LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Inga Maselskytė
Chelatizuotų papildų įtaka karvių produktyvumui ir reprodukcijai
To evaluate the influence of chelated supplements cow productivity
and reproduction
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas prof. V. Žilaitis
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Chelatizuotų papildų įtaka karvių produktyvumui ir reprodukcijai“:
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurių nėra nurodyta darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2015-01-07 Inga Maselskytė
(parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu Lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2015-01-07 Inga Maselskytė
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO 2015-01-07 Prof. V. Žilaitis
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2015-01-07 Prof. A. Kučinskas
(parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
TURINYS
Santrumpos ... 4 Santrauka ... 5 Summary ... 7 Įvadas ... 9 1. Literatūros apžvalga ... 111.1. Pašarų papildai karvėms ... 11
1.1.1. Mineraliniai papildai karvėms ... 13
1.1.2. Chelatizuoti mineraliniai papildai ... 17
1.2. Mineralinių papildų įtaka pieno produktyvumui ir jo sudėčiai ... 21
1.3. Mineralinių papildų įtaka karvių vaisingumui... 23
2. Darbo atlikimo vieta ir metodika ... 25
3. Tyrimo rezultatai ... 26
3.1. Pieno kiekio kitimas tyrimo metu ... 26
3.2. Pieno sudėties kitimas tyrimo metu ... 26
3.2.1. Baltymų kiekio kitimas ... 26
3.2.2. Riebalų kiekio kitimas ... 27
3.2.3. Laktozės kiekio piene kitimas ... 28
3.2.4. Somatinių ląstelių skaičiaus kitimas ... 28
3.2.5. Urėjos kiekio piene kitimas ... 29
3.3. Laiko nuo veršiavimosi iki pirmos rujos kitimas tyrimo metu ... 30
4. Rezultatų aptarimas ... 31
Išvados ... 33
Rekomendacijos ... 34
SANTRUMPOS
B proc. – baltymų kiekis, procentais Ca – Kalcis Co – Kobaltas Cu – Varis d. – diena Fe – Geležis g – gramas I – Jodas kg – kilogramas Mg – Magnis mg – miligramas MJ – megadžiaulis ml – mililitras Mn – Manganas NaCl – druska, P – Fosforas pp – neveršingumo laikotarpis proc. – procentai
R proc. – riebalų kiekis procentais S – Siera
Se – Selenas
SLS – somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml. SM – Sausoji medžiaga
SANTRAUKA
Autorius: Inga Maselskytė Darbo vadovas: prof. V. Žilaitis
Darbo tema: Chelatizuotų papildų įtaka karvių produktyvumui ir reprodukcijai Raktažodžiai: karvė, pienas, reprodukcija, chelatai
Darbo apimtis: 40 puslapių, 3 lentelės, 9 paveikslai. Naudotasi 80 literatūros šaltiniais.
Tyrimo metodika: Baigiamasis darbas atliktas 2013–2014 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedroje ir pieno ūkyje Šakių rajone.
Pieno ūkyje laikoma aukšto produktyvumo karvių banda, kurią sudaro 1100 galvijai. Šiuo metu iš jų 450 melžiamos karvės, kurių produktyvumas siekia 7400 litrai pieno. Šiame ūkyje karvės šeriamos du kartus per parą visaverčiu racionu. Karvėms taikomas besaitis laikymo būdas ir melžiamos tris kartus per parą.
Tyrimo metu buvo atrinktos 195 užtrūkintos pieninės karvės. 65 pieninės karvės buvo kontrolinėje grupėje, o 130 pieninių karvių priklausė bandomajai grupei.
Tyrimas vyko 90 parų. Abiejų grupių karvės buvo laikomos vienodomis sąlygomis, šeriamos vienodais pašarais. Bandomajai užtrūkintų pieninių karvių grupei 14–21 parą prieš apsiveršiavimą, tik po apsiveršiavimo ir 30 parų po apsiveršiavimo buvo sugirdoma guminiu buteliuku po 100 ml chelatizuotų mineralinių papildų „Cow Care“ tirpalo, atskiesto iki 500 ml geriamuoju vandeniu. Šie chelatizuoti organiniai papildai surišti su aminorūgščių molekulėmis. Kontrolinė užtrūkintų pieninių karvių grupė tais pačiais laikotarpiais kaip ir bandomosios grupės karvės gavo po 500 ml geriamojo vandens. Tyrimas buvo atliekamas dviem etapais.
Pirmame etape lyginome kontrolinės ir bandomosios pieninių karvių grupių pieno kiekio ir pieno sudėties, t. y.: riebalų, baltymų, laktozės koncentraciją piene, SLS ir urėjos piene kitimus tyrimo metu.
Antrame etape lyginome abiejų karvių grupių laikotarpį nuo apsiveršiavimo iki pirmos rujos. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais galime daryti šias išvadas:
1. panaudojus chelatizuotus papildus „Cow Care“ bandomosios karvių grupių pieno kiekis buvo 7,38 proc. didesnis nei kontrolinės karvių grupės, kuri gavo geriamojo vandens (p<0,05); 2. bandomosios karvių grupės pieno baltymų kiekis buvo 0,15 proc., pieno riebumas – 1,47
proc., laktozės kiekis piene 0,07 proc. didesnis nei kontrolinės karvių grupės. Somatinių ląstelių skaičius bandomosios karvių grupės buvo mažesnis 25,98 proc. už kontrolinės karvių grupės. Bandomosios karvių grupės urėjos koncentracija 30 parų po veršiavimosi buvo 33,16
proc., 60 parų po veršiavimosi – 20,94 proc. ir 90 parų po veršiavimosi – 28,17 proc. mažesnė nei kontrolinės grupės karvių (p<0,05);
3. bandomosios karvių grupės laikotarpis nuo veršiavimosi iki pirmos rujos buvo trumpesnis 29,10 proc. nei kontrolinės karvių grupės (p<0,05).
SUMMARY
Student: Inga Maselskytė Tutor: prof. V. Žilaitis
Title: To evaluate the influence of chelated supplements cow productivity and reproduction Keywords: cow, milk, reproduction, chelates
Scope of work: 40 pages, 3 tables, 9 figures. 80 have been used as references.
Methods: The final work carried out 2013 - 2014 year, Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Veterinary postgraduate student at the Department of Non-communicable Diseases.
Dairy farm is considered a high-producing dairy herd, which consists of 1100 cattle. At the time of their 450 dairy cows, whose productivity reaches 7400 liters of milk. In this farm, the cows fed twice day this full-fledged diet. Loose cows applicable storage method and milked three times this day.
In this experiment were selected dry 195 dairy cows, 65 dairy cows in the control group and 130 dairy cows belonged to the pilot group.
The experiment lasted place in 90 days. Both groups were kept in the same conditions, were fed the same forage. Experimental dry dairy group 14 to 21 days prior to calving, just after calving and 30 days after calving was given orally rubber bottle 100 ml chelated mineral supplements “Cow Care” solution diluted to 500 ml of drinking water. These chelates organic supplements combined
with the amino acid molecules. Dry control group of dairy cows during the same periods as the test group cows received 500 ml of drinking water. The experiment was conducted in two phases:
In the first stage, we compared the experimental and control groups of dairy cows on milk yield and milk composition t. y. fat, protein, lactose concentrations in milk, milk SCC, milk urea during investigation.
In the second stage, we compared the two groups of cows time in days to first estrus after calving.
According to results, we can make the following conclusions:
1. Using the chelated supplements “Cow Care” fed cows milk were higher 7.38 percent, compared to the control group of cows received drinking water (p<0.05).
2. The experimental group of cows' milk protein content was - 0.15 percent, the fat content - 1.47 percent, the amount of lactose in the milk of 0.07 percent, higher than the control group. Somatic cells of the experimental group was 25.98 percent less for the control group. Experimental group compared to urea concentration for 30 days after calving survey was 33.16 percent, 60 days after
calving - 20.94 percent and 90 days after calving - 28.17 percent lower than the control group (p<0.05).
3. The experimental group compared to the period from calving to first estrus was shorter 29.10 percent than the control group (p<0.05).
ĮVADAS
Pienininkystė Lietuvoje yra pirmaujanti pagal produkcijos gamybos kryptį, nors ir didėja gyvulių produktyvumo bei produkcijos kokybės gerinimo reikalavimai šalies ir užsienio rinkose (Kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo 2005–2006 m. apyskaita Nr. 69, 2007).
Ūkio pajamos labai priklauso nuo karvių produktyvumo, kurį įtakoja daugelis veiksnių, tačiau didžiausią vaidmenį atlieka pašarai ir šėrimas (Kulpys, Stankevičius, 2010). Pašarai ir šėrimas produktyvumą lemia apie 50–60 proc., genetika – 20–25 proc., o likusią dalį lemia laikymo ir priežiūros technologijos (Pikelis, 2005).
Kad karvės pasiektų genetinį produktyvumą, laktacijos laikotarpiu turi gauti pakankamai vandens, pašarų raciono sausųjų medžiagų, energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų (Paulauskas ir kt., 2010). Daugeliui šėrimo veiksnių sparčiam gyvulių augimui, reprodukcijai ir imunitetui ypač didelės įtakos turi mineralinės medžiagos.
Siekiant geriau panaudoti pašarų išteklius, gauti daugiau ir geresnės gyvulininkystės produkcijos, tenka daug dėmesio skirti pašarų paruošimui, šėrimo dažnumui, pašarų atidavimo gyvuliams tvarkai bei kitiems šėrimo technologijos elementams. Gerai paruoštų ir tinkamai atiduotų pašarų gyvuliai suėda daugiau, jie geriau virškinami. Galvijų šėrimo pagrindą sudaro geros kokybės ūkyje užauginti ir paruošti stambieji pašarai, teisingai ir ekonomiškai parenkami koncentratai, vitaminai ir mikroelementai, o galiausiai (jeigu reikia) ir kiti pašarų priedai (www.balticagro.lt 2013, prieiga internete 2014.09.10).
