LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
JOVITA EINORYTö VI KURSAS
II GRUPö
KAČIŲ GASTRITAI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Baigiamojo darbo vadovas: Aidas Grigonis
KAUNAS 2013
2 Turinys 1. ĮVADAS ... 1 1.1 Darbo tikslas ... 4 1.2 Darbo uždaviniai ... 4 2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 5
2.1. Skrandžio anatomin÷ sandara ir fiziologija... 5
2.1.1. Skrandžio gleivin÷s barjeras... 6
2.2. Gastritų klasifikacija ir jų etiologija... 7
2.2.1. Ūminis gastritas (gastritis acuta) ... 7
2.2.2. L÷tinis gastritas (gastritis chronica)... 8
2.3. Gastritų patologija... 12
2.4. Klinikiniai gastritų simptomai ... 13
2.4.1. V÷mimas... 14
2.5. Diagnostika ... 16
2.6. Gydymas ... 18
2.7. Profilaktika... 19
3. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 20
3.1. Tyrimų laikas, vieta ir metodai ... 20
4. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22 5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 26 6. IŠVADOS... 27 7. PASIŪLYMAI... 28 8. SUMMARY... 29 9. PRIEDAI ... 30 10. PADöKA ... 32 Literatūros sąrašas ... 33
3 1. ĮVADAS
Virškinimas – procesas, kurio metu pašaras yra paverčiamas monomerin÷mis medžiagomis, kurias organizmas ar ląstel÷ gali panaudoti tolesnei kitų junginių sintezei kaip žaliavą ar kaip energijos šaltinį.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių virškinamojo trakto ligų - gastritas (lot. gastritis) – skrandžio gleivin÷s uždegimas. Pagal eigą, skiriamas ūminis (gastritis acuta) ir l÷tinis gastritai (gastritis chronica).
Ūminio gastrito priežastys būna egzogenin÷s ir endogenin÷s: egzogenin÷s - apsinuodijimas nekokybišku pašaru, pvz., grybais, įvairios toksin÷s medžiagos, medikamentai. Endogenin÷s - infekcin÷s, bei medžiagų apykaitos ligos, nefritas. Uždegimas pažeidžia skrandį. Jo gleivin÷ paburksta, parausta, gali atsirasti kraujosrūvų, žaizdelių, padid÷ti ar išnykti raukšl÷s.
Kat÷ms gastritas dažniausiai pasireiškia ne d÷l tiesioginių sutrikimų skrandyje, o d÷l kitų organų veiklos sutrikimų. Tokiais atvejais būtina tiksliai diagnozuoti ir gydyti pagrindinę ligą. Paprastai tai būna viso organizmo medžiagų apykaitos sutrikimo pasekm÷, tod÷l šiuo atveju gydyti reikia visą organizmą, o ne patį uždegimą. Gastritas, atsirandantis kaip antrinis procesas, praeina kai yra atstatoma normali organizmo medžiagų apykaita, ar pašalinama ligą suk÷lusi priežastis.
D÷l nuolat spart÷jančio žmonių gyvenimo tempo, besikeičiančio jų finansinio gerbūvio, žmon÷s, kaip augintinius, vis dažniau renkasi namuose auginti kates, tad gyvūnų augintojai vis dažniau kreipiasi į veterinarijos gydytoją. Ši tema yra aktuali, nes tai yra polietiologinis susirgimas, kurį sąlygoja daug priežasčių. Prasid÷jus gastritui sutrinka skrandžio sekrecin÷ ir motorin÷ funkcijos, pakinta skrandžio struktūra, o klinikiniai simptomai leidžia įtarti ir kitus susirgimus, d÷l to labai svarbu išanalizuoti ligos anamnezę, atlikti klinikinius ir laboratorinius tyrimus.
4 1.1 Darbo tikslas
― išnagrin÷ti kačių, sirgusių gastritais 2006 – 2012 metais sergamumą.
1.2 Darbo uždaviniai
― susisteminti literatūros duomenis apie kačių gastritus ― įvertinti kačių sergamumą virškinimo ligomis
― palyginti kačių sergamumą gastritais su kitomis virškinimo sistemos ligomis ― įvertinti gastritų paplitimą priklausomai nuo veisl÷s, bei lyties
5 2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Skrandžio anatomin÷ sandara ir fiziologija
Skrandis – laikina maisto talpykla, kurioje pašaras susimaišo su skrandžio sultimis ir porcijomis nunešamas į plonąjį žarnyną. Skrandyje gaminasi skrandžio sultys (lot. succus gastricus). Jose yra druskos rūgšties (HCl), bei fermento pepsino. Skrandžio sulčių pH būna 1,0– 1,5. Funkciškai jos virškina baltymus ir veikia baktericidiškai. Skrandyje virškinami riebalai bei vyksta vitaminų ir mineralų absorbcija.
Anatomiškai skrandis sudarytas iš keturių dalių: įskrandžio, dugno, kūno ir prievarčio. Daug÷jant pašaro skrandyje, jo kūnas ir dugnas plečiasi. Prievartis yra stora bei raumeninga sritis, kuri sutrina ir paskirsto pašarą į smulkias dalis, kurios toliau evakuojamos į dvylikapirštę žarną. Apatinis stempl÷s sfinkteris neleidžia pašarui sugrįžti į stemplę, o prievarčio sfinkteris kontroliuoja pašaro evakuaciją į dvylikapirštę žarną. Skrandžio sieną sudaro trys sluoksniai: gleivin÷, raumeninis sluoksnis ir serozinis dangalas. Gleivinę sudaro paviršinis epitelis, skrandžio liaukos ir vidinis sluoksnis – lygiųjų raumenų sluoksnis, kurių storis priklauso nuo skrandžio srities. Skrandžio kūno gleivinę sudaro gleivin÷s ląstel÷s (sekretuojančios pepsinogeną A, skrandžio lipazę), parietalin÷s ląstel÷s (sekretuojančios skrandžio rūgštį, pepsinogeną A), ir pagrindin÷s ląstel÷s (sekretuojančios pepsinogeną A). Tarp liaukų yra išsid÷stę įvairios neuroendokrinin÷s ląstel÷s, dalyvaujančios skrandžio rūgšties sekrecijoje. Skrandžio dugne vyrauja enterochromafino tipo ląstel÷s gaminančios somatostatiną. Gastriną ir somatostatiną gaminančios ląstel÷s sudaro prievarčio gleivinę. Skrandžio liaukų pagrinde yra maži limfoidio audinio agregatai (Ettinger, Feldman. 2012).
6 2.1.1 pav. „Kat÷s skrandžio anatomija“
2.1.1. Skrandžio gleivin÷s barjeras
Gleivin÷ yra stora, sudaro maždaug pusę visos sienos storio ji turi ryškų gerai išsivysčiusį raumeninį sluoksnį, kuris svarbus raukšl÷ms susidaryti. Gleivin÷je ir pogleivyje būna smulkių limfoidinio audinio mazgelių (folliculi lymphatici gastrici). Tarp raukšlių susidaro skrandžio laukai, juose yra mikroskopin÷s skrandžio duobut÷s, į kurias atsiveria skrandžio liaukos.
Skrandžio gleivin÷s liaukos gamina pepsinogeną baltymams virškinti, druskos rūgštį, kuri aktyviai gamina pepsinogeną, veikia baktericidiškai, ir gleives, kurios saugo gleivinę nuo mechaninio ir cheminio poveikio. Skrandžio gleivin÷s barjero vientisumas – tai gleivin÷s paviršinio epitelio nenutrūkstamumas. Šių ląstelių geb÷jimas palaikyti tvirtas jungtis tarpusavyje, greitai migruoti į pažeistą vietą ir ją užpildyti, bei geb÷jimas sekretuoti gleives, tai yra pagrindas apsaugant skrandžio gleivinę nuo pažeidimų. Pavien÷s ląstel÷s gleivin÷je gamina hormonus – gastriną ir kt.
Būdinga, jog skrandžio gleivin÷ virškinimo metu keičia savo reljefą. Tai būna tod÷l, kad skrandžio pogleivinis audinys yra pakankamai storas, o gleivin÷s raumeninis sluoksnis stiprus. Visa tai sudaro skrandžio autoplastikos aparatą.
7 2.2. Gastritų klasifikacija ir jų etiologija
2.2.1. Ūminis gastritas (gastritis acuta)
Ūmaus gastrito etiologiją sunku tiksliai nustatyti, nes veiksnių, galinčių sukelti šią ligą, yra daug. Viena iš dažniausių pirminių priežasčių – netinkamas kačių š÷rimas (pvz., pašaro netoleravimas), tai dažniausiai nutinka, kai gyvūnas su÷da pasenusį ar sugedusį pašarą, tokiu būdu į skrandį patenka pašaro fermentacijos ir pūvimo produktai, bakterijų gaminami toksinai ir mikotoksinai. Pacientai, kuriems staiga pasireišk÷ v÷mimas, renkant anamnez÷s duomenis gali tur÷ti aiškią to priežastį, tačiau dauguma atvejų priežastis lieka neaiški.
