LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Ignė Lisauskaitė
Arklių virškinamojo trakto nematodų kontrolė ir antihelmintinis
rezistentiškumas Žemaitijos regione
Control and anthelmintic resistance of horse gastrointestinal nematodes
in Zemaitija region
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Arklių virškinamojo trakto nematodų
kontrolė ir antihelmintinis rezistentiškumas Žemaitijos regione
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVAL GA ... 11 1.1. Arklių endoparazitai ... 111.1.1. Plokščiosios kirmėlės: Cestodai ... 11
1.1.2. Apvaliosios kirmėlės: Nematodai ... 12
1.1.2.1. Strongiliozių vystymosi ypatumai ... 12
1.1.2.2. Strongilinae: didieji strongilai ... 13
1.1.2.3. Cyathostominae: mažieji strongilai ... 14
1.1.2.3. Ascaridae ... 14
1.2. Amžiaus, lyties ir veislės įtaka parazitų išsiskyrimui ... 15
1.3. Diagnostika ... 16
1.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ir lervų kultūrų ruošimo testas ... 16
1.3.2. Arklių virškinimo trakto parazitų kiaušinėliai ir jų morfologinės savybės ... 16
1.3.3. Helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičiaus (HKSS) testas ... 18
1.3.4. Imunologiniai tyrimai (ELISA): ... 18
1.3.5. Molekuliniai tyrimai (PGR) ... 19
1.4. Antihelmintinis rezistentiškumas ... 19
1.5. Kriterijai, pagal kuriuos formuojamos dehelmintizacijos programos ... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
2.1. Arklių atranka tyrimui ... 22
2.2. Tiriamųjų arklių grupių sudarymas ... 23
2.3. Dehelmentizacija... 23
2.4. Parazitologiniai tyrimai ... 24
2.4.1. Modifikuotas Makmasterio tyrimas ... 24
2.4.2. Kiaušinėlių sumažėjimo testas (HKSS) ... 24
2.4.3. Lervų vystymosi testas ... 25
2.5. Statistiniai skaičiavimai ... 26
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 27
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatų analizė (0 d.) prieš dehelmintizaciją ... 27
3.2. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal amžių ... 27
3.3. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal lytį ... 28
3.4. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal veislę ... 29
3.5.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino efektyvumas ... 30
3.5.2. Antihelmintinės medžiagos – pirantelio efektyvumas ... 31
3.6. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai... 32
3.7. Arklių strongilų atsparumas ivermektinui ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 34
5. IŠVADOS ... 36
6. REKOMENDACIJOS ... 37
7. LITERATŪROS ŠALTINIAI... 38
ARKLIŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO NEMATODŲ KONTROLĖ IR ANTIHELMINTINIS REZISTENTIŠKUMAS ŽEMAITIJOS REGIONE
Ignė Lisauskaitė Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Parazitozės, sukeliamos arklių virškinimo trakto nematodų, yra vienos pavojingiausių invazijų, kurios neigiamai veikia tiek suaugusius, tiek jaunus arklius. Siekiant išvengti gausaus užsikrėtimo, privaloma atlikti koprologinius tyrimus, taikyti dehelmintizacijos programas. Daugelyje pasaulio šalių antihelmintikams yra išsivystęs antihelmintinis rezistentiškumas, dėl to labai svarbu per dažnai ir be reikalo negydyti arklių, atlikti anthelmintikų rotaciją bei apskaičiuoti tinkamą preparato dozę. Šio tyrimo tikslas - Žemaitijos regione nustatyti arklių užsikrėtimo virškinimo trakto nematodais gydymo efektyvumą ivermektinu ir piranteliu bei įvertinti antihelmintinį atsparumą šioms medžiagoms.
Tyrimas atliktas 2019 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Tyrime išskiriami 5 pagrindiniai etapai. Pirmame etape buvo surenkami arklių (n=83) šviežių išmatų mėginiai, kurie ištirti modifikuotu Makmasterio tyrimu. Antrame etape buvo nustatytas tiriamųjų arklių (n=83) išskirtų kiaušinėlių skaičius viename grame išmatų (≥200KSG), kuriuo remiantis gauti rezultatai buvo analizuojami pagal amžiaus, lyties ir veislės įtaką virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių išskyrimui. Trečiame etape tiriamieji gyvūnai (n=83) buvo suskirstyti į grupes: I grupė, kurioje arkliai buvo dehelmintizuoti ivermektinu, II grupė gydyta piranteliu ir III kontrolinė grupė, kuri nebuvo gydyta. Ketvirtame etape yra pakartojamas šviežių išmatų mėginių ėmimas, po dehelmintizacijos praėjus 14 d. atliktas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas (HKSS), kuriuo buvo siekiama nustatyti naudotų medikamentų veiksmingumą. Penktoje tyrimo dalyje buvo nustatomas paskirtų antihelmintikų rezistentiškumas arklių virškinimo trakto išskirtiems parazitams: Strongilidae spp., Paraascaris equorum.
Visose 83-ijų arklių išmatų mėginiuose buvo nustatytas užsikrėtimas, virškinimo trakto nematodų (Strongilidae spp. ir Paraascaris equorum) kiaušinėliais. Atliktų tyrimų rezultatai buvo vertinami pagal nustatytą KSG kriterijų bei apskaičiuoti gautų rezultatų statistiniai duomenys. Nustatyta, kad jaunų arklių grupėje (≤4m.) strongilų kiaušinėlių buvo ženkliai daugiau (37 proc.) negu suaugusių arklių (5-22 m.) grupėje (p<0,001). Be to, užsikrėtimas askaridžių kiaušinėliais jaunų arklių grupėje buvo didesnis nei suaugusiųjų grupėje, tačiau statistiškai ženklaus skirtumo nenustatyta (p>0,05). Tyrimo metu nustatytų tiek strongilų, tiek askaridžių KSG rezultatai nesiskiria statistiškai ženkliai palyginus arklius pagal veisles ir lytį (p>0,05).
Ištyrus antihelmintinių medžiagų efektyvumą, remiantis HKSS, buvo nustatyta, kad ivermektino poveikis strongilų parazitams buvo neefektyvus, t.y. – 79,3 proc. (p<0.001) ir nustatytas aukštas mažųjų strongilų antihelmintinis atsparumas, o poveikis prieš askarides siekė 96,4 proc. (p=0.017). Skiriant pirantelį buvo nustatytas didelis efektyvumas prieš abiejų grupių nematodus, prieš strongilus – 99,3 proc. (p<0,001), o askarides –100 proc. (p=0.180), atsparumas prieš šią veikliąją medžiagą nustatytas nebuvo.
Raktažodžiai: mažieji strongilai, Parascaris equorum, HKSS, ivermektinas, pirantelis,
CONTROL AND ANTHELMINTIC RESISTANCE OF HORSE GASTROINTESTINAL NEMATODES IN ZEMAITIJA REGION
Ignė Lisauskaitė Master‘s Thesis
SUMMARY
Equine gastrointestinal nematodes is one of the most dangerous infections that negatively affect both adult and young horses. In order to avoid high levels of infection, coprological examinations and deworming programs must be introduced. Anthelmintic resistance (AR) in horses is a worldwide problem, so it is very important to use exact doses and rotation of different groups of anthelmintics. The main objective of this study was to determine the effeciency of treatment of equine gastrointestinal nematodes with ivermectin and pyrantel in the Zemaitija region and to evaluate anthelmintic resistance to these substances.
The study was conducted in October-November of 2019. The study involved four stages of investigation. In the first stage, fresh fecal samples for horses (n=83) were collected and analysed by a modified McMaster method. In the second stage, the level of infection (≥200 eggs per gramm - EPG) of the investigated horses (n=83) was determined based on the obtained results were analysed according to the influence of age, sex and breed on the excretion of gastrointestinal nematodes. In the third steps, the test animals (n=83) were divides into groups: in groups I and II the horses were treated with ivermectin and pyrantel, and control group III, which was not dewormed. In the fourth stage, faecal samples were collected 14 days after treatment. Furthermore, to determine the effectiveness of treatment a FECRT test was performed and AR was determined.
Investigation of faecal samples with MacMaster method had shown that all 83 horses were positive to horse nematodes. Strongyles eggs were significantly more prevalent in the group of young (≤4 years) horses (37.0 %) compared to the group of adult (5-22 years) horses (p<0.001). However, P.
equorum EPG was slightly higher in the young horse group compared to adult group, but the difference
was not statistically significant (p>0.05) It was shown, that neither horse breed or sex had significant impact on strongyles and parascaris EPG counts (p>0.05).
Performed FECRT have shown that strongyles had a high AR to ivermectin because treatment efficiency was 79.3% (p<0.001). AR of ivermectin against parascaris was found because efficiency was 96.4 % (p=0.017). In our study pyrantel was shown to be highly effective against strongyles ̶ 99.3% (p<0.001) and parascaris ̶ 100% (p=0.180) with no AR.
