Privalomos farmacininkui žinios ir įgūdžiai XVII a.: archyvinio dokumento Examen. Pharmac. tyrimas

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

JUSTĖ POTASKAJEVA

Privalomos farmacininkui žinios ir įgūdžiai XVII a.: archyvinio

dokumento Examen. Pharmac. tyrimas

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. Dr. V. Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Privalomos farmacininkui žinios ir įgūdžiai XVII a.: archyvinio

dokumento Examen. Pharmac. tyrimas

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Justė Potaskajeva

Data Data

TURINYS

1. 1. Vaistininko karjeros kelias ... 11

2. TYRIMO METODIKA ... 20

2. 1. Tiriamojo objekto aprašymas ... 22

2. 2. Darbo trūkumai ... 24

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24

3.1 Praktinės užduotys egzaminuojamajam ... 24

3. 2. Teoriniai klausimai egzaminuojamajam ... 36

3. 2. 1. Vilniaus ir Torunės farmacijos egzamino teorinių klausimų palyginimas ... 42

3. 2. 2. Vaisto formos ... 45

3. 3. Šaltinio užduočių lyginimas su farmakopėjomis ... 47

3. 4. Rankraščio Exam. Pharmac turinio rodyklė ... 50

REKOMENDACIJOS ... 52

IŠVADOS ... 53

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 54

1 Priedas ... 56

SANTRUMPOS

2. Lot. – lotyniškai

3. Ex. Pharmac. – exam pharmac 4. m. – metai

5. a. – amžius

6. Ac. (acidum) – rūgštis; 7. Aq. (aqua) - vanduo; 8. Cort. (cortex) – žievė;

9. Extr. (extractum) – ekstraktas; 10. Empl. (Emplastrum) - pleistras 11. Fol. (folium) – lapas;

12. Flor. (flores) – žiedai 13. Hb. (Herba) - žolė 14. Inf. (infusum) – užpilas; 15. Liq. (liquor) – skystis; 16. Mixt. (mixtura) – mikstūra; 17. Ol. (oleum) – aliejus, 18. Pulv. (pulvis) – milteliai; 19. Rad. (radix) – šaknis; 20. Sir. (sirupus) – sirupas;

21. Spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;

22. Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka; 23. Ung. (unguentum) – tepalas;

SANTRAUKA

Potaskajeva J. magistro baigiamojo darbo tema: Privalomos farmacininkui žinios ir įgūdžiai XVII a.: archyvinio dokumento Examen. Pharmac. tyrimas. Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Farmacijos fakultetas. Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2019, - 57 psl.

2019 m. kovo 28-29 d. Lietuvos kultūros tyrimų institute, Vilniuje, darbas buvo pristatytas kasmetinėje Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos konferencijoje ,,Scientia et historia“. Tikslas – įvertinti kokias žinias ir įgūdžius XVII a. privalėjo pademonstruoti egzaminuojamieji farmacijos egzamino metu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, kokias praktines žinias apie vaistus privalėjo pademonstruoti egzaminuojamasis. 2. Įvertinti, kokias teorines žinias turėjo žinoti pretendentas, siekiantis įgyti farmacininko

laipsnį, ir palyginti šaltinyje pateiktus teorinius klausimus su analogiškais klausimais, publikuotais Torunėje.

3. Identifikuoti, pagal kurią farmakopėją paruoštos paktinės užduotys.

Metodika: atliekant tyrimą buvo taikytas istorinis tyrimo metodas ir lyginamosios analizės metodas. Išnagrinėtas Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas dokumentas Examen.Pharmac (vertinami, lyginami ir interpretuojami šaltinyje pateikti duomenys). Rezultatai: Išanalizavus Ex. Pharmac šaltinyje pateiktas praktines žinias nustatyta, jog egzaminuojamasis turėjo žinoti virš 13 vaisto formų gamybos metodų, taip pat žinoti kiekvieną sudedamąją vaistinę žaliavą, jų kiekius ir specifikacijas. Išnagrinėjus teorinius klausimus egzaminuojamajam pastebima, jog būsimas farmacininkas daugiausia turėjo turėti bendrųjų farmacijos žinių, tokių kaip terminologija, svorio vienetai ir dozės. Lyginant Ex. Pharmac šaltinį su P. Guldenius knyga bei XVII a. Vokietijos farmakopėjomis rasta panašumų, tačiau tiriamo šaltinio klausimai nebuvo sudaryti remiantis tirtomis farmakopėjomis.

Išvados:

1. Egzaminuojamasis turėjo sugebėti komisijos akivaizdoje pagaminti trylika vaistų formų, gebėti perskaityti ir suprasti lotyniškus vaisto komponentų pavadinimus, kiekio vienetus ir žinoti gamybos technologiją. Cheminės medžiagos XVII a. rankraščio vaistų sudėtyje neminimos, bet nurodyta didelė augalinių ir gyvūninės kilmės medžiagų įvairovė. Egzaminuojamieji turėjo žinoti alcheminius ženklus, nes jie buvo nurodomi receptuose, išmanyti minerologiją, porceliano gamybos technologiją.

2. Pretendentas, siekiantis įgyti farmacininko laipsnį, turėjo atsakyti į teorinius klausimus apie vaistų technologiją, botaniką, svorio vienetus. Buvo tikrinamos bendros medicinos ir farmacijos žinios. Tačiau teoriniams klausimams buvo skiriama mažiau dėmesio nei praktiniams. Palyginus tiriamame šaltinyje pateiktus klausimus su analogiškais klausimais, vaistininko P. Guldenio publikuotais Torunėje, nustatyta, kad Vilniuje sudarytų klausimų autoriai nesivadovavo 1641 m. Torunėje paskelbta medžiaga.

3. Lyginamosios analizės metodu sugretinus ir palyginus rankraštyje Exam.Pharmac. pateiktus receptus su atitinkamais receptais, publikuotais XVII a. populiariausiose Europos farmakopėjose, nustatyta, kad konkretiems sutrikimams skirti vaistai rankraštyje ir tirtose farmakopėjose yra skirtingos sudėties. Rankraštyje pateikti receptai nėra perrašyti iš tyrimui pasirinktų farmakopėjų.

SUMMARY

Master Thesis theme by Potaskajeva J.: Knowledge and skills required for a pharmacist in the 17th _{century: study of an archival document called Examen. Pharmac., Master's Thesis / Scientific} Supervisor doc. dr. V. Gudiene: Lithuanian University of Health Sciences. Faculty of Pharmacy. Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy. - Kaunas, 2019, - page 57.

Aim - To analyze an archival document called Examen. Pharmac. of 17th _{century and the} requirements for future pharmacists.

Tasks:

1. To determine what practical knowledge about medicine had to known the examiner. 2. To assess what theoretical knowledge a candidate for a pharmacy degree should have known and compare the theoretical questions in the source with similar questions published in Torun.

3. Identify which pharmacopoeia was used to prepare the tasks for examiner.

Methodology: The historical comparative analysis method was used in the study. Was analyzed Exam. Pharmac document, which is stored in library of the academy of science.

Results: After the identification of Ex. Pharmac was found, that the examiner had to be able to prepare more than 13 pharmaceutical forms: balm, spirits, wax, pathes, ointments and etc. Also to know drug formulations, each ingredient, it‘s quantities and specifications. After the analyze og the theoretical questions shows that the future pharmacist was mainly required to have knowledge such as common terminology and weight units and doses. After comparing Ex. Pharmac source with P. Guldenio abook and XVII century German pharmacopoeias has been found similarities, but the Ex. Pharmac source was not based by studied pharmacopeias.

Conclusions:

1. The examiner had to be able to prepare 13 pharmaceutical forms, also to be able to read and understand Latin names of the drug components, units of quantity and know drug production technology. A candidate for a pharmacy degree should have known alchemy signs because they were prescribed in recipes, also kad knowlegde of mineralogy and technology of porcelain production.

2. The applicant for a master degree in pharmacy was mainly required to have knowlegde of common pharmaceutical theoretical knowledge, botany and also about units and doses. Less attention was paid to theoretical issues than to practical ones. Comparing these questions with

analogous 1641 y. questions, published by the pharmacist P. Guldenio in Torun, waas found, that Exam. Pharmac. author did not follow by these questions.

3. Comparatively Ex. Pharmac manual with selected pharmacopoeias has been found only several similar recipes, but all the other recipes in the research source were not prepared by 17th century pharmacopoeia.

PADĖKA

Dėkoju už pagalbą rašant baigiamąjį magistrinį darbą, informacijos šaltinio vertimą bei konsultacijas darbo vadovei doc. dr. Vilmai Gudienei bei Zenonai Šimaitienei už pagalbą verčiant informacijos šaltinį.

Padėką reiškiu ir MA Vrublevskių bibliotekos direktoriui Sigitui Narbutui už leidimą naudoti rankraščio Examen.Pharmac. F9-43 fragmentų kopijas savo magistriniam darbui. Renkant medžiagą pagarbiai atsimenamas Farmacijos istorijos muziejaus šviesios atminties įkūrėją doc. Alfonsą Kaikarį, kurio prašymu 1975 m. buvo padarytos šio manualo kopijos.

Nuoširdžiai dėkoju ir Anitai Magovskai (Anita Magowska) už konsultaciją, koks Lenkijos šaltinis galėtų būti analogija tiriamam šaltiniui Ex. Pharmac.

ĮVADAS

Lietuvos istoriografijoje mažai tirta, kokias žinias XVII a. turėjo įgyti asmuo, norintis tapti vaistininku, nežinoma, kokias žinias jis turėjo pademonstruoti egzamino metu, tačiau Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje yra saugomas archyvinis dokumentas, kuris gali atsakyti į šiuos klausimus. Tai - manualas Examen.Pharmac. Šis dokumentas rašytas lotynų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Dokumente aprašomi teoriniai klausimai, kurie buvo užduodami egzaminuojamajam, taip pat pateikti keli šimtai receptų, pagal kuriuos jis turėjo gebėti pagaminti vaistus. Šiame MBD (moksliniame baigiamajame darbe) išanalizuoti bei įvertinti tiriamame XVII a. šaltinyje aprašyti reikalavimai norintiems įgyti farmacininko laipsnį. Pasitelkiant šį tyrimo šaltinį identifikuoti jame minimi vaistai bei išsiaiškinta, kokios teorinės egzaminuojamojo žinios buvo tikrinamos. Istorinis tyrimas atskleidžia iki šiol netyrinėtą temą apie būtinas farmacininko žinias ir kompetenciją XVII a.

