Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Agnė Paškauskienė

Jūrų kiaulyčių auginimas, laikymas, dažniausiai pasireiškiančios ligos ir

sveikatos tyrimai

Investigation of guinea pig‘s health, keeping, growing, common diseases and

monitoring

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof., dr. Judita Žymantienė

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Jūrų kiaulyčių auginimas, laikymas, dažniausiai pasireiškiančios ligos ir sveikatos tyrimai“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai: 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

TURINYS

1.1. Jūrų kiaulyčių auginimas ir laikymas ... 11

1.2. Jūrų kiaulyčių panaudojimas moksliniuose tyrimuose ... 13

1.3. Jūrų kiaulyčių ligos ... 14

1.3.1. Jūrų kiaulyčių adenovirusas ... 15

1.3.2. Bakterinės ligos ... 16

1.3.3. Mikroskopinių grybų sukeliamos ligos ... 18

1.3.4. Parazitinės ligos... 20

1.3.5. Vitamino C avitaminozė... 23

1.3.6. Jūrų kiaulyčių pododermatitas ... 23

1.3.7. Dantų ligos ... 24

1.3.8. Jūrų kiaulyčių alopecija ... 24

1.3.9. Jūrų kiaulyčių akių ligos ... 25

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 27

2.1. Tyrimo atlikimo vieta, objektas ... 27

2.2. Tyrimo metodai ir eiga... 27

3. TYRIMO REZULTATAI ... 33

3.1. Jūrų kiaulyčių bendro klinikinio tyrimo vertinimas ... 33

3.2. Jūrų kiaulyčių adaptacijos vertinimas ... 35

3.3. Jūrų kiaulyčių hematologinių rodiklių vertinimas ... 35

3.4. Koprologinio tyrimo vertinimas ... 36

3.5. Jūrų kiaulyčių elgsenos vertinimas ... 37

3.6. Jūrų kiaulyčių dažniausiai pasireiškiančių ligų analizė ... 38

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40 IŠVADOS ... 43 REKOMENDACIJOS ... 44 PADĖKA ... 45 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46 PRIEDAI ... 51

SANTRAUKA

Jūrų kiaulyčių auginimas, laikymas, dažniausiai pasireiškiančios ligos ir sveikatos tyrimai Agnė Paškauskienė

Magistro baigiamasis darbas

Tiriamojo darbo tema: Jūrų kiaulyčių auginimas, laikymas, dažniausiai pasireiškiančios ligos ir sveikatos tyrimai.

Tiriamojo darbo apimtis: magistriniame baigiamajame darbe pateiktos 10 lentelės ir 18 paveikslėlių. Darbą sudaro 50 puslapių. Darbo rašymui buvo panaudoti 67 literatūros šaltiniai. Literatūros apžvalgoje nurodomi jūrų kiaulyčių auginimo ir laikymo reikalavimai. Aprašomos dažniausiai pasireiškiančios jūrų kiaulyčių ligos, jų etiologija, klinikiniai požymiai, diagnozavimo ir gydymo būdai.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti jūrų kiaulyčių auginimo, laikymo ir jų panaudojimo laboratoriniams tyrimams ypatumus, išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančias ligas, ir atlikti jūrų kiaulyčių sveikatingumą atspindinčius tyrimus, bei elgsenos vertinimą.

Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti jūrų kiaulyčių auginimo, laikymo, veisimo reikalavimus ir gyvūnų panaudojimo galimybes moksliniuose tyrimuose. Surinkti duomenis literatūroje apie dažniausiai pasireiškiančias jūrų kiaulyčių ligas. Įvertinti jūrų kiaulyčių laikomų bandomojoje gyvūnų įmonėje X sveikatos būklę, nustatyti kraujo morfologiniu ir biocheminius rodyklius. Atlikti jūrų kiaulyčių adaptacijos vertinimo testą, bei koprologinius tyrimus ir įvertinti užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais. Atlikti jūrų kiaulyčių elgsenos vertinimą ir sudaryti etogramą.

Tyrimo metodika: tyrimas buvo atliekamas gyvūnų bandomojoje įmonėje X 2014 metų gegužės ir rugsėjo mėnesiais ir 2015 metų gegužės mėnesį. Iš viso bandymui naudoti (n=68) gyvūnai. Tyrimo metu siekiant įvertinti jūrų kiaulyčių sveikatos būklę atliktas bendras klinikinis tyrimas, kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Siekiant išsiaiškinti jūrų kiaulyčių užsikrėtimą endoparazitais buvo atliekamas fekalijų tyrimas naudojantis Fiuleborno metodu. Atliktas adaptacijos vertinimo testas, pagal Tsutsumi et al., (2001) metodą. Jūrų kiaulyčių elgsenos vertinimas buvo atliekamas, pagal Hickerson J.R., Walton D.K. et al., (2011); Tsai P., Rusch T., et al., (2010) metodiką.

Tyrimo rezultatai ir išvados: vertinant bandomojoje gyvūnų įmonėje X jūrų kiaulyčių sveikatingumą nustatyta, kad jauniklių svoris 9,1 porc. (P<0,05) mažesnis, patelių kūno temperatūra 1,75°C (P<0,01) žemesnė, o patinėlių širdies susitraukimo dažnis 0,9 proc. (P<0,01) intensyvesnis, lyginant su norma. Jūrų kiaulyčių kraujyje hemoglobino koncentracija buvo 3,6 proc. (P<0,05) didesnė, cholesterolio kiekis 5 kartus, o trigliceridų kiekis 2 kartus didesnis lyginant su norma. Visų grupių gyvūnams nustatytas vidutiškai 1,89 mmol/l padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, lyginant su

norma. Atlikus jūrų kiaulyčių adaptacijos vertinimo testą nustatyta, kad patinėliai 75,0 proc. (P < 0,05) greičiau adaptavosi ir lengviau prisitaikė prie aplinkos, tyrėjo lyginant su suaugusiomis patelėmis. Koprologinio tyrimo duomenys rodo, kad jūrų kiaulytės buvo užsirėtusios Balantidium

coli 4,0 proc. (P<0,01), o Eimeria caviae 2,0 proc. (P<0,01). Jūrų kiaulytes laikant joms įrastomis

sąlygomis, esant net mažiausiam dirgikliui pasikeičia jų elgesys. Jūrų kiaulytės tampa mažiau aktyvios, sutrumpėja maitinimosi ir gėrimo etapų trukmė. Atlikus jūrų kiaulyčių ligų analizę, 2015 metais sergančių gyvūnų buvo 3,6 kartus (P<0,05) daugiau, nei 2014 metais. Pododermatitu sirgo 13 gyvūnų ir nustatyti 5 alopecijos atvejai, kurie siejami su vitamino C avitaminoze.

SUMMARY

Investigation of guinea pig’s health, keeping, growing, common diseases and monitoring Agnė Paškauskienė

Master‘s Thesis

Subject of the thesis: Investigation of guinea pig‘s health, keeping, growing, common diseases and monitoring.

The extent of the work: 10 tables and 18 pictures are presented in the Master‘s Thesis. It consists of 50 pages. The thesis is based on 67 references the aim of which is to specify the requirements for guinea pig‘s growing and keeping. Common diseases of guinea pig‘s, their aetiology, clinical symptoms, diagnosis and the methods of treatment are described.

The aim of the research: to ascertain the peculiarities of guinea pig‘s keeping, growing and use for laboratory testing, to analyze common diseases, to investigate guinea pigs health and assess their behavior.

The tasks of research: to analyze guinea pig‘s growing, keeping and breeding requirements and their use for laboratory testing, to collect data from different literary sources of information about guinea pigs common diseases, to evaluate state of health of the guinea pig‘s which are kept in an X experimental enterprise animal, to determined blood morphological and biochemical indicators, to perform adaptation assessment test, coprological test and evaluate infections with gastrointestinal tract parasites, to perform guinea pigs behavior assessment and form behavioral ethogram.

Methods of research: the research was done in an X experimental enterprise animal in May and September of 2014 and in May of 2015. Total count (n=68) of animals were used for testing. During the research, general clinical tests and blood morphological and biochemical tests were performed in order to evaluate guinea pig‘s health state. Faeces test was done using Fiuleborn method in order to determine the infections with endoparasites. Adaptation assessment test based on Tsutsumi et al., (2001) method was performed. Evaluation of guinea pig‘s behavior was done using Hickerson J.R., Walton D.K. et al., (2011); Tsai P., Rusch T., et al., (2010) method.

Results and conclusions: While evaluating guinea pig‘s health state in an X experimental enterprise animal, it was estimated that weight of the young was 9.1 % (P<0.05) lower, body temperature of the females was 1.75°C (P<0.01) lower and heart rate of males was more intense by 0.9 % (P<0.05) when compared with the physiological norm. Hemoglobin concentration in guinea pigs blood was 3.6 % (P<0.05) higher, cholesterol levels were 5 times higher and triglyceride levels were twice higher when compared with the norm. Adaptation assessment test showed that the males adapted to the environment conditions faster by 75.0 % (P<0.05) compared with the females. Data

of coprological test showed that 4.0 % (P<0.01) of guinea pig‘s were infected with gastrointestinal protozoan Balantidium coli and 2.0 % (P<0.01) of guinea pig‘s were infected with Eimeria caviae. Keeping guinea pigs under normal conditions even the slightest stimulus changed their behavior. Guinea pigs became inactive, their eating and drinking phase duration became the shorter. The analysis of guinea pig‘s diseases showed that there were 3.6 times (P<0.05) more sick animals in 2015 from when compared with in 2014. We determined 13 animals suffered from pododermatitis and 5 cases were alopecia which was associated by avitamitaminosis C.

Key words: guinea pigs, diseases, health.

