ŠUNŲ CUKRINIS DIABETAS: ETIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Aurelija Skavronskaitė

ŠUNŲ CUKRINIS DIABETAS: ETIOLOGIJA,

DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

CANINE DIABETES MELLITUS: ETIOLOGY,

DIAGNOSTICS AND TREATMENT

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Prof. Dr. Rasa Ţelvytė

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų cukrinis diabetas: etiologija, diagnostika, gydymas“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

3

TURINYS

1.1. Angliavandenių reikšmė ir funkcija organizmui ... 8

1.2. Angliavandenių poreikis ... 9

1.3. Angliavandenių apykaita ... 9

1.4. Nervinė angliavandenių apykaitos reguliacija ... 11

1.5. Humoralinė angliavandenių apykaitos reguliacija ... 11

1.6. Angliavandenių apykatos sutrikimai... 12

1.6.1. Hiperinsulinizmas ... 13

1.6.2. Su glikogeno kaupimu susijusios ligos ... 13

1.6.3. Cukrinis diabetas (diabetes mellitus) ... 14

1.6.3.1. Etiologija ... 15

1.6.3.2. Diagnostika  klinikiniai simptomai ir pasireiškimas ... 18

1.6.3.3. Gydymas ... 21

2. TYRIMŲ MEDŢIAGOS IR METODIKA ... 24

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 27

3.1. Cukriniu diabetu sergančių šunų klinikinių poţymių etiologinė analizė ... 27

3.2. Biocheminių kraujo rodiklių analizė ... 31

3.3. Šunų cukriniam diabetui gydyti naudoti vaistai... 35

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 37

IŠVADOS ... 41

4

SANTRUMPOS AKTH  adrenokortikotropinis hormonas

ALT  alanintransaminazė Angl.  angliškai AST  aspartataminotransferazė ATP  adenozintrifosfatas BUN  šlapalas Ch  cholesterolis

CNS  centrinė nervų sistema CREA  kreatininas

DNR deoksiribonukleorūgštis GLU  gliukozė

IDD  iš anglų kalbos insulin deficiency diabetes – insulino trūkumas IRD  iš anglų kalbos insulin resistance diabetes – atsparumas insulinui n. vagus  iš lotynų kalbos nervus vagus – klajoklis nervas

NPH  protaminas hagedornas PhK  fosfirilkinazė

5

SANTRAUKA

Darbo tikslas buvo išsiaiškinti ir aprašyti, kokie yra cukrinio diabeto etiologiniai veiksniai, kaip diagnozuojamas šis susirgimas ir kokios gydymo priemonės taikomos. Darbo metu buvo analizuojami Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos Akademijos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nuo 2009 iki 2013 metų surinkti gydytų šunų duomenys, kurie sirgo cukrinio diabetu.

Darbo apimtis 45 lapai , darbą sudaro 6 lentelės, 12 paveikslų, panaudoti 46 literatūros šaltiniai. Iš anamnezės duomenų buvo renkama informacija, kaip cukrinio diabeto pasireiškimas priklauso nuo šunų amţiaus, svorio, veislės, lyties, kilmės. Iš 37 tiriamųjų atvejų, 23 cukrinis diabetas buvo nustatytas kalėms ir 14 patinų. Nustatyta, kad cukrinis diabetes daţniau pasireiškia grynaveisliams (62 proc.) nei mišrūnams (38 proc.). Išanalizuota, kad kilmė neturi įtakos cukrinio diabeto pasireiškimui, p>0,05. Cukrinis diabetas šioje klinikoje daţniausiai buvo nustatomas iš biocheminių kraujo tyrimų: gliukozės, kreatinino, aspartataminotranferazės ir alanintransaminazės.

Buvo nustatyta, kad šunų, sergančių cukriniu diabetu amţiaus aritmetinis vidurkis 8,72±0,57 metų. Daţniausiai cukrinis diabetas pasireiškia Trumpaplaukių Taksų veislės šunims (13 proc.) ir Labradoro Retriveriams (13 proc.). Nustatyta, kad cukrinis diabetas kaip savarankiška liga, be kitų paralelinių ligų pasireiškė 19 iš 37 tirtų sergančių šunų. Daugiausia buvo nustatyta atvejų, kuomet cukrinis diabetas pasireiškia kartu su kepenų funkcijos nepakankamumu – 5 atvejai (13,51 proc.). 67,6 proc. sirgusiųjų buvo taikomas gydymas preparatu „Caninsulin“ (CANINSULIN 40 TV/ml injekcinė suspensija).

6

SUMMARY

The aim of current research was to determine the main etiological factors of diabetes mellitus in dogs, also the main diagnostic methods used and the main medical treatment available nowadays. During this research the material was gathered in Lithuanian university of health sciences, Veterinary Academy, Dr. Leonas Kriaučeliūnas clinics of small animals. Analysis was carried out from year 2009 to 2013, collecting cases of dogs being treated for diabetes mellitus.

The work consists of 45 pages, 6 tables and 12 pictures, and 46 sources of literature.

Gathered information showed the influence of dog age, weight, breed, gender and origin to diabetes mellitus manifestation. From 37 cases diagnosed, 23 cases diagnosed in female dogs and 14 cases diagnosed in males. The research showed that diabetes melllitus is more common in purebred (62%) than in mongrel dogs (38%). Also, research showed that origin had no significant influence to diabetes mellitus, p>0,05. The main diagnostic procedure in clinics was biochemical blood test, which included: glucose, creatinine, aspartate aminotransferase, alanine aminotransferase.

Dogs diagnosed with diabetes mellitus age average was 8,72±0,57. The most common breed diagnosed with this disease according to data analysis was shorthaired dachshund (13%) and Labrador retriever (13%). Furthermore, the research showed, that in 19 cases from 37 patients no other disorders were diagnosed, in others, the most common disorder following diabetes mellitus was liver insufficiency – 5 cases (13,51%). For 67,6% of cases the most common treatment was with drug called „Caninsulin“ (CANINSULIN 40 UI suspension for injections).

7

ĮVADAS

Cukrinis diabetas yra viena daţniausių medţiagų apykaitos sutrikimų ligų veterinarijoje, pasireiškiančių vidutinio ar vyresnio amţiaus šunims. Cukrinis diabetas nustatomas iš tokių klinikinių poţymių kaip hiperglikemija, gliukozurija, poliurija, polidipsija, svorio netekimas ar priaugimas bei insulino trūkumas. Mokslininkai tyrinėja šunų cukrinį diabetą nuo seno visame pasaulyje. Jau net V mūsų eros amţiuje gydytojai Indijoje nustatinėjo cukrinį diabetą, tik jis buvo vadinamas “madhumeha” arba “medaus šlapimu” (angl. “honey urine”). Jau tada ţmonės ţinojo, kad gliukozurija yra svarbus cukrinio diabeto klinikinis poţymis (Kumar et al., 2014). Tyrimų duomenimis, cukrinis diabetas pasireiškia bent vienam šuniui iš 500 (Catchpole et al., 2005). Nuo 2006 iki 2010 metų cukrinio diabeto paplitimas šunims padidėjo vidutiniškai nuo 13,3 iki 17,5 atvejų iš 10 000 šunų, kitaip sakant, šios ligos pasireiškimas išaugo 32 procentais (Anonymous, 2011).

Cukrinis diabetas – tai angliavandenių apykaitos sutrikimas, daţniausia veterinarijoje sutinkama spontaniškai atsirandanti endokrininė liga. Tai tokia organizmo būklė, kuomet kasos ląstelės gamina per maţai arba išvis negamina hormono insulino, kuris reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje. To pasekoje kraujyje susikaupia per didelis gliukozės kiekis ir tokia būklė vadinama hiperglikemija. Ši liga nustatoma remiantis klinikiniais poţymiais bei kraujo ir šlapimo biocheminiais tyrimais.

Cukrinio diabeto pasireiškimui šunims įtakos turi jų amţius, veislė, svoris ir lytis bei šėrimas. Kasmet pasaulyje nusatoma vis daugiau atvejų, kuomet šunys suserga šia liga. Ši didėjanti tendencija aiškinama tuo, kad atsiranda ir tobulėja veterinarinė medicina, kurios dėka tampa lengviau diagnozuoti cukrinį diabetą, didesnė priklausomybė komerciniams pašarams bei nutukimas.

Darbo tikslas:

Išanalizuoti šunų cukrinio diabeto etiologinius veiksnius, diagnostikos priemones ir gydymo metodus.

Darbo uţdaviniai:

1. Išnagrinėti šunų cukrinio diabeto etiologinius veiksnius; 2. Išnagrinėti šunų cukrinio diabeto diagnozavimo metodus;

8

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Angliavandenių reikšmė ir funkcija organizmui

Angliavandeniai yra labai plačiai paplitę gamtoje ir yra svarbūs gyvųjų organizmų biologiniams procesams. Jie yra plaučiausiai palitę pasaulyje iš visų junginių, tačiau ţinduolių organizme angliavandeniai tesudaro 1 proc. ( Engelking, 2014).

Paprastieji angliavandeniai sudaryti iš anglies, vandenilio ir deguonies atomų. Kartais angliavandeniams priskiriamos medţiagos, turinčios ir kitų elementų atomų, pavyzdţiui chitinas, kuriame yra azoto. Pagal struktūrą angliavandeniai yra skirstomi į monosacharidus, disacharidus ir polisacharidus. Monosacharidai, daţnai dar vadinami paprastaisiais cukrumis ir yra paprasčiausia angliavandenių forma. Monosacharidą sudaro viena molekulė, kurioje yra nuo trijų iki septynių anglies atomų. Svarbiausi monosacharidai medţiagų apykaitoje yra heksozės: gliukozė, fruktozė ir galaktozė. Gliukozė yra patvariausias suvirškinto krakmolo ir glikogeno hidrolizės galutinis produktas organizme. Fruktozė daţnai vadinama vaisių cukrumi ir gaunama hidrolizės metu iš disacharido sacharozės. Laisvos formos galaktozės maisto produktuose nėra randama, tačiau ji sudaro iki 50% disacharido laktozės, kuri gaunama iš ţinduolių pieno. Galaktozė kepenyse virsta į gliukozę ir vėliau patenką į apykaitą. Monosacharidas ribozė yra svarbi kofermentų sudedamoji dalis, taip pat įeina į sudėtingesnių organinių junginių, nukleotidų sudėtį – ribozė ir deoksiribozė yra RNR ir DNR sudedamosios dalys (Case et al., 2011).

