LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Simona Žvirblytė
Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus)
užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais ir jo
sezoniniai pokyčiai
The seasonal changes of gastrointestinal nematode
infection in fenced red deer (Cervus elaphus)
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais ir jo sezoniniai pokyčiai“:1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Simona Žvirblytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Marija Ramanauskaitė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL
DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
(data)
Prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
(darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS
KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Dažniausiai sutinkami tauriųjų elnių (Cervus elaphus) virškinamojo trakto nematodai ... 9
1.1.1. Šeima: Trichostrongylidae ... 10 1.1.1.1. Ostertagia spp. ... 10 1.1.1.2. Cooperia spp. ... 11 1.1.2. Šeima: Strongyloidae ... 12 1.1.2.1. Oesophagostomum spp. ... 12 1.1.3. Šeima: Strongyloididae ... 13 1.1.3.1. Strongyloides spp. ... 13 1.1.4. Šeima: Capillariidae ... 13 1.1.4.1. Capillaria spp. ... 13
1.1.5. Žolės užterštumas invazinėmis L3 stadijos lervomis ir jo sezoninė kaita... 14
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 15
1.2. Tiriamieji gyvūnai ir tyrimo planas ... 15
2.2. Mėginių rinkimas ir parazitologiniai tyrimai ... 16
2.2.1. Mėginių rinkimas ... 16
2.2.2. Parazitologiniai tyrimai ... 16
2.3. Meteorologiniai duomenys ... 17
2.4. Statistinė analizė ... 17
3. TYRIMO REZULTATAI ... 18
3.1. Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais ... 18
3.1.1. Virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių skaičiaus vidurkių rezultatai skirtingo amžiaus grupėse ... 18
3.1.2. Užsikrėtimo strongiliatais sezoninai pokyčiai ... 20
3.1.3. Užsikrėtimo Strongyloides spp. sezoniniai pokyčiai ... 21
3.1.4. Užsikrėtimo Capillaria spp. sezoniniai pokyčiai ... 22
3.2. Išaugintų invazinių L3 stadijos nematodų lervų rezultatai ... 23
3.3. Žolėje izoliuotų invazinių L3 stadijos lervų rezultatai ... 23
3.4. Meteorologiniai duomenys ... 24
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 26
IŠVADOS ... 29
PADĖKA ... 30
APTVARUOSE LAIKOMŲ TAURIŲJŲ ELNIŲ (CERVUS ELAPHUS) UŽSIKRĖTIMAS VIRŠKINAMOJO TRAKTO NEMATODAIS IR JO SEZONINIAI POKYČIAI
Simona Žvirblytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas – nustatyti aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais ir jo sezoninius pokyčius. Tyrimo metu iš viso buvo surinkti ir ištirti 109 išmatų mėginiai: 70 patelių ir 39 jauniklių. Užsikrėtimas buvo vertinamas pagal nematodų kiaušinėlių skaičių mėginiuose. Koprologiniai tyrimai buvo atlikti pagal modifikuotą Makmasterio metodą. Taip pat buvo ruošiamos lervų kultūros ir atliktas jų identifikavimas. Iš 109 mėginių, virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių buvo aptikta 66 (60,55 proc.) mėginiuose: 42 (38,53 proc.) patelių išmatose ir 24 (22,02 proc.) jauniklių. Taurieji elniai buvo užsikrėtę Ostertagia spp., Cooperia spp., Oesophagostomum spp., Strongyloides spp., Capillaria spp. virškinamojo trakto nematodais. Dominavo užsikrėtimas vienos genties nematodais (84,85 proc.). Patelės buvo gausiau užsikrėtę Strongylidea būrio ir Capillaria spp. nematodais, o jaunikliai Strongyloides spp. Abiejose amžiaus grupėse Strongylidea ir Strongyloides spp. kiaušinėlių skaičius 1 grame buvo padidėjęs ankstyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį (p<0,05), o Capillaria spp. kiaušinėlių mėginiuose buvo aptikta nuo gruodžio mėnesio iki pavasario (p>0,05). Abiejose amžiaus grupėse dominavo užsikrėtimas Oesophagostomum spp. nematodais. Taip pat buvo atliekami ganyklos žolės tyrimai užterštumui virškinamojo trakto nematodų invazinėms L3 stadijos lervoms nustatyti. Nustatytas mažas ganyklos užterštumas.
Raktažodžiai: taurieji elniai, Cervus elaphus, virškinamojo trakto nematodai, Ostertagia,
THE SEASONAL CHANGES OF GASTROINTESTINAL NEMATODE INFECTION IN FENCED RED DEER (CERVUS ELAPHUS)
Simona Žvirblytė
Master’s thesis
SUMMARY
The aim of this study was to examine the seasonal changes of gastrointestinal nematode infection in fenced red deer (Cervus elaphus). A total of 109 fecal samples were collected and analyzed during the study: 70 females and 39 calves. The infection was detected by examinating faecal samples using a modified McMaster technique. Larval cultures preparation and identification were also performed. Of the 109 specimens, gastrointestinal nematode eggs were detected in 66 (60.55%) samples: 42 (38.53%) in female feces and 24 (22.02%) in calves. The study found that deer were infected with the gastrointestinal nematodes of Ostertagia, Cooperia, Oesophagostomum,
Strongyloides and Capillaria. Infection with nematodes of the same genus was dominant (84.85%).
After statistical analysis, it was found that the red deer females were more infected with strongyle and Capillaria spp., while calves were more infected wtih Strongyloides spp. In both age groups, strongyle and Strongyloides spp. egg per gram was elevated in early spring and early fall (p<0,05), while Capillaria spp. have been detected since december and similar numbers have been maintained throughout the winter season (p>0,05). Oesophagostomum spp. nematodes were dominant in both red deer feacal samples. Pasture grass studies have also been carried out to isolate L3 stage infective larvae of nematodes. The infective L3 stage larvae were isolated occasionally in very low numbers from grass samples.
Key words: red deer, Cervus elaphus, gastrointestinal nematodes, Ostertagia, Cooperia,
SANTRUMPOS
KSG – kiaušinėlių skaičius 1 grameL1 – pirmos stadijos lervos L2 – antros stadijos lervos L3 – trečios stadijos lervos L4 – ketvirtos stadijos lervos L5 – suaugėlio stadija
PI – pasikliautinis intervalas SN – standartinis nuokrypis SPP – gentis
ĮVADAS
Elnininkystė – sparčiai populiarėjanti ūkininkavimo kryptis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. VĮ žemės ir ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2018-01-01 ataskaitos duomenimis, Lietuvoje tauriųjų elnių laikytojų buvo 147, kurie iš viso laikė 153 elnių bandas – 7611 gyvūnus (apie 1500 vnt. daugiau negu 2017 m.) (1).
Virškinamojo trakto nematodozės yra viena iš svarbiausių produkcijos netekimo priežasčių atrajotojų ūkiuose, o atsparumas antihelmintikams didėja visame pasaulyje (2). Aptvaruose laikomų elnių užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais yra dažnas ir gali sukelti klinikinius požymius ar gaišimą. Nors parazitinės infekcijos elniams dažniausiai nėra mirtinos, yra svarbu, jog banda būtų laisva nuo parazitų (3).
Helmintų sukeltos infekcijos yra pagrindinė nelaisvėje laikomų elnių problema, ypač kur gyvūnai laikomi mažuose aptvaruose. Šie laukiniai gyvūnai natūraliai gyvena gamtoje dideliuose plotuose, todėl turi mažą genetinį atsparumą parazitinėms infekcijoms (4). Nustatyta, jog ribotoje teritorijoje auginamų elnių ūkiuose parazitozės pasireiškia dažniau negu laisvai gyvenančių elnių bandose (5).
Elnininkystėje viena iš pagrindinių problemų yra gyvulių endoparazitai (6). Laukinių žinduolių užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais priklauso nuo daugybės vidinių ir išorinių faktorių, kurių dauguma priklauso nuo sezoniškumo. Tačiau užsikrėtimas helmintais ir jo sezoniniai pokyčiai yra retai tiriami naudojant tų pačių tiriamų gyvūnų mėginius (7). Tauriųjų elnių užsikrėtimo virškinamojo trakto nematodais dauguma tyrimų buvo atlikti reguliuojant jų populiaciją laukinėje gamtoje juos medžiojant arba šių gyvūnų fermose juos paskerdus, todėl užsikrėtimo sezoniškumo tendencijos nenustatomos (8). Elnių užsikrėtimas nematodais neinvaziniu metodu yra mažai tirtas, nors galvijų ir avių parazitozių tyrimai yra dažni ir išsamūs (9). Pagrindinis ilgai trunkančio tyrimo pranašumas yra tas, jog galima stebėti užsikrėtimo helmintais pokyčius ir augančių jauniklių grupėje, ir tarp skirtingų amžiaus grupių (10).
