LIETUVOS SVEIKATŲ MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
BIOLOGINöS CHEMIJOS KATEDRA
ERNESTA PUŽAITö
RACIONŲ ĮTAKA KARVIŲ PRODUKTYVUMO RODIKLIAMS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadov÷: lekt.Vaida Andrulevičiūt÷
TURINYS
SANTRAUKA………..2
SUMMARY... 3
ĮVADAS...4
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 6
1.1 Pašaro sud÷ties fiziologin÷ reikšm÷...6
1.2 Karv÷ms naudojamų pašarų klasifikacija bei jų savyb÷s...9
1.2.1 Gyvūniniai pašarai... .10
1.2.2 Mineraliniai papildai... 10
1.2.3 Augaliniai pašarai...12
1.3 Mitybos įtaka karvių produktyvumui... 21
1.3.1.Karvių laktacijai sunaudojama pašarų energija...21
1.3.2 Pieno savyb÷s šeriant karves skirtingais racionais...22
1.3.3 Karvių š÷rimas atskirais laktacijos laikotarpiais...23
1.4 Ur÷jos kiekio įtaka pieno kokybei...25
1.5 Pieno baltymai...26
2. DARBO METODIKA ...29
3.TYRIMŲ REZULTATAI IR APIBENDRINIMAS...30
3.1 Karvių š÷rimas ir aprūpinimas energija bei maisto medžiagomis...30
3.2. Karv÷ms naudojamų pašarų maistin÷ vert÷ ir jų paruošimas š÷rimui...36
3.3 Karvių bandos 2009-2010 m. produktyvumo rodiklių analiz÷...37
3.3.1 Pieno baltymų įvertinimas pagal raciono maisto medžiagų subalansavimą...39
3.4 Karvių bandos 2009-2010 m. produktyvumo rodiklių palyginimas...40
3.5 Tyrimo rezultatų apibendrinimas...40
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...42
Pužait÷ E. Racionų įtaka karvių produktyvumo rodikliams. Baigiamasis darbas / Darbo vadov÷: lekt.V.Andrulevičiūt÷. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Biologin÷s chemijos katedra. Kaunas, 2011.
Santrauka
Darbo apimtis: 45 puslapių, pateiktos 21 lentel÷s. Naudotasi 49 spaudiniais. Darbo tikslas: Išsiaiškinti pašarų cheminę įtaka pieno baltymams.
Darbo uždaviniai: Išsiaiškinti melžiamoms karv÷ms naudojamų pašarų racioną, jų sud÷tis. Susipažinti su pašarų ruošimu. Išnagrin÷ti pašaro įtaką pieno produktyvumo rodikliams bei pieno baltymams. Apibendrinti tyrimų rezultatus, pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Darbo atlikimo vieta ir metodika: Darbas atliktas 2009-2011 metais X ūkyje. Darbo metu naudota mokslin÷ literatūros analiz÷, tyrimų statistin÷s analiz÷s, duomenų sisteminimo ir apibendrinimo metodai.
Tyrimo metu, iš gautų rezultatų nustatyta, kad ūkyje yra laikomos melžiamos karv÷s, kurios pasižymi aukštu produktyvumu. Taip pat ūkyje nusistov÷jusi pašarų baz÷, tod÷l galvijai gauna tą patį racioną ištisus metus, keičiasi tik raciono procentin÷ išraiska. Didžiausias pasikeitimas įvyko per pastaruosius metus, kadangi nuo laktacinio š÷rimo buvo pereita prie vieno raciono, kuris taikomas visoms melžiamoms karv÷ms, neįskaitant jų laktacijos tarpsnių. Tai įtakojo žemesnius produktyvumo procentin÷s išraiškos rodiklius – 2009 metais vidutiniškai gauta 3,5% pieno baltymų 1 kg, o 2010 metais tik 3,32% pieno baltymų 1 kg. Tačiau išaugo bendras primilžis – 2009 metais iš vienos karv÷s per laktaciją buvo primelžta 7137,54 kg pieno, o 2010 metais iš melžiamos karv÷s gauta vidutiniškai 7413,97 kg pieno.
Atsižvelgus į tyrimų rezultatus, siūlytume keisti raciono sud÷tį, kadangi didelis baltymingų pašarų kiekis neigiamai veikia pieno sud÷tį ir sukelia aukštą ur÷jos kiekį piene.
SUMM ARY
Er n es t a P u ža i t ÷ . Influence of rations of different diets on cow productivity. Master's
Thesis / Foreman: lekt.V.Andrulevičiūt÷. Lithuanian Health Sciences University, Department of Biological Chemistry. Kaunas, 2011.
Volume and structure of the final study. The master thesis „Influence of rations of different diets on cow productivity“ is written in the Lithuanian language, containing 45 pages and includes: an introduction, literature review, the methodology, results, conclusions, a list of used literature including 49 references. 21 tables are the work of.
The tasks of this work: review the base and feed rations for dairy cows used; an explanation processes concentrates and other feed preparation, the distribution, rationing; identify impact of diets: feed meal; quantity and quality of milk production; economic effect; analyze data to cow productivity and reproduction; summarize the results, present conclusions and suggestions.
The methodology. The material was collected in 2009-2010, in the agricultural company „X“. Nature of the work is analytical and comparative. Scientific literature analysis, summarize and systematize statistics, research analysis methods are used during the work.
The Results of Survey. During the study, the results indicate that the farm is considered to be dairy cows, which are characterized by high productivity. It is also holding a well-established base of feed, animals received the same diet throughout the year, changing only a percentage of the diet. The biggest change occurred during the past year, since lactation feeding was shifted to a diet, which applies to all dairy cows in addition to their lactation. It influenced the lower indicatorsof the productivity percentage - in 2009 received an average of 3.5% milk protein 1 kg, and in 2010 only 3.32% of milk protein 1kg. However, the total increase milk production - 2009 per cow per lactation milking was 7137.54 kg of milk in 2010 in dairy cows received an average of 7,413.97 kg of milk.
According the given results, we suggest changing the composition of the diet, whereas the high protein content of feed affects the composition of milk and produces a high urea content in milk.
ĮVADAS
Galvijininkyst÷ - viena iš pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų pasaulyje. Galvijininkyst÷ intensyviai pl÷tojama daugumoje Europos šalių, Šiaur÷s Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje , Australijoje bei kitose šalyse. Taip pat ši ūkio sritis yra labai poluliari ir Lietuvoje, nes čia ji užima vieną didžiausių gyvulininkyst÷s sričių dalį. Tai įtakoja gamtin÷s šalies sąlygos ir to pasekoje susikloščiusios tradicin÷s mitybos požiūris į gaunamą naudą laikant galvijus. Lietuviškajame meniu labai svarbų vaidmenį užima pienas ir jo produktai, kadangi pienas ir jo produktai yra viena iš svarbių mūsų kasdienin÷s mitybos dalių. Jame yra visų lengvai įsisavinamų maisto medžiagų, reikalingų organizmui augti, vystytis: riebalų, baltymų, angliavandenių ir mineralinių medžiagų, vitaminų, fermentų, organinių rūgščių, imuninių medžiagų. Nustatyta, jog piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstel÷ms atsinaujinti ir energijai gauti.
Pieno sektorius Lietuvoje yra prioritetin÷ žem÷s ūkio šaka, jo produkcijos vert÷ bendrosios žem÷s ūkio produkcijos struktūroje 2005 metais buvo 23 proc. Pieno produktų eksportas sudar÷ apie 30 proc. viso žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto, kuriam sunaudojama apie 60 proc. parduoto perdirbti pieno. Žemdirbių pajamos už parduotą pieną sudar÷ trečdalį žem÷s ūkio produkcijos pardavimo pajamų (ŽUM inf., 2010). Tačiau susikloščius nepalankiom ekonomin÷m sąlygom šalyje, prad÷jus brangti žaliavoms: „statistikos departamento duomenimis, 2008 m. kovo m÷n., palyginti su tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu, žem÷s ūkio produktų supirkimo kainos (ŽŪPK) išaugo 11,4 procento“ (ŽŪM inf.,2011).
Siekiant išsaugoti pieno sektoriaus gyvybingumą, kai gaminamos produkcijos kainos nenumaldomai auga, o pieno supirkimo kaina maž÷ja, ir baiminamasi, kad gali pasiekti 2006 metų lygį,būtina imtis priemonių, kurios išsaugotų pieno sektoriaus stabilumą bei konkurencigumą vidaus ir užsienio rinkose.
Besiplečiančios pasaulin÷s pienininkyst÷s rinkos ir pasaulinis vartotojų susirūpinimas maisto kokybe ir saugumu toliau did÷ja, darydamas vis didesnį spaudimą pieno įmon÷ms, kad jos tiektų sveikus, kokybiškus ir saugius pieno produktus (Reneau J., 1998).
Lietuvoje pieno produktai prekybos tinkluose sudaro 5-10% prekių asortimento, tačiau Lietuvos vartotojų yra per mažai, kad suvalgytų visus šalies perdirbimo įmonių pagamintus pieno produktus, tod÷l pus÷ pus÷ jų išvežama į užsienio rinką.
Pieno ūkio pelningumui didel÷s įtakos turi karvių produktyvumas, kuris priklauso nuo daugelio veiksnių, bet svarbiausia vaidmenį vaidina pašarai ir š÷rimas. Jų įtaka produktyvumui
apie 50-60 proc., genetiniai faktoriai lemia apie 20-25 proc., o likusi dalis tenka laikymo ir priežiūros technologijoms (Pikelis, 2005).
Siekiant užtikrinti aukštą karvių produktyvumo lygį svarbus yra ne tik primelžiamo pieno kiekis kilogramais, bet ir pati pieno sud÷tis, kurią įtakoja racionas ir pašarai. Pašaro sud÷tis turi skirtingas fizines, chemines bei machanines savybes, kurios leidžia užtikrinti š÷rimo visavertiškumą.
