LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDRA
JELENA JULČUK
LIETUVOS ŽALIAVINIO PIENO UŽTERŠTUMO B GRUPĖS
TERŠALAIS STEBĖSENOS 2005-2010 M. ANALIZĖ
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. Dr. Loreta Šernienė
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO
SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas LIETUVOS ŽALIAVINIO PIENO UŽTERŠTUMO APLINKOS TERŠALAIS STEBĖSENOS 2005-2010 M. ANALIZĖ
1. Yra atliktas mano pačios:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
____________ ______________________________ ____________
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIEKAMAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
____________ ______________________________ _____________
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
____________ ______________________________ _____________
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
___________ ______________________________ _____________
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
______________
(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
___________________________ ____________ (vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
____________ ____________________________ _____________
TURINYS
Summary ... 6
Įvadas ... 8
1. Literatūros apžvalga ... 9
1.1 B grupei priklausančių veterinarinių preparatų ir teršalų apibūdinimas ... 9
1.2 Antibakterinės medžiagos ...11
1.3 Penicilinai ...12
1.4 Tetraciklinai ...13
1.5 Sulfonamidai ...14
1.6 Antihelmintikai ...15
1.7 Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ...16
1.8 Chlororganiniai pesticidai ...17
1.9 Organiniai fosforo junginiai ...18
1.10 Sunkieji metalai ...19
1.11 Mikotoksinai ...22
1.12 Maisto dažai (malachito žaliasis) ...23
1.13 Radionuklidai (Cezis, stroncis) ...23
2. Tyrimo metodika ir organizavimas ...24
3. Tyrimo rezultatų analizė, remiantis 2005-2010 m. stebėsenos rezultatais ...26
4. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas ...27
4.1 Penicilinų paplitimas žaliavinio pieno mėginiuose ...27
4.2 Antimikrobinių (inhibitorinių) medžiagų paplitimas žaliavinio pieno mėginiuose ...29
4.3 Tetraciklinų paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...30
4.4 Sulfonamidų paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...32
4.5 Antihelmintikų paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...33
4.6 Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...33
4.7 Chlororganinių pesticidų ir PCB paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...34
4.8 Organinių fosforo junginių paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...35
4.9 Sunkiųjų metalų paplitimas paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...36
4.10 Mikotoksino M1 paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ...36
4.11 Radionuklidų paplitimas žaliavinio pieno mėginuose ……….…….……37
Išvados ir rekomendacijos ...40
Padėka ...41
Literatūros šaltiniai ...42
Priedas 1 ...45
Summary
Postgraduate student Jelena Julčuk
Title of Master Theses: ANALYSIS OF MONITORING OF LITHUANIAN RAW MILK CONTAMINATION WITH GROUP B POLLUTANTS IN 2005-2010
Tutor: Dr. Doc. Loreta Šernienė.
Faculty of Veterinary, Department of Food Safety and Quality, 2013 These theses consists of 55 pages, 2 tables and 2 annexes.
The aim of study was to analyse and to assess contamination of raw milk with group B pollutants. Study object: Assessment of monitoring of Lithuanian raw milk contamination with group B pollutants in 2005-2010.
Study methods: systemic and logical analysis of scientific sources, normative documents, data from State Food Safety and Veterinary Service and National Food and Veterinary Risk Assessment Institute (NFVRAI), statistical analysis of study data.
Study process: data processing and analysis has been carried out since September 2012.
Study methods: systemic and logical analysis of scientific sources, normative documents, data from State Food Safety and Veterinary Service and National Food and Veterinary Risk Assessment Institute, statistical analysis of study data.
Based on NFVRAI data on the covered period there were 4681 samples taken for B-group pollutant testing during the period 2005-2010. The majority of samples were tested for group BI pollutants (penicillins, tetracyclines, sulphonamides and other antibacterial substances).
The biggest number of raw milk tests were carried out in 2007 – 1132 samples were submitted for the scheduled milk tests.
Residues of B-group pollutants were detected in 31 samples during the covered period, i.e. in 2005-2010.
The positive samples were contaminated with residues of penicillin compounds, enrofloxacin and ciprofloxacin during the covered period.
The biggest number of penicillin contaminated samples (6 samples) were discovered in 2006. The biggest number of samples contaminated with other antibacterial substances (enrofloxacin and ciprofloxacin, 14 samples) were found in 2007.
Other B-group substances – tetracycline compounds, sulphonamides, antihelmintics, non-steroidal anti-inflammatory drugs, chlorine-organic pesticides, organic phosphorus compounds, heavy metals, mycotoxines and radionuclides – were not detected.
To compare with data published by European Commission, contamination of Lithuanian raw milk with group B pharmacologically active substances and environmental pollutants is lower.
Įvadas
Lietuvoje farmakologinių aktyviųjų medžiagų bei aplinkos teršalų stebėsena pradėta vykdyti nuo 1998 metų. Teršalų kontrolę pagal savo kompetenciją vykdo įvairios institucijos, tarp jų VšĮ „Pieno tyrimai“, Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei kt. Skiriamos didelės valstybės biudžeto lėšos efektyviai kontrolei vykdyti. Nepaisant to žaliaviniame piene vis dar randama inhibitorinių medžiagų. Šiai problemai analizuoti ypač būtina skirti daug dėmesio ūkininkų apmokymams, informacijos pateikimui apie veterinarinių vaistų išlaukas.
Darbo objektas: Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais stebėsenos 2005-2010
metais vertinimas.
Darbo tikslas:išanalizuoti ir įvertinti žaliavinio pieno užterštumą B grupės teršalais. Darbo uždaviniai:
1. surinkti ir išanalizuoti B grupės teršalų kiekius žaliaviniame piene reglamentuojančius teisės aktus;
2. surinkti ir išanalizuoti B grupės teršalų patekimą į žaliavinį pieną, jų sukeliamą žalą bei kiekius žaliaviniame piene liečiančią mokslinę literatūrą;
3. išanalizuoti 2005-2010 metų žaliavinio pieno užterštumą B grupės teršalais stebėsenos plano ypatumus;
4. išanalizuoti žaliavinio pieno užterštumą B grupės teršalais stebėsenos rezultatus pagal apskritis 2005-2010 metais.
Darbo metodai: mokslinių šaltinių, norminių aktų, Valstybinės maisto saugos ir veterinarijos
tarnybos bei Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutos duomenų sisteminė ir loginė analizė, statistinė tyrimo duomenų analizė.
Darbo struktūra. Magistro baigiamasis darbas sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmojoje
teorinėje darbo dalyje teoriniu aspektu išanalizuoti žaliavinio pieno užterštumo ypatumai: antroje darbo tiriamojoje dalyje pateikta Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais stebėsenos 2005-2010 metais vertinimo metodika ir atlikta duomenų analizė rementis Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto ataskaitų duomenimis.
1. Literatūros apžvalga
1.1 B grupei priklausančių veterinarinių preparatų ir teršalų apibūdinimas
Siekiant užtikrinti maisto produktų saugą, Europos Sajungos narės vykdo nacionalinį medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose stebėsenos planą. Stebėsena vykdoma vadovaujantis Europos Komisijos bei nacionaliniais teisės aktais. Didžiausius leistinus teršalų, veterinarinių vaistų bei kitų aktyviųjų medžiagų kiekius reglamentuoja daugelis teisės aktų, kai kurie iš jų:
KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1881/2006 nustatantis didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas, nustato teršalų DLK augaliniuose ir gyvūniniuose maisto produktuose.
KOMISIJOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 594/2012 kuriuo dėl didžiausios leidžiamosios teršalų ochratoksino A, ne dioksinų tipo PCB ir melamino koncentracijos maisto produktuose iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1881/2006;
KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 629/2008 iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1881/2006, nustatantį didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas;
KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) 37/2010 „Dėl farmakologiškai aktyvių medžiagų, jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose“;
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO Į S A K Y M A S “Dėl Lietuvos higienos normos HN 54:2008 “maisto produktai, didžiausios ledžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos”.
Kontroliuojamų medžiagų grupės skirstomos į dvi grupes, tai yra A ir B grupę. Pagal nacionalinį likučių kontrolės planą turi būti tikrinamos šios medžiagų grupės:
A grupė – anabolinį poveikį turinčios medžiagos ir neleistinos medžiagos: A-1 – stilbenai, stilbeno dariniai bei jų druskos ir esteriai,
A-2 – antitiroidinės medžiagos, A-3 – steroidai
A-4 – rezorcilo rūgšties laktonai, įskaitant ir zeranolį, A-5 – beta – agonistai ,
A-6 – kiti mišiniai, kurių neleidžiama naudoti dėl to, kad neįmanoma nustatyti maksimalios koncentracijos normos
B grupė – veterinarijos preparatai (įskaitant nelicencijuotas medžiagas, kurios gali būti naudojamos veterinariniais tikslais) ir teršalai:
B-1 – antibakterinės medžiagos, įskaitant sulfonamidus ir chinolonus, B-2 kiti veterinariniai vaistai:
B-2a – antihelmintiniai preparatai,
B-2b – antikokcidialiniai preparatai, įskaitant nitromidazolius, B-2c – karbamatai ir piretroidai,
B-2d – sedatyviniai preparatai,
B-2e – nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai,
B-2f – kitos farmakologiškai aktyvios medžiagos, kurios gali būti įtrauktos į metinį likučių kontrolės planą jo kasmetinio peržiūrėjimo metu,
B-3 – kitos medžiagos ir aplinkos teršalai:
B-3a – chloro organiniai mišiniai, tarp jų ir polichlorinti bifenilai (PCB) B-3b – fosforo organiniai mišiniai,
B-3c – cheminiai elementai, B-3d – mikotoksinai,
B-3e – dažai,
B-3f – kitos medžiagos.
