KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Jolanta Brazienė

MEDIKŲ, DIRBANČIŲ SU ONKOLOGINIAIS LIGONIAIS,

DARBO SĄLYGŲ IR NUSISKUNDIMŲ SVEIKATA SĄSAJOS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: sveikatos ekologija)

Mokslinis vadovas:

Dr. Vidmantas Januškevičius

Kaunas

2008

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)

MEDIKŲ, DIRBANČIŲ SU ONKOLOGINIAIS LIGONIAIS, DARBO SĄLYGŲ IR NUSISKUNDIMŲ SVEIKATA SĄSAJOS

Jolanta Brazinė

Mokslinis vadovas dr. Vidmantas Januškevičius

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra, Kaunas – 2008. – 66p.

Darbo tikslas: Įvertinti medikų nusiskundimų savo sveikata sąsajas su darbo sąlygomis. Darbo uţdaviniai:

1. Ištirti medikų savo sveikatos vertinimą.

2. Įvertinti darbuotojų nuomonę apie darbo aplinkos rizikos veiksnius KMUK filialo Onkologijos ligoninėje.

3. Ištirti darbo sąlygų sąsajas su medikų nusiskundimais savo sveikatos būkle. 4. Pateikti rekomendacijas medikų sveikatos saugai KMUK filialo Onkologijos ligoninėje.

Tyrimo metodika. Buvo atliktas vienmomentis paplitimo tyrimas. Anoniminės anketinės

apklausos pagalba 2008m. vasario mėn. buvo apklausti KMUK filialo Onkologijos ligoninės medicinos darbuotojai. Buvo išdalinta 350 anoniminių anketų, atsako daţnis 71.4 proc. (n=250). Duomenys buvo apdorojami ir analizuojami naudojant statistinių duomenų analizės paketą SPSS for Windows 13.0.

Rezultatai. Apklausta 227 moterys (90,8 proc.) ir 23 vyrai (9,2 proc.). Amţiaus vidurkis

metais 42,8 ± 0,2: moterų - 42,6 ± 0,2, vyrų 44,1 ± 0,6. Daţniausiai ligoninės dirbantieji savo sveikatą vertino gerai (47,6 proc.) ir patenkinamai (42,8 proc.). Su stresinėmis situacijomis darbe susiduria 146 (18,0 proc.) darbuotojai. Daugiausia apklaustųjų 156 (19,2 proc.) nurodė, kad darbo aplinka uţteršta cheminėmis medţiagomis. Daugiausiai jonizuojančios spinduliuotės poveikyje dirbo slaugytojos padėjėjos (26,7 proc.) (p=0,044). Su dezinfekcinėmis medţiagomis daugiausiai susiduria slaugytojos - 117, slaugytojos padėjėjos - 72, gydytojai – 22 ( proc.) ir 6 (proc.) laborantai. Kuo ilgiau darbuotojai dirba šioje darbovietėje, tuo daugiau sveikatos pakitimų sieja su atliekamu darbu (p=0,014). Po profilaktinio sveikatos patikrinimo 90 (36,0 proc.) darbuotojų buvo rasta sveikatos pakitimų. Dirbantys neergonomiškomis sąlygomis po darbo jaučiasi labiau išsekę, negu dirbantys ergonomiškomis sąlygomis (p= 0,001).

Išvados. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis daţniausiai sirgo slaugytojų padėjėjos,

judamojo aparato ligomis - slaugytojos, odos ligomis kaip ir kvėpavimo takų daţniausiai sirgo laborantai. Su stresinėmis situacijomis daţniausiai susiduria bendrosios praktikos slaugytojos ir gydytojai. Dauguma darbuotojų, dirbančių jonizuojančios spinduliuotės poveikyje, nenaudoja jokių apsaugos priemonių. Taip pat ir ketvirtadalis dirbančių su citostatiniais vaistais bendrosios praktikos slaugytojų nenaudoja jokios apsaugos. Kuo ilgiau darbuotojai dirba šioje darbovietėje, tuo daugiau sveikatos pakitimų sieja su atliekamu darbu. Dirbantys su citostatiniais vaistais savo sveikatos būklę vertino blogiau negu neturintys kontakto, o dirbantiems jonizuojančios spinduliuotės poveikyje nustatyta daugiau sveikatos sutrikimų profilaktinių patikrinimų metu.

Raktiniai ţodţiai. Medicinos darbuotojas, darbo sąlygos, chemoterapija, jonizuojanti

SUMMARY

Public health (Health ecology)

THE RELATIONSHIP BETWEEN HEALTH COMPLAINTS AND WORKING CONDITIONS OF DOCTORS WORKING WITH ONCOLOGICAL PATIENTS Jolanta Brazinė

Supervisor Dr. Vidmantas Januškevičius

Department of Environ mental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2008. – 66 p.

Aim of the study: to evaluate the relationships between health complaints and work

conditions among medical staff.

Goals of the study:

1. to analyse subjective health assessment of medical staff;

2. to estimate personnel opinion work-related risk factors at Oncology Hospital; 3. to establish relationships between work conditions and health complaints among

medical staff;

4. to set recommendations for health safety of medical staff at Oncology Hospital.

Material and methods. The study design was cross-sectional prevalence study. Anonymous

questionnaires were set for medical staff at Oncology Hospital (division of Kaunas University Hospital) in February 2008. Altogether 350 questionnaires were distributed, response rate 71.4% (n=250). Statistical data analysis was performed using statistical package „SPSS for Windows 13.0―.

Results. Among responders there were 227 women (90.8%) and 23 men (9.2%). The average

age was 42.8±0.2 (42.6±0.2 for women and 44.1±0.6 for men). Majority of medical workers evaluated own health as good (47.6%) or satisfactory (42.8%). Work under stress was actual for 146 of responders (18.0%). Pollution with chemical substances in working environment was prevalent in 156 cases (19.2%). Ionized radiation mostly affected assistant nurses (26.7%; p=0.044). Disinfection substances mostly affected nurses (n=117), nurse assistants (n=72), physicians (n=22), and laboratory workers (n=6). Workers affiliated with this workplace longer also relate more health changes due to work (p=0.014). Health check-ups revealed health changes in 90 (36.0%) of all workers. Responders working under non-ergonomic conditions reported more fatigue after working hours compared to other responders (p=0.001).

Conslusions. Cardiovascular disorders are mostly prevalent among nurse assistants,

musculoskeletal disorders – among nurses, while skin diseases as well as respiratory diseases were mostly prevalent among laboratory workers. Stress situations are mostly common for general practice nurses and physicians. The staff working under ionized radiation do not use any safety measures. The quarter of general practice nurses working with cytostatic drugs also do not use any safety measures. The longer workers are affiliated with this workplace, the more health changes they relate to this work. The staff working with cytostatic drugs estimates own health condition worse than other workers, and the staff working under ionized radiation has more health disorders established at check-ups.

SANTRUMPOS

CL – cheminė - luminescencinė CI – pasikliautinasis intervalas df – laisvės laipsnių skaičius KMI – kūno masės indeksas

KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos kt. - kiti

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos Ig - imunoglobulinas

m. – metai

mrem – miliremas (roentgen equivalent in man) biologinis rentgeno ekvivalentas. mSv – mikrosyvertas

mikro Sv/Gycm² - mikro syvertas / griejus kubiniam centimetre n – tiriamųjų skaičius

g/m³ - gramai /kubiniame metre p - statistinis reikšmingumas p. – puslapis

PBL - periferinius kraujo limfocitus(peripheral blood lymphocytes) PMN - polimorfobranduolinių neutrofilų

proc. – procentai

PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija

TLC - bendram leukocitų skaičiui (total leukocyte count ) tūks. - tūkstančiai

SCE - seserinių chromatidţių pasikeitimo daţnumas (sister chromatid exchanges) Sv - syvertas

val. – valandos

χ² - chi kvadrato testas

TURINYS

ĮVADAS ...8

TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...9

1. LITERATŪROS APŢVALGA...10

1.1 Jonizuojančios spinduliuotės poveikis medicinos personalo sveikatai...14

1.2 Priešvėţinių vaistų poveikis darbuotojų sveikatai...23

2. TYRIMO METODIKA...33

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...34

3.1 Medikų savo sveikatos vertinimas...34

3.2 Darbo aplinkos rizikos veiksniai Onkologijos ligoninėje...42

3.3 Darbo sąlygų sąsajas su medikų nusiskundimais savo sveikatos būkle...49

IŠVADOS...52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...53

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS...54

ĮVADAS

Daugelyje išsivysčiusių šalių onkologinės ligos yra prioritetinė sveikatos problema. Sveikatos ekspertai teigia: vėţio galima išvengti; vėţį galima laiku diagnozuoti ir sėkmingai gydyti; galima sumaţinti sergančiųjų kančias.

Paskutiniais metais Lietuvoje išlieka sergamumo ir mirtingumo nuo piktybinių navikų didėjimo tendencija: sergamumas nuo 1990 m. padidėjo 55,2 proc., mirtingumas – 22,9 proc.[1]. Bendras sergamumo piktybiniais navikais rodiklis 2005 m. siekė 472,3/100.000 gyventojų. Sergamumas prostatos, melanomos, odos, skydliaukės, gaubtinės ţarnos vėţiu per paskutinį dešimtmetį išaugo daugiau negu dvigubai. Vyrai daţniausiai serga plaučių, priešinės liaukos ir skrandţio vėţiu, moterys – krūties, odos vėţiu bei onkoginekologinėmis ligomis. Šalyje vėţys uţima II vietą bendroje mirtingumo struktūroje, o 45 – 64 m. amţiaus moterų grupėje – pirmąją. 2005 m. mirė 8 tūks. onkologiniai ligoniai (235,8/100.000 gyventojų) [1]. Naujausiais statistiniais duomenimis, Europos Sąjungoje sveikatos prieţiūros srityje dirba apie 10 proc. visų gyventojų - 6 mln. ţmonių. Lietuvoje sveikatos prieţiūros darbuotojai sudaro apie 4 proc. visų dirbančiųjų Lietuvos gyventojų. Sergamumas profesinėmis ligomis tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų didėja nuo 4 atvejų 1996m. (0.7 proc. visų susirgusių profesinėmis ligomis) iki 21 atvejų 2007m. (1.8 proc.) [50].

