MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Audronė Fitkevičienė
KAUNO REGIONO AKUŠERIŲ POŢIŪRIS Į PROFESINES
KOMPETENCIJAS IR JŲ TOBULINIMO/SI POREIKIUS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Prof. dr. Jūratė Macijauskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadybaKAUNO REGIONO AKUŠERIŲ POŢIŪRIS Į PROFESINES KOMPETENCIJAS IR JŲ TOBULINIMO/SI POREIKIUS
Audronė Fitkevičienė
Mokslinė vadovė prof. dr. Jūratė Macijauskienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.
Kaunas; 2011. 76 p.
Darbo tikslas. Išanalizuoti akušerių poţiūrį į profesines kompetencijas bei jų tobulinimo/si poreikius
Tyrimo metodika. 2010 m. balandţio - geguţės mėnesiais atlikta Kauno m. ir Kauno apskr. dirbančių akušerių anketinė apklausa, naudojant struktūruotą anketą, sudarytą iš 17 uţdarų klausimų. Anketos su pridėtais vokais buvo išdalintos 240-iai akušerių. Anketos nebuvo pasiūlytos esančioms vaiko prieţiūros atostogose bei dėl kokių nors kitų prieţasčių tuo metu nedirbantiems akušeriams. Atgal grąţinta 215 anketų (atsako daţnis - 89,58 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinės programos statistikos paketą „SPSS/w13“. Rezultatai. Nustatyta, jog akušerių savivertė įvaldytų gebėjimų poţiūriu yra gana aukšta. Akušeriai teigė, kad geriausiai yra įsisavinę asmeninio ir kolektyvinio efektyvumo kompetencijas – 3,94 balo, o prasčiausiai - tarpasmeninės įtakos ir specialiąsias kompetencijas – 3,62. Geriausiai įsisavinta kompetencija, ambulatorijoje dirbančių akušerių nuomone, buvo „nėščiųjų prieţiūra“ – 4,42. o stacionare dirbančių akušerių - „rūpestingumas“. Ir ambulatorijoje, ir stacionare dirbantys akušeriai ţemiausiai vertino „uţsienio kalbos mokėjimą“ – atitinkamai 2,68 ir 2,53. Akušeriai teigė, kad šešios reikalingiausios, daţniausiai naudojamos kompetencijos (kai pirmoje vietoje esanti kompetencija laikoma svarbiausia, po jos einančios – maţiau svarbios) yra šios: 1) gimdymo prieţiūra; 2) gimdymo priėmimas; 3) nėščiųjų prieţiūra; 4) greita orientacija situacijoje; 5) būklės vertinimas; 6) atsakomybės jausmas. 46,2 proc. akušerių nurodė, kad daţnai turi galimybę taikyti visas reikiamas pagal darbo pobūdį kompetencijas. Dauguma akušerių (80,8 proc.) pripaţino, kad dirba vykdydami gydytojų nurodymus. Savarankiškai dirbti pageidautų daugiau nei pusė akušerių (52 proc.). Be to, net 61,8 proc. akušerių labiausiai pageidavo psichologijos ţinių. Verta paminėti, jog 48 proc. akušerių pageidavo kvalifikacijos kėlimo
mokymų, trunkančių iki 1-os savaitės., o labiausiai pageidaujama (71,5 proc.) lavinimosi forma – kursai.
Išvados. 1) Akušeriai teigė: geriausiai akušeriai įsisavinę asmeninio ir kolektyvinio efektyvumo grupės kompetencijas, blogiausiai - tarpasmeninės įtakos grupės ir specialiųjų kompetencijų grupės kompetencijas. Vertinant atskirų kompetencijų įsisavinimą, akušerių nuomone, geriausiai įsisavintos „nėščiųjų prieţiūros“ kompetencija ir „rūpestingumas“, maţiausiai įsisavinta – „uţsienio kalbos mokėjimas“. Kaip nepakankamai įsisavintas kompetencijas stacionare dirbantys akušeriai vertino „aktyvumą“, „mokslinį raštingumą“, nepakankamai vertino ţiną „pagrindinius nacionalinės ir tarptautinės sveikatos politikos principus“. 2) Savarankiškai dirbti pageidavo tik kiek daugiau nei pusė (52 proc.) šiuo metu dirbančių akušerių; labiau savarankiškumo pageidavo vyresnio amţiaus akušeriai. 3) Akušeriai labiausiai pageidavo įgyti papildomų psichologijos ţinių, ir tai siejasi su bendrųjų kompetencijų įsisavinimo trūkumu. 4) Savo įgytas kompetencijas geriau vertino ilgesnę darbo patirtį turintys, ambulatorijose dirbantys akušeriai, o akušeriai, įgiję aukštąjį išsilavinimą manė geriau įsisavinę lyderystės kompetenciją.
Raktiniai ţodţiai. Akušeriai, akušerių poţiūris, kompetencijos, akušerių kompetencijos, tobulinimo/si poreikis.
SUMMARY
Management of Public HealthATTITUDE TOWARDS PROFESSIONAL COMPETENCIES AND DEMAND TO REFRESH THEM ACCORDING TO MIDWIVES FROM KAUNAS REGION
Audronė Fitkevičienė
Supervisor prof. Jūratė Macijauskienė, MD, PhD
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Academy of Medicine, Lithuanian University of Health Sciences
Kaunas; 2011. 76 p.
Aim of the study. Analysis of attitude of midwives towards professional competencies and demand to refresh them.
Research methods. In April 2010 - May 2010 there were executed a survey among working midwives from Kaunas town and Kaunas county. It was structured questionnaire composed of 17 closed questions. Questionnaires with envelopes were distributed among 240 midwives. Questionniares were not given to the midwives who were on childcare vacation and for those midwives who were not working for some other reasons at the moment. There were returned 215 questionnaires (frequency of respond – 89.58 %). Statistical data analysis was performed using statistical package SPSS/w13.
Results. Analysis revealed that self-esteem of midwives regarding mastered skills and competences is relatively high. The midwives claim that personal and corporate efficiency are the competencies they mastered best (3.94 points). On the other hand, they accepted that midwives mastered interpersonal influence and special competencies worst (3.62 points). The competency masteres best among midwives working in dispensaries is „prenatal care“ (4.42 points). Midwives who works in stacion claim that they mastered competency of „carefulness“. Skills in foreign languages both groups evaluated as most poorly mastered (2.68 and 2.53 points respectively). Six most important, most used every day competencies were selected by midwives as follows (competency in the first place is considered of the most omportance and following – less important): 1) natal care, 2) delivery, 3) prenatal care, 4) quick orientation in whatever situation, 5) assessmetn of the condition, 6) sense of responsibility. Besides, 46.2 % of midwives pointed out that usually they have opportunity to apply all the competencies according to the nature of their proffession. Majority of midwives (80.8 %) accepted that they work by following order of the medic. So, more than half of midwives (52 %) would like to be more independent in their work. Moreover, midwives
wished to gain knowledge in psychology the most (61.8 %). Anyways, it is worth mentioning that 48 % of midwives would request training for better qualifications that lasts up till 1 week. So, the most desirable form of such training according to the midwives would be courses.
Conclusions. 1) The midwives thought their best mastered competencies are of groups that belong to personal and corporate efficiency. Competencies of interpersonal influence and special competencies midwives evaluated as the least mastered ones. As for evaluation of mastering particular competencies, midwives thought the best mastered competencies are the prenatal care and carefulness; the least mastered – knowledge in foreign languages. Besides, midwives working in the stacions claim that activeness, scientific literacy and knowledge in fundamentals of national and international health policies are competencies that are mastered insufficiently. 2) Only a little bit more than a half of midwives (52 %) who are employed at the moment would like working independently; more independence at work requested midwives of older age. 3) Midwives would like to gain knowledge in psychology the most, and it is related with deficit in mastering general competencies. 4) Midwives working in dispensaries and having longer experience at work self-evaluated better regarding mastering the competencies; midwives who have gained university education claimed mastering competency of leadership better than ones without university education.
Keywords. Midwives, attitude of midwives, competencies, competencies of midwives, demand to refresh professional competency.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju gerb. profesorei dr. Jūratei Macijauskienei uţ pasiūlytą temą, kurią nagrinėjant išryškėjo akušerių problemos ir pasiekimai platesniame, globalesniame kontekste, supratau akušerijos plėtros kryptis ir mastą pasaulyje bei akušerijos vystymo perspektyvas, kryptis, būdus Lietuvoje. Dėkoju gerb. profesorei uţ šiltą bendravimą ir kryptingą vadovavimą rašant darbą.
Taip pat dėkoju visoms akušerėms, skyrusioms laiko ir dalyvavusioms apklausoje. Jų išsakyta nuomonė padėjo man atlikti šį tyrimą bei rasti atsakymus susijusius su akušerių darbo problematika.