SANTRUMPOS

GPAdV – (angl. Guinea pig adenovirus) – jūrų kiaulytės adenovirusas ELISE – imunofermentinė analizė

IFA – imunofluorescencinė analizė µm – mikrometras

TG – trigliceridai CH – cholesterolis GL – gliukozė mg – miligramas

v. auricularis – ausies vena

v. saphena – poodinė blauzdos vena

ŠSD – širdies susitraukimo dažnis k/min. – kartai per minutę

KD – kvėpavimo dažnis °C – Celsijaus laipsnis mm³ – kubinis milimetras g/l – gramai litre

mmol/l – milimoliai litre g/dl – gramai dekalitre mg/dl – miligramai dekalitre O2 – deguonis

ĮVADAS

Laukinius jūrų kiaulyčių protėvius žmonės prisijaukino dar priešistoriniais laikais. Maždaug prieš 400 metų šie gyvūnai buvo įvežti į Europą. Naminė jūrų kiaulytė yra kilusi iš Pietų Amerikos. Jūrų kiaulytėmis jos vadinamos dėl to, kad atvežtos iš už jūros ir dėl skleidžiamų garsų, panašių į kiaulės žviegimą. Iš tikrųjų šie gyvūnai nieko bendro nei su jūra, nei su kiaulėmis neturi. Daugelyje šalių mokslininkai šiuos gyvūnus vis dar naudoja atlikdami įvairius laboratorinius tyrimus (1).

Jūrų kiaulytės idealiai tinkantis augintinis vaikams, nes ji nereikalauja daug priežiūros. Jūrų kiaulytės draugiški gyvūnai, niekada neįkas žmogui, netgi nepažįstamam. Savininkui teisingai šeriant ir laikant tinkamomis sąlygomis gyvūnai serga retai, tačiau susirgus jų būklė greitai gali pablogėti. Todėl savininkas turi turėti nemažai žinių apie jūrų kiaulyčių ligas, kad laiku pastebėtų pasikeitųsią gyvūno sveikatos būklę ir kreiptųsi į veterinarijos gydytoją (2).

Jūrų kiaulyčių sveikatos problemų atsiradimas dažnai siejamas su vyresniu gyvūnų amžiumi, reprodukcinės sistemos sutrikimais, dantų ligomis ir netinkama priežiūra. Infekcinės ligos dažniausiai pasireiškia kuomet jūrų kiaulytės laikomos didelėmis grupėmis. Infekcinių ligų gydymas gali būti sudėtingas, dėl jūrų kiaulyčių didelio jautrumo antimikrobinėms medžiagoms. Virškinamojo trakto parazitai gyvūnams nėra dažnai diagnozuojami. Navikiniai susirgimai yra retai diagnozuojami jaunoms jūrų kiaulytėms, tačiau vyresniems nei 5 metai gyvūnams vėžiniai susirgimai yra gana dažna patologija. Prevencinių priemonių taikymas tai raktas į jūrų kiaulyčių sveikatą. Tinkama mityba, kasdien gaunamas švarus vanduo, dažnas kraiko keitimas ir narvų dezinfekavimas tai prevencinės priemonės, kurios padeda gyvūnus apsaugoti nuo ligų (3).

Jūros kiaulyčių sveikata priklauso nuo bendro klinikinio tyrimo dažnio, įskaitant hematologinį tyrimą, mikroskopinį fekalijų tyrimą, burnos ertmės, dantų, nagų apžiūrą ir gyvūnų ligų prevencinės kontrolės vykdymą. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai padeda įvertinti jūros kiaulyčių kepenų, inkstų būklę, elektrolitų, angliavandenių apykaitą. Fekalijų tyrimai leidžia nustatyti endoparazitus, bakterijas. Minėti tyrimai svarbūs įvairaus amžiaus laikotarpiu ir suaugusiems, ir jauniems augantiems gyvūnams. Jauniklių augimo kreivė apsprendžia tolimesnes gyvūno vystymosi, reprodukcines savybes.

Darbo tikslas: išsiaiškinti jūrų kiaulyčių auginimo, laikymo ir jų panaudojimo laboratoriniams tyrimams ypatumus, išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančias ligas, ir atlikti jūrų kiaulyčių sveikatingumą atspindinčius tyrimus, bei elgsenos vertinimą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti jūrų kiaulyčių auginimo, laikymo, veisimo reikalavimus ir gyvūnų panaudojimo galimybes moksliniuose tyrimuose.

2. Surinkti duomenis literatūroje apie dažniausiai pasireiškiančias jūrų kiaulyčių ligas. 3. Įvertinti jūrų kiaulyčių laikomų bandomojoje gyvūnų įmonėje X sveikatos būklę.

5. Atlikti jūrų kiaulyčių hematologinius tyrimus. 5. Atlikti jūrų kiaulyčių adaptacijos vertinimo testą.

6. Atlikti jūrų kiaulyčių kaprologinius tyrimus, bei įvertinti užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Jūrų kiaulytės (Cavia porcellus) priklauso graužikų (Rpodentia) šeimai. Jos kilusios iš Pietų Amerikos. Į Europą atvežtos 16 amžiuje ir pradėtos veisti. Šiandien jūrų kiaulytės dėl savo paklusnaus, gero elgesio ir nesudėtingo auginimo tapo populiarūs graužikai tarp gyvūnų mylėtojų. Jūrų kiaulytės gana trumpaamžiai graužikai, kurių vidutinė gyvenimo trukmė siekia 4–5 metus. Jų vidutinis svoris 907 gramai iš kurių baltymai sudaro 21 proc., riebalai 8 proc. Jūrų kiaulytės pasižymi ankstyvu lytiniu subrendimu, bei dideliu reproduktyvumu (4).

Naujausi molekulinių žymenų tyrimai, tiriant dabartinių ir mumifikuotų šios rūšies gyvūnėlių kaukolę ir skeleto morfologiją atskleidė, kad darbartinė jūrų kiaulytė artimiausia Cavia

tschudii protėviui (5).

1.1. Jūrų kiaulyčių auginimas ir laikymas

Jūrų kiaulytė yra populiarius naminis augintinis ir ypač tinkantis vaikams, dėl savo ramaus ir taikaus būdo (2). Jūrų kiaulytės kaip ir daugelis kitų laboratorinių gyvūnų, šiandien yra naudojami biocheminiuose tyrimuose, bet ypač jos tinkamos tiriant žmonių ligas (6).

Gyvūnų bandomojoje įmonėje X veisiant ir auginant jūrų kiaulytes vadovaujamąsi VMVT tarybos direktoriaus įsakymo išleisto 2012 m. spalio 31 d. Nr. B1–866 ,,Dėl mokslo ir mokymo tiklslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo’’ ir patvirtinimo pakeitimo, 2015 m. rugsėjjo 24 d. Nr. B1–872, įgyvendinant 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos ir atsižvelgdama į Europos konvenciją, dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos (7,8).

VMVT tarybos direktoriaus įsakyme nurodoma, kad jūrų kiaulyčių aptvaro aukštis (nuo aptvaro grindų iki jo viršaus) turi būti išlaikytas daugiau kaip 50 proc. mažiausio aptvaro grindų ploto prieš jį papildant aplinkos gerinimo priemonėmis. Atliekant procedūras reikia atsižvelgti į potencialų gyvūnų augimą ir užtikrinti, kad per visą gyvūnų auginimo laikotarpį jiems būtų suteikta pakankamai erdvės (7).

1 lentelė. Jūrų kiaulyčių aptvarų dydis jas laikant ir atliekant procedūras (7).

Veisiant jūrų kiaulytės, jeigu aptavare gyvena pora ir vada tuo atveju mažiausias aptvaro dydis turi būti 2500 cm2_{, o mažiausias aptvaro aukštis 23 cm. Paskui kiekvienai vaikingai patelei} yra pridedama po 1000 cm2 grindų ploto. Jūrų kiaulytėms turi būti palaikoma 20–24 °C aplinkos temperatūra, santikinis aplinkos drėgnumas turi siekti 55 proc. ± 10 proc. Jeigu gyvūnai, kurie atvežami iš kito veisėjo turi būti karantinuojami 5–15 dienų. Vietinio karantino trukmę nustatyto kompetentingas asmuo, pagal aplinkybes, dažniausiai įstaigos paskirtas veterinarijos gydytojas (9).

Gyvūnų bandomojoje įmonėje X jūrų kiaulytės šeriamos specializuotais, visaverčiais graužikams skirtais pašarais. Papildomai skiriama 20 mg/kg vitamino C, kuris įmaišomas į jūrų kiaulyčių geriamajį vandenį. Vandens gyvūnams skiriama ad libitum.

Jūrų kiaulytes auginant estetiniams poreikiams tenkinti, vienam gyvūnui turėtų būti skiriamas 0,06 m² minimalus grindų plotas, o minimalus laikymo įrangos sienelės aukštis turi siekti 0,3 m. Jeigu namuose laikoma ir kitų gyvūnų, tai narvą patariama rinktis, jog jis atliktų apsauginę funkciją. Aplinkos temperatūra turėtų būti 18–23°C. Jūrų kiaulytės jautrios aukštai aplinkos temperatūrai. Svarbu vasaros laikotarpiu narvo nelaikyti ten kur jūrų kiaulytę lengvai pasiektų tiesioginiai saulės spinduliai, o žiemos laikotarpiu arti radiatoriaus, nes kitu atveju gyvūnas gali perkaisti Gyvūnams geriausia naudoti džiovintų pūšų drožlių kraiką. Pakreikiama apie 2,5–5 cm. (10). Turi būti sudaromas 12 valadų dienos ir 12 valandų nakties ritmas (11).

K. Hrophiewicz et al., (12) teigia, kad jūrų kiaulytės vidutiniškai turi gauti 6 g pašaro 100 g kūno svorio. Gyvūnų racione yra būtinas geros kokybės šienas, kuris yra netik ląstelienos šaltinis, bet ir padeda sumažinti jūrų kiaulyčių nuobodulį ir apsaugoti nuo kai kurių medžiagų apykaitos ligų. Lapinės salotos, petražolės, žaliosios pupos, kiviai, brokoliai, kopūstai ir apelsinai turi nemažą kiekį vitamino C, todėl jais gali būti papildomas jūrų kiaulyčių racionas. Tačiau dažovės ir vaisiai turi būti duodami nedideliais kiekiais, neviršijant 10–15 proc. nuo duodamo granuliuoto pašaro kiekio.

