LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
VYTAUTAS ŽILVYTIS
AUDINIŲ SUSIRGIMŲ PATOMORFOLOGINö DIAGNOSTIKA IR
ANALIZö
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: „Audinių susirgimų patomorfologin÷ diagnostika ir analiz÷“ 1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 01 25 Vytautas Žilvytis
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 01 25 Vytautas Žilvytis
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2013 01 25 doc. dr. Alius Pockevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2013 01 24 Protokolas Nr.7 prof. habil. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SUMMARY...4
ĮVADAS...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...7
1.1 Infekcin÷s audinių ligos ...8
1.1.1 Bakterin÷s ligos ...8
1.1.2 Virusin÷s audinių ligos ...10
1.2 Neužkrečiamosios audinių ligos ...14
1.3 Audinių š÷rimas...15
1.4 Audinių laikymo sąlygos, priežiūra ir infekcinių ligų profilaktika ...17
2. TYRIMŲ METODIKA...19
3. TYRIMŲ REZULTATAI ...21
IŠVADOS ...37
REKOMENDACIJOS ...38
4
SUMMARY
MINK DISEASES PATHOMORPHOLOGIC DIAGNOSIS AND ANALYSIS
Character of the work. This work was made by Vytautas Žilvytis, a student of Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Veterinary Medicine. It was written in Department of Infectious Diseases. The test period of this work was 2010 - 2012 years.
Supervisor of master work: assoc. prof. dr. Alius Pockevičius. Volume of the work: 41 pages, 1 table, 32 images.
Objectives: To analyse mink death causes by pathomorphological studies. Tasks:
• To investigate and analyse causes of mink death doing pathological anatomical and histopathological researches;
• To assess the influence of age and seasonality of mink diseases. Results of the work:
• analysis of the 2005 – 2012 years of all 181 dead mink pathomorphological findings showed that 59 percent (n=107) mink death were caused by non – infectious diseases and 41 percent (n=74) – by infectious diseases;
• pathomorphological findings showed that from the non – infectious diseases mostly found was liver lipidosis – 32 percent (n=34) and from the infectious diseases - aleutian disease – 54 percent (n=40);
• seasonality had big influence on mink diseases. Mostly, even 103 mink death, were recorded in autumn, it takes 57 percent of all affected mink number. In autumn aleutian disease was set in 34 mink, it takes 85 percent of all mink affected by aleutian disease. It is related with cold autumn weather. Liver lipidosis was set only in autumn in all mink. It is caused by high fat content in the feed;
• Mink age had big influence on mink diseases. 147 sicked mink were adult, it takes 81 percent of all affected mink. Aleutian disease was set to 34 adult mink (85 percent of all aleutian disease cases). Liver lipidosis was set to 26 adult mink (76 percent of this disease cases). Keywords: mink, diseases, pathomorphology, causes.
ĮVADAS
Temos aktualumas. Pastaruoju metu Lietuvoje ima atsigauti ir plečiasi žv÷rininkyst÷s ūkiai, tačiau d÷l nepakankamo diagnostinių bei prevencinių priemonių taikymo, ūkiuose dažnai patiriama didelių ekonominių nuostolių d÷l auginamų žv÷relių ligų bei gaišimo. Ypač ši problema aktuali audinių augintojams. Tod÷l baigiamojo darbo tema apie audinių susirgimų patomorfologinę diagnostiką ir analizę yra aktuali tuo, kad atlikus šių žv÷relių patomorfologinę diagnostiką ir analizę, nustačius žv÷relių ligų požymius ir gaišimo priežastis, galima anksčiau prad÷ti taikyti diagnostines bei prevencines priemones ūkiuose, bei sumažinti jų materialinius nuostolius ir užtikrinti, jog daug anksčiau bus užkirstas kelias infekcinių ir neužkrečiamųjų audinių ligų plitimui.
Nors komercin÷s žv÷rininkyst÷s pradmenys Lietuvoje užfiksuoti 1950 metais, o sovietmečiu šalyje vienas po kito steig÷si tarybiniai žv÷rininkyst÷s ūkiai, tačiau iki šiol trūksta išsamesnių žinių apie audinių ligų ir gaišimo priežastis, ligų diagnostiką bei prevenciją. Tuolab, kad pasikeitus šalies ekonominiams santykiams bei d÷l pasaulin÷s ekonomikos nuosmukio, d÷l to, jog buvę ūkių vadovai neįvertino atsiradusių savarankiškos verslininkyst÷s galimybių, žv÷rininkyst÷s ūkiai vienas po kito nyko. Tačiau sunkmečiu išlikę ūkiai pastaruoju metu atsigauna ir po truputį plečiasi. Tam padeda ir daugiau kaip prieš dešimt metų įkurta Lietuvos žv÷relių augintojų asociacija, kuriai priklauso dauguma audinių augintojų. Pastarųjų dabar yra daugiau negu buvo žv÷rininkyst÷s klest÷jimo laikais sovietmečiu: tuo metu žv÷relius augino 12 ūkių, o kriz÷s metais jų buvo telikę 5, dabar Lietuvos žv÷relių augintojų asociacijai, kurios pirmininkas - AB „Vilkijos ūkis“ vadovas Česlovas Tallat – Kelpša, priklauso apie 20 ūkių (Mano ūkis, 2005/2).
Kadangi kailinių žv÷relių auginimas Lietuvoje dabar priskiriamas žem÷s ūkio veiklai, o žv÷relius augina ne tik įmon÷s, bet ir privatūs asmenys, did÷ja būtinyb÷ atlikti audinių susirgimų patomorfologinę diagnostiką ir analizę bei taikyti diagnostines ir prevencines ligų priemones. Tuo labiau, kad Statistikos departamento duomenimis, 2005 – 2012 metais Lietuvoje išaugintų audinių skaičiaus vidurkis kasmet viršija 150 tūkst. (duomenys pateikiami 1 lentel÷je). Suprantama, jog daug÷jant auginamų audinių, daug÷ja ir susirgimų. Tokią prielaidą patvirtina ir pateiktos lentel÷s (1 lentel÷) duomenys, iš kurių matyti, jog audinių skaičius nuo 2005 m. iki 2010 m. kasmet did÷jo vidutiniškai apie 18 tūkst., tačiau 2010 metais pastebimas akivaizdus audinių skaičiaus sumaž÷jimas. Nors duomenų apie tai, kod÷l 2010 m. audinių sumaž÷jo, gauti nepavyko, sp÷jama, kad įtakos tam gal÷jo tur÷ti infekcinių ligų protrūkiai.
6 1 lentel÷. 2005 – 2012 metais Lietuvoje išaugintų audinių skaičius
Metai 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Audin÷s 118 928 157 957 169 112 159 058 172 248 119 654 175 243 192 564
(www.stat.gov.lt)
Temos problematika. Kaip min÷ta, did÷jant audinių skaičiui ūkiuose daug÷ja ir sergančių audinių, tod÷l reikalingos efektyvios diagnostin÷s bei prevencin÷s priemon÷s norint išvengti didelių ekonominių nuostolių. Be to, pastaruoju metu Lietuvoje reguliariai atliekami tik audinių aleutin÷s ligos serologiniai tyrimai.
Audinių ligoms didelis d÷mesys skiriamas Pasaulin÷je mokslin÷je literatūroje (pvz.: Oldfield et al.,2007; Dietz et al., 2008; Farid et al., 2012; Themudo et al., 2012autorių darbuose), tačiau Lietuvoje šia tema pastaraisiais metais viešai publikuotų mokslinių straipsnių n÷ra.
Šį mokslinį tyrimą pasirinkome nor÷dami išsiaiškinti audinių gaišimo priežastis, jų dažnumą, o remiantis atliktų tyrimų išvadomis būtų galima lengviau priimti sprendimus, kurie pad÷tų sumažinti audinių sergamumą bei gaištamumą.
Darbo tikslas: atliekant patomorfologinius tyrimus išanalizuoti audinių gaišimo priežastis. Darbo uždaviniai:
• atliekant patologinį anatominį ir histopatologinį tyrimus ištirti ir išanalizuoti audinių gaišimo priežastis;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Kailiniai žv÷reliai ūkiuose prad÷ti auginti 19 a. pabaigoje Amerikoje, o 20 a. pradžioje šis verslas paplito ir Europoje. Šiuo metu daugelyje šalių tai labai svarbi gyvulininkyst÷s šaka. Gyvūnai prisitaik÷ prie savo gyvenamosios aplinkos, o žem÷s ūkio sistemos išsivyst÷ taip, kad gal÷tų patenkinti gyvūn÷lių poreikius. Šios sistemos kelia aukštus standartus gyvūnų gerovei, gyvenimo sąlygoms, žem÷s ūkio metodams ir ligų kontrolei (Grajauskien÷, 2008).