TURINYS
SANTRAUKA ... 2
SUMMARY ... 4
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Kompetencijos samprata sveikatos prieţiūros sektoriuje ... 12
1.2. Akušerio profesijai reikšmingos kompetencijos ... 15
1.3. Akušerių profesinių kompetencijų raida Lietuvoje ... 18
1.4. Akušerių profesinių kompetencijų tobulinimas ... 20
1.5. Akušerių profesinių kompetencijų raida uţsienyje ... 22
1.5.1. Akušerinių profesinių kompetencijų raida Europoje ... 22
1.5.2. Akušerinių profesinių kompetencijų raida JAV ... 25
1.6. Akušerių profesinių kompetencijų mokslinių tyrimų apţvalga ... 28
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 31
2.1. Tyrimo planas ir tiriamojo kontingento atranka ... 31
2.2. Tyrimo instrumentas ... 32
2.3. Statistinės duomenų analizės metodai ... 34
3. TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Tyrime dalyvavusių akušerių bendrosios charakteristikos ... 35
3.2. Akušerių poţiūrio į profesines kompetencijas bendras vertinimas... 39
3.2.1. Akušerių poţiūrio į kompetencijų įsisavinimą analizė ... 40
3.2.2. Akušerių poţiūris į kompetencijų reikalingumą ir taikymo galimybes ... 47
3.2.3. Akušerių poţiūris į savarankiškumą darbe ... 51
3.2.4. Akušerių poţiūrio į tobulinimo/si poreikį analizė ... 56
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 61
IŠVADOS ... 68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 69
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 70
SANTRUMPOS
ACNM - Americal College of Nurse-Midwives
ACTM - Advisory Committee on the Training of Midfwives ACTN - Advisory Committee on the Training of Nurses EKS - Europos kvalifikacijų sąranga
EMA - European Midwives Association ES – Europos Sąjunga
ICN - International Council of Nurses JAV – Jungtinės Amerikos valstijos LR – Lietuvos Respublika
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MN – medicinos norma
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SAM – Sveikatos apsaugos ministerija SPI – sveikatos prieţiūros įstaiga SPO - sveikatos prieţiūros organizacija TLK – teritorinė ligonių kasa
ĮVADAS
Akušerio profesija yra viena seniausių moterų profesijų pasaulyje. Jau Senąjame Testamente randami gausūs aprašymai apie gimdymus, kuriems vadovavo patyrusios ir kvalifikuotos akušerės. Lietuvoje nuo seno akušerės, anuomet vadintos pribuvėjomis, buvo itin gerbiamos, jomis buvo labai pasitikima. Jos savarankiškai rūpindavosi gimdymu ir pogimdymine slauga bei kūdikiu (31). Šiandieninio akušerio tikslas – priţiūrėti nėščios moters, gimdyvės, naujagimio sveikatą normalaus/patologinio nėštumo ir gimdymo metu, priţiūrėti reprodukcinę moters sveikatą įvairiais amţiaus periodais, asistuoti gydytojui (38, 40, 41).
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pateikė XXI amţiaus Europai nėščiųjų, gimdyvių ir pagimdţiusiųjų prieţiūros gaires ir prioritetus, kurie padėtų gerinti motinų ir kūdikių sveikatos prieţiūrą, turinčią didţiulę įtaką ţmogaus sveikatai vėlesniuose amţiaus tarpsniuose. Remiantis PSO gairėmis, gimdymo ir pogimdyminė prieţiūra turi būti: demedikalizuota, orientuota į šeimą, priimtina kultūriniu poţiūriu, sauganti moters orumą ir privatumą (74). PSO Ministrų konferencijoje slaugos ir akušerijos Europoje klausimais prieita prie vieningos nuomonės, kad slaugytojos ir akušerės turi suvaidinti esminį ir vis didėjantį vaidmenį sprendţiant visuotinės sveikatos problemas bei uţtikrinant aukštos kokybės, prieinamas, pagrįstas lygiomis teisėmis, profesionalias sveikatos prieţiūros paslaugas, kurios uţtikrintų minėtos prieţiūros nenutrūkstamumą ir atsiţvelgtų į ţmonių teises bei kintančius poreikius (48). 2005 m. rugsėjo 7 d. buvo priimta Europos parlamento ir tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripaţinimo, pagal kurią akušerio profesija - viena iš septynių profesijų, reglamentuojamų šioje direktyvoje (14).
Šiuolaikiniuose gimdymo skyriuose dirbantys akušeriai vieni gimdymo metu lieka retai, jie paprastai dirba gydytojo priţiūrimi ir instruktuojami. Vis daugiau funkcijų, kurias galėtų atlikti ir akušeriai, perima gydytojai akušeriai – ginekologai, kartais ir šeimos gydytojai ar bendruomenės slaugytojai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, tradicinis poţiūris į akušerį, kaip į gydytojų nurodymų ir akušerinės slaugos vykdytoją, nebeatitinka besikeičiančios visuomenės lūksčių bei jos poreikių. Šalies akušeriams keliami nauji reikalavimai tiek išsilavinimui, kompetencijoms, tiek ir akušerinei praktikai. Visuomenės įgaliojimu valdţios institucijų reglamentuojamos profesijos - slauga ir akušerija - turi teikti profesionalias paslaugas, kurios būtų aukštos kokybės, saugios ir veiksmingos. Šis
visuomenės mandatas yra vykdomas per pirminį parengiamąjį standartizuotą mokymą ir profesinį praktikų registro išlaikymą (16, 52).
Anot Kathleen Mac Lellan (44), reikia uţtikrinti, kad slaugytojai ir akušeriai turėtų aiškius karjeros kelius, paremtus tvirtais procesais ir kriterijais, sudaryti patrauklias galimybes būsimiems profesiniams pokyčiams bei skatinti tarpprofesinius santykius. Tai padidintų slaugytojų ir akušerių atsakomybės lygį, išplėstų jų vaidmenį.
Akušerių vykdoma socialinė ir klinikinė prieţiūra, vadybos poţiūriu, yra strateginė aplinka, kurioje vykdomi moksliniai tyrimai, o pastarųjų plėtra - jos pagrindinis komponentas. Šiame kontekste slaugytojai ir akušeriai didindami mokslinės veiklos pobūdį kartu turi galimybę uţtikrinti, kad pacientų prieţiūros kokybė tik gerėtų (47). Siektina, kad akušeriai būtų labiau matomi, ypač pirminėje sveikatos prieţiūros grandyje, o siekiant, kad besikeičiančios tendencijos kaip galima greičiau virstų praktika, akušerių kompetencijas reikia reguliariai perţiūrėti ir tobulinti.
Temos aktualumas
Įvairiose pasaulio šalyse akušerių veikla vykdoma skirtingai. Pagrindinis skirtumas yra akušerių autonomijos ir savarankiškumo lygmuo. Nepaisant to, egzistuoja bendros problemos, būdingos kiekvienai šaliai. Tai akušerių įgalinimas, akušerijos medikalizavimas ir technologizavimas, neapibrėţtos karjeros galimybės.
Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse vyksta judėjimas uţ natūralų gimdymą be nuskausminamųjų, be skatinamųjų, be moderniųjų technologijų įsikišimo. Modernusis gimdymas asocijuojasi su aukštosiomis technologijomis ir gydytojo vardu, natūralus – su akušerio vardu. Visuomenė turi teisę pasirinkti (66). Todėl šiandienos akušerių profesinei veiklai iškelti nauji uţdaviniai ir aktualu nustatyti, kaip akušeriai yra pasirengę patenkinti pakitusius visuomenės poreikius, įgyvendinti jos lūkesčius. Šiam tikslui suplanuotas magistro tiriamasis darbas, skirtas išsiaiškinti akušerių poţiūrį į įsisavintas ir tobulintinas profesines kompetencijas bei pasiryţimą dirbti savarankiškai.
Temos naujumas
Didţiąją akušerių veiklos dalį sudaro ekstremalios situacijos, kurias suvaldyti nepakanka vien techninių, į biomediciną orientuotų kompetencijų. Slaugytojų ir akušerių kompetencijų specifiškumo charakteristikos yra aktualus socialinių tyrimų objektas Vakarų šalyse. Lietuvoje yra atlikta keletas tokio pobūdţio mokslinių tyrimų, nagrinėjančių slaugytojų kompetencijas, tačiau akušerių profesinės kompetencijos mūsų šalyje yra beveik netyrinėtos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas:
Išanalizuoti Kauno regiono akušerių poţiūrį į profesines kompetencijas bei jų tobulinimo(si) poreikius.
Uţdaviniai:
Tyrimo tikslui pasiekti išsikelti šie uţdaviniai:
1. Nustatyti akušerių poţiūrį į įgytas profesines kompetencijas. 2. Išsiaiškinti akušerių poţiūrį į savarankišką darbą.
3. Įvertinti akušerių tobulinimo/si poreikį.
4. Nustatyti veiksnius, įtakojančius akušerių profesinių kompetencijų vertinimą.
Tyrimo medţiaga ir metodai:
Anoniminė anketinė apklausa bei jos rezultatų palyginamoji analizė.
Numatomi rezultatai:
1. Profesinių kompetencijų įsisavinimo lygio nustatymas. 2. Akušerėms svarbių kompetencijų nustatymas.
3. Akušerių poţiūrio į savarankiškumą išaiškinimas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kompetencijos samprata sveikatos priežiūros sektoriuje
Spartus technologijų tobulėjimas, informacinės visuomenės plėtra, globalizacijos intensyvumas kelia vis didesnius reikalavimus sveikatos prieţiūros įstaigų veiklos kokybei bei efektyvumui, o iš jų darbuotojų visuomenė tikisi kompetentingų sprendimų. Kompetencijos samprata gali būti tapatinama su kvalifikacijos samprata, kuri pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo institucijose patvirtinimas (26). Asmeninės charakteristikos ir vertybinis pamatas greta turimų ţinių, įgūdţių ir gebėjimų juos taikyti veikloje, įgijus formalią kvalifikaciją, sudaro ţmogui galimybę tapti kompetentingu (lot. competens – atitinkantis, sugebantis (24)) savo profesinėje srityje. Ţinios, gebėjimai, įgūdţiai sąlygoja kvalifikacijos suteikimą, taip pat, įvertinus gabumų, kurie veikia gebėjimų formavimąsi, svarbą bei ţmogaus vertybes ir asmenines savybes, sukuriama kompetencijos šerdis ir visuminis (holistinis) pobūdis. Kompetencija – tai ţmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, nulemtas individo ţinių, mokėjimų, įgūdţių, poţiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (26) (ţr. 1 pav.).1 pav. Kompetencijos struktūra
Mokslininkas Pearson (1984) siūlo apibrėţti kompetenciją kaip tęstinę atkarpą, kuri prasideda ţinojimu kaip “kaţką” atlikti ir baigiasi ţinojimu kaip “kaţką” atlikti labai
gerai. Taigi, sugebėjimas kaţką atlikti kompetentingai yra tarp šių dviejų atkarpos taškų (53). Atskiras asmuo savo kompetenciją turėtų suvokti ne kaip fiksuotą kategoriją, išreikštą tam tikru dokumentu, liudijančiu apie įsisavintą mokymo programą (formali kvalifikacija), o kaip savitą raišką veikloje, pagrįstą profesiniais ir asmeniniais sugebėjimais. Ţmogaus kompetencijos svarba tuo didesnė, kuo reikšmingesnis jo socialinis vaidmuo visuomenėje. Ypatingas vaidmuo kompetencijos ugdyme skiriamas nuolatiniam mokymuisi, visapusiškam veikliniam lavinimuisi (22).