Kūno svoris (g) Mažiausias aptavaro dydis (cm2)

Grindų plotas vienam gyvūnui (cm2 ) Mažiausias aptvaro aukštis (cm) iki 200 1800 200 23 nuo 200 iki 300 1800 350 23 nuo 300 iki 450 1800 500 23 nuo 450 iki 700 2500 700 23 daugiau nei 700 2500 900 23

Svarbu nepamiršti, kad jūrų kiaulyčių organizmas pats nesintetina vitamino C, todėl svarbu, kad jos vitamino visada gautų papildomai.

2 lentelė. Pagal monogaminį ir poligaminį laikymo būdą siekiant užtikrinti jūrų kiaulyčių sveikatą, rekomenduojami laikymo būdai, pagal R. C. Hubrecht, J. Kirkwood (2010) (11,13).

Laikymo būdai Tinkamas laikymo būdas Nepatartinas laikymo

būdas ♀/♂

₊

₊

₊

+

₊

₊

₊

Mažos mišrios gupės

₊

Didelės mišrios grupės

₊

1.2. Jūrų kiaulyčių panaudojimas moksliniuose tyrimuose

Jūrų kiaulytės kaip ir daugelis kitų laboratorinių gyvūnų naudojami biomediciniuose tyrimuose. Pirmą kartą 1700-jų metų pabaigoje jūrų kiaulytes prancūzų biologas ir chemikas Antoine Lavoisier panaudojo tyrinėdamas kvėpavimo fiziologiją. Vėliau mokslininkas 1800-tais metais jas panaudojo tirinėdamas infekcines ligas. 1900-jų metų pradžioje jūrų kiaulytės mokslininkas pritaikė pagrindiniame savo moksliniame darbe tirinėdamas aminų savybes. Laikui bėgant mokslinkas suprato, kad jūrų kiaulytės dėl savo mažo dydžio, gero ir paklausnaus būdo, fiziologinių savybių artimų žmogaus fiziologijai yra tinkamos atliekant mokslinius bandymus (6). Jūrų kiaulyčių panaudojimas moksliniuose tyrimuose:

1. vakcinų gamyboje ir jų kontrolėje;

2. kalcio, folinės rūgšties ir vitamino C metabolazės tyrimuose; 3. komplemanto surišimo reakcijoms vertinti;

4. imunologijos ir farmakologijos tyrimuose; 5. mitybiniuose bandymuose.

Remiantis 8 bandomųjų gyvūnų naudojimo įmonių pateiktais duomenimis, per 2013 m. buvo vykdomi (įskaitant pradėtus, tęsiamus ir pasibaigusius) 32 bandymo su gyvūnais procedūrų projektai, kurių metu buvo naudoti 2439 gyvūnai. Graužikai ir triušiai sudarė apytiksliai 95 proc. visų naudotų gyvūnų. Dažniausiai naudojama gyvūnų rūšis – pelės, kurios sudarė apytiksliai 66 proc. visų 2013 m. naudotų gyvūnų, žiurkės (~ 27 proc.), triušiai (~ 2 proc.), jūrų kiaulytės (~ 2 proc.), varlės (~ 2 proc.), vištos (~ 1 proc.) ir kiaulės (~ 0,5 proc.). Pagal numatomą poveikį bandomojo gyvūno sveikatai ir gerovei projekto planavimo metu visos bandymo su gyvūnais procedūros, nuo 2013 m., turi būti suskirstytos į šias kategorijas: be galimybės atgaivinti, lengva, vidutinio sunkumo, sunki. Pagal pateiktus duomenis ~ 58 proc. visų per 2013 m. naudotų gyvūnų buvo atliekamos procedūros - be galimybės atgaivinti, 33 proc. gyvūnų buvo atliktos lengvos procedūros (14).

1 pav. Pateikiama VMVT 2013 metų statistika, mokslo ir mokymo tiklais panaudotų bandomųjų gyvūnų skaičius, išreikštas procentais (14).

1.3. Jūrų kiaulyčių ligos

M. A. Suckow et al., (6) teigia, jog jūrų kiaulyčių ligas galima suskistyti į infecines ir neinfecines. Infekcines ligas sukelia virusai, bakterijos, mikroskopiniai grybai, pirmuonys, endoparazitai ir ektoparazitai. Jūrų kiaulytės yra gana jautrūs griaužikai, todėl eant net nedideliam patogenų skaičiui, gali būti sukeliama patologija. Virusinės kilmės pneumoniją graužikams sukelia adenovirusas, priklausantis DNR virusų klasei. Bakterines ligas jūrų kiaulytėms sukelia Clostridium

spp., Mycobacterium tuberculiosis, Staphylococcus aureus, Streptococcus spp., Bordetella spp.. Brucella spp., Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Leptospira spp., Salmonella spp. ir kitos.

Grybeliniai susirgimai dažniausiai sukeliami Microsporum spp., Trichophyton spp. mikroskopinių grybų. Neinfekcinėms ligoms yra priskiriami mitybos ir medžiagų apykaitos sutrikimai, įgimtos ligos.

1.3.1. Jūrų kiaulyčių adenovirusas

Pneumonijos sukeliamos komplikacijos yra gana dažna jūrų kiaulyčių gaišimo priežastis. Dažnai manoma, jog ligos priežastis yra bakterijos kaip Bordetella bronchiseptica, Streptococcus

pneumoniae, Streptococcus zooepidemicus, Klebsiella pneumoniae ar Pasteurella multocida.

Mokslininko P. B. Shankar atlikto tyrimo metu, buvo tiriamos vienerių metų, staiga nugaišusio patinėlio kepenų ląstelės. Ląstelių endotelyje rasta daug apvalių viruso dalelių. Atlikus virusų diferencijaciją nustatyta, jog tai Adenoviridae šeimai priklausantis Adenovirusas (15).

T. Splettstoesser (16) teigimu, adenoviruso klasifikacija yra gana sudėtinga. Tai dvigubos grandinės DNR virusas, apie 90–100 nm dydžio. Tai vienas didžiausių virusų neturintis apvalkalo ir lengvai prisitvirtinantis prie ląstelės–šeimininkės. Nustatytos penkios viruso gentys Atadenovirus,

Aviadenovirus, Ictadenovirus, Mastadenovirus, Siadenovirus. Žmonėms priskiriami 57 viruso

serotipai, bei 7 viruso rūšys nuo A iki G.

Jūrų kiaulyčių adenovirusas (GPAdV) priskiriamas Adenoviridea šeimai, Mastadenovirus genčiai. GPAdV gali užsikrėsti jaunikliai ir suaugę graužikai. Virusui jautriausi gyvūnai, kurių nusilpusi arba nepakankamai susiformavusi organizmo imuninė sistema. Kai kurios jūrų kiaulytės gali būti šio viruso nešiotojos, be aiškiai matomų klinikinių simptomų. Virusas sukelia sunkią bronchopneumoniją, todėl pasunkėja kvėpavimas, sumažėja apetitas, gyvūnui pakyla kūno temperatūra, jis tampa apatiškas. Vėlesneje ligos stadijoje dėl komplikacijų, galimas didelis jūrų kiaulyčių gaišimas, kuris gali siekti net 100 proc. Šis virusas diagnozuojamas atliekant kraujo serologinius tyrimus ( ELISA ar IFA), ieškant antikūnų (6).

Pasak, J. Megitt (17) taikomas tik simptominis gydymas. Jo metu skiriami antibiotikai ir skysčių infuzijos, vitaminai organizmo imuninės sistemos pastiprinimui. Svarbu ligos laikotarpiu taikyti ir prevencines priemones. Kruopščiai valyti, dezinfekuoti graužikų narvus, atskirti sergančias jūrų kiaulytes nuo sveikų. Tai padės sustabdyti viruso plitimą, bei pakartotiną ligos pasireiškimą.

1.3.2. Bakterinės ligos

Jūrų kiaulytėms dažniausiai diagnozuojamos bakterinės kilmės kvėpavimo takų ligos. Ligos pradžioje dėl bakterijų neigiamos veiklos pažeidžiami viršutiniai kvėpavimo takai. Pirmiausia pažeidžiama nosies gleivinė, sukeliamas rinitas. Jūrų kiaulyčių nosies ertmė jungiasi su sinusais, todėl bakterijoms nukeliavus iki sinusų ir pradėjus daugintis yra galimybė išsivystyti sinusitui. Nosiaryklę su ausies būgnine dalimi jungia Eustachijaus vamzdis, todėl užsitęsus infekcijai bakterijos sukelia otitą. Bakterijoms patekus per ductus nasolacrimalis į akį, sukeliamas konjuktyvitas. Laiku neskiriant gydymo, bakterijos per trachėją nukeliauja iki plaučių ir sukelia pneumoniją. Viršutinių kvėpavimo takų infekcijai perėjus į lėtinę formą, galimos komplikacijos, kurios pasireiškia dantų ligomis (19).

Bakterinės kilmės pneumoniją sukelia Bordetella bronchiseptica, Streptococcus

pneumoniae. Bordetella bronchiseptica, tai Gram neigiama lazdelė, kuriai jautriausios yra jaunos

jūrų kiaulytės. Ligos inkubacinis laikotarpis trunka 5–7 dienas. Streptococcus pneumoniae, tai Gram teigiamas diplokokas, kuriam jautriausios jaunos ir vaikingos jūrų kiaulytės. Bordetella

bronchiseptica, Streptococcus pneumoniae bakterijos gali būti perduodamos tiesioginio kontakto

metu arba oro lašaliniu keliu. Kartais šios bakterijos gali ir nesukelti aiškiai matomų klinikinių siptomų, bet dažniausiai sukelia sunkius kvėpavimo takų pažeidimus, kurie gali baigtis letaliai (20).

A. Meredith, C. Dalaney-Johnson (21) teigimu, bakterijoms pažeidus kvėpavimo takus jūrų kiaulytėms pasireiškia dusulys, girdimi nebūdingi kvėpavimui garsai, švokštimas, gurguliavimas. Ligos atveju yra taikoma antimikrobinė ir palaikomoji terapija.

