LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
Gabija Sokolovaitė
PUTLIŲJŲ LĄSTELIŲ KIEKIS ŽIURKIŲ IR PELIŲ PLAUČIUOSE ĮVAIRIŲ PATOLOGIJŲ ATVEJAIS
THE PRESENCE OF MAST CELLS IN RATS AND MICE LUNGS OF VARIOUS PATHOLOGIES
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ”Putliųjų ląstelių kiekis žiurkių ir pelių plaučiuose įvairių patologijų atvejais“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)_________________________________________________________________________________ 2)_________________________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Žiurkių ir pelių plaučių anatominė, histologinė sandara ir funkcijos ... 8
1.2. Oro kiekio plaučiuose pakitimai ... 10
1.2.1. Plaučių atelektazė ... 10
1.2.2. Plaučių emfizema ... 10
1.3. Kraujotakos sutrikimai plaučiuose ... 11
1.3.1. Plaučių hiperemija ir kongestija ... 11
1.3.2. Plaučių edema ... 12
1.3.3. Plaučių tromboembolija ... 12
1.4. Degeneraciniai pakitimai ... 13
1.4.1. Plaučių kalcifikacija (kalcinozė) ... 13
1.4.2. Amiloidozė ... 13 1.4.3. Proteinozė ... 14 1.5. Plaučių uždegimas ... 14 1.5.1. Pūlinė bronchopneumonija ... 14 1.5.2. Fibrininė bronchopneumonija ... 15 1.5.3. Intersticinė pneumonija ... 15 1.5.4. Granuliominė pneumonija ... 16 1.5.5. Embolinė pneumonija ... 16 1.5.6. Bronchektazė ir bronchiolitas ... 16 1.6. Plaučių navikai ... 17
1.7. Žiurkių ir pelių infekcinės plaučių ligos ... 17
1.7.1. Bakterinės kilmės infekcijos ... 18
1.7.2. Virusinės kilmės infekcijos ... 19
1.8. Putliųjų ląstelių vaidmuo, esant plaučių uždegimui ... 20
2. TYRIMO ATLIKIMO METODIKA ... 22
4 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33 IŠVADOS ... 36 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 37
5
SANTRAUKA
Putliųjų ląstelių kiekis žiurkių ir pelių plaučiuose įvairių patologijų atvejais Gabija Sokolovaitė
Magistro baigiamasis darbas Darbo apimtis 40 lapai, jame pateikta 15 paveikslų.
Darbo tikslas buvo išanalizuoti putliųjų ląstelių ir plaučių patologijų tarpusavio ryšį žiurkių ir pelių plaučiuose.
Darbo uždaviniai: atlikti žiurkių ir pelių plaučių mėginių histopatologinį tyrimą ir įvertinti plaučių patologijas; įvertinti putliųjų ląstelių pasireiškimą žiurkių ir pelių plaučiuose įvairių patologijų atvejais; įvertinti patologijų ir putliųjų ląstelių rūšinius skirtumus.
Žiurkių ir pelių plaučių mėginiai surinkti 2016 – 2017 metais iš X veisyklos. Tirti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Veterinarinės Patobiologijos centre. Surinkta 12 žiurkių plaučių mėginių. Taip pat tyrimui naudota Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarinės Patobiologijos centro archyvinė medžiaga 2014 – 2015 metų. Iš viso 52 tiriamieji mėginiai, iš kurių žiurkių – 24, pelių – 28.
Dažniausiai pasireiškusios plaučių patologijos žiurkėms buvo: hiperemija 62,50 proc.; bronchiolitas 50 proc.; limfoidinio audinio hiperplazija 45,83 proc.; bronchektazė 29,17 proc.; pūlinė bronchopneumonija ir emfizema 12,50 proc.; dažniausiai pasireiškusios plaučių patologijos pelėms buvo limfoidinio audinio hiperplazija 64,28 proc.; hiperemija 42,86 proc.; bronchiolitas 32,14 proc.; pūlinė bronchopneumonija 25 proc.; bronchektazė 21,42 proc. ir emfizema 10,71 proc.; putliųjų ląstelių pasireiškimo vidurkis žiurkių plaučiuose bronchektazės ir limfoidinio audinio hiperplazijos atvejais – 7,2; pūlinės bronchopneumonijos atveju – 3,55; putliųjų ląstelių pasireiškimo vidurkis pelių plaučiuose pūlinės bronchopneumonijos atveju – 1,9; bronchektazės atveju – 1,83; limfoidinio audinio hiperplazijos atveju – 1,7.
6
SUMMARY
The presence of mast cells in rats and mice lungs of various pathologies Gabija Sokolovaitė
Master’s Thesis Work consists 40 pages, it includes 15 figures.
The aim of the work was to analyze the relationship between the mast cells and lung pathologies in the rats and mice lungs.
The tasks of the work were to perform a histopathological examination of rats and mice lung specimens; to evaluate lung pathologies in histoslides; to evaluate the amount of mast cells in rats and mice lungs in various pathologies cases; to evaluate species influence on to lung pathology; to evaluate the relationship between pathologies and mast cells.
Rats and mice lung specimens were collected from 2016 to 2017 year from the X vivarium. This study was carried out at Lithuanian University of Health Sciences, Centre of Veterinary Phatobiology. There were collected 12 rats lung specimens. Moreover, the archieved materials of the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Pathobiology Center between 2014 to 2015 were used for this study. A total of 52 specimens, of which 24 were rats, and 28 mice.
The most common occurred pulmonary pathology in rats were hyperemia representing 62.50 percent; bronchiolitis 50 percent; hyperplasia of the lymphoid tissue 45.83 percent; bronchiectasis 29.17 percent; suppurative bronchopneumonia and emphysema 12.50 percent; the most common occurred pulmonary pathology in mice were lymphoid tissue hyperplasia stood at 64.28 percent; hyperemia 42.86 percent; bronchiolitis 32.14 percent; suppurative bronchopneumonia 25 percent; bronchiectasis 21.42 percent and emphysema 10.71 percent. The average of the rats mast cells expression in bronchiectasis and lymphoid tissue hyperplasia is 7.2; in the case of suppurative bronchopneumonia - 3.55. The average of mast cells in case of the mice lung suppurative bronchopneumonia is 1.9; in the case of bronchiectasis - 1,83; in the case of lymphoid tissue hyperplasia - 1.7.
7
ĮVADAS
Daugelį metų graužikai atlieka neįkainojamą vaidmenį biomedicininiuose tyrimuose. Maždaug 95 proc. visų laboratorijoje auginamų gyvūnų sudaro žiurkės ir pelės. Mažėjant priklausomybei nuo aukštesnės rūšies gyvūnų, naudojamų laboratoriniams tyrimams, graužikai tapo biomedicinos mokslininkų pasirinktu gyvūnų modeliu, leidžiančiu atrasti vis naujų gydymo būdų prieš kvėpavimo takų ir kitų organų sistemų ligas.
Plaučiai – pagrindinis kvėpavimo organas, kuris atsakingas už deguonies, svarbiausio cheminio junginio gyvam organizmui, patekimą į ląsteles ir anglies dioksido pašalinimą iš jų. Tai parenchiminis organas, kuris sudarytas iš bronchų, bronchiolių ir alveolių (1).
Žiurkių ir pelių kvėpavimo takų ligų žinios veterinarijoje paremtos laboratorijoje auginamų graužikų tyrimais. Kvėpavimo takų ligos yra viena iš labiausiai paplitusių sveikatos problemų, kuriomis suserga pelės ir žiurkės, todėl daugelyje mokslinių straipsnių nagrinėjamos kvėpavimo takų ligos, pasireiškiančios šiems gyvūnams, kurias sukelia infekciniai patogenai. Bakterinės kilmės kvėpavimo takų ligos sukelia didelį pelių ir žiurkių sergamumą ir mirtingumą (2).
Būtina pabrėžti, jog daugelio kvėpavimo takų ligų pasireiškimas atsiranda dėl graužikų patofiziologinių savybių ir aplinkos sąlygų, kurios turi didelę reikšmę imuninei sistemai. Prasta mityba, prastos laikymo ir sanitarinės sąlygos, didelis auginamų pelių ir žiurkių skaičius vienoje vietoje sąlygoja kvėpavimo takų infekcijų, degeneracinių pokyčių ir patologijų pasireiškimą plaučiuose (3).
Šiame darbe analizuojamas plaučių patologijų ir putliųjų ląstelių pasireiškimas tarp žiurkių ir pelių bei įvertinami histomorfologinių tyrimų duomenys.
Darbo tikslas: išanalizuoti putliųjų ląstelių ir plaučių patologijų tarpusavio ryšį žiurkių ir pelių plaučiuose.
Darbo uždaviniai:
1. atlikti žiurkių plaučių mėginių histopatologinį tyrimą ir įvertinti plaučių patologijas; 2. atlikti pelių plaučių mėginių histopatologinį tyrimą ir įvertinti plaučių patologijas; 3. įvertinti putliųjų ląstelių pasireiškimą žiurkių plaučiuose įvairių patologijų atvejais; 4. įvertinti putliųjų ląstelių pasireiškimą pelių plaučiuose įvairių patologijų atvejais; 5. įvertinti patologijų ir putliųjų ląstelių rūšinius skirtumus.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Žiurkių ir pelių plaučių anatominė, histologinė sandara ir funkcijos
Pagrindinė kvėpavimo sistemos funkcija – oksigenuoti kraują ir pašalinti anglies dioksidą tarp oro plaučiuose ir organizmo ląstelių. Įkvėpiamo oro mišinyje yra 79.4 proc. azoto, 20.9 proc. deguonies ir 0.03 proc. anglies dioksido. Palyginimui, žinduolių iškvėpiamo oro mišinyje yra 80 proc. azoto, 16 proc. deguonies ir 4 proc. anglies dioksido (4).Žiurkių ir pelių plaučiai – porinis kvėpavimo organas, kuris skirstomas į kairę ir dešinę puses. Kairysis plautis yra vienskiltis, kurį aprūpina bendra plaučių arterija ir vena, o dešinysis turi keturias skiltis (priekinė skiltis, vidurinė skiltis, priedinė skiltis ir galinė skiltis), kurias aprūpina bendra trumpoji plaučių arterija ir dvi lygiagrečios plaučių venos atšakos. Žiurkių ir pelių bei kitų graužikų plaučių vena yra storesnė, lyginant su kitais žinduoliais dėl širdies raumenų pluoštų, supančių didžiąsias plaučių venų šakas (5). Plaučius iš visceralinės ir parietalinės pusių dengia membrana, vadinama pleura, kuri sudaryta iš skaidulinio jungiamojo audinio plokštelės, išklotos mezoteliu. Ji gamina nedaug skysčio, kuriuo suvilgo savo paviršių, taip padėdama lengviau judėti krūtinplėvės lapeliams (6).
