Streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Vaiva Barauskaitė

Streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio

slaugytojų

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Tvirtinu:

Slaugos fakulteto dekanė Prof. J. Macijauskienė 2010 …..mėn. ...d.

Streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio

slaugytojų

Magistro baigiamasis darbas

Recenzentas: Darbo vadovas: doc. dr. V. Grigaliūnienė m. dr. J. Gulbinienė

2010 m. geguţės mėn. ...d 2010 m. geguţės mėn...17...d. Atliko: Magistrantė Vaiva Barauskaitė 2010 m. geguţės mėn. ..17...d. KAUNAS, 2010

TURINYS

1.1. Streso samprata slaugytojo darbe...13

1.1.1. Stresą darbe sukeliantys veiksniai...15

1.1.2. Slaugytojų streso darbe atsiradimą įtakojantys veiksniai...17

1.1.3. Streso įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui...19

1.1.4. Slaugytojų streso valdymas darbe...20

1.2. „Perdegimo“ sindromo samprata slaugytojo darbe...22

1.2.1. „Perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţastys...23

1.2.2. „Perdegimo“ sindromo įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui...25

1.2.3. „Perdegimo“ sindromo profilaktika...26

2. TYRIMO METODIKA ...30

2.1. Tyrimo kontingentas...30

2.2. Naudoti klausimynai...31

2.2.1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale)...31

2.2.2. Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas (angl. Maslach Burnout Inventory)...32

2.2.3. Papildomai sudaryti klausimai...33

2.3. Statistinė duomenų analizė...34

3. TYRIMO REZULTATAI...35

3.1. Slaugytojų sociodemografiniai duomenys (amţius, lytis, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, išsimokslinimas)...35

3.2. Slaugytojų profesiniai duomenys (darbo pobūdis, darbo staţas, darbo krūvis, darbo uţmokestis, darbo trukmė, pamaina)...37

3.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamo streso darbe įvertinimas...40

3.3.1. Psichologinės aplinkos įtaka stresui...40

3.3.3. Fizinės darbo aplinkos įtaka stresui...42

3.4. Skirtingo profilio slaugytojų psichosomatinio nuovargio simptomai...42

3.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimas tarp skirtingo profilio slaugytojų...45

3.5.1. Emocinio išsekimo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų...45

3.5.2. Depersonalizacijos išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų...46

3.5.3. Sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo rizika tarp skirtingo profilio slaugytojų...46

3.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą...47

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...49

4.1. Slaugytojų sociodemografinių duomenų įtaka streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymui...49

4.2. Slaugytojų profesinių duomenų įtaka streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymui (darbo pobūdis, darbo staţas, darbo krūvis, darbo uţmokestis, darbo trukmė, pamaina)...50

4.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamas stresas darbe...52

4.3.1. Psichologinės aplinkos darbe įtaka stresui išsivystyti...52

4.3.2. Socialinės aplinkos darbe įtaka stresui...53

4.3.3. Fizinės aplinkos įtaka stresui...54

4.4. Psichosomatinių simptomų paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų...54

4.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų...54

4.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą...56

IŠVADOS...57 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...58 LITERATŪRA...59 PRIEDAI...63 1 Priedas...64 2 Priedas...65 3 Priedas...67 4 Priedas...69

SANTRAUKA

V. Barauskaitė. Streso įtaka slaugytojo darbe „perdegimo“ sindromo išsivystymui, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. J. Gulbinienė; Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakulteto, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2010, - 71 p.

Problemos aktualumas. Ţmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, nebesugeba priešintis stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, poţiūrį ir elgesį [20]. Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė [19].

Darbo tikslas. Nustatyti streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą tarp skirtingo profilio slaugytojų.

Tyrimo metodai. Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos (Neurologijos, Neurochirurgijos, Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos klinikose (Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuose). Tyrimo imtį sudarė 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos (n=25), chirurgijos (n=28) ir terapijos skyriuose (n=27). Tyrimui atlikti naudoti klausimynai: Slaugytojų patiriamo streso klausimynas, Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas bei papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“. Rezultatai yra laikomi statistiškai reikšmingi, jei p≤0,05.

Rezultatai. Intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologinė aplinka t.y. pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu 8,72 (SN3,69) bei nepakankamu pasirengimu šiam darbui 2,96 (SN1,79). Chirurgijos profilio slaugytojams 2,96 (SN1,57) statistiškai reikšmingai daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito profilio slaugytojams (p<0,05), bei daţniau patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika 5,32 (SN2,40). Terapijos profilio slaugytojams didţiausią stresą sukelia fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos uţduotims atlikti). Terapijos profilio slaugytojus 45,96 (SN20,3) statistiškai reikšmingai daugiau vargino psichosomatinio

nuovargio simptomai nei intensyvios 34,76 (SN17,7) ir chirurgijos 45 (SN15,5) profilio slaugytojus (p<0,05). Šio profilio slaugytojus labiausiai vargino psichosomatinio pobūdţio simptomai: sutrikęs miegas, alergija, jautėsi psichologiškai išsekę, prislėgtos nuotaikos, nenoras veikti kaţko tai naujo, nepakankamai skyrė laiko sau. Įvertinus “perdegimo” sindromo komponentus tarp skirtingo profilio slaugytojų, nustatyta, kad terapijos profilio slaugytojai 23,1 (SN12,6) turi statistiškai reikšmingai didţiausią emocinį išsekimą palyginus su chirurgijos 15,1 (SN6,8) ir intensyvios terapijos 14,2 (SN9,8) profilio slaugytojais (p<0,05). Visų profilio slaugytojai turi aukštą depersonalizacijos ir ţemą sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo lygį. Skirtingo profilio slaugytojai streso maţinimui naudoja panašius atsipalaidavimo būdus: laiko praleidimas su šeima 35 proc., knygų ir ţurnalų skaitymas 35 proc., televizoriaus ţiūrėjimas 23 proc., muzikos klausymas 20 proc., miegas 40 proc.. Tyrimo rezultatai parodė, jog iškelta tyrimo hipotezė, kad terapiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų streso ir “perdegimo” sindromo paplitimas yra maţesnis nei slaugytojų, kurios dirba chirurgijos ir intensyvios terapijos skyriuose, pasitvirtino dalinai.

SUMMARY

V. Barauskaitė. The prevalence of stress and burnout syndrome among the nurses of different profile. Master’s final work/scientific supervisor dr. J. Gulbinienė; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2010, - 71 p.

Problem topicality. People that profession requires care giving to others uses the resources of their positive emotions during the specific time, their organism becomes not resistant, is not able to resist the stress. If such condition prevails, the total burnout of physical energy and psychic is possible and such condition effects the personal motivation, point of view and behavior [20]. A number of notifications on the emotional burnout, unprofessionalism, conflicts in the working environment, apathy to the patients is increasing in Lithuania. Recently, the job load of nurses, the number of patients is increasing, the responsibility gets bigger, and they need to take important decisions regarding the life of patients by themselves more often [19].

Work aim. To determine the prevalence of stress and burnout syndrome among the nurses of different profile.

Investigation methods. The investigation has been performed in the Hospital of Kaunas University of Medicine (KMUK) in the Clinics of Neurosurgery (Departments of Neurology, Neurosurgery, Neurosurgery Intensive Therapy, and Mixed Traumas) and in the Clinics of Cardiology (Department of Intensive Care of Cardiology and I department of Cardiology). The investigation sample has been formed from 80 general nurses working in the departments of intensive therapy (n=25), surgery (n=28), and therapy (n=27). In order to perform the investigation, the questionnaires have been used: questionnaire of stress suffered by the nurses (see annex 3), Ch. Maslach questionnaire for evaluation of burnout syndrome (see annex 4), and additionally formed questions helping to set out the sociodemographic, profession data, relaxing ways after the stress situation (see annex 2). The data statistical analysis has been performed using the statistical program “Statistica v. 5 for Windows”. The results are very significant statistically, if p≤0.05.