Disacharidai yra sudaryti iš dviejų sujungtų monosacharidų molekulių. Laktozė yra randama ţinduolių piene ir sudaryta iš gliukozės bei galaktozės molekulių. Tai vienintelis gyvūninės kilmės angliavandenis turintis reikšmę mityboje. Sacharozė susideda iš gliukozės ir fruktozės molekulių, randama nendrių, klevų sirupe. Maltozė susideda iš dviejų gliukozės molekulių. Šis disacharidas nėra randamas maisto produktuose, tačiau jis susiformuoja organizme kaip tarpinis produktas krakmolo virškinimo metu (Case et al., 2011).

9

krakmolo ir glikogeno skilimo tarpiniai produktai. Be to, angliavadeniai yra kaip pirmtakai, naudojami tarpiniams sintezės procesams organizme (Kaneko, 2008).

Sacharidai ir jų deriniai įeina į daugelį kitų svarbių biologinių junginių sudėtį, kurie atlieka svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje, kraujo krešėjime, apvaisinime. Angliavandeniai ypač reikalingi raumenų ir nervų sistemos veiklai, vien ramybės būsenoje, centrinė nervų sistema sunaudoja angliavandenių ţymiai daugiau nei bet kuri kita organų sistema ( Engelking, 2014).

Pati pagrindinė angliavandenių funkcija – suteikti pakankamą energijos kiekį gyvūnui. Šunys gali skaidyti tam tikrus angliavandenius iki paprastų cukrų, kurie yra lengvai įsisavinami. Gliukozė – vienas svarbiausių angliavandenių monosacharidų, pats didţiausias energijos šaltinis organizmui.

1.2 Angliavandenių poreikis

Angliavandeniai įeina į ląstelių ir jų membranų sudėtį. Jie ypač svarbūs smegenų ląstelėms, nes dalyvauja jų kvėpavime. Taip pat reikalingi makroerginių junginių ir mediatorių sintezei, yra būtina biologinių skysčių sudėtinė dalis, dalyvauja osmose, cheminių medţiagų nukenksminime kepenyse ir imunobiologinėse reakcijose. Organizme susikaupę angliavandeniai yra energijos atsargos. Angliavandeniai, kaip energijos šaltinis gaunamas iš gliukozės, laktozės, krakmolo ir celiuliozės. Visi stuburiniai gyvūnai monosacharidą gliukozę naudoja kaip energijos šaltinį. Laktozę šunys taip pat įsisavina, tačiau dideli jos kiekiai suaugusiam šuniui gali sukelti diarėją. Šunys geba įsisavinti angliavandenių teikiamą energiją iš perdirbtų grūdų, kaip antai kukurūzų, kviečių, rugių, mieţių, ryţių, kurie paprastai naudojami sauso šunų ėdalo gamyboje. Teigiama, kad angliavandeniai sudaro 3060 proc. sausųjų medţiagų (SM) sausame šunų ėdale (Carciofi et al., 2011). Kitų autorių nuomone, angliavandeniai sausame šunų ėdale sudaro 54,065,8 proc. (Ţymantienė ir kt., 2002). Sveiki grūdai šunų organizme yra sunkiai suvirškinami ir daţniausiai pašalinami su išmatomis, tačiau perdirbti grūdai lengvai suvirškinami virškinamąjame trakte krakmolo forma, kur vėliau kepenyse perdirbama į gliukozę. Celiuliozės šunys suvirškinti nesugeba, tačiau jos skaidulos naudojamos šunų maiste padeda išvengti obstipacijų, viduriavimo, bei palaiko gerą virškinamojo trakto būvį (Carciofi et al., 2011).

1.3 Angliavandenių apykaita

10

vyksta priešingas procesas – gliukaneogenezė, kurio metu iš glikogeno pasisavinama gliukozė. Be to, kepenyse glikogenas sintezuojamas iš pieno, acto bei propiono rūgščių, aminorūgščių ir glicerolio skilimo produktų (Case et al., 2011).

Glikogenas organizme yra angliavandenių rezervas. Dalis kepenų gliukozės patenka į kraują ir transportuojama į audinius, kur, vykstant oksidacijai išsiskiria energija. Nesunaudota gliukozės dalis riebalų depuose virsta trigliceridais. Gliukozė nuolat naudojama įvairiuose organizmo audiniuose. Laisvoji energija, sukaupta gliukozės molekulėje yra išskiriama jos skaidymo metu. Dalis šios energijos kaupiama makroenerginiuose junginiuose, (daugiausiai ATP), kita dalis išsisklaido kaip šiluma. Audinių ląstelėse gliukozė gali būti visiškai arba tik iš dalies suskaidyta. Visiškai suskilus išsiskiria CO2 ir H2O, o iš dalies suskilus – pieno rūgštis. Dalinio gliukozės skaidymo metu tik apie 2%

visos energijos sukaupiama makroenerginėse ATP jungtyse. Abu gliukozės skaidymo būdai prasideda taip pat, pirmasis gliukozės skaidymo etapas vadinamas glikolize (Berg et al., 2007).

Glikolizė – tai vienintelė fermentinė sistema, skaidanti gliukozę anaerobinėmis sąlygomis. Aerobinėmis sąlygomis po glikolizės susidarę junginiai skaidomi mitochondrijose, kur sukaupti centrinių katabolizmo kelių fermentai. Iš jų svarbiausias Krebso ciklas ir piruvatdehidrogenazė. Šie metaboliniai keliai vadinami centriniais todėl, kad juose vyksta ne tik angliavandenių, bet taip pat riebalų rūgščių ir aminorūgščių skilimo produktų apykaita. Angliavandenių apykaita glaudţiai susijusi su riebalų ir baltymų apykaita. Trūkstant angliavandenių, atsiranda toksinių tarpinių apykaitos produktų – ketoninių kūnų, kurie susidaro irstant riebalams, todėl angliavandeniai saugo baltymus ir riebalus nuo irimo (Berg at al., 2007 )

Gliukoneogenezė – tai procesas, kurio metu glikogenas skaidomas į gliukozę. Kepenų fermentas gliukokinazė pradeda gliukozės fosforilinimo procesą, kurio dėka glikogenas yra suskaidomas ir paverčiamas gliukoze (Griffiths, 2013).

Gliukoneogenezės aktyvumą lemia glikogeno fosforilazė – reguliacinis fermentas, kuris turi dviejų tipų reguliacinius centrus. Pirmojo tipo atveju fosforilazės reguliavimas vyksta grįţtamojo fosforilinimo būdu. Nustatyta, kad audinių ląstelėse yra dvi fosforilazės formos – kataliziškai aktyvi fosforilinta fosforilazė, ţymyma fosforilaze a, ir neaktyvi nefosforilinta glikogeno fosforilazė b (Berg et al., 2007).

11

kofaktoriai. Kepenų ląstelėse susidaręs gliukozės6fosfatas virsta gliukoze, veikiant fosfatazei, o raumenų ląstelėse panaudojamas glikolizei (Berg et al., 2007).

Fermentas gliukokinazė organizme veikia tada, kai reikia perdirbti didelį kiekį gliukozės. Kitas kepenų fermentas heksokinazė taip pat naudojamas gliukozės fosforilinimo procese, tačiau tada, kai gaunamas gliukozės kiekis yra maţesnis (Griffiths, 2013).

1.4 Nervinė angliavandenių apykaitos reguliacija

Angliavandenių apykaitos reguliacija yra labai svarbi gyvūnų organizme ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Angliavandenių apykaitą – pastovų cukraus kiekį kraujyje ir glikogeno kiekį kepenyse bei raumenyse reguliuoja centrinė nervų sistema. Angliavanenių apykaitoje dalyvauja smegenų ţievė, pagumburys ir vegetacinė nervų sistema (CNS dalis). Vegetacinės nervų sistemos dalis, simpatinė nervų sistema reguliuoja glikogeno skilimą iki gliukozės, o parasimpatinė atvirkščiai – glikogeno susidarymą iš gliukozės. Buvo nustatyta, kad gliukozės kiekis kraujyje tiesiogiai priklauso nuo kasoje esančios n.vagus atšakos veiklos suaktyvėjimo (Niijima, 1989).

Taip pat įrodyta, kad gliukozės kraujyje kiekio sumaţėjimą lemia prieinkstinių liaukų veiklos slopinimas per simpatinę nervų sistemą, kadangi simpatinė nervų sistema slopinančiai veikia liaukų sekreciją. Parasimpatinė nervų sistema veikia priešingai simpatinei nervų sistemai, t.y. skatina liaukų sekreciją (šiuo atveju veikia ţievinę dalį, kuri didina gliukozės kiekį kraujyje) (Niijima, 1989).

1.5 Humoralinė angliavandenių apykaitos reguliacija

Humoralinė angliavandenių apykaitos reguliacija priklauso nuo daugelio endokrininių liaukų. Egzistuoja abipusis ryšys tarp endokrininių liaukų ir nervų sistemos: liaukose daug nervų, kurie perduoda nervinius impulsus, o hormonai aktyviai veikia nervų sistemos veiklą.

12

Šunų hipofizė yra elipsės formos, jos dydis yra nuo 610 mm ilgio, 59 mm pločio ir 46 mm aukščio. Sveiko šuns hipofizės dydis gali varijuoti skirtingame amţiuje, skirtingose veislėse ar net tų pačių veislių skirtingiems individams. Angliavandenių reguliacijoje svarbi hipofizės dalis adenohipofizė, dar tiksliau distalinė jos dalis, kuri išskiria adrenokortikotropinį hormoną (AKTH). Šio hormono veikimas yra toks, kad jis stimuliuoja prieinkstinės liaukos ţievę, o prieinkstinės liaukos ţievinės dalies pluoštinė zona išskiria hormonus gliukokortikoidus, kurie didina gliukozės kiekį kraujyje (Van der VlugtMeijer et al., 2002).

