Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Olga Meščeriakova
DOMEIKAVOS KAIMO GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į BUITINIŲ ATLIEKŲ RŪŠIAVIMĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikata)
Mokslinė vadovė
________ doc. dr. R. Ustinavičienė 2010-06-04
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)
DOMEIKAVOS KAIMO GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į BUITINIŲ ATLIEKŲ RŪŠIAVIMĄ
Olga Meščeriakova
Mokslinė darbo vadovė doc. dr. Rūta Ustinavičienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas, 2010. 73 p.
Darbo tikslas. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų požiūrį į buitinių atliekų rūšiavimą.
Uždaviniai. 1. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų žinias apie buitinių atliekų rūšiavimą. 2. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų požiūrį į buitinių atliekų rūšiavimo įpročius. 3. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų buitinių atliekų rūšiavimo galimybes.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliktas 2009 metų gegužės – birželio mėnesiais Domeikavos kaime. Tyrimo metu buvo apklausti 370 Domeikavos kaimo gyventojų, atrinktų atsitiktinės atrankos būdu. Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinių duomenų analizės paketą SPSS 17.0 for Windows.
Rezultatai. 74,9 proc. Domeikavos gyventojų yra informuoti apie buitinių atliekų rūšiavimą (58,8 proc. vyrų ir 68,7 proc. moterų). Dažniausiai informaciją jie gauna iš televizijos laidų (71,2 proc.), spaudos (39,2 proc.) bei radijo (26,2 proc.). 46,2 proc. gyventojų teigė žinantys, kaip taisyklingai rūšiuoti buitines atliekas, tačiau pateikiant kontrolinius klausimus į juos atsakydavo klaidingai (62 proc.). Tiriamųjų teigimu, pagrindinės buitinių atliekų keliamos problemos yra aplinkos tarša (73,5 proc.) ir neigiamas poveikis sveikatai (47,4 proc.). 62,5 proc. apklaustų respondentų turi galimybę rūšiuoti buitines atliekas. Dažniausiai rūšiuojamas stiklas (62,2 proc.) bei plastikas (41,9 proc.).
Išvados. Dauguma Domeikavos kaimo gyventojų teigė žinantys, kaip taisyklingai rūšiuoti buitines atliekas, bet iš kontrolinių klausimų matyti, kad jiems dar trūkstą įgūdžių ir informacijos apie antrinių žaliavų rūšiavimą. Anot daugumos apklaustų respondentų buitinių atliekų rūšiavimas - būtinas dalykas, tačiau antrines žaliavas iš bendro buitinių atliekų srauto skiria tik trečdalis apklaustųjų. Dažniausiai gyventojai nuo bendro buitinių atliekų srauto atskiria stiklą ir plastiką. Svarbiausias motyvas rūšiuojant buitines atliekas – aplinkos taršos mažinimas. Daugiau nei pusė Domeikavos kaimo gyventojų turi galimybę rūšiuoti buitines
atliekas, tai dažniau gali daryti daugiabučių namų gyventojai. Ketvirtadalis apklaustų respondentų nerūšiuodavo buitinių atliekų, svarbiausios nerūšiavimo priežastys - galimybių ir antrinių žaliavų konteinerių stoka.
SUMMARY
Public Health (Health Ecology)
THE ATTITUDE OF THE CITIZENS OF DOMEIKAVA COUNTRY TOWARDS THE SORTING OF HOUSEHOLD WASTE
Olga Meščeriakova
Supervisor Rūta Ustinavičienė, Dr. Sc. Assoc. Professor
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 73 p.
Aim of the study. To assess the attitude of the citizens of Domeikava country towards the sorting of household wasre.
Objectives. 1. To evaluate the attitude of Domeikava citizens towards household waste screening. 2. To evaluate the attitude of Domeikava citizens towards household waste screening habits. 3. To evaluate the household waste screening potential of Domeikava citizens.
Methods. The survey was performed at Domeikava during May – June months of 2009. The 370 randomly chosen Domeikava citizens were surveyed. Statistical analysis was performed by the application of statistical package SPSS 17.0 for Windows.
Result. 74,9% (58,8% men and 68,7% women) of Domeikava population are informed about the household waste screening. The information reaches them from TV programs (71.2%), press (39,2%) and radio (26,2%). 46,2% of population stated that they know how correctly screen the household waste, but the results of corresponding questions disproved this knowledge (62%). According the surveyed, the main household waste screening problems are the pollution of the surroundings (73.5%) and the negative impact on health (47,4%). 62,5% of surveyed screen the household waste. Most often the glass (62.2%) and plastics (41.9%) are screened.
Conclusions. The majority of Domeikava citizens stated that they know how to properly screen the household waste, but the results of corresponding questions showed that they are lack of skills and information about it. According the majority of surveyed – the screening of the secondary supplies is essential matter, but the only one third separates secondary supplies from all general Household waste. Most often only plastics and glass are separated from general Household waste. The most important argument for waste screening is the mitigation of pollution. More than half of total Domeikava population has the opportunity to screen
Household waste. The blocks inhabitants can perform this more often. One fourth of surveyed hasn’t used to screen the Household waste, the main reasons of this – the lack of possibilities and the lack secondary supplies containers.
TURINYS
SANTRUMPOS...8
ĮVADAS...9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10
1. LITERATŪROS APŽVALGA...11
1.1. Atliekų tvarkymo politika...11
1.2. Atliekų vadybos reikšmė...11
1.3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema...15
1.4. Komunalinių atliekų susidarymas...17
1.5. Antrinių žaliavų surinkimas...19
1.6. Atliekų tvarkymas kitose Europos šalyse...22
1.6.1. Atliekų tvarkymas Austrijoje...22
1.6.2. Atliekų tvarkymas Suomijoje...24
1.7. Antrinių žaliavų rūšiavimas ir perdirbimas...24
1.7.1. Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimas...24
1.7.1.1. Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimas Lietuvoje ir Europoje...27
1.7.2. Stiklo atliekų perdirbimas Lietuvoje...29
1.7.3. Plastmasės atliekų perdirbimas Lietuvoje...30
1.8. Antrinių žaliavų panaudojimo ir utilizavimo problemos...31
1.9. Visuomenės informavimas ir švietimas...35
1.10. Visuomenės požiūris į gamtą ir atliekas...36
1.11. Gyventojų požiūrių tipai pagal jų nuostatus ir buitinių atliekų tvarkymo elgseną...37
1.12. Aplinka ir visuomenės sveikata...38
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...40
3. REZULTATAI...41
3.1. Respondentų demografinė charakteristika...41
3.2. Domeikavos kaimo gyventojų žinios apie buitinių atliekų rūšiavimą...42
3.2.1. Domeikavos kaimo gyventojų praktinis žinių patikrinimas rūšiuojant buitines atliekas...45
3.3. Domeikavos kaimo gyventojų požiūris į buitinių atliekų rūšiavimą...49
3.4.1. Domeikavos kaimo gyventojų buitinių atliekų rūšiavimas...59 4. REZULTATŲ APTARIMAS...64 IŠVADOS...67 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...68 LITERATŪRA...69 PRIEDAI...73
SANTRUMPOS
LR – Lietuvos Respublikos ES – Europos Sąjunga PK – popierius ir kartonas
ĮVADAS
Buitinių atliekų kaupimas sąvartynuose kol kas yra pagrindinis atliekų tvarkymo būdas Lietuvoje. Legaliai veikiantys sąvartynai pilnėja, iš jų į atmosferą išsiskiria toksinės ir sprogios dujos, į dirvožemį ir gruntinius vandenis patenka sunkiųjų metalų junginiai bei kiti toksinai. Be to, dalis gyventojų susidariusias buitines atliekas šalina tam neskirtose vietose, pvz., pamiškėje, grioviuose ir kt. Pūvančios atliekos teršia vandens telkinius, nuodingos medžiagos su lietumi skverbiasi į dirvožemį, nuodija gyvūniją, augmeniją ir mus pačius. Šių problemų sprendimas priklauso ne tik nuo materialinių ir technologinių buitinių atliekų tvarkymo galimybių, bet ir nuo visuomenės narių vertybių, nuostatų bei dalyvavimo. Labai svarbu, kad gyventojai suvoktų buitinių atliekų keliamas problemas, rūšiavimo svarbą bei pačių dalyvavimą šiame procese reikalingumą.
Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane savivaldybėms pavesta iki 2013 metų užtikrinti, kad šalinamų buitinių atliekų kiekis neviršytų 50 proc. susidariusių buitinių atliekų kiekio per metus. Kitos susidariusios atliekos turi būti perdirbtos ar kitaip panaudotos [34].
Apskaičiuota, kad 2008 m. vidutiniškai vienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis pagamino 402 kg atliekų per metus (kaunietis pagamino 421 kg atliekų) [9], o vakarų Europoje vidutiniškai – 450 kg. Planuojama, kad po kelelių metų ir mes pasieksime šį lygį.
Atliekų tvarkymo sistemai organizuoti reikia didelių investicijų: veikiančius sąvartynus reikia rekonstruoti, kad jie atitiktų Europos Sąjungos (ES) standartus arba įrengti naujus, atitinkančius aplinkosauginius reikalavimus. Labai svarbu mažinti susidariusių atliekų kiekį ir didinti perdirbimo ir antrinių žaliavų surinkimo apimtis. Beveik pusę namų ūkyje susidarančių buitinių atliekų kiekio sudaro virtuvės atliekos, kitą pusę – antrinės žaliavos (popierius ir kartonas, stiklas, plastmasė, medienos atliekos, tekstilės, odos bei gumos atliekos ir t.t.). Visos šios atliekos gali būti sėkmingai perdirbamos antrinių žaliavų įmonėse. Efektyviai funkcionuojanti atliekų tvarkymo sistema leidžia perdirbti iki 60 proc. susidarančių buitinių atliekų [15], tuo tarpu Lietuvoje pakartotinai panaudojama ir perdirbama tik 13 proc. atliekų [53]. Norint pasiekti tokį rodiklį reikia keisti visuomenės įpročius, nusistatymus, požiūrius, teikiant daugiau informacijos apie antrinių žaliavų rūšiavimą, jos naudą, principus bei gerinti antrinių žaliavų surinkimo aikšteles.