Results. The nurses characterized by the profile of intensive therapy suffer from the stress related with psychological environment mostly i.e., death of patients and care of dying patients 8.72 (SN±3.69), and insufficient preparedness for such work 2.96 (SN±1.79). The nurses characterized by the profile of surgery 2.96 (SN±1.57) have felt lack of support from their colleagues, compared with the nurses of other profile (p<0.05), and stress related with the doctor’s criticism 5.32 (SN±2.40) more often. The nurses characterized by the profile of therapy suffer from the stress related with physical work environment (not

suitable work schedule, lack of time in order to perform the nursing tasks). The nurses of therapy profile 45.96 (SN±20.3) have suffered from the symptoms of psychosomatic tiredness statistically more significant than the nurses (p<0.05) of intensive 34.76 (SN±17.7) and surgery 45 (SN±15.5) profile. The nurses of such profile have suffered mostly from the symptoms of psychosomatic nature: disturbed sleep, allergy, psychological burnout, depression, unwillingness to do something new, and not enough time for themselves. When evaluating the components of burnout syndrome among the nurses of different profile, it has been ascertained that the nurses of therapy profile 23.1 (SN±12.6) have the biggest statistically significant emotional burnout when compared with the nurses (p<0.05) of surgery 15.1 (SN±6.8) and intensive therapy 14.2 (SN±9.8) profile. The nurses of all profiles have very high depersonalization and low decreased effectiveness development level. In order to relax, the nurses of different profile use similar relaxing methods: time with family 35%, reading of books and magazines 35%, TV watching 23%, listening to music 20%, sleep 40%. The results of the research showed that the hypthesis of the research that the prevalence of stress and burnout sindrome among nuries who work in the department of therapy less aparent than among nuries who work in the departments of surgery and intensive therapy, confirmed partially.

SANTRUMPOS

ĮVADAS

Didėjantis gyvenimo ritmas, sparčiai progresuojanti medicinos mokslo paţanga, technologijų tobulėjimas, konkurencija, didėjantys reikalavimai kvalifikacijai ir atsakomybei verčia medikus įtemptai dirbti, ko pasiekoje atsiranda nuovargis. Nuovargį, išsekimą gali sukelti bet kuris darbas, tačiau mediko profesijoje tai pasireiškia daugiausiai [14].

E. Garrosa ir kt. (2008) atliktu tyrimu įrodė, kad darbuotojai, kurių darbe daţni ir intensyvūs kontaktai su kitais ţmonėmis, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie ilgainiui pasireiškia emociniu išsekimu, domėjimosi darbui praradimu, bendravimo sutrikimais, prastėjančia fizine savijauta [34]. Tik prieš kelis dešimtmečius pradėta domėtis dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo poţymių bei jų pasekmių, nes intensyvėjant darbo ir gyvenimo ritmui, šios problemos tampa vis aktualesnės ir mūsų šalyje. Tačiau Lietuvos mokslinėje spaudoje, skirtingai nei uţsienio šalyse, šie klausimai menkai nagrinėjami [17; 19].

Lietuvoje atlikti tik keli tyrimai nagrinėjantys slaugytojų stresą bei „perdegimo“ sindromą darbe, jo prevenciją bei įveikimo būdus. Sveikatos prieţiūros specialistų patiriamą stresą ir „perdegimo“ sindromo išsivystymą darbe, jo prieţastis analizavo R. Vimantaitė (2007), E. Glumbakaitė, J. Kalibatas (2006), D. Mikutienė, V. Kanapeckienė (2007) [3;5;19;20].

R. Vimantaitės (2006) tyrimo tikslas – buvo ištirti Lietuvos kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugos darbuotojų „perdegimo“ sindromo pasireiškimą bei jo įtaką slaugytojų elgesiui ir darbo efektyvumui. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad didelis darbo krūvis (72,8 proc. slaugytojų dirba didesniu darbo krūviu nei 1,0 etato), trumpas poilsio laikas, ilgalaikė emocinė įtampa (84,4 proc. visų apklaustųjų), vadovų paramos stoka skatina konfliktų tarp slaugytojo ir darbo aplinkos atsiradimą, poţiūrio į atliekamą darbą pasikeitimą. Taip pat pastebėti tokie reiškiniai: didelis darbo krūvis, fizinis (75 proc. visų apklaustųjų) ir psichinis (86,1 proc. visų apklaustųjų) nuovargis, emocinė įtampa, didėjantis nepasitenkinimas darbu bei simptomai: stiprūs galvos skausmai (32,2 proc. visų apklaustųjų), miego bei virškinimo sutrikimai, kojų (63,3 proc. visų apklaustųjų) ir kitų kūno vietų skausmai, sumaţėjęs fizinis aktyvumas, nuolatinis nerimo jausmas, bendras nuovargis (67,2 proc. visų apklaustųjų), abejingumas, priešiškumas, rodo „perdegimo“ sindromo vystimąsi [20].

Taip pat E. Glumbakaitės, J. Kalibato 2006 metais Lietuvoje atlikto pirminės sveikatos prieţiūros centruose dirbančių slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajos su streso pasekmėmis. Tyrimas buvo atliktas siekiant įvertinti slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajas su streso pasekmėmis. Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad stresas statistiškai patikimai yra susijęs su

„perdegimo“ sindromu, psichosomatiniais simptomais. Taip pat nustatyta, kad didėjant psichologiniams reikalavimams, darbe labiau pasireiškia psichosomatiniai simptomai, bei intensyvesnis stresas [3;11].

Sveikatos prieţiūra yra viena iš augančių darbo sektorių paţangiose visuomenėse. Tačiau situacija Lietuvoje nėra pakankamai gera: trūksta slaugytojų ir todėl jų darbo krūvis nuolat didėja. Įvairūs tyrimai įrodė, kad slaugytojų darbas yra įtemptas, keliantis stresą ir kad „perdegimo“ sindromo, susijusio su stresu darbe, paplitimas yra aukštas [26]. Slaugytojai dirba su ţmonėmis, kenčiančiais nuo įvairių ligų ir turinčiais fizinių, socialinių ir psichologinių problemų. Socialinės, ekonominės ir kitos sąlygos ne visada leidţia suteikti pacientui tokią pagalbą, kokios jis tikisi ir kokios jam reikia. Tokiais atvejais slaugytojai patiria stresą, jaučia sąţinės grauţatį, bejėgiškumą, moralinį skausmą. Jeigu sveikatos prieţiūros specialistai, tarp jų ir slaugytojai, nesulaukia pagalbos iš administracijos, bendradarbių, šeimos narių, o patys nesugeba susidoroti su iškylančiomis problemomis, dėl nuolat patiriamo streso, jiems gresia emocinis išsekimas [23].

Ţmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, nebesugeba priešintis stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, poţiūrį ir elgesį [20].

Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė [19]. Pastaraisiais metais vis daţniau „perdegimo“ sindromas nustatomas slaugos specialistams, ypač moterims [20].

Šios problemos slaugytojų profesinėje ir asmeninėje veikloje paskatino daugiau pasidomėti stresu ir „perdegimo“ sindromu, jų atsiradimo prieţastimis, poveikiu, pasireiškimo būdais bei tarpusavio sąsaja. Kadangi Lietuvos mokslinėje literatūroje yra maţai nagrinėtas stresas ir „perdegimo“ sindromas tarp skirtingo profilio slaugytojų, tuo tikslu buvo atliktas tyrimas apie slaugytojų streso ir “perdegimo” sindromo išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų. Buvo lyginama, kokio profilio (pagal atliekamo darbo pobūdį, specifiškumą, intensyvumą) slaugytojams stresas ir „perdegimo“ sindromas gali pasireikšti daţniau.

DARBO TIKSLAS. Nustatyti streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą tarp skirtingo profilio slaugytojų.

UŢDAVINIAI:

1. Ištirti ir palyginti patiriamą stresą darbe tarp skirtingo profilio slaugytojų.

2. Ištirti ir palyginti psichosomatinių simptomų paplitimą tarp skirtingo profilio slaugytojų. 3. Ištirti ir palyginti „perdegimo“ sindromo išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų.

4. Nustatyti ir palyginti skirtingo profilio slaugytojų taikomus būdus, padedančius atsipalaiduoti po stresinės situacijos darbe.

HIPOTEZĖ. Terapiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų streso ir “perdegimo” sindromo paplitimas yra maţesnis nei slaugytojų, kurios dirba chirurgijos ir intensyvios terapijos skyriuose.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Streso samprata slaugytojo darbe

Profesinėje aplinkoje stresas daţniausiai atsiranda tarp tų profesijų, kur maţos savarankiškumo galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai reikalavimai, o slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių.

Stresas - tai ţmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kylanti dėl vidinių ir išorinių veiksnių (stresorių) poveikio. Streso teoriją 1936 m. sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Selje. Pagal H. Selje, stresas suprantamas kaip nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį reikalavimą, šią būseną sukeliančius veiksnius, jis vadina stresoriais ir skiria teigiamai veikiantį stresą (eustresą), kuris stimuliuoja ir skatina siekti geresnių rezultatų ir kenksmingą, (distresą), kuris gniuţdo ir sekina. Į ilgesnį stresorių poveikį kūnas atsako savigynos reakcija [12].

Amerikiečių mokslininkas R. Lazarus, siekdamas grieţčiau apibrėţti streso sąvoką, susiaurinti jos vartojimo sritį ir tuo pačiu atskirti psichologinę streso sampratą nuo fiziologinės, pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą [8;46].