Nors ir daugėja tyrimų apie elnių endoparazitus, tačiau jų vistiek, palyginus, yra mažai (11). Turimų žinių apie ligos kontrolę ir prevenciją pritaikymas ženkliai sumažintų ekonominius nuostolius dėl užsikrėtimo virškinimo trakto parazitais (5), o veterinarijos gydytojai galėtų atlikti svarbų vaidmenį teikdami patarimus dėl parazitinių ligų programų, įskaitant strateginį antihelmintikų vartojimą ir užsikrėtimo parazitais stebėjimą. Bandos valdymo programa gali sumažinti profilaktikos ir gydymo išlaidas, atsparumo antihelmintikams riziką ir vaistų likučius. Laukinių gyvūnų sveikatos stebėsena pastaruoju metu tapo būtinu gamtos gyvūnų ir žmogaus ligų prevencijos komponentu (4).
Darbo tikslas: Nustatyti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais ir jo sezonius pokyčius.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervu elaphus) užsikrėtimą virškinamojo
trakto nematodais.
2. Įvertinti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimo gausumą
jauniklių ir patelių grupėse 13 mėnesių laikotarpyje.
3. Nustatyti ir įvertinti tauriųjų elnių (Cervus elaphus) aptvaro žolės užterštumą
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dažniausiai sutinkami tauriųjų elnių (Cervus elaphus) virškinamojo trakto
nematodai
Pagrindiniai ir didžiausią reikšmę turintys elnių endoparazita yra nematodai. Strongylidea būrio nematodai turi tris šeimas, kurių atstovai parazituoja elnių virškinamajame trakte (VT):
Ancylostomatoidea, Strongyloidea, ir Trichostrongyloidea (11). Šiuo metu Eurazijos žemyne yra
žinomos bent 45 tauriųjų elnių virškinamojo trakto parazitų rūšys (12). Nustatyta, jog Europoje elninių žinduolių užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais yra dažnas ir vyrauja daug parazitų rūšių (13). Pačios svarbiausios nematodų rūšys parazituoja šliuže, plonojoje ir storojoje žarnose. Laukinių atrajotojų VT randami Haemonchus, Cooperia, Ostertagia, Teladorsagia, Bunostomum,
Trichostrongylus, Dictyocaulus, Oesophagostomum, Chabertia, Nematodirella, Protostrongylus, Trichuris ir Strongyloides genčių nematodai (14). Dažniausiai pas elninius gyvūnus parazituoja Ostertagia spp., Spiculopteragia spp., Trichostrongylus spp., Cooperia spp. ir Oesophagostomum
spp. nematodai, o Nematodirella spp., Capillaria spp. ir Trichuris spp. randami rečiau (4).
Pas skirtingoms šeimoms priklausančius porakanopius atrajotojus, gali parazituoti tie patys endoparazitai. Dauguma elnių endoparazitų gali būti aptinkami ir pas galvijus, ir pas avis (6). Tiek laukinėje gamtoje gyvenantys, tiek naminiai atrajotojai, gali platinti parazitus vieni kitiems (15). Yra nerimaujama, jog aptvaruose laikomi elniniai žinduoliai gali platinti parazitus naminiams atratojams ir laisvėje gyvenantiems elninių šeimos atstovams (16). Atrajotojų užsikrėtimas nematodais dažniausiai būna mišrus ir susideda iš Trichostrongylidae ir kitų giminingų šeimų, priklausančių Strongyloidea būriui (14).
Nematodų sukeltų infekcijų klinikiniai simptomai pasireiškia priklausomai nuo užsikrėtimo gausumo, parazituojančių nematodų rūšių ir nuo individualių organizmo savybių (17). Daugelis klinikinių požymių, susijusių su virškinamojo trakto nematodų sukeltomis ligomis, nėra specifiniai ir gali būti apibūdinami kaip parazitinis gastroenteritas. Jie gali sukelti žarnyno sutrikimus, tokius kaip viduriavimas, vidurių užkietėjimas, sumažėjęs priesvoris, suprastėjęs kailis, svorio kritimas, išsekimas, anoreksija ir gaišimas (14). Nors virškinamojo trakto parazitais užsikrėtusiems elniams dažniausiai nepasireiškia jokie klinikiniai požymiai (18), su laukiniais atrajotojais atlikti tyrimai rodo, jog parazitozės kenkia gyvūnų reprodukcinei sistemai ir išgyvenamumui (19).
Virškinamojo trakto helmintai yra stipri selektyvioji jėga laukinių stuburinių gyvūnų populiacijoje (20). Nors, kai kuriais atvejais, helmintai gali sukelti sunkią patologiją, jie taip pat gali išgyventi ilgus metus šeimininko organizme. Jeigu yra sukeliamos infekcijos, dažniausiai jos būna lėtinės ir susijusios su imuninės sistemos slopinimu ir minimaliais klinikiniais požymiais (21). Stiprėjant gyvūno imunitetui, mažėja užsikrėtimas parazitais (6).
1.1.1. Šeima: Trichostrongylidae
Trichostrongylidae šeimos nematodai yra dominuojantys taksonominės, geneologinės ir
skaitinės įvairovės, todėl yra vieni reikšmingiausių pripažintų ar galimų patogenų (11). Strongiliatų sukeltos parazitozės dažniausiai būna mišrios. Trichostrongylidae šeimos nematodų randama mažais kiekiais pas elninius gyvūnus, kurie gali būti kaip parazitų rezervuaras ir užkrėsti naminius atrajotojus (22).
Atšalus orams, kai kurios invazinės Trichostrongylidae šeimos lervos gali įsiskverbti į skrandžio sienelę ir negydytos peržiemoti, o pavasarį atnaujinti savo vystymąsi. Tokiu atveju, kiaušinėlių skaičius išmatose gali būti labai mažas arba iš viso jų nebūti (23). Užsikrėtimas šiais nematodais dažniausiai pagausėja vasaros pabaigoje–rudenį ir pavasarį (14).
1.1.1.1. Ostertagia spp.
Dauguma atrajotojų dažniausiai būna užsikrėtę keliomis nematodų rūšimis, tačiau kai kurios iš jų yra ekonomiškai svarbesnės už kitas. Vienas iš svarbiausių nematodų vidutinio klimato regionuose yra Ostertagia ostertagi (17).
Biologija. Šliuže parazituojantys O. ostertagi yra ploni rudos spalvos nematodai. Suaugę patinėliai būna 6–7 mm ilgio, suaugusios patelės – 8–11 mm ilgio, o jų kiaušinėliai – 70–86 μm dydžio (24). O. ostertagi vystosi tiesiogiai ir turi dvi vytymosi stadijas: priešparazitinę ir parazitinę. Subrendusios patelės išskiria kiaušinėlius, kurie į aplinką patenka su šeimininko išmatomis. Šie kiaušinėliai vystosi iki invazinės L3 stadijos lervos. Laikas, per kurį vystosi invazinės lervos, priklauso nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip oro temperatūra ir drėgmė (25). Parazitinė stadija prasideda invazinei lervai patekus į gyvūno virškinimo traktą. Jame lerva neriasi iki L5 stadijos ir subręsta (26). Rudenį arba ankstyvą žiemą, atsiradus nepalankioms aplinkos sąlygoms, praryta L3 stadijos lerva gali sustabdyti savo vystymąsi ir pereiti į hipobiozės būseną, kuri gali trukti iki 7 mėnesių (25).
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Šis parazitas yra labai patogeniškas ir gali sukelti sunkius gyvūno sveikatos sutrikimus (17). Ostertagiozės forma gali būti subklinikinė, kuomet klinikiniai požymiai nežymūs ir dažniausiai pasireiškia priesvorio sumažėjimu, arba klinikinė, kuriai būdingas gausus viduriavimas, svorio netekimas. Klinikinė ostertagiozė skirstoma į I ir II tipus (27). Ostertagiozė dar yra žinoma kaip jauniklių liga, nes peržiemojusios L3 stadijos lervos būna užsikrėtimo šaltinis sekantį pavasarį, pirmą kartą pradėjusiems ganytis jaunikliams (26). Manoma, jog dėl to vystosi imuninis atsakas, kuris apsaugo nuo kitų žarnyne parazituojančių nematodų, tokių kaip Cooperia spp. ir Oesophagostomum spp., tačiau neapsaugo nuo Ostertagia
Epidemiologija. Ostertagiozė yra daugiausiai paplitusi ir tirta elninių žinduolių parazitozė Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje (28). Dažniausiai pasitaikanti rūšis tarp elnių yra Ostertagia ostertagi (22). Atrajotojų išmatose Ostertagia spp. kiaušinėlių dažniausiai randama vasaros pabaigoje ir rudenį (14).
1.1.1.2. Cooperia spp.
Biologija. Plonojoje žarnoje parazituojantys C. oncophora yra spiralės formos, šviesiai raudonos spalvos nematodai. Suaugę patinėliai būna 5–9 mm ilgio, patelės 6–8 mm, o jų kiaušinėliai 240–300 µm dydžio. Cooperia genties nematodų L3 stadijos lervą yra labai sunku atskirti nuo kitų strongiliatų lervų, nes jos visos yra labai panašios (9). Cooperia spp. vystosi tiesiogiai kaip ir Ostertagia spp. Kaip ir kitos Trichostrongylidae šeimos gentys, Cooperia spp. nepalankiomis sąlygomis (šaltuoju metų periodu ir sausrų metu) pereina į hipobiozės būseną, kurioje gali išbūti iki 5 mėnesių (14).