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas - įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų požiūrį į buitinių atliekų rūšiavimą.
Uždaviniai:
1. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų žinias apie buitinių atliekų rūšiavimą. 2. Įvertinti Domeikavos kaimo gyventojų požiūrį į buitinių atliekų rūšiavimo
įpročius.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Atliekų tvarkymo politika
Aplinkosaugos problemoms jokios sienos neegzistuoja, todėl neretai lokalinio, regioninio ar nacionalinio masto aplinkos problemos tampa pasaulinio lygio. Nuo jų įvardinimo ir aktualizavimo priklauso žmonių įgimtina teisė turėti švarią ir sveiką aplinką [31].
Atliekų tvarkymas visame pasaulyje yra pripažintas vienas svarbiausių aplinkos apsaugos problemų. 1992 m. Rio de Žaneire vykusioje tarptautinėje Aplinkos ir plėtros konferencijoje, taip pat ir vėliau 2002 m. Johanesburge vykusio susitikimo metu buvo akcentuojami darnaus vystimosi principais paremtas gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas. Konferencijos ir susitikimo metu priimtuose tarptautinės svarbos dokumentuose buvo apibrėžtos subalansuotos plėtros, išsaugant žemę ateities kartoms veiksmų programos [55].
Vykdydamos tarptautinius įsipareigojimus bei siekdamos pagerinti savo šalies aplinkos kokybę, kiekviena valstybė kuria ir įgyvendina nacionalinio lygmens atliekų tvarkymo politiką, t. y. nuo atskirų šio sektoriaus problemų įvardinimo iki teisės aktų priėmimo ir struktūrų sukūrimo jiems įgyvendinti [13].
1.2. Atliekų vadybos reikšmė
Pasak V. Arbačiausko ir J. K. Staniškio, atliekų vadybos tikslas - išteklių tausojimas ir gamtos saugojimas, jis apima atliekų surinkimą, transportavimą, perdirbimą, šalinimą bei šių operacijų priežiūrą [45]. Siekiant efektyvios atliekų vadybos, būtina remtis atliekų tvarkymo planais, kurie turi būti rengiami ES šalyse [36]. Planuose turi būti pateikiama esama šalies atliekų tvarkymo situacija bei numatytos priemonės atliekų prevencijai, pakartotiniam naudojimui, perdirbimui ir saugiam šalinimui. Atliekų tvarkymo planai turi būti peržiūrimi mažiausiai kas 5 metus [24].
Atliekų reikšmės apibrėžimas sąlygoja jų pačių vadybą, todėl dėl dabartinio termino reikšmės kyla intensyvios diskusijos įvairiose pasaulio šalyse [16]. Europos šalių pramonėje buvo susirūpinta, kad šis apibrėžimas gali tapti kliūtimi sėkmingai atliekų vadybai. Nuo to, ar nereikalingos medžiagos bus vadinamos atliekomis, priklausys, kokie bus taikomi transportavimo, eksportavimo, apdorojimo priemonės bei administracinės procedūros.
Svarbu paminėti, kad įstatymuose pateiktas atliekų apibrėžimas yra dviprasmiškas. Anot Z. Srusevičiaus ir A. Steponavičiaus susiduriama su teisės aktų deklaruota atliekų prevencijos problema, nes su sąvoka „atlieka“ elgiamasi kaip su atlieka. Patys įstatymai netiesiogiai leidžia kaupti susidariusias atliekas ir šis terminas nelengvina atliekų vadybos. Todėl būtina sukurti naują atliekų ir atliekų vadybos apibrėžimą, kuris leistų nustatyti atliekų susidarymo priežastis ir galėtų pasiūlyti, kaip išspręsti susidariusias problemas. O kai kuriuos ES valstybės teigia, kad perdirbimui surenkamos atliekos, turėtų būti traktuojamos kaip antrinės žaliavos.
Ekonomiškai pažangiose šalyse požiūris į atliekas labai sparčiai pozityviai keičiasi, suvokiant tai kaip problemą. Tokia samprata davė suvokti, kad atliekos yra tam tikra dalis medžiagų ir gamybos srautų, valdomų rinkos ekonomikos dėsniais bei valstybinio reguliavimo priemonėmis. Visa, kas pagaminama, parduodama bei suvartojama, ankščiau ar vėliau tampa atliekomis. Racionaliai jas tvarkant, jos duotų gerų ekonominių rezultatų [16].
Siekiant racionaliai išspręsti atliekų problemą, reikia sistemiškai pažvelgti į esamą problemą. Pirmame paveiksle pavaizduota atliekų valdymo bei tvarkymo evoliucija, kurioje tinkamai sudėliojus akcentus, atliekų vadyba transformuojasi į resursų vadybą. Toks požiūris neprieštarauja pirmajam termodinamikos dėsniui – mes negalime sukurti energijos bei medžiagos, bet galime pakeisti jų būvį.
1 pav. Atliekų vadybos evoliucija ATLIEKŲ VADYBA Surinkimas ir rūšiavimas Perdirbimas Terminis apdorojimas Deponavimas sąvartynuose Biologinis apdorojimas Resursų valdymas Perdirbimas Biologinis apdorojimas Deponavimas sąvartynuose Terminis apdorojimas Surinkimas ir rūšiavimas Surinkimas ir rūšiavimas Atliekos Visuomenės sveikatos tikslams
Integruota atliekų vadyba Atliekų vadybos praktinės veiklos optimizavimas
Resursų vadyba Resursų panaudojimo optimizavimas
Atliekų tvarkymas dabartiniais laikais įvardinamas, kaip aktualiausias ir aštriausias dabarties ekologinių problemų [24]. Todėl moderniame atliekų ūkyje pirmiausiai sprendžiami trys problemų laukai. Pirmoji problema per ilgus dešimtmečius kauptų atliekų sanavimas. Su šia problema susiduria ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys, nes problemos sprendimas reikalauja dirvų, vandens bei oro apsaugos. Dar opesnė ši problema tose šalyse, kur atliekų klausimas buvo sprendžiamas tik plečiant deponijos plotą. Nors dauguma ekologinių problemų turi tarptautinėms problemoms būdingų bruožų, atliekų tvarkymo ir minimizavimo klausimus ekonomiškai išsivysčiusios pasaulio šalys laiko savo šalies vidaus reikalu. Kita problema atsiranda tvarkant susidarančių atliekų tvarkymo klausimus. Produktą gaminant arba prieš gamybą, jau turi būti numatoma, kaip bus sprendžiami susidarysiančių atliekų tvarkymas. Kadangi atliekų tvarkymas traktuojamas, kaip paskutinis produkto gyvavimo stadija, kuri yra kito produkto gyvavimo ciklo pradžia [21]. Pakartotinį atliekų panaudojimą lemia trys motyvacijos: bendra ekonominė, įmonės ekonominė bei ekologinė padėtis. Makroekonominiu požiūriu reikalavimai turi būti ekonomiškai efektyvesni nei šių atliekų palikimas deponijai. Todėl yra labai svarbūs teisiniai ir ekonominiai atliekų tvarkymo reguliavimai. Įmonėms tikslinga pakartotinai panaudoti atliekas, kai jų surinkimo kaštai mažesni už naujų medžiagų gaminimo kainą [23]. Trečioji atliekų ūkio dėmesio centre esanti problemų grupė – minimizuoti gamybos ir vartojimo ūkiuose susidarančių atliekų kiekius. Šių problemų bendras tikslas nukreiptas į atliekų problemų kuo efektyvesnį sprendimą, siekiant, kad ateityje būtų daroma kuo mažiau atliekų tvarkymo klaidų.
Anot M. Ubarto, A. Jankausko ir J. Čepinskio atliekų tvarkymo problema pagrįstai priskiriama prie svarbiausių ir neatidėliotinai spręstinų aplinkosauginių problemų. Didėjant gyventojų skaičiui, pastebimas jų augantis poreikis, dėl kurio į gamybos ciklą įtraukiama vis daugiau gamybos išteklių. Pagaminama vis daugiau produkcijos, kurių gaminimas ir vartojimas tampa vis opesnė šių dienų problema, ši problema yra priskiriama prie globalinių problemų lygmens [16].
Visi ūkiniai procesai vyksta tam tikroje aplinkoje, iš kurių aiškiai išskiriamos šios (2 pav.):
• Socialinė aplinka. Ji reguliuoja visą aplinką: nustato gaires atskiroms aplinkos dedamųjų poveikio zonoms, nukreipia atskirų aplinkos komponenčių naudojimus ir dėsnius galutinio socialinio tikslo pasiekimo linkme. Ji taip pat verčia žmoniją susirūpinti gamtine aplinka.
• Techninė aplinka. Ji skatina neatsilikti nuo pasaulyje padarytos technologinės pažangos, kai užtikrinamas socialinės aplinkos keliamų reikalavimų įgyvendinimas. • Gamtinė aplinka. Ši aplinka yra priklausoma nuo socialinės aplinkos. Jai padarytas
poveikis nebetenkina socialinės aplinkos keliamų reikalavimų.
