RASEINIŲ RAJONO 9-12 KLASIŲ MOKINIŲ PATIRIAMŲ TRAUMŲ IR JŲ SĄSAJŲ SU MOKYKLINE APLINKA VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

Visuomenės sveikatos fakultetas

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Rasita Andzelytė

RASEINIŲ RAJONO 9-12 KLASIŲ MOKINIŲ PATIRIAMŲ

TRAUMŲ IR JŲ SĄSAJŲ SU MOKYKLINE APLINKA

VERTINIMAS

Magistro diplominis darbas (Sveikatos ekologija)

Mokslinis vadovas: Doc. Ričardas Radišauskas

2012-05-14

2 SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija) Rasita Andzelytė

RASEINIŲ RAJONO 9-12 KLASIŲ MOKINIŲ PATIRIAMŲ TRAUMŲ IR JŲ SĄSAJŲ SU MOKYKLINE APLINKA VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS, MEDICINOS AKADEMIJA, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Magistro baigiamasis darbas. Kaunas, 2012.

Mokslinis vadovas: Doc. Ričardas Radišauskas (LSMU MA)

Darbo tikslas: Įvertinti mokinių patiriamas mokyklines traumas ir jų sąsajas su mokykline aplinka ir paţangumu.

Tyrimo metodika: Anoniminėmis anketomis apklausti 9-12 klasių mokiniai. Mokyklų sąrašas pateiktas 2 priede. Pateiktos 479 anketos, iš kurių į anketas atsakė 411 mokinių (atsako daţnis 86 proc.). Apklausti 87 devintos (21 proc.), 129 dešimtos (31 proc.), 101 vienuoliktos (24,6 proc.) ir 94 dvyliktos (22,9 proc.) klasės mokiniai. Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant programinį statistinių duomenų paketą SSPS 17.0 for Windows ir Microsoft Excel programą. Rezultatai: Tyrimo metu nustatyta, kad 66,7 proc. (n=274) respondentų yra patyrę traumas mokyklos aplinkoje. Iš jų 72,0 proc. patyrė vieną traumą, o likusi dalis dvi ir daugiau traumų. Vieną traumą patyrė 64,0 proc. berniukų ir 77,7 proc. mergaičių; dvi traumas patyrė 11,7 berniukų ir 16,3 proc. mergaičių; tris traumas patyrė 10,8 proc. berniukų ir 2,4 proc. mergaičių; daugiau nei tris traumas patyrė 13,5 proc. berniukų ir 3,6 proc. mergaičių. Apklausos duomenys parodė, kad 51,0 proc. (n=140) traumų įvyksta sporto salėje/stadione, 26,0 proc. (n=72) traumų įvyksta koridoriuje, 14,6 proc. (n=40) – lauke, mokyklos kieme, 8 proc. (n=22) traumų įvyksta einant į mokyklą/gatvėje. Traumas lemia neatidumas (54,7 proc.), draugo kaltė (21,9 proc.), nesaugi aplinka (20,8 proc.) ir kitos prieţastys (3 proc.). 45,0 proc. mergaičių ir 40,0 proc. berniukų, praleidţia daugiau nei 20 pamokų, tačiau mergaitės yra paţangesnės. Mokyklos rūpinasi saugaus elgesio mokymu, tai patvirtina 77,0 proc. mokinių. Saugią mokyklos aplinką paţymėjo 61,0 proc. moksleivių. Pagrindiniai traumų prevencijos būdai: atidumas (71,0 proc.), aplinkos sąlygų įvertinimas (24,0 proc.), drausmės laikymasis (nebėgioja, neskuba - 15,5 proc.), kitos (10,0 proc.).