Vėţio gydymui šiuo metu naudojami įvairūs metodai - chirurginis gydymas, spindulinis gydymas, chemoterapija, hormonų terapija, biologinė terapija, imunoterapija ir kt. [2]. Bet kuri ţmogaus veikla yra kelianti tam tikrą riziką jam pačiam ir supančiai aplinkai. Medikai gydantys ir slaugantys onkologinius ligonius nuolat susiduria su skausmu ir mirtimi, atsakomybė uţ ţmonių sveikatą ir gyvybę. Jų darbo sąlygos turi įtakos pacientų gydymo ir tyrimo kokybei. Taip pat specifinis onkologinių ligų gydymas turi įtakos ir pačių medikų sveikatai. Nauja įranga ir nauji gydymo ir tyrimo metodai, padeda pacientams, tačiau dar negarantuoja darbuotojų sveikų ir saugių darbo sąlygų.

TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti medikų nusiskundimų savo sveikata sąsajas su darbo sąlygomis Darbo uţdaviniai:

1. Ištirti medikų savo sveikatos vertinimą.

2. Įvertinti darbuotojų nuomonę apie darbo aplinkos rizikos veiksnius KMUK filialo Onkologijos ligoninėje.

3. Ištirti darbo sąlygų sąsajas su medikų nusiskundimais savo sveikatos būkle.

4. Pateikti rekomendacijas medikų sveikatos saugai KMUK filialo Onkologijos ligoninėje.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

Daugelyje išsivysčiusių šalių onkologinės ligos yra prioritetinė sveikatos problema. Sveikatos ekspertai teigia: vėţio galima išvengti; vėţį galima laiku diagnozuoti ir sėkmingai gydyti; galima sumaţinti sergančiųjų kančias.

Paskutiniais metais Lietuvoje išlieka sergamumo ir mirtingumo nuo piktybinių navikų didėjimo tendencija: sergamumas nuo 1990m. padidėjo 55,2 proc., mirtingumas – 22,9proc.[1]. Bendras sergamumo piktybiniais navikais rodiklis 2001m. siekė 403,1/100.000 gyventojų. Sergamumas prostatos, melanomos, odos, skydliaukės, gaubtinės ţarnos vėţiu per paskutinį dešimtmetį išaugo daugiau negu dvigubai. Vyrai daţniausiai serga plaučių, priešinės liaukos ir skrandţio vėţiu, moterys – krūties, odos vėţiu bei onkoginekologinėmis ligomis. Šalyje vėţys uţima II vietą bendroje mirtingumo struktūroje, o 45–64 m. amţiaus moterų grupėje – pirmąją. 2005m. mirė 8tūks. onkologiniai ligoniai (235,8/100.000 gyventojų). 2006m. uţregistruota 16 018 naujų vėţio atvejų. Nuo 1990 metų šis rodiklis padidėjo net 45,3 proc. 2001m. duomenimis 44,2 proc. onkologinių ligonių įskaitoje buvo ilgiau nei 5 metus[1].

Įvairiose šalyse vykdomos atrankinės gyventojų sveikatos būklės patikros programos turėjo didelę įtaką teigiamiems epidemiologinės situacijos pokyčiams. Kanadoje jau beveik neuţregistruojama invazinio gimdos kaklelio vėţio. 1992 m. pradėjus atrankinio patikrinimo programą Danijoje, jau 1995 m. gimdos kaklelio vėţio diagnozuota 20 proc. maţiau. Sergamumas gimdos kaklelio vėţiu Suomijoje, kur atrankinio patikrinimo programa atliekama daugiau kaip 30 metų, tesudaro tik 1,5 proc. tarp kitų populiacijos navikų. JAV apskaičiuota, kad susirgusiųjų krūties vėţiu, kuris nustatytas gyventojų sveikatos būklės patikros metu, t.y. ankstyvoje stadijoje, gydymas kainuoja maţiau, negu kliniškai pasireiškus vėţiui [1].

Vėţio gydymui šiuo metu naudojami įvairūs metodai - chirurginis gydymas, spindulinis gydymas, chemoterapija, hormonų terapija, biologinė terapija, imunoterapija ir kt. [2].

Radioterapija yra piktybinių navikų gydymo būdas naudojant aukštos energijos jonizuojančiąją spinduliuotę – rentgeno, gama, spindulius, fotonų, elektronų, neutronų srautus ir kt. Jonizuojančiųjų spindulių poveikiui jautriausios greitai besidauginančios ląstelės – kaip tik tokios ir yra piktybinės ląstelės. Jonizuojantieji spinduliai, veikdami jas, sutrikdo jų

dauginimosi procesus – navikas nustoja augti, sunyksta. Radioterapija kitaip dar vadinama švitinimu, gydymu spinduliais, spinduline terapija. Tai vienas iš pagrindinių piktybinių navikų gydymo būdų.

Radioterapija – lokalus (vietinis) piktybinių navikų gydymo būdas, t. y. siekiama jonizuojančiaisiais spinduliais veikti patį naviką ar paţeistus limfmazgius.

Kai radioterapija taikoma siekiant sunaikinti piktybinį naviką ir išgydyti pacientą, ji vadinama radikaliąja radioterapija. Radioterapija gali būti naudojama piktybiniam procesui progresuojant, siekiant sušvelninti ar numalšinti pacientą varginančius simptomus, pvz., skausmą. Tai yra paliatyvioji radioterapija. Šiais atvejais spindulių dozės maţesnės, trumpesnė gydymo trukmė nei radikaliosios radioterapijos atveju. Kartais spindulinis gydymas taikomas derinant jį su kitais metodais – prieš ar po chirurginės operacijos, prieš chemoterapiją ar po jos. Kai radioterapija taikoma su chemoterapija, tai vadinama chemospinduliniu gydymu.

Atliekant piktybinių navikų radioterapiją, neišvengiamai jonizuojančiaisiais spinduliais paveikiamos ir sveikosios ląstelės, pakliūnančios į švitinimo lauką. Tačiau jos daug maţiau jautrios spindulių poveikiui, todėl netrukus atsigauna ir atsinaujina.

Chemoterapija – tai piktybinių navikų gydymas vaistais nuo vėţio [2]. Vaistai nuo vėţio veikia piktybines ląsteles, stabdydami bei trikdydami jų dalijimąsi – navikas nebeauga, sunyksta. Vaistai nuo vėţio labiausiai veikia greit besidauginančias ląsteles. Tokios ir yra vėţio ląstelės, bet ne tik. Organizme yra sveikų audinių, kurių ląstelės irgi dauginasi greitai – kaulų čiulpų, virškinamojo trakto gleivinės, odos, plaukų folikulų. Vaistai nuo vėţio pakliuvę į kraują paţeidţia ir vėţines, ir sveikąsias, pirmiausia greit besidauginančias organizmo ląsteles. Toks sveikųjų audinių paţeidimas yra šalutinių chemoterapijos poveikių prieţastis. Tačiau, laimei, šalutiniai poveikiai paprastai būna laikini, nes paţeistos sveikosios ląstelės sugeba „išgyti―, atsinaujinti, o vėţinės ląstelės – ţūva. Siekiant suvaldyti šalutinius poveikius, gali būti paskirtas atitinkamas gydymas. Reikia turėti omenyje, kad iš šalutinių poveikių intensyvumo negalima spręsti, kaip chemoterapija veikia piktybinį naviką.

Visuomet prieš pradedant chemoterapiją, pacientas supaţindinamas su siūlomo gydymo tikslais, jo nauda bei galimais šalutiniai poveikiais. Kaip ir bet kokį gydymą, chemoterapiją galima atlikti tik pacientui sutikus.

Chemoterapija vykdoma ciklais, kurių trukmė gali būti kelios dienos ar ilgiau. Po to – 2–3 savaičių pertrauka, per kurią praeina šalutiniai poveikiai, organizmas pailsi, atkuria paţeistas sveikąsias ląsteles. Visas chemoterapijos gydymo kursas susideda iš 6–10 ciklų.

Dabar ţinoma ir naudojama daugiau kaip 50 vaistų nuo vėţio. Kartais onkologinei ligai gydyti reikia skirti vieną vaistą. Tai vadinama monochemoterapija. Kitais atvejais piktybiniai navikai gydomi kelių vaistų nuo vėţio deriniu. Tai vadinama polichemoterapija – įvairiems piktybiniams navikams gydyti naudojamos įvairios standartinės kelių vaistų derinio schemos.

Vėţio gydymas vaistais priklauso nuo to, kokiu piktybiniu naviku serga konkretus pacientas, koks ligos išplitimo laipsnis (stadija), kokia naviko morfologinė forma, kokia bendra paciento sveikatos būklė, kokiomis kitomis ligomis jis serga.

Chemoterapija gali būti naudojama kaip savarankiškas kai kurių navikų gydymo būdas bei derinama su chirurginiu gydymu, radioterapija, gydymu hormonais, biologine terapija. Galimi įvairūs šių gydymo metodų deriniai. Kai greta chemoterapijos pacientui taikoma ir radioterapija, tai vadinama chemospinduliniu gydymu. Chemoterapija siekiama kelių tikslų [2]:

 išgydyti vėţį – yra piktybinių navikų, kurie labai jautrūs chemoterapijai, liga visiškai išgydoma

 sumaţinti naviko apimtį prieš operaciją, kad operaciją galima būtų atlikti lengviau ir radikalią (t.y. visiškai pašalinti naviką). Tai vadinama neoadjuvantine chemoterapija.

 sumaţinti ligos atsinaujinimo riziką – po piktybinio naviko operacijos, kai lieka įtarimas, jog galėjo likti maţų, akimi nematomų naviko ląstelių salelių, taikoma chemoterapija. Tai adjuvantinė chemoterapija.

 sumaţinti naviką, palengvinti ar panaikinti naviko sukeliamus varginančius simptomus, prailginti paciento gyvenimo trukmę, pagerinti gyvenimo kokybę, kai onkologinė liga nustatoma pernelyg išplitusi ar kai ji progresuoja ir visiškai išgydyti paciento nėra galimybių

Kai kurios piktybinės ligos (leukemija, limfomos) gydomos naudojant didelių dozių chemoterapiją. Kaulų čiulpų kamieninės ląstelės gamina kraujo elementus – leukocitus, eritrocitus, trombocitus. Sakysim, leukemijos atveju iš paţeistų kamieninių ląstelių vystosi nesveiki, nesubrendę, negalintys atlikti savo funkcijos baltieji kraujo kūneliai. Tuomet iš pradţių taikoma standartinė chemoterapija, kol kaulų čiulpuose nebelieka pakitusių kamieninių ląstelių. Baigus chemoterapiją iš paties paciento kaulų čiulpų paimama sveikų kamieninių ląstelių, kurios padedamos saugoti į specialias saugyklas. Tada atliekama didelių dozių chemoterapija, dėl kurios poveikio visiškai nuslopinama kaulų čiulpų veikla. Kaulų

čiulpai atkuriami perpilant jau anksčiau paimtas iš paciento kamienines ląsteles, iš kurių vystysis sveikas kraujas. Gali būti perpilamos donoro kamieninės ląstelės.

