JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ, TURINČIŲ SĄNARIŲ HIPERMOBILUMĄ, LAIKYSENOS IR PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS VERTINIMAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

JURGITA NARBUTAITĖ

JAUNO AMŽIAUS MOTERŲ, TURINČIŲ SĄNARIŲ

HIPERMOBILUMĄ, LAIKYSENOS IR PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS

VERTINIMAS

Magistro studijos programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Algė Daunoravičienė

TURINYS

1.1 Sąnarių hipermobilumo epidemiologija ... 10

1.2 Genetiškai paveldimi jungiamojo audinio sutrikimai ... 12

1.2.1 Sąnarių hipermobilumo sindromas ... 12

1.2.2 Ehlers-Danlos sindromas ... 13

1.3 Su sąnarių hipermobilumu susiję sutrikimai ... 14

1.3.1 Žandikaulio sąnario sutrikimai ... 14

1.3.2 Šalinimo sistemos ir ginekologiniai sutrikimai ... 15

1.3.3 Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai ... 16

1.3.4 Kvėpavimo sistemos sutrikimai ... 16

1.3.5 Griaučių-raumenų sistemos sutrikimai ... 17

1.4 Sąnarių hipermobilumas ir psichoemocinės būklės pakitimai ... 18

1.5 Sąnarių hipermobilumo įtaka laikysenai ... 19

1.5.1 Kūno laikysenos pakitimai ... 19

1.5.2 Pėdos padėties pakitimai ... 21

1.6 Sąnarių hipermobilumo gydymas ... 22

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 24

2.1. Tyrimo bioetika ... 24

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 24

2.3. Tyrimo objektas ... 24

2.4. Tyrimo organizavimas ... 24

2.5. Tyrimo metodai ... 25

2.5.1. Griaučių-raumenų sistemos vertinimas. ... 25

2.5.2. Psichoemocinės būklės vertinimas. ... 25

2.5.3. Gyvenimo kokybės vertinimas. ... 25

2.5.4. Kūno laikysenos vertinimas... 26

2.5.5. Sąnarių hipermobilumo vertinimas. ... 27

2.6. Duomenų matematinė statistinė analizė ... 28

3. TYRIMO REZULTATAI ... 30

3.1. Sąnarių hipermobilumo pasireiškimas ... 30

3.2. Kūno laikysenos vertinimo rezultatai ... 31

3.2.1. Krūtininės kifozės linkio išreikštumo rezultatų vertinimas ... 33

3.2.2. Juosmeninės lardozės linkio išreikštumo vertinimo rezultatai ... 34

3.2.3. Kūno laikysenos indekso ir stuburo linkių sąveikos vertinimas ... 35

3.3. Pėdos padėties vertinimo rezultatai ... 37

3.3.1. Pėdų padėties indekso ir sąnarių hipermobilumo vertinimo rezultatai... 37

3.3.2. Kairės pėdos padėties tipo pasireiškimo rezultatų vertinimas ... 39

2.1.1 Dešinės pėdos padėties tipo pasireiškimo rezultatų vertinimas... 39

3.3.3. Kairės pėdos ir laikysenos tipo vertinimo rezultatai ... 40

3.3.4. Dešinės pėdos ir laikysenos tipo vertinimo rezultatai ... 41

3.4. Anketinės apklausos duomenų analizė ... 43

3.5. Griaučių-raumenų sistemos vertinimo rezultatai ... 44

3.5.1. Pastarųjų dvylikos mėnesių problemų (skausmo, diskomforto, gėlimo) vertinimo rezultatai ... 44

3.5.2. Pastarųjų dvylikos mėnesių kasdienės veiklos nutraukimo dėl skausmo vertinimo rezultatai ... 45

3.5.3. Pastarųjų septinių dienų skausmo, diskomforto, gėlimo vertinimo rezultatai ... 46

3.6. Psichoemocinės būklės vertinimo rezultatai ... 47

3.6.1. Depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimo rezultatai... 49

3.7. Sąnarių hipermobilumo ir psichoemocinės būklės sąveikos ryšys ... 50

3.8. Laikysenos ir psichoemocinės būklės sąveikos ryšys ... 51

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52

IŠVADOS ... 55

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 57

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 58 PRIEDAI ... Klaida! Žymelė neapibrėžta.

SANTRAUKA

Jurgita Narbutaitė. Jauno amžiaus moterų, turinčių sąnarių hipermobilumą, laikysenos ir

psichoemocinės būklės vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Algė Daunoravičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 67p.

Darbo tikslas: Įvertinti sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų laikyseną ir

psichoemocinę būklę.

Uždaviniai: 1 . Nustatyti sąnarių hipermobilumo pasireiškimo dažnį tarp jauno amžiaus moterų; 2.

Nustatyti ir palyginti laikysenos, pėdos padėties ir griaučių-raumenų sistemos ypatumus tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės moterų; 3. Įvertinti ir palyginti psichoemocinės būsenos rodiklius tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės moterų; 4. Nustatyti sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus merginų laikysenos ir psichoemocinės būklės sąsajas.

Tiriamieji ir tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 52 jauno amžiaus moterys. Buvo įvertinas sąnarių

hipermobilumas Beighton skale, kūno laikysena ir krūtininės kifozės bei juosmeninės lordozės linkiai. Taip pat, įvertinta pėdos padėtis (FPI-6 indeksas). Psichoemocinė būklės vertinimą sudarė HAD skalė ir SF-36 klausimynas. Tiriamųjų paprašyta užpildyti anketinė apklausa ir griaučių-raumenų sistemos sutrikimų įsivertinimo klausimynas.

Išvados: 1. Daugiau nei pusei tiriamųjų sąnarių hipermobilumas nustatytas nebuvo, o beveik

trečdalis jauno amžiaus moterų turėjo sąnarių hipermobilumą ir iš jų net 17,3 proc. įtariamas sąnarių hipermobilumo sindromas. 2. Sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų, laikysenos indeksas ir krūtininės kifozės bei juosmeninės lordozės linkių išreikštumas buvo panašus. Daugiau kaip dviem trečdaliams turinčių sąnarių hipermobilumą moterų dešinės pėdos padėtis buvo pakitusi dominuojant pėdos pronacijai. Skausmu ar diskomfortu viršutinėje nugaros dalyje per pastaruosius dvyliką mėnesių dažniau skundėsi sąnarių hipermobilumą turinčios moterys, o kasdienei veiklai atlikti dažniau trukdė kaklo srities skausmas. 3. Nors nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo tiriamosioms nebuvo nustatyta, sąnarių hipermobilumą turinčios moterys šiuos psichoemocinės būklės rodiklius vertino didesniu balu lyginant su sąnarių hipermobilumo neturinčiomis moterimis. Be to tiriamosios grupės moterys savo emocinę būklę vertino prasčiau nei kontrolinės grupės tiriamosios. 4. Sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų laikysena ir psichoemocinė būklė nėra susijusi.

ABSTRACT

Jurgita Narbutaitė. Joint hypermobility, body posture and psycho-emotional state assessment of

young age women. Master’s thesis. Supervisor – dr. Algė Daunoravičienė. Lithuania University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017; 67p.

Research aim: to evaluate joint hypermobility, body posture and psycho-emotional state in young

age women.

Objectives: 1. establish joint hypermobility prevalence in young age women; 2. Evaluate ant

compere body and foot posture, musculoskeletal system peculiarities between research and control groups; 3. Evaluate and compare psycho-emotional state measures between research and control groups; 4. Establish body posture and psycho-emotional state connection between young age women with joint hypermobility; 5. Evaluate foot posture index of young age women with joint hypermobility.

Participants and methods. Study included 52 young age women. Joint hypermobility, body

posture, thoracic kyphosis and lumbar lordosis angle where measured. There also been evaluated foot posture by FPI-6 index. Psycho-emotional state evaluated by HAD scale and SF-36 questionnaire. Participants where been asked to fill our concluded questionnaire and Nordic musculoskeletal disorder evaluation questionnaire.

Conclusions: 1. Joint hypermobility of more than half of participants was not detected, and almost

one third of young women had joint hypermobility and even 17.3% of them joint hypermobility syndrome where suspected. 2. Young age women with and without joint hypermobility body posture index and thoracic kyphosis and lumbar lordosis angles expressiveness where similar. More than one third with joint hypermobility young age women right foot posture where altered. For past twelve months pain and discomfort in upper back where more common for women with joint hypermobility. And also there were more women with joint hypermobility that had to discontinue with every day activities because of pain in neck area. 3. Even thou anxiety and depression for research group wasn’t established, women with joint hypermobility scored more points than those with no joint hypermobility. Furthermore, young age women with joint hypermobility where more likely to evaluate their emotional state lover comparing with those with no joint hypermobility. 4. There were found no link between body posture and psycho-emotional state in young age women with and without joint hypermobility.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju:

 Baigiamojo darbo vadovei dr. Algei Daunoravičienėi už skirtą laiką, patarimus, nuoširdų bendravimą ir suteiktas žinias.

 Dr. Vilmai Mauricienėi už pagalbą ir patarimus.

SANTRUMPOS

FPI (angl. Foot posture index) – pėdos padėties indeksas SH – sąnarių hipermobilumas

SHS – sąnarių hipemrobilumo sindromas

ĮVADAS

Sąnarių hipermobilumas pirmą kartą paminėtas Hipokrato net IV a. pr. Kr. Be to, hipermobilumą galima pastebėti ir kai kuriuose XIV–XV a. meno kūriniuose. XVIII a. Paganinio muzikinius pasiekimus ir sugebėjimus galėjo lemti didelis rankos pirštų mobilumas. Tik XIX a. pabaigoje sąnarių hipermobilumas buvo laikomas ne privalumu ar „defektu“, bet kliniškai reikšminga organizmo būsena, o tik nuo XX a. vidurio pripažįstamas, kaip griaučių-raumenų sistemos pakitimas pasireiškiantis dalinai sveikiems asmenims.