Reikšmingą vietą gastrito etiologijoje užima š÷rimas. Persi÷dimas, skubotas pašaro rijimas, grubaus, aštraus, erzinančio, sunkiai virškinamo, nesubalansuoto pašaro naudojimas, š÷rimo r÷žimo nesilaikymas, š÷rimas per karštu ar šaltu pašaru, girdimas šaltu ar nešvariu vandeniu pridisponuoja gastritą. Labai pavojinga jaunus kačiukus (ypač jei jie dar žindo) per anksti atjunkyti. Kardinaliai pakeitus racioną, gastritas garantuotas.
Svetimkūnius kat÷s prarija daug rečiau negu šunys. G. Hayes (2009), atlikęs tyrimus, gavo rezultatus, jog iš 208 atvejų, kuomet šunys ar kat÷s buvo prariję pašalinį kūną, kat÷s sudar÷ tik 12 proc. Svetimkūnius daug dažniau prarija jaunos kat÷s, tai susiję su polinkiu dom÷tis aplinka, anatominiais kat÷s liežuvio ypatumais (raginiais speneliais), o patys objektai gali būti labai įvairūs (pvz., dantų valymo siūlas, siūlas su adata ar be jos, blizgučiai, plonos virvut÷s ir t.t). Šeimininkai, įvairiai, gali būti pasteb÷ję arba, atvirkščiai, nepasteb÷ję kad jų kat÷s prarijo kažką neįprasto (Hayes, 2009).
Pilobezoarai, taip pat yra svetimkūniai. Tiek ilgaplauk÷s, tiek trumpaplauk÷s kat÷s gali prisilaižyti plaukų. Plaukų kat÷s prisilaižo prausdamosi, o susidariusius pilobezoarus išvemia arba jie pašalinami su išmatomis. Kačių virškinamojo trakto peristaltika neitin aktyvi, kad pašalintų iš skrandžio nesuvirškintas daleles. Tai yra priežastis, paaiškinanti kod÷l kačių virškinamąjame trakte būna pilobezoarų. Min÷tieji dariniai gali užkimšti žarnas (Durocher et al., 2009).
8 Kat÷s pilvo rentgenograma su dideliu skrandžio pilobezoaru. (Courtesy Dr. John Graham.)
Ūmaus gastrito priežastimi dažnai būna pašaro elergenai, helmintai (askarid÷s, patenkačios iš žarnyno), toksin÷s medžiagos (pesticidai, herbicidai, mineralin÷s trąšos, etilenglikolis, dezinfekcin÷s medžiagos), medikamentai (aspirinas, gliukokortikoidai, nesterodiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Daugelis augalų ir jų toksinų gali sukelti ūmų gastritą, netgi paprasčiausia žol÷ (kat÷ms, laikomoms kambaryje, dažna ūmaus gastrito priežastis yra kambarin÷s g÷l÷s , nes jos turi alkaloidų, glikozidų, saponinų) (Niemand, Suter, 1994).
2.2.2. L÷tinis gastritas (gastritis chronica)
L÷tinis gastritas – tai dažniausiai polietiologinių faktorių sukelta liga, kurios metu skrandžio gleivin÷je vyksta l÷tiniai uždegiminiai procesai. Sergant l÷tiniu gastritu histologiniai skrandžio gleivin÷s pokyčiai nebūtinai turi koreliuoti su klinikiniais simptomais ir endoskopinio tyrimo rezultatais, bet dažniausiai l÷tinį gastritą lydi morfologiniai skrandžio gleivin÷s pakitimai (atrofija, degeneracija), sutrinka motorin÷, sekrecin÷ ir inkrecin÷ funkcijos (Kiudelis, 2002; Simpson, 2006).
Susirgimas gali būti skirstomas į pirminį ir antrinį. Antrinis l÷tinis gastritas yra suprantamas, kaip l÷tinis skrandžio uždegimas, atsirandantis sergant l÷tin÷mis inkstų, kepenų, kasos ir širdies ligomis. Skrandžio gleivin÷ vienu metu yra veikiama visos eil÷s pašarinių, cheminų, toksinių ir infekcinių veiksnių. Šiems veiksniams sutrikdžius gleivin÷s barjerinę funkciją, skrandžio sultys sukelia tolesnį skrandžio gleivin÷s pažeidimą, kuris lemia opų skrandyje atsiradimą. Gleivin÷s pažeidimas gali atsirasti d÷l alerginio ar imuninio faktoriaus įtakos, nes nustatomi autoantikūnai prieš pakitusias dengiamąsias skrandžio dugno ląsteles. Jie savo ruožtu sukelia
9 autoimuninį atsaką, turintį svarbią reikšmę l÷tinio gastrito vystymosi mechanizme (Thomas et. al., 1996).
Kat÷ms dažnai skrandžio gleivinę pažeidžia nematodai, pvz. Ollulanus tricuspis. Skirtingi šaltiniai šį parazitą priskiria tiek prie ūminių, tiek prie l÷tinių gastritų suk÷l÷jo. Šis nematodas parazituoja, kačių skrandyje, sukeldamas gastritą.
Toksoplazmoz÷ yra parazitin÷ liga, sukeliama pirmuonių Toxoplasma spp. Manoma, kad eozinofilinį fibrininį gastritą kat÷ms sukelia būtent šis parazitas. Pažeidžiama ne tik gleivin÷, bet ir kiti skrandžio sienel÷s sluoksniai, bei aplinkiniai limfiniai mazgai (McConnell et al., 2007).
Vienas dažniausių infekcin÷s kilm÷s gastritų suk÷l÷jų yra Helicobacter spp. bakterijos. Tai spiralin÷s ar vingiuotos formos, gram- bakterijos, randamos prievarčio ir skrandžio dugno liaukose, parietalin÷se ląstel÷se bei gleivin÷je. Helicobacter spp. bakterijos išskiria daug fermento ureaz÷s, tod÷l skrandyje pakinta pH, o to pas÷koje atsiranda sąlygos formuotis šarminei skrandžio aplinkai. 1980 metais, d÷ka nustatyto ryšio tarp Helicobacter pylori ir tam tikrų skrandžio ligų žmonių tarpe (gastrito, peptinių opų ir navikų), įvyko revoliucija šių ligų gydyme. Nuo to laiko, ši bakterija priskirta įvairių gyvūnų rūšių, tarp jų kat÷s ir šuns, vienam iš gastritą sukeliančių veiksnių. Keletas Helicobacter spp. padermių nustatyta kat÷ms (H. heilmannii, H. bizzozeronii, H. felis). Kai kurios iš šių padermių gali būti pavojingos žmon÷ms, tačiau manoma jog tai pavieniai atvejai (Haesebrouck et al., 2009). Šių bakterijų paplitimas kačių populiacijoje yra labai skirtingas geografine prasme, tod÷l kai kuriose vietose gali būti labai didelis (>40 %) (Araujo et al., 2010). Helicobacter spp. bakterijų reikšm÷ kačių gastritui yra neaiški. Bakterija gali būti randama tiek kliniškai sveikų kačių , tiek sergančių gastritu virškinamajame trakte. Lyginant sveikas ir sergančias kates, pastarųjų atveju užsikr÷timas Helicobacter spp. yra lygiai toks pats kaip ir sveikųjų.
10 2.2.2.1 pav. Helicobacter spp. bakterijos įtaka skrandžio karcinomos vystymuisi
Paskutinių tyrimų duomenimis, nustatytas galimas ryšys tarp užsikr÷timo Helicobacter spp. ir skrandžio limfomos (Bridgeford et al., 2008). Ši bakterija gali būti kaip mikroorganizmas komensalas ir, tikriausiai, gastritas kai kurioms kat÷ms yra atsakomoji organizmo reakcija į bakteriją (Simpson, 2005). Kitas aiškinimas gali būti toks, jog organizmo atsakas į suk÷l÷ją yra normalus, o liga pasireiškia esant nenormaliai imunoreguliacinei sistemai.
Viena iš dažniausių l÷tinio gastrito priežasčių kat÷ms – hipertiroidizmas, tai labai dažna kačių liga, labiausiai paplitusi vidutinio ar vyresnio amžiaus kačių tarpe. Kat÷s šeriamos žuvų skonio (ypač lašišų), kepenų ir kitų vidaus organų skonio konservuotu kačių pašaru, didina riziką hipertiroidizmui . Šia liga kat÷s suserga, kai kat÷s kaklo srityje esanti skydliauk÷ padid÷ja ir išskiria daugiau hormonų (žinomų kaip T3 ir T4). Dažnu atveju, skydliauk÷s padid÷jimą sukelia nepiktybinis auglys, vadinamas adenoma. Retesniais atvejais hipertiroidizmą sukelia piktybinis auglys, žinomas kaip skydliauk÷s adenokarcinoma. Padid÷jęs skydliauk÷s hormonų kiekis gali sukelti širdies nepakankamumą (hipertenziją). Hipertiroidizmas gali neigiamai paveikti inkstus ir gali sukelti kepenų fermentų suaktyv÷jimą. (Martin, Krista M., et al., 2000; Milner, Rowan J., et al., 2006).
