VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA
EGIDIJUS JAPERTAS
LAUKINIŲ IR APTVARUOSE LAIKOMŲ TAURIŲJŲ ELNIŲ
RAGŲ-TROFĖJŲ ĮVERTINIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. R. Japertienė
1
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų įvertinimas”:
1. Yra atliktas mano pačio;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2017-01-03 Egidijus Japertas __________
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2017-01-03 Egidijus Japertas __________
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2017-01-03 Doc. Dr. R. Japertienė __________
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2017-01-03 Prof. dr. Vida Juozaitienė __________
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
__________ (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas __________
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
__________
2 TURINYS SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ...3 SANTRAUKA...4 SUMMARY...6 1. ĮVADAS...8 2. LITERATŪROS APŽVALGA...10
2. 1. TAURIOJO ELNIO (CERVUS ELAPHUS) PAPLITIMAS LIETUVOJE...10
2. 2. TAURIOJO ELNIO BIOLOGINĖS IR FENOTIPINĖS SAVYBĖS...12
2. 3. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ AUGINIMAS APTVARUOSE...15
2. 3. 1. Elninių žvėrių auginimas aptvaruose Lietuvoje...15
2. 3. 2. Elninių žvėrių auginimas pasaulyje...17
2. 4. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ PRODUKCIJA...18
2. 4. 1. Elniena...18
2. 4. 2. Ragai – trofėjai...19
2.4. 3. Pantai...20
2. 5. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ AUGINIMAS RAGŲ - TROFĖJŲ GAVIMUI...23
2. 5. 1. Elninių žvėrių, auginamų ragų - trofėjų gavimui, mityba...23
2. 5. 2. Elninių žvėrių ragų - trofėjų vertinimas Lietuvoje ir pasaulyje...24
2. 6. ŠIUOLAIKINĖS ELNININKYSTES GERINIMO KRYPTYS...28
3. TYRIMO METODIKA...31
4. TYRIMŲ REZULTATAI...34
4. 1. TAURIŲJŲ ELNIŲ RAGŲ TROFĖJŲ FENOTIPINIS ĮVERTINIMAS...34
4.1.1. Vidutiniai visų tirtų tauriųjų elnių ragų rodikliai...34
4. 1. 2. Vidutiniai laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų rodikliai...36
4. 2 VIDUTINIAI SKIRTINGAIS METAIS SUMEDŽIOTŲ LAUKINIŲ TAURIŲJŲ ELNIŲ RAGŲ RODIKLIAI...40
4. 3. VIDUTINIAI SKIRTINGOMIS SĄLYGOMIS AUGINTŲ TAURIUJŲ ELNIŲ RAGŲ RODIKLIAI...43
5. REZULTATŲ APTARIMAS...50
6. IŠVADOS ...53
3
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
C.I.C – tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos apsaugos taryba. Ca – kalcis.
DNR – Deoksiribonukleorūgštis. ES – Europos sąjunga.
FEDFA – Europos elnių augintojų asociacijų federacija. P – fosforas.
SCI – Safari Club International. š. pl. – Š iaurės platuma.
4
SANTRAUKA
Autorius: Egidijus Japertas
Darbo vadovas: doc. dr. Renata Japertienė.
Darbo pavadinimas: Laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų įvertinimas.
Darbo struktūra: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodika, darbo rezultatai ir jų aptarimas,
išvados. Literatūros sąraše – 43 šaltinių. Darbo apimtis – 56 puslapių. Pateikta: 11 lentelių, 16 paveikslai.
Trumpa metodika: Mokslinis–tiriamasis darbas atliktas 2014 – 2017 m. Lietuvos sveikatos mokslų
universitete Veterinarijos Akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje bei elnių ūkiuose. Įvertinta 288 laukinių ir aptvaruose augintų tauriųjų elnių ragų trofėjų duomenys, vertinti pagal CIC vertinimo sistemą. Statistinė duomenų analizė buvo atliekama dispersinės analizės metodu (ANOVA), naudojant statistinį paketą R-3.3.1.
Baigiamojo darbo tikslas: įvertinti ir palyginti laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų
trofėjų rodiklius.
Baigiamojo darbo uždaviniai: Įvertinti laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų
rodiklius ir skirtingomis sąlygomis laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodikliai. Palyginti skirtingais metais sumedžiotų laukinių tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius, laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius, skirtingomis sąlygomis aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodikliai.
Tyrimo rezultatai: Įvertinus tirtų tauriųjų elnių ragų trofėjų vidutinius rodiklius nustatyta, kad
laisvėje augusių elnių kairiojo rago vidutinis ilgis - 93,58 (±0,47) cm, dešiniojo - 93,68 (±0,47) cm; kairiosios akinės šakos ilgis - 35,11 (±0,38) cm, dešiniosios - 34,78 (±0,37) cm.; kairiosios pokarūninės šakos ilgis -35,82 (±0,46) cm, dešiniosios - 35,58 (±0,48) cm; kairiojo rago rožės apimtis 25,44 (±0,15) cm, dešiniojo - 25,42 (±0,15) cm; apatinė kairiojo rago apimtis – 15,81 (±0,12) cm., dešiniojo - 15,65 (±0,09) cm; viršutinė kairiojo rago apimtis – 14,63 (±0,09) cm, dešiniojo – 14,67 (±0,09) cm, vidutinis ragų svoris - 7,49 (±0,08) kg, kairiojo rago šakų skaičius - 6,94 (±0,09) šakų, dešiniojo – 6,92 (±0,09) šakų. Aptvaruose augintų elnių vidutinis kairiojo rago ilgis - 85,44 (±1,92) cm, dešiniojo – 85,23 (±1,99) cm, kairiojo rago akinės šakos ilgis – 31,18 (±1,11) cm, dešiniojo – 31,08 (±1,03) cm; kairiojo rago pokarūninės šakos ilgis – 34,84 (±1,28) cm., dešiniojo – 34,61 (±1,43) cm; kairiojo rago rožės apimtis 25,37 (±0,40) cm, dešiniojo - 25,43 (±0,43) cm; kairiojo rago apatinė rago apimtis – 16,1 (±0,28) cm, dešinio rago – 16,01 (±0,31) cm; kairiojo rago viršutinė apimtis – 15,25 (±0,32) cm, dešiniojo rago – 14,98 (±0,28) cm; vidutinis ragų svoris - 7,06 (±0,36) kg, kairiojo rago šakų skaičius - 9,67 (±0,44) šakų, dešiniojo – 9,67 (±0,45) šakų. Atlikus tirtų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklių palyginimą nustatyta, kad 2012 m. sumedžiotų ragų trofėjų rodikliai neženkliai žemesni lyginant su 2013 m. ir 2014 m. ragų vertinimų rezultatais. Didžiausias skirtumas nustatytas
5 tarp ragų svorio (2013 m. - 5,9 proc. (p>0,05), 2014 m. - 6,4 proc. (p>0,05)) ir kairiojo rago pokarūninės šakos ilgio (2013 m. - 6,2 proc. (p>0,05), 2014 m. - 5,1 proc. (p>0,05)). Mažiausias skirtumas nustatytas tarp elnių ragų rožių apimties (p>0,05). Laukinių elnių ragų trofėjų įvertinimai buvo aukštesni nei aptvaruose augintų elnių, išskyrus ragų šakotumą. Didžiausi skirtumai nustatyti tarp laukinių elnių ragų kairiojo rago akinės (11,2 proc. (p<0,001)) ir pokarūninės šakų ilgio (11,1 proc. (p>0,05)) bei dešiniojo rago akinių šakų ilgio (10,6 proc. (p<0,001)), mažiausi - tarp ragų rožių apimčių (0,3 proc. (p>0,05)) ir ragų svorio (5,7 proc. p>0,05)). Ženkliai geresni ragų trofėjų rodikliai nustatyti C grupės tauriųjų elnių, kurie auginti aptvaruose taikant kryptingą selekciją (p<0,001), mažiausi ragų trofėjų įvertinimai nustatyti B grupės elnių, kurių auginimas artimas natūralioms sąlygoms, kreipiant mažesnį dėmesį į elnių selekciją. C grupės elnių vidutinis ragų svoris (41,1 proc.), akinės ir pokarūninės šakų ilgiai (32,5 - 36,8 proc. (p<0,001)), ragų šakotumas (kairiojo 24,6 proc., dešiniojo 21,9 proc. (p<0,001)), rago ilgis (kairiojo - 16,3 proc. (p<0,001), dešiniojo 17,6 proc. (p<0,001)) buvo didesni lyginant su B grupe. A grupės laukinių elnių ragų ilgis (kairiojo 2,5 proc., dešiniojo - 2,2 proc. (p<0,001)) buvo didesnis, o ragų šakų skaičius (kairiojo 36,4 proc. (p<0,0..), dešiniojo - 34,3 proc. (p<0,001)), ragų svoris (14,5 proc. (p<0,001)) mažesni nei C grupės elnių.
6
SUMMARY
Author: Egidijus Japertas
Research supervisor: assoc. prof. Renata Japertienė.
Name of the Paper: The evaluation of the horn trophies of the wild red deers’ and ones that was hold
in the fences.
Structure of the Paper: Introduction, Review of Literature, Methods of Investigation, Results and
Discussion, Conclusions. List of Literature consists of 43 sources. Volume of the Paper - 56 pages. Presented: 11 tables, 16 pictures.
Methods: The scientific-investigative research was performed in the Animal breeding and nutrition
department of the Veterinary academy of the Lithuanian Health Science University and in the deer farms in 2014 – 2017. The information of 288 horn trophies of wild deers’ and those that were raised in the fences were evaluated according to the CIC evaluation system. Statistical data analysis was performed by the dispersive analysis method (ANOVA), by employing the statistic package R-3.3.1.
Objective of the Investigation Paper: evaluate and compare the trophy indicators of the horns of
the wild red deers’ and those that were raised in the fences.
Tasks of the Final Paper: Evaluation of the trophy indicators of the horns of the wild red deers’ and
those that were raised in the fences and comparison of the trophy indicators of the horns of the deers’ kept at the different conditions. Comparison of the trophy indicators of the horns of the deers’ hunted during the different years, of the trophy indicators of the horns of the wild deers’ and those kept in the fences, of the trophy indicators of the horns of the deers’ kept in the fences in different conditions.