1. Fiziologinis stresas

Fiziologinio streso teoriją sukūrė Kanados mokslininkas H. Selje. Šios teorijos atsiradimui didelės įtakos turėjo H. Selje pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius jis nustatė, kad beveik visų susirgimų atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse. Tolesni H. Selje atlikti tyrimai parodė, kad panašūs poţymiai pasireiškia ne tik susirgimų atvejais, bet ir veikiant organizmą skirtingiems dirgikliams – stresoriams. Veikiant stresoriui kinta prisitaikomųjų organizmo reakcijų intensyvumas [46]. Pagal tai skiriamos trys pagrindinės adaptacijos sindromo fazės:

- Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos.

- Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumaţėja jo atsparumas kitiems stresoriams.

- Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to gali atsirasti negrįţtamų simptomų [4].

2. Emocinis stresas

Emocinį stresą sukelia ne bet koks dirgiklis, o tik dirgiklis, kurį individas įvertina kaip jam grėsmingą. Objektyviai grėsmingas dirgiklis, jeigu jis tokiu nelaikomas, negali būti emociniu

stresoriumi. Analizuojant emocinį stresą pagrindinis dėmesys skiriamas organizmo reakcijomis. Būtina paţymėti dar vieną esminį skirtumą tarp fiziologinio ir emocinio streso teorijų. Fiziologai neretai tiria tik vegetacines organizmo reakcija į stresorių, ignoruodami emocinį stresinių reakcijų komponentą. Veikiant emocinio pobūdţio dirgikliams, kartu su fiziologiniais pokyčiais ryškiai pasireiškia emocinės reakcijos (pyktis, depresija ir pan.) bei daugelis kitų psichinės veiklos pokyčių: pablogėja dėmesio perkėlimas ir paskirstymas, pailgėja reakcijų laikas, gali pasunkėti suvokimo, atminties, mąstymo bei kitų psichinių procesų tėkmė. Streso poveikis atsispindi ţmogaus elgsenoje, veikloje: galimos neadekvačios reakcijos į dirgiklius ir net visiška veiklos dezorganizacija [8].

Spręsti apie emocinio streso intensyvumą, jo įtaką organizmui galima tik kompleksiškai nagrinėjant visas šias reakcijas [2;12].

Visiškai išvengti streso yra neįmanoma, streso problema visose gyvenimo srityse dabartiniu metu yra aktuali. Plėtojantis urbanizacijai, intensyvėjant gamybai, tobulėjant telekomunikacinei technikai, spartėja darbo tempas, gausėja plataus diapazono informacijos srautai, didėja laiko deficitas, o kartu ir nervinė emocinė įtampa. Stresas kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys ypač būdingas intelektualinių profesijų atstovams – vadovaujantiems darbuotojams, gamybos vadovams, medikams, verslininkams ir kt. Stresą darbe gali sukelti tokie psichologiniai socialiniai veiksniai, kaip darbo organizavimas ir valdymas, bei fizikiniai, kaip blogas patalpų mikroklimatas [5].

Įtampos sąlygomis dirbti yra įprasta, tai suteikia energijos ir motyvuoja kovoti su iššūkiais, darbuotojui daromas spaudimas gali jį paskatinti geriau dirbti bei suteikti pasitenkinimą, kuomet ambicingi tikslai yra įgyvendinti, tačiau per dideli reikalavimai ir įtampa sukelia stresą, kuris turi neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai [8].

J. Bailey ir kt. (1980) atliktame tyrime teigia, jog profesinėje aplinkoje stresas daţniausiai atsiranda tarp tų profesijų, kur maţos savarankiškumo galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai reikalavimai. Slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių. Slaugytojai, kaip tam tikra ţmonių grupė, realizuojanti savo veiklą, nuolat kontaktuodami su kitais asmenimis, taip pat neišvengia streso. Pagrindinė streso prieţastis – konfliktas tarp ţmogaus poreikių bei vilčių ir realybės. Šiandien slaugytojas tampa, vis didesnę atsakomybę prisiimantis, sveikatos sistemos grandies dalis. Todėl, yra svarbu, kad dirbant paslaugų srityje, jis kuo maţiau susidurtų su socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis [24].

Stresas – sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir fizinio pobūdţio apribojimų, nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių reikalavimų. Slaugytojas kasdieninėje kalboje stresu vadina viską, kas nemalonu, kas gadina jo dvasinę ir fizinę savijautą. Slauga pati savaime kelia stresą. Jei yra ir didţiulis darbo krūvis, aišku, slaugytojo darbas ima nebeatitikti jo įsivaizduojamų idealų [11]. I. Begat ir

kt. (2005) atliktame tyrime teigia, jog stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų ir gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies ligas, dėl kurių netenkama darbingumo dviems ar daugiau savaičių. Stresas įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir konkurenciją [26].

1.1.1. Stresą darbe sukeliantys veiksniai

Kenksmingi veiksniai suprantami kaip įvykiai ir situacija, kuri gali būti potencialiai kenksminga. Kenksmingi veiksniai skirstomi į grupes: fizikinius ir psichosocialinius bei organizacinius. Pagrindiniai stresoriai darbo vietoje yra per dideli darbo krūviai, vaidmenų konfliktai, organizacijos politika, monotonija, netikrumas, baimė prarasti darbą, socialiniai konfliktai [16].

Vertinant darbo krūvį svarbu tai, kad darbuotojas būtų pakankamai uţsiėmęs, bet tiek, kad galėtų pakankamai dėmesio skirti tam ką daro, po darbo ţmogus turi turėti pakankamai energijos, kad galėtų susitvarkyt asmeninius reikalus. Reikšmingas darbo aplinkos stresorius – pokyčiai, ţmonės, kurie pasikeitimus laiko grėsmingais ir gąsdinančiais, labiau linkę patirti stresą. Pagal H. Selje, bet kuri organizacija, sąlyga ar vieta, kuri reikalauja iš ţmogaus prisitaikymo, yra stresorius. Tokios darbo sąlygos, kaip sunkiai įveikiami darbo reikalavimai, ar reikalavimai prieštaraujantys individualiems poreikiams, darbo kontrolės stoka, silpna socialinė parama, yra pagrindiniai darbo veiksniai sukeliantys stresą. Daugeliui darbuotojų streso šaltinis yra darbo įvertinimas, nedaugelis mėgsta būti vertinamas kitų, nes tai yra vieno ţmogaus sugebėjimų palyginimas su kitais. Taip pat svarbus darbo aplinkos stresorius yra darbo grafikas. Dirbantys pamainomis slaugytojai susiduria su psichologinėmis ir socialinėmis adaptacijos problemomis. Sutrikdomas normalus maitinimasis, miegas ir darbo ritmas [15].

J. P. Seward (1999) išskyrė 5 darbo vietos stresorių kategorijas, kurios apibendrina anksčiau paminėtus teiginius, kurie pateikti 1 lentelėje [2].

1 lentelė. Stresą darbe sukeliantys veiksniai Kategorijos Stresoriai Organizacija - Permainos ir pokyčiai - Nepakankama komunikacija - Tarpasmeniniai konfliktai Vaidmuo organizacijoje - Vaidmenų konfliktai

- Nepakankami resursai darbo įvykdymui -Nepakankama kompetencija darbo įvykdymui

Veiklos vystymasis

- Pagalbos trūkumas - Naujos atsakomybės - Nedarbas

Užduotys

- Kiekybinis ir kokybinis perkrovimas - Kiekybinis ir kokybinis neapkrovimas - Atsakomybės dėl kitų gyvenimo gerovės - Ribota veiksmų laisvė

Darbo aplinka - Skurdi estetika - Fizinis pavojus - Ergonominės problemos - Triukšmas - Kvapai

Paimta iš M. Furst. Psichologija. Vilnius, 2000.

L. Levi savo knygoje teigia, kad galima ir daţniausiai pasitaiko suminė kenksmingų veiksnių tarpusavio sąveika, kadangi stresoriai neegzistuoja izoliuotai vienas nuo kito. Poveikis gali būti stipresnis, kai vienas veiksnys sustiprina ir padidina kito veikimą, ir silpnesnis, kai vienas sušvelnina ar susilpnina kito kenksmingo veiksnio įtaką [46].

1.1.2. Slaugytojų streso darbe atsiradimą įtakojantys veiksniai

Profesinis stresas plačiai paplitusi problema sveikatos prieţiūros sektoriuje, intensyvi sveikatos prieţiūros sektoriaus reforma, restruktūrizacija, decentralizacija ir racionalizacija stipriai įtakoja darbo sąlygas ir darbuotojų sveikatą, o šiuo metu sveikatos sektoriuje vykstantys procesai gali dar pabloginti situaciją [53].