Chemoterapija atliekama ligoninės chemoterapijos skyriuje arba vadinamajame dienos stacionare – čia yra reikiamos sąlygos, priemonės, tinkamai parengtas medicinos personalas. Ligoninėje reikia pagulėti keletą dienų, priklausomai nuo gydyti parinktos vaistų schemos. Dienos stacionare pacientui atliekama vaistų transfuzija į veną, po jos jis grįţta į namus. Kitas chemoterapijos ciklas atliekamas po pertraukos, kurios trukmė priklauso nuo pasirinktos chemoterapijos schemos. Jei atliekama didelių dozių chemoterapija, ligoninėje reikia gulėti kelias savaites. Kai chemoterapija gaunama tabletėmis, pacientas vaistus naudoja būdamas namie [2].

Daugeliui piktybinių navikų gydyti taikomas suderintas chemospindulinis gydymas, t. y. chemoterapija skiriama spindulinio gydymo metu [3]. Jau ištirti pagrindiniai spindulinio gydymo ir citotoksinių preparatų sąveikos mechanizmai: erdvinė kooperacija, nepriklausomas citotoksinis poveikis, sinchronizavimas, selektyvus poveikis hipoksinėms ląstelėms, reoksigenacija, poveikis apoptozei ir kt. Jonizuojančios spinduliuotės paţeistas naviko ląsteles paveikus citotoksiniu medikamentu, padaugėja abiejų DNR grandinių paţeidimų, kurie sukelia ląstelės ţūtį. Lyginant izoefektinio suderinto chemoterapijos ir spindulinio gydymo poveikio kreives, nustatyta, kad abiejų citotoksinių būdų bendrasis poveikis gali būti įvairus: inhibicinis, antagonistinis, subadityvus, adityvus ir supraadityvus. Klinikinėje praktikoje reikšmingiausias yra supraadityvus poveikis, kuomet poveikis, pasiekiamas derinant abu citotoksinius gydymo būdus, yra didesnis uţ atskirai taikytų gydymo būdų poveikių sumą. Tačiau tiesiogiai pritaikyti laboratorinius ir eksperimentinius duomenis į klinikinę praktiką yra sudėtinga. Šie tyrimai padeda interpretuoti jau turimus klinikinių tyrimų duomenis ir, vadovaujantis jais, galima parinkti maţiau empirišką suderinto gydymo derinį [3].

1.1 Jonizuojančios spinduliuotės poveikis medicinos personalo sveikatai

Jonizuojančios spinduliuotės naudojimas atnešė didţiulę paţangą medicinos diagnostikos bei terapijos srityse, tačiau ši technologija pasiţymi ir neišvengiamu poveikiu. Tam tikras jonizuojančios spinduliuotės dozes gauna tiek pacientai, tiek medicinos personalas. Singer C.M. atliktame tyrime siekiama nustatyti, kokį jonizuojančios spinduliuotės kiekį gauna greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, atliekantys stuburo smegenų radiografiją [4]. Šiame darbe analizuojama potenciali jonizuojančios spinduliuotės ţala šiems darbuotojams. Nustatyta, kad darant lateralinę radiogramą vidutinis pirštų gaunamos radiacijos kiekis – 174,5 mrem, naudojant švinu dengtas pirštines šis dydis sumaţėjo 99,9 proc., iki 0,3 mrem. Darant radiogramų serijas kai kuriose specifinėse paciento padėtyse, kada pacientą reikia laikyti, vidutinė arčiausiai elektronų vamzdţio esančio medicinos darbuotojo piršto gaunama dozė siekė 681 mrem. Jei šie bandymo metu gauti duomenys atitinka realias medicinos praktikoje gaunamas spinduliuotės dozes, medicinos darbuotojas, laikantis traumuoto paciento galvą keturis kartus per savaitę neapsaugotomis rankomis, gautų spinduliuotės kiekį, daugiau nei du kartus didesnį nei nurodoma apsaugą nuo radiacijos darbe reglamentuojančiuose teisės aktuose. Išvadose autoriai pabrėţia apsaugos nuo radiacijos priemonių svarbą dirbant su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais.

Srityse, kuriose tiesiogiai dirbama su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, ypač svarbus darbuotojų kūno dalių gaunamų radiacijos dozės matavimas [5]. Ginjaume M., Perez S. ir kt. studijoje siekta patikrinti INTE ţiedinį radiacijos dozimetrą, pasitelkiant šio prietaiso naudotojus iš medicinos įstaigų (radiopharmacists, ciklotronų bazės darbuotojus, intervencinės radiologijos technologus ir radiologus. Ši ţmonių grupė buvo pasirinkta dėl tiems tenkančios ypač didelės rankų kontakto su jonizuojančia spinduliuote rizika. Rezultatai parodė, kad šių sričių darbe būtina atlikti pirštų dozimetriją, ypač intervencinės radiologijos darbuotojų atveju, kadangi pirštų gaunama dozė gali būti daugiau nei 50 kartų didesnė nei viso kūno gaunama dozė ir daugiau nei 3 kartus didesnė nei riešo gaunama dozė [5].

Durack D.P. ir kt. studijoje analizuotas darbuotojų kontaktas su spinduliuote anestetinės praktikos metu [6]. Atliekant anestezę ne operacinėse (pavyzdţiui, radiologijos patalpose), gali padidėti jonizuojančios spinduliuotės pavojus anesteziologams. Studijos metu vieną mėnesį vykdytas pasyvus 29 anestetikų kontakto su jonizuojančių šalinių spinduliuote monitoringas, naudojant specialius radiaciją fiksuojančius prietaisus. Nustatyta, kad 7 iš 29 darbuotojų gauta dozė viršijo momentinę rekomenduojamą ribą. Mėnesio matavimų rezultatus

ekstrapoliavus metų laikotarpiui. Nustatyta, kad nei vienas iš tyrime dalyvavusių anestetikų per metus nepasiektų rekomenduojamos metinės jonizuojančios spinduliuotės dozės ribos (maksimali ekstrapoliuota metinė vertė buvo 2,14mSv, tuo tarpu Australijoje taikoma rekomendacija ir nacionalinis darbo su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais standartas nurodo, kad metinis gaunamos spinduliuotės kiekis neturi viršyti 20 mSv. Anestetikai, gavę per studijos mėnesį didţiausias dozes, viršytų metinę rekomenduojamą ribą nėščioms moterims (1 mSv). Tačiau autoriai paţymi, kad šios ribos nebūtų viršijamos, jei būtų dėvimos atitinkamos apsaugos nuo jonizuojančios spinduliuotės priemonės. Išvadose autoriai pabrėţia, kad, nors anestetikų gaunamos spinduliuotės dozės neviršija leistinų ribų, reikėtų stengtis neįtraukti nėščių medicinos darbuotojų į anestezės atlikimą, kur galimas kontaktas su jonizuojančia spinduliuote, be to, visi tokiose patalpose dirbantys anesteziologai turėtų dėvėti apsaugančias nuo spinduliuotės apykakles, kurios padeda ţymiai sumaţinti skydliaukei tenkančios spinduliuotės dozes.

Tan G.A. ir Van Every B. Studijos tikslas – ištirti traumatologijos centro darbuotojų saugumą jonizuojančios spinduliuotės atţvilgiu. Atliekant tyrimą, dalyvavę darbuotojai kasdieniniame darbe po švininėmis prijuostėmis dėvėjo asmeninius radiacijos matavimo prietaisus. Didţiausia uţfiksuota kaupiamoji dozė po 586 dienų – 0,18 mSv. Jei gaunamos jonizuojančios spinduliuotės lygis būtų pastovus, tai atitiktų 0,114 mSv per metus – šis rezultatas ţymiai maţesnis nei rekomenduojama darbe gaunamos dozės riba (20 mSv). Apibendrindami tyrimo rezultatus autoriai paţymi, kad švininių prijuosčių dėvėjimas potrauminės reanimacijos metu adekvačiai apsaugo nuo jonizuojančios spinduliuotės [7]. Godekmerdan A. ir bendraautoriai tyrė ţmonių, darbe veikiamų ţemo lygio jonizuojančios radiacijos, ląstelinio ir humoralinio imuniteto susilpnėjimą [8]. Yra duomenų, kad T-limfocitų pogrupiai paveikiami skirtingu lygiu ir skirtingos imuninės sistemos ląstelių grupės skirtingai reaguoja į ilgalaikį jonizuojančios spinduliuotės poveikį. Šios studijos tikslas buvo ištirti ilgalaikės ţemo lygio jonizuojančios spinduliuotės poveikį pasirinktiems radiologijos srities darbuotojų ląstelinio ir humoralinio imuniteto rodikliams. Tyrimo metu buvo analizuojami periferinių kraujo limfocitų, komplementų (C(3), C(4)) pogrupių lygiai ir bendras imunoglobulinų (IgG, IgA, IgM) lygis. Tyrimo rezultatai parodė, kad dirbančiųjų su jonizuojančia spinduliuote CD4(+) T limfocitų lygiai buvo gana ţemi, lyginant su nedirbančiųjų su jonizuojančia spinduliuote. Statistiškai reikšmingų kitų limfocitų pogrupių skirtumų šiose dviejose tiriamųjų grupėse nepastebėta. Be to, bendri IgG, IgA, IgM, C(3,) ir C(4) lygiai dirbančiųjų su jonizuojančia spinduliuote kraujo serume buvo gerokai ţemesni, be to, rūkančių radiologijos darbuotojų bendri IgA ir IgM lygiai buvo daug ţemesni nei

nerūkančių. Išvadose autoriai paţymi apsaugos nuo spinduliuotės svarbą šiame darbe bei tai, kad dirbantieji su jonizuojančia spinduliuote neturėtų rūkyti. Autorių teigimu, reikalingos tolesnės studijos, kurios nustatytų periodinių imuninių funkcijų tikrinimo pagrįstumą ir veiksmingiausius bei ekonomiškai efektyviausius radiologijos srities darbuotojų imuninių funkcijų stebėjimo būdus, kurie leistu pakankamai anksti nustatyti imuninės sistemos pokyčius.