Baltymai yra viena svarbiausių pieno sudedamųjų dalių. Žmogaus organizmas lengvai pasisavina pieno baltymus (net 96–98 proc.). Be to, pieno baltymai susiję su mineralin÷mis medžiagomis – kalcio, magnio, kalio ir natrio druskomis – ir su lipidais, kurie organizme pagerina kai kurių aminorūgščių pasisavinimą (Japartien÷, Japartas, 2006)
Darbo tikslas: išanalizuoti „X ūkyje“ naudotų racionų įtaką karvių produktyvumo rodikliams.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti melžiamų karvių racionų stuktūrą; 2. Palyginti karvių š÷rimą atskirais laktacijos tarpsniais;
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Pašaro sud÷ties fiziologin÷ reikšm÷
Priklausomai nuo to kiek reikia karvei maisto bei kitų medžiagų, siekiant padidinti produktyvumą ir kitus pieno rodiklius, pirmiausiai turime atkreipti d÷mesį į jos amžių, laktacijos laikotarpį, aplinkos veiksnius bei kitus veiksnius. Pieno kokyb÷ tiesiogiai priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokyb÷s pašarus sušeriama karvei bei koks jų sąntykis racione. Jei naudosime aukštos kokyb÷s pašarus, bet bus nesubalancuotas racionas – norimo rezultato negausime. Tod÷l neužtenka vien sočiai ir vertingais pašarais šerti karves, kad duotų daugiau ir geresn÷s sud÷ties pieno. Pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir savyb÷ms didel÷s reikšm÷s turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis. Tik gavus su pašaru būtinas medžiagas biologiniams poreikiams tenkinti, išryšk÷ja galvijų potencialios produktyvumo savyb÷s. Pagal min÷tus rodiklius yra skirstomos tokios pašaro sudedamosios chemin÷s dalys (1pav.):
1 pav. Pašarų chemin÷ sud÷tis (Baranauskas ir kt., 2009)
Sausosios medžiagos Vanduo
Makroelementai Mikroelementai Organin÷s medžiagos Neorganin÷s medžiagos
Pašaras
Proteinai Biologiškai aktyvios mežiagos
Fermentai Hormonai Antimikrobin÷s medžiagos Vitaminai
Riebalai
Angliavandeniai
Racionai sudaromi atsižvelgus į sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį ir tokiu būdu yra nustatomos reikm÷s, kurios racione normuojamos. Norint gerai sudaryti racioną, pirmiausiai reikia gerai žinoti pašaro cheminę sud÷tį.
Vanduo sudaro svarbiausią dalį gyvulio organizmui. Jame tirpsta maisto medžiagas, kurios išnešiojamos po visą organizmą, iš ląstelių ir audinių pašalina kenksmingus produktus susidariusius medžiagų apykaitos metu. Be vandens taip pat neįmanomas odos elastingumas, temperatūros palaikymas. Pašaro maistingumas glaužiai susijas su vandens kiekiu jame. Jei pašaruose yra daug vandens, rekomenduojama juos skubiai sunaudoti ūkyje, nes graitai gendas, ko pasekoje gali būti apnuodyti žem÷s ūkio gyvuliai. Tai išauktų papildomas išlaidas ir sumažintų produktyvumą.
Organizmo vandens atsargas reikia nuolat papildyti duodant gyvuliams atsigerti. Dalį vandens organizmas gauna skylant pašaro baltymams, riebalams ir angliavandeniams. Iš 100 g baltymų išsiskiria 41,3 g vandens, iš 100 g riebalų – 107,1 g ir iš 100 g angliavandenių – 55 g vandens (Baranauskas ir kt., 2009).
Sudarin÷jant karv÷ms racioną visi pašarai perskaičiuojami į sausąsias medžiagas (SM). Kaip tenkinamas galvijų energijos ir maisto medžiagų poreikis, matyti iš pašarų sausųjų medžiagų suvartojimo ir jose esančių maisto medžiagų koncentracijos. Sausųjų medžiagų kiekis taip pat parodo raciono apimtį, o su÷stas jų kiekis – pašarų ÷damumą ir gyvulio apetitą. Karvių 100 kg svorio reikia skirti 3,5–3,8 kg, kartais iki 4,0–4,7 kg pašarų sausųjų medžiagų per parą. Tai priklauso nuo raciono sud÷ties, jo pilnavertiškumo, fizinių ir mechaninių savybių. Kai racione būna daugiau geros kokyb÷s sultingųjų pašarų, suvartojama daugiau ir raciono sausųjų medžiagų.
Atlikus tyrimus Ohajo ir Džordžijos (JAV) bandymų stotyse nustatyta, kad karv÷s su÷damo pašaro kiekis 65–70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo (Jukna ir kt., 1994).
Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, nuo kurių priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokyb÷ ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Tod÷l galvijų produktyvumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio racione, bet ir nuo jų visavertiškumo. Baltymų visavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamų aminorūgščių, t. y., lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino,fenilalanino ir valino. Taip pat yra iš dalies pakeičiamos ir pakeičiamos (neesmin÷s) aminorūgštys. Nepakeičiamos aminorūgštys organizme nesintetinamos, tod÷l jos turi būti gaunamos su pašarais. Šių aminorūgščių trūkumas sutrikdo
medžiagų apykaitą, d÷l to maž÷ja gyvūnų produktyvumas, pablog÷ja pašaro maisto medžiagų pasisavinimas, lemiantis produkcijos (pieno ir m÷sos) sumaž÷jimą bei jos kokybę.
LVA Gyvulininkyst÷s instituto tyr÷jų duomenimis, apie 60–85 proc. pašarų baltymų, veikiami karvių didžiajame prieskrandyje esančių mikroorganizmų išskiriamų proteolitinių fermentų, suskyla iki peptidų, aminorūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų prieskrandžio mikroflora sintetina baltymus, kurie gyvulio virškinamajame trakte pradedant šliužu suvirškinami ir pasisavinami. Taigi karv÷s organizmas aminorūgščių gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos prieskrandžio mikrobin÷s mas÷s ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų (Baranauskas ir kt., 2009).
Iš pašaro riebalų organizmas gauna energiją, jų reikia ir normaliai maisto medžiagų apykaitai. Su riebalais į organizmą patenka juose tirpstančių vitaminų (A, D, E, K). Melžiamų ir užtrūkusių veršingų karvių racione riebalai turi sudaryti 2–4 proc., galvijų prieauglio, vyresnio kaip 6 m÷n., – 3–5 proc. sausųjų medžiagųŠiai grupei priklauso skirtingi pagal cheminę sud÷tį junginiai, turintys bendrą fizikinę savybę – visi jie netirpsta vandenyje, tačiau gerai tirpsta organinių medžiagų tirpikliuose (eteryje, chloroforme, benzine ir kt.).
Anglevandeniai laikomi pagrindiniu gyvulio energijos šaltiniu. Iš raciono angliavandenių galvijai gauna iki 85% reikiamos energijos. Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandeyje tirpūs – neazotin÷mis ekstaktin÷mis medžiagomis (Juraitis, Kulpys, 2003).
Angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) mikroorganizmai skaido iki paprastesnių junginių (cukraus), kurie paverčiami į acto, propiono, sviesto ir kitas rūgštis. Didelę įtaką pieno riebalų susidarymui turi acto rūgštis (Baranauskas ir kt., 2009).
Mineralin÷s medžiagos yra būtina pašarų sudedamoji dalis. Į makroelementus ir mikroelementus jos skirstomos pagal tai, kiek jų yra gyvulio organizme ir pašarin÷je žaliavoje ir koks jų poreikis (Henz, 2004). Taip pat dar yra viena kategorija, į kurią patenka inertin÷s medžiagos, pakliuvusios su pašarais užteršus juos žem÷mis. Šios medžiagos gyvūno ar gyvulio sveikatai dažniausiai reikšm÷s neturi, tačiau pasitaiko atvejų kai yra pakenkiama sveikatingumui.
Vitaminai yra biologiškai aktyvios medžiagos. Labai maži jų kiekiai yra svarbūs gyvybiškai, tod÷l be jų neįmanoma normali gyvyb÷. Galvijams labai svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami. Tačiau pagal tirpumą vitaminai skirstomi ne tik į riebaluose tirpstančius, bet ir į vandenyje tirpstančius vitaminus. Riebaluose tirpstančius
vitaminus galvijai turi gauti su pašarais. Vandenyje tirpstančius B grup÷s ir C vitaminus galvijai sintetina prieskrandžiuose, ir jie didesnio rūpesčio nekelia.
1.2. Karv÷ms naudojamų pašarų klasifikacija bei jų savyb÷s
Pašarais vadimamos atitinkamai paruoštos natūralios augalin÷s, gyvulin÷s, mineralin÷s ar dirbtiniu būdu pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvulių mitybai ir atitinkančios maisto bei biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją. Galvijų racionus dažniausiai sudaro ūkiuose pagaminti pašarai. Yra nustatyta, kad pieno sintezei sunaudojama 30-60% pašaruose esančių maistinių madžiagų. Priklausomai nuo savybių ir maistingumo pašarai skirstomi į augalinius ir gyvūninius. Augaliniai pašarai savo ruožtu dar skirstomi į koncentruotuosius ir ap÷minguosius (2 pav.).
2 pav. Pašarų klasifikacija (Juraitis, Kulpys,2003)
Racionai turi būti sudarin÷jami tik tada, kai yra aiškiai žinoma naudojamų pašarų maistingumas bei kiti kokyb÷s rodikliai kurie nusako pašaro vertę. Tod÷l svarbu atlikti ir tirti kiekvieną pašaro bandinį siekiant gauti norimą rezultatą, nes pieno kokyb÷ bei gaunamas kiekis
PAŠARAI
Gyvūniniai Augaliniai
Pienas, krekenos Pieno šal.
produktai Koncentruotieji Ap÷mingieji Stambieji Grūdų šalutiniai produktai Sultingieji Mineraliniai priedai Ankštinių ir varpinių javų grūdai
didžiaja dalimi priklauso ne tik nuo sušerto kiekio, bet ir nuo pašaro kokyb÷s, kuris atspindi raciono visavertiškumo laipsnį.
1.2.1. Gyvūniniai pašarai
Gyvūniniai pašarai yra visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų bei B grup÷s vitaminų šaltinis. Gyvūniniams pašarams priklauso pienas, krekenos ir pieno šalutiniai produktai (separuotas pienas, pasukos, išrūgos). (Juraitis, Kulpys, 2003)
Priklausomai nuo sausųjų medžiagų kiekio, gyvūniniai pašarai skirstomi į nekoncentruotus (krekenos, natūralus pienas, separuotas pienas ir kt.) ir koncentruotus (separuoto pieno milteliai, žuvų miltai ir kt.).