Jūrų kiaulytėms bakterinį konjuktyvitą sukelia Chlamydia caviae. Bakterijai jautrios 4–8 savaičių amžiaus jūrų kiaulytės. Ligos sukelėjęs dauginasi pažeisdamas akies junginės epitelio ląstelės, todėl sukeliamas uždegimas. Infekcijos metu akies gleivinė stipriai parausta, akys stipriai ašaroja. Gali būti pastebimos pūlingos ištakos iš akių ar net trečiojo voko išsivertimas (3 pav.). Vėlesnėje ligos stadijoje galimos komplikacijos, kurios pasireiškia rinitu, bronchopneumonija. Bakterijai patekus į vaikingos patelės lytinius takus, sukeliamas abortas (22). Diagnozuojant šią ligą atliekamas citologinis arba serologinis tyrimas (6). Gydymui skiriama antimikrobinė medžiaga tetraciklinas. Siekiant palengvinti ligos eigą, išoriškai gali būti skiriamas akių tepalas su antimikrobine medžiaga. Gydymo metu skiriami vitaminai, kurie svarbūs imuninės sistemos stiprinimui (20). Pasak, J. E. Sykes (23) šia bakterija, nuo sergančių gyvūnų gali užsikrėsti ir žmogus. Žmogui pasreikškia lengvi kojuktyvito požymiai. Mokslininko atlikto tyrimo metu buvo paimtas tepinėlis iš žmogaus akių, kuris turėjo nuolatinį kontaktą su gyvūnais sergančiais konjuktyvitu. Nustatyta Chlamydia caviae bakterija, kuri tiriamajam asmeniui sukėlė nuolatinį, serozinį konjuktyvitą. Šiuo atveju siekiant sumažinti užsikrėtimo galimybę labai svarbi asmens higiena.

3 pav. Chlamydia caviae bakterijos sukeltas konjuktyvitas jūrų kiaulytei (A Medical and Care Guide for Guinea Pigs) (24).

Jūrų kiaulytėms žarnų uždegimą sukelia Escherichia coli, Clostridium piliforme ir

Campylobacter spp. bakterijos Dėl šių bakterijų veiklos virškinamajame trakte pažeidžiama natūrali

žarnyno mikroflora ir jūrų kiaulytėms pasireškia diarėja (21). Išmatos skystos konsistencijos, juodos spalvos ir nemalonaus kvapo. Gyvūnai tampa apatiški, sumažėja apetitas, palpuojant pilvo sritį ji skausminga. Dėl sumažėjusio apetito ir viduriavimo gyvūnai netenka svorio. Užsitęsus ligai jūrų kiaulytės tenka daug skysčių ir gyvūnas dehidratuoja. Svarbu laiku skirti gydymą siekiant, jog liga nesibaigtų letaliai. Esant bakterinės kilmės diarėjai taikoma antimikrobinė terapija, taip pat gyvūnų racione padidinamas ląstelienos kiekis. Jūrų kiaulytėms duodama stambių pašarų (šieno) ir sumažinanamas angliavandenių kiekis. Gyvūnui į paodį skiriamos skysčių injekcijos, o siekiant atstatyti virškinamojo trakto mikroflorą, gali būti skiriami probiotikai (3).

Clostridium piliforme sukelia Tyzerio ligą (angl. Tyzzer‘s disease). Šios ligos metu

bakterijos pažeidžia akląją žarną, storasias žarnas bei kepenis. Širdis pažeidžiama retai. Bakterijomis užsikrečiama per užterštą pašarą arba atvedimo metu. Užsikrėtusios jūrų kiaulytės viduriuoja, sumažėja jų svoris, gyvūnai tampa apatiški, vangūs. Dėl komplikacijų yra galimybė išsivystyti ascitui, ko pasekoje jūrų kiaulytės gaišta. Gydymui siūloma rinktis plataus veikimo spekto antimikrobines medžiagas: oksitetracikliną, doksacikliną, chloramfenikolį. Svarbu sergančias jūrų kiaulytes atskirti nuo sveikų ir atlikti narvų dezinfekciją (25).

Clostridium spp. bakterijos nedideliais kiekiais aptinkamos, kaip natūrali jūrų kiaulyčių

virškinamojo trakto mikroflora. Jų aptinkama plonajame ir storajame žarnyne. Ilgas antibiotikų naudojimas pažeidžia natūralią virškinamojo trakto mikroflorą ir sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms. Išaugus bakterijų skaičiui, jos tampa patogeninėmis ir sukelia vandeningą viduriavimą. Išmatose gali būti pastebimi gleivių ar kraujo pėdsakai. Sunkiais ligos atvejais jūrų kiaulytės, dėl stipraus skausmo pilvo srityje tupi susikūprinusios ir pradeda griežti dantimis. Išsivysčius

dehidratacijai gyvūnui į paodį skiriamos skysčių infuzijos, o atstatyti virškinamojo trakto mikroflorą skiriami probiotikai (26).

Jūrų kiaulytės salmonelėms jautriausios vaikingumo, nujunkimo periodais arba kuomet patiria nuolatinį stresą. Todėl net nedidelis bakterijų skaičius aplinkoje sukelia pavienius ligos protrukius, kurių metu galimas didelis gyvūnų gaišimas. Jūrų kiaulytės bakterijomis užsikrečia fekaliniu–oraliniu keliu per užkrėstą vandenį, pašarus. Užsikrėtusiems gyvūnams žaibinės ligos atveju išsivysto septicemija ir gyvūnai gaišta (6).

Salmonelių serologinių grupių infentifikavimui atliekama agliutinacijos reakcija su polivaletiniais ar monovalentiniais imunoserumais. Jūrų kiaulytėms salmoneliozę sukelia

Salmonella enteritidis (27).

Salmoneliozė priskiriama prie zoonozinių ligų, todėl užsirėtusias jūrų kiaulytes rekomenduojama eutanazuoti siekiant išvengti ligos plitimo. Svarbu laikytis asmens higienos, atlikti narvų ir apyvokos daiktų dezinfekciją (21).

1.3.3. Mikroskopinių grybų sukeliamos ligos

Kandidozę jūrų kiaulytėms sukelia Candida albicans mikroskopinis grybas. Ši liga priskiriama prie zoonozių, nes sergančios jūrų kiaulytės sukelėję gali perduoti su jomis tiesiogiai kontaktuojantiems žmonėms. Mokslininkų M. Sahal et al.,(28) atlikto tyrimo metu tirtos dvi 6 mėnesių amžiaus jūrų kiaulytės, kurioms pasireiškė intensyvesnis kasymasis ir ant kūno buvo matyti susidarę alopeciniai ploteliai (4 pav.). Pirmuosius simptomus savininkas pastebėjo prieš dvi savaites. Pats gyvūnų savininkas tiesioginį kontaktą su gyvūnais turėjo prieš gyvūmans pasireiškiant pirmiesiems klinikiniams simptomams. Vėliau žmogus pajuto sustiprėjusį ausies odos niežėjimą, pleiskanojimą. Tyrimo metu jūrų kiaulytėms iš pažeistų odos vietų buvo paimti mėginiai ir pasėti ant dekstrozės agaro. Nustatytas Candida albicans mikroskopinis grybas. Atlikus gyvūnų kraujo morfologinį tyrimą nustatyta neutrofilinė–leukocitozė. Biocheminio tyrimo metu nustatyta hiperglikemija. Gyvūnų gydymui paskirtas ketokonaziolio preparatas, kuris buvo leidžiamas į paodį kas 12 valandų, 5 dienas išeilės. Pažeistos odos vietos valytos klortimazolio tirpalu. Imuninės sistemos stiprinimui skirta 30 mg/kg vitamino C. Tačiau išsivysčius antrinei infekcijai gyvūnai nugaišo, nors pasirinkta gydymo schema ir davė aiškiai matomų rezultatų

Pasak, A. Meredith A., C. Dalaney-Johnson (21) Candida albicans mikroskopinis grybas sveikų jūrų kiaulyčių virškinamajame trakte, nedideliu kiekiu aptinkamas kaip natūrali mikroflora. Tačiau ilgas gydymas antibiotikais, netinkamai parinktas racionas, kuomet jūrų kiaulytės gauna didelį kiekį angliavandenių pakeičia natūralią žarnyno mikroflorą. Mikroskopinių grybų populiacija išauga, jie tampa patogeniniais sukeldami viduriavimą. Gydymui skiriami probiotikai. Siekinat geresnių gydymo rezultatų svarbu pakeisti jūrų kiaulyčių racioną, sumažinant angliavandenių kiekį racione.

4 pav. Candida albicans mikroskopinio grybo sukelta alopecija (M. Saha et al., 2010) (28).

Dermatofitija išlieka viena dažniausių infekcinių ligų veterinarinėje dermatologijoje. Tai labiausiai paplitusi zoonozė (29). Pasak, M. A. Suckow et al., (6) jūrų kiaulytėms dermatofitozę sukelia Trichophyton mentagrophytes, Microsporium canis, Microsporium gypseum. Jūrų kiaulytės užsikrečia kontaktuodamos su sergančiais gyvūnais ar jų apyvokos daiktais.

Infekcijai jautriausios jaunos jūrų kiaulytės arba gyvūnai, kuriems dėl prastos mitybos ir laikymo sąlygų išsivystė imunosupresija. Užsikrėtusioms jūrų kiaulytėms ima slinkti kailis, pasireiškia stiprius niežulys, gyvūnai intensyviai kasosi, susiformuoja šašai dėl odos pažeidimų. Kai kuriais atvejais užsikrėtusioms jūrų kiaulytėms nepasireiškia klinikiniai simptomai ir jos tampa ligos sukelėjo nešiotojos (30).