Kailiniams žv÷reliams būdingi sezoniniai biologiniai ciklai: ribotas poravimosi laikas, sezoninis š÷rimasis, maisto medžiagų poreikio kitimas atskirais metų laikais, taip pat gynybin÷ reakcija į žmogų. Tod÷l žv÷relių priežiūrai, veisiant juos nelaisv÷je, reikalingos specialios priemon÷s (Gaidžiūnien÷, Zapasnikien÷, 1998).
Lietuvoje vis labiau plečiantis audinių ūkiams, reikalinga didesn÷ žv÷relių veterinarin÷ priežiūra bei ligų kontrol÷. Audinių aleutin÷ liga, botulizmas, hemoragin÷ pneumonija, mes÷džių maras, virusinis enteritas yra pačios nuostolingiausios infekcin÷s ligos, kurios gali “pražudyti” visą audinių ūkį. Viena iš dažniausiai audinių ūkiuose pasitaikančių infekcinių ligų yra audinių aleutin÷ liga. Audin÷s šia liga užsikrečia gaudamos blogai termiškai apdorotą pašarą, kuriame yra ligos sukel÷jo virusas, taip pat nesilaikant sanitarinių audinių laikymo ir priežiūros reikalavimų. Audin÷s nugaišta prieš tai nepasireiškus klinikiniams ligos požymiams.
Iš neužkrečiamųjų ligų dažniausiai nustatomos kepenų degeneracijos, kepenų lipidoz÷s. D÷l nesubalansuoto ar pasenusio, apkr÷sto mikroorganizmais pašaro audin÷ms dažnai diagnozuojami virškinamojo trakto sutrikimai. Kepenų lipidoz÷s diagnozuojamos audin÷ms, kurios šeriamos nesubalansuotais, daug riebalų turinčiais pašarais. Kepenų pokyčiai priklauso nuo lipidų kiekio, kuris gali atsid÷ti kepenų ląstel÷se (Mačiulskis ir kt., 2007).
Audinių produktyvumas bei sveikata priklauso nuo š÷rimo, laikymo ir priežiūros. Ūkiuose auginamoms audin÷ms turi būti suteikiamos geros laikymo bei sanitarin÷s sąlygos. Žv÷relius reikia saugoti nuo peršalimo ir perkaitimo, taikyti tinkamą š÷rimą, atsižvelgiant į maisto medžiagų poreikius skirtingais metų laikais. Taip pat ūkiuose reikia reguliariai atlikti dezinfekciją, desinsekciją, deratizaciją. Norint išvengti didelio audinių gaištamumo, žv÷relius reikia laiku vakcinuoti.
8
1.1 Infekcin÷s audinių ligos
1.1.1 Bakterin÷s ligos
Botulizmas. Botulizmas yra pavojinga bakterin÷ liga, kurią gali sukelti kelių klostridijų rūšių (Clostridium argentinese, Clostridium butyricum, Clostridium baratti, Clostridium botulinum) išskiriamas toksinas. Šiai ligai būdingas sunkus raumenų paralyžius, po kurio seka kv÷pavimo nepakankamumas ir staigus gaištamumas (Akdeniz et al., 2007).
Iš botulizmą sukeliančių klostridijų rūšių, šią ligą dažniausiai sukelia Clostridium botulinum išskiriamas toksinas. Cl. botulinum – tai anaerobin÷, sporas sudaranti gram teigiama lazdel÷. Šių bakterijų sporos randamos dirvožemyje, vandenyje ir žuvyse (Cherington, 2004). Šiandien žinoma, kad botulizmo toksinas – stipriausias natūralus nuodas (Radzišauskien÷ ir kt., 2009).
Nevakcinuotas audines šeriant pašarais, kurių sud÷tyje yra C tipo toksino, joms pasireiškia sunkūs botulizmo požymiai. Iš virškinamojo trakto, kv÷pavimo takų gleivinių ar odos žaizdų toksinas patenka į kraują, po to į periferinių cholinerginių nervų galūnes (Sobel et al., 2004). Pasireiškia bendras paralyžius. Paskutiniai paralyžuojami raumenys yra kv÷pavimo ir širdies raumenys. Dažniausiai dauguma audinių miršta per 24 val. po toksino patekimo į organizmą, nes sukeliamas kv÷pavimo centro paralyžius (Kahn et al., 2010).
1 pav. Botulizmo toksino sukeltas paralyžius audinei (Dietz et al., 2006)
Botulizmo toksinas gali būti nustatytas iš skrandžio turinio arba kepenų audinio. Kai kuriais atvejais - taikant polimeraz÷s grandin÷s reakcijas (PGR) (Dietz et al. 2006). Persirgus botulizmu
imunitetas nesusidaro, nes kraujyje toksinas cirkuliuoja trumpai ir nesukelia antikūnų gamybos (Chaddock, Marks, 2006).
Stebint botulizmo sukeliamą gaištamumo greitį, naudojant gyvas peles, atlikti biologiniai bandymai. Esant teigiamiems rezultatams, pel÷s nugaišta per 24 val. po toksino patekimo į organizmą d÷l galūnių paralyžiaus ir kv÷pavimo nepakankamumo (Cai, Singh. 2007).
Hemoragin÷ pneumonija. Hemoraginę pneumoniją sukelia Pseudomonas aeruginosa- gramneigiama, hidrofilin÷ bakterija. Pseudomonas aeruginosa dažniausiai randama audinių viršutiniuose kv÷pavimo takuose. Ja galima užsikr÷sti nuo kv÷pavimo takų išskyrų, geriant vandenį, kuris užkr÷stas šiomis išskyromis, taip pat bakterija gali būti paplitusi audinių laikymo patalpose. Bakterijos yra jautrios daugumai dezinfekantų bei geroms sanitarin÷ms sąlygoms. Ligos protrūkiai, sukeliantys didelius ekonominius nuostolius audinių auginimo ūkiuose, gali įvykti bet kuriuo metų laiku, bet dažniausiai - ankstyvą rudenį, nusiš÷rimo laikotarpiu. Šia liga užsikrečia įvairaus amžiaus audin÷s. Norint išvengti hemoragin÷s pneumonijos sukeliamų nuostolių reikia vakcinuoti visą audinių ūkį (Kahn et al., 2010).
2 pav. Audinių hemoragin÷ pneumonija (Gorham, 2012)
Užkr÷stos audin÷s paprastai nugaišta nesp÷jus išryšk÷ti klinikiniams požymiams. Gaišena randama su pasileidusiu putotu krauju iš nosies ar putotu raudonu skysčiu užsikimšusia trach÷ja. Patologinio anatominio tyrimo metu matomi tamsiai raudoni plaučiai ir apčiuopiama labai kieta kepenų konsistencija. Ligos apimptos gali būti viena ar kelios plaučių skiltys. Liga turi būti atskirta nuo E. coli pneumonijos, nes gydymo ir kontrol÷s priemon÷s yra skirtingos kiekvienai ligai, taigi
10 1.1.2 Virusin÷s audinių ligos
Audinių aleutin÷ liga. Aleutinę audinių ligą sukelia aleutin÷s audinių ligos virusas, kuris gali tur÷ti įtakos visų laukinių bei ūkiuose auginamų veislių audin÷ms. Virusas yra priskiriamas Parvoviridae šeimai ir priklauso savarankiškai besidauginančių parvovirusų pošeimiui (Alexandersen et al., 1994). Audin÷s virusu užsikrečia, kai jos yra šeriamos žalia ar nepakankamai termiškai apdorota m÷sa, kurioje yra ligos sukel÷jų. Būtina įsid÷m÷ti, kad šie virusai be jokių ligos simptomų ilgai gali išsilaikyti lapių, šunų, kačių, triušių ir kitų žv÷relių organizme, neprarasdami patogeniškumo audin÷ms. Be to, aleutine liga daugiausia serga suaugusios patel÷s. Jaunikliai šiai ligai atsparūs. Sergančius jauniklius gali atvesti tik nesveikos patel÷s. Bet taip atsitinka gana retai, nes sergančios ar persirgusios patel÷s būna nevaisingos (Grajauskien÷, 2008).
Aleutine liga serga audin÷s ir šeškai. Iš pradžių buvo manoma, kad jautresn÷s m÷lynosios ir safyrin÷s audin÷s. Tačiau v÷liau paaišk÷jo, kad antikūnų titrai yra vienodi persirgusių visų rūšių audinių kraujyje, tod÷l genetiniai veiksniai, matyt, daugiau įtakos turi ligos eigai, o ne žv÷relių imlumui. Virusą ilgai nešioja ir platina lap÷s, sabalai, triušiai, šunys, kat÷s. Infekcijos suk÷l÷ją platina sergančios ir persirgusios audin÷s. Virusų būna visuose jų organuose ir audiniuose, vaisiaus vandenyse ir pačiuose vaisiuose bei ekskretuose. Sveiki užsikrečia per pašarą, aerogeniniu būdu, per odą (susikandžioja). Manoma, kad suk÷l÷ją gali pernešti kraujasiurbiai vabzdžiai (blusos).
