KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Vaida Masiulionytė
Hemodializuojamų pacientų slaugos ypatumai pacientų ir slaugytojo
poţiūriu Kauno medicinos universiteto klinikų Detoksikacijos skyriaus
duomenimis
Magistro darbas
Darbo vadovė
M. m. dr., Lekt. Edita Ţiginskienė
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas Prof. A. Šeškevičius
Hemodializuojamų pacientų slaugos ypatumai pacientų ir slaugytojo
poţiūriu Kauno medicinos universiteto klinikų Detoksikacijos skyriaus
duomenimis
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovė
M. m. dr. lekt. Edita Ţiginskienė 2005 05 27
Recenzentas Atliko: klinikinės
M. m. dr. doc. Jūratė Macijauskienė slaugos studentė
2007 05 Vaida Masiulionytė
2007 05 27
TURINYS
TURINYS ... 3 LENTELĖS...5 PAVEIKSLAI...5 SANTRAUKA ... 7 SUMMARY ... 9 PADĖKA...11 VARTOTI SUTRUMPINIMAI ... 12 ĮVADAS ... 13DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 15
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 16
1.1. Inkstų funkcijos ... 16
1.2. Pakaitinė inkstų terapija ... 17
1.3. Hemodializė ... 18
1.4. Hemodializuojamų pacientų slauga...20
1.4.1. Hemodializuojamų pacientų mityba...20
1.4.2. Arterinė – veninė fistulė ir centrinės venos kateteris...22
1.4.3. Hemodializuojamo paciento, sergančio lėtiniu inkstų nepakankamumu, psichologinė būsena...24
1.4.4. Slaugos veiksmai dirbant su hemodializuojamais pacientais...27
1.4.5. Bendravimas...29
1.4.6. Mokymas...31
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 33
2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 33
2.2. Klausimynas...33
2.3. Tyrimo organizavimas ir etiniai tyrimo aspektai...34
2.4. Statistinė duomenų analizė...34
3. TYRIMO REZULTATAI ... 36
3.1. Pacientų apklausos duomenys...36
3.1.1. Sociodemografiniai duomenys...36
3.1.2. Pacientų sveikatos vertinimas...37
3.1.3. Hemodialize gydomų pacientų sveikatos įtaka jų kasdieninei veiklai...39
3.1.6. Bendravimas su slaugos personalu...44
3.2. Slaugytojų apklausos ir jų bei pacientų atsakymų palyginimas...46
3.2.1. Sociodemografiniai duomenys ir darbo staţas...46
3.2.2. Slaugytojų ir pacientų atsakymų palyginimas...47
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 52
5. IŠVADOS ... 56 6. REKOMENDACIJOS ... 57 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 58 8. PRIEDAI ... 62 8. 1 priedas ... 63 8. 2 priedas ... 69 8. 3 priedas ... 72 8. 4 priedas ... 73 8. 5 priedas...74 8. 6 priedas ... 76 8. 7 priedas ... 77 8. 8 priedas ... 79 8. 9 priedas...80
LENTELĖS
1 lentelė. Ryšys tarp atstumo iki dializės centro, amţiaus ir pacientams kylančių
sunkumų, atvykstant dializės procedūrą...37
2 lentelė. Pacientų sveikatos įtaka jų kasdieninėms veikloms...40 3 lentelė. Pacientų savijautą atspindintys poţymiai paskutinių 4 savaičių laikotarpiu
iki tyrimo...43
4 lentelė. Pacientų nuomonė apie tai, su kuo jie daugiausiai kalbasi jiems
rūpimais klausimais, susijusiais su liga ir gydymu...46
5 lentelė. Slaugytojų ir pacientų nuomonių palyginimas apie pacientų
miegą prieš vaţiuojant į hemodializės procedūrą...49
6 lentelė. Slaugytojų ir pacientų nuomonių palyginimas apie pacientų
prisitaikymą prie naujo gyvenimo reţimo, pradėjus gydymą hemodializėmis...49
7 lentelė. Slaugytojų ir pacientų nuomonių apie tai, su kuo jie daugiausiai
PAVEIKSLAI
1 pav. Tiriamųjų (n=54) pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį...36 2 pav. Tiriamųjų (n=54) atsakymų pasiskirstymas pagal tai,
kokia šiuo metu yra pacientų sveikata, lyginant su praėjusiais metais...38
3 pav. Pacientų sveikatos vertinimas tyrimo metu lyginant su praėjusiais metais...39 4 pav. Ryšys tarp amţiaus ir veiklos ribojimo balo...41 5 pav. Pacientų fizinės sveikatos ar emocinių problemų įtaka jų normaliai
socialinei veiklai su šeima, draugais, kaimynais paskutinių 4 savaičių laikotarpiu...42
6 pav. Tiriamųjų (n=54) pasiskirstymas pagal tai, ar turi pakankamai
ţinių apie savo ligą...44
7 pav. Tiriamųjų (n=54) nuomonių pasiskirstymas pagal tai, kiek slaugytoja
turėtų skirti pokalbiui su pacientu per savaitę jam aktualiais klausimais...45
8 pav. Tiriamųjų (n=30) pasiskirstymas pagal darbo su hemodializuojamais
pacientais trukmę...46
9 pav. Pacientų (n=54) ir slaugytojų (n=30) nuomonių pasiskirstymas
apie tai, ar slaugytojos pakankamai aiškina pacientams apie hemodialize
gydomų pacientų ligą ir būtinus gyvenimo pasikeitimus...47
10 pav. Pacientų (n=54) ir slaugytojų (n=30) nuomonių pasiskirstymas
apie tai, kiek laiko per savaitę skiria slaugytoja pokalbiui su vienu pacientu
jam aktualiais klausimais...48
11 pav. Slaugytojų (n=30) nuomonių pasiskirstymas apie tai, kas jų
SANTRAUKA
Darbo tikslas: įvertinti hemodializuojamų pacientų slaugos ypatumus.
Metodika. Tyrimo metu Kauno medicinos universiteto klinikų detoksikacijos skyriuje atlikta anketinė
tiriamųjų apklausa. Naudotos dvi anoniminės anketos. Viena anketa buvo skirta hemodialize gydomiems pacientams, kita - slaugytojoms. Anketoje pateikti klausimai skirti įvertinti tiriamųjų sociodemografinius duomenis, nuomonę apie pacientų ţinias apie ligą, miegą, prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo reţimo, sveikatos problemų sprendimo būdus, bendravimą su slaugos personalu, jo teikiamą informaciją. Pacientams skirtoje anketoje klausta nuomonės apie jų sveikatą ir jos reikšmę kasdieninei veiklai („Health Survey for Dialysis Patients (SF36)). Apskaičiuojant kiekybinių dydţių vidurkius, po jų nurodytos standartinės paklaidos. Statistinė duomenų analizė atlikta kompiuteriu, naudojant duomenų analizės SPSS (Statistical Package for Social Science) programos paketą. Duomenų skirtumai laikyti reikšmingais, jei reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Rezultatai. Tyrime dalyvavo 54 hemodializuojami pacientai (34 vyrai ir 20 moterų) nuo 21 m. iki 81
m. amţiaus (vidurkis 58,37±2,072 m.) bei 30 slaugytojų moterų nuo 25 iki 50 metų (vidutinis amţius 37,5±1,45 m.). 40,7 proc. pacientų atvykimas į dializės centrą nesukelia jokių problemų, 40,7 proc. kyla sveikatos problemų, o 18,6 proc. patiria finansinius sunkumus. Kuo maţesnis atstumas nuo pacientų gyvenamosios vietos iki dializės centro, tuo maţiau problemų kyla pacientams (p=0,008). Jos nepriklausė nuo pacientų amţiaus (p=0,4). 40,7 proc. pacientų buvo truputį sunku ir 13 proc. labai sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo ir dietos reţimo (slaugytojų nuomone atitinkamai 10 proc., p=0,00471 ir 36,7 proc., p=0,0131). 61,8 proc. (n=21) vyrų prisitaikyti prie pasikeitusios rutinos buvo „visai nesunku“ ir „truputį sunku“. Tuo tarpu 70,0 proc. (n=14) moterų prisitaikė sunkiai ar net labai sunkiai (p=0,02). Prisitaikymas prie pasikeitusio reţimo nepriklausė nuo pacientų gyvenamosios vietos (mieste ar kaime), šeimyninės padėties, išsilavinimo, finansinės būklės ar savo sveikatos vertinimo (p>0,05). 74,1 proc. pacientų savo sveikatą vertino pakenčiamai, 7,4 proc. blogai, likusieji gerai. Labiausiai pacientus jų sveikata ribojo aktyvioje veikloje (74,1 proc.), maţiausiai - savarankiškai prausiantis ir rengiantis (11,1 proc.). Kuo vyresnis pacientų amţius, tuo labiau jų sveikata ribojo įvairias veiklas (r=-0,467, p<0,001). Pacientai, kuriems atvykstant į hemodializės procedūrą, nekyla jokių problemų, statistiškai reikšmingai maţiau buvo ribojami kasdieninėje veikloje nei tie, kuriems kyla sveikatos problemų (p=0,003). 85,2 proc. pacientų buvo visiškai patenkinti bendravimu su slaugos personalu, 13,0 proc. - dalinai (slaugytojų nuomone, atitinkamai 13,3 proc. ir 86,7 proc., p<0,001) ir 1,9 proc. (n=1) – nepatenkintas. 51,9 proc. pacientų manė, kad neturi pakankamai ţinių apie savo ligą, slaugytojų nuomone - 76,7 proc. (p=0,0289). Pacientų nuomone, 48,1 proc. jų kylančias
padeda 16,7 proc. pacientų, o 20,4 proc. pacientų paramos prašo šeimos ir artimųjų. 8 (14,8 proc.) pacientai paţymėjo visus tris atsakymus. Apie savo problemas 75,9 proc. pacientų visada noriai kalbasi su gydytoju, 50,0 proc. su slaugytoja, 77,8 proc. jų visas problemas aptaria su šeima ir net 42,6 proc. - su kitais ligoniais. Statistiškai reikšmingai maţiau slaugytojų (36,7 proc.) manė, kad apie iškilusius sunkumus pacientai visada kalbasi su gydytojais ir šeima (p<0,001). Jų nuomone, daugiausia pacientams įveikti problemas padeda slaugytoja - 76,7 proc. (gydytojas - 46,7 proc., p<0,05). Kad slaugytojos pakankamai aiškina pacientams apie jų ligą, reţimą ir kitus dominančius klausimus, manė 64,8 proc. pacientų ir 43,3 proc. slaugytojų (p=0,059). Statistiškai patikimai skyrėsi pacientų ir slaugytojų nuomonės apie tai, kad slaugytojos turėtų daugiau kalbėtis su pacientais jiems rūpimais klausimais (53,3 proc. slaugytojų ir 24,1 proc. pacientų, p=0,0085). Didţioji dalis tyrime dalyvavusių asmenų (70,0 proc. slaugytojų ir 33,3 proc. pacientų manė, kad slaugytoja neskiria laiko pokalbiui su pacientu (p<0,01).