Kaip simptomas, kat÷ms, vis dažniau pasitaikanti problema – padid÷jusi skrandžio sulčių sekrecija. Hiperacidinis gastritas, tai l÷tinio gastrito forma, dažniausiai pasitaikanti jaunoms ir su sutrikusia elgsena kat÷ms. Etiologiniams šios ligos faktoriams yra priskiriami stresai ir vagotonija (Niemand, Suter, 1994). Padid÷jusi gastrino gamyba gali būti gastrinomos (navikas, kada d÷l išskiriamo gastrino iš skrandžio parientalinių ląstelių atsiranda išop÷jimai ir perforacijos skrandžio gleivin÷je) priežastimi (Diroff et al., 2006).
Tiek ūmaus, tiek l÷tinio gastrito dažna pasekm÷ - skrandžio opalig÷. Skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos opos kat÷ms nustatomos daug rečiau negu šunims. Manoma jog jų priežastimi gali būti daugyb÷ tiek skrandžio, tiek kitų organų sutrikimų. Skrandžio opaligę sukelti tokie augliai priskiriama mastocitoz÷, putliųjų ląstelių augliai, limfosarkoma, adenokarcinoma ir gastrinoma (Zollinger-Ellison sindromas). Kepenų ligos dažnai sukelia skrandžio opaligę šunims, tačiau ypač retai kat÷ms. Tokios procedūros kaip anestezija ar chirurgija taip pat priskiriamos skrandžio opalig÷s etiologijai, greičiausiai d÷l anestetikų sukeliamų pokyčių, tokių kaip hipovolemija, sutrikusi audinių perfuzija ar stresas. Kitos su augliais nesusijusios priežastys, priskiriamos skrandžio ar skrandžio-dvylikapirtš÷s žarnos opaligei yra parazitai (pvz., Ollulanus tricuspis, Toxocara cati, Aonchotetheca putorii, Gnathostoma spp.), bakterin÷s infekcijos, toksinai, uždegimin÷s žarnų ligos bei svetimkūniai virškinamajame trakte.
11 Kačių skrandžio opalig÷s priežastys kol kas dar n÷ra aiškios. Šunims dažniausia priežastis yra opų atsiradimą skatinančių preparatų skyrimas, ypač NVNU, skiriant juos atskirai ar kombinuojant su kortikosteroidais. Yra keletas atvejų, kai kačių opaligę bei perforaciją suk÷l÷ NVNU (Runk et al., 1998). Ateityje tokių atvejų tur÷tų tik daug÷ti, kadangi tokių ilgo poveikio (mavakoksibas, t. p., kiti koksibai) preparatų skyrimas populiar÷ja l÷tinių ligų, tokių kaip osteoartritas, gydyme. NVNU tiesiogiai veikia į gleivinę ir trikdo prostaglandinų sintezę.
Retas, tačiau aktualus reiškinys yra skrandžio motorikos sutrikimas. Jis dažniau nustatomas šunims negu kat÷ms. Sutrikusi turinio evakuacija gali būti d÷l auglių, pašalinių kūnų, ar darinių, susiformavusių šalia skrandžio. Yra keletas priežasčių siejamų su skrandžio motorikos sutrikimais. Tai gali būti l÷tinis gastritas, nepalanki šalutin÷ vaistų reakcija, augliai skrandyje, metaboliniai sutrikimai (pvz., hipokalemija) ar laikina pooperacin÷ skrandžio parez÷. Kartais, esant l÷tinio pobūdžio motorikos sutrikimams, priežasties gali net ir nebūti.
Nuolatinis tulžies patekimas į skrandį sukelia l÷tinį refliuksinį gastritą, kuris dar gali būti vadinamas v÷mimo tulžimi sindromu. Tulžies išskyrimas į dvylikapirštę žarną yra normalus reiškinys, bet kai skrandžio motorika yra sutrikusi, ir d÷l jos tulžis patenka ir į skrandį, tada yra pažeidžiamas skrandžio gleivin÷s barjeras ir sukeliamas gastritas, nes užsitesęs tulžies poveikis į gleivinę sukelia skrandžio epitelinių ląstelių fosfolipidinio sluoksnio irimą (Thomas el. al., 1996).
12 2.3. Gastritų patologija
Sergant tiek l÷tiniu tiek ūminiu gastritu, skrandyje atsiranda mikroskopiniai ir makroskopiniai pakitimai. Skrandžio gleivinę pažeidžiantis agentas gali veikti tiesiogiai, kai patekęs į skrandį ardo apsauginį gleivin÷s barjerą, arba netiesiogiai, per kraują. Sutrikus normaliai skrandžio funkcijai, galimi neuroendokrinin÷s reguliacijos sutrikimai, sąlygojantys struktūrinius skrandžio gleivin÷s pažeidimus. Atlikus histologinius tyrimus nustatyta, kad skrandžio gleivin÷je padid÷ja uždegiminių ląstelių skaičiaus. Gleivin÷ infiltruojama limfocitais bei plazmocitais. Kartais gali būti ir granuliocitų infiltracija, kuri atspindi l÷tinio gastrito aktyvumo laipsnį (Kiudelis, 2002; Simpson, 2006).
Būna ir nespecifinių gleivin÷s pažeidimo formų: foveolių hiperplazija, epitelio degeneracija ir regeneracijos židiniai, erozijos, edema, hemoragijos, fibroz÷. Jeigu parazituoja Helicobacter spp. bakterijos, gleivin÷ visada būna gausi limfocitų, dažnai kartu su granuliocitais, infiltracija (Kiudelis, 2002).
2.3.1 pav. Centrinis limfoidinis folikulas su gemaliniu centru. Kat÷s su natūraliai įsigyta Helicobacter spp. rūšies infekcija (Khoshnegah et al., 2011)
13 2.3.2 pav. Helicobacter spp. spirališkos formos, tamsiai rudos spalvos (Khoshnegah et
al., 2011)
Jei l÷tinio gastrito priežastis NVNU, neretai išop÷ja skrandžio gleivin÷, pradeda kraujuoti, o tai pridisponuoja ferodeficitinę anemiją. Endoskopuojant dažniausiai randamos nedidel÷s paviršin÷s prievačiourvo gleivin÷s erozijos, židinin÷ eritema, sunkesniais atvejais būna hemoragijų ir paviršinių išop÷jimų (Kiudelis, 2002).
Tulžies rūgštys ir lizolecitinas sutrikdo skrandžio gleivin÷s barjerinę funkciją panašiai, kaip NVNU, ir sukelia reakcinį gastritą. Kasos fermentų priemaiša dar labiau sustiprina agresyvų tulžies poveikį. Endoskopuojant randama gleivin÷s eritema, paburkimas, trapumas. Skrandžio sienos padengtos tiršta tulžies mase („geltonas skrandis“), o iš dvylikapiršt÷s žarnos d÷l refliukso turinys patenka į skrandį. Tiriant skrandžio gleivinę histologiškai, nustatoma foveolių hiperplazija, erozijos, kraujagyslių pažeidimai, gleivin÷s edema ir hipertrofija (Kiudelis, 2002).
2.4. Klinikiniai gastritų simptomai
Priklausomai nuo gastrito rūšies, kat÷ms pasireiškia įvairūs simptomai. Gastritas – tai toks susirgimas, kuomet klinikinis vaizdas n÷ra visuomet aiškus.
Klinikiniai požymiai d÷l pašalinių kūnų skrandyje labai skiriasi, tačiau tipiškai pasitaikantys požymiai yra pasikartojantis ar nuolatinis v÷mimas sutrikus skrandžio turinio evakuacijai d÷l mechanin÷s obstrukcijos, skrandžio išsipl÷timo ir gleivin÷s dirginimo. Skrandžio užsikimšimas gali būti dalinis ar visiškas. Pacientai, kuriems yra pilna obstrukcija, pasižymi labiau ryškiais klinikiniais požymiais kartu su anoreksija ir depresija. Liežuvio pašaknys visada tur÷tų būti patikrinamas, nes kartais svetimkūniai būna užsikabinę šioje vietoje. Šalutiniai kūnai skrandyje, kita vertus, gali nesukelti absoliučiai jokių klinikinių požymių ir aptinkami atsitiktinai (Bebchuk, 2002).