Key words: small strongyles, Parascaris equorum, FECRT, ivermectin, pyrantel, anthelmintic
SANTRUMPOS
KSG - kiaušinėlių skaičius viename grameHKSS - helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičius AR - antihelmintinis resistentiškumas
L1 - strongilų pirmos stadijos lerva L2 - strongilų antros stadijos lerva L3 - strongilų trečios stadijos lerva L4 - strongilų ketvirtos stadijos lerva L5 - strongilų saugęs nematodas Lent. - lentelė
Proc. - procentai
ELISA - Enzyme linked ImmunoSorbent Asay - biocheminis metodas, naudojamas imunologijos srityje, kuriuo siekiama nustatyti antikūnių ar antigeno buvimą mėginyje
IgG - antikūnių rūšis, Imunoglobulinas G Ab - antikūnai
PGR - polimerazės grandininė reakcija Rdnr - ribosominė deoksiribonukleorūgštis Gr. - grupė
ĮVADAS
Praktiškai visi arkliai, nepaisant lyties, veislės ir amžiaus, besiganydami ganyklose, užsikrečia virškinamojo trakto nematodais, kurie sukelia grėsmę jų sveikatai ir gerovei (1, 2). Arklių užsikrėtimas virškinimo trakto nematodais su amžiumi kinta. Kumeliukams ir prieaugliui pavojingiausi parazitai yra arklių askaridės - Paraascaris equarum, kai kada jais būna užsikrėtę nuo 22,4 proc. iki 80,0 proc. kumeliukų (3,4). Vėliau arkliai užsikrečia mažaisiais strongilais (Cyathostominae spp.), kurių invazijos lygis gali siekti iki 100% ir 3 rūšių didžiaisiais strongilais (Strongylinae spp.), kurių paplitimas skirtinguose kraštuose yra skirtingas ir gali sieki iki 58,2 proc. (3,4). Priklausomai nuo užsikrėtimo lygio ir nematodų rūšies arklių dehelmentizacija gali būti ̶profilaktinė, gydomoji ir selektyvinė (4).
Šiuo metu yra registruotos plataus spektro antihelmintikų grupės, kurios skiriamos užsikrėtus nematodais: benzimidazolai, tetrahidropirimidinai ir makrocikliniai laktonai. Tačiau dėl dažno medikamentų skyrimo išsivytė antihelmintinis rezistentiškumas. Daugelyje šalių yra pripažintas
Cyathostominae atsparumas benzimidazolams, taip pat atsiranda daugelis šaltinių, pranešančių apie
rezistensiškumo išsivystymą piranteliui bei makrocikliniams laktonams. Ivermektinui tampa vis dažniau atsparesni Ascaridae šeimos atstovai - Parascaris equorum (5). Dažnai tik vienos grupės vaistai arkliams yra skiriami kelerius metus iš eilės nekeičiant jų kitomis antihelmintinėmis medžiagomis, todėl būtent dėl to ir vystosi antihelmintinis rezistentiškumas daugeliui antihelmintikų (6).
Siekiant išvengti atsparumo antihelmintikams, rekomenduojama atsižvelgti į gyvūno amžių, kadangi daugelis suaugusių arklių įgyja imunitetą prieš virškinimo trakto nematodus. Taip pat labai svarbu taikyti ne per dažną dehelmentizacijų skaičių per metus, svarbu pritaikyti skiriamų antihelmintinių medžiagų rotacijas, paskirti ne per didelius medikamentų kiekius bei koncentracijas. Labai svarbu atlikti nuoseklius šviežių išmatų koprologinius tyrimus (KSG) ir tinkamai įvertinti jų rezultatus pagal nustatytus standartus: 0-200 (KSG) žemas užsikrėtimo lygis, nuo 200 iki 500 (KSG) vidutinis užsikrėtimo lygis, daugiau nei 500 (KSG)- didelis užsikrėtimo lygis (7,8).
Darbo tikslas: nustatyti arklių užsikrėtimo virškinimo trakto nematodais gydymo efektyvumą
ivermektinu ir piranteliu bei įvertinti antihelmintinį atsparumą šioms medžiagoms. Tikslui įgyvendinti iškelti šie darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti arklių virškinamojo trakto nematodų paplitimą, vystymąsi, patogeniškumą.
2. Ištirti Žemaitijos regionio žirgynuose laikomų arklių šviežių išmatų mėginius ir nustatyti arklių
užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais lygį.
4. Nustatyti arklių virškinamojo trakto nematodų antihelmintinį rezistentiškumą piranteliui ir
ivermektinui bei jų veiksmingumą virškinamojo trakto nematodų dehelmintizacijai.
5. Nustatyti antihelmintinėms medžiagoms atsparius arklių virškinimo trakto nematodus Žemaitijos
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Arklių endoparazitai
Endoparazitų buvimas arklių organizme yra normalus reiškinys, tačiau labai svarbus užsikrėtimo lygis. Arklių užsikrėtimas negausiu parazitų kiekiu sukelia minimalius sutrikimus, o esant gausiai invazijai virškinimo trakto parazitais dažniausiai sukeliami stiprūs žarnyno pažeidimai, kurie gali pasireikšti diegliais ir bendros sveikatos būklės suprastėjimu (9). Daugeliu atvejų klaidingai manoma, kad tokios problemos dažniausiai susijusios su virškinamojo trakto sutrikimais, kurį sukėlė netinkamas pašaras, ir bandoma pakeisti arklių mitybos racioną. Labiausiai paplitę parazitai, kurie sukelia virškinimo trakto pažeidimus yra cestodai (plokščiosios kirmėlės) ir nematodai (apvaliosios kirmėlės), kuriems priklauso didieji, mažieji strongilai ir askaridės. Pagrindinis tikslas nėra pašalinti kiekvieną parazitą, o tik pakankamai kontroliuoti užsikrėtimo lygį, kad būtų išvengta klinikinio susirgimo (10).
1.1.1. Plokščiosios kirmėlės: Cestodai
Kaspinuočiai yra dažnas parazitas, kurių turi naminiai gyvuliai, ypač arkliai (11). Žirgynuose dažniausiai randamos trys pagrindinės cestodų rūšys, priklausančios Anoplocephalinae šeimai:
Anoplocephala magna, Paranoplocephala mamillana, Anoplocephala perfoliata (12). A. perfoliata yra
labiausiai paplitęs arklinių šeimos cestodas visame pasaulyje. Gali užaugti nuo 1 iki 8 cm ilgio (13). Turi suapvalintą galvutę, ant kurios yra 4 siurbtukai (14). Dažniausiai randami prisitvirtinę prie aklosios ir klubinės žarnų gleivinės (13). A. Magna parazituoja distalinėje, o P. mamillana proksimalinėje plonojo žarnyno dalyse, retais atvejais gali būti aptinkami skrandyje (13;14). A. Magna yra didžiausias arklinių šeimos cestodas, kurio ilgis siekia iki 80 cm. Esminiai skirtumai, pagal kuriuos galima diferencijuoti
A.Magna nuo A. perfoliata, yra dydis ir parazitavimo vietos lokalizacija (13). Lengvas užsikrėtimas šiais
cestodais laikomas nepatogenišku, tačiau vidutinė ar sunki kaspinuočių invazija gali sukelti intususepciją, žarnyno spazmus, dieglius ar net žarnyno plyšimą (11). Klinikiniai požymiai, tokie kaip prastas kūno sudėjimas, sulėtėjęs augimas, progresuojantis kūno svorio netekimas, viduriavimas ir anemija, gali būti siejami su A. perfoliata užsikrėtimu (15). Kaspinuočių prisitvirtinimo vietoje žarnų gleivinė gali būti uždegimiška, sustorėjusi bei išopėjusi (14). Šių kaspinuočių vystymosi ciklas apima galutinį šeimininką arklį ir tarpinį šeimininką - oribatidinę erkę (16). Ganyklose Oribatidae šeimos erkė, maitindamasi arklių išmatose esančiomis organinėmis medžiagomis, praryja kartu ir kiaušinėlius (17). Iš kiaušinėlio tarpinio šeimininko virškinimo trakte išsivysto onkosfera, kuri migruoja į kūno ertmes, kuriose tampa cisticerkoidu (13). Iš kiaušinėlių cisticerkoidas susiformuoja per 2-4 mėnesius (17). Erkutės infekuotomis tampa visą savo gyvenimo trukmę ir aplinkoje išlieka ilgiau nei vieną sezoną (13). Erkutės užropoja ant augalų ypač esant drėgnam ir šiltam orui. Ganyklose arkliai su augalais praryja lervomis užsikrėtusias erkutes (18). Cisticerkoidai arklio virškinimo trakte yra virškinami be tarpinio
šeimininko audinių ir primityviu skoleksu prisitvirtina prie tam tikros žarnos gleivinės dalies (13). Iš cisticerkoido, patekusio į žarnyną, susiformuoja suaugęs kaspinuotis (18). Subrendęs kaspinuotis sudarytas iš galvutės - skolekso ir strobilės - kūno, kuris sudarytas iš segmentų - proglotidų, susiformuojančių per 6-10 savaičių (17). Kiekvienas proglotidas yra sudarytas iš subrendusių lytinių organų ir apvaisintų kiaušinėlių, kurie, atitrūkę su arklio išmatomis, patenka į aplinką ir tampa užkrato šaltiniu.
1.1.2. Apvaliosios kirmėlės: Nematodai
Virškinimo trakto nematodai yra viena didžiausių sveikatos sutrikimų sukėlimo priežastis arkliams (2). Nematodai vadinami apvaliosiomis kirmėlėmis, kadangi jie apskrito skerspjūvio, abu kūno galai suapvalėję, kūnas pailgas, nesegmentuotas ir simetriškas (19). Pagrindiniai nematodų parazitai, galintys sukelti ligas, yra išskiriami dviejų tipų: Ascaridae ir Strongylidae (2). Strongylidae šeimos atstovai skirstomi į du pošeimius: Strongilinae ir Cyathostominae, dar kitaip vadinamus didžiuosius ir mažuosius strongilus. Strongylinae patogeniškumas, priklausantis nuo paplitimo, sumažėjo įvedus į dehelmintizacijos programas makrociklinius latonus, jų invaziškumas siekia apie 58,2%, o
Cyathostominae tapo svarbiausi arklių parazitai, kurių paplitimas žirgynuose siekia iki 100%, daugelis
yra atsparūs antihelmintikams ir patogeninės lervos sukelia arklių gaišimus (4). Užsikrėtimas apvaliosiomis kirmėlėmis, Parascaris equorum, Ascaridae šeimos atstovais, dažniausiai pasireiškia tarp jaunų arklių, kadangi jie gali įgyti imunitetą visam gyvenimui sulaukę 18-24 mėn. amžiaus (17).