Išvados. 1. Kuo didesnis atstumas iki dializės centro, tuo daugiau pacientams kilo problemų,
atvykstant į hemodializės procedūrą (p=0,008). Hemodializėmis gydomi vyrai lengviau prisitaikė prie naujo dietos, skysčių ribojimo reţimo bei naujo gyvenimo ritmo nei moterys (p=0,02). 2. Trys ketvirtadaliai hemodializėmis gydomų pacientų savo sveikatą vertino pakenčiamai. Vyresnio amţiaus hemodializuojamiems pacientams jų sveikata labiau ribojo kasdienę veiklą, lyginant su jaunesniais pacientais (p<0,001). Hemodializuojamų pacientų sveikata, trikdţiusi atvykimą į hemodializės procedūrą, labiau ribojo pacientų kasdienę veiklą, lyginant su pacientais, kuriems atvykimas į dializę nesukėlė jokių sunkumų (p=0,003). 3. Pusė visų hemodializuojamų pacientų dėl jiems iškylančių sveikatos problemų visada kreipiasi į slaugytojas. Atsiradus sunkumams, pacientai labiau pasitiki gydytojais ir šeima nei slaugytojomis, tuo tarpu slaugytojų poţiūriu svaresnis vaidmuo turėtų tekti joms (p<0,05). 4. Slaugytojos hemodializuojamų pacientų prisitaikymą prie naujo gyvenimo reţimo, pacientų ţinias apie jų ligą bei savo bendravimą su jais vertino blogiau nei patys pacientai (p<0,05). 5. Slaugytojos, dirbančios hemodializės skyriuje, tiek pacientų, tiek slaugytojų poţiūriu per maţai bendrauja su hemodializuojamais pacientais ir skiria nepakankamai laiko pokalbiams pacientams aktualiais klausimais.
SUMMARY
Goal of the work: to assess the nursing peculiarities of hemodialysis patients.
Methods. The survey of respondents was performed in performing the research at Kaunas University
Hospital. Two anonymous questionnaires were applied. One questionnaire was prepared for hemodialysis patients and another for nurses. The questions in the questionnaire were targeted for evaluation of social demographic data of the researched persons, for the analysis of patient knowledge on their illness, sleep, adaptation to the changed mode of life, methods of solving the health problems, communication with the nursing staff and information provided by it. The questionnaire for patients contained questions on their opinion on their health and its meaning to daily activities („Health Survey
for Dialysis Patients (SF36)). While calculating the mean values of the quantitative values, the
standard deviations are specified next to them. The statistic data analysis was performed by computer, by using the Statistical Package for Social Science software package. The date the difference was disregarded if the meaning level was p<0.05.
Results. 54 hemodialysis patients took part in the research (34 men and 20 women) from 21to 81 year
age (average 58.37±2.072 years) and 30 nurses - women from 25 to 50 year age (average 37.5±1.45 years). For 40.7 percent of patients their arrival to the dialysis centre causes no problems, 40.7 percent have health problems, and 18.6 percent have financial difficulties. The less is the distance from the residential place of patients to the dialysis center, the less problems occur for patients (p=0.008). The problems do not depend on the age of patients (p=0.4). For 40.7 percent of patients it was slightly difficult, and for 13 percent of patients it was very difficult to adapt to the new way of life, and diet (in the opinion of the nurses, respectively for 10 percent. p=0.00471 and 36.7 percent, p=0.0131). 61.8 percent (n=21) of men it was “not difficult at all” or “slightly difficult” to adapt to the new routine. Meanwhile as many as 70.0 percent (n=14) of women had adaptation difficulties or even it was very difficult for them (p=0.02). The adaptation to the changed way of life did not depend upon the place of residence of the patients (city or village), family status, education, financial situation or evaluation of their own health condition (p>0.05). 74.1 percent of patients evaluated their health condition sufficiently, 7.4 percent - poorly, and the remaining - good. The most limiting factor of health for patients was their activities (74.1 percent), the least - washing themselves and dressing independently (11.1 percent). The elder age of patients, the more their health was a limit factor in different activities (r=-0.467, p<0.001). The patients who had no problems on their arrival to hemodialysis centre, statistically significantly had less limitations in their daily life in comparison to patients who have
with nurses, 13 percent – partially (in the opinion of nurses respectively 13,3 percent and 86,7 percent, p<0.001) and 1,9 percent (n=1) – unsatisfied. 51.9 percent of patients were considering that they do not have sufficient knowledge of their illness; on the opinion of nurses, this number was 76.7 percent (p=0.0289). In the opinion of patients, for 48.1 percent of their problems arising during their treatment in haemodialysis centre, they get most of assistance from the doctor; nurse helps for 16.7 percent of patients, and 20.4 percent of patients are often asking for help from their family and relatives. As many as 8 (14.8 percent) of patients mentioned all 3 answers. As many as 75.9 percent of patients are always eagerly discussing their problems with doctor, 50.0 percent with the nurse, 77.8 percent of them discuss all problems with their families and as many as 42.6 percent - with other patients. Statistically significantly less nurses (36.7 percent) were considering that the patients always discuss their difficulties with doctors and family (p<0.001). In their opinion, the major helping hand in their problem-solving is the nurse - 76.7 percent (doctor - 46.7 percent, p<0.05). The opinion that nurses give the sufficient explanations for patients on their illness, regime and other interesting issues, was prevailing between 64.8 percent of patients and between 43.3 percent of nurses (p=0.059). There were statistically reliable differences between the opinions of patients and nurses that nurses should have more discussions with patients on issues that are of interest to them (53.3 percent of nurses and 24.1 percent of patients, p=0.0085). The majority of the survey participants (70.0 percent of nurses and 33.3 percent of patients considered that nurse does not provide her time for conversations with patients (p<0.01).
Conclusions. 1. The bigger the distance to the dialysis centre, the more problems the patients have for
the arrival of the haemodialysis procedure (p=0.008). Men being treated by haemodialysis easier adapted to the new diet, liquid limitation regime and new life rhythm than women (p=0.02). 2. Three fourths of patients treated with haemodialysis consider their health is in satisfactory condition. Health of patients of elder age was more significantly limiting their daily activities, in comparison with younger patients (p<0.001). Health of haemodialysis patients that prevent their arrival to the haemodialysis procedure was also more limiting them in their daily activities in comparison to the patients for whom the arrival to the dialysis did not pose any difficulties (p=0.003). 3. Half of all haemodialysis patients always addressed the nurses in respect of their arising health problems. In case of difficulties, patients are more relying on doctors than on their family or nurses, whereas from the viewpoint of the nurses, they are the ones who play a more significant role here (p<0.05). 4. Nurses were assessing the adaptation of haemodialysis patients to the new regime, patient knowledge about their illness and communication with them worse than patients themselves (p<0.05). 5. Nurses working in the haemodialysis department, both in the opinion of patients and in the opinion of nurses, do not have sufficient communication with haemodialysed patients and provide insufficient attention for conversations on issues relevant to patients.
PADĖKA
Uţ nuoširdų bendravimą, pagalbą ir sugaištą laiką rašant šį darbą dėkoju darbo vadovei Editai Ţiginskienei. Uţ geranorišką bendravimą ir pagalbą analizuojant tyrimo rezultatus – Irenai Nedzelskienei. KMUK Detoksikacijos skyriuje dirbančioms ir tyrime dalyvavusioms slaugytojoms ir pacientams. Taip pat tėvams, draugams, uţ jų pagalbą visų studijų metu.
VARTOTI SUTRUMPINIMAI
Na – natris K – kalis Ca – kalcis Kt. – kiti, kita Pvz. – pavyzdţiui t. y. – tai yraA/V – arterinė – veninė fistulė HD – hemodializė
IFN / IN – inkstų funkcijos nepakankamumas, inkstų nepakankamumas k./m. – kartai per metus
k./sav. – kartai per savaitę ml. / min. – mililitrai per minutę
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos
LIFN / LIN – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, lėtinis inkstų nepakankamumas mln. – milijonai
proc. – procentai
ŪIFN – ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas val./sav. – valandos per savaitę
SAM – sveikatos apsaugos ministerija AKS – arterinis kraujo spaudimas
ĮVADAS
Galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas yra būklė, kai dėl lėtinės inkstų ligos inkstų funkcija sumaţėja tiek, kad toliau pacientas gali gyventi tik taikant pakaitinę inkstų terapiją [52].
