Saccharomyces cerevisiae priedo įtaka karvių kraujo biocheminiams ir didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniams rodikliams

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Indrė Baseckaitė

Saccharomyces cerevisiae priedo įtaka karvių kraujo

biocheminiams ir didžiojo prieskrandžio turinio

fermentaciniams rodikliams

The impact of Saccharomyces cerevisiae additive on cattle

blood biochemical parameters and rumen fermentation

indicators

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Rasa Želvytė

(2)

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Saccharomyces cerevisiae priedo įtaka karvių kraujo biocheminiams ir didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniams rodikliams“.

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8

1.1. Natūrali rumen mikrobinė ekosistema atrajotojų didžiajame prieskrandyje ... 9

1.1.1. Atrajotojų didžiojo prieskrandžio pirmuonys. ... 9

1.1.2. Atrajotojų didžiojo prieskrandžio bakterijos ... 10

1.1.2.1. Angliavandenius skaidančios bakterijos ... 10

1.1.2.2. Pieno rūgšties bakterijos ... 11

1.1.3. Mielės ir grybai ... 11

1.2. Probiotikai ir jų reikšmė gyvulio organizmui ... 12

1.2.1. Saccharomyces cerevisae mielių reikšmė rumen fermentacijos rodikliams ... 12

1.2.1.1. Mielių įtaka didžiojo prieskrandžio pirmuonims ... 13

1.2.1.2. Mielių įtaka didžiojo prieskrandžio bakterijoms ... 13

1.2.2. Saccharomyces cerevisae reikšmė biocheminiams rodikliams ... 14

1.3. Saccharomyces cerevisiae įtaka kraujo rodikliams ... 16

1.4. Mielių įtaka pieno produkcijai ir sudėčiai ... 17

1.5. Mielių veiksmingumo priklausomybė nuo skirtingų veiksnių ... 17

1.5.1. Saccharomyces cerevisiae mielių veiksmingumo priklausomybė nuo mitybos ... 17

1.5.2. Mielių veiksmingumo priklausomybė nuo sezono ... 18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20

2.1. Tyrimo vieta, sąlygos, schema ... 20

2.2. Bandomieji gyvūnai, jų mityba ir grupių formavimas ... 21

(4)

4

2.4. Kraujo mėginių ėmimo ir tyrimo metodika ... 22

2.5. Statistinių skaičiavimų metodika ... 22

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 23

3.1. Didžiojo prieskrandžio fermentacijos rodiklių tyrimo rezultatai ... 23

3.2. Kraujo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai ... 25

3.3. Didžiojo prieskrandžio fermentacijos ir kraujo rodiklių koreliacinė analizė ... 29

3.3.1. Didžiojo prieskrandžio fermentacijos ir kraujo rodiklių regresinė analizė ... 33

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 37

IŠVADOS... 40

SIŪLYMAS ... 41

(5)

5

SANTRAUKA

SACCHAROMYCES CEREVISIAE PRIEDO ĮTAKA KARVIŲ KRAUJO BIOCHEMINIAMS IR

DIDŽIOJO PRIESKRANDŽIO TURINIO FERMENTACINIAMS RODIKLIAMS Indrė Baseckaitė

Magistro Baigiamasis darbas

Darbo tikslas: nustatyti mielių (Saccharomyces cerevisiae) įtaką karvių kraujo biocheminiams ir didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniams rodikliams.

Tyrimas buvo atliktas su šešiomis Lietuvos juodmargių veislės pieninėmis karvėmis ganykliniu (mėginiai buvo imami tris kartus) ir tvartiniu (mėginiai buvo imami du kartus) laikotarpiais. Karvės buvo suskirstytos į dvi grupes: kontrolinės grupės karvės šeriamos konkretaus laikotarpio racionu ir tiriamosios grupės karvėms į konkretaus laikotarpio racioną buvo įterpiama Saccharomyces cerevisiae priedo. Buvo tiriami didžiojo prieskrandžio turinio mikrobiologiniai ir biocheminiai rodikliai ir kraujo biocheminiai rodikliai. Nustatyta, kad papildžius karvių racioną Saccharomyces cerevisiae priedu padidėjo bendras bakterijų skaičius (BBS) ganykliniu laikotarpiu vidutiniškai 4,83 proc., tvartiniu – 3,19 proc. Tvartiniu laikotarpiu statistiškai reikšmingai padidėjo bendras azoto kiekis, ganykliniu laikotarpiu šis rodiklis turėjo tendenciją didėti. Lakiųjų riebalų rūgščių kiekis (LRR) ir bendras pirmuonių skaičius (BPS), gliukozės rūgimo reakcija (GRR) ir bakterijų redukcinis aktyvumas (RBA) – turėjo tendenciją didėti. Tačiau mielių priedas rumen pH įtakos neturėjo. Įvertinus biocheminius kraujo pokyčius, tų karvių, kurios gavo mielių priedą, alaninaminotransferazės (ALT) kiekis tyrimo pabaigoje sumažėjo 48 proc., o laktato dehidrogenazės (LDH) kiekis sumažėjo 30 proc. Tiriamoje grupėje statisiškai reikšmingai tyrimo pabaigoje kraujo trigliceridų (TG) kiekis padidėjo 17 proc., o bendras cholesterolio (T-CHO) kiekis turėjo tendenciją didėti.

Tiriamojoje grupėje aukšta teigiama koreliacija bei reikšmingas statistinis patikimumas nustatytas tarp kraujo biochemijos: ALT ir aspartataminotransferazės (AST), ALT ir LDH bei rumen fermentacijos rodiklių: BBS ir pH. Taip pat aukšta koreliacija nustatyta tarp kraujo ir rumen fermentacijos rodiklių: bendro N ir ALB. Aukštą neigiamą koreliaciją nustatėme kontrolinėje karvių grupėje tarp kraujo ALB ir rumen LRR.

Raktažodžiai: didysis prieskrandis, kraujo biocheminiai rodikliai, fermentacijos rodikliai,

(6)

6

SUMMARY

THE IMPACT OF SACCHAROMYCES CEREVISIAE ADDITIVE ON CATTLE BLOOD BIOCHEMICAL PARAMETERS AND RUMEN FERMENTATION INDICATORS

Indrė Baseckaitė Master‘s Thesis

The purpose of this study: to assess the impact of yeast (Saccharomyces cerevisiae) on cattle blood biochemical parameters and rumen fermentation indicators.

The research was carried out with 6 Lithuanian’s black and white dairy cows on pasture (samples were taken three times) and indoor period (samples were taken two times). Cows were divided into two groups: cow of the control group were fed with a specific period ration and cows of the trial group received the same ration supplemented by Saccharomyces cerevisiae additive. Microbiological and biochemical parametersnof rumen fluid and biochemical parameters of blood were investigated. When ration was supplemented with Saccharomyces cerevisiae, total bacterial count (TBC) increased during pasture period by 4,83 percent in average, during the indoor period – by 3,19 percent. During the indoor period, the increment of total nitrogen content was statistically significant, further, along the pasture period same indicator had an upward trend. Amount of volatile fatty acids (VFA) and total protozoa count (TPC) glucose fermentation reaction (GFR) and bacteria reduction activity (RBA) had a tendency to increase. However, applied yeast additive did not have an effect on rumen pH. At the end of the study it was found that the amount of alanine transaminase (ALT) in the blood decreased by 48 percent, and lactate dehydrogenase (LDH) – by 30 percent, in the trial group of cows fed with yeast additive. At the end of investigation, blood triglycerides (TG) in the trial group had a statistically significant increment of 17 percent, whereas amount of total cholesterol (T-CHO) had a tendency to increase.

In the trial group, a high positive correlation and statistically significant reliability were established between blood biochemical parameter: ALT and aspartate transaminase (AST), ALT and LDH and rumen fermentation indicators: TBC and pH. Furthermore, a high correlation was determined between blood and rumen fermentation indicators: total nitrogen and ALB. An essential negative correlation was assessed in the control group between blood ALB and rumen LRR.

Keywords: rumen, blood biochemical parameters, fermentation indicators, Saccharomyces

(7)

7

SANTRUMPOS

SC – Saccharomyces cerevisiae K – kontrolinė grupė

BHB – beta-hidroksibutiratas FFA – laisvosios riebalų rūgštys NEFA – neperdirbtos riebalų rūgštys AST – aspartataminotransferazė LDH – laktato dehidrogenazė T-PRO – baltymai

ALB – albuminai T-BIL – bilirubinas

T-CHO – bendras cholesterolis ALT – alaninaminotransferazė CRE – kreatininas

TG – trigliceridai GLU – gliukozė

RBA – redukcinis bakterijų aktyvumas GRR – gliukozės rūgimo reakcija BBS – bendras bakterijų skaičius BPS – bendras pirmuonių skaičius LRR – lakiosios riebalų rūgštys Bendras N – bendras azoto kiekis

(8)

8

ĮVADAS

Šiais laikais Lietuvos gyventojai vis labiau pradeda domėtis aukštesnės kokybės, ekologiškais, didesnės maistinės vertės produktais. Didėjantis žmonių skaičius, kylantis gyvenimo lygis, augantys vartotojų prioritetai mitybos srityje turi teigiamos įtakos maisto paklausos augimui. Dauguma pieninio tipo ūkių ieško ekologiškų alternatyvų, kurios gali sustiprinti pieno produkcijos gamybą, sudėtį taip pat išvengti įvairių ligų bei pagerinti gyvulio sveikatos būklę nenaudojant cheminių medžiagų ar antibiotikų. Pašaruose naudojami priedai, kuriuose yra antibiotinių medžiagų ar įvairūs augimo stimuliatoriai yra griežtai draudžiami Europos Sąjungoje. Taip įvyko todėl, kad visuomenė susirūpino dėl padidėjusio antibiotikų atsparumo ir jų neigiamos įtakos žmonių sveikatai (1). Todėl kaip pakaitalą pieninėms karvėms norint pagerinti pieno kokybę, didžiojo prieskrandžio (rumen) fermentacijos rodiklius, skaidulinių medžiagų skaidymo efektyvumą, laktatų koncentracijos sumažėjimą prieskrandžio turinyje ir siekiant padidinti mikrobų baltymų sintezę, buvo pradėtos naudoti mielės (2). Tačiau prekybai prieinami mielių produktai skiriasi priklausomai nuo jų rūšies, padermės, gyvų ląstelių skaičiaus ir mikroorganizmų augimo terpės. Todėl ne visi mielių tipai gali sukelti tą patį poveikį gyvulio virškinimo sistemai (3). Šiuo metu labai populiarios ir laikomos naudingomis Saccharomyces

cerevisiae (SC) mielės, kurios yra naudojamos kaip probiotikas karvių pašaruose. Šios mielės gerina

didžiojo prieskrandžio mikrofloros veiklą bei pašarų maisto medžiagų virškinimą ir pasisavinimą. Dėl to pagerėja karvių sveikata, padidėja jų produktukcijos kiekis, pagerėja pieno kokybės rodikliai, pieno ūkio pelningumas (4).