1 pav. Žiurkių ir pelių plaučių skilčių schema (7).
Kairysis bronchas
Kairioji plaučių arterija
Kairioji plaučių vena
Kairysis plautis Priedinė skiltis Priekinė skiltis Vidurinė skiltis Galinė skiltis
9 Pagrindinis funkcinės kvėpuojamosios plaučių dalies struktūros vienetas yra alveolinė plaučių kekė – medis (lot. arbor alveolaris). Jam priklauso bronchiolės, alveoliniai takai ir alveolės. Bronchiolių sienelėje nėra liaukų, o gleivinė išklota vienasluoksniu stulpiniu epiteliu, turinčiu virpamųjų plaukelių ir Klara ląstelių (angl. Clara cells) (6). Šios ląstelės gamina serozinį skystį – paviršinio aktyvumo baltymą apoproteiną, kuris suvilgo virpamųjų ląstelių plaukelius ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis (8,9). Pradinės kvėpuojamosios bronchiolės dalis išklota vienasluoksniu stulpiniu epiteliu, turinčiu virpamųjų plaukelių, o galinė dalis – vienasluoksniu epiteliu, kuri neturi virpamųjų plaukelių ir tauriškųjų ląstelių (6).
Alveoliniai takai baigiasi 2 - 4 išsišakojimais, kurie yra iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu ar plokščiuoju epiteliu, už kurių lokalizuojasi alveoliniai maišeliai – alveolės (6).
Plaučių alveolės formuoja tarpalveolines pertvaras, kurių sienelės liečiasi su dviejų aplinkinių alveolių sienelėmis. Jos sudarytos iš kelių plokščiųjų epitelinių ląstelių eilių, tarp kurių yra elastinių, kolageninių skaidulų, taip pat fibroblastų, makrofagų ir kraujagyslių (6). Alveolės iš vidinės pusės yra padengtos plokščiosiomis ląstelėmis (I tipo kvėpuojamoji ląstelė), kuriose yra branduolys, plona citoplazma su keliomis mitochondrijomis ir nedideliu kiekiu endoplazminiu tinklu. Tarpalveolinėje pertvaroje šio tipo ląstelių yra apie 97 proc. Taip pat čia yra ir didžiosios kuboidinės alveolinės ląstelės (II tipo kvėpuojamoji ląstelė), kuriose yra branduolys, mitochondrija, endoplazminis tinklas ir Goldžio aparatas, kurios užima apie 3 proc. tarpalveolinės pertvaros (10).
Ką tik gimusių žiurkių jauniklių plaučiai ir juose esančios bronchiolės būna ne iki galo išsivystę ir neturi alveolių, todėl dujų apykaita vyksta per lygias, alveolių struktūros maišelių, sieneles. Iki 7 gyvenimo dienos plaučių parenchima morfologiškai subręsta, o iki 10 dienos histologiškai galime stebėti susiformavusias bronchioles ir alveoles. Žiurkių plaučiuose bronchų susitraukimai reguliuojami per klajoklio nervo (lot. n. vagus) tonusą, kadangi jų plaučiai nėra įnervuojami atskirais nervais. Tarp bronchų ir plaučių arterijų yra prekapiliarinės anastomozės. Plaučių epitelyje yra serozinių ląstelių, kurios produkuoja mažesnio klampumo skystį palyginti su gleivinės ląstelėmis. Šis skystis randamas visuose žiurkių kvėpavimo takų audinių sluoksniuose. Taip pat žiurkių plaučiuose yra aukštas serotonino ir žemas histamino aktyvumas (5).
Pelių plaučiuose bronchai yra be kremzlinio žiedo, kvėpuojamosios bronchiolės yra trumpos arba jų histologiškai galima nepastebėti. Tarp bronchų ir plaučių arterijų nėra prekapiliarinių anostomozių. Bronchų limfoidinio audinio sankaupas histologiškai galime pastebėti visceraliniame pleuros paviršiuje. Taip pat pelių plaučiai turi labai gerą įnervaciją (5).
10
1.2. Oro kiekio plaučiuose pakitimai
Sutrikus normaliam oro kiekio pripildymui plaučiuose ir reikiamam kraujo pripildymui plaučių kapiliaruose, gali išsivystiti plaučių audinio pakitimai, tokie kaip atelektazė ir emfizema.
1.2.1. Plaučių atelektazė
Atelektazė – medicininis terminas, vartojamas apibūdinti sumažėjusiam plaučių alveolių užsipildymui oru, dėl ko gali išsivystyti didėjantis ventiliacijos ir perfuzijos neatitikimas ir hipoksija organizme. Atelektazė gali buti įgimta (fetalinė) ir įgyta - kompresinė ir obstrukcinė (1).
Vaisiaus plaučiai nėštumo laikotarpiu yra dalinai užpildyti skysčiu, vadinamu fetaliniu plaučių skysčiu. Gimimo metu fetalinis plaučių skystis yra greitai rezorbuojamas ir plaučiai pirmojo įkvėpimo metu pripildomi oru. Įgimta atelektazė naujagimiams pasireiškia, dėl vaisiaus vandenų ir mekonijaus aspiracijos, nes sutrinka kvėpavimo funkcijos reguliavimas (Mekonijaus Aspiracijos Sindromas) (11). Taip pat šios atelektazės priežastimi gali būti plaučių alveolių dalinis išsiplėtimas, kai jos po deguonies įkvėpimo negali išlikti išsiskleidusios ir vėl subliūkšta bei sulimpa. Taip nutinka dėl plaučiuose sutrikusios paviršinio aktyvumo medžiagos gamybos (surfaktanto) II tipo kvėpuojamosiose ląstelėse ir Klara ląstelėse (1).
Įgyta atelektazė pasireiškia kur kas dažniau ir būna dviejų tipų: kompresinė ir obstrukcinė. Vietinė kompresinė atelektazė pasireiškia, kai plaučiai yra spaudžiami absceso, naviko ar kavernos. Taip pat kompresinė atelektazė gali atsirasti dėl neigiamo pleuros ertmės slėgio išnykimo. Tai įvyksta dėl atvirų krūtinės ląstos pažeidimų – pneumotorakso, hemotorakso bei hidrotorakso (12).
Obstrukcinė (rezorbcinė) atelektazė susidaro, kai sumažėja oro takų spindis dėl gleivinės edemos ir uždegimo. Obstrukcijos priežastis taip pat gali būti aspiruotas svetimkūnis, gleivių ar kraujo kamštis, eksudatas ir endoparazitai. Šios rūšies atelektazė susidaro užsivėrus bronchams, todėl žemiau kliūties esančių plaučių srityse oras rezorbuojasi (12).
1.2.2. Plaučių emfizema
Plaučių emfizema (gr. emphysema – išsipūtimas) – oro ar kitų dujų pripildytas plotas, susikaupęs distaliau terminalinių bronchiolių, kuris sukelia plaučių alveolių sienelių destrukciją (alveolinė emfizema). Šis degeneracinis plaučių pakitimas pasireiškia, kaip antrinė liga, atsirandanti dėl įvairių plaučių pažeidimų, pavyzdžiui, dėl sutrikusio oro iškvėpimo, esant bronchopneumonijai, kai eksudatas
11 užkemša bronchus ir bronchioles ir trukdo išvėpiamoms dujoms pasišalinti iš plaučių. Priklausomai nuo lokalizacijos plaučiuose, emfizema gali būti klasifikuojama į alveolinę ir intersticinę emfizemą (13,14).
Alveolinės (vezikulinės) emfizemos metu išsiplečia alveoliniai takai ir alveolės, o vėliau ir kvėpuojamosios bronchiolės. Alveolių sienelės išsitempia ir plyšta, taip formuodamos įvairaus dydžio ir formos pūsles plaučių parenchimoje (15).
Intersticinė emfizema nuo alveolinės skiriasi tuo, kad oras, pažeidus plaučių struktūras, kaupiasi jungiamajame audinyje, tarp plaučių skiltelių, taip jas atskirdamas. Šis pakitimas gali pasireikšti dėl per didelio slėgio spaudimo į plaučių skiltelių jungiamąjį audinį taip pat tiesiogiai sužalojus plaučių audinius (15).
1.3.
Kraujotakos sutrikimai plaučiuosePlaučiai - labai gerai vaskuliarizuotas organas, kurį aprūpina tūkstančiai milijonų kapiliarų, išsidėsčiusių apie šimtus milijonų alveolių. Plaučiai turi dvigubą kraujotaką, kuri arterijomis aprūpina plaučius ir bronchus. Plaučių kraujotaka pasižymi mažu slėgiu, tačiau dideliu pajėgumu, atitinkanti bendrą sisteminę viso organizmo venų kraujotaką. Kaip sisteminės kraujotakos dalis bronchų arterijų sistema pasižymi aukštu kraujo spaudimu ir dideliu deguonies prisisotinimu (6). Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad plaučių kraujotakos sutrikimai gali sukelti labai ryškius dujų apykaitos sutrikimus organizme.