Išvados: Tyrimo metu nustatyta, kad kas antras moksleivis yra patyręs bent vieną traumą. Berniukų traumos yra sunkesnės (lūţimai ir išnirimai). Traumos glaudţiai susijusios su sportine veikla ir saugaus elgesio taisyklių nesilaikymu. Pusė apklaustųjų nurodo, kad traumas sąlygoja jų pačių elgesys (neatidumas, draugų elgesys). Mergaičių paţangumas yra daug didesnis, negu berniukų. Kas trečias apklaustasis nurodo, kad mokyklos vykdo saugaus elgesio mokymus, rūpinasi aplinkos saugumu.

Raktaţodţiai: moksleiviai, trauma, suţeidimai, nelaimingi atsitikimai, paţangumas, prevencija, mokyklinė aplinka.

3 SUMMARY

Public Health (Health ecology) Rasita Andzelytė

EVALUATION OF 9-12 GRADES STUDENTS INJURIES AND THEIR RELATIONSHIP WITH SCHOOL ENVIRONMENT IN RASEINIAI DISTRICT

Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Occupational and Environmental Medicine. Thesis of Master degree. Kaunas, 2012.

Supervisor: Assoc. Prof., Dr. Ričardas Radišauskas (LUHS MA)

Aim of the study: To evaluate the student‟s school experienced trauma and their relationship with the school environment and performance.

Methods: The anonymous questionnaire was performed based on 9-12 grades students of Raseiniai district. The number of interviewed students were 479 and 411 students responded to the questionnaires (the response rate – 86%). 9 grade students were 21%, 10 - 31 %, 11 – 24.6% and 12– 22.9%. Statistical analysis of the research was carried out using the statistical software package SSPS 17.0 for Windows and Microsoft Excel.

Results: The study found that 66.7% (N=274) of respondents have experienced trauma in the school. 72.0% of these experienced one trauma and other two or more injuries. One injury suffered 64.0% boys and 77.7% girls, two injuries had 11.7% boys and 16.3% girls, three injuries had 10.8% boys and 2.4% girls and more than three injuries had 13.5% boys and 3.6% girls. Survey showed that 51.0% (N=140) of injuries occur in the gym, stadium, 26.0% (N=72) of injuries occur in the corridors, 14.6% (N=40) of injuries occur outside, in schoolyard, 8.0% (N=22) of injuries occur going to school, in the streets. Trauma happened by inattention (54.7%), a friend‟s fault (21.9%), unsafe environment (20.8%) and other reasons (3.0%). 45.0% girls and 40.0% boys spend more than 20 classes, but girls are more advanced. 77.0% students said that their schools take care of safe behavior training and 61,0% said that their schools have safe environment. Main prevention techniques of injuries are carefulness (71.0%), assessment of environmental condition (24.0%), maintainess of discipline (15.5%), other (10.0%).

Conclusion: The study determined that every second student is experienced at least one injury. Boys are experienced more serious trauma than girls (fractures and dislocations). Injuries are closely related to physical activity and maintainess of safety behavior. Half of the respondents indicate that trauma leads to their own behaviors (inattention, behavior of friends). The achievement of girls is much higher than boys. One of three respondents indicates that schools implement behavioral training, promote environmental safety.

Keywords: schoolchildren, trauma, injury, accidents, achievements, prevention, school environment.