Lietuvoje su inkstų ir šlapimo takų problemomis susiduria kas septintas ţmogus. Galutinis inkstų nepakankamumas atsiranda dėl negrįţtamo pakenkimo, kurį sukelia inkstų ligos. Tam, kad ţmogus išgyventų, yra taikoma pakaitinė inkstų terapija. Pagrindinės jos rūšys yra hemodializė (HD), peritoninė dializė (PD) ir inkstų transplantacija.
2004 m. pabaigoje pasaulyje buvo 1 783 000 pacientų, sergančių galutiniu inkstų funkcijos nepakankamumas (IFN) ir gydomų pakaitine inkstų terapija [52]. 68,5 proc. pacientų gydyti HD [52].
Remiantis ligonių kasų duomenimis, Lietuvoje kasmet išaiškinama apie 290 naujų inkstų nepakankamumo atvejų. Šiems ţmonėms yra reikalingas gydymas, pakeičiantis inkstus, kurie neatlieka savo funkcijos [42].
HD gydomų pacientų skaičiaus augimas atspindi visų pakaitine inkstų terapija gydomų pacientų skaičiaus didėjimą. O tokių pacientų skaičius vis dar auga visame pasaulyje. 2002 – 2004 m., padidėjus 6 proc. hemodializuojamų pacientų skaičiui pasaulyje, 6 – 7 proc. padidėjo ir visų pakaitine inkstų terapija gydomų pacientų skaičius [52].
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sveikatos apsaugos sistemoje įvyko daug pokyčių. Įdiegtos paţangiausios technologijos, nauji medikamentai atvėrė visai kitas gydymo galimybes. Pasikeitė gyvenimo lygis, tačiau hemodializuojamų pacientų socialinės ar reikalaujančios slaugos problemos neišnyko.
Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos leidinyje [40] akcentuojama, kad, nepaisant medicininės pagalbos prieinamumo, hemodializuojami pacientai išlieka nepatenkinti savo būsena, blogai jaučiasi, nes jų gyvenimas pasikeičia, pradėjus gydymą hemodializėmis. Hemodializuojami pacientai daţnai nebegali dirbti, sumaţėja jų socialinės veiklos galimybės, jie tampa priklausomi nuo kitų, todėl lengvai gali pajusti nepilnavertiškumo jausmą. Didelis stresas yra daţnas buvimas ligoninėje [1]. Hemodializuojami pacientai gydymo proceso metu išlieka pasyvūs, o pagrindinį vaidmenį atlieka aparatai ir medicinos personalas. Daugiausia laiko šalia hemodialize gydomų pacientų praleidţia slaugytojos. Nuo harmoningo medicinos personalo ir ligonio bendradarbiavimo, gilių teorinių ir praktinių ţinių priklauso gydymo dializėmis sėkmė, paciento gyvenimo kokybė, slaugos poreikis [1, 33].
mokslinį tiriamąjį darbą, kuris atskleidė hemodializuojamų pacientų savijautą, kylančias problemas, pacientų ir slaugytojų nuomonę apie hemodializuojamų pacientų sveikatą, bendravimą su slaugos personalu. Šie aspektai yra labai svarbūs slaugoje.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti hemodializuojamų pacientų slaugos ypatumus. Darbo uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti sociodemografinių veiksnių reikšmę hemodializuojamų pacientų prisitaikymui prie gydymo hemodializėmis.
2. Išsiaiškinti, kaip pacientai vertina savo sveikatą ir įvertinti jos įtaką pacientų kasdienei veiklai.
3. Įvertinti slaugytojų svarbą, padedant pacientams įveikti sunkumus, iškylančius taikant gydymą hemodializėmis.
4. Įvertinti slaugytojų ir pacientų poţiūrių skirtumus į slaugos problemas, kylančias hemodialize gydomiems pacientams.
5. Įvertinti pacientų ir slaugytojų poţiūriu, ar pakankamai slaugytojos skiria laiko ir dėmesio hemodialize gydomų pacientų problemoms spręsti.
Hipotezė:
Manoma, kad hemodializėmis gydomų pacientų išreikšta nuomonė apie jų slaugą ir ypatumus skiriasi nuo slaugytojų išsakytos nuomonės
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Inkstų funkcijos
Ţmogaus organizme yra keletas mechanizmų, šalinančių ţalingus medţiagų apykaitos produktus. Didelė jų dalis ir nesuvirškinti produktai šalinami pro ţarnyną. Kepenyse vyksta daugybė cheminių reakcijų, kurių metu nukenksminami medţiagų apykaitos produktai, hemoglobino skilimo produktai (bilirubinas), vaistai - visa tai pašalinama su tulţimi į ţarnyną. Pro plaučius šalinamas anglies dioksidas, vandens garai, kai kurios lakios medţiagos (alkoholis) ir vaistai. Dalis vandens, druskų, šlapalo yra pašalinama su prakaitu. Svarbiausia yra šlapimo išskyrimo sistema. Jai priklauso inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šlapimas pasigamina inkstuose ir iš jų pro šlapimtakius išteka į šlapimo pūslę, laikiną talpyklą, o paskui pro šlaplę pašalinamas iš organizmo [22].
Inkstai atlieka šias svarbias fiziologines funkcijas: • reguliuoja vandens ir elektrolitų (Na+
, K+, Ca2+ ir kt.) kiekį skystojoje organizmo
terpėje,
• palaiko normalią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą,
• išskiria medţiagų apykaitos metu susidariusias toksiškas organizmui medţiagas (pvz. šlapalą ir kt.),
• gamina ir sekretuoja hormonus, • išskiria šlapimą [2].
Inkstų reguliacinė veikla, kad ir labai tobula, vis dėl to ribota ir ne ilgalaikė. Negaunant vandens, ilgą laiką maitinantis sausu maistu, sutrinka iš organizmo šalinamų medţiagų išsiskyrimas, ir organizmas, apsinuodijęs medţiagų apykaitos produktais, ţūva. Inkstai yra labai jautrūs. Įvairūs kenksmingi veiksniai (pvz.: peršalimas, apsinuodijimas, suţeidimas) sutrikdo jų normalią veiklą. Tada pakinta šlapimo sudėtis. Jame atsiranda tokių medţiagų, kurių normaliomis sąlygomis nebūna, pvz., baltymų (proteinurija), kraujo (hematurija). Kai paţeidţiama inkstų nervinė ir endokrininė reguliacija, inkstų kraujotaka, sutrinka šlapimo išsiskyrimas: pagausėja (poliurija) arba sumaţėja (oligurija) šlapimo, padaţnėja šlapinimasis (polakiurija), daţnai šlapinamasi naktį (nikturija), šlapimo visai neišskiriama (anurija) [38].
Inkstų ligomis sergantys pacientai paprastai kreipiasi į gydytoją, kai: 1) sutrinka šlapinimasis,
3) skauda juosmenį,
4) pabrinksta veidas, kojos, juosmuo, kartais visas kūnas [48].
Sutrikusi inkstų veikla pasireiškia lėtinio ar ūminio inkstų nepakankamumo sindromais. Lėtinės inkstų ligos daţnai diagnozuojamos pavėluotai – jau išsivysčius inkstų nepakankamumui (IN). Lėtinis inkstų nepakankamumas (LIN) – tai klinikinis sindromas, kuriam būdinga negrįţtamai maţėjanti glomerulų filtracija, azotemija (šlapalo ir kreatinino padidėjimas kraujyje) ir didėjanti inkstų audinio nefrosklerozė [6].
Pasekmių atţvilgiu daţnai net nesvarbu, kodėl sutriko inkstų funkcija, nes galutinis rezultatas yra toks pats: padidėjęs kraujospūdis, sutrikusi šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyra, skysčių tūrio reguliacija. Galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas yra tokia būklė, kai inkstų funkcija yra sunkiai ir negrįţtamai sutrikusi. Šios būklės metu gyvybė gali būti palaikoma tik taikant pakaitinį inkstų gydymą, t. y. dializę ar inkstų transplantaciją [40].
Uremija sukelia daug fizinių pokyčių: pykinimą, vėmimą, odos nieţėjimą, nemigą, nuovargį, skrandţio erozijas, opas, kraujavimą iš jų ir kt. LIN metu atsiranda hipertenzija, anemija, polineuropatija ir kitos komplikacijos. Ţinoma nemaţai būdų šioms problemoms spręsti, tačiau jų išvengti nepavyksta [37].
1.2. Pakaitinė inkstų terapija
Kai paciento inkstai nebepajėgia palaikyti pastovios vidinės organizmo terpės, sergančiojo paciento gyvybei ima grėsti pavojus. Tada reikia taikyti pakaitinę inkstų terapiją.
Pakaitinės inkstų terapijos metodai: hemodializė (HD), peritoninė dializė, inkstų transplantacija.
Inkstų funkcijos nepakankamumas vystosi pamaţu. Kai inkstų veikla pradeda trikti, gydoma vaistais. Pacientui skiriami diuretikai, širdies veiklą gerinantys bei kraujospūdį reguliuojantys medikamentai. Tokie ligoniai turi grieţtai laikytis dietos, kurioje yra ribojama druska, vėliau baltymai. Esant edemoms kūne, dusuliui, turi būti skaičiuojamas paros skysčių balansas. Progresuojant inkstų nepakankamumui, paciento būklė blogėja. Taip atsitinka todėl, kad ţmogaus organizme susikaupę medţiagų apykaitos produktai apnuodija organizmą ir sutrikdo plaučių, ţarnyno, širdies veiklą. Kraujyje didėja šlapalo ir kreatinino, kalio kiekis. Esant ryškiems ureminės intoksikacijos poţymiams, plaučių edemai, hiperkalemijai, nekoreguojamai metabolinei acidozei, būtina pradėti pakaitinę inkstų
HD ,,dirbtinio inksto“ aparatu. Toksinės medţiagos, vanduo iš sergančio paciento organizmo pašalinami sudėtingo kapiliarinio dializatoriaus, kuris veikia kaip pusiau pralaidi membrana, dėka. HD yra veiksmingas inkstų funkcijos pavadavimo būdas, tačiau natūralios inkstų veiklos visai nepakeičia. HD procedūros, esant LIN, atliekamos stacionare ar ambulatoriškai 3k./sav. po 4 val. Esant ŪIN, hemodializės daţnai atliekamos kasdien.