1.3.1. Plaučių hiperemija ir kongestija
Plaučių hiperemija – aktyvus procesas, kuris pasireiškia esant ūmiam uždegimui. Ūmios hiperemijos stadijos metu, plaučiai tampa ryškiai raudoni, o stebint mikroskopiškai kraujagyslės yra išsiplėtusios ir pripildytos eritrocitais (12,16).
Plaučių kongestija (lot. congere – sutelkti į vieną vietą) – pasyvus procesas, kuris pasireiškia dėl ūmaus kongestinio širdies nepakankamumo, dėl sumažėjusio veninio kraujo nutekėjimo, todėl sukeliama edema ir eritrocitų išsiveržimas į alveolių spindį. Dėl susikaupusio edeminio skysčio sumažėja dujų apykaita ir atsiranda arterinė hipoksija (17). Eritrocitai alveolėse yra greitai fogocituojami (eritrofagocitozė) plaučių alveolių makrofagų, tačiau esant dideliam kiekiui eritrocitų,
12 rudos citoplazmos makrofagai kaupiasi bronchų ir alveolių citoplazmoje, todėl, dėl susikaupusio pigmento hemosiderino, plaučiai būna raudoni su rudomis dėmėmis (17).
1.3.2. Plaučių edema
Sveikuose plaučiuose skystis pro kraujagyslių endotelį lėtai, tačiau nepertraukiamai filtruojamas į jungiamąjį audinį. Šiame audinyje yra plaučių ir krūtinplėvės limfagyslių, kuriose skystis pagal slėgio gradientą patenka į limfinę sistemą. Filtruojamo skysčio kiekis, patenkantis pro kraujagyslės endotelį, ir jame esančių baltymų kiekis, priklauso nuo kraujagyslių hidrostatinio ir baltymų osmosinio (koloidinio) slėgių skirtumo. Plaučių edema fiziologiškai klasifikuojama į du tipus: kardiogeninė (hemodinaminė) ir nekardiogeninė (pralaidumo) (18).
Hemodinaminė edema pasireiškia padidėjusiam kraujagyslių slėgiui arba sumažėjusiam onkotiniam slėgiui kraujyje. Sutrikus limfos nutekėjimui skystis kaupiasi perivaskulinėje ertmėje, dėl ko išsiplečia bronchiolių kraujagyslės ir alveolės. Taip pat hemodinaminę plaučių edemą gali sukelti kongestinis širdies nepakankamumas, dėl padidėjusio hidrostatinio slėgio; hipoalbuminemija, esant kepenų ligoms, kai sumažėja osmosinis slėgis; proteinų netekimo enteropatija; sutrikus limfos nutekėjimui iš plaučių (19).
Pralaidumo edema išsivysto kai pažeidžiamas kraujo – oro barjeras, dėl I tipo kvėpuojamųjų ląstelių ar endotelio pažeidimo, todėl pro pažeistą endotelį, plazmos skystis lengvai prasiskverbia į alveoles (20). Šio tipo edema vystosi staiga, kilus uždegimui, nes į jo centrą išskiriami uždegimo mediatoriai, tokie kaip leukotrienai, citokinai, vazoaktyvūs aminai, pasireiškia trombocitus aktyvinantis faktorius. Šie uždegimo mediatoriai padidina ir pagerina kraujo – oro barjerą. Kitais atvejais ši edema gali pasireikšti dėl virusų ir bakterijų, patekusių į kvėpavimo takus, toksinių dujų, laisvųjų radikalų (19).
1.3.3. Plaučių tromboembolija
Plaučių tromboembolija – tai plaučių arterijos ar venos ir jų šakų užsikimšimas krešuliu (trombu). Terminas plaučių tromboembolija apima ir vietinį trombo susidarymą (pirminė plaučių trombozė) ir trombo, galinčio judėti kraujotakos sistema (plaučių embolija). Emboliją plaučių arterijose gali sukelti agreguotos ląstelės, bakterijos, riebalai, endoparazitai, plaukai, svetimkūniai ar kraujo krešuliai. Susidaręs arba atitrūkęs trombas iš pažeistų vietų gali greitai nukeliauti į plaučių kraujotaką (lot. a.
13
pulmonalis) ir sukelti staigią mirtį. Jei trombuojamos smulkesnės kraujagyslės šakos dažniausiai
pakitimų nesukeliama, kadangi kraujotakos užtenka iš (lot. a. brachialis) šakų (21).
Septinė embolija dažniausiai pasireiškia dėl dešinės pusės bakterinio endokardito ir venų sienelių uždegimo, kai jose susidaro septinis trombas. Dėl didelio kiekio bakterijų trombe sukeliama plaučių edema ir intersticinė plaučių liga (22).
Riebalų embolija – tai patofiziologinis sindromas, ne retai susiformuojantis dėl ilgųjų kaulų lūžių, kai kaulų čiulpai patenka į kraujotakos sistemą, Riebalinis audinys patenka į arterioles bei kapiliarus ir blokuoja kraujo tekėjimą į plaučius (23).
1.4. Degeneraciniai pakitimai
1.4.1. Plaučių kalcifikacija (kalcinozė)Plaučių kalcifikacija – yra metabolinė plaučių liga, kurią lemia elektrolitų disbalansas ir vėlyvosios stadijos inkstų nepakankamumo ligos (24). Šiam intersticiniam procesui būdingas kalcio druskų atsidėjimas, daugiausia plaučių alveolių epitelio bazinėje membranoje, alveolių kapiliarų sienelėse, bronchų sienelėse ir rečiau bronchiolėse bei plaučių arteriolėse. Įprastai šis plaučių degeneracinis pakitimas nesukelia simptomų, tačiau gali būti kvėpavimo nepakankamumo ir intersticinės fibrozės priežastimi (25).
1.4.2. Amiloidozė
Amiloidozė – tai degeneracinis pakitimas, kurio metu plaučių audinyje pradeda kauptis netirpus baltymas amiloidas. Šis pakitimas būdingas vyresnio amžiaus laboratorinėms ir laukinėms pelėms. Yra du amiloidozės tipai pasireiškiantys pelėms: AapoAII ir AA. Staigios amiloidozės susidarymas priklauso nuo gyvūno patiriamo streso, ektoparazitų ir pasireiškusių lėtinių uždegimų organizme. Amiloidozė dažniau pasireiškia didesnėse grupėse laikomoms pelėms nei pavieniams individams (5).
AapoAII amiloidozės tipas žinomas kaip pirminė arba senatvinė amiloidozė. Šis baltymas gaminamas kepenyse ir dažniau atsideda plaučių audinyje ir kituose vidaus organuose nei kepenyse ar blužnyje. AA amiloidas yra susijęs su apoSAA pirmtako kiekio padidėjimu serume, kuris aktyvinamas hepatocituose, kai susidarius uždegimams ir neoplazijoms padidėja citokinų kiekis. Antrinę AA amiloidozę galima sukelti pakartotinėmis kazeino ir kitų uždegimo stimuliatorių injekcijomis (5).
14 1.4.3. Proteinozė
Pelėms alveolinė proteinozė pasireiškia sunkesne būkle, kai dėl surfaktanto ir baltymų kaupimosi alveolėse ir bronchiolėse (spindyje) trukdoma normali dujų apykaita. Sukeliama II tipo kvėpuojamųjų ląstelių hipertrofija ir vakuolizacija, makrofagų sankaupa ir alveoles užpildo grūdėti, blyškūs eozinofiliniai fosfolipidai. Pelėms tokio tipo pažeidimai dažnai sukeliami eksperimentinių procedūrų metu, verčiant jas kvėpuoti toksiniais aerozoliais (5).
Alveolinė proteinozė žiurkėms pasireiškia vyresniame amžiuje, dėl surfaktanto susidarymo ir makrofagų infiltracijos. Pažeidimai daugiausiai matomi pleuriniame paviršiuje ir būna baltos ar blyškiai rusvos spalvos. Mikroskopiškai alveolėse, dažniau subpleuroje ar ties terminaline bronchiole, gausi, į hialiną panaši medžiaga, besidėstanti pagal sienelę. Matyti daug, didelių, blyškių makrofagų su nedideliu kiekiu leukocitų infiltratų šalia kraujagyslių, dėl kilusio uždegimo (5).
1.5.
Plaučių uždegimasPlaučių audinio pažeidimas ir uždegimas – viena iš svarbiausių ir dažniausių kvėpavimo takų patologijų, kuri sukeliama dėl infekcijų, mechaninio poveikio ar žalingų aplinkos sąlygų. Dažniausią plaučių uždegimo etiologiją gali sukelti bakterijos, virusai, svetimkūniai, toksiškos dujos, parazitai. Plaučių uždegimas gali būti ūmus arba lėtinis.
Vystantis uždegimui, į plaučius aprūpinančias kraujagysles bei kapiliarus ima plūsti kraujas, todėl dėl per didelio kraujagyslių pralaidumo uždegimo vietoje prasideda uždegiminių ląstelių – neutrofilų ir makrofagų bei uždegiminio eksudato infiltracija. Pažeistuose ir uždegimo apimtuose plaučių audiniuose pradeda vykti bakterijų fagocitozė, o taip pat fagocitai į uždegimo židinį pritraukia tokias ląsteles kaip citokinus, chemokinus ir uždegimo mediatorius (26).
1.5.1. Pūlinė bronchopneumonija
Pūlinei bronchopneumonijai būdingas tipinis pūlių ar pūlių su gleivėmis susidarymas kranioventralinėse plaučių skiltyse, kurią sukelia bakterijų patogenai. Uždegiminis procesas dažniau apima atskiras plaučių skiltis, labiau išryškindamas jas, todėl dažnai vadinamas skiltine pneumonija.