Atlikta daug tyrimų, kurių metu įvertintas Saccharomyces cerevisiae poveikis įvairiems rumen fermentaciniams rodikliams tvartiniu laikotarpiu, tačiau apie mielių poveikį ganykliniu laikotarpiu duomenų randama nedaug. Taip pat pasigendama duomenų ir apie kraujo biocheminių rodiklių kaitą papildžius karvių racionus mielių priedu.

Darbo tikslas: nustatyti mielių (Saccharomyces cerevisiae) įtaką karvių kraujo biocheminiams ir

didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniams rodikliams.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti karvių, šeriamų tvartiniu ir ganykliniu racionais, papildytu mielių priedu, didžiojo prieskrandžio mikrobiologinius ir biocheminius rodiklius.

2. Įvertinti pieninių karvių, šeriamų tvartiniu ir ganykliniu racionais, papildytu mielių priedu, kraujo biocheminius rodiklius.

3. Išanalizuoti kraujo biocheminių ir didžiojo prieskrandžio fermentacinių rodiklių koreliacinius ryšius.

(9)

9

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Natūrali rumen mikrobinė ekosistema atrajotojų didžiajame

prieskrandyje

Atrajotojų didysis prieskrandis (rumen) yra natūralus mikrobinės fermentacijos organas, kuriame dėl aktyvios mikroorganizmų veiklos yra skaidomas pašaras, gaminami baltymai, vitaminai, trumpos lakiųjų riebalų rūgščių grandinės, kurios yra svarbios gyvūno maistinių medžiagų įsisavinimui. Taip pat prieskrandžio mikrobiota išskiria ir dujas (pvz:. , ir ). Prieskrandis užima 58 proc. viso virškinamojo trakto tūrio ir yra tarsi fermentacijos kamera, kurioje gyvenantys mikroorganizmai padeda virškinti pašarus. Jame suvirškinama iki 70 proc. raciono organinių medžiagų (5). Rumen mikroorganizmų ekosistema grindžiama dinamiška sąveika tarp gyvulio ir pašaro raciono ir tai griežtai susiję su jo gyvybinėmis funkcijomis, pvz., imunine funkcija, tarpląstelinių signalų reaguliavimu (6).

Rumen mikroorganizmų ekosistema gali kisti priklausomai ne tik nuo dietos pobūdžio, galvijo amžiaus,

bet ir nuo genetinių veiksnių (7, 8). Esant stabiliai prieskrandžio mikroflorai pasiekiama optimali pieno produkcija ir geri gyvūnų sveikatos rodikliai (9). Tyrimais įrodyta, kad net nežymūs pokyčiai rumen mikroorganizmų populiacijoje gali turėti didelį poveikį gyvulių virškinimui, maistinių medžiagų pasisavinimui, pieno produktyvumui bei gyvulio sveikatai (8, 9). Todėl labai svarbus nuoseklus prieskrandžio turinio stebėjimas ir mikroorganizmų kiekio kontroliavimas tam, kad pagerintume prieskrandžio virškinimo sistemos funkcijas (6). Prieskrandžio turinyje yra gausi mikrobiota, kurią daugiausiai sudaro bakterijos ( - /ml), pirmuonys ( - /ml) ir grybeliai ( - /ml) (10, 11). Daugumą maisto medžiagų, patekusių į rumen, skaido didelis kiekis būtent anaerobinių mikroorganizmų (12). Todėl efektyvus mikrobinis fermentavimas prieskrandyje reikalauja anaerobinių sąlygų, o mažas deguonies kiekis, kuris patenka į viškinimo traktą kartu su prarytu maistu, nedaro didelės žalos mikrobiniams procesams (13).

1.1.1. Atrajotojų didžiojo prieskrandžio pirmuonys.

Prieskrandžio pirmuonys, pasižymintys būdinga forma, pirmą kartą aprašyti 1843 m. ir buvo laikomi svarbiais jų šeimininko gerovei. Tačiau, nepaisant 50 proc. biomasės, prieskrandyje esančių pirmuonių vaidmuo prieskrandžio mikrobų ekosistemoje iki šiol vis dar lieka neaiškus (14). Didžiojo prieskrandžio pirmuonys yra vienaląsčiai mikroorganizmai, gyvenantys anaerobinėmis sąlygomis (15). Jų didžiajame prieskrandyje yra gerokai mažiau nei bakterijų (16). Ciliatai (infuzorijos) - tai pirmuonių grupės organizmai. Jie yra didesnio pavidalo ląstelės palyginti su kitais vienaląsčiais organizmais (17). Ciliatai yra skiriami į dvi grupes: Holotricha ir Entodiniomorpha (Oligotricha) (16). Šie pirmuonys

(10)

10 turi žiuželius, kurių pagalba gali judėti rumen turinyje (15). Infuzorijos yra labai jautrios rūgštiniam pH, jei rumen turinio pH yra mažensnis nei 6, jos žūva. Tačiau jų trūkumą kompensuoja bakterijos, kurios yra kur kas svarbesnės nei rumen ciliatai. Nepaisant to, esant pirmuonių trūkumui, krakmolo virškinamumas didžiajame prieskrandyje nėra pakankamas (16). Pirmuonys naudoja rumen turinyje ištirpusias maistines medžiagas, skaido pašaro daleles bei sunaikina žuvusias prieskrandžio bakterijas (15). Kai kurios Holotricha pirmuonių rūšys turi α-amilazę, cukrų, maltobiozę ir celobiozę ardančius fermentus, o Oligotricha geba gerai skaidyti įvairių rūšių krakmolą, tačiau šių rūšių pirmuonys skaido mažesnį kiekį celiuliozės. Pirmuonys taip pat pasižymi proteolitiniu aktyvumu, todėl jie sugeba baltymus panaudoti kaip energijos šaltinį (16). Ciliatiniai pirmuonys geba išskirti ir didelį kiekį baltymų (net iki 30 proc.) bei sumažinti metano gamybą iki 11 proc (14). Metano gamyba sumažinama todėl, kad ciliatams būdinga simbiozė su metanogeninėmis bakterijomis. Ši simbiozė gali atspindėti metabolinę sąveiką, kai efektyvus vandenilio perdavimas tarpusavyje yra naudingas abiems mikroorganizmų rūšims(18).

1.1.2. Atrajotojų didžiojo prieskrandžio bakterijos

Atrajotojų didžiojo prieskrandžio mikroflorą sudaro didelis kiekis bakterijų. Jų yra net apie 30 šeimų, kurioms priklauso apie 200 rūšių bakterijų. Jos skirstomos pagal tai, kokias funkcijas atlieka prieskrandyje, t.y., kokias maisto medžiagas skaido (celiuliozę, hemi-celiuliozę, krakmolą, cukrų, organines rūgštis, baltymus), ir kokius maisto medžiagų apykaitos produktus išskiria (pieno, acto, propiono, sviesto rūgštys, metanas) (6, 16). Suaugusios prieskrandžio bakterijos yra skirstomos į atskiras grupes, atsižvelgiant ir į jų aplinkos buveinę: laisvai gyvenančios bakterijos rumen turinyje, bakterijos, susijungusios su pašaro dalelėmis, prieskrandžio epiteliu bei bakterijos, prijungtos prie pimuonių paviršiaus (11). Nustatyta, jog virškinimo sistemos bakterijų veikla yra ypač aktyvi tuomet, kai su pašaru gaunamas didelis kiekis angliavandenių ir azoto turinčių medžiagų (16).

1.1.2.1. Angliavandenius skaidančios bakterijos

Celiuliozė yra pagrindinė augalų ląstelių sienos sudedamoji dalis ir vienas labiausiai paplitusių angliavandenių Žemėje. Atrajotojai celiuliozę naudoja kaip energijos šaltinį. Prieskrandžio bakterijos dėl savo didelės biomasės, aktyvumo ir gebėjimo prisijungti prie pašaro dalelių vaidina ypač svarbų vaidmenį biologiniame augalų skaidulų skaidyme (19). Gausiai fibrolitinių (ląstelieną skaidančių) bakterijų grupei priskiriamos: Fibrobacter succinogenes, Ruminococcus flavefaciens, Ruminococcus

albus, Butyrivibrio fibrisolvens, Prevotella ruminicola, Eubacterium cellulosolvens ir Eubacterium ruminantium (11). Tačiau galvijų didžiajame prieskrandyje vienos iš aktyviausiai celiuliozę skaidančių

(11)

11 yra skaidoma į gliukozę, kuri fermentacijos metu virsta acetatu, piruvatu ir laktatu. Šios katabolinės reakcijos metu NAD+ oksiduojasi į NADH, produkuodamas H2, kurį prieskrandžio metanogenai panaudoja kartu su CO2, ir išskiria į aplinką CH4 (20).