Klinikiniai požymiai pastebimi prieš gaišimą. Būdingiausi: progresuojantis lies÷jimas, dažnos kraujingos išskyros iš nosies ir burnos (lūpų) opų, išsikraipę dantys, blyškios gleivin÷s. Audin÷ mažai ÷da, d÷l galūnių paralyžiaus sutrinka jos jud÷jimas, užsikr÷tusios prieš sukergimą patel÷s kartais išsi meta, o persirgusios lieka nevaisingos. Dažniausiai žv÷reliai gaišta d÷l inkstų funkcijos nepakankamumo, antrinių infekcijų arba d÷l kraujo išsiliejimo. Imunitetas nesusidaro (Arnastauskien÷ ir kt., 1998). Liga sukelia embriono mirtį, abortus, blogina kailio kokybę. Galiausiai užsikr÷tusios audin÷s nugaišta (Broll, Alexandersen, 1996).
Patologiniai anatominiai pokyčiai: gaišena liesa, burnos gleivin÷je mažos kraujuojančios opel÷s. Išskrodus randama: hiperemiškos dvigubai didesn÷s kepenys, tulžies pūsl÷s sienel÷s sustor÷jusios, blužnis padid÷jusi 4-10 kartų, limfiniai mazgai sultingi, šviesiai pilki. Būdingiausi pokyčiai inkstuose. Sirgusių ūmine liga inkstai padid÷ję, jų žieviniame sluoksnyje smulkūs pilkšvi židin÷liai, kurie ligai progresuojant did÷ja. Sirgusių l÷tine liga inkstų paviršius daugiausia pilkai gelsvas, susiraukšl÷jęs. Kapsul÷, kaip ir sirgusių ūmine liga, nusilupa lengvai. Storojoje žarnoje randama kraujo krešulių (Arnastauskien÷ ir kt., 1998).
Mikroskopiškai matomi pažeidimai: nustatoma plazmos ląstelių infiltracija inkstuose, kepenyse, blužnyje, limfmazgiuose, kaulų čiulpuose, taip pat tulžies latakų proliferacija, membraninis glomerulonefritas, fibrinoidinis arteritas (Kahn et al., 2010).
Diagnoz÷ nustatoma iš klinikinių bei patologinių anatominių duomenų. Įtarus ligą, atliekami kraujo tyrimai. Galutin÷ diagnoz÷ nustatoma iš serologinių tyrimų duomenų. Taikomas jodo agliutinacijos m÷ginys ir imunoelektroosmoforez÷s reakcija.
Aleutinę audinių ligą reikia skirti nuo riebalin÷s kepenų degeneracijos. Kepenų degeneracijai būdinga, kad nepadid÷ja blužnis ir limfiniai mazgai. Histologiškai nustatomas kepenų ląstelių surieb÷jimas (Arnastauskien÷ ir kt., 1998).
Nuo šios ligos apsaugos priemonių n÷ra, nes imunitetas nesusidaro, o gydymas skiriamas tik bendram organizmo atsparumui (Gaidžiūnien÷, Zapasnikien÷, 1998). Naujai atvežtos į ūkį audin÷s tur÷tų būti karantinuojamos.
Mes÷džių maras. Mes÷džių maras - tai m÷s÷džių virusin÷ liga, kuria sergantys žv÷rys karščiuoja, jiems išsivysto nosies bei akių gleivinių, virškinimo organų ir plaučių uždegimas, pažeidžiama nervų sistema. Šia liga serga lap÷s, audin÷s, usūriniai šunys, kat÷s, šunys.
Marą sukelia paramikso virusas, artimai susijęs su tymų ir su galvijų maro virusais. Virusas yra nestabilus šeimininko išor÷je, o išgyvenimo laikas gaišenose palyginti trumpas - mažiau nei 48 val. (Dietz et. al. 2006). Dažniausiai serga žv÷reliai iki 1 metų amžiaus. Žindantys jaunikliai serga retai, nes su pienu gauna imuninių kūnų. Žv÷relių imlumas daug priklauso nuo kenksmingų veiksnių įtakos jų organizmui (Arnastauskien÷ ir kt. ,1998).
Klinikiniai požymiai yra pakankamai įvairūs: akių pūliavimas, jungin÷s uždegimas (konjungtyvitas), atsiranda šašai aplink akis ir nosį, dermatitas su odos sustor÷jimu, leten÷lių hiperkeratoz÷ (angl. “hard pad”), pneumonija, meningoencefalitas, enteritas, dusulys, konvulsijos ir diar÷ja. Mirtis dažniausiai ištinka d÷l pneumonijos, sukeltos bakterijų infekcijos (Dietz et al., 2006).
3 pav. Mes÷džių maru sergančiai 4 pav. Mes÷džių maru sergančiai
audinei pasireiškia dermatitas audinei pasireiškia leten÷lių hiperkeratoz÷ (Dietz et al. 2006)
12 Dažniausiai liga trunka 7 - 9 d., o kartais iki - 30 d. Sergant maro 1-2 laipsniais pakyla kūno temperatūra. Sergantys ÷da nenoriai arba visiškai ne÷da. Ligos pradžioje iš nosies ir akių teka serozin÷s, v÷liau pūlin÷s išskyros, nosyje susidaro kamščiai. Nosies veidrod÷lis suskirdęs, apsinešęs išdžiuvusio pūlinio eksudato sluoksniu. Gyvulys kv÷puoja sunkiai, per burną. Gausios išskyros iš akių visiškai sulipdo vokus. Šaltu metu laiku dažniausiai prasideda plaučių uždegimas. Sergantis plautine maro forma žv÷relis žūva per 2-3 d. Dažnai pažeidžiamas virškinimo traktas, prasideda viduriavimas. Žv÷relis gaišta po 1-2 sav. Kai kada pasitaiko nervine ligos forma, kai paralyžiuojamos galūnes. D÷l kramtomųjų raumenų spazminių traukulių ant lūpų susikaupia putotos seil÷s. Nervinei maro formai būdingesn÷ l÷tin÷ eiga. Persirgusių aklumas ir kurtumas dažnai išlieka visam gyvenimui. Atskirų žv÷relių rūšių maro požymiai šiek tiek skiriasi. Sergantys kartais pasveiksta ir įgyja imunitetą.
Patologinio anatominio tyrimo metu randamas tuščias gaišenos skrandis su trupučiu rudo skysčio, hiperemiška, su opel÷mis gleivin÷, padid÷jusios, su riebalin÷s degeneracijos požymiais kepenys, kai kada jų paviršius su fibrino apnaša. Taip pat dvylikapiršt÷s žarnos gleivin÷s katarinis uždegimas, kartais storosios ir plonosios žarnų hemoraginis uždegimas. Būdingi padid÷ję pasaito limfiniai mazgai, inkstų geldel÷s hemoraginis arba pūlinis uždegimas. Šlapimo pūsl÷s gleivin÷je yra paraudimų. Kv÷pavimo organų gleivin÷ paraudusi, plaučiuose būna sustand÷jusių arba nekroz÷s židinių. Perikarde būna serozinio eksudato, endokarde – kraujosruvų. Blužnis dažniausiai be pakitimų. Sirgusių nervine forma žv÷relių galvos smegenų kraujagysl÷s pilnos kraujo su kraujosruvų židin÷liais. Žv÷reliams staigiai nugaišus patologinių anatominių pakitimų nerandama.
Diagnoz÷ nustatoma iš epizootinių duomenų, klinikinių požymių ir labaratorijoje atliekamų tyrimų. Labaratorijoje daromas biologinis bandymas: gaišenos parenchiminių organų ir galvos smegenų suspensija užkrečiamas tos pačios rūšies jauniklis. Atliekamas papildomas tyrimas: šlapimo pūsl÷s apitelin÷se ląstel÷se nustatin÷jami ląsteliniai intarpai. Taikomas imunofluorescencinis metodas (Arnastauskien÷ ir kt., 1998).
Audinių virusinis enteritas. Tai liga, kuria sergantys m÷s÷džiai vemia, viduriuoja (tod÷l būdinga dehidratacija), jiems būdingas hemoraginis nekrozinis plonųjų žarnų uždegimas ir didelis gaištamumas. Tai gana plačiai paplitusi liga. Audinių virusinį enteritą sukelia Parvoviridae virusai. Parvovirusai yra ypač atsparūs virusai, kurie m÷šle ir organin÷se medžiagose gali išgyventi nuo kelių dienų iki kelių m÷nesių (Oldfield, 2007). Virusų galima aptikti galvijų, kiaulių, paukščių, šunų, kačių ir audinių organizmuose. Virusui imlus šunys, audin÷s, kat÷s, šakalai ir kiti m÷s÷džiai. Itin imlūs 1-5 m÷n. jaunikliai. Suk÷l÷ją platina sergantys ir rekonvalescentai žv÷rys, kurie vemdami ir su kitokiais ekskrementais išskiria virusus. Sveiki žv÷rys apsikrečia per susilietusius su virusais pašarus, pakratus, apyvokos daiktus. Į organizmą virusai patenka aerogeniniu ar alimentiniu būdu.