Kita vertus, esama daugelio kompetencijos interpretacijų. Kompetencija (lot. competentia) – tai funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą; kompetencija (lot. competentia – priklausomybė pagal teisę) (24): 1) klausimų arba reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipaţinęs; 2) visuma kurio nors organo arba pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų to organo statuto ar nuostatų (65). Kompetencija gali būti suprantama kaip ţinios ir patirtis laike, remiantis sveiko proto galia (70). Kompetencija (angl. competency) reiškia gebėjimo atlikti tam tikrą funkciją turėjimą; kompetencija (angl. competence) – kompetentingumas, to gebėjimo raiška, kokybiškumas ir panaudojimas praktinėje veikloje. Kompetentingumas – gebėjimas atlikti veiksmus, efektyviai naudoti savo pastangas (34). Šioje sąvokoje pabrėţiamas pirminis gebėjimų, leidţiančių suprasti kvalifikacijos turėjimą, demonstravimas.
Kiekvieno iš mūsų kompetencijas sudaro kelios dalys. Tai: 1) formalizuotos kompetencijos, išreikštos valstybės pripaţintais diplomais ir paţymėjimais; 2) dokumentuoti neformaliojo mokymosi rezultatai – tai, ką įgyjame tobulindamiesi įvairiuose kursuose ir seminaruose; 3) kompetencijos, apie kurias ţinome, bet jos nėra pripaţįstamos; 4) kompetencijos, apie kurias neţinome, kad jas turime (33).
Kaip teigia P. Jucevičienė (25), kompetencijos problemos yra ţmogiškųjų išteklių vadybos objektas, tačiau edukologijos ir psichologijos mokslai jas nagrinėja ir mokymosi visą gyvenimą kontekste. Be to, apie asmens kompetenciją sprendţiama iš jo turimų gebėjimų, iš to, kaip jis juos suvokia, supranta ir gali realizuoti atlikdamas tam tikrą veiklą (30). Baigęs studijas besimokantysis įgyja ţinių ir gebėjimų, atspindinčių bendrą krypties studijų turinį: 1) ţinias; 2) paţintinius gebėjimus; 3) praktinius gebėjimus; 4) perkeliamuosius gebėjimus. Paţintiniai gebėjimai – gebėjimai, reikalingi įvairių objektų sandarai bei savybėms paţinti, reiškinių prieţastims bei dėsningumams suvokti. Praktiniai gebėjimai – gebėjimai, reikalingi sėkmingai specialisto praktinei veiklai ir ţinių taikymui praktiniams tikslams pasiekti. Perkeliamieji gebėjimai – gebėjimai, kurie naudojami ne tik toje veiklos srityje, kuriai rengiamasi per studijų programą (1).
V. Ţydţiūnaitės pateiktoje slaugytojų kompetencijos sampratoje pabrėţiami trys aspektai, kuriuos apima slaugytojų kompetencija: 1) veikla, t.y. gebėjimas veikti autonomiškai, teikiant individualizuotą slaugą; 2) klinikiniai gebėjimai, t.y. specifinės profesinės ţinios, specializuoti įgūdţiai, klinikinio mąstymo gebėjimai; 3) asmeninės savybės (75). Šiuos aspektus galima taikyti ir akušerijos, kaip vienos iš slaugos krypčių, kompetencijoms analizuoti.
Taigi, galima teigti, jog apskritai kompetencija apima du objektus:
1. Uţduočių, reikalingų norint atlikti konkretų darbą, aprašymą, kilusį iš nacionalinių ugdymo schemų.
2. Elgesio apibūdinimą, t.y., kaip ţmogus atlieka savo darbą. Bendra įsigalėjusia tvarka, kompetencija laikoma:
gebėjimas atlikti konkretų darbą – tai yra, KĄ ţmogus turi nuveikti (angl. “competence”).
gebėjimas, paremtas tam tikru elgesiu – tai yra, KAIP ţmogus turi atlikti savo darbą (angl.“competency”) (72).
Be šio plačiai taikomo kompetencijos apibrėţimo, įvairioje mokslinėje literatūroje galima sutikti ir kitų, pavyzdţiui: G. O. Klemp kompetenciją apibūdina kaip „pagrindinę ţmogaus, efektyviai/geriau nei kiti atliekančio savo darbą, savybę“ (32). Mokslininkų daţnai cituojamas R.E. Boyatzis apibrėţimas skamba taip: „kompetencija yra pagrindinė ţmogaus savybė, galinti būti jo savivaizdţio, socialinio vaidmens ar turimų ţinių motyvu, išskirtiniu bruoţu, įgūdţiu ar aspektu“ (5).
Galiausiai, anot PSO Europos Slaugos Forume 2000 m. pateiktų nuostatų, slaugytojų ir akušerių kompetencija apibrėţiama kaip asmeninės charakteristikos (ţinios, įgūdţiai, vertybės, nuostatos), leidţiančios tam asmeniui veikti savarankiškai, tobulinti praktiką, atitinkamai reaguoti į besikeičiančią aplinką (17).
1.2. Akušerio profesijai reikšmingos kompetencijos
Pagal MN 40:2006 akušeris gali savarankiškai priţiūrėti moterį normalaus nėštumo, gimdymo ir pogimdiniu laikotarpiu (38). Nėščiosios sveikatos būklės stebėjimas – tai aktyvus, nepertraukiamas procesas, jungiantis savyje rizikos ir nukrypimo nuo normalios būklės identifikavimą. Vykdydamas šį procesą profesionalus akušeris turi remtis savo ţiniomis, gebėjimais, įgūdţiais ir praktine veikla. Akušerio ţinios apie akušerinės prieţiūros specifiką įgalina jį atsakingiau ir tiksliau padėti moteriai įvairiose situacijose. Be to, akušeris turi padėti pacientei pačiai savarankiškai rūpintis savo poreikių tenkinimu, todėl viena iš akušerio kompetencijos charakteristikų - akušerio, kaip mokytojo, vaidmens realizavimas mokant pacientę ir jos šeimą. Akušerio-mokytojo vaidmuo persipina su tyrinėtojo vaidmeniu, nes jis turi sugebėti nustatyti moters ţinių lygmenį, jos domėjimosi sritį. Taip pat akušeris privalo sugebėti uţmegzti su paciente artimą kontaktą, o jei reikia - suteikti ir psichologinę paramą, t.y. atlikti „pagalbinį” konsultanto–psichologo vaidmenį (54). Tai ne kartą įrodyta pasaulinėje praktikoje, todėl motinos ir vaiko sveikatos prieţiūroje daugeliu atveju akušeris yra artimesnis specialistas nei gydytojas.
Akušerių kompetencijos, kaip ir kitose profesijose, sudarytos iš specialiųjų (šiuo atveju akušerinių) kompetencijų ir bendrųjų. Specialiosios kompetencijos, reikšmingos akušeriams, susiklostė istoriškai. Specialiosios kompetencijos būdingos tam tikros profesijos ar specializacijos ţinovui. Be to, specialioji kompetencija nepasiţymi dideliu integralumu, ją sunkiau perkelti į įvairias ţmogaus veiklos sritis. Bendrosios kompetencijos pasiţymi universalumu ir gali būti transformuojamos bei integruojamos į įvairias ţmogaus veiklos sritis. Kuo aukštesnis veiklos lygis, tuo labiau tai veiklai atlikti reikalinga kompetencija skiriasi nuo profesinio pagrindo – kvalifikacijos (68).
Specialiosios (profesinės) kompetencijos pasireiškia kaip specialisto noras ir sugebėjmas realizuoti ţinias, gebėjimus, įgūdţius, patirtį realiomis profesinės veiklos sąlygomis. O pagrindinės bendrosios kompetencijos turi tokių charakteringų poţymių:
- yra tarpdisciplininės, taikomos įvairiose situacijose;
- yra daugiafunkcinės, jas būtina įvaldyti, norint pasiekti svarbių tikslų ir išspręsti sudėtingas problemas įvairiose situacijose;
- pagrindinės bendrosios kompetencijos reikalauja didelio intelektinio vystymosi, abstraktaus, kritinio mąstymo, savo pozicijos suvokimo.
Pagrindinės bendrosios kompetencijos yra daugiamatės, jos apima įvairius psichikos procesus ir intelektinius sugebėjimus, bendravimo įgūdţius ir sveiką protą (77).