Darbo reikšmė: pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje analizuojamas vaistininkų parengimas iki akademinių studijų universitete. Atliekant tyrimą taikytas istorinis tyrimo metodas ir lyginamosios analizės metodas. Šaltinio tekstai lyginti su P. Guldenio knyga „Onomasticum Trilinge, Latino - Germano Polonicum, Rerum & Verborum ad Officinam Pharmaceuticam spectantium”. Taikant kamparatyvinės analizės metodą ieškota atsakymo, kokią farmakopėją atitinka tiriamas šaltinis. Tirtos Vokietijos farmakopėjos, atitinkančios laikotarpį iki XVII a.: 1693 m. publikuota farmakopėja “Regia seu Dispensatorium novum locupletatum & absolutum, annexâ etiam Mantissa spagyrica”, kurią parengė Johann Zwelfer (42 paveikslas), 1568 metais publikuota “Dispensatorium” (44 paveikslas), kurią parengė Valerius Cordus, 1622 metais publikuota Pharmacopoeia Augustana – Iussu et auctoritate Amplissimi Senatus A Collegio Medico rursus recognita (41 paveikslas), kurią parengė Krugerus, Aspegerius bei 1651 metais publikuota farmakopėja “Pharmacopoeia Galeno – chemical, catholica post Renodaeum, Quercetanum aliosque huius generis”(43 paveikslas), kurią parengė Joannis Danielis Horstii”.

Darbo tikslas - įvertinti kokias žinias ir įgūdžius XVII a. privalėjo pademonstruoti egzaminuojamieji farmacijos egzamino metu.

Darbas buvo pristatytas kasmetinėje Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos konferencijoje ,,Scientia et historia“.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1. 1. Vaistininko karjeros kelias

Vaistininko profesinės karjeros raidą galima skirstyti į du laikotarpius: karjeros kelias iki galimybės įgyti profesinį išsilavinimą universitete ar specialiose mokyklose ir karjeros kelias atsiradus galimybei studijuoti specialiose mokslo institucijose.

Manoma, kad pirmoji viešoji vaistinė Vilniuje greičiausiai buvo įkurta apie 1506–1509 m., kai Žygimantas Senasis Vilniuje pirko sklypą planuodamas jame statyti vaistinę. XVII a. Vilniuje buvo 2–5 vaistinės, o Kaune – trys. Nuo XVII a. archyviniuose dokumentuose galima aptikti informacijos apie Kaune dirbusius dešimt vaistininkų. 1522 m. Žygimanto Senojo pasirašytoje privilegijoje nurodoma, kaip Vilniaus klėtkos prie Rotušės yra atiduodamos nuomotojų nuosavybėn. XVI a. pirmosios pusės dokumentuose jau pradedama nuolat minėti vaistines Vilniuje. Pvz., Vilniaus vyskupo P. Alšėniškio išlaidų sąsiuvinyje vaistinė minima 1539 metais: “...kadangi dėžutėje neliko šafrano, įsakė kunigaikštis duoti vaistinei šafranui [pirkti] 3 grašius, cinamonui 2 grašius <...>“. 1549 m. Karaliaus Žygimanto Augusto rašytame laiške Radvilai Rudajam aptinkama patarimų, jog Barborai Radvilaitei derėtų gyventi Vilniuje, nes jame jau yra gydytojų bei vaistinių, taip ji galėtų išsaugoti savo sveikatą. „<...>Taigi galima daryti išvadą, kad XVI a. viduryje Lietuvoje jau buvo kelios vaistinės. 1540-1600 įvairiuose Vilniaus miesto dokumentuose minima 14 vaistininkų, gyvenusių ir dirbusių mieste. <…> Istorikai J. Jurginis, V. Merkys ir A. Tautavičius leidinyje “Vilniaus miesto istorija” mini, kad Renesanso epochoje Vilniuje vaistininkų buvo daugiau nei gydytojų. Jie ne tik prekiavo vaistais, bet ir gydė. <…>

Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje vienuoliai jėzuitai Vilniuje turėjo dvi vaistines. Viena vaistinė prie Šv. Ignoto bažnyčios buvo “uždara” ir aptarnavo tik novicijus ir besimokančius Jėzuitų akademijoje, o kita aptarnavo ir Vilniaus miesto gyventojus. Jėzuitai, norėdami juridiškai įteisinti Šv. Jono vaistinę kaip viešą įstaigą, 1758 m. išsirūpino karaliaus Augusto III privilegiją „...amžiniems laikams laikyti vaistinę...“ (1 paveikslas). Ši privilegija išsaugota ir dabar yra laikoma Vilniuje, Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve. Privilegijos tekste rašoma, jog jėzuitų vaistinėje buvo ne tik gaminami ir parduodami vaistai, bet ir ruošiami būsimieji farmacininkai. Ši vaistinė buvo labai didelė ir pelninga, nes be vaistų joje dar buvo galima įsigyti ir spiritinių gėrimų.„<...> Kita didelė Vilniaus vaistinė priklausė vienuolių dominikonų ordinui. Prie vaistinės buvo nemažas sklypas, kuriame vienuoliai augino vaistinguosius augalus. Dominikonai, kaip ir jėzuitai, 1777 m. išsirūpino karaliaus privilegiją laikyti viešąją vaistinę.

Pirmųjų žinių apie vaistininkus Kauno mieste randame 1521 m. Kauno magistrate pradėtose rašyti knygose.” <…> “Vaistinių veikla buvo reglamentuota ir privilegijuota, joms suteiktos

išskirtinės teisės ir pareigos. Abiejų Tautų Respublikos valdovas, didikai arba miestų magistratai išduodavo privilegijas atidaryti vaistines ir individualiai apibrėždavo jų veiklai ir vaistininkams keliamus reikalavimus, ypač pastarųjų išsilavinimui.”

1 pav. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III išduota privilegija jėzuitų vaistinei, 1758 m.

XIX a. prieš tampant vaistininku buvo svarbus praktinis pasirengimas, todėl universitete studijuoti pradėdavo tik vaistinės mokinio bei padėjėjo praktiką vaistinėje atlikę jaunuoliai. “Po praktikos vaistininkas išmanė vaistų gamybos, medicinos, botanikos, chemijos žinias bei lotynų kalbos pagrindus, mokėjo skaityti gydytojų receptus bei farmakopėją. Privilegijose buvo pabrėžiamos ir būtinos asmeninės savybės, tokios kaip sąžiningumas, dorumas. Vaistininkas negalėjo parduoti stipriai veikiančių vaistinių medžiagų, taip pat turėjo garantuoti vaistų kokybę, “<…> periodiškai buvo tikrinama tvarka vaistinėse. Dėl keliamų aukštų reikalavimų ir išskirtinės kontrolės

vaistininkams buvo suteiktos ir privilegijos - jie buvo atleisti nuo kitiems miestiečiams privalomų mokesčių ir tam tikrų prievolių. Steigdami pirmąsias vaistines XVI–XVII a. ne vaistininkai konkuravo tarpusavyje, kam bus išduota privilegija įkurti vaistinę”, o didikai vykdavo į svečius kraštus, kur ieškodavo vaistininkų, kad jie atvyktų į Lietuvą ir įkurtų vaistines. [4; 6; 31; 32]

Kadangi iki studijų universitete buvo privalu įgyti praktikos, todėl tais laikais, kai nebuvo teorinių studijų, Lietuvoje labai mažai žinoma, kaip vaistininkas įgydavo žinių bei tapdavo vaistininku. “Iki aukštojo farmacijos mokslo atsiradimo Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, vaistininkai buvo ruošiami kaip amatininkai. Vaistinės mokiniai turėjo mokytis lotynų kalbos, chemijos, botanikos, vaistų gamybos. Vaistinių mokiniai tapdavo vaistininkų padėjėjais, o vėliau – vaistininkais.” Vaistininkai buvo ruošiami visose vaistinėse, tačiau remiantis turimais šaltiniais, vaistininkų rengimas Lietuvoje daugiau siejamas su Jėzuitų ordino veikla. “1662 m. šis ordinas gavo Abiejų Tautų respublikos karaliaus privilegiją rengti vaistininkus.” [30]

Alfonso Kaikario knygoje „Lietuvos farmacijos istorija. Atsiminimai” pateikiama informacija apie Vilniaus, Kėdainių bei Klaipėdos miestuose išduotas privilegijas vaistininkams ir būtent jos padeda suprasti, kokių žinių buvo reikalaujama iš būsimo specialisto. Kaip žinoma, XVII a. Kėdainiai buvo svarbus Lietuvos miestas, Magdeburgo teisę gavęs 1590 metais, vėliau dažnai minimas XVII a. dokumentuose, nes buvo didelių feodalinių valdų centras. 1650 m. šioje teritorijoje šeimininkavo kunigaikštis Jonušas Radvila, kuris suteikė privilegiją įsteigti vaistinę vaistininkui Tomui Čenčeriui. „1680 m. rugpjūčio 26 d. Kėdainių kunigaikštytė Liudvika Karolina Radvilaitė suteikė privilegiją Jokūbui Apeldornui įsteigti antrą vaistinę Kėdainiuose. Šioje privilegijoje rašoma: <…> Pranešu, tvirtinu privilegijas jų šviesybių kunigaikščių, šviesiausios atminties ponų, tėvo ir senelio mano, kad mieste Kėdainiuose buvo tik viena vaistinė pastatyta. <…> Pasitarę su jų malonybe Ponais Ekonomais, nutariu, kad šiame mano paminėtame mieste Kėdainiuose būtų pastatytos dvi vaistinės: viena – pono Jono Rozeno, medicinos daktaro, antra – Jokūbo Apeldroeno, kuri ir prieš tai buvo. <…> Kadangi Apeldornas gydymo reikaluose pats nieko nesupranta, tad prvalėtų laikyti tarną arba gerą ir medicinoje patyrusį provizorių, kuris turi prisiekti.“ Ši privilegija padeda suprasti apie tai, kad vaistininkas turi sugebėti vertinti vaistų kokybę, suprasti apie nuodingas medžiagas ir jų dozes bei turėti patirties, tačiau nieko nepasakoma, kaip yra patikrinamos šios kompetencijos. [6]