Taip pat angliavandenius skaidančioms bakterijoms priskiriamos Streptococcus bovis – gramneigiamų, anaerobinių, krakmolą skaidančių, pieno rūgšties bakterijų rūšis. Pagrindinės šios rūšies savybės yra jos specifinis augimo greitis, kuris yra 30 proc. greitesnis nei kitų rūgščių bakterijų rūšių (21). Šiai bakterijai taip pat būdinga greita medžiagų apykaita ir spartus dauginimasis. Šios bakterijos geba skaidyti krakmolą. Krakmolą skaidančių bakterijų medžiagų apykaitos produktai yra acto, gintaro, skruzdžių, pieno bei propiono rūgštys ir . Krakmolo skaidymo metu krenta prieskrandžio pH. O kai nukrinta rumen pH, celiuliozę skaidančių bakterijų augimas ir aktyvumas mažėja (22).

1.1.2.2. Pieno rūgšties bakterijos

Pieno rūgšties bakterijos (lactobacillus) yra gramneigiamų lazdelės formos bakterijų grupė, turinti daugiau nei 100 rūšių ir porūšių, bei sudaro didžiausią Lactobacillaceae šeimos grupę. Šios bakterijos yra aerotolerantiškos, tad puikiai pritampa ir anaerobinėje atrajotojo prieskrandžio aplinkoje. Bakterijoms gyvuoti optimalus rumen pH yra 5,5 – 6,5 (23). Jos yra laikomos ypač naudingomis, nes geba suskaidyti pašare esančius baltymus, angliavandenius, riebalus, taip pat padeda absorbuoti įvairias maistines medžiagas, tokias, kaip mineralai, amino rūgštys, vitaminai (24). Lactobacillus yra gerosios bakterijos, kurios išskirdamos antimikrobines medžiagas neleidžia augti patogeniniams mikroorganizmams žarnyne, pvz., papuolusiems su pašaru. Taip pat jos padeda atkurti pažeistą žarnų gleivinę infekcijos atveju, tokiu būdu stiprindamos imunitetą (19). Šios rūšies bakterijos išskiria organines rūgštis (pieno rūgštį), vandenilio peroksidą, diacetilą, inhibitorines medžiagas ir gausius kiekius bakteriocinų (24). Bakteriocinai – tai daugelio bakterijų rūšių produkuojami biologiškai aktyvūs baltymai, kurie turi antimikrobinį poveikį. Daugelio bakteriocinų veikimo spektras yra gana siauras, bet kai kurių iš jų, ypač išskirtų iš pienarūgščių bakterijų, antimikrobinis aktyvumas yra pakankamai platus (25).

1.1.3. Mielės ir grybai

Rumen grybai yra skirstomi į dvi grupes: policentriniai (Orpinomyces, Anaeromyces ir Cyllamyces) ir monocentriniai (Neocallimastix, Piromyces ir Caecomyces). Buvo įrodyta, kad šių rūšių

grybai yra naudingi atrajotojų galvijų virškinimo sistemai (26). Tokios rūšys, kaip Piromyces,

Neocallimasti, Orpinomyces ir Anaeromyces, geba skaidyti celiuliozę, o Caecomyces grybų rūšis taip

pat skaido, bet mažiau nei kitos (27). Celiuliozės skaidymo metu grybai išskiria tarpląstelinius fermentus, kurie skaido augalų angliavandenius (t.y., celiuliozę) į gliukozę, o išskiriami galutiniai

(12)

12 produktai yra acetatas, laktatas, etanolis, CO2 ir H2 (26). Tačiau, nors prieskrandžio grybeliai ir turi puikų sugebėjimą prasiskverbti pro augalų ląstelių sienelę ir tirpinti ligniną, skaidulų skaidymas nėra labai aktyvus dėl mažos jų biomasės (8 proc. visos mikrobų masės) (11).

Natūraliai randamos prieskrandyje yra ir mielės, tačiau jų funkcija nėra aiški, nes prieskrandžio temperatūra neskatina jų augimo (3). Fiziologinė rumen temperatūra yra 37 °C., o optimali mielių augimo temperatūra yra 25 °C (3, 13).

1.2. Probiotikai ir jų reikšmė gyvulio organizmui

Terminas „probiotikas“ pirmą kartą buvo paminėtas 1965 m. (28). Probiotinis pašaras yra grupė funkcinių maisto produktų, kurie sukelia didelį komercinį susidomėjimą tarp karves auginančių ūkininkų (29). Probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, kurie, skiriant pakankamą kiekį, yra naudingi šeimininko sveikatai, įskaitant ir jo virškinimo sistemą (30). Kitaip tariant, jie pagerina virškinimo sistemos veiklą, skatina metabolinius procesus bei užkerta kelią įvairioms virškinimo trakto ligoms, stiprindami organizmo imuninę funkciją (30, 31). Probiotikai turi savybę keisti virškinimo trakto mikrobiotos pusiausvyrą ir aktyvumą, todėl yra laikomi naudingais naminiams gyvuliams ir yra naudojami kaip priedai maisto pašaruose (31). Kaip probiotikai naudojamos įvairios bakterijų gentys:

Lactobacillus, Bifidobacterium, Escherichia, Enterococcus, Bacillus ir Streptococcus. Taip pat buvo

naudojami kai kurie Saccharomyces mielių kamienai (28). Buvo įrodyta, kad daugybė veiksnių, pavyzdžiui, mitybos ir ūkio valdymo apribojimai, daro ženklų poveikį gyvulių žarnų mikrobinės sistemos veiklai. Ankstesni tyrimai parodė probiotikų naudą gyvūnų mityboje, tačiau jų veiksmingumas dažnai skiriasi ir yra nepastovus, galbūt todėl, kad tuo metu nebuvo atsižvelgta į gyvulio virškinimo trakto mikrobiologinę būklę (31).

1.2.1. Saccharomyces cerevisae mielių reikšmė rumen fermentacijos rodikliams

Šiuo metu gyvų mielių kultūra Saccharomyces cerevisiae (SC) yra labiausiai paplitusi mielių rūšis, naudojama kaip papildas pašare, pieninio tipo karvėms, siekiant palankiai keisti prieskrandžio aplinką ir skatinti mikrobų augimą, gauti efektyvius prieskrandžio fermentavimo rodiklius ir maksimalius karvių produkcijos rezultatus (1, 2, 32). Iki šiol buvo pastebėtas nuoseklesnis teigiamas mielių poveikis ne tik jau minėtų suaugusių karvių prieskrandžių mikrobų aktyvumui (33). Mokslininkė B. Krol (34) aprašė ir veršelių imuninės sistemos sutrikimus, kurie taip pat didele dalimi priklauso nuo veršelio mitybos. Dažną veršelių mirtingumą sukelia silpnas jų imunitetas, dėl kurio išsivysto bakterinės virškinimo ir kvėpavimo takų infekcijos bei kitos ligos. Šiuo metu mokslininkai, siekdami sustiprinti veršelių atsparumą patologiniams veiksniams, vis dar tiria alternatyvius junginius

(13)

13 ir medžiagas – pašarų imunomoduliatorius (mielių nukleotidus), kurie vis daugiau naudojami pašarų pramonėje (34). Mielių kultūros papildymas turi didelį teigiamą poveikį net ir kai kurių mineralų rezorbcijai. Todėl galime teigti, kad gyvų mielių papildai karvių pašaruose ir veršelių pieno pakaitaluose pagerina ūkio ekonominę situaciją, kadangi vartojant mieles mažesnė tikimybė sirgti įvairiomis ligomis, pagreitėja organizmo augimas ir vystymasis (35).

Saccharomyces cerevisiae yra linkusios didinti amilazės koncentraciją prieskrandyje, o padidėjęs

krakmolo virškinamumas kai kuriais atvejais gali pagerinti pieno produkciją (32). Tai leidžia manyti, kad mielės turi teigiamos įtakos didžiojo prieskrandžio fermentaciniams procesams (36). Todėl kuo pašare yra daugiau angliavandenių, tuo mielių ląstelių veikla aktyvesnė ir maisto medžiagų virškinamumo rezultatai yra ženkliai geresni (3).

1.2.1.1. Mielių įtaka didžiojo prieskrandžio pirmuonims

Tyrimų metu įrodyta, kad raciono papildymas mielių kultūra ženkliai padidino pirmuonių skaičių pieninių karvių prieskrandžiuose (9). Taip pat yra nustatyta mielių įtaka ne tik karvių, bet ir veršelių virškinimo sistemos pirmuonių skaičiui. Mielių nukleotidai, esantys veršeliams skirtuose pieno pakaitaluose, turi didelės įtakos pirmuonių skaičiui veršelių prieskrandžio turinyje. Prieskrandžio pirmuonių procentinis kiekis buvo atvirkščiai proporcingas prieskrandžio bakterijų kiekiui (34). Papildas su mielių metabolitais padidino karvių pirmuonių genties Entodinium skaičių, palyginti su gyvūnais, šeriamais įprastu racionu. Ciliatų skaičius iš Ophryoscolex ir Dasitricha genčių labai padidėjo, kai telyčios buvo šeriamos pašaru, papildytu gyvų mielių ląstelėmis (14).