Kompetencija, holistiniu poţiūriu, yra specifinė kiekvienos veiklos atveju, todėl kiekvienu atveju būtina apibrėţti, ką reiškia būti konkrečios srities specialistu. Ţmogaus kompetencijos vystymas arba jo įgalinimas tampa ugdymo programų tikslu, suteikiantis kompetencijos koncepcijai multidisciplininį pobūdį (ţr. 2 pav. ) (26).
2 pav. Kompetencijos koncepcija ugdymo ir akušerijos mokslų kontekste
Kompetencijos tyrimų tradicijos patvirtina, kad kompetencija gali būti nustatoma tik veikloje, tuo tarpu ugdymo prasme kompetencija tampa programų, uţtikrinančių kompetenciją ilgalaikėje veikloje tikslu (26).
Šiandien akušerio veikla nebegali ribotis vien medicinine moterų prieţiūra. Joje tampa svarbūs socialiniai, psichologiniai bei pedagoginiai aspektai. Nors akušerių veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose vis dar akcentuojami tradiciniai kompetencijos bruoţai. Šiuose dokumentuose akušerijos specialistų kompetencijos lygiai įvardinti šiomis kategorijomis: ţinoti, išmanyti, mokėti, gebėti. Tai pasenę, bet naudojami pagal teisės aktus skirstymai.
Akušeriai turi vienus dalykus gerai ţinoti, išmanyti, bei būti kompetentingi praktinėje veikloje - mokėjimų srityje, susijusioje su orientacija ir įgūdţiais. Kiekviena
kompetencijos kategorija teoriniame lygmenyje apima skirtingas akušerijos specialisto veiklas. Tačiau praktinę akušerijos specialistų veiklą įteisinančiuose dokumentuose kompetencijos neišskiriamos pagal atskiras sritis. Ţinojimo lygyje yra įvardijami vadybiniai kompetencijos srities bruoţai: ,,ţinoti akušerinės-ginekologinės pagalbos organizavimo Lietuvoje principus, sveikatos apsaugos ir socialinės medicinos organizavimo pagrindus”, ,,sveikatos mokymo, profesinės etikos principus” (38). Gebėjimų lygyje: „atsakingai bendrauti su moterimi...“. Pedagoginė kompetencija taip pat paţymima gebėjimų lygyje: ,,mokyti visuomenės narius įvairių šeimos planavimo metodų, aiškinti aborto ţalą, lytiškai plintančių ligų ţalą” (38). Pedagoginės kompetencijos aspektas įtvirtinamas ir per tai, kad, akušeriai daugelį metų aktyviai dalyvauja klinikiniuose studentų mokymuose (56). Specialiosios praktinės kompetencijos atsiskleidţia mokėjimų lygyje - reikia mokėti ,,atlikti akušerines procedūras ir manipuliacijas...” (38).
Taigi, vadovaujantis medicinos normos apibrėţtomis kompetencijomis sudaromas bendras akušerių profesinės kompetencijos aprašas:
1. Akušeris savo kompetenciją atitinkančią kvalifikaciją įgyja sėkmingai baigęs akušerijos studijas.
2. Akušerijos specialistas:
- ţino akušerijos teorinį, praktinį bei filosofinį pagrindą,
- išmano moters organizmo fiziologinius ir patologinius procesus įvairiais gyvenimo laikotarpiais bei sergant ginekologinėmis ligomis.
- moka taikyti ţinias praktinėje veikloje,
- sugeba teikti kvalifikuotą pagalbą moterims ir jų šeimos nariams įvairiais gyvenimo laikotarpiais, analizuoti bei vertinti akušerinės praktikos rezultatus, integruoti naujus akušerinės prieţiūros modelius, bendradarbiauti su kolegomis ir kitais asmens sveikatos prieţiūros specialistais (42).
Akušerio profesijai svarbu ir asmeninės nuostatos, bendravimo kultūra, bendradarbiavimas su kitais sveikatos prieţiūros specialistais, o ne tik profesinės ţinios. Taigi galima teigti, kad akušerijos specialistų kompetencijos apima profesinių ţinių ir įgūdţių taikymą, holistinį poţiūrį į rūpinimąsi, pagalbą tenkinant pacienčių poreikius, etiniais principais grindţiamą praktinę veiklą.
1.3.
Akušerių profesinių kompetencijų raida Lietuvoje
Gimdymų sritis Lietuvoje moterims priklausė maţdaug iki XX a. 2-o dešimtmečio. Moterų bendruomenės solidarumas ypač pasireikšdavo nėštumo ir gimdymo metu. Buvo normalu, kad gimdyvę supo artimų moterų - giminaičių, kaimynių, draugių ratas. Pirmasis Lietuvoje 10 lovų gimdymo skyrius ir pirmoji akušerių („bobučių-vystytojų“) mokykla buvo įsteigta 1775 m. Vilniuje šv. Roko ligoninėje prof. N. Renje iniciatyva. 1842 m. caro valdţia uţdarė Vilniaus Medicinos-chirurgijos Akademiją bei minėtą mokyklą. Po Akademijos ir mokyklos uţdarymo prie provincijos ligoninių buvo atidarytos mokymo klasės, į jas stojamųjų egzaminų nebuvo. Caro valdţia leido mokytis šios specialybės ir privačiai – pas patentuotas akušeres. Mokslas trukdavo vienerius metus. 1880 m. buvo atidaryta gubernijos akušerių mokykla, steigiami gimdymo skyriai Kaune ir Vilniuje. Kvalifikuota akušerinė pagalba brangiai kainavo, todėl gimdyvės daţniau kviesdavosi „pigesnes“ bobutes-pribuvėjas (10). XIX a. mokytos pribuvėjos būdavo tik miestuose, o maţesniuose miesteliuose ir kaimuose kūdikius priimdavo „bobutės“, turinčios didelę patirtį. Nors jos ir neturėdavo formalaus išsilavinimo, mirties atvejai gimdymų metu dėl kilusių komplikacijų buvo reti. Rusijos geografijos ir statistikos ataskaitoje 1861 m. pateiktuose duomenyse apie Kauno guberniją įvardijama, jog Kauno gydytojų valdybai priklausė 18 pribuvėjų, iš jų 8 etatinės, 10 - laisvai praktikuojančių. Net iki XX a. antrosios pusės tarp valstietiškos Lietuvos gyventojų dalies išliko tradicinės pribuvėjos arba "bobutės". Tai yra beveik pusantro šimtmečio ilgiau, palyginus su Prancūzija ir kitomis išsivysčiusiomis Europos šalimis. Skirtingai nuo Vakarų Europos kraštų, Lietuvoje pribuvėjų veiklą reguliavo paprotinė teisė. Valstybė ar Baţnyčia šios veiklos oficialiai nereguliavo (31).
1920 m. Kauno medicinos draugijos kvietimu iš Panevėţio persikėlęs prof. P.
Maţylis prie Kauno miesto ligoninės organizavo trumpalaikius akušerių ir medicinos seserų kursus, kuriems pats sudarinėjo mokymo programas, dėstė bei vadovavo iki 1941 m. (76)
„Mokykloje akušerės išmoksta vesti normalų gimdymą klinikos sąlygomis su padėjėjais. Kiek blogiau su nenormaliu (gimdymu) - patologiniu. Apie gimdyvei reikalingą tokiu atveju pagalbą sprendţia gydytojai, per maţai kreipdami dėmesio į mokines - akušeres. Niekam nerūpi, kad ji neuţilgo atsidurs kaime vienui viena prie gimdyvės lovos", - apie pirmąsias Nepriklausomos Lietuvos akušeres taip 1939 m. rašė gydytoja Dalia Kesiūnaitė (27).
Akušerių veikla ir intervencijos buvo grieţtai ribojamos (27). Jos negalėjo turėti netgi švirkšto, o tokia medicininė veikla kaip placentos išėmimas, kūdikio apvertimas, replių naudojimas ar plyšimo susiuvimas buvo laikoma jų kompetencijos ribų perţengimu ir, atsitikus nelaimei, grėsė baudţiamąja byla. Tokius veiksmus galėjo atlikti tik gydytojas (27). Akušerių veiklos susiaurinimas iki gydytojo ginekologo pagalbininkės gimdymo metu ir slaugės - pogimdyminėse palatose Lietuvos ligoninėse palaipsniui tapo norma.
Nuo 1941 m. jungėsi ir buvo reorganizuotos įvairios medicinos mokyklos. Šiuo metu akušeriai ruošiami Kauno kolegijoje ir nuo 2010 m. LSMU Medicinos akademijoje. Lietuvoje egzistuoja binarinė aukštojo mokslo sistema, pagal kurią studijos skirstomos į du tipus – neuniversitetinės ir universitetinės. Neuniversitetinės aukštojo mokslo studijos, vykdomos kolegijose, nuo universitetinių skiriasi tuo, kad per jas daugiau dėmesio skiriama praktinėms kompetencijoms, reikalingoms konkrečiose darbo vietose, ugdyti (39). Kolegijoje nuo 2007 m. suteikiamas išsilavinimas - Akušerijos profesinio bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir akušerio profesinė kvalifikacija. Studijų programos rengimą reglamentuoja teisės aktai, tame tarpe - „Akušerio profesinio rengimo standartas“(42). Minėtas Standartas yra orientuotas į penktąjį profesinio išsilavinimo lygį. Standarte nurodoma akušerio profesijai reikiamos specialiosios kompetencijos, o taip pat svarbiausieji bendrieji gebėjimai: loginis mąstymas, aktyvumas, etikos kompetencija, savarankiškumas, komunikabilumas, gebėjimas dirbti komandoje, atsakomybė uţ priimtus sprendimus, sąţiningumas, kūrybiškumas, kantrybė, gailestingumas, saugumo jausmo garantavimas. Deja, Standarte išvardytų gebėjimų (išskyrus gebėjimą dirbti komandoje) ugdymas, skatinimas, vystymas nei akušerių mokymosi programose, nei ţinių vertinime neatsispindi.