Slaugos veikla apima plačią skalę galimų streso veiksnių, atsirandančių darbo vietoje, nes slaugytojo profesijai būtini socialiniai, etiniai, dalykiniai ir kt. įgūdţiai, komandinis darbas įvairiose situacijose, dvidešimt keturių valandų slaugos teikimas [54]. S. French ir kt. (2000) nustatė devynias darbo vietos streso veiksnių grupes, kurios gali daryti poveikį slaugytojoms.

Devynios darbo vietos streso veiksnių grupės: 1. Konfliktas su gydytojais;

2. Netinkamas pasiruošimas; 3. Nesutarimai su bendradarbiais; 4. Nesutarimai su vyresniąja slaugytoja; 5. Diskriminacija;

6. Darbo krūvis;

7. Netikrumas dėl gydymo;

8. Susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai; 9. Pacientai, jų šeimos nariai [33].

Anglijos mokslininkas T. Cox (1996) sudarė streso šaltinių ir psichosocialinių bei organizacinių darbo aplinkos veiksnių sąsajų lentelę, kuri apima stresorius, veikiančius slaugytojus darbo aplinkoje (ţr., 2 lentelė) [15].

2 lentelė. Slaugytojų darbo stresoriai: psichosocialiniai ir organizaciniai rizikos veiksniai

Streso šaltinis Psichosocialiniai/organizaciniai rizikos veiksniai

Darbo planas ir darbo krūvis

- Dviprasmiškumas, neaiškumas - Darbo perkrova

- Kontrolės stoka

- Susidūrimas su mirtimi ir mirimu

Tarpasmeniniai santykiai darbe

- Konfliktai su kitu personalu

- Konfliktai su medicinos personalu - Gydytojų elgesys;

- Konfliktai su kitomis slaugytojomis

Santykiai su pacientais ir jų šeimomis - Neadekvatus pasiruošimas spręsti emocinius

pacientų ir jų šeimų poreikius

Darbo organizacija ir vadyba

- Personalo paramos stoka - Personalo keitimasis - Sunkumai su vadovais - Riboti resursai

- Personalo stygius

Specifiniai slaugos aspektai - Susirūpinimas gydymu ir pacientų slauga Asmeniniai - Susirūpinimas dėl specialiųjų ţinių ir įgūdţių

Paimta iš B. Pajarskienė, R. Jankauskas. Psichinį stresą darbe sukeliantys veiksniai ir jų įvertinimas. Vilnius, 1997.

A. L. Glasberg ir kt. (2007) teigia, jog pagrindinės prieţastys, įtakojančios medikų nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais. Visi šie veiksniai gali turėti neigiamos įtakos darbo jėgos įsipareigojimams ir motyvacijai ir sukelti riziką teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei, kuri yra sveikatos reformų įsipareigojimas [12].

Viename iš pirmųjų streso slaugoje tyrimų L. Huckabay ir B. Jagla (1979) parodė, kad stresas intensyviosios prieţiūros skyriuose buvo susijęs su tarpasmeninio bendravimo problemomis, ţinių

poreikio ar trūkumo, pačios intensyviosios slaugos aplinkos ir paciento prieţiūros reikalavimais [40]. S. Jacobsson (1983) atliktame tyrime slaugytojai labiausiai stresą sukeliančius atvejus darbe išskyrė: mirtį ar recidyvą, personalo trūkumą ir per didelį darbo krūvį, slaugytojų – gydytojų problemas, netikrumą dėl savo ţinių ir kompetencijos [42]. Pasak A. McVicar (2003), darbo krūvis, lyderiavimas/vadovavimas, personalo konfliktai ir emociniai poreikiai yra daţniausiai slaugytojų įvardinamas stresorius. Per didelis darbo krūvis (pvz., laiko trūkumas ir nepakankamas personalo skaičius) yra didţiausias streso sveikatos prieţiūroje šaltinis [53]. A. McGrath ir kt. (2003) paţymi, kad didelis darbo krūvis yra daţniausia prieţastis kodėl slaugytojos negali atlikti savo pareigų taip, kad būtų patenkintos savo darbu [52]. S. Redfern (2002) nurodo, kad stresorius apima veiksniai, susiję su pacientų prieţiūra, tarpasmeniniai santykiai, tokie kaip konfliktai tarp personalo, neatsakingai prisiimami įsipareigojimai, nesuderinami reikalavimai ir konfidencialumo bei kompetencijos vykdyti savo pareigas trūkumas [55]. Dauguma šios srities tyrimų nukreipti į aplinkos faktorius, turinčius įtakos stresui išsivystyti. Asmeniniai stresoriai nurodomi kaip maţiau apsunkinantys, negu darbo stresoriai [52]. S. Kalvemark ir kt. (2004) teigė, kad sveikatos prieţiūros personalas patiria stresą ne tik tada, kai instituciniai apribojimai neleidţia jiems veikti pagal jų moralinių įsitikinimų sistemą, bet taip pat, kai jie atlikdami veiksmus vadovaujasi savo sąţine susikirsdami su įstatymais ar reikalavimais [44]. I. Begat ir kt. (2005) atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad etiniai konfliktai slaugant pacientus yra streso ir nerimo, susijusio su darbu, šaltinis [26].

Siekiant efektyviai kovoti su patiriamu stresu sveikatos prieţiūros sektoriuje svarbu atkreipti dėmesį į bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmę. Informacijos plitimas ir atvira komunikacija gali ţymiai sumaţinti įtampą darbuotojų tarpe [53].

1.1.3. Streso įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui

Stresas yra aktuali profesinės sveikatos problema, jo sukeltos ligos gali pakeisti individualią gerovę bei produktyvumą. Streso pasekmės daţniausiai skirstomos į tris pagrindinės grupes ir apibūdinamos fiziologiniais, psichologiniais ir veiklos pokyčiais. [20]

LR SAM Higienos Institutas pateikia galimų streso pasekmių ir pakenkimų lentelę, kuri apima ir susistemina daugelio uţsienio tyrėjų (T. Cox, A. McVicar, L. Huckabay ir B. Jagla, A. L. Glasberg) išvadas dėl psichosocialinių veiksnių poveikio darbuotojų sveikatai, kuris gali pasireikšti labai įvairiai (ţr., 3 lentelė) [14].

3 lentelė. Pakenkimai ir galimos streso pasekmės

Pakenkimai Pasekmės

Somatiniai pakenkimai Alergijos, aritmijos, nugaros skausmai,

piktybiniai navikai, krūtinės ląstos skausmai, cistitai, dermatitai, virškinimo problemos, galvos skausmai, širdies ligos, kvėpavimo ligos, seksualinės problemos.

Psichologiniai pakenkimai Narkomanija, alkoholizmas, depresija, apetito sutrikimas, padidėjęs jautrumas, nervingumas, fobijos, išsekimas.

Socialiniai pakenkimai Apatija, nesutarimai šeimoje, impulsyvus

elgesys, šeimos iširimas.

Pakenkimai darbe Pravaikštos, vėlavimai, klientų skundai, bloga

darbo kokybė, daţnesni nesėkmių atvejai.

Paimta iš B. Pajarskienė. Stresas darbe ir sveikata. Vilnius: Charibdė, 1995.

Kad ir kokie būtų stresoriai, visi jie kelia psichinę ir fizinę įtampą. Stiprios emocijos, nusivylimas ardo organizmo pusiausvyrą, ir galop sukelia įvairias ligas: aukštą kraujo spaudimą, širdies priepuolius, nemigą, dvylikapirštės ţarnos opaligę, imuniteto sistemos silpnėjimą ir galybę kitų fizinių paţeidimų bei ligų [14].

1.1.4. Slaugytojų streso valdymas darbe

Visiškai apsisaugoti nuo streso ir jo padarinių neįmanoma. Negalima visiškai izoliuotis nuo aplinkos. Todėl stresoriai tiriami ir ieškoma būdų, kaip apsisaugoti nuo per didelės ir per daţnos psichinės įtampos, kuri ne tik trukdo kokybiškai atlikti savo darbą, bet ir kenkia ţmogaus organizmui, silpnina sveikatą, sukelia ne tik emocinių ir psichosomatinių simptomų, bet gali būti rimtų ligų prieţastis [5].