Serhatlioglu S., Ogur E. ir bendraautorių darbe analizuojama maţų jonizuojančios spinduliuotės dozių įtaka radiologų kraujo biocheminiams ir imuniniams rodikliams [9]. Studijoje dalyvavo 51 radiologijos padalinyje dirbantis darbuotojas (25 vyrai ir 26 moterys), kontrolinę grupė sudarė 40 sveikų nerūkančių atitinkamo amţiaus asmenų. Nustatytas radiologijos personalo CD4+ T-limfocitų santykis ir serumo bendri IgA, IgG, IgM ir C3, C4 lygiai buvo ţemesni nei kontrolinės grupės asmenų. Apibendrindami rezultatus autoriai teigia, kad radiologų, ilgą laiką patiriančių maţų dozių jonizuojančios spinduliuotės poveikį, CD4+ T limfocitų, imunoglobulinų (IgA, IgG, IgM), C3 ir C4 lygiai ţemesni nei nedirbančių su jonizuojančia spinduliuote ţmonių, o serumo trigliceridų ir paraoksonazės lygiai ţymiai aukštesni. Rūkančių radiologų IgA ir IgM lygiai buvo ţymiai ţemesni nei nerūkančių radiologų. Autorių manymu, kadangi radiologijos padalinių darbuotojams didelę įtaką turi pašaliniai efektai, šalia gaunamų radiacijos dozių, jie turėtų ne tik kiek įmanoma siektis išvengti jonizuojančios spinduliuotės, bet ir turėtų būti periodiškai atliekami jų kraujo biocheminių rodiklių ir imuninės funkcijos tyrimai.

Tsapaki V., Kottou S. ir kt. studijoje analizuojama intervencinėje kardiologijoje pacientų ir personalo gaunamų radiacijos dozių koreliacija [10]. Radiacijos dozės ir jų koreliacija tirta atitinkamose penkių Europos šalių institucijose, kuriose atliekamos vainikinių arterijų angiografija (coronary angiographies (CA)) ir perkutaninė transliuminalinė vainikinių arterijų angioplastika (percutaneous transluminal coronary angioplasties (PTCA)). Pacientų gaunamos radiacijos dozės išreikštos kaip dozės ir srities sandauga. Personalo gaunamos dozės matuotos termoluminescenciniais dozimetrais, kurie buvo pritvirtinti prie kairiojo peties ir kairiosios pėdos. Vainikinės arterijos angiografijos atveju peties ir pėdos dozės buvo, atitinkamai, 90 ir 66 mikro Sv, vainikinių arterijų angiografijos atveju, tuo tarpu perkutaninės transliuminalinės vainikinių arterijų angioplastikos atveju, atitinkamai, 157 ir 173 mikro Sv. Peties dozė vainikinių arterijų angiografijos atveju labai silpnai koreliavo su pacientų gaunama doze (išreikšta dozės ir ploto sandauga), ir tik vidutiniškai koreliavo perkutaninės transliuminalinės vainikinių arterijų angioplastikos atveju. Pacientų gaunamos dozės ir personalo gaunamos pėdos dozės koreliacija buvo silpna abiem atvejais. Autoriai

pastebi, kad atskirose šalyse personalo naudojamos apsaugos priemonės skyrėsi, o tai gali paaiškinti silpną pacientų ir personalo gaunamų radiacijos dozių koreliaciją.

Catovic A, ir Tanackovic F. darbe apţvelgiami su jonizuojančia spinduliuote dirbančių ţmonių tarpe pasitaikantys citogenetiniai pakitimai [11]. Daug fizinių ir cheminių veiksnių gali sukelti chromosominius nukrypimus. Jonizuojanti spinduliuotė – viena geriausiai ţinomų chromosominų paţeidimų prieţasčių. Chromosominio tipo paţeidimai atsiranda, kai DNR apšvitinama prieš sintezę. Chromatidţių tipo pakitimus sukelia DNR paţeidimai sintezės metu ar po jos. Kai kurie šių pokyčių gali išlikti ir praėjus keletui metų po ekspozicijos. Šioje studijoje vertinti radiacijos zonoje dirbančių ţmonių citogenetiniai pakitimai. Nustatyta, kad didţiausias radiacijos dozes gauna radiologijos technikai ir atitinkamuose gydymo įstaigų skyriuose dirbanęios medicinos seserys, kiek maţesnes – gydytojai, pneumologai, ortopedai. Daţniausiai pastebėtas chromosominis paţeidimas (26,8 proc.) – acentriški fragmentai, kiek rečiau – chromatidţių fragmentai (21,2 proc.), dicentriškos chromosomos (19,5 proc.), tarpai (18,7 proc.).

Andreassi M.G. darbe analizuojamas diagnostinių širdies nuotraukų darymo poveikis gydytojams, kasdien atliekantiems šias procedūras [12]. Šiuo metu nėra pakankamai įrodymų, kad medicininis ultragarsas gali sukelti genetinius efektus ir kelti rimtą pavojų medicinos darbuotojams. Nors esami rizikos vertinimai yra klaidinantys dėl aproksimacijų ir ekstrapoliacijų, didţioji dalis citogenetinių studijų duomenų parodė ţalingą poveikį DNR, patiriamą ţmonių, darbe nuolat veikiamų maţų jonizuojančios spinduliuotės dozių. Kadangi intervencines procedūras atliekantys kardiologai ir elektrofiziologai gauna didţiausias radiacijos dozes tarp sveikatos prieţiūros specialistų, šio poveikio supratimas yra vienas svarbiausių veiksnių gerinant apsaugą nuo jonizuojančios spinduliuotės darbe. Be to, pabrėţia autoriai, biologinių dozimetrų naudojimas yra patikima priemonė individualios rizikos įvertinimui.

Mohan A.K., Hauptmann M. ir kt. analizavo JAV radiologijos technologų mirčių prieţastis, tarp jų - ir mirtis nuo vėţinių susirgimų [13]. Autoriai akcentuoja, kad duomenų apie nuolatinį kontaktą su maţomis jonizuojančios spinduliuotės dozėmis vėţio etiologijoje. Pasitelkę 146022 visose JAV dirbančių radiologijos technologų duomenis (73 proc. iš jų buvo moterys), autoriai vertino mirtingumo riziką, susijusią su darbo pobūdţiu. Atlikus duomenų analizę, radiologijos technologų duomenys lyginti su bendrais gyventojų duomenimis. Pastebėta, kad mirtingumo rizika, tame tarpe ir mirtingumo dėl vėţio rizika, radiologijos technologų tarpe buvo nedidelė. Atlikus išsamesnę duomenų analizę, nustatyta, kad didesnė visų vėţinių susirgimų buvo tarp darbuotojų, pradėjusių darbą prieš 1940 m.,

lyginant su tais, kurie pradėjo darbą po 1960 m., be to, rizika maţėjo su kiekvienais vėlesniais darbo pradţios metai, nepriklausomai nuo darbo trukmės. Ūmių limfocitinių, ūmių mieloidinių ir chroniškų mieloidinių leukemijų rizika buvo padidėjusi tarp radiologų, pradėjusių darbą prieš 1950 m., lyginant su pradėjusiais darbą vėliau. Krūties vėţio, ūmių mieloidinių ir chroniškų mieloidinių leukemijų rizika buvo didesnė tarp pradėjusiųjų dirbti prieš 1950 m., ir didėjo ilgėjant išdirbtam laikui. Padidėjusi mirtingumo nuo krūties vėţio ir minėtų leukemijų, nustatyta šiame tyrime, sutapo su radiacijos etiologija, įvertinant tai, kad dirbusieji su radiologijos įranga prieš 1950 m. gaudavo didesnes radiacijos dozes.

Yoshinaga S., Hauptmann M. analizavo nemelanominio odos vėţio sąryšį su jonizuojančios spinduliuotės dozėmis tarp JAV radiacijos technologų [14]. Ţinoma, kad jonizuojanti spinduliuotė yra nemelanominio odos vėţio prieţastis, tačiau nėra visiškai aiški rizika, susijusi su daţnu kontaktu su jonizuojančia spinduliuote darbe ir kokią įtaką tam turi ultravioletinė spinduliuotė. Autoriai tyrė odos bazinių ląstelių karcinomos basal cell carcinoma ir ţvyninių ląstelių (karcinomos squamous cell carcinoma) atvejus tarp JAV radiologijos technologų baltaodţių, atlikę pradinę anketinę apklausą 1983-1989 m., ir tęstinę studiją 1994-1998 m. Analizėje naudotas modelis, leidţiantis įvertinti santykinę abiejų šių karcinomų riziką, susijusią su jonizuojančios spinduliuotės dozėmis darbe ir ultravioletinės spinduliuotės dozėmis, gautomis vaikystėje ir suaugus, atlikus korekcijas pagal pigmentacijos charakteristikas. Pastebėta, kad bazinių ląstelių karcinomos rizika buvo didesnė tarp ţmonių, kurių akių ir plaukų spalva šviesesnė. Ši studija pateikė duomenų, parodančių, kad daţnas kontaktas su jonizuojančia spinduliuote darbe (maţos ar vidutinės dozės) gali padidinti bazinių ląstelių karcinomos riziką bei tai, kad šiai rizikai įtakos gali turėti pigmentacijos charakteristikos.