Dermatofitija greitai plintanti ir yra lengvai užkrečiama liga, todėl jos gydymas turi būti efektyvus, saugus, patogus ir nebrangus. Išoriškai naudojami vaistai yra populiarūs veterinarinėje medicinoje. Gydant dermatomikozes šiems vaistams teikiama pirmenybė prieš sistemiškai naudojamus vaistus. Gydymui gali būti pasirenkami šie išoriškai naudojami pirmosios kartos priešgrybeliniai vaistai: Biopirox® (olamino pirolaktonas), Surolan® (mikonazolas), Otomax® (klotrimazolas), Imaverol® (enilkonazolas), Panalog® (nistatinas). Sistemiškai veikiančių vaistų nepatariama naudoti dėl jų hepatotoksinio poveikio, nors gydymas yra greitesnis ir efektyvesnis. Terapinis vaisto efektyvumas priklauso nuo jį sudarančios prigimties ir aktyviosios medžiagos cheminių ypatumų. Todėl siekiant įvertinti vaisto terapinį efektyvumą mokslininkai M. Ivaškienė ir kt. atliko tyrimą, kurio metu buvo gydomos eksperimentiškai dermatofitoze užkrėstos jūrų kiaulytės. Gydymui buvo pasirinkti trys peparatai. Pirmasis E-1 kremas (veiklioji medžiaga - 1 proc. ekonazolio nitratas), antrasis – T-1 kremas, kurio veiklioji medžiaga – 1 proc. terbinafino hidrochloridas, trečiasis – Imaverol® tirpalas. Nustatyta, kad gydant kremu E-1 100 prc. efektyvumas gautas tik 44 gydymo dieną, o gydant kremu T-1 efektyvumas pasiektas jau 36 gydymo dieną. Gydant tirpalu jūrų kiaulytės išgijo tik 48 gydymo dieną. Tai pat tyrimo metu buvo išsiaiškinta, jog negydant jūrų kiaulyčių jos spontaniškai pasveiksta praėjus 56 dienoms (29).

Dermatofitozę galima diagnozuoti panaudojus ultravioletinę Vudo lempą ar atlikti tiesioginį odos skutmenų mikroskopavimą. Tačiau geriausias būdas diagnozuoti yra paimto mėginio sėjimas ant mitybinės terpės (6).

Diagnozavus dermatofitozę apsaugos priemonių turi imtis ir jūrų kiaulytės šeimininkas siekdamas išvengti užsikrėtimo. Sergančios jūrų kiaulytės kraikas, namelis turi būti išmesti, o narvas, gėrimui skirtas buteliukas, bei pašarui skirti indeliai išplauti ir dezinfekuoti. Kiekvieną kartą kai yra valomas narvas šeimininkas turi mulėti pirštines ir paskui kruopščiai nusiplauti rankas. Kol gyvūnas visiškai nepasveiko, nepatartina leisti vaikams kontaktuoti su gyvūnais, nes vaikai ypač jautrūs šiai infekcijai (30).

1.3.4. Parazitinės ligos

Jūrų kiaulytėms iš ektoparazitų diagnozuojama niežų erkė Trixacarus caviae. Šio parazito gyvavimo ciklas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka nuo 2 iki 14 dienų (31). Užsirėtimas įvyksta tiesioginio kontakto metu su užsirėtusiu gyvūnų arba parazitai pernešami su užkrėstu inventoriumi. Užsikrėtimui ypač jautrūs jaunikliai ir vaikingos patelės (22).

Niežų erkės sukelia stiprų niežėjimą. Gyvūnai intensyviai kasosi ir su nagais odos paviršiuje padaromos žaizdos. Į žaizdas iš aplinkos patekusios bakterijos, mikroskopiniai grybai sukelia antrinę infekciją. Užsikrėtimo metu ant odos pastebimi bėrimai, stiprus kailio slinkimas ypač aplink kaklą, pečius arba nugaros srityje. Esant dideliai parazitų invazijai jūrų kiaulytėms iššaukiami į epilepsiją panašūs priepuoliai arba pasireiškia viso kūno trukčiojimas (32).

Jūrų kiaulytėms traukuliai malšinami diazepamo injekcijomis į raumenis. Skiriant 1–2

mg/kg dozę. Niežų erkių gydymui skiriamas ivermektinas 0,4–0,5 mg/kg į paodį, kartojama 2–3 kartus su 7–10 dienų pertrauka. Gali būti skiriamas selamektinas 15 mg/kg, kai gyvūnas sveria < 800 g ir 30 mg/kg, kai gyvūnas sveria > 800 g (22)

A. Meredith, C. Dalaney-Johnson (2010) teigimu, utelėmis Gliricola porcelli ir Gyropus

ovalis užsikrėtusioms jūrų kiaulytėms nevisada pasireiškia klinikiniai simptomai (5 pav.). Tik retais

atvejais gyvūnams ima slinkti kailis ir suintensyvėja kasymasis. Esant dideliam užsikrėtimui, galime plika akimi matyti kailyje judančius parazitus (32).

Jūrų kiaulytės gydomos ivermektino 0,2–0,4 mg/kg injekcijomis į paodį. Gydymas bus efektyvesnis, jeigu bus atliktas narvų valymas, dezinfekavimas (33).

5 pav. Jūrų kiaulytė užsikrėtusi Gliricola porcelli (D. D. Bowman, 2014) (34).

Jūrų kiaulyčių plonajame žarnyne aptinkami Hymenolepis diminuta ir Rodentolepis nana cestodai. Rodentolepis nana cestodo kiaušinėliai yra apvalios ar ovalio formos, dydis 44–62 x 30– 55 µm. Kiaušinėlio viduje matyti susiformavusi lerva. Rodentolepis nana cestodo tarpinis šeimininkas yra blusos. Esant nedideliam užsikrėtimui gyvūnams klinikiniai simptomai nepasireiškia. Didelės parazitų invazijos sukelia viduriavimą, gyvūnams mažėja svoris. Parazitai gali sukelti ir žarnų obstrukciją. Šiuo cestodu nuo sergančių jūrų kiaulyčių gali užsikrėsti ir žmogus. Žmogui pasireiškia analinės angos niežulys, anoreksija, enteritas. Hymenolepis diminuta cestodo kiaušinėlis didesnis už Rodentolepis nana kiaušinėlį. Hymenolepis diminuta cestodas turi daugiau tarpinių šeimininkų. Jais gali būti tarakonai, kandys, vabalai, blusos. Jūrų kiaulytes siūloma dehelmentizuoti prazikvantelio preparatais. Skiriant 5-10 mg/kg preparato,o gydymą pakartoti po 10 dienų (35).

Jūrų kiaulyčių storajame žarnyne aptinkamas, Paraspidodera unicata nematodas, kuris nėra patogeniškas gyvūnui. Nematodo kiaušinėlis elipsės formos. Jo dydis 43x31 µm (6 pav.). Didesnė parazitų invazija žarnyne sukelia viduriavimą, svorio mažėjimą ir gyvūnai išsenka. Diagnozuojama išmatose nustačius kiaušinėlių arba skrodimo metu žarnyne aptikus suaugusius nematodus (35).

Nustatyta, kad pirmuonys Entamoeba caviae ir Tritrichomonas caviae yra nepatogeniški ir aptinkami jūrų kiaulyčių žarnyne kaip natūrali žarnyno mikroflora (34).

Balantidium coli pas sveikas jūrų kiaulytes aklojoje, tiesiojoje žarnoje aptinkama kaip

natūrali virškinamojo trakto mikroflora. Nusilpus organizmo imuniniai sistemai pirmuonys ima intensyviai daugintis ir virsta patogenais. Balantidijomis užsikrečiama nurijus cistų (7 pav.). B. coli gamina fermentą hialuronidazę. Jo pagalba parazitas lengviau prasiskverbia pro žarnų gleivinę, ją pažeisdamas. Dėl žarnų gleivinės pažeidimo pasireiškia vandeningas viduriavimas, išmatos skystos, nemalonaus kvapo. Stipraus viduriavimo atveju gyvūnai dehidratuoja ir gaišta (37).

7 pav. Balantidium coli cista jūrų kiaulytės išmatose (D. D. Bowman, 2014) (34).

Pirmuonys Cryptosproridium wrairi parazituodami jūrų kiaulyčių plonajame žarnyne sukelia viduriavimą. Užsikrėtimui jautriausi jauni gyvūnai (38). Cryptosproridium wrairi tradiciniais būdais nustatyti sunku, todėl taikomi imunologiniai metodai. Užsikrėtimą šiais pirmuonimis galima nustatyti imunofluorescenciniu (IF) arba imunofermentinės analizės metodu (ELISE) (35). Esant lengvai ligos eigai gydymas nėra būtinas, nes po užsikrėtimo praėjus 5 savaitėms gyvūnas įgyja atsparumą (35,38).

Jūrų kiaulytėms koksidiozę sukelia Eimeria caviae. Pirmą kartą Eimeria caviae aprašyta 1924 metais. Jos aptiktos gaubtinės žarnos epitelio ląstelėse (39). Eimerijomis jūrų kiaulytės užsikrečia pararijusios oocistų (8 pav.). Užsikrėtusios jūrų kiaulytės viduriuoja, netenka svorio,o kailis tampa šiurkštus. Pirmieji viduriavimo požymiai pasireiškia praėjus 10–11 dienų po užsikrėtimo. Esant sunkiai ligos formai pasireiškia vandeningas, hemoraginis viduriavimas. Gyvūnams išsivysčius kompikacijoms, jie gali nugaišti. Gydymui skiriami sulfonamidai,o ornagizmo imuninei sistemai stiprinti skiriamas vitaminas C. Sergančių gyvūnai narvai ir apyvokos daitai turi būti išplauti ir dezinfekuoti. Sergantieji gyvūnai atskirti nuo sveikų (6).

8 pav. Eimeria caviae oocista, kurios viduje matyti keturios sporocistos (D. d‘Ovidio, 2014) (36).

1.3.5. Vitamino C avitaminozė

Jūrų kiaulyčių organizmas kaip ir žmogaus negeba sintetinti vitamino C, todėl jos turi jo gauti papildomai. Vitaminas C svarbus kolageno gamybai, kuris būtinas palaikyti kraujagylių vientinsumą, normaliam kaulų formavimuisi, bei greitesniam žaizdų gijimui. Esant vitamino trūkumui padidėja kraujagyslių pralaidumas. Jūrų kiaulytėms ima kraujuoti dantenos, išryškėja hemoragijos audinių, vidaus organų paviršiuose. Sutrinka kremzlinio ir kaulinio audinio formavimąsis. Jautriausi vitamino C trūkumui yra jauni gyvūnai, nes dėl spartaus augimo jų organizmas sunaudoja daugiau vitamino (40).