4 TURINYS

ĮVADAS ... 5

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 7

1.1 Mokyklinės traumos sąvoka ir epidemiologija ... 7

1.2 Mokyklinės traumos etiologija ir gydymas ... 13

1.2.1 Individualusis faktorius ... 13

1.2.2 Šeimos faktorius ... 15

1.2.3 Aplinkos faktorius ... 16

1.2.3 Traumos pasekmės ... 17

1.3 Mokinių paţangumas ir pasitikėjimas ... 18

1.4 Saugi mokyklos aplinka ... 21

1.5 Traumatizmo profilaktikos programos ... 24

2. TYRIMO METODIKA ... 27

2.1 Tiriamojo kontingento atranka ir apklausų organizavimas ... 27

2.2 Tyrimo metodas... 27

2.3 Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika ... 28

2.4 Statistinė duomenų analizė ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 33

3.1 Mokyklinių traumų paplitimas ir prieţastys ... 33

3.2 Patirtos traumos ir mokinių paţangumas. ... 49

3.3 Mokinių informuotumas ir saugi aplinka mokykloje ... 63

IŠVADOS ... 74

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 76

LITERATŪRA: ... 77

5

ĮVADAS

Temos aktualumas. Sparti urbanizacija kelia traumų riziką vaikams šiame besiplečiančiame pasaulyje [25]. Pastaraisiais dešimtmečiais traumų skaičius didėja. Jos gali sukelti ilgalaikes ar trumpalaikes gyvenimo problemas, įvykstant sunkesnėms traumoms, gali likti liekamieji reiškiniai, kurie pakeičia ne tik traumuoto asmens, tačiau ir jo artimųjų gyvenimą. Dėl įvairių nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų, traumų, patirto smurto, bandymų nusiţudyti Lietuvoje į sveikatos prieţiūros įstaigas kasmet kreipiasi apie 400 tūkstančių ţmonių ir daugiau kaip 5000 miršta. Dėl nelaimingų atsitikimų ir traumų daugiausia miršta jauni ţmonės. Vaikų ir paauglių traumatizmas yra labai svarbi visuomenės sveikatos problema Lietuvoje. Atliekami tyrimai, kuriuose analizuojami vaikų traumų aspektai yra svarbūs todėl, kad yra nepriimtinai aukšti mirtingumo ir suţalojimų rodikliai, kurie lemia vaikų sveikatą ir socialines valstybės aplinkybes [25]. Vaikų dėl traumų ţūsta daugiau negu nuo visų kitų prieţasčių sudėjus kartu. Dėl lengvų traumų daţniausiai nesikreipiama į gydytojus. Kiekviena trauma yra susijusi su psichologinėmis ir socialinėmis moksleivio problemomis, o sunkesnės taip pat susijusios ir su ekonominiais nuostoliais [4].

Mokslinis naujumas. Vaikų traumatizmo problemos nagrinėjamos jau ir seniau, tačiau daţniausia aplinka, kurioje tiriami traumų atvejai yra ne mokykla, o ţaidimų aikštelės, namų aplinka. Pasaulyje nėra atliekami detalesni tyrimai mokyklose dėl traumų atvejų. Aprašomi jau patyrusių traumų psichologiniai aspektai, traumų sukeliamų prieţasčių analizė. Pasaulyje kaip ir Lietuvoje trauma siejama su mirtimi ir negalia [54,25]. Kiekvienais metais pateikiami visuomenės sveikatos specialistų duomenys, apie rajonuose įvykusius traumų atvejus [59]. Maţai atliekamų tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjami aplinkos faktoriai, kurie padidina traumos riziką, daţniausiai analizuojami, individualūs ir šeimos [48].

Teorinė ir praktinė reikšmė. Pagal visuomenės sveikatos centro duomenis 2005 m. Raseinių raj. patiriamų traumų skaičius, lyginant su kitomis Kauno Apskrities mokyklomis, buvo vienas iš maţiausių [2]. Nuo 2005 m. buvo pradėta įgyvendinti Valstybės traumatizmo profilaktikos programa iki 2010 m., kuria siekta 30 proc. sumaţinti traumatizmą, invalidumą ir mirtingumą nuo traumų įvykus nelaimingam atsitikimui. Šiuo tyrimu siekiama suţinoti traumų poveikį moksleiviams ir šio rajono vaikų traumų paplitimą.

6 Suformuluota darbo problema. Siekiama įvertinti Raseinių raj. moksleivių patiriamas mokyklines traumas, išsiaiškinti jų aplinkybes, paplitimą, pobūdį. Įvertinti patiriamų traumų ir mokinių paţangumo sąsajas. Analizuoti mokininių informuotumą apie traumų prevencijos galimybes. Įvertinus jaunimo mokyklinių traumų prieţastis, pateikti rekomendacijas kaip sukurti saugesnę aplinką.