Gyvūninių pašarų baltymai yra didel÷s biologin÷s vert÷s, juose gausu visų amino rūgščių, daugiau nepakeičiamų, palyginti su augalin÷s kilm÷s pašarais. Be to, min÷tuose produktuose yra riebaluose tirpių (A, D) ir B grup÷s vitaminų, pakankamai mineralinių medžiagų (1 lentel÷).
1 lentel÷. Gyvūninių pašarų maistingumas (Baranauskas ir kt., 2009) Kilograme natūralaus dr÷gnio pašaro Pašarai AE, MJ Sausųjų medž.,g Viršk. prot., g Pieno
cukraus, g Kalcio, g Fosforo, g Kalcio, g Natrio, g Karotino, g Nenugriebtas pienas 2,52 126,0 34,0 45,0 1,2 1,0 1,59 0,67 2,0 Nugriebtas pienas 5,07 90,0 30,0 - 0,8 1,1 1,80 0,60 1,0 Krekenos 1,13 145,0 49,0 42,0 1,5 1,6 1,30 0,90 7,0 Išrūgos 0,94 59,0 8,0 - 0,5 - 1,87 0,4 - Pasukos 1,48 95,0 34,0 - 1,2 1,1 0,7 1,0 - 1.2.2. Mineraliniai papildai
Sparčiai vystantis gyvulininkystei, padedant naujiems mokslo išradimams pramon÷s srityje, chemijos, genetin÷s indžinerijos ir kitose, pradedame pralenkti savo lūkesčius. Pastovus produktyvumo augimas, kuris prieš keliasdešimt metų atrod÷ neįmanomas, šiandien jau yra nusistov÷jas kaip norma ir vis siekiama daugiau. Tokia intensyvi gyvulininkyst÷ iššauk÷ ir paildomus rūpesčius. Karv÷s su pašarais prad÷jo negauti pakankamai mineralinių elementų ir vitaminų. Tod÷l šiuolaikiniame ūkyje jie turi būti naudojami paildomai. Daugelui š÷rimo veiksnių
sparčiam gyvulių augimui, reprodukcijai ir imunitetui ypač didel÷s įtakos turi mineralin÷s medžiagos.
Mineraliniai elementai būtini palaikant energijos ir maisto medžiagų normalią apykaitą organizme, susidarant hormonams bei fermentams (Wayne Greene, Bruce, 1998; Campbell, Miller, 1999). Kiek organizmas pasisavina mineralinių medžiagų, priklauso nuo daugelio veiksnių. Sendamas gyvulys vis mažiau pasisavina ir suvartoja mineralinių medžiagų.
Manoma, kad karv÷s pasisavina beveik visą su÷stų pašarų natrį, kalį ir chlorą, o mangano tepasisavina 3-4%. Ypač daug mineralinių elementų reikia pieninių veislių karv÷ms, nes kiekviename kilograme pieno vidutiniškai yra 1,2 g kalcio, 0,95 g fosforo, 0,135 g magnio, 0,63 g natrio ir 1,15 g chloro. Produktyvios karv÷s per laktaciją iš organizmo išskiria apie 8-9 kg kalcio, 6-7 kg fosforo, 0,9-1,4 kg magnio ir kitų elementų (Bartkevičiūt÷, Černauskien÷, 2004).
Būtiniausi gyvulių racionų elementai yra selenas, cinkas, varis, geležis ir manganas. Bene visi jie dalyvauja antioksidacijos procesuose, nes įeina į antioksidacinių fermentų sud÷tį.
Gyvulio organizmas su pašaru nuolat turi gauti mineralinių medžiagų, nes iš organizmo nuolat jos pasišalina su šlapimu ir pienu. Būtiniausi gyvulių racionų elementai yra selenas, cinkas, varis, geležis ir manganas. Bene visi jie dalyvauja antioksidacijos procesuose, nes įeina į antioksidacinių fermentų sud÷tį ( Juraitis, Kulpys, 2003).
Geriausiai racione organin÷s pašarų medžiagos suvirškinamos, kai racione yra optimalus mineralinių medžiagų kiekis ir tinkamas atskirų elementų santykis. Kiekvienas mineralinių elementas veikia specifiškai ir negeli būti pakeistas kitu.
Tvartiniu laikotarpiu Lietuvos ūkiuose karvių racionai dažniausiai yra sudaromi iš šieno, šiaudų, siloso, šakniavaisių bei čia pat – ūkyje išaugintų javų miltų. Su tokiais pašarais karv÷s mineralinių medžiagų gauna nepakankamai. Visų mikroelemtų, išskyrus geležį, su pašarais karv÷s gauna tik 50-75% normos (Spears, 2003; Ahola et al., 2004; Hosnedlová et al., 2007; Andrieu, 2008; Guyot et al., 2009). Koreguojant raciono sud÷tį, galima šiek tiek sumažinti kai kurių mineralinių elementų trūkumą, tačiau visapusiškai jį subalansuoti galima tik atitinkamais mineraliniais papildais.
Pašarai mikromineralų mišiniais dažnai papildomi, kai juose n÷ra pakankamai mineralų arba mikroelementai pašaro sudedamosiose dalyse yra biologiškai nenaudingos gyvūnams formos. Produktyviems gyvuliams reikia duoti mineralinių mišinių, turinčių visų būtinų mineralų, ypač mikroelementų – cinko, mangano, vario, jodo, kobalto ir seleno. Siekiant išlaikyti rūgštinių ir šarminių elementų sąntykį racione, jis balansuojamas mineraliniais priedais (2 lent.). Geriausiai
rūgštinių ir šarminių elementų samtykis produktyvių karvių pašarų racionuose yra 0,6-0,9:1, t.y., racionuose turi būti šiek tiek daugiau šarminių elemntų.
2lentel÷. Grynų elementų kiekis mineralin÷se medžiagose (Juraitis, Kulpys, 2003)
Šimte gramų yra : Mineraliniai priedai
Kalcio, g Fosforo, g Natrio, g Azoto, g
Kreida 37,0 - - - Maltos klintys 34,0 - - - Moliuskų kiauteliai 32,0 - - - Trikalcio fosfatas 32,0 14,0 - - Kaulų pelenai 35,0 16,0 - Kaulų miltai 30,0 14,0 - 2,9 Dikalcio fosfatas 25,0 19,0 0,9 - Monokalcio fosfatas 14,0 23,0 - - Befluoruos fosfatas 11,5 18,0 - - Monoamonio fosfatas - 26,9 - 12,0 Diamonio fosfatas - 23,5 - 20,0 Dinatrio fosfatas - 8,6 - - Miner.medž.mišinys galvijams 34,0 16,0 - - Valgomoji druska 0,3 - 36,7 -
Kaip jau min÷ta ankščiau, karv÷ms ypač svarbūs riebaluose tirpūs vitaminai – A, D, E ir provitaminas karotinas. Ganykliniu laikotarpiu, jų pakankamai gaunama su pašarais, saul÷s šviesa, tačiau vis daug÷ja ūkių, kurie savo galvijus laiko ištisus metus tvarte, tod÷l būtina naudoti tam tikrus vitaminų priedus.
1.2.3. Augaliniai pašarai
Augaliniai pašarai sudaro pačią didžiausią grupę, nes jiems priskiriami visi likusieji pašarai, kurie savo ruožtu skirstomi dar į dvi dideles grupes – koncentruotuosius ir ap÷minguosius.
Koncentruotiesiems pašarams priskiriami tokie pašarai, kurie pasižymi savo didžiausiu energijos kiekiu bei maistingumu. D÷l to koncentruotieji pašarai yra labai svarbūs pieningų karvių
racionuose. Koncentruotieji pašarai suprantami dar ir kaip pašarai, kurių viename kilograme yra daugiau kaip 0,5 kg virškinamųjų maisto medžiagų, daugiau kaip 6,5-8,5 MJ apykaitos energijos, apie 120 g žaliųjų baltymų, mažiau kaip 19% ląstelienos ir 40% vandens. Koncentruotuosius pašarus sudaro ankštiniai ir varpiniai grūdai bei technin÷s jų perdirbimo atliekos.
Ankštiniai javai pagal savo pašarinę vertę yra labai panašūs į varpinius javus, tik ankštiniai javai turi pora - tris kartus labiau savo sud÷tyje baltymų. Tačiau kaip ir visi pašarai, taip ir šie pasižymi tuo, kad kiekvienas turi tik jam būdingų cheminių, fizinių savybių. Į tai atsižvelgiant, negalima sudaryti raciono tik iš vienos kultūros javų, jos turi papildyti viena kitą.
Varpiniai javai yra viena svarbiausių pašarinių kultūrų, nes jie laikomi didžiausiu koncentruotųjų ir kitų pašarų gamybos rezervu. Pagrindinių varpinių javų baltymingumas nurodytas 3 lentel÷je.
3 lenel÷. Varpinių javų grūdų 1 kg vert÷ (Juraitis, Kulpys, 2003)
Rodikliai Žieminiai kviečiai Žieminiai rugiai Vasariniai miežiai
Apykaitos energija, MJ 11,78 10,96 10,87 Virškinamieji proteinai, g 92,7 76,8 84,9 Žalieji proteinai, g 113 101 109 Žalieji riebalai, g 20,9 17,8 42,9 Žalioji ląsteliena, g 27,7 23,6 104 Žalieji pelenai, g 17,6 17,2 25,2 NEM 670 689 560 Cukrus 41,2 65,7 21,1 Mikroelementai, g : Kalcis 0,66 0,49 1,16 Fosfatas 2,52 2,41 2,79 Kalis 6,94 6,98 5,28 Natris 0,16 0,15 1,46 Magnis 1,14 1,13 1,32 Mikroelementai , mg : Varis 5,02 4,96 5,02 Cinkas 25,5 25,5 29,9 Manganas 35,6 33,9 53,7 Kobaltas 0,043 0,041 0,055 Aminorūgštys, g : Lizinas Metioninas 3,29 1,65 4,24 4,92 Cistinas 1,53 1,29 1,60 Triptofanas 1,42 1,34 1,22
Varpinių javų grūdų svorio vienete, palyginti su kitais augaliniais pašaras, yra didesn÷ apykaitos energijos ir maisto medžiagų koncentracija, tod÷l varpinių grūdai dažniausiai naudojami gyvulių racionuose energijai, proteinams ar kitoms medžiagoms balansuoti. Šiuose grūduose negausu proteinų bei nepakeičiamųjų aminorūgščių (lizino, metionino). Juose daugiausiai krakmolo – svarbios gyvulio organizmo energijos medžiagos. Šie grūdai šeriami sumalti, tačiau per smulkiai sumalti jų negalima, nes tada tokiu atveju jie dulka, o sumaišyti su vandeniu sudaro lipnią masę, kurią nenoriai ÷da gyvuliai. Geriausiai galvijams šerti tinka traiškyti grūdai (Juraitis, Kulpys, 2003).