Rajaraman P., Sigurdson A.J. analizavo plaučių vėţio riziką tarp JAV radiologijos technologų 1983-1998 m. [15]. Nors ţinoma, kad vidutinės ir didelės jonizuojančios spinduliuotės dozės yra plaučių vėţio rizikos veiksnys, ryšys tarp plaučių vėţio ir nuolatinių darbe patiriamų maţų spinduliuotės dozių dar neaiškus. Autoriai apklausė 71894 radiologijos technologus, dirbusius 1926-1989 m., tęstinė studija buvo vykdoma iki 1989 m. Nustatyti 287 plaučių vėţio atvejai, 221 ţmogus iš šių jau buvo miręs. Pakoregavus duomenis pagal rūkymo keliamą riziką, nepastebėta plaučių vėţio rizikos sąryšio su radiologijos technologų darbu nei tarp pradėjusiųjų darbą iki 1940 m., nei vėliau. Rizika taip pat nebuvo susijusi su išdirbtu laiko tarpu. Plaučių vėţio rizika buvo padidėjusi tarp radiologų, kurie turėjo laikyti pacientus procedūros metu, tačiau šis rizikos padidėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas. Autoriai pastebi, kad, nors duomenys ir buvo koreguojami

atsiţvelgiant į tai, ar dalyvavusieji tyrime rūkė, ar ne, galėjo būti ir šiokių tokių netikslumų. Išvadose autoriai paţymi, kad rasti tik labai riboti įrodymai, kad nuolatinės maţos arba vidutinės radiacijos dozės darbe gali padidinti plaučių vėţio riziką tarp radiologijos technologų.

Doody M.M. ir kt. analizuoja krūties vėţio atvejų daţnumą tarp JAV radiologijos technologų [16]. Nors ankstesni išgyvenusiųjų atominių bombų atakas ir medicinoje jonizuojančios spinduliuotės poveikį patiriančių ţmonių tyriai parodė, kad staigios arba ilgalaikės vidutinės ar didelės jonizuojančios spinduliuotės dozės didina krūties vėţio riziką, nėra daug studijų, tiriančių maţų dozių poveikį. Siekiant gauti daugiau informacijos apie tokių spinduliuotės dozių įtaką krūties vėţio rizikai, atliktas šis tyrimas, kuriame dalyvavo 56436 radiologijos technologės, gavusios sertifikatus šiam darbui nuo 1925 iki 1980 m. Analizuoti krūties vėţio atvejai nuo 1983 iki 1998 m. Tyrimo rezultatai parodė, kad tarp radiacijos technologių, kelerius metus kasdieniniame darbe veiktų ţemo lygio jonizuojančios spinduliuotės, krūties vėţio rizika ţymiai padidėjusi. Moterims, dirbusioms su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, rizika buvo didesnė dėl tuo metu naudotos įrangos ypatumų bei didesnio aukštesnio jonizuojančios spinduliuotės lygio darbo aplinkoje, kadangi apsaugos nuo jonizuojančios spinduliuotės reikalavimai buvo grieţtinami laikui bėgant.

Klucinski P., Mazur B. darbe pateiktas Rentgeno diagnostikos padaliniuose dirbančių darbuotojų kraujo serumo imunoglobulino ir C-reaktyvais baltymo koncentracijų tyrimas [17]. Tyrimo autoriai siekė įvertinti jonizuojančios spinduliuotės darbe įtaką imunoglobulino ir C reaktyvaus baltymo (C-reactive protein (CRP)) koncentracijoms. Tyrime dalyvavo radiologijos padaliniuose dirbantys asmenys ir kontrolinė grupė. Dalyvavusieji tyrime buvo suskirstyti pagal lytį ir į rūkančių bei nerūkančių pogrupius. Pastebėtas ţymus IgG lygio sumaţėjimas tarp susiduriančiųjų su jonizuojančia spinduliuote bei tarp moterų. Rūkančių radiologijos padalinių darbuotojų IgA koncentracijos buvo maţesnės nei nerūkančių. Kiti imunoglobulino ir CRP koncentracijų tyrimo duomenys ţymiai nesiskyrė. Autorių teigimu, darbas jonizuojančios spinduliuotės aplinkoje susijęs su imunoglobulino gamybos susilpnėjimu, ypač Ig. Be to, tarp šioje aplinkoje dirbančių darbuotojų rūkymas taip pat slopina IgA gamybą.

Sari-Minodier I., Orsiere T. atliko citogenetinį ligoninių darbuotojų, darbe patiriančių maţas jonzuojančios spinduliuotės dozes, stebėjimą [18]. Šioje studijoje siekta įvertinti darbo pobūdţio sąlygojamus chromosominius pakitimus ligoninių darbuotojų, dirbančių su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, tarpe. autoriai atliko citokinezės-blokų mikrobranduolių (cytokinesis-block micronucleus (CBMN)) įvertinimą periferiniuose kraujo

limfocituose. CBMN analizė buvo atliekama kartu su DNR analize. Šios studijos rezultatai taip pat patvirtino, kad chromosominiai pakitimai, dėl kurių susiformuoja limfocitų mikrobranduoliai (nucleated lymphocites), daţnesni su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais dirbančių ţmonių tarpe, nepaisant to, kad gaunamos jonizuojančios spinduliuotės dozės labai maţos. Pastebėta, kad šių paţeidimų tikimybę gali didinti ir ankstesni šeimoje pasitaikę vėţiniai susirgimai, taip pat – rūkymas.

Linet M.S., Freedman D.M. ir kt. analizavo kraujodaros audinių navikų atvejus tarp radiologijos technologų [19]. Autorių studijos tikslas pagrįstas tuo, kad yra labai maţai duomenų apie kraujodaros audinių navikų riziką, susijusią su ilgalaike maţų dozių radiacija. Tyrėjai stebėjo 71894 JAV dirbusius radiologijos technologus (77.9 proc. iš jų – moterys), pradėjusius dirbti 1926-1980 m. laikotarpiu. Pirmasis tyrimas atliktas 1983-1989 m., tęstinis – 1994-1998 m. Pastebėta padidėjusi leukemijų, išskyrus chronišką limfocitinę leukemiją,. Rizika tarp išdirbusiųjų penkerius ar daugiau metų iki 1950 m. ir tų, kuriems teko laikyti pacientus radiologinio tyrimo metu 50 ar daugiau kartų. Šių leukemijų rizika nebuvo susijusi su laikotarpiu, išdirbtu po 1950 m., amţiumi, kada pradėtas darbas šioje srityje, konkrečia naudota įranga ar procedūromis bei patiems darbuotojams atliktais Rentgeno spindulių tyrimais. Nepastebėta statistiškai svarbaus radiologų darbo ryšio su daugybinės mielomos rizika. Hodgkin ir kitomis limfomomis bei chroniška limfocitine leukemija. Išvadose autoriai paţymi, kad ši studija parodė padidėjusią leukemijų (išskyrus chronišką limfocitinę leukemiją) riziką po dešimtmečių darbo, kuriame nuolat patiriamos maţos radiacijos dozės. Šis rizikos padidėjimas ilgalaikių maţų radiacijos dozių atveju atitinka ir rizikos padidėjimą gavus vieną ar kelias dideles radiacijos dozes.

Delichas M, Psarrakos K ir kt. analizavo kardiologų, atliekančių intervencines kardiologijos procedūras, kontaktą su jonizuojančia spinduliuote [20]. Jau anksčiau pastebėta, kad intervencines kardiologijos procedūras atliekantys gydytojai gauna nemaţą radiacijos dozę. Šioje studijoje išmatuotos radiacijų dozės, gautos 9 kardiologų 144 procedūrų metu. Vidutinės nustatytos efektyvios dozės vertės siekė 0,010-0,035 mikroSv/Gycm2_{. Išanalizavus}

dozės priklausomybę nuo spinduliuotę skleidţiančios įrangos ir kardiologų naudojamos technikos bei įvertinus laboratorijų metinį darbo apkrovimą, nustatyta, kad maksimali metinė kardiologų gaunama dozė abiejose ligoninėse, kuriose atliktas tyrimas, buvo 1,9 ir 2,8.

Meo S.A. analizavo Rentgeno spindulių keliamą pavojų Rentgeno technikų polimorfobranduolinių neutrofilų kiekybinėms ir fagocitinėms funkcijoms [21]. Pernelyg didelės Rentgeno spindulių dozės ţalingos organizmo ląstelėms ir gali sąlygoti mirtinų ligų išsivystymą. Autoriai spėja, kad maţos radiacijos dozės gali lemti ţmogaus imuninių ląstelių

funkcinius nenormalumus. Tyrime siekta įvertinti jonizuojančios spinduliuotės įtaką bendram leukocitų skaičiui (total leukocyte count (TLC)) ir polimorfobranduolinių neutrofilų (PMN)) aktyvumui. Tyrime dalyvavo 42 iš paţiūros sveiki 25-50 metų amţiaus rentgenologai ir atitinkama kontrolinė tiriamųjų grupė. Nustatyta vidutinė rentgenologų gaunama radiacijos dozė buvo 72,4 mrem per kalendorinį ketvirtį ir 289,6 mrem per metus. TLC buco nustatomas naudojant Beckman Coulter skaičiuoklę, bendras kraujo ir PMN fagocitinis aktyvumas buvo nustatomas matuojant cheminę-luminescencinę (CL) reakciją chemiluminescenciniu luminometru. Vidutinė CL reakcijos reikšmė rentgenologų atveju, lyginant su kontroline grupe, buvo ţymiai sumaţėjusi, net tais atvejais, kai buvo gaunamos maţos radiacijos dozės. Autoriai remdamiesi šio tyrimo rezultatais tvirtina, kad Rentgeno spindulių dozės silpnina fiziologines PMN funkcijas – tai rodo maţėjanti chemiluminescencija.