Liga dažniausiai būna ūminio pobūdžio. Sergančiajam prasideda viduriavimas ir nesibaigia tol, kol jis pasveiksta. Iš pradžių žv÷ris vemia skrandžio turiniu ir gleiv÷mis, v÷liau žalsvos spalvos tąsiomis gleiv÷mis. V÷mimo priepuoliai ištinka kas 30-40 min. Išmatos iš pradžių būna pilkos ar gelsvos spalvos, dažnai su krauju, v÷liau jos esti vandeningos ir labai dvokia. Prasid÷jus v÷mimui ir viduriavimui kai kuriems atsiranda ir kv÷pavimo organų pažeidimų. Žv÷ris netenka daug skysčių, tačiau troškulio nejaučia. Nekomplikuoto enterito atveju temperatūra gali išlikti normali ar kiek pakilusi. Po to prasideda šokas ir nuo susirgimo pradžios pra÷jus 1-2 paroms jauni žv÷rys, o 4-5 paroms seni žv÷rys nugaišta.
Virusiniam enteritui būdingi patologiniai anatomiai pokyčiai: sulysusi gaišena, užpakalio plaukai sutepti skystomis išmatomis. Nustatomas hemoraginis žarnų uždegimas, vietomis randama gleivin÷s erozijų ir fibrininių apnašų, žarnų sienel÷s suplon÷jusios, turinys skystas ir su krauju. Blužnis padid÷jusi, po kapsule mažesn÷s ar didesn÷s kraujosruvos. Žarnų pasaito limfmazgiai edemiški, hiperemiški.
5 pav. Ūmus žarnų uždegimas audinei (Gorham, 2012)
Preliminari diagnoz÷ nustatoma iš epizootinių, klinikinių ir patologinių anatominių duomenų. Patvirtinama elektroniniu mikroskopu tiriant šviežias išmatas, taip pat hemagliutinacijos metodu su kiaul÷s ar beždžion÷s eritrocitais. Enteritą reikia skirti nuo maro, infekcinio hepatito ir alimentinio enterito. Sergančiam maru būdingas jungin÷s, nosies gleivin÷s uždegimas, parez÷s, paralyžiai, serozinis skystis širdapl÷v÷je, miokardo nekroz÷, kepenų ląstelių degeneracija. Infekcinio hepatito požymiai - troškulys, tonzilitas, pažandinių limfinių mazgų ir kepenų padid÷jimas, pilvo vanden÷, užpakalio silpnumas, ragenos padrumzl÷jimas, gleivinių gelta, dantenų opos, poodžio edema, ataksija. Alimentinis enteritas visuomet susijęs su žv÷relių š÷rimu sugedusiais pašarais (Arnastauskien÷ ir kt., 1998).
14
1.2 Neužkrečiamosios audinių ligos
Kepenų lipidoz÷. Kepenų lipidoz÷ yra dažnai diagnozuojamas susirgimas audin÷ms, d÷l mitybos disbalanso galintis sukelti nutukimą ar greitą svorio netekimą (Rouvinen et al., 2010). Lipidoz÷ diagnozuojama jaunoms, greitai augančioms audin÷ms. Sergančios audin÷s gali būti rastos negyvos arba su motorikos sutrikimais, po kurių ištinka mirtis (Kahn et al., 2010).
Kepenų lipidoz÷ gali išsivystyti d÷l padid÷jusio laisvųjų riebiųjų rūgščių susikaupimo kepenų ląstel÷se (badavimas, ketoz÷, diabetas), padid÷jusios laisvųjų riebiųjų rūgščių esterifikacijos į trigliceridus, sumaž÷jusios laisvųjų riebiųjų rūgščių oksidacijos (anemija, hipoksija, toksikoz÷s), sumaž÷jusios baltymo apoproteino sintez÷s, kuris reikalingas lipoproteinų sintezei (baltymų stoka, apsinuodijimai), lipotrofinių medžiagų stokos (metionino, cholino) ir sumaž÷jusio lipoproteinų išskyrimo iš kepenų ląstelių (apsinuodijimai).
6 pav. Kepenų lipidoz÷ (asmenin÷ nuotrauka)
Kepenų pokyčiai priklauso nuo lipidų kiekio, kuris gali atsid÷ti kepenų ląstel÷se. Jei kepenų ląstel÷se yra minimalus lipidų kiekis, tai kepenys gali būti nepakitusios. Kepenų ląstel÷se susikaupus didesniam lipidų kiekiui kepenys yra padid÷jusios, gali būti geltonos, oranžiniai geltonos ar gelsvai rudos spalvos, minkštos konsistencijos. Histologiškai kepenų ląstelių citoplazmoje – įvairaus dydžio, apvalios formos vakuol÷s, ląstelių branduoliai gali būti nustumti prie ląstel÷s sienel÷s. Padid÷jusios kepenų ląstel÷s suspaudžia sinusoidinius kapiliarus. Žuvus kepenų ląstel÷ms riebalų lašeliai patenka į aplinkinius audinius, kur juos gali fagocituoti makrofagai (Mačiulskis ir kt., 2007).
1.3 Audinių š÷rimas
Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti žv÷reliams reikalingas atitinkamas kiekis apykaitos energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Maisto medžiagos racione turi būti atitinkamu santykiu ir gerai absorbuojamos (Januškevičius ir kt., 2010).
Audin÷ms būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas, sezoninis š÷rimasis, o keičiantis metų laikams bei fiziologinei būklei – maisto medžiagų poreikio kaita. Daugiausia maisto medžiagų audin÷s suvartoja vasarą, poreikiai maisto medžiagoms ir jų sudedamosioms dalims rudenį ženkliai sumaž÷ja. Mažiausiai maisto medžiagų reikia žiemą, o pavasarį poreikis pradeda augti. Auginamiems narveliuose žv÷reliams didelį poveikį daro šviesa, pašaro kiekis ir kokyb÷, oro temperatūra ir santykinis dr÷gnis (Overland et al., 2006).
Audinių virškinamasis traktas yra paprastas, jame maisto medžiagos užsilaiko neilgai ir per trumpą laiką negali pasisavinti daug maisto medžiagų. Didžioji pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojamos suskaidytos iki paprastų junginių. Esant normalioms sąlygoms, šie junginiai išnešiojami po visą organizmą ir panaudojami kaip statybin÷ medžiaga ir įvairių organizme vykstančių procesų energijos šaltinis (Skrede, Ahlstrom, 2002).
Baltymų svarba audinių mityboje. Audin÷ms, lap÷ms ir kitiems žv÷reliams baltymai yra energijos šaltinis, tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu ir neekonomiška. Norint išvengti tokių klaidų, reikia racionus sudarin÷ti atsižvelgiant į žv÷relių produktyvumą ir fiziologinę būklę (Hellwing et al., 2005).
Kuo gyvūnin÷s kilm÷s baltymuose daugiau kalogeno, tuo blogiau jie virškinami (Fink, Borsting, 2002). Galvose, trach÷jose, knygenose, plaučiuose, paukštienos atliekose yra 30-60 proc. mažiau sieros turinčių aminorūgščių – metionino ir cistino, triptofano, lyginant su raumenų baltymais. Jei tokie pašarai vyrauja audinių racionuose, tai kritin÷mis amino rūgštimis, lemiančiomis kailio plaukų dangos susidarymą ir augimą, tampa metioninas ir cistinas bei triptofanas.
Audinių organizmas sugeba prisitaikyti prie ne itin staigių mitybos režimo pokyčių. Pasitaiko atvejų, kai adaptacijos mechanizmas tinkamai nesuveikia, ir baltymų absorbcija bei panaudojimas organizme sutrinka. Taip atsitinka tada, kai audin÷s gauna netinkamai apdorotus pašarus su dideliu kiekiu baltymų, kurių organizmas paj÷gia paimti tik nedidelę dalį.
16 Visaverčiai baltymai audin÷ms būtini, nes jie lemia žv÷relių augimą, bendrą išsivystymą, kailio ir jo dangos susidarymą bei kokybę. Visus šiuos poreikius tenkina gyvūnin÷s kilm÷s pašaruose esantys baltymai (Storebakken et al., 2004).