1.1.2.1. Strongiliozių vystymosi ypatumai
Strongilų šeimos atstovų vystymosi ciklas yra tiesioginis, be tarpinio šeimininko (20). Suaugusių nematodų patelių dauginimasis yra parentogenezinis, kuomet apvaisintus kiaušinėlius patelės gali išskirti be patinėlio apvaisinimo (21). Apvaisintus kiaušinėlius patelės išskiria aklojoje ir gaubtinėje žarnose, kurie į aplinką išskiriami su išmatomis. Iš išmatose esančių kiaušinėlių išsirita pirmos stadijos lerva L1, kuri vėliau vystosi iki antrosios stadijos L2. L2 lerva, tapusi L3 stadijos, turi dvigubą apvalkalą, nes yra išlikusi L2 stadijos kutikulė. L1 ir L2 minta organinėmis medžiagomis, tačiau L3 stadija maitintis negali, todėl ji yra infekcinė stadija. L3 migruoja iš išmatų į ganyklas, kur arkliai jas nuryja su augalais ir jos, patekusios į žarnyną, prisitvirtina prie gleivinės sienelės. Didieji strongilai migruoja į įvairius arklių organus (13).
Strongylus edentatus: patekusios L3 stadijos lervos migruoja į kepenis, kuriose išsivysto iki L4
stadijos. Po migracijos kepenų parenchimoje lervos palieka kepenis ir kepenų raiščiu keliauja po pilvaplėve ir į ventralinę pilvo sienos dalį. Dauguma lervų randamos dešinėje pusėje (dešinėje ventralinės pilvo sienos dalyje ir apie dešinįjį inkstą) greičiausiai dėl to, kad hepatorenalinis raištis dešinėje pusėje tvirtinasi ties ventraline vidurio linija. Tik ką susiformavę suaugę parazitai migruoja
atgal į storosios žarnos sieneles, kuriose suformuoja pūlingus žarnų mazgelius. Plyšus mazgeliams, S. edentatus patenka į žarnos spindį (13).
Strongylus equinus L3 stadijos lerva prasiskverbia į klubinės, aklosios ir gaubtinės žarnų
sieneles, ten neriasi iki L4 stadijos. L4 per 8 dienas migruoja į kepenis, dažniausiai per pilvo ertmę ir ten išlieka iki 17 savaičių. Po aktyvios migracijos kepenyse, invazija kasoje yra aptinkama mažiausiai po 7 savaičių. Subrendę parazitai grįžta atgal į gaubtinės ir aklosios žarnų gleivinę. S. equinus taip pat gali migruoti į plaučius, taukinę, diafragmą, tarpvietės riebalus (22).
Strongylus vulgaris L3 stadijos lervos, patekusios iš aplinkos, įsitvirtina distalinėje plonosios,
aklosios ir gaubtinės žarnų gleivinėje, kur virsta L4 stadijos lerva. L4 migruoja proksimaliai į vidinį vietinių kraujagyslių intimos sluoksnį. Palikusios šį kraujagyslių sluoksnį, jos po 2 savaičių pasiekia kranialinę Arteria mesenterica dalį, kur išlieka iki 4 mėnesių. Dalis lervų gali patekti į aortą šalia kairiojo skilvelio, inkstų arterijas, išorinę ir vidinę dubens arterijas. Praėjus 90 dienų po užsikrėtimo, L4 stadijos lervos kranialinėje A. mesenterica dalyje tampa L5 stadija - jaunais suaugusiais nematodais. Praėjus apie 120 dienų po užsikrėtimo, L5 lervos migruoja kraujotaka į storųjų žarnų pogleivio sluoksnį, kuriame suformuoja mazgelius. Po 6 savaičių iš mazgelių į žarnyno spindį išsiskiria suaugę parazitai (23).
Cyathostominae:L3 patekusios lervos prisitvirtina prie aklosios ir gaubtinės žarnų sienelės ir suformuoja aplink save fibrozinio audinio kapsules, kuriose virsta L4. L3 arba L4 stadijos lervos gali pereiti į hipobiozės būklę, kuomet sulėtėja jų vystamasis ir storosios žarnos gleivinėje esančiuose mazgeliuose gali išlikti apie 2 metus (24). Praplyšus kapsulei, L4 stadijos lervos patenka į žarnyno spindį. L4 lervos didėja ir tampa jaunais suaugėliais - L5 lervomis. Laipsniškas perėjimas iš L5 į suaugėlį apima lytinį brendimą ir kūno padidėjimą.
1.1.2.2. Strongylinae: didieji strongilai
Strongylinae pošeimiui priskiriamos trys pagrindines nematodų rūšys: Strongylus edentatus, S. equinus ir S. vulgaris, kurios parazituoja storajame žarnyne (14).
Strongylus edentatus tamsiai raudonos spalvos nematodas. Patinų ilgis siekia 2,3-2,8 cm,
patelių - 3,3-4,4 cm. Galvos sritis yra platesnė nei likusi kūno dalis (14). Parazituoja aklojoje ir gaubtinės žarnos proksimalinėje dalyje (13). Užsikrėtus pastebimi pokyčiai kepenyse, kurie susiję su ankstyva lervų migracija (14). Matomi parenchiminiai randai, susiformavusio fibrozinio audinio židiniai ant kepenų kapsulės, ypač ant diafragminio paviršiaus. Lervos taip pat gali būti aptinkamos retroperitoniniame audinyje, tai dažniausiai yra susiję su vietiniu kraujavimu, randama ant kepenų raiščio bei diafragmos, kur jos sukelia eozinofilinių granulomų susidarymą (25). Šio parazito invazija sukelia klinikinius požymius, tokius kaip karščiavimas, diarėja, edema, depresija bei svorio netekimas (14).
Strongylus equinus yra mažai paplitęs tačiau didžiausias Strongylidae šeimos atstovas lyginant
su kitais (26). Patinų ilgis siekia 2,6-3,5 cm, o patelių - 3,8-4,7 cm, galvos plotis nesiskiria nuo likusio kūno. Parazituoja klubinėje, aklojoje ir gaubtinėje žarnose. Migruodamos lervos suformuoja mazgelius storojo žarnyno serozoje, kepenyse bei kasoje, retais atvejais gali pasiekti inkstus (27).
Strongylus vulgaris yra patogeniškiausias arklių nematodas, parazituojantis aklojoje ir
gaubtinės žarnos ventralinėje dalyje. Suaugę nematodai yra rusvai pilkos spalvos (24). Patinų ilgis siekia 14-16 mm, o patelių - 20-24 mm. Suaugę parazitai pasižymi gerai išvystyta žandikaulio kapsule, kuria prisitvirtina prie žarnyno gleivinės, įsiurbia dalį šeimininko audinių ir absorbuoja ląsteles, pažeidžia kraujagysles ir siurbia kraują (28). Migruodamos lervos kraujotakos sistemoje sukelia smulkių arteolių aneurizmas ir embolijas, pilvaplėvės uždegimą ir kepenų pažeidimus (26). Sukeliamas kranialinės mezenterinės arterijos arteritas, trombozė bei embolizmas. Endoarteritas mezenterinėje kraujotakoje sukelia dieglius ir tromboembolinius storosios žarnos infarktus. Užsikrėtusiems gali pasireikšti anemija, karščiavimas, sumažėjęs apetitas, žarnyno stazė, retais atvejais žarnyno plyšimas (14).
1.1.2.3. Cyathostominae: mažieji strongilai
Mažieji strongilai šiandieną laikomi labiausiai paplitusia ir patogeniškiausia žirgų nematodų grupe, kurią sudaro daugiau nei 50 rūšių (24; 29). Labiausiai paplitusios rūšys Šiaurės Amerikoje ir visame pasaulyje: Cylicocyclus, Cyathostomum, Cylicostephanus, Coronocyclus, Cylicodontophorus,
Gyalocephalus, Poteriostomum, Petrovinema, and Parapoteriostomum. Mažiau žinomos rūšys, kurios
būdingos vietiniams arkliams Azijoje ir Afrikoje, yra Hsiungia, Tridentoinfundibulum, Skrjabinodentus,
Caballonema, and Cylindropharynx.(30). Užsikrėtus šiais nematodais, mirtingumas siekia 40-70% (9). Mažieji strongilai - raudonos spalvos parazitai, kurių ilgis siekia mažiau nei 2,5 cm. Dažniausiai užsikrečia arkliai vyresni nei 1 m. amžiaus ir pasireiškus pakartotinai invazijai pastebimas mažas atsparumas (24). Mažieji strongilai parazituoja gaubtinėje ir aklojoje žarnoje, kuriose prisitvirtina prie gleivinės sukeldami uždegimą ir audinių surandėjimą. L3 stadijos, prasiskverbusios į žarnos gleivinę, aplink save suformuoja kelių milimetrų raudonos ar juodos spalvos kapsulę, kuri apsaugo nuo arklio imuninės sistemos (11). Uždengdamos didžiąją dalį gleivinės, jos sutrikdo medžiagų apykaitos metabolizmą. Labiausiai neatstatomos žalos gali sukelti L4 stadijos lervos išėjimas iš mazgelių ir vystymasis į suaugusį parazitą. Sukelia stiprų viduriavimą ir dieglius, dėl kurių arklių gaištamumas būna 50% (29). Granuliomatozinis kolitas taip pat siejamas su mažujų strongilų invazija (31). Klinikinė invazija gali sukelti tokius simptomus: svorio netekimas, apetito praradimas, prasta kailio būklė, viduriavimas, mieguistumas, periferinė edema ir sutrikusi žarnyno motorika (32).
1.1.2.3. Ascaridae
Parascaris equorum ir Parascaris univalens –nematodai, priklausantys Ascaridae šeimai (3).
identiškas labiau paplitusiai P. equorum rūšiai. Ši rūšis skiriasi tuo, kad P. univalens savo genome turi vieną chromosomų porą, o P. equorum - dvi, taigi kariotipavimas išlieka vienintele šių rūšių diferencijavimo technika (13).