Investigation results: After the evaluation of the average indicators of the investigated red deers’
horn trophies it was established that the average length of the left horn - 93.58 (±0.47) cm, right - 93.68 (±0.47) cm; the length of the left eyelet branch - 35.11 (±0.38) cm, right - 34.78 (±0.37) cm.; the length of the left under crown branch -35.82 (±0.46) cm, right - 35.58 (±0.48) cm; circumference of the rose of the left horn 25.44 (±0.15) cm, right - 25.42 (±0.15) cm; lower circumference of the left horn – 15.81 (±0.12) cm., right - 15.65 (±0.09) cm; upper circumference of the left horn – 14.63 (±0.09) cm, right – 14.67 (±0.09) cm, average weight of the horns - 7.49 (±0.08) kg, number of branches of the left horn - 6.94 (±0.09) branches, right – 6.92 (±0.09) branches, of the deers’ that grew free. The average length of the left horn - 85.44 (±1.92) cm, right - 85.23 (±1.99) cm; the length of the left eyelet branch - 31.18 (±1.11) cm, right - 31.08 (±1.03) cm.; the length of the left under crown branch -34.84 (±1.28) cm, right - 34.61 (±1.43) cm; circumference of the rose of the left horn 25.37 (±0.40) cm, right - 25.43 (±0.43) cm; lower circumference of the left horn – 16.1 (±0.28) cm., right - 16.01 (±0.31) cm; upper circumference of the left horn – 15.25 (±0.32) cm, right – 14.98 (±0.28) cm, average weight of the horns - 7.06 (±0.36) kg, number of branches of the left horn - 9.67 (±0.44) branches, right – 9.67 (±0.45) branches, of the deers’ that were raised in the fences. After the
7 performance of the red deer horn trophy comparison it was established that the indicators of the horn trophies hunted in 2012 were slightly lower, when compared with the horn evaluation results of 2013 and 2014. The largest difference was identified between the weight of the horns (2013 - 5.9 % (p>0,05), 2014 - 6.4 % (p>0,05)) and the length of the left horn under crown branch (2013 - 6.2 % (p>0.05), 2014 - 5.1 % (p>0.05)). The smallest difference was identified between circumference of deer horn roses (p>0,05). The evaluations of the wild deer horn trophies were higher than those of the deers’ that were raised in the fences, except for the branching of the horns. Largest differences were identified between the length of the left horn eyelet (11.2 % (p<0.001)) and under crown (11.1 % p>0,05) branches and the length of the right horn eyelet branches (10.6 % (p<0.001)), smallest - between circumference of deer horn roses (0.3 % p>0,05) and weight of the horns (5.7 % p>0,05). Significantly better horn trophy indicators were identified between the red deers’ of the C group that were raised in the fences by employing the targeted selection (p<0.001), the lowest horn trophy evaluations were identified between the red deers’ of the B group, the raising of which is very similar to the natural conditions, with less focus to the deers’ selection. The average weight of the horns (41.1 %), lengths of the eyelet and under crown branches (32.5 - 36.8 % (p<0.001)), branching of the horns (left 24.6 %, right 21.9 % (p<0.001)), length of the horn (left - 16.3 % (p<0.001), right 17.6 % (p<0.001)) of the deers’ of the C group were higher when compared with the B group. The length of the horns of the wild deers’ of the A group (left 2.5 %, right - 2.2 % (p<0.001)) was higher, and the number of the branches of horns (left 36.4 % (p<0.001), right - 34.3 % (p<0.001)), weight of the horns (14.5 % (p<0.001)) was lower than those of the deers’ of the C group.
8
1. ĮVADAS
Elniniai žvėrys aptvaruose Lietuvoje pradėti auginti jau XIV amžiuje. Kryžiuočių pasiuntinys K. H. Kyburgas 1397 metais aprašė šalia Vilniaus esantį žvėryną, kuriame buvo auginami stumbrai, elniai. Žvėrių auginimas nebuvo vien medžioklinė kunigaikščių užgaida. Tai buvo svarbus maisto atsargų šaltinis, nes netikėtai kilus karo pavojui buvo galima apsirūpinti šviežia mėsa. Dar vienas žvėrynų privalumas – juose buvo renkamos žinios apie gyvūnus, jų elgseną, veisimą. Vėliau daug kur prie dvarų įsteigtuose aptvaruose auginti danieliai ir taurieji elniai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma šių aptvarų sunyko, į laisvę pasprukę danieliai buvo išgaudyti plėšrūnų ar sumedžioti, tačiau taurieji elniai šiaurinėje šalies dalyje išliko ir iš jų pradėjo formuotis dabartinė šių žvėrių kaimenė laisvėje. [1]
Komercinis veisimas, paplitęs įvairiose pasaulio šalyse, priklauso nuo rinkos santykių, gyvūnų apsaugos įstatyminio reguliavimo (pastarasis priklauso ir nuo apribojimų dėl politinės-ekonominės situacijos). Kai laukinių gyvūnų medžioklė populiari ir pelninga, bei rinkoje paklausūs produktai iš auginamų žvėrių šis reguliavimas skatina gyvūnų veisimą ir gamtoje, ir aptvaruose.
Gyvūnų veisimo aptvaruose bei atrankos tikslas - suformuoti atsparių antropogeniniam stresui ir pasižyminčių geromis kondicinėmis savybėmis, mėsos, ragų auginimą bei veislinių gyvūnų bandą. Svarbūs veiksniai - užimamos teritorijos pobūdis ir populiacijos parametrai (tankumas, amžiaus bei lytinė struktūra, augimo dinamika, pašarų bazė). Veisiant gyvūnus aptvertoje teritorijoje itin svarbu išsaugoti genetinį heterozigotiškumą. Tai turi didžiulę reikšmę norimų rezultatų siekimui. Taigi tinkamai ūkininkaujant ir tinkama linkme vykdant selekciją elnynai gali nešti ne tik estetinę, bet ir ekonominę naudą.
Ankstesniais metais Lietuvoje elniai buvo auginami siekiant gausinti jų populiaciją, kuri tik aptvarų dėka vėl atsirado ir pagausėjo. Dalis augintojų elnius ir kitus elninius žvėris augina savo malonumui nesiekdami materialinės naudos. Dar kita dalis augintojų prie elnininkystės ūkių sukuria ir puikias agroturizmo sąlygas, kas taip pat gali atnešti materialinės naudos.
Elnių veisimo geografija gana plati. Šalys, praktikuojančios elnių veisimą, vienijasi į asociacijas.
Lietuvoje elnių augintojų asociacija įkurta 1998 m. lapkričio 9 dieną, tikslu suvienyti pastangas grupelės entuziastų, siekiančių populiarinti tuo metu naują veiklos sritį – elninių žvėrių auginimą aptvaruose. Tais pačiais metais buvome pakviesti į Europos elnių augintojų asociacijos federaciją FEDFA ir tapome jos nariais.
Susidomėjimas elninių žvėrių auginimu aptvaruose padidėjo, ir 2004 m. drauge su Generaline miškų urėdija ir Vilniaus Universiteto medžioklėtyros baze buvo inicijuotas I-asis elnių augintojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 60 elnių augintojų ar besidominčių šia sritimi. Buvo pateikti pranešimai įvairiais aktualiais elnininkystės klausimais. [2]
9 Kadangi elninių žvėrių auginimas aptvaruose yra nauja ūkinė veikla, tai daugelyje Europos valstybių elnininkystė yra intensyviai plėtojama, vis daugiau žmonių susidomi šia veikla. Norvegijoje ir Švedijoje ypač populiarėja elnininkystė ir vis daugiau atsiranda ūkininkų auginančių šiuos žvėris. Šiuose šalyse auginama daug šiaurinių elnių, nes šiai rūšiai yra palankios oro sąlygos, gamtos reljefas, o ūkininkams dažniausiai nereikia jų papildomai šerti net žiemą, nes šiauriniai elniai žiemą gali misti kerpėmis, išsikasę jas ragais iš po sniego. Tačiau vis daugiau žmonių susidomi laukinių žvėrių auginimu aptvaruose ne dėl tikslų didinti natūralią populiaciją, gražinti kraštovaizdį, bet plėtoti kaip pelningą verslą.
Darbo tikslas: Įvertinti ir palyginti laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų
rodiklius.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti:
1.1. Laukinių tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius (rago ilgis, rago šakų skaičius, rožės apimtis, kamieno apimtis (apatinė), kamieno apimtis (viršutinė), rago svoris, ragų skėtra, rago šakų ilgis, rago perliškumas, spalva, rago šakų galiukai).
1.2. Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius. 2. Palyginti:
2.1. Skirtingais metais sumedžiotų laukinių tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius. 2.2. Laukinių ir aptvaruose laikomų tauriųjų elnių ragų trofėjų rodiklius.
10
2. LITERATŪROS
APŽVALGA
2. 1. TAURIOJO ELNIO (CERVUS ELAPHUS) PAPLITIMAS LIETUVOJE
Lietuvoje gyvena trys rūšys tikrųjų elnių (Cervus): Taurusis elnias (Cervus elaphus); Dėmėtasis elnias (Cervus nippon); Danielius (Cervus dama).
Bendroji tikrųjų elnių charakteristika:
Karalystė: Gyvūnai (Animalia); Tipas: Chordiniai (Chordata); Potipis: Stuburiniai (Vertebrata); Klasė: Žinduoliai (Mammalia); Būrys: Porakanopiai (Artiodactyla); Pobūris: Atrajotojai (Rumminantia); Šeima: Elniniai (Cervidae);
Gentis: Tikrieji elniai (Cervus);
Rūšis: Taurusis elnias (Cervus elaphus);
Porūšis: Vidurio Europos taurusis elnias (Cervus elaphus hipelaphus).