Riebalų svarba audinių mityboje. Riebalai audinių mityboje taip pat labai svarbi maisto medžiaga. Su jais žv÷relių organizmas gauna būtinas riebalų rūgštis – linolo, linoleno ir arachido, taip pat didžiąją dalį apykaitos energijos. Riebalų rūgštys, turinčios grandin÷je daugiau nei 18 anglies atomų, ypač palankios virškinimui. Linolo, linoleno ir arachido riebalų rūgštys labai svarbios plaukų dangos susidarymui ir augimui (Mayntz et al., 2008; Tauson et al., 2005).
Poravimosi metu riebalų kiekį racione patartina sumažinti, kad patel÷s nenutuktų. Audin÷s gerai pasisavina žuvų, jūros gyvūnų ir augalinius riebalus, turtingus nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios laikymo metu greitai oksiduojasi. Oksidavęsi riebalai yra pavojingi, nes sukelia intoksikacijas, stabdo prieauglio augimą, neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi, didina abortų riziką, taip pat skatina vitamino E poreikį (Januškevičius ir kt. 2008).
Angliavandenių svarba audinių mityboje. Labai svarbi pašaruose esanti maisto medžiaga – angliavandeniai. Žv÷reliams tinka krakmolas ir cukrus, bet netinka celiulioz÷. Audin÷ms reikia atitinkamo kiekio lengvai organizmo paimamų angliavandenių, mat esant tam tikram jų kiekiui pager÷ja kitų maisto medžiagų (baltymų ir riebalų) absorbavimas (Buddington et al., 2000).
Trūkstant pašaruose lengvai pasisavinamų angliavandenių, gali sutrikti organizmo medžiagų apykaita, prieauglio augimas, patelių laktacija, bus gaunami prasten÷s kokyb÷s kailiai (Fink et al., 2007). Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai įsisavinamų angliavandenių, žv÷reliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu (Matusevičius, 2010).
Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumaž÷ja poreikis baltymams. Angliavandeniai racione gali sudaryti 10 - 35 proc. visų maisto medžiagų poreikio. Optimaliausias angliavandenių kiekis audinių racionuose yra 20 - 30 proc. nuo bendro pašarų kaloringumo (Fink et al., 2004).
Mineralinių medžiagų svarba audinių mityboje. Mineralin÷s medžiagos – tai organizmo struktūriniai elementai ir fermentų aktyvatoriai, dalyvaujantys medžiagų apykaitoje. Pagrindinis kalcio, fosforo, natrio, kalio bei chloro šaltinis yra m÷sos ir žuvies produktai (Matusevičius., 2010).
Didžiausią reikšmę kailiniams žv÷reliams turi šie makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis. 99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patel÷ms reikia: Ca – 0,15-0,25 g ; P – 0,12-0,18 g 100 –ui kcal pašaro energin÷s vert÷s (Skrede et al., 2003). Nedidelis kalcio likutis svarbus kraujo kreš÷jimui ir nervų sistemos funkcionavimui. Kalcio įsisavinimo organizme lygis
priklauso nuo audinių organizmo aprūpinimo vitaminu D, kalcio ir fosforo santykio pašaro davinyje, pH, nuo riebalų rūgščių įsisavinimo virškinamajame trakte. Fosforas svarbus audinių organizmui, kurio 80 proc. randama kauluose, 10 proc. organizmo baltymuose, riebaluose ir karbohidratuose. Min÷ti 10 proc. atlieka svarbų vaidmenį metabolizmo procesuose. Rezorbuoto iš pašaro fosforo kiekis priklauso nuo vit. D, o taip pat nuo medžiagos fitino, kuri mažina fosforo įsisavinimą.
Esant šių mineralinių elementų trūkumui pašaruose, organizmas panaudoja savo kauliniame audinyje sukaupto trūkstamo elemento kiekį, d÷l ko gali atsirasti su tuo susijusios ligos. Kalcio ir fosforo perteklius neigiamai veikia kailių kokybę. Tiek šių elementų perteklius, tiek ir jų trūkumas yra žalingas, lemia įvairių susirgimų atsiradimą, blogina produkcijos kokybę, sudaro daug ekonominių nuostolių (Skrede et al., 2003).
Trūkstant pašaruose geležies arba sutrikus jos įsisavinimui, audin÷s gali susirgti anemija. Jos trūkumui ypač jautrus prieauglis. Anemija pasireiškia apetito nebuvimu, augimo sutrikimais, hemoglobino sumaž÷jimu kraujyje, silpnu pūko išsivystymu, nuslinkimu, reprodukcijos sutrikimais. Seleno poreikiai audin÷ms n÷ra tiksliai nustatyti, tačiau žinoma, kad yra sąveika tarp seleno ir vitamino E, kurie gali pakeisti vienas kitą esant tam tikroms sąlygoms. Seleno kiekis audinių pašaruose pilnai patenkina poreikius, bet bandymais nustatyta, kad augaliniuose pašaruose esantis selenas įsisavinamas daug geriau nei gyvūnin÷s kilm÷s (Juraitis, Kulpys., 2003).
Vitamino E trūkumas neigiamai veikia žv÷relių reprodukcines funkcijas. Trūkumas pasireiškia tada, kai racionuose vyrauja riebi žuvis ir arkliena. Kadangi audin÷s yra žv÷reliai, linkę į nutukimą ir į kepenų riebalinę infiltraciją, tai patartina reguliariai į pašarų mišinius įtraukti vitamino E priedus. Natūralus vitamino E šaltiniai – žalios augalų dalys, jauna žol÷, salotų lapai.
1.4 Audinių laikymo sąlygos, priežiūra ir infekcinių ligų profilaktika
Auginant kailinius žv÷relius, reikia laikytis sanitarinių reikalavimų, taip pat atsargumo. Kasdien būtina pakeisti vandenį, išvalyti pašarų likučius, m÷šlą, ir bent du kartus per metus jį išvežti iš pašiūrių. Visuomet reikia patikrinti, ar viskas gerai uždaryta, ar n÷ra skylių, ar nesugedę pašarai, ar sveiki žv÷reliai.
Žv÷relių produktyvumas labai priklauso nuo jų laikymo ir priežiūros. Audin÷ms laikyti statomos stogin÷s. Abiejose jų pus÷se vienu aukščiu statomi narveliai, per vidurį paliekant taką. Narvai sugrupuojami į blokus po šešis. Kiekviename narvelyje laikoma po vieną patelę arba patin÷lį. Viename bloke laikomos penkios patel÷s ir vienas patin÷lis (VETinfo, 2004).
18 Siekiant užtikrinti zoohigieninius – veterinarinius reikalavimus būtina pastoviai atlikti dezinfekcijas, kurios metu specialiai apdorojama aplinka, paviršiai, įrengimai. Tai užkerta kelią plisti infekcijoms (Gaidžiūnien÷, Zapasnikien÷., 1998).
Vakcinacija yra pati svarbiausia priemon÷, naudojama siekiant sumažinti specifinių ligų, pasitaikančių ūkiuose, riziką (Oldfield., 2007). Norint išvengti didelių ekonominių nuostolių, reikia žv÷relius saugoti, laiku imunizuoti nuo tokių ligų kaip botulizmo, hemoragin÷s pneumonijos, mes÷džių maro, virusinio enterito. Nuo audinių aleutin÷s ligos apsaugos priemonių n÷ra, tod÷l būtina reguliariai atlikti aleutin÷s ligos serologinius tyrimus, norint išvengti didelių ligos sukeliamų nuostolių.
Audinių ūkiuose, imunizavimui naudojamos dvi pagrindin÷s FEBRIVAC 3 – PLUS ir FEBRIVAC DIST vakcinos. Vakcina FEBRIVAC 3-PLUS skirta audin÷ms aktyviai imunizuoti, norint apsaugoti nuo parvovirusinio enterito, hemoragin÷s pneumonijos ir profilaktiškai nuo intoksikacijos, kurią sukelia Clostridium botulinum C tipo toksinai. Imunitetas susidaro po 3 sav, po vakcinacijos ir išlieka vienerius metus. Kita vakcina, tai FEBRIVAC DIST, skirta audin÷ms ir šeškams aktyviai imunizuoti nuo m÷s÷džių maro.
Nors tam tikras imunitetas susiformuoja per trumpą laiką po vakcinacijos, tačiau visavertis atsparumas laukiniam maro virusui susidaro po vakcinacijos pra÷jus 10–20 d. Pakanka vienkartin÷s jauniklių vakcinacijos ir imunitetas susidaro 12-kai m÷n. Tačiau norint padidinti ir sudaryti vienodą didel÷s gyvūnų populiacijos atsparumą maro virusui, rekomenduotina pakartotinai vakcinuoti pra÷jus 6 m÷n. po pirmin÷s vakcinacijos (Lietuvos respublikoje registruotų veterinarinių vaistų katalogas, 2008).
