LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
DAIVA NORKEVIČIŪTĖ
VAISTININKO PASLAUGŲ PRIEINAMUMO KAIMO IR MIESTO
GYVENTOJAMS ANALIZĖ 1881 – 1940 m.
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr.Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis ………….. (parašas) Data:
VAISTININKO PASLAUGŲ PRIEINAMUMO KAIMO IR MIESTO
GYVENTOJAMS ANALIZĖ 1881 – 1940 m.
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Vilma Gudienė ………….. (parašas) Data:
Recenzentas Darbą atliko
... Magistrantė Daiva Norkevičiūtė ………...
(parašas) (parašas)
Data: Data:
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Vaistinių steigimo teisinė bazė ... 13
1.2. Reikalavimai steigiamoms vaistinėms ... 13
1.3. Miesto ir kaimo vaistinių konkurentės – vaistų krautuvės ... 17
1.4. Miesto ir kaimo vaistinių steigimų savitumai ir jų pasiskirstymai Vilniaus ir Kauno gubernijose ... 18
1.5. Lietuvos vaistinių ekonominė padėtis ... 21
2. TYRIMO METODIKA ... 23
3. REZULTATAI ... 24
3.1. Vilniaus ir Kauno gubernijų kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus pokyčių analizė ... 24
3.2. Pardavimų analizė ... 29
3.3. Lietuvos gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, pokyčiai ... 33
3.4. Tiriamojo laikotarpio gydytojų ir felčerių skaičiaus dinamika ... 39
3.5. Tiriamojo laikotarpio kaimo ir miesto gyventojų išlaidos vaistinės prekėms ... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 46
5. IŠVADOS ... 48
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 49
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50
SANTRAUKA
D. Norkevičiūtės magistro baigiamasis darbas „Vaistininko paslaugų prieinamumo kaimo ir miesto gyventojams analizė 1881 – 1940 m.“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra – Kaunas, 2016 m. - 53 psl.
Darbo tikslas: įvertinti vaistininko paslaugų prieinamumą kaimo ir miesto gyventojams
1881. – 1940 m.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus dinamikos analizę.
2. Nustatyti vienai vaistinei tenkantį kaimo ir miesto gyventojų skaičių.
3. Įvertinti, kiek vidutiniškai kaimo ir miesto gyventojai išleisdavo vaistams ir vaistinės prekėms.
Metodika. Rašant darbą taikytas istorinis tyrimo metodas. Surinkti duomenys įvertinti,
analizuoti ir interpretuoti. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įvertinti, kas darė įtaką kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus augimui, koks gyventojų skaičius tekdavo vienai kaimo ar miesto vaistinei, kiek vidutiniškai kaimo ir miesto gyventojai išleisdavo pinigų vaistams ir vaistinės prekėms. Chronologinės tyrimo ribos 1881 – 1940 m.
Atliekant tyrimą, plačiau analizuoti Rusijos centrinio valstybinio istorijos archyvo (Peterburgas) dokumentai, atspindintys Kauno ir Vilniaus gubernijų vaistinių veiklos rodiklius (1881 – 1914 m.). Šių dokumentų kopijos saugomos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Analizuojant nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918 – 1940 m.) vaistinių veiklos rezultatus tyrinėti tęstiniai Sveikatos departamento leidiniai: Lietuvos viešosios sveikatos apžvalga (1934 – 1939 m.) ir Lietuvos medicinos, veterinarijos, farmacinių įstaigų ir personalo sąrašai (1924 - 1938 m.)
Duomenų analizei naudota Microsoft Excel programa.
Rezultatai ir išvados: tyrimo metu, lyginant Vilniaus ir Kauno gubernijas, buvo nustatyta,
kad vaistinių plėtra miestuose priklausė nuo dviejų pagrindinių faktorių: gyventojų skaičiaus ir jų ekonominės padėties, kaimo vietovėse – nuo ekonominės gyventojų padėties. Vilnius buvo stipriausias ekonominis centras, todėl čia vaistinių skaičius ir vidutinės vaistinių pajamos buvo didžiausios, Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas turėjo silpniau išvystytą pramonę, todėl vaistinių skaičius ir jų pajamos buvo mažesnės. Kauno gubernijos provincija buvo turtingesnė nei Vilniaus, todėl kaimo vaistinių tinklas Kauno gubernijoje buvo dvigubai tankesnis nei Vilniaus gubernijoje.
19833 gyventojų. Miestiečiai galėjo naudotis vaistininko paslaugomis, bet dalis gyventojų neturėjo tam lėšų. Kaimo vaistinių skaičius Nepriklausomoje Lietuvoje augo greitai. 1928 m. kaimo vaistinė vidutiniškai aptarnavo 14968 gyventojus, tuo pat metu miesto vaistinei teko 2232 gyventojai.
SUMMARY
Master‘s thesis by D. Norkevičiūtė „ Analysis of pharmacists' services availability for urban and rural communities in 1881 - 1940“, thesis tutor Assoc. Prof., Dr. V. Gudienė, Lithuanian University of Health sciences, Faculty of Pharmacy, Cathedral of drug technologies and social pharmacy, Kaunas, 2016, 53 p.
The goal of the work: to analyze availability of pharmacists’ services to rural and urban
population in the 1881 - 1940.
Tasks:
1. To analyze pharmacies’ number dynamics in rural and urban settings;
2. To determine the number of rural and urban population accruing for one pharmacy; 3. To calculate average amounts of money spent by rural and urban population on drugs and pharmacy products.
Methods applied. A historical data analysis method was applied in the thesis. The collected
data was evaluated, analyzed and interpreted. The data collected within the research process allows to assess the factors that influenced quantitative growth of rural and urban pharmacies, the number of residents accruing for one rural or urban pharmacy and average amounts of money spent by residents on drugs and pharmacy products. Chronological framework encompasses the period from 1881 to 1940.
Documents from the Russian central state historical archive (St. Petersburg), presenting pharmacies’ operational indicators (1881 - 1914) in Kaunas and Vilnius Counties, were more widely analyzed in the process of the research. The copies of these documents are stored in the Museum of the History of Lithuanian Medicine and Pharmacy. Pharmacies’ operational indicators of the Independent Republic of Lithuania (1918 - 1940) were analyzed; continuous publications from the Department of Health, the Lithuanian public health review (1934 - 1939); Lithuanian medical, veterinary, pharmaceutical institutions’ and personnel registers (1924 - 1938).
Microsoft Excel software was used to perform data analysis.
Results and conclusions: having compared Vilnius and Kaunas Counties in the course of the
lower. Kaunas County province was wealthier compared to that of Vilnius, thus, the network of rural pharmacies in Kaunas County was twice as narrow compared to Vilnius.
Pharmacies’ services were almost unavailable to rural residents of the XIX c. In 1897 a single rural pharmacy in Kaunas County delivered its services to 25 480 people, in Vilnius County – 19 833 people. Town dwellers could make use of pharmacy services, but some of them did not have money for that. The number of rural pharmacies in the Independent Republic of Lithuania was growing fast. In 1928 a single rural pharmacy provided its services to some 14 968 people, whereas an urban pharmacy in the same year provided its services to 2 232 residents.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju už neįkainuojamus patarimus ir naudingas pastabas rašant magistrinį darbą Doc. dr. Vilmai Gudienei. Taip pat, dėkinga Eglei Jachimavičienei už išsakytas reikšmingas mintis ir patarimus, rengiant magistrinį darbą.
SĄVOKOS
VAISTINĖ – sveikatos apsaugos įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys – aprūpinti
gyventojus, gydymo ir profilaktikos įstaigas vaistais, sanitarijos ir higienos, ligonių slaugymo reikmenimis, tvarsliava ir kitomis medicinos priemonėmis.
„NORMALINĖ“ VAISTINĖ – administraciniuose centruose ar apskričių miestuose įkurta
vaistinė, kuri taip buvo vadinama carinėje Rusijoje bei tarpukario Lietuvoje iki 1937 m.
ĮVADAS
Kauno magistrato knygose vaistininkai minimi nuo 1540 m. Vaistinės ilgą laiką buvo vadinamos aptiekomis (gr. „Apothece“ – sandėlis, kamara). Terminas „vaistinė“ atsirado 1931 m. Dauguma vaistinių Lietuvos miestuose ir miesteliuose įsteigta XIX amžiaus antroje pusėje ir XX a. pradžioje [1].
Apie pirmąsias vaistines galima plačiau sužinoti iš teismo knygų, muziejaus archyvinės medžiagos, informacinių leidinių, dokumentų publikacijų. Kaip nustatė Lietuvos farmacijos istorijos tyrinėtojai S. Biziulevičius, A. Bagdonavičius, V. Gudienė, A. Kaikaris, T. Mekas ir kiti, pirmosios vaistinės Lietuvoje atsirado nuo XVI amžiaus pirmosios pusės.
Vaistinių veiklą reglamentavo tokie reikšmingiausi carinės Rusijos farmacijos įstatymai ir taisyklės: 1789 m. vaistinių statutas įsigalėjęs Lietuvoje nuo 1795 m., 1836 m. antrasis vaistinių statutas, kuris apibrėžė vaistinių steigimo tvarką, 1864 m. vaistinių steigimo taisyklės ir 1881 m. kaimo
vaistinių steigimo taisyklės [2]. Po 1795 m. vaistinių steigimas ir laikymas buvo reglamentuojamas
pagal 1789 m. Rusijos vaistinių statusą (Ustav aptekarskij). Vaistines valdyti buvo leidžiama asmenims, kurie išlaikydavo egzaminą ir gaudavo farmacijos laipsnį. Naujoms vaistinėms steigti reikėjo valdžios leidimo; iš vaistininkų buvo reikalaujama mokslo cenzo įrodymo; vaistinės kasmet buvo revizuojamos [2].
Nepriklausomoje Lietuvoje reikalavimai vaistinei įsteigti kito. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo atidaryta daug naujų vaistinių, dauguma iš jų buvo privačios ir priklausė patiems vaistininkams.