Didžiausias liekanų kiekis – tai liekanų, susidariusių vartojant veterinarinį vaistą, maksimali koncentracija, kurią Europos Sąjungos Bendrija gali priimti kaip teisiškai leistiną maisto produktuose ar jų paviršiuje. Nustatant DLK, atsižvelgiama į liekanas, kurios aptinkamos augalinės kilmės maisto produktuose ir atsiranda dėl aplinkos poveikio. DLK gali būti sumažintas laikantis geros veterinarinių vaistų vartojimo praktikos, ir tiek, kiek leidžia praktiniai analizės metodai. Šiuo metu yra nustatytos šios normos medžiagų likučiams, kurių atžvilgiu yra tiriamas žaliavinis pienas (1 lentelė. Maksimalus likučių kiekis piene):
1 lentelė. Maksimalus likučių kiekis piene.
Antibakterinės medžiagos Penicilinai 4 µg/kg Tetraciklinai 100 µg/kg Sulfonamidai 100 µg/kg Antihelmintikai Albendazolas 100 µg/kg Fenilbendazolis 10 µg/kg
Chlororganiniai pesticidai ir PCB Heptachloras/heptachloro epoksidas 4 µg/kg DDTs 40 µg/kg α - HCH 4 µg/kg β - HCH 3 µg/kg γ - HCH 3 µg/kg aldrinas 6 µg/kg dieldrinas 6 µg/kg HCB 10 µg/kg PCBs 40 µg/kg
Organiniai fosforo junginiai
metidationas 20 µg/kg metilchlorpirifosas 10 µg/kg
diazinonas 10 µg/kg
pirazofosas 20 µg/kg Sunkieji metalai Pb (Švinas) 0.1mg/kg Cd (Kadmis) 0.03 mg/kg
Mikotoksinai M1 0,05 mg/kg
Radionuklidai Cezis - 134/137 600 Bq/kg Stroncis - 90 37 Bq/kg
1.2 Antibakterinės medžiagos
Antibiotikai (anti... + gr. biotikos – gyvybinis) – tai medžiagos, kurios gali būti gaminamos sintezės būdu arba yra augalų, gyvūnų, grybų bei mikroorganizmų medžiagų apykaitos produktai. Antibiotikų veikimas pasižymi mikrobų naikinimu arba jų augimo slopinimu. Šios medžiagos dažnai vadinamos didžiausiu žmonijos XXa. pasiekimu. Juos išrado 1928 metais anglas, Aleksandras Flemingas, pastebėjęs , kad ant senos mitybinės terpės užaugęs grybelis sunaikino savo augimo zonoje esančias bakterijų kolonijas. Seniausias antibiotikas buvo pavadintas penicilinu, kurį plačiai pradėjo naudoti medicinoje antrojo pasaulinio karo metu. (A. Matusevičius, V. Špakauskas, 2005)
Antibiotikai dažnai naudojami medicinoje bei veterinarijoje. Apart teigiamų antibiotikų savybių yra nemažai neigiamo poveikio gyvūnams bei žmonėms. Tam tikri antibiotikai skatina gyvulių augimą. Mažos antibiotikų dozės, sunaikindamos patogenines bakterijas, gherina gyvulių virškinamojo trakto
darbą, reguliuoja žarnyno veiklą. Tačiau kartu su patogeninėmis žūva ir naudingos bakterijos. Metams bėgant pradėta baimintis, kad žmonių, kurie ilgai vartoja antibiotikų gavusių gyvulių ir paukščių produktus, gydymas panašiais ar tais pačiais antibiotikais, gali būti neveiksmingas. Dėl nuolat
pasikartojančių alerginių reakcijų žmonėms ši problema tapo ypač aktuali. (J. Šalomskienė, R. Žvirdauskienė, 2005). Todėl uždrausta gyvūnus gydyti ir jų augimą skatinti tais pačiais
antibiotikais, kurie skiriami žmonėms. Šiuo metu Europos Sąjungoje nebegalima naudoti jokių pašarinių antibiotikų. Po gyvulio gydymo antibiotikais ar kitais vaistais skiriamas griežtas laikotarpis, kurį reikia išlaukti norint gyvulį paskersti mėsai ar vėl pradėti melžti pieną, kuris bus parduodamas. Ši problema labai aktuali Lietuvoje . VĮ „Pieno tyrimai“ statistiniais duomenimis, net 1,55 proc. ištirtų bandinių rasta inhibitorinių medžiagų. (VĮ „Pieno tyrimai. Prieiga per internetą http://tau.pieno-tyrimai.lt/statistika/analize/p-31.gif). Pastebėta, jog inhibitorinių medžiagų padaugėja padaugėjus karvių, sergančių tešmens uždegimu (tai yra tvartinio periodo pabaigoje). Tuo pačiu metu taip pat padaugėja pieno, užteršto neleistinu bakterijų kiekiu. Tai patvirtina, kad gydomų karvių pienas neatskiriamas nuo sveikų karvių, o melžimo higienos spragas norma ištaisyti neleistinais būdais.
1.3 Penicilinai
Ši antibiotikų grupė yra didžiausia ir viena svarbiausių. Tai yra organinės rūgštys, kurias gamina pelėsis Penicillium notatum (A. Matusevičius, V. Špakauskas, 2005). Penicilinai veikia baktericidiškai, jų veikimas pagrįstas bakterijų apvalkalo sintezės slopinimu, veikiant jų dauginimosi stadijoje. Kadangi šie antibiotikai savo struktūroje turi struktūrinį elementą – beta laktaminį žiedą, tai šios grupės antibiotikai vadinami beta laktamais (beta laktaminiai antibiotikai).
Beta laktamai, sušvirkšti į raumenis, greitai absorbuojami, lengvai patenka į audinius, pleurą ir jau po 30-60 minučių. Norint prailginti terapinę koncentraciją kraujyje buvo sukurtos specialios penicilinų druskos, kurios pasižymi sulėtinta rezorbcija bei pailgintu poveikio laiku. Daugumos beta laktamų eliminacijos pusperiodis yra 30-60 min., o esant inkstų nepakankamumui pailgėja iki 10 valandų. Beta lаktamai išskiriami taip pat su seilėmis, pienu. Juose yra 3-15% koncentracijos, esančios kraujo serume (Matusevičius A., Špakauskas V. 2005). Mastitu sergančioms karvėms penicilinas G leidžiamas tiesiai į tešmenį, todėl gydymo metu šio preparato koncentracija piene yra labai didelė. To pasėkoje pienas yra netinkamas žmonių vartojimui. Norint tiekti į rinką sveiką pieną būtina laikytis
1.Pav. Penicilino cheminė formulė.
Šaltinis: prieiga per internetą:
išlaukos termino, kuris yra nustatomas veterinarijos gydytojo vaistų skyrimo metu arba nurodytas preparato informaciniame lapelyje. Nesilaikant nustatyto termino net ir mažiausia gydomųjų karvių pieno dalis gali užteršti visą supirkimo vietoje esantį pieną. Todėl mažiausia šių medžiagų dalis žaliaviniame piene gali turėti neigiamos įtakos sūrio, varškės ir kitų raugintų pieno produktų gamyboje (Boyle ir Mullan, 2000). Po terminio apdorojimo penicilinas praranda savo antimikrobines savybes, tačiau susidarę skilimo produktai dėl aukštos temperatūros turi ne tik tokį patį alergizuojantį poveikį, bet yra toksiškesni, negu jų pirmtakas – penicilinas.
Penicilinai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų žmonėms, tai padidėjęs jautrumas, pykinimas, bėrimas, neurotoksiškumas, skrandžio sutrikimas, dilgėlinė ar anafilaksinis šokas, kuris pasireiškia net 6-10% vartotojams. Penicilinai dažniau už kitus antibiotikus sukelia alergines reakcijas, nes jie patys ir jų skilimo produktai veikia kaip haptenai.
1.4 Tetraciklinai
Tetraciklinai – tai naturalūs ir pusiau sintetiniai, plataus veikimo spektro antibiotikai. Pirmasis tetraciklinas buvo išskirtas 1940 metais iš kultūros Streptomyces aureofaciens. Vėliau buvo sukūrti sintetiniai tetraciklinų grupės antibiotikai, tokie kaip doksiciklinas, minociklinas ir kt.
Jų cheminės struktūros pagrindą sudaro naftaceno žiedų sistema. Tai geltonos spalvos milteliai, blogai tirpstantys vandenyje. Mil-
teliai yra patvarūs, o jų vandeniniai tirpalai gerai tirpsta vandenyje. Tetracikliniai yra rūgštiniai higroskopiniai junginiai, lengvai sudaro druskas su rūgštimis ir šarmais (Reviere, Spoo, 2001).
Šios grupės antibiotikai laikomi vieni iš saugiausių antibiotikų sergantiems gyvūnams. Apie jų toksiškumą žinoma labai nedaug. Dažniausiai pasitaikantis šalutinis poveikis tai virškinamojo trakto disfunkcija. Karvių, gydomų tetraciklinais, pienas įgauna tamsiai geltoną spalvą.