Durovic B. ir kt. darbe analizuojamas darbo su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais ir kataraktos išsivystymo sąryšis [22]. Radiacijos katarakta yra vienas iš jonizuojančios spinduliuotės sukeliamų padarinių, kadangi tyrimų metu buvo nustatyta tam tikra ribinė dozė, nesukelianti kataraktos, ir aukštesnė riba, sukelianti kataraktą – tai reiškia, kad šis reiškinys priklauso nuo jonizuojančios spinduliuotės dozės. Radiacijos kataraktos klinikinė eiga yra identiška visų jonizuojančios spinduliuotės tipų atveju yra tipiška. Minimali progresyvaus kataraktos formavimosi dozė priklauso nuo spinduliuotės tipo (t.y., biologinio veikimo, dozės ir ekspozicijos trukmės). Teoriškai ribinės dozės egzistavimas nereiškia, kad kataraktos formavimasis neįmanomas ir esant maţesnėms dozėms. Šioje studijoje analizuojami kataraktos išsivystymo atvejai medicinos personalo, dirbančio su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, atveju. Nei vienu iš diagnozuotos kataraktos atveju nepastebėta tipiška morfologija, taip pat nenustatyta koreliacijos tarp radiacijos dozės, ekspozicijos laiko ir kataraktos formavimosi. Kadangi visos diagnozuotos kataraktos buvo apibūdintos kaip ankstyvos, tuo remdamiesi autoriai teigia, kad jonizuojanti spinduliuotė yra vienas iš ankstyvą kataraktą sąlygojančių veiksnių tirtų medicinos darbuotojų grupėje.

Mihai L.T ir kt. atliko apklausą siekdami išsiaiškinti, kaip ţmonės suvokia jonizuojančios spinduliuotės keliamą riziką [23]. Apklausta 400 ţmonių, iš kurių 77 (26 proc.) buvo su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais dirbantys asmenys, 35 (12 proc.) buvo gydytojai, darbe nesusiduriantys su jonizuojančia spinduliuote, 177 (68 proc.) buvo atsitiktinai parinkti asmenys, nesusiję su darbu jonizuojančios spinduliuotės aplinkoje ar medicina. Pastebėta, kad nerimo dėl radiacijos lygis, išreikštas pavojaus suvokimo indeksu, yra ţymiai maţesnis tarp su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais dirbančių ţmonių, lyginant su gydytojais ar su spinduliuote bei medicina nesusijusiais ţmonėmis. Pavojaus suvokimo

indekso vertės taip pat labai priklausė nuo respondentų išsilavinimo lygio: maţiausios vertės gautos apklausus medicinos universitetų absolventus, didţiausios – baigusius aukštesniąsias medicinos mokyklas. Ţinios apie radiaciją ir nepaprastosios padėties planus branduolinių avarijų/incidentų atveju taip pat koreliavo su pavojaus suvokimu. Rezultatai patvirtino hipotezę, kad išsamesnės ţinios susijusios su ţemesniu pavojaus suvokimo lygiu. Tai, kaip ţmonės ţiūri į civilinę branduolinę energiją, taip pat susiję su pavojaus suvokimu ir ţiniomis. Visose trijose grupėse tai, kaip ţmonės suvokia radiacijos riziką, skyrėsi. Su radiacija, sukeliama branduolinės energijos ir diagnostikoje naudojamų Rentgeno spindulių buvo susiję skirtingi rizikos suvokimo lygiai. Autoriai pabrėţia, kad apsaugą nuo jonizuojančios spinduliuotės koordinuojančios institucijos turėtų rengti naujus planus ir medţiagą, skirtą plačiajai visuomenei, siekdamos pagilinti visuomenės ţinias apie jonizuojančią spinduliuotę, riziką ir civilinės branduolinės energijos saugumą.

Faulkner K. ir bendraautoriai savo darbe iškėlė aktualią problemą – pacientų ir personalo gaunamas radiacijos dozes medicininių procedūrų metu ir susijusius etinius aspektus [24]. Intervencinėje kardiologijoje vyko didţiulės technologinės permainos. Naujos specialios kardiologinės Rentgeno spindulių įrangos sukūrimas buvo vienas didţiausių pastarojo meto kardiologijos praktiką įtakojusių veiksnių. Dėl paţangos ţymiai padidėjo atliekamų procedūrų įvairovė ir sudėtingumas. Šių priemonių pagalba pacientai gali būti gydomi ambulatoriškai, be hospitalizacijos ar chirurginės intervencijos poreikio. Visuomenė ţino apie šiuos privalumus ir reikalauja daugiau galimybių jais naudotis. Tačiau šių naujų priemonių naudojimas turi įtakos pacientų ir medikų gaunamoms radiacijos dozėms, todėl lygiagrečiai kuriamos ir šio poveikio maţinimo priemonės. Čia yra eilė etinių klausimų, susijusių ir su pacientais, ir su medicinos personalu. Pacientų atveju jie susiję su sutikimu atlikti procedūrą gavus informaciją. Personalo atveju – su radiacijos dozės kontrole.

1.2 Priešvėţinių vaistų poveikis darbuotojų sveikatai

Sorsa M. ir bendraautorių darbe analizuojama darbo su priešvėţiniais vaistais rizika [25]. Autoriai paţymi, kad potenciali ţala sveikatai, susijusi su antineoplastiniais agentais, ţinoma jau keletą dešimtmečių. Eksperimentai patvirtino, kad daugelis priešvėţinių vaistų yra kancerogenai ir genotoksinai. Atliekant tęstinius gydytų ligonių tyrimus, pastebima ir antrinių vėţinių darinių. Pirmieji duomenys apie medicinos darbuotojus, atliekančius chemoterapiją, uţfiksuoti 1979 m. Nuo to laiko publikuota daug studijų, kuriose naudoti įvairūs cheminio ir biologinio kontakto vertinimo būdai. Nepaisant grieţtų chemoterapijos vaistų laikymo ir darbo su jais taisyklių ir atitinkamos įrangos tobulinimo ligoninėse, net ir naujausiose studijose randami nedideli šių medţiagų kiekiai ore ir ant paviršių bei pastebimi būdingi biologiniai poveikio poţymiai tarp su vaistais ar tose patalpose dirbančių darbuotojų. Ilgalaikiai matavimai rodo, kad laikantis grieţtų saugumo priemonių ligoninėse įmanoma sumaţinti biologinį kontaktą ir poveikio lygį. Autoriai pabrėţia, kad būtina teikti išsamią informaciją apie saugų darbą su priešvėţiniais vaistais ir vykdyti nuolatinius personalo mokymus.

Valanis B.G. ir bendraautoriai analizavo ūmius simptomus, susijusius su darbu su antineoplastiniais vaistais, pasitaikančius tarp medicinos seserų [26]. Autoriai atkreipė dėmesį į problemą, kad dirbant su antineoplastiniais vaistais be adekvačių apsaugos priemonių į medikų ir farmacininkų organizmą gali patekti šių medţiagų. Šioje studijoje tirtas ryšys tarp kontakto su antineoplastiniais poveikiais ir ūmių simptomų. Nustatytas nestiprus, bet statistiškai reikšmingas sąryšis tarp vaistų kontakto su oda ir ūmių simptomų skaičiaus padidėjimo. Nors paruoštų dozių skaičius ir naudotos apsaugos lygis buvo susijęs su simptomų skaičiumi, jų poveikis nebuvo nepriklausomas nuo kontakto su oda.

D'Arcy P.F. tyrė ţmogaus organizmui būdingas reakcijas ir sąveikas, galimas dirbant su priešvėţiniais vaistais [27]. Nors yra pakankamai duomenų apie priešvėţinių vaistų toksiškumą ir neigiamą poveikį pacientams, daugeliui šių vaistų būdingas ir tiesioginis dirginantis poveikis odai, akims, gleivinei ir kitiems audiniams. Dirbant nesilaikant adekvataus atsargumo, ypač ruošiantis injekcijai, daugelis citotoksinių vaistų gali sukelti vietines toksines ar alergines reakcijas, be to, jie kelia ir kancerogeniškumo ir mutageniškumo pavojų. Autoriai akcentuoja, kad ligoninių farmacijos padaliniai turėtų imtis iniciatyvos supaţindinant ligoninių darbuotojus su potencialia darbo su antineoplastiniais vaistais rizika ir turėtų prisidėti prie darbo su šiomis medţiagomis taisyklių kūrimo. Straipsnyje medikai

įspėjami apie būdingus pavojus, kylančius kontakto su šiais vaistais metu ir siūlo jų maţinimo būdus. Taip pat straipsnyje pateikiamos rekomendacijos dėl kai kurių šių vaistų mišinių nesuderinamumo ir apţvelgta literatūra, susijusi su naujausiomis darbo su priešvėţiniais vaistais technikomis.

Brumen V. ir bendraautorių darbe analizuojama genotoksinė rizika, susijusi su kontaktu su radionuklidais ir citostatinėmis medţiagomis [28]. Šių autorių studijoje siekta įvertinti genotoksinę riziką medicinos darbuotojams, vienu metu dirbantiems su jonizuojančios radiacijos šaltiniais ir antineoplastiniais vaistais. Šios studijos bioindikatorius – limfocitų ląstelių genomo pokyčiai. Kiekvienam iš tirtų 12 medicinos darbuotojų atlikta struktūrinė chromosominių nukrypimų analizė ir seserinių chromatidţių pasikeitimo bandymas (SCE). Nors nepastebėta ţymaus struktūrinių chromosominų nukrypimo padaţnėjimo ar vidutinio SCE daţnumo padidėjimo, pastebėti negrįţtami chromosominiai paţeidimai bei plačios SCE ribos. Tokie rezultatai rodo genotoksinio poveikio galimybę dirbant su jonizuojančia spinduliuote ir antineoplastiniais vaistais.