Rašant šį darbą atlikta 1881 – 1940 m. vaistininko paslaugų prieinamumo kaimo ir miesto gyventojams analizė, kurios metu nustatyta kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus augimo dinamika, atskleista, kiek vienai vaistinei tekdavo gyventojų, kiek vidutiniškai buvo išleidžiama vaistams ir vaistinėms prekėms. Nagrinėti to meto periodinėje spaudoje pateikti statistiniai duomenys ir aptartos mokslinės publikacijos panašia tema. Tyrimo objektas – „Pamiatnaja knizhka Kovenskoi gubernii“ ir „Pamiatnaja knizhka Vilenskoi gubernii“ archyvinė medžiaga.
Duomenys apie kaimo ir miesto vaistinių skaičių, gydytojų ir felčerių skaičių tarpukario Lietuvoje paimti iš Sveikatos Departamento oficialių leidinių „Lietuvos Medicinos, veterinarijos, farmacinių įstaigų ir personalo sąrašo“, leistų 1924 – 1938 m.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti vaistininko paslaugų prieinamumą kaimo ir miesto gyventojams
1881 – 1940 m.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus dinamikos analizę.
2. Nustatyti vienai vaistinei tenkantį kaimo ir miesto gyventojų skaičių.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Vaistinių steigimo teisinė bazė
Lietuvos kaimuose sveikatos apsaugos sistema buvo labai silpnai išvystyta. Iki XIX a. devinto dešimtmečio niekas nesirūpino Lietuvos kaimo žmonių sveikata. Gyventojai gydėsi ir vaistus pirko iš žolininkių, žiniuonių, krautuvininkų. Augant gyvenvietėms, plito įvairios infekcinės ligos. XIX a. devintajame dešimtmetyje carinės Rusijos valdžia pradėjo spręsti kaimo žmonių sveikatos apsaugos problemas. 1881 m. buvo išleistos kaimo vaistinių steigimo taisyklės, 1887 m. - įstatymas dėl medicinos pagalbos praplėtimo [4].
Iki 1881 m. visoms vaistinėms, veikiančioms gubernijos ir mažame valsčiaus centre, buvo keliami vienodi reikalavimai. Jose turėjo būti gerai įrengtas receptūrinis kambarys, laboratorija, atsargų kambarys, rūsys. Privaloma buvo turėti platų vaistinių medžiagų asortimentą, įvairius įrankius, prietaisus, indus. Vedėju galėjo dirbti tik provizorius - vaistinės darbuotojas, turintis aukštąjį farmacijos išsilavinimą. Tačiau įvykdyti šiuos reikalavimus mažų miestelių vaistinėse buvo neįmanoma, nes daugelis jų skurdo. Gubernijų valdybos gydymo skyrių inspektorių ataskaitose buvo rašoma apie sunkią miestelių vaistinių būklę [2].
1.2. Reikalavimai steigiamoms vaistinėms
Carinės Rusijos valdymo metais (1795 - 1915) Lietuvoje įsigaliojo 1789 m. Rusijos
vaistinių statutas, kuris reglamentavo vaistinių steigimą, tvarkymą, vaistų gaminimą, laikymą ir išdavimą, griežtą vaistinių kontrolę.
XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje vaistinių skaičius didėjo palengva, nes norint įsteigti naują vaistinę reikėjo gauti artimiausių vaistinių savininkų sutikimą. 1812 m. pabaigoje buvo tik 21 vaistinė, iš jų – 10 Vilniuje. 1864 m. išleistos naujos vaistinių steigimo taisyklės, pagal kurias vaistinių skaičius priklausė nuo gyventojų skaičiaus ir ten esančių receptūrų dydžio, o atstumas turėjo būti ne mažesnis nei 16 km. Tai paskatino naujų vaistinių steigimąsi [2].
Laikantis vaistinių steigimo taisyklių 1881 m. tik provizoriai galėjo vadovauti vadinamosioms „normalinėms“ vaistinėms ir tik kaimo vaistinių vedėjais galėjo būti provizoriaus padėjėjai. Kaimo vaistinėms buvo keliami mažesni reikalavimai: galėjo būti mažesnis vaistų asortimentas, nereikalauta
Visos vaistinės buvo skirstomos į dvi kategorijas - į „normalines“ (miesto) ir į kaimo vaistines. „Normalinėmis“ vaistinėmis (nuo rusiško žodžio „нормалные“) pavadintos vaistinės, kurios buvo įkurtos administraciniuose centruose arba apskričių miestuose nuo carinės Rusijos laikų ir tarpukario Lietuvoje iki 1937 m.
Kaip XX a. pradžioje atrodė normalinė vaistinė matoma pirmame paveiksle (1 pav.). Tai gubernijos centre Kaune veikusi „Teatro“ vaistinė, priklausiusi provizoriui O. Gebleriui. Šioje vaistinės eksterjero nuotraukoje matomas puošnus fasadas su gražia vaistinės iškaba, kurioje nurodoma savininko pavardė ir carinės Rusijos simbolis – dvigalvis erelis.
1 pav. Kauno „Teatro“ vaistinė, XX a. pradžia. Nuotrauka iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondo.
2 pav. Antano Kaikario vaistinė Kavarske XX a. pradžia. Nuotrauka iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondo.
Tik nuo 1881 m. pradėta reglamentuoti kaimo vaistinių steigimo tvarka. 1881 m. išleistos Kaimo vaistinių steigimo taisyklės, kurios skelbė, kad atstumas tarp artimiausių vaistinių turėjo būti ne mažesnis kaip 7 varstai. Šios normos paskatino vaistinių augimą [6].
Gubernijų administraciniuose centruose buvo palankiausios sąlygos prekybai vystytis. Nuo 1864 m. iki Pirmojo pasaulinio karo vaistinių steigimo tvarka kito. 1912 m. išleistame aplinkraštyje buvo nurodyta, kad steigiant naujas farmacijos įstaigas nebus atsižvelgta į receptų skaičių, tad tik gyventojų skaičius turėjo įtakos šiam procesui [6].
1864 m. Vilniaus devynios „normalinės“ ir viena homeopatinė vaistinė aptarnavo per 60 000 miesto gyventojų ir gavo 93 650 receptų. Taisyklės reikalavo: devynios vaistinės – 90 000 gyventojų ir 13 500 receptų (vidutiniškai viena vaistinė per metus turėjo gauti 1500 receptų). Toks didelis receptų skaičius (15700) 1864 m. buvo užregistruotas tik vienoje provizoriaus Borkumo vaistinėje, veikiančioje Vokiečių gatvėje [7].
Vaistinių skyriai, kaip ir „normalinė“ vaistinė, privalėjo turėti privalomą medikamentų asortimentą. Kai mieste gyventojų ir receptų skaičius pasiekdavo reikalaujamas normas, skyriai buvo uždaromi ir išduodami leidimai steigti „normalines“ vaistines [8].
gyventojų skaičių mieste buvo galima steigti naujas vaistines. Tai nulėmė, kad buvo reorganizuoti visi skyriai ir vietoje jų atidarytos „normalinės“ vaistinės [9].
Miestuose vaistinėms steigti buvo nustatytos normos, kiek vienai vaistinei turi tekti gyventojų. 1912 m. sostinėje vaistinė turėjo aptarnauti 12 tūkstančių gyventojų, gubernijų centruose – 10 tūkstančių, apskričių centruose – 7 tūkstančius. 1914 m. Lietuvos teritorijoje buvo 114 „normalinių“ vaistinių ir 107 kaimo vaistinės, 2 vaistinių skyriai ir 2 homeopatijos vaistinės [2].
Tuo laikotarpiu lietuviškose gubernijose buvo tankus vaistinių tinklas, naują vaistinę buvo galima įsteigti atsižvelgiant į jau veikiančių vaistinių ir toje vietovėje gyvenančių žmonių skaičių. Tai nulėmė, kad miestuose įkurti vaistinę buvo sudėtinga, o kaimo vietovėse veikusių vaistinių pelnas buvo menkas. Nusipirkti veikiančią miesto vaistinę farmacininkams trūko lėšų, vaistinės dažnai pereidavo iš kartos į kartą [27].
Leidimas steigti vaistinę galiojo vienerius metus. Jei per tą laiką vaistinė nebuvo įsteigta, leidimas, kuris buvo vadinamas privilegija, buvo panaikinamas [2]. Vaistinės savininkas galėjo būti ir neturintis farmacinio išsilavinimo asmuo, tačiau vadovauti „normalinei“ vaistinei galėjo tik farmacijos magistras ar provizorius. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir vaistininko padėjėjas [27].
Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918-1940 m.) periodas. Analizuojant
nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918 - 1940 m.) periodą, minima, kad 1937 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas. Gyventojų skaičiaus norma vienai vaistinei buvo sumažinta, vaistinės suskirstytos į kaimo ir miesto vaistines, vėliau nuo 1937 m.
gruodžio 6 d. į pirmojo ir antrojo tipo. Pirmiausia panaikintas vaistinių skirstymas į „normalines“ ir
kaimo vaistines. Nuo šios datos jos vadintos pirmosios eilės ir antrosios eilės vaistinėmis:
- Pirmosios eilės vaistinės – tokios vaistinės, kurios turėjo visą reikiamą įrangą, farmacijos laboratoriją bei farmakopėjoje aprašytus vaistus;
- Antrosios eilės vaistinės – tai vaistinės, kuriose buvo reikalaujamas mažesnis vaistinių preparatų asortimentas ir jose nebuvo reikalaujama įrengti farmacijos laboratorijos [11].
I tipo vaistinės turėjo turėti trijų kambarių patalpas ir rūsį, o II tipo - du kambarius ir rūsį. 1938 m. Lietuvoje buvo 327 vaistinės, iš jų 92 % buvo privačios [12].
Parduodamos vaistus vaistinės turėjo vadovautis vaistinės kainynu – taksa. Vaistinės taksą išleisdavo Vidaus reikalų Medicinos taryba. 1919 m. vaistų taksa buvo paruošta ir išspausdinta, o 1920 m. išsiuntinėta vaistinėms. [10].