Tuo tarpu žmonėms ši antibiotikų grupė gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, ypač chlortetraciklinas. Tetraciklinai sunaikina organizme daugelį vitaminų, tai yra folio rūgštį, kalį, vitaminą C. Šie antibiotikai sukelia disbakteriozę, virškinamojo trakto fermentų aktyvumą, vitaminų biosintezę todėl išeikvoja B1, B2, B3, B6, B12 biotino ir vitamino K atsargas. Antibiotikai sunaikina naudingąsias žarnyno bakterijas ir gali sukelti pienligę, šleikštulį, viduriavimą. Kadangi jie slopina žarnyno mikroflorą, tai virškinimo trakte kartais pradeda intensyviai daugintis tetraciklinams atsparūs
2. pav. Tetraciklino cheminė formulė.
Šaltinis: prieiga per internetą:
http://pl.wikipedia.org/wiki/Plik:Tetracycline_str ucture.svg
mikroorganizmai – vystosi stafilokokinis enterokolitas, virškinimo trakto ir net vidaus organų kandidozė. Didelės tetraciklinų dozės gali pažeisti kepenis, sukelti kepenų riebalinę degeneraciją. Tetraciklinai turi savybę kauptis kauluose, dantyse, sudaro ten netirpius chelatinius junginius. Atsižvelgiant į tai būtina atsakingai skirti juos nėščiosioms ir vaikams iki 5-6 metų, dėl to, kad gali sutrikdyti kaulų augimą, dantų vystymąsi. Tetraciklinai veikia kataboliškai, tai yra slopina baltymų sintezę.
1.5 Sulfonamidai
Sulfonamidai – viena seniausių antimikrobinių vaistinių preparatų grupė, vartojama iki dabar. Šis vaistas pirmą kartą buvo susintetintas 1932 metais. Susintetinta medžiaga buvo artima azo dažų grupei ir pavadinta prontoziliu (raudonasis streptocidas). Organizme prontozilis virsta aktyvia medžiaga – sulfonamidu. Šios grupės antimikrobinės medžiagos dažniausiai sutinkami baltųjų miltelių pavidalu, santykinai tirpūs vandenyje (A. Matusevičius, V. Špakauskas 2005).
Šiuo metu priskaičiuojama apie 150 įvairių sulfonamidų modifikacijų. Pagal veikimo trukmę sulfonamidai skirstomi į keturias grupes: trumpai ir greitai veikiantys (po vienkartinės terapinės dozės koncentracija kraujo plazmoje sudaro daugiau nei 50μg/ml ir išsilaiko trumpiau nei 12 val) , vidutinės trukmės (daugiau nei 50 μg/ml ir išlieka nuo 12 iki 24 val.), ilgai veikiantys (ta pati koncentracija išsilaiko ilgiau kaip 24 val.) ir beveik ar blogai besirezorbuojantys iš virškinamojo trakto, tai yra jų veikimas stebimas tik virškinamajame trakte (A. Matusevičius, V. Špakauskas 2005).
Sulfonamidai iš gydomų melžiamų karvių organizmo išskiriami su šlapimu bei pienu. Vaistų likučiai, esantys piene gali būti pavojingi žmonių sveikatai. Remiantis A. Matusevičiaus ir V. Špakausko (2005, p. 216) daroma prielaida, kad toksinės arba alerginės sulfonamidų reakcijos gali pasireikšti žmonėms, gavusiems gydomąsias dozes. Tačiau literatūroje nerasta duomenų apie žmonių toksikozes sukeltas sulfonamidais patekusiais į žmogaus organizmą su maistu. Sulfonamidai gali būti karcinogeniški t.y. sukelti vieną iš vėžio formų – karcinomą, gaunantiems žmonėms mažus kiekius per ilgą laiką, be to gali daryti įtaką atsparių mikroorganizmų vystymuisi.
Pagrindinė veterinarinių vaistų atsiradimo priežastis maisto produktuose įskaitant pieną, yra netikslus dozavimas bei nesilaikymas išlaukos ir vartojimo nurodymų.
1.6 Antihelmintikai (albendazolis, fenilbendazolis)
Antihelmintikai – tai preparatai naudojami helmintų, parazituojančių virškinimo trakte, plaučiuose bei kituose organuose ir audiniuose naikinimui ir kontrolei. Antihelmintikus gyvūnai toleruoja nevienodai, prieauglis ir seni gyvūnai antihelmintikus toleruoja blogiau negu jauni.
Geram antihelmintikui būdingos šios savybės (A. Matusevučius, V. Špakauskas, 2005, 250p.): Platus veikimo spektras nuo subrendusių helmintų iki lervų;
Greitas metabolizmas gyvūnų organizme, maža koncentracija piene ir skerdenoje, trumpa išlauka;
Mažas toksiškumas gyvūnams, terapinis indeksas ne mažesnis kaip 5; Nesukelia šalutinio poveikio gyvūnams ir žmogui;
Ekonomiškai patraukli kaina.
Helmintai skirstomi į nematodus (apvaliuosius kirminus), cestodus (juostakirmius) ir trematodus (siurbiakirmius). Helmintai jautrūs medžiagoms, kurios veika jų raumenis ir medžiagų apykaitą. Antihelmintikų veikimo mechanizmas yra įvairiapusis, todėl gali slopinančiai veikti nervinius impulsus, energijos metabolizmą, kiaušinėlių reprodukciją, bei skatina ląstelių kalcio pralaidumą ir tegumento vakuolizaciją.
Antihelmintikai, veikiantys nematodus: heterocikliniai junginiai, benzimidazolai, probenzimidazolai, avermektinai, milbemicinai, tetrahidropirimidino dariniai, imidazotiazoliai ir kiti preparatai.
Antihelmintikai, veikiantys cestodus: izochinolo, benzazepino dariniai, bunamidinas, niklozamidas, dichlorofenas, heksachlorofenas, rezorantelis, bitionolas.
Antihelmintikai, veikiantys trematodus: hidrokarbonai, bisfenilo dariniai, nitrofenolo dariniai, naujieji salicilanilidai, sulfonamidai, benzimidazolai (A. Matusevičius, V. Špakauskas, 2005).
Preparatai, kurių vykdoma pieno taršos stebėsena tai – albendazolis ir fenbendazolis.
Albendazolis – plataus veikimo spektro, oraliai vartojamas, nematodus bei jų įvairias lervas, suaugusias fasciolas ir cestodus ilgai veikiantis antihelmintikas. Suduotas oraliai palyginti greitai rezorbuojasi ir gyvulio organizmo. Iš galvijų organizmo albendazolas dažniausiai per 48 val. išsiskiria su šlapimu (apie 60-70%) ir su tulžimi (apie 14%). Preparato išlauka: skerdenos – 14-28 dienos, pieno yra – 5 dienos.
Fenbendazolas – veikia virškinamojo trakto ir plaučių nematodus, atskiras cestodų ir trematodų rūšis. Veikia subrendusius helmintus bei jų lervas. Antihelmintikas duodamas oraliai. Galvijai gydomi mažiausiomis dozėmis – 2,5-10mg/kg, mėsėdžiai – didžiausiomis (50mg/kg). Daugiausia fenbendazolio kaupiasi kepenyse ir riebaliniame audinyje. Maksimalus jų poveikis galvijų kraujo plazmoje nustatomas po 30 valandų, avių – po 24 val. dažniausiai išsiskiria su išmatomis, su šlapimu išsiskiria tik 2,5% suduoto fenbendazolo. Fenbendazolas yra mažai toksiškas. Išlauka: skerdenos - 7-14 dienų, pieno – 3 dienos.
1.7 Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NSAID) dažniausiai vartojami skausmui malšinti, uždegimui slopinti bei karščiavimui mažinti. Tai yra viena dažniausiai vartojamų vaistų grupių pasaulyje. Seniausias šios grupės vaistas yra acetilsalicilo rūgštis (aspirinas), vartojama daugiau nei 100 metų. Šį vaistą atrado farmacinės kompanijos „Bayer“ darbuotojas Feliksas Hofmanas. Pirmą kartą terminas NVNU buvo pritaikytas 1949 m., įdiegus į klinikinę praktiką fenilbutazoną. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo yra vieni dažniausiai vartojamų vaistų pasaulyje.
Visuotinai priimtos klasifikacijos nėra. Labiausiai paplitusios yra dvi NVNU klasifikacijos (Ragaišis D. ir kt, 2010):
Klasifikacija pagal cheminę sudėtį (fenilbutazonas priklauso 5-pirazolo darinių grupei). Klasifikacija pagal selektyvumą ciklooksigenazėms.
Pasak autorių klasifikacija pagal selektyvumą ciklooksigenazėms klinikiniu aspektu yra aktualesnė, nes atsižvelgiant į tai, kuri ciklooksigenazė yra slopinama, nuo iš dalies priklauso, kokie nepageidaujami poveikiai dažniau gali pasireikšti.
Šių vaistų veikimo mechanizmas yra pagristas tuo, kad jie slopina ciklooksigenazę (COG), kuri dalyvauja endogeninių prostoglandinų sintezėje. Prostoglandinai organizme sintetinami iš arachidono rūgšties. NVNU poveikis priklauso nuo jų sugebėjimo slopinti prostoglandinų sintezę blokuojant ciklooksigenazę. Šis fermentas yra dviejų rūšių. Abiejų svarba prostaglandinų sintezei yra panaši, tačiau jų sintezę koduoja skirtingi genai. COX–1 aktyvi yra visada – šis fermentas yra labai svarbus normaliam organizmo funkcionavimui. COX–2 aktyvuojamas audinių pažeidimo metu. COX–2 sąlygoja žymiai didesnį prostaglandinų kiekio išsiskyrimą, kurie labai svarbūs atsirandant skausmui ir uždegimui po audinių pažeidimo. Kadangi COX–2 yra daug specifiškesnis uždegimui fermentas nei COX–1, todėl naujesnės kartos NVNU yra iš dalies arba visiškai COX–2 selektyvūs (Ragaišis D. ir kt., 2010).