Peritoninės dializės metu iš sergančio paciento organizmo toksinės medţiagos bei vanduo pašalinami pro pilvo ertmę dengiančią ploną plėvelę, pilvaplėvę. Šio metodo metu ji atlieka pusiau pralaidţios membranos vaidmenį. Ligoniui į pilvo ertmę operacijos metu implantuojamas specialus kateteris, per kurį į pilvaplėvės ertmę suleidţiamas dializuojantis tirpalas. Didţiausias peritoninės dializės pranašumas yra tas, kad apmokytas pacientas dializę atlieka pats namuose, ir jam nereikia tris kartus per savaitę vykti į dializės centrą procedūroms.
Optimalus galutinės stadijos LIN gydymas yra inkstų transplantacija. Inkstas transplantacijai gali būti paimamas iš mirusio donoro arba inkstą gali duoti giminės (tėvai, broliai, seserys), ar sutuoktinis. Transplantuotas inkstas perima ir atlieka visas prarastų inkstų funkcijas. Pacientams suteikiama galimybė gyventi visavertį kokybišką gyvenimą. Deja, ne visiems dializuojamiems pacientams gali būti persodinamas inkstas dėl esančių kontraindikacijų transplantacijai. Todėl pagrindinis ir plačiausiai taikomas pakaitinės inkstų terapijos metodas lieka HD.
1
.3. Hemodializė
Dializės principą XIX amţiuje atrado anglų chemikas T.Grehenas. Pirmą kartą hemodializė buvo atlikta 1943 metais Wilhelmo Kolfo pacientui [27], sergančiam ŪIN. HD, kaip gydymo metodas tapo prieinamas galutiniu IN sergantiems pacientams nuo 1960 m. Belding Scribner Vašingtone įsteigė pirmą HD centrą ir pradėjo gydyti pirmuosius pacientus. Bėgant metams, HD tobulėjo, tapo prieinamesnė vis didesnei pacientų grupei, kol pasiekė dabartinį lygį [51].
Lietuvoje yra apie 1200 hemodializuojamų pacientų. Kasmet dializuojamų pacientų gretos padidėja apie 300 naujų ligonių [37].
Dializė - tai procesas, kai per pusiau pralaidţios membranos poras iš vieno tirpalo į kitą pereina vanduo ir maţos molekulinės masės medţiagos. Didelės molekulinės masės medţiagos, tokios kaip baltymai, nepraeina, todėl jų kiekiai abipus membranos lieka nepakitę.
HD - tai procesas, kuomet pusiau pralaidi membrana atskiria kraują nuo dializuojančio tirpalo ir kraujas apvalomas nuo toksinių maţos molekulinės masės medţiagų.
♦ Difuzija. Ji vyksta dėl kraujyje ir dializuojančiame tirpale esančių medţiagų koncentracijų
skirtumo. Jei medţiagos praeina per pusiau pralaidţios membranos poras, jos judės iš didesnės koncentracijos į maţesnę. Difuzija nutrūksta, kai medţiagų koncentracijos susilygina. Per pusiau pralaidţios membranos poras visai nepraeina baltymas, kraujo forminiai elementai bei stambūs, daţniausiai su baltymais surišti toksinai. Ir atvirkščiai, jei dializuojančio tirpalo sudėtis bus tokia, kad jame esančios medţiagos koncentracija bus didesnė nei kraujyje, ji pereis į kraują. Dializės proceso metu kartu su toksinais pašalinamos ir kai kurios tirpios vandenyje organizmui būtinos medţiagos, pvz.: folinė rūgštis. Todėl dializuojami pacientai turi vartoti šį vaistą papildomai.
♦ Ultrafiltracija. Vandenį per pusiau pralaidţią membraną stumia hidrostatinė jėga.
Parodymai ir priešparodymai gydymui HD yra nurodyti Lietuvos SAM įsakyme ,,Dėl dializės paslaugų teikimo bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų patvirtinimo“ (2004 m. rugsėjo 23 d. Nr.V-661) [34].
Parodymai gydymui HD esant LIFN:
• planiškai, kai glomerulų filtracijos greitis sumaţėja iki 10-15 ml/min., atsiranda ryškūs uremijos simptomai: pykinimas, vėmimas, apatija, sunki anemija, varginantis odos nieţėjimas, „neramių kojų" sindromas;
• skubiai, kai, esant minėtam glomerulų filtracijos greičiui, yra dekompensuota metabolinė acidozė, hiperkalemija, ureminis perikarditas, pleuritas, neuropatija, encefalopatija, plaučių pabrinkimas, medikamentais nekoreguojama grėsminga arterinė hipertenzija;
• sergant diabetine nefropatija, HD pradedamos anksčiau, t. y. kai glomerulų filtracijos greitis yra maţiau nei 15 – 20 ml/min.;
Priešparodymai gydymui HD sergant LIFN: ligonio raštiškas atsisakymas gydytis; terminalinės kitų ligų stadijos;
neurologinės ligos, sukeliančios ryškius negrįţtamus organinius centrinės nervų sistemos paţeidimus ir psichikos sutrikimus (Alzheimerio liga ir kt.);
psichinės ligos, dėl kurių neįmanomas ligonio bendradarbiavimas su jį gydančiu medicinos personalu;
pastovi hipotenzija, nekoreguojama vaistais, kai sistolinis AKS maţesnis kaip 80 mmHg; Kaip atliekama HD, nurodyta 5, 6, 7 prieduose:
1. HD procedūros metu viena ar dvi adatos yra įduriamos į paciento arterioveninę fistulę arba ekstrakorporinės magistralės jungiamos prie centrinės venos kateterio. 2. Magistralės prijungiamos prie specialaus filtro, vadinamo dializatoriumi.
4. Išvalytas kraujas yra grąţinamas į organizmą per antrą adatą ir magistralę.
5. Abi adatos iš arterioveninės fistulės yra pašalinamos procedūros pabaigoje [48].
1.4. Hemodializuojamų pacientų slauga
1.4.1. Hemodializuojamų pacientų mityba
Hemodializuojamiems pacientams rekomenduojama tvirtai laikytis sudėtingo reţimo, tai yra riboti skysčius ir tam tikrus maisto produktus, kasdien vartoti vaistus ir 3k./sav. atvykti HD procedūroms, kurios paprastai trunka keturias valandas. Daugeliui nepavyksta tvirtai laikytis jiems paskirto gydymo, tačiau būtina stengtis bendromis pacientų, gydytojų ir slaugytojų pastangomis palaikyti optimalią pacientų sveikatą ir gerovę [41].
Slaugytojai svarbu ţinoti, kas padeda pacientams perlipti barjerus, kurie trukdo tvirtai laikytis paskirto gydymo. Poţiūris į elgesį, auklėjimą ir pirminę slaugą yra intervencijos, kurios buvo ištyrinėtos. Daugelyje tyrimų naudoti efektyvūs metodai, kurie padėjo pacientams įrodyti tvirtą gydymo reţimo laikymosi svarbą. Kiekvienas pacientas yra unikalus. Tyrimai palaiko idėją, kad slaugytoja turėtų reguliariai leisti laiką su pacientu, daugiausia aptariant veiksnius, kurie trukdo individualiai pacientui laikytis paskirto reţimo. Slaugytojai, kuri gerai paţįsta pacientą, yra suteikiama teisė individualizuoti bendravimą su juo, turint tikslą maţinti barjerus, trukdančius paciento gebėjimui tvirtai laikytis gydymo [41]. Yra ţinoma, kad ne visi hemodializuojami pacientai noriai išklauso patarimų, susijusių su mityba [11]. Būna atvejų, kai slaugytojai susiduria su nebendradarbiaujančiais pacientais, agresyviai reaguojančiais į mitybos kontrolę [50].
Įrodyta, kad paciento savijautai nemaţos įtakos turi tinkamo maitinimosi reţimo ir dietos koregavimas. Dializuojamam pacientui yra svarbu pakankamas baltymų, energetinių medţiagų ir ribotas skysčių, natrio, kalio, fosforo kiekis maiste [46]. Neţinant, ką galima valgyti, daţnai badaujama, o tai labai kenkia sveikatai. Tuo tarpu teisingai parinkta dieta gerina ligonio savijautą, stiprina organizmą, gerina dializės efektyvumą. Ţinoma, nelengva išmokti teisingai maitintis. Sprendţiant su mityba susijusias problemas, ligoniui turėtų padėti šeimos nariai, artimieji, medicinos personalas [5].
Daug mokslinių tyrimų JAV, Japonijoje, Europoje įrodė, kad galutiniu IN sergantys ir lėtine HD gydomi pacientai daţnai būna blogos mitybos [51].