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Cooperia spp. parazituoja plonojoje žarnoje ir, esant gausiam užsikrėtimui, sukelia anoreksiją, viduriavimą ir žarnų gaurelių atrofiją. Cooperia spp. dažniausiai parazituoja kartu su Trichostrongylus spp., Ostertagia spp. ir Nematodirus spp. nematodais (17). Keliose šalyse yra pastebėtas atsparumas antihelmintikams. Augdami jaunikliai įgauna atsparumą Cooperia spp. nematodams. Kai kurie tyrimai rodo, kad jei nėra kitų virškinimo trakto nematodų, Cooperia spp. gali turėti didesnę reikšmę sukeliant klinikinius požymius (17).
Cooperia spp. nėra laikoma labai patogeniška gentimi, tačiau gausaus C. oncophora užsikrėtimo
atveju, šie nematodai jaunikliams gali sukelti parazitinį gastroenteritą (14). Palyginus su Ostertagia genties nematodais, Cooperia spp. sukeliami klinikiniai simptomai yra mažiau reikšmingi (18).
Epidemiologija. Visos Cooperia genties rūšys, kurios parazituoja pas naminius gyvulius, yra randamos ir pas elninius gyvūnus, tačiau dažniausiai pasitaiko užsikrėtimas Cooperia oncophora rūšies nematodais. Dauguma atliktų tyrimų parodė, jog užsikrėtimo Cooperia spp. gausumas ir paplitimas laukinių atrajotojų tarpe yra minimalus (9). Cooperia spp. rūšys skiriasi tuo, kad C.
oncophora randama vidutinio klimato zonose, tuo tarpu subtropikuose ir atogrąžose ši rūšis
pakeičiama Cooperia punctata ir Cooperia pectinata (14). Nustatyta, jog užsikrėtimas Cooperia spp. sumažėja pavasarį, tačiau vasarą būna gausiausias jauniklių amžiaus grupėje (28). Pas avis
Cooperia spp. dažniausiai aptinkama rudenį, tačiau nematodai gali išgyventi per žiemą ir sukelti
1.1.2. Šeima: Strongyloidae
1.1.2.1. Oesophagostomum spp.
Dažniausiai pas atrajotojus parazituoja O. columbianum ir O. radiatum (29).
Biologija. Oesophagostomum genties nematodai yra 10–20 mm ilgio, kurių priekinė dalis yra smailėjanti ir dažnai susukta į spiralę. Jų kiaušinėliai yra 70–90 × 34–45 μm dydžio, plonu apvalkalu, su blastomeromis (17).
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Kaip ir kitų virškinamojo trakto nematodų,
Oesophagostomum spp. vystymosi ciklas yra tiesioginis, gyvūnai užsikrečia į virškinimo traktą
patekus invazinėms L3 stadijos lervoms arba joms įsiskverbus per odą (17). Skirtingai nei kiti
Strongylidea būrio nematodai, Oesophagostomum spp. L4 stadijos lervos suformuoja mazgelius
žarnų gleivinėje ir, praėjus 17–22 dienoms po užsikrėtimo, išlenda į žarnos spindį, kur galutinai subręsta. Inkubacinis periodas trunka 32–42 dienas (9). Suaugę Oesophagostomum spp. nematodai parazituoja atrajotojų storojoje žarnoje, o lervos gali būti randamos žarnyno gleivinėje nuo skrandžio piliorinės dalies iki pat anuso (17). Vyresniems, stiprios imuninės sistemos gyvūnams, mazgeliai gali kalcifikuotis, taip sumažindami žarnyno judrumą. Tiesiojoje žarnoje mazgeliai gali būti jaučiami apčiuopos metu, o skrodimo atveju, helmintai ir jų mazgeliai gali būti lengvai matomi (25). Ezofagostomai labiau paveikia gyvūnus, kurių mityba yra nevisavertė. Dažniausiai užsikrėtimas Oesophagostomum spp. nesukelia jokių klinikinių požymių. O. radiatum gali sukelti apetito sumažėjimą, hipoproteinemiją, anemiją ir kraujavimą iš mazgelių susidarymo vietos (29).
Epidemiologija. Oesophagostomum radiatum nematodais dažniau būna užsikrėtę laisvėje gyvenantys elniai vakarų Europoje, o O. venulosum – Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose (4). Prieš išrandant šiuolaikinius antihelmintikus, Oesophagostumom spp. nematodai buvo didelė problema vėsiuoju ir drėgnuoju metų laiku (17). Plataus spektro antihelmintikai yra veiksmingi prieš ezofagostomozę, tačiau galvijai vis dažniau tampa atsparūs naudojamiems preparatams. Lervos, kurios formuoja mazgelius, yra neveikiamos antiparazitinių vaistų. Todėl po jų naudojimo, jos gali išeiti į žarnos spindį ir vystytis toliau, taip užteršdamos išmatas kiaušinėliais (17). Mėsos pramonei šie parazitai gali sukelti didelius ekonominius nuostolius, nes mažina gyvulių priesvorį (14).
1.1.3. Šeima: Strongyloididae
1.1.3.1. Strongyloides spp.
Stongyloides gentyje yra žinomos bent 48 nematodų rūšys. Dažniausiai šie helmintai
parazituoja šeimininko virškinamajame trakte pas žinduolius, paukščius, taip pat randama pas roplius ir amfibijas. Viena iš dažniausiai pasitaikančių rūšių yra Strongyloides papillosus, kuri yra paplitusi visame pasaulyje ir randama daugumos atrajotojų plonojoje žarnoje (30).
Biologija. Strongyloides papillosus yra ploni, plauko pavidalo, 3,5–6 mm ilgio nematodai. Šių parazitų gyvenimo ciklas yra neįprastas. S. Papillosus patelės išskiria 50–58 x 30–34 μm dydžio kiaušinėlius, kurie patekę į aplinką su išmatomis gali vystytis iki invazinės lervos stadijos arba tapti laisvai gyvenančia karta (25).
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Gyvūnai S. Papillosus užsikrečia invazinėms parazito lervoms patekus į virškinimo traktą arba gyvūnams, esant drėgnose ir šiltose sąlygose (šlapia dirva, gilus šlapias kraikas), jos sugeba prasiskverbti pro gyvūno odą, sukeldamos eriteminę odos reakciją ar dilgėlinę (14). Lervos gali būti imobilizuotos pilvo sienoje ir išsiskirti su pienu laktacijos periodu. Strongiloidoze dažniausiai serga jaunikliai, kurie užsikrečia žįsdami motinos pieną (31).
Strongyloides spp. yra labiausiai patogeniškas jaunikliams (32). Strongiloidozės požymiai yra
anoreksija, svorio netekimas ir lengva arba vidutinio sunkumo anemija. Taip pat gali būti kvėpavimo sutrikimų, kuriuos sukelia lervos, migruojančios per plaučius (14). Yra ištirta, jog
Strongyloides spp. ir Eimeria spp. mišri parazitozė gali sukelti naminių ir aptvaruose laikomų
laukinių atrajotojų gaišimą (33).
Epidemiologija. Strongyloides spp. lervos yra jautrios aplinkos veiksniams (25). Tačiau kuomet klimatas būna šiltas ir drėgnas, dauguma lervų išsivysto iki invazinės stadijos. Naminių atrajotojų ūkiuose strongiloidozė buvo suvaldyta atskiriant jauniklius nuo motinų. Auginant juos atskirai nuo suaugusių gyvulių ir maitinant iš buteliuko yra užkertamas kelias kontaktui su užkratu (31).
1.1.4. Šeima: Capillariidae
1.1.4.1. Capillaria spp.
Capillaria spp. nematodai yra paplitę visame pasaulyje, o naminiai ir laukiniai atrajotojai
dažniausiai būna užsikretę Capillaria longipes ir Capillaria bovis rūšies nematodais (34).
Biologija. Capillaria spp. yra smulkūs, ploni nematodai. Patinėlių ilgis 10–13 mm, o patelių iki 20 mm. Nematodų kiaušinėliai primena Trichuris spp. kiaušinėlius, nes taip pat galuose turi kamštelius. Kiaušinėliai yra 45–50 x 22–25 μm dydžio, bespalviai ir turi storą apvalkalą. Jų forma yra šiek tiek statiška, korpuso sienelių vidurinės dalys yra lygiagrečios (34).
Patogenezė ir klinikiniai požymiai. Capillaria spp. nematodai parazituoja plonojoje žarnoje ir yra mažai patogeniški. Jais užsikrėtusiems gyvūnams dažniausiai nepasireiškia jokie klinikiniai požymiai. Šios genties nematodų vystymosi ciklas yra tiesioginis. Kapiliarioze gyvūnai užsikrečia invazinėms lervoms patekus į virškinimo traktą. Inkubacinis periodas trunka 3–4 savaites. Kadangi atrajotojams kapiliariozė nesukelia ryškių klinikinių požymių, yra pripažinta, jog nei gydymas, nei profilaktika nėra reikalingi (33).
Epidemiologija. Paplitusi visame pasaulyje (33).