Taigi, sąnarių hipermobilumu vadinama organizmo būsena, kai sinovijiniai sąnariai juda didesne nei įprastai amplitude [1]. Sąnarių hipermobilumo terminas naudojamas kaip apibūdinamasis, o ne organizmo diagnozė [2]. Ši būsena ir jos pasireiškimas priklauso nuo amžiaus, lyties ir etninės kilmės, be to, dažniau pasireiškia moterims nei vyrams (3:1). Nors vaikams sąnarių hipermobilumas pasireiškia dažnai ir pasiskirstymas tarp lyčių labai panašus paprastai su amžiumi jis mažėja [3, 4]. Suaugusiems sąnarių hipermobilumui įvertinti plačiausiai naudojama Beighton skalė, kuri parodo hipermobilių sąnarių skaičių [5, 6].

Sąnarių hipermobilumas dažniausiai klinikinėje praktikoje yra prastai diagnozuojamas ir prižiūrima. Kineziterapinis gydymas skiriamas labai retai būtent dėl sąnarių hipermobilumo. Dažniausiai atsižvelgiama tik į šalutinius hipermobilumo sindromo simptomus (sąnarių skausmas, traumos, subliuksacijos ar kt.) [7].

Šalutinių simptomų neturinčio bendro sąnarių hipermobilumo (angl. Generalized jodint

hyoermobility) paplitimas svyruoja nuo 2 proc. iki 57 proc. visoje populiacijoje ir priklauso nuo

diagnozavimo kriterijų [8]. Mokslinėje literatūroje sąnarių hipermobilumo paplitimas vakarų šalyse siekia nuo 10 proc. iki 20 proc. Didesnis paplitimas fiksuojamas Indijos, Kinijos, Afrikos ir vidurio Azijos populiacijose [9]. Literatūroje simptominis sąnarių hipermobilumas paveikia apie 5 proc. moterų ir 0,6 proc. vyrų [10].

Sąnarių hipermobilumas gali būti ne tik įgytas bet ir paveldėtas genetiškai [11]. Paveldėtas jungiamojo audinio sutrikimas vadinamas sąnarių hipermobilumo sindromu. Jis apibūdinamas kaip bendras sąnarių lankstumas ir siejamas su sąnarių skausmu, kuris stipriausiai pasireiškia keliuose ir pėduose [12]. Kiti sutrikimai mokslinėje literatūroje siejami su sąnarių hipermobilumu gali būti venų varikozė, išvaržos, mitralinio vožtuvo prolapsas, kraujagyslių, plaučių, virškinimo ir ginekologinių sistemų sutrikimais. Taip pat skausmo suvokimo pakitimai, nerimas ir nuovargis [13].

Sąnarių hipermobilumo paplitimas, kūno laikysenos, psichoemocinės būsenos, pėdos padėties ir gyvenimo kokybės vertinimas sąnarių hipermobilumą turinčioms jauno amžiaus

moterims gali būti naudingas siekiant atkreipti didesnį dėmesį į šią organizmo būseną bei pakeisti požiūrį į hipermobilių asmenų sveikatinimą ir reabilitaciją.

Mokslinio tyrimo, kuriame jauno amžiaus moterims turinčioms sąnarių hipermobilumą būtų vertinama laikysena, pėdos padėtis, psichoemocinė būsena ir gyvenimo kokybė Lietuvoje dar nebuvo atlikta ar viešai publikuota. Be to, nagrinėjant užsienio autorių mokslinius tyrimus nepavyko rasti atliktų darbų, kuriuose jauno amžiaus moterims, turinčioms sąnarių hipermobilumą, būtų vertinami tokie patys aspektai kaip ir mūsų tyrime. Todėl šio darbo tikslas buvo įvertinti sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų laikyseną ir psichoemocinę būklę.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti sąnarių hipermobilumo pasireiškimo dažnį tarp jauno amžiaus moterų; 2. Nustatyti ir palyginti laikysenos, pėdos padėties ir griaučių-raumenų sistemos

ypatumus tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės moterų;

3. Įvertinti ir palyginti psichoemocinės būsenos rodiklius tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės moterų;

4. Nustatyti sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus merginų laikysenos ir psichoemocinės būklės sąsajas;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Sąnarių hipermobilumo epidemiologija

Sąnarių hipermobilumas apibūdinamas kaip būsena, kai sąnarių judesių amplitudė yra didesnė nei normali, atsižvelgiant į amžių, lytį ir rasę [14]. Paplitimas svyruoja nuo 10 iki 20 proc. vakarų šalyse ir dažniau pasireiškia moterims (3:1) [15, 16]. Didesnis nei įprastai sąnarių mobilumas gali būti įgytas dėl tam tikrų sporto šakų, kurios reikalauja didelio lankstumo ir pastovaus raumenų tempimo arba paveldėtas genetiškai. Tokia organizmo būklė tampa pranašumu didelio lankstumo reikalaujančiose sporto šakose: lengvojoje atletikoje, kovos menuose ar balete [8]. Sąnarių hipermobilumas nustatomas naudojant kliniškai pripažintą ir naudojamą Beighton skalę [3]. Surinkus keturis ir daugiau balų iš devynių nustatomas išreikštas sąnarių hipermobilumas (1 pav.) [17].

1pav. Beighton skalės sąnarių hipermobilumo vertinimas [18]

Sąnarių hipermobilumas dažniausiai atsiranda vaikystėje ir išnyksta augant. Sąnarių lankstumas įprastai didžiausias naujagimiams ir sumažėja apie 9–12 metus, išauga mergaitėms paauglystėje apie 15 metus ir abiem lytims mažėja visą likusį gyvenimą. Tyrėjų nuomone, hipermobilumo padidėjimą 15 metų paauglėms lemia hormonų kaita paauglystės metu, kai išskiriamas atpalaiduojantis (angl. relaxin) hormonas. Nuo 5 iki 12 proc. asmenų turi kokią nors sąnarių hipermobilumo formą [19].

Sąnarių hipermobilumas kartu su griaučių-raumenų sistemos simptomais: artralgija, subliuksacija ar dislokacija, tendinitu, bursitu, odos pakitimais, miopija ir kitais ne sąnariniais pasireiškimais: nerimas ir depresija, kliniškai apibūdinamas kaip sąnarių hipermobilumo sindromas [20, 21]. Jam nustatyti naudojamas Brighton kriterijus [22]. Šis kriterijus 1998 metais buvo pristatytas Britanijos riaumatologų asociacijos specialių interesų dėl paveldimo jungiamojo audinio grupėje (angl. Special interest of the British sosiety for rheumatology). Kriterijų sudaro pirminių ir antrinių požymių rinkinys (1 lentelė) [23]. Taip pat dažnai pasireiškia minkštųjų audinių negalavimai – osteoartritas, artralgija, sąnarių išnyrimas ar subliuksacija [24, 25]. Pastebimi ir fizinės funkcijos, propriosepcijos sutrinkimai, sumažėjusi kelio raumenų jėga ir laikysenos pusiausvyra (angl. Postural balance) [14- 14]. Manoma, kad šie simptomai atsiranda dėl pakitusio jungiamojo audinio struktūrinio elemento - kolageno - silpnumo [26].

Esant sąnarių hipermobilumui pastebimi kolageno I tipo pakitimai. I tipo kolagenas yra labiausiai paplitęs žmogaus organizme. Jis turi didelę tempimo jėgą ir aptinkamas jungiamojo audinio struktūrose: raiščiuose, sausgyslėse, sąnario kapsulėje, odoje, demineralizuotame kaule ir nervų receptoriuose. III tipo kolagenas randamas tose pačiose vietose kaip ir I tipo, tačiau jo tankis daug mažesnis. III tipo kolagenas plonas ir elastingas, randamas kraujagyslių sistemoje, odoje ir plaučiuose. Sąnarių hipermobilumą turintiems asmenims I tipo ir III tipo kolageno santykis dažnai yra pakitęs, kai santykis nustatomas 28:46 proc. lyginant su sveikais tiriamaisiais 18:21 proc. [27].

Taigi, sąnarių hipermobilumas yra kompleksinė organizmo būsena, kurios pasireiškimas iki šiol nėra gerai žinomas. Daugelis šios besimptomės organizmo būsenos nesureikšmina. Kiti asmenys šį griaučių-raumenų sistemos ypatumą išreiškia tam tikrose, didelio lankstumo reikalaujančiose sporto šakose ar veiklose. Tačiau didesnis nei įprastai sąnarių lankstumas ir mažiau stabilūs sąnariai dėl aplink juos esančių minkštųjų audinių nusilpimo didina traumų riziką. Be to, neretai šie asmenys kenčia nuo tokių griaučių-raumenų sistemos sutrikimų kaip skausmo, sąnarių nestabilumo, raiščių patempimų ar net sąnario išnyrimų. Pastebimi ir psichoemocinės būklės pakitimai. Tačiau tokia simptominė sąnarių hipermobilumo būsena priskiriama jungiamojo audinio paveldimiems sutrikimams.

Pirminiai kriterijai

1. Beighton skalės balas ≥4 iš 9 galimų (dabar arba kažkada praeityje) 2. Artralgija trunkanti ilgiau nei 3 mėn. keturiuose ar daugiau sąnarių Antriniai kriterijai

1. Beighton skalės balas nuo 1 iki 3 balų iš 9 (jeigu asmuo 50 metų ar vyresnis)

3. Dislokacija/subliuksacija daugiau nei viename sąnaryje arba vieno sąnario pakartotiniai išnyrimai.

4. Minkštųjų audinių reumatizmas ≥ 3 mėn. (pvz. epikondilitas, bursitas). 5. Marfan‘o išvaizda (aukštas, lieknas, ilgesnės nei įprastai galūnės) 6. Strijos, odos hiperelastingumas, plona oda, „papirusiniai“ randai 7. Trumparegystė, akių vokų nusileidimas žemyn.