Nors šie vaistai vartojami daugiau kaip 100 metų, dauguma jų gali pažeisti virškinimo traktą: sukelti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų radimąsi, kraujavimą iš jų bei opų prakiurimą. Virškinimo trakto pažeidimo pavojus labai sumažėja vartojant selektyvius ciklooksigenazės-2 inhibitorius, tačiau naujausiais tyrimais įrodyta, kad, vartojant šios grupės vaistus, gali padidėti miokardo infarkto arba insulto pavojus. Yra duomenų, kad tokį pavojų gali didinti ir neselektyvūs nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tačiau jis yra mažesnis. Insultų ir miokardo infarktų dažnis padidėja dėl suaktyvėjusio trombozinio proceso. Todėl vartojant vaistus būtina atsižvelgti tiek į virškinimo trakto pažeidimo, tiek į galimą širdies ir kraujagyslių pažeidimo pavojų (Gumbrevičius G ir kt., 2006).
Pagal stebėsenos planą pieno kontrolė vykdoma fenilbutazono atžvilgiu.
1.8 Chlororganiniai pesticidai
Pesticidai – tai didelė grupė, daugiausia sintetinių organinių junginių, naudojamų naikinti žemės ūkio augalų kenkėjus ir piktžoles bei apsaugoti augalus nuo ligų. Tai cheminės augalų apsaugos priemonės, kurios, nors ir padeda išsaugoti apie 30% žemės ūkio augalų derliaus, tačiau užteršia orą, gamtinius vandenis, dirvožemį, augalus, patenka į žuvų, paukščių , žvėrių, naminių gyvūnų ir žmogaus organizmus. Visi sintetiniai pesticidai yra daugiau ar mažiau toksiški.
Pagal cheminę sudėtį pesticidai skirstomi į dvylika klasių, iš kurių labiausiai paplitę šitie: chloro organiniai junginiai, fosforo organiniai junginiai, karbamatai, piretroidai. Sintetiniai pesticidai yra svetimi gamtai junginiai, kurie sumažina organizmų įvairovę, sutrikdo natūralius jų kiekio tarpusavio reguliavimo mechanizmus. DDT buvo labai efektyvus naikinant maliariją pernešančius uodus ir dėl to, ypač tropikuose, gerokai sumažėjo mirtingumas nuo maliarijos. Tai buvo pirmasis sintetinis insekticidas, 1940 metais pradėtas taikyti maliariniams uodams naikinti. Plėšriųjų ir vandens paukščių nustatyta didelė DDT koncentracija. Netgi esant mažiems DDT likučiams, paukščių smegenyse pasireiškia neurologiniai pakenkimai, kinta jų elgesys, paukščiai meta iš lizdo kiaušinius. Ypatingą pavojų DDT kelia dėl to, kad patenka į pieną ir su juo perduodamas jaunikliams, kūdikiams. Ypač didelės DDT koncentracijos motinos piene šalyse, kur gausiai naudotas šis insekticidas. Kuo mitybos grandinė ilgesnė, tuo labiau jos gale esantys organizmai yra paveikti toksinių medžiagų. Tarp insekticidų pavojingiausi yra chlorinti angliavandeniliai: DDT, jo metabolitai DDE bei DDD, heksachlorcikloheksanas (HCH) ir kt. Jie labai patvarūs aplinkoje, tirpūs riebaluose, todėl kaupiasi gyvūnų audiniuose ir išsiskiria su pieno riebalais, perduodami mitybos grandinėje.
Vienas iš chloro organinių insekticidų yra Lindamas – gama heksachlorcikloheksanas (HCH). Jis ilgą laiką buvo gausiai naudotas, bet šiuo metu Lietuvoje nenaudojamas.
Kiti, toksiški junginiai yra polichlordifenilai, kurių yra virš 200. Nuo chloro atomų skaičiaus ir jų padėties molekulėje priklauso atskirų polichlordifenilų metabolizmas ir jų toksiškumas. Labiausiai toksiški tie, kuriuose chloro atomas yra abejose para- ir bent dvejose meta- padėtyse. Tai stabilūs, inertiški, nedegūs, plastiški, tirpūs riebaluose junginiai. Dėl didelio stabilumo, toksiškumo, lengvo patekimo į gyvuosius organizmus ir kaupimosi mitybos grandinėse, polichlordifenilai daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių nebenaudojami arba jų naudojimas griežtai reglamentuojamas. Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse šie junginiai dar naudojami. Natūraliomis sąlygomis šių junginių pusėjimo trukmė – vidutiniškai penki metai. Polichlordifenilų toksiškumas priklauso nuo jų koncentracijos, poveikio trukmės, nuo junginių chlorinimo laipsnio ir nuo mišinio izomerinės sudėties. Šie junginiai priklauso kancerogeninių medžiagų grupei, gali pažeisti kepenis, sukelti geltą, taip pat pasižymi kaip alergizuojantys, sukeliantys odos susirgimus, silpninantys imunitetą, veikiantys nervų sistemą, galintys sukelti išsigimimus. PDC laikomas 2A tipo kancerogenu. Ilgalaikis poveikis sukelia mažakraujystę. Šie junginiai ypač pavojingi tuo, kad susikaupę moterų riebaliniuose audiniuose pereina į pieną ir patenka kūdikiams, kas lemia jų apsinuodijimą. Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijomis PCD junginių didžiausias leistinas kiekis turėtų būti (mg/kg): karvių piene – 0,05; svieste – 0,1.
1.9 Organiniai fosforo junginiai
Fosforo organiniai junginiai − tai organiniai esteriai, amidai, tiolio junginiai (t. y. organiniai fosfatai ar tiofosfatai). Pirmą kartą organiniai fosforo funginiai buvo sukurti 1944 metais mokslininku G. Schrader. Pirmasis susintetintas insekticidas buvo parationas.
Fosforo organiniai insekticidai, tokie kaip Aktelik, Antio, Zolon ir kt. naikina vabzdžius ir daugelį augalų erkių. Šių insekticidų pradinis nuodingumas didelis, tačiau gamtoje ir šiltakraujų organizmuose jie greitai suyra. Fosforo organiniai junginiai blokuoja ir slopina fermentų veiklą, pažeidžia svarbiausias organizmo gyvybines funkcijas. Ilgalaikės nedidelės fosforo organinių junginių dozės gali sukelti negrįžtamus centrinės nervų sistemos pakitimus, dėl kurių gali sutrikti atmintis bei kita protinė veikla. Šie junginiai organizme nesikaupia, bet priklausomai nuo struktūros, gali jie kurį laiką cirkuliuoti.
Dioksinai susidaro kaip šalutiniai degimo produktai deginant atliekas, gaminant chlorintus pesticidus ir popierių. Šie junginiai teršia aplinką degant miškams, išsiveržus ugnikalniui. Dioksinai
ypač patvarūs cheminiam ir biologiniam skilimui, todėl išsilaiko aplinkoje ir kaupiasi mitybos ir maisto grandinėje. Daugiau nei 90% žmonių dioksinų poveikį patiria per maisto produktus. Gyvūninės kilmės maisto produktai paprastai sudaro 80% viso poveikio. Gyvūnai dioksinus dažniausiai gauna su pašarais. Todėl pašarai, o kai kuriais atvejais ir dirvožemis, kelia susirūpinimą kaip galimi dioksinų šaltiniai (Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 16d.: Dioksinų ir dioksinų tipo polichlorintų bifenilų paplitimo maiste ir pašaruose stebėsena http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/188/).
Diazinonas, vienas iš patvariųjų organinių junginių, gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį vartotojų sveikatai. Europos Sąjungoje uždraustą naudoti pesticidus, kurių sudėtyje yra diazinonas, bei nuo 2007 metų sumažintas diazinono didžiausias leistinas liekanų kiekis maisto produktuose (Prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 16d.: http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/88/)
1.10 Sunkieji metalai
Žmogaus organizmą sudaro daugiau nei 75 įvairūs cheminiai elementai. Tie junginiai, kurie yra svetimi žmogaus organizmui ir nebūdingi jo metabolizmui ir jų gyvenamąjai aplinkai, vadinami ksenobiotikais (xenobiotics – anglų kalba; „xenos“ – „svetimas“, lot.). Tai yra nuodingi gyviesiems organizmams junginiai. Patys pavojingiausi tai yra švinas (Pb) ir kadmis (Cd) – priskiriami toksinei sunkiųjų metalų grupei (Paškauskienė ir kt., 1995)
Dauguma elementų į žmogaus organizmą iš aplinkos patenka su maistu, menkesnė dalis su vandeniu arba oru. Dalis į organizmą patekusių elementų pašalinama su ekskrementais, prakaitu, dalis koncentruojasi plaukuose ir odoje, kaupiasi vidaus organuose. Net ir mažiausias šių elementų kiekis žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai, mutageniškai ir embriotoksiškai (R. Valiukėnaitė ir kt., 2005)
Būtina nuolat griežtai sekti maisto produktų taršą sunkiaisiais metalais, nes jų akumuliacija žmogaus organizme gali sukelti trumpalaikius ir ilgalaikius padarinius sveikatai.