Daţniausios nepakankamos mitybos prieţastys yra šios: I. Per daug ribojamas baltymų kiekis maiste iki gydymo HD. II. Uremija ir su ja susiję organų funkcijų sutrikimai:
metabolinė acidozė,
padidėjęs parathormono (PTH) kiekis, maţakraujystė,
audinių rezistentiškumas insulinui, apetito stoka,
virškinamojo kanalo sutrikimai. III. Gydymas HD:
maţa HD dozė (val./sav.),
arterioveninės fistulės problemos (recirkuliacija), dėl kurių HD procedūros efektyvumas sumaţėja,
labai intensyvios HD metu didėja baltymų sunaudojimas. IV. Silpnumas ir bloga savijauta po HD (ligonis nevalgo). V. Kitos šalutinės ligos.
VI. Kai kurie vaistai (steroidai, antibiotikai).
VII. Depresija dėl ligos ar senatvės, miego sutrikimai [1, 5, 39, 50].
Hemodializuojamo paciento dietą koreguoja gydytojai, dietologai. Tačiau labai daţnai pacientai kreipiasi į slaugytojus, klausdami, ką jie gali ir ko negali valgyti, kokius maisto produktus geriau pasirinkti, kiek valgyti ar kaip paruošti maistą. Todėl kiekviena slaugytoja turi būti pasiruošusi atsakyti į pacientų klausimus [46].
Pacientai privalo palaikyti glaudų kontaktą su slaugytojais ir gydytojais. Svarbu tarpusavyje bendrauti taip, kad pacientai nebijotų klausti, kad gautų atsakymą į kiekvieną jiems rūpimą klausimą. Slaugytojos ir paciento santykiai turi būti paremti bendradarbiavimu.
Esant galutiniam IN ir gydymui HD, ligonis turi:
— gauti pakankamą kiekį baltymų (daugiau nei sveikas ţmogus, 1,2 g/kg/d ), — gauti pakankamą kiekį energijos (35 kcal/kg/d),
— riboti vandens ir valgomosios druskos kiekį,
— riboti daug kalio ir fosforo turinčių maisto produktų vartojimą,
— sumaţinti gyvulinių riebalų, cholesterolio kiekį maiste (jei cholesterolio ir lipoproteinų kiekis kraujyje yra padidėjęs),
1.4.2. Arterinė - veninė fistulė ir centrinės venos kateteris
HD procedūros metu kraujas paimamas ir grąţinamas į ligonio organizmą per: 1) kateterį, įvestą į stambią centrinę veną (jungo ar poraktikaulinę);
2) iš anksto chirurginiu būdu suformuotą arterinę – veninę fistulę; 3) specialų implantuotą kraujagyslinį protezą.
Glomerulų filtracijos greičiui sumaţėjus iki 15–20 ml/min., būtina suformuoti arterinę–
veninę fistulę [29] (8 priedas) Po kraujagyslių operacijos fistulė „brandinama“, t. y. nepunktuojama 2–
8 ar daugiau savaičių. Fistulei subrendus (išsiplėtus venai), per ją pradedamos planinės HD [29]. Arterioveninių jungčių funkcionavimo laikas yra ilgesnis, o komplikacijų tikimybė maţesnė, lyginant su sintetiniais jungties protezais. Lietuvoje atliekama tik 50–70 inkstų transplantacijų per metus. Ligoniai laukia inksto transplantacijos ne vienerius metus. Nemaţa dalis dializuojamų pacientų yra senyvo amţiaus ir į recipientų sąrašą neįtraukiami. Todėl dializuojamų pacientų išgyvenamumui bei jų gyvenimo kokybei ypač svarbi ilgalaikė, gerai funkcionuojanti arterinė–veninė fistulė [32].
Arterinė–veninė fistulė paprastai formuojama dilbio apatiniame trečdalyje. Jei ten kraujagyslės siauros, fistulė formuojama ţaste, blauzdoje ar šlaunyje. Idealu arterinę-veninę fistulę formuoti nedominuojančioje rankoje. Tada per HD seansą pacientui patogu laisva ranka versti knygą, laikraštį ar valgyti. Tačiau suformuoti šią jungtį ne visada lengva. Jeigu ligonio venos plonos, po daugybės kraujo ėmimų ar vaistų leidimų trombuotos, su uţdegimo poţymiais, fistulė veikia blogai, būna nepakankama kraujo tėkmė venoje, tokia fistulė netrukus po operacijos uţanka. Arterinė-veninė fistulė maţai luošina ţmogų. Ranka, kurioje suformuota ši jungtis, išlieka darbinga [1, 6]. Ligoniams, kurių rankų poodinės venos stambios, arterinė-veninė fistulė „subręsta" greičiau, jei venos labai smulkios, tinkama punktuoti jungtis pasidaro tik po kelių mėnesių [6].
Pacientams, kurių vena dilbyje buvo neprieinama arba tiems, kuriems ankstesnė fistulė dilbyje nustojo funkcionuoti, fistulė yra formuojama ties alkūne ar ţaste.
Jeigu visi minėti variantai neįmanomi arba fistulė vis tiek neveikia, panaudojama speciali dirbtinė kraujagyslė - kraujagyslės protezas. Jis gerai ir ilgai funkcionuoja, jeigu kraujo tėkmė per jį intensyvi. Ideali vieta tokio protezo panaudojimui yra šlaunis. Jos arterijoje kraujospūdis yra aukštesnis negu rankos arterijoje, todėl dėl didesnio arterijos bei venos kraujospūdţio skirtumo bei stambesnių šlaunies kraujagyslių kraujo srovė proteze būna didesnė, ir jis paprastai gerai funkcionuoja [6].
Daţnai pacientams kyla klausimas, kaip priţiūrėti arterinę-veninę fistulę. Šiuo atveju geriausi patarėjai yra slaugytojai. Fistulei greičiau „subręsti" padeda intensyvi rankos mankšta. Tam tinka
kamuoliuko spaudymas plaštaka, įvairūs pirštų pratimai. Plaštakos mankštą galima pradėti kitą dieną po operacijos.
Kiti fistulės prieţiūros patarimai: nepunktuoti dar „nesubrendusios" fistulės; naudoti fistulę tik HD;
naudoti tik aseptinę, t.y. specialiai paruoštos odos, fistulės punktavimo techniką;
prieš kiekvieną fistulės punktavimą būtina atidţiai apţiūrėti numatomos punkcijos vietą, įvertinant infekcijos poţymių (šlapiavimo, paraudimo, patinimo, šašų) tikimybę ir punktuoti nepaţeistoje odos vietoje;
kiekvieną kartą punktuoti fistulę vis naujoje vietoje;
HD metu taisyti adatų arba sterilių puspaklodţių ar servetėlių padėtį gali tik medicinos personalas;
pranešti gydytojui, jeigu HD metu ar po jos rankos ar kojos, kurioje yra fistulė, pirštai šąla, tirpsta ar skauda. Tie poţymiai rodo nepakankamą kraujotaką, dėl kurios gali prasidėti galūnės gangrena. Būtina nedelsiant imtis priemonių, įskaitant ir operaciją, pirštų kraujotakai atkurti [6]. neleisti niekam matuoti AKS toje rankoje, kurioje suformuota fistulė, imti kraujo tyrimus. nenešioti juvelyrinių dirbinių, laikrodţių ar aptempiančių ranką, kurioje yra fistulė, drabuţių; vengti miegoti ant tos rankos, kurioje suformuota fistulė;
nenešioti sunkių nešulių ta ranka [19].
Kraują HD galima paimti ir per centrinės venos kateterį, skirtą HD (9 priedą). Dializės kateteriai yra įvedami į stambią veną - daţniausiai į vidinę jungo, poraktikaulinę ar į šlauninę veną. Kateteris turi dvi atšakas ir du spindţius: vienas naudojamas kraujui paimti, kitas - jam grąţinti. Grąţinimo (veninis) spindis atsiveria kateterio gale, o paėmimo (arterinis) spindis paprastai yra proksimaliau nuo kateterio galo. Tuomet grąţintas kraujas teka širdies link ir nepaimamas dializei kartotinai. Kateteriai daţniausiai yra naudojami ŪIN atvejais, bet pastaruosius dešimt metų pradėti naudoti ir LIN metu. Tai tapo įmanoma, kai buvo pradėti gaminti ilgalaikiai „tuneliniai“ kateteriai. Jie, kaip ir peritoninės dializės kateteriai, turi ţiedą, į kurį įauga poodinis jungiamasis audinys. Kateteris įvedamas į paodį, mova sudaro barjerą infekcijai plisti išilgai kateterio. Toks kateteris daţniausiai įvedamas į vidinę jungo veną virš raktikaulio, tačiau jo išėjimo anga padaroma viršutinėje krūtinės dalyje. Kateteriai yra labiausiai nepageidaujamas kraujo paėmimo būdas ilgalaikei HD, nes jie daţnai sukelia infekciją bei centrinių venų stenozę ir uţakimą [40].
1.4.3. Hemodializuojamo paciento, sergančio lėtiniu inkstų nepakankamumu,
psichologinė būsena
Inkstų ligomis sergantiems pacientams paskiriama psichologinė prieţiūra. Pilnai pacientus ištirti turi gydytojas ar slaugytoja [8]. Svarbūs HD gydomo paciento savijautos kriterijai yra jo sugebėjimas integruotis į visuomenę, šeimos ir draugų palaikymas, buvimas visaverčiu visuomenės nariu, galinčiu aktyviai veikti [12].
Sergantys galutiniu IFN ligoniai supranta, kad jų gyvenimas visiškai priklauso nuo gydymo. Ilgas buvimas ligoninėje yra didelis stresas. Kiekvieną savaitę 12–15 valandų praleidţiama dializės procedūrose. Tai tęsiasi metais. Be to, daugeliui pacientų iki ligoninės HD procedūroms reikia vaţiuoti ilgą kelią [1].