Gastritas kat÷ms dažniausiai pasireiškia intermituojančiu v÷mimu. V÷mimo dažnumas, sergant l÷tine ligos forma, labai kinta, tai gali būti nuo karto iki kelių kartų per dieną, kartotis kartą ar kelis kartus per savaitę. Dauguma pacientų visumoje atrodo neblogai, tačiau priklausomai nuo ligos sunkumo, gali būti ir kitų simptomų:
o apatija, greitesnis nuovargis;
o kūno temperatūra dažniausiai pakyla 0,5–2° C;
o sustipr÷ja troškulys;
o dažnas tuštinimasis, skystos išmatos (d÷l hiperacidinio gastrito atvirkščiai, išmatos dažniausiai kietos);
14 o anoreksija. Gyvūnui krenta svoris;
o plaukai pasidaro matiniai, oda pasidaro neelastinga, pleiskanota; o matomos gleivin÷s blyškios, kartais su gelsvu atspalviu;
o burnos gleivin÷ sausa, padengta tąsiomis seil÷mis;
o liežuvis dažnai padengtas pilkai ar rudai baltomis apnašomis; o iš snukio ertm÷s sklinda nemalonus saldokas ar rūgštokas kvapas (Simpson, 2006).
Klasikiniams klinikiniams požymiams priklauso v÷mimas, v÷mimas krauju („kavos tirščiai“) bei išmatos su kraujo priemaiša. Esant tokiems požymiams galima įtarti gastritą. Beje, vieno tyrimo metu v÷mimas su krauju ir melena pasireišk÷ tik mažiau negu trečdaliui tirtųjų atvejų. Priklausomai nuo ligą suk÷lusių priežasčių bei ligos sunkumo, galimi ir tokie požymiai kaip pilvo skausmas, anoreksija, apatija, išblyškusios gleivin÷s bei seil÷tekis. Esant navikiniams procesams, klinikiniai požymiai gali trukti ilgiau ir tokioms kat÷ms dažniausiai anoreksija siejasi su svorio netekimu (Liptak et al., 2002). Šoko požymiai gali pasireikšti esant perforuojančioms skrandžio gleivin÷s opoms.
Skrandžio motorikos sutrikimo dažniausias klinikinis požymis yra v÷mimas nesuvirškintu pašaru pra÷jus 8 ar daugiau valandų po ÷dimo. Jeigu skrandžio turinys negali pasišalinti į žarnyną d÷l obstrukcijos, šiuo atveju būdingas v÷mimas dideliu spaudimu.
2.4.1. V÷mimas
V÷mimas gali būti apibūdinamas kaip dalies ar viso skrandžio turinio ir/arba priekin÷s žarnų dalies turinio pasišalinimas vykstant nevalingiems spazmiškiems judesiams. Virškinamojo trakto motorikos sutrikimai yra koordinuojami kartu su kv÷pavimu ir pilvo raumenų susitraukimais, kuriuos valdo centrin÷ nervų sistema. V÷mimo procesas prasideda žiaugčiojimu, kuris yra trumpų, neigiamo krūtin÷s ląstos sl÷gio pulsų, sekančių po pilvo sienos (kuomet pilvo ertm÷je yra teigiamas sl÷gis) raumenų susitraukimų visuma. Šių sl÷gių skirtumas susiformuoja d÷l įskrandžio išsiveržimo į apatinį stempl÷s trečdalį. Žiaugčiojant, pašaras laisvai juda stemple pirmyn bei atgal. Laisvai stemple pašaras gali jud÷ti tod÷l, kad joje jau susikaupęs pašaras ją išplečia. Šio susikaupusio pašaro pasišalinimą lemia staigūs diafragmos judesiai kranialine kryptimi. V÷mimas yra toks aktyvus, atrodo lyg įtraukiantis visą kat÷s kūną procesas, jog dažnai kačių šeimininkai atvyksta į kliniką persigandę.
15 V÷mimas kyla d÷l v÷mimo centro, esančio smegenų pagrinde, stimuliavimo. Yra išskiriami 4 pagrindiniai v÷mimo centrą stimuliuojantys keliai:
1. Periferiniai sensoriniai receptoriai a. Esantys pilve
i. Skrandžio, žarnų, kasos, kepenų, pilvapl÷v÷s, inkstų, šlapimo pūsl÷s receptoriai
ii. Signalo perdavimas iš vidaus organų aferentinių skaidulų į simpatinius nervus ir/ar klajoklį nervą
b. Širdies ir didžiųjų kraujagyslių receptoriai i. Impulsas perduodamas klajokliu nervu c. Gerklų receptoriai
i. Dirginimas perduodamas liežuviniu rykl÷s nervu (IX galvinių nervų pora)
2. Kraujyje esančios medžiagos stimuliuoja specifines chemoreceptorių zonas smegenyse. Šioms zonoms atiteka kraujas, nesusisiekiantis su kraujo-smegenų barjeru, tod÷l į šią zoną medžiagos patenka lengvai
a. Uremija
b. Elektrolitų kiekio pokyčiai c. Bakteriniai toksinai
d. Vaistai (pvz., antibiotikai, NVNU, chemoterapiniai preparatai) 3. Vestibuliarinio aparato sutrikimai ar jo siunčiami impulsai a. Uždegiminiai procesai vestibuliariniame aparate
b. V÷mimas, sukeliamas gyvūnui judant
i. Šiuo atveju impulsai perduodami akustiniu nervu 4. Aukštesniųjų CNS centrų poveikyje
a. Psichogenin÷s kilm÷s v÷mimas
16 2.5. Diagnostika
Įtarus ūmų gastritą pilvo ertm÷s rentgenogramos tur÷tų būti atliekamos jeigu įtariama, jog kat÷, ypač jauna, prarijo svetimkūnį Jeigu pacientas sistemiškai atrodo sveikas, tolimesni diagnostiniai tyrimai gali būti atid÷ti iki tol, kol pasireikš organizmo atsakas į gydymą. Normaliai, klinikiniai požymiai praeina per 24-48 valandas. Tačiau, jeigu požymiai vistiek išlieka tokie patys, būtina iš naujo įvertinti paciento būklę bei atlikti kitus tyrimus.
Įtariant svetimkūnį, visada būtina atlikti rentgeninį tyrimą. Priklausomai nuo svetimkūnio kontrastinių savybių, gali tekti kontrastuoti virškinamąjį traktą, naudojant bario sulfatą, tačiau esant skrandžio opaligei ar perforacijoms, geriau naudoti vandeninį joduotą tirpalą. Taip pat naudinga yra atlikti ultragarsinį tyrimą (Tyrrell, Beck, 2006).
L÷tinio gastrito atveju įprastų laboratorinių tyrimų duomenys gali būti nepakitę, tačiau gali būti neutrofilin÷ leukocitoz÷ (leukocitoz÷, leukoformul÷s profilis neutrofilinis su galimu branduolio poslinkiu leukoformul÷je į kairę ar į dešinę), eozinofilija ar hipoproteinemija. Paprastos ir kontrastin÷s rentgeno nuotraukos įprastai yra be pakitimų.
Norint nustatyti Helicobacter spp. bakterijas, dažniausiai naudojami diagnostiniai metodai yra skrandžio biopsija atliekant endoskopines procedūras ar laparatomiją.
5pav. Helicobacter pylori greitasis testas. (http://www.biohithealthcare.co.uk/ )
Svarbu pamin÷ti, jog net ir identifikavus mikroorganizmą – tai nebūtinai bus paciento klinikinių požymių priežastis, tod÷l tur÷tų būti tiriamos ir kitos galimos v÷mimo priežastys. Citologija, m÷ginius gaunant šepet÷lio pagalba, yra pigiausias ir lengviausias diagnostinis metodas. Viename tyrime tai buvo jautriausias metodas, lyginant su ureaz÷s tyrimu bei histologiniu tyrimu (Happonen et al., 1996). Kadangi Helicobacter spp. gamina didelį kiekį ureaz÷s, gali būti naudojami greitieji ureaz÷s testai. Skrandžio biopsijos m÷ginys yra dedamas ant specialaus gelio, ir m÷ginyje esant ureazei, ši pakeičia gelio pH ir spalvą.
17 Histopatologinis skrandžio bioptatų tyrimas, m÷ginius dažant hematoksilino ir eozino dažais, arba naudojant sidabro nitrato dažus yra labai jautrus ir specifiškas žmonių tarpe, ieškant Helicobacter spp. tipo bakterijų.
Skrandžio opalig÷s diagnozavimas gali būti sud÷tingas d÷l to, kad klinikiniai požymiai bei tyrimų rezultatai dažnai yra nebūdingi, netgi esant perforuojančioms opoms (Cariou et al., 2010).