Pb (švinas)
Švinas – vienas iš sunkiųjų metalų, randamų aplinkoje. Pagrindiniai švino taršos šaltiniai yra gamtiniai – erozija; antropogeniniai iš žemės ūkio – kalnakasyba, švino lydymas, pramonė, transportas. Į pieną švinas dažniausiai patenka su pašarais, kai gyvuliai šeriami užterštu pašaru. Švino koncentracija piene priklauso nuo geografinės padėties ir aplinkos įtakos (Rodriguez et al., 1999).
Labiausiai aplinką švinu teršia automobilių išmetamos dujos. Pasak mokslinių šaltinių švino kiekis augaluos ir dirvoje netoli autostrados yra skirtingas. Įvairūs mokslininkai teigi, kad labiausiai užteršta aplinka – 5 metrų atstumu, mažiau – 50 metrų atstumu, o 200-300 metrų nuo autostradų švino kiekis artimas foniniam (R. Valiukėnaitė ir kt., 2005)
Pasak palyginamosios sunkiųjų metalų karvių piene apžvalgos autorių pieno bandiniuose švino koncentracija svyravo nuo 0,01mg/kg iki 0,12mg/kg. Ištyrus mėginius iš Lenkijos, Bogdankos vietovės, anglies kasyklos zonoje nustatyta daug didesnė sunkiojo metalo koncentracija negu mėginių paimtų iš aplinkinių miestelių. Italijoje, Kalabrijos miestelyje buvo ištirta 40 bandinių , didžiausia nustatyta švino koncentracija – 1,32μg/kg. Jungtinėje karalystėje, Kroatijoje, Zagrebo regione, Rytų Slovakijoje tirtame piene leistinos sunkiųjų metalų normos nebuvo viršytos (R. Valiukėnaitė, I. Jarmalaitė, M. Stankevičienė, H. Stankevičius, 2005). Anot Latvijos mokslininkų ištyrus mėginius iš Keipenės, Ogrės, Rygos, Cesis, Jelgavos ir Bauskės rajonų nustatyta, kad vidutinis švino koncentracijos kiekis piene viršijo vidutinį leistiną lygį (J. Zagorska, I. Ciprovica, T. Rakcejeva, 2008). Apibendrinant galima teigti, kad švino koncentracija piene viršija leistinas normas tuose regionuose, kur vykdoma kalnakasyba, išvystyta infrastruktūra.
Patekus į žmogaus organizmą švino metabolizmas ir toksiškas poveikis glaudžiai siejasi su kalcio apykaita. Švino perteklius kaupiasi kauliniame audinyje. Neigiamai veikia hemoglobino sintezę tuo trumpindamas eritrocitų gyvenimo laiką, blokuoja tirpiojo kalcio, atliekančio neurofunkcijas, veikimą (Ramonaitytė, 1996). Vaikams intoksikacijos atveju pasireiškia dirglumo ar agresivumo reiškiniai, intelekto vystymosi sutrikimai (3 pav.)
3 paveikslas. Švino neigiamas poveikis
Sutrumpina hemoglobino sintezę Kalcio (Ca) apykaitą Blokuoja tirpaus kalcio (Ca) neurofunkcijas Intelekto vystymosi sutrikimai Vaikai tampa agresyvūs, dirglūs Sutrumpina eritrocitų gyvavimo laiką Švinas neigiamai veikia:
Šaltinis: Sudaryta darbo autorės, remiantis palyginamąja sunkiųjų metalų karvių piene apžvalga. Prieiga per
internetą: vetzoo.lva.lt/data/vols/2005/29/pdf/valiukenaite.pdf )
Cd (kadmis)
Kadmis – dar vienas elementas, papildantis sunkiųjų metalų, pavojingų žmogaus sveikatai gretas. Šis elementas į aplinką patenka dyzelinio kuro deginimo metu, per trąšas ir rūdų lydimo metu (Paškauskienė ir kt. 1995). Paprastai kadmio koncentracija maisto produktuose būna mažesnė nei švino. Tačiau kaip ir pastarojo, kadmio koncentracija piene priklauso nuo geografinės padėties ir aplinkos įtakos (Rodrigues et al., 1999).
Pasak mokslininkų literatūros iš maisto yra absorbuojama apie 6% ten esančio kadmio (Cd). Šis elementas turi savybę kauptis žmogaus organizme, todėl koncentruojasi inkstuose, kepenyse, prisijungęs prie proteido metalotioneino, nuo kurio atskilęs gali užimti cinko vietą tam tikrose fermentų sistemose, jas inaktyvuoja. Mokslininkai mano, kad kadmio perteklius gali sąlygoti tirpaus kalcio mažėjimą ląstelėse bei hipertenziją. Nustatyta teigiama koreliacinė priklausomybė tarp kadmio kiekio aplinkoje ir susirgimų hipertonija bei ateroskleroze skaičiaus (4 pav.) (Ramonaitytė, 1996).
4 paveikslas. Kadmio neigiamas poveikis:
Šaltinis: Sudaryta darbo autorės, remiantis palyginamąja sunkiųjų metalų karvių piene apžvalga. Prieiga per
internetą: vetzoo.lva.lt/data/vols/2005/29/pdf/valiukenaite.pdf Lemia širdies ir kraujagyslių ligas Inaktyvuoja fermentų sistemas Koncentruojasi inkstuose, kepenyse Tirpaus kalcio mažėjimas ląstelėse
Kadmis
neigiamai
veikia:
1.11 Mikotoksinai (M1)
Mikotoksinai – tai yra mikroskopinių grybų toksiniai bioproduktai. Labiausiai su pienu susijęs mikotoksinas yra aflatoksinas M1 (AFM1), kuris yra aflatoksino B1 (AFB) metabolitas (1 pav.). Šių
aflatoksinų kiekis piene yra kontroliuojamas, dėl jo kancerogeninio poveikio žmogaus organizmui. Ypatingas dėmesys yra skiriamas pieno, skirto kūdikių mitybai, kontrolei.
5 paveikslas. Aflatoksino B1 hidroksilinimo reakcija
Aflatoksinas B1 yra aptinkamas pašaruose, užterštuose pelėsiais Aspergilus flavus bei Aspergilus parasiticus. Šeriant karvės užterštais pašarais, jos organizme įvyksta aflatoksino B1 hidroksilinimo
reakcija į medžiagų apykaitos produktą – aflatoksiną M1. Mokslininkų teigimu apie viena
penkiasdešimtoji gauto su pašaru aflatoksino dalis pereina į pieną kaip medžiagų apykaitos produktas M1. Remiantis tuo, galima apskaičiuoti ir nustatyti viršutinę aflatoksino ribą pašaruose ir tuo būdu
kontroliuoti aflatoksino M1. kiekį piene. Europos sąjungos šalyse atrajotojų pašarui yra nustatyta
didžiausia leistina aflatoksino B1 koncentracija – 5 mg/kg sauso pašaro.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Europoje atlikti aflatoksino M1 kiekio piene
tyrimai rodė, kad daugumos mėginių tyrimo rezultatai buvo teigiami. Tuo tarpu šiais laikais atlikti tyrimai teigia, jog situacija ženkliai pagerėjo ir šio mikotoksino kiekiai piene yra atsitiktiniai ir nedideli (<0,05 μg/kg) (Brukštienė ir kt., 2003). Tačiau vis dar svarbu atidžiai kontroliuoti aflatoksino B1
likučius ir siekti, kad piene aflatoksino visiškai nebūtų.
Aflatoksino B1 metabolitas aflatoksinas M1 sukelia didžiausią riziką žmonių sveikatai, kurie
vartoja maistui užterštą mikotoksinais pieną bei jo produktus. Aflatoksinas M1 yra mažiau mutageninis
bei kancerogeninis nei jo pirmtakas Aflatoksinas B1, bet jis pasižymi dideliu genotoksiniu
poveikiu.(Zagorska J. Ir kt., 2008).
1.12 Maisto dažai (Malachito žaliasis)
Maisto dažiklis – bet kuri medžiaga, skirta maisto ar gėrimų dažymui. Maisto dažikliai, kaip
maisto priedai naudojai maisto, farmacijos ir kosmetikos pramonėje, o taip pat ir namuose ruošiant maistą. Maisto produktų dažikiai naudojami dėl šių, svarbiausių priežasčių (Prieiga per internetą, 2012 gruodžio 10 d.http://lt.wikipedia.org/wiki/Maisto_da%C5%BEiklis#Reglamentavimas):
Noras kompensuoti natūralios produkto spalvos nykimą, kuris neišvengiamas dėl šviesos, oro poveikio, temperatūros svyravimų, drėgmės ir kitų tranportavimo/sandėliavimo sąlygų;
Natūralių spalvos variantų maskavimas; Natūralių spalvų sustiprinimas;
Noras suteikti maisto produktui savitumo;
Siekis apsaugoti nuo šviesos poveikio maisto produkto skonines, kvapiąsias medžiagas ir vitaminus;
Puošimas, dekoravimas, pvz., tortų puošimas.
Pagal nacionalinį stebėsenos planą maisto produktai yra tiriami malachito žaliojo atžvilgiu. Ypač atkreipiamas dėmesys į randamo dažiklio kiekius žuvyje ir žuvų produktuose. Žaliavinis pienas šios medžiagos atžvilgiu nėra tiriamas.