Nuo 2010 m. Lietuvoje akušerio specialybę galima įgyti LSMU, Slaugos fakultete. Sėkmingai baigus studijas Universitete bus suteikiamas slaugos bakalauro kvalifikacinis laipsnis, profesinė kvalifikacija – akušeris. Šių studijų paskirtis – rengti akušerius, kurie gebėtų savarankiškai arba specialistų komandoje priţiūrėti nėščiosios ir vaisiaus sveikatą, priimti gimdymą, priţiūrėti naujagimį, teikti specializuotas moters sveikatos prieţiūros paslaugas licencijuotose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, moters namuose ir bendruomenėje (43). Universitetinės studijos uţtikrins studijų proceso tęstinumą, sudarant galimybę toliau studijuoti magistrantūros studijų programose.
Šiuo metu Lietuvoje akušerių veiklą reglamentuoja šie teisiniai aktai:
1. Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas. 2009-07-14 Nr.XI-343 (41).
2. Lietuvos medicinos normos (Pvz. MN 28: 2004 "Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (37), „Slaugos etikos pagrindai MN 20:1994“ (36) ir kt.).
3. Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris (Akušerė). Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (38).
Remiantis Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 14-to straipsnio 2-a d2-alimi, 2-akušerio p2-areig2-a yr2-a „p2-ag2-al kompetenciją teikti 2-akušerinę prieţiūrą ir p2-ag2-albą moterims, vykdyti sveikatos profilaktiką ir naujagimių prieţiūrą, konsultuoti šeimas ir moteris“, o akušerių kompetencijos nurodomos Lietuvos medicinos normoje MN 40:2006 „Akušeris (Akušerė). Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Normoje teigiama, jog tai yra nuolat tobulinami ţinios, gebėjimai ir įgūdţiai, įgyti baigus akušerio profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas, kurios atitinka LR teisės aktų reikalavimus. Akušerio medicinos normoje kalbama apie ţinių, gebėjimų ir įgūdţių tobulinimą, tačiau, skirtingai nei daugelio uţsienio valstybių teisės aktuose, neminimas poţiūrių, vertybių, asmeninių savybių ugdymas.
Šiuo metu Lietuvos akušerių veiklos perspektyvos, akušerinės praktikos vystymo poţiūriu, nėra visiškai aiškios dėl daugelio skirtingų dokumentų, reglamentuojančių akušerinę veiklą bei skirtingų institucijų, priţiūrinčių minėtų dokumentų laikymąsi. Akušerių veiklą reglamentuoja įstatyminiai dokumentai, įtvirtinantys pasaulinius standartus atitinkančią veiklą, šių dokumentų įgyvendinimą reglamentuoja SAM, SPO, o šiose institucijose galutinius sprendimus priima ne akušerių atstovai, o gydytojai, kurie, galbūt, yra nepakankamai įsigilinę į akušerių padėtį ir lūkesčius.
1.4. Akušerių profesinių kompetencijų tobulinimas
Lietuvai integruojantis į ES, nuolatinis mokymasis yra vienas iš pagrindinių veiksnių, sąlygojančių šalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą. Tai yra ir vienas iš tikslų - visą gyvenimą trunkantis mokymasis, prieinamas bet kokio amţiaus piliečiams. Tai reiškia pastovų ţinių atnaujinimą ir kompetencijų įgijimą. Būtinybė mokytis visą ţmogaus gyvenimą yra sąlyga prisitaikyti prie sparčiai kintančios technologinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės aplinkos. ES “Mokymosi visą gyvenimą memorandumo” išleidimas atskleidė ţmogiškųjų resursų tobulinimo reikalingumą ir reikšmingumą. Šis dokumentas pateikia
pagrindines gaires Europos profesinio mokymo politikai ir praktikai, daug dėmesio skiria neformaliojo mokymosi plėtrai ir vertinimui (49).
1999 m. Bolonijos konvencijoje buvo priimti bendri sprendimai dėl europinių švietimo sistemų palyginamumo, diplomo priedėlio ir kreditų perkėlimo aukštajame moksle. 2000 m. priėmus Lisabonos strategiją, buvo susitarta dėl strateginių Europos švietimo tikslų, iškeliant ţinių visuomenės reikšmę ir mokymosi neformalioje aplinkoje vertinimo būtinybę, o Mokymosi visą gyvenimą memorandume (2000) paţymima ankstesnio mokymosi vertinimo ir akreditavimo sistemų kūrimo ir įvairiapusio jų pritaikymo svarba.
Svarbiu indėliu į Lisabonos strategijos praktinį pritaikymą laikomas Europos kvalifikacijų sąrangos (EKS) kūrimas. EKS siekiama skatinti mokymąsi visą gyvenimą, ji apima bendrąjį ugdymą, suaugusiųjų švietimą, profesinį mokymą, o taip pat aukštąjį mokslą. Aštuoni sąrangos lygmenys apima visas kvalifikacijas, pradedant privalomojo švietimo pabaigoje įgyjamomis kvalifikacijomis ir baigiant aukščiausiojo akademinio arba profesinio švietimo ir mokymo lygmens kvalifikacijomis. Iš esmės, kiekvienas lygmuo turėtų būti pasiekiamas įvairiais švietimo ir karjeros keliais (15).
Ţinios negali būti siejamos vien tik su tam tikru gyvenimo tarpsniu. Reikia nuolat persvarstyti poreikius. Akušeriai turi būti ugdomi, didinant jų kompetenciją bei sugebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, suteikiant ţinių, lavinant įgūdţius, patirtį, numatant ir taisant galimas klaidas (73).
Akušeriai, įgiję specialųjį išsilavinimą, yra pasirengę profesinei veiklai, tačiau šiuolaikiniai specialistai turi neatsilikti nuo pokyčių, nuolat mokytis, tobulinti savo ţinias, įgūdţius, tinkamai pasinaudoti galimybe mokytis visą gyvenimą (62).
Akušerių standartizuoto mokymo ir profesinio praktikų registro išlaikymo pagrindiniu ramsčiu yra valstybinis reguliavimas. Vis tik reglamentas apima mechanizmus, uţtikrinančius, kad ir po įregistravimo kompetencijos būtų išlaikomos per nuolatinį profesinį tobulėjimą, įtraukiant tarpusavio patikras ir/arba objektyvų vertinimą (16). Atliekant bet kokį kompetencijų vertinimą, aktualūs yra šie vertinimo kriterijai:
• subjektyvumas turi būti kuo maţesnis;
• kompetencijų išsiaiškinimas ir įvertinimas turi būti kaip galima patikimesnis; • kompetencijų išsiaiškinimas turi būti pripaţintas galiojančiu (61).
Lietuvoje nebėra reguliaraus akušerių kompetencijos vertinimo (anksčiau buvo vertinama akušerių kvalifikacija suteikiant kategorijas (nuo 1987 m.), bet kategorijų suteikimas akušerėms palaipsniui išnyko) išskyrus, atvejus, kai licencijos turėtojas padaro
grubią akušerijos praktikos klaidą, kurią nustato Profesinės kompetencijos vertinimo komisija (41).
Akušerijos praktika yra licencijuojama veikla, LR ja galima verstis tik turint galiojančią akušerijos praktikos licenciją. Pagrindinės licencijų išdavimo sąlygos: įgyta profesinė kvalifikacija ir darbas pagal profesinę kvalifikaciją. Viena iš papildomų licencijų išdavimo sąlygų - nuolatinis profesinės kvalifikacijos tobulinimas: kas penkeri metai nuo licencijos išdavimo dienos akušeriai privalo Tarnybai pranešti (ir pateikti patvirtinančius dokumentus) apie: privalomąjį profesinės kvalifikacijos tobulinimą (ne maţiau kaip 60 val.) Tokiu būdu akušeriai, norėdami verstis akušerine praktika, privalo nuolat tobulinti savo kompetencijas. Kai Profesinės kompetencijos vertinimo komisija nustato, kad licencijos turėtojo profesinė kompetencija nepakankama ar kad licencijos turėtojas padarė grubią akušerijos praktikos klaidą, arba per kalendorinius metus padarė dvi ar daugiau akušerijos praktikos klaidų - licencijos galiojimas sustabdomas (11).
1.5. Akušerių profesinių kompetencijų raida užsienyje
Kalbant apie akušerijos istoriją, sutinkama gana daug nuomonių ir poţiūrių į akušerijos praktiką bei akušerių teikiamą sveikatos prieţiūrą. Pagrindinės nuostatos apima natūralių procesų, vykstančių moters organizme palengvinimą, nesikišimą į minėtus procesus, išskyrus tuos atvejus, kai moters ar vaiko gyvybei kyla pavojus. Be to, akušerių kompetencijai priskiriama moters ir vaiko nuosekli prieţiūra, į šeimą orientuotos motinystės propagavimas, moterų ir jų teisių gynimas, moterų švietimas apie jų sveikatos prieţiūrą ir jų organizmuose vykstančius procesus. Akušerės laikomos atsakingomis taip pat ir uţ sveikos gyvensenos propagavimą, ligų prevenciją, naujagimių mirtingumo maţinimą bei akušerių vaidmenį bendruomenėje (3).
1.5.1. Akušerinių profesinių kompetencijų raida Europoje
Akušerės moterims gimdyti padėjo nuo istorijos pradţios. Akušerės teikdavo paslaugas gimdančioms moterims dar Senovės Egipte (paminėjimai papirusuose 19-15 a. pr. Kr. (67)). Nuorodos į akušerius randama ir Senąjame Testamente (58).