Parascaris spp. labiausiai paplitę parazitai arklių plonojoje žarnoje, kurie gali sukelti stiprias
parazitines invazijas (33). Šie arklių nematodai paplitę daugelyje šalių. Paplitimas yra didelis ir svyruoja nuo 22,4% iki 80% (3). Žmonėms ar kitiems gyvūnams šis parazitas nepavojingas. Tai didelis, standus, geltonai baltos spalvos parazitas. Turi trijų sluoksnių kutikulę, sudarytą iš jungiamojo audinio ir kitų junginių, kurie apsaugo nuo skrandžio rūgšties poveikio. Patinų ilgis siekia 15-25 cm, o patelių net iki 40-50 cm (14).
Parascaris equorum kiaušinėliai į aplinką išskiriami praėjus 10-15 savaičių po užsikrėtimo.
Arkliai užsikrečia kiaušinėliais, paplitusiais ganyklose, kuriuos išskyrė ankstesnių metų kumeliukai (34). Išskirti kiaušinėliai į infekcinę stadiją susiformuoja per 10 dienų esant optimalioms aplinkos sąlygoms (25°-35°C). Infekcine stadija laikoma L2 lervos. Kai arkliai praryja infekuotus kiaušinėlius, lervos išsilaisvina plonajame žarnyne, migruoja per portalinę kraujotaką į kepenis per 24 valandas nuo užsikrėtimo. Maždaug po 1 savaitės lervos pernešamos į plaučius, kur išsiskiria iš kraujagyslių į alveoles. Iš alveolių kyla į viršutinius kvėpavimo takus, kai patenka į ryklę, yra atkosėjamos ir nuryjamos (35). Grįžta į plonąsias žarnas, prisitvirtina prie sienelės, galutinai subręsta ir parazituoja 60-80 dienų (36). Invazija gali sukelti kvėpavimo sistemos sutrikimus: išskyras iš nosies, kosulį, sukelia letargiją, anoreksiją, sulėtėja augimas, suprastėja kailio būklė (34). Esant gausiai nematodų invazijai, gali pasireikšti žarnų obstrukcija, intususepcija ar net plyšimas (3). Lervos kepenyse sukelia židininį kraujavimą ir eozinofilinius ruožus, po kurių susiformuoja balkšvos fibrozės sritys. Lervų migracija plaučiuose taip pat lemia kraujavimą ir eozinofilų infiltraciją, kurie vėliau pakeičiami limfocitų kaupimu. Limfocitai aplink lervas suformuoja pilkai žalius mazgelius. Plonajame žarnyne suaugę parazitai sukelia katarinį enteritą, pasireiškus žarnų plyšimui, sukeliamas peritonitas (14).
1.2. Amžiaus, lyties ir veislės įtaką parazitų išsiskyrimui
Anoplocephalinae šeimos kaspinuočiais gali būti užsikrėtę įvairaus amžiaus arkliai, tačiau
dažniausiai klinikiniai atvejai pasireiškia arkliams iki 3-4 metų (14). 30-31% paplitimas yra tarp kumeliukų, jaunesnių nei 1 metai. Tarp vienmečių ir vyresnių paplitimas sudaro 52-60% (15). Suaugusiems arkliams Parascaris equorum invazija yra reta ir mažiau intensyvi, kadangi nuo 6 mėnesių amžiaus pradeda formuotis imunitetas, o jauniems vienmečiams kumeliukams gali sukelti mirtiną infekciją (3; 33). Didžiųjų strongilų kiaušinėlių išskyrimas dažniausiai pastebimas 2-3 metų arkliams, o mažųjų strongilų - jauniems arkliams. Atliktais tyrimais įrodyta, kad amžius neturi įtakos
Ciathostominae užsikrėtimo gausumui, o natūraliai įgytas imunitetas lėtai vystosi su amžiumi, tačiau
Užsikrėsti arklių virškinimo trakto parazitais gali įvairių veislių arkliai, todėl tikslios veislės jautrumas tam tikroms parazitų rūšims nėra nustatytas (13). Atliktais tyrimais Lenkijoje nustatyta, kad virškinimo trakto parazitų paplitimas pastebimas didesnis tarp patinų nei tarp patelių, tačiau duomenys statistiškai reikšmingi nebuvo. Pastebėtas skirtumas gali būti siejamas su didesniu darbo krūvių patinams ir dėl atsiradusio streso pasireiškė imunosuspresija, kuri lėmė didesnį užsikrėtimą. Mažesnį patelių užsikrėtimą galėjo lemti didesnė priežiūra dėl jų naudojimo veisime (38).
1.3. Diagnostika
Sukurta daugybė metodų, leidžiančių diagnozuoti arklių parazitozių invazijas, tačiau tik keletas iš jų buvo komerciškai prieinamos veterinarijos gydytojų praktikoje (10).
1.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ir lervų kultūrų ruošimo testas
Tradicinis metodas padeda diagnozuoti žarnyno helmintus (10). Kiaušinėliai identifikuojami atlikus modifikuotą Makmasterio tyrimą, kurio metu atliekama kokybinė išmatų flotacija centrifuguojant didesnį išmatų kiekį (39). Pagrindiniai flotacijos ir sedimentacijos principai ar jų kombinacija, po kurių seka mikroskopinis tyrimas, yra nematodų ir trematodų kiaušinėlių ar lervų atitinkamas nustatymas. Standartinis Cyathostominae ir Strongylinae diferenciacijos metodas yra L3 lervų išskyrimas ir jų identifikavimas pagal morfologinius skirtumus, kadangi šių nematodų kiaušinėlių struktūra yra labai panaši ir sunku identifikuoti (40). Norint gauti išmatose esančias strongilų L3 stadijos lervas, reikia į plastikinį indelį įdėti išmatų mėginį, kuris vėliau patalpinamas į inkubatorių esant 25-27ºC ir 80-100% drėgniui. Po 14 dienų L3 gali būti identifikuojamos pagal genties/rūšies lygį remiantis morfologinėmis savybėmis. Nustatant kaspinuočių L3 lervas, yra atliekamas dvigubas centrifugavimas, kombinuota sedimentacijos technika naudojant cukraus tirpalą (41). Šio diagnostinio metodo pranašumas yra ekonomiškumas, tačiau užtrunka pakankamai daug laiko, kol iš kiaušinėlių išsivysto L3 stadijos lervos (42). Šių diagnostinių koprologinių tyrimų jautrumas, nustatant kiaušinėlius, siekia iki 61%, 3 kiaušinėliai 1 g mėginio (43). Metodas leidžia nustatyti kiaušinėlių buvimą ar nebuvimą, tačiau neleidžia nustatyti jų esamo tikslaus skaičiaus (13). Nors atrodo, kad tyrimo jautrumas yra mažesnis už vertes, kurios yra reikalingos diagnostiniams tyrimams atlikti, tačiau šis tyrimas ypač naudingas aptikti gausią arklių parazitinę invaziją (43).
1.3.2. Arklių virškinimo trakto parazitų kiaušinėliai ir jų morfologinės savybės
Anoplocephala perfoliata kiaušinėlių vaizdas yra unikalus. Kiaušinėlių skersmuo yra nuo 65
iki 80 µm skersmens. Anoplocephala magna kiaušinėliai yra nuo 50 iki 60 µm sekersmens ir A.
mamillana dydis yra apie 51x37 µm. A.perfoliata kiaušinėliai yra apvalūs, D formos. Išorinė vitelinė
membrana yra stora (8-10 µm), tamsi, vidurinis apvalkalas sudarytas iš albuminų. Vidinė membrana yra liepsnos ar kriaušės formos ir susideda iš chitinoidinio piriforminio aparato, kurio matmenys siekia 48 µm (44).
1 pav. Arklio išmatose esantis Anoplocephala perfoliata kiaušinėlis (39).
Strongilidų kiaušinėliai yra homogeniški ir atskirti didžiųjų strongilų kiaušinėlius nuo mažųjų strongilų yra sudėtingą. Esant mišriai invazijai, daugiau kaip 95% išmatose esančių Strongylidae kiaušinėlių išskiria Ciathostominae rūšis (45). Strongilų kiaušinėliai turi lygų paviršių ir elipsės formos apvalkalą, vystymosi pradžioje kiaušinėlių viduje yra išsidėstę blastomerai. Mažųjų strongilų kiaušinėliuose blastomerai yra didesni ir išsidėstęs mažesnis jų skaičius, o didžiųjų strongilų kiaušinėliuose blastomerų yra daugiau ir vizualiai yra mažesni. Strongylidae klasės kiaušinėlių dydis yra skirtingas, priklausomai nuo rūšies gali varijuoti (60-120 µm x 35-60 µm) (46). Nors strongilų kiaušinėlius galima lengvai surinkti iš išmatų, juose esančių L1 ir L2 lervų morfologiniai požymiai nėra naudingi diagnostikoje. Siekiant identifikuoti gentis, kiaušinėliams ir lervoms leidžiama išsivystyti iki L3 stadijos (47).
2 pav. Cyathostominae kiaušinėlis arklio išmatose.
3 pav. Strongylinae - didžiųjų strongilų kiaušinėlis arklio išmatose (47).
Parascaris equorum kiaušinėliai turi lipnią, baltyminę membraną, leidžiančią jiems prilipti prie
įvairių paviršių, augalų, kumelės plaukų, odos ar tešmens. Kiaušinėliai yra apvalios formos, rusvos spalvos, apie 100 µm ilgio (25). Kiaušinėliai yra atsparūs aukštai temperatūrai, saulės spinduliams ir aplinkoje gali išgyventi iki 10 metų (48).
3 pav. Parascaris equorum kiaušinėlis arklio išmatose (49).