2. TYRIMŲ METODIKA
Šiame tyrime, remiantis 2005 - 2012 m. duomenimis surinktais LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre, buvo analizuojami 181 audinių gaišenų patologiniai anatominiai tyrimo rezultatai, iš kurių 30 atlikau savarankiškai. Patologinis anatominis tyrimas atliktas vadovaujantis m÷s÷džių gaišenos tyrimo metodika, kuri buvo nurodyta “Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai” (Mačiulskis ir kt., 2007).
Histopatologiniam tyrimui iš viso buvo tirta 16 audinių m÷ginių, pagaminti 45histologiniai preparatai. Tyrimui m÷giniai buvo imami pasirinktinai iš organų, kuriuose buvo nustatyti patologiniai anatominiai pokyčiai.
Histopatologiniam tyrimui imti audiniai fiksuoti 10 proc. neutraliu formalino tirpalu 3-5 dienas vienkartiniuose indeliuose.
Patologin÷ medžiaga pjaustoma audinių paruošiamajame kabinete, sudedama į biopsines kasetes ir merkiama į šaltą tekantį vandenį 24 val., kad būtų išplautas 10 proc. formalinas patologin÷je medžiagoje.
Pra÷jus 24 val. biopsin÷s kaset÷s su patologine medžiaga sudedamos į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, USA“. Patologin÷ medžiaga, esanti biopsin÷se kaset÷se dehidratuojama 60 º, 80 º ir 96 º etilo alkoholyje po 2,3 val. ir izopropanolio alkoholiu po 1,3 val. V÷liau patologin÷ medžiaga skaidrinama chloroforme po 1,3 val. Po dehidratavimo ir skaidrinimo patologin÷ medžiaga impregnuojama parafinu A, B, C, D po 1,3 val. ir po 1 val. Visas procesas trunka apie 24 val. Pasibaigus automatiniam audinių paruošimo etapui, tiriamieji audinių m÷giniai įliejami į parafininius blokus naudojant audinių įliejimo įrangą „Tes 99“.
Kad įgytų reikiamą m÷ginio tvirtumą, parafininis blokelis su patologine medžiaga atv÷sinamas ant šaldomo stalelio. Iš suformuotų parafininių blokų daromi 4 µm storio parafininiai audinių pjūviai (mikropjūviai), naudojant „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija“ pusiau automatinį rotacinį mikrotomą. Adat÷lių pagalba į 37 ºC temp. termostatinę vandens vonelę pernešamas padarytas pjūvis. Vandens vonel÷je parafininių pjūvių juosta ištiesinama ir padalijama atskirais pjūviais, kurie v÷liau perkeliami ant objektinio stiklelio. Objektinis stiklelis su pjūviu perkeliamas 5 val. ant reguliuojamos kaitinimo plokšt÷s „Thermo Scientific Hotplate“, kurios temp. 37 ºC. V÷liau objektiniai stikleliai sudedami į termostatą „Binder“ 24 val. 37 ºC temp. Pra÷jus 24 val. parafininiai audinių pjūviai dažomi naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™, Japonija“.
20 M÷giniai buvo analizuojami ir diagnozuojami „Olympus BX41“ mikroskopu. Mikroskopin÷s nuotraukos darytos naudojant histologinių vaizdų analizatorių (mikroskopą) „Olympus DP72 BX63“.
Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas atliktas, naudojant Excel (2010) programa, apskaičiuoti rezultatų vidurkiai, procentin÷ išraiška.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Patologinio anatominio ir histopatologinio tyrimų rezultatai
Remiantis 2005 – 2012 m. duomenimis buvo išanalizuoti 181 audinių gaišenų patologiniai anatominiai tyrimo rezultatai. Kasmet atliekamų patologinių anatominių tyrimų rezultatų skaičius pateikiamas 7 pav.
7 pav. Patologinių anatominių tyrimų audinių skaičius
Neužkrečiamosios ligos (59 proc.) nustatomos dažniau, nei infekcin÷s ligos (41 proc.) (žr. 8 pav.)
22 8 pav. Infekcinių ir neužkrečiamųjų ligų pasireiškimas (proc.)
Patologinio anatominio tyrimo metu nustatytų audinių patologijų rezultatai pavaizduoti grafiškai ( 9 pav.).
9 pav. Audinių nustatytų patologijų, sąlygojusių mirtį, skaičius ir pasireiškimo dažnis Iš 9 pav. matyti, kad dažniausiai nustatomos audinių gaišimo priežastys yra audinių aleutin÷ liga, kuri nustatyta 40 audinių (22 proc.), bei kepenų lipidoz÷, nustatyta 34 audin÷ms (19 proc.).
1% 3% 9% 10% 17% 19% 4% 14% 22%
Nustatyta, kad 103 audin÷s sirgo rudenį ir tai sudaro 57 proc. visų sirgusių audinių skaičiaus (žr.10 pav.).
10 pav. Ligų pasireiškimas pagal sezoniškumą (proc.)
11 pav. Ligų pasireiškimas pagal amžių (proc.)
Iš 11 paveikslo matyti, kad 81 proc. audinių (n=147) susirgimų nustatyta suaugusioms audin÷ms.
24 Atlikus patologinius anatominius tyrimus 74 audin÷ms nustatytos infekcin÷s ligos. Nustatytų infekcinių ligų pasiskirstymas pavaizduotas 12 paveiksle.
12 pav. Infekcinių ligų pasiskirstymas (proc.)
Iš 12 paveikslo matyti, kad audinių aleutin÷ liga sudaro daugiau nei pusę infekcinių ligų atvejų (54 proc.). Taip pat audinių aleutin÷ liga sudaro 22 proc. visų audin÷ms nustatytų patologijų atvejų (žr. 13 pav.).
Rudenį audinių aleutin÷ liga nustatyta 34 audin÷ms. Tai sudaro 85 proc. audinių aleutin÷s ligos atvejų (žr. 14 pav.). Taip pat didel÷s įtakos ligos pasireiškimui tur÷jo audinių amžius. Suaugusioms audin÷ms aleutin÷ liga diagnozuota ženkliai daugiau kartų nei jaunikliams (žr. 15 pav.).
14 pav. Audinių aleutin÷s ligos pasireiškimas pagal sezoniškumą
26 Patologinio anatominio tyrimo metu rasti organų pokyčiai būdingi aleutinei audinių ligai: splenomegalija (blužnis padid÷jusi, kraštai suapval÷ję, pjūvyje skečiasi, infarktai) (žr. 16 pav.), taip pat inkstų degeneracija – inkstai padid÷ję, gelsvos spalvos, po kapsule kraujosruvos (17 pav.).
16 pav. Blužnies hiperplazija, infarktas
Mikroskopuojant, blužnies histologiniame preparate matomi pakitimai yra būdingi audinių aleutin÷s ligai, tai padid÷jusi plazminių ląstelių infiltracija, taip pat didel÷s limfocitų sankaupos (žr. 18 – 19).
18 pav. Audin÷s blužnies hiperplazija, dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40 padidinimu
28 Be aleutin÷s ligos, patologinio anatominio tyrimo metu, 35 proc. infekcinių ligų atvejų buvo nustatyta hemoragin÷ pneumonija (n=26) (žr. 12 pav.). Daugiau nei pusę (58 proc.) hemoragin÷s pneumonijos susirgimų (n=15) buvo nustatyti rudenį (žr. 20 pav.).
20 pav. Hemoragin÷s pneumonijos pasireiškimas pagal sezoniškumą (proc.)
Hemoragine pneumonija sergančioms audin÷ms būdingas staigus gaišimas, dažniausiai nesp÷jus išryšk÷ti klinikiniams požymiams. Nugaišusios audin÷s randamos su iš nosies ištek÷jusiu kraujingu eksudatu.
Patologinio anatomio tyrimo metu matomi ryškus pakitimai plaučiuose. Plaučiai pabrinkę, raudoni, sustand÷ję. Gerklų ir trach÷jos gleivin÷s paraudusios, pabrinkusios, jų spindyje matoma putoto raudono skysčio (žr. 21 pav.).
21 pav. Plaučių hiperemija ir edema, putotas raudonas skystis trach÷joje
Mikroskopuojant matoma: išpl÷stos plaučių kraujagysl÷s, pabrinkusios alveolių sienel÷s, alveol÷se susikaupęs transudatas (žr. 22 pav.).
22 pav. Plaučių hiperemija ir edema, dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200 padidinimu Hemoragin÷s pneumonijos diagnoz÷s patikslinimui buvo daromi histologiniai plaučių audinių preparatai. Mikroskopuojant matomi išryšk÷ję plaučių kapiliarai, pabrinkusios alveolių pertvaros, alveol÷se matomas eksudatas ir eritrocitai (žr. 23 – 24 pav.).
30 23 pav. Hemoragin÷ pneumonija, dažyta hematoksilinu ir eozinu, x40 padidinimu
Atlikus patologinius anatominius tyrimus, 107 audin÷ms nustatytos neužkrečiamosios ligos. Nustatytų neužkrečiamųjų ligų pasiskirstymas pavaizduotas (25 pav.).
