VISUOMENĖS VAISTINĖS PACIENTŲ GAUNAMOS FARMACINĖS IR SVEIKATINIMO INFORMACIJOS TYRIMAS IR VERTINIMAS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Jurgita Daukšienė

VISUOMENĖS VAISTINĖS

PACIENTŲ GAUNAMOS

FARMACINĖS IR SVEIKATINIMO

INFORMACIJOS TYRIMAS

IR VERTINIMAS

Biomedicinos mokslai, farmacija (09 B)

Disertacija rengta 2002–2009 metais Kauno medicinos universitete, Farma-cijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmaFarma-cijos katedroje.

Moksliniai vadovai:

2005–2009 m. doc. dr. Raimondas Radžiūnas (Kauno medicinos universi-tetas, biomedicinos mokslai, farmacija – 09 B)

2002–2005 m. prof. habil. dr. Arūnas Savickas (Kauno medicinos univer-sitetas, biomedicinos mokslai, farmacija – 09 B)

Moksliniai konsultantai:

prof. habil. dr. Gediminas Merkys (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)

prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga (Kauno medicinos universitetas, biome-dicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

ĮVADAS... 6

Darbo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė ... 7

Darbo tikslas ir uždaviniai... 8

1. TYRIMŲ APŽVALGA... 9

1.1. Informacijos suteikimo svarba vaistininko darbe... 9

1.2. Informacijos svarba savigydos atveju... 11

1.3. Informacijos svarba tinkamam vaistų vartojimui ... 13

1.4. Pacientams svarbi su vaistais ir jų pasirinkimu susijusi informacija ... 16

1.4.1. Informacijos suteikimo svarba medicinoje: nuo paternalizmo iki partnerystės ... 16

1.4.2. Būtinoji informacija apie vaistus ir jos patikimi šaltiniai ... 18

1.4.3. Pacientams suteikiama sveikatos priežiūros specialistų farmacinė informacija ... 20

1.4.4. Vaistų pasirinkimą ir tinkamą vartojimą lemiantys informacijos šaltiniai... 22

1.5. Sveikatos stiprinimo svarba ir vaistininkų indėlis ... 25

1.5.1. Sveikatos stiprinimo svarba ... 25

1.5.2. Vaistininkų indėlis į sveikatos stiprinimo programas... 26

1.5.3. Vaistininkų dalyvavimas širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos programose ... 30

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI... 33

2.1. Bendra tyrimo dizaino schema ... 33

2.2. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos tyrimo metodika ir tyrimo kontingentas ... 34

2.3. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo metodika ir tyrimo kontingentas ... 37

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 43

3.1. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos rezultatai ... 44

3.1.1. Vaistų vartojimo įpročiai ... 44

3.1.2. Su vaistais susijusios informacijos šaltiniai ... 47

3.1.3. Gydytojo ir vaistininko teikiamos informacijos lyginimas ... 49

3.2. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo tyrimo rezultatai... 51

3.2.1. Prekių krepšelio struktūra ... 51

3.2.2. Pacientų ir vaistininkų aptariama informacij ... 55

3.3. Slapto pirkėjo tyrimas vertinant vaistininko konsultaciją teikiant kraujospūdžio matavimo paslaugą ... 69

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 81

IŠVADOS ... 90

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 91

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS... 93

DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS... 114

PRIEDAI ... 115

1 priedas ... 115

2 priedas ... 119

3 priedas ... 120

SANTRUMPOS

AH – arterinė hipertenzija AKS – arterinis kraujo spaudimas FI – farmacinė informacija

FIP – Tarptautinė vaistininkų federacija FR – farmacinė rūpyba

GSI – galvos smegenų insultas GVP – gera vaistinių praktika IŠL – Išeminė širdies liga KMI – kūno masės indeksas lls – laisvės laipsnių skaičius

NRV – nepageidaujama reakcija į vaistą PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PIL – pakuotės informacinis lapelis p – pasikliautinumo lygmuo SN – standartinis nuokrypis

sn statistiškai nereikšmingas skirtumas SI – sveikatinimo informacija

„Patys savaime vaistai yra niekas, bet protingai, apgalvotai, laiku ir teisingai panaudoti jie tampa dievo rankomis“

Herophilus, graikų gydytojas, Aleksandrijos medicinos mokyklos įkūrėjas (335–280 m. pr. Kr.)

ĮVADAS

Tiksli, teisinga ir savalaikė informacija apie vaistus ir sveikatos stipri-nimą yra svarbus sveikatos priežiūros ir saugaus vaistų vartojimo kompo-nentas [266, 122]. Vaistai – ypatinga prekė. Juos vartojant ne pagal paskirtį ar nepaisant tinkamo vaistų vartojimo nuorodų, galima ne tik nepasiekti norimų tikslų (išgyti, stabilizuoti būklę, sumažinti ligos progresavimą ar pagerinti gyvenimo kokybę), bet ir pabloginti esamą paciento sveikatos būklę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu išlaidos vaistams kasmet didėja, tačiau žymi jų dalis (įvairių šaltinių teigimu beveik 50 proc.) naudojamos netinkamai: pacientai vartoja nebūtinus, neįsigyja būtinų vaistų, įsigytus vaistus vartoja netinkamai, vaistai vartojami per didelėmis ar sub-optimaliomis dozėmis, nepaisoma optimalios gydymo trukmės [283, 276, 221]. Ne mažiau aktuali problema – informacijos apie nepageidaujamas vaistų reakcijas trūkumas bei pavėluotas šių reakcijų pasireiškimo nusta-tymas. Netinkamas vaistų vartojimas ir nepageidaujamų vaistų reakcijų pasireiškimas sąlygoja sumažėjusį darbingumą, nesavalaikį mirtingumą bei padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai. Dauguma netinkamų vaistų vartojimo atvejų yra dėl paciento nežinojimo kam skirti vaistai, koks bus jų poveikis, kaip tinkamai juos vartoti.

Šiandien pacientams yra prieinama daug rašytinių, vaizdinių ir interak-tyvių informacijos šaltinių. Dalis pacientus pasiekiančios informacijos gali būti dviprasmiška ar netgi klaidinanti [85]. Itin svarbu, kad prieš priimdami svarbus gydymosi sprendimus pacientai pasikonsultuotų su atitinkamą išsilavinimą turinčiu sveikatos priežiūros specialistu – gydytoju, vaistininku ar slaugytoju.

įsigy-jantis pacientas. Lietuvoje yra daugiau kaip 1500 vaistinių, bei dirba daugiau kaip 2700 vaistininkų [160].

Vaistininkų profesinių ir akademinių bendruomenių keliama misija – padėti pacientams saugiai pasirinkti ir vartoti vaistus, o ne tik teikti vaistų gamybos ar logistikos paslaugas. LR Farmacijos įstatyme [167] numatyta, jog farmacinė paslauga – tai vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių prepa-ratų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą. O Geros vaistinių praktikos nuostatai numato būtinybę ateity-je teikti ir farmacinės rūpybos paslaugas ir dar labiau skatinti saugų ir racionalų vaistų pasirinkimą bei vartojimą. Farmacinė rūpyba – gyventojo gydymui reikalingų vaistinių preparatų parinkimas, leidžiantis gauti rezulta-tus, maksimaliai pagerinančius gyventojo gyvenimo kokybę. Tai gydytojo, vaistininko ir gyventojo bendradarbiavimas siekiant nustatyti ir išspręsti visas su vaistinių preparatų vartojimu susijusias sveikatos problemas. Tai nuolatinis vaistinių preparatų vartojimo kokybės gerinimo procesas [168].

Tinkamos ir savalaikės informacijos pacientui suteikimas yra vienas iš esminių vaistininkų intelektualinio produkto – farmacinės paslaugos – sudėtinių dalių [167, 103].

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje nėra gausu farmacijos ir medicinos socia-lines problemas nagrinėjančių tyrimų. Literatūros apžvalgos dalyje daugiau-sia cituojami užsienio autorių tyrimai ir veikalai, todėl dažnai darbe patei-kiama ne tik lietuviškoji, bet ir anglų kalbos terminija, kad besidomintieji išdėstytomis problemos, galėtų lengviau susipažinti su aptartomis proble-momis orginaliuose šaltiniuose.

Darbo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė

kraujospūdį), išnaudoja savo galimybes dalytis sveikatos priežiūros bei lėtinių ligų profilaktikos žiniomis su tuo besidominčiais vaistinės pacientais.

Šis darbas ir jame pateiktos rekomendacijos turėtų sudominti ne tik mokslininkus, atliekančius panašius tyrimus, bet ir sveikatos sistemos politi-kus, vaistinių vadovus, kuriems ši medžiaga gali padėti geriau suvokti pacientų sveikatos elgsenos ir informacijos paieškos bei lūkesčių dėsningu-mus.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – ištirti ir įvertinti visuomenės vaistinės pacientų gaunamą farmacinę ir sveikatinimo informaciją.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti visuomenės vaistinės pacientų požiūrį į vaistininką – in-formacijos apie vaistus ir sveikatos priežiūrą šaltinį.

2. Palyginti sveikatos priežiūros specialistų, gydytojų ir vaistininkų suteikiamos farmacinės informacijos pobūdį bei šių specialistų pri-einamumą.

3. Nustatyti netinkamo vaistų vartojimo dažnį tarp visuomenės vais-tinės pacientų bei jo priklausomybę nuo pacientų informuotumo. 4. Išanalizuoti visuomenės vaistinės pacientų gaunamą farmacinę

in-formaciją.

5. Nustatyti veiksnius įtakojančius vaistinėje suteikiamą informaciją pacientams.

6. Įvertinti, kokia visuomenės vaistinės pacientų dalis aktyviai domisi įsigyjamais vaistais.

7. Įvertinti visuomenės vaistinės pacientų pasitenkinimą suteikta kon-sultacija ir jį įtakojančius aspektus.