7 000 gyventojų. Gyvenvietėse, kuriose yra mažiau kaip 12 000 gyventojų, vaistinei tenka ne mažiau kaip 3000 gyventojų, o miestuose, turinčiuose daugiau kaip 12 000 gyventojų – ne mažiau kaip 4000 gyventojų vaistinei. Išimtys buvo taikomos apskričių centrų ir miestų savivaldybėms, kurioms leista steigti vaistinę, nepaisant nustatytos gyventojų skaičiaus normos. Norint steigti vaistinę kaime ar miestelyje, ji turėjo būti ne arčiau kaip 7 km nuo artimiausios kitos gyvenvietės vaistinės. Išduodant leidimus pirmenybę turėjo farmacininkai, kurie nebuvo teisti bei ilgiau nei kiti „dirbę „normalinėje“ vaistinėje farmacijos magistro ar provizoriaus laipsnyje arba dirbę valstybės tarnyboje farmacijos ar sanitarijos srityje“ [13].
1.3. Miesto ir kaimo vaistinių konkurentės – vaistų krautuvės
Kaime veikė vaistų krautuvės, kuriose pagal 1864 m. Medicinos tarybos išleistas „Vaistinių steigimo taisykles“ buvo suteikta teisė vaistų krautuvėms prekiauti vaistinės prekėmis. 1891 m. vaistų krautuvėms buvo leista prekiauti patentuotais vaistais. Atliekant patikrinimus krautuvėse, buvo randama vaistų falsifikatų ir patentuotų vaistų, kuriuos Medicinos taryba draudė įvežti į Rusijos imperiją. Kauno gubernijoje 1890 m. buvo 28, 1892 m. – 25, 1903 m. – 72, 1905 m. – 86, 1908 m. – 87, 1911 m. – net 154 vaistų krautuvės. 1919–ųjų metų duomenimis vaistų krautuvių Lietuvoje buvo 144. Tarpukariu šalies vaistinių prekių asortimentas neapsiribojo tik Lietuvoje gaminamais vaistais. Vaistininkai siekė bendradarbiauti su kitomis šalimis bei importuoti jų siūlomų vaistinių preparatų, medicinos pagalbos priemonių, kosmetikos. Nemaža dalis prekių buvo importuojama iš Vokietijos ir Amerikos. XX a. pradžioje Lietuvoje cheminių medžiagų ir vaistų krautuvių buvo daugiau nei vaistinių [14].
Vokiečių okupacijos laikotarpiu (1914 - 1918 m.) vaistų krautuvėse buvo galima rasti nuodų ir stipriai veikiančių vaistų, kuriais prekiauta ir be gydytojo recepto. Vaistų krautuvės buvo perėmusios vaistinių funkciją, o ir visuomenė tarp jų didelių skirtumų nematė. Dalis prieš karą veikusių vaistų krautuvių pavirto kosmetikos - parfumerijos parduotuvėmis. Nelegaliai vaistais buvo prekiaujama ir įprastose krautuvėse. Nelegalus vaistų šaltinis buvo ir urmo vaistų sandėliai, kurie prie didmeninės vaistų prekybos juos pardavinėjo ir pavieniams vartotojams [15].
Žmonės buvo sąmoningai klaidinami vaistinių krautuvių pavadinimais, kurie skambėjo: „aptiekos prekės“, „aptiekos prekyba“, „vaistinės prekės“. Jie sufleravo, kad jose, be paprastų krautuvės prekių, galima rasti ir vaistų. Konkurencijos papiktinti vaistininkai paskelbė vaistų krautuvėms karą ir ėmė prekiauti kosmetika, parfumerija - tuo, ką buvo labiau įprasta surasti krautuvėje, negu vaistinėje [17].
Visi šie istorijoje užfiksuoti nelegalios vaistų prekybos atvejai ne tik ekonomiškai kenkė vaistinėms, bet ir smukdė vaistininkų autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą. Be abejonės, tai buvo žalinga ir patiems vartotojams. Kai vaistai yra pardavinėjami paprastose krautuvėse, vartotojas negauna jokios garantijos, kad vaistas yra saugus ir kokybiškas, o pardavėjas neprivalo už kliento sveikatai galimą padaryti žalą prisiimti jokios atsakomybės. Padaryta žala gali būti nepataisoma – XX a. pr. Žiežmarių miestelyje nuo krautuvininkų parduotų vaistų mirė 3 žmonės [14].
Vaistų krautuvėse medikamentus išduodavo ir konsultuodavo dažniausiai farmacinio išsilavinimo neturintys ar visiškai bemoksliai darbuotojai. Vaistų krautuvėse nebuvo galima gaminti vaistų, nes neturėjo tam teisės. Jie sudarė konkurencines sąlygas, pardavinėdami nekokybiškus vaistus ir jų falsifikatus, kenkė gyventojų sveikatai. XX a. pradžioje buvo nutarta likviduoti šias įstaigas ir prekybą vaistais patikėti tik vaistininkams [14].
1.4. Miesto ir kaimo vaistinių steigimų savitumai ir jų pasiskirstymai Vilniaus ir
Kauno gubernijose
XIX amžiaus antroje pusėje vaistinės skirstytos į „normalines“ ir kaimo vaistines. Ir miestuose, ir kaimuose veikė vaistų krautuvės, kurios galėjo parduoti patentuotus vaistus ir sanitarijos prekes.
Daugiausia vaistinių Kauno gubernijoje buvo įsteigta pirmaisiais metais po naujų taisyklių patvirtinimo: 1864 m. – dvi vaistinės ir vienas skyrius, 1865 m. - šešios, 1866 m. - penkios, 1867 m. - keturios vaistinės. O mažuose bažnytkaimiuose vaistinė negalėjo normaliai verstis. Todėl kitą dešimtmetį naujų farmacijos įstaigų steigimas sulėtėjo. Per aštuntą dešimtmetį buvo įkurtos tik dvi vaistinės ir vienas skyrius. Žymesnės kaimo vaistininkystės reformos įvyko po 1881 m. išleistų kaimo
vaistiniųsteigimo taisyklių [18].
1893 m. Vilniaus gubernijoje buvo 69 vaistinės ir 18 vaistų krautuvių, Vilniaus mieste buvo 10 „normalinių“ vaistinių (1 homeopatinė, 2 vaistinių skyriai ir 8 vaistų krautuvės) [19].
1893 m. Kauno gubernijoje buvo 106 vaistinės: Kaune — 5 (1 homeopatinė), Ukmergėje — 2 (1 žydų bendruomenės), Zarasuose — 1, Panevėžyje — 2, Šiauliuose — 3, Telšiuose — 1 ir Raseiniuose — 2. Visos jos buvo „normalinės“ [19].
1912 metų pradžioje Kauno gubernijose buvo 132 vaistinės: 18 apskričių centruose ir 114 apskrityse [20].
1 lentelė. Vaistinių skaičius Kauno gubernijos apskrityse 1912 metų pradžioje.
Apskritis
Vaistinių skaičius apskrities centre Vaistinių skaičius apskrityje Normalinių Kaimo tipo
Kauno 5 ir 1 skyrius 6 10 Ukmergės 2 4 9 Zarasų 1 3 11 Panevėžio 2 ir 1 skyrius 8 7 Šiaulių 3 10 12 Telšių 1 6 10 Raseinių 2 7 11 Iš viso: 18 44 70
1918 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto, kuris tuo metu Lietuvai nepriklausė) buvo 79 „normalinės“ ir 65 kaimo vaistinės. 1919 m. Lietuvoje buvo atidaryta 15 „normalinių“ ir 20 kaimo vaistinių [10].
1936 metais Lietuvoje buvo 322 vaistinės, iš jų - 15 Klaipėdos krašte. 297 vaistinės buvo privačios, 22 priklausė savivaldybėms, viena buvo centralinio valstybės vaistų sandėlio, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos ir žydų labdaros draugijos “Ezro” [21].
2 lentelė. Vaistinių skaičius atskiruose Lietuvos miestuose ir apskrityse 1936 m.
Vietovė Vaistinių skaičius Iš jų priklausė Privatiems asmenims
Savivaldybėms Kitoms įstaigoms, organizacijoms
Kauno miestas 26 24 - 1-
Panevėžys 8 5 3
Šiauliai 7 6 1
Alytaus apskr. 13 12 1
Biržų apskr. 12 10 2 (Biržuose, Pasvalyje) Kauno apskr. 15 15 Kėdainių apskr. 13 13 Kretingos apskr. 14 14 Marijampolės apskr. 17 16 1 Mažeikių apskr. 13 12 1 Panevėžio apskr. 17 17 Raseinių apskr. 16 15 1 Rokiškio apskr. 11 10 1
Seinų (Lazdijų apskr.) 5 5 Šakių apskr. 11 10
Šiaulių apskr. 25 24 1 (Pakruojyje)
Tauragės apskr. 18 17 1
Telšių apskr. 13 12 1
Trakų (Kaišiadorių) apskr.
8 8
Ukmergės apskr. 15 13 1 1-“Ezro”
Utenos apskr. 13 12 1 Vilkaviškio apskr. 11 10 1 Zarasų apskr. 5 4 1 Klaipėdos apskr. 1 1 Pagėgių apskr. 5 5 Šilutės apskr. 3 3 Iš viso: 322 297 22 3
1.5.
Lietuvos vaistinių ekonominė padėtis
„Farmacijos žinių“ leidinio straipsniai atskleidžia tarpukario Lietuvos vaistinių ekonominę padėtį. 1925 m. gegužės mėn. žurnale išspausdintame straipsnyje „Memorandumas farmacijos ir aptiekų reikalais“ teigiama, jog 1924 m. kiekvienai vaistinei vidutiniškai teko 22 082 Lt apyvartos. S. Nasvytis norėdamas atskleisti vaistinių ekonominę padėtį rašė, kad 50 % skirta vaistams pirkti, kiti 50 % (11 032 Lt) likdavo patalpų nuomos, elektros, valstybės ir savivaldybių mokesčiams apmokėti, taip pat samdomo farmacininko darbo užmokesčiui ir, kas lieka, – vaistinės savininko šeimai išlaikyti [25].