Cary L. Cooper savo knygoje teigia, jog streso valdymas darbe apima prevenciją, jo maţinimą ir pašalinimą. Maţinant darbo streso lygį organizacijose svarbu kenksmingų darbo veiksnių kontrolė, geras darbo organizavimas ir vadyba. Įtampą darbe maţina bendras mikroklimatas, slaugytojų

pasitikėjimas savimi, geri tarpusavio santykiai kolektyve. Streso darbe galima išvengti, jei veiksmai, kurių imamasi streso išvengimui, yra efektyvūs. Prevencijai svarbus rizikos vertinimas, kuris remiasi tais pačiais pagrindiniais principais ir metodais, kurie taikomi vertinant bet kuriuos kitus darbo vietos rizikos veiksnius. Svarbu slaugytojų ir jų atstovų dalyvavimas šiame procese, nes reikia klausti slaugytojų, kas jiems sukelia stresą ir numatyti atitinkamas poveikio priemones [28].

Nacionalinis sveikatos informacijos centras (2009 m.) pateikia tokius streso valdymo būdus: 1. Atsipalaidavimas.

2. Turėjimas laiko sau. 3. Geras miegas. 4. Taisyklinga mityba. 5. Judėjimas.

6. Bendravimas su draugais ir artimaisiais. 7. Savo laiko planavimas [10].

Stresą geriausiai maţina veiklos kaita, t.y. optimalus protinio ir fizinio darbo derinimas, tinkamas darbo ir poilsio reţimas, sugebėjimas greitai perorientuoti savo mąstymą nuo vieno įvykio (ar veiklos) prie kito [12].

Taigi, nors tam tikras streso lygis stimuliuoja ţmogų, didina jo produktyvumą, skatindamas uţduotis atlikti geriau ir greičiau, tačiau intensyvus stresas siejasi su nepasiekiamais tikslais ir asmens darbų atlikimo, produktyvumo maţėjimu. Paprastai būsenai nesinormalizuojant ir stresui uţsitęsus, kai paprastos adaptacijos nepakanka, išsivysto „perdegimo“ sindromas. „Perdegimo“ sindromas nėra tas pats, kas su darbu susijęs stresas. „Perdegimas“ išsivysto palaipsniui, sąveikaujant asmenybiniams veiksniams, darbui ir darbo aplinkai [17].

1.2. „Perdegimo“ sindromo samprata slaugytojo darbe

Tik prieš kelis dešimtmečius buvo pradėta domėtis, diskutuoti dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo poţymių bei jų pasekmių. Šis reiškinys buvo pavadintas „perdegimo“ sindromu. „Perdegimo“ sindromas – sudėtingas reiškinys, pastaraisiais dešimtmečiais susilaukęs nemaţai įvairių šalių mokslininkų dėmesio. Tyrėjai „perdegimo“ sindromą apibūdina kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose. Kitaip tariant, tai chroniško streso fone susiformavęs sindromas, ilgainiui išsekinantis darbuotojo emocinius (energetinius) ir asmenybinius resursus [47]. „Perdegimo“ sindromas susiformuoja per ilgesnį laiką susikaupus neigiamoms emocijoms, ypač jei nebuvo efektyviai rūpinamasi jų „iškrova“. Iš esmės tai distresas arba trečia (pagal H. Selje) bendro adaptacinio sindromo stadija [2].

„Perdegimo“ (angl. burnout) terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1974 m. amerikiečių psichiatro H. Freudenbergerio siekiant apibūdinti psichinę būklę ţmonių, kurių darbo esmę sudaro artimas ir ilgalaikis bendravimas (daţnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais (pacientais) [19]. Viena ţinomiausių šio sindromo tyrinėtojų Ch. Maslach (1982) teigia, jog „perdegimas“ – tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso [49]. H. Vollmer (1998) ,,perdegimą” laiko psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių ţmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio ar asmeninio pobūdţio krūvio ţmogus pasijunta visiškai išsekęs [60]. Apibendrinus minėtų autorių mintis galima teigti, kad ,,perdegimas” yra ilgalaikė sudėtinga ţmogaus reakcija į profesinėje veikloje patiriamą stresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Šis sindromas pasireiškia tiek emociniu, tiek protiniu, tiek fiziniu išsekimu.

Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė [20].

S. Redfern ir kt. (2002) teigia, kad atsakomybė uţ ţmonių gyvybę daţnai suteikia pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugytojai jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekę. Ţmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, be to, jų organizmas tampa nebe atsparus, negeba priešintis stresams. Jei tokia būsena uţtęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, poţiūrį bei elgesį [55].

„Perdegimo“ sindromo poveikis palaipsniui keičia slaugytojus kaip asmenybes, jie tampa maţiau lankstūs, nepalankiai reaguoja į juos supančius visuomenės narius, supančią aplinką. Atsiranda abejingumas, šaltumas nenoras suprasti, įsiklausyti, nutolstama nuo pacientų, jų problemų. Sumaţėja atsidavimas darbui, ţmogus mėgina rasti bet kokią prieţastį neiti į darbą ar sutrumpinti darbo valandas, daro ilgesnes pertraukas, sureikšmina laisvalaikį, ima vis labiau vertinti materialines sąlygas nei pasitenkinimą darbu, o tai labai stipriai pablogina slaugos teikiamų paslaugų kokybę [20].

Apibendrinus minėtų autorių mintis galima konstatuoti, kad ,,perdegimas” yra ilgalaikė sudėtinga ţmogaus reakcija į profesinėje veikloje patiriamą stresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Šis sindromas pasireiškia tiek emociniu, tiek protiniu, tiek fiziniu išsekimu. ,,Perdegimo” sindromą galima apibrėţti kaip ilgalaikio fizinį ir emocinį išsekimą keliančio streso rezultatą.

1.2.1. „Perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţastys

Dar iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl „perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţasčių. Egzistuoja ne viena teorija apie šio reiškinio kilmę, vystimąsi. Ch. Maslach ir M. Leiter (1997) teigia, kad šis procesas prasideda nuo per didelių įsipareigojimų, susijusių su profesija, darbu, karjera, nuo per didelio atsidavimo pacientams, partneriui, šeimai, vaikams, taip pat kokioms nors idėjoms, siekiams [51].

Iš visų socialinių – demografinių poţymių stipriausią įtaką „perdegimo“ sindromui vystytis turi amţius. E. S. Huebner (1994) savo atliktame tyrime teigia, kad jaunesni darbuotojai greičiau įgyja šio sindromo poţymių [41]. Ch. Maslach teigia, jog tam turi įtakos ir darbo pobūdis. Amţius stipriau veikia emocinio išsekimo ir depersonalizacijos komponentus ir maţiau – profesinių siekių redukciją [51]. Lyties ir „perdegimo“ ryšys nėra vienareikšmis Vyrai greičiau „perdega“ tokiose darbo situacijose, kurios reikalauja grieţtai vyriškų savybių, tokių kaip fiziniai gebėjimai, ryţtas, atkaklumas, emocinis santūrumas. Tuo tarpu moterys yra jautresnės stresams tokiose darbo situacijose, kurios reikalauja iš jų atjautos, pedagoginių gebėjimų, paklusnumo. Šeimyninė padėtis taip pat veikia „perdegimo“ procesą: gyvenantys santuokoje maţiau linkę į „perdegimą“ nei viengungiai ar išsiskyrę [41].

„Perdegimo“ sindromą sukeliantys veiksniai yra skirstomi į dvi grupes: 1. Individualūs veiksniai – nulemti ţmogaus (asmenybės) ypatumų. 2. Organizaciniai Veiksniai – nulemti darbo aplinkos sąlygų [51].

Individualūs veiksniai. Vyrauja bendra tyrėjų nuomonė: E. Garrosaa ir kt. (2008), E. S. Huebner (1994) teigia, jog „perdegimas“ pirmiausiai paties ţmogaus problema: tai yra, ţmonės kenčia nuo

„perdegimo“ dėl problemų, susijusių su asmeniniu charakteriu, elgesiu ir pajėgumu dirbti [34;41]. „Perdegimo“ kontekste analizuojami šie asmenybės bruoţai:

1. Asmenybinė ištvermė. Tai gebėjimas kontroliuoti situacijas, būti pastoviai aktyviam, lanksčiai reaguoti į pokyčius. Ši savybė lemia ţemus emocinio išsekimo ir depersonalizacijos rodiklius ir aukštus rodiklius profesinių siekių skalėje.

2. Pasipriešinimo stilius. Aukštus „perdegimo“ rodiklius lemia pasyvios pasipriešinimo stresui taktikos, ir atvirkščiai – ţemus lemia aktyvus.

3. Savivertės lygis. Darbuotojai, pasiţymintys prastu savęs vertinimu, labiau linkę profesiniam „perdegimui“ nei tie, kurie save vertina gerai.

4. Nerimo lygis. Emociškai nestabilūs asmenys labiau linkę perdegti nei stabilūs [34].

Vis dėlto būtų pernelyg vienpusiška profesinio „perdegimo“ reiškinius aiškinti tiktai asmenybės ypatybėmis: ţmogus patenka (arba pats sau susikuria) į situacijas, kurios veikia stresogeniškai. Todėl, aiškinantis „perdegimo“ prieţastis, būtina kreipti dėmesį ir į organizacinius veiksnius [13].