Nustatant opalig÷s priežastis, reikia surinkti bent jau minimalią anamnezę. Vienas iš požymių gali būti mažakraujyst÷, kuri dažniausiai yra regeneracinio pobūdžio. Kiti požymiai bus susiję su greta esančia patologija. Pavyzdžiui azotemija ir izostenurija bus sergant inkstų ligomis. Elektrolitų bei rūgščių-šarmų balanso pokyčiai bus katei vemiant ar ne÷dant. Paprastos ir kontrastin÷s rentgeno nuotraukos bei ultragarsinis tyrimas pirmiausiai yra naudinga atmetant kitas ligas, kurioms būdingi panašūs simptomai (pavyzdžiui pašaliniai kūnai virškinimo trakte). Esant perforuojančioms opoms, rentgeno nuotraukose ar ultragarsinio tyrimo metu gali būti matomas susikaupęs oras pilvo ertm÷je. Aptikus tokius pokyčius, reik÷tų atlikti diagnostinę laparatomiją (Boysen et al., 2003). Nustačius peritonitą, reik÷tų ištirti pilve susikaupusį skystį. Galutin÷ diagnoz÷ nustatoma atliekant endoskopinį tyrimą, kurio metu geriausiai įvertinama skrandžio gleivin÷ bei paimami m÷giniai biopsijai. Tačiau kai kurios kat÷s į kliniką yra pristatomos labai prastos būkl÷s, tod÷l joms endoskopinis tyrimas n÷ra atliekamas d÷l anestezijos rizikos (Liptak at al., 2002). Būdinga vieta opoms atsirasti yra prievarčio urvas bei skrandžio dugnas. Erozijos pažeistos vietos gali atrodyti šviesesn÷s ar pakraujavę, gleivin÷ trapi ir kraujuojanti. Skrandžio ertm÷je galima matyti šviežio ar sukreš÷jusio kraujo. Kai kuriais atvejais, gleivin÷s išop÷jimą reik÷tų atskirti nuo išop÷jusio auglio. NVNU sukeltos opalig÷s atveju, pažeidimai tipiškai randasi piliorin÷je dalyje, tačiau pačios opos nepasižymi gleivin÷s sustor÷jimu, kai išop÷ję augliai pasižymi būtent sustor÷jusia gleivine aplinkui pažeistą vietą (Sipmpson, 2005)
Kalbant apie motorikos sutrikimų priežastis, jų yra daugyb÷, diagnostin÷s priemon÷s turi būti tokios, kurios leistų aptikti tiek skrandžio, tiek kitų organų ar sistemų pakitimus. Bendrai kat÷s būklei įvertinti, turi būti atliekamas bendras kraujo morfologinis tyrimas, kraujo serumo biocheminiai tyrimai, šlapimo tyrimai, kačių leukemijos viruso testas bei kačių imunodeficito viruso testas. (citavimas)
D÷l sud÷tingų faktorių visumos, vemiančią katę reikia ištirti visą, o ne vien tik virškinamąjį traktą. Norint nustatyti tikslią diagnozę, reik÷tų remtis logine veiksmų seka. Kai v÷mimo priežastis yra pokyčiai virškinamajame trakte, tiksli diagnoz÷ yra įmanoma tiktais atlikus biopsiją. Diagnostin÷s procedūros logine seka tur÷tų vykti sekančiai:
1. Klinikinių požymių įvertinimas ir anamnez÷s gavimas iš šeimininko 2. Klinikinis gyvūno tyrimas
18 4. Rentgeno, ultragarsinio tyrimo panaudojimas
5. Bioptatų gavimas Aiškios priežasties gydymas.
Prie rentgenogramų ar ultragarsinio tyrimo prieinama remiantis tuom, jog prieš tai atlikti tyrimai susiaurino galimų priežasčių lokalizaciją iki virškinamojo trakto, kasos ar kepenų.
2.6. Gydymas
Ūmaus gastrito gydymas yra simptominis ir tiesiog palaikomasis. Poodin÷ izotoninių skysčių terapija gali būti taikoma dehidratacijai gydyti, jeigu ji yra ne didesn÷ negu 5 proc. Pašaro davimas ir girdymas tur÷tų būti nutrauktas ateinančioms 24 valandoms. Lengvai virškinamas pašaras, nesvarbu ar tai naminis ar pirktinis, palaipsniui pradedamas šerti po truputį, iki įprastos normos pereinant per keletą dienų.
Jeigu kat÷ dažnai vemia, ar ją pykina, galima skirti antiemetinę terapiją. Skrandį saugančias medžiagas, tokias kaip kaolinas ar pektinas, yra sud÷tinga sušerti, o taip pat n÷ra patvirtintas šių medžiagų efektyvumas. Bismuto subsalicilato naudojimas yra ginčytinas, nes kai kurių ekspertų nuomone, yra kontraindikuotinas d÷l kačių jautrumo salicilatams. Nepaisant kontroversiškų nuomonių, šis preparatas yra taikomas klinikin÷je praktikoje (Papich et al., 1987).
Svetimkūnių pašalinimas gali būti atliekamas endoskopiškai, ypatingai tais atvejais, kai svetimkūnis neturi jokių aštrių kraštų ir n÷ra per didelis. Kita vertus, geriausiai juos šalinti yra atliekant laparotomiją ir gastrotomiją. Rentgeno nutrauką reik÷tų padaryti iškarto prieš operaciją, kad būtų patvirtinta tiksli svetimkūnio buvimo vieta.
L÷tinio gastrito pacientai bus gydomi remiantis klinikiniais požymiais. Kai kurios kat÷s, sergančios l÷tiniu limfocitiniu-plazmocitiniu gastritu, reaguoja į gydymą hipoalerginiais pašarais ar pašarais, skirtais kat÷ms, netoleruojančioms pašaro.
Kadangi infekcin÷s kilm÷s gastritas dar n÷ra galutinai suprastas patogenezinis mechanizmas, sunku nuspręsti kada skirti gydymą. Rekomenduojama gydyti tik tas kates, kurioms, be klinikinių požymių, bioptatuose nustatyta Helicobacter spp. infekcija. Amoksicilinas tur÷tų būti skiriamas 20mg/kg doz÷mis kas 12 valandų, preparatą skiriant peroraliai; klaritromicinas – 10 mg/kg kas 12 valandų peroraliai ir metronidazolas 10 mg/kg kas 12 valandų peroraliai. Gydymą rekomenduojama tęsti 14 dienų. Dažnai gali kilti klausimas d÷l kačių gydymo, kurioms be limfoplazmocitinio skrandžio ir žarnų uždegimo, nustatyta ir Helicobacter spp. infekcija. Deja, šiuo metu dar n÷ra jokių rekomendacijų tokių pacientų gydymui. Nepaisant to, yra atlikti keli tyrimai vertinant kombinuoto gydymo efektyvumą. Jergens tyrime, dvi kliniškai gastritu sergančios kat÷s, infektuotos Helicobacter spp. mikroorganizmais buvo gydomos metronidazolu, amoksicilinu ir
19 bismuto subsalicilatu, preparatus skiriant peroraliai, tris savaites ir buvo šeriamos komerciniu pašaru. Po 7 savaičių pa÷mus skrandžio m÷ginius biopsijai (kuomet kat÷s neberod÷ jokių klinikinių požymių), Helicobacter spp. tuo metu rasta nebuvo, tačiau vis dar buvo išlikęs skrandžio uždegimas (Jergens et al., 2009).
Suk÷l÷ją Ollulanis Tricuspis yra sunku diagnozuoti, tod÷l logiška kates gydyti empiriškai (fenbendazolo 10mg/kg, kartą dienoje p.o., dvejoms dienoms) d÷l šio parazito, kuomet gastrito priežastis yra nežinoma (Simpson, 2005).
Skrandžio opų gydymas tur÷tų būti orientuotas į bet kokią ligą suk÷lusią priežastį. Bendrai yra skiriama skysčių terapija bei elektrolitų kiekio palaikymas ir kartais atliekamas kraujo perpylimas. Skrandžio rūgščių gamybą galima prislopinti blokuojant H2-receptorius ar skiriant
protonų pompos inhibitorius. Jeigu pasireiškia nuolatinis ir gausus v÷mimas, reik÷tų skirti antiemetiškai veikiančių preparatų. Analgetikai skiriami pacientams, kuriems pasireiškia stiprūs skausmai, naudojant opioidą buprenorfiną (Liptak at al., 2002).
Plataus veikimo spektro antibiotikai skiriami esant: gleivin÷s barjero funkcijos sutrikimams; perforacijoms, leukopenijai/neutrofilijai, karščiavimui ir esant kraujingoms išmatoms.
Chirurgiškai gydomi pacientai, kuriems yra gausus kraujavimas, perforacijos ar kuriems terapinis gydymas neturi jokio efekto. Šiuo atveju yra būtina nuodugniai apžiūr÷ti visą pilvo ertmę bei virškinamąjį traktą, kad būtų nustatyti visi galimi pažeidimai, neperforavę opos ar daugybin÷s opos. Aptikus opas, yra atliekamas jų debridementas, paimamas bioptatas histopatologiniam tyrimui ir galiausiai, pažeistos vietos susiuvimas (Liptak at al., 2002).