1.3.3. Helmintų kiaušinėlių sumažėjimo skaičiaus (HKSS) testas
Kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas atliekamas praėjus po dehelmintizacijos 14 d. Norint nustatyti Strongylidae spp. ir Paraascaris equorum atsparumą prieš skirtą antihelmintiką, taip pat galima įvertinti ir skirtų vaistinių medžiagų veiksmingumą (7). Siekiant nustatyti tikslias prieš gydymą ir po gydymo KSG ribas, išmatų mėginiai iš kiekvieno arklio privalomai renkami prieš dehelmintizaciją (0 dieną) ir po dehelmintizacijos (po 14 dienų) (57).
Pagal koprologinių tyrimų duomenis prieš ir po dehelmintizacijos helmintų kiaušinėlių
sumažėjimo testas buvo skaičiuojamas naudojant formulę:
KSG(prieš dehelmintizaciją)−KSG(14d.po dehelmintizacijos)
KSG(prieš dehelmintizaciją) x100 = HKSS (7). Antihelmintinio vaisto
efektyvumas yra nustatomas remiantis nustatytomis procentinėmis ribomis: jei sumažėjimas daugiau nei 98%, vaistas laikomas veiksmingu, 90-98% - veiksmingas, 80-89% - vidutinis efektyvumas, jei sumažėjimas mažiau nei 80% - neveiksmingas (57).
1.3.4. Imunologiniai tyrimai (ELISA)
Antikūnų (Ab) nustatymas kraujo serume dažnai naudojamas kaspinuočiais Anoplocephala
perofoliata užsikrėtusiems arkliams (50). Šio tyrimo jautrumas siekia 68 ir 78%, specifiškumas nuo 71
iki 95%. Tai naudingas testas siekiant įvertinti arklių bandos užsikrėtimą, tačiau gauti atskirų arklių teigiami rezultatai gali būti nepatikimas rodiklis vertinant infekciją (13). A. perfoliata antikūnų aptikimas taip pat atliekamas iš arklių seilių mėginių, šio metodo jautrumas ir specifiškumas siekia nuo 83% iki 85% ir tapo Europoje prieinamas nuo 2006 m. Testas yra aprašomas remiantis kaspinuočiams būdingų IgG antikūnų nustatymu seilių mėginyje (51). Preliminarūs duomenys rodo, kad išmatuotų antikūnų pusinis eliminacijos laikas yra mažesnis nei IgG antikūnų, išmatuotų kraujo serumo ELISA metodu. Tai reiškia, kad po cestodų gydymo neigiami rezultatai buvo greičiau pateikti atlikus seilių ELISA testą nei kraujo serumo. Seilių tyrimas yra daug pranašesnis kainos atžvilgiu, kadangi arklių savininkai mėginius gali surinkti be veterinarijos gydytojo pagalbos (13).
Nors šią techniką būtų galima pritaikyti vertinant arklių užsikrėtimą Strongylydae spp. nematodais, tačiau yra keletas trūkumų, kurie sumažina diagnostinę reikšmę. Neįmanoma tiksli diferenciacija tarp silpnos invazijos ir invazijos nebuvimo, taip pat galima netiksliai gauti teigiamų rezultatų, kadangi antikūnai kraujyje gali cirkuliuoti nuo 3 iki 6 mėnesių po invazijos. Yra nustatyta, kad, kilus uždegiminiam atsakui, putliosios ląstelės ir jų proteinazės dalyvauja žinduolių audiniuose. Žarnyno imuninis atsakas yra mažai suprantamas, tačiau putliųjų ląstelių skaičiaus padidėjimas ir proteinazių ekspresija yra siejama su Cyathostominae invazija (50).
Serologiniu ELISA metodu buvo nustatytos ir patvirtintos Strongylus vulgaris migruojančios lervos. Atliekant tyrimą, nustatoma IgG antikūnams specifiniai baltymai rSvSXP, kuriuos išskiria migruojančios lervos. Padidėjusios globulinų frakcijos yra pagrindinis arklių komponentas, kuris priskiriamas IgG antikūnų pogrupiui, kurie yra siejami su S. vulgaris invazija. Šis atradimas leido sukurti komercinius testus „Aglutinade®“, Strongilų testus (Virbac), latekso agliutinacijos rinkinius, kurie matuoja IgG lygį arklių serume. Nors asociacija su strongilų invazija ir buvo pastebėta, kitų IgG pakilimo priežasčių nebuvo galima atmesti, kadangi antikūnų specifiškumas nebuvo tiksliai nustatomas. Dėl šių testų mažo specifiškumo jie buvo išimti iš rinkos (13).
1.3.5. Molekuliniai tyrimai (PGR)
Neseniai sukurtas molekulinis realaus laiko PGR tyrimas skirtas aptikti ir kiekybiškai įvertinti
S. vulgaris kiaušinėlius arklių išmatų mėginiuose (52). PGR metodai leidžia aptikti mažą kiekį DNR
fragmentų. Vienas iš perspektyviausių strongilų diagnozavimo metodų apima vidinio taranskriptoriaus, tarpgenetinių sričių ir ribosominės r(DNR) identifikavimą (20). Tai jautri ir specifinė technika, kurią panaudojus, Strongylidae parazitai gali būti identifikuojami daugelyje vystymosi etapų, galima diferencijuoti morfologiškai neatskiriamus Strongylinae spp. ir Ciathostominae spp. kiaušinėlius, L3 ir L4 stadijos lervas.
Polimerazės grandininė reakcija yra taip pat reikšminga diagnozuojant arklių virškinimo trakto cestodus, kurių DNR išskiriama iš išmatų mėginio. Šis tyrimas buvo sukurtas vienu metu aptikti visus tris Anoplocephalinae šeimos atstovus: A. magna, Paranoplocephala mamillana ir A. perfoliata (12).
1.4. Antihelmintinis rezistentiškumas
Antihelmintinis atsparumas apibūdinamas kaip tam tikro antihelmintiko efektyvumo praradimas, kuris anksčiau buvo naudojamas prieš tą pačią nematodų rūšį, stadiją, skiriama ta pati dozė ir administravimo būdas tam pačiam gyvūnui (13). Arklių parazitams yra taikoma rutininė dehelmintizacijos programa nuo nematodų: Strongylidae ir Ascaridae šeimų, taip pat nuo cestodų:
Anoplocephalinae šeimos (53). Prieš Anoplocephalinae šeimos atstovus yra veiksmingos dvi
antihelmintikų grupės, tai izochinolinai (prazikvantelis) ir pirimidinai (pirantelis). Rezistentiškumas šioms vaistų grupėms dar nebuvo nustatytas, tačiau biologinė tikimybė visuomet išlieka (54). Kadangi
dvi skirtingos vaistų grupės šiuo metu yra veiksmingos prieš plokščiąsias kirmėles, todėl rekomenduojama dehelmintizacijos programose naudoti skirtingas vaistų grupes.
Nematodų kontrolei yra užregistruotos trys plataus spektro antihelmintikų grupės: benzimidazolai (fenbendazolas, oksibendazolas), tetrahidropirimidinai (pirantelis) ir makrocikliniai laktonai (ivermektinas, moksidektinas) (25).
Benzimidazolai. Šių vaistų grupė veikia helmintų ląstelių energijos apykaitą. Jie jungiasi prie
beta tubulino ir neleidžia polimerizuotis į mikrovamzdelius (7). Didžiųjų strongilų atsparumas benzimidazolams nėra nustatytas, o apie efektyvumo sumažėjimą prieš Parascaris spp. yra pranešama tik apie pavienius atvejus (55). Ciathostominae spp. tai pirmieji arklių parazitai, kuriems buvo pastebėtas atsparumas fenbendazolui. Nors penkių dienų fenbendazolo skiriamas kursas su vidutinio lygio atsparumu pasiekia efektyvumą prieš mažųjų strongilų populiaciją, naujausi tyrimai rodo, kad gydymo schema pastebimai sumažino lervicidinį efektyvumą prieš aukšto rezistensiškumo nematodų populiaciją. Bellaw et al. 2017 m. atliktas tyrimas patvirtino fenbendazolo atsparumą arklių populiacijoje, kai
Ciathostominae spp. kiaušinėlių skaičius nesumažėjo nė vienu skiriant suaugusiųjų fenbendazolo dozes
(5mg/kg). Vėliau padidinus dozę iki 10 mg/kg ir skiriant ją penkias dienas tiems patiems arkliams, išskiriamų kiaušinėlių skaičius šiek tiek sumažėjo, bet efektyvumas buvo mažesnis nei 50% (54).
Tetrahidropirimidinai. Pirantelio pamoatas ir pirantelio tartatas veikia nervų ir raumenų
jungtį sukeldami negrįžtamą nematodų paralyžių. Pirantelis veikia tik suaugusius nematodus, esančius virškinamojo trakto spindyje (7). Pranešimų apie atsparumą pirimidino antihelmintikams nėra daug, tačiau Cyathostominae spp. atsparumas šiems antihelmintikams užfiksuotas daugelyje pasaulio regionų: Šiaurės Amerikoje, Europoje, Australijoje. 2017 m. Švedijoje, atliekant tyrimą, pirmą kartą buvo užfiksuotas P. Univalens atsparumas antihelmintikams, tai taip pat buvo pirmas atvejis Europoje, kai pranešta apie Parascaris spp. atsparumą pirimidino grupės vaistams (56).
Makrocikliniai laktonai. Ši antihelmintikų grupė veikia glutamato chlorido kanalus, esančius
nematodų nervų ir raumenų ląstelėse, sutrikdo normalių nervinių impulsų perdavimą raumenims (7). Pirmasis Parascaris spp. nematodų atsparumas makrocikliniams laktonams buvo pastebėtas 2002 m. (55). Atsparumas šios grupės vaistams, ypač ivermektinui, kelią didelį nerimą gydant kumeliukus nuo
P. equorum invazijos. Tačiau ivermektino ir moksidektino gydymas 14-17 d. sukelia 90-95% kiaušinėlių
skaičiaus sumažėjimą arkliams, užsikrėtusiems Cyathostominae spp. ir Strongylinae spp. nematodų invazija (26). Atsirandant vis didesniam nematodų antihelmintiniam rezistensiškumui, parazitinės invazijos turėtų būti kontroliuojamos labiau atsižvelgiant ne tik į vaistinį gydymą, bet ir į laikymo, žirgyno valdymo sąlygas, taip siekiant sumažinti invazijos paplitimą aplinkoje (56).