1.1.5. Žolės užterštumas invazinėmis L3 stadijos lervomis ir jo sezoninė kaita
Dauguma virškinamojo trakto nematodų vystosi tiesiogiai ir turi laisvai migruojančias invazines L3 stadijos lervas. Su išmatomis į aplinka išsiskyrę nematodų kiaušinėliai toliau vystosi iki L3 stadijos lervų (14), o oro temperatūra ir drėgmė įtakoja jų vystymąsi. Kiekvieno nematodo vystymasis priklauso nuo šių veiksnių (35).Nematodų kiaušinėliai dažniausiai būna atsparūs klimato pokyčiams, tačiau naujai išsinėrusios pirmosios ir antrosios stadijos lervos (L1 ir L2) yra jautrios nepalankioms oro sąlygoms, o L3 stadijos lervos būna atsparesnės (15). Išdžiūvimas yra dažniausia lervų išnykimo priežastis, tačiau taip pat įrodyta, kad lervos pereidamos į hipobiozės būseną, gali išgyventi aplinkoje, kur drėgmės kiekis labai mažas (11).
Avims, užsikrėtusioms virškinamojo trakto nematodais, sumažėja jų imunitetas ir paskutines dvi nėštumo savaites labai padaugėja išskiriamų kiaušinėlių kiekis, kuris gali išlikti iki aštuonių savaičių po jauniklių atvedimo. Esant tinkamoms aplinkos sąlygoms, per tris savaites šie kiaušinėliai vystosi iki invazinių L3 lervų stadijos ir tampa pagrindiniu jauniklių užsikrėtimo šaltiniu. Taip pat jaunikliai gali užsikrėsti ganykloje peržiemojusiomis invazinėmis lervomis (36).
Ožkų ganyklose atlikti tyrimai atskleidė reikšmingų skirtumų, atsižvelgiant į ganymo sezonų kaitą. Pastebėta, jog 40,00 proc. didesnis parazitų paplitimas buvo pastebėtas lietingu metų sezonu, o sausuoju metų sezonu paplitimas siekė 22,85 proc. Kad lervos išgyventų ganykloje, joms reikalingas pakankamas kritulių kiekis. Lervų išgyvenamumo laikas ganyklose tiesiogiai priklauso nuo sklypo dydžio bei klimato sąlygų – drėgnuose tropikuose gali išgyventi iki kelių savaičių, o vidutinio klimato zonoje beveik visus metus (37).
Yra nustatyta, jog vasarą ir ankstyvą rudenį ganyklose lervų būna mažai, o dėl pagerėjusių oro temperatūros ir drėgmės sąlygų, rudenį ir žiemą palaipsniui lervų daugėja ir pavasarį pasiekia piką (28). L3 invazinių lervų išgyvenamumas yra didesnis žiemą, kuomet jos yra užklotos sniego sluoksniu. Ganyklų užterštumas labiausiai priklauso nuo oro sąlygų. Didžiausias lervų šaltinis yra suaugę gyvūnai (4).
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA
Tyrimas buvo atliktas ekologiniame “X” ūkyje, Šilalės rajone, nuo 2018 metų kovo 23 dienos iki 2019 metų balandžio 7 dienos. Mėginiai buvo tiriami LSMU Veterinarijos akademijoje, veterinarinės patobiologijos katedroje, parazitologijos laboratorijoje.
1.2. Tiriamieji gyvūnai ir tyrimo planas
Tyrimui pasirinktas ūkis jau daugiau nei 10 metų vykdo veiklą. Pagrindinės ūkio veiklos – tauriųjų elnių ir danielių auginimas aptvaruose. Elniai auginami ekologiškoje, jiems natūralioje aplinkoje ir šeriami tame pačiame ūkyje užaugintais pašarais.
Tiriamieji gyvūnai. Taurieji elniai ganėsi 27 hektarų dydžio aptvare. Ganyklos plotą sudarė 12 hektarų miško ir 15 hektarų pievos. Aptvertoje teritorijoje ganėsi apie 30 patinų ir 120 patelių bei jauniklių. Gyvūnai papildomai buvo šeriami ištisus metus, per kuriuos sunaudojata 10 tonų avižų ir 125 tonų šienainio. Aptvare buvo iškasti 2 tvenkiniai: gilesnis – vandeniui gerti, seklesnis – maudynėms. Ūkyje tauriųjų elnių dehelmintizacija levamizolo hidrochloridu (,,Dehelman”) atlikta 1 kartą metuose, suduodant kartu su pašaru, pagal gamintojo instrukciją po 20 g miltelių 250 kg kūno svorio arba 9 mg levamizolo 1 kg kūno svorio. Tiriamų gyvunų dehelmintizacija buvo atlikta 2018 metų lapkričio vidury. Gyvūnai buvo šeriami visus metus vienodai, neatsižvelgiant į rujos, vaikingumo laikotarpius. Aptvaro teritorija yra kalvota, su žemumomis, kur užsilaiko lietaus vanduo ir būna drėgna.
2.2. Mėginių rinkimas ir parazitologiniai tyrimai
2.2.1. Mėginių rinkimas
Tauriųjų elnių šviežios išmatos buvo renkamos vieną kartą per mėnesį, atsitiktine tvarka. Išmatos buvo renkamos nuo žolės arba žemės į polietileninius maišelius, ant kurių buvo užrašoma gyvūno amžiaus grupė ir data. Buvo renkama po 5–10 individualius patelių mėginius (apie 8 x 15 mm dydžio, pailgos spiros) ir po 2–5 jauniklių (apie 6 x 11 mm dydžio spiros) (38). Jauniklių išmatų mėginiai buvo renkami nuo 2018 m. birželio mėnesio. Mėginiai iki koprologinio tyrimo buvo laikomi +4°C laipsnių temperatūroje ir ištirti septinių dienų laikotarpyje.
Žolės mėginiai buvo renkami W raidės tvarka ir kas 10 žingsnių pešant žolę. Žolė buvo pešama ne arčiau kaip 20 cm nuo išmatų. Mėginiai buvo dedami į polietileninius maišelius su užrašyta rinkimo data ir mėginio numeriu (39).
2.2.2. Parazitologiniai tyrimai
Modifikuotas Makmasterio metodas. Koprologinis tyrimas, skirtas nustatyti kiaušinėlių skaičių 1 grame išmatų (KSG). Tyrimo eiga: į stiklinę įdedama 4,0 g išmatų 0,1 g tikslumu. Tada užpilama 56,0 ml vandens ir, gerai išmaišius, mėginys paliekamas stovėti 30 min. Pakartotinai išmaišius mėginį, perkošiama per marlę į kitą stiklinę. 10,0 ml filtrato perpilama į centrifuginį mėgintuvėlį ir centrifuguojama 1200 aps./min. greičiu 7 minutes. Po centrifugavimo, pipete iš mėgintuvėlio nusiurbiamas skystis paliekant nuosėdas. Likusios nuosėdos užpilamos flotaciniu NaCl tirplu iki 4,0 ml ir gerai išmaišius mėginį, švaria pipete šiuo tirpalu užpildomos abi Makmasterio kameros pusės. Mikroskopuojama ne ankčiau kaip po 2–3 min. Suskaičiuotas kiaušinėlių skaičius abiejose kameros pusėse padauginamas iš 20 ir gaunamas kiaušinėlių skaičius 1 grame išmatų (40).
Lervų kultūrų ruošimas ir jų identifikavimas. Koprologinis tyrimas, skirtas nustatyti ir identifikuoti nematodų rūšis išmatų mėginiuose. Tyrimo eiga: pasveriama 10,0 g išmatų, sumaišoma su 4,0 g vermikulito ir užpilama 6–8 ml vandens iki tirštos grietinės konsistencijos. Mišinys įdedamas į indelį su dugne padarytomis skylutėmis, uždengiamas marle ir apverstas indelis įdedamas į kitą indelį su vandeniu. Taip paruoštas mėginys dedamas į dėžutę ir 14 dienų laikomas 21–24 °C temperatūros termostate. Po 14 dienų indelis su mišiniu išimamas iš indelio ir dedamas į konusunę taurę su kambario temperatūros vandeniu. Mišinys taip laikomas 24 val. kol lervos migruos į vandenį ir nusės taurės dugne. Po 24 val. ant dungno nusėdusios lervos nusiurbiamos pipete ir supilamos į mėgintuvėlį, kuris su turiniu centrifuguojamas 1000 aps./min. greičiu 10–15 min. arba paliekama nusistovėti per naktį. Po to lašas mėginio užlašinamas ant objektinio stiklelio. Ant koncentrato užlašinama 2–3 lašai Lugolio tirpalo ir po kelių sekundžiu užlašinamas lašas 30
proc. natrio tiosulfato tirpalo. Mikroskopuojama ir pagal invazinėms lervoms būdingus morfologinius požymius identifikuojamos nematodų rūšys (41).