• Teisinė ir ekonominė aplinka. Šios aplinkos glaudžiai susijusios. Jų nagrinėjimas turi būti neatsiejamas procesas. Nagrinėjama aplinka turi būti adaptuota, o kartais net iš naujo sukurta tam, kad tenkintų lokalios socialinės aplinkos poreikius, kurie neprieštarautų globalios socialinės aplinkos reikalavimams.
Socialinė aplinka tiek Europos Sąjungoje tiek ir Lietuvoje, kelia tam tikrus reikalavimus resursų vadybai. Stengiamasi, kad visuomenė, kuri tenkina savo poreikius, elgtųsi toliaregiškai bei siektų padaryti kuo mažesnę neigiamą įtaką gamtinei aplinkai. Šiam socialinės aplinkos poreikio tenkinimui buvo sukurta subalansuotos plėtros teorija, kuri reglamentuojama juridiškai, t. y. priimami įstatymai, direktyvos ir normos. Juridiniai reikalavimai dažniausiai perkeliami į ekonominę erdvę, kuomet pasitelkiami rinkliavos, draudimai bei mokesčiai. Šios aplinkos pasižymi dar viena savybe – jos negali būti tiesiogiai perkeliamos iš globalios socialinės aplinkos į lokalią, jos turi būti adaptuotos, o kartais net iš naujo sukurtos, kad tenkintų lokalios socialinės aplinkos poreikius, kurie neprieštarautų globalios socialinės aplinkos reikalavimus. Praktinis šių teiginių pagrindimas buvo pastebėtas Lietuvai integruojantis į ES procesą, nes Lietuva turėjo sukurti savo teisinės sistemos aplinką, kuri užtikrintų ES keliamų reikalavimų įvykdymą. Tuo pačiu buvo įgyvendindami lietuvių keliami reikalavimai.
2 pav. Makroekonominis resursų srautų judėjimas ir aplinkos integralumas
1.3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema
Lietuvoje pačios savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymą. Jos privalo užtikrinti viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, visiems jos teritorijoje gyvenantiems asmenims bei užtikrinti, kad teikiamos paslaugos atitiktų aplinkosauginius, techninius – ekonominius ir higieninius reikalavimus. Savivaldybės gali tvarkyti visas atliekas, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidiniuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose atliekų tvarkymo sistemose.
Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad miestai ir kaimai būtų aprūpinti:
• atliekų surinkimu ir išvežimu;
• rūšiavimo priemonėmis turi būti užtikrintas visuomenei patogus antrinių žaliavų surinkimas; Vartotojas Gėrybių gamyba ir paskirstymas Žaliavos, energija Deponijos Atliekų tvarkymas Atliekos Predukcija ir įpakavimas Antrinės atliekos Atliekos GAMTINĖ APLINKA SOCIALINĖ APLINKA TEISINĖ APLINKA EKONOMINĖ APLINKA TECHNOLOGINĖ APLINKA
• atskirų komunalinių atliekų srautams, kaip buityje susidarančių statybos ir griovimo atliekoms, naudotoms padangoms, didžiosioms atliekoms (baldai ir pan.), elektros ir elektroninėms įrangoms, skirti atskirą surinkimą.
• buityje susidarančių pavojingų atliekų (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas) atskirą surinkimą. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos neatsisakytų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekų iš gyventojų.
Savivaldybių atliekų tvarkymo planuose turi būti nustatytos priemonės, užtikrinančios valstybinių bei regioninių atliekų tvarkymo planą. Savivaldybių atliekų tvarkymo planus rengia pačios savivaldybės ir tvirtiną jos tarybos nariai.
Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti, kaip privalomą užduotį, savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei arba organizacijai, taip pat organizuoti viešuosius konkursus paslaugų teikėjo atrankoms dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatacijos ir plėtojimo [35].
Siekiant padidinti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą [12] buvo įkurti regioninių atliekų tvarkymo centrai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Utenos ir Tauragės), pradėti statyti regioniniai nepavojingų atliekų sąvartynai, įrengtos didžiagabaričių atliekų surinkimo aikštelės, biodegraduojančių atliekų kompostavimo aikštelės [54].
Už komunalinių atliekų tvarkymo išlaidas apmoka patys atliekų turėtojai. Įmokas už atliekų tvarkymą atliekų turėtojai gali sumokėti tiesiogiai įmonei (pinigai tiesiogiai pervedami atliekas surenkančiai ir tvarkančiai įmonei, jei savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse numatytas tiesioginis sutarčių sudarymas ir nustatytas atliekų tvarkymo tarifas [32]) arba savivaldybei, kuomet įvedama vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą. LR atliekų tvarkymo įstatyme numatyti dar papildomi atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai: gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo lėšos; valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai; Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos; savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos; Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšos; užsienio šalių, tarptautinių organizacijų ir finansų bei LR asmenų tiksliniai įnašai [35].
Nuo 2007 metų už Kauno rajono komunalinių atliekų tvarkymą atsakingos dvi įmonės: UAB „Dzūtra“ ir UAB „Kauno švara“. Jos aptarnauja 50 proc. rajono teritorijos. Sutartys su šiomis įmonėmis dėl viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pasirašytos 2007 m.
liepos 31 dieną. Kiekviena įmonė aptarnauja jai sutartimi priskirtą teritoriją. Visos surinktos atliekos yra šalinamos Lapių sąvartyne [9]. Komunalinės paslaugos Kauno rajono gyventojams ir organizacijoms teikiamos tik sudarius sutartis [26].
UAB „Kauno švara“ turi daugiametę patirtį atliekų tvarkymo srityje Kauno mieste ir gretimų šešių rajonų gyvenvietėse. Taip pat ši bendrovė diegia aplinkos apsaugos vadybos sistemą bei kokybės vadybos sistemą. Šios bendrovės vykdomos veiklos: buitinių atliekų surinkimas, presavimas, transportavimas, deponavimas; miesto gatvių ir teritorijų valymas; komposto gamyba ir realizacija; geriamo ir pramoninio vandens vežimas; šakų smulkinimas; viešųjų ir kilnojamųjų tualetų priežiūra ir eksploatacija; antrinių žaliavų surinkimas ir rūšiavimas; stambiagabaričių atliekų surinkimas; pavojingų atliekų surinkimas ir saugojimas bei autoserviso paslaugos, komercinių patalpų nuoma ir metalo dirbinių gamyba [51]. UAB „Dzūtros“ veikla yra labai panaši į prieš tai minėtos bendrovės, tik ši dar siūlo saugų dokumentų naikinimą bei prekybą atliekų tvarkymo įrangą [50].
UAB „Dzūtra“ Kauno rajone didžiasias bei specifines atliekas renka išvežamuoju būdu. Kauno rajone veikia konteinerinė atliekų surinkimo sistema [28]. Su juridiniais asmenimis sudaromos sutartys, kurios gali būti kelių tipų. Abi bendrovės susidariusias atliekas išveža pagal pageidavimą bei reikalingumą, gali konkrečiomis mėnesio ar savaitės dienomis. Atliekos iš individualių namų, įmonių, mažų organizacijų renkamos nedidelės talpos - 0,12 m3 ar 0,24 m3 plastmasiniais konteineriais. Didesnėms organizacijoms, daugiabučių namų, kaimuose bei gyvenvietėse atliekos yra išvežamos iš didelių 0,66, 0,77 ir 1,1 m3 talpos konteinerių [50]. Fiziniai asmenys, turintys privačias valdas, sudaro asmenines sutartis. Jiems siūloma nuomoti arba pirkti 0,12 m3 arba 0,24 m3 talpos plastmasinius konteinerius [28].
1.4. Komunalinių atliekų susidarymas
Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio bei geresnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Ši kaina – gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje bei atliekos, kurios lieka po gamybos proceso. Pastaraisiais metais nerimą kelią senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantys atliekų kiekiai [30].
Kiekvienais metais ES susidaro daugiau kaip 2 mlrd. t atliekų, iš jų 200 mln. t - komunalinės atliekos. 2004 metais kiekvienam ES gyventojui vidutiniškai teko apie 537 kg atliekų [14]. Europos Komisijos duomenimis, per pastaruosius šešerius metus atliekų kiekis padidėjo daugiau kaip 10 proc.
Remiantis atliekų apskaitos duomenimis, kiekvienais metais mūsų šalyje susidaro maždaug apie 130 tūkst. t. pavojingų ir apie 6 mln. t nepavojingų atliekų [14]. Didžiąją nepavojingų atliekų dalį sudaro organinės atliekos, statybinių medžiagų ir mineralinių žaliavų sodrinimo atliekos.
Taip kiekvienam Lietuvos gyventojui tenka daugiau nei 275 kg/m. atliekų. Beveik pusę namų ūkyje susikaupiančių komunalinių atliekų kiekio sudaro virtuvės atliekos, o kitą pusę – antrinės žaliavos, kurias galima perdirbti [50]. Anot, Aplinkos apsaugos agentūros „EUROSTAT“, 2005 m. surinktų komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, padidėjo ir sudarė 402 kg. Pagal šį rodiklį Lietuva gerokai lenkė savo kaimynę Lenkiją (2005m. vienam gyv. teko 245 kg) ir Latviją (310 kg) [28].
2008 m. atliekų apskaitos duomenimis, šalyje susidarė apie 5,7 mln. t atliekų: pramonės sektoriuje apie 4,4 mln. t ir 1,3 mln. t – komunaliniame sektoriuje. Prie komunalinių atliekų priskiriama ne tik buityje susidarančios atliekos, bet ir į jas savo pobūdžiu ar sudėtimi ir kiekiu panašios atliekos, susidarančios ūkio subjektuose, t. y. įmonėse, įstaigose, organizacijose [17].