Šunų skydliaukė yra dorsaliai ant pirmų penkių gerklės ţiedų, susideda iš dviejų atskirų dalių, sujungtų siaura sąsmauka (Ehrhart, 2003) Svarbūs yra skydliaukės folikuliniai endokrinocitai, kurie išskiria hormoną tiroksiną, stimuliuojantį medţiagų, tame tarpe ir angliavandenių apykaitą audiniuose (Alionienė ir kt., 2008).

Vienas pagrindinių svarbiausią vaidmenį angliavandenių apykaitoje atliekančių organų yra kasa. Kasos vidaus sekrecijos dalį sudaro apskritos ar ovalios formos kasos salelės (insulea pancreaticae), išsibarsčiusios tarp kasos išorės sekrecijos dalies acinusų. Pagal struktūrą ir gaminamus hormonus salelių endokrinocitai skirstomi į α, β, δ, ir F endokrinocitus. α endokrinocitai gamina hormoną gliukagoną, kuris reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, skatina glikogeno virtimą į gliukozę, glikogeno ląstelinę hidrolizę. β endokrinocitai gamina hormoną insuliną, kuris taip pat reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, skatina glikogeno kaupimąsį bei riebalų susidarymą. δ endokrinocitai produkuoja hormoną somatostatiną, kuris slopina insulino ir gliukagono sekreciją (Kalli et al., 2009).

1.6 Angliavandenių apykatos sutrikimai

13

Pagrindinės ligos, susijusios su angliavandenių apykaitos sutrikimais yra su glikogeno kaupimu susijusios ligos, hiperinsulinizmas ir cukrinis diabetas.

1.6.1 Hiperinsulinizmas

Hiperinsulinizmas savotiškai susijęs su kitomis angliavandenių ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas, nutukimas, insulinoma (pats daţniausias šunų kasos navikas). Ši liga susijusi su IRD (angl. IRD, insulin resistance diabetes – atsparumas insulinui) tipo cukriniu diabetu, tačiau jos sistema kitokia. Hiperinsulinizmas pasireiškia padidėjusiu insulino kiekiu kraujyje, taip pat tiek padidėjusiu, (hiperglikemija) tiek sumaţėjusiu (hipoglikemija) gliukozės kiekiu kraujyje, silpnumu, apatiškumu, alpimu hipoglikemijos krizių metu, kloniniais – toniniais traukuliais ar net koma, kuri gali privesti prie gaišimo. Simptomai palengvėja kuomet yra valdomas gliukozės kiekis kraujyje (Kaneko, 2008).

Diagnostika: daţniausiai hiperinsulinizmas aptinkamas šunims, kurie serga kasos navikais, karcinoma, adenokarcinoma. Gliukozės kiekis kraujyje siekia apie 40mg/100ml (2,22 mmol/l), taip pat būna padidėjęs kiekis insulino. Šunų, sergančių kasos salelių karcinoma kraujo serumo koncentracija su imunoreaktyviu insulinu buvo dešimt kartų didesnė lyginant su sveikų šunų serumo koncentracija. Insulino kiekio serume nustatymas yra pagrindinis diagnostikos metodas nustatant hiperinsulinizmą (Kaneko, 2008).

1.6.2 Su glikogeno kaupimu susijusios ligos

Glikogeno kaupimo ligos (angl. GSD – glicogen storage disease) susijusios su patologiniu glikogeno kaupimu audiniuose. Ţmonių medicinoje šios ligos yra skirstomos į vienuolika glikogenozės tipų, nuo I iki X ir dar yra 0 tipas, o veterinarijoje, pavyzdţiui šunims, priskiriami I, II, III, ir VII tipai, analogiški tiems patiems ţmonių glikogenozės tipams. Visi šie tipai yra susiję su autosominiu recisyviniu genu, kuris yra paveldimas. Tik vienas VIII tipas yra paveldimas kaip su lytimi sukibęs poţymis (http://www.petmd.com/dog/conditions/endocrine/c_multi_glycogen_storage_disease).

I tipo glikogenozė arba klasikinė Gierkės (Girkės) liga susijusi su padidėjusiu glikogeno kaupimu kepenyse, kas iššaukia hepatomegaliją. Taip pat būdinga hipoglikemija, o gliukozės kiekio kraujyje atsakas į adrenaliną ar gliukagoną yra minimalus arba jo išvis nėra. Kepenų glikogeno struktūra yra normali. Esant šiai ligai esti gliukozės6 fosfatazės trūkumas kepenyse ir inkstuose ir daţniausiai jauname amţiuje (Tamhankar et al., 2012).

14

panaudoti energijai gaminti. Organizme trūkstant šio fermento, glikogenas kaupiasi ląstelėse, paveikia audinių funkcijas (ypač raumenyse) ir sukelia nemaţai sveikatos problemų (Seppälä et al., 2013).

Nustatyta, kad Pompės liga (arba II tipo glikogenozė) kartais pasitaiko Laplandijos šunų tarpe (paprastai šiems sulaukus maţdaug 6 mėn. amţiaus) – jos paveiktiems gyvūnams būdingas vėmimas, progresuojantis raumenų silpnumas ir širdies ritmo sutrikimai (Seppälä et al., 2013).

III tipo glikogenolizė Cori„s liga (Forbso liga) pasireiškia nenormaliu glikogeno struktūros kaupimu ir glikogeną ardančio fermento trūkumu. Forbso ligai būdinga pilvo patinimas dėl padidėjusių kepenų, sulėtėjęs jauniklių augimas, maţas cukraus ir padidėjęs riebalų kiekis kraujyje, taip pat galimas raumenų silpnumas (Badash, 2009).

VIII tipo glikogenolizė susijusi su lytimi paveldimu genu ir pasireiškia tuo, kad sergant šia liga kepenyse trūksta fosforilazės kinazės (PhK) fermentų. Gliukagonas jungiasi prie savo receptoriaus, esančio hepatocitų paviršiuje, ir aktyvuoja serino/treonino kinazę PKA. Šis fermentas fosforilina ir aktyvuoja kitus du fermentus – glikogeno fosforilazės kinazę ir glikogeno fosforilazę – ir taip pagreitina glikogenolizę. Išsenkant glikogeno atsargoms, labia svarbi yra gliukoneogenezė, nes ji atsakinga uţ reikiamą gliukozės lygio palaikymą kraujyje. PhK yra būdinga serino/treonino proteinkinazė, kuri aktyvuoja glikogeno fosforilazę, kad išskirtų gliukozės–1–fosfatą iš glikogeno. Gyvūnas išoriškai gali atrodyti sveikas, tačiau laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad esant šiai ligai glikogenas kaip įprastai kaupiasi raumenyse, tačiau juose trūksta fermento (PhK), todėl glikogeno sankaupos pasidaro per didelės (Kaneko, 2008).

1.6.3 Cukrinis diabetas (diabetes mellitus)

15

Kalbant apie šiuos laikus, spontaninių susirgimų cukrinių diabetu pasitaiko nuo 0,0005 iki 1,5 proc. Pastarųjų metų duomenimis, Švedijoje, cukrinio diabeto atvejų pasireiškė tik 13 atvejų iš 10 000 šunų, kitaip tariant, vienas iš šimto šunų, kuris siekia iki 12 metų amţių, daţniausiai suserga cukriniu diabetu (Reineke, 2012 ).

Nustatyta, kad Didţiojoje Britanijoje cukrinio diabeto pasireiškimas šunims siekia apie 0,32 proc. Per pastaruosius trisdešimt metų, Šiaurės Amerikos veterinarijos klinikose šunų susirgimai cukriniu diabetu išaugo nuo 19 atvejų iš 10 000 iki 64 atvejų iš 10 000, tai reiškia, kad šunų sergamumas cukriniu diabetu išaugo taip pat, kaip ir ţmonių susirgimai cukriniu diabetu (Catchpole et al., 2005).

Šį susirgimų padaugėjimą galėjo lemti tobulesnė ir naujesnė cukrinio diabeto diagnostika, kuri nustato vis daugiau atvejų. Taip pat tai gali lemti ir tai, kad per 30 metų daugiau ţmonių pradėjo kreiptis į veterinarijos gydytojus dėl savo augintinių susirgimų. Taip pat susirgimui įtaką daro ir nepakankamai subalansuotas šunų pašaras, dėl kurio sutrinka angliavandenių apykaita organizme ir tai predisponuoja cukrinį diabetą (Reineke, 2012).

1.6.3.1 Etiologija

16

1 lentelė. Veterinarinė šunų cukrinio diabeto klasifikacija pagal Catchpole et al., 2005 Insulino trūkumas (angl. IDD, insulin

deficiency diabetes)

Atsparumas insulinui (angl. IRD, insulin resistance diabetes)

Šis diabeto tipas pasireiškia tuo, kad organizme trūksta kasos β ląstelių. Kas sukelia šių ląstelių trūkumą nėra ţinoma, tačiau yra eilė procesų, kurie susiję būtent su šio tipo cukriniu diabetu:

 Įgimta β ląstelių hipoplazija/atrofija;  β ląstelių trūkumas dėl pankreatito;  Autoimuninis β ląstelių paţeidimas;

 β ląstelių netekimas/ gliukozės toksiškumas dėl prailgėjusio insulino atsparumo.

Atsparumas insulinui daţniausiai pasireiškia kaip kitų hormonų antagonistinis veikimas ir taip pat gali apsunkinti esantį uţdegimą ar infekciją:

 Gestacinis;

 Kitos hormonų antagonizmų formos: 1) Hiperadrenokorticizmas; 2) Akromegalija;

 Jatrogeninės kilmės:

1) Sintetiniai gliukokortikoidai; 2) Sintetiniai progestagenai;

 Angliavandenių netoleravimas susijęs su nutukimu;

 Insulino receptorių defektai.