Bermano metodas žolėje esančioms nematodų L3 stadijos lervoms izoliuoti. Tyrimas skirtas nustatyti ganyklos užterštumui. Tyrimo eiga: surinkta žolė laboratorijoje sudedama į marlinį maišelį ir pamerkiama į kibirą su vandeniu taip, kad visa žolė būtų apsemta. Maišelis neturi siekti kibiro dugno. Į kibirą įlašinama 2–3 lašus skysto indų ploviklio ir paliekama stovėti per naktį. Kitą rytą maišelis išimamas iš kibiro, nuvarvinamas vanduo ir džiovinama 2–3 savaites, kol žolė višiskai išdžiūna. Kibire esančios nuoplovos perfiltruojamos per 38 μm sintetinį filtrą. Jame likusios nuosėdos koncentruojamos filtro centre ir kruopščiai perpilamos į filtrinį popierių (vienkartines nosinaites), esantį virš konusinės taurės. Popierius suimamas ir pakabinamas ant medinės lazdelės taurėje. Taurė pripildoma vandens tiek, kad būtų apsemtas mėginys. Taurės paliekamos nusistovėti per naktį. Po to ilga pipete nusiurbiamos ant dugno nusėdusios lervos, perkeliamos į mėgintuvėlį ir mikroskopuojama. Šis metodas labiausiai tinka skrandžio ir žarnyno nematodų lervoms tirti (4).
2.3. Meteorologiniai duomenys
Lietuvos 1981 – 2010 m., 2018 m. ir 2019 m. ir Šilalės rajono 2018 m., 2019 m. vidutinės oro temperatūros ir vidutinio kritulių kiekio duomenys pateikti pagal Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos ir Laukuvos hidrometeorologijos stoties pateiktus duomenis.
2.4. Statistinė analizė
Visi tyrimo duomenys buvo pildomi žurnale, suvesti ir išsaugoti „Microsoft Exel“ kompiuterinėje programoje. Tyrimo duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis kompiuterine programa „Microsoft Exel“ ir „GraphPad Prism“ statistinės analizės programa. Buvo skaičiuojami vidurkiai, standartiniai nuokrypiai (SN), pasikliautiniai intervalai (PI). Skirtumai tarp jaunklių ir patelių užsikrėtimo buvo tikrinami panaudojus Chi-kvadrato kriterijų, o patelių ir jauniklių užsikrėtimas skirtingais laikais buvo tikrinamas panaudojus Stjudento t statistinį kriterijų. Skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimas
virškinamojo trakto nematodais
2018 – 2019 m. atlikto tyrimo metu iš viso buvo surinkti ir ištirti 109 tauriųjų elnių išmatų mėginiai: 70 patelių, 39 jauniklių. Tyrimo metu nustatyta, jog taurieji elniai buvo užsikrėtę 5-iomis virškinamojo trakto (VT) nematodų gentimis: Ostertagia, Cooperia, Oesophagostomum,
Strongyloides, ir Capillaria. Iš 109 mėginių, VT nematodų kiaušinėlių buvo aptikta 66 (60,55 proc.)
mėginiuose: 42 (38,53 proc.) patelių išmatose ir 24 (22,02 proc.) jauniklių. Iš visų teigiamų mėginių, 84,85 proc. buvo rasta vienos nematodų genties kiaušinėliai, 13,64 proc. dviejų genčių ir 1,52 proc. trijų. Mikroskopuojant paruoštus mėginius buvo identifikuoti strongiliatų, Strongyloides spp. ir Capillaria spp. kiaušinėliai (1 lent.).
Viso tyrimo metu tiek patelės, tiek jaunikliai buvo sveiki ir nerodė jokių užsikrėtimo virškinamojo trakto nematodais klinikinių požymių. Nors ir buvo mėginių, kuriuose rasta 360 KSG, bendras kiaušinėlių vidurkis buvo mažas.
3.1.1. Virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių skaičiaus vidurkių rezultatai
skirtingo amžiaus grupėse
Tyrimo metu rasta Ostertagia, Cooperia, Strongyloides, Capillaria ir Oesophagostomum genčių nematodų kiaušinėlių abiejose tauriųjų elnių amžiaus grupėse. Iš 70 patelių mėginių – 60,00 proc. (95 proc. PI 48,28-70,68) buvo teigiami, o jauniklių iš 39 mėginių – 61,54 proc (95 proc. PI 45,87-75,14). VT nematodais buvo užsikrėtę daugiau jauniklių negu patelių (p>0,05).
Abiejose amžiaus grupėse dominavo Strongylidea būrio nematodų kiaušinėliai (1 lent.). Maksimalus jų kiekis rastas viename mėginyjė pas pateles ir jauniklius buvo vienodas – 120 KSG. Didžiausias Strongyloides spp. kiaušinėlių kiekis buvo rastas jauniklių amžiaus grupėje – 360 KSG, o patelių – 120 KSG. Capillaria spp. kiaušinėlių maksimalus kiekis pas pateles buvo – 100 KSG, o pas jauniklius – 80 KSG.
Patelių amžiaus grupėje dominavo užsikrėtimas vienos genties nematodais – 90,48 proc. Mišriomis infekcijomis buvo užsikrėtę 7,14 proc. patelių, kurių mėginiuose rasta dviejų genčių nematodų kiaušinėlių, o 2,38 proc. – trijų. Jauniklių grupėje iš 24 teigiamų mėginių 75,00 proc. rasta vienos nematotų genties kiaušinėlių, o 25,00 proc. buvo užsikrėtę mišriomis infekcijomis iš dviejų genčių.
Strongiliatų ir Capillaria spp. nematodų kiaušinėlių daugiau buvo rasta patelių išmatose: 18 > 12 ir 6 > 5 KSG. O janiklių amžiaus grupėje išmatų mėginiuose Strongyloides spp. kiaušinėlių buvo rasta dvigubai daugiau negu patelių grupėje: 21 > 10 KSG.
1. lentelė. Nematodų kiaušinėlių skaičius tauriųjų elnių patelių ir jauniklių išmatose tyrimo metu
Nematodai Patelės Jaunikliai Teigiami mėginiai n/tirta n, (proc.; 95 proc. PI) Vid. KSG ± SN Teigiami mėginiai n/tirta n, (proc.; 95 proc. PI) Vid. KSG ± SN Strongylidea 26/70 (37,14; 26,75-48,87) 18 ± 19 13 (33,33; 20,56-49,09) 12 ± 12 Strongyloides spp. 14/70 (20,00; 12,18-30,94) 10 ± 14 11 (28,21; 16,42-43,90) 21 ± 35 Capillaria spp. 9/70 (12,86; 6,69-22,89) 6 ± 11 6 (15,38; 5,05-35,79) 5 ± 9
3.1.2. Užsikrėtimo strongiliatais sezoninai pokyčiai
Viso tyrimo metu strongiliatai buvo dominuojanti gentis. Patelių ir jauniklių mėginiuose strongiliatų kiaušinėlių buvo rasta visais metų sezonais, išskyrus vasarą. 2018 ir 2019 metų balandžio mėnesiais, kelios savaitės iki jauniklių atvedimo, buvo užfiksuotas strongiliatų kiaušinėlių padidėjimu patelių išmatų mėginiuose (40 KSG ir 72 KSG) (p<0,05) (2 pav.). 2018 m. po vaikavimosi kiaušinėlių skaičius tolygiai mažėjo iki vasaros pradžios ir birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais kiaušinėlių išmatose buvo nebeaptinkama nei pas pateles, nei pas jauniklius. Rugsėjį abiejose amžiaus grupėse kiaušinėlių skaičius vėl padidėjo (patelių – 56 KSG, jauniklių – 52 KSG), kas sutapo su karščių ir sausros pabaiga bei elnių rujos intensyviuoju periodu (p>0,05). Po rudeninės dehelmintizacijos, iki gruodžio 1 d. elinių išmatose nebuvo rasta kiaušinėlių, tačiau nuo sausio jų vėl buvo aptinkama negausiai ir panašus KSG buvo randamas visu žiemos sezonu. 2019 m. pas pateles buvo nustatytas didelis KSG padidėjimas kovo – balandžio laikotarpiu (72 KSG) (p<0,05), o pas 12 mėn. jauniklius iki pat tyrimo galo buvo rastas tolygus nagausus kiaušinėlių skaičius (2 pav.).
2 pav. Strongiliatų KSG pokyčiai tauriųjų elnių patelių ir jauniklių išmatose tyrimo metu
Ilgas brūksnys – jauniklių atvedimo periodas, rodyklė – dehelmintizacija 0 20 40 60 80 100 120 140 160 KSG Patelės Jaunikliai
3.1.3. Užsikrėtimo Strongyloides spp. sezoniniai pokyčiai
Išmatų mėginiuose Strongyloides spp. kiaušinėliai buvo rasti beveik viso tyrimo metu. KSG kitimas patelių ir jauniklių grupėse buvo vienodas (3 pav.). Patelių išmatose nedidelis kiekis kiaušinėlių buvo nustatytas nuo gegužės mėnesio ir šiek tiek padidėjo liepos mėnesį. Jauniklių išmatose kiaušinėliai pradėjo išsiskirti nuo birželio mėnesio ir jų kiekis padidėjo liepą, kaip ir patelių grupėje. Karščių ir sausros metu KSG rugpjūtį buvo – 0, tačiau kaip ir strongiliatų, rugsėjį
Strongyloides spp. buvo užfiksuotas didelis kiaušinėlių skaičiaus pakilimas abiejose amžiaus
grupėse (patelių – 44 KSG, jauniklių – 76 KSG) (p>0,05). Žinoma, jog rugsėjį atvėso oro temperatūra ir padidėjo kritulių kiekis. Po rugsėjo pabaigoje pasiekto KSG maksimumo, elnių išmatose kiaušinėlių skaičius tolygiai mažėjo iki gruodžio. Po atliktos dehelmintizacijos, gruodžio ir sausio mėnesiais išmatų mėginiuose kiaušinėlių nebuvo aptikta. Kiaušinėlių pradėjo atsirasti nuo vasario ir jų skaičiaus padidėjimas buvo nustatytas kovo mėnesį pas pateles ir jauniklius (patelių – 32 KSG, jauniklių – 52 KSG) (p>0,05).
