonanso nuotrauką bei klausė kaip žmonės jautėsi, prieš darant nuotrauką. Po 20 metų tyrimo dalyviai nuotrauką pakartojo ir buvo taip pat įvertinta jų simptomatika. Po 20 metų, kaklinės stuburo dalies degeneraciniai pakitimai buvo rasti 95 % tyrime dalyvavusiems asmenims. Tačiau, nors ir degeneraciniai pakitimai buvo nustatyti daugumai
tiriamųjų, sąsajų tarp magnetinio rezonanso tyrimo rezultatų pablogėjimo ir atsiradusių klinikinių simptomų nebuvo [59].
Girish su kolegomis, taip pat suabejojo tyrimų patikimumu bei atliko tyrimą, kurio metu tyrė asmenis, nejaučiančius peties skausmo. 51 tiriamajam buvo padaryta peties nuotrauka ir net 96 % atvejų buvo rasta nukrypimų nuo normos, tačiau skausmo jie nejuto [60]. Randy Schwartzbergas su kolegomis atlikęs tyrimą nustatė, kad išnagrinėjus 53 atvejus, kurie nejautė peties skausmo, rado kad didžioji dauguma jų turėjo peties viršutinės sąnario lūpos plyšimą. Magnetinis tyrimas parodė plyšimą, tačiau žmonės nejuto skausmo, kas tik patvirtina žmogaus adaptyvumą [61]. Juntamų simptomų ir tyrimų atsakymų neatitikimai buvo rasti ir stebint juosmeninę dalį, kur vertinant 3110 asmenų, kurie nejaučia skausmo juosmeninėje stuburo dalyje, net 80 procentų iš jų turėjo tarpslankstelinio disko degeneracinių pakitimų [62] (11 pav.). Tai tik parodo, kad žmogus prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir vertinti žmogų vien pagal tyrimų atsakymus, pirma jo neapklausus ir neįvertinus jo savijautos, būtų klaidinga.
11 pav. Žmonių, nejaučiančių skausmo, tyrimai [59; 60; 61; 62]
Nervų sistema yra viena iš labiausiai įtaką darančių dedamųjų žmogaus kūne adaptaciniams mechanizmams. Nervų sistemos reakcijos į tam tikrus dirginimus mums padeda reaguoti į tam tikras situacijas ir tinkamai priimti sprendimus. Periferiniai nervai dažnai kūnui duoda kompleksiškumo pojūtį, nes jų pažeidimo židinys gali būti visai kitoje vietoje nei pats skausmas. Pavyzdžiui, nervai išeinantys iš juosmeninės stuburo dalies slankstelių turi dermatomas. Jeigu žmogus turi protrūziją l5
– S1 zonoje, skausmas gali būti juntamas blauzdoje, nors pats skausmo šaltinis yra ir juosmenyje. Christopheris Taylor‘as su kolegomis ištyrę asmenis L5 – S1 zonoje turinčius disko išvaržą, teigia, kad žmogaus skausmo apibūdinimas yra netikslus metodas įvertinti anatomiškai tikslią skausmo vietą [63].
Taigi, žmogaus kūnas yra sudėtingas kompleksinis mechanizmas, kuris moka keistis ir prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų, taip sudarydamas galimybes žmogui tobulėti ir evoliucionuoti.
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1 Tiriamųjų kontingento charakteristika
Tyrimo imtis - jauno amžiaus (18 – 44m.) žmonės, neturintys jokių ūmių griaučių – raumenų
sistemos sutrikimų, neurologinių ar širdies ir kraujagyslių sistemos patologijų (n=61). Pradiniame etape dalyvavo 68 asmenys. Norint atrinkti tiriamuosius, buvo taikoma anketinė apklausa. Pagrindiniai atmetimo kriterijai buvo - ūmaus griaučių-raumenų juosmeninės stuburo dalies arba dvigalvio šlaunies raumens skausmo epizodas (toks skausmas, kuris trukdo judėti ir tam tikrą laiką reikia vartoti vaistus) vienerių metų laikotarpyje, bei širdies ir kraujagyslių sistemos patologijos. Iš 68 asmenų, pildžiusių klausimyną, 7 tiriamieji neatitiko kriterijų ir tolimesniuose tyrimo etapuose nedalyvavo.