Pašarai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie įtakoja gyvūnų sveikatą ir produktyvumą, taip pat ir gyvūninės kilmės maisto produktų kokybę ir saugą. Pašarų papildai, tai pašarų mišiniai, kuriuose gali būti baltyminiai vitamininiai ar baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai, kurie sudaryti iš baltyminių, mineralinių pašarinių žaliavų, vitaminų, mikroelementų ir kitų priedų. Jie tiesiogiai yra sušeriami gyvūnams ar sumaišomi su kitais pašarais (Pajuodis, 2002).
Kadangi organizmas skirtingai pasisavina organines ir neorganines mikroelementų druskas, tai buvo sukurta chelatinė jų forma, kuri pagerina mineralų pasisavinimą organizme. Labiausiai tinkama organinė medžiaga mineralų chelatinimui yra aminorūgštys. Aminorūgščių chelatai didina organizmo gebėjimą pasisavinti mineralus, esančius jų sudėtyje.
Darbo tikslas:
Įvertinti chelatizuotų papildų įtaką karvių produktyvumui ir reprodukcijai. Darbo uždaviniai:
1. susisteminti literatūros duomenis apie pašarinius mineralinius papildus; 2. įvertinti chelatizuotų papildų poveikį karvių pieno:
2.1. kiekiui; 2.2. sudėčiai;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
PAŠARŲ PAPILDAI KARVĖMSPieno cheminę sudėtį ir jo savybes veikia įvairūs veiksniai: pašarai, šėrimo būdas, gyvulių veislė, laktacijos periodas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos ir t.t. (Gudonis, 2005).
Labai svarbi visų karvių produktyvumą lemiančių veiksnių visuma. Dauguma autorių teigia (Greičiuvienė ir kt., 2011), kad gyvulių produktyvumą lemiančių veiksnių pasiskirstymas yra toks, kurį matome (1 pav.).
1 pav. Gyvulių produktyvumą lemiantys veiksniai
Siekiant geriau panaudoti pašarų išteklius, gauti daugiau ir geresnės gyvulininkystės produkcijos, tenka daug dėmesio skirti pašarų paruošimui, šėrimo dažnumui, pašarų atidavimo gyvuliams tvarkai bei kitiems šėrimo technologijos elementams. Gerai paruoštų ir tinkamai atiduotų pašarų gyvuliai suėda daugiau, jie geriau virškinami. Galvijų šėrimo pagrindą sudaro geros kokybės ūkyje užauginti ir paruošti stambieji pašarai, teisingai ir ekonomiškai parinkti koncentratai, vitaminai ir mikroelementai, o galiausiai (jeigu reikia) ir kiti pašarų priedai (http://www.balticagro.lt, prieiga internete 2014.09.10).
Gyvulių sveikatai įtakos turi daugelis veiksnių. Svarbiausi iš jų – laikymo sąlygos, priežiūra ir pašarai. Šėrimas turi daugiausiai įtakos melžiamų karvių produktyvumui. Turi būti subalansuotas šėrimo racionas, kad jame būtų pagrindinės maistingosios medžiagos.
Karvės šeriamos pagal sudarytus racionus, atsižvelgiant į jų pieningumą, amžių, laktacijos fazę, aplinką ir kitus veiksnius. Paros pašarų davinyje turi būti visų reikalingų medžiagų, nuo kurių
priklausys karvių pieno kiekis, jo sudėtis, sveikatingumas ir ilgaamžiškumas (http://www.asu.lt, prieiga internete 2014.09.25).
Karvės turi būti šeriamos visaverčiu pašarų mišiniu (http://www.pienoukis.lt, prieiga internete 2014.09.25). Geriausia kai fermose karvės suskirstytos į tam tikras grupes – pagal jų produktyvumą ir fiziologinę būklę. Tuomet kiekvienai karvių grupei yra ruošiamas tam tikros sudėties mišinys, kurio sudėtyje būtų pakankamai reikalingų maisto medžiagų (http://www.pienoukis.lt, prieiga internete 2014.09.25) (1 lentelė).
1 lentelė. Maisto medžiagų kiekis visaverčio pašarų mišinio sausojoje medžiagoje (SM) (http://www.pienoukis.lt) Vidutinis karvių pieno primilžis, kg/d Tenka SM 1 gyvuliui per parą, kg
1 kg pašarų SM turi būti:
NEL MJ Žalių baltymų, g Kalcio, g Fosforo, g Natrio, g Magnio, g 10 13 6,17 120 5,2 3,5 1,4 2,0 15 15 6,49 135 5,5 3,8 1,5 2,1 20 17 6,91 150 5,9 4,1 1,6 2,1 25 19 6,95 155 6,3 4,4 1,6 2,2 30 21 6,99 163 6,7 4,8 1,7 2,3 35 22 7,05 171 7,1 5,2 1,8 2,4 40 24 7,2 179 7,5 5,6 1,8 2,5 Užtrūkusios karvės 12 6,16 140 7,0 4,2 1,6 2,5
Gyvulių augintojai gerai žino, kad auginant gyvulius, reikia jais rūpintis nuo pirmų dienų, kad jie būtų sveiki ir, kad karvės produktyvumas labiausiai priklauso nuo šėrimo, pašarų kokybės. Todėl ypatingai svarbu, kad pašare esančios maisto medžiagos būtų gerai pasisavinamos ir panaudojamos produkcijai gaminti (Jukna ir kt., 2005).
Tinkamai subalansavus gyvulių šėrimą, naudojant pašarų priedus, galima gauti aukščiausius produktyvumo rezultatus (http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/554, prieiga internete 2014.09.02).
Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriama natūraliems ir saugiems preparatams, kurie didintų karvių produktyvumą, bet nekenktų žmonių ir gyvūnų sveikatai (Jeroch ir kt., 2004).
1.1.1. Mineraliniai papildai karvėms
Mokslininkų įrodyta, kad karvės su pašarais turi gauti mineralinių medžiagų ir vitaminų. Todėl jų racionai turi būti papildomi šių medžiagų priedais. Mineralinės medžiagos būtinos palaikant energijos ir maisto medžiagų normalią apykaitą organizme. Pieninių veislių karvėms reikia daug mineralinių medžiagų, nes kiekviename kilograme pieno vidutiniškai yra 0,95 g fosfatų, 1,2 g kalcio, 0,63 g natrio, 0,135 g magnio ir 1,15 g chloridų. Per laktaciją karvės išskiria apie 6–7 kg fosfatų, 8–9 kg kalcio, 0,9–1,4 kg magnio ir kt. (Bartkevičiūtė, Černauskienė, 2004). Visų mikroelementų, išskyrus geležį, su pašarais karvės gauna tik 50–75 proc. normos (Ahola et al., 2004; Hosnedlova et al., 2007; Andrieu, 2008; Guyot et al., 2009).
Būtiniausiems organizmo apykaitos ir mitybos poreikiams patenkinti kartu su pašarais duodami organiniai arba neorganiniai mineraliniai papildai, turintys visų reikalingų mikroelementų. Organizmas skirtingai pasisavina organines ir neorganines mikroelementų druskas, šiai priklauso nuo jų tirpumo gyvūnų virškinimo trakte (Kinal et al., 2005, 2007). Neorganiniai mikroelementų papildai (neorganinių druskų oksidai, sulfatai, karbonatai), patekę į virškinimo traktą, skyla į laisvus jonus ir gali sąveikauti su kitomis medžiagomis bei sudaryti netirpius ir sunkiai virškinamus junginius. Dėl to jie sunkiai absorbuojami arba blogai pasisavinami (Spears, 2008; Gressley, 2009). Kitos druskos yra sudėtingesnės struktūros, pvz., chelatai. Chelatai gaunami cheminio proceso metu, kai didesnė molekulė ar molekulių grupė apsupa ar „apvelka“ mineralo atomą (Jucevičienė, 2004).
2 pav. Chelatuojanti medžiaga – Trilonas B
Mineraliniai papildai yra mineralinių medžiagų šaltinis, kuriuo patenkinami gyvūnų poreikiai ir įmaišomi į pašarus. Gyvūnams dažniausiai reikia makroelementų – Mg, P, Ca, K, kartais S ir mikroelementų - Fe, Mn, Cu, Zn, I ir kartais Co ir Se, o pagrindinė druska – NaCl.
Mineralinės medžiagos tai neorganiniai elementai, kurie randami neorganinių druskų arba organinių junginių pavidalu. Šie mineralinių medžiagų elementai yra būtini gyvūnų organizmui, kurie veikia skirtingai bei negali būti pakeisti kitais.
Tyrimais įrodyta, kad makroelementų yra vidutiniškai nuo 0,4 iki 20 g/kg kūno masės. Makroelementų poreikis gyvūno organizme siekia nuo 1–40 g/kg raciono SM. Karvės pašarų racione turi būti pakankamai pasisavinamo kalcio (Ca), tai yra apie 5 g/100 kg svorio. Veršingoms ir produktyvioms karvėms jo reikia daugiau (Paulauskas, 2012).
Fosfatų karvei per parą reikia apie 3 g/100 kg svorio. Karvių racionuose fosforo trūkumas nustatomas dažniau negu kitų mineralų.
Karvių racione rekomenduojamas kalcio ir fosforo santykis yra 1,5:1. Šį santykį racione sureguliuoti nelengva, nes fosforo ir kalcio pasisavinimas iš pašarų yra skirtingas (fosforo pasisavinama daugiau kaip 55 proc., o Ca – mažiau kaip 50 proc.). Fosforo apykaita vyksta kelis kartus. Jis pakartotinai su seilėmis vėl patenka į virškinimo traktą. Šį fosforo ir kalcio santykį padeda sureguliuoti didesnis vitamino D kiekis (Juraitis, Kulpys, 2003).