Ūmios pūlinės bronchopneumonijos stadijos metu mikroskopiškai galima matyti hiperemiją, didelį kiekį pūlių, neutrofilų, makrofagų, žuvusių ląstelių bronchuose, bronchiolėse ir alveolėse. Pūlius
15 sudaro žuvę neutrofilai, bronchų ir alveolių epitelio ląstelės, pavieniai limfocitai, makrofagai, eritrocitai ir fibroblastai. Esant labai sunkiems bronchopneumonijos atvejams, pūliai ar pūliai su gleivėmis, visiškai sunaikina bronchų, bronchiolių ir alveolių sienelę (1).
Lėtinės stadijos metu atsiranda ryškus bronchų limfinio audinio išvešėjimas. Histologiniuose tyrimuose galima stebėti baltos spalvos mazgelius aplink bronchiolių sienelę. Tai sąlygoja bronchektazių, atelektazių, hiperemijų, plaučių abscesų ir pleuros suaugimų atsiradimą (1).
1.5.2. Fibrininė bronchopneumonija
Fibrininė pneumonija panaši į pūlinę, tačiau čia dominuoja fibrininis eksudatas, kuris tik retais atvejais apima kranioventralinę plaučių dalį. Šios pneumonijos metu visa plaučių skiltis greitai pažeidžiama, kadangi uždegiminis eksudatas skverbiasi per plaučių audinius.
Tiriant histologiškai galima pamatyti didelį kiekį plazmos baltymų ir fibrino bronchiolėse ir alveolėse. Fibrininio skysčio prisipildymas alveolėse priklauso nuo pažeisto kraujo-oro barjero pralaidumo. Alveolės gausiai pripildytos neutrofilų, makrofagų ir žuvusių ląstelių (6).
1.5.3. Intersticinė pneumonija
Intersticinė pneumonija pagal morfologinius pažeidimus skirstoma į ūmią ir lėtinę stadijas. Ūmios stadijos metu pažeidžiamos I tipo kvėpuojamosios ląstelės ir alveolių kapiliarų endotelis, dėl ko sutrinka kraujo-oro barjeras ir sukeliamas eksudato tekėjimas į alveoles. Baltymų praturtintas eksudatas alveolėse, pasireiškusi uždegiminė edema ir neutrofilų infiltratas sustorina alveolių sieneles. Dėl I tipo kvėpuojamųjų ląstelių pažeidimo ir nekrozės išsivysto II tipo kvėpuojamųjų ląstelių hiperplazija (10).
Lėtinės intersticinės pneumonijos požymis alveolių sienelių fibrozė ir limfocitų, makrofagų bei fibroblastų susikaupimas alveolių intersticiniame audinyje. Taip pat lėtinius pakitimus sukelia II tipo kvėpuojamųjų ląstelių hiperplazija, alveolių plokščiojo epitelio metaplazija ir lygiųjų raumenų hiperplazija bronchiolėse ir plaučių arteriolėse. Svarbu pabrėžti, jog visi lėtinės stadijos pažeidimai vystosi alveolės sienelėse ir alveolių intersticiniame audinyje (6).
16 1.5.4. Granuliominė pneumonija
Pagrindinės granuliominių pneumonijų priežastys yra sisteminės grybelinės ir bakterinės ligos. Plaučiuose randamos gausios arba retos granuliomos, kuriose gali būti arba nebūna nekrotinis centras. Dažnai galima sumaišyti su navikais. Mikroskopiškai stebima nekrotinės masės, kurias supa makrofagai (epitelioidinės ląastelės) ir gigantinės ląstelės. Jungiamojo audinio kapsulė infiltruota limfocitais ir plazminėmis ląstelėmis (27).
1.5.5. Embolinė pneumonija
Embolinė pneumonija pasižymi tuo, kad pažeidimo židiniai atsitiktinai pasiskirsto visose plaučių skiltyse. Šią pneumoniją sukelia bakterijų patogenai, kurie progresuoja į pūlines infekcijas. Labai greitai embolinė pneumonija plaučiuose suformuoja abscesus. Tiriant histologiškai ankstyvose pažeidimo stadijose atsiranda labai maži židinėliai, apsupti vientisa, raudona, hemoragine juostele. Galima matyti hiperemijos, edemos ir emfizemos požymių (28).
1.5.6. Bronchektazė ir bronchiolitas
Bronchektazė apibūdinama kaip nuolatinis bronchų išsiplėtimas, sukeltas lėtinės bronchų obstrukcijos, bronchopneumonijos ir bakterinio bronchų uždegimo, dėl ko pažeisti bronchai nebegali pašalinti uždegiminio eksudato (29).
Bronchektazės būna 3 formų: Pirmoji - cilindrinė, kuri sukelia santykinai vienodą bronchų išsiplėtimą; antroji - cistinė, dažniausiai būna pažengusi stadija, kai susiformavusios cistos pažeidžia nedidelius plaučių ir bronchų plotus, kurie yra apsupti fibroziniu plaučių audiniu; trečioji - varikozinė, pasireiškia išsiplėtusių kvėpavimo takų užsikimšimu (29).
Mikroskopiškai galima stebėti bronchų ertmėje esančių gleivių, ląstelių nuosėdų, leukocitų ir retkarčiais kraujo. Bronchiolių epitelis suplonėjęs, opėtas, gleivinė hiperplaziška. Sienelė sustorėjusi, nelygi, infiltruota imuniniais elementais ir gali būti uždengta granuliaciniu audiniu (30).
Bronchiolitas yra ūmaus bronchų pažeidimo tęsinys, kai dėl ūmaus uždegimo susidariusių uždegiminių ląstelių bronchiolėse ribojamas oro srautas į alveoles. Dažniausiai bronchiolių epitelio pažeidimą sukelia virusinės infekcijos ir bakterijų patogenai. Uždegimo metu vystosi fibroblastų infiltracija ir epitelio poliferacija. Bronchiolių spindyje matyti susikaupusios epitelinės ląstelės bei
17 serozinis eksudatas, kuris vystantis uždegimui įgyja pūlių išvaizdą, dėl didėjančio granuliocitų kiekio (31).
1.6. Plaučių navikai
Pirminiai plaučių navikai pasireiškia labai retai žiurkėms ir pelėms. Daugumoje mokslinių straipsnių aprašomi laboratorijoje auginamų graužikų tyrimai apie pirminius plaučių navikus, kurie yra susiję su gyvūno rūšimi, amžiaus įtaka organizmui ir veisle. Pirminiai plaučių augliai paprastai yra alveolių II tipo kvėpuojamųjų ląstelių ir / arba Klara ląstelių kilmės. Dažniausiai pasitaikantis navikas žiurkėms ir pelėms (apie 95 proc.) būna bronchoalveolinė karcinoma, kuri ne retai metastazuoja į plaučius iš pieno liaukų ir kepenų audinių, kuriuose yra navikų (32). Taip pat navikų atsiradimas pelėms padidėja dėl cheminių kancerogenų ir virusinių infekcijų kaip Sendai viruso. Neįprasta plaučių onkogenezė žiurkėms yra šios rūšies polinkis vystytis pirminiam plaučių navikui, esant labai mažam kiekiui toksiškoms medžiagoms, kurių netirpios kietosios dalelės pasižymi labai didele koncentracija. Retais atvejais žiurkėms ir pelėms gali išsivystyti plokščiųjų ląstelių karcinoma, hemangioma, adenoma (5).
Bronchioalveolinė karcinoma – epitelinis piktybinis navikas, dažniausiai aptinkamas plaučių viduryje arba ties periferija. Mikroskopiškai galima stebėti stambių ir šviesių plokščiojo epitelio ląstelių, kurios būna poliformiškos ar polichromiškos. Kai kur, tarp ląstelių, susidaro apskriti sluoksnių dariniai (32).
1.7. Žiurkių ir pelių infekcinės plaučių ligos
Žiurkėms ir pelėms infekcinės plaučių ligos pasireiškia kur kas dažniau, nei kitiems namie ar laboratorijoje auginamiems graužikams. Svarbu pabrėžti, jog daugelio kvėpavimo ligų pasireiškimas yra susijęs su organizmo patofiziologinėmis savybėmis ir aplinkos sąlygomis, tokiomis kaip prasta, nepilnavertė mityba, didelis gyvūnų tankis vienoje patalpoje, bloga ventiliacija ir didelė drėgmė, prastos sanitarinės sąlygos.
18 1.7.1. Bakterinės kilmės infekcijos
Bakterinės kvėpavimo takų ligos sukelia didelį sergamumą ir mirštamumą žiurkėms ir pelėms, dėl kelių patogenų pasireiškimo vienu metu. Lėtinės kvėpavimo takų ligos pasireiškia kur kas dažniau nei ūmios stadijos ligos. Dažniausi bakterinės kilmės patogenai žiurkėms yra Mycoplasma pulmonis,
Streptococcus pneumoniae ir Corynebacterium kutscheri (33). Pelių lėtines kvėpavimo takų ligas
dažniausiai sukelia Sendai virusas ir Mycoplasma pulmonis (2). Tačiau visos paminėtos bakterijos ir virusai gali sukelti infekcines kvėpavimo takų ligas tiek žiurkėms, tiek pelėms.
Mycoplasma pulmonis yra Gram-neigiama viduląstelinė bakterija, kuri daugiausia kolonizuojasi
kvėpavimo takų epitelyje, nosies ertmėje ir vidurinėje ausyje. Infekcija dėl šio patogeno gali progresuoti ir sukelti bronchopneumoniją. Didelės įtakos infekcijai susidaryti turi amoniako kiekio padidėjimas, kitų patogenų pasireiškimas, bakterijų virulentiškumas, vitaminų A ir E trūkumas. Dažniausiai šia infekcija suserga jaunesnio amžiaus žiurkės ir pelės, bet su subklinikine forma gali nugyventi visą gyvenimą. M. pulmonis perduodama oro lašeliniu ir intrauteriniu būdais (34).