Tiriamieji buvo suskirstyti atsitiktine tvarka į tris grupes. Pirmoje grupėje buvo naudojamas pėdos atpalaidavimo būdas su golfo kamuoliuku (n = 22), antroje grupėje, pėdos atpalaidavimas vyko manualiai (n = 20) ir trečioji grupė buvo kontrolinė (n=19).
2.2 Tyrimo organizavimas
Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC–SR(M)–76 (1 priedas). Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, sporto medicinos klinikoje bei „Altamedica” klinikos sveikatingumo padalinyje. Dalyvauti tyrime asmenys buvo pakviesti paaiškinus jiems tyrimo tikslą ir gavus jų sutikimą. Tyrimo dalyvių atranka buvo patogioji, todėl tyrimo rezultatai ir išvados yra žvalgomojo pobūdžio. Tyrimas vykdytas 2019 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. ). Tyrimo etapai (12 pav.):
1. Pirmojo etapo metu vyko tiriamųjų atranka.
2. Antrojo etapo metu tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes, stengiantis tarp grupių išlaikyti panašų vyrų ir moterų santykį.
3. Trečiojo etapo metu vyko pirmas testavimas.
4. Ketvirto etapo metu buvo taikomas poveikis. Pirmoje grupėje pėda buvo veikiama golfo kamuoliuku, antra manualiai, o trečioje grupėje poveikis taikomas nebuvo. 5. Penktojo etapo metu vyko antras testavimas.
12 pav. Tyrimo organizavimas ir jo etapai
2.3 Tyrimo metodai
1. Apklausa. 2. Dinamometrija 3. Goniometrija. 4. Inklinometrija.5. Pėdos atpalaidavimas manualiniu būdu (pasyvi pėdos atpalaidavimo metodika). 6. Pėdos atpalaidavimas su golfo kamuoliuku (aktyvi pėdos atpalaidavimo metodika). 7. Statistinė duomenų analizė.
2.4 Apklausa
Tyrime darėme trumpą apklausą, siekdami išsiaiškinti ar tiriamieji atitinka atrankos kriterijus, bei norėdami trumpai įvertinti jų sveikatos būklę. Apklausa buvo sudaryta iš 9 klausimų (4 priedas).
1 etapas. Tiriamųjų atranka
2 etapas. Tiriamųjų suskirstymas į 3 grupes
3 etapas. Pirmas testavimas
4 etapas. Taikomas poveikis
2.5 Dinamometrija
Dvigalvio šlaunies raumens jėga buvo matuojama „Laffayette“ rankiniu dinamometru. Tyrimo metu buvo matuojama maksimali dvigalvio šlaunies raumens izometrinio susitraukimo jėga. Tyrime dalyvavę asmenys turėjo tris bandymus testui atlikti, bei vertinama buvo geriausias bandymas. Kiekvienas bandymas trukdavo 3 sekundes, tiek laiko tiriamasis turėdavo maksimaliai lenkti koją, kai tuo metu mes jam to neleisdavome ir išgaudavome maksimalų izometrinį raumens susitraukimą. Tarp kiekvieno bandymo būdavo 30 sekundžių pertrauka [64] ir testas buvo daromas tik su dominuojančia koja, kurią nustatėme paklausus tiriamojo.
Prieš testuojant dvigalvio šlaunies raumens jėgą tyrimo dalyviams būdavo paaiškinama testavimo procedūra ir testavimo eiga, bei tiriamieji galėdavo vieną kartą pabandyti atlikti testą su koja, kuri nebuvo testuojama. Asmenys, dalyvavę tyrime, testavimo metu gulėdavo ant pilvo, koją sulenkdavo per kelio sąnarį 90 laipsnių kampu, dinamometras buvo dedamas ties Achilo sausgyslės viduriu. Dinamometras skleisdavo garsinį signalą, kuris parodo, kad testas pradedamas ir tiriamieji lenkdavo blauzdą. Dinamometrui skleidžiant garsinį signalą antrą kartą, tiriamieji nustodavo lenkti blauzdą, ištiesdavo blauzdą ir 30 sekundžių ilsėdavosi (13 pav.). Tokia pačia eiga sekė ir antras bei trečias bandymas. „Lafayette“ dinamometras parodydavo vidutinę maksimalaus izometrinio susitraukimo jėgą išreikštą kilogramais (14 pav.)