Magnio (Mg) apie 50 proc. kaupiasi kauluose, o kita dalis įeina į raumenų ir fermentų sudėtį. Magnis stiprina imuninę sistemą, aktyvuoja baltymų biosintezę ir didina didžiojo prieskrandžio fermentinį aktyvumą. Jis reikalingas organizmo raumenų susitraukimui. Trūkstant šio elemento pasireiškia ganyklinė tetaniją (parezė, žolinė karštinė), kuri dažniausiai būna ganiavos pradžioje, nes jaunoje žolėje daug kalio ir žalių baltymų.
Skaidant žaliuosius baltymus didžiajame prieskrandyje susidaro daug amoniako, kuris su kalio pertekliumi trikdo magnio pasisavinimą. Kai karvių racione K kiekis padidėja, o Mg kiekis lieka tas pats, karvės gali susirgti tetanija ir tvartiniu laikotarpiu. Grūduose ir žoliniuose pašaruose Mg nėra daug. Kai ganyklos yra gausiai tręšiamos azoto ir kalio trąšomis, tai neigiamai veikia magnio pasisavinimą iš žolinių pašarų (Paulauskas, 2012).
Kadangi natrio ir chloro (NaCl) elementų augaluose yra mažai, todėl karvės nuolatos turi gauti druskos su pašarais ir laižalais. Organizme druska palaiko vandens balansą, elektrolitų pusiausvyrą, dalyvauja gliukozės pasisavinimo procese, reguliuoja nervinius impulsus, dalyvauja pernešant aminorūgštis, o chloras yra druskos rūgšties sudėtinė dalis, kuri dalyvauja kasos ir žarnų sulčių sekrecijoje.
Trūkstant ilgą laiką druskos galvijai praranda apetitą, sumažėja pieno kiekiai ir priesvoriai, karvės suserga laižlige, kailis tampa šiurkštus, plaukai neblizga, gyvuliai atrodo ligoti.
Kalio (K) perteklius gali trikdyti magnio (Mg) pasisavinimą ir sukelti ganyklinę tetaniją. Kai gyvuliai gausiai šeriami koncentratais, dėl didelio prakaitavimo, esant aukštai oro temperatūrai,
Pašaruose, turinčiuose daug azoto, yra daug ir sieros. Siera (S) yra susijusi su azotu. Ištirta, kad normalus sieros ir azoto santykis racione yra 1:10. Pašaruose sieros trūkumas pasitaiko retai, nebent didžiąją žalių baltymų dalį sudaro nebaltyminis azotas. Atrajotojams sieros šaltiniu gali būti ir neorganiniai junginiai, t. y. natrio sulfatas, magnio sulfatas ir kt. Esant sieros pertekliui sumažėja seleno ir vario pasisavinimas bei jų metabolizmas. Kai sieros koncentracija didesnė nei 0,4 proc. raciono SM, galvijai gali apsinuodyti. Jie pradeda viduriuoti, sutrinka regėjimas, pradeda nuolat gulinėti, pasireiškia raumenų spazmai. Galvijai papildomai sieros gali gauti su vandeniu, todėl gyvuliai turėtų būti girdomi tokiu vandeniu, kuris atitiktų geriamojo vandens kokybės reikalavimus (Juraitis, Kulpys, 2003).
Mikroelementai yra labai svarbūs organizmui, juos karvė turi gauti su pašarais. Pagal atliktų tyrimų duomenis nustatyti 22 nepakeičiami mikroelementai. Svarbiausi iš jų – geležis, selenas, manganas, molibdenas, cinkas, kobaltas, varis ir jodas, kurie yra biologiškai aktyvių medžiagų (hormonų, fermentų, vitaminų) sudėtinė dalis. Jie organizme veikia kaip katalizatoriai. Nustatyta, kad gyvūno organizme vidutinė mikroelementų koncentracija mažesnė kaip 100 mg/kg, o poreikis svyruoja nuo 0,1 iki 50 mg/kg raciono sausosios medžiagos (Paulauskas, 2012).
Kai gyvulių racionuose trūksta tam tikrų mikroelementų, juos galima papildyti mikroelementų druskomis (2 lentelė).
2 lentelė. Mikroelementai ir jų druskos (Zootechniko žinynas) Mikroelementų
druskos
Elementų kiekis 1 g druskos, mg Kobalt
o vario geležies cinko mangano jodo
Kobalto karbonatas 0,495 - - - - - Kobalto chloridas 0,248 - - - - - Kobalto sulfatas 0,213 - - - - - Vario karbonatas - 0,533 - - - - Vario sulfatas - 0,254 - - - - Geležies sulfatas - - 0,201 - - - Cinko karbonatas - - - 0,521 - - Cinko sulfatas - - - 0,227 - - Mangano karbonatas - - - - 0,477 - Mangano sulfatas - - - - 0,228 - Kalio jodidas - - - 0,760
Kalio jodatas - - - 0,595
3 lentelėje matome rekomenduojamų mineralinių medžiagų kiekį racione ir procesus, kuriuose jie dalyvauja.
3 lentelė. Mineralinių medžiagų reikšmė ir reikmė (Zootechniko žinynas) Mineralinė
medžiaga
Kokiuose procesuose
dalyvauja Kas jį veikia
Rekomenduojamas kiekis racione Kalcis
(Ca)
pieno produkcija, kaulų augimas, raumenų funkcijos,
enzimų sistema
vitaminas D, fosforas, cinkas, manganas, geležis, pašaro lipidai
0,6 – 1 proc. viso raciono SM
Fosforas (P)
pieno produkcija, apetitas, kaulų augimas, reprodukcija,
angliavandenių apykaita
geležis, kalcis, magnis vitaminas D,
santykis Ca:P = 1,5 – 2:1
Kalis (K)
nervų sistema, vandens balansas, rūgščių ir šarmų balansas, pieno produkcija,
pašaro ėdamumas, plaukų žvilgesys
magnis, natris 0,8 – 1,5 proc. viso raciono SM
Natris (Na)
pieno produkcija, apetitas, vandens balansas, plaukų
danga
kalis
0,2 proc. viso raciono SM arba iki 0,5 proc. valgomosios druskos Siera
(S)
sieros turinčių amino rūgščių
sintezė varis, selenas
0,2 proc. viso raciono SM
Geležis (Fe)
ląstelių kvėpavimas, kraujodara.
kobaltas, varis, kalcis,
fosforas 50 – 100 mg
Varis (Cu)
energijos apykaita, kaulų formavimas, reprodukcija, nuovalų užsilaikymas, nervų
sistemos veikla, plaukų žvilgesys apie akis.
cinkas, siera, švinas, molibdenas, geležis, fosforas, magnis 10 – 15 mg Cinkas (Zn) reprodukcijai, didžiojo prieskrandžio veikla, vidaus
sekrecijos liaukų veiklai.
varis, kalcis, geležis,
(Co) funkcija, vitamino B12 sintezė
Selenas (Se)
nuovalų užsilaikymas, reprodukcija, kepenų nekrozė,
raumenų distrofija, sąnarių lankstumas
siera, vitaminas E,
lipidai, proteinai 0,1 - 0,3 mg
Manganas (Mn)
ruja ir embriono vystimasis, raumenų vystimasis, kaulų
augimas
kalcis, fosforas,
geležis 40 - 50 mg
Karvių aprūpinimas visais mikroelementais su pašarais, išskyrus geležį, sudaro tik 50 – 75 proc. normos (Akar, Vildiz, 2005; Hall, 2006). Biologinėms sistemoms manganas yra būtinas mikroelementas, veikiantis kaip fermentų sudedamoji dalis ir aktyvatorius (Hansen et al., 2006). Žinoma, kad jis aktyvuoja mažiausiai 300 skirtingų fermentų, superoksidismutazes ir slopina laisvųjų radikalų susidarymą (Erdogan et al., 2004). Absorbuoti manganą žarnyne taip pat gali trukdyti ir fosfatai, geležis, pašarai, kuriuose yra daug taninų ir oksalatų (Strusińska et al., 2004). Geležis yra gyvybiškai svarbus mikroelementas, reikalingas raudonųjų kraujo ląstelių, hemoglobino gamybai, deguonies transportui kraujyje, jungiamųjų audinių susidarymui organizme, taip pat imuninės sistemos veiklai (Heidarpour et al., 2008; Hansen et al., 2010). Per daug geležies pašaruose galvijams taip pat kenksminga (Oruç et al., 2009).
1.1.2. Chelatizuoti mineraliniai papildai
Chelatas kilęs iš graikiško žodžio chele, kuris reiškia nagas. Siekiant pagerinti mineralų pasisavinimą organizme, buvo sukurta chelatinė jų forma. Pirmieji chelatų naudojimą pritaikė 1920 m. Gilbert T. Morgan ir H. D. K. Drew. Chelatinimas – tai cheminis procesas, kurio metu didesnė molekulė ar molekulių grupė apsupa ar „apvelka” mineralo atomą. Dėl chelatinimo proceso mineralai pasisavinami net iki 300 proc. geriau (Ashmead, Samford, 2004; Jucevičienė, 2004). Kaip teigia Japertas, 2008; Klimaitė, 2005, kad chelatų formoje esančius mikroelementus gyvuliai gali pasisavinti žymiai geriau.