IDD tipo cukrinis diabetas yra panašus į ţmonių I tipo cukrinį diabetą, ir čia jis vadinamas nuo insulino priklausomu cukriniu diabetu (Reineke, 2012). Pranešta, kad lėtinis pankreatitas 28 – 40 proc. atvejų gali sukelti šunims cukrinį diabetą. Manoma, kad uţdegiminis atsakas gali sukelti β ląstelių paţeidimą, ir vėliau išskirti antigenai gali paskatinti imuninį atsaką, kuris iššaukia Langerhanso salelių sunaikinimą, to pasekoje predisponuoja cukrinį diabetą (Reineke, 2012).

17

sergančių šiuo cukriniu diabetu atvestų šuniukų mirtingumas didesnis nei sveikų kalių (Fall at al., 2008).

Kitas insulino antagonistas yra kortizolis, kurį produkuoja prieinkstinių liaukų ţievė. Hyperadrenokorticizmu sergantys šunys daţniausiai turi hipofizės ar prieinkstinių liaukų navikus, kurie kraujo serume išskiria didelius kiekius kortizolio, tai reiškia, kad organizmui vėl tampa sunku reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje dėl insulino sekrecijos sumaţėjimo. Teoriškai, hyperadrenokorticizmo sukeltas cukrinis diabetas gali būti laikinas ir gyvūno gliukozės homeostazė gali atsistatyti tinkamai kontroliuojant pirminę ligą. Tyrimais įrodyta, kad 22 proc. atvejų hyperadrenokorticizmas buvo diagnozuotas paraleliai su cukriniu diabetu. Tačiau daţniausiai, šunims diabetikams, kurių hyperadrenokorticizmas yra atsakingai kontroliuojamas vis tiek prireikia insulino terapijos, o tiems šunims, kurių paralelinė liga kontroliuojama silpnai, net gi reikia padidintų insulino dozių (Hoenig, 2002).

Kitais duomenimis, cukrinis diabetas gali išnykti po ovariohisterioektomijos, t.y. pašalinus kiaušides ir gimdą, taip pat, nutraukus tam tikrų vaistų vartojimą. Hyperadrekorticizmas daţniausiai diagnozuojamas kartu su cukriniu diabetu. To pasekoje, gali išsivystyti atsparumas insulinui, ir jei ši būklė negydoma, cukrinis diabetas tik dar labiau progresuoja (Davison, 2012).

Įgimtas arba kitaip vadinamas jauniklių cukrinis diabetas pasireiškia jaunesniems nei 6 mėnesių šuniukams. Šiuo atveju kasos histopatologija yra kintanti, tačiau daţniausiai kasos salelės yra matomos, o β ląstelės yra degeneruotos ir vakuolizuotos. Kitais atvejais randama β ląstelių aplazija. Buvo pastebėta, kad volfšpicų veislės šunims, su įgimtu cukriniu diabetu, ankstyvoje stadijoje aptikta kasos β ląstelių atrofija (Davison, 2012). Taip pat šis susirgimas labai plačiai paplitęs kešonų veislės šunims (Rand et al., 2009). Tyrinėjant šunų veisimą, nustatyta, kad įgimtas cukrinis diabetas paveldimas kartu su autosominio recisyvinio geno mutacija. Manoma, kad jaunikliai pacientai gali turėti insulino receptorių defektą (Rand et al., 2011).

18

Kasos uţdegimas – pankreatitas yra viena iš cukrinio diabeto atsiradimo prieţasčių. Kadangi uţdegiminis procesas vystosi kasos parenchimoje, paţeidţiamos β ląstelės ir iššaukiamas insulino trūkumo diabetas (IDD). Pankreatitas pasireiškia ūmia forma, lydymas pilvo skausmu, vėmimu ir lėtine forma, kuri yra sunkiau diagnozuojama, nes tik vėlyvoje stadijoje išryškėja didesni skausmai pilvo srityje. Daţniausiai cukrinis diabetas pasireiškia kaip lėtinio pankreatito komplikacija (Kalli et al., 2009). 28 proc. atvejų cukrinis diabetas atsiranda dėl lėtinio pankreatito (Rand et al.,2009).

Autoimuninis atsakas taip pat turi didelę reikšmę cukrinio diabeto pasireiškimui. Nustatyta, kad šunų diabetikų kasos Langerhanso salelėse buvo pastebėta limfocitinė infiltracija. Yra keletas įodymų, kad šunų diabetikų kraujo serume yra antiβ ląstelių antikūnų, kurie sukelia imuninį atsaką ir paţeidţia pačias beta ląsteles (Davison et al., 2011).

1.6.3.2 Diagnostika  klinikiniai simptomai ir pasireiškimas

Cukrinio diabeto diagnostika daţniausiai susideda iš klinikinių simptomų ir specifinių laboratorinių tyrimų.

Cukrinis diabetas daţniausiai pasireiškia vidutinio amţiaus šunims, nuo 6 – 12 metų, tačiau būna ir jaunesniems nei 12 mėnesių šuniukams (Rijnberk, Kooistra, 2010). Yra pranešimų, jog ši liga pasireiškia ir jaunesniems nei 6 mėnesių amţiaus šuniukams (Davison, 2012).

Pagal Didţiosios Britanijos šunų diabeto registrą 2010 – 2011 m., daţniausiai ši liga pasireiškė mišrūnams (18,4 proc.), Labradoro retriveriams (12,2 proc.), Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (9,1 proc.) ir borderkoliams (6,2 proc.). Kitais duomenimins į padidintos rizikos grupę taip pat patenka samojedai, įvairios terjerų veislės (Australijos, Tibeto, Vakarų Škotijos), miniatiūriniai šnauceriai, bigliai ir pudeliai (Rijnberk, Kooistra, 2010).

Lyties įtaka cukriniam diabetui yra tokia, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog net 70 proc. diabetikų šunų sudaro kalės, tačiau tai leidţia daryti prielaidą, jog kalėms daţnai būna gestacinis (IRD tipo diabetas) , kuomet organizme dominuoja progesteronas (Davison, 2012).

19

Iškvėpimo metu gali būti jaučiamas ketonų (acetono) kvapas, hepatomegalija, pastebima sumaţėjusi ištvermė, pasikartojančios bakterinės infekcijos (Greco, 2012).

Polidipsija daţnai atsiranda poliurijos pasekoje, kuri gali duoti ţenklus apie šlapimo takų infekciją. Polidipsija yra daţniausiai pasikartojantis klinikinis cukrinio diabeto simptomas, pasireiškiantis net 93 proc. šunų (Greco, 2012)

Poliurija atsiranda tada, kai gliukozės kiekio koncentracija kraujyje perţengia inkstų reabsorbcijos slenkstį (12 – 14 mmol/l) ir tada gliukozė išsiskiria su šlapimu. Taip sukeliama didelė osmosinė diurezė (ScottMoncrief, 2013).

Polifagija, kaip teigia Davison (2012) t.y. padidėjęs alkio jausmas, pasireiškia maţdaug 12 proc. diabetikų šunų. Kiti autoriai, (Aptekmann et al. 2011), teigia, kad polifagija gali pasireikšti net 41 proc. sergančiųjų. Insulinas yra reikalingas pagumburio sotumo centro veiklai palaikyti bei apetito reguliacijai. Svorio netekimas susijęs su gliukozurija, taip pat su metaboliniais pakitimais dėl to, kad ląstelės negavo gliukozės. Apskritai, klinikiniai simptomai vystosi gana greitai, tačiau retais atvejais liga vystosi palaipsniui ir pastebimos antrinės ligos, tokios kaip katarakta. Nedidelei daliai šunų gali pasireikšti ketozė, ar ketoacidozė, daţniausiai kartu su pankreatitu ar šlapimo takų infekcija (Davison, 2012). Tokie pacientai gali patirti kolapsą, tachipnėją, iškvepiant orą gali jaustis ketonų kvapas, taip pat gali išsivystyti anoreksija, diarėja 4 proc. šunų, pasireikšti vėmimas – 15 proc. (Aptekmann et al., 2011).

Cukrinio diabeto diagnozė pasitvirtina tuomet, kai klinikiniai simptomai sutampa su laboratoriniais tyrimais. Iš laboratorinių tyrimų matuojamas hiperglikemijos lygis, gliukozės kiekis kraujyje, šlapimo tyrimai, fruktozaminų ir glikuoto hemoglobino tyrimai, specifiniai kepenų fermentų tyrimai (ALT  alaninaminotransferzė, AST  aspartataminotransferazė), taip pat atsiţvelgiama į morfologinius kraujo tyrimus.

Pagrindiniai rodikliai, kurie patvirtina, jog šuo serga cukriniu diabetu yra tokie, kai kartu nustatoma ir hiperglikemija, ir gliukozurija. Nereikia apsigauti nustatinėjant gliukozės kiekį kraujyje. Hiperglikemija taip pat gali atsirasti ir dėl šių prieţasčių: gydymo progestagenais, intraveninio gydymo gliukoze, alfa2 antagonistų sedacinio veikimo, gydymo gliukokortikoidais  jie didina gliukozės kiekį kraujyje, vystosi gliukozurija, nes trukdoma gliukozei patekti į ląsteles, baltymai ir riebalai skatinami virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra insulino antagonistai, todėl jie inicijuoja cukrinį diabetą (Špakauskas, Matusevičius, 2006).

20

prietaisą, kad apskaičiuoti gliukozės kiekį. Didţiojoje Britanijoje yra naudojami specialūs nešiojami gliukozimetrai, kurie yra kalibruoti šunų ir kačių kraujui tirti (Davison, 2012). Jei gyvūnas yra streso būsenoje, gliukozės kiekis kraujyje gali šoktelti iki 14 – 15 mmol/l., todėl atliekant tyrimus, reikia stengtis, kad gyvūnas būtų ramus, nestresuotų. Cukrinį diabetą galima įtarti, kuomet gliukozės kiekis kraujyje viršija 7,8 mmol/l (norma 3,9-7,8 mmol/l) (Rijnberk, Kooistra, 2010).