1.13 Radionuklidai (Cezis, stroncis)
Radionuklidais vadinami radioaktyvieji cheminių elementų izotopai. Žaliaviniame piene bei pieno produktuose yra kontroliuojami du pagrindiniai radionuklidai, tai cezis (Cs134; Cs137) ir stroncis (Sr90). Radionuklidai į pieną patenka su pašarais ir iš aplinkos. Verta paminėti tai, kad piene esančių radionuklidų kiekis priklauso nuo karvės produktyvumo, bei radioaktyviųjų elementų patekimo į karvės organizmą trukmės. Esant dideliam karvės produktyvumui, radionuklidų koncentracija mažesnė (Корнеев Н. А., и др. 1977). Vartojant užterštą radionuklidais pieną maistui radiacijos poveikio pasekmės žmogaus organizmui yra baisios (6 pav.):
6 paveikslas. Radiacijos poveikio pasekmės žmogaus organizmui.
Šaltinis: Sudaryta autorės naudojant dėst. V. Špakausko paskaitų medžiagą 2009
Anot mokslininkų pastaruoju dešimtmečiu dirbtinų radionuklidų (cezio ir stroncio) savitasis aktyvumas piene bei kituose maisto produktuose neviršijo leistinos normos (Šernienė L. ir kt. 2013). Tačiau įvertinus galimas pasekmes žmogaus organizmui būtina ir toliau vykdyti radionuklidų stebėseną žaliaviniame piene.
2. Tyrimo metodika ir organizavimas
Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais stebėsenos 2005-2010 metais vertinimo tyrimui atlikti buvo išanalizuoti žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais ypatumai. Tyrimo atlikimo schema pateikta 7 pav.
Galimos žmogaus organizmo mutacijos Imuninės sistemos susirgimai CNS pažeidimai Nevaisingumas Vėžiniai susirgimai Ūmi spindulinė liga Radionuklidų poveikis žmogaus organizmui:
7 paveikslas. Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais 2005-2010 m. stebėsenos
analizės schema.
Šaltinis: sudaryta autorės
Šis Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais 2005-2010 m. stebėsenos analizės schema sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių ir apima šiuos esminius veiksnius:
Politinius ir teisinius veiksnius – NMVRVI stebėsenų 2005-2010 metų rezultatų analizę, teršalų didžiausių leidžiamų kiekių charakteristiką, teisinį reglamentavimą.
Socialinius – ekonominius veiksnius – atlikta mokslinių publikacijų apžvalga įvertinant teršalų esamų žaliaviniame piene potencialų pavojų sveikatai bei bei galimą žalą technologiniams procesams gaminant pieno produktus, ypač raugintus pieno produktus.
Tyrimo objektas: žaliavinio pieno užterštumas B grupės teršalais 2005-2010 m.
Tyrimo tikslas: atlikti Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais 2005-2010 m.
stebėsenos vertinimą, remiantis NMVRVI kasmetinių ataskaitų analize.
Tyrimo metodai: bazinių duomenų rinkimas, statistinis gautų duomenų apdorojimas SPSS
programa, tyrimo rezultatų analizė.
Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais teoriniai ypatumai
Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B grupės teršalais
stebėsenos 2005-2010 m. vertinimo tyrimas
Lietuvos žaliavinio pieno užterštumo B
grupės teršalais pasekmės bei perspektyvos
Europos Bendrijos šalių narių mokslinių publikacijų nagrinėjimas
Didžiausi leistini B grupės teršalų žaliaviniame piene
kiekiai bei jų teisinis reglamentavimas
B grupės teršalų likučių žaliaviniame piene paveikis
vartotojų sveikatai
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo
instituto stebėsenos ataskaitų surinkimas
Duomenų apdorojimas statistinių skaičiavimų
programa SPSS
Gautų rezultatų pateikimas grafiniais atvaizdais bei palyginimas su rezultatais,
paskelbtais oficialiuose Europos komisijos
Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimas, metodas – statistinis duomenų apdorojimas SPSS programa. Šį pasirinkimą lėmė:
objektyvumas; nedideli kaštai;
duomenų kaupimo palankios galimybės; gautų duomenų patikimumas;
duomenų apdorojimo paprastumas.
Tyrimo procesas: duomenų apdorojimas bei analizė buvo vykdoma nuo 2012 metų rugsėjo mėn.
Tiesinė regresinė analizė atlikta siekant nustatyti dviejų kintamųjų ryšį ir įvertinti regresijos liniją bei standartinę paklaidą. Tarp regresijos ribų ir dviejų grupių buvo nustatyta reikšminga paklaida tuo atveju kai p≤0,05.
3. Tyrimo rezultatų analizė, remiantis 2005-2010 m. stebėsenos rezultatais
Liekanų gyvūnų organizme ir gyvūninės kilmės produktuose stebėsena Lietuvoje atliekama pagal stebėsenos planą. Šio plano tikslas yra stebėti ir kontroliuoti medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose kiekius bei jų atsiradimo priežastis. Tai yra reglamentuojama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. B1-646 „Dėl medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose stebėsenos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 76-3514), parengtame pagal Tarybos direktyvą 96/23/EB ir Komisijos
sprendimą 97/747/EB
Stebėsenos planai sudaromi pagal šiuos kriterijus:
paskerstų gyvūnų skaičius ir įmonėse pagamintų gyvūninių maisto produktų kiekis; ankstesnių metų liekanų stebėsenos rezultatai;
veterinarinių vaistų naudojimo duomenys;
Europos Komisijos ir Centrinių referentinių laboratorijų pastabos ir rekomendacijos; Skubių pranešimų dėl nesaugaus maisto ir pašarų duomenys;
4. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas
Pagal stebėsenos planą, daugiausia tyrimų yra atliekama su žaliavinio pieno mėginiais. Palyginimui – 2007 metais kiaušinių mėginių buvo paimta 143, tuo tarpu žaliavinio pieno paimta - 1189 mėginių.
Rementis 1. priedo duomenimis, galima teigti, kad, per analizuojamą laikotarpį žaliavinio pieno mėginiai dažniausiai buvo užteršti B-1 grupės teršalais t.y. penicilinais bei kitomis antibakterinėmis medžiagomis (tarp jų amoksicilinas, ampicilinas, kloksacilinas). Lyginant su kitomis tirtomis medžiagomis penicilinų likučiai žaliaviniame piene buvo aptinkami dažnai, iš viso tiriamojo laikotarpio metu penicilinai DLK viršijo 11 mėginių (p≤0,0001; 0,19%). Iš viso penicilino atžvilgiu ištirti 244 žaliavinio pieno mėginiai (5,21%).
Kitos antibakterinės medžiagos buvo aptinkamos kur kas dažniau nei penicilino dariniai. Analizuojamo laikotarpio metu buvo atlikti 3425 tyrimai antibakterinių medžiagų aptikimui žaliavinio pieno mėginiuose, tai sudarė 73,17% nuo visų tirtų mėginių skaičiaus. 20 mėginių viršijo likučių leistinas ribas (p≤0,0001; 0,58%), t.y. 0,39% daugiau negu penicilino darinių.
Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis žaliavinio pieno užterštumo B-1 grupės teršalais rodiklis yra panašus, pvz.: 2010 metais Vokietijoje – 0,29% , Belgijoje – 0,70%, Kipre – 0,40%, Prancūzijoje – 0,30% nuo visų tirtų žaliavinio pieno mėginių skaičiaus (Prieiga per internetą 2013 balandžio 17d.: http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/docs/workdoc_2010_en.pdf )
Kitų grupių (B-2; B-3 grupės) teršalų tiriamojo laikotarpio metu Lietuvos žaliavinio pieno mėginiuose nebuvo aptikta. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse narėse buvo aptinkami visų grupių teršalai (išsamiau apžvelgta kituose skyriuose).
4.1 Penicilinų paplitimas žaliavinio pieno mėginiuose
Tiriamo laikotarpio metu 2005-2010 metais buvo ištirti 244 mėginiai, iš jų 11 buvo teigiami (rasta penicilino G). Teigiamų mėginių skaičius sudaro 4,5% nuo tirtų mėginių, penicilinų atžvilgiu, 2005-2010 metais.
Analizuojant 2005-2010 metų B grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų ir aplinkos teršalų stebėsenos rezultatus nustatyta, kad pienas gana dažnai yra teršiamas penicilinais.
31 31 35 24 30 93 0 6 2 1 2 0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
tirti mėginiai teigiami mėginiai
tirti mėginiai 31 31 35 24 30 93
teigiami mėginiai 0 6 2 1 2 0
2005 2006 2007 2008 2009 2010
8 paveikslas. Penicilinų paplitimas žaliavinio pieno mėginiuose.
Šaltinis: sudaryta autorės
Pagal 8 pav. duomenis matoma, kad daugiausia mėginių buvo tirta 2010 metais. Nuo 2005 iki 2009 metų tirtų mėginių skaičius buvo maždaug vienodas. Žaliavinio pieno mėginių skaičius skirtas penicilinams nustatyti, nuo visų mėginių, paimtų B grupės farmakologiškai aktyvioms medžiagoms bei aplinkos teršalams nustatyti 2005 metais 15,27% leistinas normas viršijantys mėginių nebuvo, tuo tarpu 2006 metais 31 mėginys sudarė 16,76% nuo visų mėginių skaičiaus ir neatitinkančių teisės aktų reikalavimų mėginių skaičius buvo 6 – kas sudaro 19,36% nuo visų mėginių, paimtų penicilinui nustatyti. Per sekančus trejus metus buvo paimta 35, 24 ir 30 mėginių, tai sudarė atitinkamai 3,09%; 2,21% ir 2,70% nuo visų mėginių paimtų B grupės teršalams nustatyti. Vertinant šiuos duomenis apskaičiuota, kad 2007 metais neatitinkantys teisės aktuose nustatytų reikalavimų mėginiai sudarė 5,71% nuo mėginių, paimtų nustatyti penicilinų likutį, 2008 ir 2009 metais atitinkamai 4,17% ir 6,67% neatitikimų (žiūr. 2 lentelė ). Apskaičiavus veiksnių įtaką (metų ir teršalo įtaka) galima teigti, kad žaliavinio pieno užterštumas Lietuvoje mažėja (žiūr. priedas 2).