Tikrųjų elnių (Cervus) gentis pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje, pliocenui pereinant į pleistoceną (prieš 1 mln. metų). Vėlyvojo pleistoceno elnių ragai panašūs į dabartinių, vadinasi, tuo laiku rūšis visiškai susiformavo [3]
Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje, tarp 25 -30° ir 55-60° š. pl., ir Šiaurės Amerikoje, tarp 25-30° ir 50-60° š. pl. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.[4]
Išskiriama 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje gyvena Vidurio Europos taurusis elnias (Cervus
elaphus hippelaphus). Du tauriojo elnio porūšiai sutinkami Sibire. Tai Altajaus maralas (C. e. sibiricus), gyvenantis Altajuje, Sajanuose, Pabaikalėje ir šiaurės vakarų Mongolijoje, šiaurės ir
šiaurės rytų Kinijoje. Turkmėnijoje ir šiaurės Afganistane sutinkamas Bucharos elnias (C. e.
bachtrianus), o Šiaurės Amerikoje – vapitis (C. e. nelsoni). [5]
Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėlyvajame holocene šių žvėrių šiaurės išplitimo riba pradeda atsitraukti į pietus, bet Lietuvoje jų dar gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio. Vėliau elniai išnyko, ir kada tai atsitiko Lietuvoje – tiksliai nežinoma. Manoma, kad XIX a. pradžioje, nes Lenkijos ir Lietuvos žvėrių sąrašuose ir aprašymuose, pateiktuose S. Ladovskio 1783 m., minima, kad taurieji elniai yra įprasti žvėrys, o jau 1830 m. E. Eichvaldas nurodo, kad šių žvėrių Lietuvoje neaptinkama. [6]
Tauriųjų elnių reaklimatizacija Lietuvoje siejama su Žagarės miškais. Manoma, kad juose pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš žvėrių, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgo ar buvo valstiečių paleisti iš grafo Naryškino aptvarų. Kita prielaida – kad elniai imigravo iš
11 Kuršo (Latvijos R). Per pirmąją Lietuvoje žvėrių apskaitą (1934) Žagarės miške suskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Iki 1938 m. Šiaurės Lietuvoje jų buvo aptinkama tik Joniškio urėdijos miškuose. 1940 m. 9 stebėti gretimos Kuršėnų urėdijos miškuose, o 1943 m. – 20 elnių – Šiaulių urėdijoje. Iki 1982 m. iš pirminio Žagarės židinio žvėrys paplito į 8 rajonų miškus. [7]
Prieš Antrąjį pasaulinį karą tauriųjų elnių reaklimatizavimas buvo nenuoseklus. 1935 m. du elniai buvo išleisti į Trakų urėdijos miškus ir 1939 m. du elniai, sugauti Latvijoje, atvežti į Kaišiadorių urėdijos miškus. Po karo taurieji elniai buvo introdukuojami iš Voronežo rezervato. 1956 m. 37 elniai paleisti į Paduvos mišką (Kauno raj.), Punios šilą (Alytaus raj.) ir Verškainių Šešuolių mišką (Širvintų raj.); 1972 m. į Troškūnų miškus (Anykščių raj.) dar išleista 14 elnių. Paleisti elniai reaklimatizavosi sėkmingai, bet į kaimynines teritorijas plito lėtai.
Į Lietuvos pietinės dalies miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Karaliaučiaus krašto. Po karo susiformavo trys nuolatinės šių žvėrių kaimenės Jurbarko, Lazdijų ir Vilkaviškio rajonuose. Į Jurbarko miškus elniai atklydo per Antrąjį pasaulinį karą arba pirmiausiais metais po karo iš Karaliaučiaus krašto, kur, remiantis V. Beliakovo ir kt. duomenimis, 1946-1947 m. gyveno apie 1500 šių žvėrių. 1951 m. Jurbarko rajone suskaičiuota 15 elnių. Iš tikrųjų tais metais jų buvo du kartus daugiau, nes dar tiek pat elnių buvo palaikyti danieliais. Iš Jurbarko rajone elniai išplito į kaimyninius Tauragės ir Šilutės rajonus ir iki 1982 m. jų skaičius šių trijų rajonų miškuose išaugo iki 500. Nuo 1954 m. taurieji elniai iš Karaliaučiaus krašto užeidavo ir į Šakių rajoną, bet čia pastovi banda iš atklydusių žvėrių nesusiformavo. Iš Lenkijos pirmieji elniai į Lazdijų rajoną užklydo tik 1967 m., o Vilkaviškio – 1972 m. 1984 m. šių rajonų miškuose priskaičiuota atitinkamai 73 ir 64 elniai. [6]
Tauriųjų elnių plitimo gerinimui, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas vietas darbai. 1969-1987 m. aptvaruose ir distancinio imobilizavimo būdu buvo sugauta 1030 elnių, kurie išleisti į 29 administracinių rajonų miškų. Daugiausia elnių išleista Trakų, Vilniaus, ir Varėnos rajonuose. Be to, sugauti 38 elniai išvežti į Estiją ir 23 žvėrys į Rusijos Kalugos sritį. Dėl introdukavimo, perkėlimo ir imigravimo iš kaimyninių teritorijų taurieji elniai vėl tapo svarbiu Lietuvos miškų biocenozių komponentu. 2001 m. mūsų šalyje buvo 12,6 tūkst. elnių. Jų vidutinis tankis 1000 ha miško yra 6,5vnt., bet atskiruose rajonuose labai skirtingas. Didžiausias elnių tankis Joniškio ir Pakruojo rajonų miškuose. [5]
Tauriesiems elniams tinkamiausias biotipas – plačialapiai miškai. Šie žvėrys prisitaiko gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Šiaurės Škotijoje elniai gyvena net bemiškiuose kalnų viržynuose. Mūsų šalyje tinkamiausi elniams yra derlingo dirvožemio lapuočių ir mišrieji miškai. Visais metų laikais elniai naktimis ateina ir į miško aplinkinius žemės ūkio naudmenų plotus, o vasarą – į žemės ūkio kultūras, ypač į kukurūzų pasėlius (čia jų būna ir dieną). Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šių žvėrių pasiskirstymas teritorijoje priklauso nuo medynų sudėties, metų laiko, žvėrių tankumo, žemės ūkio kultūrų išsidėstymo pamiškėse, augalų fenofazių ir kt. [8]
12 Pastaruosius 15 metų elnių skaičius nuolat didėjo: 2001 m. jų suskaičiuota 12,6 tūkst., 2014 metų apskaitos duomenimis jau buvo 30,056 tūkst. [9], 2015 metais - 33,318 tūkst., o 2016 metų apskaitos duomenimis šis skaičius siekia 36,147 tūkst [10]
Leistinas tauriųjų elnių tankis mūsų šalies miškų įvairių tipų medynuose 1000 ha plote yra nuo 5 iki 20 elnių. Paskutinių metų duomenys rodo, kad dabar tauriųjų elnių tankis 16-17, tai turėtų kelti susirūpinimą miškininkams. Elnių gausa laisvėje, o taip pat ir kitų elninių, gali padaryti didžiulę žalą miškų ūkiui ir aplinkai.
2. 2. TAURIOJO ELNIO BIOLOGINĖS IR FENOTIPINĖS SAVYBĖS
Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris (žr.1 pav). Elnio kūno aukštis pečių srityje 131- 140 cm, kūno ilgis 205-216 cm. svoris – iki 250 kg. Patelių kūno aukštis 107-135 cm. kūno ilgis 144-207 cm. Patelės smulkesnės, jos sudaro tik du trečdalius patino svorio.
1 pav. Taurusis elnias
(http://www.cepoukis.lt/galerija/nggallery/page/2)
Kaukolė masyvi, jos veidinė dalis ilga. Turi viršutines iltis, bet senų elnių jos paprastai būna iškritusios. Ragus turi tik patinai. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelės gelsvai rudos. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patelių jis storesnis, todėl atrodo trumpesnis.
Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7-11 cm, patelės – 5-7,5 cm ilgio. Patino žingsnio ilgis 60 cm, patelės – 50 cm. Nugaros linija už šiek tiek iškilusio gogo kiek įlinkusi. Kojos santykinai plonos, bet tvirtos. Uodega trumpa.
Vasarą elnių kailis rausvai rudas. Galva, kojų priekinė ir išorinė pusės pilkos, vidinė – šviesiai pilka. Viršutinė lūpa ir pasmakrė su retomis vibrisėmis. Ausys iš išorės apaugusios trumpais, o iš vidaus – ilgais plaukais, apsaugančiais landą. Šnervės plikos. Apie uodegą augantys gelsvai rusvi plaukai sudaro vadinamąjį veidrodėlį, kuris iš šonų apjuostas tamsių plaukų juosta. Papilvė blankiai rusva arba gelsva. Patelių kaklo ir nugaros viršuje eina siaura tamsių plaukų juosta. Žiemos kailis pilkai rudas (pilkšvų durpių spalvos). Patinai tamsesni už pateles, jų papilvė juoda, priekinių kojų išorinė pusė rudai pilka, vidinė šviesesnė. Užpakalinių kojų išorinė pusė rusvai juosva, vidinė
13 murzinos baltos spalvos. Patelių papilvė šviesiai pilka arba beveik balta, kojos šviesesnės negu patinų. Žiemą elnių plaukai būna dvigubai ilgesni negu vasarą. Ilgi plaukai ant patinų kaklo sudaro „karčius“.[5]
Jauniklių kailis pirmųjų gyvenimo metų vasarą būna dėmėtas – baltos arba gelsvai baltos dėmės rausvai rudame fone. (žr.2 pav.)
2 pav. Tauriojo elnio jauniklis (http://www.cepoukis.lt/galerija/nggallery/page/1)
Žiemą jaunikliai patinai būna tamsesni už pateles. Nuo patelių jie taip pat skiriasi tamsia, beveik juoda, papilve. Dažnai neryškiai dėmėti būna ir antramečiai žvėrys. Kartais dėmių turi ir suaugę žvėrys (su tokiu kailiu 1981 m. Punios šile sumedžiotas 12,5 metų amžiaus patinas).
Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių, užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje (metatarsalinė liauka). Šių liaukų sekretu žvėrys žymi teritoriją, juo elniai „pasikvepina“ net užpakalinių kojų nagas.
Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasi iki birželio. Ankščiausiai išsišeria jauni žvėrys. Paskutinės išsišeria vedžiojančios jauniklius patelės ir ligoti gyvūnai. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Patinų karčiai – plaukai ant kaklo, pradeda augti rugpjūčio pabaigoje. Kaip ir pavasarį, pirmieji išsišeria jauni žvėrys, o senesni, vedžiojančios jauniklius patelės ir ligoti žvėrys – vėliau. [5]
Europoje gyvenančių tauriųjų elnių patinų kūno masė (be vidaus organų) yra nuo 70 iki 250 (350) kg. Smulkiausi yra Škotijoje gyvenantys elniai, o stambiausi – Europos pietrytinėje dalyje. Maža kūno masė taip pat būna izoliuotų populiacijų žvėrių. [3]
Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė, be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos -142,8 (129-162) kg. Taigi patinų gyvasis svoris -220 (195-245) kg, patelių( žr.3 pav.) -69 (62-81) kg, o gyvasis svoris 110 (100-125) kg. Patino kūno masė yra dvigubai didesnė negu patelės.
14 3. pav. Tauriojo elnio patelės. (http://www.cepoukis.lt/galerija/nggallery/page/1)
Taurieji elniai rujoja nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Rujos kulminacija – rugsėjo antras dešimtadienis. Fiziškai išsivystę patinai prieš rują užima individualias teritorijas. Tokią teritoriją patinas žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, nutrindamas ir aplaužydamas ragais medelius ir garsiai riaumodamas. Suaugęs patinas jaunus ir silpnesnius elnius iš savo teritorijos išveja, o su stipresniais varžovais rungiasi turnyrinėse kovose. Turnyrinėse kovose dalyvauja jau nuo 5 – 7 metų amžiaus, bet paprastai rungiasi 7 – 11 metų patinai. Senesni turnyrinių kovų vengia, Aktyviai rujojantys patinai beveik nesimaitina, todėl netenka 20 – 25 proc. masės. [7]
Patelės nėštumas trunka 8 mėn. Jauniklį (dažniausiai 1) (žr. 4 pav.) atveda gegužės pabaigoje, ar birželio pradžioje.
4. pav.Tauriojo elnio jauniklis. (http://g3.dcdn.lt/images/pix/gamtos-dienorastis-68164920.jpg)
Tik gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Po kelių valandų jis geba eiti, o po 2 dienų – ir bėgti. Ketverių savaičių pradeda maitintis žole, bet vaikšto su patele (motina) [7]
15 2. 3. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ AUGINIMAS APTVARUOSE
2. 3. 1. Elninių žvėrių auginimas aptvaruose Lietuvoje
Elniniai žvėrys aptvaruose Lietuvoje pradėti auginti jau XIV amžiuje. Kryžiuočių pasiuntinys K. H. Kyburgas 1397 metais aprašė šalia Vilniaus esantį žvėryną, kuriame buvo auginami stumbrai, elniai. Žvėrių auginimas nebuvo vien medžioklinė kunigaikščių užgaida. Tai buvo svarbus maisto atsargų šaltinis, nes netikėtai kilus karo pavojui buvo galima apsirūpinti šviežia mėsa. Dar vienas žvėrynų privalumas – juose buvo renkamos žinios apie gyvūnus, jų elgseną, veisimą. Vėliau daug kur prie dvarų įsteigtuose aptvaruose auginti danieliai ir taurieji elniai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma šių aptvarų sunyko, į laisvę pasprukę danieliai buvo išgaudyti plėšrūnų ar sumedžioti, tačiau taurieji elniai šiaurinėje šalies dalyje išliko ir iš jų pradėjo formuotis dabartinė šių žvėrių kaimenė laisvėje. Tauriųjų elnių šalyje šiuo metu suskaičiuojama virš 10 tūkst., jiems išnykimo pavojus negresia [1]
Komercinis veisimas, paplitęs įvairiose pasaulio šalyse, priklauso nuo rinkos santykių, gyvūnų apsaugos įstatyminio reguliavimo (pastarasis priklauso ir nuo apribojimų dėl politinės-ekonominės situacijos). Kai laukinių gyvūnų medžioklė populiari ir pelninga, bei rinkoje paklausūs produktai iš auginamų žvėrių šis reguliavimas skatina gyvūnų veisimą ir gamtoje, ir aptvaruose.[11]
Gyvūnų veisimo aptvaruose bei atrankos tikslas - suformuoti atsparių antropogeniniam stresui ir pasižyminčių geromis kondicinėmis savybėmis, mėsos, ragų auginimą bei veislinių gyvūnų bandą. Svarbūs veiksniai - užimamos teritorijos pobūdis ir populiacijos parametrai (tankumas, amžiaus bei lytinė struktūra, augimo dinamika, pašarų bazė). Veisiant gyvūnus aptvertoje teritorijoje itin svarbu išsaugoti genetinį heterozigotiškumą. Tai turi didžiulę reikšmę norimų rezultatų siekimui. Taigi tinkamai ūkininkaujant ir tinkama linkme vykdant selekciją elnynai gali nešti ne tik estetinę, bet ir ekonominę naudą.
Atsižvelgiant į tai, kokią veiklą numatoma plėtoti, yra skiriami intensyvaus, pusiau intensyvaus ir ekstensyvaus ūkininkavimo voljeruose būdai. Intensyvaus elninių žvėrių auginimo aptvaruose žvėrių tankumas didelis – 1 ha aptvaro plotui tenka iki 10 elnių arba iki 20 danielių. Žvėrys čia šeriami ištisus metus. Tokiuose aptvaruose auginamiems žvėrims būtina nuolatinė veterinaro priežiūra. Kadangi aptvaruose auginamų gyvūnų elgsena ir biologija būna pakitusi, reikia specifinės žvėrių priežiūros: patinams nupjaunami ragai, kad vieni kitų nesužalotų. Taip pat turi būti vykdoma ligų kontrolė ir prevencija. Medžioklės požiūriu tokie aptvarai nėra įdomūs, jie artimesni žemės ūkio sričiai. Pagrindinė intensyvaus žvėrių auginimo būdo paskirtis – gaminti mėsos produkciją, rečiau kitus produktus – pantus, ragus. Tai perspektyvi veikla, ypač tinkama nederlingose žemėse. [11]
16 Ankstesniais metais Lietuvoje elniai buvo auginami siekiant gausinti jų populiaciją, kuri tik aptvarų dėka vėl atsirado ir pagausėjo. Dalis augintojų elnius ir kitus elninius žvėris augina savo malonumui nesiekdami materialinės naudos. Dar kita dalis augintojų prie elnininkystės ūkių sukuria ir puikias agroturizmo sąlygas, kas taip pat gali atnešti materialinės naudos.
Lietuvoje juridiniai ir fiziniai asmenys gali gaudyti, laikyti ir jaukinti laukinius gyvūnus tik gavę Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą ir laikydamiesi jos nustatytos tvarkos. [12]
Leidimui gauti fiziniai ar juridiniai asmenys pateikia atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui paraišką dėl aptvaro, voljero ar kito statinio įrengimo. Joje nurodoma: numatomo įrengti aptvaro, voljero ar kito statinio teritorija, plotas, numatytos laikyti gyvūnų rūšys, individų skaičius, jų laikymo tikslai bei žemės (statinio) naudojimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai, taip pat pateikiamos apskrities, miesto ar rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Teritorinės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos) pažymos apie teritorijos tinkamumą laikyti paraiškoje išvardytus laukinius gyvūnus, atsižvelgiant į jų rūšį bei skaičių, ir apie numatomų laikyti laukinių gyvūnų sveikatos būklę. Jeigu aptvarą ar voljerą numatoma įrengti miške, reikia pateikti savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimą apriboti fizinių asmenų lankymąsi šioje teritorijoje. Prie paraiškos pridedamų dokumentų originalai grąžinami paraišką pateikusiam asmeniui, o kopijos paliekamos ir saugomos Leidimą išdavusiame Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamente dešimt metų.[13]
Pagal nustatytą tvarką gyvūnai turi būti suženklinti. Žymėti privaloma visus nelaisvėje laikomus gyvus stuburinius gyvūnus, įrašytus į Lietuvos raudonosios knygos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, patvirtintą aplinkos ministro 2000 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 306 ([14]
Elnių veisimo geografija gana plati. Šalys, praktikuojančios elnių veisimą, vienijasi į asociacijas.
Lietuvoje elnių augintojų asociacija įkurta 1998 m. lapkričio 9 dieną, tikslu suvienyti pastangas grupelės entuziastų, siekiančių populiarinti tuo metu naują veiklos sritį – elninių žvėrių auginimą aptvaruose. Tais pačiais metais buvome pakviesti į Europos elnių augintojų asociacijos federaciją FEDFA ir tapome jos nariais. [2]
Susidomėjimas elninių žvėrių auginimu aptvaruose padidėjo, ir 2004 m. drauge su Generaline miškų urėdija ir Vilniaus Universiteto medžioklėtyros baze buvo inicijuotas I-asis elnių augintojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 60 elnių augintojų ar besidominčių šia sritimi. Buvo pateikti pranešimai įvairiais aktualiais elnininkystės klausimais. ([2]
2010 m. pradžioje Lietuvoje buvo apie 150 aptvarų ir daugiau nei 4000 juose laikomų elnių. Dažniausiai aptvaruose laikomi taurieji elniai ir danieliai, bet yra auginančių stirnas, Dovydo elnius, dėmėtuosius elnius[2]
17 2. 3. 2. Elninių žvėrių auginimas pasaulyje
Europoje elnininkystė pirmiausia pradėta vystyti Anglijoje, kai kurių aptvarų amžius šioje šalyje siekia net du šimtus metų. Vakarų Europos šalyse elnių auginimo banga kilo apie 1970-uosius. Elnynus, kuriuose gyvūnai buvo auginami mėsai, pradėjo steigti ūkininkai, iki tol laikę kiaules ar jaučius: keisti specializaciją juos skatino didėjantis elnienos importas iš Naujosios Zelandijos. [15]
Rytų Europoje elnininkyste susidomėta vėliau, maždaug prieš du dešimtmečius. Kitaip nei Vakaruose, dažniausiai elnynus entuziastai steigė ne dėl naudos, o dėl malonumo: dauguma buvo užsidirbę pinigų ne iš žemės ūkio. Naujos veiklos ėmėsi įvairių profesijų žmonės, dažnai tai buvo medžiotojai, todėl jiems labiausiai rūpėjo ne mėsa, o trofėjai.