8. Venų varikozė, išvarža, genitalinis/rektalinis prolapsas

Sąnarių hipermobilumo sindromas nustatomas, jei asmuo turi du pirminius kriterijus; vieną pirminį ir du antrinius kriterijus; arba keturis antrinius kriterijus.

1 lentelė. Brighton diagnostinis kriterijus sąnarių hipermobilumo sindromo nustatymui [23]

1.2 Genetiškai paveldimi jungiamojo audinio sutrikimai

Sąnarių hipermobilumo sindromas laikomas gėrybiniu, nes šio sutrikimo simptomai yra palankiausi lyginant su kitais genetiškai paveldimais jungiamojo audinio sutrikimais [26]. Šis sindromas ilgą laiką buvo apibūdinamas kaip lokalus sąnario pažeidimas, paveikiantis dalinai sveikus asmenis, kurių sąnarių judesių amplitudė viršijo normalias ribas. Šiuo metu jis apibūdinamas kaip paveldimas jungiamojo audinio sutrikimas sukeltas nenustatyto genetinio pakitimo, kuris paveikia vieną iš jungiamojo audinio matriksos proteinų [23].

Sąnarių hipermobilumo sindromas iki šiol nėra tinkamai pripažintas, prastai prižiūrimas ir aplaidžiai vertinamas reumatologijoje. Pagrindinis jo simptomas yra skausmas, kuris manoma atsiranda dėl didelio jungiamojo audinio elastingumo ir mažesnio jo tamprumo. Didėja traumų rizika dėl per didelės ar netinkamos sąnario apkrovos [28]. Pernelyg didelis sąnario judėjimas sukelia sąnarinių paviršių ir aplinkinių struktūrų įtampą. Be to, skausmas gali atsirasti dėl neuropatijos, kuri siejama su nervų kompresija dėl didesnės judesių amplitudės [19]. Lėtinis skausmas reikšmingai pakeičia gyvenimo kokybę, nes prastėja miegas, socialiniai santykiai, darbo kokybė, seksualinė funkcija, fizinė veikla ir poilsis. Taigi nenuostabu, kad apie 29 proc. asmenų, jaučiančių lėtinį skausmą, kenčia nuo depresijos [29]. Sąnarių hipermobilumo sindromo nustatymo kriterijus pristatytas tik prieš dešimtmetį, todėl nenuostabu, kad apie šį sindromą kalbama labai retai. Žinių trūkumas populiacijoje ir tarp medicinos specialistų pailgina jo diagnozavimą taip sukeldami didelį diskomfortą asmenims turintiems šio sindromo simptomus [30].

Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys sindromu pasižymi prastais kelio sąnario ir proksimalinių interfalanginių sąnarių proprioresepciniais sugebėjimais. Taip pat tyrimų metu nustatyta, kad tam tikrų kojos raumenų reflekso aktyvacija, kuri išgaunama periferinių nervų aktyvacijos metu, buvo labai silpna arba aktyvacija nevyko visai. Šie procesai rodo sumažėjusią neuroraumeninę koordinaciją [31].

1.2.2 Ehlers-Danlos sindromas

Sąnarių hipermobilumas yra padidėjusio raiščių elastingumo pasekmė ir gali atsirasti asmenims, turintiems pirminį genetinį sutrikimą, veikiantį jungiamųjų audinių proteinų matriksas (tokias kaip trapių kaulų, Marfano, Dauno, DiGeorge sindromai) [32]. Dauguma paveldimo jungiamojo audinio sutrikimų siejami su sąnarių hipermobilumu, bet daugumai sąnarių hipermobilumu pasižymintiems asmenų paveldimo jungiamojo audinio sutrikimų nenustatoma [22].

Ehlers-Danlos sindromo terminas naudojamas apibūdinti įvairius genetiškai paveldimus jungiamojo audinio sutrikimus, skirstomus pagal įgimtą sąnarių hipermobilumą, odos padidėjusį elastingumą ir jungiamojo audinio pažeidžiamumą. Iš pagrindinių šešių šio sindromo formų dažniausiai nustatoma Ehlers-Danlos sindromo hipermobilus tipas (EDS-H). EDS-H simptomai yra sąnarių hipermobilumas ir su juo susijęs lėtinis, pasikartojantis galūnių skausmas ir nedideli odos pakitimai. Platus klinikinių simptomų spektras apima ir įvairius funkcinės somatikos simptomus [33]. Vis daugiau mokslininkų EDS-H sutapatina su sąnarių hipermobilumo sindromu kaip vieną ir tą patį sutrikimą, kurie persipina suaugusiems asmenims. Sąnarių hipermobilumo ir EDS-H diagnozė nėra paremta molekuliniais tyrimais [34]. Tik keli atvejai parodė tariamas COL3A1 ir TNXB mutacijas. Šiuo metu šių sindromų nustatymas pagrįstas tik klinikinės diagnozės kriterijais, kurie nėra labai objektyvūs [35].

Atliktų tyrimu metu nustatyta, kad EDS-H pacientus dažniausiai kamuojantys simptomai yra lėtinis skausmas ir nuovargis. Lėtinio nuovargio sindromas - gana dažnai pasitaikanti būsena, diagnozuojama esant ilgai trunkančiam nuovargiui ir kitais papildomais sutrikimais. Be to, pastebėtas padidėjęs EDS-H paplitimas tarp lėtinį nuovargį turinčių pacientų [36].

Tarptautinė organizmo funkcionalumo, negalios ir sveikatos klasifikacija (angl.

International Classification of Functioning, Disability and Health (ICF)) pasiūlė EDS-H simptomų

sistemą. Vaikams, paaugliams ir suaugusiems, turintiems šį sutrikimą, neretai nustatomas funkcinio pajėgumo sumažėjimas ir apribotas įsitraukimas į veiklą (2 lentelė) [37].

Organizmo funkcijos ir struktūros Protinės funkcijos pakitimai sukeliantys:

 Psichologinius simptomus;  Miego sutrikimus;

 Pakitusį savo kūno įvaizdžio vertinimą ir pasitikėjimą savimi; Sensorinė funkcija ir skausmas, sukeliantys:

 Regos pakitimus;

 Sumažėjusį propriorecepcinį suvokimą;  Lokalios analgezijos neveikimą;

 Skausmą;

Nervų sistemos funkcijos ir struktūros pakitimai, sukeliantys:  Disautonomiją;

Širdies-kraujagyslių sistemos funkcijos ir struktūros pakitimai, sukeliantys:  Širdies struktūros ir funkcijos pakitimus;

 Širdies-kraujagyslių sistemos ortostatinę disfunkciją;  Sumažėjusią fizinę ištvermę;

 Nuovargį.

Neuroraumeninės sistemos ir su judesiais susijusios struktūros ir funkcijos pakitimai, sukeliantys:  Sąnarių hipermobilumą;

 Sąnarių nestabilumą;  Sumažėjusią raumenų jėgą;  Sumažėjusią raumenų ištvermę;

 Sumažėjusią pusiausvyrą ir koordinaciją;  Pakitusią eiseną;

 Sumažėjusį kaulų mineralinį tankį.

Virškinimo, metabolinės ir endokrininės sistemų funkcijų ir struktūros pakitimai, sukeliantys:  Gastrointestinę disfunkciją.

Genitalinės sistemos funkcijų ir struktūros pakitimai, sukeliantys:  Šlapimo nelaikymą

Odos ir susijusių struktūrų funkcijos ir struktūros pakitimai, sukeliantys:  Pakitusią odos kokybę

2 lentelė. Sutrikimų esant EDS-H klasifikavimas [37]

1.3 Su sąnarių hipermobilumu susiję sutrikimai

Su sąnarių hipermobilumu siejama ir nemažai gretutinių ligų, kurios galimai atsiranda dėl padidėjusio minkštųjų audinių elastingumo ir pakitimų kolageno pluošte.

Tiriant Ehlers-Danlos sindromo hipermobilų tipą ir trapių kaulų sindromą turinčius pacientus pastebimas neįprastas dantų augimas (angl. abnormal dentition). Tempomandibuliarinio sąnario sutrikimai jau ilgą laiką siejami su lokaliu arba kelių sąnarių hipermobilumu ir dažniau pasireiškia suaugusiems (nuo 18 iki 28 metų) nei vaikams. Sutrikimas pasireiškia sąnario krepitacija, nestabilumu, staigiais skausmingais epizodais ar sąnario užstrigimu (angl. locking) ir dėl šių sutrikimų gali pasireikšti tempomandibuliarinio sąnario degeneracinės ligos [32]. Griežimas dantimis laikomas etiologiniu faktoriumi, siejamu temporomandibuliarinio sąnario disfunkcijos pradžia ir jo palaikymu. Be to šis sutrikimas labiau paveikia sąnarių hipermobilumą turinčius asmenis.

Kiti požymiai, kurie siejami su temporomandibuliarinio sąnario disfunkcija yra nerimas ir depresija. Stresas pasireiškia kramtomųjų raumenų įtampa, kuri fiksuojama ir griežimo dantimis metu, o depresija siejama su šio sąnario lėtiniu skausmu [38]. Asmenims, trintiems sąnarių hipermobilumą, streso sutrikimai neretas radinys, pasireiškiantis apie 69,3 proc. asmenų. Manoma, kad padidėjęs panikos sutrikimas susijęs su chromosomų dublikacija [39].