3 pav. Strongyloides spp. KSG pokyčiai tauriųjų elnių patelių ir jauniklių išmatose tyrimo metu
Ilgas brūksnys – jauniklių atvedimo periodas, rodyklė – dehelmintizacija 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200 220 240 260 KSG Patelės Jaunikliai
3.1.4. Užsikrėtimo Capillaria spp. sezoniniai pokyčiai
Capillaria spp. kiaušinėliai tauriųjų elnių išmatose buvo aptikti tik nuo gruodžio mėnesio. Jų
radimas sutapo su laikotarpiu po dehelmintizacijos ir Strongyloides spp. kiaušinėlių išnykimu bei atvėsusia oro temperatūra ir sniegu. Tiek patelių, tiek jauniklių grupėse kiaušinėlių išskyrimas su išmatomis pradėjo didėti po rudeninės dehelmintizacijos ir pasiekė maksimumą sausio mėnesį (patelių – 20 KSG, jauniklių – 16 KSG) (p>0,05) (4 pav.). Patelių grupėje užsikrėtimas tolygiai mažėjo iki kovo mėnesio, o balandį, prieš jauniklių atvedimą, vėl pradėjo kilti. Jauniklių grupėje didžiausias užsikrėtimas buvo užfiksuotas kovo mėnesį (18 KSG) (p=0.056).
4 pav. Capillaria spp. KSG pokyčiai tauriųjų elnių patelių ir jauniklių išmatose tyrimo metu
Ilgas brūksnys – jauniklių atvedimo periodas, rodyklė – dehelmintizacija 0 10 20 30 40 50 60 70 KSG Patelės Jaunikliai
3.2. Išaugintų invazinių L3 stadijos nematodų lervų rezultatai
Strongiliatų gentys buvo identifikuotos išauginus nematodų kiaušinėlius iki invazinės L3 stadijos lervų. Lervų kultūrų ruošimo ir identifikavimo tyrimas buvo atliktas 2018 m. spalio mėnesį. Iš viso buvo ištirta 10 mėginių: 5 patelių ir 5 jauniklių. Atlikus tyrimą, abiejų amžiaus grupių išmatų mėginiuose buvo rastos ir identifikuotos 133 Ostertagia spp., Cooperia spp. ir Oesophagostomum spp. nematotų invazinės L3 stadijos lervos. Abiejose amžiaus grupėse dominavo užsikrėtimas
Oesophagosmum spp. nematodais – 126 lervos (2 lent.). Taip pat buvo rastos 3 Ostertagia genties
lervos, o Cooperia spp. nustatyta tik jauniklių išmatose – 4 vnt. Patelių išmatų 3 iš 5 mėginiai buvo teigiami, o jauniklių 4 iš 5. Daugiausia lervų buvo rasta mišrių infekcijų atveju.
2. lentelė. Strongylidea nematodų išaugintų ir identifikuotų invazinių L3 stadijos lervų skaičius
tauriųjų elnių patelių ir jauniklių išmatose 2018 m. spalio mėn.
Nematodai
Patelės Jaunikliai
Lervų n/iš viso aptikta n, (proc.; 95 proc. PI)
Vid. lervų ±
SN
Lervų n/iš viso aptiktaža n, (proc.; 95 proc. PI)
Vid. lervų ± SN Ostertagia spp. 1/61 (1,64; 0,01-9,55) 0 ± 0 2/72 (2,78; 0,19-10,15) 0 ± 1 Cooperia spp. 0/61 (0,00; 0,00-7,09) 0 ± 0 4/72 (5,56; 1,77-13,84) 1 ± 2 Oesophagostumom spp. 60/61 (98,36; 90,45-99,99) 12 ± 25 66/72 (91,67; 82,67-96,44) 13 ± 15
3.3. Žolėje izoliuotų invazinių L3 stadijos lervų rezultatai
Žolėje izoliuotų invazinių L3 stadijos lervų tyrimas buvo atliktas nuo 2018 m. balandžio iki spalio mėnesio. Viso tyrimo metu buvo rastas labai mažas invazinių lervų kiekis, dėl ko tyrimo rezultatai tampa mažai reikšmingi. Ganyklų užterštumo sezoniškumą galima būtų įvertinti tik iš dalies, nes rugsėjo – spalio mėnesį buvo nustatytas žemės nematodų skaičiaus padidėjimas tirtuose mėginiuose. O tai sutapo su vasaros karščių ir sausros pabaiga. Kadangi buvo užfiksuotas žemės nematodų skaičiaus padidėjimas, galima įtarti, jog ganyklos rugsėjo – spalio mėnesį buvo labiau užterštos ir VT nematodų invazinėmis lervomis.
3.4. Meteorologiniai duomenys
Oro temperatūra. Laukuvos meteorologinės stories duomenys. 2018 metų birželio mėnesio ketvirčių maksimalios temperatūros buvo: 40 °C, 42 °C, 38 °C, 42 °C. Liepą maksimalios mėnesio ketvirčių temperatūros buvo: 39 °C, 38 °C, 42 °C, 42 °C. Rugpjūčio mėnesio ketvirčių maksimalios temperatūros buvo: 42 °C, 33 °C, 34 °C, 42 °C. Nuo rugpjūčio 1 iki 9 dienos vidutinė maksimali oro temperatūra: 37,6 °C. Rugsėjo vidutinė oro temperatūra buvo 14,9 °C. 2019 m. bandžio mėnesio vidutinė temperatūra buvo 9,1 °C, maksimali temperatūra – 32 °C, o minimali – 7 °C.
Oro temperatūra. Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos duomenys. 2018 m. sausio– kovo mėnesiais vidutinė oro temperatūra buvo keliais laipsniais žemesnė negu standartinė klimato norma, o balandžio–spalio mėnesiais keliais laipsniais aukštesnė. Spalio–gruodžio mėnesiais vidutinė oro temperatūra buvo pora laipsnių aukštesnė negu standartinė klimato norma. 2019 metų žiemos sezonas palyginus su 2018 m. buvo labai šiltas. 2019 m. vasario mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 6 laipsniais aukštesnė negu 2018 m. (5 pav.)
5. pav. Vidutinė oro temperatūra Lietuvoje 1981–2010, 2018 ir 2019 m. (Žiūrėta 2019-11-25)
Krituliai. Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos ir Laukuvos meteorologijos stoties duomenys. 2018 m. birželio mėnesį iškrito 43,2 mm kritulių, o tai beveik 2 kartus mažiau negu standartinė klimato norma. Nuo mėnesio 1 iki 20 dienos ir nuo 26 iki 30 dienos iškrito 0 mm kritulių. Liepos mėnesį iškrito 66,2 mm kritulių. Nuo mėnesio 4 iki 10 ir nuo 18 iki 29 iškrito 1,8 mm kritulių. Iš viso 19 dienų buvo be kritulių, tačiau kelias dienas buvo liūtys. Rugpjūtį iškrito 40,7 mm kritulių, apie 15 mm mažiau negu standartinė norma. Nuo mėnesio 1 iki 9 dienos, nuo 16 iki 24 dienos ir nuo 26 iki 31 iškrito 5,7 mm kritulių – iš viso 19 dienų nebuvo kritulių. Rugpjūčio 10 – 15 dienos buvo labai lietingos, per kurias iškrito 30,3 mm kritulių. Rugsėjo kritulių kiekis – 60,8 mm.
6. pav. Vidutinis kritulių kiekis Lietuvoje 1981–2010, 2018 ir 2019 m. (Žiūrėta 2019-11-25) Prieiga
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Nustatyta, jog aptvare laikomi taurieji elniai buvo negausiai užsikrėtę Ostertagia spp.,
Cooperia spp., Oesophagostomum spp. Strongyloides spp. ir Capillaria spp. Gauti rezultatai
panašūs su 2007 metais atliktu tyrimu Aukštaitijos nacionaliniame parke, kurio metu buvo nustatytas aptvaruose laikomų tauriųjų elnių užsikrėtimas Trichostrongylus spp., Ostertagia spp.,
Strongyloides spp., Capillaria spp. nematodais (42). Panašūs rezultatai buvo gauti ir 2015 metais
Lenkijoje, kur nustatyta, jog danieliai buvo užsikrėtę Oesophagostomum spp., Ostertagia spp.,
Strongyloides spp., Trichostrongylus spp. (43). 2007 metais vidurio Lietuvoje atlikus tyrimą su
dėmėtaisiais elniais, nustatyta, jog gyvūnai buvo užsikrėtę Ostertagia spp. ir Oesophaostomum spp. nematodais (41).