Labiausiai grūdų baltymingumas padid÷ja patrešus laukus, kadangi jie 1,5 karto būna labiau baltymingesni, nei netrešti laukai.
Ankštiniai javai turi 2-3 kartus daugiau baltymų negu varpiniai javai. Jų grūduose yra žmogaus ir gyvulio organizmui reikalingų amino rūgščių. Be to, ankštinių grūduose yra riebalų, įvairių mineralinių medžiagų ir vitaminų. Ankštiniai javai vertingi dar tuo, kad ant jų šaknų veisiasi gumbelin÷s bakterijos, kurios fiksuoja oro azotą, reikalingą augalams.
4 lentel÷. Ankštinių javų grūdų 1 kg pašarin÷ vert÷ (Juraitis, Kulpys, 2003)
Rodikliai Pašarin÷s pupos Žirniai Lubinai Vikiai
Apykaitos energija, MJ 11,07 11,42 10,19 11,46 Virškinamieji proteinai, g 236 187 289 212 Žalieji proteinai, g 271 217 349 259 Žalieji riebalai, g 14,6 18,3 45,3 14,8 Žalioji ląsteliena, g 72,9 57,1 139 56,2 Žalieji pelenai, g 32,2 28,6 37,2 33,4 NEM , g 451 530 278 484 Cukrus 33,8 34,3 35,9 32,2 Makroelementai, g : Kalcis 1,06 1,06 2,23 1,11 Fosforas 4,26 3,74 5,07 3,96 Kalis 10,5 9,92 9,73 10,0 Natris 0,36 0,34 0,44 0,31 Magnis 1,24 0,88 2,80 1,12 Mikroelementai, g : Varis 10,3 6,41 9,05 7,67 Cinkas 36,9 32,6 60,6 32,8 Manganas 19,8 13,4 14,6 21,4 Kobaltas 0,18 0,06 0,17 0,08 Aminorūgštys, g : Lizinas 16,1 14,6 17,6 14,3 Metioninas 3,26 2,86 3,52 2,82
Cistas 2,61 2,08 3,12 2,23
Triptofanas 3,01 2,45 3,96 3,08
Nors ankštiniai javai labai vertingi, tačiau jiems reikia labai daug priežiūros, sunkiau doroti derlių. Lietuvoje labiausiai auginami žirniai, vikiai, pašarin÷s pupos bei lubinai (žr.4 lent.). Šiuos pašarus reikia auginti diferencijuotai, kadangi respublikoje skiriasi klimatin÷s ir dirvožemio zonos, kurios netinka vienai kultūrai, bet idealiai tinka kitai kultūrai augti (Juraitis, 1995).
Ap÷mingieji pašarai yra tokie, kurių viename kilograme yra iki 0,5 kg virškinamųjų maisto medžiagų, ne daugiau kaip 6,5 MJ apykaitos energijos, daug ląstelienos arba vandens. Šie pašarai dar skirstomi į dvi dideles grupes : sultinguosius ir stambiuosius pašarus.
Neskaitant koncentuotųjų pašarų aukšto energijos kiekio bei maistingumo, viso raciono juo paremti negalima. Galvijams taip pat reikia duoti ir sultingųjų pašarų, tokių kaip silosas, šienainis, šakniavaisiai, žol÷. Sultinguose pašaruose yra daugiau kaip 40 % vandens. Sultingieji pašarai labai svarbūs, jų derlius didelis. Šie pašarai turi dietinių savybių, gerai virškinami ir visų gyvulių noriai ÷dami. Populiariausi sultingieji pašarai yra silosas, šienainis bei šakniavaisiai ir aišku vienas iš pagrindinių pašarų – žol÷.
Mūsų klimato sąlygomis dažnai neįmanoma paruošti pakankamai geros kokyb÷s šieno, tod÷l stengiantis išvengti nuostolių, žolinius pašarus efektyviausia silosuoti. Silosas yra raugintas sultingasis pašaras, užkonservuotas pieno rūgštimi arba kita konservuojančia medžiaga. Jame išsilaiko beveik visos žol÷s savyb÷s. Silosuoti žalius pašarus galima nuo pavasario iki v÷lyvo rudens. Geros kokyb÷s silosas gali išsilaikyti kelerius metus. Taigi silosas yra vienas iš geriausių pašarų žiemos laikotarpiu. Silosuojamuose augaluose intensyviai dauginasi mikroorganizmai, kurie iš cukraus gamina pieno, acto ir kitas organines rūgštis, kurių veikiamas silosas negenda (Baranauskas, Juknevičius, 2009; Juraitis, Kulpys, 1995).
Tinkamas žolinių ir kitų žaliųjų pašarų gamybos technologijų parinkimas ir geros kokyb÷s pašaro pagaminimas – vienas kertinių akmenų efektyviai ir pelningai pl÷tojant galvijininkystę. Nustatyta, kad žole ir iš jos pagamintu silosu, šienu galima patenkinti 60 % melžiamoms karv÷ms reikalingos energijos ir 67% proteinų. Tai įvyks tik tuo atveju, jei silosas bus geros kokyb÷s, pagamintas iš neperaugusios žol÷s, gerų žolynų. Tokiu būdu kokybiškų, didel÷s energin÷s vert÷s žolinių pašarų gamyba – viena iš aktualiausių problemų intensyvinant galvijininkystę, priartinant jos gamybos kaštus prie Europos Sąjungos kaštų (Jatkauskas, Vrotneikien÷, 2001). Pastaruoju metu Europos Sąjungos šalyse moksliniai tyrimai atnaujinti įvertinant kukurūzų siloso efektyvumą gyvulių produktyvumui bei gyvulių medžiagų apykaitai.
Siloso chemin÷ sud÷tis labai skiriasi nuo žaliosios mas÷s iš kurios jis pagamintas. Tai daro įtaką pašaro maisto medžiagų virškinimui, metabolizmo procesams didžiajame prieskrandyje, baltymų ir kitų maisto medžiagų apykaitai bei pasisavinimui. Siloso kokyb÷ tiesiogiai įtakoja fermentacijos procesu (5 lent.). Su÷damo siloso kiekis , jo virškinamumas tiesiogiai priklauso nuo kokyb÷s, o pašaro kokyb÷ – nuo žaliavos, iš kurios jis gaminamas ir gamybos technologijos (Jatkauskas, Vrotneikien÷, 2001).
5 lentel÷. Siloso chemin÷ sud÷tis, fermentacijos kokyb÷ (Jatkauskas, Vrotniakien÷, 2001)
Rodikliai Ankštinių- varpinių žolių silosas Kukurūzų silosas Chemin÷ sud÷tis, % : Sausosios medžiagos 35,2 27,2 Organin÷s medžiagos 93,46 95,88 Žalieji proteinai 15,38 8,38 Žalioji ląsteliena 26,43 23,98 Fermentacijos kokyb÷ : pH 4.91 3,98 NH-N nuo bendro N, mg % 31,4 24,10 Pieno rūgštis, g/kg SM 24,94 52,34 Acto rūgštis , g/kg SM 17,16 18,72 Sviesto rūgštis , g/kg SM 0.5 0,2 Cukrus 2,35 2,04 OM virškinamumas in viro, % 68,21 72,3 AE, MJ/kg SM 8,31 10,95
Lietuvoje daug kukurūzo siloso gaminama galvijams šerti, tačiau siloso gamybai dažnai neparenkamas optimaliausias kukurūzų vegetacijos tarpsnis. Kukurūzų silosas išlaiko svarbius kokyb÷s reikalavimus, jei jame yra 30-35% sausųjų medžiagų. Jei sausųjų medžiagų mažiau nei 20%, silosas turi mažai energijos ir netinka aukšto produktyvumo melžiamoms karv÷ms. Tokiu atveju papildomai gyvulius reikia šerti brangiais koncentruotaisiais pašarais. Silosas, turintis mažai sausųjų medžiagų, blogiau ÷damas (Mikulionien÷, Stankevičius, 2002).
Didelis pieno baltymingumas yra melžiamų karvių pakankamos energijos indikatorius. Šeriant karves kukurūzų silosu, pieno baltymingumas siekia 3,5%. Tuo atveju, kai silose yra tik 20-25% sausųjų medžiagų, pieno baltymingumas siekia tik 3% (Bartkevičiūte, 2003).
Šiariant melžiamas karves kukurūzų silosu, proteinų kiekiui padidinti papildomai duodama sojų, rapsų, saul÷grąžų išspaudų. Jei iš karv÷s primelžiama daugiau kaip 15 kg. pieno, pašaro energijos ir proteinų santykis tur÷tų būti 6:1 (Mikulionien÷, 2001).
Žaliosios ląstelienos dinamika kukurūzų silose brendimo tarpsniuose keičiasi nežymiai, nes did÷ja krakmolo kiekis burbuol÷se. Priešingai žolei ir kt. žaliems pašarams, kuriems bręstant žaliosios ląstelienos kiekis did÷ja, kukurūzai med÷ja. Pienin÷s brandos pabaigoje arba vaškin÷s brados pradžioje kukurūzų silosas turi daug energijos ir palyginti nedaug žaliosios ląstelienos(<20%). Proteinų kiekis, lyginant su esamu energijos kiekiu, yra nežymus ir išreiškiamas santykiu 9-10:1 (Mikulionien÷, Stankevičius, 2002).
Pašarin÷ siloso vert÷ priklauso nuo to, kuriame kukurūzų brandos tarpsnyje jis gaminamas. Pienines brandos tarpsnio pabaigoje kukurūzų silosas turi daugiausia NEL/kg sausųjų medžiagų. Maistinei vertei įtaką daro burbuol÷s, nes jose randama , didžioji dalis krakmolo, kuris ir didina maistinę-energinę vertę. Kukurūzų krakmolas galvijams yra labai svarbus, nes jo struktūra daro įtaką didžiojo prieskrandžio veiklai. Didžiajame prieskrandyje kukurūzų krakmolas negreit ir ne visai suskaidomas. D÷l šios priežasties ne taip intensyviai krinta pH vert÷, o likusi neskaidyta krakmolo dalis plonosiose žarnose enzimų d÷ka suvirškinama iki gliukoz÷s. Vadinasi, kukurūzų krakmolas atrajotojams priimtinesnis negu javų krakmolas (Mikulionien÷, 2001).