Tinkamiausia organinė medžiaga mineralų chelatinimui yra aminorūgštys, kurios didina organizmo gebėjimą pasisavinti mineralus, esančius jų sudėtyje ir sudaro baltymų junginius, būtinus mineralams pernešti organizme (Mohebbi-Fani ir kt., 2007). Pavyzdžiui, kalcio aminorūgščių chelatai – geriausiai organizmo pasisavinamo kalcio šaltinis. Gamybos proceso metu vienas kalcio jonas yra sujungiamas su dideliu skaičiumi aminorūgščių molekulių. Taip kalcis patenka į ciklinės
arba žiedo pavidalo konfigūracijos molekulę, susidedančią iš aminorūgščių. Kalcio aminorūgščių chelatai neturi elektrinio krūvio, todėl yra labai veiksmingai rezorbuojami nepakitę. Teigiama, jog mineralų rezorbciją dažnai gerina mineralų ir vitaminų derinių vartojimas. Kalcio pasisavinimą gerina vitaminas D, magnis, manganas, tuo tarpu magnio – vitaminas B6 bei kalcis.
Atsižvelgiant į pašaro sudėtį, kokybę ir kiekį, turi būti įvertinti jame esantys mineralai ir jų kiekis, kad nesukeltų gyvūnui žalingo poveikio dėl besaikio šėrimo. Pašaro kiekis turi būti optimalus ir atitikti gyvulių organizmo poreikius. Tačiau kai kurie mineralai, tokie kaip fluoras, selenas, molibdenas ir varis, gali sukelti toksikozes. Nacionalinė mokslinio tyrimo taryba (The National Research Council 1980) apibūdino toksikozių požymius ir per didelį mineralų koncentracijos poveikį organizmui. Tokie elementai, kaip geležis, kadmis ir gyvsidabris, gali būti vertinami kaip toksiški elementai, kurie sukelia toksikozes (Japertas, 2006).
Varis
Mokslininkai ištyrė, kad trūkstant vario pasireiškia anemija, kaulų trapumas, osteoporozė, širdies nepakankamumas, lėtas augimas ir reprodukcinis sutrikimas. Vario trūkumas sukelia imuninės sistemos nusilpimą, kuris nėra lengvai pastebimas. Iš visų mineralų, varis labiausiai linkęs tapti toksišku, ypač kai jo yra per daug. Vario toksikozė gali pasireikšti galvijams, kurie suvartoja didelį kiekį vario papildų arba vario junginiais užterštų pašarų, panaudotų žemės ūkyje ar pramoniniams tikslams. Prieš toksikozės pasireiškimą, kai galvijai suvartoja per daug vario, mineralai dideliais kiekiais gali kauptis kepenyse. Lėtinis vario apsinuodijimas galvijams gali būti dėl raciono papildų, kuriuose vario yra 4–5 kartus daugiau negu reikalaujama (McDonald, 1988; Jeroch, 1999; http://pmep.cce.cornell.edu, prieiga internete 2014.08.12).
Cinkas
Įrodyta, kad odai labai svarbus mikroelementas cinkas. Jis dalyvauja ląstelių atsistatymo procese ir greitina žaizdų gijimą. Cinkas reikalingas odos vientisumui palaikyti. Be to, šis mikroelementas stiprina gyvulių imuninę sistemą. Tai labai svarbu tešmens ligų prevencijai ir gydymui. Didelis cinko kiekis yra gerai toleruojamas galvijų, tačiau per didelis cinko kiekis turi neigiamą poveikį vario pasisavinimui ir metabolizmui. Todėl cinko kiekis racione turėtų būti ribojamas (McDonald, 1988; Jeroch, 1999; http://www.vegsoc.org; http://www.eclecticphysician.com/, prieiga internete 2014.08.12).
Manganas
Teigiama, kad mangano nepakankamumą gali sąlygoti sutrikęs augimas, skeleto anomalijos (deformuotas ar sutrumpėjęs), sutrikusi ar nusilpusi reprodukcija ir naujagimių išsigimimai. Manganas kaupiasi kauluose neorganiniuose junginiuose. Manganas aktyvina daugelį fermentų,
insulino veiklą, kartu slopina adrenaliną, skatina laktaciją ir ovuliaciją. Jis yra būtinas kaulų ir kraujo gamybos elementas. Mangano apykaita glaudžiai susijusi su vario apykaita. Daugiausia mangano būna kepenyse, daug kauluose ir plaukuose (McDonald, 1988; Jeroch, 1999; http://www.atsdr.cdc.gov/, prieiga prie internete 2014.08.12).
Manganas, cinkas ir varis svarbūs laisvųjų radikalų pašalinimui iš kūno. Laisvieji radikalai ardo ląstelių membranas ir sukelia ląstelių pažeidimą, dėl to pieno liauka tampa jautri infekcijai, įbrėžimams, o dėl to sumažėja pieno gamyba. Padidintas vario ir mangano kiekis melžiamoms karvėms gali sumažinti somatinių ląstelių skaičių, kadangi abu elementai svarbūs imuninės sistemos veiklai (Japertas, 2006).
Selenas
Pieniniams galvijams paskutinėje veršingumo stadijoje yra svarbus tinkamas šėrimas selenu, siekiant išvengti kai kurių sutrikimų ir užtikrinti tinkamą seleno kiekį atvesto veršelio organizme. Seleno pasisavinimą ir metabolizmą gali veikti tam tikros medžiagos, kurios gali pakeisti jo poreikį. Sumažėjęs seleno pasisavinimas pasireiškia, kai karvių racione yra didelė (1,3 proc.) ar maža (0,5 proc.) kalcio koncentracija. Padidėjęs sieros suvartojimas gali padidinti seleno poreikį (http://geb.uni-giessen.de, http://www.chemlin.de, prieiga internete 2014.08.12). Seleno toksiškumas gali sąlygoti klinikinius požymius kaip kanopų išnirimas, plaukų netekimas, išsekimas (McDonald, 1988; Jeroch, 1999; http://edoc.ub.uni-muenchen.de, prieiga internete 2014.08.12). Jodas
Jodas reikalingas skydliaukės hormono tiroksino gamybai, kuris aktyvindamas daugybę fermentų, skatina medžiagų apykaitą ir gyvulių augimą, vislumą, embrionų vystimąsi, pieno gamybą, kalcio ir fosforo pasisavinimą, karotino virtimą vitaminu A kepenyse, vit. B12 ir t.t. Trūkstant jodo, sutrinka medžiagų apykaita, sulėtėja gyvulių augimas, vystimasis, reprodukcinės funkcijos, produktyvumas (http://www.merck.com, prieiga internete 2014.08.12).
Kobaltas
Gyvulių organizme didesnių kobalto atsargų nesusikaupia, todėl jie turi nuolat gauti su pašaru. Jis kaupiasi kepenyse. Kobaltas įeina į vitamino B12 sudėtį, kuris dalyvauja kraujo
gamyboje, hemoglobino ir nukleino rūgščių sintezėje. Kobaltas specifiškai veikia fermentus, vienus aktyvina, kitus slopina, stimuliuoja eritropoezę, gerina baltymų ir angliavandenių apykaitą. Kobaltas reikalingas gyvulių virškinimo trakto mikrobams, kurie sintetina B grupės vitaminus. Kobaltas ypač svarbus atrajotojams, kuris aktyvuoja prieskrandžių mikroflorą, kuri sintezuoja vitaminą B12. Kobalto stoka sutrikdo augimą, vystimąsi, mažina gyvulių produktyvumą. Trūkstant
kobalto karvės duoda mažiau pieno, nerujoja, dažnai 6 - 9 veršingumo mėnesį išsimeta arba per anksti veršiuojasi ir, susilaikius nuovaloms, gali susirgti metritu (http://www.cobalt.chem., prieiga internete 2014.08.12).
Žemės ūkio gyvuliai yra nuolatos veikiami neigiamų aplinkos faktorių (klimatinės sąlygos, laikymo vietų mikroklimatas, užterštumas patogeniniais mikroorganizmais ir kt.). Dažnai ūkyje naudojami pašarai yra ne pačios geriausios kokybės, užteršti mikotoksinais ar kitais patogeniniais faktoriais. Didelė gyvulių koncentracija ir įvairūs stresai tiesiogiai neigiamai veikia gyvulių imunitetą. Gyvulių organizmo imunitetas turi labai didelę reikšmę gyvulių sveikatai, jų produktyvumui bei reprodukcijai. Gyvulių imunitetas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis bandos sveikatingumą ir produktyvumą (www.balticagro.lt., prieiga internete 2014.09.10).
Kad gyvulys sparčiau augtų ir gerai funkcionuotų reprodukcijos, imuninė ir kitos sistemos, jo pašare neturi trūkti mikroelementų. Taip pat svarbu, kad mikroelementus organizmas pasisavintų (http://manoukis.lt, prieiga internete 2014.09.23).
Norint užtikrinti melžiamų karvių atitinkamų mikroelementų pasisavinimą, reikia žinoti daugiau nei vien tik šių elementų šėrimo normas. Vandenyje ir maisto medžiagose gali būti dideli kalcio, sieros, molibdeno, ar geležies kiekiai, kurie gali sumažinti kai kurių mikroelementų pasisavinimą iš pašarų. Mikroelementų kompleksai yra vienas iš būdų gamintojams padidinti mikroelementų kiekį melžiamų karvių organizme.
Anksčiau pašarai buvo papildomi tik neorganiniais mineraliniais elementais, kaip antai oksidai, sulfatai ir karbonatai. Patekusios į organizmą šios druskos skyla į laisvus jonus, kurie gali sudaryti junginius su kitomis maisto medžiagomis. Dėl to susilpnėja jų absorbcija arba susidaro visiškai nenaudingi gyvūnams junginiai (Dewayne et al., 2004; Pavlata et al., 2005).