1579 m. Vilniaus universitete veikė du fakultetai, o teisės ir medicinos fakultetai buvo įkurti 1620-1623 m., kai „<...> didikai Valavičiai planavo tam reikalui skirti stambią fundaciją. Universitetui galiojo „<...> karaliaus Vladislovo IV Vazos 1641 m. duotoji privilegija“. “Su medicina siejas ir praktiška pagalba žmonių sveikatai palaikyti bei jai atgauti. Ir čia Vilniaus akademija daug pasitarnavo savo vaistine. <…> 1785 m. Vilniuje chemijos profesorius J. Sartoris pradėjo dėstyti farmacijos kursą. Prieš tai vaistininkų paruošimas buvo atliekamas amatininkų pavyzdžiu: laikantysis vaistinę priimdavo mokinius, kurie prižiūrėdavo, kaip vaistininkas ruošia

vaistus, ir jam padėdami patys įgydavo vaistininkui reikalingų įgūdžių”. Kuriuo laikotarpiu jėzuitai patys atidarė savo vaistinę, tikslių žinių nėra, tačiau jėzuitai turėjo specialiai paskirtą žmogų – infirmarijų, kuris buvo atsakingas už rūpinimąsi sergančiaisiais. Jam priklausė, savaime suprantama, ir reikalingų vaistų teikimas. Galima spėti, jog XVI a. pabaigoje, kai Lietuvoje dėl nederliaus vyravo maisto trūkumas, buvo “<…> steigiamos špitolės, ligoninės ir teikiama <…> pagalba <…>, jau 1600 m., reikia manyti, pradėjo veikti reguliari Akademijos vaistinė, aprūpinusi vaistais ne tik savuosius, bet ir miestiečius.“ Tokiai vaistinei vadovavo tas pats infirmarijus. Akademijos vaistinei 1627 metais vadovavo Andrius Senterkevičius - tų metų kataloge apie jį užsimenama „<...>curam habet Pharmacopoliae („rūpinasi vaistine“).“ Todėl daroma išvada, jog vaistinė Akademijoje egzistavo kaip savarankiškas vienetas. Akademijos jėzuitų veiklos pranešime, rašytame 1681 m., rasta įdomi žinutė apie anksčiau minėtą Akademijos vaistinę: „Pradėtas ir užbaigtas statyti naujas pastatas vaistinei prie vyskumo rūmų aikštės, susisiekiantis su spaustuvės pastatu. Tai dviejų aukštų namas su erdviomis ir labai patogiomis patalpomis. Ten pat pastatytos vaistams gaminti ir žolėms virti bei distiliuoti itin parankios dirbtuvės. <...> Viskas pareikalavo daug rūpesčių ir stambių išlaidų, bet sykiu nemažai pakėlė mūsų vaistinės vardą svetimųjų akyse. <...> Derėtų pripažinti, kad turbūt vargu ar tuo metu buvo didesnė ir geriau įrengta vaistinė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ją vėliau ypač įvertino ir karalius Augustas III, 1758 m. suteikdamas savo privilegiją. Būdama šalia aukštojo mokslo įstaigos Akademijos vaistinė nors ir neteikė specialaus mokslinio išsilavinimo ar mokslo laipsnių, <...> tačiau <...> paruošė nemažą skaičių vaistininkų (vienuolių ir pasauliečių), dirbusių įvairių miestų vaistinėse ir joms vadovavusių“.

Reikia prisiminti, jog jėzuitų broliai pirmuosius savo kaip vienuolių gyvenimo metus privalėjo praleisti Vilniuje, nes tik čia, šalia Šv. Ignaco bažnyčios, buvo įsikūręs Lietuvos jėzuitų provincijos noviciatas. Jei prieš įstodami į ordiną jaunuoliai nebuvo mokęsi vaistininko amato, jo išmokdavo Vilniaus Akademijos vaistinėje, o kai ji nebegalėjo priimti tokio kiekio mokinių, 1749 m. buvo įsteigta ir antroji jėzuitų vaistinė Vilniuje. „Be vienuolių, Vilniaus akademijos vaistinėje dirbdavo ir pasauliečiai, tokiu būdu ir jie ruošdavosi patys būti vaistininkais.“ Akademijos vaistinė išliko ir po 1773 m. jėzuitų ordino panaikinimo. 1781 m. ją perėmė Edukacinė Komisija. “Tie, kurie klausė nuo 1785 m. dėstomo farmacijos kurso, toje vaistinėje galėjo atlikti ir praktikos darbus. Ji vėliau buvo vadinama “Universiteto vaistine”.”. [6; 9]

Tikėtina, kad vaistininkai galėjo būti ruošiami panašiai kaip ir barzdaskučiai. R.Ragauskienės monografijoje apie Radvilas “Mirties nugalėti nepavyko” pasakojama apie kuklias XVII a. chirurgų žinias, jiems keliamus reikalavimus mokėti gydyti žaizdas bei parengti įvairius tepalus. Reikia paminėti, jog lenkų ciriulnikai turėjo atsakyti į 26 profesinius klausimus, o Gdansko - net į 428 klausimus. Cirulnikai žinių įgydavo praktikos metu dirbdami Vilniaus, Gdansko bei Lenkijos miestų chirurgų cechų meistrams. Minima ir apie tinkamo cirulniko profesinio pasirengimo patvirtinimo

gavimą, kai žinios įvertinamos diplomu. Apie diplomo išdavimą rodo “<…>1652 m. Minsko chirurgo Jano Skopo pavyzdys “Chirurgų mokykloje” Vilniuje”. Rašoma, jog ten jis pas cecho meistrus mokėsi tejus metus, o baigęs mokslus “<…> gavo raštą dėl savo teisėtos ir garbingos kilmės, o 1652 m. birželio 7 d. jam buvo išduotas A. Hofmano pasirašytas puošnus pergamentinis chirurgo diplomas <…>. “Tikėtina, kad Vilniuje cecho nustatytus egzaminus laikė ir čia amato meistrais tapo ne tik M. Letovas, bet ir kiti XVII a. Radvilų cirulnikai.” Greičiausiai didikai samdė ne tik cirulnikus, bet ir medikus, kurie buvo labiau išsilavinę. Vis dėlto apie farmacininkų rengimo vietas nėra pakankamai žinių, išskyrus tai, kad Vilniaus cechų parengimo lygis nebuvo labai aukštas bei tai, jog egzistavo hierarchinis farmacininko kelias nuo mokinio iki pameistrio ar meistro, kurie turėjo mokėti tinkamai paruošti tepalus ir instrumentus. [8]

Iki XVIII a. pabaigos manyta, jog vaisto veikimą sustiprina vaisto “<…>komponentų gausumas ir egzotiškumas”. Todėl jau net XIII a. pirmoje pusėje atsirado poreikis steigti specialias įstaigas, skirtas aprūpinti gydomosiomis medžiagomis. “Šiuo laikotarpiu, pirmiausia Italijos miestuose, o vėliau ir kitose šalyse, atsirado viešosios vaistinės, kurios buvo atsakingos už gydomųjų medžiagų bei vaistų tiekimą miestų gyventojams.” Joms vadovavo bei jas prižiūrėjo vaistininkai, kurie reikiamų vaistininkystės žinių, panašiai kaip barzdaskučiai, įgydavo praktikos metu. “XIII–XV a. medicinos daktarai ir barzdaskučiai-chirurgai baigę universitetus tapo vieninteliais legaliais, aiškiai apibrėžtas savo veiklos funkcijas turinčiais, gydymo paslaugas teikiančiais praktikais<…>, o vaistininkai buvo vieninteliai oficialūs gydomųjų medžiagų ir vaistų tiekėjai visoje Europoje.”

Skirtingose pasaulio šalyse buvo taikyti dviejų tipų būdai reglamentuoti vaistinės ir vaistininko veiklą: pirmasis – būrimasis į gildijas, kaip buvo daroma Italijoje bei Prancūzijoje, kai vaistininkai ir medicinos daktarai vienijosi į gildijas, o jų veiklą reglamentavo jų statutas. Antrasis tipas – vokiškasis, kai visas vaistines bei vaistininkus kontroliavo miesto valdžios suteiktos privilegijos. Vokiško tipo teisinė reglamentacija buvo taikyta Lenkijoje, o XVI a. steigiant pirmąsias vaistines ir LDK, todėl galime teigti. Iš vaistininkų buvo reikalaujama, kad vaistinėje niekada netrūktų vaistinių žaliavų, jos visada būtų šviežios ir tinkamos naudoti, o vaistus buvo leidžiama gaminti tik pagal medicinos daktarų nurodymus remiantis jų universitetuose įgytomis žiniomis, laisviau vaistininkai galėjo pardavinėti tik atskiras gydomąsias medžiagas, išskyrus pavojingas ir nuodingas medžiagas asmenims, kurie netinkamai pavartoję vaistinę medžiagą galėjo pakenkti savo sveikatai. [11]

Lietuvos sostinėje Vilniuje vaistinės buvo įkurtos XVI a. pirmoje pusėje, o kituose LDK centruose, tokiuose kaip Kaunas, Gardinas, Pinskas ar Brasta, jos pradėjo veikti antroje XVI a. pusėje. Vaistinių plėtimui didelę įtaką turėjo1579 m. LDK įsitvirtinęs Jėzuitų ordinas. “Iki XVIII a. vidurio vaistinės buvo įsteigtos praktiškai visuose svarbiausiuose LDK centruose. Remiantis įvairių miestų šaltiniais, iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1772) tokių įstaigų veikimo faktas

fiksuojamas 17-oje LDK miestų, svarbesniuose ir didesniuose, kaip antai Vilniuje, Kaune, Gardine, vienu metu veikė ne viena, bet kelios vaistinės“. [5]

Tapti vaistininku minėtinu laikotarpiu nebuvo paprasta. “Nors LDK teritorijoje vaistininkų cechų nebuvo, vaistininkai išsilavinimą įgydavo turbūt panašiai kaip barzdaskučiai - chirurgai. Asmuo, kandidatuojantis į vaistininkus, privalėjo pereiti visas cechinei organizacijos mokymo sistemai būdingas pakopas. Iš pradžių jis kurį laiką buvo mokiniu, vėliau pameistriu ir galiausiai tapdavo vaistininkystės meistru.” Apie tokį jų išsilavinimą XIX a. pradžioje užsimena ir farmakologijos profesorius Johanas Frydrichas Volfgangas (1776–1859). Jis, rašydamas apie situaciją, kuri buvo prieš pradedant farmacininkus rengti Vilniaus universitete, teigia, kad “iki tol Lietuvoje ir Lenkijoje vaistinėse vaistininkai buvo ruošiami išskirtinai praktiniu būdu kaip amatininkai ir pirkliai.” [5]

Italijoje farmacininkai, kaip ir chirurgai ar kirpėjai, jau nuo pat XIII a. vienijosi į gildijas. Po kelerius metus trukusių mokymų farmacininkai, norėdami savo įgytas žinias apie vaistus demonstruoti vaistinėje, pirmiausia privalėjo išlaikyti egzaminą. Lotynų kalbos išmanymas buvo toks pat svarbus, kaip ir įgytos žinios apie vaistus bei jų ruošimą.