2.7. Profilaktika
Tradicin÷s priemon÷s kat÷ms, kurioms pakartotinai pasireiškia trichobezoarai, yra nuolatin÷ kailio priežiūra, ilgaplaukių kačių kailio skutimas, blusų kontrol÷, esamų dermatologinių problemų gydymas ir laisvinančiųjų preparatų skyrimas (Bebchuk, 2002).
20 3. MEDŽIAGOS IR METODAI
3.1. Tyrimų laikas, vieta ir metodai
Kačių sergamumo gastritu duomenys buvo renkami trijose Lietuvos (dviejose Kauno ir vienoje Vilniaus) smulkių gyvūnų gydyklose 2006–2012 m. Visi gydyklų terapiniuose skyriuose gydyti pacientai buvo registruojami, renkami jų anamnesis vitae et mobri duomenys, bei tiriami pagal klinikinio tyrimo metodikas.
Diagnozuojant skrandžio uždegimą, dažniausiai buvo remiamasi anamnez÷s ir klinikinio tyrimo duomenimis, rentgeninio, endoskopinio ir laboratorinių tyrimų rezultatais.
Anamnez÷ – informacija apie sergantį gyvūną ir jo ligą, kurią suteikia savininkas. Gyvūno gyvenimo anamnez÷ (anamnesis vitae) – informacija apie gyvūno kilmę, laikymo, š÷rimo sąlygas, eksploatacija. Ligos anamnez÷ (anamnesis morbi) – informacija apie ligos priežastis, ligos pradžią, pirmuosiuos pasteb÷tus ligos požymius ir visą kita, kas susiję su liga (Sutkevičius, 2003).
Klinikinis tyrimas. Jo metu surenkami duomenys apie gyvūną ir atliekamas išsamus gyvūno tyrimas (status praesens). Apžiūrint įvertinama bendra gyvūno išvaizda (elgsena, kūno sud÷jimas, įmitimas), išmatuojama kūno temperatūra, įvertinamas odos elastingumas, matomų gleivių spalva, atliekama pilvo palpacija, esant reikalui – perkusija, auskultacija. Klinikinio tyrimo rezultatai dažniausiai papildomi kitais pagalbiniais tyrimais (Sutkecičius, 2003).
Rentgeninis tyrimas. Šis tyrimas padeda nustatyti organų lokalizaciją, motorines funkcijas, anatominius pakitimus, jų vietą, dydį (Sutkevičius, 2003). Rentgeninio tyrimo tikslumas, priklauso nuo gyvūno pad÷ties bei skrandžio prisipildymo. Tam, kad gauti rezultatai būtų tikslūs, rekomenduojama gyvūną seduoti. Atliekant rentgenini tyrimą, gyvūnas guldomas ant kairiojo ar dešiniojo šono. Šviesos pluoštas turi kristi ant centrin÷s pilvo sienos dalies, maždaug ties 12 šonkauliu. Kai gyvūnas paguldytas ant dešinio šono, geriausiai yra įvertinti piliorinę skrandžio dalį. Gali būti atliekamas ir kontrastinis rentgeninis tyrimas. Maždaug 12 valandų prieš tyrimą gyvūnui skiriama bado dieta. Pro burnos kampą yra sugirdomas bario sulfato ir vandens mišinys. Doz÷, priklausomai nuo gyvūno svorio, yra 75-100 ml (Love, Berry, 2002).
Gastroskopija. Šio tyrimo metu atliekama stempl÷s, skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos apžiūra endoskopu. Pacientui 12 valandų iki tyrimo skiriama visiška bado dieta. Sukeliama bendroji nejautra. Pacientas guldomas ant kairiojo šono. Atliekant tyrimą, zondas yra įvedamas į skrandį, apžiūrimas jo kūnas, įskaitant didžiąją ir mažąją kreives, piliorin÷ dalis ir, jei yra būtinyb÷, pirmasis žarnyno trečdalis. Skirtingose vietose įvertinama gleivin÷s spalva, storis ir būkl÷, apžiūrimos
21 skrandžio raukšl÷s ir galimi morfologiniai pakitimai. Aptikus makroskopinius pakitimus skrandyje, iš tų vietų endoskopo pagalba yra paimamas biopsijos m÷ginys (Lhermette, 2001).
Laboratoriniai tyrimai – tai paimto kraujo, išmatų, skrandžio turinio, histologiniai audinių, paimtų atlikus biopsiją, tyrimai. Jų pagalba įvertinama bendra organizmo būkl÷, kepenų, inkstų, kasos funkcinis paj÷gumas, patvirtinama ar paneigiama helmintų ar pirmuonių invazija, tiksliau nustatomas gastrito tipas, įvertinami patomorfologiniai pakitimai (Sutkevičius, 2003).
22 4. TYRIMŲ REZULTATAI
Nuo 2006 iki 2012 metų (1 diagrama), Lietuvos smulkių gyvūnų gydyklų terapiniuose skyriuose gydyta 4180 kačių. 2633 kat÷s sirgo virškinimo sistemos ligomis, 1547 kat÷ms diagnozuoti kitų organų sistemų patologiniai procesai.
Mažiausiai kačių smulkių gyvūnų gydyklų terapiniuose skyriuose gydyta 2006 m. – 407 kat÷s (2 diagrama). Tais metais gydytos 252 kat÷s, sirgę virškinimo trakto ligomis (61,9 proc. visų gydytų kačių), 88 iš jų diagnozuotas gastritas (34,9 proc. virškinamojo trakto ligų). Sekančiais
23 metais pasteb÷tos gydomų kačių skaičiaus augimo tendencijos: 2007 m. gydyklų terapiniuose skyriuose gydytos 459 kat÷s, 288 iš jų (62,7 proc. visų gydytų kačių) sirgo virškinimo sistemos ligomis. Gastritas diagnozuotas 97 kat÷ms (33,7 proc. virškinamojo trakto ligų). 2008 m. gydomų kačių skaičius žymiai šoktel÷jo į viršų – tais metais gydytos 778 kat÷s. Net 476 kat÷s (61,2 proc. visų gydytų kačių) sirgo virškinimo sistemos ligomis, 113 kačių (23,7 proc. virškinimo sistemos ligų) diagnozuotas gastritas. Žymiai mažiau kačių, lyginant su 2008 m., gydyta 2009 metais – 589 kat÷s. Virškinimo sistemos ligomis sirgo 372 kat÷s (63,2 proc. visų gydytų kačių), 86 kat÷ms (23,1 proc. virškinamojo trakto ligų) diagnozuota gastritas. Gydomų terapiniuose skyriuose kačių skaičius dar labiau sumaž÷jo 2010 m. – gydytos 495 kat÷s. 322 kat÷s (65 proc. visų gydytų kačių) sirgo virškinamojo trakto ligomis, 78 kat÷ms (24,2 proc. virškinamojo trakto ligų) diagnozuotas gastritas. Pacientų skaičius ženkliai išaugo 2011 m. – gydyklų terapiniuose skyriuose gydytos 657 kat÷s. 414 kačių (63 proc. visų gydytų kačių) sirgo virškinimo sistemos ligomis, 110 kačių (26,6 proc. virškinimo sistemos ligų) diagnozuotas gastritas. Daugiausia gyvūnų per 7 metus gydyta 2012 m. – 795 kat÷s, iš kurių 509 (64 proc. visų gydytų kačių) sirgo virškinamojo trakto ligomis, gastritas diagnozuotas 154 kat÷ms (30,2 proc. virškinamojo trakto ligų).
1 lentel÷. Skirtingos veisl÷s ir lyties kačių sergamumas gastritu Kat÷s Lytis Veisl÷ Patel÷s Patinai Iš viso Mišrūn÷s 221 149 370 Britų trumpaplauk÷s 52 8 60 Persų 78 13 91 Kitos veisl÷s 64 141 205 Iš viso 415 311 726
Tiek iš 2 diagramoje, tiek iš 1 lentel÷je pateiktų duomenų matyti, kad 2006–2012 m. Lietuvos smulkių gyvūnų klinikose diagnozuoti 726 gastritų kat÷ms atvejai. Dažniausiai patologija diagnozuota mišrios veisl÷s kat÷ms (370 atvejų arba 51 proc. gastritu sirgusių kačių), be to, dažniau gastritu sirgo patel÷s (221 atvejis arba 59,7 proc. gastritu sirgusių mišrios veisl÷s kačių). Rečiau skrandžio uždegimu sirgo grynaveisl÷s kat÷s (įvairiausių veislių kat÷s, priskirtos grupei „kitos veisl÷s“) – gastritas diagnozuotas 205 kat÷ms (28,2 proc. gastritu sirgusių kačių), dažniau sirgo, skirtingai nei mišrūn÷s, Britų trumpaplaukių ir Persų veisl÷s kat÷s, patinai (141 atvejis arba 68,8 proc. gastritu sirgusių šios grup÷s kačių). Atskirai įvertintas Britų trumpaplaukių ir Persų veislių
24 kačių, kurios pastaruoju metu populiarios Lietuvoje, sergamumas gastritu. Patologija per 6 metus diagnozuota 60 Britų trumpaplaukių kačių (8,3 proc. gastritu sirgusių kačių), žymiai dažniau sirgo patel÷s (50 atvejų arba 86,7 proc. gastritu sirgusių Britų trumpaplaukių veisl÷s kačių). Persų veisl÷s kat÷ms gastritas diagnozuotas dažniau: 2006–2012 m. gastritu sirgo 91 kat÷ (12,5 proc. gastritu sirgusių kačių), žymiai dažniau, kaip ir Britų trumpaplauk÷s, skrandžio uždegimu sirgo patel÷s (78 atvejai arba 85,7 proc. gastritu sirgusių Persų veisl÷s kačių).