2006 m. Kauno rajone vienam gyventojui per metus teko 279 kg komunalinių atliekų (Kauno regione vidutiniškai – 353 kg vienam gyventojui per metus). Į šį kiekį yra įtrauktas ir komunalinių atliekų kiekis, kuris yra surenkamas iš rajono pramonės įmonių ir organizacijų, taip pat atskirai surenkamos antrinės žaliavos, statybos ir griovimo atliekos, elektros ir elektroninės įrangos atliekos. Čia neįtrauktos pramoninės atliekos ir nuotekų dumblas iš vandens valymo įrenginių (1 lentelė). Nėra duomenų apie komunalinių atliekų susidarymą įmonėse, įstaigose bei organizacijose, kadangi jų atliekos paprastai surenkamos tais pačiais konteineriais bei transporto priemonėmis kaip ir gyventojų. Remiantis įvairių Lietuvoje vykdytų studijų ir apžvalgų išvadomis, įmonėse ir organizacijose susidaro apie 20-25 proc. atliekų [26].
1 lentelė. Komunalinių atliekų susidarymas ir šalinimas Kauno raj. ir Kauno regione 2006 m.
Savivaldybė Surinkta komunalinių atliekų, t Susidarančių komunalinių atliekų kiekis 1 gyv./m. (kg) Pašalinta sąvartyne mišrių komunalinių atliekų, t Kauno rajonas 23 909 279 23 681
Viso Kauno regione 225 324 353 216 687
2008 m. komunalinių atliekų kiekis Kauno regione sudarė 421 kg vienam gyventojui (viso Kauno regione susidarė 264 541 t), tai 90 kg/m. daugiau nei 2007 m. (2 lentelė).
Susidariusių atliekų kiekis taip pat padidėjo ir Kauno mieste, nes į bendrą susidariusių atliekų kiekį pradedamos įtraukti statybos ir griovimo atliekas, kurių 2008 m. buvo surinkta šešis kartus daugiau nei 2007 m. [28].
2 lentelė. Komunalinių atliekų susidarymas ir šalinimas Kauno regiono savivaldybėse 2008m.
Savivaldybė Surinkta komunalinių atliekų, t Susidarančių komunalinių atliekų kiekis 1 gyv./m. (kg) Pašalinta sąvartyne mišrių komunalinių atliekų, t Jonavos r. 21 979 425 21 732 Kaišiadorių r. 8 286 248 8 286 Kauno m. 172 466 487 132 104 Kauno r. 25 499 300 25 499 Kėdainių r. 23 224 376 20 288 Raseinių r. 13 087 309 12 736 Iš viso 264 541 2145 220 645
Šaltinis: LR AM Aplinkos apsaugos agentūros Kauno RAAD statistiniai duomenys, 2009 m.
1.5. Antrinių žaliavų surinkimas
Mažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekius ir taupyti gamtinius bei energetinius išteklius galima rūšiuojant susidariusias buitines atliekas. Labiausiai paplitęs antrinių žaliavų surinkimo būdas – stiklo, popieriaus, plastmasės konteineriai, jie būna 0,46, 0,66, 0,75, 1,1 ar 2,3 m3 talpos, prireikus popieriui ir kartonui (PK) surinkti naudojami ir didesni konteineriai.
Kauno regione nustatyti antrinių žaliavų surinkimo priemonių plėtros planas, užtikrinantis antrinių žaliavų konteinerių pastatymą [28]:
• įrengti Kauno miesto gyvenamuosiuose daugiabučių namų rajonuose ne mažiau kaip po vieną antrinių žaliavų konteinerių aikštelę 600 gyventojų;
• kitų savivaldybių gyvenamuosiuose daugiabučių namų rajonuose įrengti ne mažiau kaip po vieną antrinių žaliavų konteinerių aikštelę 800 gyventojų;
• miestų ir rajonų savivaldybių gyvenamuosiuose individualių namų kvartaluose ir miesteliuose, sodų ir garažų savininkų bendrijų teritorijose įrengti ne mažiau kaip po vieną antrinių žaliavų konteinerių aikštelę prie pagrindinio išvažiavimo arba įvažiavimo;
• atskirai rinkti antrines žaliavas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų į specialius konteinerius;
• pastatyti specialius konteinerius, skirtus antrinėms žaliavoms surinkti viešosiose vietose, kuriose dėl dažno gyventojų lankymosi ir aptarnavimo specifikos susidaro daug antrinių žaliavų bei laikinus specialius konteinerius viešųjų renginių metu;
• jeigu nėra techninių galimybių pastatyti specialių konteinerių arba tai ekonomiškai netikslinga. Galima rinkti antrines žaliavas specialiais maišais apvažiuojant antrinių žaliavų turėtojus ar naudoti kitas atliekų surinkimo priemones;
• atsižvelgiant į savivaldybių teritorijų ir atliekų tvarkymo specifiką, taikyti griežtesnius specialių konteinerių, skirtų antrinėms žaliavoms surinkti, pastatymo reikalavimus; • naudoti tokias konteinerių, skirtų antrinių žaliavų surinkimui, spalvas: popieriaus –
žalią, plastiko ir kitų pakuočių – geltoną, stiklo – mėlyną. Naudojami konteineriai turi atitikti ES ir kitus standartus, taikomus antrinių žaliavų surinkimo konteineriams. Trečioje lentelėje pavaizduota, kiek turi būti antrinių žaliavų konteinerių aikštelių Kauno regione.
3 lentelė. Antrinių žaliavų surinkimui naudojamų konteinerių skaičius Kauno regione
Savivaldybė Konteinerinių aikštelių skaičius Konteinerių skaičius Esamas konteinerių skaičius (2007 m.) Jonavos rajonas 56 168 57 Kaišiadorių rajonas 97 291 141 Kauno miestas 722 2 166 1 343 Kauno rajonas 142 426 192 Kėdainių rajonas 124 372 150 Raseinių rajonas 118 354 44
Viso Kauno regione 1 259 aikštelės 3 777 1 927
Žemiau esančioje lentelėje (4 lentelė) palyginimui pateikti 2006 m. ir 2008 m. duomenys. Kaip matyti, reikšmingiausias pokytis analizuojamu laikotarpiu buvo Raseinių raj., nes ten pradėtos steigti pirmosios atliekų rūšiavimo aikštelės. Visose regiono savivaldybėse atliekų rūšiavimo konteinerių daugėjo. Šis pagerėjimas įvyko dėl Aplinkos ministerijos nupirktų konteinerių bei įrengtų naujų surinkimo aikštelių.
4 lentelė. Antrinių žaliavų surinkimui naudojamų konteinerių skaičius Kauno regione 2006 m . ir 2008 m. (t)
Savivaldybė Stiklas Popierius Plastmasė
2006 m. 2008 m. 2006 m. 2008 m. 2006 m. 2008 m. Jonavos raj. 22 42 14 41 21 43 Kaišiadorių raj. 40 95 15 80 86 145 Kauno m. 734 1 967 155 367 454 744 Kauno raj. 85 175 0 145 107 141 Kėdainių raj. 50 176 50 126 50 176 Raseinių raj. 43 110 0 110 1 110
Iš viso Kauno
regione 974 2 565 234 869 719 1 359
Šaltinis: Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento duomenys, 2009 m.
Pastaruoju metu, plačiau pradėjus naudoti antrinių žaliavų konteinerinę atliekų surinkimo sistemą, palaipsniui mažėja mišrių buitinių atliekų kiekis ir daugėja atskirai surinktų frakcijų, kurių didžiausią dalį sudaro metalo, PK, stiklo ir plastmasės atliekos.
Antrinių žaliavų surinkimo iš gyventojų konteinerinė sistema Lietuvoje dar nepakankamai plačiai įdiegta. Aplinkos ministerijos duomenimis tik apie 40 proc. Lietuvos savivaldybių turi galimybę rūšiuoti antrines žaliavas.
Dažniausiai surinktos antrinės žaliavos surinkimo įmonėse yra rūšiuojamos rankomis, dėl menkai įdiegtos rūšiavimo linijos. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 20 įmonių, tokiu būdu rūšiuojančių atliekas. Artimiausioje ateityje planuojama įrengti atliekų rūšiavimo linijas prie didžiųjų regioninių atliekų sąvartynų. Bendri antrinių žaliavų paruošimo perdirbimui pajėgumai, t. y. rūšiavimo linijų, rankinio rūšiavimo ir presavimo, 2007 m. siekė apie 150 tūkst. t. Šiuo metu surenkama apie 100 tūkst. t antrinių žaliavų per metus ir šie kiekiai kasmet auga. Vien Kauno regione 2008 m. buvo surinkta apie 4800 t antrinių žaliavų (5 lentelė). 5 lentelė. Antrinių žaliavų surinkimas Kauno atliekų tvarkymo regione 2008 m. (t ir proc.)
Savivaldybė Popierius, t Proc.* Stiklas, t Proc.* Plastikas, t Proc.*
Kauno m. 2 811 1,63 30 0,02 47 0,03 Jonavos raj. 46 0,21 145 0,66 24 0,11 Kaišiadorių raj. 67 0,81 88 1,06 5 0,06 Kauno raj. 187 0,73 524 2,05 85 0,33 Kėdainių raj. 166 0,71 157 0,68 42 0,18 Raseinių raj. 164 1,25 127 0,97 61 0,47
Iš viso regione: 3 441 1,3 1 071 0,4 264 0,1
Šaltinis: Kauno RAAD duomenys, 2009 m.