Patofiziologiškai žiurkėms sukeliamas apatinių kvėpavimo takų uždegimas ir jų ilgalaikis sužalojimas, galintis progresuoti į bronchektazę. Pasireiškę klinikiniai požymiai nebūtinai būna susiję su kvėpavimo takais, bet gali atsirasti neurologiniai požymiai dėl vidinės ausies uždegimo, nežymus svorio netekimas, stovėjimo pozicija, kai galva nusveriama į priekį, atsiradę raudoni ratilai aplink akis ir šnerves dėl susidariusio pigmento porfirino. Taip pat gali atsirasti endometrito klinikinių simptomų, kurie yra susiję su bakterijų platinimu intrauteriniu būdu. Histopatologiniuose tyrimuose galime pastebėti vienos arba abiejų pusių kranioventralinių plaučių skilčių pažeidimus, plaučių emfizemą, edemą, ne retais atvejais išsivysto bronchektazė ir bronchiolektazė (35,36).
Mycoplasma pulmonis pelėms sukelia lėtinę kvėpavimo takų infekciją, pūliuojantį rinitą ir retais
atvejais vidurinės ausies uždegimą. Ryškesni infekcijos sukelti požymiai pelėms pasireiškia drebėjimu, suveltu kailiu, pūlingomis išskyromis iš nosies, dėl sukelto rinito. Ne retai pelėms išsivysto lėtinė bronhopneuomonija, bronchektazė, susiformuoja plaučių abscesai (5).
Streptococcus pneumoniae yra Gram-teigiama bakterija, kuri kolonizuojasi kvėpavimo takuose ir
vidurinėje ausyje. Šios bakterijos sukeltos ligos požymiai dažniausiai pasireiškia jaunesnio amžiaus gyvūnams, ypač nusilpus imuninei sistemai, organizmą veikiant ir kitiems patogenams arba pasikeitus aplinkos sąlygoms. Susirgimo ir mirtingumo tikimybė gali padidėti žiemos metu, kai žiurkės ir pelės transportuojamos iš vienos vietos į kitą. Ši bakterija platinama per užsikrėtusių gyvūnų akių ir nosies gleivines, taip pat plinta oro lašeliniu būdu. Pelėms šis patogenas sukelia subklinikinę ligos formą (5).
19 Namie auginamoms žiurkėms šis patogenas retai sukelia klinikinius simptomus, todėl galima teigti, kad ši liga dažniau pasireiškia laboratorijoje auginamoms žiurkėms, tačiau šis patogenas nėra pagrindinis, lemiantis kvėpavimo takų infekcijas. Streptococcus pneumoniae gali sukelti lėtinę plaučių infekciją, rinitą, sinusitą, konjuktyvitą, neurologinius simptomus, susijusius su vidurinės ausies uždegimu, dusulį, pilvinį kvėpavimą, bronchopneuomiją ar lėtinę fibrininę bronchopneumoniją. Patologiškai galime stebėti sustangrėjusias vieną ar kelias plaučių skiltis, jos būna nuo tamsiai raudonos iki pilkos spalvos (5).
Corynebacterium kutscheri yra Gram-teigiama bakterija, kuri žiurkių ir pelių organizmuose
randama kaip natūrali mikroflora. Šis patogenas dažniausiai pasireiškia didelėse žiurkių ir pelių kolonijose ir būna subklinikinės formos (2). Ne retai infekcija atsiranda dėl gyvūno organizme vykstančios imunosupresijos arba netinkamos mitybos. Ši bakterija plinta oro lašeliniu, fekaliniu oraliniu ar tiesioginio kontakto būdu ir gali būti perduodama žmogui. Ūmios stadijos infekcija sukelia didelį sergamumą, bet mažą mirštamumą ir sąlygoja nenormalią ir sutrikusią eiseną, dėl sutinusių sąnarių. Histologiškai galime stebėti, kad pažeidimai plaučiuose susidaro dėl lėtinės infekcijos, o aplink nekrozės židinį gausu limfocitų, fibroblastų, piogranuliominio infiltrato (5).
Žiurkėms pasireiškia tipiški klinikiniai simptomai sergant infekcinėmis plaučių ligomis. Bakterijų pažeisti plaučiai būna hiperemiški periferinėse zonose. Ant krūtinplėvės ir perikardo maišelio matyti fibrininis eksudatas. Histologiškai plaučiuose matyti nekrozės židiniai, apsupti leukocitų, plaučių edema, išsiplėtusios plaučių alveolės (5).
Pelių organizme bakterijos lokalizuojasi burnos ertmėje, aklojoje ir gaubtinėje žarnose. Tiriant pelių histologinius plaučių mėginius galima stebėti susidariusius skystus pūlius ir kazeininius nekrozės židinius, apsuptus uždegiminėmis ląstelėmis. Taip pat gali pasireikšti tromboembolija plaučių kraujagyslėse (5).
1.7.2. Virusinės kilmės infekcijos
Sendai virusas (SeV) yra Paramixoviridae šeimos, RNR virusas, kuris randamas žiurkių ir pelių organizmuose. Šis virusas daugiau pasireiškia auginant žiurkes ir peles laboratorijose, nei pavienius gyvūnus, todėl užsikrėtimas ir mirštamumas nuo šio viruso sieka iki 100 proc. Virusas plinta oro lašeliniu, tiesioginio kontakto būdu ir per užkrėstas žaizdas (5).
Žiurkėms virusas dažniau sukelia subklinikinę ligos formą ir klinikiniai kvėpavimo sistemos sutrikimo požymiai atsiranda retai. Dažniau SeV virusas žiurkėms pasireiškia kaip antrinė infekcija,
20 sąveikaujant su M. pulmonis bakterija. Ūmios ligos požymiai būna bronchitas, brochiolitas, histologiniuose tyrimuose galime matyti intersticinį nekrozuojantį alveolių uždegimą, bronchų limfinio audinio hiperplaziją (37).
Pelėms šis virusas labai patogeniškas, ypač pelingoms, jauniklius maitinančioms ir vyresnio amžiaus pelėms, kurioms pasireiškia ūmesni kvėpavimo ligų simptomai. Makropatologiškai pakitimų galime nepastebėti, tačiau jei jie yra, plaučiai būna su vyšninės spalvos dėmėmis, kurios gali būti pavienės arba apimti visą plaučių skiltį. Šis virusas pažeidžia nosies, trachėjos, bronchų ir vidurinės ausies epitelį, prasiskverbia į alveolių II tipo kvėpuojamąsias ląsteles, sukeldamas jų hiperplaziją. Mikroskopiškai galime pamatyti pažeistą bronchiolių epitelį, įsikverbusius makrofagus bei neutrofilus į bronchioles ir alveoles, nekrozuojantį bronchiolių uždegimą (37).
1.8. Putliųjų ląstelių vaidmuo, esant plaučių uždegimui
Putliosios ląstelės panašios į bazofilus, aptinkamos jungiamajame audinyje, šalia kraujagyslių ir nervų galūnių. Ne retai randamos odos derminiame sluoksnyje, kvėpavimo takų jungiamajame audinyje ir virškinimo sistemos audiniuose, kurie turi tiesioginį kontaktą su aplinkos veiksniais. Šių ląstelių gyvavimo trukmė siekia tik kelis mėnesius, o jos gaminamos kaulų čiulpuose iš kamieninių ląstelių (38). Ląstelės yra polimorfinės, sferinės ar kiaušinio formos, kurių centre yra branduolys, o citoplazmoje gausu sekrecinių granulių, polisomų, ribosomų, endoplazminis tinklas, mitochondrija ir Goldžio aparatas, ląstelių diametras siekia 20-30µm ir daugiau. Citoplazmos granulėse yra heparino, histamino ir įvairių neutralių proteazių (38).
Putliosios ląstelės reikalingos imuniniam organizmo atsakui, kadangi patekus antigenui į organizmą, šios greitai jį atpažįsta ir sukelia vietinę imuninę reakciją. Uždegimo mediatoriai ir citokinai išlaisvinami iš citoplazmoje sukauptų granulių, kai yra suaktyvinamos putliosios ląstelės.
Histaminas yra biogeninis aminas, vazokonstriktorius, kuris padidina kraujagyslių pralaidumą ir plazmos pratekėjimą, sukeldamas audinių edemą. Ši uždegiminė reakcija atsakinga už antigenų greitą pašalinimą iš audinio. Histaminas taip pat stimuliuoja lygiųjų raumenų susitraukimą smulkiuosiuose kvėpavimo takuose (39,40).
Putliųjų ląstelių membrana turi receptorius imunoglobulinui E (IgE), kurį išskiria plazmocitai. Patekus antigenui į organizmą, jis surišamas su IgE molekulėmis ant putliųjų ląstelių paviršiaus ir taip skatinamas histamino ir citokinų išskyrimas, didinamas kapiliarų pralaidumas ir sukeliama audinių
21 edema. Histaminui patekus į kraujotaką, plazma išsiskiria į audinius, todėl mažėja kraujospūdis ir sunkiais uždegimo atvejais gali ištikti anafilaksinis šokas (38).
22
2. TYRIMO ATLIKIMO METODIKA
Žiurkių ir pelių plaučių mėginiai surinkti 2016 – 2017 m. iš X veisyklos. Tirti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Veterinarinės Patobiologijos centre. Surinkta 12 žiurkių plaučių mėginių. Visos žiurkės užmigdytos anglies dioksido dujomis. Patomorfologiniui tyrimui surinkta medžiaga 3-5 dienas fiksuota 10% buferiniame formalino tirpale. Taip pat tyrimui naudota Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarinės Patobiologijos centro archyvinė medžiaga 2014 – 2015 m. Iš viso 52 tiriamieji mėginiai, iš kurių žiurkių – 24, pelių – 28. Tyrimui buvo naudota WISTAR – albinosų žiurkių veislė ir BALB/c – albinosų pelių veislė.