Aklimatizavus elnius Naujojoje Zelandijoje apie XX a. pradžią, jie ten pradėti gausiai veisti. Naujojoje Zelandijoje Europinis Taurusis elnias buvo sukryžmintas su Vapiti. Bet buvo pastebėta, kad naujieji gyventojai sėkmingai išstumia vietines, daug smulkesnes rūšis. Todėl šiuo metu atvežtiniai elniai laikomi tik uždaruose aptvaruose. Juos draudžiama paleisti į laisvę.[15]
Dabartiniu metu elniai sudaro 85 proc. visų aptvaruose laikomų laukinių gyvūnų Naujojoje Zelandijoje, kurios tauriųjų elnių augintojai ir teikia daugiausia žvėrienos Europai. Didžiausi elnienos mėgėjai Europoje yra anglai, švedai ir vokiečiai.
Šiais laikais elnininkystės madas pasaulyje diktuoja Naujoji Zelandija. Steigti elnių fermas tenykščiai ūkininkai pradėjo XX amžiaus pradžioje, atsigabenę tauriųjų elnių iš Didžiosios Britanijos, vėliau jie vežė elninių šeimos gyvūnus iš viso pasaulio. Dabar Naujoji Zelandija pirmauja ne tik dėl palankių gamtinių sąlygų, bet ir dėl didžiulio selekcininkų nuveikto darbo: šalis ne tik dominuoja elnienos rinkoje, pasak žinovų, niekas kitas neužaugina tokių elnių, kurių ragai – nepralenkiamo dydžio trofėjai. [15]
Labiausiai elninių žvėrių auginimas aptvaruose Europoje yra paplitęs Vokietijoje, pagal asociacijos duomenis šioje šalyje yra 4000 elninių žvėrių ūkiai. Šiuose ūkiuose yra auginami danieliai, jie sudaro 95 proc. visų ūkiuose auginamų elninių žvėrių ir likusius 5 proc. sudaro taurieji elniai ir dėmėtieji elniai. Toks didelis auginamų danielių kiekis yra dėl itin kokybiškos jų mėsos, kuri iš laukinių gyvūnų yra viena geriausių ir labai vertinama pasaulyje. Vokietijoje įrengta daug ir didelių aptvarų, kur žvėrys auginami verslo tikslams jų mėsa parduodama, eksportuojama į kitas šalis. Taip pat pardavinėjami ir gyvi žvėrys kitų šalių elnių ūkiams.
Daugelyje Europos šalių, kur elniniai žvėrys yra auginami dideliu mastu, taip kaip Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Airijoje galime matyti pramoniniu būdu auginamas elnių kaimenes. Kadangi elninių žvėrių auginimas aptvaruose yra nauja ūkinė veikla, tai daugelyje Europos valstybių elnininkystė yra intensyviai plėtojama, vis daugiau žmonių susidomi šia veikla. Norvegijoje ir Švedijoje ypač populiarėja elnininkystė ir vis daugiau atsiranda ūkininkų auginančių šiuos žvėris.
18 Šiuose šalyse auginama daug šiaurinių elnių, nes šiai rūšiai yra palankios oro sąlygos, gamtos reljefas, o ūkininkams dažniausiai nereikia jų papildomai šerti net žiemą, nes šiauriniai elniai žiemą gali misti kerpėmis, išsikasę jas ragais iš po sniego. Tačiau vis daugiau žmonių susidomi laukinių žvėrių auginimu aptvaruose ne dėl tikslų didinti natūralią populiaciją, gražinti kraštovaizdį, bet plėtoti kaip pelningą verslą.
Europos elnių augintojų asociacijų federacija (FEDFA) buvo įkurta 1990 metais ir dabar atstovauja elnių auginimo pramonę šių 18 šalių: Austrija, Beneliukso (įskaitant Belgiją ir Nyderlandus), Čekija, Danija, Prancūzija, Airija, Italija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Lenkija, Slovakijos Respublika, Slovėnija, Ispanija, Švedija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė.
Narystė yra atvira visiems ES piliečiams, elnių augintojų asociacijoms kitų Europos šalių. Nors nacionalinės asociacijos turi ir toliau būti atsakingos už savo narių interesus, FEDFA pripažįstama kaip pirmoji kontaktinė organizacija klausimais, susijusiais su elnių auginimu Europoje ir tarptautiniu mastu.
FEDFA aktyviai bendrauja su visais nariais ir su atitinkamomis institucijomis Briuselyje ES. Ji aktyviai prisidėjo ir patarė kuriant ir priimant ES teisės aktus , taikomus elnių augintojams.
Be to, FEDFA skatina gerinti elnių auginimą ir koordinuoja veiksmus gerovei, veislininkystei ir ligų kontrolės priemones, ypatingą dėmesį skiriant tyrimams. Neseniai atkreiptas dėmesys į rinkodarą. FEDFA daro teigiamą indėlį į elnininkystės ateitį ir siekia padidinti savo įtaką pritraukiant narius iš visos Europos sąjungos, o taip ir kitų pasaulio šalių..2014 m. Rusijos elnių augintojai, paraginti FEDFA, įkūrė savo asociaciją. Kuri jau 2015 m. kovo mėnesį tapo FEDFA nare.[16]
2. 4. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ PRODUKCIJA 2. 4. 1. Elniena
Elniena dėl savo puikaus aromato ir mažo riebalų kiekio yra labai vertinama sveikos ir subalansuotos mitybos šalininkų. Elnienos mėsa yra ypač naudinga besilaukiančioms moterims, vaikų ir ligonių mitybai.
Elnias daugiausiai minta žole, lapais, gilėmis ir kitokiu maistui. Tai puikiai natūralioje aplinkoje augantis gyvūnas, kuriam nereikia papildomų stimuliatorių, todėl jo mėsa yra puikios kokybės ir vertinama kaip pati ekologiškiausia, švariausia ir sveikiausia mėsa Lietuvoje.
Jauna elniena (dažniausiai iki 18 mėn. amžiaus) turi tik 5 proc. riebalų. Visiškai subrendęs elnias (5-6 metų vasaros pabaigoje) gali turėti apie 15 – 20 proc. riebalų. Pusė elnienos riebalų, kurie susikaupę tik paviršiuje, yra polinesočiosios riebiosios rūgštys, o tai yra mažiau žalingi mūsų organizmui riebalai. Palyginimui, jautienos ir ėrienos riebaliniame audinyje polinesočiosios riebiosios rūgštys sudaro tik 5 proc. Mažas cholesterolio kiekis riebaluose – didelis privalumas diabetikams, tiems, kurie laikosi dietos, ar tiesiog sveikai maitinasi. [17]
19 Mėsinei elnininkystei labiausiai tinka dvejų metų žvėrys, – auginti ilgiau dėl mėsos ekonomiškai neapsimoka. Bus tik daug išlaidų, nors jie minta žole, puskrūmiais, medžių lapais, ūgliais, žieve, mėgsta giles ir obuolius, šlamščia dobilus, javų želmenis, grūdus, runkelius ir kitokius pašarus. Per parą vienas elnias suėda iki 15 kg pašarų. [18]
Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad 2013-aisiais vienam Lietuvos gyventojui teko 77 kilogramai mėsos ir jos produktų, iš jų – 44 kg kiaulienos. Paukštienos statistinis lietuvis 2013-aisiais suvalgė 23 kg, tuo metu jautienos ir veršienos – 4 kg. Nuo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų vertinama žvėriena į statistiką nė nepatenka.
Užauginti elnią kainuoja kur kas daugiau, nei jautį. Elnias auga lėčiau, jo produktyvumas mažesnis (dažniausiai atsiveda tik vieną elniuką). Todėl natūralu, kad elnienos mėsos kainos yra dvigubos, palyginti su gyvulių mėsa. kadangi nėra pakankamos paklausos, elniu augintojams labiau apsimoka auginti ir parduoti gyvus elnius. Juos parduoda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, gaunama kone tris kartus didesnę kainą nei skerdienos. Parduotų ir skerdieną, tačiau tokia kaina, kad atsipirktų investicijos, elnienos mėsos Lietuvoje kol kas niekas nėra linkęs pirkti.
Žvėrienos paklausa Lietuvoje didėja, tačiau labai lėtai. Tuo metu kitose Europos šalyse žvėriena yra kur kas labiau vertinama. Europos šalyse žvėrienos kainos mažesnės, vartojimas gerokai didesnis. Kai kurios Europos šalys net norėtų iš Lietuvos pirkti žvėrieną, bet mūsų šalies elnių augintojai tokių kiekių nepajėgūs pateikti. Visa Europa importuoja iš Naujosios Zelandijos apie 18 tūkst. tonų elnienos, dar tiek pat užauginama pačioje Europoje. [19]
2. 4. 2. Ragai - trofėjai
Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis ir teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Patinai su menkais, nulaužtais ragais arba juos numetusieji bandoje užima žemiausią rangą. [20].