Mokslininkų I. Čapo et al., (41) nustatyta, kad vitaminas C labai svarbus vaikingoms jūrų kiaulyčių patelėms. Esant vitamino trūkumui įvyksta negrįžtami pakitimai vaisiaus mikštojo smegenų dangalo pamatinėse membranose. Minkštasis smegenų dangalas tampa akytas, ko pasekoje jaunikliams išsivysto II tipo lisencefalija. Dėl pažeidimo sutrikdoma neuronų migracija, pasireiškia smegenėlių žievės displazija. Sutrinka ir suletėja jauniklio raida, vystymąsis. Mokslininkai nusprendė, kad jūrų kiaulytės gali būti potencialus gyvūno modelis siekiant įrodyti, koks gali būti svarbus vitaminas C nėščioms moterims, norinčioms išnešioti sveiką vaisių. Jūrų kiaulyčių jauniklių, didžioji smegenų dalis vystosi jiems esant patelės gimdoje ir šis procesas artimas žmogaus smegenų vystymuisi.

K. E. Hill et al., (42) teigia, kad esant ne tik vitamino C, bet ir seleno trukumui jūrų kiaulytėms išsivysto tam tikros medžiagų apykaitos ligos. Nustatyta, kad šie antioksidantai organizme sąveikauja tarpusavyje. Esant jų trukumui sukeliamas vidutinio sunkumo raumenų pažeidimas, dėl raumenų ląstelių žūties. Ko pasekoje išsivysto raumenų distrofija.

1.3.6. Jūrų kiaulyčių pododermatitas

Pasak, I. Pamparienė ir kt., (43) jūrų kiaulytės, laikomos narveliuose, dėl aktyvaus judėjimo stokos, vitamino C trūkumo, netinkamų higieninių sąlygų, drėgnų paktatų, dėl šiurkščių arba vielos

tinklo grindų, dažnai suserga pododermatitu. Jis pasireiškia lėtiniu abiejų pusių galūnių vidinio plaštakų ir pėdų paviršiaus odos uždegimu: nuo odos paraudimo iki susidariusių opų, kurias neretai komlikuoja bakterinė infekcija. Ligos atveju pastebimos patinusios letenėlės, gyvūnai nenoriai juda, šlubuoja (44). Ligą diagnozavus ankstyvoje stadijoje, pradėjus gydymą ir pagerinus laikymo sąlygas, pododermatito prognozė yra gera. Šios ligos negydant, vystosi progresuojanti eritema, hiperkeratozė, nekrozė, osteomielitas ir sepsis. Negydomas pododermatitas gali baigtis gyvūno gaišimu (43). Gydymui siūloma rinktis platau veikimo spektro antibiotitus. Stipriam skausmui malšinti skiriami analgetikai (6).

1.3.7. Dantų ligos

Jūrų kiaulyčių dantys anatominiu požiūriu skiriasi nuo kačių, šunų ir žmogaus. Graužikų dantys auga nuolat. Svarbu, kad dantys diltų taisyklingai, nes kitu atveju gyvūnams sunku maitintis ir jie pradeda badauti (21). Esant netaisyklingui sąkandžiui jūrų kiaulyčių dantys dyla netolygiai, dėl jaučiamo skausmo gyvūnai negali ėsti nors ir domisi pašaru. Jūrų kiaulytėms padidėja seilėtekis, mažėja svoris, gyvūnai tampa apatiški (45). Dantų ligų diagnozavimui gali būti taikomas rentgenografijos metodas arba atlikus jūrų kiaulytėms anesteziją, specialaus prietaiso pagalba jos pražiodomos. Rentgenografijos metu gautose nuotraukose piešiamos anatominės linijos, kurių pagalba vertinamas jūrų kiaulyčių sąkandis. Pražiodžius jūrų kiaulytes apžiūrima burnos ertmė, įvertinamas sąkandis (9 pav.) (46).

9 pav. Anestezuota jūrų kiaulytė specialaus prietaiso pagalba pražiodoma ir atliekama burnos ertmės, dantų apžiūra. ( V. Capello, 2006) (47).

1.3.8. Jūrų kiaulyčių alopecija

Jūrų kiaulyčių alopecija gali pasireikšti, dėl keletos priežasčių. Patelėms dėl susiformavusių cistų kiaušidėse arba esant kiaušidžių neoplazijai. Kailio slinkimą gali sukelti mikroskopiniai grybai

arba bakterinės kilmės odos ligos. Tačiau dažniausia alopecijos priežastis yra ektoparazitai:

Chirodiscoides caviae, Trixacarus caviae, Gliricola porcelli ir Gryopus ovalis. Siekiant išsiaiškinti

ligą sukėlusią priežastį pirmiausia atliekame odos skutmenų tyrimą. Paimtame mėginyje neaptikus ektoprazitų siūloma atlikti pilvo srities rentgenorafiją ir ultagarsą. Nustačius kiaušidėse cistas ar kitą patologiją, kiaušidės šalinamos chirurginiu būdu (48).

Pasak, J. G. Fox. et al., (49) jūrų kiaulyčių alopecija gali pasireiškia esant tarpusavio nesutarimams tarp gyvūnų grupių. Kuomet jūrų kiaulytės pradeda vieną kitą agresyviai kramtyti. Patelėms vaikingumo laikotarpiu, dėl suaktyvėjusios medžiagų apykaitos išryškėja alopecijos požymiai ypač jei jų racione trūksta vitamino C.

B. L. Oglesbee (50) teigia, jeigu alopecijos priežastis nepilnavertė gyvūnų mityba ir vitaminų trukumas, alopecija gydoma keičiant racioną. Vitaminas C leidžiamas į raumenį po 50-100 mg/kg, kas 24 valandas. Pranykus alopecijos požymiams, vitamino dozė sumažinama iki 30-50 mg/kg ir leidžiama į paodį, kas 24 valandas.

1.3.9. Jūrų kiaulyčių akių ligos

Katarakta, tai dažniausiai diagnozuojama jūrų kiaulyčių akių ligų, kuri gali būti įgimta ar įgyta. Įgyta katarakta gali pasireikšti, dėl medžiagų apykaitos sutrikimo pavyzdžiui išsivysčius cukriniui daibetui. Cukrinis diabetas jūrų kiaulytėms išsivysto šeriant pašarais turinčiais didelį angliavandenių kiekį (51,21).

Heterotopinio kaulinio audinio formavimąsis jūrų kiaulytės akyje vyksta dėl kaulinio audinio metaplazijos per krumplyno kūną (10 pav.). Ši liga diagnozuojama kliniškai tyriant jūrų kiaulyčių akis. Pažeistoje akyje matyti netaisyklingos formos balta masė, kuri eina aplink ar išilgai rainelės ir aptinkama priekinėje akies kameroje (51). Diagnozei patvirtinti gali būti atliekamas histologinis tyrimas, tačiau tai taikoma retai, nes yra gana sudėtinga paimti mėginį. Nors gydymo nėra, tačiau siūloma atlikti dažnesnę akių apžiūrą ir atlikti akispūdžio matavimus (52).

10 pav. Jūrų kiaulytės akis, kurioje matyti susiformavęs heterotopinis kaulinis audinys (L. S. Sandmeyer et al., 2011) (52).

Esant pertekliniui lipidų susikaupimui akies junginėje susiformuoja papildomas darinys, kuris pažeidžia junginės baltąją dalį (11 pav.). Dažnai dėl šio susiformavusio darinio patinsta akį supantys audiniai ir pati junginė. Jeigu darinys išauga labai didelis, jis trukdo jūrų kiaulytei aiškiai matyti. Stipriai patinus audiniams, supantiems akį pradedama dirginti ragena. Darinys šalinamas lazerio pagalba (53).

11 pav. Jūrų kiaulytės akis, kurioje matyti susiformavęs papildomas darinys dėl perteklinių riebalų susikaupimo junginėje (A Medical and Care Guide for Guinea Pigs) (54).

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

2.1. Tyrimo atlikimo vieta, objektas

Tyrimas atliktas gyvūnų bandomojoje įmonėje X 2014 metų gegužės ir rugsėjo mėnesiais ir 2015 metų gegužės mėnesį. Tyrimo metu siekiant įvertinti jūrų kiaulyčių sveikatos būklę atliktas bendras klinikinis tyrimas, kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Siekiant išsiaiškinti jūrų kiaulyčių užsikrėtimą endoparazitais buvo atliktas fekalijų tyrimas naudojantis Fiuleborno metodu. Atliktas adaptacijos vertinimo testas pagal H. Tsutsumi et al., (55) metodiką. Jūrų kiaulyčių elgsenos vertinimas buvo atliekamas remiantis R. J. Hickerson, et al., (56), P. Tsai et al., (57) metodika. Iš viso bandymui naudoti 68 gyvūnai. Bandymai atlikti dviem etapais.

Pirmasis etapas buvo vykdomas 2014 metais gegužės mėnesį ištirta, 14 trumpaplaukių jūrų kiaulyčių, tai sudarė 20,59 proc. nuo tirtų gyvūnų kiekio. Pirmą grupę sudarė patinai, antrą grupę patelės, trečiąją grupę jaunikliai. Gyvūnams buvo tiriami kraujo hematologoniai rodikliai. Bendras klinikinis tyrimas atliktas 18 trumpaplaukių jūrų kiaulyčių, tai sudarė 12,9 proc. nuo laikomų gyvūnų kiekio.

Antrasis etapas buvo vykdomas 2015 metų gegužės mėnesį. Jo metu tirti helmintai jūrų kiaulyčių išmatose. Ištirta 50 trumpaplaukių jūrų kiaulyčių išmatų mėginių. Jūrų kiaulyčių ligų vertinimas buvo atliktas vadovaujantis 2014 ir 2015 metų gyvūnų bandomosios įmonės X ataskaitomis.

2.2. Tyrimo metodai ir eiga

Bendro klinikinio tyrimo metu gyvūnai buvo sveriami, matuojama kūno temperatūra. Jūrų kiaulytėms nustatytas širdies susitraukimo, bei kvėpavimo dažnis. Atlikta burnos ertmės, nagų ir plaukų dangos apžiūra.