Produktyviems gyvuliams reikia duoti mineralinių mišinių, turinčių visų būtinų mineralų, ypač mikroelementų – cinko, mangano, vario, jodo, kobalto ir seleno. Amino rūgščių chelatai stabdo nereikalingų bakterijų augimą ir yra 3–4 kartus veiksmingesni nei naudojami iš įprastų šaltinių išgaunami mikroelementai (http://www.vetmarket.lt/ourportfolio, prieiga internete 2014 09 23).
Išaiškinus įvairių mineralų biologines funkcijas ir produktyvių karvių medžiagų apykaitos ypatumus, tapo lengviau pritaikyti skirtingus mineralų papildus (McEvoy et al., 2008; Spolders et al., 2008). Organiniai mikroelementų papildai teigiamai veikia užtrūkusių karvių krekenų sudėtį. Duodant organinės kilmės Zn, Cu ir Mn proteinatų (Bioplex), krekenose, piene ir karvių kraujyje patikimai padaugėjo mineralų (Ca, P, Zn ir Cu) (Špakauskas ir kt., 2010). Panašius rezultatus gavo ir kiti mokslininkai, galvijams skyrę mineralų aminorūgščių chelatų (Ashmead, Samford, 2004; Ferguson et al., 2004; Nocek et al., 2006). S. Kinal ir kiti tyrėjai (2005) nustatė, kad karvėms, duodančioms vidutiniškai 6500 kg pieno, Zn, Cu ir Mn chelatai (palyginti su neorganinėmis druskomis) piene ir kraujo serume patikimai padidina cinko ir vario kiekį. Daugelis mokslininkų
didžiajame prieskrandyje sustiprėjo mikroelementų bionaudingumas, kartu mikroelementai geriau transportuojami į kraują ir audinius.
Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad papildant melžiamų karvių racionus mineraliniais, energiniais ir baltyminiais papildais, užtrūkio metu bei pirmaisiais laktacijos mėnesiais padaugėja mikroelementų kraujyje, daugiau primelžiama natūralaus ir koreguoto pieno. Jis baltymingesnis, bet mažesnio riebumo (Bartkevičiūtė, Černiauskienė, 2004).
Tyrimais buvo įrodyta, kad, šeriant karves mikroelementų chelatais, didžiajame prieskrandyje sustiprėja mikroelementų bionaudingumas, ir mikroelementai greičiau transportuojami į kraują bei audinius (Pavlata et al., 2005; Weiss, Socha, 2005; Pechová et al., 2006; Sprinkle et al., 2006). Mikroelementų absorbavimuisi karvių organizme įtaką daro daugelis veiksnių: gyvūnų rūšis, fiziologinė būklė, mityba, cheminė formą, mineralinio elemento tirpumas bei kitų sinergistiškai ar antagonistiškai veikiančių mineralų kiekis (Šrejberova et al., 2005; Mohebbi-Fani et al., 2007).
1.2. Mineralinių papildų įtaka pieno produktyvumui ir jo sudėčiai
Karvių produktyvumas ir pieno sudėtis yra svarbiausios pieninių galvijų savybės daugeliui ūkininkų (Klaas et al., 2005).
Pieno baltymai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Galima drąsiai teigti, kad baltymingumas – svarbiausias pieno maistinės ir biologinės vertės bei galvijų produktyvumo rodiklis (Greičiuvienė ir kt., 2009). Pieno baltymai sintetinami iš virškinamųjų azoto junginių, esančių pašaruose. Šie junginiai iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o po to į tešmens liaukinį audinį, kuriame susidaro pieno baltymai. Jeigu karvės tinkamai šeriamos, laikomos, tai gali padidėti ne tik pieno kiekis, bet ir pieno baltymingumas. Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas negu šeriant nepilnaverčiais, blogos kokybės pašarais.
Produktyvių karvių racionuose būtinai turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų, kad normaliai vyktų apykaitos procesai karvių organizme ir gamintųsi kokybiškas pienas. Be to, aprūpinimui mineralais įtakos turi ir atskirų pašarų santykis racione, ruošimo būdas bei kiti veiksniai (Spears, 2004; Bosseboeuf et al., 2006; Siciliano-Jones et al., 2008; Krys et al., 2009). Matusevičius ir Špakauskas (2012) nustatė, kad trūkstant kalcio, gerokai sumažėja karvių produktyvumas ir jos blogai apsivaisina. Esant fosforo stygiui kraujyje gali sumažėti pieno primilžiai, apetitas ir pašaro suėdamumas, susilpnėti rujos požymiai, neapsivaisinti, atsirasti šlubavimas (Stanišauskienė, 2005).
Šėrimas turi didelę įtaką karvių sveikatingumui. Dėl virškinamojo trakto sutrikimų, atsiradusių dėl prastos kokybės pašarų ar blogai subalansuotų racionų karvės dažnai serga tešmens uždegimu ir gali padidėti piene somatinių ląstelių skaičius (Stankūnienė, 2008).
Didėjant produktyvumui reikia stebėti karvių tešmens būklę, nes jos labiau linkusios sirgti mastitais ir kitomis ligomis. Nustatyta, kad padidėjus SLS sumažėja pieno riebumas, laktozės kiekis, primilžis, keičiasi pieno baltymų sudėtis, sumažėja pagrindinio baltymo kazeino, bet padaugėja mažiau kokybiškų išrūgų baltymų. Sumažėjus kazeino kiekiui piene sumažėja ir kalcio, pH gali padidėti nuo 6,6 iki 6,9 ir daugiau, padaugėja laisvųjų riebalų rūgščių (Rudejevienė, 2007).
Laktozės kiekis piene gali būti siejamas su karvių energijos balanso įvertinimu (Heuer, 2004). Kadangi laktozė sintetinama karvės tešmenyje, tai kuo karvė intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, tuo dažniau suserga tešmens uždegimu ir piene mažėja laktozės, baltymų ir urėjos koncentracija, ženkliai padidėja somatinių ląstelių skaičius ( Šimkienė ir kt., 2009; Žilaitis ir kt., 2006; Rezamand et al., 2007).
Melžiamoms karvėms jodo reikia daugiau nei kitiems galvijams, nes apie 10 proc. jo netenkama su pienu, o išsiskyrusio mikroelemento kiekis didėja proporcingai produktyvumui (Travnicek et al., 2006). Kinal su kitais mokslininkais (2005) nustatė, kad, duodant karvėms mangano papildų su cinku ir variu tris laktacijos mėnesius, padidėja pieno primilžis ir baltymų kiekis piene. Baltymų kiekis piene priklauso nuo baltymų kiekio ir kokybės gaunamų su pašarais.
Daugelis tyrėjų (Ahola et al., 2004; Strusińska et al., 2004; Kinal et al., 2005; Špakauskas ir kt., 2010) nustatė, kad, pieninėms karvėms skiriant mikroelementų Zn, Cu ir Mn junginius su aminorūgštimis ir chelatus, piene sumažėja somatinių ląstelių skaičius.
Mn2+, Zn2+ ir Cu2+ svarbūs laisvųjų radikalų pašalinimui iš karvės organizmo. Laisvieji
radikalai ardo ląstelių membranas ir sukelia ląstelių pažeidimą, dėl to pieno liauka tampa jautri infekcijai, įbrėžimams, o dėl to sumažėja pieno gamyba. Taip pat nustatyta, jog mikroelementai cinkas, varis ir manganas pagerina tešmens sveikatos būklę, nes palaiko sveiką tešmens ir spenių odą, padidina keratino gamybą ir sustiprina imuninį atsaką. Padidintas vario ir mangano kiekis melžiamoms karvėms gali sumažinti SLS, kadangi abu elementai svarbūs imuninės sistemos veiklai (Japertas, 2006).
Šlapalo koncentracija – naudingas rodiklis, įeinantis į pieno testą ir glaudžiai besisiejantis su pašaro sudėtimi ir šėrimo balansu (Burgos et al., 2007). Baltymų apykaita organizme normali, kai šlapalo piene randama 15–30 mg proc. (Sederevičius ir kt., 2008). Reikia atminti, kad padidėjusi ar sumažėjusi urėjos koncentracija įspėja apie karvių reprodukcines ligas (Žilaitis, 2008).
Norint žinoti apie kiekvienos karvės būklę, daromi individualūs pieno mėginių tyrimai, kurie sudaro galimybę gyvulių augintojams kontroliuoti šlapalo azoto koncentracijos pokyčius, susijusius su pašaro rūšimi, su karvių laktacijos tarpsniu, veršingumu (Žilaitis ir kt., 2008). Bendri bandos pieno tyrimai suteikia informacijos tik apie vidutinę šlapalo azoto koncentraciją bandos karvių piene,
1.3. Mineralinių papildų įtaka karvių vaisingumui
Reprodukcinė veikla yra svarbus požymis, palaikantis pieno produktyvumą. Ilgas laikotarpis tarp veršiavimųsi reiškia ilgą neveršingumo laikotarpį.
Neveršingumo laikotarpis (laikotarpis nuo veršiavimosi iki apvaisinimo) yra labai svarbus karvių bandos reprodukcijos rodiklis. Iš šio rodiklio galima spręsti apie bandos reprodukciją – rujos nustatymo efektyvumą, apvaisinimo indeksą, laktacijos trukmę. Ilgėjant neveršingumo laikotarpiui, iš karvės gaunama mažiau pieno, sumažėja telyčių, tinkamų bandos kaitai. Įrodyta, kad ilgėjant neveršingumo laikotarpiui daugėjo sėklinimų skaičius vienam veršeliui gauti (p<0,001) (Šimkienė ir kt., 2009). Svarbus rodiklis yra apsivaisinimas po pirmo sėklinimo. Neveršingumo laikotarpio trukmė atspindi karvės sveikatingumą ir ūkyje taikomą rujos nustatymo bei sėklinimo strategiją. Manoma, kad normali neveršingumo trukmė yra 60–80 parų, tuomet iš karvės primelžiama daugiausia pieno ir atsiveda daugiausia veršelių. Mažo produktyvumo karvėms šis laikas gali būti trumpesnis, o produktyvesnių – ilgesnis.