1.5. Kriterijai, pagal kuriuos formuojamos dehelmintizacijos programos
1. Svarbūs arklių parazitinės faunos pokyčiai įvyko taip, kad Strongylus vulgaris ir kiti didieji strongilai tapo reti, o mažieji strongilai ir kaspinuočiai tapo pagrindiniais suaugusių arklių parazitais.
Parascaris spp. labiausiai paveikiami yra tik ką nujunkyti arkliai ir kumeliukai.
2. Antihelmintinis rezistentiškumas tapo labiausiai paplitęs tarp Parascaris spp. ir Cyathostominae spp., todėl, atėjus dehelmentizacijos laikotapiui, į tai kreipiamas didelis dėmesys (58).
3. Suaugę žirgai labai skiriasi įgimtu polinkiu užsikrėsti mažaisiais ir didžiaisiais strongilais, užsikrėtus kiaušinėlių išskyrimo lygis yra skirtingas, todėl gali būti reikalingi individualūs antihelmintikų poreikiai.
4. Jaunesniems nei 3 metų žirgams reikia skirti ypatingai didelį dėmesį, nes jie yra jautriausi nematodų sukeliamoms invazijoms ir gali susirgti (7).
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas buvo atliktas 2019 metų spalio - lapkričio mėnesiais 5 žirgynuose, esančiuose Žemaitijos regione. Ištirti 83 arkliai, iš jų 47 patinai ir 36 patelės. Tyrimo objektai buvo įvairaus amžiaus (nuo 1 iki 22 metų) ir skirtingų veislių: Lietuvos jojamieji, Lietuvos sunkieji, Trakėnai, Šetlandai, Prancūzų ristūnai, Baltijos hanoveriai, Arabų veislės, Airių jojamieji, Sunkieji žemaitukai, Anglų grynakraujai, Hannowerian, EE jojamieji, Šetlando poniai.
Tyrimai buvo atlikti taip:
1. Modifikuotu Makmasterio metodu ištirti 83-jų arklių šviežių išmatų mėginiai.
2. Buvo atlikta tiriamųjų arklių (n=83), kurių rezultatai buvo ≥200KSG analizė pagal amžių, lytį ir veislę.
3. Atrinkti arkliai (n=83) atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į tris grupes (I-III): I grupė, kurioje arkliai buvo dehelmintizuoti ivermektinu, II grupė gydyta piranteliu ir III kontrolinė grupė, kuri nebuvo gydyta.
4. Po dehelmintizacijos praėjus 14 d. buvo atliekamas pakartotinas HKSS testas, kuriuo buvo siekiama nustatyti naudotų anthelmintikų efektuvumą.
5. Ištirtas naudotų antihelmintinių vaistų rezistentiškumas (AR) arklių virškinamojo trakto išskirtiems parazitams (Strongylidae., Parascaris spp.).
2.1. Arklių atranka tyrimui
Atliekant tyrimą, buvo ištirti 83 arklių šviežių išmatų mėginiai. Nustatytas individualus helmintų kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų (KSG). Išanalizavus gautus rezultatus, arklių tiriamųjų grupė (n=83) buvo sudaryta, kurių išmatų mėginiuose kiaušinėlių skaičius buvo ≥200 KSG. Pagal pasirinktą užsikrėtimo lygį (≥200 KSG) arklių mėginių rezultatai buvo analizuojami juos sugrupuojant pagal amžių, lytį ir veislę.
1 lentelė. Rekomenduojamos KSG ribos, pagal kurias skiriama dehelmintizacija.
Užsikrėtimo lygis Kiaušinėlių skaičius 1,0 g išmatų
Rekomendacija gydimui
Mažas užsikrėtimas 0-200 Dehelmintizacija nerekomenduojama
Vidutinis užsikrėtimas 200-500 Dehelmintizacija atliekama Aukštas užsikrėtimas >500 Dehelmintizacija atliekama
2 lentelė. Tiriamųjų arklių grupavimas pagal amžių, veislę ir lytį. Grupės n Proc. Lytis Patinai 47 56,6 Patelės 36 43,4 Amžius 1-4 m. 33 39,8 5 m. ir vyresni 50 60,2 Veislė LT jojamasis 17 20,5 LT sunkusis 9 10,8 Trakėnas 14 16,9 Stambusis žemaitukas 12 14,5 Žemaitukas 6 7,2 Šetlando ponis 6 7,2 Prancūzų ristūnas 6 7,2 Kitos veislės 13 15,7
2.2. Tiriamųjų arklių grupių sudarymas
Visi tiriamieji arkliai (n=83), kurie buvo užsikrėtę virškinamojo trakto nematodais (Strongylidae spp., Parascaris spp.), buvo suskirstyti į I (n=25) ir II( n=25), ir III (n=33) grupes. I ir II grupėse arkliai buvo dehelmintizuoti ivermektinu ir piranteliu, III kontrolinė grupė gydyta nebuvo.
Mėginių rinkimas
Mėginių rinkimas buvo atliktas prieš rudeninę dehelmintizaciją ir po dehelmintizacijos praėjus 14 dienų. Mėginių rinkimui buvo reikalingos polietileninės pirštinės. Užsimovus pirštines, mėginiai buvo renkami tiesiogiai iš tiesiosios žarnos. Paėmus mėginį, pirštinė turi būti išverčiama taip, kad išmatos liktų pirštinės viduje, kuo mažiau kontaktuotų su oru. Ant kiekvieno mėginio yra uždedami identifikacijos duomenys: gyvūno vardas, veislė, lytis, amžius. Mėginiai buvo sudedami į specialius plastikinius krepšius (+4°C) ir gabenami į laboratoriją.
2.3. Dehelmentizacija
Nematodų kontrolė yra atliekama siekiant įgyvendinti šiuos tikslus: sumažinti parazitinių ligų riziką, kontroliuoti nematodų kiaušinėlių paplitimą bei taikyti veiksmingus medikamentus stengiantis (kiek įmanoma) išventgti antihelmintiko rezistensiškumo išsivystymo (7). Arkliai buvo dehelmintizuojami po šviežių išmatų mėginių surinkimo. Vaistinės medžiagos skirtos ir dozuotos pagal gamintojo nurodytas rekomendacijas.
I ekspermentinės grupės arkliai buvo dehelmintizuojami skiriant vienkartinę ivermektino dozę per os 0,2 mg 1 kg kūno svorio, atitinkamai 0,12 mg pastos 100,0 kg kūno svorio (BIMECTIN 18,7mg): 1 g pastos yra 18,7 mg ivermektino. Pasta sugirdyta aplikuojant ant arklių liežuvio pagrindo .
II ekspermentinės grupės arkliai buvo dehelmintizuojami skiriant vienkartinę pirantelio dozę per os 19,0 mg 1 kg kūno svorio, atitinkamai 1,9 g pastos 100,0 kg kūno svorio (EMBOTAPE
400mg/ml): 1 g pastos yra 400,0 mg pirantelio embonato. Pasta sugirdyta aplikuojant ant arklių liežuvio pagrindo.
III kontrolinės grupės arkliai gydyti nebuvo. 3 lentelė. Antihelmintinių medžiagų informacija.
Grupė Žirgų skaičius Firminis pavadinimas Gamintojas Veiklioji medžiaga Nadojimo būdas Skiriama dozė I n=25 BIMECTIN 18,7mg/g Bimeda Chemical Export; Cross Vetpharm Group Limited. Ivermektinas Suduota oraliai 0,12 mg - 100,0 kg II n=25 EMBOTAPE 400mg/g Bimeda Animal Health Limited Pirantelis Suduota oraliai 1,9 g - 100,0 kg 2.4. Parazitologiniai tyrimai
2.4.1. Modifikuotas Makmasterio tyrimas
Kiekvienas paimtas mėginys buvo ištirtas naudojant modifikuotą Makmasterio metodą, kurio aptikimo riba - 20 kiaušinėlių 1,0 g išmatų (39). Tyrimo metu buvo naudojami plastmasiniai indeliai, į kuriuos (kiekvieną atskirai) buvo pasveriama po 4,0 g išmatų. Į indelius įpilama 56,0 ml vandens, gerai išmaišoma ir paliekama nusistovėti 30 min. Praėjus 30 min, mėginys yra dar kartą gerai išmaišomas. Paruošiami stikliniai indai, į kuriuos perfiltruojami mėginiai. Gautas filtratas supilstomas į 10,0 ml talpos centrifuginius mėgintuvėlius ir centrifuguojama 7 min 1200 aps/min. Praėjus 7 min, nusicentrifugavęs tirpalas yra nupilamas, o likusios nuosėdos užpilamos 4,0 ml flotaciniu tirpalu ir viskas gerai išmaišoma. Su pipete šiuo mišiniu yra užpildomos abi Makmasterio kameros pusės ir mikroskopuojama po 2-3 min. 1 g esančių kiaušinėlių skaičius yra gaunamas, kai suskaičiuotas kiaušinėlių skaičius abiejose kameros pusėse yra padauginamas iš 20. Atlikus skaičiavimus, Makmasterio kameros yra kruopščiai nuplaunamos po švariu tekančiu vandeniu.
2.4.2. Kiaušinėlių sumažėjimo testas (HKSS)
Kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testas atliekamas norint nustatyti Strongylidae spp. ir
Ascaridae spp. atsparumą prieš skirtą antihelmintiką, taip pat galima įvertinti ir skirtų vaistinių medžiagų
kiekvieno arklio privalomai renkami prieš dehelmintizaciją (0 dieną) ir po dehelmintizacijos (po 14 dienų) (57).