1.2.1.2. Mielių įtaka didžiojo prieskrandžio bakterijoms

Daugelis mokslininkų nustatė, kad karvėms vartojant mielių priedus padidėjo hemiceliuliozę skaidančių bakterijų aktyvumas, dėl to suaktyvėja ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas, o tai sąlygoja spartesnį galvijo augimo greitį bei didesnę produkcijos išeigą (29, 35, 37, 38). Be to, mokslininkai įrodė, kad papildant mieles tokiomis medžiagomis kaip organinės rūgštys, B ir A vitaminai, prieskrandyje gali atsirasti mikrobų populiacija, kuri yra dar labiau naudinga fermentacijos procesams, gyvūnų sveikatai ir produktyvumui lyginant su kitais papildais (32). Mokslininkai teigė, kad Saccharomyces cerevisiae mielių padermė CNCM I-1077 daro didžiausią teigiamą įtaką mikrobų populiacijai, ypač celiuliozę skaidančių bakterijų augimui ir aktyvumui (3). B. Krol (34) ištyrė, jog net ir veršeliams girdomi pieno pakaitalai, kuriuose yra naudojami mielių nukleotidai, skatina prieskrandžio bakterijų skaičiaus augimą, ir rezultatai jau pastebimi, kai veršelis per dieną gauna 2 - 4g. mielių (34). Gyvų mielių vartojimas gali pagerinti ne tik prieskrandžio mikroflorą, bet ir pašalinti jame esantį laisvą deguonį, tokiu būdu rumen gyvenančios bakterijos ir

(14)

14 pirmuonys turi optimalias sąlygas gyvuoti joms įprastose anaerobinėse sąlygose (9). Buvo ištirtas mielių poveikis ir karvių rumen bakterijoms. Kai karvėms su pašaru buvo duota Saccharomyces

cerevisae (SC) mielių papildų, pastebėta didelė mielių įtaka celiuliotinių (celiuliozę skaidančių)

bakterijų skaičiui atrajotojų didžiajame prieskrandyje (39). Taip pat pastebėta, kad R. flavefaciens ir F.

succinogenes bakterijų populiacija buvo ženkliai padidėjusi net ir tada, kai duodamas pašaras buvo

menkos maistinės vertės. Tačiau laktatus naudojančių Megasphaera elsdenii, Selenomonas

ruminantium ir laktatus gaminančių S. bovis bakterijų skaičius sumažėjo didėjant SC kiekiui (40).

Panašius rezultatus patvirtina ir kitą tyrimą atlikę mokslininkai O. AlZahal ir kt. (41). Jie nustatė, kad karvių, kurios 10 savaičių buvo šeriamos Saccharomyces cerevisiae mielių papildais, S. cerevisiae populiacija buvo 9 kartus didesnė, palyginti su karvėmis, kurios buvo šeriamos įprastu racionu. Be to, karvių, kurių pašarai buvo papildyti mielėmis, prieskrandžiuose nustatyta 6 kartus daugiau

Anaerovibrio lipolytica, 2 kartus – Fibrobacter succinogenes, 1,3 karto – Ruminococcus albus, ir 2,3

karto daugiau Streptococcus bovis, lyginant su karvėmis, kurios negavo mielių priedo. Kita vertus, papildas su mielėmis turėjo įtakos Prevotella albensis sumažėjimui 2,2 karto ir Megasphaera elsdenii, kurios sumažėjo net 12 kartų (41). Taip pat L. L. Bitencourt ir kt. Autoriai (3) teigia, kad mielės galėtų padidinti hidrogenotrofinių acetogeninių bakterijų, esančių prieskrandyje, kiekį, tuo pačiu sumažinant prarandamą energiją su išskiriamu metanu. Šio proceso metu nebūtų sumažinamas acetato ir propionato santykis, kuris yra reikšmingas jonoforams.

Apibendrinant naujausi metaanalizės duomenys rodo, kad karvių produktyvumas pagerėjo, tačiau mielių poveikio mechanizmai nėra visiškai suprantami. Įvertintos konkrečios Saccharomyces

cerevisiae poveikio hipotezės, pagal kurias mielių nauda apima celiuliotinių bakterijų augimo

skatinimą, tokiu būdu skatinant pašaro virškinamumą ir pašalinimą iš prieskrandžio, taip pat skatina pieno rūgšties bakterijų augimą, taip sumažinant laktato kaupimąsi rumen ir didina mikrobinių baltymų srautą į dvylikapirštę žarną (32).

1.2.2. Saccharomyces cerevisae reikšmė biocheminiams rodikliams

Nustatyta, kad Saccharomyces cerevisiae mielės yra linkusios didinti prieskrandžio lakiųjų riebalų rūgščių koncentraciją, o acetato ir propionato santykiui įtakos neturi. Taip pat buvo pasiūlyta vartoti mieles tam, kad jos padidintų rumen pH, tokiu būdu mažinant pieno rūgšties koncentraciją (12). Fiziologinėse normos ribose rumen turinio pH svyruoja nuo 5,8 iki 6,8, bet gali nukristi žemiau 5.0, kai duodamas pašaras yra krakmolingas (13). Norint, kad fermentacija ir ląstelienos virškinimas būtų optimalus, atrajotojų rumen turinio pH turėtų būti nuo 6,0 iki 6,4. Prieskrandžio pH kontroliuoti

(15)

15 reikia dažnai, nes jo nuokrypiai gali sukelti rimtus gyvulio sveikatos pažeidimus. Vartojant mieles stabilizuojamas pH ir tokiu būdu nėra nuolatinio rumen pH svyravimo (9).

Greita mikrobinė fermentacija padidina lakiųjų riebalų rūgščių (LRR) koncentraciją prieskrandyje, dėl to sumažėja priekrandžio pH. Mažėjant prieskrandžio pH, laktatą gaminančios bakterijos, pvz., Streptococcus bovis gali viršyti laktatus šalinančias Megasphaera elsdenii ir

Selenomonas ruminantium rūšies bakterijas, tai sąlygoja laktato kaupimąsi prieskrandyje. Kai

prieskrandžio pH yra nuosekliai žemas, pieno rūgšties bakterijos gamina per didelį kiekį laktato, kuris sukelia metabolinę acidozę, todėl sutrinka gyvulio sveikata ir produkcija (33). Nustatyta, kad acidozė yra didelės produkcijos karvių liga ir ji išsivysto, kai rumen pH nukrenta žemiau nei 5,5-5,8 (42).

Reguliuojant rumen pH įvairių probiotinių papildų pagalba, būtina sudaryti optimalias sąlygas gyvuoti natūraliems skrandžio mikrobams (33). Kai prieskrandžio pH yra mažas, pirmuonių ir bakterijų skaičius taip pat gali smarkiai sumažėti.Pavyzdžiui, buvo ištirta, kad pagrindinės ląstelieną skaidančių bakterijų rūšys Fibrobacter succinogenes, Ruminococcus albus ir R. flavfaciens yra ypač jautrios žemam pH (43).

Be to, žemas rumen pH gali turėti neigiamą poveikį prieskrandžio sienelės vientisumui. Gali atsirasti ūminių ar lėtinių pažeidimų, opų, erozijų, todėl gyvuliui sukeliamas diskomfortas ir skausmas. Taip pat sutrinka maisto medžiagų virškinimo procesas bei pasisavinimas (33).

Norint išvengti pH svyravimų ir rimtų sveikatos problemų rekomenduojama tirti prieskrandžio turinį ir duoti gyvuliui su pašaru Saccharomyces cerevisiae mielių papildų tada, kai prieskrandžio pH siekia mažiau nei 5,6 (43). Tačiau po pašaro su mielėmis suvartojimo rumen pH stabilizuojasi palaipsniui, nuosekliai taikant mielių dietą. Nustatyta, kad net praėjus 13h po pašėrimo vis dar nėra didelio pH pokyčio (3).

Pašarų papildymas mielėmis gali sukelti prieskrandžio pH padidėjimą, kai karvės šeriamos dideliu krakmolo kiekiu (> 50 proc. viso raciono) (44). Melžiamoms karvėms ankstyvos laktacijos metu dažnai pasireiškia neigiamas energijos balansas, nes energijos suvartojimas atsilieka nuo staiga padidėjusio maistinių medžiagų poreikio pieno gamybai (45). Dietos, kurių sudėtyje yra daug krakmolo, paprastai naudojamos ankstyvos laktacijos melžiamoms karvėms, kad sumažėtų energijos trūkumas. Tačiau labai padidėjęs fermentuojamų angliavandenių kiekis per pirmąsias kelias savaites po apsiveršiavimo sumažina prieskrandžio pH ir dar labiau padidina acidozės riziką. Tyrimų metu W. Shi ir kiti mokslininkai (46) nustatė, kad mielės gali sumažinti prieskrandžio pH svyramų diapazoną tų karvių prieskrandžiuose, kurios yra po apsiveršiavimo ir šeriamos racionu, kuriame yra didelis krakmolo kiekis.

(16)

16 Mielių poveikis prieskrandžio turinio pH buvo tiriamas ne tik karvėms, bet ir veršeliams, kurių pieno pakaitalas buvo papildytas mielių priedu. Didesnis prieskrandžio pH buvo nustatytas veršeliams, kuriems pieno pakaitale buvo skirti mielių nukleotidai (34).

Lyginant dviejų tipų mielių (gyvų ir negyvų) poveikį karvių prieskrandžio pH buvo nustatyta, jog pašare esančiame priede, kuriame buvo negyvų mielių padermės, rumen pH sumažėjo, o tame priede, kur buvo gyvų mielių padermės, pH lygis padidėjo (1).