Pirmosios medicinos mokyklos atsirado Vergvaldystės laikotarpiu. Feodalizmo epochoje Europoje akušerija kaip mokslas plėtojosi lėtai. Gimdymo pagalbą teikė „bobutės“, nes vyrai gydytojai tai laikė negarbingu uţsiėmimu. Akušerija kaip mokslas viduramţiais intensyviai vystėsi Bizantijoje, o Europoje gimė XIII a. Prancūzijoje (įsteigta palata gimdyvėms). Jau 1560 m. Paryţiaus akušeriai turėjo būti licencijuoti ir laikytis Romos katalikų baţnyčios reglamento praktikoje, tačiau ne visi akušeriai buvo tinkamai išsilavinę. Anglų akušeriai įgydavo maţai formalaus mokymo ir nebuvo licencijuoti iki pat 1902 m., kuomet buvo priimtas akušerių veiklos įstatymas. Panašus įstatymas buvo priimtas 1915 m. ir 1918 m. atitinkamai Škotijoje ir Airijoje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradţioje sparčiai vystėsi gamtos mokslai. Gydytojai ėmė kovoti su pribuvėjomis. Minėta kova susijusi ir su ekonomine vertimosi gydytojo praktika nauda. Nors pribuvėjų veikla buvo ir taip suvarţyta, Akušerių įstatymas palaipsniui tuos suvarţymus vis labiau didino. Kita vertus, laikui bėgant akušerių mokymas buvo pailgintas, akušeriai įgijo tiesioginį atstovavimą taryboje, o 1936 m. Akušerių įstatyme buvo numatyta visos šalies savivaldybių akušeriams uţ paslaugas suteikti atlyginimą ir pensiją. Tuo tarpu pribuvėjų socialinė padėtis vis blogėjo ir galiausiai pribuvėja kaip profesija visai išnyko (10, 12).
Prieš ir po Antrojo pasaulinio karo Europoje įsikūrė gana daug slaugos ir akušerijos asociacijų, tarp jų Tarptautinė slaugytojų taryba (International Council of Nurses, ICN), Vakarų Europos slaugos grupė (the Western European Nursing Group, GNOE) bei Europos akušerių ryšių palaikymo komitetas (European Midwives Liaison Committee), kuris vėliau virto Europos akušerių asociacija (European Midwives Association, EMA). 1957 m. delegacija, atstovaujanti ICN ir GNOE susitiko su tuometinių Europos bendrijų valdţios institucijomis, atsakingomis uţ direktyvų projektų rengimą. 1967 m. Europos sąjungos taryba pateikė ataskaitą apie pasiūlytą turinį direktyvai dėl slaugytojų išsilavinimo. Direktyvų projektai dėl bendro slaugytojų apmokymų turinio Europos parlamentą pasiekė 1969 m. (28, 29).
Direktyva galiausiai buvo viešai paskelbta 1977 m., praėjus aštuoneriems metams, kai jos projektas buvo pateiktas Europos parlamentui, priimta 1980 m. 1971 m. nacionalinės slaugos asociacijos Europoje įkūrė Nuolatinį slaugos komitetą (Comite Permanante Nursing, PCN) – Europos mastu veikiantį komitetą slaugytojų problemoms. PCN greitai buvo pripaţintas oficialiu ryšių tarp slaugytojų palaikymo komitetu Europoje (28).
Vėliau, akušerijos direktyvos 80/156/EEC priėmimas leido įsteigti Akušerių ugdymo patariamąjį komitetą (Advisory Committee on the Training of Mifwives, ACTM). Belfrage (2003) aprašė integracijos lygį, kurį pasiekė akušerijos atstovai bei išsamiai
pakomentavo minėtą klausimą. Laikui bėgant, Europos komisija sumaţino ACTM skiriamą finansavimą. Taip palaipsniui 9-to dešimtmečio pabaigoje komitetas buvo apleistas ir nustojo funkcionuoti (4). Mead (2003) išreiškė susirūpinimą dėl patariamųjų komitetų bei oficialios pozicijos profesijos klausimais nebuvimo Europos komisijos lygmeniu. Tuo pat metu ji bendrais bruoţais nusakė su akušerija susijusį vystymąsi ir kylančias problemas padidėjusios ES kontekste. Be to, diskutavo apie finansavimo, administracinius ir balsavimo sunkumus, turinčius sąsajų su ACTM bei 25 valstybių narių atstovavimu po ES padidėjimo 2004 m. (46).
2005 m. priimta ES direktyva dėl profesinių kvalifikacijų pripaţinimo. Šia direktyva asmenims, įgijusiems savo profesinę kvalifikaciją valstybėje narėje, suteikiama garantija uţsiimti ta pačia profesija ir dirbti pagal ją kitoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos šalies piliečiai. Ši direktyva susijusi su vienoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripaţinimu kitose valstybėse narėse. Uţsiimti valstybėse narėse gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesija turėtų būti leidţiama tik turint atitinkamą kvalifikaciją, uţtikrinančią, kad atitinkamas asmuo įgijo išsilavinimą, kuris atitinka nustatytus būtiniausius reikalavimus. Akušeriams šie reikalavimai išdėstyti 6 skirsnyje, 40 straipsnyje (13). Šia direktyva vadovaujamasi ir Lietuvoje.
Gerinant slaugytojų ir akušerių padėtį ir siekiant pilniau panaudoti jų potencialą, pradėtos organizuoti PSO ministrų konferencijos. Pirmoji įvyko 1988 m., Vienoje. 2000 m. Miunchene įvyko antroji PSO Ministrų konferencija slaugos ir akušerijos Europoje klausimais. Miuncheno konferencijoje dalyvavę PSO Europos regiono šalių ministrai paragino visas PSO Europos regiono vyriausybes paspartinti slaugos ir akušerijos plėtrą:
- uţtikrinant, kad slaugytojos ir akušerės dalyvautų priimant sprendimus visuose politikos kūrimo ir įgyvendinimo lygiuose;
- suteikiant galimybę siekti karjeros;
- sudarant galimybes gauti aukštąjį slaugos ir akušerijos išsilavinimą;
- sukuriant galimybę slaugytojoms, akušerėms ir gydytojams mokytis drauge aukštosiose mokyklose, kas uţtikrintų vėliau įvairių specialistų bendradarbiavimą geresnės pacientų prieţiūros labui;
- remiant mokslinę veiklą ir informacijos skleidimą, kurie padėtų sukurti praktinių ir teorinių slaugos ir akušerinių ţinių bazę;
2009 m. PSO Europos regiono valstybėse narėse buvo atliktas tyrimas dėl slaugos ir akušerijos padėties. Šis tyrimas suteikė įţvalgų apie daugybę plėtros procesų, kurie vyko slaugos ir akušerijos srityse PSO Europos regiono šalyse per pastaruosius penkerius metus. Tyrimo rezultatai atskleidė realius pasiekimus įgyvendinant Miuncheno deklaraciją. Be to, tyrimas parodė sritis, kuriose reikalingi tolesni veiksmai ir įsipareigojimai, norint uţtikrinti, kad slaugytojos ir akušerės galėtų vystyti savo pajėgumus ryţtingai priimdamos visuomenės sveikatos keliamus iššūkius PSO valstybėse narėse.
Be to, tyrimo duomenys leido suprasti, jog esama ryšio tarp skirtingų Miuncheno deklaracijos principų. Pirmiausia, sukūrus teisingumu pagrįstą teisinę bazę, remiančią geresnės sveikatos sistemos įgyvendinimą, slaugytojai ir akušeriai, gavę šiuolaikišką išsilavinimą galėtų efektyviai ir lygiomis teisėmis dalyvauti sprendimų priėmime, susijusiame su valstybine sveikatos apsaugos sistema. Be to, slaugytojai kartu su akušeriais būtų kompetentingi atlikti reikšmingą vaidmenį visuomenės sveikatos ir bendruomenės plėtros srityse bei prisidėti prie ţinių visuomenės ir akivaizdumu pagrįstos profesinės praktikos propagavimo (7).
1.5.2. Akušerinių profesinių kompetencijų raida JAV
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) akušerija apima ne tik gimdymo priėmimą, bet ir pirminę moterų bei naujagimių sveikatos prieţiūrą, todėl pagal Amerikos slaugytojų-akušerių kolegijos reikalavimus sertifikuota slaugytoja-akušerė įgyja dvi specialybes – slaugytojos ir akušerės (3).
Kolonijiniu laikotarpiu (16-18 a.) akušerės buvo laikomos gyvybiškai svarbia bendruomenės gyvenimo dalimi, todėl buvo itin gerbiamos. Akušerės gaudavo daug privilegijų. Jos būdavo aprūpinamos gyvenamuoju būstu, dirbamos ţemės plotu, maistu bei piniginiu uţmokesčiu uţ atliktą darbą (69).
Kita vertus, akušerių darbą labai trukdė religiniai aspektai. Daugelis pirmųjų akušerių į dabartinę JAV teritoriją atvyko iš tuometinės Anglijos, kur akušerių licencijavimas buvo patikėtas Anglijos baţnyčios globai. Kriterijai, norint gauti akušerės darbo licenciją, buvo moraliniai. Taip buvo pabrėţiama gero charakterio svarba bei suteikiama galia demaskuoti nuodėmes bei krikštyti. Akušerės priesaika įpareigodavo priversti motiną įvardyti
tikrąjį kūdikio tėvą. Nepaisant Baţnyčios suteiktų galių, akušerės labai daţnai būdavo įtariamos raganavimu, ypač apsigimimų atvejais (71).