1. TYRIMŲ APŽVALGA

1.1. Informacijos suteikimo svarba vaistininko darbe

Pastaruoju metu visame pasaulyje vaistininkai vis aktyviau įsitraukia į racionalaus vaistų vartojimo idėjų skleidimą. Galima įvardyti du veiksnius, sąlygojančius didėjančią vaistininko svarbą racionaliai vartojant vaistus. Tai yra: 1) didėjantys savigydos mastai ir galimybės, kai vaistininkas dažnai yra vienintelis sveikatos priežiūros specialistas, galintis pakonsultuoti ir padėti pasirinkti vaistinį preparatą; 2) vaistininko profesinių vertybių pasikeitimas į pirmą vietą iškeliant paciento poreikius, t. y. patarti pacientui dėl vaistų vartojimo bei suteikti atitinkamos informacijos gydant lėtines ligas (farmacinės rūpybos projektai).

XX amžius buvo kupinas iššūkių ir permainų vaistininko profesijai: vaistų pramonės perversmas bei gausybė rinką užplūdusių masinės gamybos vaistų išstūmė individualią vaistų gamybą, todėl keitėsi ir vaistininko vaidmuo. Vaistininkai, vis dar būdami pagrindiniai vaistų išdavėjai, ieškojo naujų veiklos galimybių bei savo turimų žinių pritaikymo nišų [114]. Jungti-nėse Amerikos Valstijose, kur vaistų pramonės ekspansija prasidėjo pirmiausiai, pirmiausiai ir buvo pradėta ieškoti atsakymo į klausimą, koks yra naujas vaistininko vaidmuo pasikeitusioje visuomenėje. Čia jau 1969 metais buvo oficialiai panaikinta Vaistininkų etikos kodekso (American

Pharmaceutical Association (APhA) code of ethics) nuostata, draudžianti

vaistininkams ne tik keisti paskirtą gydymą, bet netgi „diskutuoti su pacien-tais apie paskirtų vaistų sudėtį ar laukiamą efektą“, o 1975 mepacien-tais pasirodė ir pirmieji farmacinės rūpybos, naujausios vaistininkų veiklos vizijos, api-brėžimai[190].

poreikius atitinkančios farmacinės ir sveikatos stiprinimo informacijos suteikimas aiškiai ir pacientui suprantamu bei priimtinu būdu.

Šiuo metu populiariausias yra JAV mokslininkų Čarlzo Heplerio ir Lindos Strand 1990 metais pateiktas apibrėžimas [26], jog farmacinė rūpy-ba – tai atsakingas gydymas vaistais, kurios tikslas – pasiekti neabejotinų rezultatų, gerinančių paciento gyvenimo kokybę. Paciento sveikata ir pasi-tenkinimas suteiktomis paslaugomis yra galutinis ir neapskundžiamas farmacinės rūpybos tikslas.

Čarlzas Hepleris išskiria XX amžiaus vaistininko 3 profesinės raidos etapus: 1. Tradicinis, kai pagrindinė vaistininko funkcija – vaistų gamyba,

kuri vadinama „secundum artem“ (lot. antrasis menas). Pacientų konsultavimas tik antrinis, griežtai apribotas nereceptiniais vaistais. 2. Tranzitinis – vaistininko profesinio tobulėjimo etapas, kai

indivi-duali vaistų gamyba lieka nuošalyje ir vis reikšmingesnės tampa vaistininko profesinės žinios apie vaistus, o ne sugebėjimas juos tobulai pagaminti.

3. Pacientų priežiūros – aukščiausias etapas, kai turintys profesinių žinių vaistininkai siekia jas pritaikyti kiekvieno paciento porei-kiams. Pacientų priežiūros etapo galutinis tikslas – kiekvienoje vaistinėje teikiamos farmacinės rūpybos paslaugos.

Naują kryptį vaistininkams padiktavo aktualios sveikatos priežiūros prob-lemos: neracionalus vaistų vartojimas ir pacientų sauga [215, 278, 53]. Dėl netinkamo vaistų vartojimo ir pasireiškusių nepageidaujamų vaistų reakcijų kasmet tūkstančiams vaistų vartotojų tenka gydytis stacionare [66, 15]. Nepakankamas kitų sveikatos priežiūros specialistų indėlis į nepageidau-jamų vaistų reakcijų stebėseną suteikia dideles galimybes vaistininkams [114, 249, 278, 147, 293].

(angl. Pharmacy medicine) [28]). Tokio sarašo atsiradimas pabrėžia vaisti-ninko – svarbaus ir patikimo patariamojo sveikatos priežiūros specialisto – svarbą [16].Vaistininkų dalyvavimas kitų sveikatos priežiūros specialistų komandoje gali žymiai sumažinti išlaidas sveikatos apsaugai [156].

Vaistininkai pripažįstami kaip vaistų ekspertai, galintys konsultuoti ne tik pacientus, bet ir kitus sveikatos priežiūros specialistus vaistų sudėties, farmakologinių savybių bei tinkamo vaistų vartojimo klausimais [215, 278]. Vaistininkas dažnai yra pirmas sveikatos priežiūros specialistas, į kurį krei-piasi pacientas ir kuris pagal situaciją gali siųsti konsultuotis pas gydytoją [111]. Vaistininkai vertinami už gebėjimą laiku suteikti kokybišką informa-ciją ir paskatinti pacientus tinkamai vartoti vaistus. Farmacinės rūpybos projektai, kai pacientai ne tik gauna tikslią vaisto vartojimo informaciją, bet ir nuolat bendrauja su vaistininku, atsakančiu į jo klausimus bei patariančiu dėl vaistų vartojimo, duoda teigiamą efektą [109, 229, 136, 268]. Net ir nedalyvaujantys projektuose pacientai vaistininką laiko patikimu ir priimti-nu informacijos šaltiniu [292, 202].

Optimizuojant vaistų vartojimą, vaistininkų reikšmę pabrėžia ir draudimo fondai (angl. third-part payers), padengiantys dalį gydymo išlaidų [264].

1.2. Informacijos svarba savigydos atveju

Nuo neatmenamų laikų savigyda (angl. self-medication) yra neatsiejama rūpesčio savimi (angl. self-care) dalis. Savigyda, derinama su tinkama hi-giena, mityba, gyvenimo būdu ir sąlygomis, kultūriniais, socialiniais ir eko-nominiais veiksniais, padeda išvengti ligų ir išlikti sveikam [280, 77, 285]. Šiandien pacientai yra atsakingi už savo sveikatą ir stengiasi gauti kuo dau-giau informacijos iš sveikatos ekspertų, kad galėtų priimti tinkamus gydy-mosi sprendimus [280].

sumažėja vaisto kaina [207]. Savigyda būdinga visų socialinių ir ekonomi-nių grupių atstovams [74]. Dažniausiai nereceptiniais vaistais gydomi spuo-gai, alerginis konjunktyvitas, artritiniai, dantų ir galvos skausmai, padidėjęs cholesterolis, peršalimas, vidurių užkietėjimas, kosulys, dermatitas, egzema, viduriavimas, erekcijos sutrikimai, karščiavimas, gripas, nevirškinimas, rėmuo, nemiga, nuplikimas, smulkūs įpjovimai, burnos opos, pykinimas, priklausomybė nuo rūkymo, perštinti gerklė, priešmenstruacinio sindromo simptomai (PMS), nedidelės bakterinės infekcijos, svorio kontrolė, šienligė, hemorojus [4, 290]. Tarp šių negalavimų gausu ir tokių, kurie gali būti požymis rimtesnių negalavimų arba tokių, kuriems gydyti nepakanka vien tik vartoti vieną ar kitą vaistą, bet būtina keisti gyvenimo būdą (pvz., prepa-ratai, skirti svorio kontrolei ar priklausomybei nuo nikotino palenkvinti). Daug apžvalginių straipsnių pabrėžia, kad teigiamai vertinama tik tinkama savigyda, t. y. atsakingas nereceptinių vaistų vartojimas vadovaujantis pa-tvirtintomis indikacijomis bei vaistų vartojimo nuorodomis [30, 125, 127]. Tinkama savigyda padeda pašalinti simptomus bei negalavimus, kuriuos galima gydyti be gydytojo; dėl to sumažėja sveikatos priežiūros išlaidos, padidėja vaistų prieinamumas nuošalių vietovių gyventojams bei atliekama kai kurių lėtinių ligų prevencija. Tačiau netinkama savigyda ne tik nepadės išvengti negalavimo, bet galbūt sukels rimtų nepageidautinų pasekmių ir taip padidins sveikatos priežiūros išlaidas [242, 146]. Pavyzdžiui, net para-cetamolio ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo netinkamas vartojimas ar perdozavimas gali būti kepenų komos ar letalios baigties priežastis [61, 152]. Be to, nereceptiniais vaistais gydant simptomus, per vėlai nustatomos gyvybei pavojingos ligos (angl. major disease).

Gydydamiesi patys pacientai pirmiausia yra atsakingi už savigydai įsigytų medikamentų vartojimą. Jeigu asmuo renkasi savigydą, jis turėtų sugebėti atpažinti gydomus simptomus, įvertinti, ar juos galima gydyti pačiam, pasirinkti tinkamą vaistą ir laikytis vaisto pakuotės informaciniame lapelyje esančių nuorodų [280, 77, 166].

Tinkamos, kokybiškos ir laiku pateikiamos informacijos svarbą pabrėžia PSO, sveikatos priežiūros specialistus – gydytojus, vaistininkus, slaugyto-jus – vienijančios organizacijos ir savigydos pramonės atstovai [280, 77, 285, 78, 4, 290].

pacientams – įvertinę situaciją patarti, o jei reikia, nusiųsti pas kitus svei-katos priežiūros specialistus [78, 150, 271].