1.3. Saccharomyces cerevisiae įtaka kraujo rodikliams

Nustatyta, jog teigiamas mielių poveikis pasireiškia ne tik pašaro virškinamumui bei pasisavinimui, bet naudingas ir kraujo sudėčiai, dėl to gerėja ir gyvūnų sveikatos būklė (35). Vieno tyrimo metu mielių kultūros papildymas pašare padidino kalcio, fosforo, vario, cinko, magnio ir gliukozės koncentraciją kraujo serume (9). Veršeliams, gaunantiems su pieno pakaitalu mielių papildų, gliukozės kiekis kraujyje taip pat buvo padidėjęs (34). Mielių priedą gaunančių karvių kraujo serume nustatytas mažesnis beta-hidroksi-butirato (BHB) kiekis bei laisvųjų riebalų rūgščių (FFA) / neperdirbtų riebalų rūgščių (NEFA) kiekis. Tai padeda išvengti tokių ligų kaip ketozė ar kiti medžiagų apykaitos sutrikimai (43). Karvių, gavusių mielių papildo, kraujo serume nustatytas mežesnis urėjos kiekis (9). Taip pat bendras baltymų, triacilglicerolio ir cholesterolio kiekis sumažėjo tuomet, kai karvės buvo šeriamos pašaru su gyvomis mielių ląstelėmis, palyginti su gyvūnais, šeriamais įprastu racionu. Teigiama, kad triacilglicerolio ir bendro cholesterolio kiekio sumažėjimas gali sukelti teigiamus pokyčius prieskrandžio fermentacijai ir mikroorganizmų (bakterijų ir pirmuonių) populiacijoms (47). AST (aspartataminotransferazė) ir LDH (laktato dehidrogenazė) fermentų aktyvumo skirtumai rodo, kad AST ir LDH fiziologinės ribos nebuvo viršytos. Nustatyta, jog AST aktyvumas didėja pieninėms karvėms, kenčiančioms nuo kepenų suriebėjimo, arba karvėms, turinčioms energijos apykaitos sutrikimų. Todėl šio fermento kiekis kraujo serume yra labai individualus. LDH fermento aktyvumui mielės taip pat neturi didelės reikšmės (9).

Mielių papildymas pašaruose turėjo įtakos ne tik biocheminiams, bet ir morfologiniams kraujo parametrams. Nustatyta, kad padidėjo eozinofilų, hemoglobino, eritrocitų bei leukocitų kiekis kraujyje (35). Lyginant dviejų veršelių grupių (tiriamosios grupės veršeliai su pieno pakaitalu gavo mielių priedo, o kontrolinės grupės veršeliai buvo girdomi įprastu pieno pakaitalu) kraujo rezultatus, hemoglobino ir hematokrito lygis eksperimento pradžioje ir pabaigoje buvo panašus ir nepriklausė nuo veršeliams duotų mielių nukleotidų (34).

(17)

17 Tačiau visi aprašyti karvių, gaunančių Saccharomyces cerevisiae mielių, tyrimų rezultatai nedavė itin didelio teigiamo poveikio karvių kraujo tyrimų rodikliams. Todėl yra teigiama, kad visi nustatyti skirtumai yra daugiau susiję su karvių mityba ir organizmo individualumu (9).

1.4. Mielių įtaka pieno produkcijai ir sudėčiai

Tyrimais įrodyta, kad duodamos su pašaru Saccharomyces cerevisiae mielės pakeičia pieno produkciją ir pieno sudedamųjų komponentų kiekius. Tyrimų metu panaudojus Saccharomyces

cerevisiae genties mieles padidėjo karvių sausųjų medžiagų kiekio suvartojimas (+0,44 g / kg kūno

svorio), pieno produkcija (+1,2 kg) ir pieno riebalų kiekis (+ 0,05 proc.) (12). Panašiai padidėjo ir pieno baltymų kiekis. Siekiant padidinti pieno primilžį ir kokybę, mielių karvei reiktų duoti maždaug 2,5g per dieną (29). Laktuojančių karvių, kurios buvo ganomos lauke, raciono papildymas mielių kultūra taip pat ženkliai padidino pieno produkciją, pieno riebalų, baltymų ir laktozės išeigą. Pieno metionino, fenilalanino, tirozino, triptofano ir taurino koncentracijos taip pat stipriai padidėjo, kai į karvių racioną buvo įtraukta gyvų mielių kultūra (39). Buvo atliktas dar vienas eksperimentas, kurio metu Holšteinų veislės melžiamos karvės laktacijos viduryje buvo šeriamos menkos maistinės vertės pašaru, papildytu Saccharomyces cerevisiae fermentacijos produktais. Šio tyrimo metu nustatyta, jog didėjant SC papildų kiekiui racione, didėjo ir karvių pieno produktyvumas bei pieno baltymų kiekis (40).

J. P. Szucs ir kiti mokslininkai (43) nustatė, kad mielių S. cerevisiae vartojimas gali ne tik padidinti pieno produkcijos kiekį, bet ir pailginti patį laktacijos laikotarpį bei sumažinti somatinių ląstelių skaičių piene, dėl ko sumažėja mastito rizika. Teigiamas efektas pieno produktyvumui ir sudėčiai pasireiškia tada, kai karvėms mielės buvo duodamos ilgą laiką (40).

1.5. Mielių veiksmingumo priklausomybė nuo skirtingų veiksnių

1.5.1. Saccharomyces cerevisiae mielių veiksmingumo priklausomybė nuo mitybos

Mielių poveikis gali skirtis priklausomai nuo biotinių veiksnių, tokių kaip mielių kamienas ir jų gyvybingumas, taip pat dėl abiotinių veiksnių, tokių kaip dietos pobūdis (29). Veiksmingumui didelę įtaką daro: pašarų ir koncentrato santykis, pašarų tipas, mielių dozės, šėrimo strategijos ir gyvūnų bandos valdymas (39). Buvo ištirta, jog karvių, šeriamų prastos kokybės pašaru ir gaunančių

Saccharomyces cerevisiae fermentacijos produktų, kūno masės indeksas ir svoris nepakito. Sausųjų

medžiagų suvartojimas buvo panašus. O didėjant SC lygiui, padidėjo atrajotojų bendras LRR, acetato, propionato ir butirato kiekiai rumen turinyje (40). Taikant skirtingus koncentratų kiekius ir mielių

(18)

18 papildymą juose yra ištirta, jog rumen pH pokyčiams, bendro LRR ir NH3-N kiekiams skirtingi

karvėms duodamų koncetratų kiekiai įtakos neturėjo. Jei ir buvo nežymūs skirtumai, tai daugiau lėmė produktų gamybos ir panaudojimo pokyčiai (48). Mielių poveikis karvėms gali būti labai skirtingas ir tai dažniausiai priklauso nuo to, kiek sausųjų medžiagų karvė suvartoja per dieną. Nustatyta, kad virškinimo sistemai naudingiau, kai karvės gauna didesnį sausųjų medžiagų kiekį ir mielių papildus pašare, lyginant su karvėmis, kurioms duodamas mažesnis sausųjų medžiagų kiekis su Saccharomyces

cerevisiae mielių papildu (32). Atliekant kasdieninį karvių sausosios medžiagos suvartojimo tyrimą,

nustatyta ir tai, kad naudojant mieles, vidutinis sausosios medžiagos suvartojimo padidėjimas buvo 0,53 kg (3). Buvo įrodyta, kad mielių kultūros turėjo didžiausią įtaką karvių sveikatai tada, kai dietos sudėtyje yra 60 proc. koncentrato ir 40 proc. sausųjų pašarų, o S. Yalçın ir kt. mokslininkų teigimu (39) efektyvesnis mielių poveikis pasireiškia tada, kai karvė patiria stresą nei įprastų sąlygų metu.

Įdomu ir tai, kad pašarų papildymas mielėmis neturėjo jokios įtakos karvių, kurių kūno masės indeksas (KMI) veršiavimosi metu buvo didelis (≥3.75) ar žemas (≤3.5), pieno kiekiui, pieno sausųjų medžiagų kiekiui, prieskrandžio turinio pH ar metabolitų koncentracijai kraujyje (49).

1.5.2. Mielių veiksmingumo priklausomybė nuo sezono

Melžiamos karvės, veikiamos aukštos aplinkos temperatūros, paprastai duoda mažesnę pieno produkciją. Optimalus aplinkos temperatūros intervalas pieninio tipo galvijams yra nuo 5°C iki 25°C. Buvo pasiūlyta, kad mielių kultūromis maitinamos pieninės karvės vasaros periodu, aukštoje aplinkos temperatūroje, gali sumažinti šilumos (pvz., rektinę temperatūrą ir kvėpavimo greitį), taip pat staigaus pašaro pasikeitimo streso požymius (perėjimas nuo šieno prie šviežios žolės) (37, 50). Nepaisant to, mielės gali pagerinti ir pieno produkciją bei kokybę (padidina pieno sudedamųjų komponentų skačių) vasaros laikotarpiu (50).