Valanis B.H. ir bendraautoriai tyrė ūmų neigiamą darbo su antineoplastiniais vaistais poveikį farmacijos darbuotojams [29]. Duomenys apie kontaktus su citostatiniais vaistais darbe ir ūmius simptomus surinkti anketinės apklausos būdu, dalyvaujant 8566 farmacininkams. Rinkti duomenys apie keturis darbo su šiais vaistais veiksmus: antineostatinių vaistų maišymą, vaistų leidimą pacientams, išsiliejusių vaistų valymą ir pacientų ekskretų tvarkymą. Respondentai nurodė, kuriuos iš anketoje išvardintų galimų ūmių simptomų patyrė per paskutinius tris mėnesius. Dirbantieji su antineoplastiniais vaistais skundėsi didesniu simptomų skaičiumi nei nedirbantieji su šiais vaistais. Vaistų patekimas ant odos buvo labiausiai susijęs su simptomų pasireiškimu, be to, paruoštų vaistų dozių skaičius ir apsaugos lygis buvo aiškiai susijęs su simptomų skaičiumi, moterų kūno masė buvo aiškiai susijusi su moterims pasireiškusių simptomų skaičiumi, skirtingai nei vyrų atveju. Išvadose autoriai paţymi, kad darbuotojai, dirbantys su antineostatiniais vaistais, skundėsi ţymiai didesniu susijusių su šiuo darbu simptomų skaičiumi, ir pabrėţia apsaugos priemonių naudojimo šiame darbe svarbą.

Fransman W. ir bendraautoriai tyrė odos kontakto su antineoplastiniais vaistais įtaką reprodukcinei dirbančių su šiais vaistais medicinos seserų sistemai [30]. Ne viena studijų yra parodţiusi toksinio antineoplastinių vaistų poveikio reprodukcinei sistemai galimybę, tačiau galutinių rezultatų dar nėra. Autoriai apklausė daugiau nei 4000 medicinos seserų, dirbusių šį darbą 1990-1997 m. anketose pateikti klausimai apie nėštumo pasekmes, kontaktus su cheminėmis medţiagomis darbe ir gyvenimo būdą. Tyrimo rezultatai parodė,

kad dirbusios su antineoplastiniais vaistais medicinos seserys pastojo per ilgesnį laiką nei nedirbusios, be to, kontaktas su antineoplastiniais vaistais buvo susijęs su priešlaikiniais gimdymais. Tokie reiškiniai kaip persileidimas, negyvo vaisiaus gimimas, įgimtos anomalijos ir naujagimių lytis nebuvo susieta su kontaktu su antineoplastiniais vaistais. Išvadose autoriai teigia, kad antineoplastiniai vaistai gali neigiamai paveikti vaisingumą ir padidinti naujagimių nepakankamo išsivystymo tikimybę.

Benhamou S. ir bendraautoriai studijoje tyrė su citostatiniais vaistais dirbančių slaugytojų šlapimo mutageniškumą [31]. Tyrime dalyvavo 29 su citostatiniais vaistais dirbančios medicinos seserys, 29 atitinkamo amţiaus asmenys, nedirbę su šiais vaistais (kontrolinė grupė) ir septyni pacientai, kuriems buvo atlikta chemoterapija. Tyrimo rezultatai parodė ţymiai didesnį pacientų šlapimo mutageniškumą, lyginant su nerūkančiais slaugytojais ir nerūkančiais kontrolinės grupės asmenimis. Papildomai atlikus nerūkančių slaugytojų ir kontrolinės grupės asmenų tyrimą, pastebėta, kad su citostatiniais vaistais dirbusių slaugytojų atveju mutageninis aktyvumas ţymiai padidėjęs. Be to pastebėta, kad slaugytojų, dirbusių bent su vienu elektrofiliniu agentu, mutageniškumas ţymiai labiau padidėjęs nei slaugytojų, dirbusių su neelektrofiliniais vaistais.

Grajny A.E. ir kt. darbe siekta nustatyti, kiek chemoterapija saugi ją atliekančiam medicinos personalui [32]. Autoriai apstebi, kad slaugytojų kontakto su antineoplastiniais vaistais tikimybę didina neadekvatus rizikos, keliamos darbo su šiomis medţiagomis, supratimas. Autoriai aptaria daugelį aktualių klausimų, susijusių su saugiu darbu su šiais vaistais pacientų namų aplinkoje.

Nygren O., Gustavsson B. tyrė kontaktą su priešvėţiniais vaistais jų ruošimo ir injekcijų pacientams metu, lygindami uţdaras ir atviras sistemas [33]. Vaistų ruošimo ir injekcijų sistemos turi uţtikrinti, kad vaistas nebūtų uţterštas, tačiau ne visada uţtikrinamas medicinos personalo saugumas, dėl to kuriamos naujos darbo su vaistais technikos. Autoriai lygina naujo tipo uţdarą vaistų paruošimo ir injekavimo sistemą su tradicine technika, atsiţvelgdami į vaistų patekimą į orą bei ant paviršių. Oro pavyzdţiai imti vaistų paruošimo ir injekcijų metu, jų tyrimui naudotas adsorbcinės voltametrijos metodas. Vaistų išsiliejimo ant paviršių tyrimui naudotas 99m-technecio radioizotopas. Vidutinis nustatytas vaistų kiekis ore, naudojant tradicinę darbo su vaistais techniką, siekė 15 ng/m3_{. Vidutinis išsiliejimas ant}

paviršiaus naudojant tradicinę techniką, siekė 64 mikrolitrus, tuo tarpu naudojant uţdarą sistemą – tik 0,005 mikrolitro. Tyrimo rezultatai rodo, kad didţioji dalis darbo metu išsiliejusių vaistų patenka ant paviršių. Autoriai paţymi, kad uţdara sistema adekvačiai galėtų naudotis ir nepatyrę medicinos darbuotojai.

Valanis B. ir bendraautoriai tyrė darbo su antineoplastiniais vaistais ir medicinos personalo bei farmacininkų nevaisingumo sąryšį [34]. Autoriai pastebi problemą, kad, nors kai kurių pacientų atveju chemoterapija sukelia nevaisingumą, nevaisingumo sąryšis su kontaktu su šiais vaistais darbe nebuvo tiriamas. Tyrimo metu apklausti 4659 ţmonės, 405 iš jų buvo diagnozuotas nevaisingumas. Pastebėta, kad moterų atveju nevaisingumas buvo susijęs su darbu su chemoterapijos vaistais iki nevaisingumo. Vyrų atveju šis sąryšis nebuvo statistiškai reikšmingas. Remdamiesi studijos rezultatais, autoriai paţymi apsaugos nuo šalutinių chemoterapijos efektų naudojimo svarbą siekiant išvengti nevaisingumo rizikos. Valanis B., Vollmer W.M. ir kt. tyrė kontakto su antineoplastiniais vaistais ir persileidimų bei negyvo vaisiaus gimimo atvejais ryšį tarp medicinos įstaigų slaugytojų ir farmacininkų [35]. ANtineoplastiniai vaistai pasiţymi mutageniniu ir teratogeniniu poveikiu, dėl to su jais dirbantiems darbuotojams nerimą kelia potencialus kontakto su jais poveikis. Šioje studijoje tiriami nėštumo praradimai, susiję su darbu su antineoplastiniais vaistais, lyginant savaiminių abortų ir negyvo vaisiaus gimimo atvejus, kai vyras ar moteris iki nėštumo ar moteris nėštumo metu dirbo su neoplastiniais vaistais. Analizuojant duomenis įvertinus amţių nėštumo metu, ankstesnius nėštumus, motinų rūkymą nėštumo metu ir persileidimus ar negyvo vaisiaus gimimo atvejus ankstesnių nėštumų metu, pastebėta, kad motinos darbas su antineoplastiniais vaistais buvo susijęs su ţymiai didesne persileidimo rizika ir sudėtine persileidimo ir negyvo vaisiaus gimimo rizika, tačiau nebuvo susijęs vien su negyvo vaisiaus gimimo rizika. Analizėje nustatyti tik keli atvejai, kai su šiais vaistais dirbančių vyrų ţmonos pagimdė negyvus kūdikius, tačiau šis sąryšis nebuvo statistiškai reikšmingas.

Jakab M.G., Major J. Atliko tęstinį genotoksikologinį slaugytojų, dirbusių su antineoplastiniais vaistais, tyrimą [36]. Ligoninėse dirbantys slaugytojai rizikuoja darbe susidurti su antineoplastiniais vaistais, kurie yra potencialūs kancerogenai. Šis kontaktas galimas ruošiant vaistus ir darant tirpalų, kurių sudėtyje yra citostatinių medţiagų, injekcijas. Autorių tyrimo metu sukurta speciali genotoksikologinio stebėjimo sistema, padedanti pagerinti darbo sąlygas ir atlikti pradinę prevenciją. Genotoksinis stebėjimas buvo atliekamas tiriant periferinius kraujo limfocitus (peripheral blood lymphocytes (PBL)) keturiose grupėse darbuotojų (iš viso 152 ţmonės), dirbusių su citostatiniais vaistais. Tyrimo metu buvo nustatomas seserinių chromatidţių pasikeitimų daţnumas (sister chromatid exchanges (SCE)) ir ląstelės su didelio daţnumo SCE (HFC), struktūrinių ir skaitinių chromosominių pakitimų daţnumas ir vertinama ultravioletinės šviesos sukelta nenumatyta DNR atgaminimo sintezė (ultraviolet-light-induced unscheduled DNA-repair synthesis (UDS)). Vienoje iš į tyrimą įtrauktų ligoninių, kur slaugytojai dirbo neadekvataus saugumo kabinetuose, nustatytas

ląstelių su chromosominiais pakitimais (chromosome aberrations (AC)) skaičius buvo ţymiai didesnis nei kontrolinių asmenų grupėje. Kitoje ligoninėje, kur taip pat nebuvo uţtikrintas adekvatus darbo saugumas, nustatyti gerokai padidėję AC, SCE, HFC, ir UDS lygiai. Rezultatai rodo, kad slaugytojai, dirbę su neadekvataus saugumo įranga, patyrė genotoksinį poveikį. Kitose dviejose ligoninėse, kur buvo dirbama riekiamo saugumo kabinetuose, rezultatai rodė ţymiai maţesnes tiriamų rodiklių reikšmes. Pirmaisiais tyrimo metais vienoje šių ligoninių nustatytas AC lygis atitiko kontrolinės grupės duomenis. Atlikus tęstinį tyrimą praėjus 4 ir 6 metams, pastebėtas AC lygio svyravimas ir HVC lygio padidėjimas virš kontrolinės grupės lygio. AC ir HFC lygių kitimas šioje grupėje rodo kontakto su genotoksinėmis medţiagomis galimybę, nepaisant tinkamai įrengtų darbo vietų – šie rezultatai rodo, kad galimi ir kiti kontakto su pavojingomis medţiagomis keliai. Kitoje ligoninėje su adekvataus saugumo kabinetais ir AC, ir HFC lygiai buvo padidėję. Šie duomenys patvirtina, kad dirbant su pavojingomis karcenogeninėmis medţiagomis būtina laikytis adekvačių saugumo priemonių. Studijos rezultatai taip pat rodo, kad genotoksiniams pakitimams pasireikšti reikalingas tam tikras laikas, dėl to galimos vėlesnės somatinės mutacijos bei vėţio rizikos padidėjimas.