XVII a. farmacininkai literatūroje dažnai vaizduojami kaip laisvamaniai šamanai ar empirikai, kurie mažmeninėje prekyboje ant savo pečių laikė visą vaistų ruošimo bei platinimo monopoliją. Būtent XVI-XVII a. asmeninių laiškų archyvuose Italijoje buvo rasti trumpų apklausų raštu pavyzdžiai, kuriuose buvo aprašytos įgytos vaistininko žinios. Tačiau atidžiau analizuojant nėra aptinkama detalesnės informacijos apie farmacininkų egzaminavimą. [1]

Pirmosios teorinio parengimo užuomazgos gimė vaistinių laboratorijose ir vaistininkų įkurtuose botanikos soduose. Vaistininkų soduose auginti augalai neretai buvo atgabenti iš kitų šalių, todėl ne tik herbarai, bet ir botanikos sodų augalai tarnavo farmacininkų mokymuisi. Juose buvo dėstomos ir anatomijos pamokos. (2) Kadangi botanikos sodai plačiai paplitę visame pasaulyje, juos galima įvardinti kaip „instituciją, turinčią dokumentais patvirtintas gyvų augalų kolekcijas, skirtas moksliniams tyrimams, augalų išsaugojimui, demonstravimui ir švietimui.“ XVII a. botanikos sodai turėjo ypatingą vertę, nes egzistavo kaip studijų centrai. Kaip žinoma, sodų ir augalų auginimas egzistuoja jau tūkstančius metų, nuo pat senovės Egipto ir Mesopotamijos laikų. Manoma, jog pirmasis toks mokymo reišmę turintis botanikos sodas buvo įkurtas 1545 metais Italijos mieste Padujoje. Pirmasis farmakognozijos pradininkas 1533 m. taip pat buvo iš Padujos miesto - tai botanikas Lucas Ghini, 1543 m. Pizos universiteto sodo įkūrėjas. Reikia paminėti, kad botanikos sodai atliko ne tik švietimo ugdymo funkciją, bet padėjo ir iki šio padeda visuomenei ugdyti meilę augalams bei suteikti jiems reikiamą apsaugą saugant augalų išteklius. [11; 12]

Kaupti ir perduoti žinias reikėjo ne tik botanikos sodų. Vaistininkai savais metodais ieškodavo ir ruošdavo savitus vaistus, o sukauptą išmintį bei patirtį perduodavo savo mokiniams, tačiau šiandien

rasti šių žinių šaltinius yra sudėtinga. Žinoma, didžiausia farmacijos mokslo žinių saugykla yra farmacijos literatūra, tad belieka džiaugtis, jog žymusis Graikijos paveldas apie farmacijos bei medicinos žinias buvo išverstas į lotynų bei arabų kalbas ir tokiu būdu paplito po pasaulį. Vaistininkų profesijai keliami reikalavimai taip pat kartais gali būti randami šioje literatūroje. Reikia paminėti, kad Europoje farmacininko praktika niekada nebuvo laisva nuo gildijų bei vyriausybės reguliavimo, tačiau Italijoje ir Ispanijoje, taip pat Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse vaistininko profesija buvo laikoma prestižine, todėl buvo įprasta, kad be mokslinio ir profesinio išsilavinimo, farmacininkas dar turėjo išmanyti menus bei humanitarinius mokslus. Prieš pameistrystę buvo tikrinamos kiekvieno mokinio bazinės farmacinės žinios, o svarbiausias kriterijus buvo skaitymas lotynų kalba.[3]

Norėdamas savarankiškai sėkmingai dirbti vaistinėje, būsimas farmacininkas privalėjo turėti tvirtus lotynų kalbos pagrindus tam, kad galėtų skaityti ne tik lotyniškus vaistų pavadinimus, užrašytus ant vaistinės indų ar lotyniškus gydytojų receptus, bet ir žinoti visą lotyniškai parašytą vaisto sudėtį, gamybos metodiką, vartojimo būdą, šalutinius poveikius, technologinius procesus. Šią reikalingą informaciją egzaminuojamasis rasdavo farmakopėjose, dar kitaip vadinamuosiuose dispensatoriumuose, kurie taip pat buvo rašomi lotynų kalba. 1773 metais Vilniaus universitetas turėjo net keliolika farmakopėjų iš skirtingų miestų, kurios buvo pačios populiariausios XVIII a. Viena iš jų - Niurnbergo miesto farmakopėja, kurią 1546 m. parengė jaunas botanikas Valerijus Cordusas (1515-1544), ir žydų kilmės vaistininko ir medicinos profesoriaus, Académie Royale (Prancūzijos karališkosios mokslų akademijos) nario, dirbusio Prancūzijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Charaso Moyse’s (1619–1698) „Pharmacopoea regia (Pharmacopée Royale Galénique et Chymique)“. Ši farmakopėja pirmą kartą išleista prancūzų kalba Paryžiuje 1676 m., vėliau buvo išleisti dar penki kartotiniai leidimai.

Vokietijos vaistinėje buvo dvi populiariausios knygos: “Pharmacopoeia augustaa reformata” ir “Pharmacopoeia regia”, jas parengė Johannas Zwelferis (1618-1668). “Jėzuitų vaistininkai turėjo ir garsaus prancūzų chemiko, vaistininko, medicinos profesoriaus Nicolas Lemery (1645–1715) farmakopėją, kurios pirmasis leidimas išėjo 1697 m., taip pat „Dispensatorium pharmaceuticum austriaco Viennense“ ir dar kelis panašaus turinio leidinius. Vilniaus universiteto vaistinės bibliotekoje buvo 20 anatomijos ir chirurgijos veikalų: tai ir anatomijos atlasai, chirurgijos instrumentų aprašymai, teoriniai anatomijos ir chirurgijos praktikos pagrindai.” Vaistinėje net vykdavo patikrinimai, ar yra farmakopėja, vaistų kainynas, gydytojų sąrašas ir kt. [33]

XVII a. Torunės mieste buvo pateikti detaliai apibrėžti reikalavimai vaistinių tvarkai. Juose kalbama apie vaistininko atsakomybę bei draudimus. Deja, konkrečiai apie vaistininkų, padejėjų bei mokinių žinias informacija nėra išskiriama, galiam rasti tik fragmentinių užuominų apie mokinius. Šiuose reikalavimuose vaistininkams akcentuojama, jog pastarieji turi savo darbu mėgautis ir

užsidirbti pragyvenimui, du sykius per metus privalo vykdyti vaistinės prekių nurašymą (rudenį ir pavasarį), vaistinėje esantys medikamentai turi būti patikrinti, t.y. kuriuos iš jų dar galima parduoti, o kuriuos reikia dėl pasibaigusio galiojimo laiko sunaikinti, kad pacientai vietoj pasveikimo nepasidarytų sau dar daugiau žalos. Per patikrinimus vaistininkui, kaip ir jo mokiniams arba pagalbininkams, yra privaloma parodyti, kokius medikamentus jie pardavinėja ir kaip jie yra paruošiami. Vaistinė privalo būti tvarkinga, o vaistinkai turi saugotis, kad sergančiajam nebūtų padaryta dar didesnė žala. Vaistinė niekada neturėtų likti tuščia - kiekvieną akimirką vaistinkas arba jo pagalbininkas turėtų būti surastas darbo vietoje, kad atsitikus kritiniam atvejui būtų galima įsigyti būtinų medikamentų. Tai reiškia, jog vaistinkas turi būti pasiekiamas ir naktį, kad atidarytų vaistinę, kai to reikia, tačiau tai nebuvo taikoma žmonėms, norintiems nusipirkti brendžio ar kokių kitų tuo metu parduodamų nebūtinų produktų. Sekmadieniais ir šventinėmis dienomis vaistininkai taip pat privalo dalyvauti mišiose, nepiktnaudžiauti brendžiu ir spiritiniu vandeniu (lot. Aqua vitae). Pavojingų medžiagų - nuodų - negalima parduoti niekam, vaistininkas juos turėtų atidžiai saugoti, kad prie jų niekas negalėtų prieiti. Kvapiosios medžiagos (Odorata ir Foetida) turėtų būti izoliuotos ir gerai uždarytos, kad savo kvapu nepaveiktų kitų medikamentų. Nėštumo nutraukimo medikamentai be daktaro leidimo negali būti parduoti. Medikamentai negali būti maišomi su kitomis medžiagomis. Maišomų vaistų sudėtis negali būti keičiama be daktaro žinios. Jei daktaras patvirtina, vaistai gali būti pakeisti ir parduoti vaistinėje. Vaistai negali būti ruošiami kitiems pacientams, jeigu medikas, kuris ir atsako už vaistų skyrimą, jiems jų neišrašė. Žinoma, už pareigų nepaisymą buvo taikomos ir bausmės, pvz., jei Thorno miesto vaistininkas negalėjo atvykti lankyti sergančių ligonių namuose, už tai jis galėjo būti nubaustas. Jei taip atsitiktų, kad daktaras, išrašęs receptą, supainiotų dozes, kaltas būtų ir vaistininkas, ir gydytojas. Jeigu vaistinėje kurį laiko trūktų keletos vienetų kažkokios rūšies medikamentų arba pakaitinių vaistų, reikia būtinai pranešti daktarui kad jis išduotų/išrašytų kitus vaistus. Jeigu pacientas nori laikyti savo ligą paslaptyje, vaistininkas negali apie tai su niekuo kalbėti ir išduoti, kokiomis ligomis serga pacientas. Distiliuotą vandenį reikia išpilstyti į stiklinius indelius, buteliukus ir kiekvieną mėnesį juos atidžiai tikrinti. Sirupų gaminimas ir laikymas turi būti patvirtintas tarybos vizitacijos metu. Vaistininkai negali versti savo padėjėjų bei mokinių slėpti bet kokią nelegalią informaciją, susijusią su vaistinės veikla. Jei taip yra, tie pagalbininkai ir mokiniai turėtų viską pranešti per kasmetinę vaistinės vizitaciją. Visi vaistininkai privalo ištikimai laikytis šios E. E. Rath tvarkos. Jie negali turėti jokių privilegijų, privalo mokėti mokesčius. Aptariant šį vaistinės įstatymą galima konstatuoti, jog net XVII a. vaistininkas privalėjo laikytis GGP (geros gamybos praktika) reikalavimų. [34]