Nustatyta, jog Saccharomyces cerevisiae mielių papildas pašaruose pieninėms karvėms karšto sezono metu padidina pašarų suvartojimą, pieno gamybą ir pašarų pasisavinimo efektyvumą, tačiau jokio labai akivaizdaus virškinimo sistemos veiklos pagerėjimo pastebėta nebuvo. Tyrimo Izraelyje metu maksimalus dienos temperatūros vidurkis buvo 31,2°C ± 1,6°C ir vidutinis maksimalus santykinis drėgmės kiekis buvo 83,6 ± 5,7 proc. Šiltuoju sezono metu vidutinė paros pieno gamyba buvo 1,5 kg/d didesnė karvių tiriamojoje grupėje (gaunančių pašarą su mielių papildais) nei kontrolinėje grupėje (gaunančių įprasto raciono pašarą), o pieno riebalų kiekis buvo 7 proc. didesnis SC papildą gaunančioje grupėje. Mielių papildas karvių racione neturėjo jokios įtakos pieno baltymų kiekiui, tačiau buvo nustatytas didesnis laktozės kiekis toms karvėms, kurioms buvo duodama papildų su mielėmis. Kasdienis sausųjų medžiagų suvartojimo kiekis SC grupėje buvo 2,5 proc. didesnis palyginti su

(19)

19 kontroline grupe (atitinkamai 24,7 ir 24,1 kg). Vidutinė mielių gaunančių karvių grupės pieno išeiga buvo didesnė 1,5 kg (4,1 proc.) palyginti su kontroline grupe (atitinkamai 37,8 ir 36,3 kg). Kontrolinės grupės karvių prieskrandžiuose amoniako koncentracija po pašėrimo buvo didesnė lyginant su tiriamąja grupe (atitinkamai 151,9 ir 126,1 mg/l). Karšto sezono metu prieskrandžio pH taip pat turėjo įtakos mielių vartojimas. Rumen pH buvo didesnis toms karvėms, kurios buvo šeriamos dieta su mielių papildais (atitinkamai 6,67 ir 6,54) (51).

Taip pat nustatyta, kad kūno kondicijos balui ir metabolitų koncentracijai kraujo plazmoje mielių vartojimas vasaros laikotarpiu įtakos neturėjo (50).

(20)

20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo vieta, sąlygos, schema

Tyrimas buvo vykdomas 2017–2019 m. LSMU VA Virškinimo fiziologijos ir patologijos moksliniame centre prie Anatomijos ir fiziologijos katedros. Bandymas atliktas su Lietuvos juodmargėmis pieninėmis karvėmis, kurios buvo laikomos Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimus (52) užtikrinančiomis sąlygomis. Organizuojant ir atliekant bandymą, vadovautasi LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu (53) bei Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimais (54). Mėginių rinkimui gautas VMVT leidimas (G2-60, 2017-02-15).

Bandymas vyko ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiais. Jo trukmė buvo 80 dienų (D):

 ganykliniame laikotarpyje mėginiai imti tris kartus: pirmąjį kartą – tyrimo pradžioje (D 1), antrąjį – praėjus 30 dienų (D 30) ir trečiąjį – praėjus dar 30 dienų (D 60), t. y., paskutinę ganyklinio laikotarpio dieną;

 tvartiniame laikotarpyje mėginiai imti du kartus: pirmąjį kartą – praėjus 9 dienoms nuo tvartinio laikotarpio pradžios (D 70) po adaptacijos prie tvartinio raciono, antrąjį – praėjus dar 10 dienų (D 80).

Tyrimo schema pateikta 1 pav.

(21)

21

2.2. Bandomieji gyvūnai, jų mityba ir grupių formavimas

Bandymui pasirinktos besaičiu būdu laikomos 6 kliniškai sveikos karvės, kurių vidutinė kūno masė buvo 500 kg, vidutinis paros primilžis – 30 kg. Karvės buvo 2–4 laktacijos, po apsiveršiavimo buvo praėjusios 5–6 sav., melžiama 2 kartus per dieną (4:00 ir 16:00). Karvės šertos du kartus per dieną (7:00 ir 17:00) visų raciono pašarų mišiniu (angl. total mix ration – TMR), o ganykliniame laikotarpyje buvo ganomos 6 val. per dieną. Racionai atitiko mitybos fiziologines normas ir buvo subalansuoti pagal proteinų bei energijos poreikius (55). Vandens gaudavo at libitum.

Ganykliniame laikotarpyje 7:00 ir 17:00 karvės buvo šeriamos tvarte TMR, kurį sudarė 52 proc. žolių siloso, 16 proc. kukurūzų siloso ir 32 proc. kombinuotųjų pašarų. Vienai karvei per dieną buvo skiriama 17 kg SM TMR. Nuo 10:00 iki 16:00 jos ganėsi ganyklose, kuriose buvo 70 proc. daugiamečių svidrių ir 30 proc. raudonųjų dobilų. Per vieną ganymosi valandą viena karvė vidutiniškai suėdė 1 kg žolės sausųjų medžiagų (SM), t. y., per dieną – 6 kg SM. Apskaičiuotas dienos raciono maistingumas buvo apie 155 MJ neto energijos laktacijai.

Tvartiniame laikotarpyje 07:00 ir 17:00 karvės buvo šeriamos TMR, kurį sudarė 52 proc. žolių siloso, 16 proc. kukurūzų siloso ir 32 proc. kombinuotųjų pašarų, vitaminų ir mineralinių medžiagų papildai. Vienai karvei per dieną buvo skiriama 23 kg SM ir raciono maistingumas buvo 156 MJ neto energijos laktacijai.

Bandomosios karvės suskirstytos į dvi grupes:

 K – kontrolinę, kuriai priskirtos 3 karvės. Jos buvo šeriamos ganykliniu/ tvartiniu racionais;  SC – tiriamąją, kuriai taip pat priskirtos 3 karvės. Šioms karvėms kiekvieną dieną į TMR buvo

įterpiama 1 g tiriamojo priedo, kuriame Saccharomyces cerevisiae buvo 1010

kolonijas sudarančių vienetų (KSV). Tiriamasis priedas SC grupės karvėms buvo pradėtas šerti 12 dienų prieš tyrimą ir šis adaptacijos laikotarpis į tyrimo laiką neįskaičiuotas.

2.3. Rumen turinio mėginių ėmimo ir tyrimo metodika

Bandomųjų karvių didžiojo prieskrandžio turinio mėginiai paimti ryklės – stemplės zondu GDZ– 1 (55) po rytinio šėrimo praėjus vidutiniškai 4–4,5 val. 5 kartus 2.1 skyriuje nurodytomis dienomis.

Rumen turinio mėginiai buvo ištirti ir įvertinti šie fermentaciniai rodikliai:

 biocheminiai: pH, bendras lakiųjų riebalų rūgščių (LRR) kiekis ir bendras azoto (N) kiekis;  mikrobiologiniai: bendras bakterijų skaičius (BBS), bendras pirmuonių skaičius (BPS),

(22)

22 Tiriant rumen turinio pH, LRR, BPS, RBA ir GRR, vadovautasi A. Sederevičiaus ir kitų autorių aprašytomis metodikomis (56), BBS tirtas van Gylswyk metodu (57), bendras N kiekis – Kjeldalio metodu:

 pH nustatytas pH-metru Twin (Japonija);

 Bendras LRR kiekis nustatytas garinės distiliacijos metodu, naudojant Markgamo aparatą;  Bendro N kiekio nustatymui naudotas mineralizavimo įrenginys Behrotest® InKjel M (Labor-Technik GmbH, Vokietija) ir distiliavimo įrenginys Behr S1 (Labor-Technik GmbH, Vokietija);

 BBS nustatymui rumen turinio bakterijos augintos specialiuose Hungate mėgintuvėliuose, kuriuose buvo sudarytos anaerobinės sąlygos, pripildant juos anglies dioksidu. Nustatytas BBS yra išreikštas kolonijas sudarančių vienetų (KSV) dešimtainiu logaritmu 1 ml turinio (log10KSV/ml);

 BPS tirtas mikroskopavimo metodu, naudojant Fuchs-Rosenthal skaičiavimo kamerą (Blaubrand, Wertheim, Vokietija) ir mikroskopą Olympus BX43 (Hamburgas, Vokietija);  RBA nustatytas pagal metileno mėlynojo redukavimo laiką;

 GRR nustatytas pagal anglies dioksido gamybos intensyvumą.

2.4. Kraujo mėginių ėmimo ir tyrimo metodika

Kraujo mėginiai paimti iš uodegos venos (v. caudalis) į vakuuminį mėgintuvėlį be priedų 2.1 skyriuje nurodytomis dienomis. Susidaręs kraujo serumas tirtas automatiniu biocheminiu analizatoriumi SPOTCHEM EZ SP-4430 (Arkray Inc., Japonija) ir nustatyti šių biocheminių rodiklių kiekiai: bendro baltymo (T-PRO), albuminų (ALB), bendro bilirubino Bil), bendro cholesterolio (T-Cho), trigliceridų (TG), alaninoaminotransferazės (ALT), aspartataminotransferazės (AST), laktato dehidrogenazės (LDH), gliukozės (Glu) ir kreatinino (Cre).

2.5. Statistinių skaičiavimų metodika

Tyrimo rezultatai buvo apskaičiuoti naudojant SPSS® ir Microsoft Exel 2010. Apskaičiuoti tirtų rodiklių aritmetiniai vidurkiai (Xv), jų paklaidos (±SEM), skirtumų patikimumas (p), koreliacijos

(23)

23

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Didžiojo prieskrandžio fermentacijos rodiklių tyrimo rezultatai

Ištyrus didžiojo prieskrandžio mikrobiologinius ir biocheminius rodiklius, nustatyta, kad kontrolinės (K) grupės karvių, kurios buvo šeriamos įprastais ganyklinio ir tvartinio laikotarpių racionais, bendras LRR kiekis viso tyrimo metu kito 14,67 mmol/l ribose (p>0,05), bendras N kiekis – 0,37 mg/100 ml ribose (p>0,05), pH – 0,22 vnt. ribose (p>0,05), redukcinis bakterijų aktyvumas – 7,33 s ribose (p>0,05), gliukozės rūgimo reakcija – 0,27 cm³/h ribose (p>0,05), bendras bakterijų skaičius – 0,66 log10 KSV/ml ribose (p<0,05), bendras pirmuonių skaičius – 22,15 x /ml ribose (p>0,05).