Bilski B. ir bendraautoriai akcentuoja, kad citostatiniai vaistai kelia specifinę riziką sveikatos prieţiūros srities darbuotojų sveikatai [37]. Galimi įvairūs šios grupės vaistų ţalingi poveikiai, tarp jų – ir netiesioginiai. Nors darbo su šiais vaistais taisyklės yra grieţtai apibrėţtos atitinkamuose teisės aktuose ir sveikatos prieţiūros įstaigų darbo taisyklėse, darbo sąlygoms sveikatos prieţiūros įstaigose neretai didelę įtaką turi tam tikros ekonominės ir organizacinės problemos, kurios gali atsispindėti ir tame, kaip laikomasi šių taisyklių. Straipsnyje pateikiama preliminari subjektyvaus darbo su citostatiniais vaistais vertinimo, atlikto Lenkijos ligoninėse stebint daţniausiai su šiomis medţiagomis susiduriančių medicinos darbuotojų – slaugytojų darbą, analizė. Į apklausos anketas atsakė 60 20-54 metų amţiaus slaugytojų, dirbančių 2-18 metų. 2 iš jų turėjo universitetinį išsilavinimą, 58 buvo baigę aukštesniąsias medicinos mokyklas ar buvo įgiję vidurinįjį išsilavinimą. Vertindami skirtingą išsilavinimą įgijusių respondentų atsakymus, autoriai paţymi, kad neturintys universitetinio išsilavinimo respondentai neturėjo darbo su citostatiniais vaistais įgūdţių. Tai rodo aukštesniųjų medicinos mokyklų, tyrimo institutų ir kr, kt. medicinos darbuotojus ruošiančių įstaihų įtraukimo š slaugytojų mokymą dirbti su citostatiniais vaistais svarbą. Respondentai nurodė, kad jie įgijo ţinių ir darbo su citostatiniais vaistais patirties darbe ir ligoninėse organizuotų mokymų metu. Nepaisant įgytų ţinių ir patitrties, slaugytojai ne visada laikėsi darbo saugos ir higienos normų. Kontakto su citostatiniais vaistais tablečių pavidale

problema daţniausiai buvo atmetama. Kai kurie slaugytojai darbe susidurdavo ir su jonizuojančia spinduliuote. Autorių manymu, viena iš saugumo taisyklių nesilaikymo prieţasčių – medicinos darbuotojų trūkumas. Autorių manymu, šią problemą galima būtų išspręsti tik padaliniuose, kuriuose dirbama citostatiniais vaistais, įdarbinus reikiamą darbuotojų skaičių. Be to, pacientai, gydomi citostatiniais vaistais, turėtų būti informuojami apie slaugytojų naudojamų apsaugos priemonių paskirtį.

Sorsa M., Anderson D. darbe apţvelgiamas atliktas darbo su citostatiniais priešvėţiniais vaistas stebėjimas [38]. Autoriai paţymi, kad yra surinkti epidemiologiniai duomenys apie antrųjų neoplazmų ryšį su specifiniu chemoterapiniu gydymu 30 medikamentų atveju, o 10 junginių kancerogeniškumas ţmogaus organizmui galutinai įrodytas. Pagrindinis ţmogaus kontakto su priešvėţiniais vaistais šaltinis yra chemoterapinis gydymas, tačiau su šiais vaistais gali kontaktuoti ne tik pacientai, bet ir šiuos vaistus gaminantys, ruošiantys ir pacientams duodantys ţmonės. Daugelyje išsivysčiusių šalių darbas su priešvėţiniais vaistais, nuo įvairių bendrų darbo taisyklių paskelbimo, dabar yra atliekamas pakankamai saugiai ir ligoninėse, ir vaistinėse, ir vaistus gaminančiose įmonėse. Neatsargus darbas su chemoterapiniais vaistais gali sąlygoti tokį personalo kontaktą su šiais vaistais, kad tam tikri jų kiekiai aptinkami jų kūno skysčiuose ar ląstelėse cheminiais ar biologiniais metodais. Paprastai patiriamas kontaktas su maţomis sumaišytų medţiagų dozėmis ilgą laiką bei kartais – su didesniais kiekiais išsiliejus vaistams ar pan. Esant tokiam kontakto pobūdţiai veiksminga naudoti biologinius stebėjimo metodus, kurie gali būti nespecifiniai (t.y., citogeninis paţeidimas, taškinės mutacijos ar 32P-post-labelling adducts periferiniuose kraujo limfocituose), arba specifiniai konkrečiam cheminiam junginiui (imunologiniai metodai DNR adducts, specifiniai analitiniai metodai). Ankstesnėse kitų autorių atliktose studijose paţymima, kad nedideli ciklofosfamido kiekiai randami farmacininkų ir slaugytojų, dirbančių su šiuo vaistų, šlapime, net kai dirbant laikomasi specialių atsargos priemonių. Kai kuriose studijose net randama ciklofosfamido pėdsakų ant paviršių, esančių toli nuo laboratorijos, kurioje dirbama su šiais vaistais. Visose šiose studijose pabrėţiama, kad itin svarbus vaistų patekimo į dirbančiųjų su jais ţmonių organizmą – absorbcija per odą. Be to, niekada neįmanoma visiškai išvengti atsitiktinio vaistų išsiliejimo. Autorių teigimu, atsiţvelgiant į įvairių gyvenimo būdo ir aplinkos poveikį, atliekant kontakto su priešvėţiniais atvejais poveikio studijas, turi būti atsiţvelgiama į galimus šalutinius įtakojančius veiksnius (rūkymą ir kt.), vaistų toksikokinetiką ir individualias darbo su vaistais praktikas. Be to, šiose studijose turi būti atliekamas ne tik poveikio organizmui vertinimas, bet ir aplinkos stebėjimas (citostatinių vaistų patekimas į aplinkos orą, ant paviršių). Galiausiai autoriai, apţvelgę

atliktas šios srities studijas, pabrėţia, kad kiekvienoje šių studijų turėtų būti pateikiamos rekomendacijos informacijos darbuotojams teikimui, siekiant sukurti psichologiškai pozityvią atmosferą šiam svarbiam darbui.

Sorsa M. ir bendraautorių darbe apţvelgiami potencialūs ir realūs darbo su priešvėţiniais vaistais pavojai [39]. Autoriai apţvelgia esamas šių medţiagų, esančių ore ir ţmonių organizme nustatymo metodikas ir publikuojamų studijų rezultatus. Daţniausiai naudojamų priešvėţinių vaistų (alkylating agents, mitotic inhibitors, antimetabolitų ir antibiotikų) nustatymui naudojami ir specifiniai analitiniai metodai. Aplinkos oro ir paviršiaus pavyzdţiuose ir vietų, kur ruošiami citostatiniai vaistai, paprastai randami nedideli kiekiai šių medţiagų kiekiai. Daugelyje studijų buvo atliktos chemoterapija gydomų pacientų bei su šiais vaistais dirbančio personalo šlapimo cheminės ir išskiriamų mutageninių medţiagų kiekio analizės. Pacientų šlapime randama cisplatino ir ciklofosfamido, be to, su šiais vaistais dirbančių darbuotojų šlapime taip pat pastebima ciklofosfamido. Šlapimo mutageniškumo analizės rezultatai farmacininkų ir slaugytojų atveju gaunami ir teigiami, ir neigiami. Daugelyje tyrimų monitoringo tikslu taikomi ir citogenetiniai metodai. Didţioji dalis turimų duomenų yra susiję su chemoterapija gydomų pacientų chromosominiais pakitimais arba seserinių chromatidţių pasikeitimais, kylančiais periferiniuose kraujo limfocituose. Vertinant šiuos rodiklius su chemoterapijos vaistais dirbančių ţmonių atveju, kai kuriose studijose gaunami teigiami, kai kuriose – neigiami rezultatai. Autoriai pastebi, kad kol kas nėra studijos, analizuojančios galimus kancerogeninius darbo su priešvėţiniais vaistais efektus, tačiau kelios studijos jau parodė šiek tiek padidėjusią nėštumo eigos sutrikimų ir persileidimų riziką, susijusią su moterų darbu su šiais vaistais.

Fucic A. analizavo citogenetines darbo su antineoplastiniais vaistais pasekmes [40]. Atliktas 38 medicinos slaugytojų citogenetinė analizė, siekiant nustatyti chromosominių paţeidimų lygį. Antineoplastinių vaistų genotoksinis veikimas analizuotas pasitelkus chromosominių pakitimų analizę, mikrobranduolių analizę, seserinių chromatidţių pasikeitimo analizę ir periferinių limfocitų mitotic aktyvumo įvertinimą. Rezultatai patvirtino, kad kontaktas darbe su antineoplastiniais vaistais gali sukelti genomo paţeidimus. Šios studijos rezultatai rodo, kad biologiniame monitoringe po kontakto su antineoplastiniais vaistais, pasiţyminčiais kalstogeniniu ir aneugeniniu poveikiu, turėtų būti naudojami ir citogenetiniai metodai.

Fuchs J., Hengstler J.G. tyrė su antineoplastiniais vaistais dirbančių slaugytojų DNR paţeidimus [41]. Šioje studijoje DNR vienos strand paţeidimų ir alkali labile sričių kiekis buvo matuojamas naudojant šarmų išplovimo (alkali elution) metodą. 10 iš 90 tirtų