Reikia pastebėti, kad metalo rūšys, pažymėtos tiriamajame šaltinyje, žymimos alchemijos simboliais. Daugeliui žodis „alchemija“ greičiausiai asocijuojasi su burtininkais, tamsiose viduramžių laboratorijose bandančiais atrasti amžinojo eliksyro formulę. Tačiau nepaisant šio

mistinio įvaizdžio tenka pripažinti, jog alchemija atliko svarbų vaidmenį progresuojant mokslui. Verta prisiminti, kad yra kelios nuomonės dėl paties žodžio alchemija kilmės: pirmoji - jog jis kilo iš arabiško žodžio “al-khimia” ar “al-kimiya”, antroji mini žodžio kilimą iš egiptietiško žodžio “kem-it” ar “kam-“kem-it”, reiškiančio „juodoji žemė“, trečioji alchemiją kildina iš graikiško žodžio “khumeia” ar “khemeia”, reiškiančio metalų lydymą ir lydinių darymą.

Įdomu tai, kad XVII a. elementai buvo žymimi alchemijos simboliais ir planetos atitikmenimis (pavyzdžiui, geležis buvo užkoduota marsu, nes šis metalas pasirenkamas šaltų ginklų gamybai, be to, Marsas – karo dievas), tačiau dėl vyravusio alchemikų persekiojimo buvo sugalvoti slapti simboliai, skirti koduoti tuos pačius elementus. Šie slapti simboliai pradėti naudoti XVII a. ir naudoti iki XVIII a. pab., kai chemija buvo atskirta nuo alchemijos. [23; 24]

Rankraštyje didelis dėmesys skiriamas ir klausimams bei atsakymams apie teriaką (2 paveikslas). Tai natūralu turint galvoje laikmetį, kai daugelis ligų buvo tiesiog nežinomos ir ieškoma universalaus stebuklingo vaisto, galinčio išgydyti įvairiausius negalavimus. Klausiama, kas yra teriakas (lot. Qoud est Theriaca?) ir atsakoma, kad tai priešnuodis (arba vaistas nuo nuodų), dominuojantis (viešpataujantis) medicinoje. Taip pat minima, jog svarbiausia teriako sudedamoji dalis yra gyvatės mėsa, išvirta aliejuje. Todėl teriakas puikus priešnuodis gyvatės nuodams. Vėliau klausiama, per kiek dienų susiformuoja teriakas (lot. Quam diu fit? Fermentatio Theriaca?) ir atsakoma, jog per šešis mėnesius (lot. per sex menses). Į klausimą kodėl pridedamas vynas (lot. Quare vinum additus?) pateikiami keli atsakymai: 1) kad konservuotų vaistą 2) ir stiprintų komponentų veikimą bei vaistų dvasią (lot. 1) conservatis medicinorum 2) ut magis confortat memra ut spirit…)

2 Pav. Vaistinės indas teriakui, XVIII a.

Teriakas – modernesnė mitridato (mithridatrium) versija (3 paveikslas). Klasikinis mitridatas, kurį sukūrė Ponto karalius Mitridatas VI (120-63 m. PK.), buvo sudarytas iš 41 sudedamosios dalies, o naujesnė versija, kurią ištobulino Andromachas, buvo sudaryta iš 55 sudedamųjų dalių.

3 pav. Ponto karaliaus Mitridato eksperimentas su belaisviu, nustatant priešnuodžių ir nuodų veikimą.

[http://www.pharmacy.wsu.edu/History/history06.html]

“Pagal 1683 m. olandiškoje farmakopėjoje pateiktą receptą<...>, teriaką sudarė <…>įvairiausių augalų šaknys, lapai ir žiedlapiai, prieskoniniai augalai, gyvulinės bei mineralinės kilmės ingredientai ir įvairios dervos.” Taigi šis vaistas kartais buvo laikomas panacėja nuo pačių įvairiausių susirgimų tikint, kad daugybė sudedamųjų dalių tikrai padės pasveikti. [8]

2. TYRIMO METODIKA

Rengiant darbą buvo suplanuoti pagrindiniai darbo etapai: literatūros paieška ir literatūros apžvalgos klasifikavimas, tyrimo metodų parinkimas ir tyrimas, rezultatų ir darbo išvadų pateikimas. Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji šaltinių analizė. Pasirinkti tyrimo šaltiniai: rankraštis Examen. Pharmac, 1693 m. publikuota farmakopėja “Regia seu

Dispensatorium novum locupletatum & absolutum, annexâ etiam Mantissa spagyrica”, kurią parengė Johann Zwelfer, 1568 metais publikuota farmakopėja Dispensatorium, kurią parengė Valerius Cordus; 1622 metais publikuota farmakopėja Pharmacopoeia Augustana – Iussu et auctoritate Amplissimi Senatus A Collegio Medico rursus recognita, kurią parengė Krugerus, Aspegerius bei Guldenio P. knyga “Onomasticum Trilinge, Latino - Germano Polonicum, Rerum & Verborum ad Officinam Pharmaceuticam spectantium”. Šie šaltiniai pasirinkti, nes jie yra išanalizuoti, informacija yra patikima.

Taikant istorinį tyrimo metodą atlikta rankraščio Examen.Pharmac analizė. Baigiamojo magistrinio darbo tyrimas atliktas taikant istorinį – aprašomąjį metodą: analizuojamas archyvinis šaltinis, jo analizės rezultatai lyginami su kitų tyrėjų, analizavusių panašaus laikotarpio ir turinio tekstus, rezultatais. Iš tiriamojo šaltinio buvo išrinkti receptai bei teoriniai klausimai egzaminuojamajam.

Pasirengiant tyrimui, 2018 m. kovo 6 d. drauge su darbo vadove V. Gudiene vykome į archyvą, esantį MA Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje, ten susipažinome su archyvinių dokumentų saugojimo bei naudojimo tvarka, taisyklėmis, susitikome su archyvo direktoriumi Sigitu Narbutu ir aptarėme galimybę kopijuoti šaltinį ir jo fragmentus naudoti šio magistrinio darbo iliustracijoms. Gavus direktoriaus leidimą užsakėme dalį kopijų. Elektroninės šaltinio kopijos buvo gautos 2018 m. kovo 9 d. Drauge su darbo vadove kreipėmės ir į Poznanės medicinos universiteto profesorę Anitą Magovską (Anita Magowska) ir konsultavomės, kuriuos analogiškus MA archyve saugomo dokumento Exam Pharmac šaltinius galėtume rasti Lenkijoje. Buvo gautas jos atsakymas rekomenduojant Guldenio P. knygą.

Prieš analizuojant Ex. Pharmac rankraštį pirmiausia reikėjo jį išversti iš lotynų kalbos. Dalį šio rankraščio teorinių klausimų buvo išvertęs A. Kaikaris, vėliau dirbo ir paliko pastabų dėstytojas A. Šuopys, likusią dalį teorinių klausimų bei receptų verčiau pati, taip pat padėjo darbo vadovė doc. dr. V. Gudienė drauge su Zenona Šimaitiene. Šaltinis buvo verčiamas iš lotynų kalbos, greta pateikiamas analogiškas tekstas, parašytas vokiečių kalba. Verčiant tekstus buvo naudotasi lotynų kalbos bei medicinos žodynais - juose ieškota sugretinimų ir bandyta įžvelgti panašumų. Deja, dalies šaltinio tekstų perskaityti nepavyko.

Toliau vyko praktinių klausimų - receptų analizė, buvo atrinkti receptai, kurie, tikėtina, atspindi XVII a. vyravusius susirgimus bei poreikius. Buvo analizuota, kokias vaisto formas turėjo mokėti pagaminti egzaminuojamasis, kokios sudėtinės recepto dalys, kaip nurodomi reikalingų medžiagų kiekiai bei koks recepto gamybos metodas.

Po receptų analizės buvo tiriami teoriniai klausimai egzaminuojamajam. Kaip ir receptų skirsnyje, kairėje pusėje pateikiamas lotyniškas tekstas, o dešinėje – vokiškas. Pirmiausia nurodoma, apie ką bus kalbama, pvz.: Skirsnis apie alaviją (lot. De Aloe) ir klausiama, kas yra alavijai (lot. Quod

est Aloes?) bei atsakoma, kad tai sultingas augalas … (lot. Est succus herba…). Klausimai rašomi stulpeliu žemyn, pateikiant klausimą, o po juo – atsakymą. Tiriamo šaltinio teorinai klausimai buvo lyginami su P. Guldenio knygoje pateiktais teoriniais klausimais.

Kitas etapas - identifikuoti tekste minimų alchemijos simbolių reikšmes (4, 5 paveikslai), nes šie simboliai šaltinyje dažniausiai buvo pateikiami ir praktinių receptų dalyje nurodant vaistinės žaliavos kiekį, ir keliuose teoriniuose klausimuose apie metalų rūšių žymėjimą. Alchemijos simbolių reikšmių išsiaiškinimui buvo naudoti alchemijos simbolių žinynai.