Pagal kaprologinių tyrimų duomenis prieš ir po dehemintizacijos helmintų kiaušinėlių sumažėjimo testas buvo skaičiuojamas naudojant formulę:
KSG(prieš dehelmintizaciją)−KSG(14d.po dehelmintizacijos)
KSG(prieš dehelmintizaciją) x100 = HKSS(7)
3 lentelė. Skirtų medikamentų efektyvumas buvo nustatytas remiantis T. Kassai vertinimo skale:
(Kassai).
Labai efektyvus Sumažėjimas daugiau nei 98%
Efektyvus Sumažėjimas 90-98%
Vidutinis efektyvumas Sumažėjimas 80-89%
Neefektyvus Jei sumažėjimas nesiekė 80%
2.4.3. Lervų vystymosi testas
Atlikus modifikuotą Makmasterio tyrimą, remiantis morfologinėmis kiaušinėlių savybėmis buvo nustatyti Strongylidae ir Ascaridae spp. kiaušinėliai. Siekiant diferencijuoti didžiuosius strongilus nuo mažųjų bei išskirti Parascaris spp. lervas, atliktas lervų kultūrų ruošimas remiantis Henriksen ir Agaard metodu (63).
Į plastmasinį indelį įdedama 10,0 g šviežių išmatų, įpilama 4,0 g vermikulito, apie 7,0 ml vandens ir viskas labai gerai išmaišoma. Paruoštas mėginys išpilamas į plastikinį indelį su skylutėmis dugne ir uždengiamas su marle. Į dar vieną stiklinę įpilama 10,0 ml vandens ir į ją įdedamas apverstas indelis su išmatomis. Paruoštas mėginys įdedamas į polietileninį maišelį. Mėginys su maišeliu patalpinami į termostatą 14 dienų 21-24ºC temperatūroje. Bermano metodas skirtas lervų auginimui.
Į konusinę taurę įpilamas vanduo. Plastikinis indelis su tyrimo medžiaga atskiriamas nuo indelių su vandeniu ir įstatomas į konusinę taurę taip, kad vanduo apsemtų indelį su mėginiu. Praėjus 24 h, su pipete nuo konusinės taurės dugno yra nusiurbiamos susikaupusios lervos. Supilama į mėgintuvėlį, kuris centrifuguojamas 1000 aps./min greičiu 5-10 min. Nucentrifuguotas tirpalas yra užlašinamas ant objektinio stiklelio, įlašinami 2 lašai Liugolio tirpalo. Atliekamas mikroskopinis tyrimas ir pagal morfologinius požymius diferencijuojamos lervos.
Visi laboratoriniai tyrimai buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimai buvo atliekami
laikantis nurodymų NR. B1-866 (2015m.) „Dėl Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“.
2.5. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti buvo naudojama SPSS (angl. Statistical Package for
Social Science) programos 23.0 versija. Diagramoms atvaizduoti buvo naudojama MS Excel 2010. Prieš
atliekant detalę statistinę analizę, duomenys buvo pakartotinai patikrinti. Gautų kintamųjų įvertinimui buvo naudojami aprašomosios statistikos metodai: vidurkis ir standartinis nuokrypis (m±SD), minimali ir maksimali reikšmė. Kintamųjų normalumui tikrinti buvo naudojamas Kolmogorovo – Smirnovo testas. Testai parodė, kad normalumo prielaida kintamiesiems netenkinama, todėl darbe buvo naudojami neparametriniai testai. Dviejų nepriklausomų grupių kiekybiniams dydžiams palyginti buvo taikomas neparametrinis Mann – Whitney U metodas arba Kruskal-Wallis metodas. Kiekybiniams priklausomiems kintamiesiems neparametrinis Wilcoxon testas. Statistiškai reikšminga laikoma, kai p<0,05. Spearman koreliacija buvo naudota nustatyti ryšį tarp amžiaus ir KSG vertinimų. Ryšio stiprumo interpretavimui buvo naudojama pasitelkus įverčius.
4 lentelė. Koreliacijos koeficiento reikšmių skalė.
Ryšio stiprumas Koreliacijos koeficiento reikšmė
Labai stiprus ryšys - 1 ir + 1
Stiprus ryšys nuo - 1 iki - 0,7 ir nuo 0,7 iki 1
Vidutinis ryšys nuo - 0,7 iki - 0,5 ir nuo 0,5 iki 0,7
Silpnas ryšys nuo - 0,5 iki - 0,2 ir nuo 0,2 iki 0,5
Labai silpnas ryšys nuo - 0,2 iki 0 ir nuo 0 iki 0,2
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Pirmosios tyrimo dalies rezultatų analizė (0 d.) prieš dehelmintizaciją
Remiantis atliktais šviežių išmatų mėginių tyrimų rezultatais prieš dehelmintizaciją (0 d.), buvo atrinkti arkliai (n=83), išskiriantys nematodų kiaušinėlius.
Ištirta, kad strongilų kiaušinėlių skaičius 1 grame (KSG) svyravo nuo 220/KSG iki 2800/KSG (vidurkis 784,22±419,82), o askaridžių svyravo nuo 0/KSG iki 280/KSG (vidurkis 16,63±4694). Toliau buvo tiriamos 83 arklių išmatos, nes mėginiuose nustatytų strongilų ir askaridžių kiaušinėlių skaičius buvo ≥200/KSG.
4 pav. Strongilų ir askaridžių KSG pasiskirstymas tarp visų tirtų arklių mėginių (n=83).
3.2. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal amžių
Tyrime buvo analizuojami ištirti mėginių rezultatai pagal arklių amžių. Jie buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: jaunus arklius (1-4 m.) ir suaugusius arklius (5-22 m.). Pirmąja grupę sudarė 33 arkliai, o antrąją – 50 arklių.
Ištyrus arklių amžiaus grupių įtaką KSG išmatų mėginiuose (5 pav.), aptikti statistiškai ženklūs skirtumai. Nustatyta, kad jaunų arklių grupėje (vidurkis 1010±512,18) strongilų kiaušinėlių yra ženkliai daugiau (37 proc.) negu suaugusių arklių grupėje (vidurkis 635,2±258,14), nes p<0,001 (U=390; p<0,001). Taip pat nustatyta, kad jaunų arklių grupėje (vidurkis 32,12±69,09) askaridžių kiaušinėlių yra šiek tiek daugiau nei suaugusių arklių grupėje (vidurkis 6,4±17,35), tačiau tai nėra statistiškai ženklus skirtumas, nes p>0,05 (U=724; p=0,192).
784.22 16.63 0 200 400 600 800 1,000 1,200 1,400 Strongyles (0 d.) Parascaris (0 d.) KS G
5 pav. Arklių amžiaus grupių įtaka KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.), *-p<0,05.
Atlikus ,,Spearman“ koreliacinę analizę, nustatyta, kad yra vidutinio stiprumo neigiamas statistiškai ženklus koreliacinis ryšys tarp arklių amžiaus (neskirstant į grupes) ir strongilų kiaušinėlių skaičiaus 1 g mėginio. Galima teigti, kad kuo arklių amžius didesnis, tuo strongilų KSG mėginyje mažesnis (r=-0,565; p<0,001). Analizuojant arklių amžiaus ir askaridžių kiaušinėlių KSG mėginyje sąsajas, reikšmingo ryšio nenustatyta (p>0,05).
3.3. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal lytį
Analizuojant KSG mėginių rezultatus pagal arklių lytį, buvo išskirti 47 patinai ir 36 patelės. Nustatyta, kad patinų mėginiuose (vidurkis 805,96±498,01 ir amplitudė 220-2800/KSG) strongilų kiaušinėlių yra šiek tiek daugiau negu patelių mėginiuose (vidurkis 755,83±292,39 ir amplitudė 220-1820/KSG), tačiau šis skirtumas nėra statistiškai ženklus, nes p>0,05 (U=844,5; p=0,989).
Taip pat nustatyta, kad patinų mėginiuose (vidurkis 15,32±47,77 ir amplitudė 0-280/KSG) askaridžių kiaušinėlių yra šiek tiek mažiau nei patelių mėginiuose (vidurkis 18,33±46,45 ir amplitudė 0-220/KSG), tačiau šis skirtumas nėra statistiškai ženklus, nes p>0,05 (U=829; p=0,828). Tad galime teigti, kad arklių lytis tiek strongilų, tiek askaridžių KSG reikšmingos įtakos neturėjo.
1010 32.12 635.2 6.4 0 200 400 600 800 1,000 1,200 1,400 1,600 Strongyles (0 d.) Parascaris (0 d.) KS G 1-4 m. 5 m. ir vyresni *
6 pav. Arklių lyties įtaka KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.).
3.4. Tiriamųjų arklių KSG rezultatų prieš dehelmintizaciją palyginimas pagal veislę
Atlikus statistinius skaičiavimus, buvo palyginti ištirtų arklių KSG prieš dehelmintizaciją pagal veislę. Kadangi tirtų arklių veislių buvo gana daug, atskirų veislių arkliai buvo sujungti ir sudaryta mišri grupė.
5 lentelė. Tiriamųjų arklių veislės įtaka KSG prieš dehelmintizaciją (0 d.).