Aštuonioliktojo amţiaus pradţioje akušerės ne visada gaudavo pakankamą atlygį uţ atliktą darbą, uţsiimti akušerija nebebuvo ekonomiškai pelninga. Tai nutiko pirmiausia dėl sparčiai augančių miestų ir miestelių, kai nebeliko nei tvarkos, nei valdţios institucijų, galinčių nustatyti bent jau minimalų akušerės honoraro dydį (18). Aštuonioliktas bei devynioliktas amţiai paţymi intensyvų medicinos bei slaugos vystymąsi, įvairius mokslo atradimus. Technologinis augimas apėmė rizikos, susijusios su cezario pjūviu, sumaţėjimą, akušerinę anesteziją, pastangas nugalėti pogimdyminę karštinę bei modernios slaugos atsiradimą apie 1860-uosios. Kaip tik tuo metu akušerių darbą pradėjo perimti gydytojai-akušeriai (71).
Nepaisant daugelį metų trukusios pagarbos akušerėms kolonijose bei jų svarbos populiacijai, daugelis naujų aplinkybių lėmė, kad akušerija iš gerbtinos profesijos virto prastos reputacijos uţsiėmimu dvidešimtojo amţiaus pradţioje. Minėtos aplinkybės apėmė religinius poţiūrius, ekonominę paklausą, akušerių pakeitimą gydytojais, nepakankamą išsilavinimą, organizacijos trūkumą, imigrantų bangas bei ţemesnę moterų padėtį visuomenėje (18).
Industrinė revoliucija atnešė imigrantų antplūdį iš daugelio Europos šalių į JAV. Čia jie įkūrė nedideles, skirtinga kultūra grįstas bendruomenes didţiųjų miestų viduje. Kiekviena tokia bendruomenė turėjo savo akušeres, atvykusias iš „senosios tėvynės“. Vienos akušerės itin gerai mokėjo dirbti savo darbą, tačiau toli graţu ne visos. Visi imigrantai turėjo bendrų problemų – nekalbėjo angliškai, todėl valstybinė sveikatos apsauga bei išsilavinimas jiems buvo neprieinami. Taigi „bobučių“ akušerių patirtis ir ţinios daţnai buvo perduodamos iš motinos dukteriai. Buvo mokomasi bedirbant ir itin pasitikėta kantrumu, naminiais vaistais ir malda – tai buvo tuo metu vieninteliai akušerėms bei moterims, kurioms jos padėdavo, prieinami resursai (63).
Dvidešimtojo amţiaus pradţioje vyravusi ţemesnė moterų socialinė padėtis visuomenėje turėjo didelės įtakos akušerių darbui. Jos buvo paliktos uţ įstatymo ribų, tačiau buvo kaltinamos dėl siaubingų sąlygų, kuriomis neišgyvendavo labai daug motinų ir kūdikių. Nors iš tiesų tuo metu moterys buvo bejėgės kontroliuoti socialines aplinkybes ir dirbo akušerėmis taip, kaip sugebėjo esant sąlygoms, kurias sukūrė vykstanti industrinė ir socialinė revoliucija (63).
Taigi, aukščiau minėti faktoriai visi kartu lėmė sveikatos prieţiūros švietimo sistemos bei sveikatos apsaugos sistemos sukūrimą. Ji apima ir paslaugas, kurias ilgą laiką
teikė akušerės. Dabar jos gali įgyti tinkamą išsilavinimą ir dirbti būdamos valstybinės sveikatos apsaugos sistemos dalimi.
Pirmieji du dvidešimtojo amţiaus dešimtmečiai ţymūs tuo, kad liūdnai pagarsėjusi netinkama gimdyvių, motinų ir kūdikių prieţiūra sulaukė atitinkamo dėmesio bei teigiamų pokyčių. Buvo įsteigtos dvi organizacijos – Vaikų valdyba (Children„s Bureau) Vašingtone, D.C. ir Motinystės centrinė asociacija (Maternity Center Asociation) Niujorke. Abi šios organizacijos turėjo milţiniškos įtakos tiek motinos-vaiko sveikatos prieţiūros, tiek slaugos-akušerijos vystymuisi (69).
Kita vertus, dvidešimtajame amţiuje buvo pradėta diskutuoti apie vadinamąją „akušerės problemą“. Aplinkybės, dėl kurių akušerės įgijo prastą reputaciją, susiliejo 1912-1914 m., kuomet ginčai dėl akušerių praktikos bei jos licenzijavimo buvo itin audringi. Tuo laikotarpiu medicinos mokyklos pradėjo įtraukti gydytojo-akušerio specialybę į savo mokymo programas. Taip 1930 m. gydytojas-akušeris tapo visuotinai pripaţįstama profesija. Akušerinė prieţiūra iš namų ėmė persikelti į ligonines, akušerinė praktika imta reguliuoti įstatymais. Jie galiojo tiek gydytojams-akušeriams, dirbantiems ligononėse, tiek vietinėms akušerėms, savo paslaugas teikiančioms pacientų namuose (71).
Šiuolaikinės slaugos-akušerijos paslaugos sveikatos prieţiūros įstaigose apima prieţiūrą prieš gimdymą, pacientų švietimą pačioje klinikoje. Gimdymo priėmimas, prieţiūra po gimdymo gali būti atlikta paciento namuose, išskyrus tuos atvejus, kada hospitalizavimas yra būtinas dėl medicininių prieţasčių (57).
1929 m buvo įkurta Amerikos slaugytojų-akušerių kolegija (Americal College of Nurse-Migwives, ACNM), taigi ACNM yra seniausia moterų sveikatos prieţiūros organizacija JAV. ACNM yra profesinė asociacija, atstovaujanti sertifikuotoms slaugytojoms-akušerėms ir akušerėms JAV, vykdo tyrimus, administruoja ir remia tęstinio ugdymo programas, nustato klinikinės praktikos standartus bei palaiko ryšius su valstijų, federalinės valdţios institucijomis ir Kongreso nariais.
Sertifikuotos slaugytojos-akušerės bei sertifikuotos akušerės teikia pirminės sveikatos prieţiūros paslaugas ir yra atsakingos uţ jų kokybę bei medikamentinių medţiagų išrašymą, tvarkymą bei paskirstymą. Ţemiau pateikiamos koncepcijos, įgūdţiai bei akušerijos vadybos procesai apima akušerių praktikos gaires ir joms suteikiamo išsilavinimo pamatus (7 priedas). ACNM esmines akušerių kompetencijas reguliariai perţiūri ir pataiso, siekdama, kad besikeičiančios tendencijos kaip galima greičiau virstų praktika. Anot ACNM, svarbiausias akušerių ir slaugytojų-akušerių kompetencijas asociacijos nutarimu galima išskirti tokias – akušerinė prieţiūra, švietimas, sveikatos propagavimas, socialinė pagalba,
teisės aktų ţinojimas, nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, vadybos ir finansų išmanymas, akušerių ugdymas, atsakomybės jausmas, lyderio savybių vystymas (3). Pasaulyje akušerės telkiasi į asociacijas, nes tik drauge galima išsikovoti tinkamas pozicijas sveikatos prieţiūros sistemoje, gerinant moterų prieţiūrą, suteikiant joms alternatyvų pasirinkimą, tuo pačiu rūpinantis ir visuomenės sveikata.
1.6. Akušerių profesinių kompetencijų mokslinių tyrimų apžvalga
2008 m. buvo atliktas tyrimas, skirtas įvertinti Kauno kolegijos sveikatos prieţiūros ir socialinio darbo specialistų pasirengimą darbo rinkai ir įgytų kompetencijų atitikimą darbdavio poreikiams. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokios, padalinio/skyriaus vadovų nuomone, darbdaviui ir organizacijai svarbios absolventų įgytos kompetencijos bei kokiu lygiu jas yra įgiję kolegijos Sveikatos prieţiūros fakulteto absolventai. Vadovų nuomone, darbdaviui ir organizacijai yra svarbios bendrosios praktikos slaugytojų ir akušerių funkcinės, asmenybinės, socialinės kompetencijos. Bendrakultūrinėms kompetencijoms teikia maţesnę reišmę. Kolegijos absolventų minėtų kompetencijų įgijimo lygis vertintas kaip pakankamas. Šiame tyrime ir darbdaviams ir studentams maţiausiai svarbi pasirodė lyderiavimo kompetencija. Palankiausiai vertintas absolventų sugebėjimas dirbti komandoje bei tarpasmeninio bendravimo įgūdţiai (55). Naujai ateinantiems į darbo rinką akušerijos absolventams reikėtų atkreipti dėmesį į SPĮ vadovų palankiausiai vertinamas kompetencijas ir, prisistatant darbdaviams, pateikti jas kaip puikiai įsisavintas.