Oesophagostomum spp. buvo dominuojanti gentis, ir šių nematodų kiaušinėlių buvo aptikta
70,00 proc. mėginiuose, o tai beveik dvigubai daugiau, negu 2002 m. Suomijoje tirtos šiaurinių elnių bandoje – 45,00 proc. (4).
Strongyloides spp. intensyviau buvo užsikrėtę jaunikliai (p>0,05), o strongiliatais ir Capillaria
spp. – patelės. Nustatytas labai silpnas ryšys tarp gyvūno amžiaus ir užsikrėtimo gausumo (p<0,05). Tirtame ūkyje jaunikliai po gimimo nebuvo atskirti nuo patelių, todėl užsikrėsti nematodais galėjo ir nuo ganyklos žolės, peržiemojusiomis lervomis, ir nuo motinos pieno. Kadangi jaunikliai dar neturėjo susiformavusio imuniteto, suaugę nematodai išskyrė daugiau kiaušinėlių.
Užsikrėtimo strongiliatais ir Strongyloides spp. sezoniniai pokyčiai nustatyti abiejose amžiaus grupėse. Taurieji elniai strogiliatais ir Strongyloide spp. buvo gausiausiai užsikrėtę pavasarį ir rudenį. Jauniklių atvedimo laikotarpiu, kaip ir avių nematodozių atveju, patelių imunitetas susilpnėjo ir nematodai išskyrė daugiau kiaušinėlių su išmatomis ir užkrėtė ganyklas (23). Rudenį kiaušinėlių skaičius išmatose padidėjo dėl elnių rujos, kuri trunka nuo rugpjūčio galo ir tęsiasi iki lapkričio pradžios. Rugsėjo gale ruja buną pati intensyviausia ir tuo metu gyvūnų imunitetui nusilpus suintensyvėja virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių išskyrimas į aplinką. 2005 m. Belgijos zoologijos sode tauriųjų elnių bandos atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, jog užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais buvo negausus, o išmatų mėginiuose KSG padidėjo ankstyvą pavasarį, ankstyvą vasarą po jauniklių atvedimo ir vėlyvą vasarą padidėjus kritulių kiekiui (4).
Po tauriųjų elnių dehelmintizacijos, gruodžio 1 diena, buvo rasta tik Capillaria spp. Galime įtarti, jog tokie rezultatai buvo gauti dėl lapkritį atliktos dehelmintizacijos, po kurios išmatose buvo rastas labai mažas skaičius strongiliatų kiaušinėlių ir neberasta Strongyloides spp. kiaušinėlių.
Capillaria spp. nebuvo veikiama kitų nematodų genčių. Suomijoje 2004 metų atliktuose tyrimuose Capillaria spp. taip pat buvo dominuojanti rūšis žiemos sezonu, 60,00 proc. jauniklių išmatose rasta
nematodo kiaušinėlių. Tirtuose šiauriniuose elniuose Capillaria spp. kiaušinėlių gausumas pasiekė piką lapkričio–gruodžio mėnesiais, kuomet jaunikliai buvo 6-7 mėnesių amžiaus. Capillaria spp. buvo rasta tiek pas jauniklius, tiek pas suaugusius gyvūnus (44). 2004 metais gruodį buvo atliktas bandymas su ivermektinu gydytais veršeliais ir rezultatai parodė, jog vaistas beveik nepaveikė
Capillaria spp. nematodų ir sausį jų kiaušinėlių buvo daugiau negu prieš gydymą. Kiaušinėlių
skaičius toliau kilo ir pasiekė maksimumą kovo mėnesį (44). Mūsų atliktame tyrime po dehelmintizacijos tauriųjų elnių išmatose rastų kiaušinėlių skaičius taip pat didėjo žiemos sezonu. 2015 m. Lenkijoje tirtų danielių dehelmintizavimas paveikė 95 proc. tiriamųjų, bet nors ir visiškai nepanaikino užsikrėtimo nematodais, sumažino jo gausumą (43).
Kadangi antihelmintikas gyvūnams buvo suduotas kartu su pašaru, negalime būti tikri, jog visi gyvūnai gavo reikiamą vaisto dozę. Tačiau nors ir strongiliatų bei Strongyloides spp. kiaušinėlių žiemos sezonu buvo rasta mažai, tokie rezultatai gali būti dėl šių nematodų gebėjimo pereiti į hipobiozės būseną, kuomet aplinkos sąlygos tampa nepalankios. Aukštaitijos nacionaliniame parke atliktame tauriųjų elnių nematodozių tyrime, Strongyloides spp. žiemos sezonu taip pat buvo aptikta labai mažai – 0,1 proc. (42). Dėl to pavasarį patelės vis dar būna užsikrėtusios parazitais, kurie peržiemojo hipobiozės būsenoje, o atšilus orams vėl pradėjo išskirti kiaušinėlius į aplinką.
Atliktas tyrimas su šiaurinių elnių patelėmis ir jaunikliais 2004 metais parodė, jog rugpjutį, lapkritį, gruodį vidutinei oro temperatūrai pakilus 2 laipsniais negu standartas, Capillaria spp. ir O.
Gruehni nematodų kiaušinėlių skaičius buvo didesnis, negu prieš metus (4). Tokie duomenys
sutampa su mūsų tyrimo laikotarpiu padidėjusia metine oro temperatūra, kuri buvo keliais laipsniais aukštesnė negu klimato standartas.
Tyrimo metu dominavo užsikrėtimas vienos genties nematodais, o tai sutapo su dauguma nagrinėtų mokslinių tyrimų rezultatais (45).
Belgijos zoologijos sode atliktame tyrime su aptvaruose laikomais elniais, Ostertagia
gruehneri išskiriamų kiaušinėlių skaičius buvo padidėjęs vasaros ir rudens sezonais. Ostertagia gruehneri buvo užsikrėtę visi gyvūnai nuo rugsėjo iki kovo, kas sutampa su atšalusiu oru, sniego ir
ledo būvimu. Didžiausias jauniklių užsikrėtimas O. gruehneri buvo užfiksuotas spalį. Užsikrėtimo intensyvumas nesiskyrė jauniklių lyties grupėse (4). Aptvaruose laikomų elnių užsikrėtimas
Ostertagia spp. buvo negausus (42).
Cooperia spp. užsikrėtimas buvo nustatytas tik jauniklių amžiaus grupėje ir rastų kiaušinėlių
skaičius išmatose buvo labai mažas. Atliktame tyrime su šiauriniai elniais, buvo nustytas labai negausus jauniklių užsikrėtimas Cooperia oncophora – 2 proc., o tuo pačiu metu galvijų jaunikliai – 59 proc. (4).
2018 metų vasarą oro temperatūra buvo labai didelė, o kritulių kiekis mažas. Kadangi viso tyrimo metu buvo beveik nerasta invazinių nematodų lervų žolėje, galime įtarti, jog dauguma jų išdžiuvo arba migravo į dirvožemį. Nėra atliktų tyrimų, kurie įrodytų, jog į dirvožemį migravusios L3 lervos sugrįžtu atgal į paviršių (39). Rudenį temperatūrai atvėsus ir padidėjus kritulių kiekiui lervos pradėjo išgyventi aplinkoje ir galėjo užkrėsti ganykloje buvusius gyvūnus. Kadangi buvo užfiksuotas žemės nematodų skaičiaus padidėjimas, galima įtarti, jog ganyklos rugsėjo – spalio mėnesį buvo labiau užterštos ir VT nematodų invazinėmis lervomis.
IŠVADOS
1. Tyrimo metu nustatyta, jog taurieji elniai buvo negausiai užsikrėtę Ostertagia spp.,
Cooperia spp., Oesophagostomum spp., Strongyloides spp., Capillaria spp. nematodais. Iš 109
mėginių, VT nematodų kiaušinėlių buvo rasta 66 (60,55 proc.) mėginiuose. Dominavo užsikrėtimas vienos genties nematodais (84,85 proc.).
2. Patelės buvo gausiau užsikrėtę Strongylidea būrio ir Capillaria spp. nematodais, o
jaunikliai Strongyloides spp. nematodais (p>0,05). Abiejose amžiaus grupėse Strongylidea ir
Strongyloides spp. KSG buvo padidėjęs ankstyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį (p<0,05), o Capillaria
spp. kiaušinėlių mėginiuose buvo aptikta nuo gruodžio mėnesio ir panašus kiekis išliko visą žiemos sezoną (p>0,05). Abiejose amžiaus grupėse dominavo užsikrėtimas Oesophagostomum spp.
nematodais.Nustatytas labai silpnas ryšys tarp gyvūno amžiaus ir užsikrėtimo virškinamojo trakto
nematodais gausumo (p>0,05).
3. Tauriųjų elnių aptvaro žolė buvo mažai užteršta VT nematodų invazinėmis L3
stadijos lervomis.