Dializuojamų pacientų skaičius Lietuvoje auga, daugėja dializės centrų. Kasmetinėse konferencijose apie dializes ir dializuojamų pacientų problemas aptariami aktualūs slaugos klausimai. HD pacientai yra įkūrę nefrologinių ligonių asociaciją „Gyvastis“, kuri uţsiima įvairiapuse veikla. Rengiami seminarai, paskaitos. Kviečiami gydytojai ir slaugytojos aptarti aktualius klausimus [37].
Kai ţmogus tampa priklausomas nuo gydymo dializėmis, jo gyvenimas labai pasikeičia. Keičiasi ir santykiai su šeimos nariais [1].
Psichikos ir socialines problemas, kylančias dėl gydymo HD, išspręsti yra sunkiausia. Ir vyrai, ir moterys, esant IN, gali tapti nevaisingais. Moterims dingsta menstruacijos, o vyrai tampa impotentais. Vaisingumas atsistatyti gali tik po inksto transplantacijos [1].
Ţmogaus darbingumas ir savijauta labai priklauso nuo jo miego kokybės. Tačiau objektyvių priemonių įvertinti miego kokybę nėra [37]. Kaip jau minėta, sergantiems IN būdingi miego sutrikimai. Tai yra būsenos, kai dėl psichologinių, emocinių prieţasčių sutrinka miegas, jo trukmė, miego-budrumo ritmas arba pasireiškia nenormalūs, epizodiški įvykiai miego metu [22]. Būdingiausia yra nemiga, kuri yra apibrėţiama kaip neadekvatus, nepakankamas ir nesugrąţinantis jėgų miegas. Šis plačiai paplitęs sutrikimas labai trikdo ţmogaus socialinį funkcionavimą, jo santykius šeimoje. Nemigos simptomai yra sunkus uţmigimas, daţni naktiniai prabudimai, ankstyvas prabudimas ryte, nuovargis ir poilsio nesuteikiantis miegas [20].
Daţnai yra klausiama, kas skatina sveiką, gilų miegą. Šilta vonia vakare padeda greičiau atsipalaiduoti, nusiraminti ir uţmigti. Šiltos kojų vonelės turi panašų, tik šiek tiek švelnesnį poveikį. Nuo susijaudinimo pereiti į ramią būseną padeda oro vonios. Tuo tikslu galima trumpai pabūti nuogam, kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti, delnais lėtai ir ritmiškai glostyti kūną. Jeigu jaučiama psichinė įtampa, patartina neskubant pasivaikščioti lauke, pakvėpuoti grynu oru [24].
Vienas svarbiausių rūpesčių tiek pacientui, tiek šeimos nariui yra susitaikyti su neţinomybe – kiek ilgai gali tęstis gydymas dialize, ar atsiras tinkamas donoras inkstų transplantacijai? Pacientai yra priklausomi nuo aparatūros ir medicinos personalo, kurie palaiko paciento gyvybę [25].
Socialiai jie tampa priklausomi nuo kitų ţmonių. Daugelis problemų yra neįveikiamos, jei paciento neparemia šeima, draugai, medikai. Nemaţa dalis dializuojamų pacientų teigia, kad pradėjęs dializę pacientas tampa įvykių centru. Paţįstami bei draugai klausia, kaip viskas pasikeitė. Pacientai išgyvena savo vertės trūkumo jausmą [1].
JAV atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad HD gydomi pacientai skirtingai priima savo ligą. Tai nulemia asmens savybės, charakteris, elgsena ir įpročiai. Labai svarbu mityba, ţalingi įpročiai, aplinka, šeimos palaikymas bei supratimas [28]. HD gydomi pacientai, kurie gauna stiprią šeimos paramą, yra palaikomi artimų draugų, gali lengviau susitaikyti su liga. Vilčiai ţmogaus gyvenime tenka didţiulis vaidmuo, tikėjimas ateitimi suteikia jėgų [13].
Gydymo hemodializėmis pradţioje buvo pastebėta pacientų reakcija – depresija [36]. Depresija - tai prislėgta, liguistai liūdna nuotaika, ţmogus nustoja domėtis viskuo, kas jam teikė malonumą. Toks ţmogus pamaţu tolsta nuo artimųjų, nustoja bendrauti su draugais, jaučiasi niekam bereikalingas. Daţnai pasireiškia nerimas [33].
Depresija yra daţna liga, su kuria susiduria pacientai, sergantys LIN. Pacientai gali nustoti rūpintis savo sveikata, o tai yra pavojinga jų gyvybei [48].
Gyvenimas su HD yra nelengva tiek pacientams, tiek jų šeimos nariams. Pacientai jaučia nerimą, liūdesį, gali atsisakyti dializės, o tai kelia pavojų gyvybei. Pacientai su gera šeimos, draugų parama lengviau adaptuojasi prie esamos situacijos [30,36,45].
K. Dorner (Vokietija, 2000) klausia, ar pacientas atakuoja ligą ar liga atakuoja pacientą? Po klausimo seka keli pasiūlymai:
1. Pirmiausia būtinas pilnas paciento įvertinimas. Tai apima klinikinį, fiziologinį įvertinimą, gestus, mimikas, ţodţius ir veiksmus. Vertinant pagal šį modelį, LIN sergantys pacientai skiriasi nuo ūminiu IN sergančių. Ne kiekvienas save gerbia, laiko save ryţtingu ar kontroliuoja ateities planus. Pacientai nuolat jaučiasi nenaudingi ir nereikalingi visuomenei, kenčiantys demoralizacijos procesą. Jie gali jausti, kad pagalba jiems yra per brangi ir kad jie taps priklausomi nuo visuomenės prieţiūros, kuri padeda jų nepriklausomybei. Nors visuomenė planuoja antraeilius socialinius vaidmenis jautriems pacientams, ji neplanuoja nieko panašaus sergantiems lėtinėmis ligomis. Taigi, pastarieji jaučiasi dezertyruoti ir izoliuoti, bei demaskuoti beviltiškumo ir nusivylimo.
2. Tiksliai ir pilnai vertinant pacientus, reikia nesumaišyti LIN sergančių pacientų su ŪIN sergančiais. Jei pastaruosius padrąsins staigus jiems vilčių suteikimas, tai kitaip gali reaguoti lėtiniai ligoniai. Toks nuraminimas ar paguoda gali įţeisti nelaimingus, viltį praradusius ar nusivylusius
pacientus, kurie gali pakenkti sau ir kitiems. Reikia tuomet imtis visiškai kitų krypčių. Tai nėra lengva, nes LIN sergantys slepia savo nusivylimą.
3. Jei bendraujant su ūminiais pacientais slaugytoja ar gydytojas vaidina aktyvų vaidmenį, o pacientas yra pasyvus, kitaip yra su lėtiniais ligoniais. Prancūzų filosofas Levinas sako, kad kiekvienas mūsų bendraudamas su ligoniais, ieško sau artimų akių, kurios išreiškia neviltį ir skausmą. Vadovaujantis šia mintimi, tas kitas ţmogus tampa atsakingas uţ Jus. Tai nulemia tai, kad LIN sergančiojo neviltis kito asmens yra perimama, netgi jei klausymasis trunka kelias minutes. Paciento izoliacija tada tampa dialogu.
4. Sekantis ţingsnis reikalauja slaugytojai būti tvirtai, patikimai kompanionei LIN sergančio paciento iliuzijoms. Tai nėra lengva. Kiekvienam ţmogui reikia kūrybingos vaizduotės sąveikos tarp prasimanymų, trokštamų dalykų ir iliuzijų. Iliuzijos būna ţaismingos, kūrybingos ir gali būti gelbėjimasis kritinėse situacijose. LIN sergančių pacientų iliuzijos daţnai yra nemalonios ir paprastai mūsų nutraukiamos pokalbyje. Pacientai kamuojami tam tikrų interesų: vieni girdėjo apie stebuklingus vaistus ar norėtų pabandyti natūralių vaistų, kitas prisiekęs aiškiaregys.
Kiekvienas asmuo turi savitą iliuzijų stilių. Iliuzijos padeda sukelti tokią savo egzistenciją, kokią nori. Tai yra pirmas bandymas ieškant kelio į priekį, nepaisant nevilties. Iliuzijos gali būti gyvenimo gelbėtojos. Kaip ten bebūtų, jos yra efektyvios, kai yra patiriamos.
Paciento artimiesiems taip pat gali prireikti slaugytojo pagalbos. Ţinoma, slaugytojas ne kasdien gali tinkamai atlikti šį vaidmenį. Jei pacientas pajaus, kad į jo neviltį ir problemas ţiūrima rimtai, jis taps draugiškas. Jei pacientas pamaţu atsisakys savo iliuzijų, po truputį jis artės link naujos, keistos neţinomos realybės.
5. Privaloma leisti paciento nevilčiai palaipsniui pereiti į sielvartą. Vietoj klausimo „kodėl man?“, pacientas gali teirautis „kodėl ne man?“ gyvenimo istorijos gali būti perpasakotos ir taip integruoti į naują gyvenimo būdą. Dalyvavimas, rūpinimasis, atsakomybė padeda kiekvienam ieškoti savo kelio.
6. Jei draugystės, bendravimo kokybę lemia veiksmų kokybė, kaip tada įmanoma draugystė tarp slaugytojos ir LIN sergančių pacientų? Paprastai pirmiausiai neutralizuojami pacientų giminaičiai. Slaugytojas gali laikinai pavaduoti šeimos narius [8].
Slaugytoja, gydytojas, socialiniai darbuotojai, psichiatras, psichologas gali vaidinti svarbų vaidmenį adaptuojantis prie gydymo dialize. Slaugytoja bei socialinis darbuotojas gali paremti pacientą ir jo šeimą. [36].