1.6. Atliekų tvarkymas kitose Europos šalyse 1.6.1. Atliekų tvarkymas Austrijoje
2006 m. Austrijoje susidarė 56,2 milijonai tonų atliekų (6 lentelė), kai 1999 metais buvo 49 mln. t, o 2004 m.- 54 mln. t. Tuo tarpu pavojingų atliekų kiekis – 1 mln. t – liko nepakitęs. Austrijoje didžiausias dėmesys skiriamas atliekų perdirbimui ir antriniam panaudojimui. 6 lentelė. Atskirų atliekų grupių kiekiai (t) 2006 metais Austrijoje [19]
Atliekų grupės Susidarantis
kiekis, t Komunalinės atliekos susidarančias buityje (buitinės,
stambiagabaritinės, antrinės žaliavos 3 678 000
Biologiškai skaidžios atliekos 1 499 000
Gatvių sąšlavos 200 000
Komunalinis dumblas (sausa substancija) 270 000
Fekalinis dumblas (sausa substancija) 364 000
Antrinės žaliavos 2 284 000
Iškastas gruntas ir pan. medžiagos 23 829 000
Statybinės atliekos 6 677 000
Seni automobiliai 150 000
Elektros prietaisai 127 000
Medienos atliekos be įpakavimo 6 274 000
Medicininės atliekos 61 000
Gyvulinės kilmės atliekos 614 000
Pelenai ir šlakai iš terminio atliekų apdorojimo ir deginimo įrenginių
1 569 000 Kitos atliekos: pvz. mineralinės kilmės, pavojingos, guma ir kt. 8 610 000
Austrijos atliekų tvarkymo sistema koncentruota į daugkartinį medžiagų panaudojimą ir inertinių medžiagų deponavimą sąvartynuose. Tam būtina sąlyga – pirminis atliekų rūšiavimas (7 lentelė).
7 lentelė. Atskirų atliekų rūšių kiekiai (t) 2006 m. [19]
Pagrindinės atliekų rūšys Atliekų kiekis (t) Kg /gyv.
Buitinės atliekos 1 411 100 170
Stambiagabaritės atliekos 257 000 31
Antrinės žaliavos, surinktos išrūšiuotos 1 281 300 155 Biologiškai skaidžios atliekos, surinktos
išrūšiuotos 661 300 80
„Problemiškos“ atliekos ir elektros bei
elektronikos prietaisai, surinkti išrūšiuoti 67 100 8
Nuo 199l metų spalio 1 dienos Austrijoje įsigaliojus pakuočių tvarkymo direktyvai BGBI 645/1992, gamintojai arba prekių platintojai įpareigoti priimti, apdoroti ar pakartotinai naudoti savo prekių pakuotes. Atskirai surinktų pakuočių (popieriaus, kartono, stiklo, metalo ir t.t.) sudaro 12 proc. arba 445 000 tonų visų komunalinių atliekų.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo draudimas sąvartynuose šalinti atliekas, prieš tai jų neapdorojus. Šiuo metu Austrijoje atliekų apdorojimas vyksta naudojant mechaninius – biologinius (tik aerobinius), terminius ir cheminius- fizinius apdorojimo metodus (8 lentelė). 8 lentelė. Įvairių rūšių atliekų apdorojimo įrenginių skaičius 2006 m. [2]
Įrenginių rūšys Skaičius
Terminio apdorojimo įrenginiai (be komunalinių atliekų deginimo įrenginių) 182
Komunalinių atliekų deginimo įrenginiai 9
Cheminio-fizikinio apdorojimo įrenginiai 30
Specialių atliekų (senų automobilių, elektronikos prietaisų, chemikalų, plastikų, baterijų ir kt.) pirminio apdorojimo įrenginiai
199
Šrederiai/smulkintuvai 6
Statybinių atliekų pirminio apdorojimo įrenginiai 293
Mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo įrenginiai (MBA) 17 Kompostavimo įrenginiai (atskirai surinktoms biodegraduojančioms
atliekoms)
552 Atskirai surinktų antrinių žaliavų ir kitų atliekų rūšiavimo įrenginiai 131 Atskirai surinktų antrinių žaliavų perdirbimo įrenginiai 48 Anaerobinio-biotechninio apdorojimo įrenginiai (biodujų įrenginiai) 214
Sąvartynai 543
Austrijoje įstatymiškai privaloma visiems (gyventojams, įstaigoms, pramonės įmonėms) rūšiuoti biodegraduojančias atliekas. Šios atliekos surinktos keliauja į kompostavimo įrenginius, vėliau iš jų gaminas kompostas.
Elektronines atliekas gyventojai gali nemokamai pristatyti į specialias aikšteles arba už tam tikrą mokestį užsisakyti paėmimą iš namų. Nauja ES direktyva norima įpareigoti prekybininkus sudaryti sąlygas pirkėjams priduoti seną elektronikos prietaisą ir įsigyti naują. Statistiškai kiekvienas gyventojas per metus „pagamina“ apie 10 kg elektronikos atliekų.
Seni tepalai, tirpikliai, dažai, alyvos, lakai, rūgštys, baterijos, medicininės atliekos gali būti priduodami specialiuose aikštelėse. Vėliau šios atliekos keliauja į specialius apdorojimo įrenginius.
Nedidelių gamybos įmonių atliekos yra susmulkinamos stacionaruose ar mobiliuose įrenginiuose ir nukreipiamos terminiam apdorojimui, po kurio galutinis produktas šalinamas sąvartynuose [49].
1.6.2. Atliekų tvarkymas Suomijoje
Suomijoje metinis susidarančių atliekų kiekis yra apie 66 milijonai tonų (išskyrus iškasamą gruntą ir žemės ūkio įmonių fekalijas). Per metus vienam gyventojui tenka maždaug 503 kg buitinių atliekų, popieriaus ir kartono – 79 kg, biologiškai apdorojamų atliekų – 41 kg.
Daugiabučiai namai dažniausiai turi atskirus konteinerius, kurie skirti stiklui ar nedideliems metalo gaminiams, PK, drabužiams ar avalynei. Juos įrengia ir eksploatuoja savivaldybės arba regioninės atliekų tvarkymo įmonės.
Atliekų surinkimo sistema yra svarbi ne tik sėkmingam rūšiuotų atliekų perdirbimui ir utilizavimui, bet ir atliekų šalinimui į sąvartynus ir apdorojimui. Daugiau kaip 60 proc. buitinių atliekų šalinamos sąvartynuose, taip kiekvienam Suomijos gyventojui tenka 300 kg sąvartynuose deponuojamų atliekų. Pastaruoju metu sąvartynų skaičius Suomijoje drastiškai sumažėjo, o išlikę (91) buvo sutvarkyti. Taip pat yra 70 sąvartynų, skirtų pramonės gamybos atliekų deponavimui, 15 – pavojingoms atliekoms šalinti, 55 – kitų atliekų deponavimui. Daugiausiai sąvartynai yra vieši, valdomi savivaldybių ar privačių kompanijų. Ketvirtadalis sąvartynų yra privatūs, valdomi pramonės įmonių [25].
1.7. Antrinių žaliavų rūšiavimas ir perdirbimas
Pirmu ir svarbiausiu žingsniu atliekų tvarkymo strategijoje turi būti aiškiomis ir vieningomis sąvokomis išreikštas bei pagrįstas suvokimas, iš ko susideda atliekos [34].
Modernioje atliekų tvarkymo vadyboje išskiriamos trys pagrindinės problemos, nuo kurių priklauso atliekų rūšiavimo sprendimai:
• būtina rūpintis per daugelį metų sukauptų atliekų kiekiu, nes nesirūpinant atliekomis galima užteršti orą, vandenį ir dirvožemį;
• gamybos procesuose susidariusių atliekų tvarkymas. Jau prieš pradedant gaminti produktą, turi būti numatyta, kaip bus tvarkomos susidariusios atliekos;
• Atliekų gamybos minimizavimas jau produkto gamybos procese.
1.7.1. Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimas
Popieriaus ir kartono atliekos yra vertinga antrinė žaliava, kuri gali būti naudojama popieriaus ir kartono gaminių gamyboje, taip pakeičiant pirminę žaliavą – celiuliozę [52]. Gaminant popierių/kartoną iš makulatūros, galima sustabdyti ne tik intensyvų miško kirtimą,
bet ir sumažinti energijos sunaudojimą [48]. Didžiausią PK atliekų kiekį sudaro mišrios makulatūros rūšys ir PK pakuočių atliekos. Negalima perdirbti visų PK atliekų (9 lentelė), perdirbimui netinkantis popierius sudaro 21 proc. nuo bendro popieriaus suvartojimo [14]. 9 lentelė. Komunalinės atliekos, kurios tinkamos ir netinkamos perdirbimui [17].
Komunalinės
atliekos Tinkamos perdirbti Netinkamos perdirbti
Popierius
Kartonas, žurnalai, švarios popierinės pakuotės, laikraščiai ir t.t. Perdirbant makulatūrą svarbu, kad ji nebūtų padengta plastiku bei būtų sausa ir švari.
Servetėlės, popierinės nosinaitės, cigarečių popierius, tapetai, pieno produkto pakuotės, tepaluotas ir riebaluotas popierius ir t.t.
Stiklas Buteliai, stiklainiai, stiklo duženos.
Krištolas, ampulės, automobilių langai, elektros lemputės,
veidrodžiai, keramika, porcelianas, karščiui atsparus stiklas ir t.t.
Plastikas
Plastikiniai buteliai nuo aliejaus, padažų, ploviklių, gėrimų, plastikiniai maišeliai, plėvelės (švarūs) ir t.t.
Taros nuo dažų, antifrizo, tepalų, neišplautų aliejaus, padažų pakuočių, pakelių nuo traškučių, CD, DVD ir t.t.