5. pav.Ragų dalys. (http://huntingonmonday.com/lt/groups/rag%C5%B3-formavimasis-2)
Ragą sudaro kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos (žr. 5 pav.). Vainikėlio pavidalo pamatinė kamieno dalis vadinama rože, o rago suaugimas su kelmeliu paviršius – parage. Ragų paviršius
20 grublėtas, su vagelėmis. Ragų išoriniame krašte ir šakų apatinėje dalyje vagelės gilesnės, nes čia, ragams augant, eina stambesnės kraujagyslės. Šios ragų dalys auga intensyviau, dėl to kamienai lanku įlinksta į vidų, o šakų viršutinės dalys užsiriečia aukštyn. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Pirmoji, prie pat rožės, šaka vadinama akine, antroji – tarpine (ledine) ir trečioji – pokarūnine. Kamieno viršūnėje esančios šakos sudaro vadinamąją karūną, kuri gali būti labai įvairios formos. Kartais karūnoje būna vilkinė šaka, kuri viena išauga į priekį nuo kamieno. [5]
Nuo 7-8 mėnesio elniukui pradeda augti ragų kelmeliai. Pirmieji ragai dažniausiai būna vienašakiai, be rožių. Jų oda nuvaloma antrųjų gyvenimo metų rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, numetami gegužės mėnesį. Suaugę patinai odą nuo ragų nuvalo rugpjūčio mėnesį. Ragai valomi į medelių kamienus keletą valandų. Nutrintas odos skiautes elnias suėda. Tik ką nuvalytas ragas būna šviesus, bet oksiduojantis kraujo likučiams ir medžių sulčių veikiamas kaulinis rago paviršius paruduoja. Tankesnio kaulinio audinio ragai būna šviesesni, o ne tokio tankaus – tamsesni. Suaugę elniai pradeda mesti ragus vasario pabaigoje. Pirmieji numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėnesio. Numetusiems ragus po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10-15 mm. [3]
Pirmieji ragai dažniausiai būna 20 - 40 cm ilgio („iešmai“). Kartais pirmųjų ragų viršūnė būna su trumpomis šakutėmis. Elniai su tokiais ragais vadinami karūnuotais iešmaragiais. Labai retai pirmieji ragai būna su rožėmis ir su trumpomis akinėmis šakomis.
Antrieji ragai jau turi rožes, po 3-4 šakas, retai po 5 šakas kiekvienoje pusėje. Jų akinės šakos trumpos, mažai išlinkusios, su kamienu sudaro smailą kampą. Šakų viršūnės dažniausiai būna bukos, tamsios, akytos.
Tretieji ragai būna su 4-5 (6) šakomis kiekvienoje pusėje. Akinės ataugos jau išlinkusios, jų pamatinė dalis būna arčiau rožių, bet su kamienu sudaro palyginti smailą kampą. Normaliai besivystančių ragų pokarūninės šakos būna ilgesnės už akines arba joms lygios. Pasitaiko bukų ir tamsių šakų viršūnių.
Ketvirtieji ragai dažnai būna su tarpinėmis šakomis ir trišakėmis karūnomis. Jų akinės ir tarpinės šakos gražiai išlinkusios, su kamienu sudaro bukesnį kampą, o šakų viršūnės smailesnės ir šviesesnės negu jaunesnių elnių.
Dar kitų metų ragai būna ilgesni, masyvesni, turi daugiau šakų. Paprastai itin šakoti yra devintieji ir dešimtieji, o stambiausi – dvyliktieji ir keturioliktieji ragai. Geriausiai būna išsivystę 10-12 (14) metų amžiaus tauriojo elnio ragai. Nustatyta, kad ilgi ragai išsivysto vėliau negu trumpi.
Tryliktieji-penkioliktieji ragai pradeda degraduoti: trumpėja ir menkėja karūnų šakos, išnyksta tarpinės šakos, plonėja viršutinė rago kamieno dalis, šakos toliau menkėja ir nyksta. Nusenusių elnių ragai gali būti vienašakiai „iešmai“, kurie skiriasi nuo antramečių žvėrių ragų stora pamatine dalimi.[5]
21 Taigi, priklausomai nuo žvėries amžiaus, ragai būna labai įvairios išvaizdos. Tik paragės kontūro forma nekinta visą žvėries gyvenimą (keičiasi jos skersmuo ir išgaubtumas). Paragė skersmuo su amžiumi didėja, o jos išgaubimas mažėja. Šie požymiai labai svarbūs, norint nustatyti numestų ragų priklausomybę vienam žvėriui, ragų vystymąsi.
Kaip medžioklės objektas elnias vertinamas dėl savo ragų ir skanios mėsos. Kailis tinka odai, zomšai gaminti. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Viršutiniai iltiniai dantys bei širdyje esantis kaulelis - „Huberto kryžius“ - smulkieji medžioklės trofėjai bei papuošalai. [21]
Medžiojami tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Elnio patinams rujos metu vilioti naudojami kito elnio riaumojimą imituojantys ragai. Sumedžiotų elnių ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į apžiūrą[22]
Medžioklės terminai: patinai – nuo rugpjūčio 15 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams), patelės ir jaunikliai – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.[6].
2. 4. 3. Pantai.
Pantai - tai ne sukaulėję elnių ragai, kurie nupjaunami nuo elnių per augimo laikotarpį medicininėms reikmėms(žr.6 pav.). Produktai gauti iš pantų naudojami jau šimtmečius Kinijos Rytų medicinos, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Taivane ir kitose šalyse. [23]
Nesukaulėjusių ragai turi tris sluoksnius:
1. Paviršinis – iš išorės augantis ragas padengtas oda su šereliais; 2. Vidurinis, poodinis – audinys, išraizgytas kraujagyslių;
3. Centrinė dalis - sluoksnis užpildytas smegenų audinio, kuriame yra embrioninių kamieninių ląstelių. Šis sluoksnis ir yra laikomas pačiu brangiausiu.
6. pav.Pantai. (http://zelenaya-lavka.ru/shop/animals/panty-marala/)
Augimo laikotarpiu ragai yra nesukaulėjusios vamzdinės struktūros užpildytos krauju. Iš viršaus padengti aksomine oda. Kai elnias biologiškai pasiekia brandą, ragai jam auga lėčiau ir su kiekvienais metais vis prastėja. Verta pažymėti, kad senų (13-15 metų) elnių ragų, neberekomenduojama naudoti medicininiais tikslais todėl, kad tokių gyvūnų ragai yra silpniau prisotinti krauju, ir jų gydomoji galia silpnėja.[24].
22 Baigiantis rago augimo periodui jis sukaulėja, poodinis sluoksnis miršta, oda sudžiūsta ir elnias ją įnirtingai nuvalo trindamasis į medžius.
Biologinis elnių ragų augimo ciklas reguliariai kartojasi kasmet. Didžiausias augimas yra pavasarį, kai prasideda augalų vegetacija ir gausu įvairaus maisto. Per gegužės - birželio mėnesius pastebima didžiausia augimo hormonų veikla, kuri sulėtėja jau liepos mėnesį. Viena iš biologinių elnių savybių yra audinių regeneracijos intensyvumas, kuria negali pasigirti nei viena kita būtybė. Per dieną ragas gali išaugti iki 2cm, kita biologinė savybė porakanopių yra tai, kad ragų augime dalyvauja embrioninės kamieninės ląstelės. Žinduolių pasaulyje tai unikalus reiškinys. Šis procesas reikalauja neįtikėtinų jėgų ir medžiagų koncentracijos dalyvaujančių tokio didelio kūno augime.[25]
Kai žmonės sužinojo augančių ragų naudingas savybes, jie pradėjo veisti šiuos gyvūnus, siekiant gaminti vertingus vaistus. Tik ankščiau žmonės norėdami pasigaminti preparatų iš pantų elnius nušaudavo. Vėliau išrado „humaniškesnį“ gavybos būdą. Dabar augantys ragai yra nupjaunami gyvam elniui, jį užmigdžius arba tik užfiksavus staklėse. Tyrimais su gyvūnais yra nustatyta, kad ši procedūra sukelia didžiulį skausmą. Pjovimo metu elnias netenka 1,5 litro kraujo. Elniams toks išbandymas tenka kartą per dvylika mėnesių, kelis metus iš eilės.
Yra žinoma įvairių būdų nupjautų ragų konservavimui, kad jie neprarastų savo vertingų savybių.
Labiausiai paplitusiais konservavimo būdais yra laikomi šie: džiovinimas vakuume;
užšaldymas žemoje temperatūroje;
džiovinimas ore su tarpiniais nuplikinimais verdančiame vandenyje.
Konservuotais pantais arba jų ekstraktu gydo kraujo sutrikimus, širdies ir kraujagyslių sistemą, imunitetą, nuovargį, išsekimą nervų sistemos ligas. Rytuose pantų ekstraktas pasižymėjo kaip vaistas didinantis organizmo tonusą, suteikiantis atsinaujinimo, jaunatviškumo poveikį, prisidedantis prie gyvenimo prailginimo. Gerai žinomas preparatas Pantocrinum (vandeninis - alkoholio ir sausų ragų tirpalas) kurio pagrindu sukurta nemažai vaistų, maisto papildų, eliksyrų, balzamų, kosmetikos priemonių. Rytuose ypač populiarios pantų vonios kurios padarytos iš sultinio šviežių ragų su įvairių žolelių nuoviru. [26]
Iki 1962 m. visas dėmesys buvo sutelktas į šiaurės elnių ir dėmėtųjų elnių nesukaulėjusių ragų tyrimą. Vėlesniais metais, laboratorijos darbuotojai pradėjo tirti ir tauriųjų elnių ragus. Buvo nustatyta kad ir tauriojo elnio ragai turi tokį patį biologinį aktyvumą. Reikšmingas indėlis į preparatų iš pantų populiarumą buvo preparato, tablečių formos,“ Pantokrino“ registruoto 1986 m išradimas.
Didelį indėlį į elnių ragų mokslą padarė profesorius P.V. Mityushev, I.A. Palasharchuk AB Silaev, I.S. Rzhanitsina ir kt.
23 2. 5. ELNINIŲ ŽVĖRIŲ AUGINIMAS RAGŲ - TROFĖJŲ GAVIMUI
2. 5. 1. Elninių žvėrių, auginamų ragų - trofėjų gavimui, mityba
Kad ir kokią elnininkystės kryptį bepasirinktume, visais atvejais rezultatai didele dalimi priklausys nuo mitybos. Augalų vegetacijos laikotarpiu, esant tinkamam aptvarų dydžiu ir žvėrių tankiui, žvėrys patys susiranda pakankamai maisto. Sudėtingesnė situacija yra nevegetaciniu laikotarpiu arba kai didelis žvėrių tankis aptvare. Pagrindinių maisto medžiagų ir energijos poreikiai per parą tauriųjų elnių pašarų davinyje 50 kg gyvojo svorio nurodyti 1 lentelėje.
Elnių mityba visų pirma yra paremta kokybiška žole ir šienu. Žiemą pridedami grūdai ar kombinuoti pašarai ir sultingieji pašarai. Vegetaciniu laikotarpiu elnių tankumas vienam hektarui svyruoja nuo dviejų iki penkiolikos arba nuo penkių iki trisdešimties elnių vienam hektarui. Tai priklauso nuo ganyklų talpos, dirvožemio struktūros, pajėgumo ir norimo gauti rezultato iš ūkiuose auginamų gyvūnų.