Šių rodiklių kaitai racionų pakeitimas tiriamomis dienomis statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo.

Bandomųjų karvių rumen turinio fermentacijos rodiklių tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Bandomųjų karvių rumen fermentacijos rezultatai

Rodikliai K grupė SC grupė p

Vidurkis SEM Vidurkis SEM

D 1 (ganyklinis laikotarpis)

Lakiosios riebalų rūgštys (mmol/l) 98,33 7,796 103,67 5,696 0,6101

Bendras azoto kiekis (mg/100 ml) 75,90 1,747 77,73 2,034 0,5317

pH 6,47 0,175 6,50 0,241 0,9163

Redukcinis bakterijų aktyvumas (s) 116,00 9,539 102,33 7,513 0,3233

Gliukozės rūgimo reakcija (cm3

/h) 1,67 0,120 1,73 0,167 0,7619

Bendras bakterijų skaičus (log10 KSV/ml) 10,92 0,040 11,34 0,087 0,0125

Bendras pirmuonių skaičius (x103

/ml) 171,22 39,710 198,53 36,636 0,6398

pH 6,44 0,103 6,50 0,217 0,8352

/h) 1,53 0,296 1,83 0,203 0,4504

(24)

24

Rodikliai K grupė SC grupė p

pH 6,37 0,081 6,46 0,115 0,5432

/h) 1,40 0,265 1,63 0,120 0,4670

/ml) 188,79 21,161 191,61 40,328 0,9536

D 70 (tvartinis laikotarpis)

pH 6,25 0,147 6,45 0,108 0,3285

/h) 1,40 0,115 1,60 0,252 0,5101

/ml) 166,63 16,483 211,83 39,650 0,3519

D 80 (tvartinis laikotarpis)

pH 6,45 0,062 6,56 0,174 0,5949

/h) 1,57 0,088 1,83 0,033 0,0474

/ml) 170,90 18,391 199,60 49,000 0,6125

Tiriamosios – SC grupės – bendras LRR kiekis viso tyrimo metu kito 6,66 mmol/l ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen turinyje LRR kiekis buvo vidutiniškai 5,22 mmol/l mažesnis nei tvartiniu (p>0,05). Bendro LRR kiekio statistiškai reikšmingas skirtumas tarp K ir SC grupių nustatytas 70 tyrimo dieną. SC grupės karvių prieskrandžio turinyje LRR buvo 14,33 mmol/l daugiau (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje.

(25)

25 Tiriamojoje grupėje bendras N kiekis viso tyrimo metu kito 6,87 mg/100ml ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių prieskrandžio turinyje bendro N kiekis buvo vidutiniškai 4,51 mg/100ml mažesnis nei tvartiniu (p<0,05). Bendro N kiekio statistiškai reikšmingas skirtumas tarp K ir SC grupių nustatytas tvartiniu periodu 70 ir 80 tyrimų dienomis. SC grupės karvių prieskrandžio turinyje 70 tyrimo dieną buvo 6,6 mg/100ml daugiau (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje, o tyrimo pabaigoje (praėjus dar 10 d.) tiriamojoje grupėje bendro N kiekio buvo 8,6 mg/100ml daugiau (p<0,05) nei kontrolinėje.

Tiriamosios – SC grupės – pH kiekis viso tyrimo metu kito 0,11 vnt ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen pH buvo nežymiai mažesnis nei tvartiniu periodu (p>0,05).

Rumen pH statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje RBA viso tyrimo metu kito 9,66 s ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen RBA buvo vidutiniškai 4,78 s didesnis nei tvartiniu (p>0,05). Prieskrandžio RBA statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje GRR viso tyrimo metu kilo 0,23 cm³/h ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen GRR buvo vidutiniškai 0,015 cm³/h didesnis nei tvartiniu laikotarpiu (p>0,05). Prieskrandžio GRR statistiškai reikšmingas skirtumas tarp K ir SC grupių nustatytas tvartinio laikotarpio tyrimo pabaigoje, praėjus 80 dienų nuo tyrimo pradžios. GRR buvo 0,26 cm³/h didesnis (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje.

Tiriamojoje grupėje BBS viso tyrimo metu kito 0,07 log10 KSV/ml ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen BBS buvo vidutiniškai 0,02log10 KSV/ml mažesnis nei tvartiniu (p>0,05). Prieskrandžio BBS statistiškai reikšmingas skirtumas tarp K ir SC grupių nustatytas 1, 30, 70 ir 80 mėginių tyrimų dienomis, SC grupės karvių jis buvo atitinkamai 0,42 log10 KSV/ml (p<0,05), 0,9

log10 KSV/ml (p<0,05), 0,37 log10 KSV/ml (p<0,05) ir 0,34 log10 KSV/ml (p<0,05) didesnis nei

kontrolinėje grupėje.

Tiriamojoje grupėje BPS viso tyrimo metu kilo 22,51 x103

/ml (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių rumen BPS buvo vidutiniškai 12,57 x103

/ml mažesnis nei tvartiniu (p>0,05). Prieskrandžio BPS statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

3.2. Kraujo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai

Ištyrus karvių kraujo biocheminius rodiklius, nustatyta, kad K grupės karvių, kurios buvo šeriamos įprastais ganyklinio ir tvartinio laikotarpių racionais, T-PRO kiekis viso tyrimo metu kito 6,34 g/l ribose (p>0,05), ALB – 4,66 g/l ribose (p<0,05), T-BIL – 2,33 μmol/l ribose (p<0,05), AST –

(26)

26 72,34 U/l ribose (p<0,05), ALT – 17,67 U/l ribose (p<0,05), LDH – 831,00 U/l ribose (p<0,05), T-CHO – 2,17 mmol/l ribose (p<0,05), TG – 0,05 mmol/l ribose (p<0,05), GLU – 1,20 mmol/l ribose (p<0,05), CRE – 7,67 μmol/l ribose (p>0,05).

Šių rodiklių kaitai racionų pakeitimas tiriamomis dienomis statistiškai reikšmingos įtakos turėjo: ALT kiekis ganykliniame laikotarpyje buvo vidutiniškai 10,06 U/l mažesnis nei tvartiniu (p<0,05) ir GLU kiekis buvo vidutiniškai 0,456 mmol/l didesnis nei tvartiniu laikotarpiu (p<0,05).

Bandomųjų karvių kraujo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Bandomųjų karvių kraujo biocheminiai rezultatai skirtingomis tyrimų dienomis

Rodikliai K grupė SC grupė P

D 1 (ganyklinis laikotarpis) T-PRO (g/l) 76.33 2.667 69.33 3.844 0.2089 ALB (g/l) 31.67 1.333 30.67 0.882 0.5655 T-BIL (µmol/l) 5.33 0.882 5.67 0.333 0.7415 AST (U/l) 48.33 6.386 54.33 2.848 0.4392 ALT (U/l) 11.33 1.333 11.33 1.333 1.0000 LDH (U/l) 1402.67 206.998 1038.00 344.037 0.4151 T-CHO (mmol/l) 4.00 0.195 4.64 1.118 0.6252 TG (mmol/l) 0.29 0.009 0.28 0.003 0.3486 GLU (mmol/l) 2.30 0.115 2.03 0.033 0.0907 CRE (µmol/l) 99.00 7.937 104.33 2.848 0.5614 D 30 (ganyklinis laikotarpis) T-PRO (g/l) 73.67 5.840 73.67 7.424 1.0000 ALB (g/l) 34.00 1.155 30.33 2.333 0.2318 T-BIL (µmol/l) 5.67 0.333 6.33 0.882 0.5185 AST (U/l) 65.67 11.624 60.00 9.539 0.7254 ALT (U/l) 14.33 0.333 15.00 3.606 0.8706 LDH (U/l) 1521.67 91.136 1366.00 129.063 0.3803 T-CHO (mmol/l) 5.52 0.306 4.92 0.524 0.3810 TG (mmol/l) 0.34 0.012 0.40 0.027 0.1423

(27)

27

GLU (mmol/l) 1.50 0.058 1.60 0.100 0.4353 CRE (µmol/l) 101.33 6.119 103.00 4.933 0.8424 D 60 (ganyklinis laikotarpis) T-PRO (g/l) 77.00 1.528 76.00 2.646 0.7598 ALB (g/l) 35.00 1.000 34.00 0.000 0.4226 T-BIL (µmol/l) 5.33 0.333 5.00 0.577 0.6433 AST (U/l) 109.33 30.878 90.33 13.776 0.6042 ALT (U/l) 21.67 3.180 19.00 3.512 0.6036 LDH (U/l) 2158.33 58.905 1819.00 175.047 0.1400 T-CHO (mmol/l) 5.74 0.410 6.25 0.180 0.3211 TG (mmol/l) 0.34 0.003 0.37 0.007 0.0158 GLU (mmol/l) 1.77 0.088 1.87 0.067 0.4169 CRE (µmol/l) 100.00 3.512 113.67 2.848 0.0391 D 70 (tvartinis laikotarpis) T-PRO (g/l) 79.67 3.333 72.33 2.603 0.1580 ALB (g/l) 36.33 0.333 35.00 1.000 0.2746 T-BIL (µmol/l) 6.33 0.333 5.33 0.333 0.1012 AST (U/l) 120.67 26.742 83.00 1.155 0.2942 ALT (U/l) 22.67 2.186 20.00 2.646 2.6667 LDH (U/l) 2233.67 100.323 1744.67 206.023 0.0998 T-CHO (mmol/l) 6.17 0.621 7.62 0.954 0.2707 TG (mmol/l) 0.34 0.009 0.32 0.028 0.5391 GLU (mmol/l) 1.10 0.000 1.40 0.200 0.2724 CRE (µmol/l) 106.67 1.453 115.67 2.906 0.2724 D 80 (tvartinis laikotarpis) T-PRO (g/l) 73.33 0.333 73.33 2.848 1.0000 ALB (g/l) 32.00 1.000 34.67 0.667 0.0907 T-BIL (µmol/l) 4.00 0.577 5.00 0.577 0.2879 AST (U/l) 81.33 10.398 68.00 4.359 0.3025