Metalas Konservų dėžutės, gėrimų
skardinės. -
PK atliekų perdirbimas nėra begalinis ciklas. Kiekvienas perdirbimo procesas mažina plaušų ilgį. Daug kartų perdirbant popieriaus plaušeliai pasidaro labai maži, kad net neįmanoma jų sulipinti be papildomų medžiagų ar celiuliozės. PK atliekas galima perdirbti 4-6 kartus, priklausomai nuo PK atliekų rūšies [52].
Trečiame paveiksle pavaizduotas mišrios makulatūros ir išrūšiuoto grafitinio popieriaus atliekų perdirbimo procesas. Šios atliekos skiriasi savo sudėtimi ir perdirbimo procesu. Abiejų rūšių PK atliekų perdirbimo procesas yra imtinai vienodas iki penktos pakopos, t. y. iki plaušinimo ir priemaišų atskyrimo. Valymas, dažų pašalinimas ir balinimo procedūros taikomos tik išrūšiuoto grafitinio popieriaus atliekų perdirbimui [52].
3 pav. Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimo ciklas
PK atliekų perdirbimo ciklas susideda iš septynių etapų:
1. PK atliekų surinkimas. PK atliekos surenkamos iš namų ūkių, įmonių, įstaigų, organizacijų, viešbučių. Surinktos atliekos yra įvairios kokybės, nes didelė užterštumo tikimybė kitomis atliekomis.
2. Pirminis apdorojimas. PK atliekos, kurios neatitinka kokybinių reikalavimų yra pašalinamos iš tolimesnio perdirbimo proceso.
3. Rūšiavimas. Atrenkamas popierius ir kartonas, kuris atitinka reikalavimus. Kitos atliekos, kurios neatitinka reikalavimų ir priemaišos, tokios kaip plastikas, metalas, medis, smėlis yra pašalinami.
4. Presavimas. Šitame etape siekiama sumažinti PK atliekų tūrį, todėl jos supresuojamos.
5. Plaušimas ir priemaišų atskirimas. Makulatūra tiekiama į plaušintuvus su vandeniu, kuriuose ji išplaušinama į popieriaus masę. Plaušintuve atskiriamas tam tikras susidariusių plaušinimo atliekos. Jos yra netinkamos tolimesniam perdirbimui, todėl yra pašalinamos iš proceso.
6. Valymas. Perdirbamos išrūšiuotos grafinio popieriaus atliekos praeina papildomą valymą.
Surinkimas Pirminis apdorojimas
Rūšiavimas Presavimas Liekanos: metalai,
plastikas, stiklas, tekstilė, medieną, smėlis ir pan.
Plaušinimas ir priemonių atskyrimas Valymas Dažų pašalinimas Tolimesnė gamyba PK Liekanos: metalai, plastikas, polistrirenas, šlapias popierius ir pan.
Liekanos: užpildai, pluoštai, dažai, klijai ir pan. (apie 3 proc.)
7. Dažų pašalinimas. Iš perdirbamų išrūšiuotų grafitinių popieriaus atliekų pašalinamos priemaišos (dažai, klijai, rašalas ir t.t.). Po priemaišų pašalinimo, reikalui esant, popierius gali būti balinamas.
Po šių septynių PK atliekų perdirbimo etapų, kurioje buvo gauta popieriaus masė, toliau gali būti naudojama gamybai [52].
1.7.1.1.Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimas Lietuvoje ir Europoje
Lietuvoje popieriaus ir kartono gamyba turi labai senas tradicijas. Pirmoji amatų įmonė Lietuvoje buvo įsteigta 1524 m. Vilniuje. Joje popierius buvo gaminamas iš medvilninių, lininių, kanapinių skudurų [48]. Laikoma, kad daugiausiai popieriaus ir kartono buvo pagaminama tarybiniais laikais, net iki 300 tūkst. t, nuo 1986 m. pagaminimo kiekis sumažėjo net iki 25 tūkst. t. Nuo 1950 m. iki 1990 m. Lietuvoje veikė trys didelės ir kelios mažesnės popieriaus pramonės įmonės.
Šiuo metu PK atliekas Lietuvoje perdirba 10 įmonių, kurių bendri PK atliekų perdirbimo pajėgumai siekia apie 200 tūkst. t. per metus. 2006 m. buvo perdirbta per 140 tūkst. t. PK atliekų, tačiau 44,0 proc. perdirbtų atliekų buvo importuota iš kitų šalių, o ne surinkta Lietuvoje [48]. Tais pačiais metais sumažėjo PK atliekų importas ir išaugo šių atliekų surinkimas ir paruošimas perdirbimui Lietuvoje, palyginti su ankstesniais metais (4 pav.) [52].
25881 27091 38550 48702 52674 62919 62239 44089 51181 55071 60098 74208 79382 91080 0 30000 60000 90000 120000 150000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 Metai Tonos
PK atliekų importavimas PK atliekų surinkimas Lietuvoje
Tuo tarpu Europoje 2006 m. buvo surinkta ir popieriaus fabrikams perduota apie 58,2 mln. t PK atliekų, tai 9,8 proc. daugiau nei 2004 m. (1996 m. buvo perdirbama tik apie 35,0 proc.). Tais metais PK atliekų perdirbimo laipsnis (perdirbtų PK atliekų ir PK suvartojimo santykis) pasiekė 63,4 proc., o iki 2010 m. Europos pramonė laisvanoriškai įsipareigojo PK atliekų perdirbimo laipsnį pakelti iki 66,0 proc.
2001 m. Europoje iš perdirbamų PK atliekų daugiausiai buvo pagaminama pakavimo ir laikraščio popieriaus (10 lentelė).
10 lentelė. Popieriaus ir kartono atliekų perdirbimas bei jų gamyba Europoje 2001 m.
PK rūšys Perdirbto popieriaus sunaudojimas tam tikros PK rūšies gamyboje Perdirbto popieriaus panaudojimas nuo bendro pagaminimo PK kiekio Bendras pagaminimo PK kiekis tūkst. t proc. proc. tūkst. t Laikraštinis popierius 6,96 18,5 65,9 10,57 Rašymo popierius 2,65 7,0 7,6 35,05 Sanitarinis higieninis popierius 26,25 69,6 73,4 35,75 Kitas popierius 1,83 4,9 47,7 3,85 Iš viso: 37,69 100,0 45,4 85,22
PK atliekų perdirbimas kelią labai daug įvairių problemų. Pagrindinės:
1. Šiuo metu Lietuvoje PK gamybos asortimentas dar yra siauras ir labai specializuotas, praktiškai gaminamos tik gofravimo medžiagos ir sanitarinis higieninis popierius, todėl tai apriboja kai kurių makulatūros, tokių kaip laikraščių ir žurnalų perdirbimą.
2. Nors kasmet Lietuvoje auga surenkamų PK atliekų kiekiai, bet esami surinkimo ir paruošimo perdirbti pajėgumai neužtikrina PK fabrikų poreikio, užtikrinant fabrikų pajėgumą, dalis perdirbamos makulatūros yra importuojama iš Latvijos, Estijos ir Rusijos. Norint perdirbti PK atliekas būtina jas surinkti atskirai nuo kitų komunalinių atliekų. Šiuo metu dar vangiai vyksta atskiras PK atliekų surinkimas iš gyventojų. Todėl būtina stiprinti šių atliekų rūšiavimo ir paruošimo perdirbimui pajėgumus, nes išrūšiuotos makulatūros panaudojimas yra didesnis nei mišrios.
3. Lietuvoje dar nevedama PK atliekų apskaita pagal atskiras PK atliekų rūšis, bet tai būtina padaryti, norint geresnės perdirbimo situacijos.
4. Didieji PK fabrikai, tokie kaip AB „Klaipėdos kartonas“ ir AB „Grigiškės“ yra įkurti daugiau kaip prieš 100 metų, kuriuose dar esą tarybinių laikų technologiniai įrenginiai, kuriems būtina modernizacija, kad šie fabrikai būtų konkurencingi užsienio šalių rinkose [52].
1.7.2. Stiklo atliekų perdirbimo situacija Lietuvoje
Stiklo pakuotė naudojama pakuoti daugeliui maisto produktų: pradedant alkoholinių gėrimų tara ir baigiant padažų, uogienių stiklainiais, indeliais su kūdikių maistu, vaistų buteliukais bei stiklinėmis kosmetikos priemonių pakuotėmis. Tai - medžiaga, kurio gyvavimo periodas yra labai ilgas (maždaug 900 metų [8]) ir gali būti perdirbamas 100 proc., todėl jo perdirbamas plačiai paplitęs Lietuvoje ir kitose šalyse. Išsivysčiusiose Europos šalyse, pvz.: Vokietijoje, stiklinė pakuotė yra išrūšiuojama pagal spalvą išmetant į atskirus konteinerius šviesios, rudos ir žalios spalvos tarą. Spalvotų stiklinių atliekų rūšiavimas yra neišvengiamas norint kokybiškai perdirbti stiklą. Spalvą stiklui suteikia priemaišos, kurios perdirbant turi būti atskirtos, nes, pvz. šviesus stiklas, sudarantis 50 proc. visos stiklo pakuotės, yra labai jautrus priemaišoms [52].
Kaip matyti iš penkto paveikslo nuo 2000 m. atliekų perdirbimas nuolatos mažėjo ir tik 2004 m. šiek išaugo. Nuo 2004 m. stiklo atliekų perdirbimo apimtys svyruoja apie 30 tūkst. t per metus. 2007 m. Lietuvoje buvo perdirbta apie 29 tūkst. t stiklo atliekų (iš jų importuotos antrinės žaliavos sudarė apie 5000 t), tais metais buvo pats didžiausias šių atliekų importas. Daugiausiai stiklo duženų buvo įvežta iš Latvijos – 1 252 t (2002 m.).