14 pav. Rankinis „Lafayette“ dinamometras ( https://www.prohealthcareproducts.com/lafayette-manual-muscle-tester-model-01165-electronic-hand-dynamometer/)
2.6 Goniometrija
Dvigalvio šlaunies elastingumas buvo matuojant 90/90 testu. Norint įvertinti dvigalvio šlaunies raumens elastingumą buvo naudojamas goniometrijos metodas. Testuojamas asmuo turėdavo būti atsigulęs ant nugaros ir pakėlęs kojas bei jas sulenkęs per klubo bei kelio sąnarius 90 laipsnių kampu. Tiriamasis rankomis turėdavo stabilizuoti testuojamą koją, dėl to rankas laikydavo ant užpakalinės šlaunies dalies, netoli pakinklio. Tyrime dalyvavusių asmenų prašydavome maksimaliai tiesti blauzdą [65]. Prieš liepiant tiesti blauzdą, uždėdavome goniometrą. Goniometro ašis buvo dedama ant šlaunikaulio šoninio epikondilo (lateral epicondyle of the femur). Judanti goniometro dalis turi būti nukreipta į šoninę kulkšnį (lateral malleolus), o stabili dalis turi buvo nukreipta į didesnįjį trochanterį (greater trochanter) [66]. Tiriamajam maksimaliai ištiesus blauzdą, buvo išmatuojama judesio amplitudė ir taip nustatomas dvigalvio šlaunies raumens elastingumas (15 pav.).
15 pav. A – 90/90 pradinė padėtis; B – aktyvus blauzdos tiesimas; C – goniometro padėtis (asmeninis archyvas)
2.7 Inklinometrija
Matuojant juosmeninės stuburo dalies lenkimą, naudojome inklinometrą. Van Blommestein’as atliko tyrimą, norėdamas įvertinti inklinometro, kaip testavimo priemonės efektyvumą. Atlikus tyrimą jis gavo, kad matavimo metodas yra tinkamas ir galimas patikimai naudoti tyrimuose (patikimumo koeficientas 0,9) [67].
Matavome kryžkaulinės - juosmeninės stuburo dalies ir krūtininės - juosmeninės stuburo dalies lenkimo amplitudes, kurių skirtumas atspindi tikrąją juosmeninės stuburo dalies lenkimosi amplitudę. Testuojant tiriamąjį, buvo paaiškinama testavimo eiga. Pradinė tiriamojo padėtis – kojos dubens plotyje, pirštai vienoje linijoje. Tiriamasis viso lenkimosi metu turėjo išlaikyti tiesias kojas. Tiriamasis lenktis turėdavo du kartus, norint įvertinti Th12 – L1 ir L5 – S1 amplitudes. Tačiau jei tiriamajam nepavykdavo atlikti testo taisyklingai, buvo leidžiama jį pakartoti, prieš tai paaiškinant klaidas, kurias jis atliko (16 pav.).
Testo etapai:
1. Pirmojo lenkimo metu inklinometras dedamas Th12 – L5 keterinių ataugų projekcijoje. Antrojo lenkimosi metu L5 – S1 projekcijoje.
2. Pirmojo ir antrojo lenkimosi metu tiriamajam yra nurodoma rankų pirštais siekti kojų pirštus išlaikant tiesias kojas.
3. Pasiekus pilną lenkimą vykdavo judesio amplitudės matavimas naudojant inklinometrą.
4. Rezultato skaičiavimas, kuris buvo gaunamas iš Th12 – L1 gauto rezultato atimant L5 – S1 gautą rezultatą.
16 pav. A – pradinė testavimo padėtis stovint; B – aktyvus lenkimasis pirmyn; C – inklinometras (asmeninis archyvas)
2.8 Pėdos atpalaidavimas manualiniu būdu (pasyvi pėdos atpalaidavimo
technika)
Manualinio atpalaidavimo metu tiriamasis gulėdavo ant nugaros, abi kojos buo ištiestos. Kineziterapeutas tiriamajam duodavo nurodymus būti atsipalaidavus. Procedūros trukmę pasirinkome pagal Rios Monteiro [35] rekomendacijas – 90 sekundžių. Atpalaidavimo metu kineziterapeutas daugiausiai naudodamas nykščius masažavo pėdą. Atpalaidavimo metu buvo stengiamasi atpalaiduoti išilginį pėdos skliautą, nes asmenys masažo metu ten jautė daugiausiai įtampos. Atpalaidavimo metu pats kineziterapeutas, komunikuodamas su tiriamuoju, parinkdavo tinkamą kompresijos jėgą (17 pav.)