1.3. Informacijos svarba tinkamam vaistų vartojimui

Jei pacientui laiku nustatyta negalavimo priežastis ir paskirtas veiksmin-gas gydymas, tai dar nereiškia, jog jis visuomet laikosi gydymo nuorodų bei tinkamai vartoja vaistus. Hipokratas savo mokiniams sakydavęs, jog pacien-tai ne visuomet linkę klausyti patarimų [277, 210, 262].

Pastaraisiais dešimtmečiais itin pagausėjo šios srities tyrimų įvairiose šalyse [277, 210]. Klinikinių tyrimų metu tinkamai suvartojama 80 proc. ir daugiau vaisto dozių, tačiau klinikinėje praktikoje nustatomi rodikliai yra prastesni: vadovavimosi vaistų vartojimo nuorodomis dažnis – apie 50 proc. [277, 210, 262].

Tyrėjai, vertindami netinkamo vaistų vartojimo mastus, diskutuoja ir dėl šio reiškinio terminologijos [277, 210]. Mano apžvelgtuose, anglų kalba pateiktuose, tyrimuose minimi net trys skirtingo emocinio pagrindo termi-nai – „compliance“, „adherence“ bei „concordance“. „Compliance“ – anks-čiau vyravęs terminas, reiškiniantis paciento besąlyginį paklusnumą nuoro-doms. Šis terminas vartojamas vis rečiau ir rečiau, nes įsitvirtina ir pastarai-siais metais vyraujančiu tampa terminas „adherence“ – anglakalbių tyrėjų vertinamas dėl liberalesnio emocinio atspalvio. Pats naujausias terminas „concordance“ (liet. sutikimas, susitarimas) – žymimas kaip ateities siekia-mybė: žymi procesą, kai pacientas vadovaujasi rekomendacijomis, kurias supranta ir sąmoningai pasirenka. Lietuvių mokslinėje literatūroje tyrimų šia tema nėra gausu, todėl ir oficiali terminija dar yra tobulintina: pirmiausia buvo siūloma šį reiškinį įvardyti kaip „gydytojo nurodymų/rekomendacijų vykdymas/sekimas“, tačiau dera pastebėti, kad šiandienos pacientai gali patys pasirinkti, įsigyti vaistus net nesusitikę su gydytoju. Tokiu atveju su tinkamo vaistų vartojimo nuorodomis jie gali susipažinti vaisto informa-ciniame lapelyje arba vaistininko konsultacijos metu. Šiame skyrelyje varto-siu apibendrinančius terminus „tinkamas vaistų vartojimas“, „nuorodų vyk-dymas/sekimas“, „vadovavimasis vaistų tinkamo vartojimo nuorodomis“ ir kitais, bei vengsiu vienpusiško „gydytojo nurodymų vykdymo“, atspindin-čio tik gydytojo konsultaciją gavusių pacientų veiksmus.

Išskiriamos 4 pagrindinės tinkamo vaistų vartojimo nuorodų (gautų iš sveikatos priežiūros specialisto ar kitų patikimų informacijos šaltinių, pvz., pakuotės informacinio lapelio ar vaisto charakteristikų santraukos) nepai-sančių pacientų grupės [223, 164]:

1. Pacientai, kurie neįsigyja paskirtų vaistų;

netinkama dozę, netinkamu laiku, netinkama seka, netinkamu būdu ar vartojimo technika.

3. Pacientai, kurie per anksti nustoja vartoti vaistus.

4. Pacientai, kurie vartoja netinkamus vaistus, pvz., draugo paskolintus. Visus netinkamo vaistų vartojimo atvejus galima skirti į dvi grupes [26]: a) tyčinis netinkamas vaistų vartojimas, o kai kuriais atvejais visiškas jų atsisakymas ar neįsigijimas (angl. intentional non-compliance), nes pacien-tai netiki nustatyta diagnoze ar vaisto veiksmingumu; mano, jog rekomen-duotas vaistas sukels daugiau žalos nei atneš naudos; bijo, jog vaistas gali sukelti pripratimą; tiki, jog visas problemas galima išspręsti be vaistų (nors ir nesako to); nerimauja, jog rekomenduoti vaistai sukels ilgalaikių neigia-mų pasekmių ar sąlygos priklausomybę; b) netyčinis netinkamas vaistų vartojimas (angl. unintentential non-compliance), kai pacientas tiki vaisto veiksmingumu, tačiau netinkamai vartoja vaistą dėl pačių įvairiausių prie-žasčių: neteisingai suprato kaip ilgai ir kokiu būdu, kokią dozę medika-mento reikia vartoti; nepatogus vartojimo būdas (pvz., sunkiai praryjama tabletė) ar užuomaršumas.

Pastebėta, jog nuorodomis besivadovaujantys pacientai dažniau renkasi paprastesnio dozavimo vaistus [44, 69, 223]. A. J. Claxon su kolegomis [44] pateikė klinikinio tyrimo rezultatus, kur nurodyta, jog pacientai, turėję var-toti vaistus 1 kartą per dieną, nuorodas vykdė 78,1 proc., o turėjusieji varvar-toti vaistus 4 kartus per dieną, jas vykdė tik 47,5 proc. R. R. Recker su kole-gomis [223] vertino daugiau nei 200 000 moterų, įsigyjančių joms paskirtus bifosfonatų grupės preparatus, ir nustatė, jog dažniau moterys renkasi vais-tus, vartojamus kartą per savaitę; be to, šios grupės moterys rečiau pamiršta įsigyti vaistų. R. Emkey su kolegomis [69] teigia, jog kartą per mėnesį vartojama terapija būtų dar labiau vartojama.

atidžiau vartoti vaistus. Tai itin veiksminga konsultuojant mažiau išsilavi-nusius pacientus [135]. Keletas studijų pabrėže ir aiškios, suprantamos asmeniškai pacientui taikomos konsultacijos veiksmingumą [183, 194, 46]. O. N. Goul ir R. A. Dexon tyrė, kaip pacientai supranta ir įsimena vaizda-juostėje pateiktas medicinines instrukcijas ir padarė išvadą, jog ypač vyres-nio amžiaus pacientams buvo svarbi raiški kalba, o jaunesni pacientai dau-giau dėmesio skyrė kalbėtojo asmenybei [97]. Gal todėl neasmeninė, unifi-kuota, visiems pacientams vienodai pateikiama žodinė informacija dėl vaisto nuorodų nebuvo tokia veiksminga [143, 81]. S. Ford [81] su kolego-mis tyrimas atskleidė, jog pacientams priimtinesnės asmeninės instrukcijos nei vaizdajuostėje įrašyti patarimai; vaizdinė informacija veiksmingiausia – derinant ją su kitais informacijos šaltiniais [250].

Įsigydami receptinius vaistus, pacientai asmeniškai konsultuojasi su gy-dytoju ir vaistininku, gauna pakuotės informacinį lapelį. Atlikti tyrimai liudija, kad suteikti savalaikę informaciją, identifikuoti vaistų vartojimo problemas ir padėti tinkamai vartoti vaistus gali ir slaugytojai [113, 291]. Taip pat pacientų gerai vertinami vaistininko užrašai ant pakuotės, išplės-tinės vaistų vartojimo schemos, vaistinėje ar pas gydytoją dalijami informa-ciniai lankstinukai. Naudingos yra vaistininko konsultacijos telefonu [67, 231] ar informacinės vaistų vartojimą primenančios žinutės [177]. Raštiška informacija išlieka ilgiau nei žodinė [143, 269, 193], o veiksmangiausia, kai derinami keli informacijos šaltiniai ir pateikimo būdai [131, 106].

Vaistų vartojimo nuorodų nesilaikymas – aktuali problema visų socia-linių ir demografinių grupių atstovams; yra studijų, skirtų vaikų, paauglių [82], suaugusiųjų [288] ar vyresnio amžiaus pacientų [261] netinkamo vais-tų vartojimo problemoms. Nurodoma daugiau kaip 200 turinčių įtakos tin-kamam vaistų vartojimui veiksnių, susijusių su įvairiomis sveikatos prie-žiūros specialistų, pacientų ar pačių medikamentų savybėmis, tačiau nė vienas veiksnys nėra dominuojantis (predisponuojantis) [262, 163, 187], o netinkamą vaistų vartojimą dažniausiai lemia daugelis priežasčių.

sausėjimą, pykinimą, vėmimą ar diarėją, tačiau šie požymiai palengvėja paskyrus adityvinę (pagalbinę) terapiją [230]. Kartais nepageidaujamoms reakcijoms išvengti pakanka sumažinti kasdienę vaisto dozę [49]; prieš tai būtina patikslinti informaciją apie mažiausią efektyvią vaisto dozę ir sužinoti, ar nepageidaujamos reakcijos priklauso nuo dozės. Tokiu atveju tikslią informaciją bei pagalbą gali suteikti tik specialistas, nes pacientų pastangos ne visuomet pasieks teigiamų rezultatų.

Pastebėta, jog po staigaus sveikatos būklės pablogėjimo pacientai daug pareigingiau vartoja vaistus nei lėtinėmis ligomis sergantieji [277, 210]. Nustatyta, jog nuo 16 iki 50 proc. pacientų, kuriems paskirtas hipertenzinis gydymas, nustoja gydytis per pirmus metus, o vėliau didelė dalis tebesigy-dančių periodiškai praleidinėja vaisto dozes [275]. Pažangiomis technolo-gijomis fiksuojant pacientų kasdienį vaistų vartojimą, nustatyta, jog itin pareigingai pacientai elgiasi 5 dienas prieš ir 5 dienas po vizito pas sveika-tos priežiūros specialistą. Šis fenomenas vadinamas „balto chalato sindro-mu“ (angl. white-coat adherence) [73, 59].

Vaistininkų vykdomi FR projektai bei tinkamai suteikta informacija gali paskatinti pacientus tinkamai vartoti vaistus [197, 157, 260, 236, 222, 116, 154, 79, 231].