Šienainis - užima tarpinę vietą tarp siloso ir šieno ir ruošiamas iš vytintų žolių. Maistingumu jis prilygsta, o kartais ir lenkia šieną. Be to, dabartin÷ šieno gamybos technologija visiškai nepritaikyta ankštin÷ms žol÷ms ir beveik neįmanoma paruošti dobilų ar liucernų šieno nesutrupinus ir neišbarsčius jų lapelių, kuriuose yra svarbiausios maisto medžiagos (Klimas, 2007).
Šienainiu vadinamas pašaras, kuris yra susmulkinamas ir apvytinamas 40-60% dr÷gnio (40-50% varpiniai javai, pupinai iki 60%). Sukrautas į tranš÷jas ar bokštus, jis konservuojasi esant mas÷s „fiziologiniam sausumui“ bei veikia iš augalų išsiskyrusiems anglies dioksidui bei organin÷ms rūgštims. Palyginti su silosu, šienainis 2-3 kartus maistingesnis, organinių rūgščių turi 3-4 kartus mažiau. Šienainis užima tarpinę vietą tarp siloso ir šieno ir ruošiamas iš vytintų žolių. Maistingumu jis prilygsta, o kartais ir lenkia šieną. Geras šienainis gali atstoti šieną ir šakniavaisius, jo savikaina yra beveik 2 kartus mažesn÷ negu šieno ir apie 6,5 karto negu šakniavaisių. Šienainio maistinę vertę lemia augalų kokyb÷, jų trešimas, vegetacinis tarpsnis pjaunant.
Gaminant šienainį itin svarbu, kad žolynas būtų geros botanin÷s sud÷ties : daug svidrių, pašarinių motiejukų, tikrųjų eraičinų, raudonųjų ar rausvųjų dobilų, paprastųjų gargždenių, s÷jamųjų
esparcetų ir kitų (Juraitis, Kulpys, 2003; Baranauskas ir k t., 2009; Klimas, 2007). Šienainio chemin÷ sud÷tis ir maistingumas nurodyti 6 lentel÷je :
6 lentel÷. Šienainio pagaminto iš įvairių augalų chemin÷ sud÷tis ir maistingumas (Juraitis, Kulpys, 2003)
Rodikliai Šienainio rūšys
Apykaitos energija, MJ 4,38 5,00 4,10 4,09 Sausosios medžiagos, g/kg 476 491 479 487 Virškinamieji proteinai, g/kg 43,9 53,1 43,3 45,7 Žalieji proteinai, g/kg 67,6 80,5 65,6 69,2 Žalieji riebalai, g/kg 13,4 17,1 16,7 16,6 Žalioji ląsteliena, g/kg 145 143 156 155 Žalieji pelenai, g/kg 36,2 43,3 38,3 36,2 NEM, g/kg 214 207 202 210 Cukrus, g/kg 27,6 22,4 32,8 28,9
Šienainio gamyba yra viena iš labiausių paplitusių ir perspektyviausių daugiamečių žolių ruošimui pašarui būdų. Jį galima gaminti gerokai nepalankesniu oru negu šieną. Be to, maisto medžiagų netenkama tik 10-15 %.
Gyvuliai šienainį noriai ÷da. Šienainiui vytinamos žol÷s lapelių nubyra mažiau negu džiovinant šieną. Tod÷l jam ruošti pirmiausiai naudojamos daugiamet÷s ankštin÷s žol÷s ir jų mišiniai. Didelis privalumas - dabartiniu metu paplitusi nedidelių ryšulių konservavimo technologija, kuri leidžia gamintis silosą ir šienainį , net ir nedideliuose ūkiuose. Šienainio chemin÷ sud÷tis ir maistingumas nurodyti 6 lentel÷je.
Šakniavaisiai pasižymi lengvu virškinamamu, taip pat jie labai noriai ÷dami. Šakniavaisiuose yra labai mažai ląstelienos, tod÷l virškinamumas yra daugiau nei 90%. Taip pat šakniavaisiai gerina kitų pašarų virškinamumą bei įsisavinimą. Pašariniams šakniavaisiams priklauso cukriniai, puscukriniai ir pašariniai runkeliai, pašarin÷s morkos, pašarin÷s rop÷s, griežčiai. Tai svarbus galvijų, ypač melžiamų karvių, raciono komponentas. Svarbiausia jų maistingoji medžiaga yra cukrus. Be cukraus juose yra kitų vertingų maisto medžiagų. Pagal sausųjų maisto medžiagų sud÷tį ir energinę vertę šakniavaisiai panašūs į koncentratus (Bartkevičiūt÷, 2004; Juraitis, Kulpys, 2003; Baranauskas ir kt., 2009).
Šakniavaisiai ypač teigiamai veikia virškinamumą ir raciono energinę vertę. Žemiau pateiktoje 7 lentel÷je matyti šakniavaisių pašarin÷ vert÷.
7 lentel÷. Bulvių, cukrinių, puscukrinių ir pašarinių runkelių šaknų 1kg. pašarin÷ vert÷ (Juraitis, Kulpys, 2003)
Rodikliai Bulv÷s Cukriniai
runkeliai Puscukriniai runkeliai Pašariniai runkeliai Apykaitos energija, MJ 2,78 3,20 2,13 1,48 Sausosios medžiagos, g 218 234 163 119 Virškinamieji proteinai, g 16,1 12,8 11,8 9,73 Žalieji proteinai, g 21,2 16,3 16,0 13,9 Žalieji riebalai, g 1,20 1,90 1,50 0,90 Žalioji ląsteliena, g 7,60 13,7 10,9 8,8 Žalieji pelenai, g 11,3 10,2 9,90 10,7 NEM, g 175 192 123 86,7 Cukrus, g 12,9 166 102 69,5
Gausiai šeriant šakniavaisiais, daugiau vartojama sausųjų maisto medžiagų. Labai produktyvioms karv÷ms galima sušerti iki 90 kg.pašarinių runkelių per parą, tačiau, kad netruktų proteinų, racioną būtina subalansuoti koncentruotaisiais ir kitokiais baltymingais pašarais. Galvijai, su÷dę labai daug runkelių, gali apsinuodyti per dideliu cukraus, nitritų ir nitratų kiekiu. Tod÷l reikia tiksliai apskaičiuoti bendrą šių medžiagų keiki ir racioną. Ypač saikingai patartina duoti cukrinių runkelių. Mat juose yra medžiagų, kurios sunkina virškinimą (Juraitis, Kulpys 2003).
Tinka š÷rimui ir šakniavaisių lapai, kurie turi būti švieži, nežem÷ti, neprad÷ję kaisti arba pūti. Lapuose daug organinių rūgščių ir didesnis jų kiekis kenkia gyvulių sveikatai. Karves šeriant runkelių lapais, joms būtinai reikia duoti 100-150 g kreidos arba kalcio fosfatų (Skrudenien÷, Ribikauskas ir kt., 2007).
Pagrindinis galvijų pašaras vasarą- žalieji pašarai. Juose yra 2-6% žalių proteinų, 0,2-2% riebalų, 6-20% neazotinių ekstaktinių medžiagų (NEM), 4-15% ląstelienos, 2-4% mineralinių madžiagų. Žalieji pašarai turi karotino, vitamino B,C,E ir K bei gyvulio organizmui būtinų mikroelementų- geležies,vario, cinko, kobalto ir kitų (Juraitis, 2003).
Kultūrinių ganyklų žol÷ yra pigus, bet vertingas pašaras. Vasarą ji tur÷tų būti visų gyvulių racione, nes turi didelę biologinę vertę ir puikių dietinių savybių, tačiau Lietuvoje ganyklinis laikotarpis trunka tik apie 5 m÷nesius, o likusius 7 m÷nesius galvijus tenka šerti
konservuotais žoliniais pašarais. Pagal sausųjų medžiagų energiją žol÷ beveik prilygsta bulv÷ms, javams, o mineralinių medžiagų, vitaminų, proteinų turi už juos daugiau. Tinkamai paruoštų žolinių pašarų 1 kg SM turi 150-180 g žaliųjų baltymų, o tai reiškia, kad jie gali būti šeriami net aukšto produktyvumo karv÷ms be baltyminių priedų. Jaunoje žol÷je mažai ląstelienos, tod÷l šis pašaras lengvai virškinamas ir gerai įsisavinamas. Jaunų žolių sausoji medžiaga pagal energinę vertę ir maistinių medžiagų kiekį – panaši į koncentruotųjų pašarų, o biologin÷ vert÷ – didesn÷ (Klimas, 2007; Liekus, Triukas ir kt.,1999).
Stambiaisiais pašarais laikomi tokie pašarai, kuriuose yra daugiau kaip 19% ląstelienos ir mažiau kaip 40% vandens. Pienin÷ms karv÷ms gariausiai tinkantieji pašarai yra šienas, tačiau jis turi itin geros koky÷s. Šiene gausi energijos ir proteinu. Šieną net gi galima vadinti tradiciniu žiemos pašaru. Šiene esanti ląsteliena labai reikalinga galvijų didžiajam prieskrandžiui, tod÷l galima teigti, kad šienas labiausiai atitinka gyvulio fiziologines funkcijas (Juraitis, Kulpys, 2003).
Maistingiausios yra ankštin÷s bei varpin÷s žol÷s. Šių žolių maistimingumas siekia aukštesnius rodiklius nei šienas, kuris yra pagamintas iš natūralių pievų ar ganyklų šieną (žr.8 lent.).
8 lentel÷. Įvairių rūšių šieno maistingumas (1kg SM) (Juraitis, Kulpys, 2003) Šieno rūšys
Apykaitos energija ir maisto
medžiagos Raudonųjų dobilų Raudonųjų dobilų ir motiejukų Kultūrinių pievų ir ganyklų Natūralių pievų Apykaitos energija, MJ/kg 8,64 8,25 8,38 8,22 Žalieji proteinai, g 121,3 98,8 101,8 91,7 Žalieji riebalai, g 26,4 23,1 24,8 23,2 Žalioji ląsteliena, g 317,2 347,0 336,1 351,3 Cukrus, g 49,8 71,8 72,4 50,6
Labai pieningų karvių racionuose turi būti ne mažiau kaip 20% ląstelienos, o mažesnio produktyvumo karvių iki 24% sausųjų medžiagų. D÷l stambiųjų pašarų trūkumo, gali sutrikti didžiojo prieskrandžio veikla, maž÷ja pieno riebumas. Stambieji pašarai tai ląstelienos šaltinis (Bartkevičiūt÷, 2006).