17 pav. Manualinis pėdos atpalaidavimas (https://www.dtmassageclinic.com/massage-for-improved-blood-circulation/)
2.9 Pėdos atpalaidavimas su golfo kamuoliuku (aktyvi pėdos atpalaidavimo
technika)
Thom‘as Myers‘as pasiūlė kaip atpalaiduoti pėdą su teniso ar golfo kamuoliuku [8]. Tiriamasis atpalaidavimą atlikdavo stovėdamas, pėda buvo uždėta ant golfo kamuoliuko. Prasčiau pusiausvyrą išlaikantiems tiriamiesiems, buvo leidžiama remtis į švedišką sienelę (18 pav.). Prieš pradedant poveikį, tiriamieji gavo instrukcijas, kaip naudojant golfo kamuoliuką atpalaiduoti pėdą. Būdavo leidžiama trumpai pasibandyti, naudojant koją, kuri tyrime nedalyvaudavo. Tiriamiesiems buvo paaiškinta, kad pėdos masažavimas su golfo kamuoliuku turi vykti per visus pėdos atramos taškus nuo kulno iki pirštakaulių (19 pav.). Atliekant tyrimą, tiriamieji, patys parinkdavo kompresijos jėgą. Pats atpalaidavimas užtruko 90 sekundžių, laiką skaičiuodavo kineziterapeutas, kontroliuojantis poveikio eigą [35].
18 pav. Pėdos atpalaidavimas golfo 19 pav. Pėdos atpalaidavimo zona [8] kamuoliuku (asmeninis archyvas)
2.10 Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojantis SPSS for Mac 22.0 programa. Kiekybiniai kintamieji pateikiami kaip mediana (mažiausia reikšmė, didžiausia reikšmė, aritmetinis vidurkis), kokybiniai kintamieji pateikiami procentais. Nepriklausomų imčių kintamųjų palyginimui naudotas neparametrinis kruskalo-Voliso kriterijus, priklausomų imčių - neparametrinis Vilkoksono testas. Koreliacijų nustatymui, buvo naudojamas Spirmeno koreliacijos kriterijus skirtas neparametriniams rodikliams skaičiuoti. Stiprus ryšys tarp rodiklių būdavo, kai koreliacijos koeficientas buvo nuo 0,7 iki 1.Tikrinant statistines hipotezes, buvo pasirinktas reikšmingumo lygmuo (p<0,05). Kiekybiniai kintamieji pateikiami kaip mediana (mažiausia reikšmė, didžiausia reikšmė, aritmetinis vidurkis).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Anketinės apklausos rezutatai
Tiriamieji pildę klausimyną nurodė, kad 15 (22 proc.) jautė skausmą tam tikroje kūno vietoje. 53 tiriamieji (78 proc.) skausmo nejautė (20 pav.)
20 pav. Skausmo jutimas tarp visų tyrime dalyvavusių asmenų
Iš 15 tiriamųjų dalyvavusių tyrime ir bejautusių skausmą 5 tiriamieji (33 proc.) nurodė, kad skausmą jaučia juosmens srityje, 4 tiriamieji (27 proc.) kakle, 2 tiriamieji (po 13 proc.) petyje ir kelyje, bei po 1 tiriamąjį (po 7 proc.) čiurnoje ir rieše (21 pav.).
21 pav. Skausmo lokalizacija
Tarp skausmą jaučiančių tiriamųjų 3 (20 proc.) nurodė, kad skausmas juos riboją ir riboja judėjimo funkciją, 12 (80 proc.) nurodė, kad skausmas jų judėjimui įtakos nedaro (22 pav.)
22% 78% taip Ne 13% 7% 27% 33% 13% 7%
22 pav. Skausmo įtaką judesiui
Tarp visų tiriamųjų 65 (96 proc.) nurodė, kad per pastaruosius metus nepatyrė jokių ūmių griaučių – raumenų sistemos sutrikimų ir skausmų, 3 tiriamieji (4 proc.) nurodė, kad tokią kondiciją buvo patyrę, dėl to jie neatitiko atrankos kriterijų ir tyrime nedalyvavo (23 pav.).