Netinkamas vaistų vartojimas sąlygoja padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai, hospitalizaciją ir mažina išgyvenamumą [236, 222, 116, 154], t. y. geresnis poveikis pasireiškia pacientams, tinkamai vartojantiems vaistus [79]. Pastebėta, jog klinikinių tyrimų metu pacientai daug atidžiau vartoja vaistus nei klinikinėje praktikoje [210, 163]. Klinikinių tyrimų metu, kai tyrimo dalyviai gauna nemokamus medikamentus, reguliariai ir atvirai bendrauja su sveikatos priežiūros specialistais, gauna išsamią informaciją, tada gydymo rezultatai būna daug geresni.

1.4. Pacientams svarbi su vaistais ir jų pasirinkimu susijusi informacija

1.4.1. Informacijos suteikimo svarba medicinoje: nuo paternalizmo iki partnerystės

reika-linga pacientui. Gydytojas, žinodamas kam skirti vaistai ir kaip jie veikia, prisiimdavo atsakomybę už pacientą. Talcott’as Parsons’as, garsus XX amžiaus amerikiečių sociologas struktūrinio funkcionalizmo mokyklos atstovas, vienas šiuolaikinės teorinės sociologijos ir socialinės antropolo-gijos krypties įkūrėjų, pabrėžė [211], jog svarbu pažvelgti į socialinius gydytojo ir paciento santykius.

Klasikinių gydytojo ir paciento santykių kūrėjai Thom S Szasz ir Marc Hollender [245] išskiria 3 pamatinius sveikatos priežiūros specialisto ir pa-ciento santykių modelius. Jie pateikiami 1.4.1 lentelėje.

1.4.1. lentelė. Trys gydytojo ir paciento santykių modeliai

Modeliai Gydytojo vaidmuo Paciento vaidmuo

1. Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento santykių modelis

Ką nors daryti pacientui (Sveikatos teikėjas)

Sveikatos vartotojas

2. Gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo modelis

Pasako pacientui, ką daryti Bendradarbiavimas paklūstant

3. Abipusio dalyvavimo modelis.

Padeda pacientui, kad jis padėtų pats sau

Aktyvus sprendimų priėmėjas, besinaudojantis specialistų pagalba

Pirmas ir antras modeliai yra paternalistiniai ir pabrėžia sveikatos priežiūros specialisto aktyvų vaidmenį (angl. doctor-centred). Keičiantis sveikatos priežiūros specialisto ir paciento santykių modeliui, matyti ir atsakomybės už galutinį rezultatą pokytis Iš lentelės matyti, jog pacientas gali būti aktyvus gydymo proceso dalyvis ir sprendimų priėmėjas tik į pa-cientą orientuotame (angl. patient-centred) sveikatos priežiūros specialisto ir paciento santykių modelyje. Pacientas turėtų aktyviai dalyvauti gydymo procese ir būti suinteresuotas sėkme. Šis santykių modelis yra ateities medicinos modelis įsitikinę daugelis socialinės medicinos medicinos tyrėjų [57, 40, 104, 247, 41, 16]. Angelos Coulter [57] teigimu – šiuolaikiniame pasaulyje tai vienintelis modelis, padedantis pasiekti efektyvią gydymo baigtį. Keičiantis santykių modeliui nuo paternalizmo iki bendradarbiavimo, didėjo pacientui būtinos informacijos kiekis [266, 122, 56]. Tik išsamia ir patikima informacija disponuojantis pacientas gali dalyvauti priimant sprendimus kaip lygiavertis partneris [56].

sprendimą [79]. Šių dienų medicinos vertintojai nurodo, jog pacientai nori dalyvauti priimant gydymo sprendimus [104, 57, 247]. Ir nesvarbu, ar pripa-žįstama ši pacientų teisė, ar ne, pacientai savarankiškai priima sprendimus, įsigyja ar neįsigyja rekomenduotų vaistų, o įsigiję, ne visuomet vaistus vartoja tinkamai [277, 256]. Kad pacientas galėtų priimti tinkamą sprendimą įvertinęs žalos ir naudos santykį, jis turi turėti pakankamai informacijos apie savo būklę, gydymo tikslus ir kaip juos pasiekti, galimas alternatyvas bei pasekmes ir žinoti, kaip tinkamai vartoti pasirinktą vaistą [57, 122, 266]. Kanadoje atlikta vėžiu sergančių pacientų apklausa [244] patvirtino, jog pa-cientų pasitenkinimą gydymu nulemia išsami ir laiku pateikta informacija bei atsakymai į jam kylančius klausimus. J. Ulvarson su kolegomis [256] atliktas tyrimas parodė, jog pacientai labiau linkę tinkamai vartoti vaistus tuomet, kai tiksliai žino, kaip juos vartoti, kokie yra gydymo tikslai ir alter-natyvos.

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino, jog paciento ir sveikatos prie-žiūros specialisto požiūris į pacientui būtinos informacijos kiekį labai ski-riasi [244, 21, 200]. Negavęs pakankamos informacijos, pacientas negali tinkamai suvokti rekomenduojamos terapijos svarbos ir nėra motyvuotas siekti maksimalaus rezultato; kartais jis net nežino, kaip tą atlikti tinkamai, todėl nepasiekiama maksimalaus terapinio efekto.

Pacientai dažnai siekia gauti daugiau informacijos iš juos gydančių specialistų [57, 16]. Net ir patenkinus šį jų siekį, kartais dėl skirtingo išsila-vinimo ir nepakankamų medicininių žinių pacientai nesupranta gydytojų paaiškinimų [227], todėl netiki gydymo veiksmingumu [256] ar ieško infor-macijos iš kitų šaltinių [128, 256].

1.4.2. Būtinoji informacija apie vaistus ir jos patikimi šaltiniai

Informacija apie vartoti pasirinktą vaistą yra svarbi efektyvaus gydymo/si dalis [266]. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, jog vienas iš esminių sėkmingo gydymo sudėtinių dalių be paciento problemos nustatymo, tera-pinių tikslų išskyrimo, tinkamo vaisto parinkimo bei recepto išrašymo, yra informacijos pacientui suteikimas bei stebėsenos parametrų nustatymas [279]. Minimali rekomenduojama pacientui suteikti informacija yra:

1. Vaisto poveikis (kokie simptomai išnyks ir kada, kodėl svarbu vartoti vaistą, kas įvyks, jei vaisto nevartos).

3. Instrukcijos (kada ir kaip vartoti vaistą, kaip jį saugoti, kiek ilgai tęsis gydymo kursas, kaip elgtis, jei iškils vaisto vartojimo proble-mų).

4. Perspėjimai (ko negalima daryti vartojant vaistą (pvz., vairuoti), maksimali (toksinė) vaisto dozė, gydymo trukmės būtinybė (varto-jant antibiotikus).

5. Kitas susitikimas (kada atvykti kito vizito (ar neatvykti), kokiu atveju atvykti anksčiau nei susitarta, kaip elgtis su vaisto likučiais, kokios papildomos informacijos gali prireikti).

6. Aiški informacija (įsitikinti, ar informacija buvo suprasta, pakartoti informaciją, nustatyti, ar nėra papildomų klausimų).

Ši informacija yra itin svarbi pacientui, siekiančiam maksimalaus gydy-mo rezultatų. Gydytojas yra pirmas šios informacijos šaltinis. Pacientas, įsi-gyjantis receptinius vaistus visuomet bendrauja ir gali užduoti rūpimus klau-simus dar ir vaistininkui: Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vaistinė – pagrindinė vieta, kur galima legaliai įsigyti medicininius preparatus [167]. Išduodamas vaistą, vaistininkas apie jį turi suteikti būtiną informaciją [168. T. y. paaiškinti:

1. Kaip veiksmingai ir saugiai vartoti vaistą (prieš valgį, po valgio, valgant ar kitu gydytojo ar vaisto charakteristikų santraukoje nuro-dytu metu)?

2. Kaip dažnai jį vartoti. 3. Kiek laiko vartoti vaistą.

4. Kokia galima nepageidaujama reakcija (perspėti, su kokiais vaistiniais preparatais negalima vartoti šio vaisto ir kada būtina apie tai informuoti gydytoją).

5. Kokios galimos šio vaisto kontraindikacijos.

Padėdamas išsirinkti savigydai skirtą preparatą, vaistininkas turi ne tik informuoti pacientą, kaip tinkamai vartoti vaistą, bet ir įspėti apie savigydos rizikos veiksnius ir kaip jų išvengti [89]. Savigydos rizikos veiksniai yra:

1. Per ilgas vartojimo laikas.

2. Atsitiktinis panašių vaistinių preparatų vartojimas. 3. Neteisingas dozavimas ar vartojimo būdas.

4. Galima sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir maistu. 5. Galimas neteisingas simptomų įvertinimas.

6. Neteisingo gydymo pasirinkimas.

7. Būklės, dėl kurių nedelsiant reikia kreiptis į gydytoją.

atsakingai priimant sprendimus (angl. informed decision) renkantis ir vartojant vaistus [76]. Vaistininko suteikiama informacija turi būti objekty-vi, suprantama, nesiekianti reklamos, tiksli ir tikslinga [76, 278]. Sveikatos priežiūros specialistų pastangos yra reikšmingos siekiant užtikrinti teisingą ir adekvatų farmakoterapijos vartojimą bei pacientų saugumą [214].

Pakuotės informacinis lapelis tapo neatskiriama vaisto pakuotės dalimi jau nuo XX amžiaus vidurio [71, 72]. Vaisto charakteristikų santraukos pa-grindu parengta informacija turi būti pateikiama vartotojui suprantama kalba. Joje turi būti šie duomenys [169]:

1. Vaisto identifikavimo duomenys (prekinis vaisto pavadinimas, veik-liųjų medžiagų sąrašas ir kiekis, visų pagalbinių medžiagų sąrašas, vaisto forma ir kiekis pakuotėje, farmakoterapinė vaisto grupė (klasė) arba veikimo pobūdis (pacientui suprantamais žodžiais), pre-kybos leidimo savininkas ir jo adresas.