Dažnai kaimo vaistininkai skurdo, nes virš 50 kaimo vaistinių turėjo mažesnę nei 500 Lt mėnesio apyvartą. [26]. Vaistų kaina susidėjo iš medžiagų kainos ir mokesčio už darbą, o kaimo vaistininkai atsižvelgdami į pacientų skurdžią ekonominę padėtį sumažindavo vaisto kainą, kuri priklausė mokesčiui už darbą ir tokiu būdu dar sumažėdavo, ir taip nedidėlės jo pajamos. Mažos apyvartos priežastis buvo skurdi kaimo gyventojų padėtis. Dr. J. Krikščiūnas, remdamasis 1930 m. žemės ūkio visuotinio surašymo duomenimis, nurodė, kad Lietuvos kaime buvo apie 250 tūkstančių bedarbių. Tuo tarpu Lietuvos miestuose buvo 18 tūkstančių bedarbių ir pusiau bedarbių. Pagal šiuos faktus aišku, kodėl Lietuvos vaistinių ekonominė padėtis nebuvo lengva, nes žmonės neturėjo pastovių pajamų ir naudotis vaistinių paslaugomis neišgalėjo [26].
Vaistinės pajamos priklausė nuo to ar buvo miestelyje gydytojas ir felčeris, taip pat nuo jų populiarumo. Miestuose buvo daug gydytojų ir felčerių, gyventojai jei tik turėjo pajamų galėjo naudotis jų paslaugomis ir todėl miestų vaistinių pajamos buvo daug didesnės. Mieste vaistininko paslaugos prieinamesnės, nes daugiau gydytojų, daugiau felčerių, taip pat mieste gyveno daugiau pasiturinčių žmonių. Lietuvos ūkininkai neskurdo, tačiau jiems vaistininko paslauga buvo sunkiau prieinama, nes gydytojo, felčerio ar vaistininko nebuvo šalia ir reikėdavo važiuoti į gretimą miestelį. Turtingesni rinkosi miestą ir ten konsultuodavosi su gydytoju, ir po to, tame pačiame mieste įsigydavo vaistų. Neturtingi valstiečiai ne tik dėl lėšų stokos, bet ir dėl konservatyvaus požiūrio dažnai pirmenybę teikė ne oficialiai medicinai, bet liaudies gydytojams, kurių buvo kiekviename kaime.
Tarpukario metais didžiausia mažų miestelių vaistininkų svajonė buvo sulaukti atsikraustančio gydytojo [27].
1939 m. buvo paskelbtas vaistų taksos pakeitimas. Pacientas, pirkdamas vaistus nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto su receptu, kuriame nėra pažymėta „statim“, „cito“ ar „citissime“, ar vaistus be recepto, kurie nėra pirmos pagalbos vaistų taksos sąraše, privalėjo papildomai sumokėti 1 Lt. Taip pat nustatytas mažiausias vaistų iš vaistinės išdavimas už 0,15 centų [29].
apyvartos kaita nagrinėjama šiame magistro darbe, remiantis Kauno gubernijos informacine knyga, kuri buvo leidžiama nuo 1847 – 1914 m., Vilniaus gubernijos informacine knyga 1874 – 1915 m.
Archyvinė medžiaga atskleidžia, kaip farmacijos įstatymai, taisyklės darė įtaką vaistininko paslaugų prieinamumui, vaistininkystės raidai įvairiais istoriniais etapais.
2. TYRIMO METODIKA
Rašant darbą taikytas istorinis tyrimo metodas. Surinkti duomenys įvertinti, analizuoti ir interpretuoti. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įvertinti, kas darė įtaką kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus augimui, koks gyventojų skaičius tekdavo vienai kaimo ar miesto vaistinei, kiek vidutiniškai kaimo ir miesto gyventojai išleisdavo pinigų vaistams ir vaistinės prekėms. Chronologinės tyrimo ribos 1881 – 1940 m.
Atliekant tyrimą, plačiau analizuoti Rusijos centrinio valstybinio istorijos archyvo (Peterburgas) dokumentai, atspindintys Kauno ir Vilniaus gubernijų vaistinių veiklos rodiklius (1881 – 1914 m.). Šių dokumentų kopijos saugomos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Analizuojant nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918 – 1940 m.) vaistinių veiklos rezultatus tyrinėti tęstiniai Sveikatos departamento leidiniai: Lietuvos viešosios sveikatos apžvalga (1934 – 1939 m.) ir Lietuvos medicinos, veterinarijos, farmacinių įstaigų ir personalo sąrašai (1924 - 1938 m.)
Nagrinėti to meto periodinėje spaudoje pateikti statistiniai duomenys ir mokslinės publikacijos panašia tema. Tyrimo objektas – „Pamiatnaja knizhka Kovenskoi gubernii“ ir „Pamiatnaja knizhka Vilenskoi gubernii“ archyvinė medžiaga.
3. REZULTATAI
3.1. Vilniaus ir Kauno gubernijų kaimo ir miesto vaistinių skaičiaus pokyčių
analizė
XIX amžiaus antroje pusėje vaistinės buvo suskirstytos į „normalines“ ir kaimo vaistines. Ir miestuose, ir kaimuose dar buvo vaistų krautuvės, kurios galėjo parduoti patentuotus vaistus ir sanitarijos prekes.
1883 m. Kauno gubernijoje buvo užregistruota 51 vaistinė („normalinės“ - 49, kaimo – 1, veikė 1- homeopatijos vaistinė). Tais pačiais metais Vilniaus gubernijoje veikė 37 vaistinės („normalinės“ – 31, kaimo – 2, veikė 3 homeopatijos vaistinės ir 1 skyrius).
1884 m. Kauno gubernijoje vaistinių skaičius išaugo iki 62 vaistinių („normalinės“ – 49, kaimo – 13), tuo metu Vilniaus gubernijoje veikė 47 vaistinės („normalinės“ – 32, kaimo – 11, homeopatinės -3 ir skyrius 1, kaip ir 1883 m. be pakitimų). Lyginant su 1883 m. Kauno gubernijos „normalinių“ vaistinių skaičius liko nepakitęs, o kaimo vaistinių skaičius išaugo 18 %.
Remiantis 1885 m. duomenimis, vaistinių skaičius padidėjo iki 79 vaistinių Kauno gubernijoje („normalinės“ – 50, kaimo – 27, veikė – 2 skyriai ), Vilniaus gubernijoje - iki 51 („normalinės“ – 32, kaimo – 16, homeopatinės – 2, skyrių - 1).
1886 m. Kauno gubernijos vaistinių skaičius 82 („normalinių“ -50, kaimo – 29, homeopatijos – 1, skyriai - 2), lyginant su 1885 m. „normalinių“ vaistinių skaičius išliko stabilus, o kaimo vaistinių užregistruota 2 vaistinėmis daugiau.
1886 m. Vilniaus gubernijos vaistinių skaičius 52 - padidėjo tik vienu vienetu („normalinės“ – 32, kaimo – 16, homeopatinės – 3, skyrius – 1). Lyginant su 1885 m. „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus santykis nekito.
1887 m. Kauno gubernijoje užregistruota 91 vaistinė („normalinių“ – 50, kaimo – 38, homeopatijos – 1, skyriai - 2), metų eigoje išaugo tik kaimo vaistinių skaičius, padidėjęs 9 vienetais, „normalinių“ vaistinių skaičius išliko nepakitęs.
1887 m. Vilniaus gubernijoje vaistinių bendras skaičius sumažėjo 4 vienetais – 48 vaistinės („normalinių“ – 33, kaimo – 11, homeopatijos – 3, skyrius – 1), kaimo vaistinių sumažėjimas 5 vienetais.
Po ketverių metų 1893 m. Kauno gubernijoje buvo užregistruota 111 vaistinių („normalinės“ – 54, kaimo – 52, homeopatijos – 3, skyriai – 2), vaistinių augimas nekito, kaimo vaistinių skaičius beveik tampa panašus į miesto). Vilniaus gubernijoje veikė – 65 vaistinės („normalinės“ – 34, kaimo – 27, homeopatijos – 3, skyrius – 1). Per ketverių metų laikotarpį kaimo vaistinių skaičius išaugo, o miesto vaistinių skaičius liko toks pats.
Po 10 metų 1903 m. Kauno gubernijoje užregistruota 116 vaistinių („normalinės“ – 59, kaimo – 54, homeopatijos – 2, skyrių – 1). Vilniaus gubernijoje per pusę mažiau- tik 64 vaistinės („normalinės“ - 35, kaimo – 24, homeopatijos – 3, skyriai – 2).
1914 m. Kauno gubernijos vaistinių skaičius jau siekė 140 vaistinių („normalinės“ – 59, kaimo – 79, homeopatijos – 2), o Vilniaus gubernijoje – 96 vaistinės („normalinės“ – 49, kaimo – 45, skyriai – 2).
Kauno gubernijos kaimo vaistinių skaičius kiekvienais metais augo, tokia augimo dinamika būdinga ir Vilniaus gubernijos kaimo vaistinėms. Kauno gubernijos „normalinių“ vaistinių skaičius išliko nepakitęs net 5 metus (Kauno gubernija 1886 – 1890 m. „normalinių“ vaistinių – 50), nuo 1900 – 1902 m. „normalinių“ vaistinių skaičius pakilo iki 56.
Vilniaus gubernijos „normalinių“ vaistinių skaičius be pakitimų nuo 1891-1893 m. – 34, 1894 -1896 m. - 35, 1897 - 1899 m. - 34, 1900 – 1903 m. – 35. Kaimo vaistinių skaičius kintantis kas dveji metai 1895 – 1896 m. - 27 vaistinės, 1897 – 1898 m. – 29 vaistinės, vėlesniais metais kaimo vaistinių skaičius kito labai neženkliai.
1911 m. Vilniaus gubernijoje buvo 48 „normalinės“ vaistinės, 37 kaimo ir 194 vaistų krautuvės. Tais pačiais metais Vilniaus mieste buvo 20 „normalinių“ vaistinių. Vilniaus apskrityje 1911 m. buvo 3 „normalinės“ vaistinės, 5 kaimo vaistinės.
3 pav. Kauno gubernijos „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus pokytis 1883 m. – 1914 m.