23 pav. Ūmus griaučių – raumenų sutrikimas per pastaruosius metus
Tarp visų tiriamųjų 64 (94 proc.) nurodė, kad neturi jokių širdies ir kraujagyslių, sistemos sutrikimų, 4 dalyviai (6 proc.) nurodė, kad turi tokių sutrikimo, dėl to jie neatitiko tyrimo kriterijų ir tyrime nedalyvavo (24 pav.).
20% 80% Taip Ne 4% 96% Taip Ne
24 pav. Širdies ir kraujagyslių patologijos tarp visų tyrime dalyvavusių žmonių
Iš tyrime dalyvavusių tiriamųjų, nei vienas nenurodė, kad turi kokią nors neurologinę patologiją.
Iš visų tyrimo dalyvių, net 42 (62 proc.) nurodė, kad užsiiminėja FV, 26 tiriamieji (38 proc.) nurodė, kad to nedaro (25 pav.)
25 pav. Fizine veikla užsiimantys tiriamieji
Tarp FV užsiimančių tiriamųjų 22 (50 proc.) nurodė, kad tą daro 1 – 2 kartus per savaitę, 17 tiriamųjų (40 proc.) nurodė, kad tai daro 3- 4 kartus per savaitę, o 3 tiriamieji (8 proc.) nurodė, kad FV užsiima daugiau nei 5 kartus per savaitę (26 pav.).
6% 94% Taip Ne 62% 38% Taip Ne
26 pav. Fizine veikla užsiimančių tiriamųjų aktyvumas per savaitę
Iš visų tiriamųjų 22 (32 proc.) savo sveikatos būklę įvertino puikiai, 14 (21 proc.) įvertino gerai, 25 (37 proc.) savo sveikatą įvertino kaip patenkinamą, 6 (9 proc.) įvertino kaip blogą ir tik 1 (1 proc.) tiriamasis savo sveikatos būklę įvertino kaip labai blogą (27 pav.).
27 pav. Tiriamųjų sveikatos vertinimas
Įvertinę tiriamųjų anketas, nusprendėme, kad 61 tiriamasis yra tinkamas dalyvauti tyrime, o 7 atmetėme, nes jie netolimoje praeityje turėjo ūmių griaučių – raumenų sistemos sutrikimų ir taip pat širdies ir kraujagyslių sistemos patologijų.
52% 40%
8%
1 - 2 kartus 3 - 4 kartus daugiau nei 5 kartus
1% 9%
37% 21%
32%
3.2 Dvigalvio šlaunies raumens jėga
Norint įvertinti dvigalvio šlaunies raumens jėgą, buvo naudojamas rankinis „Laffayete”dinamometras, kuris leido pamatyti maksimalią dvigalvio šlaunies raumens izometrinio susitraukimo jėgą. Lyginant raumens jėgą, po pirmo testavimo, nustatėme, kad statistiškai reikšmingo jėgos skirtumo tarp grupių nėra (Χ2(laisvės laipsniai (df))= 3.455 (2); p= 0,178) (28 pav.). Pirmoje grupėje (atpalaidavimas golfo kamuoliuku) jėga buvo 11,6 (8,5; 13,7; 11,595) kg, antroje grupėje (manualinis atpalaidavimas) dvigalvio šlaunies raumens jėga buvo 11,25 (8,8; 13,7; 11,45) kg, trečioje grupėje (kontrolinė grupė) jėga buvo 10,8 (6,7; 13,6; 10,416) kg.
28 pav. Dvigalvio šlaunies raumens jėgos palyginimas tarp grupių
Pirmoje grupėje, kurios tiriamiesiems buvo taikyta pėdos atpalaidavimo technika, jos padą veikiant golfo kamuoliuku, nustatėme, kad vertinant dvigalvio šlaunies raumens jėgos kaitą po taikyto poveikio pirmoje grupėje, jėga statistiškai reikšmingai pagerėjo. Pirmojo testavimo metu dvigalvio šlaunies raumens jėga buvo 11,6 (8,5;13,7;11,595) kg, antrojo testavimo metu 12 (9;13,8;11,9) kg (Z=-3,352; p=0,001) (29 pav).