Trūkstant galvijams šieno, dalį pašaro galima pakeisti šiaudais, tačiau jis nebus mastingas pašaras, bet tur÷s nemažą kiekį ląstelienos.
1.3. Mitybos įtaka karvių produktyvumui
Su pašarais gaunamas optimalus energijos kiekis yra būtina galvijų sveikatingumo ir produktyvumo sąlyga. Energija – labai svarbus rodiklis melžiamų karvių (NEL), veislinių ir šeriamų m÷sai galvijų (AE) racionuose (žr.9 lent.). Pagal SI sistemą energija skaičiuojama kilodžiauliais (KJ) ir megadžiauliais (1000 džiaulių (J) = 1 kilodžiauliui (KJ), o 1000 KJ = 1 megadžiauliui (MJ)).
9 lentel÷. NEL poreikis gyvybiniams procesams skirtingos mas÷s karv÷ms ir skirtingo riebumo pieno kg. (DLG, 2001; Jeroch, Šeškiavičien÷ ir kt., 2004)
Kūno mas÷, kg 500 550 600 650 700
NEL, MJ / dieną 31,0 33,3 35,5 37,7 39,9
Riebalų kiekis piene, % 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0
NEL, MJ /kg pieno 2,9 3,1 3,3 3,5 3,7
Karvių energijos ir maisto medžiagų poreikį, sudaro poreikis gyvybiniams procesams, pienui sintetinti ir reprodukcijai. Poreikio gyvybiniams procesams dydis priklauso nuo karv÷s mas÷s, taip pat turi įtakos amžius, laikymo būdas ir sąlygos. Poreikis produkcijai sintetinti daugiausia priklauso nuo gaunamo jos kiekio, tačiau svarbu ir pieno sud÷tis.
Galvijams energija reikalinga gyvybei palaikyti, pienui gaminti. Iš viso karvei sušerto pašaro apie 28% energijos tenka pieno sintezei. Taigi ypač svarbu teisingai paskaičiuoti energijos reikmę melžiamoms karv÷ms.
1.3.1. Karvių laktacijai sunaudojama pašarų energija
Energija yra vienas svarbiausių pieninių karvių raciono rodiklių. Joms pašarų tiekiamos energijos reikia gyvybin÷ms funkcijoms palaikyti, reprodukcijai ir pienui produkuoti. Laktacijai suvartojama, arba produkcijos (neto), energija (NEL) gaunama iš apykaitin÷s energijos (ME) at÷mus energiją kūno šilumai ir medžiagų apykaitai palaikyti. Taigi labai svarbu taip subalansuoti racioną, kad karv÷ kuo efektyviau pašarą paverstų pienu.
3 Pav. Pašaro energijos panaudojimas pieno sintezei
Neto energijos karv÷s daugiausiai gauna, kai šeriamos krakmolingais grūdiniais koncentratais ( miežiais, kviečiais, avižomis) ir baltyminga žole (dobilų, rapso), o mažiausiai , kai šeriamos kvietin÷mis s÷lenomis bei baltymingais rupiniais (medviln÷s, saul÷grąžų) ir žole ar šiaudais. 3 paveiksle pavaizduota kaip yra išnaudojama pašaro energija.
Tobulinant š÷rimų programas, didinant produktyvumą ir taupant pašarų resursus, svarbu karvių racionus sudarin÷ti atsižvelgiant į pašarų neto energiją, suvartojamą laktacijai. Racioną rekomenduojama sudarin÷ti kompiuterine programa, nes padarius š÷rimo klaidų, beveik neįmanoma pasiekti maksimalaus karvių produktyvumo.
1.3.2. Pieno savyb÷s šeriant karves skirtingais racionais
Pasaulyje auga baltymingų, mažai kaloringų produktų paklausa, vis daugiau pieno skiriama rūgščių pieno produktų, sūrio gamybai. Drauge didesnis d÷mesys skiriamas ir pieno baltymingumui
Tam, kad būtų galima gaminti baltymingesnį, geros kokyb÷s pieną, ypač svarbu produktyvias karves aprūpinti pilnaverčiais baltymais. Šiuo metu ūkininkams rekomenduojama auginti daugiau naujų veislių ankštinių augalų – pašarinių lubinų, pupų, žirnių, vikių, kurie pasižymi geromis maistin÷mis savyb÷mis ir gali būti puikus priedas racionams subalansuoti
Tyrimai parod÷, kad karvių, gavusių kombinuotuosius pašarus su žirnių ir vikių miltais (10,7 ir 9,5%) pienas maistingumu, energine ir biologine verte beveik nesiskyr÷ nuo sojų rupinių
Visa pašaro energija (100 % )
Fekalin÷ energija (31 %) Suvirškinto pašaro energija (69 %)
Šlapimo ir dujų energija (8%) Metabolin÷ energija (61 %)
Šilumos energija (23 %) Neto energija (38 %)
(13,2%) kombinuotuose pašaruose gavusių karvių pieno. Žirnių ir vikių miltus kombinuotuose pašaruose gavusių karvių pienas netgi 0,20% (P>0,1) ir 0,23% (P>0,5) riebesnis , jame buvo 0,11% (P>0,1 ir P>0,5) daugiau kazeino. Panašios buvo visų karvių grupių pieno fizin÷s, chemin÷s ir dauguma technologinių savybių, būtinų tiek fermentinių sūrių, tiek pieno konservų gamybai. Detali pieno riebalų rūgščių sud÷ties analiz÷ parod÷, kad karvių, kombinuotuose pašaruose gavusių žirnių ir vikių miltus pieno riebalai pagal sočiųjų nelakių ir nesočių rūgščių santykis labaiu atitiko sviesto gamybos technologinius reikalavimus negu sojų rupinius kombinuotuose pašaruose gavusių karvių pieno riebalais.
Taigi sojų rupinius kombinuotuose pašaruose galima pakeisti vietiniais naujų veislių baltymingais pašarais, tarp jų – žirniais ir vikiais, neabejojant ekonominiu efektyvumu bei teigiama įtaka pieno sud÷čiai ir daugumai jo savybių (Urbšien÷, 2001).
1.3.3. Karvių š÷rimas atskirais laktacijos laikotarpiais
Sudarant racionus, reikia atsižvelgti į tai, ar nustatytą pašarų kiekį gyvulys gal÷s su÷sti, nes su÷damų pašarų kiekį riboja virškinamojo trakto tūris. Šiuo atveju svarbus raciono rodiklis yra sausųjų medžiagų kiekis jame. Kiekvienam 100 kg kūno mas÷s melžiamos karv÷s gali su÷sti po 3,5-3,8 kg, kartais – iki 4,0-4,7 kg pašarų sausųjų medžiagų per parą. Sausųjų medžiagų suvartojimas priklauso nuo raciono sud÷ties, jo visavertiškumo, fizinių-mechaninių savybių. Tod÷l produktyvioms karv÷ms skiriami pašarai, kurių svorio vienete (sausosiose medžiagose) yra daugiau energijos ir maisto medžiagų. Mažesnio produktyvumo karv÷ms galima skirti mažesn÷s energetin÷s vert÷s pašarus. Pieningiausias laikoatrpis yra pirmasis laktacijos šimtadienis. Per tris piemuosius laktacijos m÷nesius primelžiama iki 45% per laktaciją duodamo pieno (Stankūnien÷ ir kt., 2008)
Tod÷l nuo šio laikotarpio pradžios sudarant racionus, ypatingą d÷mesį reikia skirti karvių š÷rimo gausumui ir pilnavertiškumui. Pirmomis dienomis po apsiveršiavimo karv÷s šeriamos iki soties geros kokyb÷s varpinių, varpinių-ankštinių žolių šienu. Kitais pašarais šerti pradedama palaipsniui didinant jų kiekį. Pra÷jus maždaug 7-10 dienų po apsiveršiavimo, jeigu tešmuo nesutinęs ir gyvulys neserga, racionas sudaromas laikantis įprastų mitybos normų.
Kritiškiausias laikotarpis karvių š÷rimo požiūriu yra nuo apsiveršiavimo iki to laktacijos periodo, kai primilžiai didžiausi. Produktyvioms karv÷ms jis būna pra÷jus 45-60 dienų po veršiavimosi. Šiuo laikotarpiu didžiausi pieno primilžiai nesutampa su geriausiu gyvulio apetitu.
Jis būna didžiausias maždaug 2 savait÷mis v÷liau. Tuo metu, netgi laikantis visų normuoto š÷rimo ir racionų balansavimo reikalavimų, d÷l nepakankamo pašarų ÷damumo, karv÷ms gali trūkti energijos ir maisto medžiagų. Šįtrūkumą karv÷s kompensuoja iš savo organizmo atsargų. Kai naudojama daug
organizmo atsargų, gali sutrikti angliavandenių ir riebalų apykaita, o gyvulys susirgti ketoze. Tod÷l siekiant išvengti medžiagų apykaitos sutrikimų ir nepageidaujamo kūno svorio sumaž÷jimo, šiuo laikotarpiu karv÷ms skiriami geriausi, daugiausiai energijos ir maisto medžiagų turintys bei apetitą žadinantys pašarai. Pager÷jus apetitui ir pašarų ÷damumui, karvių produktyvumui didinti ir jų paveldimoms produktyvumo savyb÷ms išryškinti, rekomenduojama skirti 10-12% pašarų daugiau negu joms priklauso pagal mitybos normas (Autorių kolektyvas, 2007)
Karvių, gaunančių pašarų priedą, produktyvumas padid÷ja. Jeigu nuo papildomų pašarų pieno primilžis po kontrolinio melžimo nepadid÷jo, raciono dar nereikia mažinti. Nepadid÷jus pieno primilžiui ir po kito kontrolinio melžimo, pašarų priedo duoti nebereikia. Dažniausiai produktyvumas išryškinamas duodant karv÷ms daugiau koncentratų, tačiau tinka ir geros kokyb÷s silosas.