Gliukozurija gali atsirasti kaip streso, inkstų nepakankamumo, nefrotoksinų, ar vitamino C pertekliaus pasėkmė (Davison, 2012). Šlapimo tyrimai padeda nustatyti gliukozės kiekį, taip pat galima nustatyti baltymų, ketonų, bakterijų buvimą jame. Šlapimo tyrimai šunims diabetikams turi būti atliekami profilaktiškai (Rucinsky et al., 2011). Jei šlapime gliukozės kiekis didesnis nei 8,5 mmol/l (norma 3,18,5 mmol/l), vadinasi, gali būti įtariamas cukrinis diabetas. Iš šlapimo tyrimų taip pat galima nustatyti ir šlapimo takų infekciją, dėl to, kad mikroorganizmams čia yra palanki terpė daugintis, kadangi su šlapimu pašalinama gliukozė (Hines, 2014).

Be šių tyrimų, taip pat stebimi kepenų fermentų rodikliai, AST ir ALT, kurie gali teikti informaciją apie gretutines cukrinio diabeto ligas, pavyzdţiui tokias, kaip kepenų funkcijos nepakankamumą. Šunims daţniausiai pasireiškia padidėjusi AST ir ALT veikla, tai yra, kai viršija norma kraujyje (AST iki 40 U/I, ALT iki 55 U/I) (Hines, 2014).

Analizuojant įvairius tyrimus, verta nustatinėti ir kreatinino kiekį kraujo serume. Kreatininas susidaro iš raumenyse kaupiamo makroerginio junginio  kreatinfosfato. Kreatininas yra kreatinfosfato spontaninio defosforilinimo bei iš jo raumenyse susidariusio kreatino dehidratacijos produktas. Jis yra vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Jo kiekio padidėjimas kraujo serume ar šlapime gali reikšti įvairių ligų atsiradimą, tarp jų ir cukrinį diabetą. Aktualu analizuoti kartu ir šlapalą (BUN) ir kreatinino kiekį, nes kartu šie rodikliai gali teikti informaciją, kokio laipsnio (stipraus ar silpno) yra inkstų paţeidimas. Šunims kreatinino norma yra 55 – 106 µmol/l (Davison, 2012).

Fruktozaminai ir glikuotas hemoglobinas. Fruktozaminai yra negrįţtamos plazmos baltymų ir gliukozės reakcijos produktai, kurie atspindi 12 savaičių gliukozės koncentracijos kraujyje kiekio vidurkį. Jo padidėjimas kraujyje yra kaip papildomas rodiklis, patvirtinantis cukrinį diabetą. Fruktozaminų padidėjimą gali lemti ir hipoalbuminemija, hiperlipidemija, hipertireozė (Reineke, 2012). Fruktozaminų norma šunims yra 258 – 343 µmol/l (Hines, 2014). Glikuoto hemoglobino tyrimas 

21

susidaro glikuoto hemoglobino. Glikuoto hemoglobino tyrimas parodo bendrą vidutinę glikemiją kelių mėnesių laikotarpyje (Reineke, 2012). Kai kurios veterinarijos gydyklos Didţiojoje Britanijoje siūlo šį tyrimą atlikti savo pacientams ir daugelis jį naudoja, tačiau komercinės paklausos kol kas nėra (Davison, 2012).

Insulinas. Insulino kiekio plazmoje matavimai nėra reguliariai atliekami, todėl, kad jo kiekis būna visada sumaţėjęs ir diabeto diagnostikai tai didelės reikšmės neturi, kadangi yra daug kitų rodiklių, nebent norima nustatyti galimą cukrinio diabeto remisiją (Reineke, 2012).

Kai atlikti visi tyrimai, kurie gali parodyti susirgimą cukriniu diabetu bei gretutines ligas, pirmiausia reikėtų šalinti pirmines prieţastis, kurios galėjo sukelti diabetą, pavyzdţiui kaip pankreatitą ar hiperadrenokorticizmą. Jei įmanoma, galima echoskopo pagalba įvertinti pilvo organų būklę, kad dar tiksliau diagnozuoti šią ligą. Išanalizavus paciento duomenis, taikoma dieta ir įvairūs gydymo metodai (Reineke, 2008).

1.6.3.3 Gydymas

Atlikus visus tyrimus ir nustačius cukrinį diabetą, kaip įmanoma greičiau reikia imtis gydymo. Būtina įvertinti ir šuns šeimininko finansines galimybes, jam lieka teisė rinktis gydymo būdą, kadangi šuo diabetikas turės visą likusį gyvenimą gauti insuliną. Kainuoja ne vien tik insulinas, bet laikas, specialus pašaras, pakartotiniai gliukozės kiekio tyrimai, taip pat ir tokie atvejai, kai šuniui tenka pasilikti gydykloje. Taip pat būtina įspėti šeimininkus, kad vieni šunys lengviau pasiduoda gydymui, kiti sunkiau ir pastarieji taip pat gali turėti gretutinių ligų, susijusių su cukriniu diabetu (Davison, 2012).

Pats pagrindinis ir ţinomiausias yra gydymas insulinu kartu taikant dietą. 100% diabetikų šunų taikoma insulino terapija, 40 proc. atvejų taikoma dieta, 9 proc. taikoma fizinė terapija. 32 proc. šunų taikoma insulino terapija kartu su dieta, 6 proc. insulinas taikomas kartu su fiziniais pratimais. Insulino injekcijos po oda taikomos vieną, du ar tris kartus dienoje (Aptekmann et al., 2011). Insulinas 

nedidelis (51 aminorūgšties liekana) kasoje gaminamas ir į kraują išskiriamas polipeptidinis hormonas, kurio masė 5808 Da. Jis verčia raumenų ir kepenų ląsteles gaminti glikogeną, o riebalų ląsteles gaminti riebalus. Insulinas skirstomas į kelis tipus, pagal veikimo laiką: trumpo veikimo, vidutinio veikimo ir ilgo veikimo (Reineke, 2008).

22

suspensija (Vetinsulin/Caninsulin), protamino cinko insulinas (PZI) ir glarginas (Aptekmann et al., 2011).

“Caninsulin” yra daţniausiai naudojamas ir pats panašiausias į šunų insuliną, skiriasi tik trimis aminorūgštimis. Pradinė insulino “Caninsulin”terapijos dozė yra 0,5 TV/kg kūno svorio vieną kartą per parą, suapvalinant iki maţiausio sveikųjų vienetų skaičiaus. Ţemiau esančioje lentelėje pateikiama keletas kitų insulino tipo dozių pavyzdţių.

2 lentelė. Įvairaus insulino tipo dozės šunims (Reineke, 2008).

Insulinas Dozė šuniui

NPH 0,25 -0,5 TV/kg kas 12 h

“Caninsulin” 0,5 TV/kg kas 12 h

PZI nerekomenduojamas

Glarginas Šiuo metu nerekomenduojamas

PZI daugiau naudojamas kačių cukrinio diabeto gydymui kartu su NPH. Glarginas retai naudojamas šunų gydymui, tačiau yra atvejų su šio vaisto bandymu. Tyrimų metu, dešimčiai šunų, kurie serga cukriniu diabetu, buvo taikoma glargino terapija įvairiomis dozėmis ir buvo stebimas poveikis, ar glarginas gali sureguliuoti gliukozės kiekį šunų kraujyje. Išvadose buvo teigiama, kad glarginas efektyviai reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir jo efektyvi pradinė gydymo dozė turėtų būti 0,3 TV/kg du kartu per dieną (Hess, Drobatz, 2013).

Sulfonamidas (sulfonilkarbamidas) glipizidas  insulino pakaitalas, kuris duodamas per os. Jis kontroliuoja cukraus kiekį kraujyje, stimuliuoja insulino išsiskyrimą kasoje ir didina jo efektyvumą skrandyje. Firminis vaistas yra Glucotrol XL, jo pradinė dozė šuniui ½ tabletės. Naudojamas 12 kartus per parą šėrimo metu ar po šėrimo (Aptekmann et al. 2011).

Dietos terapija ypač svarbi cukrinio diabeto gydymui. Dietos tikslas turi būti toks, kad gyvūnas gerai įsisavintų maistą, kad tai koreguotų ar uţkirstų kelią nutukimui ar svorio netekimui, bei padėtų reguliuoti padidėjusį gliukozės kiekė kraujyje po šėrimo (Reineke, 2008). Taikant dietą, reikia laikytis nuoseklaus laiko, kad pašaras duodamas, taip pat nustatyti dozes, kurias galima duoti šuniui diabetikui. Taip pašaras bus lengviau įsisavinamas ir gyvūnas jausis geriau (Rucinsky et al., 2011). Fizinė veikla, kaip fizinė terapija naudinga tuo, kad tai palaiko raumenų aktyvumą ir masę, kuri gali būti prarandama ankstyvose ligos stadijose (Davison, 2012).

23

Genų terapija. Iki šiol ši terapija daţniausiai buvo taikoma pelėms, kaip bandomoji terapija. Mokslininkai iš Ispanijos universiteto Autonoma de Barcelona gyvūnų biochemijos ir genų terapijos centro padarė pranešimą, kuriame teigė, jog taikydami genų terapiją išgydė penkis biglių veislės šunis, kurie sirgo IDD tipo diabetu. Šio tyrimo metu, cukrinis diabetas penkiems šunims buvo sukeltas dirbtinai, suleidus streptozoticino ir aloksano, kurie yra toksiški kasos β ląstelėms. Kai šunys susirgo, jiems buvo taikomas kuris nors vienas iš šių būdų: insulinas glarginas du kartus per parą, gliukokinazės geno injekcija į raumenis, insulino geno injekcija į raumenis, gliukokinazės ir insulino genų injekcija į raumenis. Padarytos išvados, kad pirmuoju būdu gydomų šunų cukrinis diabetas buvo kontroliuojamas, tačiau hiperglikemija išliko. Gydant antruoju būdu, vien gliukokinazės ar vien insulino vektoriais, šunims greitai atsistatė gliukozės kiekis kraujyje, didesnės dozės buvo lengvai toleruojamos ir nė vienam šuniui nepasireiškė joks šalutinis poveikis. Šunys, gavę abu genus  vektorius, ţymiai geriau reagavo į gliukozės tolerancijos testą. Šiais būdais gydyti šunys priaugo svorio, fruktozaminų kiekis kraujo serume nebuvo padidėjęs, cukrinis diabetas buvo be komplikacijų. Teigiama, kad gydant vien tik gliukokinazės, insulino genais, poveikis yra toks pat sėkmingas, kaip ir gydant metodu, kuomet leidţami abu genai (Callejas et al., 2013).