29 pav. Dvigalvio šlaunies raumens jėgos kaita pirmoje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant raumens jėgos kaitą antroje grupėje, kai pėda buvo atpalaiduojama pasyviai ir tą darydavo kineziterapeutas, taip pat gavome statistiškai reikšmingą dvigalvio šlaunies raumens jėgos pagerėjimą. Pirmojo testavimo metu jėga buvo 11,25 (8,8;13,7;11,45) kg, antrojo testavimo metu 11,5 (9,5;13,6;11,7) kg (Z=-3,132; p=0,002) (30 pav.)
30 pav. Dvigalvio šlaunies raumens jėgos kaita antroje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant raumens jėgos kaitą trečioje tiriamųjų grupėje (kontrolinė grupė) negavome statistiškai reikšmingo dvigalvio šlaunies raumens pagerėjimo. Pirmoje testavimo metu jėga buvo 10,8 (6,7;13,6;10,416) kg, antrojo 11,2 (6,8;13,5;10,511) kg (Z=-1,590; p=0,112) (31 pav.).
31 pav. Dvigalvio šlaunies raumens jėgos kaita trečioje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant rezultatus po antrojo testavimo, duomenys tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Χ2(df)= 5,316 (2); p= 0,7), tačiau tik pirmoje ir antroje grupėse buvo gauti statistiškai reikšmingi rezultatų pagerėjimai (32 pav.)
32 pav. Dvigalvio šlaunies raumens jėgos kaita grupėse (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita 0 2 4 6 8 10 12 14
Pirma grupė Antra grupė Trečia grupė
Dvigalvio šlaunies raumens jėga pirmo testavimo metu Dvigalvio šlaunies raumens jėga antro testavimo metu
3.3 Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas buvo matuojamas 90/90 testu, bei įvertint tikslius laipsnius, buvo naudojamas goniometrijos metodas. Lyginant pirmo testavimo metu gautus rezultatus tarp grupių, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (Χ2(df) = 0.116 (2); p = 0,944) (33 pav.). Pirmoje grupėje amplitudė buvo 142 (125;160;141,41) º, antroje grupėje judesio amplitude buvo 141,5 (125;155;140,45) º, trečioje grupėje 142 (123;156;140,84) º.
33 pav. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo palyginimas tarp grupių
Po aktyvaus pėdos atpalaidavimo su golfo kamuoliuku dvigalvio šlaunies raumens elastingumas statistiškai reikšmingai padidėjo. Pirmojo testavimo metu dvigalvio šlaunies raumens judesio amplitudė buvo 142 (125;160;141,41) º, antrojo testavimo metu dvigalvio šlaunies raumens judesio amplitude jau buvo 148 (127;168;146,41) º (Z=-3,669; p=0,0001) (34 pav.).
34 pav. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo kaita pirmoje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Taikant pasyvią pėdos atpalaidavimo techniką raumens elastingumas taip pat ženkliai padidėjo. Pirmojo testavimo metu judesio amplitudė buvo 141,5 (125;155;140,45) º, antrojo testavimo metu 147,5 (134;160;146,35) º (Z=-3,929; p=0,0001) (35 pav.).
35 pav. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo kaita antroje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant dvigalvio šlaunies raumens kontrolinėje grupėje testuojamo raumens elastingumas nepakito. Pirmojo testavimo metu dvigalvio šlaunies raumens judesio amplitudė buvo 142
(123;156;140,84) º, antrojo testavimo metu 142 (125; 155; 141,42) º (Z = -1,775; p = 0,076) (36 pav.).
36 pav. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo kaita trečioje grupėje
Vertinant rezultatus po antrojo testavimo, duomenys tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Χ2 (df)= 3.989 (2); p = 0,136), tačiau tik pirmoje ir antroje grupėse buvo gauti statistiškai reikšmingi rezultatų pagerėjimai (37 pav.).