Nagrinėjant „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus dinamiką Vilniaus ir Kauno gubernijose, akivaizdu, kad Vilniaus gubernijoje „normalinių“ vaistinių buvo daugiau negu kaimo, o Kauno gubernijoje pasiskirstydavo beveik vienodai. „Normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus dinamikos skaičiaus pokytis 1883 – 1914 m., parodo Kauno gubernijos kaimo vaistinių skaičiaus didėjimą (3 pav.).
„Normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus santykio kitimas Vilniaus gubernijoje 1883 - 1914 m. , rodo, kad pagal pažymėtą krypties liniją, kaimo vaistinių skaičiaus santykis augo lėtai, didžiausias kritimas - 1905 m. (4 pav.). 49 49 50 50 50 50 50 53 54 54 53 53 52 55 56 55 56 56 56 59 58 58 59 1 13 27 29 38 42 45 47 44 52 54 54 53 55 56 59 59 59 56 54 52 60 79 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 V ai st ini ų sk ai či us
4 pav. Vilniaus gubernijos „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus pokytis 1883 m. – 1914 m.
1883 m. Kauno gubernijoje „normalinių“ vaistinių skaičius (9) - didžiausias buvo Telšiuose, po 8 „normalines“ vaistines turėjo Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskritys. Kaimo vaistinių skaičius (3) - didžiausias Raseiniuose (5 pav.).
5 pav. Kauno gubernijos „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičius 1883m.
Po 11 metų, 1894 m. Kauno gubernijoje „normalinių“ vaistinių (15) - daugiausiai užfiksuota Šiauliuose (15), Telšiuose (13), Kaune (11). Zarasų apskrities kaimo vaistinių skaičius per 11 metų išaugo nuo 1 iki 13 (6 pav.). Vaistinių skaičius priklausė nuo ekonominės padėties, kuo turtingesnė apskritis, tuo buvo daugiau vaistinių
31 32 32 32 33 33 33 34 34 34 35 35 35 34 34 34 35 35 35 35 37 45 49 2 11 16 16 11 14 14 18 23 27 26 27 27 29 29 28 27 26 25 24 23 27 45 0 10 20 30 40 50 60 V ai st ini ų sk ai či us
Normalinės Kaimo Krypties linija (normalinių) Krypties linija (kaimo)
6 pav. Kauno gubernijos „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičius 1894m.
Nagrinėjant „normalinių“ ir kaimo vaistinių santykį, analizė parodė, kad „normalinių“ vaistinių buvo daugiau nei kaimo.
Steigiant vaistines buvo vadovaujamasi vaistinių steigimo taisyklėmis, kurios buvo paskelbtos 1925 m. vasario 26 d. ir aptartos literatūros apžvalgoje. Įvertinus bendrą šalies situaciją ir apžvelgus turimų metraščių duomenis, pastebėta, kad nuo 1926 - 1937 m. Lietuvoje vaistinių skaičius palaipsniui didėjo.
Analizuojant atskirų apskričių vaistinių skaičių, akivaizdu, kad 1928 metais daugiausia vaistinių buvo Kauno apskrityje. Kauno mieste ir apskrityje užregistruotos 34 vaistinės, iš jų 24 „normalinės“ ir 10 kaimo. Po Kauno antrasis miestas Šiauliai ir jų apskritis, kur veikė 31 vaistinė (18 „normalinių“, 13 kaimo). Panevėžio miestas ir jo apskritis 1928 m. turėjo 21 vaistinę (10 „normalinių“, 11 kaimo). Mažiausiai vaistinių buvo Seinų ir Zarasų apskrityse ir miestuose.
1930 m. Kauno mieste ir apskrityje bendras vaistinių skaičius išliko toks pats – 34, iš kurių „normalinių“ vaistinių buvo 25, o kaimo 9. 1931 m. Kaune atidaryta 1 „normalinė“ vaistinė, bendras vaistinių skaičius Kauno apskrityje išaugo iki 35 („normalinės“ – 26, kaimo sumažėjo iki 8).
1933 m. Kauno apskrityje padaugėjo 1 „normaline“ vaistine, tuo metu veikė 38 vaistinės. 1934 m. pastebimas Lietuvos vaistinių skaičiaus kitimas. Kauno apskrityje padaugėjo 1 kaimo vaistine, tais metais dirbo 39 vaistinės (30 „normalinių“ ir 9 kaimo).
Pagal 1928 – 1937 metų duomenis, pastebėta, jog per tiriamąjį laikotarpį daugiausia naujų vaistinių atidaryta Kauno apskrityje (8 vaistinės), Panevėžio apskrityje (4 vaistinės), Šiaulių apskrityje (3 vaistinės). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus gubernijos Lietuvos teritorijoje buvo 30 „normalinių“ vaistinių, kurioms vadovavo provizoriai, 2 homeopatijos vaistinės ir 20 kaimo vaistinių [30].
3.2. Pardavimų analizė
Vaistininko paslaugų prieinamumas atsiskleidžia analizuojant kaimo ir miesto vaistinių pardavimus. Šis rodiklis atskleidžia, kiek vienoje ar kitoje vaistinėje gyventojai išleisdavo vaistams. Jei vaistinių pajamos buvo didesnės, reiškia, kad gyventojai aktyviau naudojosi vaistininko paslaugomis, jos buvo prieinamos, o jei pajamos mažos – tai gyventojams prieinamumas sudėtingesnis.
Gydytojų receptų skaičius atskleidžia, kad Kauno gubernijos kaimo sveikatos įstaigų tinklas buvo žymiai tankesnis, dirbo daugiau gydytojų, veikė daugiau vaistinių ir išrašomų receptų kiekis didesnis.
1883 m. Kauno gubernijoje daugiausiai užregistruota gydytojų receptų 56 853 buvo Kaune, antras miestas pagal užregistruotų receptų skaičių - Šiauliai 33 487 receptai, Panevėžys – 29 092 receptai, tai buvo didžiausias užregistruotų receptų skaičius ( 3 lentelė). Mažiausiai gydytojų receptų užregistruota Zarasuose – 11 053, Kauno apskrityje be Kauno – 8 352 receptai.
Didžiausias receptinis pardavimas 1883 m. Kaune - 23207,75 rub., Šiauliuose -17670,46 rub., Panevėžyje – 16349,24 rub. Receptinis pardavimas gubernijos miestuose ir apskrityse sudarė 33 461,42 rub., kaimuose - 1 722,65 rub. Mažiausiais receptinis pardavimas Zarasuose – 6547,45 rub.
3 lentelė. Kauno gubernijos 1883 m. vaistinių apyvartos rub.
Apskritys ir miestai Gydytojų rp. skč.
Receptinis
Šiauliai 33487 17670,46 4771,51 22441,97 Telšiai 19070 13446,64 6254,17 19700,81 Raseiniai 23060 14110,16 6249,16 20359,32 Viso miestuose ir apskrityse 206814 110544,56 33461,42 144005,98 Kaimo gyvenviečių 2501 1582,24 1722,65 3304,89 Viso miestuose, apskrityse ir kaimuose 209315 112126,8 35184,07 147310,87
1908 m. receptų skaičius Kauno gubernijoje didžiausias Kauno, Šiaulių ir Telšių miestuose. Mažiausias priimtų receptų skaičius – Raseiniuose, Telšiuose, Ukmergėje, nes čia dirbo mažiausias gydytojų skaičius ( 7 pav.).
7 pav. Kauno gubernijos vaistinėse užregistruotų receptų skaičius, 1908 m.
64095 21722 12679 29842 45235 5746 5746 34979 15060 1227 13960 31399
8 pav. 1908 m. Kauno gubernijos vaistinių pardavimų dinamika
1885 m. receptinis pardavimas Kauno gubernijos miestuose buvo 33 461,42 rub., o kaimuose – 1 722,65 rub. Bereceptinis pardavimas miestuose sudarė – 110 544,56 rub., kaimo – 1582,24 rub. Iš viso gauta pajamų per tuos metus miestuose – 144005,98 rub., kaime – 3304,89 rub. Tiek receptinis, tiek bereceptinis pardavimas buvo didesnis Kauno gubernijos miestuose (9 pav.). Praėjus tik keturiems metams nuo kaimo vaistinių steigimo pradžios, jų pardavimo rodikliai buvo labai maži.
9 pav. Kauno gubernijos kaimo ir miesto vaistinių receptinių ir bereceptinių pardavimų apyvarta 1885 m.
2626 3.38 1146 7.76 6726 .78 1273 1.8 2074 7.17 2355 .86 2355 .86 1640 3.95 8109 .84 597.74 6254 .72 1546 3.76 1652 8.28 7341 .21 1848 .45 5189 .18 14 41 0.9 735.39 735.39 1259 .6 1519 .37 45 6.2 3 5208 .75 7281 .4 0 5000 10000 15000 20000 25000 30000 R ubl iai
Receptinis pardavimas Kauno gubernijoje 1908 m. Bereceptinis pardavimas Kauno gubernijoje 1908 m.
33461,42 172265,00 110544.56 1582.24 0 20000 40000 60000 80000 100000 120000 Miestų Kaimo R ubl iai
Didžiausias 1894 m. Kauno gubernijos miestų, apskričių ir kaimo receptų skaičius vidutiniškai tenkantis vienai vaistinei – Kaune - 57599, Telšiuose – 25657 ir Zarasuose – 23722 receptų (10 pav.)
10 pav. 1894 m. receptų skaičius, vidutiniškai tenkantis vienai vaistinei Kauno gubernijos apskrityse ir kaimuose
Bereceptinis pardavimas 1894 m. didžiausias Kauno apskrities – 5201,72 rub., Telšių apskrities – 11552,16 rub., Panevėžio – 2217,27 rub., mažiausias – Zarasų – 198,89 rub. Receptinis pardavimas 1894 m. didžiausias Kauno – 21974,33 rub. (11 pav.).