Beta ląstelių persodinimas  transplantacija. Šis gydymo būdas pasaulyje yra naujovė. Taikoma šunims, sergantiems IDD tipo diabetu. Tyrimų ir bandymų metu, kasos audiniai buvo gauti iš eutanazuotų šunų, iki 3 metų amţiaus, kurie neturėjo sąsajos su kasos ligomis. Po kasos išėmimo, ši nedelsiant turi būti pristatyta į laboratoriją tolimesniam apdirbimui. Iš kasos buvo išgryninamos salelės, kurios vėliau persodinamos šunims recipientams. Šis gydymo metodas yra pats naujausias ir dar maţai naudojamas. Manoma, kad vienam recipientui gali reikėti kelių donorų, kad uţtektų išgrynintų kasos salelių dėl normalaus funkcionavimo. Tačiau šis metodas turi ir trūkumų, kadangi izoliuotos salelės iš organizmo kenčia deguonies badą, o to pasekoje, prarandama apie 70 proc. salelių funkcionalumo, dėl išemijos, uţdegimo, apoptozės ir nekrozės (Vrabelova et al., 2014).

24

2. TYRIMŲ MEDŢIAGOS IR METODIKA

Tiriamojo darbo metu 2013 – 2014 m. buvo atlikta šunų, kuriems pasireiškė angliavandenių apykaitos sutrikimai, etiologinių, diagnostinių ir gydymo duomenų retrospektyvinė analizė. Tirti duomenys surinkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Pagal anamnezės, laboratorinių tyrimų bei gydymo duomenis buvo išnagrinėta ir išaanalizuota trisdešimt septynios šunų ligų istorijos, kuriems 2009 – 2013 metais pasireiškė angliavandenių apykaitos sutrikimas – cukrinis diabetas.

Buvo ieškoma cukrinio diabeto pasireiškimo priklausomybės nuo šuns amţiaus, veislės, lyties, kilmės, svorio. Nagrinėjami kraujo biocheminiai rodikliai esant susirgimui, taip pat klinikiniai simptomai, galintys leisti įtarti cukrinį diabetą. Analizuojamos daţniausiai pasireiškiančios ligos kartu su cukriniu diabetu. Vadovaujantis ligos istorijoje pateikta anamneze (n=37) surinkti duomenys apie šunų amţių, svorį, veislę, lytį, išanalizuoti, kokie klinikiniai poţymiai daţniausiai pasireiškia esant cukriniam diabetui, taip pat išanalizuota koks gydymas buvo taikomas sergantiems šunims, bei kiek atvejų pasitaikė, kuomet šeimininkai atsisakė gydymo (1 pav.).

Siekiant išsiaiškinti, ar šunims, sergantiems cukriniu diabetu buvo pastebėta svorio nukrypimų nuo normos, grynaveisliai šunys suskirstyti į tris grupes: maţų veislių, vidutinių veislių ir didelių veislių šunys. Atitinkamai pagal veisles, analizuota, ar tų veislių šunų svoris atitinka normą, ar ne.

3 lentelė. Šunų svorio normos pagal veisles

Grupė Veislė Svoris, kg

M aţ ų ve isl ių šu n

ys Čihuahua _{Jorkšyro terjeras} <3

1,83,2 Foksterjeras 79 Taksas 715 Škotų terjeras 810 Pudelis 25 Biglis 911 Pinčeris 3,55 Vid u tini ų ve isl ių šu n ys Labradoro retriveris 2536 Anglų kokerspanielis 11,815,5 Amerikiečių Stafordšyro terjeras 2840 Šarpėjus 18,129,4 Did eli ų ve isl ių šu n ys Vokiečių aviganis 2240 Rotveileris 3859 Anglų seteris 2036

Vakarų Sibiro laika 18,225

Dalmantinas 2432

25

Vadovaujantis ligos istorijoje nurodytais diagnostikos metodais, išanalizuota, kaip daţnai cukrinis diabetas pasireiškia su kitomis ligomis ir kokios daţniausiai tai būna ligos. Surinkti kraujo biocheminių tyrimų duomenys. Gliukozės (GLU) kiekis kraujyje buvo tirtas visiems šunims (n=37). Kiti biocheminiai rodikliai, t. y. kreatininas (CREA), alanintransaminazė (ALT) ir aspartataminotrasferazė (AST) buvo tiriami ne visiems šunims, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas. Kreatininas buvo tirtas 25 šunims iš 37 (n=25), ALT buvo tirta 22 šunims iš 37 (n=22) ir AST buvo tirta 17 šunų iš 37 (n=17) (1 pav.).

Kraujo biocheminiams rodikliams nustatyti imamas veninis kraujas iš v. saphena ar v. cephalica. Vieta, iš kurios imamas kraujas turi būti atitinkamai paruošta, t. y., turi būti nuskutami plaukai, oda nuvaloma antiseptikais. Kraujas paimamas specialiu mėgintuvėliu – vakutaineriu. Kraujo biocheminiai tyrimai atliekami “Reflotron Manual” aparatu (Roche, Vokietija). Nustatomas gliukozės kiekis kraujyje (GLU mmol/l), specifiniai kepenų fermentai aspartataminotrasferazė (AST U/I) ir alaninaminotransferazė (ALT U/I), atsiţvelgiant į tai, kad prie cukrinio diabeto gali pasireikšti ir kepenų funkcijos nepakankamumas ir daţniausiai šie rodikliai būna pakilę virš normos ribų. Taip pat daţnai matuojamas ir kreatinino kiekis kraujo serume (CREA µmol/l).

26

1 pav. Darbo schema

Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje išanalizuotos 2009-2013 m. šunų

ligų istorijos

Atlikta retrospektyvinė šunų cukrinio diabeto analizė (n=37) Išanalizuoti gydymui paskirti insulino preparatai "Caninsulin" (n=25) "Humalog" (n=2) "Glucotrol XL" (n=5) Išanalizuotos diagnostinės priemonės:

biocheminiai kraujo rodikliai

27

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Cukriniu diabetu sergančių šunų klinikinių poţymių etiologinė analizė

Analizuojant šunų ligos istorijas, atrinkti trisdešimt septyni atvejai (n=37), kurių duomenys atitiko baigiamojo darbo temą. Visi atrinkti pacientai buvo šunys, kuriems nustatytas vienas iš angliavandenių apykaitos sutrikimų  cukrinis diabetas.

2 pav. Cukrinio diabeto pasireiškimas skirtingų lyčių individams

Iš 37 šunų, 23 (62,20 proc.) cukrinis diabetas buvo nustatytas kalėms, o likusią dalį, tai yra 14 šunų (37,8 proc.) sudarė patinai. Paskaičiavus paaiškėjo, kad cukrinis diabetas kalėms pasireiškė 1,64 karto daţniau nei patinams.

Tiriamojo darbo metu buvo paskaičiuoti bendri tiriamosios šunų grupės duomenys:

 Vidutinis tirtų šunų amţius 8,72±0,57 m.

Sugrupavus tirtus šunis pagal lytį, nustatyta, kad kalių, sergančių cukriniu diabetu vidutinis amţius yra 9,65±0,63 metų, o tai yra beveik 11 proc. daugiau nei bendras tiriamosios šunų grupės amţiaus vidurkis. Patinų vidutinis amţius nustatytas 7,18±0,97 metų, o tai yra beveik 18 proc. maţiau nei vidutinis tiriamų šunų amţius. Nustatyta, kad tiek kalėms, tiek patinams, cukrinis diabetas pasireiškia panašiame, vyresniame amţiuje.

23 14

28

3 pav. Cukrinio diabeto pasireiškimas skirtingos kilmės šunims

Tarp tyrimui atrinktų pacientų buvo 23 grynaveisliai šunys, kurie sudarė 62 proc. visų tyrimams atrinktų šunų. 14 šunų buvo negrynaveisliai ir tai sudarė 38 proc. visų tyrimams atrinktų šunų (3 pav.) Išanalizuota, kad grynaveisliams šunims cukrinis diabetas nustatytas 1,64 karto daţniau nei mišrūnams.

Norint nustatyti cukrinio diabeto pasireiškimą tarp skirtingos kilmės šunų, tiriamoji šunų grupė buvo padalinta į du pogrupius:

 Negrynaveisliai šunys (mišrūnai);

 Grynaveisliai šunys.

Tyrinėjant negrynaveislių šunų duomenis, buvo nustatyta, kad iš 14 šunų, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas, 11 (78,57 proc.) buvo kalės, o 3 šunys (21,43 proc.) buvo patinai. Analizuojant grynaveislių šunų pogrupį, ištirta, kad tiek kalėms, 12 atvejų (52,17 proc.), tiek patinams, 11 atvejų (47,83 proc.) cukrinis diabetas pasireiškia maţdaug vienodai.

Negalime teigti, kad kilmė turi įtakos cukrinio diabeto pasireiškimui, kadangi šie poţymiai yra statistiškai nepriklausomi p=0,1, t.y. p>0,05 (4 pav.)

62% 38%

29

4 pav. Cukrinio diabeto pasireiškimas skirtingos kilmės patinams ir patelėms Apskaičiuota, kad negrynaveislių šunų vidutinis amţius yra 10,79±0,8 metų, o tai yra, daugiau nei 2 metais arba beveik 24 proc. daugiau uţ bendrą tiriamosios šunų grupės amţiaus vidurkį. Grynaveislių šunų vidutinis amţius yra 7,46±0,65 metų, o tai yra 14 proc. maţiau nei bendras tiriamųjų šunų amţiaus vidurkis  8,72±0,57 m.