Pirmuosius tris laktacijos m÷nesius jaunoms, augančioms (po 1 ir 2 apsiveršiavimo) ir sulies÷jusioms karv÷ms, be pašarų priedo produktyvumui išryškinti, dar skiriama papildomo pašaro augimui skatinti.
Duodant kurio nors pašaro daugiau, reikia steb÷ti ÷damumą ir karvių sveikatą.
Jeigu jos visko nesu÷da, tai pašarų priedas nenaudingas. Blogai ÷dami prastos kokyb÷s pašarai, jeigu jų duodama per daug ir netinkamas jų santykis su kitais pašarais, jei bloga š÷rimo dienotvark÷. Ganykliniu laikotarpiu karvių produktyvumui skatinti duodama daugiau koncentruotųjų pašarų ir koncentratų (Tarvydas ir kt., 1995)
Po 3-4 laktacijos m÷nesių prasideda stabilios laktacijos laikotarpis. Jo metu, nepriklausomai nuo sąlygų, pieno primilžis tolygiai maž÷ja ir kaupiamos maisto medžiagos vaisiaus ir kūno mas÷s prieaugiui. Šiuo laikotarpiu pašarai normuojami ir šeriama taip, kad būtų kuo ilgiau išlaikytas esamas pieno primilžis. Per antrąjį šimtadienį primelžiama apie 30-35 proc., o iki laktacijos pabaigos - dar 20-25 proc. bendro pieno kiekio per laktaciją.
Baigiantis laktacijai, mažinamas š÷rimo intensyvumo lygis mažiau duodant kombinuotųjų pašarų, kitų koncentratų. Jie pakeičiami ap÷mingais pašarais.
Kaupiamos organizmo atsargos. Prieš užtrūkinimo laikotarpį karv÷s turi būti normalaus įmitimo.
1.4. Ur÷jos kiekio įtaka pieno kokybei
Ur÷ja – tai maža organin÷ molekul÷, kurią sudaro anglis, azotas, deguonis ir vandenilis. Ji yra kraujo ir kitų kūno skysčių sud÷tin÷ dalis. Ur÷ja su vandeniu lengvai patenka į kūno audinius ir gali iš kraujo „pereiti“ į pieną (Japertien÷, Japertas, 2003).
Baltymų koncentracija piene tiesiogiai priklauso nuo su pašarais gaunamų baltymų kiekio ir kokyb÷s. Kad karv÷ įsisavintų baltymus, geriausia, kad pašaruose baltymų ir angliavandenių santykis būtų 1:1.
Ur÷ja (anglies amidas, karbamidas, šlapalas) yra galutinis organizmo azoto apykaitos produktas. Ur÷jos koncentracija piene priklauso ne tik nuo baltymų kiekio pašaruose, bet ir nuo jų kokyb÷s. Paprastai ur÷jos koncentracija labai padid÷ja, jei racione vyrauja žali proteinai. Netinkamas angliavandenių santykis pašaruose taip pat didina ur÷jos koncentaciją. Kad pieningumas būtų kuo didesnis, karv÷s šeriamos daug energijos turinčiais pašarais. Tai rodo ne tik padid÷jusi ur÷jos koncentracija, bet ir padid÷jęs pieno baltymingumas. Reikia atminti, kad padid÷jusi (taip pat ir sumaž÷jusi) ur÷jos koncentracija įsp÷ja, kad karv÷s dažniau sirgs reprodukcin÷s sistemos ligomis (Žitaitis, 2008).
Pagal ur÷jos kiekį piene galima spręsti apie baltymų skilimą didžiajame prieskrandyje. Bal-tymų virškinimo procese išsiskiria amoniakas, kurį naudoja didžiojo prieskrandžio mikroorganiz-mai savo baltymams (mikrobiniams baltymams) gaminti. Nepanaudotas amoniakas yra nuodingas gyvulio organizmui, tod÷l kepenyse jis virsta ur÷ja, kuri yra netoksiška. Energetiniai pašarai (grū-dai, cukrinių runkelių griežiniai, melasa ir kt.) pagerina didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklą, tod÷l jie suvartoja daugiau amoniako. Taigi kartu su daug baltymų turinčiais pašarais (žir-niais, pupomis ir rapsų, sojų, saul÷grąžų, linų s÷menų išspaudomis ar rupiniais bei kitais pašarais) galvijams reik÷tų duoti ir energetinių pašarų.
Karvių organizme baltymų atsargų n÷ra, tod÷l baltymingi pašarai jų racione būtini. Šeriamo visaverčiais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t.y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusiam azoto kiekiui. Tai rodo, kad baltymų apykaita organizme normali ir ur÷jos piene randama 15-30 mg%. Azoto pusiausvyra išlieka ir tada, kai gyvulys gauna daugiau baltymų negu jų reikia suvartotiems baltymams atstatyti. Tuomet daugiau azoto ur÷jos vidalu išsiskiria su pienu (piene ur÷jos randama daugiau kaip 30 mg%) ir šlapimu. Šiuo atveju pa-šarai naudojami neefektyviai, did÷ja pieno savikaina. Per didelis baltymų kiekis neigiamai veikia
įvairius fiziologinius procesus ir karv÷s pradeda sirgti medžiagų apykaitos, tešmens ligomis, pras-čiau apsivaisina ir kt.
Jei piene ur÷jos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, reiškia, kad karvių racione trūksta balty-mingų pašarų. Padidinus jų kiekį, padaug÷s ne tik pieno, bet ir padid÷s pieno baltymingumas. Be to, karv÷s mažiau sirgs medžiagų apykaitos ligomis.
Ur÷jos kiekis paros metu kinta: didžiausias būna pra÷jus 4-6 val. po š÷rimo, o mažiausias - prieš š÷rimą. Vakarinio melžimo piene ur÷jos būna daugiau nei rytinio, o visos dienos pieno m÷gi-nyje (2 ar 3 melžimų) ur÷jos kiekis lieka stabilus (Japertien÷, Japertas, 2003).
1.5. Pieno baltymai
Pieno kokybę ir sud÷tį lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, karvių š÷rimas, melžimas, laikymo sąlygos ir kiti. Ar pienas tiks perdirbti, priklauso ir nuo gyvulio genų. Nepriklausomai nuo to, kaip kokybiškai mes šersime karvę, kokią modernią technologiją įdiegsime bei laikysim÷s kokybiško pieno gamybos reikalavimų, ta pieno kokyb÷s dalis, kuri priklauso nuo paveldimų savybių, nepager÷s. Kokybišką pieną galime gauti tik tur÷dami aukštos genetin÷s vert÷s sveikas karves bei taikydami pažangias karvių š÷rimo ir laikymo technologijas.
Lietuvoje galvijų selekcija orientuojama į galvijų išmilžio, pieno riebumo, ypač baltymingumo, didinimą. D÷mesys į baltymų sud÷tį iki šiol nebuvo kreipiamas. Nuo pieno baltymų sud÷ties priklauso daugelio pieno produktų išeiga bei skonio savyb÷s. Šiuolaikiniai molekulin÷s genetikos metodai nesunkiai identifikuoja galvijų genotipus ir pieno baltymų įvairovę apsprendžiančius genus. Nuo piene esančių baltymų tipo, tuo pačiu ir nuo genotipo genų, priklauso ne tik pieno kokyb÷, bet ir jo tinkamumas vieniems ar kitiems pieno produktams gaminti (Miceikien÷, Pečiulaitien÷, 2005).
Baltymai yra makromolekuliniai junginia, sudaryti iš α-aminorūgščių. Cheminiu požiūriu baltymai yra polipeptidai, kurių grandin÷je yra nuo 50 iki keliolikos tūkstančių, sujungtų peptidų (-CO-NH) ryšiu.
Ryšys susidaro reguojant vienos aminorūgšties karboksigrupei su kitos aminorūgšties amino grupe ir atskylant vandens mokslulei. Baltymai skiriasi tik aminorūgščių seka grandin÷je ir grandin÷s ilgiu. Tai ir yra pirmin÷ baltymo struktūra. Erdv÷je polipeptidin÷s grandin÷s susisuka ir sudaro trejopas spirales : α-spiralę, β-klostinę ir netvarkingą. Peptido grandin÷s struktūra ir sudaro antrinę baltymo struktūrą. Tam tikras spiralizuotų polipeptidinių grandinių išsid÷stymas erdv÷je
sudaro tretinę baltymo struktūrą. Ją palaiko joniniai , vandeniliniai ir disulfidiniai ryšiai. Nuo antrin÷s ir tretin÷s struktūros prikalsto baltymo biologinis aktyvumas. Kai kurios baltymo molekul÷s sudarytos iš kelių polipeptidinių grandinių (subvienetų). Visų šių subvienetų tarpusavio išsid÷stymas erdv÷je sudaro ketvirtinę baltymo struktūrą. Hidrolizuojami baltymai iš pradžių skyla iki mažesnių peptidų, o įvykus visiškai hidrolizei – iki laisvų α – aminorūgščių (Staniški÷n÷ ir kt., 2007).
Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis 75 – 80% visų pieno baltymų. Jis nusodinamas iš pieno jį parūgštinus iki pH 4,6. Kazeiną sudaro α, β, γ ir κ frakcijos. Jos piene išsid÷stę tvarkingais, griežtos struktūros 40 – 300 nm skersmens sferiniais kompleksais – micel÷mis (Staniški÷n÷ ir kt., 2007). Trys pagrindin÷s pieno baltymų kazeinų frakcijos (α, β,κ) ir β-laktoglobulinas atskleidžia galvijų pieno baltymų genetin÷s įvairov÷s rezultatą, kuris lemia pieno fizikines ir chemines savybes. Sūrių gamybai didelę reikšmę turi riebiosios pieno frakcijos ir kazeino tipo baltymai, kurie sudaro 80 proc. bendros pieno baltymų sud÷ties (Gudonis, 2006).