Taikant pažangiausias pašarų ruošimo, šėrimo ir laikymo technologijas bei mokslo naujoves selekcijos srityje, pasiekiami aukšti reprodukcijos rodikliai (Zootechniko žinynas, 2006). Stambėjant pieno ūkiams bei didėjant primilžiams, daugėja įvairios reprodukcijos problemos. Todėl iškilusias problemas padeda spręsti naujos pažangios technologijos, kurios atlieka karvių veršingumo diagnostiką. Veršingumo trukmė priklauso nuo gyvulio amžiaus, veislės, kūno masės, aplinkos temperatūros, užsimezgusio embriono lyties. Ypač svarbūs genetiniai veiksniai.
Veršingumas ūkiuose paprastai tiriamas praėjus 35–60 parų po sėklinimo ir tik tada nustatomos neveršingos karvės. Pasak mokslininkų, embrioninio mirtingumo ir jo pasekmių reprodukcijos efektyvumui pieninių karvių bandoje mažinimą lemia veršingumo nustatymo priemonių sistema. Dažniausiai ūkiuose karvės tik stebimos. Po sėklinimo praėjus 18–23 paroms, atkreipiamas dėmesys į karvės fiziologinę būseną. Jei karvė nerujoja, tikėtina, kad ji veršinga. Tačiau būna daug atvejų, kai dėl įvairių priežasčių karvė ilgai nerodo rujos požymių, o dėl neveršingos karvės patiriama ekonominių nuostolių. Ūkiuose pastaruoju metu veršingumui nustatyti naudojami patikimiausi reprodukcijos gerinimo metodai: reprodukcijos organų tyrimas ultragarsu bei ankstyvoji karvių veršingumo diagnostika imunologiniais tyrimais. Anksti nustačius veršingumą nereikia sukti galvos dėl naujo sėklinimo organizavimo, bet svarbiausia – nepatiriama didžiulių nuostolių dėl neveršingų karvių.
Aminorūgščių chelatų priedai teigiamai įtakoja ir reprodukcines karvių savybes. Dauguma galvijų, kurių racionai papildomi šiais papildais apsivaisina iš pirmo sėklinimo, lengviau veršiuojasi, kyla mažiau komplikacijų pogimdyminiu periodu (Mohebbi-Fani ir kt., 2007). Mikroelementas (Mn) yra svarbus kaulų augimui, vystimuisi, taip pat vaisingumui (Paterson, Engle,
2005). S. L. Hansen su kitais tyrėjais (2006) nustatė, kad 50 mg mangano kg svorio priedas kontroliniuose pašaruose pagerina telyčių reprodukcines savybes. Taip pat įrodyta, kad panaudojus amino rūgščių chelatus, laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apsisėklinimo sutrumpėjo 25 dienomis (Formigoni, Parisini, Corradi, 2004).
Naudojant chelatizuotus mineralus efektyviau organizme įsisavinami mikroelementai. Ne vienas autorius teigė, kad mikroelementų papildai turi didelį poveikį reprodukcinei veiklai. Tyrimais įrodyta, kad cinkas turi antioksidacinių savybių, kurių dėka yra mažinamas aktyvaus deguonies kiekis, kuris prisideda prie spermos gyvybingumo didinimo ir greitesnio apvaisinimo (Rowe et al., 2011). Žinoti, kas gali turėti įtakos bulių reproduktorių spermos gamybą ir spermos kokybę, yra taip pat svarbu kaip ir karvių produktyvumas (Fuerst-Waltl et al., 2006).
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Baigiamasis darbas atliktas 2013–2014 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedroje ir pieno ūkyje Šakių rajone.
Pieno ūkyje laikoma aukšto produktyvumo karvių banda, kurią sudaro 1100 galvijai. Šiuo metu iš jų 450 melžiamos karvės, kurių produktyvumas siekia 7400 litrai pieno. Šiame ūkyje karvės šeriamos du kartus per parą visaverčiu racionu. Karvėms taikomas besaitis laikymo būdas ir melžiamos tris kartus per parą.
Tyrimo metu buvo atrinktos 195 užtrūkintos pieninės karvės. 65 pieninės karvės buvo kontrolinėje grupėje, o 130 pieninių karvių priklausė bandomajai grupei.
Tyrimas vyko 90 parų. Abiejų grupių karvės buvo laikomos vienodomis sąlygomis, buvo šeriamos vienodais pašarais. Bandomajai užtrūkintų pieninių karvių grupei 14–21 paras prieš apsiveršiavimą, tik po apsiveršiavimo ir 30 parų po apsiveršiavimo buvo sugirdoma guminiu buteliuku po 100 ml chelatizuotų mineralinių papildų „Cow Care“ tirpalo, atskiesto iki 500 ml geriamuoju vandeniu. Šie chelatizuoti organiniai papildai surišti su aminorūgščių molekulėmis. Kontrolinė užtrūkintų pieninių karvių grupė tais pačiais laikotarpiais kaip ir bandomosios grupės karvės, gavo po 500 ml geriamojo vandens. Tyrimas buvo atliekamas dviem etapais:
Pirmame etape lyginome kontrolinės ir bandomosios pieninių karvių grupių pieno kiekio ir pieno sudėties t. y.: riebalų, baltymų, laktozės koncentraciją piene, SLS ir urėjos piene kitimus tyrimo metu.
Antrame etape lyginome abiejų karvių grupių laiką laikotarpį iki pirmos rujos.
Darbo rezultatams gauti, naudotasi pieno duomenų analizės duomenimis (riebalų, baltymų, laktozės, urėjos, somatinių ląstelių) iš VĮ „Pieno tyrimai“ duomenų bazės, pieningumo bei reprodukcijos duomenimis (pirma ruja, sėklinimų skaičius) iš ŽŪIKVC (žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro) gautų duomenų bazės.
Grafinis duomenų apdorojimas atliktas EXEL 2003. Statistinė duomenų analizė atlikta statistiniu paketu SPSS for Windows 2007, Chikago. Atlikta dispersinė analizė, duomenų pateikimo testas. Duomenis laikyti statistiškai patikimais kai p<0,05, o statistiškai nepatikimais kai p>0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Pieno kiekio kitimas tyrimo metu
Bandomosios užtrūkintos grupės karvių, kurioms buvo sugirdytas chelatizuotų papildų tirpalas „Cow Care“, 30 parų po veršiavimosi tyrimo metu pieno kiekis buvo didesnis, t. y. 11,49 proc. daugiau nei kontrolinės užtrūkintos grupės karvių, kurios gavo geriamojo vandens.
0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 30,00 35,00 30 60 90 Paros, d. P ie no k ie k is , k g. Bandomoji Kontrolinė
a:b, p<0,05 3 pav. Pieno kiekio kitimas tiriamuoju laikotarpiu
Taip pat matome, kad abiejų grupių karvių visais tyrimo etapais pieno kiekis didėjo. 60 parų po veršiavimosi tyrimo metu bandomosios grupės karvių rodikliai buvo didesni 7,38 proc. (p<0,05), o 90 parų po veršiavimosi - 0,5 proc. didesni už kontrolinės grupės karvių.
3.2. Pieno sudėties kitimas tyrimo metu
3.2.1. Baltymų kiekio kitimas
Baltymų kiekis bandomosios grupės karvių piene nuo 30 paros po veršiavimosi sumažėjo 0,13 proc. Bandomosios grupės karvių, nuo 60 paros po veršiavimosi, piene baltymų kiekis pradėjo didėti ir buvo didesnis 0,15 proc. nei kontrolinės grupės karvių (p<0,05).
a
3,05 3,10 3,15 3,20 3,25 3,30 3,35 3,40 3,45 3,50 3,55 30 60 90 Paros, d. B a lt y m ų k ie k is , proc . Bandomoji Kontrolinė
a:b, p<0,05 4 pav. Baltymų kiekio kitimas tiriamuoju laikotarpiu
Bandomosios grupės karvių, 90 parų po veršiavimosi, tyrimo metu nustatyta, kad piene baltymų kiekis buvo didesnis 0,11 proc. nei kontrolinės grupės karvių.
3.2.2. Riebalų kiekio kitimas
Bandomosios ir kontrolinės grupių karvių, 30 parų po veršiavimosi, tyrimo metu pieno riebalų rodikliai beveik nesiskyrė. Bandomosios grupės karvių, nuo 60 paros po veršiavimosi, tyrimo metu pieno riebumas pradėjo didėti t.y. buvo 1,95 proc. didesnis nei kontrolinės grupės karvių, jų pieno riebumas mažėjo. 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 7,00 30 60 90 Paros, d. R ie b al ų k ie ki s, p ro c. Bandomoji Kontrolinė
a:b, p<0,05 5 pav. Riebalų kiekio kitimas tiriamuoju laikotarpiu b
a
a
Bandomosios grupės karvių pieno riebumas, 90 parų po veršiavimosi, tyrimo metu buvo didesnis 1,47 proc. nei kontrolinės grupės karvių (p<0,05).
3.2.3. Laktozės kiekio piene kitimas
Bandomosios ir kontrolinės grupių karvių laktozės koncentracija piene beveik nesiskyrė po 30 parų nuo veršiavimosi. Bandomosios grupės karvių laktozės koncentracija piene 0,01 proc. didesnė nei kontrolinės grupės karvių. Bandomosios grupės karvių laktozės kiekis piene, 60 parų po veršiavimosi, didėjo ir buvo didesnis 0,07 proc. (p<0,05) nei kontrolinės grupės karvių piene, kurių laktozės kiekis piene mažėjo.