Iš 3 diagramoje pateiktų duomenų matyti, kad rečiausiai gastritu sirgo iki 1 metų amžiaus kat÷s – 96 atvejai per 7 metus. Rečiausiai jaunesn÷s nei 1 metų kat÷s gastritu sirgo 2006 m. (7 atvejai arba 8 proc. gastritu sirgusių kačių). Daugiausia gastrito atvejų jaunesn÷ms nei 1 metų kat÷ms nustatyta 2011 m. (22 atvejai arba 20 proc. gastritu sirgusių kačių). Žymiai dažniau gastritu sirgo 1–7 metų kat÷s (240 atvejų per 7 metus). Rečiausiai skrandžio uždegimas 1–7 metų kat÷ms diagnozuotas 2006 m. (19 atvejų arba 21,6 proc. gastritu sirgusių kačių), dažniausiai – 2011 m. (45 atvejai arba 40,9 proc. gastritu sirgusių kačių). 45 kat÷ms, kurių amžius buvo nuo 1 iki 7 metų, gastritas diagnozuotas ir 2012 m., bet tai sudar÷ tik 29,2 proc. gastritu sirgusių kačių. Dažniausiai gastritu sirgo vyresn÷s nei 7 metų kat÷s (390 atvejų per 7 metus). Rečiausiai vyresn÷ms nei 7 metų kat÷ms gastritas diagnozuotas 2011 m. (43 atvejai arba 39,1 proc. gastritu sirgusių kačių). Nors 2010 m. gastritu sirgo mažiau vyresnių nei 7 metų kačių (40 atvejų) negu 2011 m. (43 atvejai), tačiau jos sudar÷ 51,3 proc. gastritu sirgusių kačių (2011 m. vyresn÷s nei 7 m. kat÷s 39,1 proc. gastritu sirgusių kačių). Dažniausiai vyresn÷s nei 7 metų kat÷s gastritu sirgo 2006 m. – 62 atvejai arba 70,4 proc. gastritu sirgusių kačių. Nors 2012 m. vyresnių nei 7 metų kačių, vertinant
25 kiekybiškai, skrandžio uždegimu sirgo daugiausia (91 atvejis), tačiau tai sudar÷ 59,1 proc. gastritu sirgusių kačių.
L÷tinis gastritas kat÷ms diagnozuojamas buvo žymiai dažniau nei ūminis (4 diagrama). Nustatyta, kad 2006–2012 m. l÷tiniu gastritu sirgo 595 kat÷s (82 proc. visų gastritų). Ūminis gastritas diagnozuotas 131 katei (18 proc. gastritų).
26 5. REZULTATŲ APTARIMAS
Gastritas yra pakankamai dažnai pasitaikantis virškinamojo trakto susirgimas. Etiotropinių gastrito faktorių yra daug: tai š÷rimo paklaidos, infekciniai, invaziniai susirgimai, kitų organų ir jų sistemų disfunkcijos, navikin÷s patologijos, organizmo sensibilizacija, neurogenin÷s, jatrogenin÷s priežastys ir kt.
Surinktų duomenų analiz÷ parod÷, kad 2006–2012 m. kat÷s, gydytos kelių Lietuvos veterinarijos gydyklų terapiniuose skyriuose, dažniausiai sirgo virškinamojo trakto susirgimais, kurie sudar÷ 63±1,26 proc. visų terapiniuose skyriuose gydytų kačių ligų (vidutiniškai 376,1±95,9 atvejo per metus).
Dažniausiai, vertinant procentine išraiška, virškinamojo trakto ligomis kat÷s sirgo 2010 m. – 65 proc. visų susirgimų, rečiausiai – 2008 m. (61,2 proc. visų susirgimų). Vertinant kiekybine išraiška, didžiausias kačių sergamumas virškinimo sistemos ligomis buvo 2012 m. – 509 atvejai, mažiausias – 2006 m. (252 atvejai).
Beveik 1/3 kačių virškinamojo trakto ligų 2006-2012 m. sudar÷ gastritai – vidutiniškai 28,08±4,9 proc. arba 103,7±25,56 atvejo per metus. Vertinant procentine išraiška, dažniausiai gastritu kat÷s sirgo 2006 m. – 34,9 proc. virškinamojo trakto ligų, rečiausiai – 2009 m. (23,1 proc. virškinamojo trakto ligų). Vertinant kiekybine išraiška didžiausias kačių sergamumas gastritais buvo 2012 m. – 154 atvejai, mažiausias – 2010 m. (78 atvejai).
Gautų duomenų analiz÷ rodo, kad gastritu dažniausiai sirgo mišrios veisl÷s kat÷s – 51 proc. arba 370 gastritų atvejų per 7 metus. Tai, greičiausiai, sietina su tuo, kad dauguma kačių myl÷tojų laiko būtent mišrios veisl÷s kates: jos ne tokios reiklios, jas įsigyti dažniausiai nieko nekainuoja, pakankamai dažnai nūdienoje gydomos ir sąlyginiai beglob÷s kat÷s, kuriomis rūpinasi visa eil÷ visuomeninių gyvūnų globą kuruojančių organizacijų. Literatūroje pateikiami duomenys, kad jokios tiesiogin÷s koreliacijos tarp kačių veisl÷s ir polinkio sirgti gastritais nenustatyta (Denis et al., 2006). Žymiai dažniau gastritu sirgo patel÷s – vidutiniškai 65,8±26,2 proc. per metus. Į klausimą kod÷l tai yra vienareikšmiškai atsakyti labai sunku, o gal ir neįmanoma: dažnai kat÷s būna meilesn÷s už katinus, daugiau prisiriša prie jas globojančių žmonių, prie gyvenamos vietos – tai irgi yra pakankamai svarios priežastys laikyti kates, o ne katinus, nors tai, savaime aišku, yra labai subjektyvi nuomon÷.
Gastritu dažniausiai sirgo vyresn÷s nei 7 metų kat÷s – vidutiniškai 55,7±17,8 atvejo arba 53,66±9,5 proc. per metus. Vyresn÷ms nei 7 m. kat÷ms neretai sutinkamas toks sindromas, kaip l÷tinis inkstų nepakankamumas, kuris, kaip taisykl÷, būna l÷tinio gastrito priežastimi. Vyresn÷ms kat÷ms taip pat pakankamai dažnos tokios patologijos, kaip kepenų funkcijos nepakankamumas, navikin÷s patologijos, skydliauk÷s hiperfunkcija, galinčios pridisponuoti gastritą. (literatūra)
27 Daugiau kaip 4/5 sirgusių kačių diagnozuotas l÷tinis gastritas – 82 proc. visų gastritų
6. IŠVADOS
Gastritas yra polietiologinis susirgimas, kuriam būdingas klinikinių simptomų įvairavimas nuo mažai pastebimų iki stipriai išreikštų.
Ištyrus 726 pacientus, kurie gyd÷si Lietuvos veterinarijos gydyklų terapiniuose skyriuose ir jiems buvo diagnozuotas gastritas, nustat÷me, kad:
1. Nuo 2006 iki 2012 metų, Lietuvos smulkių gyvūnų gydyklų terapiniuose skyriuose gydytos 2633 kat÷s, sirgusios virškinimo sistemos ligomis.
2. Kat÷s gastritais ir kitomis virškinimo trakto ligomis mažiausiai sirgo 2006 metais, daugiausiai 2012 metais.
3. Patel÷s gastritais sirgo 1,33 karto dažniau, nei patinai.
28 7. PASIŪLYMAI
Išnagrin÷jus literatūrą ir kačių, sirgusių skrandžio uždegimais atvejus, pastebima, kad viena iš dažniausių susirgimo priežasčių yra netinkamas š÷rimas, dažna problema - perš÷rimas, mano nuomone, kat÷ms reik÷tų skaičiuoti kūno mas÷s indeksą, ypač jauno amžiaus, vertinant kat÷s veislę, jos gyvenimo sąlygas.