Šunų svorio pasiskirstymas pagal veislių grupes pateiktas 4 lentelėje. 4 lentelė. Šunų svorio pasiskirstymas pagal veislių grupes

Per maţas svoris Norma Virš normos Viso

Maţų veislių šunys 2 5 3 10

Vidutinių veislių

šunys 1 4 2 7

Didelių veislių šunys 1 3 3 6

Nustatyta, kad iš maţų veislių šunų grupės, svoris normos ribose buvo 5 šunims, t.y. šioms veislėms: Jorkšyro terjero (2,3 kg), taksų (9,7 kg; 9,7 kg ir 9 kg;) ir škotų terjero (10 kg). Šunų, kurių svoris nesiekė normos buvo du  biglis (8,7 kg) ir pinčeris (3,4 kg). Vidutinių veislių šunų grupėje svoris normos ribose buvo šių šunų: dviejų Labradoro retriverių (30 kg ir 32 kg), vieno amerikiečių Stafordšyro terjero (37,8) ir šarpėjaus (26 kg). Per maţas svoris buvo vienam iš dviejų amerikiečių Stafordšyro terjerų (23 kg). Per didelis svoris buvo vienam iš trijų Labradoro retriverių (38,1 kg) ir anglų kokerspanieliui (17 kg). Didelių šunų veislių grupėje normos ribose buvo šių šunų veislių svoris: dviejų dalmantinų (26 kg ir 30 kg) bei anglų seterio (22 kg). Vienas šuo buvo, kurio svoris nesiekė

30

normos  tai rotveileris (35,1 kg). Per didelis svoris buvo vokiečių aviganiui (60 kg) ir Vakarų Sibiro laikai (31,9 kg).

Siekiant išsiaiškinti, kokių veislių šunims cukrinis diabetas pasireiškia daugiausiai, grynaveislių šunų grupė (n=23) buvo suskirstyta pagal atskiras veisles.

Iš diagramos matyti, kad daţniausiai cukrinis diabetas buvo nustatytas trumpaplaukiams taksams 3 šunys (13 proc.) ir Labradoro retriveriams 3 šunys (13 proc.), taip pat amerikiečių Stafordšyro terjerams – 2 šunys (8,7 proc.), dalmantinams – 2 šunys (8,7 proc.). Biglių, čihuahua, anglų seterių, rotveilerių, pinčerių, foksterjerų, škotų terjerų, anglų kokerspanielių, laikų, šarpėjų, pudelių, Jorkšyro terjerų, vokiečių aviganių, kuriems nustatytas cukrinis diabetas buvo po vieną, tai sudaro po 4,3 proc. (5 pav.).

5 pav. Grynaveisliai šunys, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas

Išanalizuota, kaip daţnai cukrinis diabetas pasireiškia su kitomis ligomis ir kokios daţniausiai tai būna ligos (6 pav.).

31

6 pav. Ligos, pasireiškiančios greta cukrinio diabeto

Nustatyta, kad cukrinis diabetas kaip savarankiška liga, be kitų paralelinių ligų pasireiškė 19 iš 37 tirtų sergančių šunų (51,35 proc.). Daugiausia buvo nustatyta atvejų, kuomet cukrinis diabetas pasireiškia kartu su kepenų funkcijos nepakankamumu – 5 atvejai (13,51 proc.). Po du atvejus buvo tokios ligos kaip navikas, miozitas, kepenų funkcijos nepakankamumas ir anemija, jos sudarė po 5,41 proc. Kitos diagramoje pavaizduotos ligos pasireiškė paraleliai su cukriniu diabetu po vieną kartą ( po 2,7 proc.) galima teigti, kad cukrinis diabetas daţniausiai pasireiškia kaip savarankiška liga.

3.2 Biocheminių kraujo rodiklių analizė

5 lentelėje pateikti gliukozės kiekio kraujyje tyrimų rezultatai (GLU mmol/l), kurie buvo atliekami 37 šunims.

5 lentelė. Gliukozės kiekio kraujyje parametrai

Kraujo rodiklis Norma Vidurkis Ištirtų šunų _skaičius Viršijo _normą

GLU mmol/l 3,9 - 7,8 18,0 ±1,22 37 37

Nustatyta, kad visi pacientų, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas, gliukozės kiekis kraujyje viršijo normą, t.y. 3,9 – 7,8 mmol/l. Didţiausia reikšmė buvo 33,3 mmol/l, maţiausia – 7,82 mmol/l. Apskaičiuota mediana buvo 17,10 mmol/l.

19 1 1 1 1 1 5 2 1 2 1 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 Diabetas cukrinis

Deform. spondiliozė, ascitas, hidroperikardas Anemija Diskospondilitas Gastroenteritas, apsinuodijimas Inkstų lėtinis nepakank., kepenų f-jos nepakank. Kepenų f-jos nepakank. Kepenų f-jos nepakank., anemija Kepenų f-jos nepakank., diskospondilitas Navikas Nutukimas, inkstų lėtinis nepakank., kepenų f-jos …

32

7 pav. Vidutinė GLU kiekio reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.

Iš 7 pav. matyti, kad gliukozės vidutinis kiekis kraujyje šunų, sergančių cukriniu diabetu buvo 18,0 ±1,22 mmol/l.

Šunų, sirgusių cukriniu diabetu gliukozės (GLU) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc. svyravo nuo 15,52 iki 20,42 mmol/l.

6 lentelė. Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai Kraujo

rodiklis

Norma Vidutinė reikšmė ir paklaida

Ištirtų šunų skaičius

Nesiekė normos Atitiko normą Viršijo normą Viso CREA µmol/l 55 - 106 77,92±10,15 10 13 2 25

AST U/I Iki 40 73,69±29,74 4 1 12 17

ALT U/I Iki 55 158,86±48,34 8 0 14 22

Cukriniu diabetu sirgusių šunų kreatinino (CREA) kiekis kraujyje dvejais (8 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (6 lentelė), (Kreatinino fiziologinė norma šunims yra 55 – 106 µmol/l, Davison, 2011). Nesiekusių fiziologinės normos buvo 10 šunų (40 proc.), o atitinkančių normą

33

buvo net 13 šunų iš tirtų atvejų (52 proc.). Maţiausia nustatyta kreatinino reikšmė buvo 44,2 µmol/l, o didţiausia nustatyta reikšmė buvo 285 µmol/l.

Šunų, sirgusių cukriniu diabetu kreatinino (CREA) rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. svyravo nuo 56,97 iki 98,8 (8 pav.)

8 pav. Vidutinė kreatinino reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. Cukriniu diabetu sirgusių šunų aspartataminotrasferazės kiekis kraujyje net 12 (71,0 proc.) tirtų atvejų viršijo fiziologinę normą (6 lentelė), (fiziologinė AST norma kraujyje šunims yra iki 40 U/I, Hines, 2014), AST normą atitiko vienas tirtas atvejis (6,0 proc.), o normos nesiekė 4 tirti atvejai (23,0 proc.) (6 lentelė). Didţiausias nustatytas AST kiekis kraujyje buvo 225,0 U/I, o maţiausias nustatytas kiekis AST kraujyje buvo 22,6 U/I.

Šunų, sirgusių cukriniu diabetu aspartataminotransferazės (AST) rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. svyravo nuo 43,95 iki 103,44 (9 pav.).

34

9 pav. Vidutinė aspartataminotransferazės (AST) reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.

Cukriniu diabetu sirgusių šunų alanintransaminazės (ALT) kiekis kraujyje 14 šunų (63,3 proc.) tirtų atvejų viršijo fiziologinę ALT normą (6 lentelė), (fiziologinė ALT norma šunims iki 55 U/I, Hiness, 2014). Nesiekusių normos buvo 8 (36,4 proc.) tirti atvejai, o atitinkančių normą nebuvo nė vieno atvejo (6 lentelė). Didţiausia nustatyta alanintransaminazės (ALT) reikšmė buvo 1050,0 U/I, o maţiausia – 14,20 U/I.

Šunų, sirgusiuţų cukriniu diabetu alanintransaminazės rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. svyravo nuo 58,34 iki 259,39 (10 pav.)

35

Palyginus kepenų fermentų alanintransaminazės (ALT) ir aspartataminotransferazės (AST) vidutines reikšmes, paskaičiuota, kad skirtumas tarp jų yra 85,17 U/I, (p>0,05) o tai reiškia, kad ALT rodiklio kraujyje vidurkis yra 2,2 karto (54 proc.) didesnis uţ AST rodiklio vidutinę reikšmę kraujyje ir šie rodikliai vienas kito atţvilgiu nėra statistiškai reikšmingi (11 pav.)

11 pav. Vidutinių AST ir ALT reikšmių palyginimas kartu su rodiklių (AST) ir (ALT) pasikliautiniais intervalais 95 proc.

3.3 Šunų cukriniam diabetui gydyti naudoti vaistai

Dr. Leono Kriaučeliūno klinikoje, išanalizavus 37 šunų anamnezės duomenis, klinikinius poţymius, ligos pasireiškimo etiologiją, buvo išanalizuotas ir gydymas. Pagrindinis gydymas buvo toks, kad siekta palaikyti reikiamą insulino kiekį dėl normalaus gliukozės kiekio reguliavimo (12 pav.)

36

12 pav. Medikamentai, naudoti cukrinio diabeto gydymui

25 šunims iš tirtų šunų arba 67,6 proc. sirgusiųjų buvo taikomas gydymas preparatu „Caninsulin“ (CANINSULIN 40 TV/ml injekcinė suspensija).

Taip pat, daţnai buvo paskiriamas vaistas „Glucotrol XL“ – 5 šunys arba 13,5 proc. Rečiausiai skiriamas vaistas buvo „Humalog“, taikytas dviems šunims (5,4 proc.).