4,35 4,40 4,45 4,50 4,55 4,60 4,65 30 60 90 Paros, d. La k toz ė s k ie k is , proc . Bandomoji Kontrolinė
a:b, p<0,05 6 pav. Laktozės kiekio piene kitimas tiriamuoju laikotarpiu
Bandomosios grupės karvių, 90 parų po veršiavimosi, matomas staigus laktozės kiekio didėjimas piene. Laktozės kiekis 0,12 proc. didesnis už kontrolinės karvių grupės laktozės kiekį piene.
3.2.4. Somatinių ląstelių skaičiaus kitimas
Bandomosios grupės karvių piene, nuo 30 paros po veršiavimosi, somatinių ląstelių skaičius žymiai mažėjo, t. y. 8,74 proc. mažiau nei kontrolinės grupės karvių. Bandomosios ir kontrolinės grupės karvių, 60 parų po veršiavimosi, somatinių ląstelių skaičius piene duomenys mažai skyrėsi, t. y. 1,81 proc.
b
0,00 100,00 200,00 300,00 400,00 500,00 600,00 30 60 90 Paros, d. S om a ti ni ų lą s te li ų s k ., tūk s t. /m l. Bandomoji Kontrolinė
a:b, p<0,05 7 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus kitimas tiriamuoju laikotarpiu
Bandomosios grupės karvių, 90 parų po veršiavimosi, tyrimo metu rodikliai nežymiai mažėjo ir buvo 390,17 tūkst./ml., lyginant su kontrolinės grupės karvėmis, kurių piene somatinių ląstelių skaičius žymiai didėjo ir buvo 527,14 tūkst./ml., t. y. 25,98 proc. buvo didesnis už bandomosios grupės karvių (p<0,05).
3.2.5. Urėjos kiekio piene kitimas
Bandomosios grupės karvių piene urėja, 30 parų po veršiavimosi, tyrimo metu buvo mažesnė 33,16 proc. (p<0,05) nei kontrolinės grupės karvių.
0,00
10,00
20,00
30,00
40,00
30
60
90
Paros, d.
U rė ja m g ., p ro c .Bandomoji
Kontrolinė
a:b, c:d, e:f, p<0,05 8 pav. Urėjos koncentracijos piene kitimas tiriamuoju laikotarpiu a b a b c d e f
Bandomosios grupės karvių piene urėja, 60 parų po veršiavimosi, buvo mažesnė – 20,94 proc. (p<0,05) ir 90 parų po veršiavimosi – 28,17 proc. (p<0,05) mažesnė nei kontrolinės grupės karvių.
3.3. Laiko nuo veršiavimosi iki pirmos rujos kitimas
Bandomosios grupės karvių, kurioms buvo sugirdytas chelatizuotų papildų tirpalas „Cow Care“, laikotarpis nuo veršiavimosi iki pirmos rujos buvo trumpesnis, t. y. 29,10 proc. (p<0,05) nei
0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 60,00 70,00 80,00 90,00 Bandomoji Kontrolinė Karvių grupės La ik a s pp , pa rom is
a:b, p<0,05 9 pav. Neveršingumo laikotarpis
kontrolinės grupės karvių. Galime daryti išvadą, kad naudojant chelatizuotus papildus „Cow Care“ karvių neveršingumo laikotarpis trumpėja.
a
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Karvių pieno kiekis, pieno sudėtis ir vaisingumas priklauso nuo pašarų ir juose esančių mineralų. Siekiant pagerinti mineralų pasisavinimą organizme, buvo sukurta chelatinė jų forma. Todėl ypatingai svarbu, kad pašare esančios maisto medžiagos būtų gerai pasisavinamos ir panaudojamos produkcijai gaminti (Jukna ir kt., 2005). Kaip teigia S. Japertas (2008), J. Klimaitė (2005), kad chelatų formoje esančius mikroelementus gyvuliai gali pasisavinti žymiai geriau. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad papildant melžiamų karvių racionus mineraliniais, energiniais ir baltyminiais papildais, užtrūkio metu bei pirmaisiais laktacijos mėnesiais padaugėja mikroelementų kraujyje, daugiau primelžiama natūralaus ir koreguoto pieno, jis baltymingesnis, bet mažesnio riebumo (Bartkevičiūtė, Černiauskienė, 2004). S. Kinal su kitais mokslininkais (2005) nustatė, kad duodant karvėms mangano papildų su cinku ir variu tris laktacijos mėnesius, padidėja pieno primilžis ir baltymų kiekis piene.
Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad panaudojus chelatizuotus papildus „Cow Care“ bandomosios grupės karvių pieno kiekis buvo 7,38 proc., baltymų kiekis – 0,15 proc., pieno riebumas – 1,47 proc. didesnis nei kontrolinės grupės karvių, kurios gavo geriamojo vandens.
Laktozė yra svarbus angliavandenis, kuris lemia primelžto pieno kiekį ir jo sudėtį bei parodo karvių energijos balansą (Heuer, 2004). Kadangi laktozė sintetinama karvės tešmenyje, jos sintezės medžiaga yra gliukozė, kuri sintetinama kepenyse. Galima teigti, kad pieno sintezė ypač priklauso nuo mikroorganizmų veiklos didžiajame prieskrandyje bei metabolizmo procesų organizme, o ne tik nuo raciono maistingumo (Jeroch ir kt., 2004). Ištirta, kad kuo karvė intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, tuo dažniau suserga tešmens uždegimu ir piene mažėja laktozės, baltymų ir urėjos koncentracija, ženkliai padidėja somatinių ląstelių skaičius (Šimkienė ir kt., 2009; Žilaitis ir kt., 2006; Rezamand et al., 2007).
Tyrimo rezultatai parodė, kad panaudojus chelatizuotus papildus „Cow Care“ bandomosios grupės karvių laktozės kiekis piene didėjo ir buvo didesnis 0,07 proc. (p<0,05) nei kontrolinės grupės karvių piene. Pastarosios karvių grupės laktozės kiekis piene mažėjo.
Daugelis tyrėjų (Ahola et al., 2004; Strusińska et al., 2004; Kinal et al., 2005; Špakauskas ir kt., 2010) nustatė, kad, pieninėms karvėms skiriant mikroelementų Zn, Cu ir Mn junginius su aminorūgštimis ir chelatus, piene sumažėja somatinių ląstelių skaičius. S. Japertas (2006) teigia, kad padidintas vario ir mangano kiekis melžiamoms karvėms gali sumažinti SLS, kadangi abu elementai svarbūs imuninės sistemos veiklai.
Tiriamuoju laikotarpiu bandomosios grupės karvių piene somatinių ląstelių skaičius nežymiai mažėjo lyginant su kontrolinės grupės karvėmis, t. y. 25,98 proc. karvių (p<0,05) buvo didesnis už bandomosios grupės.
Šlapalo koncentracija – naudingas rodiklis, įeinantis į pieno testą ir glaudžiai besisiejantis su pašaro sudėtimi ir šėrimo balansu (Burgos et al., 2007). Baltymų apykaita organizme normali kai, šlapalo piene randama 15–30 mg proc. (Sederevičius ir kt., 2008). Reikia atminti, kad padidėjusi ar sumažėjusi urėjos koncentracija įspėja apie karvių reprodukcines ligas (Žilaitis, 2008).
Bandomosios grupės karvių piene urėjos koncentracija, 30 parų po veršiavimosi, buvo 33,16 proc. (p<0,05), 60 parų po veršiavimosi – 20,94 proc. (p<0,05) ir 90 parų po veršiavimosi – 28,17 proc. (p<0,05) mažesnė nei kontrolinės grupės karvių. Galime teigti, kad bandomosios ir kontrolinės grupių karvių baltymų apykaita organizme normali ir urėjos piene randama 15–30 mg proc.
Kaip teigia mokslininkai, kad kai sėklinama iki 30 parų po veršiavimosi, tai karvės 33 procentais prasčiau apsisėklina, o sėklinant karves, kai po apsiveršiavimo praeina 51–70 parų – apsivaisinimas padidėja iki 600 proc. Aminorūgščių chelatų priedai teigiamai įtakoja ir reprodukcines karvių savybes. Dauguma galvijų, kurių racionai papildomi šiais papildais apsivaisina iš pirmo sėklinimo, lengviau veršiuojasi, kyla mažiau komplikacijų pogimdyminiu periodu (Mohebbi-Fani ir kt., 2007). Taip pat įrodyta, kad panaudojus amino rūgščių chelatus, laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apsisėklinimo sutrumpėjo 25 dienomis (Formigoni, Parisini, Corradi, 2004).
Iš tyrimo metu gautų rezultatų matome, kad bandomosios grupės karvių, kurios gavo chelatizuotus papildus „Cow Care“, laikotarpis nuo veršiavimosi iki pirmos rujos buvo trumpesnis, t. y. 29,10 proc. (p<0,05) nei kontrolinių karvių, kurios gavo geriamojo vandens. Galime daryti išvadą, kad naudojant chelatizuotus papildus „Cow Care“ karvių neveršingumo laikotarpis trumpėja.
IŠVADOS
Remiantis atliktų tyrimų rezultatais galime daryti šias išvadas:
1. Panaudojus chelatizuotus papildus „Cow Care“ bandomosios grupės karvių pieno kiekis buvo didesnis 7,38 proc., nei kontrolinės grupės karvių, kurios gavo geriamojo vandens (p<0,05). 2. Bandomosios grupės karvių pieno baltymų kiekis buvo – 0,15 proc., pieno riebumas – 1,47
proc., laktozės kiekis piene 0,07 proc., didesnis nei kontrolinės grupės karvių. Somatinių ląstelių skaičius bandomosios grupės karvių buvo mažesnis 25,98 proc. už kontrolinės grupės karvių. Bandomosios grupės karvių urėjos koncentracija piene 30 parų po veršiavimosi tyrimo buvo 33,16 proc., 60 parų po veršiavimosi – 20,94 proc. ir 90 parų po veršiavimosi – 28,17 proc. mažesnė nei kontrolinės grupės karvių (p<0,05).