1 lentelė. Pagrindinių maisto medžiagų ir energijos poreikiai per parą tauriųjų elnių pašarų
davinyje 50 kg kūno svorio nevegetaciniu laikotarpiu.[27]
Maisto medžiagos ir
energija
Žvėrių amžiaus kategorijos
Jaunikliai iki 1 m. jauni 1-2m. suaugę 2-5 metų
Patinai Patelės Patinai Patelės Patinai Patelės
Energija, p.v. * 2,54 2,38 2,22 2,35 2,5 1,53
Baltymai, g 208,5 191,4 182,3 185,3 168,3 171,1
Ca, g 7,58 7,59 7,4 7,59 7,65 3,95
P, g 5,69 5,52 5,33 5,63 5,66 2,91
Ląsteliena Ne mažiau kaip 15-20 proc.
* poreikiai perskaičiuoti 50 kg gyvūno kūno svoriui visose lyčių-amžiaus grupėse atsižvelgiant į svorio dinamiką jose.
Gamtoje suaugęs elnias suėda iš viso apie 10-14 kg, patinas - 15 kg, patelė - 11 kg pašarų per parą. Aptvaruose laikomam 1 suaugusiam elniui reikia vidutiniškai iki 7 kg pašarų per parą, iš jų vienam elniui per parą vidutiniškai reikia: stambiųjų pašarų (gero šieno, sumedėjusių) 2,5-3 kg, sultingųjų (runkelių, obuolių, pašarinių kopūstų, siloso, kt.) - 1-2 kg, koncentruotų – 0,5-1 kg, kitų pašarų 1-2 kg.
Viename kg pagrindinių rušių elniams tinkamų pašarų yra: [27]
avižų yra 86 g baltymų, 2,4 g Ca ir 3,8 g P,
miežių – 85 g baltymų, 2,2 g Ca ir 3,5 g P,
kviečių – 86 g baltymų, 2,5 g Ca ir 3,9 g P,
cukrinių runkelių – 63 g baltymų, 0,3 g Ca ir 0,2 g P,
šienainio – 31 g baltymų, 4,6 g Ca ir 1,5 g P,
24 Elniai turi nuolat gauti vandens: iki 2,0 l per parą žiemą ir iki 4,5 l per parą vegetaciniu laikotarpiu. Didžiąją dalį vandens vegetaciniu laikotarpiu kompensuoja laisvai prieinama žolė, tačiau žvėrys turi turėti galimybę laisvai atsigerti. Labai svarbu, kad gyvūnai žiemą turėtų prieiga prie neužšąlančio vandens. Valgymas ledo ir sniego yra įmanomas, kaip alternatyva neužšalusiam vandens telkiniui, bet tuo atveju gyvūnas sunaudoja dalį energijos, sniego ir ledo ištirpinimui skrandyje.
Būtiniausi mineraliniai priedai - druska ir kalkės, kurių vienam elniui per metus reikia atitinkamai 3 ir 2 kg. Šeriant elnius atmintina, kad galimą nitratų toksiškumą pašaruose mažina būtent koncentruoti - grūdiniai pašarai (jų glicidinis komponentas) ir druska. [27]
2. 5. 2. Elninių žvėrių ragų - trofėjų vertinimas Lietuvoje ir pasaulyje
Lietuvoje kaip ir daugelyje Europos šalių naudojamos tarptautinės medžioklės ir gyvūnijos apsaugos tarybos (CIC) patvirtintos medžioklės trofėjų vertinimo formulės.
Šios formulės nėra nei pačios seniausios, nei vienintelės – yra ir kitų trofėjų vertinimo sistemų. Jų tikslas tas pats - palyginti įvairius trofėjus, nustatyti svarbiausius jų išsivystymo ypatumus įvertinti jų biologinę reikšmę bei palyginti tarpusavyje.[28]
Dar 1892 metais pradėta sisteminti medžioklės trofėjų matavimo duomenis. Tais metais Londono preparatorius Rowland Ward išleido knygą „Recors of big game“ joje aprašyti trofėjai, pasiekę tam tikrą lygį. Tą nuostatą vėliau perėmė visos vertinimo sistemos.
Nors Europoje jau seniai rengiamos medžioklės parodos, tačiau trofėjai ilgą laiką buvo vertinami subjektyviai, pagal estetiniu kriterijus. Tik 1894 m. trofėjų apžiūroje Grace (Austrijoje) pirmą kartą tauriųjų elnių ragai buvo vertinami pagal grafo Merano pasiūlytą formulę, pagal kurią rago ilgio ir apimčių matmenys nulemdavo įvertinimą balais.
Medžiotojas ir Budapešto zoologijos sodo direktorius Herbertas Nadleris šią formulę patobulino ir ji buvo plačiai taikoma Europoje 1927-1937 metais, kol tarptautinė medžioklės taryba nepriėmė naujos, taip vadinamos Prahos formulės. Naująją formulę CIC dar patobulino 1952 metais Madride.[28]
Madrido konferencijoje buvo patvirtintos beveik visų žvėrių trofėjų vertinimo formulės.
Šiaurės Amerikos Bonne&Crokett Club 1932 m. išleido Šiaurės Amerikos trofėjų rekordų knygą. Čia panaudota labai paprasta trofėjų vertinimo sistema. Tačiau praktika parodė, kad ši sistema neatspindi įvairiapusio trofėjų sudėtingumo. Todėl lygiagrečiai buvo kuriamos dvi naujos trofėjų vertinimo sistemos, panaudotos sudarant iki šiol naudojamą 1949 m. sudaryta, vertinimo sistemą. Jau 1952 m. CIC perėmė Bonne&Crokett Club trofėjų vertinimo formules, nieko nekeisdama, tik matuodama ne coliais, o centimetrais.
25 Pati jauniausia trofėjus vertinanti organizacija SCI (Safari Club International) įsikūrė tik 1971 m., o jau 1977 metais išleido pirmąją savo rekordų knygą. SCI trofėjų vertinimo formulės buvo kuriamos tose šalyse, kur daugiausia medžiodavo amerikiečiai. SCI formulės apima Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos ir Indonezijos žvėris. Iki šiol šių šalių medžioklės trofėjai buvo vertinami pagal sudėtingas Douglas formules. CSI trofėjų vertinimo sistemos populiarumo priežastis – labai paprastos matavimo taisyklės [28]
Pasaulyje naudojamos medžioklės trofėjų vertinimo sistemos CIC, Rowland World, SCI.
1. CIC sistema.
1. Visi matavimai atliekami plienine matavimo juosta, skriestuvu, slankmačiu arba žerglėmis. 2. Matavimo tikslumas 1,0 mm - matuojant centimetrais, 0,1 mm - matuojant milimetrais. 3. Sveriant kilogramais – 0,001 kg tikslumu, gramais 1g tikslumu.
4. Nenormalūs trofėjai pagal CIC sistemą nevertinami.
5. Specifiniai matavimai kiekvienai žvėrių rūšiai nurodomi prie formulių.
2. Rowland World sistema
1. Visi ilgio matmenys matuojami plienine matavimo juosta arba specialia Rowland World matavimo viela.
2. Nuo sumedžiojimo iki įvertinimo turi praeiti 60 d., kad natūralūs trofėjų pakitimai būtų jau užsifiksavę.
3. Visi matavimai atliekami 1/8 colio tikslumu, leidžiama matuoti centimetrais, o po to perskaičiuoti į colius. (1 colis=2,54cm.)
4. Trofėjai su pažeista kaukole leidžiami vertinti tik oficialiems ekspertams, kad dirbtinai nebūtų padidinta trofėjaus vertė.
5. Trofėjai, turintys didelį skirtumą, vertinami su atitinkama pastaba ir prie trofėjaus lapo pridedama nuotrauka.
3. SCI sistema
1. Visi matavimai atliekami plienine viela arba matavimo juosta. Matuojama 1/8 colio tikslumu. 2. Trofėjai matuojami iškart po sumedžiojimo, tačiau jei trofėjas priklauso pirmajam
dešimtukui, komisija jį dar permatuoja praėjus 60 d. po sumedžiojimo.
3. Prie kiekvieno į knygą įtraukiamo trofėjaus vertinimo lapo pridedama ir nuotrauka. 4. Pažeisti trofėjai vertinami kaip ir Rowland World sistemoje. [28]
26 Elnio ragų matavimas CIC sistema
7. pav. .Ragų parametrai. (pagal A. Kamičaitį) Matuojama (žr. 7 pav.):
a) Ragų skėstumas 0-3 balų;
b) Kairiojo rago storis žemiau karūnos Dešiniojo rago storis žemiau karūnos Suma cm x 1 = balai
c) Kairiojo rago apimtis žemiau pokarūninės šakos Dešiniojo rago apimtis žemiau pokarūninės šakos Suma cm x 1 = balai
d) Kairiosios pokarūninės šakos ilgis Dešiniosios pokarūninės šakos ilgis Vidurkis cm x 0,25 = balai;
e) Kairiosios rožės apimtis Dešiniosios rožės apimtis Vidurkis cm x 1 = balai; f) Kairiosios akinės šakos ilgis Dešiniosios akinės šakos ilgis Vidurkis cm x 0,25 = balai g) Dešiniojo rago ilgis Kairiojo rago ilgis, Vidurkis cm x 0,5 = balai h) Ragų svoris kg x 2 = balai Šakų skaičius 1 atauga = 1 balas.
Priedai:
1. Spalva 0-2 balai. 2. Perluotumas 0-2 balai. Ataugų galai 0-2 balai. '
27 Tarpinės ataugos 0-2 balai.
Karūna 0-10 balų. Nuoskaitos iki 3 balų.
Paaiškinimai
1. Rago ilgis matuojamas nuo rožės apatinės briaunos išorine rago puse iki atšakos galo karūnoje, kuri duoda didžiausią rezultatą. Matuojama 0,5 cm pločio metaline rulete. Pirmąjį prispaudimą pirštu prie rago darome 4 cm (ne arčiau) nuo rožės viršutinės briaunos. Matuojant rulete pasukame pagal rago kreivumą, prieš tai toje pat vietoje ją prispaudę pirštu.