Ruošiant tyrimo patologinę medžiagą, ji sudėliojama į atskiras kasetes, kurios 12-24 val. plaunamos tekančiu vandeniu, kol išplaunamas formalinas. Apie 2-3 val. mėginiai dehidratuojami, siekiant pašalinti iš jų vandenį. Merkiami į didėjančios koncentracijos 60º, 80º ir 96º etilo spiritą ir vėliau į izopropanolio tirpalą. Kiekviename indelyje su spiritu patologinė medžiaga laikoma 2 val. Audinių įmirkymo pocesorius - „Shandon Pathcentre“, JAV. Siekiant išskaidrinti mėginius jie merkiamai į chloroformo tirpalą, kuriame laikomi 2 val. Po 24 val. patologinė medžiaga standinama įliejant ją į parafininius blokelius. Naudojama „Tess 99 Medite Medizintechnik“, JAV įranga. Mėginių tvirtumui išgauti jie dedami ant šaldomojo stalelio ir atvėsinami iki -9º C. Medžiagai sukietėjus, mėginiai pjaustomi rotaciniu mikrotomu – „Sacura Accu-Cut SRM“, Japonija. Daromi 4-10 µm storio pjūviai. Supjaustytų mėginių pjūviai perkeliami į 37º C termostatinę vonelę, kurioje ištiesinami ir uždedami ant objektinio stiklelio. Po to sudedami į tokios pačios 37º C temperatūros termostatą džiovinimui. Džiovinama 24 val. Naudojamas „B28 Binder“, Vokietija termostatas. Išdžiuvę audinių pjūviai dažomi hemotoksilinu – eozinu, naudojant automatinį dažymo įrenginį – „Sacura Tisue – Tek DRS“, Japonija.
Dažant histologinius preparatrus hematoksilinu – eozinu, audinių pjūviai deparafinuojami ksilenu 2 kartus po 6-7 min. Merkiama į izopropanolio tirpalą rehidratavimui 2 min. ir 4 min. į 96º etilo alkoholį. Alkoholiui pašalinti plaunama tekančiu vandeniu 3 min. Dažoma hematoksilinu 10 min. 5 min. mėginys merkiamas į vandenį, 2 min. į 96º etilo alkoholį, 5 min. vėl į vandenį. 5 min. dažoma eozino dažais ir 1 min. plaunama tekančiu vandeniu. Baigus dažymą mėginių pjūviai vėl turi būti dehidratuojami. 2 kartus po 1 min. merkiami į 96º etilo alkoholį ir 2 kartus po 1 min. į izoproponolį. Mėginių skaidrinimui naudojamas ksilenas, merkiant juos 2 kartus po 1 min.
Dažant histologinius preparatus Giemsa dažų technika, histologinių mėginių dažymas trunka 1 val. Baigus dažymui, mėginiai ištraukiami ir 2 sekundėms merkiami į rūgštinį vandenį, kad būtų galima
23 diferencijuoti spalvas. Vėliau mėginiai merkiami į 96º alkoholį apie 4-6 sekundes, o izopropanolyje 2 sekundes. Mėginių skaidrinimui naudojamas ksilenas, skaidrinama 2 sekundes. Ant mėginio dedama pora lašų Kanados balzamo ir uždengiama dengiamuoju stikleliu. Stiklelis lengvai prispaudžiamas, kartu pašalinant susidariusius oro burbulus.
Buvo atliktas visų žiurkių ir pelių plaučių mėginių histopatologinis vertinimas. Putliosioms ląstelėms išryškinti, papildomi histologiniai pjūviai buvo dažomi Giemsa dažais, kuriais šios ląstelės nusidažė mėlynai purpurine spalva. Nusidažiusios ląstelės buvo skaičiuojamos dešimtyje, atsitiktine tvarka pasirinktų matymo laukų. Naudotas x200 mikroskopo ,,Olympus CX22“ padidinimas. Vėliau buvo įvertintas ryšys tarp putliųjų ląstelių kiekio ir patologijos pobūdžio bei gyvūno rūšies.
24
3. TYRIMO REZULTATAI
Žiurkių ir pelių plaučių mėginiai tirti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Veterinarinės Patobiologijos centre. Surinkta 12 žiurkių plaučių mėginių. Taip pat tyrimui naudota Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarinės Patobiologijos centro archyvinė medžiaga 2014 - 2015m. Iš viso 52 tiriamieji mėginiai, iš kurių žiurkių – 24, pelių – 28. Tyrimui buvo naudota WISTAR – albinosų žiurkių veislė ir BALB/c – albinosų pelių veislė. Statistinė duomenų analizė atlikta „Microsoft Office Excel 2016“ programa.
2 pav. Sveikų ir sergančių pelių ir žiurkių pasiskirstymas procentais.
Ištyrus visus mėginius ir atlikus duomenų analizę nustatyta, kad sergančių ir mėginių su patologijomis lyginant su sveikais plaučiais, pasitaikė 2,5 kartų daugiau tarp pelių ir 3,8 kartų daugiau tarp žiurkių. Tik 8 pelių mėginiai ir 5 žiurkių mėginiai buvo su sveikais plaučiais.
0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% Pelės Žiurkės 28.57% 20.83% 71.43% 79.17% Atve jų pasire iški mas pr oc . Sveikos Sergančios
25
3 pav. Žiurkės sveikas plaučių audinys su nedidele hiperemija dėl eutanazavimo anglies dioksido
dujomis. Dažyta hematoksilinu ir eozinu x10.
26
5 pav. Patologinių procesų pasireiškimo dažnumas pelių ir žiurkių plaučiuose.
Iš tirtų pelių mėginių dažniausiai buvo randama plaučių limfoidinio audinio hiperplazija (64,28 proc.) – n=18 atvejų, antroje vietoje pagal dažnumą pelėms pasireiškė plaučių hiperemija (42,86 proc.) – n=12 atvejų. Visų pasireiškusių patologijų p>0,05. Žiurkėms dažniausia patologija buvo plaučių hiperemija (62,50 proc.) – n=15 atvejų, kiek rečiau žiurkėms pasireiškė bronchiolitas (50 proc.) – n=12 atvejų. Visų pasireiškusių patologijų pelėms p>0,05.
0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% 21.42% 64.28% 25% 32.14% 42.86% 10.71% 29.17% 45.83% 12.50% 50% 62.50% 12.50% Atve jų pasire iški mas pr oc . Pelės Žiurkės
27
6 pav. Žiurkės plaučiai. Nuotraukoje matyti ištempta broncho sienelė, bronchektazė, eritrocitai
broncho spindyje, aplink bronchą nėra vientiso raumeninio sluoksnio. Dažyta hematoksilinu ir eozinu x10.
7 pav. Žiurkės plaučiai. Nuotraukoje matyti pūlinė bronchopneumonija. Alveolės išsiplėtusios ir
28
8 pav. Pelės plaučių audinys. Matyti pūlinė bronchopneumonija, alveolės ištemptos ir užpildytos
gleivėmis su uždegiminėmis ląstelėmis, II tipo kvėpuojamųjų ląstelių poliferacija. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x20.
.
9 pav. Pelės plaučių audinys. Nuotraukoje matyti masyvi limfinio audinio hiperplazija ir alveolinė
29
10 pav. Pelių putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis sveikuose ir su patologijomis mėginiuose (vidurkis/10
matymo laukų).
Tirtuose sveikų pelių histologiniuose mėginiuose (n=5), putliųjų ląstelių vidurkis buvo 0,32. Mėginiuose su patologijomis (n=5) putliųjų ląstelių vidurkis buvo 1,76. Mėginiuose su patologijomis putliųjų ląstelių vidurkis buvo 5,5 kartų didesnis nei sveikuose mėginiuose.
11 pav. Putliosios ląstelės žiurkės plaučių jungiamajame audinyje (pažymėta rodykle). Dažyta gimza
dažais, x200. 0 0.2 0.4 0.6 0.8 1 1.2 1.4 1.6 1.8
Sveikos pelės Sergančios pelės
0.32 1.76 P utlių jų ląst elių s kaičia us v id ur kis
30
12 pav. Žiurkių putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis sveikuose ir su patologijomis mėginiuose
(vidurkis/10 matymo laukų).
Tirtuose sveikų žiurkių histologiniuose mėginiuose (n=5), putliųjų ląstelių vidurkis buvo 1,16, o mėginiuose su patologijomis (n=5) putliųjų ląstelių vidurkis buvo 7,58. Mėginiuose su patologijomis putliųjų ląstelių vidurkis buvo 6,5 kartų didesnis nei sveikuose mėginiuose.
13 pav. Pelių ir žiurkių putliųjų ląstelių vidurkis, išvestas iš mėginių su patologijomis (vidurkis/10
matymo laukų). 0 0.8 1.6 2.4 3.2 4 4.8 5.6 6.4 7.2 8
Sveikos žiurkės Sergančios žiurkės
1.16 7.58 P utlių jų ląst elių s kaičia us v id ur kis
Sveikų ir sergančių žiurkių putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai
0 1 2 3 4 5 6 7 8
Bronchektazė Limfoidinio audinio
hiperplazija Pūlinė brochopneumonija 1.83 1.76 1.9 7.2 7.2 3.55 P utlių jų ląst elių s kaičia us v id ur kis , v nt Pelės Žiurkės
31 Tirtuose pelių plaučių mėginiuose bronchektazės atveju (n=3) putliųjų ląstelių buvo 1,83 vidurkis. Limfoidinio audinio hiperplazijos atveju (n=5) vidurkis buvo 1.76, o pūlinės bronchopneumonijos atveju (n=4) putliųjų ląstelių vidurkis 1,9. Žiurkių mėginiuose su patologijomis putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkis bronchektazės (n=4) ir limfoidinio audinio atveju (n=4) buvo po 7,2. Pūlinės bronchopneuomonijos atveju (n=2) vidurkis buvo 3,55.