2 lentelė. Neatitinkančių teisės aktų reikalavimus mėginių skaičius 2005-2010 metais
Šaltinis: sudaryta autorės
Metai Iš viso mėginių skaičius Iš jų paimti penicilinų nustatymui Procentinė išraiška Neatitikimų skaičius, išreikštas vnt.
Neatitikimų skaičius išreikštas procentais nuo tirtų mėginių
skaičiaus 2005 203 31 15,27 0 0 2006 185 31 16,76 6 19,36 2007 1132 35 3,09 2 5,71 2008 1086 24 2,21 1 4,17 2009 1112 30 2,70 2 6,67 2010 963 93 9,66 0 0
Lyginant su Europos Komisijos paskelbtais duomenimis 2008 metais penicilinas G buvo nustatytas Vengrijos mėginiuose (1 mėginys iš 276), Švedijoje - 1 mėginys iš 280 paimtų, Airijoje 1 mėginys iš 269 paimtų mėginių. 2009 metais neatitinkačių teisės aktų reikalavimų mėginių buvo aptikta Austrijoje (1 mėginys iš 265), Estijoje (1 mėginys iš 1033) (Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/docs/workdoc_2009_en.pdf 53-54 p.). Iš pateiktų ataskaitų matome, kad ši problema egzistuoja ir kitose Europos Sąjungos šalyse, ne tik Lietuvoje.
4.2 Antimikrobinių (inhibitorinių) medžiagų paplitimas žaliavinio pieno
mėginiuose
Iš visų tyrimui paimtų mėginių skaičiaus, antibakterinių medžiagų liekanų (iškyrus penicilinų sulfonamidų bei tetraciklinų darinius) tyrimai sudarė didžiausią dalį.
0 0 14 4 2 0 203 185 1132 1086 1112 963 0 200 400 600 800 1000 1200
tirti mėginiai teigiami mėginiai B grupės mėginių skaičius
tirti mėginiai 0 0 924 899 842 760 teigiami mėginiai 0 0 14 4 2 0 B grupės mėginių skaičius 203 185 1132 1086 1112 963
2005 2006 2007 2008 2009 2010
9 paveikslas. Antimikrobinių (inhibitorinių) medžiagų paplitimas žaliavinio pieno mėginiuose
Šaltinis: sudaryta autorės
Remiantis pateiktais 9 pav. tyrimo rezultatais, 2005-2006 metais antibakterinės medžiagos (išskyrus penicilinų, sulfonamidų ir tetraciklinų darinius) kaip atskira grupė nebuvo tirtos. 2007 metais buvo ištirti 924 mėginiai, kas sudarė 81,63% nuo visų tirtų B grupės teršalų skaičiaus. Neatitikimų skaičius sudarė 14 mėginių, šio rodiklio procentinė išraiška – 1,52%. 2008 ir 2009 metais buvo tirti 899 ir 842 mėginiai. Kas sudarė 82,78% ir atitinkamai 75,72%, iš jų 4 ir 2 mėginiai viršijo leistinas ribas. Vertinant procentine išraiška tai sudarė 0,45% ir 0,24%. 2010 metais buvo tirta 760 mėginių (78,92%), remiantis 2010 metų NMVRVI duomenimis teigiamų atvejų nenustatyta. Apskaičiavus veiksnių įtakątyriamojo laikotarpio metu (metų ir teršalo įtaka) galima teigti, kad žaliavinio pieno užterštumasantimikrobinėmis – inhibitorinėmis medžiagomis Lietuvoje mažėja (žiūr. priedas 2)
Europos Komisijos duomenimis 2008-2009 ir 2010 metais antibakterinių medžiagų likučiai viršijo DLK Lenkijoje ir Ispanijoje.
4.3 Tetraciklinų paplitimas žaliaviniame piene
Tiriamojo laikotarpio metu, remiantis NMVRVI duomenimis, tetraciklinų dariniai žaliaviniame piene nebuvo nustatyti.
10 paveikslas. Tetraciklinų paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
Pagal 10 pav. pateiktus duomenis matoma, kad tyrimui atrinktų mėginių skaičius yra maždaug vienodas ir svyruoja nuo 22 iki 28 mėginių per metus, išskyrus 2008 metus, kai buvo ištirta 12 mėginių, kas sudarė 1,11% nuo visų ištirtų B grupės mėginių.
Iš 11 pav. matyti, kad 2005 metais teigiamų mėginių nenustatyta, tiriamų mėginių dalis procentais sudarė 13,3. 2006 metais situacija išliko panaši ir tiriamų mėginių skaičius buvo 11,89% - DLK viršijančių mėginių nebuvo aptikta. 2007 - 2008 -2009 metais tyrimui atrinktų mėginių skaičius išliko maždaug vienodas ir sudarė 28 -12 -26 mėginių, tačiau procentinė išraiška pakito dėl padidėjusio B grupės tirtų mėginių skaičiaus ir sudarė atitinkamai 2,47 – 1,11 – 2,34%.
13,3 11,89 2,47 1,11 2,34 0 0 5 10 15 2005 (N203 n27) 2006 (N185 n22) 2007 (N1132 n28) 2008 (N1086 n12) 2009 (N1112 n26) 2010 (N963 n0)
11 paveikslas. Tirtų mėginių skaičius (proc.) 2005-2010 metais
Šaltinis: sudaryta autorės
27 22 28 12 26 0 203 185 1132 1086 1112 963 0 200 400 600 800 1000 1200
tirti mėginiai B grupės mėginių skaičius
tirti mėginiai 27 22 28 12 26 0 B grupės mėginių skaičius 203 185 1132 1086 1112 963
Apibendrinant teigtina, kad nors tetraciklinas yra plataus veikimo spektro antibiotikas ir dažnai vartojamas gyvulių gydymui, tačiau tiriamojo laikotarpio metu tetraciklino darinių nebuvo aptikta žaliaviniame piene.
Analizuojant Europos Komisijos oficialią maisto produktų teršalų stebėsenos ataskaitą pagal pateiktus duomenis matoma, kad žaliaviniame piene 2009 metais tetraciklinų dariniai buvo aptikti Slovenijoje (1 mėginys iš 25), 2009 metais Prancūzijoje (1 mėginys iš 330).
4.4 Sulfonamidų paplitimas žaliaviniame piene
Tiriant mėginius sulfonamidų darinių atžvilgiu neatitinkačių norminių teisės aktų reikalavimams mėginių nustatyta nebuvo (žiūr. pav 12). 2005 metais buvo ištirta 14 mėginių (6,90%).
12 paveikslas. Sulfonamidų paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
2006 metais ištirti 22 mėginiai (11,89%). 2007 metais buvo ištirti 28 mėginiai (2,47%), 2008 ir 2009 metais atitinkamai 13 mėginių (1,20%) ir 25 mėginiai (2,25%). 2010 metais NMVRVI duomenimis žaliavinio pieno mėginiai sulfonamidų darinių atžvilgiu nebuvo tiriami.
Analizuojant Europos Komisijos 2009 metų ataskaitas nustatyta, kad sulfonamidų dariniais užterštų pieno mėginių aptikta tik Airijoje (1 mėginys iš 313).
4.5 Antihelmintikų paplitimas žaliaviniame piene
Pagal stebėsenos planą žaliavinio pieno mėginiai yra tiriami dviejų medžiagų, tai yra albendazolio ir fenbendazolio atžvilgiu.
Tiriamojo laikotarpio metu teigiamų mėginių nenustatyta (žiūr. pav. 13). 2005 metais tyrimui buvo paimta 50 mėginių (24,63%), 2006 metais – 34 mėginiai (18,38%), 2007 metais – 37 mėginiai (3,27%), o 2008-2009-2010 metais atitinkamai 38-45-4 mėginiai (3,5-4,05-0,42%).
24,63 18,38 3,27 3,5 4,05 0,42 0 5 10 15 20 25 30 2005 (N203 n50) 2006 (N185 n34) 2007 (N1132 n37) 2008 (N1086 n38) 2009 (N1112 n45) 2010 (N963 n4)
13 Paveikslas. Antihelmintikų paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
Lyginant su kitomis tiriamomis medžiagomis antihelmintikų likučiai žaliaviniame piene yra griežtai kontroliuojami, todėl kasmet imamas didelis mėginių skaičius. Nors tiriamojo laikotarpio metu neatitikimų nenustatyta, tačiau šiai grupei priklausančios medžiagos turi būti griežtai kontroliuojamos.
4.6 Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo paplitimas žaliaviniame piene
Žaliavinis pienas yra tiriamas šių medžiagų atžvilgiu: oksifenilbutazonas, 5-hidroksifluniksinas, fluniksinas, kaprofenas, diklofenakas, niflumo r., fenilbutazonas, mefemano r., tolfenamo r., vedaprofenas, naproksenas, ibuprofenas, ketoprofenas, meloksikamas. 2005 – 2010 metais NMVRVI duomenimis žaliaviniame piene nesteroidinių vaistų nuo uždegimo nebuvo aptikta (žiūr. pav. 14 pav.).