Receptinis pardavimas atskleidžia, kad gyventojai dažnai sirgo infekcinėmis ligomis, dezinterija, šiltine, raupais, tuberkulioze. Nustatyta, jog didesnę dalį apyvartos sudarė pinigai gauti už prekes, parduotas su išrašytais receptais nei be receptų. Taip pat, vaistinės pajamos priklausė nuo to ar buvo miestelyje gydytojas ir felčeris. Miestuose buvo daugiau gydytojų, gyventojai jei tik turėjo pajamų galėjo naudotis jų paslaugomis ir todėl miestų vaistinių pajamos buvo daug didesnės.
8228 2619 1258 6371 3366 1373 2963 2530 2372 7208 3040 1157 5213 1974 57599 10474 5033 12742 13462 8235 2963 5060 23722 14416 18239 4626 5213 25657 0 10000 20000 30000 40000 50000 60000 70000 R ec ept ų sk ai či us
11 pav. 1894 m. Kauno gubernijos miestų, apskričių ir kaimų receptinių ir bereceptinių pardavimai
3.3. Lietuvos gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, pokyčiai
1897 m. Kauno gubernijos vaistinių skaičius miestuose sudaro 61 %, Vilniaus gubernijoje – 34 %. Kauno gubernijos kaimuose – 55 %, Vilniaus gubernijoje – 29 % (12 pav). Nagrinėjamų gubernijų vaistinių skaičių lemia gyventojų skaičius: Kauno gubernijoje 1 544 564 gyventojų, Vilniaus gubernijoje – 738 945 gyventojų (13 pav.).
4955 .14 5201 .72 3034 .44 771.64 906.3 6 1198 .1 198.89 642.05 4912 .97 558.7 2217 .27 1485 .21 757.41 1155 2.16 2197 4.33 3987 .51 2750 .11 5845 .89 7662 .07 4321 .48 1091 .37 1874 .06 6931 .8 6137 .45 8323 .33 2319 .6 2444 .46 1138 5.4 0 5000 10000 15000 20000 25000 A py v ar ta r ubl iai
12 pav. 1897 m. Kauno ir Vilniaus gubernijų vaistinių skaičius miestuose ir kaimuose
13 pav. 1897 m. Kauno ir Vilniaus gubernijose vienai vaistinei tenkantis gyventojų skaičius
1897 m. Kauno gubernijoje gyventojų skaičius buvo 1 544 564. Tuo metu veikė 116 vaistinių, vienai vaistinei vidutiniškai tekdavo 13 315 žmonių. Kauno apskričių miestuose vaistinių skaičius buvo 61, viena vaistinė aptarnaudavo 2 347 žmones, apskričių miestuose žmonių skaičius buvo 143 144. Kaimuose vaistinių skaičius buvo 55, vienai vaistinei tekdavo 25 480 žmonės (13 pav.), gyventojų – 1 401 420.
1897 m. Vilniaus gubernijoje buvo 738 945 gyventojų. Vaistinių skaičius 68, vienai vaistinei tekdavo 10 867 žmonių. Vilniaus apskričių miestuose vaistinių skaičius – 34, gyventojų skaičius 163 797, vienai vaistinei tekdavo – 4 818 žmonių. Kaimuose veikė 29 vaistinės, vienai vaistinei tekdavo 19 833 žmonių (13 pav.).
Lyginant Kauno ir Vilniaus gubernijas, akivaizdus Kauno gubernijos skaičius 116 vaistinių, o Vilniaus gubernijoje tik 68 veikiančios vaistinės. Kauno gubernijos kaimuose vaistinių skaičius didesnis – 55 už Vilniaus gubernijos – 29.
Pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis daugiausiai Lietuvos gyventojų buvo įsikūrę Kauno gubernijoje. Didžiausią gyventojų dalį sudarė kaimo žmonės, kaip tai pavaizduota 12 pav. Didžiausi miestai buvo gubernijų bei apskričių centrai. Kaimo gyventojai Kauno gubernijoje sudarė 91 % visų gubernijos gyventojų, o Vilniaus gubernijoje – 78 %.
14 pav. 1897 m. Kauno ir Vilniaus gubernijų gyventojų pasiskirstymas miestuose ir kaimuose
Per 11 metų (1926 – 1937 m.) laikotarpį gyventojų skaičius, nebuvo stabilus. Kiekviena valstybė suinteresuota turėti informacijos apie savo šalies gyventojus. Svarbiausias jų charakteristikos rodiklis yra gyventojų skaičius. Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas priklausė nuo valstybės teritorijos dydžio, jos ekonominės padėties. Nagrinėtais metais, nustačius gyventojų skaičių, visos šalies mastu, pastebėta, kad nuo 1926 – 1930 m. gyventojų skaičius palaipsniui didėjo. 1926 m. - 2087351 gyventojų, 1927 m. - 2135940 gyventojų. 1928 m. padidėjo iki 2171020 gyventojų. 1930 m. jaučiamas augimas - 2288650 gyventojų, 1931 m.– 2319611, 1932 m. – 2392344, 1933 m. – 2421845, 1934 m.- 2395674 gyventojų. Duomenų trūkumas neleidžia atskleisti, kokie buvo rodikliai 1935 m. 1936 m. - 2397840 gyventojų, o 1937 m. – 2548956 gyventojų (15 pav.).
15 pav. Gyventojų skaičius Lietuvoje 1926-1937m. 16 pav. Vaistinių skaičius Lietuvoje 1926-1937 m.
1401420, 91% 143144,
9%
1897 m. Kauno gubernijos gyventojų pasiskirstymas miestuose ir kaimuose
Gyventojų skaičius kaimuose Gyventojų skaičius miestuose
2087351 2135940 2171020 2288650 2319611 2392344 2421846 2395674 2397840 2548956 0 500000 1000000 1500000 2000000 2500000 3000000
Gyventojų skaičius
Lietuvoje
Gyventojų skaičius Lietuvoje
270 280 290 300 310 320
Vaistinių skaičius
Lietuvoje
Vaistinių skaičius Lietuvoje 575148,
78% 163797,
22%
1897 m. Vilniaus gubernijos gyventojų pasiskirstymas miestuose
ir kaimuose
Per 11 metų laikotarpį gyventojų skaičius, kuris tekdavo vienai vaistinei (17 pav.), nebuvo stabilus. Kiekvienais nagrinėtais metais, nustačius gyventojų skaičių, tenkantį vienai vaistinei visos šalies mastu, pastebėta, kad nuo 1926 iki 1937 m. žmonių kiekis palaipsniui didėjo. 1926 m. vaistinė aptarnavo 7273 žmones. 1927 m. buvo nustatyta, jog viena vaistinė aptarnavo 7340 gyventojų. 1926 – 1927 m. vienai vaistinei tenkantį gyventojų kitimo tempas gyventojų skaičiaus augimo užfiksuotas 0,9 %.(18 pav.). Per metus užfiksuotas kintantis augimo tempas. 1928 m. gyventojų skaičiaus kitimo tempas padidėjo iki 1,3 %. 1929 m. informacijos neturima, tikėtina, kad ir tais metais gyventojų skaičius augo, nes 1930 m. duomenimis vienai vaistinei tekdavo 7435 gyventojai ir vienai vaistinei tenkančių gyventojų kitimo tempas padidėjo iki 4,7 %. Nustatyta, kad per dvejus metus šis rodiklis ženkliai augo. 1931 m. gyventojų skaičius vienai vaistinei pasiekė 7917, o 1932 m. išaugo iki 8127 gyventojų vaistinei ir vienai vaistinei tenkančio gyventojų kitimo tempas buvo 1,2 %. Žemiausiai kritęs vienai vaistinei tenkančio gyventojų skaičiaus kitimo tempas buvo pasiekęs 1934 m. - 3,7 %, kai 1933 m. viena šalies vaistinė aptarnavo 8127 gyventojus. 1934 m. gyventojų skaičius, kurį aptarnauja viena vaistinė, buvo sumažėjęs iki 7829. Dėl duomenų trūkumo negalima nustatyti, koks šis rodiklis buvo ir kaip keitėsi 1935 m. 1936 m. skaičiai vaistinė aptarnavo 7760 gyventojus. 1937 m. buvo aukščiausias vienai vaistinei tenkančio gyventojų skaičiaus Lietuvoje padidėjimas, siekė 5,6 %.
17 pav. 1926-1937 m. vienai vaistinei tenkantis gyventojų skaičius Lietuvoje
7273 7340 7435 7785 7917 8028 8127 7829 7760 8196 6500 7000 7500 8000 8500 1926 1927 1928 1930 1931 1932 1933 1934 1936 1937 G yv ent oj ų sk ai či
us
1 vaistinei tenkantis gyventojų skaičius
18 pav. 1926-1937 m. vienai vaistinei tenkančio gyventojų skaičiaus kitimo tempas
Peržvelgus Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos metraščiuose pateiktų miestų duomenis apie vienai vaistinei tenkantį gyventojų skaičių ir išanalizavus, kaip tai atitinka vaistinių steigimo taisykles, akivaizdu, jog ne visoms miestų vaistinėms pavykdavo pasiekti minimalų 3000 pacientų skaičių. 1928 m. Kėdainių m. (2505 gyv.), Marijampolės m. (2452 gyv.) ir Ukmergės m. (2785 gyv.), 1932 m. – Marijampolės m. (2497 gyv.) ir Ukmergės m. (2273 gyv.), 1933 m. – Kėdainių m. (2603 gyv.), Marijampolės m. (2512 gyv.), Panevėžio m. (2968 gyv.) bei Ukmergės m. (2290 gyv.), 1934 m. – Panevėžio m. (2620 gyv.). Likusiais metais daugumos miestų pateikiami duomenys sumuojami su jų apskričių duomenimis, todėl informacija nėra labai tiksli ir negali būti vertinama objektyviai. 1932 – 1937 m. gyventojų skaičius kaimuose buvo ženkliai didesnis negu kaimuose (20 pav).
20 pav. 1932-1937 m. gyventojų skaičius miestuose ir kaimuose
1932 - 1937 m. „normalinių“ vaistinių miestuose skaičius didesnis negu kaimuose (21 pav.)