14 pav. Pelių putliųjų ląstelių skaičiaus priklausomybė nuo plaučių patologijų pasireiškimo.
Suskaičiuotas koreliacijos koeficientas = 0.88978, kuris parodo, kad duomenys turi stiprų statistinį ryšį, nes 0,7<r<1. Teigiama koreliacija rodo, kad daugėjant patologijų plaučių audinyje, didėja putliųjų ląstelių skaičius. Patikimumo koeficientas = 0,043239, tai rodo, kad rezultatai yra reikšmingi, nes paklaida yra mažesnė nei 0,05 arba, kad duomenys turi 95,68 proc. tikimybę, kad tai nėra atsitiktinumas. 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 0 0.5 1 1.5 2 2.5 P ato lo gij ų sk aičiu s, vn t.
32
15 pav. Žiurkių putliųjų ląstelių skaičiaus priklausomybė nuo plaučių patologijų pasireiškimo.
Suskaičiuotas koreliacijos koeficientas = 0,10544, kuris parodo, kad duomenys turi labai silpną statistinį ryšį, nes 0<r<0,2. Teigiama koreliacija rodo, kad daugėjant patologijų plaučių audinyje, didėja putliųjų ląstelių skaičius. Patikimumo koeficientas = 0,866049, tai rodo, kad rezultatai nėra reikšmingi, nes paklaida yra didesnė nei 0,05 arba, kad duomenys turi 86,6 proc. tikimybę, kad tai yra atsitiktinumas. 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 P atalo gij ų sk aičiu s, vn t.
33
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus 2016 - 2017 metų Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Patologijos centre atliktų tyrimų medžiagą buvo nustatyta, kad plaučių patologijos pasireiškė 75 proc. iš visų 52 tirtų mėginių. Tarp tirtų žiurkių mėginių (n=24) sveikų plaučių audinių (3 pav.) buvo rasta 20,83 proc., o plaučių su patologijomis 79,17 proc. Tiriant pelių histologinius mėginius (n=28) sveikų plaučių mėginių (4 pav.) buvo ištirta 28,57 proc., o su patologijomis 71,43 proc. (2 pav.) Todėl galima teigti, kad šio tyrimo metu didesnis procentas žiurkių plaučių mėginių buvo su patologijomis. Tiriamuose žiurkių ir pelių histologiniuose plaučių mėginiuose nustatytos patologijos yra bronchektazė, limfoidinio audinio hiperplazija, pūlinė bronchopneumonija, bronchiolitas, hiperemija ir emfizema (p>0,05) (5 pav.).
Remiantis tyrimais bronchektazė pelėms buvo nustatyta 21,42 proc. iš tiriamųjų mėginių, o žiurkėms 29,17 proc. Tarp žiurkių ši patologija pasireiškė 1,36 kartų dažniau nei tarp pelių. Užsienio literatūros autoriai teigia, jog ši patologija pasireiškia 30-40 proc. dėl bakterinių infekcijų plaučiuose. Kitais atvejais, dėl lėtinės bronchų obstrukcijos ar bronchopneumonijos, nes dėl šių patologijų formuojasi smulkiųjų kvėpavimo takų išsiplėtimas, gleivėto skysčio susikaupimas su neutrofilų infiltracija, monocitų ir limfocitų sankaupos bronchų sienelėse ir aplink kraujagysles (6 pav.) (30). Limfoidinio audinio hiperplazija pelėms (9 pav.) pasireiškė dažniau nei žiurkėms ir buvo nustatyta 64,28 proc. iš tirtų mėginių, o žiurkėms 45,83 proc. Pelėms ši patologija buvo nustatyta dažniausiai ir pasireiškė 1,4 kartų daugiau nei žiurkėms. Šios patologijos didesnis pasireiškimas pelėms gali būti siejamas su pelių plaučiuose limfoidinio audinio sankaupomis visceraliniame pleuros paviršiuje ir plaučių plyšyje, į kurį įeina ir išeina struktūros, susietos su plaučiais (5).
Pūlinė bronchopneumonija (7 ir 8 pav.) nustatyta (n=8) tiriamų mėginių, iš kurių 5 pelėms ir 3 žiurkėms. Pelėms ši patologija pasireiškė 2 kartus daugiau nei žiurkėms taip pat dėl pūlinės bronchopneumonijos dažniau galėjo pasireikti bronchektazės, bronchiolitas, hiperemija, limfoidinio audinio išvešėjimas. Pagal užsienio literatūros autorius šiai patologijai atsirasti didžiausią įtaką susidaryti turi bakterinės ar virusinės infekcijos plaučiuose pasireiškimas (35).
Bronchiolitas pelėms iš tirtų mėginių buvo nustatytas 32,14 proc. ir rastas (n=9) mėginiuose, tuo tarpu žiurkėms ši patologija pasireiškė 50 proc. iš (n=12) mėginių ir tai sudarė 1,6 kartų didesnį patologijos pasireiškimą žiurkėms nei pelėms. Bronchiolito pasireiškimas buvo stebimas ne kaip pavienė patologija, o kaip ryškesnių patologijų (pūlinės bronchopneumonijos, bronchektazės ir
34 limfinio audinio hiperplazijos) pasekmė, kuriai įtakos susidaryti dažnai turi pelių ir žiurkių laikymo sąlygos, gyvūno imuninės sistemos nusilpimas ir prisitaikymas prie uždegiminių reakcijų, lėtinis plaučių audinio pažeidimas (31).
Plaučių hiperemija žiurkėms pasireiškė 1,5 kartų daugiau nei pelėms. Pelėms ši patologija buvo nustatyta 42,86 proc. iš (n=12) tiriamųjų mėginių, o žiurkėms 62,50 proc. iš (n=16) mėginių. Didelis hiperemijos pasireiškimas tiriamuosiuose mėginiuose galimai pasireiškė dėl pelių ir žiurkių eutanazavimo anglies dioksido dujomis, kadangi lyginant pelių ir žiurkių sveikų plaučių mėginius su mėginiais kuriuose yra patologijų, sveikuose taip pat buvo matyti nedidelė hiperemija.
Plaučių emfizema pelėms procentiškai pasireiškė rečiau nei žiurkėms. Pelių mėginiuose buvo nustatyta 10,71 proc. šios patologijos, o ištirtuose žiurkių mėginiuose – 12,50 proc. Šios patologijos pasireiškimas priklauso nuo alveolių sienelių destrukcijos, dažniausiai atsirandančios dėl lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, kuriai susidaryti didelę įtaką turi žiurkių ir pelių pakitusios aplinkos ir laikymo sąlygos (13,14).
Histologiniuose preparatuose ištyrus putliųjų ląstelių pasireiškimą (11 pav.) buvo nustatyta, kad tarp kontrolei naudotų preparatų be patologijų žiurkėms putliųjų ląstelių vidurkis buvo 1,16, o su patologijomis 7,58. Pelėms buvo išvestas 0,32 putliųjų ląstelių vidurkis preparatuose be patologijų, o su patologijomis 1,76. Putliosios ląstelės yra aptinkamos sveikuose plaučių audiniuose, o pasireiškus įvairioms patologijoms, uždegiminiams procesams jų kiekis padidėja (40).
Įvertinus ryškiausių patologijų pasireiškimą ir putliųjų ląstelių priklausomybę nuo jų, buvo nustatyta, kad žiurkėms bronchektazės ir limfoidinio audinio hiperplazijos pasireiškimo metu, putliųjų ląstelių vidurkis buvo vienodas – 7,2. Pūlinės bronchopneumonijos atveju vidurkis buvo 3,55 ( p>0,05 visų patologijų atvejais). Pelėms bronchektazės atveju buvo išvestas 1,83 vidurkis, limfoidinio audinio hiperplazija – 1,76, o pūlinės bronchopneumonijos atveju – 1,9 (p<0,05 visų patologijų atvejais) (13 pav.). Tiriant rasta, kad žiurkių mėginiuose putliųjų ląstelių kiekis buvo didesnis nei pelių. Tai galima susieti su didesniu patologijų pasireiškimu tirtuose žiurkių mėginiuose. Lygiai taip pat didesnis putliųjų ląstelių kiekis rastas sveikuose žiurkių plaučiuose lyginant su pelėmis. Literatūroje minima, kad žiurkių plaučiuose yra aukštas serotonino, tačiau žemas histamino aktyvumas (5). Literatūros apie šių biologiškai aktyvių medžiagų veikimo mechanizmą žiurkių plaučiuose nerasta.
Apskaičiuotas teigiamas koreliacijos koeficientas žiurkėms (0,10544) ir pelėms (0,88978) parodė, jog didėjant patologijų pasireiškimui, didėja ir putliųjų ląstelių skaičius (14 ir 15 pav.).
35 Užsienio mokslinių straipsnių autoriai taip pat teigia, kad plaučiuose ar kituose organuose pasireiškus patologiniams procesams, bakterinėms ar virusinėms plaučių infekcijoms šių ląstelių kiekis ženkliai padidėja (40,41).