Grupės n m±SD Min Max p
Strongylus (0 d.) LT jojamasis 17 897,65±660,71 220 2800 0,947 LT sunkusis 9 674,44±315 280 1220 Trakėnas 14 725,71±274,72 220 1200 Stambusis žemaitukas 12 731,67±249,43 260 1220 Žemaitukas 6 676,67±290,49 280 1020 Šetlando ponis 6 730±341,23 220 1080 Prancūzų ristūnas 6 820±547,58 220 1820 Kitos veislės 13 881,54±395,68 400 2020 Parascaris (0 d.) LT jojamasis 17 23,53±69,37 0 280 0,080 LT sunkusis 9 28,89±42,56 0 120 Trakėnas 14 24,29±50,95 0 160 Stambusis žemaitukas 12 1,67±5,77 0 20 Žemaitukas 6 6,67±16,33 0 40 Šetlando ponis 6 13,33±16,33 0 40 Prancūzų ristūnas 6 40±88,54 0 220 Kitos veislės 13 0±0 0 0 805.96 15.32 755.83 18.33 0 200 400 600 800 1,000 1,200 1,400 Strongyles (0 d.) Parascaris (0 d.) KS G Patinai Patelės
Nustatyta, kad tiek strongilų, tiek askaridžių KSG rezultatai nesiskiria statistiškai ženkliai pagal arklių veisles (p>0,05). Ištirta, kad LT jojamųjų (vidurkis 897,65±660,71) ir mišrios grupės veislių (vidurkis 881,54±395,68) nustatytų strongilų KSG buvo neženkliai aukštesnis negu kitų veislių.
3.5. Antihelmintinių medžiagų veiksmingumo vertinimas
Norėdami nustatyti ir įvertinti dviejų naudojamų antihelmintinių preparatų veikliųjų medžiagų efektyvumą (ivermektino ir pirantelio), bandomuosius arklius (n=83) suskirstėme nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, veislės atsitiktine tvarka į I tiriamąją grupę (n=25) ir II tiriamąją grupę (n=25) bei III kontrolinę grupę (n=33).
Tyrime naudotų antihelmintinių medžiagų efektyvumas nustatytas remiantis T. Kassai vertinimo skale. Antihelmintikas buvo labai efektyvus, jeigu helmintų kiaušinėlių skaičius viename grame išmatų sumažėjo (HKSS rodiklis) daugiau nei 98 proc., efektyvus, jei sumažėjo 90–98 proc., vidutiniškai efektyvus, jei HKSS yra 80–89 proc., jei kiaušinėlių pokytis nesiekė 80 proc., gydymas laikytas neefektyviu.
3.5.1. Antihelmintinės medžiagos – ivermektino efektyvumas
I grupės arkliai (n=25) buvo dehelmintizuoti ivermektinu, o III kontrolinė grupė (n=33) gydyta nebuvo. Norint nustatyti KSG pokytį po dehelmintizacijos ivermektinu, lyginome gautus I ir III grupių arklių mėginių rezultatus prieš dehelmintizaciją (0 d.) ir 14 dienų po gydymo.
6 lentelė. Tiriamųjų arklių I (poveikio) ir III (kontrolės) grupės KSG vidurkių palyginimas prieš ir po
gydymo ivermektinu.
Grupės n 0 d. 14 d. p
m±SD Min Max m±SD Min Max
Strongylus I grupė (poveikio) 25 948,8±527,7 420 2800 196±341,57 0 1440 <0,001 III grupė (kontrolės) 33 705,76±317,09 220 1820 751,52±331,29 0 1420 0,003 Parascaris I grupė (poveikio) 25 22,4±58,69 0 280 0,8±4 0 20 0,017 III grupė (kontrolės) 33 21,21±50,98 0 220 28,48±58,32 0 240 0,033
Nustatyta, kad I grupėje KSG 1 grame išmatų svyravo nuo 420 iki 2800 KSG (vidurkis 948,8±527,7), o 14 dienų po gydymo svyravo nuo 0 iki 1440 KSG (vidurkis 196±341,57), todėl šis sumažėjimas buvo statistiškai ženklus (Z=-4.322; p<0.001).
III grupės (kontrolinės) KSG 1 grame išmatų po 14 dienų buvo nustatyta daugiau išsiskyrusių strongilų kiaušinėlių (vidurkis 751,52±331,29) nei prieš dehelmintizaciją (vidurkis 705,76±317,09) statistiškai ženklus skirtumas (Z=-2,981; p=0,003).
Nustatyta, kad I grupės KSG 1 grame išmatų svyravo nuo 0 iki 280 KSG (vidurkis 22,4±58,69), o po laikotarpio (14 dienų) mėginiuose skaičius svyravo nuo 0 iki 20 KSG (vidurkis 0,8±4), (Z=-2.388; p=0.017).
Ištirta, kad III grupės (kontrolinės) KSG 1 grame išmatų po 14 dienų buvo nustatyta daugiau išsiskyrusių askaridžių kiaušinėlių (vidurkis 28,48±58,32) nei prieš dehelmintizaciją (vidurkis 21,21±50,98) (Z=-2,138; p=0,033).
Remiantis koprologinių tyrimų rezultatais prieš ir po dehelmintizacijos (po 14 d.) ivermektinu, nustatytiems KSG rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) testas. Remiantis T. Kassai vertinimo skale, mūsų tirto medikamento veikliosios medžiagos gydymo poveikis strongilams buvo neveiksmingas (79,3 proc.), o askaridėms veiksmingas (96,4 proc.).
3.5.2. Antihelmintinės medžiagos – pirantelio efektyvumas
II grupės arkliai (n=25) buvo dehelmintizuoti piranteliu, o III kontrolinės grupės arkliai (n=33) gydyti nebuvo. Buvo lyginami II ir III grupių arklių tyrimų rezultatai prieš dehelmintizaciją ir po 14 d.
7 lentelė. Bandomųjų arklių II gr. ir II gr. (kontrolės) KSG vidurkių palyginimas prieš ir po
gydymo piranteliu.
Grupės n 0 d. 14 d. p
m±SD Min Max m±SD Min Max
Strongylus II grupė (bandomoji) 25 723,2±386,12 220 2020 4,8±16,61 0 80 <0,001 III grupė (kontrolės) 33 705,76±317,09 220 1820 751,52±331,29 0 1420 0,003 Parascaris II grupė (bandomoji) 25 4,8±20,23 0 100 0±0 0 0 0,180 III grupė (kontrolės) 33 21,21±50,98 0 220 28,48±58,32 0 240 0,033
Tyrimu nustatyta, kad II grupės KSG 1 grame išmatų svyravo nuo 220 iki 2020 KSG (vidurkis 723,2±386,12), o po 14 dienų KSG 1 grame išmatų svyravo nuo 0 iki 80 KSG (vidurkis 4,8±16,61), (Z=-4.384; p<0.001).
III grupės (kontrolinės) arklių KSG 1 grame išmatų nustatyta daugiau išsiskyrusių strongilų kiaušinėlių (vidurkis 751,52±331,29) nei prieš dehelmintizaciją (vidurkis 705,76±317,09). Tai yra statistiškai ženklus skirtumas (Z=-2,981; p=0,003).
Taip pat nustatyta, kad II grupės KSG 1 grame išmatų svyravo nuo 0 iki 100 KSG (vidurkis 4,8±20,23), o po laikotarpio (14 dienų) KSG 1 grame išmatų kiaušinėlių nebuvo aptikta (Z=-1,342; p=0.180).
III grupės (kontrolinės) arklių KSG 1 grame išmatų nustatyta daugiau išsiskyrusių askaridžių kiaušinėlių (vidurkis 28,48±58,32) nei prieš dehelmintizaciją (vidurkis 21,21±50,98) (Z=-2,138; p=0,033).
Remiantis koprologinių tyrimų rezultatais prieš ir po dehelmintizacijos (po 14 d.) piranteliu, nustatytiems KSG rezultatams buvo pritaikytas helmintų kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo (HKSS) metodas. Remiantis T. Kassai vertinimo skale, pirantelio gydymo poveikis strongilams buvo labai efektyvus (99,3 proc.), o askaridėms – efektyvumas siekė net 100 proc.
3.6. Antihelmintinių medžiagų gydymo veiksmingumo palyginimo rezultatai
Remiantis KSG 1 grame išmatų rezultatais prieš ir po dehelmintizacijos, buvo palygintas naudotų antihelmintinių preparatų veikliųjų medžiagų ivermektino ir pirantelio gydymo efektyvumas.
7 pav. Antihelmintinių medžiagų gydymo efektyvumas, procentais.
Nustatyta, kad po dehelmintizacijos ivermektinu, 12 mėginių buvo aptikta strongilų kiaušinėlių ir 1 askaridžių kiaušinėlių, o arklių grupėje, kurie buvo gydyti piranteliu, po 14 parų 3 mėginiuose buvo nustatyta strongilų kiaušinėlių, o askaridžių nebuvo aptikta. Įvertinus 025 KSG rezultatus prieš ir po
79.3 99.3 96.4 100 0 20 40 60 80 100 120
I grupė (poveikis ivermektinu) II grupė (poveikis piranteliu)
P ro ce n ta i Strongiles Parascaris
dehelmintizacijos bei pritaikius HKSS testą, gydymas ivermektinu buvo neefektyvus. Vidutinis ivermektino HKSS siekė 79,3 proc. prieš strongilus ir 96,4 proc. prieš askarides, o dehelmintizavimo piranteliu HKSS vidurkis buvo 99,3 proc. prieš strongilus ir 100 proc. prieš askarides. Kontrolinėse grupėse KSG 1 grame išmatų didėjo, t. y. mėginiuose vidutiniškai aptikta daugiau strongilų ir askaridžių kiaušinėlių nei prieš tyrimą.
3.7. Arklių strongilų atsparumas ivermektinui
Jungtinis lervų kultūrų mėginys buvo sudarytas iš I tiriamosios arklių grupės (n=33) šviežių išmatų mėginių, kuriuose po gydymo ivermektinu buvo nustatyta likusių helmintų kiaušinėlių ir gydymo efektyvumas prieš strongilus siekė 79,3 proc. Tyrimo metu nustatyta, kad mėginiuose vyravo mažųjų strongilų (Cyathostominae spp.) pošeimis. Analizuojant gautų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad I grupės arkliams (n=33) antihelmintinė medžiaga prieš mažuosius strongilus nesuveikė ir galimas antihelmintinis rezistentiškumas.