2. Vaisto vartojimo indikacijos, patvirtintos registravimo metu. 3. Informacija, būtina žinoti prieš vaisto vartojimą (kontraindikacijos,

informacija apie galimą sąveiką su alkoholiu ar kitais vartojamais vaistais, įtaka gebėjimui vairuoti transportą).

4. Vartojimo instrukcija (dozavimas, vartojimo būdas, vartojimo dažnis, vartojimo trukmė, perdozavimas, nurodymai, kaip elgtis nesuvartojus vienos ar kelių dozių, nepageidaujamas poveikis, kuris gali atsirasti staiga nustojus vartoti vaistus).

5. Šalutiniai poveikiai, galintys atsirasti net vartojant gydomąsias vaisto dozes.

6. Informacija apie tinkamumo vartoti laiką ir vaisto laikymo sąlygas. Lietuvos teisės aktai numato, kad Pakuotės informacinis lapelis (PIL) yra svarbus paciento informacijos šaltinis ir pacientui turi būti pateiktas privalo-mąja tvarka: t. y. net įsigyjant tik dalį pakuotės, vaistininkai turi kartu pa-teikti ir pakuotės informacinio lapelio kopiją.

Nors PIL ir yra patikimas informacijos šaltinis, tačiau jis neatsako į klausimus, kodėl derėtų pasirinkti nurodytą medikamentą ir kokios šio pasirinkimo alternatyvos.

1.4.3. Pacientams suteikiama sveikatos priežiūros specialistų farmacinė informacija

kitose šalyse, patvirtina, jog konsultacijų metu sveikatos priežiūros specia-listai dažnai kitaip nei pacientai supranta perduodamos informacijos svarbą ir ne visuomet patenkina pacientų poreikius ir lūkesčius. D. C. Berry ir kiti [21] apklausę grupę gydytojų ir pacientų dėl informacijos pacientams, varto-jantiems receptinius vaistus, suformavo 4 skirtingus informacijos pateikimo modelius ir nustatė, kad pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams priimtini skirtingi modeliai. K. Nair su kolegomis [200] atliko tyrimą siek-dami išsiaiškinti, kaip gydytojai, vaistininkai ir pacientai supranta būtinos informacijos poreikį ir svarbą. Interviu būdu buvo siekiama išsiaiškinti, kokią informaciją sveikatos priežiūros specialistai yra linkę suteikti pacien-tams ir kokios informacijos pacientai iš tiesų norėtų gauti. Dauguma pacientų nurodė, jog jiems iš dalies buvo nesuprantama informacija dėl diagnozės, todėl jie papildomai ieškojo rašytinės informacijos. Labiausiai juos domino tokia informacija: galimos nepageidaujamos reakcijos į vaistą (NRV), gydymo alternatyvos, vaistų vartojimo trukmė, vaistų kaina ir pasi-rinkimas, būtinybė vartoti jiems skirtus vaistus. Gydytojai ir vaistininkai nu-rodė suprantą, ko tikisi pacientai, tačiau jie abejojo, ar visą šią informaciją, ypač susijusią su NRV, reikia teikti pacientui pirminio vizito metu. Daugu-ma specialistų pažymėjo, jog tokią inforDaugu-maciją reikia teikti tik tais atvejais, kai atsiranda kokių problemų. Be to, gydytojai nemanė, jog pacientai pagei-dautų asmeniškai jiems pritaikytos informacijos apie ligą ir paaiškinimo, ko-dėl iš visų alternatyvų jiems yra siūlomas būtent šis gydymo būdas. Vais-tininkams daugiausia nepatogumų kelia tai, jog jie nežino paciento diagno-zės, pagal kurią išrašytas receptas.

1.4.4. Vaistų pasirinkimą ir tinkamą vartojimą lemiantys informacijos šaltiniai

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog pacientai, ieškodami juos domi-nančios su vaistais susijusios informacijos, naudojasi daugeliu žodinių, rašy-tinių ir interaktyvių šalrašy-tinių [206, 254, 51, 258, 234, 252, 251, 202]. Tai yra sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, vaistininkų, slaugytojų) suteikia-ma inforsuteikia-macija, žinios, gautos iš draugų, pažįstamų, perskaitytos žurnaluo-se, laikraščiuožurnaluo-se, knygožurnaluo-se, išgirstos per radiją, pamatytos per televiziją ar perskaitytos internete. Dažnai pacientas kaupia informaciją ne iš vieno šal-tinio. Tai labai svarbu gautą informaciją dar kartą aptarti su gydytoju ar vaistinibnku..

1.4.4 lentelėje pateiktas 8 studijų, atliktų 2001–2007 m. JAV [254, 234], Australijoje [206, 251], Jungtinėje karalystėje [51, 252], Suomijoje [202, 258], rezultatų apibendrinimas. Tyrimuose dalyvavo nuo 25 [51] iki 1800 [254] respondentų, sutikusių nurodyti šaltinius, kuriais naudojasi informa-cijai apie vartojamus vaistus gauti.

Apibendrinus lentelėje pateiktų tyrimų rezultatus galima konstatuoti, jog vaistininkai yra antras pagal svarbą informacijos šaltinis [254, 206, 251, 202], o kartais – ir pirmas [258, 234, 252]. Tik viename iš apžvelgtų tyrimų vaistininko suteikiama informacija nurodoma tik po gydytojo ir pakuotės informacinio lapelio [254]. Reikia pažymėti, jog šis tyrimas yra pakankamai nedidelės imties (25 respondentai), o jo tikslas – įvertinti pakuotės informa-cinio lapelio patikimumą.

V. Trewin ir kt. (Didžioji Britanija) [252] interviu būdu apklausę 101 pa-cientą, vartojantį receptinius peroralinius kortikosteroidus, nustatė, jog ne-paisant to, kokią informaciją apie vaistus buvo suteikęs gydytojas, net pusė respondentų norėtų ją dar kartą aptarti su vaistininku ar slaugytoju, o 43 proc. respondentų norėtų, kad šią informaciją suteiktų visi trys šaltiniai.

nebereikėtų, bet reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą. Pakuotės informacinis lapelis tegali informuoti, kaip tinkamai vartoti vaistą, bet nie-kuomet nepadės pasirinkti vaisto, nes tada reikėtų įvertinti paciento indini-dualią būklę ir palyginti keletą medikamentų, jų aprašymus, pastudijuoti specializuotą literatūrą, žinynus, mokslinius straipsnius [200].

1.4.4. lentelė. Pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai

Studijos autoriai, metai G yd ytojas V ai sti n in k as S lau gytojas D r au gai , gi m in ai č ia i In te r n e tas P IL Lai k r aš č ia i, ž u r n al a i TV / r ad ijas K n ygos /V a is tų ž in yn ai R e k lama N e p r ie in am a/ n egau ta jo k ia in for mac ija Studijos imtis, šalis Trip, Straub, 2001 [254] 50 24 <1 <1 <1 N=1700, JAV Newby ir kiti, 2001 [206] 46 23 1 3 2 10 4 N=455, Australija, Coleman, 2003 [51] 76 32 24 24 20 37 16 8 6 23 N=25, Jungtinė Karalystė Vainio, 2004 [258] 97 99 77 73 68 78 6 N=301, Suomija Sleath ir kiti, 2003 [234] 51 58 7 32 18 4 5 5 N=81, JAV Trewin ir kiti, 2003 [252] 18 22 10 8 6 18 N=101, Jungtinė Karalystė, Tio ir kiti, 2006 [251] 83 78 38 25 23 20 20 N=110, Australijos Narhi, 2007 [202] 68 60 28 24 20 74 40 40 22 32 N=714, Suomija

prepa-ratas visai nepadėtų, bar net atvirkščiai – galėtų pakenkti. Labai svarbu, jog pacientas, prieš įsigydamas reklamuojamą produktą, sužinotų išsamią infor-maciją iš sveikatos priežiūros specialistų apie gydymosi alternatyvas, pa-cientų grupes, kurioms vaistas tinka [91]. Jau seniai diskutuojama, ar vaistų reklama suteikia naudingos informacijos apie vaistus bei gydymosi gali-mybes [240, 117]. Nors kai kuriose šalyse leidžiama reklamuoti net recep-tinius vaistus [226], tačiau gydytojų apklausos parodė, jog pacientai prašo ir tų vaistų, kuriuos vartoti jiems netikslinga. [225, 298]. Vadinasi, reklama gali ne tik paskatinti pacientą domėtis savo liga ar gydymosi galimybėmis, bet ir skatinti neracionalų vaistų vartojimą [91]. Vaistų reklama dažnai sukelia pacientams nepamatuotus lūkesčius ir negali būti objektyvus sveika-tos informacijos šaltinis. Tačiau reikia pažymėti, kad ši informacija yra lengvai prieinama pacientui, pateikiama labai patraukliai ir todėl priimtina didelei daliai pacientų. Daugelyje šalių priimami specialūs teisės aktai, reglamentuojantys vaistų reklamavimo taisykles. Lietuvos vaistų reklamos taisykles reglamentuoja LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas V-1125 [170].

Atsakingos valstybinės institucijos ir visuomeniniai fondai stengiasi kurti nepriklausomus vaistų informacijos centrus ir pateikti objektyvią visapu-sišką pacientams prieinamą informaciją. H. Mullerova ir J. Vlček‘as [196], surinkę informaciją iš 74 skirtingose Europos šalyse esančių vaistų infor-macijos centrų (angl. drug information centres), konstatavo, jog beveik pusė šių centrų (43 proc.) teikia aktualią su vaistais susijusią informaciją ne tik sveikatos priežiūros specialistams, bet ir visuomenei. Daugiausia klausimų sulaukiama dėl NRV, indikacijų, dozavimo bei vaisto sudėties (atitinkamai 27 proc., 15 proc., 12 proc. bei 11 proc. M. Huber ir kt. [125] konstatavo, jog vaistų informacijos centras Drezdene (Vokietija) sulaukia vidutiniškai 85 pacientų užklausų per metus dėl įvairausių indikacijų ir amžiaus grupių.