0.9 1.3 4.7 1.7 1.4 1.2 -3.7 -0.9 5.6 -5.0 0.0 5.0 10.0 1927 1928 1930 1931 1932 1933 1934 1936 1937 Proc ent ai
Vienai vaistinei tenkančio gyventojų skaičiaus
kitimo tempas (%)
Vienai vaistinei tenkančio gyventojų skaičiaus kitimo tempas (%)
321762 369912 380418 384206 2071221 2051865 2119111 2142329 0 500000 1000000 1500000 2000000 2500000 1932 1933 1936 1937 G yv ent oj ų sk ai či us
21 pav. 1932-1937 m. „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičius
Nustatytas kaimo ir miesto vienai vaistinei tenkantis vidutiniškas gyventojų skaičius parodė, kad stabilus gyventojų skaičiaus augimas išryškėjo nuo 1928 m., kuris nulėmė ir didesnį vaistinių steigimą nuo tų pačių metų. Didžiausias vaistinių skaičius registruotas administraciniuose centruose, kur gyveno labiausiai pasiturintys Lietuvos gyventojai. Tuo laikotarpiu kaimo vaistinei atitekdavo vidutiniškai 14968,30 gyventojų, o miesto vaistinei – 2232,85 gyventojų (22 pav.).
22 pav. Miesto ir kaimo vaistinei vidutiniškai tenkantis gyventojų skaičius
155 159 174 164 143 139 132 147 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200 1932 1933 1936 1937 V ai st ini ų sk ai či us
Normalinių vaistinių skaičius Kaimo vaistinių skaičius
2232.85 14968.30 0.00 2000.00 4000.00 6000.00 8000.00 10000.00 12000.00 14000.00 16000.00
Vienai miesto vaistinei tenkantis gyventojų skaičius
3.4. Tiriamojo laikotarpio gydytojų ir felčerių skaičiaus dinamika
XIX a. pradžioje gydytojų buvo mažai, dauguma jų gyveno didžiuosiuose miestuose. Medicinos paslaugas teikė felčeriai, barzdaskučiai, patarimų buvo kreipiamasi į vaistininkus. Gydytojų paslaugomis galėjo naudotis tik pasiturintys gyventojai. Beveik visi kaimo gyventojai gydėsi patys arba pagalbos prašydavo žiniuonių, į gydytojus kreipdavosi labai retai [3].
XX a. kaimo gyventojų aprūpinimas vaistais pagerėjo, nes įvyko permainos sveikatos apsaugos srityje. Gydytojų ir felčerių skaičius kaimo vietovėse padidėjo. 1880 m. Vilniaus gubernijoje dirbo 85 gydytojai, laisvai praktikavo 45. 1890 m. – 183 gydytojai, laisva praktika vertėsi 43 Vilniaus, 4 apskričių centrų ir 39 apskričių miestelių gydytojai. Lyginant Vilniaus ir Kauno gubernijas reikia įvertinti, kad Kauno gubernijos kaimo sveikatos įstaigų tinklas buvo žymiai tankesnis, dirbo daugiau
gydytojų, veikė daugiau vaistinių [14]. 1894 m. Kauno gubernijos apskričių miesteliuose (neskaitant
apskričių centrų) dirbo 124 gydytojai, 259 felčeriai. [14].
Padidėjusios pramonės gaminių kainos skaudžiai atsiliepė valstiečių ūkiams. Gyvenimo sąlygos blogėjo, o ypatingai, tai juto kaimo vaistinės. Vilniaus ir Kauno gubernijose nuo 1900 m. iki 1905 m. kaimo vaistinių skaičius sumažėjo. Per šį laikotarpį gubernijose įsteigta tik po vieną kaimo vaistinę: Kaltinėnuose 1900 m. Kauno gubernijoje ir Kaišiadoryse 1902 m. Vilniaus gubernijoje. 1910 m. visoje Rusijos imperijoje kaimo vaistinės sudarė 37,8 %, Vilniaus gubernijos – 39,9%, Kauno gubernijos – 50 %.
1920 m. Sveikatos departamente buvo užregistruoti 148 praktikuojantieji gydytojai ir 68 karo gydytojai. Daugiau nei 70 % gydytojų dirbo didesniuose Lietuvos miestuose, kaimo žmonėms sveikatos apsaugos paslaugos buvo beveik neprieinamos. Dažname miestelyje nebuvo gydytojo, labai trūko felčerių [36].
Juozas Meškauskas savo knygoje „Medicina senovės Lietuvoje ir vėlesniais laikais“ nurodo,
kad trečio dešimtmečio pradžioje Vokietijoje vienam gydytojui tekdavo 1667 gyventojai. [19].
1924 m. sausio 1 d. buvo 448 registruoti gydytojai, vienam gydytojui teko 4528 gyventojai. 1925 m. gydytojų skaičius išaugo iki 460, vienam gydytojui tekdavo 4482 gyventojai, 1926 m. gydytojų skaičius padidėjo iki 465 ir vienam gydytojui tekdavo 4489 gyventojai [19].
4 lentelė. 1924-1937 m. vienam gydytojui tenkantis gyventojų skaičius
Metai
Gyventojų
skaičius Gydytojų skaičius
1 gydytojui tenkantis gyventojų skaičius 1924 2176100 448 4857 1925 2203700 460 4791 1926 2087351 465 4489 1927 2135940 443 4822 1928 2171020 464 4679 1929 2316600 498 4652 1930 2288650 520 4401 1931 2319611 548 4233 1932 2392344 580 4125 1933 2421846 617 3925 1934 2395674 716 3346 1935 2499500 789 3168 1936 2397840 852 2814 1937 2548956 856 2978
Gydytojų skaičiaus augimo tendencija ryškiausia 1937 m., kai gydytojų skaičius siekė 856, mažiausias gydytojų skaičius 1927 m. – 443 gydytojai (23 pav.)
23 pav. 1924-1937 m. gydytojų skaičiaus augimo tendencija
Vienam gydytojui tenkantis gyventojų skaičius 1927 m. pasiekė 4822 gyventojus, o 1937 m. tekdavo tik 2978 gyventojai (24 pav.).
24 pav. 1924-1937 m. vienam gydytojui tenkantis gyventojų skaičius
Didžiausias medicinos gydytojų skaičius 1937 m. – 856, žemiausias – 1930 m.- 520. Mažiausias felčerių skaičius 1937 m. 210 felčerių. 1934-1936 m. be pakitimų 214 felčerių. Didžiausias skaičius 1931 m. – 255 felčeriai (25 pav.).
25 pav. 1930-1937 m. medicinos gydytojų ir felčerių skaičiaus kitimas
1939 m. (be Vilniaus krašto) Lietuvoje buvo 915 gydytojų, vienam jų tekdavo 2810 gyventojų. Pagalbinio medicinos personalo kvalifikacijos nebuvo aukštos, ypač felčerių. Analizuojant medicinos gydytojų išrašytų receptų skaičių, galima teigti, kad gydytojai dažniausiai išrašinėdavo receptus (26 pav.) Daugiausiai receptų 1928 m. išrašė Kėdainių apskrities (56,15%), Utenos (55,70%)
4857 4791 4489 4822 4679 4652 4401 4233 4125 3925 3346 3168 2814 2978 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 G yv ent oj ų sk ai či us
1 gydytojui tenkantis gyventojų skaičius
1 gydytojui tenkantis gyventojų skaičius
520 548 580 617 680 789 852 856 241 255 235 228 214 214 214 210 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937
ir Rokiškio (53,09%) gydytojai (26 pav.). Felčeriai retai išrašinėdavo receptus, pvz.: Kretingoje felčerių receptų išrašyta - 5,55 %, Trakuose – 5,36 %, Seinuose - 4,38 %.
26 pav. 1928 m. medicinos gydytojų ir felčerių išrašytų receptų dalis (%)
1936 m. medicinos gydytojai dažnai išrašinėjo receptus gyventojams: Kėdainiuose 57,61 %, Rokiškyje 48,82 %, Utenoje – 47,62 % gydytojų išrašytų receptų dalis procentais. 1936 m. felčeriai retai išrašydavo receptus gyventojams (27 pav.).
27 pav. 1936 m. medicinos gydytojų ir felčerių išrašytų receptų dalis (%)
40.05 31.85 41.59 32.87 56.15 26.91 33.02 27.69 37.68 36.24 53.09 31.49 26.32 45.21 48.67 47.47 37.67 48.85 55.70 31.18 37.55 40.68 1.61 1.22 0.70 2.38 3.41 5.55 1.11 2.72 1.14 5.45 1.52 4.38 0.41 1.6 3 1.21 1.06 5.36 0.43 0.47 0.57 3.05 1.76 0.00 10.00 20.00 30.00 40.00 50.00 60.00 Proc ent ai
1928 m. gydytojų išrašytų receptų dalis (%) 1928 m. felčerių išrašytų receptų dalis (%)
28.28 29.86 32.04 28.42 57.61 23.40 28.00 29.04 34.55 36 .34 48.82 27.60 23.70 41.60 36.11 26.79 38.68 35.74 47.62 22.51 34.14 31.72 1.19 1.50 0.09 1.70 1.26 3.59 0.47 2.43 1.72 3.95 2.04 3.23 1.38 1.2 6 5.74 1.42 11.26 5.09 3.18 1.63 5.74 0.23 0.00 10.00 20.00 30.00 40.00 50.00 60.00 70.00 Proc ent ai
Pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis, 995 927 žmonės gyveno iš žemės ūkio. Kaune 1930 m. gyveno 98 000 gyventojų, gydytojais dirbo 153, vienam gydytojui tekdavo 650 gyventojų [36].
1930 m. gyventojų skaičius Lietuvoje 193 880 gyventojus. Gydytojų skaičius buvo 520, felčerių 241, vaistinių – 294. 1937 m. gyventojų – 2 532 048, gydytojų 876, felčerių – 210, vaistinių 311, 1939 m. — 915, o 1940 (Vilnių atgavus) — 1370. 1920 m. vienam gydytojui tekdavo 5000 gyventojų, 1938 m. — 4251, 1940 m. (Vilnių atgavus) — 2100 [36].
Dauguma kaimo gyventojų ir toliau, kaip ir XIX a. pradžioje, gydėsi ir vaistus pirko iš žolininkių, žiniuonių, krautuvininkų [35].