Karvių piene baltymų yra 2-5% (vidutiniškai 3,3%). Tačiau pačių karvių organizme baltymų atsargų n÷ra, tod÷l baltymingi pašarai racione būtini. Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno baltymai. Kraujyje esančios laisvosios aminorūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno baltymų pradmenys. Tod÷l jei karv÷s tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padid÷ti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas. Šeriamo vertingais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t.y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusio azoto kiekis. Tai rodo normalią baltymų apykaitą. Azoto pusiausvyra išlieka ir tada, kai gyvulys baltymų gauna daugiau, negu jų reikia sunaudotiems baltymams atstatyti. Tuomet daugiau ur÷jos (azoto) išsiskiria su pienu ir šlapimu. Šiuo atveju pašarai naudojami neefektyviai, did÷ja pieno savikaina. Ląstelių gyvybinei veiklai bei pieno baltymų sintezei nesunaudoti baltymai organizme dezamininami, o neazotin÷ dalis panaudojama kaip energin÷ medžiaga arba ji kaupiasi glikogeno ar riebalų pavidalu. Per didelis baltymų kiekis neigiamai veikia įvairius fiziologinius procesus, ir karv÷s pradeda sirgti medžiagų apykaitos ligomis, pvz., alkaloze. (Staniškien÷ ir kt., 2007; Gudonis, 2009; Japertien÷, Japertas, 2006).
Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, pieno baltymų, paprastai, būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų ir norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, racioną reikia papildyti didžiąjame prieskrandyje
neskaidomais baltymais. Šiuo laikotarpiu karves rekomenduojama šerti didžiajame prieskrandyje daugiausiai neskaidomų baltymų turinčiais pašarais: sojų pupelių rupiniais (apie 35 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų), rapsais, saul÷grąžų rupiniais ir išspaudomis (apie 25 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų) (Japertien÷, Japertas, 2006).
Bendras baltymų kiekis piene nustatomas pagal bendrą azoto kiekį (N). Jis susideda iš baltyminio (PN) ir nebaltyminio azoto (NPN). 50 procentų nebaltyminio azoto sudaro ur÷ja, kitą dalį – mažos molekulin÷s mas÷s azoto turintys junginiai. Pagal gautas azoto ir baltyminio azoto vertes nustatomas bendras baltymų kiekis (CRUDE) ir tikrasis baltymų kiekis (TRUE). Nebaltymin÷s kilm÷s azoto turinčių medžiagų kiekiai piene svyruoja, priklausomai nuo pašarų rūšies, sezoniškumo, veisl÷s, mastito, laktacijos ir daugelio kitų veiksnių (Staniškien÷ ir kt., 2007). Nauja pieno baltymus apsprendžiančių genų identifikavimo technologija leidžia ištirti gyvulio genotipą ir nustatyti genus, koduojančius įvairius pieno baltymų variantus bei jų struktūrines atmainas ir panaudoti juos kaip genetinius žymeklius selekcijos procese, gerinant pieno perdirbamąsias savybes, sūrių ir varšk÷s išeigą. Atrinkus gyvulius, turinčius pageidaujamus kapa-kazeino ir beta-laktoglobulino BB genotipus, galima suformuoti karvių bandas, kurios gamintų ypač gerų perdirbimo savybių pieną. Ištyrus Lietuvos pieninių galvijų populiaciją buvo nustatyta, kad kapa-kazeino BB genotipas paplitęs 0,018, o B alelis 0,218 dažniu; beta-laktoglobulino BB genotipas 0,543, o B alelis 0,705 dažniu. Lietuvos pieninių galvijų selekcijos galimyb÷s dar neišnaudotos.Pieno baltymų (alfa-, beta- ir kapa-kazeino ir sutraukinimo baltymų laktoalbumino bei laktoglobulino) kiekį lemiantys genų variantai yra paveldimi. Gaminant varškę ir sūrius iš tokių karvių pieno, kurios turi kazeino ir laktoglobulino B tipus, produktų išeiga padid÷ja net iki 7 proc., taip pat labai pager÷ja skonio savyb÷s. Įdiegus naują DNR tyrimais pagrįstą technologiją, galima ištirti bet kokio amžiaus ir lyties gyvulių genotipą, t. y. identifikuoti genus, koduojančius pieno baltymų tipus. Jie gali būti panaudoti kaip genetiniai markeriai, formuojant specialias karvių, turinčių kapa-kazeino ir beta-laktoglobulino B tipą, bandas, iš kurių pieno būtų gaminamas tik sūris ir varšk÷ (Miceikien÷, Pečiulaitien÷, 2005).
2. DARBO METODIKA
Tiriamasis darbas atliktas X bendrov÷je 2009-2011 magistrinių studijų metais. Atliekant tyrimą, taikyti tokie tyrimo metodai:
• Pirmajame etape atliktas mokslin÷s literatūros apibendrinimas – analizuota ir apibendrinta mokslin÷ literatūra apie pašarus, naudojamus galvijų mitybai, pieno baltymus, kurie ypač reikalingi pieno sintezei, raciono sudarymo sistemas ir kt. Teorin÷s šio darbo medžiagos kaupimui ir jos analizei panaudota sisteminimo ir apibendrinimo metodai.
• Tyrimų statistin÷s analiz÷s metodu analizuota LR Statistikos departamento bei X bendrov÷s 2009–2010 metų bendrosios statistikos ir kontroliuojamų karvių duomenų baz÷s. Tuo tikslu naudojom÷s VĮ „Pieno tyrimai“ duomenų baze, prieiga per internetą ir ŽŪB apskaitos žurnalais.
• Duomenų sisteminimo, analiz÷s ir apibendrinimo metodas taikytas surinktos medžiagos analizavimui bei išvadų formulavimui. Surinkta pirmin÷ informacija buvo susisteminta, sugrupuota bei analizuota Excel programos pagalba. Tam panaudoti pirmin÷s informacijos sisteminimo, apibendrinimo ir matematiniai duomenų apdorojimo metodai.
3. TYRIM Ų RE ZULTATAI IR APIBE NDRINIMAS
Tyrimo objektu buvo pasirinkta X ūkis, kuris 2010 m. rūpinosi 3027,35 ha žem÷s, iš kurių 1500 ha sudar÷ nuosava žem÷, o kitą dalį ūkis nuomoja. Dalį užaugintos produkcijos ūkis naudoja savo reikm÷ms, o atliekamą produkciją tiekia į Lietuvos rinką. Paskutiniais metais ūkyje auginami 2725 Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų, Švedų juodmargių, Olandų juodmargių, Švicų, Danijos juodmargių veislių galvijai (žr. 10 lentelę).
10 lentel÷. „X ūkyje” laikomi galvijai (vnt.)
Galvijų grup÷s 2009 metai 2010 metai
Iš viso galvijų 2831 2725
Melžiamos karv÷s 1166 1130
Veislin÷s telyčios 1006 950
Penimų pieninių veislių buliukai 470 475 M÷sinių Šarole veisl÷s galvijai 40 -
Mišrūnai 166 170
3.1. Ka rvi ų š ÷ ri mas ir ap rūpi ni mas e ner gija be i mais to med žia go mi s
Siekiant didinti karvių produktyvumą, sveikatą, taip pat jų pieno cheminę sud÷tį, kokybę, privaloma gerai aprūpinti energija, būtinomis maisto, mineralin÷mis medžiagomis, vitaminais. Karv÷ms šeriamų pašarų įvairovę lemia kiekvieno konkretaus ūkio pašarų baz÷s struktūra, pašarų ruošimo ir išdalinimo technikos lygis, gyvulių laikymo sistema ir kt. Taigi krinta produktyvumas, prast÷ja pieno sud÷tis, sutrinka reprodukcija. Vienas iš metodų kontroliuoti koncentratų virškinimo procesus – pal÷tinti jų skaidymą taip, kad didžioji koncentratų dalis būtų suskaidyta plonosiose žarnose.
Visų javų grūdai, taip pat ir kukurūzų grūdai, bei ankštinių augalų grūdai, tokie kaip žirniai, pupos, lubinai tinka traiškymui ir konservavimui, naudojant atitinkamas konservantų dozes (11 lentel÷).
Javai labai skirtingi pagal maistinę vertę. Vieni yra baltymų šaltinis, tokie kaip pupos (30,2%), žirniai (25,6%). O kukurūzus galima naudoti kaip angliavandenių šaltinį. Riebalų kiekis pašaruose taip pat labai skirtingas. Daugiausiai riebalų turi kukurūzai (apie 5,2% SM), o mažiausiai – žirniai (tik 2,0% SM). Miežiai pasižymi gan÷tinai mažu baltymingumu (12,2%), bet
pakankamai aukštu riebalų kiekiu, kuris siekia 3% ir daugiau, tod÷l jie gerai tinka naudoti siekiant pakelti pašaro riebalų kiekį, bet sumažinti baltymų procentą pašare.
11 lentel÷. Tinkami javai grūdainio gamybai
Sausosios medžiagos % Baltymai % SM Rieblai % SM Pelenai % SM Krakmolas % SM Kviečiai 86,0 12,8 2,8 2,0 66,8 Kviečių grūdainis 64,4 14,1 2,7 2,2 65,1 Miežiai 86,0 12,2 3,0 2,7 58,7 Miežių grūdainis 65,0 13,2 2,8 2,5 58,1 Pupos 86,0 30,2 2,9 4,1 40,7 Pupų grūdainis 70,0 31,2 3,3 4,0 43,5 Žirniai 88,0 25,6 2,0 3,4 46,6 Žirnių grūdainis 70,0 28,0 2,1 4,8 48,0 Kukurūzai 86,0 10,2 5,2 1,7 71,5 Kukurūzų grūdainis 69,0 10,3 - - 68,0
2009-2010 m. karv÷ ms n aud otų r ac ion ų palyginimas
Ūkyje yra susiklosčiusi tam tikra pašarų baz÷s ir karvių š÷rimo tvarka, kurios laikomasi keleri metai. Labai ryškių racionų struktūros ar naudojamų pašarų asortimento skirtumų iki 2010 metų nebuvo. Tam tikri š÷rimo pakeitimai buvo daromi siekiant mažinti susirgimų, kurie dažnai pasireiškia karves šeriant smulkintais pašarais.
Nuo 2010 metų buvo nutarta, kad ištisus metus melžiamoms karv÷ms naudos tik 1 racioną. Taip siekiant sumažinti susirgimų skaičių, padidinti pieno rodiklius, bei sumažinti išlaidas. Nuspręsta raciono neskirstyti į atskiras laktacijas, o sudaryti bendrą racioną palankų įvairioms karvių grup÷ms pagal NEL, sausų medžiagų kiekį bei kitus rodiklius. Tai padaryti pad÷jo vis didejantis koncentruotųjų pašarų kiekis racione.
2009 metų duomenys paimti iš J.Girdausko magistrinio darbo : „Šviežiapienių karvių raciono sud÷tis, maistingumas ir struktūra pateikti 12 lentel÷je. Pirmąjį laktacijos tarpsnį pagal SM