1.5. Sveikatos stiprinimo svarba ir vaistininkų indėlis

1.5.1. Sveikatos stiprinimo svarba

XX amžiaus antroje pusėje ėmė ilgėti vidutinė žmogaus gyvenimo truk-mė, buvo sukurta daug infekcinėms ligoms gydyti skirtų vaistų, todėl mir-ties priežasčių pirmame penketuke ėmė dominuoti lėtinės gyvenimo būdo ligos.

Per paskutinius du šimtmečius plėtojosi industrializacija, gerokai pakito žmonijos gyvenimo sąlygos ir gyvensena. Socialinius pokyčius lydėjo vis kitokios plintančios ligos. Mažėjo sergančiųjų infekcinėmis ligoms, bet dau-gėjo sergančiųjų lėtinėmis ligomis, priklausančiomis nuo gyvensenos, pvz., širdies bei kraujagyslių sistemos ar piktybiniais navikais. Ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė lemia senų žmonių daugėjimą ir šio amžiaus žmonėms būdingų sveikatos problemų plitimą. Lėtinių ligų atvejais itin svarbus ne tik laiku paskirtas gydymas, bet ir informacija apie rizikos veiksnius. Daugumą šių civilizacijos ligų lemia ne tik genetinis polinkis ar nenumatyti nelaimingi atsitikimai, bet ir gyvenimo būdas ar žalingi įpročiai [133, 26, 281].

Daugelio diskusijų objektas yra visuomenės sveikatos (angl. public health) koncepcija. Dažniausiai vartojamas 1951 m. C. E. A. Winslow pasiūlytas apibrėžimas, jog visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuo-tomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, pailginti gyvenimą bei sustip-rinti fizinę ir psichinę sveikatą rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojant infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, t. y. suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą. C. E. A. Winslow pabrėžė, kad šis visuomenės sveikatos apibrėžimas labai platus, jis apima gydomosios ir profilaktinės medicinos, sveikatos stiprinimo ir gyvenimo standartų gerinimo sritis. Vė-liau vis labiau imta pabrėžti individualią asmens atsakomybę už savo veiks-mus, lemiančius ne tik individualią, bet ir aplinkinių sveikatą [289].

1986 m. Otavos sveikatos stiprinimo konferencijoje priimtame dokumente pavadintame „Otavos chartija“ įtvirtinama sveikatos stiprinimo (angl. health

promotion) reikšmė. Sveikatos stiprinimas, kaip teigiama PSO (1986 m.)

be to, akcentuojamas visuomenės vaidmuo kuriant sveikatą stiprinančią aplinką [284].

Praktinę sveikatos stiprinimo veiklą populiariai iliustruoja Andrew Tannahill (1985 m.) pasiūlytas modelis [248]. Jis jungia tris susijusias veiklos sferas:

 sveikatos mokymą (angl. health education);  ligų profilaktiką (angl. disease prevention);

 sveikatos saugą (angl. health protection), apimančią įstatyminę ir finansinę sveikatos stiprinimo kontrolę.

Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje akcentuojama, kad sveikata yra vienas svarbiausių socialinių ir asmeninių gyvenimo išteklių. Labai pakito ir pačių žmonių galimybės stiprinti sveikatą; jos stiprinimo veikla suprantama kaip galimybių kontroliuoti ir stiprinti savo sveikatą suteikimas pačiam žmogui, o sveikatos priežiūros darbuotojams atliekant tik konsultantų vaid-menį. Pačiam žmogui paliekama spręsti, ar jis vadovausis medikų patair-mais. 1998 m. priimtame dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ nu-matyta per pirmuosius du XXI amžiaus dešimtmečius sudaryti žmonėms sąlygas siekti ir palaikyti aukščiausią įmanomą sveikatos lygį. T. y. visuo-menė aktyviai įtraukiama į sveikatos stiprinimo veiklą, sveikatos priežiūros įstaigos prieinamos visiems vienodai, jose ne tik gydomi ligoniai, bet ir stiprinama gyventojų sveikata.

1.5.2. Vaistininkų indėlis į sveikatos stiprinimo programas

Vaistininkai yra sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai ir prisideda prie visuomenės sveikatos bei sveikatos stiprinimo tikslų. Jau 1972 m. atsi-rado studijų, nurodančių, kaip vaistininkai galėtų prisidėti prie ligų ir prie li-gų prevencijos programų [235, 89, 90]. Vaistininkų pasiryžimas dalyvauti visuomenės sveikatos programose auga [75, 34, 33]. Vaistininkai, turėdami profesinių žinių bei glaudų ryšį su bendruomenės pacientais, galėtų prisidėti prie pacientų mokymo atrankos programų bei žinių perdavimo kartu su medikamentais, tolesnės vaistų vartojimo stebėsenos bei darbo su pacientų artimaisiais [87].

Vaistininkai gali prisidėti prie daugelio visuomenės sveikatai aktualių programų. JAV vyriausybė (Department of Health and Human Services) jau nuo 1979 m. skelbia ateities sveikatos viziją pavadinimu „Healthy People“ (liet. „Sveiki žmonės“). 1990 m. buvo paskelbtas dokumentas „Healthy

People 2000“, o 2000 m. – „Healthy People 2010“. Šiuose koncepciniuose

elge-sį, psichinę sveikatą, vakcinaciją ir kitas sferas [257]. Amerikos mokslinin-kai Viktorija Babb ir Džonas Babbas, išanalizavę viziją ,,Healthy People

2010“, nusatė, jog iš užsibrėžtų 467 tikslų (angl. objectives) vaistininkai gali

prisidėti prie 256 tikslų įgyvendinimo [13].

Alison Blenkinsopp, Claire Anderson ir Miriam Armstrong savo publika-cijose [7, 24, 9, 8] pabrėžė vaistininkų indėlį visuomenės sveikatos programose. Apžvelgus [7] 1990–2002 m. publikuotus straipsnius apie vais-tininkų indėlį į visuomenės sveikatos projektus Didžiojoje Britanijoje, buvo nustatyta, jog: 1) dauguma vaistinės pacientų vaistinėje gautus sveikatos patarimus vertina teigiamai; 2) pacientai gali kalbėtis su vaistininkais ir itin jautriomis temomis; 3) vaistinėse platinamais sveiką gyvenseną propa-guojančiais lankstinukais dažniausiai susidomi receptinius vaistus varto-jantys pacientai. Daug studijų paliudijo, jog į vaistinę pacientai dažniausiai kreipiasi įsigyti receptinių ar nereceptinių vaistų, o sveikatos patarimų joje tikisi nuo 10 iki 30 proc. vaistinės pacientų. C. Anderson [9] teigimu net 90 proc. visų Didžiosios Britanijos gyventojų bent kartą per metus apsilanko vaistinėje, todėl vaistinė puikiai tinka sveikatinimo informacijos sklaidai ir sergantiems lėtinėmis ligomis, ir sveikiems, ir tik retkarčiais sunegaluojan-tiems pacientams. Iš šešiose vaistinėse apklaustų 592 pacientų net 40 proc. pripažino, jog vaistininko darbas yra teikti sveikatos patarimus, 19 proc. šiam teiginiui prieštaravo, o 41 proc. sakė neturintys nuomonės šiuo klausi-mu. Pacientai, kurie buvo gavę vaistinėje lankstinukų, daug dažniau teigė laukiantys iš vaistininkų sveikatos patarimų ir ateityje; be to, jie buvo linkę dažniau lankytis vaistinėje bei drįstantys konsultuotis su vaistininkais ne tik vaistų, bet ir sveikos gyvensenos klausimais [8]. Vaistinėje dalijamų lankstinukų naudą nurodė ir kiti tyrimai [130]: iš 427 apklaustų vaistinės pacientų net 358 teigė pastebėję vaistinėse dalijamus sveikos gyvensenos lankstinukus. Sergantieji lėtinėmis ligomis jais domėdovosi dažniau nei sveiki vaistinės pacientai, tačiau ir rečiau vartojančių vaistus pacientų gru-pėje susidomėjusių jais buvo 23 proc.

vaisti-ninkus įvardijo kaip pagrindinį sveikatos informacijos šaltinį, ir tik 12 proc. nesutiko su šiuo teiginiu. H. Ghalamkari [98] atliktame tyrime iš 390 vais-tinės apklaustų pacientų net 69 proc. nurodė ieškantys ten sveikatos patari-mų, iš jų 23 proc. teigė, ėję į vaistinę tik dėl sveikatinimo patarimų. Daž-niausiai [17] sveikatinimo informaciją norėtų gauti vyresnio amžiaus (vyresni nei 60 metų) vaistinės pacientai; iš daugiau kaip 1000 apklaustųjų 40 proc. norėtų individualios konsultacijos ir linkę iš anksto dėl jos susitarti. Australijoje [243] 483 nuolatinių vaistinės pacientų apklausa paliudijo, jog pacientai dažniau gauna bendrų sveikatos profilaktikos patarimų (35 proc. apklaustųjų), o fizinio aktyvumo ar sveikos mitybos klausimais su vaistinin-ku bent kartą konsultavosi 17 proc. apklaustųjų.