1.3.2 Šalinimo sistemos ir ginekologiniai sutrikimai

Esant sąnarių hipermobilumui pastebimi ir urologiniai, ginekologiniai ar akušeriniai sutrikimai. Vienas iš jų genitalinis prolapsas kitaip vadinamas dubens dugno disfunkcija, kuris pastebimas suaugusioms moterims ypač po gimdymo. Didelis kolageno kiekis dubens dugno jungiamajame audinyje gali sukelti šias problemas. Be to, urogenitalinis prolapsas stipriai paveikia gyvenimo kokybę. Tyrimų metu nustatyta, kad trečio ir ketvirto laipsnio prolapsas paveikia nuo 2 proc. iki 11 proc. moterų. Apie 20 proc. moterų dėl prolapso problemos laukia ginekologinės operacijos, o 11,1 proc. ateityje turės atlikti operaciją ir net 29 proc. atlieka pakartotinę operaciją [27].

Sąnarių hipermobilumas siejamas su šalinimo sistemų sutrikimais, tokiais kaip, tiesiosios žarnos prolapsu, tuštinimosi apsunkinimu ir šlapimo takų disfunkcija. Vaikams, turintiems sąnarių hipermobilumą, dažniausiai pastebimas tuštinimosi apsunkinimas [40]. Manoma, kad tai vyksta dėl jungiamojo audinio struktūros ypatumų, kurie gali sukelti uždelstą tuštinimasį ar kitus su šalinimo sistema susijusius sutrikimus [32].

1.3.3 Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai

Mitralinio vožtuvo prolapsas dažniausiai pasitaikantis širdies vožtuvinis sutrikimas, kuris apibūdinamas kaip mitralinio lapo (angl. leaf) protruzija po žiedine plokštuma (angl. annular

plane). Šis sutrikimas gali būti įgimtas arba pasekmė daugelio kitų sutrikimų.

Atliktų tyrimų metu pastebėta, kad sąnarių hipermobilumas ir mitralinio vožtuvo prolapsas dažnas reiškinys sergant fibromialginiu sindromu. Taip pat manoma, kad sąnarių hipermobilumas padidina mitralinio vožtuvo prolapso tikimybę esant fibromialgijai iki devynių kartų [41].

Sąnarių hipermobilumas siejamas ir su kraujagyslių sistemos sutrikimais. Kraujagyslių trapumas/įtrūkimai taip pat pastebimi Ehlers-Danlos sindromo kraujagyslių sistemos subtipe, kai pacientai kenčia nuo neaiškios kilmės hematomų atsiradimo, kraujavimo ir pagrindinių kraujagyslių įtrūkimų. Šio sutrikimo priežastis nėra gerai paaiškinama, bet manoma, kad taip atsitinka dėl silpnų kraujagyslių sienų, kai pakitusios trombocitų molekulės susidūrimo metu jas dar labiau žaloja [32].

1.3.4 Kvėpavimo sistemos sutrikimai

Tiriant paveldimo tipo sąnarių hipermobilumą suaugusiems, pastebėti dažnesni kvėpavimo sistemos sutrikimai. Padidėję bronchinės astmos simptomai aptikti esant paplitusiam sąnarių hipermobilumo sindromui ir Ehlers-Danlos hipermobilaus tipo sindromui. Dauguma paveiktų asmenų turėjo plaučių pakitimus, dėl kurių padidėjo kvėpavimo takų išsiplėtimas ir tikimybė kvėpavimo takams subliukšti (angl. collaps). Šios įžvalgos leidžia teigti, kad paplitęs sąnarių hipermobilumas vaikams gali paveikti jungiamąjį bronchų sistemos audinį. Tokiu atveju padidėja tikimybė subliukšti kvėpavimo takams, kurie ir taip yra lengvai pažeidžiami dėl besivystančios kvėpavimo sistemos. Sutrikimas gali pagilinti bronchinės astmos simptomus esant pastoviam neatopiniam švokštimui (angl. wheezers).

Kvėpavimo takų subliuškimo tikimybė išlieka didelė lyginant su sveikais tiriamaisiais, tačiau vien to nepakanka, kad būtų paveikiami kvėpavimo takai ir atsirastų švokštimas kvėpuojant, papildomai turi veikti kvėpavimo sistemos neišsivystymo faktoriai.

Vaikai ir paaugliai turintys sąnarių hipermobilumą gali skųstis kvėpavimo nepakankamumu, sumažėjusia krūtinės ląstos ekskursija ir mitralinio vožtuvo prolapsu [42]. Be to, sąnarių hipermobilumas ir bronchinė astma aktyviausia ankstyvoje vaikystėje ir su amžiumi simptomai sparčiai mažėja. Vis dėl to, vaikui augant šie simptomai pilnai neišnyksta. Abu sutrikimai atsiranda dėl jungiamojo audinio sutrikimų ir jų mechanizmai panašūs, todėl manoma, kad paplitęs sąnarių hipermobilumas ir bronchinė astma vaikystėje yra susiję [43, 44].

1.3.5 Griaučių-raumenų sistemos sutrikimai

Fibromialginis sindromas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių griaučių-raumenų sutrikimų, kurio pasireiškimas dažnesnis moterims. Pagrindiniai fibromialgijos požymiai yra nemiga, galvos skausmas, nuovargis ir dirgliosios žarnos sindromas [41].

Proprioreoreceptoriai yra receptoriai, kurie atsakingi už kūno padėties erdvėje ir judesio jutimą. Propriorecepciniai mechanizmai efektyviai padeda koordinuojant kompleksinius sistemų judesius. Taip pat, dalyvauja traumų prevencijoje apsaugant sąnarius nuo hiperekstenzijos ar hiperfleksijos. Mažėjantis raumenų tonusas ir sausgyslių įsitempimo jėga sukelia propriorecepcijos ir judesių valdymo sutrikimus. Taigi, vykstant raiščių degeneraciniams veiksniams sulėtėja propriorecepcijos atsakas.

Sąnarių hipermobilumą turinčių asmenų vienas iš pagrindinių nusiskundimų yra skausmas. Ūmaus skausmo priežastimi gali būti pastovus didelis krūvis arba audinių traumos, o ilgalaikis skausmas gali varijuoti nuo sutrikimų esančių aukštuose centriniuose lygiuose iki psichologinio pobūdžio skausmo. Propriorecepcijos sutrikimas gali dar labiau apsunkinti šios nusiskundimus. Be to, sutrikus propriorecepcijai pagreitėja osteoartrito vystymosi procesai, nes pakinta sąnario biomechanika ir atsiranda funkcinis nepakankamumas. Sumažėja ėjimo greitis, sutrumpėja žingsniai ir atstumai įveikiami per trumpesnį laiką [45].

Tačiau, atliktų tyrimų metu pastebima, kad sąnarių hipermobilumą turintys asmenys neretai pasižymi didesniu jėgos vystymo greičiu lyginant su hipermobilumo neturinčiais asmenimis. Kasdienės veiklos metu (lipimo laiptais, ėjimo) apkraunamos apatinės galūnės, todėl reikalingas greitesnis jėgos vystymosi greitis, kad būtų stabilizuojami sąnariai. Kadangi asmenims, turintiems sąnarių hipermobilumą, reikalinga didesnė sąnarių stabilizacija dėl padidėjusių pasivių audinių lankstumo veikia aktyvūs ir neuroraumeniniai mechanizmai [46].

Dėl padidėjusio raiščių lankstumo sąnarių hipermobilumas empiriškai siejamas su osteoartritu. Tačiau, rizikos faktoriai ir prevenciniai būdai iki šiol nėra žinomi [47].

Taigi, apžvelgus su sąnarių hipermobilumu siejamus sutrikimus galime teigti, kad genetiniai kolageno pakitimai, randami viso organizmo jungiamajame audinyje paveikia ne vien aplink sąnarius esančias struktūras. Dėl atliktų tyrimų trūkumo ir iki galo neaiškios sąnarių hipermobilumo patofiziologijos sunku pasakyti, kaip tiksliai šie sutrikimai veikia tarpusavyje, tačiau didesnis jų pasireiškimas sąnarių hipermobilumą turintiems rodo, kad negalime į šią organizmo būseną žiūrėti aplaidžiai.

1.4 Sąnarių hipermobilumas ir psichoemocinės būklės pakitimai

Nerimas siejamas su padidėjusiu psichologiniu jautrumu ir didesniu nei įprastai fiziniu pojūčiu. Interocepcija (angl. Interoception) (dirgiklio pavertimas nerviniu jaudinimu) laikoma pagrindu tokiems emociniams pojūčiams. Interoceptinis jautrumas yra neatskiriamas bruožas, kuris išlieka stabiliu didesnę žmogaus gyvenimo dalį. Asmenys, kurie gali pakankamai tiksliai įvertinti savo kūno (organizmo) siunčiamus signalus (pvz. širdies ritmą), stipriau reiškia savo emocijas ir lyginant su klinikine bei visa populiacija jiems stipriau pasireiškia nerimo sutrikimai [15]. Iki 67,7 proc. pacientams su nerimo sutrikimais ir nuo 10,1 proc. iki 12,5 proc. psichiatrijos pacientams buvo nustatytas sąnarių hipermobilumas. Pastebėta, kad 44 proc. sąnarių hipermobilumo sindromą turintiems asmenims būdingi panikos sutrikimai [48].

Neuropsichologijos ir neurovizualijos studijos su nerimu sieja kelias galvos smegenų dalių grupes. Atsakas tarp salų (lot. insula), migdolinių kūnų (angl. amygdala) ir priekinės juostinės smegenų žievės (angl. anterior cingulate cortex) susijęs su nerimo atsiradimu ir jo palaikymu. Šių zonų hiperaktyvumas ir padidėjęs autonominis sujaudinimo atsakas pastebimas nerimo simptomų provokacijoje.

Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys pasižymi didesniu polinkiu nerimo sutrikimams. Sąnarių hipermobilumas - tai neretai paveldimas jungiamųjų audinių sutrikimas, kurį sukelia struktūrinių pluoštinių baltymų kolageno pokyčiai. Kolagenas yra baltyminis kaulų, kremzlių, raiščių, kraujagyslių ir kitų organizmų struktūrų komponentas. Taip gali atsirasti daugybiniai klinikiniai sutrikimai, kurie susiję su kolageno pakitimais ir jie skirstomi į sąnarinius arba daugybinius: plačiai išplitęs griaučių-raumenų skausmas, kelių minkštųjų audinių pažeidimai ir palaikomų jungiamųjų audinių ir odos silpnumas/trapumas.

Esant šiam sutrikimui dažniau pasireiškia autonominiai sutrikimai ir streso sukeltos ligos (fibromialgija, smilkininio žandikaulio sąnario sutrikimai ir lėtinio nuovargio sindromas). Stiprus ryšys tarp nerimo sutrikimo ir sąnarių hipermobilumo buvo atrastas 1988 metais ir atliktų tolimesnių tyrimų metu įrodyta, kad sąnarių hipermobilumas susijęs su padidėjusiais išreikšto nerimo simptomais ir yra rizikos veiksnys jiems atsirasti bei stiprėti. Kitą vertus, vis dar nėra nustatyta, kaip tiksliai nervinių mechanizmų veikla susijusi su sąnarių hipermobilumu ir nerimo simptomais. Neurovizualijos tyrimo metu pastebėta, kad asmenys, kuriems būdingas sąnarių hipermobilumas, pasižymėjo didesniu migdoliniu kūnu bilateraliai lyginant su kontroline grupe. To paties tyrimo metu pastebėta, kad sąnarių hipermobilumą turintys asmenys surinko didesnį kūno suvokimo klausimyno (interoceptinio jautrumo indeksas) balą [15].

Sąnarių hipermobilumas gana dažnai pasitaikantis, bet prastai nustatomas jungiamojo audinio sutrikimas. Esant šiam sutrikimui dažnai neatsižvelgiama į panikos ar nerimo sindromus.

Sąnarių hipermobilumas taip pat siejamas su stresui jautriais psichosomatiniais sutrikimais, tokiais kaip dirgliosios žarnos sindromas, fibromialgija, lėtinis nuovargis ir yra siejamas su nocicepcinio stimulo hiperaktyvumu. Tokie asmenys pasižymi autonominės nervų sistemos anomalijomis, pavyzdžiui laikysenos tachikardiniu sindromu. Šiuo atveju aptinkamas fenomenologinis sutapimas tarp padidėjusio širdies ir kraujagyslių reaktyvumo ir nerimo sutrikimo. Todėl, tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai sieja sąnarių hipermobilumą ir stresui jautrius medicininius sutrikimus.

Pastebimi struktūriniai skirtumai už emocijas atsakinguose smegenų regionuose. Matomi migdolinio kūno, priekinės juostinės smegenų dalies ir momeninės skilties žievės dydžio pakitimai. Padidėjęs interoseptinis jautrumas siejamas su perdėtu kardiovaskulinio sujaudinimo atsaku. Be to, laikysenos tachikardiniame sindrome, kuris pastebimas asmenims, turintiems sąnarių hipermobilumą (galimai turi bendrą kolageno pagrindą), širdies ritmo padidėjimas kompensuoja sutrikusią vazokonstrikciją. Esant tokiai organizmo būsenai suaktyvėja fiziologiniai simptomai (pvz. palpitacija ir galvos svaigimas), kurie būdingi esant panikai ir nerimo būsenoms. Tokie nesureguliuoti atsakai gali paveikti neuronų procesus, kurie palaiko emocinius jausmus (angl.

emotional feelings).

Smilkininio ir parietalinės smegenų žievės dalių struktūriniai skirtumai gali parodyti daugiau elgesio fenotipo išraiškų esant sąnarių hipermobilumui. Manoma, kad parietalinės žievės dalis gali paveikti propriorecepcijos suvokimą. Vykstantys procesai, kompromituojantys neurvinės sistemos vystymosi procesus, pastebimi sąnarių hipermobilumą turintiems asmenims iššaukiant streso ir nerimo reakcijas [49].

Taigi, galime teigti, kad sąnarių hipermobilumas ir dėl jo atsiradę jungiamojo audinio pakitimai paveikia ne vien griaučių-raumenų sistemą, bet ir psichoemocinę būklę. Dėl to gana dažnas reiškinys, kodėl kai kurie asmenys kenčia nuo sunkiai paaiškinamo nerimo, panikos ir depresijos sutrikimo.

1.5 Sąnarių hipermobilumo įtaka laikysenai

Laikysena apibūdinama kaip kūno padėtis, kurioje stovima, einama ir kt. Laikysena gali būti veikiama išorinių ir vidinių veiksnių. Už laikysenos kontrolę atsakinga sensorinė (vestibulinė, vizualinė ir propriorecepcija), centrinės nervų ir griaučių-raumenų sistemos. Šių sistemų koordinuojama veikla aktyvi kasdienėje veikloje. Organizmas yra adaptyvus ir esant destabilizuojančioms situacijoms sukuriamas veiksmų planas prisitaikyti prie skausmo ar

padidėjusio sąnarių lankstumo. Tačiau taisyklingą laikyseną atstatyti galima sistematinio treniravimo ir mokymosi iš naujo dėka. Tokiose situacijose reikalinga kineziterapija [50].

„Gera“ laikysena laikoma sudėtinga biomechanikos ir neuroraumeninės sistemos sąveika, kai judesio metu ribojami nereikalingi judesiai, siekiama koordinacijos, stuburo slanksteliai apkraunami tolygiai ir be reikalo neeikvojama energija [51].

Kūno laikysenos ir judesių matavimai yra reabilitacijos ir bioinžinerijos mokslų pagrindas. Žmogaus kūno laikysenai įvertinti naudojami įvairūs metodai. Vizualiniam įvertinimui pasitelkiama fotografija, taip pat atliekama ortopedinė analizė, video analizė ar sensorinė analizė [52]. Tobulėjant technologijoms atsiranda vis naujų laikysenos matavimo metodų. Vienas iš jų sparčiai populiarėjančios kompiuterinės programos, skirto analizuoti laikyseną ją fotografuojant. Šiuo metodu objektyviai įvertinama žmogaus laikysena, nugaros linkių laipsninis apskaičiavimas ir minimalus kūno svyravimas [53].

Kai kurie moksliniai straipsniai sąnarių hipermobilumą sieja su ideopatine skolioze. Nors priežastis ir skoliozės etiologija nėra gerai žinoma, viena iš teorijų siūlo atkreipti dėmesį į raumenų, kaulų ir stuburo disko pakitimus. Šios teorijos paremtos Marfan sindromo kolageno sluoksnio pakitimo tyrimais. Sąnarių hipermobilumas kartu su uždelstu brendimu ir asimetrine stuburo apkrova yra viena pagrindinių idiopatinės skoliozės vystymosi priežaščių. Skoliozės progresijai įtakos turi šeimyninė ligos istorija, suplokštėjusi krūtininė lordozė, liemens rotacijos kampo padidėjimas daugiau nei 10o

ir augimo spurtas. Be to, skoliozės progresijai įtakos gali turėti ir sąnarių hipermobilumas [54].

Potencialūs laikysenos pakitimai esant sąnarių hipermobilumui atsiranda dėl griaučių-raumenų sistemos pakitimų. Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys patiria didesnes sąnarių apkrovas, sukeliančias ūmios raiščių ir minkštųjų audinių traumas, sąnarių nestabilumą ir priešlaikinį osteoartritą dėl didesnio nei įprastai sąnarių mobilumo. Vieno sąnario simptomai paveikia kitus, dėl pažeidimo atsiranda raumenų disbalansas, kompensaciniai mechanizmai ir visa tai keičia kūno laikyseną. Šių galimų pakitimų supratimas gali padėti kineziterapeutui praktikoje ir koreguojant prastos laikysenos įpročius, dėl ko būtų galima išvengti sąnarių traumų dėl didelės apkrovos [50].

Asmenims turintiems sąnarių hipermobilumą skausmas dažniausiai keliuose, nugaroje, pečiuose ir pėdose bei siejamas su asmens fiziniu aktyvumu. Šių asmenų sąnarių ilgalaikė padėtis dažniausiai yra fiksuojama judesio amplitudės pabaigoje, taip siekiant išlaikyti kūno stabilumą. Tokia sąnarių pozicija kartu su prastais laikysenos įpročiais, disfunkciniais judesių modeliais ir sutrikusia proprioresepcija sukelia sąnarį stabilizuojančių struktūrų perkrovą, įtampą, skausmą ir nuovargį [55, 56].

Daugelio autorių nuomonė sutampa ir sąnarių hipermobilumo pagrindinius simptomus įvardina nugaros, kelio priekinės dalies ir pėdos skausmą, plokščią arba mobilią plokščią (lot. plano-valgus) pėdos padėtį kartu su sutrikusia laikysena (dažniausiai pasireiškia skoliozė ir atgal pasvirusi laikysena). Neįprasta sąnarių padėtis paprastai pastebima vaikams, tokiu būdu siekiantiems išlaikyti laikysenos stabilumą [42].

1.5.2 Pėdos padėties pakitimai

Pėda ir čiurna yra žemiausi žmogaus kūno segmentai. Jų kompleksinė struktūra ir svarbus vaidmuo siejant kūną su pagrindu išlaiko kūną vertikalioje pozicijoje. Daugybiniai pėdos kaulai sudaro skliautus, kurių funkcija palaiko kūno stabilumą ir paslankumą einant, kūno masės pasiskirstymą, generuojant jėgą ir apsaugant sąnarinius pėdos, čiurnos ir kelio paviršius [57].