Organizaciniai veiksniai. Nors asmenybinių faktorių analizė leidţia ţvelgti į „perdegimo“

problemą kaip į tiesiog „ţmogaus problemą“, vis dėlto teigiama, jog teisinga ir priešinga pozicija, teigianti, jog problemos šaltinis glūdi labiau situacijoje nei ţmoguje [51]. D. Edwards ir kt. (2000), F. Demerouti ir kt. (2000) savo atliktuose tyrimuose akcentuojama organizacinių veiksnių vaidmenį. Pagrindiniai yra šie:

1. Darbo sąlygos. Esminę įtaką „perdegimui“ daro atliekamo darbo laiko ir apimties parametrai. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandţiai skatina „perdegimo“ procesą, o racionalios darbo pertraukos – maţina.

2. Darbo turinys. Tai darbo su pacientais kokybiniai ir kiekybiniai aspektai: pacientų skaičius, kontaktų su jais glaudumas ir pan. Tyrimai rodo, kad šie kintamieji teigiamai koreliuoja su „perdegimo“ sindromu. Ypač palankios sąlygos „perdegimui“ susiformuoja tuomet, kai paciento problemos yra sudėtingos ir sunkiai sprendţiamos: pirmiausia tai darbas su chroniškais ligoniais bei sergančiais nepagydomomis ligomis. Taip pat labai svarbu, ar slaugytojas turi galimybę pats savarankiškai daryti sprendimus ir ar yra įtrauktas į svarbių sprendimų priėmimą. Jei taip, tai „perdegimo“ tikimybė gerokai sumaţėja.

3. Socialiniai – psichologiniai veiksniai. Pirmiausia tai socialiniai – psichologiniai santykiai (tiek horizontalūs, tiek vertikalūs) organizacijoje. Esminį vaidmenį „perdegimui“ turi kolegų, vadovų, aukštesnio statuso ir profesionalumo ţmonių, taip pat draugų ir šeimos narių socialinė – psichologinė parama. Praktiškai visuose šiai temai skirtuose tyrimuose akcentuojama, kad parama stipriai sumaţina

„perdegimo“ sindromo susiformavimo tikimybę. Pati svarbiausia yra parama, suteikiama asmenų, dirbančių administracijoje, taip pat vykdančių prieţiūros ir kontrolės funkcijas.

4. Grįţtamojo ryšio stoka ar jo nebuvimas. T. y. informacijos apie atliekamo darbo sėkmę ar ne-sėkmę stoka įtakoja „perdegimo“ simptomus.

5. Darbuotojų skatinimas. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad nepakankamas darbuotojų skatinimas (piniginis ir moralinis) ar jo nebuvimas sukuria labai palankią aplinką „perdegimo“ sindromo vystimuisi [30;32].

Pastaraisiais metais vis daţniau „perdegimo“ sindromas nustatomas slaugos specialistams, ypač moterims. Slaugos specialistams kasdien tenka artimai bendrauti su sergančiais ţmonėmis, jų šeimos nariais, išgyventi pacientų mirtį, matyti jų fizinę kančią bei neįgalumą, susidurti su būtinybe atlikti intymias procedūras, nesėkmingų sprendimų padariniais, grėsme susirgti profesine liga, ilgomis darbo valandomis, viršvalandţiais, pareigų ir vidinių įsitikinimų neatitikimu [20].

1.2.2.„Perdegimo“ sindromo įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui

Ch. Maslach (1992) trijų faktorių modelis „perdegimą“ traktuoja kaip konstruktą, susidedantį iš trijų komponentų: emocinio išsekimo (pervargimo), depersonalizacijos (cinizmo) ir profesinių siekių redukcijos (neveiksmingumą) [51].

Emocinis išsekimas (pervargimas), kaip svarbiausias emocinio perdegimo komponentas, ţymi emocinio fono paţemėjimą, abejingumą, dvasinę tuštumą. Ţmonės jaučiasi pervargę tiek emociškai tiek ir fiziškai. Jie jaučiasi išvargę ir nebegali atkurti jėgų. Kai ryte pabunda, jaučiasi taip pat pavargę, kaip ir eidami miegoti vakare. Jiems trūksta jėgų imtis naujos veiklos ar bendrauti su kitais ţmonėmis. Emocinis išsekimas yra pirmoji reakcija į stresą, sukeltą dėl per didelių reikalavimų darbe ar ypatingai didelių pokyčių [50;51].

Depersonalizacija (cinizmas) pasireiškia santykių su ţmonėmis deformacija. Ima dominuoti neigiamas, ciniškas arba abejingas poţiūris į darbo aplinkos ţmones – jie nebevertinami kaip asmenybės, su jais imama elgtis kaip su objektais. Ţmonės iki minimumo sumaţina įsitraukimą į darbą ar netgi pamina savo idealus. Cinizmas yra siekimas apsisaugoti nuo išsekimo bei nusivylimo. Ţmonės mano, kad būti abejingam yra saugiau. Visko neigimas gali stipriai paveikti jų gerovę ir galimybę darbą atlikti tinkamai [50;51].

Asmeninių profesinių siekių redukcija (neveiksmingumas) pasireiškia neigiamu savo profesinių gebėjimų ir pasiekimų vertinimu, savo profesinių galimybių apribojimu, savo svarbumo darbe

nuvertinimu. Ţmonės jaučiasi neveiksmingi, kiekvienas naujas darbas jiems – iššūkis. Pasaulis atrodo „susimokęs“ prieš jų pastangas eiti į priekį. Jie praranda pasitikėjimą savimi, praranda ir pasitikėjimą savo darbu [50;51].

„Perdegimas“ tai po truputį besivystantis procesas, kai vieno komponento atsiradimas pagreitina kito vystimąsi. Emocinis išsekimas pasireiškia pirmiausia ir skatina dapersonalizacijos vystimąsi, o profesinių pasiekimų sumaţėjimas atsiranda savaime [50].

„Perdegimo“ sindromas – procesas, kuris vystosi ilgą laiką, vyksta individualiai, būna įvairaus intensyvumo ir pasireiškia fiziniais, psichologiniais ir socialiniais simptomais. A. T. Correia da Silvai ir kt. (2008), Ch. Maslach, M. Leiter (1997) nurodo, jog fiziniai „perdegimo“ simptomai yra galvos ir nugaros skausmai, miego ir virškinimo sutrikimai, nepaaiškinami skausmai įvairiose kūno vietose, sumaţėjęs atsparumas infekcijoms, daţnesni peršalimai, padaţnėjusios atsitiktinės traumos, kraujospūdţio pakilimas, metabolinis sindromas, išeminė širdies liga, vėţys. Psichologiniai simptomai – bendras nuolatinis nuovargis, dirglumas, greitas susijaudinimas, sunkiai valdomas pyktis, didelio krūvio pojūtis menkiausios įtampos metu. Pamaţu šie simptomai stiprėja, pradeda kontroliuoti ţmogaus jausmus ir veiksmus. Taip pat nesinori eiti į darbą, daţniau konfliktuojama su bendradarbiais, pacientais ir su savo šeimos nariais. Vėliau gali pasireikšti apatija, interesų praradimas, sarkazmas, piktnaudţiavimas alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medţiagomis, galiausiai nerimas, depresija. „Perdegimo“ sindromas gali pasireikšti ir persidirbimu bei socialiniu atsiribojimu, interesų susiaurėjimu. Tai kaip ydingas ratas – kuo blogiau jaučiasi, tuo daugiau dirba, nes tai vienintelis ţinomas būdas pabėgti nuo savo jausmų. Taigi dėl „perdegimo“ sindromo kenčia ne tik patys slaugytojai, bet ir jų artimieji, taip pat ir pacientai – įrodyta, kad išgyvenantys „perdegimo“ sindromą slaugytojai daţniau klysta [29;51].

1.2.3. „Perdegimo“ sindromo profilaktika

Daugelis sveikatos prieţiūros specialistų nepasitikėdami ţiūri į šią ligą, daţnai svarsto, ar šis pastaruoju metu plačiai visuomenėje svarstomas sindromas nėra tik mados dalykas. Dėl nespecifinių simptomų ir dėl jų įvairovės labai sunku „perdegimo“ sindromą apibrėţti ir diagnozuoti. Tai nėra aiški liga, tai visas reiškinių kompleksas [9].