Lietuvoje atliekamų FINBALT HEALTH MONITOR [98, 99] tyrimų duomenimis gyventojai sveikatinimo patarimų dėl mitybos, fizinio aktyvu-mo, nesaikingo alkoholio ar rūkalų vartojimo iš gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų gauna rečiau nei iš šeimos narių ar kitų asmenų. Pvz., pasiūlymo keisti mitybos įpročius iš gydytojo sulaukė 16,9 proc. responden-tų (iš 1739 apklausresponden-tųjų), tokį patarimą iš šeimos narių išgirdo 25,7 proc., o 2,5 proc. apklaustųjų tokių patarimų sulaukė iš kitų sveikatos priežiūros specialistų, tarp jų ir vaistininkų – pagrindinė tokių pasiūlymų priežastis buvo paciento sveikatos būklė (22,3 proc.) [99].

Sveikos gyvensenos patarimai labai pamažu tampa rutinine sveikatos priežiūros specialistų teikiamų konsultacijų dalimi. Amerikietė Heaton su kolegomis [112] įvertino 184 668 007 pacientų vizitus pas gydytoją dėl di-delio kraujo spaudimo ir padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje ir nustatė, jog mažiau nei kas antras iš jų gavo sveikatos patarimų; iš 82 317 640 rūkančių pacientų, apsilankiusių pas gydytojus, 78,6 proc. net nebuvo pa-skatinti mesti rūkyti.

Vokietijoje [65] be įprastos su vaistais sietinos veiklos, vaistininkai daly-vauja ir farmacinės rūpybos projektuose, skirtuose astma, diabetu ar hiper-tenzija sergantiems pacientams, kur didelis dėmesys skiriamas ir sveikos gy-vensenos propagavimui; tam tikri projektai būna skirti pacientams dėl me-tabolinio sindromo, yra dispepsijos bei mesti rūkymą skatinančių programų.

Pagalbos metant rūkyti projektai vykdomi ir kitose šalyse [212, 216, 232]. Australijoje C. L. Paul ir kt. [212], apklausę 215 esamų ir buvusių Australijos rūkalių, naudojusių pakaitinius nikotino pleistrus, nustatė, jog tik 41,8 proc. apklaustųjų šią terapiją rekomendavo gydytojas, kitais atvejais jie kreipėsi į vaistinę patys. Taigi vaistininkas buvo vienintelis sveikatos prie-žiūros specialistas, padedantis jiems mesti šį žalingą įprotį. JAV A. Phil-brick ir kt. [216] atliktas tyrimas parodė, jog vaistininkų pagalba metantiems rūkyti yra gana efektyvi. Jungtinėje Karalystėje H. K. Sinclair su kolegėmis [232], peržvelgusios Chochrane Tobacco Addiction Group duomenų bazėje iki 2007 m. esančius intervencinius tyrimus su 976 norinčiais mesti rūkyti pacientais, kuriems teikiant pagalbą dalyvavo vaistininkai, konstatavo, jog apmokytų specialistų individualios konsultacijos su paliekamais įrašais vaistinės duomenų bazėje duoda geresnį efektą, nei nikotino pakaitinę terapiją įsigyjančių pacientų konsultacija vaistinėje.

Vaistininkai dalyvauja ir pagalbos diabetu sergančių pacientų programo-se [195, 20, 45]. Australijoje [45] 198 visuomenės vaistinės pacientai buvo pasirinktinai įtraukti į įprastinės farmacinės priežiūros grupę ir į diabeto programos farmacinės rūpybos (FR) grupę. Abiejų grupių pacientų klini-kinių ir biocheminių analizių duomenys buvo reguliariai siunčiami gydan-čiam gydytojui; be to, FR grupės pacientai kas 6 mėn. buvo konsultuojami individualiai, kas 6 savaites bendraudavo su vaistininku telefonu ir gaudavo edukacinę medžiagą apie sveikos gyvensenos svarbą. Tyrimui pasibaigus, po 12 mėn. buvo nustatyta, jog FR grupės pacientų glikolizuoto hemoglo-bino (HbA(1c) rodikliai buvo žymiai geresni nei kitos grupės pacientų. JAV vykdomas FR projektas taip pat davė teigiamų rezultatų [20]. Vokietijoje [195] vykdytas 383 diabetu sergančių pacientų tyrimas parodė, jog pacientai ne tik pamiršta sveikos gyvensenos patarimus, bet ir nemoka naudotis individualiais gliukozės kiekio kraujyje matuokliais; periodiška vaistininkų pagalba gali padėti šiems pacientams.

1.5.3. Vaistininkų dalyvavimas širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos programose

Sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis pasaulyje nuolat daugėja [286, 287]. Šios ligos yra pagrindinė suaugusių vyrų ir moterų mirtingumo prie-žastis, jos sukelia daugiau nei trečdalį visų mirčių pasaulyje [287]. Lietuvoje šie skaičiai dar įspūdingesni: 2007 m. duomenimis [161] net 53,3 proc. visų mirčių priežastis – kraujotakos sistemos ligos, o dažniausios – išeminė šir-dies liga ir galvos smegenų insultas [161, 219, 134]. Šios ligos yra vienos svarbiausių ne tik medicinos, bet ir socialinių problemų. Jos sukelia apie pusę visų mirčių, vieną trečdalį invalidumo bei nulemia 15-20 proc. apsilan-kymų sveikatos priežiūros įstaigose [162].

Širdies ir kraujagyslių ligų, tarp jų ir išeminės širdies ligos, dažnis tarp įvairių populiacijų yra nevienodas, jį lemia daugelis priežasčių. Didžiausią reikšmę šioms ligoms atsirasti turi fiziologiniai ir biocheminiai veiksniai: arterinė hipertenzija, lipidų ir angliavandenių apytakos sutrikimai, kraujo krešėjimas. Nemažai įtakos turi su gyvensenos įpročiais susiję elgesio veiks-niai – nesaikinga mityba, rūkymas, fizinis pasyvumas, nesaikingas alkoholio vartojimas [85, 201, 137, 95]. Rizikos veiksnių pokyčius lemia ryškūs teigiami gyvensenos, mitybos, fizinio aktyvumo, alkoholio vartojimo pokyčiai, pagerėjusi diagnostika ir gydymas [85, 275].

Nuo 1981 m. PSO vykdomuose Lėtinių neinfekcinių ligų integruotos profilaktikos programos (CINDI – Countrywide Integrated

Noncommuni-cable Disease Intervention) projektuose, kuriuose sėkmingai dalyvavo

dau-giau kaip 20 šalių, didelis dėmesys buvo skiriamas širdies ir kraujagyslių li-gų prevencijai [274, 272]. Kai kuriose šalyse pagal specialiai parengtą pro-tokolą [273] hipertenzijos programose dalyvavo ir vaistininkai [273, 272].

Hipertenzija – liga, kai kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles yra di-desnis nei 140 mm Hg/90 mm Hg [275]. Jis yra vienas iš pagrindinių etiolo-ginių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių [52, 138]. Sėkmingas hi-pertenzijos gydymas 40 proc. sumažina insulto ir 15 proc. miokardo infarkto riziką [52], todėl itin svarbu laiku nustatyti hipertenziją ir skirti tinkamą gydymą. [275]. Studija TOMHS [203] patvirtino, jog svarbu tinkamai gydy-ti net nedidelę (iki 160/95 mm Hg) hipertenziją. Nedidelio kraujospūdžio padidėjimo atveju veiksmingas yra ir gyvenimo būdo pakeitimas [68]. Tačiau praktika rodo, kad tik maždaug pusė asmenų, kuriems nustatytas padidėjęs arterinis kraujospūdis, apie tai žinojo ir tik pusė visų besi-gydžiusiųjų gydėsi efektyviai [253, 148, 1].

[219, 134]. Sergamumo ŪMI ir GSI bei mirtingumo nuo IŠL bei GSI reikš-mingas mažėjimas nustatytas Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir JAV. Tai siejama su svarbiausių rizikos veiksnių mažėjimu tarp tų šalių populiacijos [12, 255].

Įvairių pasaulio šalių vaistininkai stengiasi aktyviai dalyvauti širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programose; jie skleidžia informaciją apie šias ligas bei sveikos gyvensenos reikšmę, matuoja kraujo spaudimą ar lipidų kiekį kraujyje, siunčia rizikos grupės pacientus pas gydytojus, pacientams, kuriems nustatyta hipertenzija ar padidėjęs lipidų kiekis kraujyje, pataria efektyviai vartoti paskirtus vaistus bei keisti gyvenimo būdą. Daugelis projektų [186, 189, 70, 37, 35, 36, 295, 101, 55, 39, 119] patvirtino, jog vaistininkų intervencijos yra veiksmingos ir pateisinančios išlaidas (angl.

cost-effective).

Vaistininko intervencijos svarbiausias tikslas – skleisti sveikatos moky-mą, t. y. teikti informaciją apie sveiką mitybą, adekvataus fizinio aktyvumo svarbą bei rūkymo žalą. Antra užduotis – prisidėti prie ankstyvos hiperten-zijos diagnostikos matuojant kraujo spaudimą, ar esant galimybei ir kitus veiksnius, vaistinėje (pvz., kūno masės indeksą, lipidų kiekį kraujyje, plati-nant gyvenimo būdo klausimynus). Trečias uždavinys – hipertenzijos kont-rolė (angl. management of hypertensive patients on treatment). Šis punktas labai platus. Tai yra:

 reguliarus kraujo spaudimo matavimas;

 pacientų konsultavimas ir informacija apie tinkamą vaistų varto-jimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas ar sąveikas su kitais vartojamas medikamentais;

 kitų paciento sveikatos problemų stebėsena, paciento prioritetų bei įsitikinimų apie vaistus ar sveiką gyvenseną reikšmė;

 keitimasis informacijos apie galimas problemas su paciento šeimos gydytoju;

 tinkamo vaistų vartojimo stebėsena (angl. medication adherence);  gyvenimo būdo konsultacijos;

 pacientų mokymas ir skatinimas vesti asmeninį kraujo spaudimo stebėsenos dienoraštį [273].