Netaisyklinga pėdos padėtis, tokia kaip per didelė supinacija ar pronacija, sukelia pėdos ir apatinės galūnės disfunkciją. Vidinio išilginio pėdos skliauto aukštis laikomas vienu iš pagrindinių faktorių nuspėjant traumas. Pėdos tipai, kaulinės struktūros, raiščių stabilumas ir raumenų nusilpimas veikia vidinio išilginio pėdos skliauto aukštį. Nuo jo priklauso apatinės galūnės judesiai, pusiausvyros išlaikymas ir atatrankos jėgos paskirstymas ir absorbcija eisenos metu. Arkos aukštis taip pat susijęs su dažnai besikartojančių apatinės galūnės judesių traumomis (angl. overuse

injuries). Todėl pėdos padėties klinikinis ištyrimas reikalingas įvertinimui ir tolimesniai priežiūrai.

Pėda gali būti klasifikuojama kaip pronuota, normali ir supinuota. Per didelė pėdos pronacija dėl vidinio išilginio pėdos skliauto suplokštėjimo sukelia vidurinės pėdos dalies hipermobilumą. Eisenos metu atramos fazėje padidėja blauzdikaulio vidinė rotacija, dėl kurios pakinta girnelės padėtis (girnelės panirimas). Dėl to atsiranda keturgalvio raumens disbalansas. Kitu atveju, esant per dideliai supinacijai, kai vidinio išilginio pėdos skliaudo aukščio padidėjimas sukelia hipomobilumą vidinėje pėdos dalyje, gaunama didesnė atatranka eisenos metu. Taip pat, vyksta išorinė šlaunikaulio ir blauzdikaulio rotacija, o dėl nelanksčios pėdos keliai įgauna varus formą [58].

Asmenys, turintys sąnarių hipermobilumą, neretai vengia sunkaus fizinio aktyvumo dėl didenės traumų tikimybės. Tačiau kitiems tokia organizmo būklė gali būti pranašumas tokiose sporto šakose, kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ar balete, kur didesnė nei normali judesių amplitudė yra didelis pranašumas. Tokiems atletams dažniau pasireiškia artralgija, minkštųjų audinių pažeidimai, pakartotiniai sąnarių išnyrimai ar subliuksacijos, patempimai ir osteoartritai. Nustatomas ir propreorecepsijos sumažėjimas, dažniausiai pasireiškiantis pirštų ir kelio sąnariuose, o tai padidina apatinės galūnės sąnarių traumų riziką.

Pėda yra pirmoji grandis kinematinėje grandinėje ir yra pirmas atsakas esant apkrovai apatinėje galūnėje dinaminių užduočių metu. Anatominiai ar mechaniniai sutrikimai gali paveikti proksimalines kinematinės grandinės dalis. Pėda ir čiurna yra svarbiausios dalys paskirstančios jėgas eisenoje nuo kulno pastatymo iki pėdos nykščio atkėlimo. Normalus spaudimo pasiskirstymas eisenos metu pereina nuo kulno iki vidurio pėdos išorinės dalies, tada priekinės pėdos išorinės dalies ir galiausiai priekinės pėdos vidinės dalies. Esant normaliam užpakalinio smūgio apkrovos modeliui, didžiausia apkrova atsiranda esant kulno pastatymui, o antrasis apkrovos taškas atsiranda nykštyje esant stovėsenos pabaigos fazėje. Mažiausia apkrova tenka vidurio pėdai, kai labiau apkraunama vidinė nei išorinė dalis. Šio proceso pakitimai gali sutrikdyti visos apatinės galūnės jėgų paskirstymą ir padidinti pakartotinių stresinių traumų atsiradimą.

Eisenos metu didžiausią kontaktą su pagrindu turi pėdos vidinė dalis, toliau krūvis pasiskirsto į vidurio pėdos išorinę dalį ir pereina į pirštus [19].

Asmenys, turintys sąnarių hipermobilumą, labai dažnai pasižymi suplokštėjusia pėda (pes planus). Pėdos išilginis skliautas suplokštėja ir taip atsiranda pėdos ir čiurnos eversija [32].

Pastebėta, kad einant kulno pastatymo metu sąnarių hipermobilumu pasižyminčių asmenų čiurnos sąnariai buvo plantarinėje fleksijoje, o stovint ar pernešant koją ėjimo metu buvo sumažėjusi dorzifleksija. Šie požymiai rodo, kad dvilypis raumuo yra hiperaktyvus. Šio raumens padidėjęs aktyvumas veikia kaip kompensacinis mechanizmas, kai dvilypis raumuo neleidžia vykti blauzdos išorinei rotacijai. Manoma, kad šis kompensacinis mechanizmas padeda stabilizuoti kelio sąnarį stovint [59; 60].

Galime teigti, kad pėda yra viena iš svarbiausių laikyseną įtakojančių komponentų. Kadangi ji yra pati žemiausia grandis kinematinėje grandinėje, pėdos pakitimai gali nulemti aukščiau esančių struktūrų būklę. Dėl deformacijos pėduose dažniausiai vyksta nevienodi jėgų pasiskirstymai, dėl ko padidėja kelių, nugaros ir kaklo skausmai bei traumos. Todėl vertinant laikyseną labai svarbu atsižvelgti ir į pėdas.

1.6 Sąnarių hipermobilumo gydymas

Kineziterapija vienas iš svarbiausių sąnarių hipermobilumą turinčių asmenų terapijos būdų. Taikomų metodų tikslas sustiprinti giliuosius, kūną stabilizuojančius ir aplink sąnarį esančius raumenis. Fizinių pratimų programos taip pat pastebimai sumažina pasireiškiančius simptomus. Be to, dėl sumažėjusio sąnarių stabilumo bei jų inervacijos tikslinga atsižvelgti ir į proprioresepcijos stiprinimą. Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys savo organizmo „gebėjimu“ išnaudoja

užsiimdami pilatesu ar joga taip stiprindami savo kūno centro stabilumą (angl. core support) ir gerindami kūno laikysenos kontrolę (angl. posture control) [61].

Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys dažniausiai nesulaukia tinkamo kineziterapinio gydymo ir ištyrimo, nes sveikatos priežiūros specialistų požiūris į šią organizmo būseną yra nepakankamas. Dabartinis gydymas remiasi skausmo kontrole, sąnarį stabilizuojančių raumenų tempimu ir stiprinimu. Taip pat, taikomos propriorecepcinės treniruotės, mokoma sąnarių tausojamo technikos vengiant nesusijusios fizinės veiklos ir nuolatos pasikartojančių judesių ekstremaliose sąnarių padėtyse [50].

Esant sąnarių hipermobilumui padidėja dislokacijos, subliuksacijos ir patempimo rizika. Manoma, kad tokių traumų rizika padidėja užsiimant techniškai sudįtingesniu ar daugiau fizinės ištvermės reikalaujančiu sportu, ypač kai didesnis krūvis tenka apatinėms galūnėms. Tačiau šiandien dar nėra tikslių įrodymų, kad sunkaus fizinio krūvio metu apatinių galūnių traumų rizika didesnė sąnarių hipermobilumą turintiems asmenims lyginant su neturinčiais hipermobilumo.

Esant tokiai situacijai specialistų ir tyrėjų rekomendacijos susijusios su sportu ir fiziniu pasiruošimu skiriasi. Todėl norintiems užsiimti sportu turint sąnarių hipermobilumą, rekomenduojama dalyvauti nekontaktiniuose užsiėmimuose, tokiose kaip plaukimas, pilates ir tai chi. Kiti pataria asmenims, turintiems minkštųjų audinių sutrikimus, užsiimti netbolu naudojant tvarščius ar kitas sąnarius stabilizuojančias priemones, taip mažinant traumų riziką [62]. Tačiau, galima rasti mokslinių šaltinių, kuriuose rekomenduojama asmenims, turintiems besimptomį sąnarių hipermobilumą, neriboti jokios fizinės veiklos ir rinktis visas galimas sporto šakas [32].

Kadangi sąnarių hipermobilumas nėra tinkamai pripažintas, tik maža dalis žmonių gauna tinkamą gydymą. Ankstyvas diagnozavimas ir kineziterapinis gydymas gali padėti formuoti taisyklingus laikysenos įpročius ir judesius. Svarbu atkreipti dėmesį į sąnarių kontrolę (laikyseną, judesių valdymą, raumenų jėgos stiprinimą ir proprioresepciją), mokymą, fizinį aktyvumą ir fizinį pasirengimą. Tačiau sąnarių hipermobilumo priežiūrą gali komplikuoti psichologinis faktorius [9].

Taigi, dėl padidėjusio jungiamojo audinio elastingumo taip pat padidėja ir sąnariams tenkanti apkrova. Sąnarių hipermobilumą turintys asmenys dažniausiai skundžiasi skausmu, kuris atsiranda dėl sąnarių stabilizacijos trūkumo. Todėl kineziterapinis gydymas laikomas vienintelė pagalba šių simptomų mažinimui. Svarbiausia dėmesys tampa sąnario stabilizuojančių raumenų stiprinimas.

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo bioetika

Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC–SR(M)–224 (1 priedas).

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Reprezentatyvios imties dydis skaičiuojamas nebuvo, nes tyrimas buvo pilotinis.

Tiriamųjų kontingentą sudarė 52 jauno amžiaus moterys. Įvertinus sąnarių hipermobilumą Beighton skale, tiriamieji suskirstyti į dvi grupes. Tiriamąją grupę sudarė moterys turinčios sąnarių hipermobilumą (kai Beighton skalės balas ≥ 4), o kontrolinę grupę sudarė moterys neturinčios sąnarių hipermobilumo. Tiriamųjų amžius buvo 20,1 ±1,99 metai (m±SD).