1.4.4. Slaugos veiksmai dirbant su hemodializuojamais pacientais
Slaugos veiksmų vertinimas – tai nuolat besivystanti, sėkminga veikla, apimanti stebėjimo, bendravimo, tyrinėjimo ir aiškinimo įgūdţius [15].
Vertinimo procese galima nustatyti daug sisteminių etapų: 1. Rinkti reikiamą informaciją.
2. Aiškintis, nagrinėti surinktą informaciją. 3. Išvardinti esamas ir galimas asmens problemas. 4. Nustatyti prieţiūros prioritetus [15].
Vienas didţiausių slaugos ir slaugytojų privalumų yra tas, kad visa veikla yra nukreipta į pacientą, tačiau tai gali būti vertinama ir kaip trūkumas. Slaugytojams reikia matyti savo individualius vaidmenis daug platesniu kontekstu, kuris būna anapus jų betarpiškos aplinkos ir organizacijos – visuomenės ir politiniu mastu [4].
Slaugytojos darbas su pacientais yra atsakingas ir reikalaujantis kantrybės ir pastangų. Slaugos proceso pradţioje svarbu stebėti pacientą, jo bendravimą su palatos kaimynais, artimaisiais, personalu. Reikia nuolat stebėti ne tik procesus hemodializės metu, bet ir nuotaikų kaitą – įtarumo, nerimo, baimės atsiradimą. Savo pastebėjimus rekomenduojama paţymėti slaugos planuose, pasidalinti su komandos nariais.
Slaugytojas turi sugebėti prireikus naudoti tam tikras strategijas ir schemas susitikimo su pacientais metu ir įvertinti visada besikeičiančią ir besivystančią visuomenę [18].
Iš tikrųjų klinikinėje aplinkoje, siekiant paveikti holistinę ir individualią pacientų ir jų šeimos narių prieţiūrą, slaugytoja dirba kaip multidisciplininės komandos dalis[18].
Visos veiklos: saugios aplinkos palaikymas, asmeninis švarinimasis ir rengimasis, bendravimas, kvėpavimas, tuštinimasis ir šlapinimasis, valgymas ir gėrimas, kūno temperatūros reguliavimas, judėjimas, darbas ir ţaidimas, lyties raiška, miegojimas ir mirimas kartu sudaro sudėtingą slaugos procesą. Tai yra gyvybinės veiklos [44].
Terminas „gyvybinė veikla“ vartojamas kaip apibendrinantis. Kiekviena veikla turi matmenų. Iš tikrųjų veiklą galima traktuoti kaip apibendrinančią, bendrą veiklą, susidedančią iš daugelio paciento veiklų. Iš dalies jos tampa sudėtingesnės todėl, kad yra labai glaudţiai tarpusavy susijusios. Pvz., bendravimas yra glaudţiai susijęs su kitomis veiklomis: valgymas ir gėrimas, darbas ir ţaidimas, lyties raiška sunkiai įsivaizduojami be bendravimo [44].
Saugios aplinkos palaikymas. Pacientai naujoje aplinkoje gali pasijusti nesaugūs. Susipaţinimas su aplinka maţina jos pavojingumą [44]. Gydymo hemodializėmis pradţioje pacientai
tvarka. Svarbu atsakyti į visus paciento klausimus, padrąsinti, paaiškinti, kad bet kada gali kreiptis pagalbos ar patarimo.
Bendravimas. Pacientų problema yra ta, kad jie įsijungė į grupę nepaţįstamų ţmonių, kurie, t.y. pacientai, visą laiką yra kartu. Kai kurie jų, pvz., slaugytojos būna kartu su jais tam tikrą laiką, o daugybė kitų ţmonių „pasirodo ir dingsta“. Nenuostabu, kad ir labiausiai savimi pasitikintys ţmonės patiria tam tikrų sunkumų, stengdamiesi tą naują aplinką, kuri daugumai ţmonių yra visiškai svetima, įprasminti. Pacientai turi būti skatinami ir drąsinami sakyti savo nerimą ir abejones, kol slaugytojai iš ţodinio ir neţodinio bendravimo galės daryti išvadą, kad jie iš esmės jau suprato personalo darbo tvarką ir ţino, iš ko gali laukti pagalbos. Be tokios informacijos pacientai negali jaustis saugūs ir ramūs. Slaugytojų uţdavinys yra padėti akivaizdţias ar potencialias problemas palengvinti, išspręsti ar jų išvengti. Kitaip tariant, kiekviena slaugytoja pradeda bendrauti su pacientu ne pagal ţmogiškąjį pasirinkimą., bet atlikdama profesinę pareigą. Slaugytoja turi būti emocionaliai labai brandi, kad nesigundytų paciento sąskaita tenkinti savo poreikių. Pvz., poreikis dominuoti ir daryti sprendimus gali tapti kliūtimi mokant pacientą įveikti įvairias problemas [44].
Kvėpavimas. Nepaisant paciento diagnozės, pats atvykimas į ligoninę gali keisti normalų kvėpavimą. Palatos oro temperatūra gali būti per aukšta pacientui, ir jis gali dūsti, dėl centrinio šildymo sumaţėjęs oro drėgnumas gali erzinti nosies ir burnos gleivinę, taip pat gali erzinti nemalonūs ligoninės kvapai, o aplinka gali pasirodyti svetima ir nejauki. Tai vis prieţastys, dėl kurių pacientas gali nerimauti, o nerimui būdinga paviršutiniškas, greitas kvėpavimas [44].
Valgymas ir gėrimas. Valgymo ir gėrimo biologinė prieţastis yra aprūpinti kūną reikalingomis maisto medţiagomis [44]. Dializuojamam pacientui yra svarbu pakankamas baltymų, energinių medţiagų ir ribotas skysčių, natrio, kalio, fosforo kiekis maiste [46]. Neţinant ką galima valgyti, daţnai badaujama, o tai labai kenkia sveikatai. Daţnai inkstų ligomis sergantys pacientai skundţiasi blogu apetitu, pykinimu, vėmimu ar viduriavimu. Be to, jie turi laikytis dietos, vartoti ribotą kiekį skysčių. Svarbu aiškinti mitybos svarbą. Todėl slaugytojo vaidmuo yra labai svarbus, mokant pacientus mitybos reţimo.
Tuštinimasis ir šlapinimas. Slaugytoja turi išsiaiškinti galimas šios individualios srities problemas. LIN sergantys pacientai daţnai skundţiasi vidurių uţkietėjimu, šlapimo kiekio sumaţėjimu ar jo išnykimu. Slaugytojas turi būti pasiruošęs atsakyti į klausimus, kurie gali iškilti pacientams.
Asmeninis švarinimasis ir rengimasis. Asmens higiena labai priklauso nuo paciento būklės. Svarbu mandagiai, neįţeidţiant paciento, paaiškinti asmeninės higienos svarbą. Hemodializuojamiems pacientams daţna problema yra viso kūno nieţulys, iš burnos sklindantis blogas kvapas. Todėl slaugytoja turi paaiškinti kaip išspręsti šias problemas. Ypač svarbu pacientams išaiškinti, kaip reikia priţiūrėti arterioveninę fistulės vietą.
Kūno temperatūros reguliavimas. Šioje gyvybinėje veikloje pokyčių hemodialize gydomiems ligoniams daţniausia nebūna.
Judėjimas. Hemodializuojami pacientai sunkiai pakelia fizinį krūvį. Svarbu, kad slaugytoja padėtų atsistoti ar priţiūrėtų, o, esant reikalui, ir padėtų pacientui po HD procedūros, nes būtent po jos dalis pacientų jaučiasi silpni.
Darbas ir ţaidimas. Dauguma hemodializuojamų pacientų yra nedarbingi. Daţnas liūdesys, neţinia dėl ateities, baimė ir nerimas sutrikdo visą ţmogaus veiklą.. Tokie pacientai gali dirbti didelių fizinių jėgų nereikalaujantį darbą, turi suderinti darbo ir dializių grafiką. Slaugytoja turėtų padėti atgauti domėjimąsi gyvenimu, pasitikėjimą savimi, ţadinti savigarbą ir viltį. Naudinga įtraukti į šį procesą artimuosius.
Lyties raiška. Tai labai intymi ir skaudi pacientui problema. Moterims gali dingti menstruacijos, negali gimdyti dėl galimų komplikacijų. Vyrai gali tapti impotentais. Taip pat sumaţėja lytinis potraukis. Tokiems ligoniams reikalinga psichologo ar psichiatro pagalba [1].
Miegojimas. Ţmogaus darbingumas ir savijauta labai priklauso nuo jo miego kokybės. Objektyvių priemonių įvertinti miego kokybę nėra [37]. Kaip jau minėta, sergantiems IN būdingi miego sutrikimai. Šis plačiai paplitęs sutrikimas labai trikdo ţmogaus socialinį funkcionavimą, jo santykius šeimoje [20]. Ypač blogai miegama prieš dializę, būna nerimas, baimė. Nuo paskirtų gydytojo vaistų nuo nemigos gali greitai vystytis pripratimas, todėl slaugytoja turi turėti ţinių, kaip miegą reguliuoti nemedikamentinėmis priemonėmis [44].
Mirimas. Sergant LIN, mirties baimė yra didelė. Jei pacientas yra linkęs į depresiją, tuomet galimos suicidinės mintys. Pasitaiko, kad ligoniai neateina i dializės procedūras, o tai kelia didelę grėsmę jų gyvybei. Pacientus daţnai slegia kaltės jausmas, kad jie yra niekam nereikalingi, našta artimiesiems. Slaugytoja turi būti gerai pasiruošusi bendrauti su tokiais pacientais. Svarbu laiku pastebėti nuotaikų svyravimus, emocijų kaitą.