37 pav. Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo kaita grupėse (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita) 0 20 40 60 80 100 120 140 160
Pirma grupė Antra grupė Trečia grupė
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas pirmo testavimo metu Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas antro testavimo metu
La
ipsni
3.4 Juosmeninės stuburo dalies paslankumas
Norėdami įvertinti juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudę, naudojome inklinometrą, kuris mums padėjo apskaičiuoti kiekvieno tiriamojo judesio amplitudę laipsniais. Lyginant juosmeninės stuburo dalies lenkimo amplitudę po pirmojo testavimo, reikšmingo skirtumo tarp grupių neradome (Χ2 (df) = 0,878 (2); p = 0,645) (38 pav.). Pirmoje grupėje (pėdos atpalaidavimas golfo kamuoliuku) judesio amplitudė buvo 58º (42; 80; 59,23), antroje grupėje (pėdos atpalaidavimas manualiai) judesio amplitude buvo 61,5º (43; 70; 58,6), trečioje grupėje (kontrolinė grupė) judesio amplitude buvo 56º (42; 72; 56,47).
38 pav. Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudžių palyginimas tarp grupių Pirmoje grupėje, kurios tiriamiesiems buvo taikyta pėdos atpalaidavimo technika, jos padą veikiant golfo kamuoliuku, nustatėme, kad vertinant juosmeninės stuburo dalies paslankumo kaitą po taikyto poveikio pirmoje grupėje, paslankumas statistiškai reikšmingai pagerėjo. Pirmojo testavimo lenkimo judesio amplitudė buvo 58 (42; 80; 59,23) º, antrojo testavimo metu 63 (49; 85; 63,59) º (Z = -3,771; p = 0,001) (39 pav.).
39 pav. Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaita kaita pirmoje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaitą antroje grupėje, kai pėda buvo atpalaiduojama pasyviai ir tą darydavo kineziterapeutas, statistiškai reikšmingas juosmeninės stuburo dalies lenkimo amplitudės pagerėjimas taip pat buvo stebimas. Pirmojo testavimo metu judesio amplitudė buvo 61,5 (43; 70; 58,6) º, antrojo testavimo metu 64,5 (49; 80; 62,85) º (Z = -3,592; p = 0,001) (40 pav.)
40 pav. Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaita kaita antroje grupėje (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
Vertinant juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaitą trečioje tiriamųjų grupėje (kontrolinė grupė) negavome statistiškai reikšmingo pagerėjimo. Pirmoje testavimo metu judesio amplitudė buvo 56 (42; 72; 56,47) º, antrojo testavimo metu judesio amplitude buvo 57 (43; 74; 57,68) º (Z = -1,590; p = 0,112) (41 pav.).
41 pav. Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaita kaita trečioje Vertinant rezultatus po antrojo testavimo, duomenys tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Χ2 (df) = 4,580 (2); p = 0,101), tačiau tik pirmoje ir antroje grupėse buvo gauti statistiškai reikšmingi rezultatų pagerėjimai (42 pav.).
42 pav. Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės kaita grupėse (* - statistiškai reikšminga rezultatų kaita)
0 10 20 30 40 50 60 70
Pirma grupė Antra grupė Trečia grupė
Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė pirmo testavimo metu Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė antro testavimo metu
L
ai
ps
ni
3.5 Dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir jo jėgos sąsajos
Pirmo testavimo metu vertinat koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir dvigalvio šlaunies raumens jėgos skirtingose grupėse, koreliacijas radome tik antroje grupėje (pasyvus pėdos atpalaidavimas). Ryšys koreliacijos yra neigiamas ir vidutiniškai stiprus (1 lentelė)
1 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir jo jėgos skirtingose grupėse, pirmojo testavimo metu (* - statistiškai reikšminga koreliacija)
Koreliacija Pirmas testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas / Dvigalio šlaunies raumens jėga
1 grupė r = - 0,356 ; p = 0,104
2 grupė r = - 0,620 ; p = 0,004*
3 grupė r = - 0,063 ; p = 0,798
Vertinant koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir dvigalvio šlaunies raumens jėgos skirtingose grupėse antrojo testavimo metu, pastebėjome statistiškai reikšmingas neigiamas koreliacijas pirmoje (pėdos atpalaidavimas su golfo kamuoliuku) ir antroje (pasyvus pėdos atpalaidavimas) grupėse (2 lentelė)
2 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir jo jėgos skirtingose grupėse, antrojo testavimo metu (* - statistiškai reikšminga koreliacija)
Koreliacija Antras testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas / Dvigalio šlaunies raumens jėga
1 grupė r = - 0,511 ; p = 0,015*
2 grupė r = - 0,643 ; p = 0,002*
Vertinant visus duomenis neskaidant į grupes, pirmo testavimo metu pastebėjome neigiamą, silpno ryšio koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir dvigalvio šlaunies raumens jėgos (r = -0,327 ; p = 0,001). Antrojo testavimo metu, rezultatai taip pat statiškai reikšmingai koreliavo, ryšys buvo neigiamas ir silpnas (r = -0,331 ; p = 0,009).