2.3. Tyrimo objektas

Jauno amžiaus moterų turinčių sąnarių hipermobilumą griaučių-raumenų sistema ir psichoemocinė būklė

2.4. Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas LSMU Sporto institute 2017 m. gegužės – spalio mėn. Buvo atliktas sąnarių hipermobilumo, kūno laikysenos ir pėdos padėties vertinimas. Tiriamųjų paprašyta užpildyti anketinę apklausą, kurioje buvo klausiama apie tiriamųjų amžių ir papildomus sutrikimus, griaučių-raumenų būklės vertinimo klausimyną ir gyvenimo kokybės vertinimo klausimyną.

Įtraukimo kriterijai:

 Amžius nuo 18 iki 35 metų Atmetimo kriterijai:

 Šiuo metu ar praeityje lankė užsiėmimus, kuriuose lavinamas lankstumas (baletas, gimnastika, joga, dailusis čiuožimas ir kt.)

2.5. Tyrimo metodai

2.5.1. Griaučių-raumenų sistemos vertinimas.

Griaučių-raumenų sistemos vertinimas atliktas naudojant modifikuotą Nordic griaučių-raumenų sistemos klausimyną (2 priedas). Juo įvertinama devynios kūno dalys, kuriuose gali pasireikšti simptomai. Vertinamos kaklo, pečių, viršutinės nugaros dalies, alkūnių, apatinės nugaros dalies, riešų/plaštakų, klubų/šlaunų, kalių ir čiurnų/pėdų sritys. Tiriamųjų prašoma atsakyti, ar per pastaruosius 12 mėnesių ir paskutiniais 7 dienas turėjo griaučių-raumenų sistemos sutrikimų ar simptomų šiose kūno zonose, dėl kurių buvo juntama įtampa, skausmas, trukdė kasdienei veiklai ar netgi teko kreiptis pas šeimos gydytoją [63].

2.5.2. Psichoemocinės būklės vertinimas.

Nerimui ir depresijai įvertinti naudotas HAD (angl. Hospital anxiety and depression scale) klausimynas. Tiriamojo prašoma atsakyti į pateiktus klausimus, kuriais įvertinama pastarųjų septinių dienų savijautą. Klausimyną sudaro 14 klausimų, iš kurių 7 apibūdina depresijos pasireiškimą, o kiti 7 nerimą. Klausimai vertinami nuo 0 iki 3 balų. Iš viso galimi 21 balai, iš kurių: 0 – 7 balai reiškia, kad nėra depresijos ar nerimo sutrikimų, 8 – 15 balų galimi nerimo ar depresijos sutrikimai, o 16 – 21 balai reiškia, kad yra išreikšti nerimo ar depresijos sutrikimai [64].

2.5.3. Gyvenimo kokybės vertinimas.

Gyvenimo kokybės vertinimui naudotas SF-36 klausimynas (angl. 36-Item Short Form

Health Survey). Jį sudaro 36 klausimai, kurie įvertina praėjusių keturių savaičių savijautą.

Klausimynas suskirstytas į aštuonias sritis:  fizinis aktyvumas;

 veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų;  skausmas;

 bendras sveikatos vertinimas;  energingumas;

 socialinė funkcija;

 emocinė būklė.

Kiekviena sritis vertinama nuo 0 iki 100 balų (100 balų reikštų geriausią įvertinimą) [41]. Atliktame tyrime vertintos dvi sritys – emocinė būklė ir energingumas.

2.5.4. Kūno laikysenos vertinimas.

Laikysena vertinta sagitalioje plokštumoje „Templo posture analysis“ kompiuterine programa (Contemplas analysis software). Tiriamųjų buvo prašoma atsistoti dešiniu šonu prie Contemplas GmbH stendo. Šviesą atspindinčiais žymekliais pažymėti kauliniai orientyrai: septinto slankstelio keterinė atauga, labiausiai išreikšta krūtininės kifozės ir lordozės vieta taip pat kompiuterinėje programoje pažymėta kremzlinė atauga. Kompiuterine programa apskaičiuotas Frohner laikysenos indeksas ir krūtininės kifozės bei juosmeninės lordozės linkių išreikštumas (centimetrais) (2 pav.).

2.5.5. Sąnarių hipermobilumo vertinimas.

Sąnarių hipermobilumo vertinimas buvo atliktas naudojant Beighton skalę. Vertinami devyni judesiai – pasyvus abiejų rankų mažylio lenkimas matuojant goniometru ≥ 90 laipsnių, pasyvi abiejų rankų nykščių opozicija link dilbių, kai nykščio paviršiumi pasiekiamas dilbis, abiejų alkūnių ir kelių hiperekstenzija matuojant goniometru ≥ 10 laipsnių, liemens lenkimas į priekį ištiestais keliais, kai delnais pasiekiamas pagrindas. Atliktas judesys vertinamas 1 balų, o neatliktas - 0. Didžiausia galima balų suma – 9. Sąnarių hipermobilumas nustatytas surinkus 4 ir daugiau Beighton skalės balų sumą (3 pav.). Sąnarių hipermobilumo sindromui (SHS) nustatyti naudota Brighton diagnostinis kriterijus. SHS įtariamas, kai respondentas anketinėje apklausoje nurodė

diagnozuotus kelis papildomus sutrikimus, skausmą ar diskomfortą keliuose sąnariuose trunkantį ilgiau nei tris mėnesius ir surinko keturis ar daugiau Beighton skalės balus.

3 pav. Beighton skalės sąnarių hipermobilumo vertinimas [65, 66] 2.5.6. Pėdų padėties vertinimas.

Abiejų pėdų pozicijai vertinti naudotas FPI-6 indeksas, kuris parodo statinę pėdos padėtį ir jos tipą trijose plokštumose. FPI-6 indeksą sudaro šeši individualūs kriterijai, kurie vertinami 5 balų skale nuo -2 iki +2 balų ( pav.). Neigiamas skaičius rodo supinuotą pėdos poziciją, o teigimas skaičius – pronuotą. Sudėjus visus kriterijus FPI-6 indeksas svyruoja nuo -12 iki +12. Labai pronuota pozicija laikoma surinkus 10 ir daugiau balų, pronuota – nuo +6 iki +9, normali – nuo 0 iki +5, supinuota – nuo -4 iki -1, labai supinuota kai ≤-5 (4 pav.). [67] Tyrime supinuota ir pronuotą pėdos padėtį apjungėme ir apibūdinome kaip pakitusią pėdos padėtį

4 pav. Pėdos padėties vertinimo kriterijų pavyzdys [1]

2.6. Duomenų matematinė statistinė analizė

Statistinių duomenų analizė atlikta naudojant „SPSS 23.0 for Windows“ statistinį paketą ir Microsoft Excel kompiuterinę programą. Duomenys pateikiami nurodant medianas, minimalias, maksimalias reikšmes ir vidurkį. Požymių pasiskirstymas tiriamoje apimtyje pateikiamas procentiniais dažniais.

Dviejų kintamųjų priklausomybės vertinimui naudota Spirmeno koreliacija (kūno laikysenos ir psichoemocinės būklės sąsajoms; kūno laikysenos ir stuburo linkių sąsajoms).

Dviejų nepriklausomų kintamųjų palyginimui naudotas Stjudento t kriterijus ir Mano-Vitnio-Vilkoksono kriterijus (SF-36 klausimynas, HAD klausimynas, kūno laikysenos indeksas, sąnarių hipermobilumo balas).

Trijų ir daugiau nepriklausomų imčių lyginimui naudotas Chi kvadratų nepriklausomumo kriterijus.

Požymių skirtumas su galima paklaida (mažiau nei 0,05) buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Sąnarių hipermobilumo pasireiškimas

Įvertinus jauno amžiaus moterų sąnarių hipermobilumą (pagal Beighton skalę) nustatyta, kad 67,3 proc. moterų sąnarių hipermobilumo neturi, o 32,3 proc. tiriamosioms sąnarių hipermobilumas nustatytas. Be to, 17,3 proc. moterų, kurios turi sąnarių hipermobilumą, skausmą keliuose sąnariuose ir joms diagnozuotos papildomos, tam tikros ligos, gali būti pripažintas sąnarių hipermobilumo sindromas (5 pav.).

Be to, būtų galima išskirti atvejį, kai vienai iš tiriamųjų, kuriai nustatytas išreikštas sąnariu hipermobilumas (Beighton skales balas – 7), anketinėje apklausoje pažymėjo turintį šeimos gydytojo diagnozuotą žemą kraujo spaudimą ir mitralinio vožtuvo prolapsą. Nagrinėjant griaučių-raumenų sistemos sutrikimus, nustatytas paplitęs skausmas keliuose kūno srityse (kakle, pečių srityje, viršutinėje ir apatinėje nugaros dalyje, riešuose, keliuose ir čiurnose), kuris tęsiasi pastaruosius 12 mėn. Taip pat, gyvenimo kokybės klausimyno rezultatai parodė, kad respondentė pasižymi mažu energingumo, socialinės funkcijos, emocinės būklės ir veiklos apribojimu dėl emocines būkles balu. Įvertinus psichoemocinę būklę nustatytas galimas nerimo ir depresijos sutrikimas. Šių simptomų pasireiškimas galimas dėl įtariamo sąnarių hipermobilumo sindromo, tačiau tiksliai diagnozei reikalinga išsami asmenų šeimos gydytojo anamnezė.

5 pav. Sąnarių hipermobilumo ir sąnarių hipermobilumo sindromo procentinis pasiskirstymas

32.3% 67.3% Turi SH Neturi SH 17.3% 82.7% SHS

3.2. Kūno laikysenos vertinimo rezultatai

Įvertinus jauno amžiaus moterų laikyseną nustatyta, kad daugiau nei pusė sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių moterų laikysena yra patenkinama, blogos laikysenos pasiskirstymas grupėse beveik nesiskyrė, o gerą laikyseną beveik dvigubai daugiau turėjo sąnarių hipermobilumo neturinčios jauno amžiaus moterys (6 pav.)