4 Paveiksle vaizduojama 12 uncijų, 1 uncijos reikšmė masės vienetais lygi 29,86 g, o 5 pav. - skrupulas, jo reikšmė lygi 1,14 g. [36]

Paskutinis analizės etapas – išsiaiškinti, kokia farmakopėja vadovavosi egzamino klausimų sudarytojai. Atsakymo ieškota wordcat kataloge tiriant, kokios farmakopėjos buvo populiariausios tiriamuoju laikotarpiu identifikuojant tas, kurių tyrimas galėtų duoti optimaliausiaus rezultatus. Taigi lyginamosios farmakopėjos buvo pasirinktos pagal Ex. Pharmac nurodytą XVII a. laikotarpį. Tai elektroninių knygų formatu rastos vokiškos farmakopėjos bei Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje saugoma 1693 m. publikuota “Regia seu Dispensatorium novum locupletatum & absolutum, annexâ etiam Mantissa spagyrica”, kurią parengė Johann Zwelfer (42 paveikslas). Farmakopėjose siekiau atrasti identiškus Ex. Pharmac šaltiniui receptus, tad farmakopėjos turinio rodyklėje ieškojau recepte užrašyto pavadinimo, pvz.: Ex. Pharmac rankraščio receptas “Aqua Carminativa” (liet. vanduo skrandžiui), kurio atitikmens ieškojau pasirinktos farmakopėjos turinio rodyklėje, o radusi juos gretinau tarpusavyje nustatydama, kokios sudedamosios recepto dalys atitinka, o kokios - ne.

Šaltinių tvarkymui buvo naudojama programa Refworks.

2. 1. Tiriamojo objekto aprašymas

Nagrinėjamas tyrimo šaltinis yra rankraštis Examen.Pharmac. Rankraštis yra saugomas MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, dalį šio rankraščio kopijų turi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, kopijos buvo padarytos 1975 m. šio muziejaus įkūrėjo doc. A.Kaikario

4 Pav. 12 uncijų - svorio vienetas, nurodytas rankraštyje Exam. Pharmac.

5 pav. Skrupulas – svorio vienetas, nurodytas rankraštyje Exam. Pharmac.

prašymu. A. Kaikaris šį rankraštį apibūdino detaliai, todėl analizuodama šį šaltinį vadovavausi ne tik savo pastebėjimais, bet ir A. Kaikario paliktu šaltinio aprašymu. Manoma, jog šis rankraštis yra XVII a., jis buvo rašomas lotynų, senąja vokiečių bei lenkų kalbomis. Tikslus receptų knygos lapų skaičius – 153 lapai, titulinio lapo nėra. Šaltinyje minima gausybė receptų, antroje dalyje pateikta apie 30 klausimų, pavyzdžiui: “Kas yra piliulė?”, o šalia nurodytas atsakymas. Rankraštis numeruotas: 1-124 p. – receptų rinkinys (apie 1200 įvairių vaistų receptų), nuo 119 iki 120 p. – skirsnis apie akmenis (23 paveikslas), 121a-121b p. – informacija apie metalus, 125-135 p. – klausimai ir atsakymai apie farmaciją [Examen. Pharmac], 135-153 p. – turinio rodyklė, 56-58 ir 110-119 p. – tušti, neprirašyti, galimai palikta vieta vėlesniems įrašams. 104 lapo II pusėje ir 105 lape rašyta lenkų kalba. Viršelis – odos įrišimas. Knygos formatas 20 x 15cm, lapų formatas - 19,5 x 15,5 cm. Tekstas dviejų spalvų: preparato pavadinimas parašytas raudonu rašalu, o visas tekstas – juodu. Lotyniškai ir vokiškai buvo rašomi receptai ir juos sudarantys komponentai. Ne visi receptai išanalizuoti, nes nepavyko perskaityti viso rankraščio. Receptai pradedami dabar jau nebenaudojamu lotynų kalbos trumpiniu „Rx“, šiuolaikinis žodžio žymėjimas - Rp (recipe). Kiekvienas komponentas, kaip ir šiomis dienomis, rašomas stulpeliu žemyn bei nurodomas jų kiekis, daugiausia alchemijos simboliais. Pastebima, kad recepto sudedamųjų dalių skaičius buvo labai įvairus.

Siekiant rasti atsakymą į klausimą, kaip buvo sudarytas Vilniaus būsimų vaistininkų žinių patikrinimo egzamino klausimynas, norėta įvertinti, ar nebuvo sekta kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu, todėl tiriamasis šaltinis buvo lyginamas su 1641 m. išleista P. Guldenio knyga “Onomasticum Trilinge, Latino - Germano Polonicum, Rerum & Verborum ad Officinam Pharmaceuticam spectantium”. Ją parengė ir publikavo Torunės vaistininkas P. Guldenio. Knygoje pateiktos privalomos žinios, kurių buvo reikalaujama iš kandidato, siekiančio tapti vaistininku. Ją sudaro 84 puslapiai: nuo 3 p. - skirsnis apie augalus (lot. De herbis), nuo 19 p. - skirsnis apie žiedus (lot. De floribus), nuo 21 p. - skirsnis apie sėklas (lot. De semenibus), nuo 24 p. - skirsnis apie vaisius (lot. De fructibus), nuo 27 p. - skirsnis apie šaknis (lot. De radicibus), nuo 31 p. - skirsnis apie žievę (lot. De cortici), nuo 32 p. - skirsnis apie medieną (lot. De lignis), nuo 33 p. - skirsnis apie skysčius (lot. De liquor), nuo 37 p. - skirsnis apie aromatinius augalus (lot. De aromatibus), nuo 38 p. – skirsnis apie pumpurus (lot. De gemmis), nuo 40 p. - skirsnis apie metalus (lot. De metallis), nuo 46 p. – taip pat neiššifruoti skirsniai (lot. De pingvenibus; De sevis, De medullis), nuo 47 p. - skirsnis apie distiliuotą vandenį (lot. De aquis distillatis), nuo 50 p. – skirsnis, greičiausiai pasakojantis apie dažančius augalus (lot. De coloribus), nuo 51 p. - skirsnis apie miltelius (lot. De pulveribus), nuo 76 p. - klausimai egzaminuojamajam (lot. Adjectae sunt huic Onomastico quibus antiquitus Pharmacopolarum Tyrones antequam ad hujus artis exercitium admitterentur examinari solebant). Taip pat klausiama, kiek yra metalų rūšių, bei pateikiamas atsakymas, kad jų yra septyni: auksas, sidabras, švinas, sidabro ir švino lydinys…. ir kt. (lot. Quot sunt species metallorum? Septem. Aurum,

argentum, plumbum, stannum ir kt.); Klausiama, kiek yra farmacininko pareigų, bei astakoma, jog devynios: trynimas, grūdimas, kaitinimas, virimas, plovimas, koaguliavimas, destiliavimas, sumaišymas, konservavimas (lot. Quod sund species praparationum pharmaceuticarum? Novem. Tritio, Contritio, Adustio, Ablutio, Coctio, Coagulatio, Destillatio, Commixtio, Conservatio). Šaltinyje galima rasti ir klausimų, susijusių su botanikos žiniomis, pvz., kiek yra žiedų rūšių skirtų širdžiai? Išvardintos penkios žiedų rūšys: rožė, vaistinė agurklė, paprastoji ežeinė, melisa ir palergonija (lot. Quot sunt flores cordiales? Quinque. Flores Rosarum, Boraginis, Buglosae, Melisae ut Vilolarum).

2. 2. Darbo trūkumai

Mažos dalies XVII a. lotyniško rankraščio teksto identifikuoti nepavyko. Perskaičius visas rankraštyje pateiktas teorines užduotis ir identifikavus visų receptų sudedamąsias dalis, porceliano gamybos aprašymą ir klausimus apie mineralogiją, šio darbo rezultatai galėtų būti papildyti.

Atliekant šaltinių lyginamąją analizę nepasisekė nustatyti, kuria XVII a. Europos farmakopėja vadovavosi farmacijos egzamino klausimų sudarytojai. Todėl vertėtų analogišką analizę pakartoti, lyginant XVII a. rankraštį Exam. Pharmac. su XVI a. farmakopėjų turiniu.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Praktinės užduotys egzaminuojamajam

Tiriamasis šaltinis prasideda teoriniais klausimais, tačiau didesnis dėmesys skiriamas praktiniams klausimams – vaistų gamybai, būtent dėl šios priežasties ir rezultatų aptarimas pradedamas šia tema. Egzaminuojamasis komisijos nariams turėjo pademonstruoti, kaip geba pagaminti vaistus pagal pateiktus receptus.

Tiriamo šaltinio receptų pavadinimai, sudedamosios dalys bei gamybos metodas užrašyti lotynų kalba (6 paveikslas), todėl pirmiausia reikėjo išsiaiškinti receptų pavadinimų reikšmes. Paaiškėjo, jog daugelis jų iš karto nusako, kam bus skirtas gaminamas vaistas, pvz.: Aqua carminativ (liet. vidurių pūtimą mažinantis vanduo) ar Aquavit Pectoral (liet. spiritinis vanduo atsikosėjimui), Balsam Antipodagric (liet. balzamas podagrai gydyti), Balsam optalmic (liet. balzamas akims) ir t.t. Kitas žingsnis - tai vaistinių augalų analizė. Atlikdama šią analizę siekiau išsiaiškinti, kokios vaistinės žaliavos naudojamos gaminti Ex. Pharmac receptus, taip pat buvo svarbu įsigilinti į tam tikrų vaistinių augalų kaupiamas medžiagas, kad būtų galima įvertinti jų paskirtį. Vaistinių augalų reikšmių ieškojau Hager žinyne.

Atlikusi vaistinių augalų analizę bandžiau išsiaiškinti receptų gamybos metodus - jie nurodyti ne prie visų receptų, o ir raštas lotynų kalba itin sudėtingas, todėl apie gamybos metodus pavyko suprasti tik pavienius žodžius, tokius kaip paruošti (lot. frumenti), maišyti (lot. misce), nudažyti (lot. colore), įdėti (lot. adde) sutrinti (lot. contrita).

6 pav. Rankraštis Examen. Pharmac. XVII a. Mokslų akademijos Rankraščių skyriuje saugomas dokumentas.

Šaltinyje Ex. Pharmac yra pateikta apie 1200 įvairių receptų, o jų sekos išdėstymas nurodytas rankraščio pabaigoje pateiktoje rodyklėje. Remiantis tiriamuoju šaltiniu, XVII a. egzaminuojamasis turėjo pagaminti įvairių rūšių vaisto formas: vandenį (lot. aqua), spiritinį vandenį (lot. aquavit), balzamą (lot. balsam), sviestą (lot. butyr), vašką (lot. cera), saldumynus (lot. confectio) - šokoladą (lot. Choccolada) - ir net smilkstančias žvakutes (lot. candela fumalis).