29 8. SUMMARY
The information gathering of cats with gastritis took place in three clinics in Lithuania (two of them were held in Kaunas and the other one- in Vilnius) from 2006 to 2012. All the patients who were treated in therapeutical sections were registered, their anamnesis vitae et mobri information was gathered and analyzed according to clinical examination methods. Diagnosis of gastric inflammation was usually based on history and clinical trial data, the abdominal X, endoscopic and laboratory test results. Gastritis is a fairly common digestive tract disorder. Etiotropic gastritis factors are many: it is feeding tolerance, infectious diseases, other organs and systems dysfunction, tumor pathology, the body's sensitization, neurogenic, iatrogenic causes, and so on. Analysis of the collected data showed that the period 2006-2012 cats treated in several Lithuanian veterinary clinics therapeutic sections, often suffered from gastro-intestinal diseases, which accounted for 63 ± 1.26 percent of all therapeutic treated for feline diseases (mean 376.1 ± 95.9 cases per year). In most cases, the assessment of a percentage of the gastrointestinal tract cats had in 2010 - 65 per cent. all cases, the least - in 2008. (61.2 per cent Cases all). Assessing the quantitative expression of the highest incidence of feline digestive system disease was in 2012. - 509 cases, the lowest - in 2006. (252 cases). Almost one third of cats digestive tract diseases 2006-2012 accounted for gastritis - an average of 28.08 ± 4.9 percent or 103.7 ± 25.56 events per year. Analysis of the data obtained shows that the gastritis usually had a mixed breed cats - 51 percent gastritis or 370 cases over 7 years. Significantly more females had gastritis - an average of 65.8 ± 26.2 percent during the year. Usually older than 7 years old cat had gastritis - an average of 55.7 ± 17.8 case or 53.66 ± 9.5 percent during the year. Older than 7 years cats are often encountered in the syndrome of chronic renal failure. This, as a rule, is the cause of chronic gastritis. More than four fifths sick cats were diagnosed with chronic gastritis - 82 percent of all registered cases of gastritis
30 9. PRIEDAI
Virškinimo trakto ligos Kitos ligos
2633 1547
Nuo 2006 iki 2012 metų (1 diagrama), Lietuvos smulkių gyvūnų gydyklų terapiniuose skyriuose gydyta 4180 kačių. 2633 kat÷s sirgo virškinimo sistemos ligomis, 1547 kat÷ms diagnozuoti kitų organų sistemų patologiniai procesai.
Bendras sirgusių kačių skaičius Kačių, sirgusių virškinimo trakto ligomis skaičius Kačių, sirgusių gastritais skaičius 2006 407 252 88 2007 459 288 97 2008 778 476 113 2009 589 372 86 2010 495 322 78 2011 657 414 110 2012 795 509 154 Viso: 4180 2633 726
31
iki metų nuo 1 iki 7 metų virš 7 metų Viso
2006 7 19 62 88 2007 17 29 51 97 2008 10 43 60 113 2009 12 31 43 86 2010 10 28 40 78 2011 22 45 43 110 2012 18 45 91 154 Viso 96 240 390 726
Kačių amžiaus įtaka sergamumui gastritu 2006 – 2012 metais (3diagrama).
Kačių, sirgusių ūminiu gastritu skaičius
Kačių, sirgusiu lėtiniu gastritu skaičius
Viso
131 595 726
32 10. PADöKA
Nuoširdžiai d÷koju baigiamojo darbo vadovui, Gerb. Dr. Aidui Grigoniui, už supratingumą, geranoriškumą, bei pagalbą ruošiant baigiamąjį darbą.
Ačiū tariu visiems d÷stytojams, kurie pad÷jo įgauti žinių, d÷koju už pagalbą, patarimus siekiant veterinarijos gydytojos specialyb÷s.
33 Literatūros sąrašas
1. Araujo IC, Mota SB, de Aquino MHC et al: Helicobacter species detection and histopathological changes in stray cats from Niterói, Brazil. Journal of Feline Medicine and Surgery 12:509, 2010
2. Bebchuk T. N.: Feline gastrointestinal foreign bodies, Veterinary Clinics of North America, Small Animal Practice 32:861, 2002.
3. Boysen SR, Tidwell AS, Pennick DG: Ultrasonographic findings in dogs and cats with gastrointestinal perforation. Veterinary Radiology and Ultrasound 44:556, 2003.
4. Bridgeford EC, Marini RP, Feng Y et al: Gastric Helicobacter species as a cause of feline gastric lymphoma: a variable hypothesis. Vet Immunol Immunopathol 123:106, 2008.
5. Cariou MPL, Halfacree ZJ, Lee KCL et al: Successful surgical management of spontaneous gastric perforations in three cats. Journal of Feline Medicine and Surgery 12:36, 2010.
6. Cecci R, Wills SJ, Dean R et al: Demonstration of Ollulanus tricuspis in the stomach of domestic cats by biopsy. Journal of Comparative Pathology 134:374, 2006.
7. Diroff JS, Sanders NA, McDonough SP et al: Gastrin-secreting neoplasia in a cat, J Vet Intern Med 20:1245, 2006.
8. Goldstein R, Marks S, Kass P et al: Gastrin concentrations in plasma of cats with chronic renal failure. Journal of the American Veterinary Medicine Association 213:826, 1998).
9. Hayes G: Gastrointestinal foreign bodies in dogs and cats: a retrospective study of 208 cases. Journal of Small Animal Practice 50:576, 2009.
10. Haesebrouch F, Pasmans F, Flahou B et al: Gastric helicobacters in domestic animals and nonhuman primates and their significance for human health. Clinical Microbiology Reviewed 22:202, 2009.
11. Happonen I, Saari S, Castren L et al: Comparison of diagnostic methods for detecting gastric Helicobacter - like organisms in dogs and cats. Journal of Comparative Pathology 115:117, 1996.
12. Jergens AE, Pressel M, Crandell J et al: Fluorescence in situ hybridization confirms clearance of visible Helicobacter spp. associated with gastritis in dogs and cats. Journal of Veterinary Internal Medicine 23:16, 2009.
13. Javad Khoshnegah, Shahram Jamshidi, Marjan Mohammadi, Farhang Sasani „The efficacy and safety of long-term Helicobacter species quadruple therapy in asymptomatic cats with
34 naturally acquired infection“ Journal of Feline Medicine & Surgery V 13, (Issue 2), 88:93, February 2011.
14. Lhermette P. Endoskopy – Rigid and Flexible. 2001.
15. Liptak J, Hunt G, Barrs V et al: Gastroduodenal ulceration in cats: eight cases and a review of the literature. Journal of Feline Medicine and Surgery 4:27, 2002.
16. Love N. E., Berry C. R. Interpretation – Paradigms for Abdomen – Canine and Feline. Textbook of Veterinary Diagnostic Radiology. Fouth edition. Saunders Company. 2002. P. 487 – 488.
17. Martin, Krista M., et al. Evaluation of Dietary and Environmental Risk Factors for Hyperthyroidism in Cats. In: JAVMA, 2000; 217:853-856.
18. McConnell J. F., Sparkes A. H., Blunden A. S. et al: Eosinophilic fibrosing gastritis and toxoplasmosis in a cat. Journal of Feline Medicine and Surgery 9:82, 2007.
19. Milner, Rowan J., et al. Survival Times for Cats with Hyperthyroidism Treated with Iodine 131, Methimazole, or Both: 167 cases (1996 to 2003). In: JAVMA, 2006: 228:559-563.
20. Niemand H. G., Suter P. F. Praktikum der Hundklink. Blackwell Wissenchafts – Verlag. Berlin, 1994. P. 342 – 386.
21. Papich M.G., Davis C.A., Davis L.E.: Absorption of salicylate from an antidiarrheal preparation in dogs and cats. Journal of American Animal Hospital Association 23:221, 1987.
22. Runk A, Kyles A, Downs M: Duodenal perforation in a cat following the administration of nonsteroidal anti-inflammatory medication. Journal of the American Animal Hospital Association 35:52, 1998.
23. Simpson K. W. Diseases of the stomach. In Ettinger S.J., Feldman E. C., editors: Textbook of veterinary internal medicine, ed 6, St Louis, 2005, Saunders Elsevier, p 1310.
24. Sparkes AH, Heiene R, Lascelles BDX et al: ISFM and AAFP consensus guidelines: Long-term use of NSAIDs in cats. Journal of Feline Medicine and Surgery 12:521, 2010.
25. Sutkevičius J. Tyrimo metodai. // Veterinarin÷ klinikin÷ diagnostika. Kaunas 2003. P. 34 – 35.
26. Thomas D.A., Simpson J. W. & Hall E. K. Manual Of Canine & Feline Gastroenerology. Gatric disease.BSAVA. 1996. P. 86 – 113.
27. Tyrrell D, Beck C. Survey of the use of radiography vs. ultrasonography in the investigation of gastrointestinal foreign bodies in small animals. Veterinary Radiology and Ultrasound 47:404, 2006.