3.6 Juosmeninės stuburo dalies paslankumo ir dvigalvio šlaunies raumens
elastingumo sąsajos
Pirmo testavimo metu vertinat koreliaciją tarp juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio ampli- tudės ir dvigalvio šlaunies raumens elastingumo skirtingose grupėse, koreliacijas radome pirmoje ir antroje tyrimo grupėse. Koreliacijos yra teigiamos, pirmoje grupėje ryšys yra vidutiniškas, o antroje stiprus (3 lentelė).
3 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės skirtingose grupėse, pirmojo testavimo metu (* - statistiškai
reikšminga koreliacija) Koreliacija
Pirmas testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas / Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė
1 grupė r = 0,587 ; p = 0,004*
2 grupė r = 0,72 ; p = 0,001*
3 grupė r = 0,267 ; p = 0,269
Vertinant koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudę skirtingose grupėse antrojo testavimo metu, pastebėjome statistiškai reikšmingas teigiamas koreliacijas pirmoje (pėdos atpalaidavimas su golfo kamuoliuku) ir antroje (pasyvus pėdos atpalaidavimas) grupėse. Koreliacijų ryšys abejose grupėse buvo stiprus (4 lentelė).
4 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės skirtingose grupėse, antrojo testavimo metu (* - statistiškai
reikšminga koreliacija) Koreliacija
Antras testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens elastingumas / Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė
1 grupė r = 0,705 ; p = 0,001*
2 grupė r = 0,737 ; p = 0,001*
3 grupė r = 0,283 ; p = 0,240
Vertinant visus duomenis neskaidant jų į grupes, pirmo testavimo metu pastebėjome tegiamą, vidutinio ryšio koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens elastingumo ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės (r = 0,536 ; p = 0,0001. Antrojo testavimo metu, rezultatai taip pat statiškai reikšmingai koreliavo, ryšys buvo teigiamas ir vidutinis (r = 0,591 ; p = 0,0001)
3.7 Juosmeninės stuburo dalies paslankumo ir dvigalvio šlaunies raumens
jėgos sąsajos
Pirmo testavimo metu vertinat koreliaciją tarp juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio ampli- tudės ir dvigalvio šlaunies raumens jėgos skirtingose grupėse, radome atvirtkštines koreliacijas visose grupėse, kurių ryšys yra vidutinis (5 lentelė).
5 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens jėgos ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės skirtingose grupėse, pirmojo testavimo metu (* - statistiškai
reikšminga koreliacija) Koreliacija
Pirmas testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens jėga / Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė
1 grupė r = - 0,587 ; p = 0,001*
2 grupė r = - 0,676 ; p = 0,001*
Vertinant koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens jėgos ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės, visose grupės antrojo testavimo metu gavome atvirkštines vidutinio stiprumo koreliacijas (6 lentelė).
6 lentelė. Koreliacijos tarp dvigalvio šlaunies raumens jėgos ir juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės skirtingose grupėse, antrojo testavimo metu (* - statistiškai
reikšminga koreliacija) Koreliacija
Antras testavimas
Dvigalvio šlaunies raumens jėga/ Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė
1 grupė r = - 0,697 ; p = 0,0001*
2 grupė r = - 0,506 ; p = 0,023*
3 grupė r = - 0,69 ; p = 0,001*
Vertinant visus duomenis neskaidant į grupes, pirmo testavimo metu pastebėjome neigiamą, vidutinio ryšio koreliaciją tarp dvigalvio šlaunies raumens jėgos ir juosmeninės stuburo dalies paslakumo (r =-0,531; p = 0,0001). Antrojo testavimo metu, rezultatai taip pat statiškai reikšmingai koreliavo, ryšys buvo neigiamas ir silpnas (r =-0,487; p = 0.0001).