Supratinga, nuoširdi, rūpestinga, pagarbi, skirianti pakankamai laiko ir dėmesio slaugytoja padės įveikti šią problemą ir paskatins tolimesniam gydymuisi, suteiks vilties [33].
1.4.5. Bendravimas
Bendravimas yra nuoširdţios slaugos pagrindas. Supratimas ir bendravimas reikalauja pasitikėjimo ir tikėjimo kito ţmogaus svarba, verte, unikalumu, gerumu bei jėga ir jo ar jos sugebėjimu
Tai - slaugos sistemos pagrindas. Bendros praktikos slaugytojai reikia išmanyti apie bendravimą ir ţinoti, kaip geriausiai elgtis su pacientais tuo metu, kai jie yra nusivylę, pikti, prislėgti ar jiems sunku bendrauti su kitais asmenimis [3].
Bendravimą sudaro daug sudėtinių dalių: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, rūpinimasis, atsiskleidimas, šališkumas, įsijautimas, nuoširdumas ir pagarba [3].
Dėmesingumas kitam asmeniui yra dėmesingumas plačiąja prasme. Tikroji dėmesio reikšmė yra pritarimas ir susidomėjimas. Tačiau dėmesingumui pasiekti reikia laiko.
Išklausymas – tai įsiklausymas į kito asmens ţodţius, mintis ir jausmus, ar jie būtų išreikšti, ar numatomi. Išklausymas reikalauja jautrumo, supratimo ir santūrumo kito ţmogaus atţvilgiu; tai nėra atsakomybė uţ kitą asmenį ar kito asmens formavimas. Išklausymas – tai aktyvios, sąmoningos pastangos išgirsti, ne vien paprastas pasyvus klausymas. Tai reikalauja didelio susikaupimo, blaivaus proto, susidomėjimo tuo, kas sakoma, ne vien paprasto išsakytų ţodţių supratimo. Slaugytojui klausymą palengvina paciento poreikių, išreikštų ir neišreikštų ţodţiais, suvokimas.
Rūpinimasis - tai pagarba kitam ţmogui ir galimybė atskleisti save patį. Rūpinimasis kitu ugdo ir paties asmenybę. Slaugytojui rūpinimasis yra daugiau nei „kito ţmogaus prieţiūra“; tai taip pat ir „domėjimasis“, ir „globa“.
Atsiskleidimas - procesas, kurio metu savo asmenybė atskleidţiama kitam. Šis procesas yra abipusis ir būtinas saviraiškai.
Šališkumas – būti šališkam kito atţvilgiu reiškia būti atlaidţiam.
Įsijautimą galima apibūdinti kaip būseną, kai ţmogus mėgina įsivaizduoti save kito vietoje taip, kaip jis pats save mato. Mintys ir jausmai suvokiami ne tik dėmesingai klausantis kiekvieno ištarto ţodţio ir jautriai reaguojant į ţodinę minčių raišką, bet ir nuolat vertinant bei aiškinantis reikšmes, slypinčias po tokiu bendravimu.
Nuoširdumas yra būtina sąlyga pasitikėti santykiais. Nuoširdumas arba autentiškumas reiškia, kad asmuo yra sąţiningas dalydamasis su kitu savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nėra jokio dirbtinumo.
Pagarba arba teigiamas dėmesys reiškia suvokimą, jog esi teigiamai vertinamas. Pagarba rodo šilumą, simpatiją, šališkumą. Pastangos padėti kitam asmeniui ir tikėjimas to ţmogaus sugebėjimu spręsti problemas bei pasirinkti teisingus veiksmus – tai dvi pagarbos dalys. Teigiama pagarba kitam gali būti dar stipresnė
nei asmeninė pagarba, o ţinojimas, kad esi gerbiamas kaip ţmogus – būtina sąlyga sveikatai ir vystymuisi [3].
Paţinti visus procesus, kurie vyksta organizme, siekiant suprasti visus ţmogaus poelgius, tikrai yra sudėtinga. Visapusiškai suprasti ţmogų, rūpintis juo tiek slaugytojai, tiek gydytojui, yra ne maţiau kaip teikti fizinę pagalbą [13].
Pokalbis ir lietimas yra pagrindiniai bendravimo būdai. Slaugoje „pokalbio“ sąvoka yra apibrėţiamas tikslingas bendravimas tarp slaugytojo, paciento ar artimųjų. Pokalbis padeda uţmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą, jis yra svarbus bendradarbiavimo su pacientu bei artimaisiais pagrindas [1].
Liesdamas, tai yra neverbaliai bendraudamas, slaugytojas gali pranešti pacientui, kad jis yra artimas ir juo rūpinasi. Lietimas gali būti būdas nuraminti ir gali skatinti pradėti pokalbį. Slaugytojui uţdėjus ranką pacientui ant peties arba laikant jo ranką, ligoniui gali būti lengviau išdėstyti, kas slegia širdį [1].
Dializuojamų pacientų gyvenimui įtakos turi ir bendravimas su medikais. Jo dėka galima pasiekti, kad pacientas pasiektų savo pripaţinimą, pasijustų turįs pasirinkimo galimybę, kad jis nebevienišas, surastų savyje jėgų, įgytų vilties spręsti vidinius konfliktus [6].
Bendravimas tarp gydytojo, slaugytojos ir paciento turi atitikti pastarojo intelektą. Dializuojamasis turi iki galo atskleisti savo jausmus, o artimieji ir medicinos personalas į visą tai reaguoti tinkamai, antraip liūdesys apims visą paciento esybę, jo laiką [17].
1.4.6. Mokymas
Mokymas ir vadovavimas yra slaugytojui svarbūs metodai, kai reikia padėti pacientui geriau suvaldyti situaciją. Mokymas ir vadovavimas pasiţymi tuo, kad tokį bendravimą valdo slaugytojas, turintis konkretų tikslą – perduoti informaciją. Svarbiausias informacijos tikslas yra padėti pacientui daugiau suţinoti, suprasti ir labiau įsigilinti į situaciją. Tai bendra ir mokymui, ir vadovavimui [1].
Lorence Nightingalem buvo pirmoji slaugymo mokytoja. Ir iki šių dienų mokymas yra viena svarbiausių slaugytojų funkcijų. Pacientų mokymas yra svarbus visose sveikatos prieţiūros įstaigose. Slaugytojos pareiga – mokyti sveikus ir sergančius pacientus. Slaugytoja sergančius pacientus apmoko, kaip teisingai vartoti vaistus, išaiškina gydymo reţimą, jo svarbą, supaţindina su
Pacientų mokymui gali tūrėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacientai gali būti nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos prieţiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeitimą, moko savirūpos, aiškina apie jų susirgimą bei gydymą. Antra, slaugytojams vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, nesudarytos darbo sąlygos, mokymo patirties bei ţinių stoka [31].
Daţnai artimieji nesupranta ligonio būklės. Jie, kaip ir patys pacientai, bando neigti esančią ligą. Artimiesiems reikia išsiaiškinti, kaip jie galėtų padėti savo šeimos nariui pakeisti gyvenimo būdą. Reikia išmokti nugalėti naujus rūpesčius, turėti kantrybės [4, 10,14].
Slaugytoja ir gydytojas turi pamaţu imtis teikti pacientui informaciją apie dializės procedūras. Personalas turi pasirūpinti, kad ir artimieji gautų tokią pat informaciją. Reikia nuvesti pacientą į dializių skyrių, supaţindinti jį su ten dirbančiu personalu.
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tiriamųjų kontingentas
Tyrimui pasirinkta KMUK detoksikacijos skyriuje hemodialize gydomi pacientai, sergantys galutinės stadijos lėtiniu inkstų nepakankamumu, ir ten dirbančios slaugytojos. Planuota tyrimo imtis – 100 pacientų ir 30 slaugytojų, dirbančių su hemodializuojamais pacientais. KMUK detoksikacijos skyriuje skyriuje tiriamuoju laikotarpiu buvo dializuojama 108 pacientai. Tyrime dalyvavo 50 proc. (n=54) pacientų. Kiti pacientai atsisakė dalyvauti tyrime. Tyrime, kaip ir buvo numatyta, dalyvavo 30 slaugytojų.
2.2. Klausimynas
Atlikta anketinė tiriamųjų apklausa. Naudotos dvi anoniminės anketos „KMUK detoksikacijos skyriaus hemodializuojamų pacientų slaugos poreikių tenkinimas pacientų ir slaugytojų poţiūriu“. Viena anketa buvo skirta pacientams, kita - slaugytojoms.
Anketa, skirta hemodializuojamiems pacientams, sudaryta iš 27 uţdarų ir 3 atvirų klausimų, kuriuose prašoma nurodyti savo amţių, atliekamų hemodializės procedūrų skaičių per savaitę ir atstumą nuo gyvenamosios vietos iki dializės centro.
Pirmoje anketos dalyje pateikti bendrieji klausimai (1-12 klausimai), skirti nustatyti pacientų sociodemografines charakteristikas, bei hemodializės daţnį bei trukmę.
13-23 klausimai vertina hemodializuojamo paciento sveikatą ir jos reikšmę kasdieninei veiklai („Health Survey for Dialysis Patients (SF36)). Apibendrinant 15 klausimo duomenis (ţr. pacientų anketą), buvo apibrėţtas veiklos ribojimo balas, kuris buvo gautas, sudėjus visus šio klausimo atsakymų variantus (kuo maţesnis balas, tuo labiau ribojama veikla).
Toliau pateikiami klausimai, skirti įvertinti pacientų nuomonę apie jų ţinias apie ligą, miegą prieš vaţiuojant į hemodializę, pasitenkinimą bendravimu su slaugos personalu, prisitaikymą