Jūrų kiaulyčių kūno temperatūrai išmatuoti, tyrimo metu buvo naudojamas (Microlife IR 1DA1, Šveicarija, 2001m.) infraraudonųjų spindulių termometras. Tyrimo metu gyvūnai sverti svarstyklėmis (KERN PCB, 2013 m.) nuo 10 g iki 1000 g, paklaida ±10 g.

Širdies susitraukimo dažnis nustatytas auskultacijos metodu naudojantis fonendoskopu. Gyvūnams kvėpavimo dažnis apskaičiuotas gyvūną patalpinus į specialią permatomą dėžutę. Po to, kai gyvūnas nejaučia streso skaičiuojama kairės/dešinės pusės šonuose iškvėpimo metu matomi plaukų dangos judesiai.

12 pav. Kvėpavimo dažnis apskaičiuotas gyvūną patalpinus į specialią permatomą dėžutę (Autorės nuotrauka, 2014).

Prieš bandymą gyvūnų reakcija narvelyje vertinta tris dienas. Buvo taikomas adaptacijos indekso vertinimas remiantis H. Tsutsumi et al., (55) metodika. Gyvūnai buvo suskirstyti į keturias grupes, pagal surinktų taškų sumą. Taškai skiriami analizuojant gyvūnų reakciją, pagal tris pozicijas. Pirmoji pozicija, kai narvelio durys atidarytos, antroji– tyrėjui prisiartinus, trečioji– tyrėjui liečiant gyvūną. Gyvūnas gauna 0 taškų, jeigu lieka narvelio gale, 5 taškus, jeigu ateina iki narvelio vidurio ir gauna 10 taškų, jeigu ateina iki narvelio krašto ir leidžia prisiliesti tyrėjui. Kiekvienas gyvūnas buvo vertinamas ir suskirstytas į keturias grupes: 30 taškų –AA; 20 taškų ≤A<30 taškų; 10 taškų ≤B<20 taškų; 0 taškų ≤ C<10 taškų.

Hematologiniams tyrimams reikalingi kraujo mėginiai imti 2 kartus per metus. Pavasarį ir rudenį. Suaugusioms jūrų kiaulytėms imta iš ausies venos (v.auricilaris). Jaunikliams kraujas imtas 1 kartą iš v.saphena.

Eritrocitų kiekis jūrų kiaulyčių kraujyje apskaičiuotas naudojant Neubauer hemocitometrą (Vokietija) (13pav.). Atliekant tyrimą buvo atsargiai prispaudžiamas dengiamasis stiklelis prie hemocitometro šoninių sienelių taip, kad susidarytų Niutono žiedai (matomos vaivorykštės spalvų juostos). Neubauer kamera užpildyta krauju buvo dedama ant mikroskopo stalelio ir palaukiama 5 minutes, kad eritrocitai nusėstų ant jos dugno. Eritrocitai skaičiuoti naudojantis mikroskopu OLYMPUS BX 43 (Japonija, 2013 m.).

13 pav. Neubauer hemocitometro schematinis vaizdas matomas per mikroskopą (58).

Hemoglobino kiekis jūrų kiaulyčių kraujyje nustatytas taikant kolorimetrinį metodą. Jūrų kiaulyčių kraujyje esančių cholesterolio, trigliceridų ir gliukozės kiekis tirtas naudojantis refleksiniu fotometru Accutrend GCT (Vokietija, 2001 m.) (14 pav.). Bandymui buvo reikalingas tik vienas kraujo lašas. Rezultatai naudojntis šiuo aparatu gauti per kelias sekundes arba minutes. Gliukozės kiekis kraujyje nustatytas per 3 sekundes, cholesterolis per 3 minutes, o trigliceridai greičiau nei per 3 minutes. Kiekvienam parametrui nustatyti buvo naudojamos skirtingos testavimo juostelės.

TG nustatyti naudotos juostelės, kuriose esterazė kraujo TG skaidė į gliceriną ir laisvąsias riebalų rūgštis. Glicerinas testavimo juostelėje buvo verčiamas hidroksiacetono fosfatu ir susidarė vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksidavo indikatorių į dažus, kurių koncentracija ir buvo nustatoma refleksiniu fotometru Accutrend GCT. CH kiekiui jūrų kiaulyčių kraujyje nustatyti naudotos specialios testavimo juostelės, kuriose kraujo lašas, prasiskverbdamas pro apsauginį tinklelį ir fibrilių rezginį, palikdavo eritrocitus, todėl į tyrimo zoną patekdavo tik kraujo plazma. Veikiant fermentui cholinesteroloksidazei, susidarydavo CH ir riebalų rūgštys. Cholesterolis buvo verčiamas cholesteronu ir susidarydavo vandenilio peroksidas. Veikiamas peroksidazės, vandenilio peroksidas oksidavo indikatorių 3,3-5,5–tetrametilbenziną. Susidariusi katijono koncentracija matuojama anksčiau minėtu aparatu. GL kiekiui nustatyti jūrų kiaulyčių kraujyje, naudotos testavimo juostelės, kurių 1cm2 _{šių reagentų: 12,4 mg gliukozės, 35} mg bis-2(hidroksi-eti-)-(4-hidroksiamino-cikloheksan-2,5-dienyliden)-amonio chloride, 191,4 mg 2,18-fosfomolibdato, 8,1 mg neaktyvių ingredient ir buferio (59).

14 pav. Accutrend GCT refleksinis fotometras nustatantis triglicerigų, cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje (60).

Gyvūnų etograma sudaryta taikant elgesio skenavimo metodikas pagal R. J. Hickerson et al., (56); P. Tsai et al., (57). Taikant šias skenavimo metodikas siekiama geriau suprasti jūrų kiaulyčių elgseną, bei pagerinti jų gyvenimo sąlygas, jog jos kuo mažiau patirtų streso gyvendamos nelaisvėje. Atliekant jūrų kiaulyčių elgsenos stebėseną, buvo atsitiktinai pasirinktos jūrų kiaulytės (n=4), kurios buvo patalpintos į specialias skaidrias plastikines dežutes.

Tyrimo metu jūrų kiaulytės buvo šertos visaverčiais pašarais skirtais graužikų mitybai (3,4 lentelės). Racionas kasdien papildytas 20 mg/kg vitaminu C. Vandens kasdien gaudavo ad libitum. Stebėjimai atlikti tris kartus dienoje: 1) 8:00–9:00 val., 2) 12:00–14:00 val., 3) 16:00–17:00 val.

3 lentelė. Jūrų kiaulyčių visaverčio pašaro PA-1900300-9312 sudedamosios dalys.

Analitinės sudedamosios dalys Kiekiai procentais

Žali baltymai 17,0

Neapdoroti aliejai ir reibalai 3,29

Žalia ląsteliena 13,38

Žali pelenai 7,38

Kalcis (Ca) 1,20

Fosforas (P) 0,59

4 lentelė. Jūrų kiaulyčių visaverčio pašaro PA-1900300-9312 maistiniai priedai.

Maistiniai priedai: vitaminai Kiekiai 1 kg pašaro

E672 Vitaminas A 7000 IU

E671 Vitaminas D3 860 IU

Vitaminas E 30 mg

Maistiniai priedai: mikroelementų junginiai

E1 Geležis- Fe (geležies (III) sulfato monohidratas 85 mg

E2 Jodas- J (kalcio jodatas heksahidratas) 0,12 mg

E4 Varis- Cu (vario sulfatas pentahidratas) 12 mg

E5 Manganas- Mn (mangano (II) oksidas) 28 mg

E6 Cinkas- Zn (cinko oksidas) 40 mg

E8 Selans- Se ( natro selenitas) 0,3 mg

Zootechniniai priedai: koksidiostatikai

Robenidino vandenilio chloridas (E758) Cycostat 66G 66 mg

Tyrimas buvo atliekamas 30 darbo dienų. Pirmas 15 darbo dienų jūrų kiaulytės buvo laikomos joms įprastomis sąlygomis, tačiau vėliau joms į dežutes buvo įdėtas plastikinis namelis ir stebėtas elgesys likusias 15 darbo dienų.

Tyrimo metu siekiant išsiaiškinti jūrų kiaulyčių užsikrėtimą endoparazitais buvo atliekamas fekalijų tyrimas naudojantis Fiuleborno metodu. Šiuo metodu nustatoma, ar išmatose yra nematodų, cestodų, eimerijų bei izosporų oocistų. Fiuleborno metodas remiasi koncentracijos principu ir jam atlikti buvo naudojamas natrio chlorido prisotintas tirpalas. Tyrimui buvo paimta 0,05 g jūrų kiaulyčių išmatų ir įdėta į stiklinę. Matavimo cilindru pamatuota 0,5 ml flotacinio tirpalo ir užpilta ant išmatų. Viskas gerai išmaišyta ir į kitą stiklinę per viengubą marlės sluoksnį perkošta. Marlėje likusios išmatos išmestos, o stiklinėje esantis filtratas paliktas 15 min. nusistovėti. Per šį laiką helmintų kiaušinėliai ir pirmuonių oocistos išplauks ir koncentruosis paviršiuje. Paruošiamas objektinis ir dengiamasis stikleliai. Pinceto pagalba paimamas dengiamasis stiklelis ir priglaudžiamas prie tirpalo paviršiaus. Dengiamasis stiklelis uždedamas ant objektyvinio stiklelio ir mikroskopuojama OLYMPUS BX 43 (Japonija, 2013 m.) mikroskopu. Pirmiausia mažuoju (10x) padidinimu,vėliau didžiuoju padidinimu (61).

Moksliniai tyrimai su gyvūnais atlikti laikantis VMVT tarybos direktoriaus įsakymo išleisto 2012 m. spalio 31 d. Nr. B1–866 ,,Dėl mokslo ir mokymo tiklslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo’’ ir patvirtinimo pakeitimo, 2015 m. rugsėjjo 24 d. Nr. B1-872. Gyvūnai laikomi atitinkamose sąlygomis, kurių reikalauja VMVT, 2012 m. spalio 31 d. Nr. B1–866 priimtas įsakymas. Bandymai atlikti vadovaujantis, VMVT leidimu (2014–2017 m.)

atlikti bandymus su gyvūnais, pagal procedūrų projektą (2014–07–21), Nr. 62–16. Jūrų kiaulytės, šertos specialiais pašarais skirtais graužikų mitybai,o racionas kasdien papildytas 20 mg/kg vitamino C. Vandens kasdiens gaudavo ad libitum.