2. Akinės ataugos ilgis matuojamas nuo rožės viršutinės briaunos, nepriklausomai nuo to ar akinė šaka netoli rožės ar neįprastai toli.
3. Pokarūninės šakos ilgis matuojamas išorine rago puse nuo lanko (sudaryto šios šakos ir rago) vidurio ir šakos viršūnės.
4. Rago storis žemiau pokarūninės šakos matuojamas ploniausioje vietoje tarp antrosios akinės šakos ir pokarūnines šakos.
5. Ragai sveriami su kaukole. Jei kaukoles pjūvis atliktas per vidurį akiduobių ir pjūvio linija praeina per pakaušio viršutinę briauną, tai svoris ne minusuojamas. Jei ragai paruošti su visa kaukole minusuojama 0,7 kg, jei kaukolė paruošta be dantų minusuojama 0,5 kg. Sveriama 1 g tikslumu.
6. Skėstumas matuojamas plačiausioje vietoje ragų vidinėje pusėje. Skestumo proc. apskaičiuojamas pagal formulę :
skėstumas cm = vidutinis rago ilgis cm - x 100 = proc.
a) jei skėstumas mažesnis negu 60,01 proc. - balų neskiriama b) kai skėstumas 60,01 proc. - 70 proc. - 1 balas;
c) kai skėstumas 70,01 proc. - 80 proc. - 2 balai; d) kai skėstumas didesnis negu 80,01 proc. - 3 balai. 7. Šviesieniems ir dažytiems ragams už spalvą balų neskiriama.
8. Pilki ir šviesūs (šviesiai rudi) ragai vertinami 1 balu, tamsiai rudi Ir juodi - 2 balais. 9. Tarpinės ataugos vertinamos:
a) trumpos (2-10 cm ilgio abiejose pusėse) - 0,5 balo ; b) vidutinės (10,1-15 cm) - 1 balas;
c) ilgos (15,1 cm ir daugiau) - 2 balai.
10. Karūnai priklauso visos šakos virš pokarūninės šakos. Karūnų šakos skirstomos:
a) trumpas (2-10 cm); . b) vidutines (10,1-15 cm);
28 c) ilgas (15,1 ir daugiau).
Balai skiriami pagal šakų skaičių ir ilgį: 1) 5-7 trumpas - 1-2 balai; 2) 5-7 vidutinas - 3-4 balai; 3) 5-7 ilgas - 4-5 balai; 4) 8-9 trumpas - 4-5 balai; 5) 8-9 vidutines - 5-6 balai; 6) 8-9 ilgas 6-7 balai;
7) 10 ir daugiau trumpas 6-7 balai; 8.) 10 ir daugiau vidutines 7-8 balai; 9) 10 ir daugiau ilgų 9-10 balų.
Komisija gali skirti iki 2 balų už etaloninę karūnos formą.
Nuoskaitos skiriamos už skirtingą ragų ilgį, asimetriją, pastebimą akimi, tarpinių šakų iki 2 cm nebuvimą.
Matuojama 0,1 cm, sveriama 1 g tikslumu. Įvertintiems parodoje 210 ir daugiau balų tauriųjų elnių ragams skiriamas aukso, 190-209,9 balo - sidabro ir 170-189,9 balo - bronzos medaliai.[5]
Lietuvos taurieji elniai priskiriami rytų Europos eko tipui ir medaliais trofėjai vertinami taip: Nuo 170 balų – bronzos medalis;
Nuo 190 balų – sidabro medalis; Nuo 210 balų – aukso medalis.
Absoliutus tauriojo elnio ragų rekordas - 298,25 balo. Ragai saugomi Moritcburgo pilyje Drezdene, šis elnias sumedžiotas apie 1700 metus.[28]
Lietuvoje rekordas pasiektas 1992 m. Alytaus rajone sumedžioto elnio ragai buvo įvertinti 241,59 balo. Dabar pirmoje vietoje 247,46 balo 1997 m. Plungės rajone sumedžioto elnio ragai.
2. 6. ŠIUOLAIKINĖS ELNININKYSTES GERINIMO KRYPTYS
Europos elnių augintojų asociacijų federacija kiekvienais metais organizuoja elnių augintojams konferencijas skirtingose šalyse, kur susipažįstama tų šalių pasiekimais elnininkystėje. Konferencijų metu žinomiausi pasaulio elnių augintojai ir mokslininkai, dirbantys elnininkystės srityje pristato savo patirtį, atliktus tyrimus bei gautus rezultatus.
Didelį įdirbį elnininkystės srityje yra padaręs dr. Arpad Bokor, kuris dirba Vengrijos Kaposvaro universitete Žemės ūkio ir aplinkos mokslų fakultete, taip pat yra Vengrijos elnių augintojų asociacijos viceprezidentas bei pats turi elnių ūkį.
Taurieji elniai Vengrijoje turi didžiulį genetinį potencialą. Šalyje sumedžiotų elnių trofėjai yra pasiekę aukštų rezultatų vertinant C.I.C balų sistema. Iš Vengrijos eksportuotų į Naująją Zelandiją elnių palikuonys pasiekė įspūdingų rezultatų mėsos ir trofėjų rinkose pasaulyje. Tai suprasdamas dr.
29 Arpad Bokor nuo 2008 metų ėmė taikyti modernias spermos paėmimo ir apvaisininimo technologijas ir elnininkystėje. Sperma imama ne tik iš ūkyje auginamų elnių, bet ir iš laisvėje sumedžiotų patinų, kurių aukštas trofėjų įvertinimas. Taikant šią technologiją labai svarbus laikas praėjęs nuo šūvio iki sėklidžių paėmimo, nuo to priklauso spermos kokybė. Surinktos sėklidės yra kruopščiai ištiriamos laboratorijoje, po keleto testų sperma, jeigu tinkama, yra praskiedžiamas ir užšaldoma 0,25 ml šiaudeliuose. Pirmieji elniukai, gauti apsėklinus šia šaldyta sperma gimė 2010 m. Dr. Arpad Bokor Vengrijoje yra pirmasis elnių augintojas, kuris pradėjo šiuo būdu veisti genetiškai aukščiausios kokybės gyvūnus kitiems ūkiams.
Be genetiškai vertingos veislinės medžiagos, sėkmę lemia ir kruopštus mitybos analizavimas, laikymo sąlygų, ligų ir kitos informacijos kaupimas bei analizavimas. Ūkis kaupia duomenis apie laikymo sąlygas, mitybą, elnių genealogiją, profilaktikos nuo ligų datas ir kitus zootechninius duomenis savo sukurtoje programinėje įrangoje, kas leidžia vėliau kruopščiai analizuoti ir daryti išvadas[30].
Danas De Baerdemaecker didžiausio elnių ūkio pasaulyje Woburn direktorius, (Anglija) 2014 metų konferencijoje pristatė savo vadovaujamo ūkio pasiekimus. Ūkis įsikūręs apytiksliai 1200 ha plote. Woburn bendradarbiavo su Naujosios Zelandijos elnių augintojais nuo 1994 iki 2012 ir sukūrė garsią elnių bandą pietiniame pusrutulyje, taip pat ir Europoje. Šiame ūkyje pasiektas užaugintų elnio ragų pasaulio rekordas – 23,7 kg. Šie rezultatai pasiekti veisiant geriausius genetinius duomenis turinčius elnius bei naudojant pažangiausius valdymo modelius, tokius, kaip elektroninis ženklinimas, dirbtinis apvaisinimas, embrionų transplantacijos, parazitų ir ganyklų valdymas. [31]
Latvijos elnių augintojai taip pat turi kuo pasididžiuoti elnininkystės srityje. Dr. Dainis Paeglītis chemijos mokslų daktaras elnių fermos Saulstari savininkas Latvijoje, kuris yra Latvijos elnių augintojų asociacijos prezidentas, bei viceprezidentas IDUBA (tarptautinės elnių ir laukinių kanopinių veislininkystės asociacija) pirmasis kaimyninėje šalyje 1994 m. įkūrė elnių ūkį. Dabar tai 170 ha. plotą apimantis ūkis, kuriame adaptuojami ir veisiami elniai iš įvairių Europos šalių Anglijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Švedijos geriausių ūkių. Šiame ūkyje vykdomas veislinis darbas ragų – trofėjų auginimo kryptimi. "Saulstari" dirba kartu su mokslinių tyrimų institutu "Sygra" Latvijos žemės ūkio akademijoje. Dr. Dainis Paeglitis ūkyje vykdo kruopštų veislinį darbą, kaupia ir analizuoja duomenis, kaip pažangiausiose Europos ūkiuose. Užaugintus elnius parduoda vietiniams ir kitų šalių elnių augintojams.
Savo ūkyje Dr. D. Paeglitis, siekdamas pagerinti genetinę elnių bandos kokybę, taiko tokias priemones:
1 elniai su vizualiai blogu genetiniu potencialu atrenkami ir naudojami mėsai; 2 į ūkius įvežami aukštos kokybės patinai;
30 4 taikomas kryžminimas;
5 naudojama dirbtinis apvaisinimas ir embrionų perkėlimas;
6 vykdoma atranka, remiantis reproduktoriaus (tėvo)/patelės (motinos) DNR duomenų analize. Technologijos skiriasi priklausomai nuo genetinių pokyčių elnių bandoje. Dr. Dainis Paeglitis teigia, kad modernių veislinių technologijų pagalba galima pasiekti greitą genetinės kokybės pagerėjimą elnių bandose. [32]
Pašarų gamybos specialistai dr. P. Котрба ir dr. T. Ландете-Кастийехос, inžinieriai O. Фальтус ir Заора Я. taip pat atlieka tyrimus mėsos kokybės gerinimo, prieaugio didinimo ir sveikatingumo gerinimo srityse. Taip pat tiriama įvairių cheminių elementų stokos ar pertekliaus įtaka pačių elnių ir jų ragų augimui. Tikslas pagaminti ir patiekti rinkai aukščiausios kokybės pašarus ir jų priedus sėkmingam ūkininkavimui.[33],[34],[35]