36
IŠVADOS
1. Tyrimo duomenimis plaučių patologijos ir putliųjų ląstelių pasireiškimas dažniau diagnozuotas žiurkėms nei pelėms;
2. Dažniausiai pasireiškusios plaučių patologijos žiurkėms buvo: hiperemija 62,50 proc.; bronchiolitas 50 proc.; limfoidinio audinio hiperplazija 45,83 proc.; bronchektazė 29,17 proc.; bronchopneumonija ir emfizema 12,50 proc.;
3. Dažniausiai pasireiškusios plaučių patologijos pelėms buvo: limfoidinio audinio hiperplazija 64,28 proc.; hiperemija 42,86 proc.; bronchiolitas 32,14 proc.; pūlinė bronchopneumonija 25 proc.; bronchektazė 21,42 proc. ir emfizema 10,71 proc.;
4. Putliųjų ląstelių pasireiškimo vidurkis žiurkių plaučiuose bronchektazės ir limfoidinio audinio hiperplazijos atvejais – 7,2; pūlinės bronchopneumonijos atveju – 3,55;
5. Putliųjų ląstelių pasireiškimo vidurkis pelių plaučiuose pūlinės bronchopneumonijos atveju – 1,9; bronchektazės atveju – 1,83; limfoidinio audinio hiperplazijos atveju – 1,7;
6. Išanalizavus mokslinę literatūrą rasta duomenų, kad žiurkių plaučių audinyje yra serozinių ląstelių, kurios produkuoja mažesnio klampumo skystį, kuris galėjo sąlygoti sunkesnes patologijų formas žiurkėms.
37
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Caswell J.F., Williams K.J. Respiratory System. In Jubb K.V.F., Kennedy P.C., Palmer N.C. Pathology of domemestic animals. Sixth Edition, Volume 2. St. Louis, Missouri: Elsevier; 2016; Chapter 5. p. 465-508.
2. Beaufrère H., Summa N., Le K. Respiratory System. In Mitchell M.A., Tully T.N. Current therapy in exotic pet practise. St. Louis, Missouri: Elsevier 2016; Chapter 3. p. 102-104.
3. Wren M.A., Dauchy R.T., Hanifin J.P., Jablonski M.R., Warfield B., Brainard G.C. Effect of Different Spectral Transmittances through Tinted Animal Cages on Circadian Metabolism and Physiology in Sprague–Dawley Rats. Journal of the American Association for Laboratory Animal Science. 2014; 53(1) p. 44–51.
4. König H.E, Lieblich H.G. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals. Fourth edition. Printed in Germany. Schattauer GmbH. 2009; p.369-390.
5. Kling M.A. A Review of Respiratory System Anatomy, Physiology, and Disease in the Mouse, Rat, Hamster and Gerbil. The veterinary clinics of North America. Exotic animal practice. 2011;14(2) p. 287-337.
6. Joseph F. Tomashefski, Jr., Carol F. Farver Anatomy and Histology of the Lung 2008: p.1-78. 7. Nawata S., Abolhoda A., Ross H.M, Brooks A., Burt M.E. Sequential Bilateral Isolated Lung
Perfusion in the Rat: An Experimental Model. The Annals of Thoracic Surgery. 1997; 63(3) p. 796-799.
8. Wang S.Z., Rosenberger C.L., Bao Y.X., Stark J.M. ir Harrod K.S. Clara Cell Secretory Protein Modulates Lung Inflammatory and Immune Responses to Respiratory Syncytial Virus Infection. The Journal of Immunology. 2003;1771(2), p. 1051-1060.
9. Fahy J.V.ir Dickey B.F. Airway Mucus Function and Dysfunction. The New England journal of medicine. 2010;363 p. 2233-2247.
10. Zhao C., Fang X., Wang D., Tang F., Wang X. Involvement of type II pneumocytes in the pathogenesis of chronic obstructive pulmonary disease. Respiratory Medicine. 2010;104, p. 1391-1395.
11. Wiedemann J.R., Saugstad A.M., Barnes L., Duran K. Meconium Aspiration Syndrome. Neonatal Network. 2008;2 p. 81-87.
38 12. López A., Martinson S.A. Respiratory System, Mediastinum and Pleurae. In Zachary J. F. Pathologic basis of veterinary disease. Sixth Edition. St. Louis, Missouri: Elsevier; 2017; Chapter 9. p. 505-506.
13. Bianchia A., Tibilettib M., Kjørstadc Å., Birke G., Schadc L.R., Stierstorfere B. ir kiti. Three-dimensional accurate detection of lung emphysema in rats using ultra-short and zero echo time MRI. NMR in Biomedicine. 2015;28 p. 1471–1479.
14. Zurek M., Sladen L., Johansson E., Olsson M., Jackson S., Zhang H. ir kiti. Assessing the Relationship between Lung Density and Function with Oxygen-Enhanced Magnetic Resonance Imaging in a Mouse Model of Emphysema. Public Library of Sciense one. 2016; 11(3) p.1-14. 15. Wright J.L., Churg A. Current conspets in mechanisms of emphyzema. Toxicol Pathol. 2007;35
p. 111-115.
16. Liu L.D., Wu X.Y., Tao B.D., Wang N. ir Zhang J. Protective effect and mechanism of hydrogen treatment on lung epithelial barrier dysfunction in rats with sepsis. Genetics and Molecular Research. 2016; 15(1) p. 1-9.
17. Pappas L., Filippatos G. Pulmonary Congestion in Acute Heart Failure: From Hemodynamics to Lung Injury and Barrier Dysfunction. Revista Española de Cardiología. 2011;64 p. 735-738. 18. Bachmann M., Waldrop J.E. Noncardiogenic pulmonary edema. Compendium on Continuing
Education for Veterinarians. 2012; 34(11) p. 1-9.
19. Murray J.F. Pulmonary edema: pathophysiology and diagnosis. The International Journal of Tuberculosis and Lung Disease. 2011;15(2) p. 155-160.
20. de Souza Carvalho C., Daum N., Lehr C.M. Carrier interactions with the biological barriers of the lung: Advanced 2 in vitro models and challenges for pulmonary drug delivery. Advanced Drug Delivery Reviews. 2014;75 p. 129-140.
21. Goggs R., Benigni L., Fuentes V.L., Chan D.L. Pulmonary thromboembolism. Journal of Veterinary Emergency and Critical Care. 2009;19(1) p. 30–52.
22. Stawicki S.P., Firstenberg M.S., Lyaker M.R., Russell S.B., Evans D.C., Bergese S.D. ir kiti. Septic embolism in the intensive care unit. International Jornal of Critical Ilness and Injury sciense. 2013; 3(1) p. 58–63.
23. Syed K.A., Blankstein M., Bhandari M., Nakane M., Zdero R., Schemitsch E.H. The effect of patient position during trauma surgery on fat embolism syndrome: An experimental study. Indian Journal of Orthopaedics. 2014;48(2) p. 203–210.
39 24. Tendulkar K., Lazenby A.J., Groggel G.C. Rapid onset metastatic pulmonary calcifications in
end-stage renal disease. Dialysis and Transpantation. 2010;39(3) p. 109–111.
25. Belém L.C, Zanetti G., Souza A.S., Hochhegger B., Guimarães M.D., Nobre L.F. ir kiti. Metastatic pulmonary calcification: State-of-the-art review focused on imaging findings. Respiratory Medicine. 2014;108(5) p. 668-676.
26. Thacker E. Lung inflammatory responses. Veterinary Research. 2006;37(3) p. 469- 486.
27. Mukhopadhyay S., Gal A.A. Granulomatous Lung Disease: An Approach to the Differential Diagnosis. Archives of Pathology and Laboratory Medicine. 2010;134(5) p. 667-690.
28. Zhang Y., Zhang W., Wang X., Liu C., Shi J., Lu W. Effects of low-molecular-weight heparin on lung and pulmonary artery injuries in acute pulmonary embolism rat model via platelet-derived growth factor-B. International Journal of Clinical and Experimental Pathology. 2016;9(7) p. 6905-6912.
29. Loebinger R.M., Bilton D., Wilson R. Upper airway 2: Bronchiectasis, cystic fibrosis and sinusitis. Thorax. 2009;64 p. 1096-1101.
30. Butrico A.L., Wilkinson K.J., Volmer A.S., Miller D.R., Shaw G.D., Samir N.P. ir kiti. Development of a Mouse Model of Spontaneous Bronchiectasis. American Journal of Respiratory and Critical Care Medicine. 2015;191 p. 1312-1320.
31. Flake G.P., Morgan D.L. Pathology of diacetyl and 2,3-pentanedione airway lesions in a rat model of obliterative bronchiolitis. Toxicology. 2017;388(1) p. 40-47.
32. Greenacre C.B. Spontaneous tumors of small mammals. Veterinary Clinics of North America: Exotic Animal Practice. 2004;7(3) p. 627-651.
33. Haines V.L. The Ancient Rat. Veterinary Clinics of North America: Exotic Animal Practice. 2010;13(1) p. 95-105.
34. Graham J.E., Schoeb T.R. Mycoplasma pulmonis in Rats. Journal of Exotic Pet Medicine. 2011;20(4) p. 270-276.
35. Chawla S., Jena S., Venkatsan B., Mahara K., Sahu N. Clinical, pathological, and molecular investigation of Mycoplasma pulmonis-induced murine respiratory mycoplasmosis in a rat (Rattus norvegicus) colony. Veterinary World. 2017;10(11) p. 1378-1382.
36. Mayer J., Donnelly T.M. Lower respiratory tract disorders. Clinical Veterinary Advisor: Birds and Exotic Pets. 2013; p. 390-391.
37. Percys D.H., Barthold S.W. Pathology of laboratory Rodents and Rabbits, Third edition. Blackwell Publishing Professional. 2007; p. 125-130.
40 38. Okayama Y., Kawakami T. Development, Migration, and Survival of Mast Cells. Immunologic
Research. 2006;34(2) p. 97–115.
39. Mahdy A.M., Webster N.R. Histamine and antihistamines. Anaesthesia and Intensive Care Medicine. 2014;15(5) p. 250-255.
40. McNeil H.P., Adachi R., Stevens R.L. Mast Cell-restricted Tryptases: Structure and Functionin Inflammation and Pathogen Defense. The Journal of Biological Chemistry. 2007;282(29) p. 20785–20789.
41. Zhao W., Gan X., Su G., Wanling G., Li S., Hei Z. ir kiti. The interaction between oxidative stress and mast cell activation plays a role in acute lung injuries induced by intestinal ischemia-reperfusion. Journal of Surgical Research. 2014;187(2) p. 542-552.