1.5.3 lentelė. Nemedikamentiniai veiksniai, padedantys sureguliuoti aukštą

kraujo spaudimą

Svorio mažinimas

Kūno masės indeksas turėtų būti mažesnis nei 25 kg/m2. Stambesniems pacientams derėtų pasirinkti ilgalaikę svorio kontrolės strategiją, o nutukusiems (KMI>37 kg/m2) rekomenduotina nuolatinė specialisto priežiūra ir pagalba.

Sveika mityba

1. Druskos kiekio mažinimas (iki 6g/d), praktinės rekomendacijos mažinti sūdyto, marinuoto ar rūkyto maisto kiekį, vengti papildomai sūdyti jau paruoštą maistą.

2. Alkoholio vartosenos mažinimas (per dieną ne daugiau kaip 10 g gryno alkoholio, t. y. 2 mažos taurės vyno, bokalas alaus ar du stikliukai stipriųjų gėrimų).

3. Kontroliuoti vartojamų riebalų kiekį – riebalai negali sudaryti daugiau nei 30 proc. maisto energinės vertės, o didelį sočiųjų riebalų rūgščių kiekį turinčius produktus keisti augaliniais riebalais.

4. Didinti vaisių ir daržovių kiekį maisto racione – rekomenduojama plėsti vaisių ir daržovių įvairovę, vartoti juos ne rečiau kaip keletą kartų per dieną ir siekti, kad jų kiekis būtų ne mažesnis nei 400g per dieną.

Reguliarus fizinis aktyvumas

1. Reguliarūs dinaminiai izotoniniai pratimai (greitas ėjimas, plaukimas, bėgimas, pasivaikščiojimas) ne mažiau kaip 3-4 kartus per savaitę po 30-45 min. priklausomai nuo pradinio individualaus pasirengimo.

2. Vengti izometrinių pratimų, pvz., didelių svorių kėlimo.

3. Itin sėslūs ar rimtų sveikatos problemų turintys pacientai dėl fizinio aktyvumo turėtų pirmiausia pasikonsultuoti su gydytoju.

4. Veiksmingiausia žodinė informacija, papildyta raštu, t. y. sveikos gyvensenos lankstinukai ar straipsniai, skirti plačiajai visuomenei.

Atsisakymas rūkyti

Rūkantiems pacientams reikėtų rekomenduoti mesti rūkyti ir suteikti atitinkamas konsultacijas, kai šios priemonės nepadeda – siūlyti medikamentinį gydymą, pvz., pakaitinę nikotino terapiją ar bupropiono preparatus. Atsisakymas rūkyti – labai efektyvus gyvenimo būdo

pakeitimas, saugantis padidėjusį kraujo spaudimą turinčius pacientus nuo širdies ir kraujagyslių sistemos bei nuo kitų ligų (pvz., vėžio).

Diabeto kontrolė

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

2.1. Bendra tyrimo dizaino schema

Siekiant išsiaiškinti farmacinės ir sveikatinimo informacijos šaltinio – visuomenės vaistinės – svarbą pacientams, buvo taikyti teoriniai, empiriniai ir statistiniai tyrimo metodai.

Pasirengimo tyrimui etapo metu buvo atlikta išsami mokslinės ir dalyki-nės literatūros analizė, išstudijuota daugiau kaip 300 pastarųjų recenzuo-jamų mokslinių straipsnių, LR ir ES teisės aktais, FIP, PSO ir kitų tarptau-tinių organizacijų dokumentais bei interneto puslapiuose pateikiama me-džiaga.

Tyrimas pagrįstas trianguliacijos principu. Tai reiškia, jog apie vieną ir tą patį diagnostinį konstruktą (dominantį klausimą) informacija buvo renkama pasitelkiant įvairius metodus, nes vieno metodo taikymas socialiniuose tyrimuose yra vienpusis ir ne visa apimantis. Trianguliacinė prieiga padeda išvengti sisteminių tyrimo klaidų [296].

Tyrimo procese taikyti skirtingos prigimties mokslinės informacijos rinkimo kiekybiniai metodai – apklausa, stebėjimas ir eksperimentas (slapto pirkėjo tyrimas). Didelis dėmesys buvo skirtas tyrimo diagnostiniams konst-ruktams ir indikatoriams, tyrimo instrumentų kūrimui ir atskirų metodų pri-taikymui. Kiekvienam tyrimui buvo parengti atskiri diagnostiniai instrumen-tai. Sukurta ir išbandyta tokia stebėsenos metodika, kuri leidžia tyrimą kartoti, o tirtas dimensijas vertinti periodiškai.

Kiekybinė tyrimų metodologija pasirinkta siekiant atskleisti statistinius vaistų vartotojų (visuomenės vaistinės pacientų) nuostatų ir patirties dėsningumus. Kiekybinis tyrimas apima sisteminį skaitmeninės informa-cijos rinkimą bei statistinę jos analizę. Kiekybiniam tyrimui būdinga tai, kad siekiant kuo didesnio objektyvumo jis operuoja griežtai iš anksto nagrinė-jamų požymių struktūra [296, 139, 22].

Bendra detali panaudotų instrumentarijų schema pateikiama 2.1.1 lente-lėje.

2.1.1 lentelė. Atliktų tyrimų suvestinė

Etapas Tikslinė

populiacija

Tiriamųjų

skaičius Metodai Dimensijos

Bendras pirminių požymių skaičius Sociodemografinės charakteristikos 8

Vaistų vartojimo įpročių

ypatumai 6

Informacijos apie vaistus

ir sveikatą šaltiniai 14 Informacijos gaunamos iš

gydytojo pobūdis 9 I Visuomenės vaistinės pacientai N = 162 • Pacientų apklausa; • Turinio analizė; • Statistinė analizė.

Informacijos gaunamos iš vaistininko pobūdis 9 Sociodemografinės charakteristikos 2 Vizito charakteristikos 3 Elgsenos charakteristikos 3 Pirkinio charakteristikos 7 II Visuomenės vaistinės pacientai, visuomenės vaistininkai N = 1024 • Stebėjimo tyrimas; • Turinio analizė; • Statistinė analizė. Informuotumas 10 Vaistinės charakteristikos 4 Momento charakteristikos 2 Spaudimo matavimas 5 III Visuomenės vaistinės, visuomenės vaistininkai N = 225 • Slapto pirkėjo tyrimas; • Turinio analizė; • Statistinė analizė. Suteikiama informacija ir rekomendacijos 11

2.2. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos tyrimo metodika ir tyrimo kontingentas

Pirmasis empirinis tyrimas – pacientų apklausa buvo atlikta 2004–2005 metais.

sąnaudo-mis padeda surinkti visą eilę duomenų apie atskirtų subjektų elgesio nuo-statas, nuomonę, ar žinias [171, 188]. Pirmajam tyrimų etapui buvo pasi-rinktas būtent šis metodas.

Taikant anketavimą, kaip sociologinės informacijos rinkimo būdą, res-pondentai patys (raštu) atsako į tyrėjo pateiktus klausimus. Anketa – tai vi-suma klausimų, kuriais tyrėjas siekia ištirti ištirti kokį nors socialinį reiškinį ar procesą [171]. Apžvelgus mokslinę ir dalykinę literatūra buvo parengta 45 klausimų tyrimo instrumentas – anketa (1 priedas). Siekiant patogumo, anketos klausimai buvo suskirstyti į 5 dalis. T. y.:

1. Socialinės ir demografinės charakteristikos (amžius, lytis, išsilavi-nimas, darbas);

2. Respondentų vaistų vartojimo įpročių ypatumai (kaip dažnai varto-ja vaistus, ar visuomet įsigyvarto-ja paskirtus vaistus, ar įsigiję vado-vaujasi gydymo nuorodomis, kas lemia vaistų pasirinkimą);

3. Pacientų naudojami informacijos apie vaistus ir sveikatą šaltiniai (kokiais informacijos šaltiniais naudojasi, kurie iš jų, jų nuomone, yra patikimi);

4. Klausimai apie iš gydytojo gaunamos informacijos pobūdį; 5. Klausimai apie iš vaistininko gaunamos informacijos pobūdį. Tyrimo metu pasirinktose vaistinėse lankėsi tyrėjų komanda, kurie vi-siems tyrimo dieną vaistinėje apsilankiuvi-siems respondentams siūlė dalyvauti apklausoje ir užpildyti klausimyną. Kad anketą galėtų užpildyti visi norin-tieji, vyresniems pacientams buvo siūloma pagalba: klausimai perskaitomi garsiai, o pacientų atsakymai kruopščiai žymimi anketoje. Tyrimo klausimų formuluotės parinktos gavus atgalinį ryšį (angl. feedback interview) apklau-sus 17 pacientų, kurių atsakymai neįtraukti į tyrimo rezultatus.

Vaistinės, kuriose buvo nuspręsta apklausti pacientus parinktos, atsižvelgiant į tris kriterijus:

1. Vaistinės patalpos ir jų išdėstymas.

Tyrimas buvo atliekamas tose vaistinėse, kurių dydis buvo pakankamas, kad tyrimo dalyviai netrukdytų į vaistinę atėjusiems pacientams įsigyti vais-tų ir bendrauti su vaistininku, o sutikusiems dalyvauti tyrime būvais-tų galimybė užpildyti klausimyną ir atsakyti į tyrėjų klausimus sąlyginai atskiroje patal-pos dalyje.

2. Artima pirminės sveikatos priežiūros įstaigos kaiminystė ir vaisti-nės apyvartos receptinių vaistų dalis.

Viena iš apklausos dalių buvo ir apie gydytojų suteikiamą informaciją, todėl buvo pasirinktos tos vaistinės, kurios nėra labai nutolusios nuo gydy-mo įstaigų (iki 100 metrų) ir bent pusę visos vaistinės apyvartos sudarė receptiniai vaistai.