3.5. Tiriamojo laikotarpio kaimo ir miesto gyventojų išlaidos vaistinės prekėms
Visų specialybių gydytojai dažnai skųsdavosi kaimo gyventojų gydymo neefektingumu, nes, neturėdami pinigų net smulkioms išlaidoms, vaistams ir kelionėms, dažniausiai gydymą nutraukdavo. Opi problema buvo kaimo ir miesto varguomenės sveikata. 1938 m. sausio mėn. 14 d. Lietuvos vyriausybė priėmė „Kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpinti įstatymą“, kuriame nurodoma, kad kaimo gyventojų sveikatos reikalams skiriama 6 % valstybinių žemės mokesčių. Pagal šį įstatymą buvo numatyta Lietuvoje įsteigti 217 sveikatos apylinkių punktų, Šiaulių apskrityje – 22. Kiekvienam punktui skiriamas gydytojas ir akušerė. Punkto gydytojas priima ligonius savo kabinete ne mažiau kaip 4 valandas kiekvieną darbo dieną ir lanko namuose. Pvz.: priėmimas gydytojo kabinete dieną – 2 Lt, naktį – 4 Lt, ligonio aplankymas jo namuose dieną – 4 Lt, naktį – 8 Lt. Gyvenančio toliau negu vienas kilometras aplankymas namuose – 4 Lt, už sugaištą valandą kelionėje naktį – 7 Lt. [37].
Pragyvenimo minimumas Kaune nuo 1923 iki 1930 metų buvo 102,4 - 128,7 Lt. Paprastas fabriko darbininkas per dieną uždirbdavo apie 5 Lt, tiek sumokėdavo už vieną apsilankymą pas gydytoją. Tame pačiame fabrike dirbančios moterys gaudavo tik apie 3 litus per dieną. Žurnalistai uždirbdavo maždaug 200 Lt per mėnesį, 1931 m. nekvalifikuota darbininkė per 8 val. darbo dieną vidutiniškai uždirbdavo 3,85 Lt, o pragyvenimo minimumas tais metais Kaune buvo 106,7 Lt. [33].
28 pav. Vidutinės Lietuvos gyventojo išlaidos litais vaistinės prekėms 1928-1937 m.
1934 m. sausio mėn. Šiauliuose buvo užregistruota apie 600 bedarbių. Žemės ūkio produktų kainos 1935 m. pasiekė žemiausią ribą. To meto laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ ir „Ūkininkas“ duomenimis, melžiama karvė 1928 m. liepą kainavusi 350 – 400 Lt, 1935 m. liepą kainavo 60 – 80 Lt, centneris rugių atitinkamai – 3 - 4 Lt, o 1928 m. kainavo 31 – 32 Lt. Dešimt pirmos rūšies kiaušinių, už kuriuos 1928 m. mokėta iki 1,5 Lt, 1935 m. kainavo 55 – 65 centus. Vienas litras pieno 1928 m. kainavo 0,45 Lt, 1935 m. - 0,05 – 0,1 Lt. Kilogramas sviesto atitinkamai atpigo nuo 6 Lt iki 1,3 Lt. Lašinių kaina krito nuo 6 Lt iki 0,8 – 1 Lt už kilogramą. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis tuo metu Lietuvoje buvo lygus 131,04 Lt. [33].
Žinant, koks buvo vidutinis mėnesio darbo užmokestis Lietuvoje, galima nustatyti, ar tuo laikotarpiu buvo brangūs vaistai, ar pigūs. Pvz., 1940 m. Viekšnių vaistinėje termometras kainavo 3,85 Lt., acetilsalicilo N 20 tablečių kaina buvo 0,55 Lt., deguto muilas – 1,20 Lt., pipirinis pleistras – 1,25 Lt., širdies lašai – 2,65 Lt. Vaistai buvo brangūs: už paprasčiausius miltelius nuo galvos skausmo reikėjo mokėti 2-3 Lt. Dauguma vaistų buvo gaminami vietoje pagal gydytojų išrašytus receptus.
Remiantis Ritos Perkamaitės magistro baigiamojo darbo „Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 m. skirtų vaistų lyginamoji analizė“ ji vertino, ar skyrėsi vidutinė vaistų kaina Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse ar miesto gydytojai išrašydavo brangesnius vaistus. Ji nustatė, kad vidutinė vaistų kaina Batakių vaistinėje buvo 2,55 Lt, o Petrašiūnų - 2,54 Lt. Vaistinėse dominavo panašūs vaistai, jų sudėtinės dalys bei kainos. Vaistų formų įvairovė ne itin gausi, vyravo geriamieji skysčiai ir dozuoti milteliai. Kainos buvusios aukštos, vidutinė - 2,6 Lt. [34]. Vaistų su narkotinėmis medžiagomis kainos buvo itin aukštos nuo 3 iki 5,1 lito. [23] Kainos priklausė nuo komponentų skaičiaus, žaliavų brangumo, vaisto gamybos sudėtingumo ir vaisto formos. Reikia
3.32 2.85 2.47 2.64 2.87 2.96 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50 3.00 3.50 1928 1932 1933 1934 1936 1937 Lit ai
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Nuo 1881 m. vaistines pradėta skirstyti į dvi kategorijas - į „normalines“ (miesto) ir į kaimo vaistines. „Normalinėmis“ vaistinėmis (nuo rusiško žodžio „нормалные“) pavadintos vaistinės, kurios buvo įkurtos administraciniuose centruose ir didesniuose apskričių miestuose, kaimo vaistinėmis galėjo vadintis mažų miestelių vaistinės. Jų technologiniam įrengimui, vaistų asortimentui, personalo pasirengimui buvo keliami mažesni reikalavimai. Ši klasifikacija į normalines ir kaimo vaistines buvo įteisinta ir nepriklausomje Lietuvoje. Tik nuo 1937 m. normalinės ir kaimo vaistinės pavadintos atitinkamai pirmos ir antros kategorijos vaistinėmis.
Lyginant Vilniaus ir Kauno gubernijų vaistinių plėtrą tenka pastebėti, kad greičiausiai vaistinių skaičius didėjo ekonomiškai stipriausiame Lietuvos centre Vilniuje, tuo tarpu kitame gubernijos centre Kaune vaistinių skaičius buvo mažesnis ir gaunamos jų pajamos kelis kartus mažesnės. Priešingos tendencijos stebimos Vilniaus ir Kauno gubernijų provincijose.
1903 m. Kauno gubernijoje užregistruota 116 vaistinių („normalinės“ – 59, kaimo – 54, homeopatijos – 2, skyrių – 1). Vilniaus gubernijoje per pusę mažiau- tik 64 vaistinės („normalinės“ - 35, kaimo – 24, homeopatijos – 3, skyriai – 2). „Normalinių“ vaistinių abiejuose gubernijose buvo daugiau nei kaimo. Kauno gubernijoje bendras vaistinių skaičius buvo didesnis ir kaimo vaistinių buvo dvigubai daugiau. Šioje gubernijoje gyveno daugiau gyventojų, žemės ūkis buvo labiau išvystytas, todėl ir ūkininkai turtingesni.
Vaistinių uždirbamos pajamos atspindi atitinkamo regiono ar miesto gyventojų ekonominę padėtį. Pavyzdžiui Kauno gubernijoje 1883 m. daugiausiai užregistruota receptų Kaune - 56 853, Šiauliuose – 33 487, Panevėžyje – 29 092, mažiausia - Zarasuose 11 053 receptai. Todėl didžiausios pajamos už parduotus vaistus pagal receptus gautos Kaune – 23207,75 rub., Šiauliuose – 17670,46 rub., Panevėžyje – 16349,24 rub, mažiausios - Zarasuose 6547,45 rub. Panašios tendencijos stebimos ir 1908 m., daugiausiai receptų užregistruota Kaune - 64095, Šiauliuose – 45235, mažiausiai – Telšiuose – 5746 receptai.
Vaistininko paslaugų prieinamumas buvo vertintas ir lyginant kiek litų per metus vidutiniškai vienas miesto ir kaimo gyventojas išleisdavo vaistams ir vaistinės prekėms. Šis rodiklis patvirtino prielaidą, kad vidutiniškai vienas miesto gyventojas vaistams ir vaistinės prekėms skirdavo didesnę lėšų sumą nei vidutiniškai vienas kaimo gyventojas.
važiuoti į gretimą miestelį. Turtingesni rinkosi miestą ir ten konsultuodavosi su gydytoju, ir po to tame pačiame mieste įsigydavo vaistų. Neturtingi valstiečiai ne tik dėl lėšų stokos, bet ir dėl konservatyvaus požiūrio dažnai pirmenybę teikė ne oficialiai medicinai, bet liaudies gydytojams, kurių buvo kiekviename kaime.
5. IŠVADOS
1. Vaistinių plėtra miestuose priklausė nuo dviejų pagrindinių faktorių: gyventojų skaičiaus ir jų ekonominės padėties, kaimo vietovėse – nuo ekonominės gyventojų padėties. Vilnius buvo stipriausias ekonominis centras, todėl čia vaistinių skaičius ir vidutinės vaistinių pajamos buvo didžiausios, Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas turėjo silpniau išvystytą pramonę, todėl vaistinių skaičius, ir jų pajamos buvo mažesnės. Kauno gubernijos provincija buvo turtingesnė nei Vilniaus, todėl kaimo vaistinių tinklas Kauno gubernijoje buvo dvigubai tankesnis nei Vilniaus gubernijoje.
2. XIX a. kaimo gyventojams vaistininko paslaugos buvo beveik neprieinamos. Vidutiniškai viena kaimo vaistinė Kauno gubernijoje 1897 m. aptarnavo 25480 gyventojų. Miestiečiai galėjo naudotis vaistininko paslaugomis, bet dalis gyventojų neturėjo tam lėšų. Kaimo vaistinių skaičius greitai augo Nepriklausomoje Lietuvoje. 1928 m. kaimo vaistinė vidutiniškai aptarnavo 14968 gyventojus, tuo pat metu miesto vaistinei teko 2232 gyventojai.