15000 25000 35000 45000 55000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Metai Tonos
5 pav. Stiklo atliekų (įskaitant importuoto) perdirbimas Lietuvoje 2000-2007 m.
Didžioji dalis stiklo atliekų – pakuočių atliekos. 2004 m. į rinką išėjo apie 61 tūkst. t vienkartinio naudojimo stiklinių pakuočių, t. y. apie 18 kg vienam gyventojui. Tais metais
Lietuvoje perdirbta apie 30 tūkst. t stiklo atliekų iš kurių stiklo pakuotės sudarė apie 50 proc. (6 pav.). 0 10000 20000 30000 40000 50000 Tonos 2 0 0 0 2 0 0 1 2 0 0 2 2 0 0 3 2 0 0 4 2 0 0 5 2 0 0 6 2 0 0 7 Metai
Statybos ir kitos stiklo atliekos
Stiklo gamybos atliekos Stiklo pakuočių ir kitos komunalinės stiklo atliekos
6 pav. Lietuvoje surinktų stiklo pakuočių ir kitų stiklo atliekų perdirbimas 2000-2007 m.
1.7.3. Plastmasės atliekų perdirbimas Lietuvoje
Plastikų gamyba sparčiai ėmė vystytis pirmoje XX a. pusėje, taip tapdama neatsiejama mūsų buities dalis. Šiuo metu daugiau kaip 60 proc. pakuočių yra gaminami iš plastiko, todėl kasdien pagaminama daugybė plastmasės atliekų, t. y. celofaniniai maišeliai, buteliai nuo vaisvandenių, pieno pakeliai ir kt. Daugiausiai naudojami plastikai yra polietilenas, polipropilenas ir polistirolis, kiek mažiau polietilentereftalatas, polikarbonatas ir polivinilchloridas.
Lietuvoje kiekvienais metais susidaro daugiau kaip 50 tūkst. tonų plastmasės atliekų. Plastiką surenkančios įmonės susmulkina pakuotes, išlydo granules ir eksportuoja į užsienį, kur vyksta tolesnis perdirbimas (nes Lietuvoje dar nėra galimybių tolimesniam atliekų perdirbimui).
Plastiko atliekų perdirbimo tendencijos Lietuvoje pavaizduotos 7 paveiksle. Iš grafiko matyti, kad plastiko atliekų perdirbimas 2000-2007 m. nuolat augo ir svyravo nuo 20 tūkst. iki 35 tūkst. t. 2007 m. buvo perdirbta apie 34 tūkst. t plastiko atliekų [52].
20000 24000 28000 32000 36000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Metai Tonos
7 pav. Plastiko atliekų perdirbimas Lietuvoje 2000-2007 m. (t)
2007 m. perdirbta apie 34 tūkst. t plastiko atliekų, iš jų apie 62 proc. buvo importuojama iš kitų šalių, likusi dalis surinkta Lietuvoje (Lietuvoje bendros įmonių pajėgumas šiuo metu gali perdirbti apie 65 tūkst. t. susidariusių plastiko atliekų [53]). 2004 m. buvo pradėta perdirbinėti gamybos plastikų atliekos. Tais metai padidėjo plastikinių pakuočių perdirbimas (8 pav.) [52]. 0 10000 20000 30000 40000 2 0 0 0 2 0 0 1 2 0 0 2 2 0 0 3 2 0 0 4 2 0 0 5 2 0 0 6 2 0 0 7 Metai Tonos
Gamybos ir kitos plastiko atliekos
Plastikai iš komunalinių atliekų srauto
Plastikinės pakuotės
Importas
8 pav. Perdirbamų plastiko atliekų kiekiai pagal atliekų susidarymo šaltinį 2000-2007 m. (t)
1.8. Antrinių žaliavų panaudojimo ir utilizavimo problemos
O. Kizinieči teigimu, atliekų utilizavimo problemų sprendimas turi daug aspektų bei laikomos materialinių resursų taupymo rezervu. Renkant ir naudojant atliekas iš aplinkos yra valomi teršalai, o auklėjamąja prasme – mokoma taupiai ūkininkauti, saugoti mus supančia
aplinką, nes perdirbtos atliekos gali būti pora kartų pigesnės už pirmines žaliavas. Taip taupomos gamtinės žaliavos, kuras bei kita energija [30].
Norint išspręsti atliekų tvarkymo problemas, galime pasirinkti tris tvarkymo kryptis: atliekų antrinį panaudojimą, deginimą specialiose įmonėse bei jų saugojimą specialiai tam įrengtuose kontroliuojamuose sąvartynuose.
Sąvartynai yra vienas iš patogiausių ir lengviausių atliekų tvarkymo sprendimų būdų. Tačiau sąvartynai užima didelius plotus ir jie yra koncentruoti oro, gruntinių vandenų bei grunto taršos šaltiniai [30]. Lietuvoje buvo 680 mažų (iki 1 ha ploto) komunalinių atliekų sąvartynų/šiukšlynų, apie 120 vidutinių (1-5 ha ploto) ir 35 didelių (daugiau nei 5 ha). Šiuo metu yra eksploatuojami daugiau nei 300 sąvartynų, t. y. vidutiniškai vienas sąvartynas aptarnauja 10 tūkstančių gyventojų, kai Vakarų Europoje vienas sąvartynas aptarnauja daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų [29].
Kitas atliekų keliamų problemų sprendimo būdas – atliekų deginimas, jis išsprendžia apie 80 proc. atliekų utilizavimo problemų, bet šio proceso metu į aplinką išmetami degimo produktai teršia orą.
Dabartiniu metu daugiausiai dėmesio yra kreipiama į antrinių atliekų panaudojimą. Tačiau technologinių žaliavų antrinis panaudojimas yra gana ribotas, tai susiję su tuo, kad gamybinės atliekos dažniausiai turi nepastovią cheminę ir fazinę sudėtį. Atliekose dažnai būna pereinamųjų geležies, chromo, mangano, titano junginių [57].
Norint efektyviai panaudoti atliekas ir technogenines žaliavas reikia visapusiškai jas ištirti, nustatyti jų mineraloginę, granuliometrinę, cheminę sudėtį, fizines savybes, savybių kitimą priklausomai nuo gamybos parametrų pasikeitimo ir t.t. Tai yra ilgas, sudėtingas bei brangus procesas. Dažnai technologinių žaliavų ir atliekų panaudojimas apsunkina gamybos procesą, nes dažnai gaunamų produktų savybių pagerinimas būna nežymus, o produkto galutinė kaina išauga. Svarbu tai, kad žaliavos turi būti sunaudotos visos, nepaliekant trečios eilės žaliavų [58].
Lietuvoje atliekų tvarkymas bei rūšiavimas kelia daug rūpesčių, nes komunalinių atliekų surinkimo sistemos yra neefektyvios. Daugybė atliekų, kurios galėtų būti perdirbamos, patenka į sąvartynus, taip didina jų plotus bei teršia gamtą. Antrinių žaliavų perdirbimo pramonė Lietuvoje yra nepakankamai išsivysčiusi. Dažniausiai perdirbama – makulatūra, stiklas, polietileno atliekos. Kol kas makulatūros surinkimas yra problematiškas, nors šalyje pakanka pajėgumų perdirbti šią žaliavą. Tuo metu stiklo didžiąją kiekio dalį įmonės turi
sandėliuoti, nes nerūšiuoto stiklo rinkos kaina nepadengia surinkimo išlaidų, o rūšiavimo įrangai reikia daug investicijų.
Nagrinėjant pavojingų atliekų perdirbimo ir deponavimo klausimą, iškyla daug problemų, kadangi Lietuvoje dar nėra nei vieno pavojingų atliekų sąvartyno, todėl tokios atliekos paprastai kaupiamos ir laikomos pačiose įmonėse, o dalis jų patenka ir į buitinių atliekų sąvartynus. Remiantis Aplinkos apsaugos ministerijos pateiktais skaičiavimais, nustatyta, kad mūsų šaliai užtektų tik vieno tinkamai įrengto pavojingų atliekų sąvartyno [47].
Pavojingos ir mažiau pavojingos atliekos prieš jas deponuojant gali būti apdorojamos fiziniais ir cheminiais būdais. Šis apdorojimo būdas padeda sumažinti atliekų tūrį, taip leisdamas apdorotas atliekas deponuoti pavojingų atliekų sąvartynuose. Tokiu būdu galima apdoroti organines, neorganines, skystas ir kietas atliekas.
Kitas būdas pavojingoms atliekoms utilizuoti yra atliekų deginimas aukštoje, 1100-1200 ºC, temperatūroje, šios krosnys suardo 99,99 proc. pavojingų atliekų. Tokioje aukštoje temperatūroje paprastai deginamos buitinės ir pramonės atliekos. ES atliekos deginamos rotacinėse krosnyse su antrine kamera, jose galima deginti skystas ir kietas pavojingas atliekas. Deginimo metu gaunamos karštos dujos yra naudojamos šildymo ar elektros gamybai, tačiau deginant tokias atliekas susidaro karštos dujos su itin kenksmingais druskos rūgšties, azoto oksido, sieros dioksido kiekiais, todėl, jas prieš išmetant į atmosferą, būtinai reikia išvalyti [30].
Nereikalingų automobilinių padangų tvarkymas taip pat sukelia daug problemų Lietuvoje ir kituose pasaulio šalyse, o jų kaupimas specialiuose sąvartynuose iki šiol yra vienas iš populiariausių sprendimo būdų. Dėl padangų žemo tankio ir menko biodegradacijos laipsnio – jų laidojimas sąvartyne yra nepageidaujamas. Jas sunku laidoti, nes jų nesudėsi kompaktiškai, be to, susidaro palankios sąlygos veistis uodams bei įvairiems graužikams [20].