Per pastaruosius trisdešimt metų atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad tai rimta ir daţnai pasitaikanti problema. Mokslininkai ir tyrėjai didelį dėmesį kreipė ne tik į šios problemos prieţastis, vystimąsi, pasireiškimo būdus, bet ir į tai, kaip gydyti ţmones, susirgusius „perdegimo“ sindromu ar uţkirsti kelią jo vystimuisi [47;51;60].

Tik pats slaugytojas pirmas gali pajausti atsirandančius nesuderinamus su darbo sąlygomis, darbo aplinka, atsirandantį diskomfortą bendraujant su pacientais, kolegomis, vadovais. Pateikiami dviejų mokslininkų profilaktikos metodai, padedantys suvokti problemą ir padedantys išvengti „perdegimo“ sindromo.

Helga Wolmer (1998) teigia, kad pajutus kankinantį nuovargį, kylantį pyktį, kantrybės stoką, ţmogus turėtų pasirūpinti pats savimi, kad neįsisuktų į „perdegimo“ ciklą. Ji siūlo pačiam ţmogui įvertinti ir suvokti gyvenimo (tiek asmeninio, tiek darbinio) būdą bei tempą, kad galėtų sau padėti. Iš pradţių siūloma išsiaiškinti, nuo kada ţmogus pradėjo jaustis pervargęs, nesugebantis tvarkytis su stresinėmis situacijomis. Tuomet būtina išanalizuoti ir sureguliuoti darbo bei poilsio reţimą: tinkamai suplanuoti dienos, savaitės, mėnesio numatytų darbų eigą, jų kiekį, atsiţvelgiant į savo pajėgumus kokybiškai tai atlikti; darbo metu daryti pertraukas, atsipalaidavimo valandėles; laisvadienius, atostogų laiką skirti poilsiui, o ne kitų darbų atlikimui. Svarbu, kad ţmogus išsiaiškintų, ar dirbamas darbas jam yra mėgiamas, ar priimtinos darbo sąlygos, tinkamas kolektyvas, ar tai nesukelia neigiamų emocijų ir papildomų stresų. Jei darbas ar kolektyvas nepriimtini, reikėtų pagalvoti apie jų pakeitimą. Taip pat yra svarbu išsiaiškinti, ar pakankamai laiko skiriama asmeninių poreikių tenkinimui, vaikams, partneriui, artimiesiems, draugams, maloniam laisvalaikiui [20;21].

Psichologas Herbertas J. Freudenbergeris (1974) parengė dvylikos dalių programą, kuri ne tik padeda nustatyti, ar ţmogus pasiekė kritišką stadiją, bet pamoko jį persiorientuoti, išsiverţti iš „perdegimą“ skatinančios situacijos arba ją panaikinti [45].

Dvylikos dalių programoje siūloma:

Pirmoje dalyje siūloma nustoti neigti, pasitikėti savo organizmu, pripaţinti sau stresą ir prievartą, kurie pasireiškia fiziškai, psichiškai ir emociškai.

Antroje dalyje siūloma vengti izoliacijos, uţmegzti ar atnaujinti ryšius su draugais ir mylimais ţmonėmis, nebūti vienam.

Trečioje dalyje – keisti gyvenimo aplinkybes. Jei ţmogų ţlugdo darbas, santykiai tam tikros situacijos ar asmenys, mėginti pakeisti aplinkybes, o jei reikia – išeiti.

Ketvirtojoje dalyje – nustoti eikvoti per daug jėgų, atsisakyti sričių ir aspektų, kurie reikalauja per didelio aukojimosi, sumaţinti spaudimą sau.

Penktojoje dalyje siūloma nebūti pernelyg rūpestingais. Jei jau iš įpratimo imamasi kitų ţmonių problemų ir pareigų, pats laikas išmokti to mandagiai atsisakyti.

Septintojoje dalyje – pradėti maţiau dirbti, išmokti perduoti kai kuriuos darbus kitiems (tiek darbe, tiek namuose, tiek bendraujant su draugais).

Aštuntojoje dalyje – paţvelgti į viską kitaip, pamėginti atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų ir laikinų, svarbiausius dalykus nuo antraeilių.

Devintojoje dalyje – nustatyti savo tempą. Reikalinga tinkamai derinti darbą su poilsiu.

Dešimtojoje dalyje – pasirūpinti savo organizmu: tinkamai pailsėti, išsimiegoti tiek, kiek reikalauja organizmas, sveikai ir tinkamai maitintis.

Vienuoliktoje dalyje – pasistengti kiek įmanoma maţiau rūpintis ir baimintis, pasirūpinti savo poreikiais.

Dvyliktoje dalyje – neprarasti humoro jausmo [20;45].

Taip pat vienas iš pagrindinių prevencijos būdų „perdegimo“ sindromui išsivystyti yra darbas komandoje. Ji leidţia produktyviai dirbti krizių atveju, įnešti daugiau objektyvumo. Be to leidţia daţniau apsikeisti naudinga patirtimi su kolegomis. Šio metodo galimybės:

1. Išvystyti holistinį poţiūrį į esamas problemas. 2. Numatyti efektyviausią problemos sprendimą. 3. Padėti išvengti vaidmenų painiojimo ir supriešinimo. Komandinio darbo privalumai yra šie:

1. Vadovavimą pasidalina visi grupės nariai. 2. Kiekvienas atsako uţ save ir uţ visą grupę.

3. Komanda turi savo specifinius tikslus ir uţdavinius, prie kurių derinama veikla.

4. Komandos nariai priklauso vienas nuo kito, jiems reikia vienas kito įgūdţių, ţinių ir patyrimo, siekiant bendro tikslo.

5. Kiekvienas komandos narys supranta, kad dirbdamas kartu, pasieks geresnių rezultatų [18]. Efektyviai dirbančioje komandoje bus jaučiama tarpusavio pagarba, vyraus dialogas ir palaikymas, o nesusipratimai ar ginčai bus sprendţiami mandagiai. Ypač reikšmingą vaidmenį vaidina stiprus ir emociškai intelektualus lyderis, taip pat aiškios ir visų toleruojamos vertybės bei komandos darbo tikslai. Tokioje komandoje jos nariai patiria daug teigiamų emocijų ir jaučiasi motyvuoti siekti komandos tikslų [7]. Dirbant komandoje kyla konkurencijos pavojus. To galima išvengti kryptingai planuojant darbą, uţduotis, pasidalinant jomis. Darbas komandoje leistų ne tik išvengti subjektyvumo priimant sprendimus, bet ir sudarytų galimybę siekti kokybišką slaugos paslaugų teikimą.

J. Glasberg ir kt. (2007) savo straipsnyje teigia, jog pastebėjus ,,perdegimo“ sindromo pradţią, pirmasis ţingsnis turėtų būti iškilusių sunkumų pripaţinimas. Reikia nesitikėti, kad ši būsena praeis

savaime. Bandymas nuneigti savuosius jausmus ir savijautą sukelia tik dar didesnių problemų. Yra svarbu išreikšti savo emocijas, rasti su kuo jomis pasidalyti. Jei pastebima, kad ,,perdegimo“ sindromas jau pasiekė gilią stadiją, reikia ieškoti profesionalios pagalbos, kad būtų galima išsamiau perţiūrėti savo asmenines vertybes ir tikslus, poţiūrį į darbą ir kitus ţmones [36].

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo kontingentas

Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos klinikoje (Neurologijos, Neurochirurgijos, Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos klinikoje (Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuje). Tyrimas buvo pradėtas vykdyti gavus KMU Bioetikos centro leidimą 2009.12.10. Nr. BC–KS(M)–67 (ţr., 1 priedas).

Tyrime dalyvavo 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos, chirurgijos ir terapijos skyriuose.

Buvo sudarytos trys bendrosios praktikos slaugytojų grupės.

 Pirmoji grupė – 25 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos skyriuose: 10

slaugytojų dirbančių Kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje ir 15 slaugytojų dirbančių Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje.

 Antroji grupė – 28 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys chirurginiuose skyriuose: 18

slaugytojų dirbančių Neurochirurgijos skyriuje ir 10 slaugytojų dirbančių Mišrių traumų skyriuje.  Trečioji grupė – 27 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys terapiniuose skyriuose: 15 slaugytojų

dirbančių Neurologijos skyriuje ir 12 slaugytojų dirbančių Kardiologijos I skyriuje.

Tiriamųjų įtraukimo kriterijai:

1. Bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos, chirurgijos ir terapijos skyriuose.

2. Perskaitę informuoto sutikimo formą ir pasirašę sutikimą dalyvauti apklausoje.

Tiriamųjų atmetimo kriterijai:

1. Slaugytojai, nesutikę dalyvauti vykdomoje apklausoje ir nepasirašę sutikimo. 2. Slaugytojai neteisingai uţpildę ar nepilnai atsakę į anketą.

Slaugytojai buvo apklausti anoniminio anketavimo būdu, prieš tai supaţindinus su tyrimo tikslu, metodu bei gavus sutikimą.