Deja, bet net 5 šunų savininkai (13,5 proc.) gydyti savo augintinius atsisakė ir prašė eutanazuoti juos, kuomet buvo nustatytas cukrinis diabetas.

0 5 10 15 20 25

37

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Šunų cukrinis diabetas yra viena daţniausių endokrininių ligų, sutinkamų veterinarijoje. Kasmet šios ligos atvejų pasaulyje vis daugėja. Tai medţiagų apykaitos sutrikimas, nustatomas daţniausiai vidutinio amţiaus šunims ir pasireiškiantis hiperglikemija, gliukozurija, svorio netekimu ar priaugimu bei insulino trūkumu (Kumar et al., 2014).

Iš tirtų 37 šunų, kuriems per 2009 – 2013 metus buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, 62,20 proc.) cukrinis diabetas buvo nustatytas kalėms, o likusią dalį, tai yra 14 šunų arba 37,8 proc. sudarė patinai. Paskaičiavus paaiškėjo, kad cukrinis diabetas kalėms pasireiškia 24,4 proc. daţniau nei patinams. Literatūros duomenimis minima, kad 70 proc. atvejų šunų diabetikų sudaro kalės, taip pat minima, kad tai gali įtakoti hormonas progesteronas, kuris yra insulino antagonistas ir kalių organizme vyrauja vaikingumo periodu (Davison, 2012).

Bendras vidutinis šunų, sergančių cukriniu diabetu amţius buvo 8,72±0,57 metų. Kalių, sergančių cukriniu diabetu vidutinis amţius buvo nustatytas 9,65±0,63 metų, o tai yra beveik 11 proc. daugiau nei bendras tiriamosios šunų grupės amţiaus vidurkis. Patinų vidutinis amţius nustatytas 7,18±0,97 metų, o tai yra beveik 18 proc. maţiau nei vidutinis tiriamų šunų amţius. Jauniausias šuo, kuriam buvo nustatytas cukrinis diabetas buvo pusės metų amţiaus, o vyriausias septyniolikos metų amţiaus. Iš gautų rezultatų galima daryti prielaidą, kad cukrinis diabetas tiek kalėms, tiek patinams pasireiškia tokiame pat amţiaus tarpe. Literatūroje rašoma, kad šunys, linkę sirgti cukriniu diabetu būna daţniausiai vidutinio arba vyresnio amţiaus, t.y. nuo 6 iki 12 metų, tačiau sirgti gali ir jaunesni nei 12 mėnesių šuniukai (Rijnberk, Kooistra, 2010).

Suskirsčius grynaveislius šunis į pogrupius pagal veislės dydį, nustatyta, kad iš maţų šunų veislių grupės, svoris atitiko normą 50 proc. tos grupės šunų, 30 proc. viršijo svorio normą, o 20 proc. tos grupės šunų svoris nesiekė normos. Iš vidutinių veislių šunų grupės, normos ribose svoris buvo 57 proc. tos grupės šunų, per maţas svoris buvo 14,3 proc. šunų ir 28,7 proc. šunų viršijo svorio normą. Didelių veislių šunų grupėje normos ribose svoris buvo 33,3 proc. šunų, 50 proc. viršijo svorio normą, o 16,6 proc. nesiekė svorio normos. Literatūros duomenimis, cukriniu diabetu serga daţniau didelių ir vidutinių veislių šunys, atitinkamai Labradoro retriveriai, samojedai, škotų terjerai. Rečiau – maţų veislių šunys (Rijnberk, Kooistra, 2010).

38

Tyrinėjant negrynaveislių šunų duomenis, buvo nustatyta, kad iš 14 šunų, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas, 11 (78,57 proc.) buvo kalės, o 3 šunys (21,43 proc.) buvo patinai. Analizuojant grynaveislių šunų pogrupį, ištirta, sergančių kalių buvo 12 atvejų (52,17 proc.), o patinų 11 atvejų (47,83 proc.). Pagal tai, galima daryti išvadą, kad nepaisant kilmės, cukriniu diabetu daţniau serga kalės nei patinai.

Negalime teigti, kad kilmė turi įtakos cukrinio diabeto pasireiškimui, kadangi šie poţymiai yra statistiškai nepriklausomi , nes p>0,05. Catchpole et al., 2005 teigia, kad daţniausiai cukrinis diabetas pasireiškia negrynaveisliams šunims (23 proc.) nei veisliniams šunims.

Apskaičiuota, kad negrynaveislių šunų vidutinis amţius yra 10,79±0,8 metų, o tai yra, daugiau nei 2 metais arba beveik 24 proc. daugiau uţ bendrą tiriamosios šunų grupės amţiaus vidurkį. Grynaveislių šunų vidutinis amţius yra 7,46±0,65 metų, o tai yra 14 proc. maţiau nei bendras tiriamųjų šunų amţiaus vidurkis  8,72±0,57 m. Literatūroje teigiama, kad negrynaveisliai šunys 1,2 metais gyvena ilgiau uţ grynaveislius šunis (O‟Neill et al., 2013).

Išanalizavus sirgusių šunų atvejus, nustatyta, kad daţniausiai cukrinis diabetas pasireiškia šioms veislėms: trumpaplaukiams taksams 3 šunys (13 proc.) ir Labradoro retriveriams 3 šunys (13 proc.), taip pat amerikiečių Stafordšyro terjerams – 2 šunys (8,7 proc.), dalmantinams – 2 šunys (8,7 proc.). Kitų veislių šunų atvejų buvo po vieną. Literatūroje rašoma, kad daţniausiai cukriniu diabetu linkę sirgti Labradoro retriveriai (12,2%), Vakarų Škotijos baltieji terjerai (9,1%) ir borderkoliai (6,2%). (Rijnberk, Kooistra, 2010), o į padidintos rizikos grupę, susirgti spontaniniu cukriniu diabetu patenka šios veislės: pudeliai, kešonai, Aliaskos malamutai, miniatiūriniai šnauceriai, Suomijos špicai, bišon fryzai bei anglų springer spanieliai. Į maţesnę rizikos grupę patenka vokiečių aviganių, kokerspanielių ir bokserių veislių šunys (Catchpole et al., 2013).

Išanalizavus cukrinio diabeto ryšį su kitomis ligomis, nustatyta, kad daţniausiai kartu pasireiškia ir kepenų funkcijos nepakankamumas  5 atvejai (13,51 proc.), taip pat daţnai kartu diagnozuojamas navikas, miozitas, kepenų funkcijos nepakankamumas ir anemija bei hiperglikemija – po du atvejus (po 5,41 proc.). Literatūroje minima, kad būtent tokios ligos kaip tik gali predisponuoti ir cukrinio diabeto pasireiškimą (Foster, 2013).

39

iki 20,42 mmol/l. Literatūroje rašoma, kad gliukozės norma šunų kraujyje yra nuo 3,9 iki 7,8 mmol/l (Hines, 2014).

Cukriniu diabetu sirgusių šunų kreatinino (CREA) kiekis kraujyje dvejais (8 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (kreatinino fiziologinė norma šunims yra 55 – 106 µmol/l) (Davison, 2012). Nesiekusių fiziologinės normos buvo 40 proc. šunų, o atitinkančių normą buvo net 52 proc. šunų iš tirtų atvejų. Vidutinė kreatinino (CREA) kiekio cukriniu diabetu sergančių šunų kraujyje rodiklio reikšmė buvo 29,5 proc. didesnė uţ ţemutinę normos ribą. Literatūroje teigiama, kad kreatininas yra vienas svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių ir jo padidėjimas gali reikšti įvairių ligų atsiradimą, įskaitant ir cukrinį diabetą (Davison, 2012).

Cukriniu diabetu sirgusių šunų aspartataminotrasferazės kiekis kraujyje net 71,0 proc. tirtų atvejų viršijo fiziologinę normą, (fiziologinė AST norma šunų kraujyje yra iki 40 U/I) (Hines, 2014), AST normą atitiko 6,0 proc., o normos nesiekė 23,0 proc. Vidutinis AST kiekis šunų, sirgusių cukriniu diabetu kiekis kraujyje buvo 25,36 proc. didesnis uţ ţemutinę AST normos ribą. Didţiausias nustatytas AST kiekis kraujyje buvo 225,0 U/I, o maţiausias nustatytas kiekis AST kraujyje buvo 22,6 U/I. Šunų, sirgusių cukriniu diabetu aspartataminotransferazės rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. svyravo nuo 43,95 iki 103,44. Literatūroje teigiama, kad AST rodikliai gali padidėti esant kepenų paţeidimams, tokiems kaip hepatitas, ar kepenų funkcijos nepakankamumui, kuris išsivysto kaip cukrinio diabeto gretutinė liga, arba kaip tik predisponuoja šios ligos atsiradimą. Tai gali būti ir infekcinės kilmės kepenų paţeidimas  infekcinis hepatitas (Kaneko, 2008).

Palyginus kepenų fermentų alaninaminotrasferazės (ALT) ir aspartataminotransferazės (AST) vidutines reikšmes, paskaičiuota, kad skirtumas tarp jų yra 85,17 U/I, (p>0,05) o tai reiškia, kad ALT rodiklio kraujyje vidurkis yra 2,2 karto (54 proc.) didesnis uţ AST rodiklio vidutinę reikšmę kraujyje ir šie rodikliai vienas kito atţvilgiu nėra statistiškai reikšmingi. Literatūroje minima, kad šunims daţniausiai pasireiškia padidėjusi AST ir ALT veikla esant ūmiam kepenų funkcijos paţeidimui, tai yra, kai viršija norma kraujyje (AST iki 40 U/I, ALT iki 55 U/I (Hines, 2014). Taip pat, literatūroje minima, jog jei ALT>AST, tai leidţia spręsti apie lėtinio hepatito buvimą. Šių rodiklių padidėjimas gali reikšti ir širdies funkcijos paţeidimą ar sumaţėjųsį kraujo pritekėjimą į kepenis dėl šoko, taip pat dėl širdies nepakankamumo (Nabili S. N., 2015).