Savaime suprantama, kad egzaminuojamasis pirmiausiai turėjo mokėti lotynų kalbą, kad galėtų perskaityti receptą. Žinoma, būsimasis vaistininkas privalėjo pažinoti išvardintus augalus bei žinoti jų veikimą. Jau buvo minėta, kad tuo laikotarpiu buvo manoma, jog kuo daugiau komponentų yra recepte, tuo vaistas bus geresnis.

Daugelį tiriamajame šaltinyje perskaitytų receptų sudaro vos du ar trys komponentai, tačiau visus likusius sudaro bent penki, aštuoni ar net dvylikos komponentų rinkiniai. Tai sudėtingi, daugiakomponenčiai receptai, kurių sudėtyje naudojamos brangios ir retos žaliavos, augalinės žaliavos, tokios kaip ženšenis (lot. Zinciber), sassafro žievė (lot. lign. Sassafra), imbiero šaknis (lot. rad. Galang), kardamonas (lot. Cardamon), šafranas (lot. Crocus), santalas (lot. Santal), kedras (lot. Cedro) taip pat kakava bei cukrus.

Toliau pateikiami 15 atrinktų ir nagrinėtų receptų manant, kad būtent jie galimai buvo aktualūs XVII a. vyravusioms ligoms bei negalavimams gydyti. Kairėje pusėje pateikiamas Ex.Pharmac recepto pavyzdys, o dešinėje - recepto vertimas į lietuvių kalbą. Receptas pradedamas pavadinimu, tada stulpeliu žemyn surašomos jo sudedamosios dalys ir galiausiai - vaistų paruošimo būdas, tačiau pastebėta, kad jis aptinkamas ne prie visų receptų, dažniausiai tik prie sudėtingesnių receptų, o visus kitus turbūt vaistininkai turėjo mokėti gaminti iš atminties.

7 pav. Vaistų, skirtų virškinimo sutrikimams šalinti, receptas.

Šios žaliavos ir dabar yra naudojamos gaminant daugelį preparatų, skirtų mažinti vidurių pūtimą. Ramunėlių žiedai, pankolis, kmynai, kalendra – tai vaistažoliniai augalai, kurie, kaip žinia, slopina spazminio pobūdžio žarnyno skausmus, mažina pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, slopina rūgimo ir puvimo procesus.

8 pav. Vaistų, skirtų skrandžio sutrikimams šalinti, receptas.

Vidurių pūtimą mažinantis vanduo Ramunėlių žiedai Anyžių sėklos Kalendra. Kmynai Pankolis Lauramedžio vaisiai Imbiero šaknis Sarssafro žievė Aromatinis ajeras Frumenti – paruošti. Vanduo skrandžiui Sasfafro žievė Imbiero šaknis Balinis ajeras Vaistinė šventagaršvė Anyžių sėklos Kmynai Kadagio uogos Ramunėlių žiedai Žolės: Mėta melisa Citrinos žievė

9 pav. Vaistų, turinčių atpalaiduojantį poveikį, receptas.

Pažodžiui verčiant aquavit reiškia gyvybės vanduo, tačiau XVII a. tai buvo laikoma spiritiniu vandeniu.

10 pav. Vaistų, skirtų moterims, receptas.

Atpalaiduojantis „aukso“ vanduo Cinamono žievė Gvazdikėlis Muskato žiedai Kardamonas Muskato riešutas Citrinos žievė

Rožių žiedai ir rožių aliejus Pridėti degtinės.

Gyvybės vanduo moterims Žolė: Melisa Mėta

Rozmarinas Šalavijas Gvazdikėlis Muskato riešutas Muskato žiedai Cinamonas Ženšenis Kardamonas Ilgasis pipiras Ciberžolė Anyžių sėklos Pankolis Degtinė

11 pav. Gydytojo, botaniko Matijolio vaistų receptas.

Šio recepto autorius buvo garsus XVI a. italų botanikas Pietro Andrea Matthioli (1500 - 1577), todėl ir receptas pavadintas jo garbei. Jis išgarsėjo dėl Graikijos botaniko Pedanijaus Dioskorido (lot. Pedanios Dioscurides) 1544 metais publikuotos „Di Pedacio Dioscoride Anazerbeo libri cinque della istoria & materia medicinale tradotti in linqua volgare Italiana” knygos vertimo bei papildymo komentarais. 1554 metais jau buvo paskelbtas penktas leidimas, kuris buvo išverstas į lotynų, prancūzų, ispanų, vokiečių ir bohemiečių kalbas. Matthioli aprašo augalus, kurie gali būti naudojami akių ligoms gydyti. Italijos universitetai, tokie kaip Piza ir Ferara, turėjo pirmąjį vadovėlį botanikos mokymuisi - Matthioli komentarais parengtą „Dioscurides“ leidimą. [13; 14]

12 pav. Italų botanikas Pietro Andrea Matthioli (1500 – 1577).

[http://botany.edwardworthlibrary.ie/herbals/sixteenth-century/121-2/] Matijolio spiritinis vanduo

Cinamonas Ženšenis Santalas Gvazdikėlis Imbieras Muskato riešutas Kardamonas Juodgrūdės sėklos Ciberžolės šaknis Anyžių sėklos. Pankolis Pastarnokas

13 pav. Vaistų, skirtų kvėpavimo takams gydyti, receptas.

Receptas skirtas atsikosėjimui, o lotyniškai žodis pectoral reiškia krūtinė. Remiantis šių dienų farmakognozijos žiniomis daugelis šių augalinių žaliavų ir dabar naudojamos su kvėpavimo takais susijusioms ligoms gydyti ir yra įtraukiamos į arbatų, ekstraktų ar sirupų sudėtį. Taip pat žinoma, jog šalavijas (lot. Salvia) dėl kaupiamų eterinių aliejų pasižymi stipriu aromatu, o jo arbatos tinkamos gydyti plaučių ligoms, nes jis kaupia terpenus, taip pat kamparą bei tujoną. Būtent dėl šių savybių šalavijas yra naudojamas populiariam vaistui nuo kosulio. Saldymedžio šaknis (lot. Radix Liquiritiae) kaupia glicirininę rūgštį bei flavonoidus, kurie pasižymi uždegimus slopinančiu poveikiu, todėl skiriama bronchinės astmos gydymui, o kaupiamos gleivės ir pektininės medžiagos padeda atsikosėti, pasišalinti sekretui. Didysis debesylas (lot. Enula campana, žinomas kaip Inula helenium), kuris taip pat kaupia eterinius aliejus, yra skiriamas kvėpavimo takų ligoms gydyti, skystinti bronchų sekretui, lengvinti kosulį. Kvapusis gvazdikmedis (lot. Caryophyllus aromaticus), cinamonas (lot. Cinnamonum verum), imbieras (lot. Zingiber officinale), tikrasis kardamonas (lot. Elettaria cardamomum), lauramedžio uogos (lot. Bacc. Lauri) bei kadagys (lot. Juniperus) taip pat yra populiarios žaliavos kvėpavimo takams gydyti. Recepte yra nurodoma, jog jos turi būti sumaišomos su cukrumi. Galima pastebėti ir tai, jog recepte nurodyti ir visai šiomis dienomis nepopuliarios žaliavos, pvz., šantra paprastoji (lot. Marrubium Vulgare) ar mairūnas kvapusis (lot. Origanum majorana).

Vaistas atsikosėjimui

Debesylas ir Šalpusnio šaknis Gencijonas

Saldymedžio šaknis; Pataisai Šalavijas Izopas

Mairūnas Šantra

Anyžių sėklos ir Pankolio sėklos Dilgelė Petražolė

Gvazdikėlis Cinamonas Imbieras Kardamonas Lauro uogos. Kadagys Pridėti cukraus

14 pav. Balzamo, skirto barzdai, receptas.

Barba, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia barzda. Tikėtina, jog šis receptas buvo skirtas barzdos priežiūrai. [27; 28]

15 pav. Balzamo, skirto plaukams prižiūrėti, receptas.

Lotyniškas žodis crinis reiškia plaukus, tad galima numanyti, jog tai buvo balzamas, skirtas plaukų stiprinimui ir jų grožiui puoselėti, nes jazminų aliejus bei kedro esencija dėl savo turtingos sudėties stimuliuoja plaukų augimą, mažina slinkimą, palengvina iššukavimą. O baltasis vaškas (lot. Cera alba) greičiausiai buvo naudojamas balzamo konsistencijai išgauti.

Balzamas barzdai Vaškas Terpentinas Migdolų aliejus Rodiolės žievė Nudažyti Balsamas plaukams Jazminų aliejus Baltas vaškas Sumaišyti ir įdėti Kedro esencija Levandos

16 pav. Balzamo receptas.

17 pav. Krapų balzamo receptas.

18 pav. Vaško receptas.

Balsamus ad Mamma Aliejus

Mira Vynakmenio druska Šafranas Tepalas Sumaišyti Krapų balzamas Baltas vaškas Migdolų aliejus Išlydyti ir apšlakstyti Įdėti krapų. Sumaišyti su balzamu Vaškas Baltas vaškas Sakai Terpentinas Kiaulės taukai Ciberžolė Vaškas

19 pav. Cera Nigra Sigillata receptas.

Terra Sigillata lietuviškai - molis, presuota žemė, kuris tūkstantmečius buvo naudojamas kaip vaistas įvairioms ligoms gydyti. Šis specifinis molis buvo naudojamas nuo pat Hipokrato laikų iki XX a., daugiausiai įvairiems apsinuodijimams gydyti. Šio molio ištekliai randami Graikijoje, Lemnos saloje. Molis buvo vaistas, todėl nenuostabu, jog visoje Europoje gaminamos molio tabletės. Šį molį kaip vaistą pripažino net pats Galenas. [35]

20 pav. Smilkstančių žvakučių receptas.

Smilkalai - aromaterapinė priemonė, kuri yra neatsiejama tradicija pradedant laidojimo apeigomis ir baigiant medicinine praktika. Todėl visai nenuostabu, jog anksčiau smilkalų buvo galima įsigyti ir vaistinėse. “Trys karaliai užgimusiam mūsų Viešpačiui dovanojo smilkalų – gilią pagarbą reiškiančią ir brangią dovaną. <…>.”