2.2. Naudoti klausimynai

Įvertinant KMUK bendrosios praktikos slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos, chirurgijos ir terapijos skyriuose streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą, naudoti klausimynai:

1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale) (ţr., 3 priedas). 2. Christin Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas (angl. Maslach Burnout

Inventory) (ţr., 4 priedas).

3. Papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos (ţr., 2 priedas).

Prieš pradedant rinkti apklausos duomenis, buvo įvertintas klausimynų suprantamumas apklausiant tris bendrosios praktikos slaugytojuss iš kiekvieno skyriaus, kuriuose buvo atliktas tyrimas. Po apklausos buvo pakoreguoti slaugytojams nesuprantami klausimai, kurie ir atliktas duomenų rinkimas.

2.2.1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale)

Slaugytojų patiriamo streso klausimynas buvo sukurtas ir pirmą kartą išleistas 1978 metais. Klausimyno tikslas – įvertinti patiriamą stresą darbe. Klausimyno psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimą JAV 1978 m., kuriame dalyvavo 122 skirtingo profilio slaugytojos [38], taip pat buvo atliktas tyrimas Australijoje 2005 m., tyrime dalyvavo 129 skirtingo profilio slaugytojos [22]. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp skalių pakankamas (0,77) [22;38].

Slaugytojų patiriamo streso darbe klausimyną sudaro 35 teiginiai. Šis klausimynas sudarytas iš 3 skalių ir 7 subskalių:

1. Psichologinės aplinkos skalė sudaryta iš 4 subskalių:

 Pacientų mirtis ir merdėjimas. Šios subskalės teiginiai susiję su mirštančių pacientų

slauga, pacientų mirtimi, skausmingų procedūrų atlikimu pacientams.

 Paramos trūkumas. Ši subskalė nurodo, ar slaugytojai turi galimybę pasidalinti savo

patirtimi, išsakyti neigiamus jausmus apie pacientą savo kolegoms, atvirai kalbėtis su skyriaus personalu apie esančias problemas skyriuje. Visų šių galimybių trūkumas gali įtakoti stresą slaugytojams.

 Nepakankamas pasirengimas. Ši subskalė parodo slaugytojų netikrumą dėl savo ţinių ir kompetencijos, nesugebėjimą adekvačiai spręsti emocinius pacientų ir jų šeimos narių poreikius.

 Susirūpinimas dėl tolesnio elgesio. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti

netinkamas slaugytojo informavimas apie paciento sveikatos būklę, ir gydytojo nebuvimas esant kritiškai situacijai susijusiai su pacientu.

2. Socialinės aplinkos skalė sudaryta iš 2 subskalių:

 Konfliktai su gydytojais. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti gydytojo kritika bei konfliktai tarp jų; baimė priimti sprendimus susijusius su paciento prieţiūra, kai gydytojo nėra šalia, bei gydytojo liepimas daryti tai, kas slaugytojui atrodo netinkama slaugant pacientą.  Konfliktai su slaugytojais. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti konfliktinės

situacijos tarp kitų slaugytojų ir vyresniosios slaugytojos. 3. Fizinės aplinkos skalė sudaryta iš 1 subskalės:

 Darbo krūvis. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti netinkamas darbo grafikas,

darbuotojų trūkumas skyriuje, laiko trūkumas slaugos uţduotims atlikti bei laiko trūkumas suteikti emocinę paramą pacientui [38].

Klausimyno teiginiai vertinti pagal Likerto balų skalę nuo 0 iki 3: 0 – niekada, 1 – kartais, 2 – daţnai, 3 – labai daţnai.

Slaugytojų patiriamas stresas darbe vertinamas pagal kiekvienos skalės ir subskalių didţiausią surinktų balų vidurkį. Kuo didesnis surinktų balų vidurkis, tuo didesnis stresas.

2.2.2. Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas (angl. Maslach Burnout Inventory)

Ch. Maslach ,,perdegimo” klausimynas buvo sukurtas 1981 m.. Klausimyno tikslas padėti nustatyti, kaip daţnai sveikatos prieţiūros pagalbos darbuotojai kenčia nuo „perdegimo“. Klausimyno psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimus 1981 m. Kalifornijoje (tyrime dalyvavo 605 skirtingų profilių slaugytojai), Kanadoje 1994 m. (tyrime dalyvavo 300 skirtingų profilių slaugytojų). Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp skalių pakankamas (0,70). [31;47;59]. Skalė tinkama atskiriems individams matuoti, kai Cronbacho alfa koeficientas yra 0,80 ir didesnis. Kai koeficientas lygus 0,50 – 0,79 tinka tik atskiroms grupėms vertinti. [27;50].

Šis klausimynas sudarytas iš dviejų dalių:

1. Psichosomatinio nuovargio įvertinimo (19 teiginių).

2. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimo (22 teiginiai). „Perdegimo“ sindromo išsivystymas yra vertinamas pagal tris skales:

 Emocinio išsekimo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 1 iki 9.

 Depersonalizacijos išsivystymo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 10 iki 17.

 Sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 18 iki 22.

Psichosomatinio nuovargio įvertinimo dalies ir „perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimo dalies rezultatai sumuojami pritaikant Likerto balų skalę nuo 0 iki 6: 0 balų – niekada, 1 balas - vieną kartą per metus ar rečiau, 2 balai – vieną kartą per mėnesį ar rečiau, 3 balai – kartą per mėnesį, 4 balai – kartą per savaitę, 5 balai – kelis kartus per savaitę, 6 balai – kas dieną.

Psichosomatinio nuovargio išsivystymas vertinamas pagal kiekvienos skalės didţiausią surinktų balų vidurkį. Kuo didesnis surinktų balų vidurkis, tuo didesnis psichosomatinis nuovargis. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo skalės vertinamos pagal surinktų balų sumą, kuri pateikiama 4 lentelėje.

4 lentelė. „Perdegimo“ sindromo išsivystymą įtakojančių skalių vertinimas

KOMPONENTAI BALŲ SUMA

ŢEMAS VIDUTINIS AUKŠTAS

Emocinis išsekimas 0 – 15 16 - 25 26 – 54

Depersonalizacija 0 – 2 3 - 8 9 - 30

Sumažėjęs veiksmingumas 0 - 33 34 - 42 43 - 48

2.2.3. Papildomai sudaryti klausimai

Papildomai sudarytais klausimais siekta nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos.

Pirmieji penki klausimai skirti įvertinti slaugytojų sociodemografinius duomenis (amţių, lytį, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą, šeimyninę padėtį). Profesiniai slaugytojų duomenys vertinami nuo 9 iki 14 klausimo (darbo pobūdis, darbo trukmė skyriuje, darbo krūvis, darbo uţmokestis, darbo trukmė, pamaina). Siekiant įvertinti būdus, slaugytojoms padedančius atsipalaiduoti po stresinės situacijos darbe,

buvo sudaryta 13 teiginių ir vienas atviro tipo klausimas, prašant įrašyti daţniausią streso įveikimo būdą. Streso įveikimo būdai vertinti šiais variantais: visada, daţnai, retai, kartais, niekada [20].

2.3. Statistinė duomenų analizė

Gauta iš slaugytojų informacija buvo sisteminama naudojant „Microsoft Excel“ pogramą. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“. Darbe pateikiami absoliutūs duomenų skaičiai (n), jų išraiška procentais (proc.), matuojamųjų rodiklių vidutinės vertės su standartiniu nuokrypiu (SN). Taikyta aprašomoji statistika. Buvo skaičiuoti pagrindiniai statistiniai rodikliai:

 Poţymių padėties charakteristika yra imties vidurkis. Vidurkis: x 



i kur n – stebėjimų skaičius, x – išmatuoti poţymiai;

Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai, su vidutiniu kvadratiniu nuokrypiu x (s), kai skirtumas laikomas statistiškai patikimu p ≤ 0,05.

 Poţymių sklaidos charakteristika yra vidutinis kvadratinis nuokrypis



kur xi – išmatuoti poţymiai [6].

Kiekybinių parametrų (poţymių) aritmetinių vidurkių palyginimui, esant normaliam skirstiniui, taikytas Stjudento t kriterijus, o esant nedideliam (n<30) atvejų skaičiui arba nenormalinio skirstinio atveju Mann-Whitney U kriterijus. Rezultatai yra laikomi statistiškai reikšmingi, jei p≤0,05. Kategorizuotų poţymių tarpusavio ryšio hipotezėms patikrinti buvo taikytas χ2 kriterijus, o esant nedideliam (n<5) atvejų skaičiui tikslusis Fisherio kriterijus. Reikšmingumo lygmuo tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p≤0,05.