6 pav. Kūno laikysenos tipų procentinis pasiskirstymas tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir

neturinčių jauno amžiaus moterų

7.7% 61.5% 30.8% 16.7% 53.3% 30% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Gera laikysena Patenkinama laikysena Bloga laikysena

Yra SH Nėra SH

Sąnarių hipermobilumo neturinčių asmenų kūno laikysenos indeksas buvo 1,31(1,14; 1,7; 1,32), o sąnarių hipermobilumą turinčių moterų laikysenos indeksas buvo 1,3 (1,07; 1,5; 1,31). Lyginant sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indeksą statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (U=193; p=0,961) (7 pav.).

7 pav. Kūno laikysenos indekso vidutinės reikšmės tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir

3.2.1. Krūtininės kifozės linkio išreikštumo rezultatų vertinimas

Sąnarių hipermobilumo neturinčių moterų krūtininės kifozės linkio išreikštumas buvo 1,64cm (1,19; 1,88; 1,56), o turinčių - 1,51cm (1,23; 1,88; 1,51). Krūtininės kifozės linkio išreikštumas tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=162,5; p=0,390) (8 pav.).

8 pav. Krūtininės kifozės linkio išreikštumo vidutinės reikšmės tarp sąnarių hipermobilumą turinčių

3.2.2. Juosmeninės lardozės linkio išreikštumo vertinimo rezultatai

Sąnarių hipermobilumo neturinčių moterų juosmeninis lordozės linkio išreikštumas buvo 8,9cm (2,4; 13,9; 9,41), o sąnarių hipermobilumą turinčių moterų – 9cm (4,3; 12; 8,83). Juosmeninės stuburo dalies lardozės linkio išreikštumas tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių moterų nesiskyrė (U=167,5; p=0,467) (9 pav.).

9 pav. Juosmeninės lordozės linkio išreikštumo vidutinės reikšmės tarp sąnarių hipermobilumą

3.2.3. Kūno laikysenos indekso ir stuburo linkių sąveikos vertinimas

Lyginant sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indekso ir krūtininės kifozės linkio išreikštumo sąsajas nustatyta, kad požymiai tarpusavyje nekoreliuoja (p=0,226), taip pat tarpusavyje požymiai nekoreliuoja ir sąnarių hipermobilumo neturinčių jauno amžiaus moterų (p=0,430).

Lyginant sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indeksą ir juosmeninės lordozės linkio išreikštumą nustatytas atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys – kuo didesnis kūno laikysenos indeksas, tuo mažesnis juosmeninės lordozės linkio išreikštumas (r(13)=-0,75; p=0,003) (10 pav.).

10 pav. Sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indekso ir

Lyginant sąnarių hipermobilumo neturinčių turinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indeksą ir juosmeninės lordozės linkio išreikštumą nustatytas atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys – kuo didesnis kūno laikysenos indeksas, tuo mažesnis juosmeninės lordozės linkio išreikštumas (r(30)=-0,60; p<0,001) (11 pav.).

11 pav. Sąnarių hipermobilumo neturinčių jauno amžiaus moterų kūno laikysenos indekso ir

3.3. Pėdos padėties vertinimo rezultatai

3.3.1. Pėdų padėties indekso ir sąnarių hipermobilumo vertinimo rezultatai

Įvertinus pėdų padėtį pagal FPI-6 indeksą nustatyta, kad sąnarių hipermobilumo neturinčių moterų kairės kojos pėdos padėties indeksas yra 5 (-3; 12; 4,34), o sąnarių hipermobilumą turinčių kairės kojos indeksas – 6 (-5; 8; 4,65). Lyginant kairės pėdos indeksą su sąnarių hipermobilumu statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (U=260,5; p=0,467) (12 pav.).

12 pav. Kairės pėdos indekso vertinimo vidutinės reikšmės tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir

Taip pat nustatyta, kad dešinės pėdos indeksas sąnarių hipermobilumo neturinčioms jauno amžiaus moterims yra 4 (-4; 12; 4,06), o sąnarių hipermobilumą turinčių – 6 (-2; 8; 5,06). Statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas tarp dešinės kojos pėdos padėties indekso ir sąnarių hipermobilumo (U=215; p=0,104), tačiau pastebima priklausomumo tendencija (13 pav.).

13 pav. Dešinės pėdos indekso vertinimo vidutinės reikšmės tarp sąnarių hipermobilumą turinčių ir

3.3.2. Kairės pėdos padėties tipo pasireiškimo rezultatų vertinimas

Palyginus sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų kairės pėdos padėtį nustatyta, kad daugiau nei pusė sąnarių hipermobilumo neturinčių jauno amžiaus moterų pėdos padėtis buvo normali ir kiek daugiau nei trečdaliui pakitusi. Daugiau nei pusei sąnarių hipermobilumą turinčioms moterims nustatyta pakitusi pėdos padėtis. Nustatyta, kad kairės kojos pėdos padėtis nepriklauso nuo sąnarių hipermobilumo (χ2

(1)= 2,81; p=0,094), tačiau stebima priklausomumo tendencija (14 pav.).

14 pav. Kairės pėdos padėties vertinimo procentinis pasiskirstymas tarp sąnarių hipermobilumą

turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų

2.1.1 Dešinės pėdos padėties tipo pasireiškimo rezultatų vertinimas

Palyginus sąnarių hipermobilumą turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų dešinės pėdos padėtį, nustatyta, kad sąnarių hipermobilumo neturinčių dešinės pėdos padėtis daugiau nei trečdaliui nustatyta kaip pakitusi. Sąnarių hipermobilumą turinčių moterų daugiau nei pusė dešinės pėdos padėtis įvertinta kaip pakitusi ir kiek mažiau - kaip normali. Nustatyta, kad dešinės kojos pėdos padėtis priklauso nuo sąnarių hipermobilumo (χ2

(1)=6,18; p=0,013) (15 pav.) 29.4% 70.6% 65.7% 34.3% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Normali Pakitusi Yra SH Nėra SH

*

15 pav. Dešinės pėdos padėties vertinimo procentinis pasiskirstymas tarp sąnarių hipermobilumą

turinčių ir neturinčių jauno amžiaus moterų (*-p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

3.3.3. Kairės pėdos ir laikysenos tipo vertinimo rezultatai

Įvertinus ir palyginus sąnarių hipermobilumą turinčių jauno amžiaus moterų kairės pėdos ir laikysenos tipo rezultatus nustatyta, kad tiriamosios, turinčios patenkinamą laikyseną, kairės pėdos padėties pasiskirstymas buvo vienodas. Taip pat vienodas tiriamųjų pėdos padėties pasiskirstymas esant blogai laikysenai, kuris dvigubai mažesnis nei esant patenkinamai laikysenai ir tik keletui tiriamųjų turinčių gerą laikyseną pėdos padėtis buvo normali. (16 pav.).

16 pav. Kairės pėdos padėties procentinis pasiskirstymas pagal laikysenos tipą sąnarių

hipermobilumą turinčioms jauno amžiaus moterims

41.2% 58.8% 65.7% 34.3% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Normali Pakitusi Yra SH Nėra SH 7.7% 30.8% 15.4% 0% 30.8% 15.4% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%

Gera laikysena Patenkinama laikysena

Bloga laikysena

Normali Pakitusi

Išanalizavus sąnarių hipermobilumo neturinčių jauno amžiaus moterų kairės pėdos padėties ir kūno laikysenos tipą nustatyta, kad daugiausiai tiriamųjų turėjo normalią pėdos padėtį. Pakitusi pėdos padėtis nustatyta esant patenkinamai arba blogai laikysenai. Kelioms tiriamosioms pėdos padėtis buvo pakitusi ir jų laikysena įvertinta kaip gera (17 pav.).

17 pav. Kairės pėdos padėties procentinis pasiskirstymas pagal laikysenos tipą sąnarių

hipermobilumo neturinčioms jauno amžiaus moterims

3.3.4. Dešinės pėdos ir laikysenos tipo vertinimo rezultatai

Įvertinus dešinės pėdos padėtį ir laikysenos tipą sąnarių hipermobilumą turinčioms jauno amžiaus moterims nustatyta, kad tiriamosioms, turinčioms patenkinamą laikyseną, pėdos padėtis daugeliu atveju buvo pakitusi. Esant blogai laikysenai daugiausia tiriamųjų taip pat turėjo pakitusią dešinės pėdos padėtį ir tik kelios jauno amžiaus moterys turinčios gerą laikyseną turėjo normalią pėdos padėtį (18 pav.).

13.3% 33.3% 20% 3.3% 20% 10% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40%

Gera laikysena Patenkinama laikysena

Bloga laikysena

Normali Pakitusi

18 pav. Dešinės pėdos padėties procentinis pasiskirstymas pagal laikysenos tipą sąnarių

hipermobilumą turinčioms jauno amžiaus moterims

Įvertinus sąnarių hipermobilumo neturinčių jauno amžiaus moterų dešinės kojos pėdos padėtį ir laikysenos tipą gauti rezultatai parodė, kad didžiausia dalis tiriamųjų turėjo normalią pėdos padėtį. Mažesnė dalis jauno amžiaus moterų, turinčių patenkinamą arba blogą laikyseną, nustatyta pakitusi pėdos padėtis. Be to, turinčios gerą kūno laikyseną kelios tiriamosios turėjo pakitusią dešinės pėdos padėtį (19 pav.)

19 pav. Dešinės pėdos padėties procentinis pasiskirstymas pagal laikysenos tipą sąnarių

hipermobilumo neturinčioms jauno amžiaus moterims

7.7% 23.1% 7.7% 0% 38.5% 23.1% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%

Gera laikysena Patenkinama laikysena Bloga laikysena

Normali Pakitusi 13.3% 33.3% 16.7% 3.3% 20.3% 13.3% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40%

Gera laikysena Patenkinama laikysena Bloga laikysena

Normali Pakitusi