25 pav. Neužkrečiamųjų ligų pasireiškimas (proc.)
Iš 25 paveikslo matyti, kad viena iš pagrindinių audinių gaišimo priežasčių yra kepenų lipidoz÷ ( 32proc. ), nustatyta 34 audin÷ms. Tarp visų nustatytų audinių patologijų - 19 proc. sudaro kepenų lipidoz÷ (žr. 26 pav.).
32 Kepenų lipidoz÷ buvo nustatyta tik rudenį (27 pav.) ir dažniausiai suaugusioms audin÷ms – 76 proc. šia liga sirgusių audinių (žr. 28 pav.).
27 pav. Kepenų lipidoz÷s pasireiškimas pagal sezoniškumą
Patologinio anatominio tyrimo metu randami tokie kepenų patologiniai pokyčiai: kepenys padid÷jusios, mikštos konsistencijos, orandžiniai geltonos spalvos, pjūvyje skutosi (žr. 29 pav.).
29 pav. Audin÷s kepenų lipidoz÷
Patologinių anatominių tyrimų diagnozei patikslinti iš 16 audinių gaišenų, buvo padaryti 45 histologiniai preparatai. Preparatai buvo daromi iš plaučių, kepenų bei inkstų organų audinių. Iš atliktų tyrimų rezultatų matyti, kad dažniausiai nustatoma patologija yra kepenų lipidoz÷ (n=12) (žr. 30 pav.). Taigi buvo patvirtinta kepenų lipidoz÷s diagnoz÷.
34 Mikroskopuojant hepatocitų citoplazmoje matomos įvairaus dyžio, apvalios vakuol÷s, suardyta kepenų skiltelių struktūra, ląstelių branduoliai nustumti prie ląstel÷s sienel÷s, taip pat nustatyta kepenų hiperemija (žr. 31-32 pav.).
31 pav. Kepenų lipidoz÷ ir hiperemija. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100 padidinimu
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus 181 nugaišusių audinių patomorfologinio tyrimo rezultatus, nustatyta, kad 59 proc. (n=107) audinių mirties priežasčių buvo neužkrečiamosios ligos, o 41 proc. (n=74) – infekcin÷s ligos. Iš neužkrečiamųjų ligų dažniausiai nustatyta kepenų lipidoz÷ - 32 proc. (n=34), o iš infekcinių - audinių aleutin÷ liga - 54 proc. (n=40) ir hemoragin÷ pneumonija – 32 proc. (n=26). Šios trys ligos sudar÷ daugiau kaip pusę (55 proc.) visų nustatytų ligų atvejų. Ligų pasireiškimui didel÷s įtakos tur÷jo sezoniškumas. Daugiausiai, net 103 audinių mirtys, užfiksuotos rudenį, o tai sudar÷ 57 proc. visų audinių skaičiaus. Sergamumui šiuo metų laiku įtakos gal÷jo tur÷ti atv÷sę rudeniški orai. Taip pat buvo pasteb÷ta, kad šios ligos daugiausiai diagnozuotos suaugusioms audin÷ms - 81 proc. visų audinių skaičiaus (n=147).
Pagal gautus neužkrečiamųjų ligų tyrimų duomenis, nustatyta, kad dažniausia iš neužkrečiamųjų ligų yra kepenų lipidoz÷, kuri buvo diagnozuota 34 audin÷ms (32 proc. neužkrečiamųjų ligų atvejų). Dažniausiai šia liga sirgo suaugusios audin÷s (n=26), o tai sudar÷ 76 proc. šios ligos atvejų. Visi ligos atvejai nustatyti rudenį. Rouvinen et al., (2010) savo atliktuose tyrimuose teigia, kad kepenų lipidoz÷ yra susijusi su mitybos disbalansu, kai šeriama dideliu kiekiu riebalų turinčiu pašaru.
Patologinio anatominio tyrimo metu randami tokie kepenų patologiniai pokyčiai: kepenys padid÷jusios, mikštos konsistencijos, oranžiniai geltonos spalvos, pjūvyje skutosi. Mikroskopuojant hepatocitų citoplazmoje buvo matomos įvairaus dyžio, apvalios vakuol÷s, suardyta kepenų skiltelių struktūra, ląstelių branduoliai nustumti prie ląstel÷s sienel÷s, taip pat nustatyta hiperemija. Visi šie patomorfologiniai pokyčiai būdingi kepenų lipidozei.
B. Hunter (2008) teigia, kad audinių aleutin÷ liga yra svarbiausia infekcin÷ liga, paveikianti visuose ūkiuose auginamas audines, tod÷l yra patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Išanalizavus infekcinių ligų atvejus, paaišk÷jo, kad dažniausiai nustatoma audinių aleutin÷ liga. Iš 181 audinių gaišenų aleutin÷ liga buvo diagnozuota 40 audinių, tai sudar÷ 54 proc. infekcinių ligų atvejų. Daugiausiai sergančiųjų audinių buvo nustatyta vasaros pabaigoje ir rudenį. Rudenį ši liga nustatyta 34 audin÷ms, o tai sudaro 85 proc. audinių aleutin÷s ligos atvejų. Taip pat audinių aleutin÷ liga nustatyta 34 suaugusioms audin÷ms (85 proc.). Šis rodiklis patvirtina (Gaidžiūnien÷, Zapasnikien÷, 1998)teiginį, kad aleutine liga daugiausia serga suaugusios audin÷s.
Patologinio anatominio tyrimo metu nustatyti audinių organų pokyčiai, būdingi aleutinei audinių ligai, tai - splenomegalija (blužnis padid÷jusi, kraštai suapval÷ję, pjūvyje skečiasi, infarktai), inkstų degeneracija – inkstai padid÷ję, gelsvos spalvos, po kapsule kraujosruvos.
36 Dar viena audin÷ms nustatyta infekcin÷ liga - tai Pseudomonas aeroginosa bakterijų sukelta hemoragin÷ pneumonija. Liga diagnozuota 26 audin÷ms (32 proc. užkrečiamųjų ligų atvejų). Šios ligos pasireiškimui įtakos tur÷jo sezoniškumas. Tarp visų nustatytų hemoragin÷s pneumonijos atvejų, 15 audinių sirgo rudenį. Tai sudaro daugiau nei pusę - 58 proc. - hemoragin÷s pneumonijos atvejų.
Patologinio anatomio tyrimo metu matomi ryškus pakitimai plaučiuose, būdingi hemoraginei pneumonijai. Plaučiai pabrinkę, raudoni, sustand÷ję. Gerklų ir trach÷jos gleivin÷s paraudusios, pabrinkusios, jų spindyje matoma putoto raudono skysčio. Mikroskopuojant matoma: išpl÷stos plaučių kraujagysl÷s, pabrinkusios alveolių sienel÷s, alveol÷se susikaupęs transudatas.
Gautus tyrimų rezultatus apibendrinant, nustatyta, kad tirtuose audinių ūkiuose dažniausiai pasireiškiančios tokios ligos: infekcinių ligų – audinių aleutin÷ liga ir hemoragin÷ pneumonija, o neužkrečiamųjų ligų – kepenų lipidoz÷. Kitos pavojingos ligos kaip audinių virusinis enteritas, botulizmas bei m÷s÷džių maras ūkiuose nepasireišk÷. Nuo šių ligų audin÷s buvo imunizuojamos.
IŠVADOS
1. Išanalizavus 2005 - 2012 metų (n=181) nugaišusių audinių gaišenų patomorfologinio tyrimo rezultatus, nustatyta, kad 59 proc. audinių mirties priežastis buvo neužkrečiamosios ligos, o 41 proc. audinių - užkrečiamosios ligos.
2. Remiantis patomorfologiniais tyrimų rezultatų duomenimis, nustatyta, kad tirtuose audinių ūkiuose dažniausiai pasireiškiančios ligos yra: iš infekcinių ligų – audinių aleutin÷ liga 54 proc. ir hemoragin÷ pneumonija 35 proc., o iš neužkrečiamųjų ligų – kepenų lipidoz÷ 32 proc.
3. Remiantis tyrimų rezultatais, ligų pasireiškimui įtakos tur÷jo sezoniškumas. Dažniausiai audinių mirtys užfiksuotos rudenį (57 proc.). Šiuo metų laiku audinių aleutin÷ liga nustatyta 85 proc. šia liga sirgusių audinių skaičiaus. Hemoragin÷ pneumonija rudenį nustatyta 58 proc. šia liga sirgusių audinių skaičiaus. Kepenų lipidoz÷ nustatyta tik rudenį visoms šia liga sirgusioms audin÷ms.