Pirmieji smilkalai buvo miltelių pavidalo, o norint juos naudoti reikėdavo suberti ant itin įkaitusio metalo paviršiaus - būtent taip išsiskleisdavo jų aromatas. Smilkalai buvo gaminami iš įvairių natūralių medžiagų: augalinių, tokių kaip agarmedis, arbatmedis, eukaliptas ar kadagys,

Cera Nigra Sigillata Vaškas Sakai Terpentinas Smilkstančios žvakutės Bosvelijos milteliai Sakai Ajeras Žievė Kadagio uogos Ladano sakai Anglies milteliai Tragakanto sakai Padaryti žvakutes

gyvūninių, tokių kaip ambros ar muskuso bei eterinių aliejų: rožių, ilang-ilang, jazminų ar kedro. Kaip žinia, į “<…>candela fumales – smilkstančias smailaus kūgio pavidalo<…> formos žvakutes, be vaistingųjų medžiagų buvo dedama ir tragakanto sakų (kaip jungiamosios medžiagos) bei degimą palaikančių priedų. Degimui palaikyti iki XVIII a. antros pusės buvo naudojamos liepų medžio anglys, vėliau ir kalio salietra.” Kaip buvo minėta, smilkstančios žvakutės buvo pritaikomos įvairiems tikslams: slopinant astmos priepuolius, valant orą, atbaidant vabzdžius ir net gydant tokias ligas kaip sifilis. [10]

21 pav. Muilo receptas.

22 pav. Ispaniško šokolado receptas.

Jau nuo XVI a. žinoma, kad vaistininkai gamino ir vaistinėse parduodavo ne tik vaistus, bet ir žvakes, vyną, saldumynus, dažniausiai saldainius. R. Ragauskienė nurodo, kad XVI a. kažkurioje vaistinėje buvo parduodami net 43 rūšių gydomieji saldumynai, kurie buvo skirstomi į sausas ir karštas substancijas bei buvo laikomi gydančia priemone. [8]

Muilas

Vaškas, citrina, sakai Terpentinas

Alyvuogių aliejaus

Ispaniškas šokoladas Kakava

Cukrus baltas, išvalytas Susmulkinta vanilė Sutrinti su cukrumi

Kaip buvo minėta, be visų šių vaistų receptų rankraštyje yra skirsnis ir apie mineralus. (23 paveikslas) Toliau bus pateikiamas porceliano receptas. XVII a. farmacininkas turėjo išmanyti daugelio mineralų, tokių kaip safyro (lot. saphir), rubino (lot. rubin), smaragdo (lot. smagrad), ametisto (lot. amethyst), jaspio (lot. jaspis) ar kristalo (lot.crystal) savybes. XIX a. mineralogija farmacininkams jau buvo dėstoma universitetuose. [30]

23 Pav. Farmacijos egzamino klausimai mineralogijos žinių patikrinimui.

Porcelianas kilo iš Kinijos, tačiau prie balto ir raudono porceliano atsiradimo istorijos Europoje XVII a. prisidėjo ir vokietis vaistininko padėjėjas, alchemikas Johann Friedrich Potger (1682–1719). Šį mokslininką prižiūrėjo Augustas II, kuris labai bijojo, kad porceliano receptas bus atskleistas kitiems, todėl sužinojęs, jog mokslininkas nori pasitraukti iš porceliano kūrimo, uždarė jį į kalėjimą, kuriame šis ir mirė. [28; 29]

24 pav. Porceliano sudėtinės dalys.

Kaip matoma, šaltinyje Ex. Pharmac nurodyto porceliano recepte buvo nurodyti šie ingredientai: siera (lot. Siera), salietra (lot. Nitri), boras (lot. Borax), arsenas (lot. Arsenic). Tai, jog šiame rankraštyje aptinkama tokių receptų, rodo, jog vaistininkas buvo atsakingas ne tik už praktinį vaistų paruošimą ir jų pardavimą, bet turėjo ir kitų pareigų, tokių kaip porcelianinių indų gaminimas. Apibendrinant aptartus receptus galima pastebėti, kad XVII a. Ex. Pharmac rankraščio receptuose vyravo augalinės kilmės medžiagos – vaistažolinai augalai, mažiau vartota gyvulinės kilmės medžiagų (kiaulės taukai) bei visai nerasta cheminų medžiagų. Kandidatai turėjo mokėti paruošti virš 10 vaisto formų: balzamą, spiritinį vandenį, vašką, pleistrus, tepalus ir kt. Norėdamas tinkamai paruošti vaistą, egzaminuojamasis turėjo išmanyti leistinas vaistinių medžiagų dozes bei skirtingas vaisto paruošimo technologijas. Daugelis sudedamųjų dalių buvo labai brangios ir įvairios. Tikėtina, jog įgytas žinias mokiniai demonstruodavo kažkokioje vaistinėje, kurioje buvo didelė vaistinių medžiagų įvairovė. Ruošdami vaistus jie turėjo greitai susiorientuoti ir nesuklysti pasirinkdami vaistinės medžiagos kiekius bei perskaityti ne visuomet įskaitomą rankraštį.

3. 2. Teoriniai klausimai egzaminuojamajam

Vaistų gamybai ir praktiniams įgūdžiams šaltinyje skiriama daugiau dėmesio, tačiau kandidatas turėjo turėti ir tam tikrų teorinių žinių. Tiriamo šaltinio teoriniai klausimai egzaminuojamajam pateikiami 21 lape, iš viso šių klausimų yra apie 30, jie pateikiami lotynų (kairėje) bei vokiečių (dešinėje) kalbomis (25 paveikslas), dalis teksto rašoma ir lenkiškai. Klausimai sugruopuoti į tam tikras grupes: alijošiai, sirupai, piliulės ir kt.

25 pav. Farmacijos egzamino teoriniai klausimai pateikti lotynų ir vokiečių kalbomis. Examen Pharmac. XVII a. MAB. F. L. Kas yra medicina apskritai (lot. De medicine in genero)

Ex. Pharmac rankraščio teorinėje dalyje nurodyta Exam Pharmac ir toliau pateikiami vaistų technologijos bei botanikos/farmakognozijos klausimai, tačiau nėra aišku, kokia seka išdėstyti šie klausimai, tačiau jie pateikiami pradedant paprasčiausiu klausimu, toliau pereinant prie sudėtingesnių. Štai pirmasis klausimas: “Kas yra gydytojas? (lot. Quid est medicus?)”; o vėliau pateikiami ir kiti: “Kas yra piliulė?” (lot. Quid est pillula?), “Kas yra vaistas?” “Kas yra teriakas?”, o greta visų klausimų yra pateikiami ir atsakymai. Kaip minėta, klausimai pateikiami lotynų bei vokiečių kalbomis (25 paveikslas). Šiame paveiksle matomas skirsnis apie mediciną apskritai (lot. De medicine in genero), tuomet klausiama, kas yra medikas (lot. Quid est medicus?), ir atsakoma, jog tai - žmogiškosios prigimties tarnas (lot. est natura humanum). Vėliau klausiama, kas buvo pirmasis gydytojas (lot. Quis primus suit medicus?), ir atsakoma, jog tai Eskulapijus, Apolono sūnus (lot. Aesculapius Appolonio filio). Panašių klausimų yra apie 30.

Kaip jau buvo minėta, siekiant rasti atsakymą, koks buvo Vilniaus būsimų vaistininkų žinių patikrinimo egzaminas, norėta įvertinti, ar nebuvo sekta kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu, todėl tiriamas šaltinis buvo lyginamas su 1641 m. išleista P. Guldenio knyga “Onomasticum Trilinge, Latino - Germano Polonicum, Rerum & Verborum ad Officinam Pharmaceuticam spectantium” (24

paveikslas). Ją parengė ir publikavo Torunės vaistininkas P. Guldenio. Knygoje pateiktos privalomos žinios, kurių buvo reikalaujama iš kandidato, siekiančio tapti vaistininku. Ją sudaro 84 puslapiai: nuo 3 p. - skirsnis apie augalus (lot. De herbis), nuo 19 p. - skirsnis apie žiedus (lot. De floribus), nuo 21 p. - skirsnis apie sėklas (lot. De semenibus), nuo 24 p. - skirsnis apie vaisius (lot. De fructibus), nuo 27 p. - skirsnis apie šaknis (lot. De radicibus), nuo 31 p. - skirsnis apie žievę (lot. De cortici), nuo 32 p. - skirsnis apie medieną (lot. De lignis), nuo 33 p. - skirsnis apie skysčius (lot. De liquor), nuo 37 p. - skirsnis apie aromatinius augalus (lot. De aromatibus), nuo 38 p. – skirsnis apie pumpurus (lot. De gemmis), nuo 40 p. - skirsnis apie metalus (lot. De metallis), nuo 46 p. – taip pat neiššifruoti skirsniai (lot. De pingvenibus; De sevis, De medullis), nuo 47 p. - skirsnis apie distiliuotą vandenį (lot. De aquis distillatis), nuo 50 p. – skirsnis, greičiausiai pasakojantis apie dažančius augalus (lot. De coloribus), nuo 51 p. - skirsnis apie miltelius (lot. De pulveribus), nuo 76 p. - klausimai egzaminuojamajam (lot. Adjectae sunt huic Onomastico quibus antiquitus Pharmacopolarum Tyrones antequam ad hujus artis exercitium admitterentur examinari solebant). Taip pat klausiama, kiek yra metalų rūšių, bei pateikiamas atsakymas, kad jų yra septyni: auksas, sidabras, švinas, sidabro ir švino lydinys…. ir kt. (lot. Quot sunt species metallorum? Septem. Aurum, argentum, plumbum, stannum ir kt.); Klausiama, kiek yra farmacininko pareigų, bei astakoma, jog devynios: trynimas, grūdimas, kaitinimas, virimas, plovimas, koaguliavimas, destiliavimas, sumaišymas, konservavimas (lot. Quod sund species praparationum pharmaceuticarum? Novem. Tritio, Contritio, Adustio, Ablutio, Coctio, Coagulatio, Destillatio, Commixtio, Conservatio). Šaltinyje galima rasti ir klausimų, susijusių su botanikos žiniomis, pvz., kiek yra žiedų rūšių skirtų širdžiai? Išvardintos penkios žiedų rūšys: rožė, vaistinė agurklė, paprastoji ežeinė, melisa ir palergonija (lot. Quot sunt flores cordiales? Quinque. Flores Rosarum, Boraginis, Buglosae, Melisae ut Vilolarum).