PADĖKA
Dėkoju darbo vadovui prof. dr. Mindaugui Šarkūnui už pagalbą ir motyvaciją ruošiant baigiamąjį darbą. Taip pat dėkoju kolegei Justinai Pociūtei už pagalbą renkant mėginius. Esu dėkinga ūkio savininkui už suteiktą galimybę ištirti ūkyje auginamus tauriuosius elnius.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Valstybės įmonė žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Gyvūnų ir pašarų
subjektų apskaitos skyriaus metinė ataskaita 2018.01.01. Žiūrėta 2019-11-10. Prieiga per internetą: http://www.vic.lt/gpsas-apskaita/gpsas-metines-ataskaitos/.
2. Chintoan-Uta C, Morgan E, Skuce P, Coles G. Wild deer as potential vectors of
anthelmintic-resistant abomasal nematodes between cattle and sheep farms. Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences. 2014;281(1780):20132985.
3. Fletcher T. Management problems and disease in farmed deer. Veterinary Record.
1982;111(11):219-23.
4. Goossens E, Vercruysse J, Boomker J, Vercammen F, Dorny P. A 12-month survey
of gastrointestinal helminth infections of cervids kept in two zoos in Belgium. Journal of Zoo and Wildlife Medicine. 2005;36(3):470-8.
5. Azam, MD Shakif. Prevalence of gastro-intestinal helminthiasis in captive deer of
Bangladesh. Wayamba Journal of Animal Science. 2. 2010:42-5.
6. Albon S, Stien A, Irvine R, Langvatn R, Ropstad E, Halvorsen O. The role of
parasites in the dynamics of a reindeer population. Proceedings of the Royal Society of London Series B: Biological Sciences. 2002;269(1500):1625-32.
7. Albery G, Kenyon F, Morris A, Morris S, Nussey D, Pemberton J. Seasonality of
helminth infection in wild red deer varies between individuals and between parasite taxa. Parasitology. 2018;145(11):1410-20.
8. Mason P. Parasites of deer in New Zealand. New Zealand Journal of Zoology.
1994;21(1):39-47.
9. Hoberg EP, Kocan AA, Rickard LG. Gastrointestinal strongyles in wild ruminants.
In Samuel MD, Pybus MJ, Kocan AA. Parasitic Diseases of Wild Mammals. Iowa City, IA: Iowa State University Press; 2001:193–227.
10. Clutton-Brock T, Sheldon B. Individuals and populations: the role of long-term,
individual-based studies of animals in ecology and evolutionary biology. Trends in Ecology & Evolution. 2010;25(10):562-73.
11. Eric P, Haborg, A, Alan Kocan, Lora G, Rickard. Gastrointestinal strongyles in wild
ruminants. Iowa State University Press 2 nd 2001: 193-227.
12. Priadko EI. Gel’minty Olenei. Alma-Ata, Kazakhstan: Akademiia Nauk Kazakhskoi
SSR, Institut Zoologii. Izdatel’stvo Nauka Kazakhskoi SSR; 1976:223.
13. Santín-Durán M, Alunda J, Hoberg E, de la Fuente C. Abomasal parasites in wild
across central and western Spain: reliationshio to host density and park management. Journal of Parasitology, 2004, 90(6): 1378-86.
14. Hutchinson, Gareth W. Nematode Parasites of Small Ruminants, Camelids and
Cattle Diagnosis with Emphasis on Anthelmintic Efficacy and Resistance Testing. 2010.
15. J. Kowal, P. Nosal, M. Wajdzik. Parasites of captive fallow deer (Dama dama L.)
from southern Poland with special emphasis on Ashworthius sidemi. Annal of Parasitology 2012, 58(1): 23-6.
16. Davidson R, Kutz S, Madslien K, Hoberg E, Handeland K. Gastrointestinal parasites
in an isolated Norwegian population of wild red deer (Cervus elaphus). Acta Veterinaria Scandinavica, 2004, 56 (1): 51-9.
17. Tract Thomas M. Craig. Helminth Parasites of the Ruminant Gastrointestinal in
Food Animal Practice (Fifth Edition), 2009. Chapter 22; p. 78-91.
18. Davidson WR. Field Manual of Wildlife Diseases in the Southeastern United States
(3rd edition). Athens, GA: Southeastern Cooperative Wildlife Disease Study. The scientific name for large stomach worm or barber pole worm is Haemonchus contortus. 2006.
19. Phillips I. Ecology of Infectious Diseases in Natural Populations, edited by B. T.
Grenfell and A. P. Dobson, 1995 University Press, Cambridge. Clinical Microbiology and Infection. 1998;4(9):536.
20. Poulin R. Evolutionary Ecology of Parasites. Princeton, NJ: Princeton University
Press. 2007.
21. Maizels R, Hewitson J, Smith K. Susceptibility and immunity to helminth parasites.
Current Opinion in Immunology. 2012;24(4):459-66.
22. Bakka K, Haukalid S, Sætre EM. Red Deer Endoparasites (in Norwegian) Oslo:
Norwegian School of Veterinary Science; 2006:1–63.
23. Nadis.org.uk.. NADIS Animal Health Skills - Parasite Forecast. Žiūrėta 2019-11-01.
Prieiga per internetą: https://www.nadis.org.uk/parasite-forecast.aspx. 2019.
24. Lichtenfels J, Hoberg E. The systematics of nematodes that cause ostertagiasis in
domestic and wild ruminants in North America: an update and a key to species. Veterinary Parasitology. 1993;46(1-4):33-53.
25. Fox MT. Gastrointestinal Parasites of Cattle: Gastrointestinal Parasites of
Ruminants: Merck Veterinary Manual. 2014.
26. Fox M. Pathophysiology of infection with Ostertagia ostertagi in cattle. Veterinary
Parasitology. 1993;46(1-4):143-58.
27. Stromberg B. Environmental factors influencing transmission. Veterinary
28. Williams J, Knox J, Loyacano A. Epidemiology of Ostertagia ostertagi in weaner-yearling cattle. Veterinary Parasitology. 1993;46(1-4):313-24.
29. Howard BG. Pathologic Basis of Veterinary Disease. Sixth Edition, 2017.
30. Cheng T. Nematode Parasites of Domestic Animals and of Man. Norman D. Levine.
The Quarterly Review of Biology. 1981;56(4):522.
31. Forrester D, Taylor W, Nair K. Strongyloidosis in captive white-tailed deer. Journal
of Wildlife Diseases. 1974;10(1):11-17.
32. Pato J, Vázquez L, Fernández G, Pablo, Uriarte, Dacal, et al. Gastrointestinal
nematode species shared by roe deer (Capreolus capreolus) and grazing cattle from Galicia. Asociacio´n Interprofesional para el Desarrollo Agrario 1, 2009:176 – 8.
33. MA Taylor, RL Coop and RL Wall. Veterinary parasitology Third Edition. Oxford.
Willey Blackwell. 2007. p. 404-32.
34. Fadakar B, Tabatabaei N, Borji H, Naghibi A. Parasites of Sheep and Goats.
Veterinary Parasitology. 2015;214(1-2):436-523.
35. Manfredi MT, Di Cerbo AR, Tranquillo V, Nassuato C, Pedrotti L, Piccolo G.
Abomasal nematodes of the red deer Cervus elaphus in north-eastern Italy. Journal of Helminthology. Cambridge University Press; 2007;81(3):247–53.
36. Muhammad A, Ahmed H, Iqbal M, Qayyum M. Pakistan’ın Kuzey Punjab
Eyaletindeki Koyun ve Keçilerde Haemonchus contortus ve Teladorsagia circumcincta’nın Anthelmentiklere Karşı Direncinin Belirlenmesi. Kafkas Universitesi Veteriner Fakultesi Dergisi. 2015.
37. Barger. Effective Multicultural Teams: Theory and Practice. 1998.
38. Herczeg, AB. Polovnictvo v obrazoch. 2nd edn. Priroda Bratislava. 1983. p.- 583.
39. Fernandez AS, Šarkūnas M, Roepstorff A. Survival of infective Ostertagia ostertagi
larvae on pasture plots under different simulated grazing conditions. Vet Parasitol. 2001;96:291–9.
40. Henriksen SA, Aagaard KA. Simple flotation and McMaster method. Nord Vet.
Med. Vol. 28 (7–8). 1976; p. 392–7.
41. Šarkūnas Mindaugas. Veterinarinė parazitologija. Kaunas: Naujasis lankas 2005.
42. Aukštikalnienė R, Bukelskis E, Kašėtaitė E. Intestinal Helminthes of Cervidae in the
Aukštaitija National Park. Baltic Forestry, 2007;13(1): 96102.
43. Pilarczyk B, Tomza-Marciniak A, Udała J, JK.The prevalence and control of
gastrointestinal nematodes in farmed fallow deer (Dama dama L.). Vet. arhiv 85, 2015:415-23.
44. Jackie T, Hrabok. Nematode parasites of reindeer in Fennoscandia: Population
45. Jaiswal A, Srivastava A, Sudan V, Singh R, Shanker D, Parashar R. Prevalence of endoparasitic infections in wild cervids of Army Golf Course, Mathura. Journal of Parasitic Diseases. 2013;38(4):358-60.