4. Ligų pasireiškimui įtakos tur÷jo ir audinių amžius. Dažniausiai tirtos suaugusių audinių gaišenos - 81 proc. nuo visų tirtų audinių skaičiaus. Audinių aleutin÷ liga suaugusioms audin÷ms nustatyta 85 proc. šios ligos atvejų. Kepenų lipidoz÷ suaugusioms audin÷ms nustatyta 76 proc. šios ligos atvejų.
38
REKOMENDACIJOS
Kadangi dažniausios nustatytos audinių ligos yra: audinių aleutin÷ liga, hemoragin÷ pneumonija ir kepenų lipidoz÷, audinių augintojams bei žv÷rininkyst÷s srityje dirbančius veterinarijos specialistus rekomenduojame:
• Norint ūkiuose išvengti audinių aleutin÷s ligos protrūkių turi būti reguliariai atliekami kraujo labaratoriniai tyrimai aleutin÷s ligos virusui nustatyti, o nustačius, audines karantinuoti, išvengiant tolimesnio viruso plitimo, tokias audines veislei nepalikti. Taip pat turi būti palaikomos geros zoohigienin÷s sąlygos, prižiūr÷ti, kad audin÷s būtų šeriamos tik tinkamai termiškai apdorota m÷sa;
• Nuo hemoragin÷s pneumonijos visos audin÷s turi būti reguliariai vakcinuojamos (kaip ir nuo botulizmo, m÷s÷džių maro ir virusinio enterito), nes vakcinacija yra viena iš pagrindinių infekcinių ligų prevencinių priemonių. Šios ligos pasireiškimui tur÷jo įtakos sezoniškumas, daugiausiai šia liga sirgusių audinių buvo rudenį, tod÷l tur÷tų būti gerinamos laikymo sąlygos, kad rudenį laikomoms audin÷ms narvuose nebūtų skersv÷jų, narvus reguliariai valyti, kad nesusidarytų dr÷gm÷, saugoti nuo peršalimo;
• Kepenų lipidoz÷ – su š÷rimu susijusi liga, tod÷l norint sumažintį audinių gaišimą šia liga pirmiausiai reik÷tų subalansuoti audinių racioną, kuriam turi būti sumažintas riebalų kiekis pašare. Audinių augintojai tur÷tų labiau atsižvelgti į audinių maisto medžiagų poreikius skirtingais metų laikais.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Akdeniz H., Buzgan T., Tekin M., Karsen H., Karahocagil M.K. An outbreak of botulism a family in Eastern Anatolia associated with eating suzme yoghurt buried under soil. Scandinavian Journal of Infectiuos Diseases. 2007. 39 P. 108-114.
2. Alexandersen S., Larsen S., Aasted B., Uttenthal A., Bloom M.E., Hansen M. Acute interstitial pneumonia in mink kits inoculated with defined isolates of Aleutian mink disease parvovirus.Veterinary Pathology. 1994. 31 P. 216–228.
3. Audin÷ – kiauninių šeimos pusiau pl÷šrus brangiakailis žv÷relis. VETinfo. 2004/9 P. 57. 4. Buddington R., Malo Ch., Sangild P., Elnif J. Intestinal transporto of monosacharides and
amino acides during postnatol development of mink. Am. J. Physiol. Regular. Integr. Comp. Physiol. 2000. 279 P. 2287–2296.
5. Broll S., Alexandersen S. Investigation of the pathogenesis of transplacental transmission of Aleutian mink disease parvovirus in experimentally infected mink. Journal of virology. 1996. P. 1455–1466.
6. Cai Sh., Singh B.R. Botulism diagnostic: from clinical symptoms to in vitro Asays. Critical Reviews in Microbiology. 2007. 33 P. 109–125.
7. Chaddock J.A., Marks P.M.H. Clostridial neurotoxins: structure-function led disign of new therapeutics. Cell Mol Life Sci. 2006. 63 P. 540–551.
8. Cherington M. Botulism: Update and review. Seminars in neurology. 2004. 24 P. 155–163. 9. Fink R., Borsting C. Effects of dietary levels of protein, fat and carbohydrates. Acta
Agrocultural Scandinavica section A Animal science. 2002. 52 P. 34–42.
10. Fink R., Tauson X., Chowalibag A., Hansen N. A first estimate of the amino acid requirement for milk production of the highproducing female mink (Mustela vison). Journal of animal physiology and animal nutrition. 2005. 90 P. 60–69.
11. Gaidžiūnien÷ N., Zapasnikien÷ B. Kailin÷ Žv÷rininkyst÷. 1998. P. 58-59.
12. Grajauskien÷ R. Kailin÷s žv÷rininkyst÷s ūkio pl÷tra: galimybių ir rizikos įvertinimas (AB : „Vilkijos ūkis“ pavyzdžiu). Magistro darbas. Kaunas. 2008. P. 4, 25.
13. Dietz H.H., Henriksen P., Tove N., Chriél C., Chriel M.. A brief compendium of the most commonly encountered diseases in mink and foxes in Denmark. 2006. P. 19-20.
14. Hellwing A., Tauson A., Ahlstrom O., Skrede A. Nitrogen and energy balance in growing mink (Mustela vison) feed different levels of bacterial protein meal produceed on natural gas. Arch. Anim. Nutrition. 2005. 59 P. 335–352.
40 15. Januškevičius A., Januškevičien÷ G., Kučinskien÷ J. Skirtingų racionų efektyvumas šeriant
audinių prieauglį. Veterinarija ir zootechnika. T. 52 (74). 2010. P. 43-44.
16. Januškevičius A., Januškevičien÷ G., Kučinskien÷ J., Šlyžius E., Šengaut J. Audinių racionai su skirtingu maisto medžiagų santykiu. Veterinarija ir zootechnika. T. 44 (66). 2008. P. 39. 17. Lietuvos Respublikoje registruotų veterinarinių vaistų katalogas. Katalogas. Sudarytojai:
G.Daunoras, Jodkonis, Jokimas, Sudikien÷. Kaunas. Terra publica. 2008. P. 493-497.
18. Mačiulskis P, Aniulien÷ A, Pockevičius A, Juodžiukynien÷ N. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų tyrimai. Naujasis lankas. 2007. P.22, 60.
19. Mayntz D., Nielsen V., Sorensen A., Toft S., Rautenheimer D., Hejlesen C., Simpson S. Balancing of protein and lipid intake a mammalian cornivore, the mink (Mustela vison). J. Animal Nutrition. 2008. 10 P. 303–310.
20. Mano ūkis. Rinkos užgaidos šildomos kailiais. Nr. 2, 2005. 21. Matusevičius P. Audinių lapių, š÷rimas. 2010.
22. Oldfield J.E. Fur animal research. Volume 15, Number 4. 2007. P. 169-173.
23. Overland M., Romarheim O., Hovin M., Storebakken T., Skrede A. Aparent total tract digestibility of renprocessed and extruded diets containing basic and autolyzed bacterial protein meal grown on natural gas in mink and rainbow trout. Animal Feed Science Technology. 2006. 3 P. 323–336.
24. Radzišauskien÷ D., Zagminas K., Ambrozaitis. A. Botulizmas: literatūros apžvalga. Medicinos teorija ir praktika. 2009 - T. 15 (Nr.2). P. 106.
25. Rouvinen-Watt K., Mustonen A.M., Conway R., Pal C., Harris L., Saarela S., Strandberg U., Nieminen P. Rapid development of fasting-induced hepatic lipidosis in the American mink (Mustela vison): effects of food deprivation and re-alimentation on body fat depots, tissue fatty acid profiles, hematology and endocrinology. Lipids 45. 2010. P. 111–128.
26. Skrede A., Ahlstrom O. Bacterial protein produced on natural gas: a new potencial feed ingredient for dogs evaluated usig the blue fox as model. J. Nutrition. 2002. 132 P. 1668– 1669.
27. Skrede A., Krogdahl A., Austreng E. Digestibility of amino acids in raw fish flesh and meat-and-bone meal for chicken, fox, mink and rainbow trout. Z. Tierphysiol. Tierern-hru. Futtermitelkde. 2003. 43. P. 92–101.
28. Sobel J., Tucker N., Sulka A., McLaughlin J., Maslanka S. Foodborne botulism in the United States. Emerg Infect Dis 2004. 9 P. 1606–1611.
29. Storebakken T., Baeverfjord G., Skrede A., Olli J., Berge G. Bacterial protein meal in diets for Atlantic salmon, Salmo solar, in freshwater. Agriculture. 2004. 241 P. 413–425.
30. Veterinarijos gydytojo vadovas. Žinynas. Sudarytojas A. Matusevičius. Vilnius: Mokslas. 1998. P. 227-231.
31. www.stat.gov.lt/duomenų baz÷s/rodiklių duomenų baz÷s/žem÷s ūkis, medžiokl÷, miškininkyst÷ ir žuvininkyst÷/brangiakailių žv÷relių skaičius. Prieiga per internetą 2012 12 10.