2011 m. sausio mėn. atliktas tyrimas apie akušerių kompetencijas Škotijos kaimiškose vietovėse, kurio tikslas buvo ištirti ir suprasti, ką reiškia teikti akušerinę prieţiūrą/slaugą kaimiškoje Škotijoje. Buvo atlikti kokybiniai interviu su 72 darbuotojais iš 10 gimdymo skyrių. Analizė atlikta remiantis atvejų studijomis. Pasirinkta tyrimo aplinka - nuošalios ir kaimiškos Škotijos vietovės. Tyrime dalyvavo daugiausia akušerės. Taip pat keletas interviu paimta iš paramedikų, bendrosios chirurgijos specialistų, anesteziologų ir bendrosios praktikos gydytojų.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad nuošaliose ir kaimiškose vietovėse akušerinė prieţiūra/slauga apima plačią gamą situacijų ir slaugos/prieţiūros modelių. Tačiau kaimo vietovių poveikis sprendimų priėmimui ir rizikos įvertinimui yra bendras visoms situacijoms/aplinkoms. Priimant sprendimus ir tvarkantis su priimtų sprendimų
rezultatais/pasekmėmis, daugeliu atveju apsieinama be specialistų pagalbos. Tai teikia tam tikrų pamąstymų apie įgūdţius ir kompetencijas, reikalingas akušerijos praktikai nuošaliose ir kaimiškose vietovėse. Atsiţvelgiant į tai, kad daugelis kaimo vietovėse dirbančių akušerių teigia, jog jų įgūdţiai įvertinant riziką bei priimant sprendimą dėl paciento perveţimo buvo tinkami atsiţvelgiant į jų darbo aplinką, akušerės suvokė šiuos sprendimus kaip itin kruopščiai perţiūrimus ir kelissyk patikrinamus savo kolegų miesto aplinkoje. Todėl kaimo vietovėse dirbančios akušerės jautėsi priverstos pabrėţti savo kompetenciją, kovodamos su miestuose vyraujančiu įsivaizduojamu kompetencijos trūkumu dirbant nuošaliose ir kaimiškose vietovėse.
Ši studija atskleidţia, kad rizikos įvertinimo bei sprendimų priėmimo įgūdţiai yra esminiai aukštos kokybės akušerinei prieţiūrai/slaugai nuošaliose ir kamiškose vietovėse. Vis dėlto, ţvelgiant iš skirtingų sveikatos prieţiūros perspektyvų, gali iškilti pavojus, kad šie įgūdţiai nunyks vis daugiau susiduriant su kolegomis iš didelių miestų, ypač kai personalas ne itin gerai vieni kitus paţįsta. Taigi galima pastebėti profesinio supratingumo vystymo poreikį tarp akušerių, dirbančių skirtingose aplinkose. Kad tarp miesto ir kaimo gimdymo skyrių susiklostytų geri darbo santykiai, labai svarbu, jog visos akušerės suprastų konteksto svarbą priimant sprendimus ir perveţant pacientus iš vienos vietos į kitą bei bandant suprasti akušerių poziciją priimančiuose skyriuose. Tęstinio profesinio lavinimosi kursai būtų itin efektyvūs siekiant suformuoti komandas iš skirtingų specialistų, esant kritiškai padėčiai gimdymo metu; siūloma, kad panašaus formato mokymai galėtų būti surengti ir dėl pacientų perveţimo iš vienos vietos į kitą (20).
Lietuvoje, tuo tarpu, dėl vykdomos sveikatos prieţiūros reformos, kaimiškose vietovėse dirbančių akušerių beveik neliko, o jų kompetencijos nebuvo tirtos.
Brazilijoje atliktu tyrimu buvo siekiama išanalizuoti, kaip vyksta esminių akušerijos kompetencijų diegimas slaugytojoms ir/ar akušerėms visuomenės sveikatos apsaugos sistemoje. Tyrimas buvo vykdomas visose San Paulo visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigose, t.y., 59 pirminės sveikatos prieţiūros punktuose ir 6 ligoninėse, tyrime dalyvavo 272 slaugytojos ir /ar akušerės, kurios teikė sveikatos prieţiūros paslaugas nėščioms moterims bei naujagimiams pirminės sveikatos prieţiūros punktuose ir gimdymo namuose, priklausančiose visuomenės sveikatos sistemai.
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog slaugytojos ir/ar akušerės, teikiančios sveikatos prieţiūros paslaugas nėštumo, gimdymo metu bei laikotarpiu po gimdymo, praktiškai nepanaudoja esminių akušerinės slaugos/prieţiūros kompetencijų, nes susiduria su instituciniais barjerais ir asmeniniu pasipriešinimu, joms trūko geros praktikos pavyzdţių bei ugdymo esminių
kompetencijų, reikalingų efektyviai akušerinei slaugai/prieţiūrai. Taigi atlikus tyrimą buvo prieita prie išvados, jog San Paulo esančiose visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigose taikomas slaugos/prieţiūros modelis yra daugiau grindţiamas hierarchija nei profesinėmis kompetencijomis ar mokslo bendruomenės rekomendacijomis. Todėl uţ visuomenės sveikatos prieţiūrą atsakingoms valdţios institucijoms reikia perţiūrėti akušerijos politiką ir pagerinti motinos-kūdikio sveikatos prieţiūros paslaugas, teikiamas slaugytojų ir/ar akušerių. Taip bus uţtikrintas geriausios akušerijos praktikos įgyvendinimas (50). Galiausiai, verta paminėti ir tyrimą, atliktą Australijos mokslininkų. Šis tyrimas buvo dalis uţsakyto nacionalinio tyrimo, skirto aiškiai išreikšti Australijos akušerių praktikos galimybes bei suformuoti nacionalinius kompetencijos standartus, padėsiančius akušeriams teikti saugią ir kompetentingą akušerinę prieţiūrą/slaugą. Duomenys buvo renkami naudojantis literatūros apţvalga, dalyvaujant konsultaciniuose seminaruose, imant interviu, atliekant apklausas bei priimant rašytines pozicijas. Daugeliu metodų pagrįstu tyrimu buvo bandoma formuoti nacionalinius akušerijos kompetencijos standartus Australijos akušeriams. Paskui, pasinaudojant tiesioginio stebėjimo metodu skirtingose situacijose ir aplinkose, buvo patikrinamas kompetencijų pagrįstumas. Tyrimas buvo atliktas motinystės sveikatos prieţiūros įstaigose kiekvienoje Australijos valstijoje ir teritorijoje. Tyrimo dalyviais pasirinkti akušeriai, kiti sveikatos prieţiūros specialistai ir akušerinės slaugos/prieţiūros vartotojai.
Atlikto tyrimo rezultatais galima laikyti nacionalinių kompetencijos standartų Australijoje diegiamą į švietimą, teisinį reguliavimą ir praktiką. Šie standartai apibrėţia minimalias kompetencijas, reikalingas visiems akušeriams, kurie siekia teisėtai dirbti pagal profesiją Australijoje. Be to, tikimasi, kad visi akušeriai galės pademonstruoti gebėjimą atitikti kompetencijos standartus pagal uţimamą poziciją. Kompetencijos standartai leis įsigalėti nacionaliniams akušerijos praktikos reikalavimams ir sustiprins atsakomybę bei atskaitomybę uţ akušerijos kokybės prieţiūrą per saugią ir efektyvią praktiką. Be to, akušerės galės naudotis kompetencijos standartais kaip tęstinio profesinio tobulėjimo planu (22).
Būtų naudinga ir Lietuvoje atlikti panašų tyrimą, bei pasinaudajnt tarptautine patirtimi įdiegti akušerių kompetencijų standartus pagal uţimamą poziciją.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo planas ir tiriamojo kontingento atranka
Siekiant ištirti Kauno regiono akušerių poţiūrį į profesines kompetencijas, atlikta Kauno m. ir Kauno apskrityje dirbančių akušerių anketinė apklausa.
Iš Kauno m. teritorinei ligonių kasai (TLK) priklausančių sveikatos prieţiūros įstaigų (SPĮ) sąrašo išrinktos įstaigos, teikiančios akušerines paslaugas. 2010 m. vasario mėn. buvo 139 SPĮ, kuriose buvo teikiamos nėštumo ir gimdymo prieţiūros paslaugos. Nustatyta, kad privačiose SPI akušerių beveik nėra arba jos uţima antraeiles pareigas, todėl nuspręsta apklausti tik viešųjų sveikatos prieţiūros įstaigų akušerius. Tokių įstaigų Kauno TLK sąraše buvo 67, bet ne visose jose dirbo akušeriai. Akušerinės prieţiūros paslaugas teikė šeimos gydytojai arba gydytojai akušeriai–ginekologai (informacija surinkta telefonu). Tokios įstaigos į tyrimą nebuvo įtrauktos. Nustatyta, kad likusiose 37-iose sveikatos prieţiūros įstaigose dirbo 243 akušeriai.
SPĮ, kuriose buvo planuojama atlikti apklausą, slaugos administratoriui ar įstaigos vadovui buvo pateikiamas prašymas leidimui atlikti tyrimą. Leidimą atlikti tyrimą sutiko duoti 18-a įstaigų. Likusiose 19-oje SPĮ dirbo po vieną akušerę. Anketos šioms akušerėms buvo siunčiamos į darbovietę, ant voko uţrašant „akušerei“, prieš tai susitarus telefonu, bet neklausiant nei vardo, nei pavardės. Viešosiose SPĮ, esančiose Kaune, anketos buvo paduotos skyrių vyr. akušeriams ar slaugos administratoriams, kurie išdalindavo ir vėliau surinkdavo atsakytas anketas. Jos buvo grąţinamos uţklijuotuose vokuose. Į SPĮ, esančias ne Kaune, anketos, prieš tai susitarus telefonu, buvo siunčiamos paštu, laikantis tos pačios schemos: slaugos administratorius → akušeriai → slaugos administratorius. Vėliau atsakytos anketos buvo grąţinamos tyrėjui. Dar dvi anketos buvo nusiųstos faksu ir viena – elektroniniu paštu. Tyrimas buvo atliekamas Kauno, Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių, Marijampolės, Prienų, Raseinių, Šakių ir Vilkaviškio miestuose bei jų rajonuose.
Anketos su pridėtais vokais buvo išdalintos 240-iai akušerių. Klausimynai nebuvo pasiūlyti 3-ims dėl kokių nors prieţasčių šiuo metu nedirbantiems akušeriams. Anketų surinkimas vyko sklandţiai. Grąţinta 215 uţpildytų anketų (atsako daţnis 89,58 proc.).