(28)

28

ALT (U/l) 29.00 3.606 15.00 0.577 0.0186 LDH (U/l) 1873.67 71.471 1310.33 39.834 0.0023 T-CHO (mmol/l) 6.05 0.580 6.17 0.643 0.8936 TG (mmol/l) 0.29 0.003 0.34 0.015 0.0191 GLU (mmol/l) 1.70 0.153 1.70 0.231 1.0000 CRE (µmol/l) 100.33 1.856 108.33 5.608 0.2471

Tiriamosios – SC grupės – T-PRO kiekis viso tyrimo metu kito 6,67 g/l ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje T-PRO kiekis buvo vidutiniškai 0,17 g/l didesnis nei tvartiniu (p>0,05). T-PRO statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje ALB kiekis viso tyrimo metu kito 4,67 g/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje ALB kiekis buvo vidutiniškai 3,18 g/l mažesnis nei tvartiniu (p<0,05). ALB statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje T-BIL kiekis viso tyrimo metu kito 1,33 μmol/l ribose (p>0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje T-BIL kiekis buvo vidutiniškai 0,5 μmol/l didesnis nei tvartiniu (p>0,05). T-BIL statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamosios – SC grupės – AST kiekis viso tyrimo metu kito 36,00 U/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje AST kiekis buvo vidutiniškai 7,28 U/l mažesnis nei tvartiniu (p>0,05). AST statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje ALT kiekis viso tyrimo metu kito 8,67 U/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje ALT kiekis buvo vidutiniškai 4,84 U/l mažesnis nei tvartiniu laikotarpiu (p>0,05). Kraujo ALT statistiškai reikšmingi skirtumai tarp K ir SC grupių nustatyti tvartinio laikotarpio tyrimo pabaigoje (80 tyrimo dieną). SC grupės karvių kraujyje 80 tyrimo dieną ALT buvo 14,00 U/l mažiau (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje.

Tiriamojoje grupėje LDH kiekis viso tyrimo metu kito 781,00 U/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje LDH kiekis buvo vidutiniškai 119,83 U/l mažesnis nei tvartiniu periodu (p>0,05). Kraujo LDH statistiškai reikšmingi skirtumai tarp K ir SC grupių nustatyti 80 tyrimo dieną. SC grupės karvių kraujyje 80 tyrimo dieną LDH buvo 563,34 U/l mažiau (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje.

(29)

29 Tiriamojoje grupėje T-CHO kiekis viso tyrimo metu kito 2,98 mmol/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje T-CHO buvo vidutiniškai 1,63 mmol/l mažiau nei tvartiniu (p<0,05). Kraujo T-CHO kiekio statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiriamojoje grupėje TG kiekis viso tyimo metu kito 0,12 mmol/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje TG kiekis buvo vidutiniškai 0,02 mmol/l didesnis nei tvartiniu (p>0,05). Kraujo TG kiekio statistiškai reikšmingi skirtumai tarp K ir SC grupių nustatyti 60 ir 80 tyrimų dienomis. SC grupės karvių kraujyje 60 tyrimo dieną (ganykliniu laikotarpiu) TG kiekies buvo 0,03 mmol/l didesnis (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje, o tyrimo pabaigoje tvartiniu laikotarpiu (praėjus dar 20 d.) – 0,05 mmol/l didesnis tiriamojoje grupėje (p<0,05) nei kontrolinėje.

Tiriamojoje grupėje GLU kiekis viso tyrimo metu kito 0,63 mmol/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje GLU kiekis buvo vidutiniškai 0,28 mmol/l didesnis nei tvartiniu (p>0,05). Kraujo GLU kiekio statistiškai reikšmingų skirtumų tarp K ir SC grupių nenustatyta.

Tiramojoje grupėje CRE kiekis viso tyrimo metu kito 12,67 μmol/l ribose (p<0,05). Ganykliniu laikotarpiu šios grupės karvių kraujyje CRE kiekis buvo vidutiniškai 5,00 μmol/l mažesnis nei tvartiniu (p>0,05). Kraujo CRE kiekio statistiškai reikšmingi skirtumai tarp K ir SC grupių nustatyti 60 tyrimo dieną. SC grupės karvių kraujyje 60 tyrimo dieną (ganykliniu laikotarpiu) CRE buvo 13,67 μmol/l daugiau (p<0,05) nei kontrolinėje grupėje.

3.3. Didžiojo prieskrandžio fermentacijos ir kraujo rodiklių

koreliacinė analizė

Bandomųjų karvių didžiojo prieskrandžio mikrobiologinių ir biocheminių kraujo rodiklių koreliacinės analizės rezultatai pateikti 3 ir 4 lentelėse.

(30)

30

3 lentelė. Koreliaciniai ryšiai tarp kontrolinės grupės karvių rumen fermentacijos ir kraujo biochemijos rodiklių

Rodiklis B PS B B S GR R RBA pH B en d ras_ N L R R CRE GL U TG T -C HO L DH AL T AST _T-B IL AL B T -PR O T-PRO 0,169 0,305 -0,022 0,412 0,298 -0,494 -0,685** 0,669** -0,225 0,004 -0,277 0,433 -0,128 0,474 0,356 0,563* - ALB 0,308 0,101 -0,331 0,163 -0,077 -0,236 -0,725** 0,593* -0,576* 0,629* 0,326 0,671** 0,050 0,506 0,651** - T-BIL 0,597* -0,122 -0,391 -0,107 -0,108 -0,213 -0,696** 0,475 -0,355 0,478 0,012 0,401 -0,242 0,064 - AST -0,181 0,156 0,023 0,595* 0,018 0,329 -0,384 0,437 -0,493 0,257 0,038 0,625* 0,303 - ALT -0,109 0,320 -0,287 -0,114 -0,265 0,063 0,336 0,053 -0,496 -0.096 0,577* 0,585* - LDH 0,355 0,450 -0,391 0,037 -0,238 -0,147 -0,374 0,465 -0,601* 0,355 0,491 - T-CHO 0,149 0,127 -0,379 -0,587* -0,529* -0,129 0,296 0,015 -0,567* 0,429 - TG 0,142 -0,127 -0,326 -0,209 -0,478 0,097 -0,320 0,037 -0,492 - GLU 0,021 0,172 0,302 0,079 0,292 0,112 0,170 -0,408 - CRE 0,316 -0,089 0,107 0,254 0,158 -0,200 -0,697** - LRR -0,433 0,103 -0,009 -0,471 -0,234 0,194 - Bendras_N -0,352 -0,174 0,186 0,231 -0,246 - pH -0,041 -0,277 0,435 0,567* - RBA -0,328 -0,059 0,439 - GRR -0,466 -0,361 - BBS 0,068 - BPS - * - p>0,05; ** - p>0,01

(31)

31 Aukšta neigiama koreliacija (3 lent.) kontrolinėje grupėje nustatyta tarp ALB ir LRR (r = -0,725, p<0,01), ryšys tarp šios lyginamosios poros buvo statistiškai patikimas. Vidutinė teigiama koreliacija nustatyta tarp T-PRO ir CRE (r = 0,669, p<0,01), T-PRO ir ALB (r = 0,563, p<0,05), T-BIL ir BPS (r = 0,597, p<0,05), tarp AST ir RBA (r = 0,595, p<0,05), tarp AST ir LDH (r = 0,625, p<0,05), tarp ALT ir T-CHO (r = 0,577, p<0,05), tarp ALT ir LDH (r = 0,585, p<0,05) bei tarp pH ir RBA (r = 0,567, p<0,05), šių rodiklių tarpusavio ryšiai yra statistiškai reikšmingi. Kontrolinės grupės tyrimo rezultatų analizės metu pastebėtas dažnas koreliacinis ryšys tarp ALB ir kitų tyrimo metu stebėtų rodiklių. Statistiškai reikšminga koreliacija nustatyta tarp ALB ir: CRE (r = 0,593, p<0,05), TG (r = 0,629, p<0,05), LDH (r = 0,671, p<0,01), T-BIL (r = 0,651, p<0,01), šie ryšiai yra statistiškai reikšmingi. Vidutinė neigiama koreliacija kontrolinėje grupėje nustatyta tarp T-PRO ir LRR (r = -0,685, p<0,01), tarp ALB ir GLU (r = 0,576, p<0,05), tarp TBIL ir LRR (r = 0,696, p< 0,01), tarp LDH ir GLU (r = -0,601, p<0,05), tarp T-CHO ir RBA (r = -0,587, p<0,05), tarp T-CHO ir pH (r = -0,529, p<0,05), tarp T-CHO ir GLU (r = -0,567, p<0,05), tarp CRE ir LRR (r = -0,697, p<0,01). Ryšiai tarp šių lyginamųjų porų buvo statistiškai patikimi. Vidutinė teigiama koreliacija, tačiau statistiškai nereikšminga yra nustatyta tarp ALB ir AST (r = 0.506, p>0,05). O likusios neišvardintos rodiklių poros nepasižymi aukštais ar vidutiniais koreliaciniais ryšiais ir jie yra statistiškai nereikšmingi.