15 203 35 185 34 40 51 0
1132 1086 1112 963
0 1000 2000
tirti mėginiai B grupės mėginių skaičius
tirti mėginiai 15 35 34 40 51 0
B grupės mėginių skaičius 203 185 1132 1086 1112 963
2005 2006 2007 2008 2009 2010
14 paveikslas. Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
Iš pateiktų duomenų matome, kad 2005 metais buvo ištirta 15 mėginių (7,39%), 2006 metais – 35 mėginiai (18,92%), 2007 metais buvo tirti 34 mėginiai (3,00%), o 2008 – 2009 metais buvo tirta 40 ir 51 mėginys, 2010 metais NMVRVI duomenimis žaliavinis pienas pagal šį rodiklį nebuvo tirtas.
Europoje neatitikimų žaliavinio pieno mėginiuose nustatyti šiose šalyse: 2008 ir 2009 metais Belgijoje (2 mėginiai iš 43 ir 1 mėginys iš 45, atitinkamai), 2010 metais Austrijoje (1 mėginys iš 27)
(Prieiga per internetą 2013 sausio 25 d.:
http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/monitoring_en.htm).
4.7 Chlororganinių pesticidų ir PCB paplitimas žaliaviniame piene
Žaliavinis pienas yra tiriamas pagal šiuos rodiklius: heptachloras/heptachloro epoksidas, DDTs, α – HCH, β – HCH, γ – HCH, aldrinas, dieldrinas, HCB, PCBs. Tiriamojo laikotarpio metu mėginių, neatitinkančių teisės aktuose nustatytų reikalavimus, neaptikta.
14 9 11 14 7 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16 2005 2006 2007 2008 2009 2010 tirti mėginiai
15 paveikslas. Chlororganinių pesticidų ir PCB paplitimas žaliaviniame piene
Pagal 15 pav. duomenis 2005 metais tyrimui buvo atrinkta 14 mėginių (6,90%), 2006 metais penkiais mėginiais mažiau (4,86%), 2007 metais tyrimui buvo paimta 11 mėginių (0,97%), 2008 metais buvo ištirta 14 mėginių (1,29%), 2009 ir 2010 metais atitinkamai 7 ir 14 mėginių (0,63% ir 1,45%).
Pietinėje Europos dalyje šių teršalų aptinkama dažniau. 2008 metais Vokietijoje – HCH, lindano likučiai, 2009 ir 2010 metais teršalų likučiai buvo aptinkami Prancūzijos ir Italijos žaliavinio pieno mėginiuose.
4.8 Organinių fosforo junginių paplitimas žaliaviniame piene
Žaliaviniame piene yra nustatomi metidationo, metilchlorpirifoso, diazinono ir pirazofoso likučiai. Tiriamojo laikotarpio metu visi mėginiai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus (žiūr. pav. 16).
16. Paveikslas. Organinių fosforo junginių paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
Pagal 16 pav. duomenis matoma, kad 2005 metais buvo ištirta 15 mėginių (7,39%), 2006 metais mėginių skaičius sumažėjo ir sudarė 9 mėginius (4,86%). 2007 ir 2009 metais tirtų mėginių skaičius buvo beveik vienodas 9 ir 8 mėginiai (0,8% ir 0,74%). 2009 metais buvo ištirta 19 mėginių (1,71%), 2010 metais – 11 mėginių (1,14%).
4.9 Sunkiųjų metalų paplitimas žaliaviniame piene
Sunkieji metalai, tokie kaip švinas, kadmis bei gyvsidabris, yra pavojingi sveikatai aplinkos teršalai. Todėl pagal kasmetinį stebėsenos planą šių elementų atžvilgiu yra tiriami žaliavinio pieno mėginiai. Rementis tyrimo rezultatais tiriamojo laikotarpio metu 2005-2010 metais švynu, gyvsidabriu ir kadmiu užterštų mėginių nebuvo nustatyta (žiūr. 17 pav.)
11,82
9,19
1,15
1,29
1,89
1,77
0
2
4
6
8
10
12
14
2005
(N203 n24)
2006
(N185 n17)
2007
(N1132 n13)
2008
(N1086 n14)
2009
(N1112 n21)
2010
(N963 n17)
Mėg
inių
ska
ičius, p
ro
c.
17. Paveikslas. Sunkiųjų metalų paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
2005 metais buvo ištirti 24 mėginiai (11,82%), 2006 metais 17 mėginių (9,19%). Likusiais stebėjimo metais tiriamų mėginių skaičius nesiekė 2%.
Europos Komisijos duomenimis 2009-2010 metais sunkiųjų metalų likučiai buvo aptinkami Lenkijos, Prancūzijos ir Graikijos mėginiuose (Prieiga per internetą 2013 kovo 18d.: http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/monitoring_en.htm).
4.10 Mikotoksino M
1paplitimas žaliaviniame piene
Per visą tiriamąjį laikotarpį teigiamų mėginių nenustatyta (žiūr. 18 pav.). Tačiau, kaip matoma iš tyrimo rezultatų, kad mikotoksinų stebėsena žaliaviniame piene yra nuosekliai vykdoma, imamų mėginių skaičius nėra mažinamas.
13 6 8 6 16 25 0 5 10 15 20 25 30 2005 2006 2007 2008 2009 2010
18. Paveikslas. Mikotoksino M1 paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
2005 metais buvo tiriama 13 mėginių (6,40%). 2006 metais tyrimams buvo paimti 6 mėginiai (3,24%), 2007 ir 2008 metais ištirti buvo 8 ir 6 mėginiai (0,71 ir 0,55%). Nuo 2009 metų tiriamų mėginių skaičius ženkliai padidėjo ir sudarė 16 mėginių (1,44%). 2010 metais tyrimui buvo pristatyti 25 mėginiai (2,60%). Lietuvoje šio mikotoksino pėdsakai randami retai, nes nelabai palankus klimatas aflatoksinus gaminančių pelėsių augimui.
Pagal Europos Komisijos 2008 metų ataskaitas daugiausia mikotoksinų žaliaviniame piene buvo nustatyta Italijoje, iš 100 mėginių paimtų tyrimui 19 neatitiko reikalavimų, 2009 metais Graikijoje (3 mėginiai iš 110) ir Italijoje (2 mėginiai iš 742). 2010 metais Italijoje (7 mėginiai iš 589). (Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/monitoring_en.htm). Kaip žinia, viduržiemio jūros regiono valstybės pasižymi šiltu klimatu, kas lemia šių mikroskopinių grybų bei mikotoksinų paplitimą maisto produktuose (Prieiga per internetą 2013 m. balandžio 22 d.: http://www.novusitus.lt/aktualijos/0/23).
4.11 Radionuklidų paplitimas žaliaviniame piene
Tiriamojo laikotarpio metu radionuklidai cezis ir stroncis tiriami nuo 2007 metų. 2007-2010 metais iš viso cezio atžvilgiu ištirti 33 mėginiai bei 8 mėginiai stroncio atžvilgiu. 2007 metais buvo paimti 8 mėginiai (0,71%) ceziui nustatyti ir 2 mėginiai (0,18%) stronciui nustatyti. 2008 metais ceziui nustatyti buvo pristatyta 10 mėginių (0,92%), stroncis tuo metu nebuvo nustatomas. 2009 ir 2010 metais tiriamų mėginių skaičius išliko beveik vienodas ir sudarė atitinkamai - ceziui nustatyti 7 ir 8 mėginiai (0,63 ir 0,83%) ir stronciui nustatyti 2009 ir 2010 metais po 3 mėginius (0,27% ir 0,31%).
Tiriamojo laikotarpio metu visi tirti mėginiai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus (žiūr. 19 pav.) 0 0 8 10 7 8 0 0 2 0 3 3 0 2 4 6 8 10 12 M ėgi n ių s ka ič iu s, v n t. Cezis 134/137 Stroncis 90 Cezis 134/137 0 0 8 10 7 8 Stroncis 90 0 0 2 0 3 3 2005 2006 2007 2008 2009 2010
19. Paveikslas. Radionuklidų paplitimas žaliaviniame piene
Šaltinis: sudaryta autorės
4.12 Trumpa pieno užterštumo apžvalga kitose pasaulio šalyse
Žmogaus veikla nuolat įvairėja bei sudetingėja, dėl to sulaukiame mums nepalankių pasėkmių. Žaliavinio pieno užterštumo problema egzistuoja visame pasaulyje. Daugelio užterštumo atvejų įvyksta dėl antropogeninės veiklos ir kitų veiksnių.
Visame pasaulyje maisto produktų užterštumą reglamentuoja teisės aktai, nepriklausomai nuo valstybės ar žemyno. Leidžiami teršalū likučių kiekiai gali skirtis, tačiau neturėtų viršyti saugios žmogaus sveikatos normos.
Pasak Kanados mokslininkų antihelmintikų naudojimas melžiamų karvių gydymui lemia sezoniškumas bei vietovės geodrafinė padėtis. T. y. Karvėms gažniau skiriamas gydymas antihelmintikais esant ganykliniam laikotarpiui negu tvartinio laikotarpio metu. Anot R. Vanderstichel, I. Dohoo, J. Sanchez, G. Konboy tuose regionuose, kur oro sąlygos lemia didesnį kritulių kiekį karvių