Analizuojant tyrimų duomenis buvo apskaičiuoti gautų rodiklių aritmetiniai vidurkiai (M), vidutinės aritmetinės paklaidos (±m). Statistinis duomenų patikimumas vertintas, pagal kriterijų (t) pasinaudojus Stjudento–Gaseto lentele buvo nustatytas, skirtumų patikimumo laipsnis (p). Rezultatai laikomi patikimais (P < 0,05).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Jūrų kiaulyčių bendro klinikinio tyrimo vertinimas

Vertinant jūrų kiaulyčių sveikatos būklę svarbu atlikti bendrą klinikinį tyrimą, adaptacijos vertinimo testą, įvertinti jūrų kiaulyčių elgseną sudarant etogramą. Turi būti aliekamas jūrų kiaulyčių koprologinis tyrimas ir įvertinti hematologiniai rodikliai.

Atliekant bendrą klinikinį tyrimą jūrų kiaulytės buvo suskirstytos į tris grupes: patinėliai, patelės ir jaunikliai. Iš kiekvienos gupės atsitiktinai pasirinkta po gyvūną (n=6). Gyvūnai buvo pasverti, o atlikus gautų rezultatų aritmetinio vidurkio apskaičiavimus buvo nustatyta, kad patinėliai vidutiniškai sveria 911,7 gramus (P<0,05), patelės sveria 818,3 gramus (P<0,05), o jauniklių vidutinis svoris 163,3 gramai (P<0,01). Lyginant patinėlių ir patelių svorius nustatyta, kad patinėliai sunkesni už pateles 93,4 gramais (10,2 proc.). Lyginant suaugusių jūrų kiaulyčių svorį su jauniklių svoriu nustatyta, kad jaunikliai už suaugusius lengvesni 701,7 gramais (81,1 proc.). Lyginant su literatūroje nurodytomis normomis, patinėlių ir patelių svoriai jas atitiko. Jauniklių svoris 16,7 gramais (9,1 proc.) buvo mažesnis. Atlikus tyrimą galime daryti išvadą, kad jūrų kiaulyčių patinėliai sunkesni 93,4 gramais už pateles, o jaunikliai už suaugusias jūrų kiaulytes yra 701,7 gramais lengvesni (5 lentelė).

5 lentelė. Jūrų kiaulyčių vidutinis svoris.

Gyvūnas, (n) Gyvūno vidutinis svoris, (g) Pagal, M. Sirois, (2016) (38)

Patinai, (n=6) 911,7± 1,24 900-1200

Patelės, (n=6) 818,3 ± 1,94 700-900

Jaunikliai, (n=6) 163,3 ± 0,59 180

Auskultacijos būdu naudojantis fonendoskopu apskaičiuotas jūrų kiaulyčių širdies susitraukimo dažnis (k/min.). Iš gautų rezultatų išvestas aritmetinis vidurkis. Tyrimo metu patinėlių vidutinis širdies susitraukimo dažnis buvo 277,5 (k/min.) (P<0,05), patelių vidutinis širdies susitraukimo dažnis 261,7 (k/min.) (P<0,05), o jauniklių 265 (k/min.) (P<0,01). Nustatyta, kad patinėlių širdis tyrimo metu susitraukė (5,7 proc.) dažniau lyginant su patelių rezultatais. Lyginant patinėlių ir jauniklių rezultatus galime pastebėti, jog patinėlių širdies darbas buvo intensyvesnis (4,5 proc.). Lyginant su literatūros šaltiniu nustatyta, kad patinėlių vidutinis širdies susitraukimo dažnis buvo didesnis (0,9 proc.). Taigi galima daryti išvadą, kad atliekant tyrimą patinėlių širdies darbas buvo intensyvesnis, lyginant su patelėmis ir jaunikliais (6 lentelė).

6 lentelė. Jūrų kiaulyčių vidutinis širdies susitraukimo dažnis.

Gyvūnas, (n) Gyvūno vidutinis ŠSD, (k/min.) Pagal, M. Sirois, (2016) (38)

Patinai, (n=6) 277,5 ± 0,75 240-310

Patelės, (n=6) 261,7 ± 0,79 240-310

Jaunikliai, (n=6) 265,0 ± 0,53 240-310

Patalpinus jūrų kiaulytes į specialią permatomą dėžutę buvo skaičiuojama kairės/dešinės pusės šonuose iškvėpimo metu matomi plaukų dangos judesiai. Suskaičiavus kiekvienos gyvūnų grupės plaukų dangos judesius buvo išvestas gautų rezultatų aritmetinis vidurkis. Tyrimo metu patinėliai vidutiniškai kvėpavo 75 (k/min.) (P<0,01), patelės vidutiniškai kvėpavo 73,7 (k/min.) (P<0,01), o jaunikliai 92,5 (k/min.) (P<0,01). Lygant jauniklių kvėpavimo rezultatus su suaugusių jūrų kiaulyčių, nustatyta, kad jaunikliai (24,4 proc.) intensyviau kvėpavo, nei suaugusieji. Lyginant su literatūros šaltinyje nurodytomis normomis nustatyta, kad visų grupių gyvūnai jas atitiko (7 lentelė).

7 lentelė. Jūrų kiaulyčių vidutinis kvėpavimo dažnis.

Gyvūnas, (n) Gyvūno vidutinis KD, (k/min.) Pagal, M. A. Suckow el al., ( 2012) (6)

Patinai, (n=6) 75,0 ± 0,62 84 ± 14

Patelės, (n=6) 73,7 ± 0,32 84 ± 14

Jaunikliai, (n=6) 92,5 ± 0,37 84 ± 14

Termometrijos metodu tyrimo metu buvo išmatuota patinėlių, patelių ir jauniklių kūno temperatūra. Iš gautų rezultatų buvo išvestas aritmetinis vidurkis. Nustatyta, kad patinėlių vidutinė kūno temperatūra yra 37,7 °C (P<0,01), patelių vidutinė kūno temperatūra 36,6°C (P<0,01), o jauniklių 37,8°C (P<0,01). Tyrimo metu atlikus apskaičiavimus nustatyta, kad patelių kūno temperatūra 1,1°C (2,9 proc.) žemesnė už patinėlių. Lyginant patelių kūno temperatūrą su jauniklių nustatyta, kad patelių temperatūra 1,2°C (3,2 proc.) žemesnė už jauniklių vidutinę kūno temperatūrą. Lyginant su literatūros šaltinio pateiktomis normomis, patelių kūno temperatūra žemesnė 1,75°C (4,6 proc.). Galime daryti išvadą, kad tyrimo metu patelėms nustatyta žemiausia kūno tempertūra, o patinėlių ir jauniklių kūno temperatūra atitiko normas (8 lentelė).

8 lentelė. Jūrų kiaulyčių vidutinė kūno temperatūra.

Gyvūnas, (n) Gyvūno vidutinė tempr., (°C) Pagal, M. Sirois, (2016) (38)

Patinai, (n=6) 37,7 ± 0,03 37,2-39,5

Patelės, (n=6) 36,6 ± 0,03 37,2-39,5

3.2. Jūrų kiaulyčių adaptacijos vertinimas

Siekiant išvengti neigiamos stresorių įtakos jūrų kiaulytėms, tyrimo metu buvo atliktas adaptaticijos vertinimo testas. Šio testo pagalba jūrų kiaulytės prisitaiko prie tyrėjo ir tiriamosios aplinkos (9 lentelė).

9 lentelė. Jūrų kiaulyčių adabtacijos indekso vertinimas taškais.

Gyvūnas, (n) Taškai

Patinai 20

Patelės 15

Jaunikliai 0

Kaip matyti iš tyrimo metu gautų rezultatų 5 lentelėje, jūrų kiaulyčių patinai atitiko A grupės gyvūnus pagal surinktų taškų sumą. Patelės atitiko B grupės gyvūnus pagal surinktų taškų sumą, jaunikliai priskiriami C grupės gyvūnų pagal surinktų taškų sumą. Lyginant patelių ir patinėlių adaptacijo vertinimo indeksus nustatyta, kad patinėlių jis 75,0 proc. (P<0,05) didesnis už patelių.

3.3. Jūrų kiaulyčių hematologinių rodiklių vertinimas

Kaip matyti iš 10 lentelės, tyrimo metu nustatyti kai kurie jūrų kiaulyčių kraujo hematologiniai rodikliai, priklausomai nuo lyties ir amžiaus.

10 lentelė. Jūrų kiaulyčių hematologiniai rodikliai.

Patinai Patelės Jaunikliai Pagal, R.Hubrecht, J.Kirkwood, (2010) (11) SI sistemos vienatais Eritrocitai x1012/l 4,43±0,07 3,46±0,03 5,07±0,17 4,4-82 x106 /mm³ 6,3 x1012/l Hemoglobinas g/l 120,12±0,06 106,08±0,45 116,67±0,53 11-15 g/dl 110-150 g/l Gliukozė mmol/l 4,83±0,06 5,64±0,06 5,2±0,00 60-125 mg/dl 3,33 mmol/l Cholesterolis mmol/l 4,24±0,02 4,02±0,03 4,44±0,03 20-43 mg/dl 0,82 mmol/l Triglicerdai mmol/l 0,95±0,01 0,90±0,00 0,79±0,00 28-76 mg/dl 0,52 mmol/l Iš gautų rezultatų buvo išvestas aritmetinis vidurkis ir rezultatai pateikti 10 lentelėje. Lyginant visų grupių tyrimo metu gautus eritrocitų kiekius kraujyje su literatūros šaltiniu nustatyta, kad patinų eritrocitų kiekis mažesnis 29,7 proc. (P<0,01) patelių eritrocitų kiekis buvo mažesnis