3. Bandomosios grupės karvių laikotarpis nuo veršiavimosi iki pirmos rujos buvo trumpesnis 29,10 proc. nei kontrolinės grupės karvių (p<0,05).
REKOMENDACIJOS
Rekomenduojama sugirdyti chelatizuoto papildo po 100 ml tirpalo atskiesto iki 500 ml geriamuoju vandeniu užtrūkintoms karvėms 14–21 paras prieš apsiveršiavimą, tik po apsiveršiavimo ir 30 parų po apsiveršiavimo.
LITERATŪRA
1. Ahola J. K., Baker D. S., Burns P. D., Mortimer R.G., Enns R. M., Whittier J. C., Geary T. W., Engle T. E. Effect of copper, zinc and manganese supplementation and source on reproduction, mineral status and performance in grazing beef cattle over a two-year period. J. Anim. Sci. 2004. Vol. 82 (8). P. 2375 – 83.
2. Akar Y., Vildiz H. Concentrations of Some Minerals in Cows with Retained Placenta and Abortion. Turk. J. Vet. Anim. Sci. 2005. Vol. 29. P. 1157 – 1162.
3. Andrieu S. Is there a role for organic trace element supplements in transition cow health. Vet. J. 2008.Vol. 176. P. 77 – 83.
4. Ashmead H. D., Samford R. A. Effects of Metal Amino Acid Chelates or Inorganic Minerals on Three Successive Lactations in Dairy Cows. Intern. J. Appl. Res. Vet. Med. 2004. Vol. 2 (3). P. 181 – 188.
5. Bartkevičiūtė Z., Černiauskienė J. Pieninių karvių produktyvumo kaita šeriant racionu su papildais. Vet. Med. Zoot. 2004. T. 27 (49). P. 47 – 51.
6. Bosseboeuf Y., Bourdonnais A., Ashmead H. D., Ashmead S. D. The effect of copper, zinc, and manganese amino acid chelates on dairy cow reproduction on eight farms: field trial. Intern. J. Appl. Res. Vet. Med. 2006. Vol. 4 (4). P. 313 – 319.
7. Burgos S. A., Fadel J. G., De Peters E. J. Prediction of Ammonia Emission from Dairy Cattle Manure Based on Milk Urea Nitrogen Relation of Milk Urea Nitrogen to Urine Urea Nitrogen Excretion. J. Dairy Sci, December 1. 2007. Vol. 90 (12). P. 5499 – 5508.
8. Dewayne H., Stephen D., Royce A. Effects of Metal Amino Acid Chelates on Milk Production, Reproduction, and Body Condition in Holstein First Calf Heifers. Intern. J. Appl. Res. Vet. Med. 2004. Vol. 2 (4). P. 252 – 260.
9. Erdogan S., Celik S., Erdogan Z. Seasonal and locational effects on serum, milk, liver and kidney chromium, manganese, copper, zinc, and iron concentrations of dairy cows. Biol. Trace Elem. Res. 2004. Vol. 98. No. 1. P. 51–61 Ferguson J. D., Tomlinson D., Socha M. Effects of inorganic and organic (4-PlexR) trace mineral supplementation on milk production and reproduction. J. Dairy Sci. 2004. Vol. 87 (Suppl. 1). P. 117.
10. Formigoni A., Parisini P, Corradi F. The use of amino acid chelates in high Production milk cows. University of Bologna. 2004. P. 170 – 185.
11. Fuerst-Waltl B., Schwarzenbacher H., Perner CH.,Solkner J. Effects o fage and environmental factors on semen production and semen quality of Austran Simmental bulls. University of Natural Resources and Applied Life Sciences Vienna, Department of Sustainable Agricultural
Systems, Division of Livestock Sciences, Gregor Mendel-Str. 33, A – 1180 Vienna, Austria. Animal Reproduction Science. Volume 95, Issues 1 - 2, 2006. P. 27 – 37.
12. Gressley T. F. Zinc, copper, manganese, and selenium in dairy cattle rations. University of Delaware. Department of animal and food sciences. 2009. P. 65 – 71.
13. Greičiuvienė A., Jukna Č., Malakauskas M., Markevičiūtė D., Minkevičius V., Rudejevienė J., Semokienė D.,Šernienė L. Pieno ūkis. 2009. P.127.
14. Guyot H., Saegerman C., Lebreton P., Sandersen C., Rollin F. Epidemiology of trace elements deficiencies in Belgian beef and dairy cattle herds. J. Trace Elem. Med. Biol. 2009. Vol. 23 (2). P. 116 – 123.
15. Hall O. J. Appropriate methods of diagnosing mineral deficiencies in Cattle. Tri-State Dairy Nutrition Conference Utah State University. 2006. P. 43 – 50.
16. Hansen S. L., Spears J. W., Lioyd K. E., Whisnant C. S. Feeding a Low Manganese Diet to Heifers During Gestation Impairs Fetal Growth and Development. J. Dairy Sci. 2006. Vol. 89. P. 4305 – 4311.
17. Hansen S. L., Ashwell M. S., Moeser A. J., Fry R. S., Knutson M. D., Spears J. W. High dietary iron reduces transporters involved in iron and manganese metabolism and increases intestinal permeability in calves. J. Dairy Sci. 2010. Vol. 93. No. 2. P. 656 – 665.
18. Heidarpour B. M., Mohri M., Seifi H. A., Alavi Tabatabaee A. A. Effects of parenteral supply of iron and copper on hematology, weight gain and health in neonatal dairy calves. Vet. Res. Commun. 2008. Vol. 32. N. 7. P. 553 – 561.
19. Heuer C. The use of test day informatikon of dairy cows in early lactation. J Dairy Sci. 2004. Vol.87. P. 593 – 601.
20. Hosnedlová B., Trávníček J., Šoch M. Current viewof the significance of zinc for ruminants a eview. Agricultura tropica et subtropica. 2007. Vol. 40 (2). P. 57 – 64.
21. Japertas S. Mikroelementai tešmens būklei gerinti ir somatinių ląstelių skaičiaus piene mažinimui. Pienininkystė. 2006. T 11.
22. Jeroch H., Drochner W., Simon O. Ernährung landwirschaftlicher Nutztiere. Stuttgart. 1999. P. 87 – 94.
23. Jeroch H., Šeškevičienė J., Kulpys J. Žemės ūkio gyvulių ir paukščių mitybos fiziologinės reikmės. Kaunas. 2004. P. 158.
24. Jucevičienė A. Chelatiniai mineralų junginiai – geriausiai organizmo pasisavinami mineralai. Gydymo menas. 2004. Nr. 11. P. 21 – 23.
on the yield, composition and quality of milk. Bull. Vet. Inst. Pulawy. 2005. Vol. 49. P. 423 – 426.
27. Kinal S., Korniewicz A., Slupczynska M., Bodarski R., Korniewicz D., Čermak B. Effect of the application of bioplexes of zinc, copper and manganese on milk quality and composition of milk and colostrum and some indices of the blood metabolic profile of cows. Czech. J. Anim. Sci. 2007. Vol. 52 (12). P. 423 – 429.
28. Klaas I. C., Enevoldsen C., Ersbøll A.K., Tölle U. Cow–Related Risk Factors for Milk Leakage American Dairy Science Association. J. Dairy Sci. 88. 2005. P. 128 – 136.
29. Klimaitė J. Karvių sergančių slaptuoju mastitu diagnostika, gydymas ir profilaktika. Daktaro dezertacija. Kaunas. 2005.
30. Kulpys J., Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas: Terra Publika. 2010. 9-25, P. 64 – 85.
31. Krys S., Lokajová E., Podhorský A., Pavlata L. Microelement Supplementation in Dairy Cows by Mineral Lick. Acta Vet. Brno. 2009. Vol. 78. P. 29 – 36.
32. Lietuvos žemės ūkis. Ekonominė apžvalga. 2004. V. LAEI. P. 152 – 157.
33. Matusevičius A. P., Špakauskas V. Galvijų mineralinių apykaita jos sutrikimai profilaktika ir gydymas. Kaunas. 2012. P.19 – 69.
34. McDonald P., Edwards R.A, Grieenhaugh J.F.D. Animal nutrition. Logman scientific and technical 1988m. P. 103 – 113.
35. McEvoy M., Kennedy E., Murphy J. P., Boland T. M., Delaby L., O'Donovan M. The effect of herbage allowance and concentrate supplementation on milk production performance and dry matter intake of spring-calving dairy cows in early lactation. J. Dairy Sci. 2008. Vol. 91 (3). P. 1258 – 69.
36. Mikroelementų svarba karvių mityboje. http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/gyvulininkyste/2219, prieiga internete 2014.09.23.
37. Mohebbi-Fani M., Nazifi E., Rowgani E., Namazi F. Association between serum mineral status and sub-optimal perforance in dairy cows in Fars Province. Int. J. Dairy Sci. 2007. Vol2. No 3. P. 281 – 286.
38. Nocek J. E., Socha M. T., Tomlinson D. J. The Effect of Trace Mineral Fortification Level and Source on Performance of Dairy Cattle. J. Dairy Sci. 2006. Vol. 89. P. 2679 – 2693. 39. Oruç H. H., Uzunoğlu I., Cengiz M. Suspected Iron Toxicity in Dairy Cattle. Uludag Univ. J.
Fac. Vet. Med. 2009. Vol. 28. No. 1. P. 75 – 77.