Kasmet pasaulyje susikaupia gausybė naudotų padangų, kurios natūralioje aplinkoje beveik neyra. Jungtinėse Amerikos valstijose per metus vidutiniškai jų susidaro apie 281 mln. vienetų, tai maždaug 5,68 mln. t [43], tuo tarpu ES – apie 180 mln. vienetų, tai maždaug 3,64 mln. t [46], o Lietuvoje, Valstybės atliekų tvarkymo apskaitos duomenimis, 2000 metais surinkta ir pristatyta tvarkymui 2984 t naudotų padangų. Daugiausiai padangų surenkama Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos regionuose [4].
2000 metais didžioji dalis (apie 70 proc.) naudotų padangų Lietuvoje buvo kaupiamos keturiose įmonėse, daugiausiai UAB “Egapris”. Iki gaisro, įvykusio 2002 m. rugpjūčio mėnesiais, šioje bendrovėje buvo sukaupta apie 8000 t netinkamų naudoti padangų. Gaisro
metu sudegė 4000 t padangų. Aplinkai padaryta žala buvo įvertinta daugiau nei 32 mln. litų [4].
Padangų sankaupų gaisrai yra sunkiai užgesinami dėl aukšto padangų kaloringumo, sudėtingo ir komplikuoto jų gesinimo proceso, todėl tokie gaisrai daro didelę grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Atviro padangų gaisro metu į atmosferą išsiskiria pavojingi teršalai, kuriu poveikis juntamas tiek vietiniu, tiek regioniniu mastu [41]. Europoje ir JAV padangų utilizavimo klausimai buvo pradėti svarstyti tik tuomet, kai kaupiamos padangos ir jų gaisrai pradėjo kelti pavojų gamtai ir žmonių sveikatai.
Netinkamų naudoti padangų tvarkymo alternatyvas galima suskirstyti į trumpalaikės alternatyvos – padangų smulkinimas į skirtingo dydžio frakcijas; padangų pjaustymas ir žaliavos gamyba; padangų naudojimas antrinėms žaliavoms gumos pramonėje; dirbtinių rifų statyba pakrantėse; sportinių trasų, golfo aikštelių įrengimas ir ilgalaikės alternatyvos – kelių tiesimas; padangų pirolizė; padangų naudojimas šilumos ir energijos gamybai, padangų deginimas cemento gamybos pramonėje.
Dauguma ilgalaikių padangų naudojimo alternatyvų nėra pakankamai moksliškai ir ekonomiškai pagrįstos, jos tebėra vystomos, nes jų tyrimai reikalauja didelių kapitalinių investicijų [30].
Kita taip pat labai svarbi gamtosauginė problema su kuria susiduria daugelis aplinkos organizacijų, tai - naftos perdirbimo atliekų likvidavimas.
AB “Mažeikių nafta” gamybos procesuose naudojamas vanduo, visiškai išvalomas tik per kelis valymo etapus. Pirmiausiai atliekamas nuotekų mechaninis, fizinis, cheminis ir biologinis valymas, vėliau vykdomas nuotekų apdorojimas išplukdymo ir nusėsdinimo būdas. Iš nusėsdintuvų vanduo grąžinamas atgal į gamybos procesą arba yra išleidžiamas į upę [47].
Perdirbant naftą ir valant nuotekas, susidaro naftos produktais užterštas dumblas, kuris gali sukelti paviršiaus ir požeminių vandenų užteršimą. Viena iš alternatyvų, kuri galėtų pašalinti tokį užterštą dumblą - deginimas. Tačiau tam reikėtų atlikti išsamų galimų techninių sprendimų bei ekonomikos paseknių įvertinimą [47].
Kita naftos perdirbimo pramonėje susidariusi atlieka – katalizatoriaus atliekos, jos nėra regeneruojamos dėl didėlių ekonominių kaštų. Daugiausiai tokių atliekų pagamina AB “Mažeikių nafta”, jos laikomos bendrovės teritorijoje. Šiuo metu tokios atliekos praktiškai neutilizuojamos.
1.9. Visuomenės informavimas ir švietimas
Atliekų mažinimas yra vienas iš svarbiausių atliekų tvarkymo tikslų. Norint sėkmingai mažinti atliekas reikia, kad visi su atliekų tvarkymu susiję sprendimai būtų priimami, atsižvelgiant į jų poveikį susidarančių atliekų kiekiui. Regioniniu ir savivaldybių lygmeniu buitinių atliekų prevencijai įtakos turi visuomenės švietimas ir informavimas.
Visuomenės palaikymas ir supratimas yra viena iš sėkmingos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo ir funkcionavimo sąlygų. Visuomenė turi būti šviečiama apie atliekų tvarkymo svarbą, turi būti aiškinama apie atliekų naudojimo, šalinimo ir tvarkymo būdus bei jų naudą tiek ekonomine, tiek aplinkosaugine prasme.
Kauno apskrityje šiuo metu nėra sistemingos bei vieningos veiklos gyventojų informavimo ir švietimo atliekų tvarkymo klausimais srityje. Yra atliekami informavimo veiksmai atskirose savivaldybėse, pavyzdžiui, organizuojami seminarai, renginiai, dalyvaujama televizijos ar radijo laidose.
Įgyvendinant projektą „Kauno regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ 2007 m. buvo parengta Kauno regiono visuomenės švietimo ir informavimo programa, kurioje akcentuojami pagrindiniai atliekų tvarkymo sistemos privalumai, pateikiama objektyvi informacija apie regioninės atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo eigą, atliekų tvarkymo būdus, naudą aplinkai rūšiuojant atliekas, ugdomas gyventojų sąmoningumas (11 lentelė) [28].
11 lentelė. Visuomenės informavimas ir švietimas
Uždaviniai Atsakinga institucija Atlikimo terminas
Regioninės visuomenės informavimo ir švietimo programos vykdymas
VšĮ Kauno RATC 2008 – 2011 m. Savivaldybių ataskaitos/informacijos apie
atliekų tvarkymą teikimas visuomenei
Savivaldybės Kasmet iki kovo 31 d.
VšĮ Kauno RATC
ataskaitos/informacijos apie komunalinių atliekų tvarkymą Kauno regione teikimas
VšĮ Kauno RATC Kasmet iki balandžio 31 d. Savivaldybės visuomenės informavimo ir
švietimo programos parengimas
Savivaldybės Kasmet iki gruodžio 15 d. Savivaldybės visuomenės informavimo ir
švietimo programos vykdymas
1.10. Visuomenės požiūris į gamtą ir atliekas
Anot V. Leonavičiaus, buitinių atliekų rūpesčiai šiais laikais tampa neišvengiamu iššūkiu vartotojiškai visuomenei. Aktyvus visuomenės dalyvavimas, visuomenės narių informuotumas, tinkamas elgesys garantuotų sėkmingą daugelio buitinių atliekų tvarkymo sprendimą [33].
Vienas iš svarbiausių veiksnių įtakojantis visuomenės dalyvavimą atliekų tvarkyme yra jų pačių požiūris į buitines atliekas ir į gamtą. Šis požiūris priklauso nuo bendro socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Jis gali būti apibrėžtas kaip principinis požiūris, nes nuo jo priklauso, kaip visuomenė suvokia buitines atliekas bei jų keliamus sunkumus, taip rinkdamiesi tam tikrą elgesį, tvarkant susidariusias atliekas.
W. Ogburn išskiria tris gyventojų požiūrių tipus į buitines atliekas:
1. Buitines atliekas gyventojai suvokia kaip aplinkos užterštumo problemą. Dažniausiai gyventojai mąsto, kaip atsikratyti susidariusių buitinių atliekų, taip mąstydami mums aplinka ir gamta tampa neribotas naudos šaltinis, tarnaujantis mūsų tikslams. Visuomenė susirūpina aplinkos švara tik tuomet, kai prišiukšlinta aplinka tampa nepatraukli. Tada stengiasi pašalinti besimėtančias atliekas į nuošalesnes, mažiau matomas vietas. Vėliau, kai tokių vietų pradeda trūkti ir atliekos pradeda kelti pavojų visuomenės sveikatai, jos pradedamos deginti. Taip teršdami orą. Dėl didelių atliekų kiekių didėja sąvartynų plotai, dėl kurių yra teršiamas gruntinis vanduo, oras ir dirvožemis. Tik nedaugelis tuomet susimąsto ir suvokia, kad svarbiausia buitinių atliekų problema yra aplinkos užterštumas, todėl svarbiausiu rūpesčiu tampa siekis sumažinti aplinkos taršą [40].
2. Buitines atliekas gyventojai suvokia kaip neefektyvų žaliavų ir energijos naudojimą. Jei gyventojai pradeda rūpintis atliekų perdirbimu energijos ir žaliavų taupymo sumetimais, tai gamta pradedama vertinti ekonomikos požiūriu. Kadangi gamtiniai ištekliai yra riboti, tai buitinių atliekų išmetimas yra neekonomiškas. Šiuo atveju žmonės ima suprasti, kad gamtą galima pasitelkti efektyviau, ir taip siekia iš tų pačių išteklių gauti daugiau naudos.
3. Buitines atliekas gyventojai suvokia kaip nesaikingo vartojimo pasekmę. Tai gyventojai suvokia tik tada, kai patys pradeda rūpintis atliekų mažinimu. Šiandien toks požiūris būdingas atskiroms grupėms, kurios ne tik teigia, bet ir siekia įgyvendinti tokį požiūrį, pvz.: įvairios žaliųjų grupės. Šis požiūris, anot autoriaus, gali būti traktuojamas, kaip vertybinis ar ideologinis orientyras, kuriuo remiantis gali būti mobilizuojama ar integruojama visuomenė.