Darbo tikslas:

1. Įvertinti mokinių patiriamas mokyklines traumas ir jų sąsajas su mokykline aplinka ir paţangumu.

Darbo uždaviniai :

1. Nustatyti ir įvertinti mokyklinių traumų paplitimą bei prieţastis.

2. Įvertinti sąryšį tarp patirtos traumos ir praleistų pamokų skaičiaus bei paţangumo. 3. Įvertinti mokinių nuomonę apie savo mokyklos aplinką bei jų informuotumą apie mokyklinių traumų prevencijos galimybes.

7

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Mokyklinės traumos sąvoka ir epidemiologija

Mokyklinė trauma – išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų, audinių suţalojimas arba stiprus psichinis sutrikimas, įvykęs mokykloje, pamokų ar pertraukų metu.

Traumos skirstomos pagal prieţastį, vietą, paţeidţiamų organų sistemas ir kaulų lūţius. Pagal prieţastį ir vietą skiriamos šios traumos:

 buitinės,

 viešosios vietos,

 mokymo ir ugdymo įstaigų,

 transporto,

 sporto,

 smurtinės. Pagal organų sistemas:

 centrinės nervų sistemos,

 kaulų – sąnarių,

 vidaus organų,

 minkštųjų audinių,

 politraumos [45].

Traumų prieţastis galima suskirstyti pagal amţiaus grupes:

 Vaikystės. Vaikystėje vaikai traumas patiria namuose, ropojimo laikotarpiu [11]. Jiems traumos būna lengvesnės, reti galvos suţalojimai [50].

 Paauglių. Paaugliai traumas patiria mokykloje ar kieme, dėl aktyvaus laisvalaikio. Vaikams iki 15m. suţalojama alkūnė, dilbis ir galva [46].

8

 Suaugusiųjų. Suaugusiųjų traumos įvyksta darbo aplinkoje, dėl neatidumo, gretutinių ligų. R.Mitchell, K.Curtis ir kt. teigia, kad amţiaus grupėje nuo 15- 64 metų, linkę susiţaloti kelį ir blauzdą, o vyresnių nei 65 metų, klubą ir šlaunį [46]. Vaikai traumas patiria kiekvienoje mokykloje, ne visos mokyklos traumų atvejus registruoja. Jų sunku išvengti todėl, kad mokykloje vaikai daugiau juda, nei namuose ir yra maţiau priţiūrimi. Per fizinio ugdymo pamokas, vaikai traumų patiria daţniau, nei kitų pamokų metu todėl, kad turi būti fiziškai aktyvūs. Taip pat daţniau nukenčia aktyvesni mokiniai, kurie linkę laisvalaikį praleisti išvykose, sportuodami.

Lietuvos gyventojų mirtingumo rodiklis yra 11,18/1000 gyventojų. Lyginant su kitomis pasaulio šalimis, yra 44 valstybė iš 192 (2008 m.). Maţiausias mirtingumo rodiklis yra 2,11 (1000 gyv.), didţiausias - 30,83 (1000 gyv.) [30]. Valstybės mirtingumas lyginant pastaruosius kelis metus maţėja: 2008 m. – 1305,3 (100 tūkst.gyv.), 2009 m. – 1258,6 (100 tūkst.gyv.), tačiau 2010 m.vėl didėja – 1281,5 (100 tūkst.gyv.) [37]. Daţniausios mirties priţastys: kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai, išorinės mirties prieţastys, virškinimo sistemos ligos ir kitos mirties prieţastys (1.1 pav.).

1.1 pav. Lietuvos gyventojų mirtingumas pagal priežastis 2008-2010 m. 100 tūkst. gyventojų (Lietuvos statistikos departamentas, 2011 m.)

9 Toliau analizuosime gyventojų mirtingumą iki 19 m. amţiaus. Mirtingumas pateikiamas nuo 2000-2010 m. (1.2 pav). Lietuvoje nuo 2000 m. iki 2010 m. mirtingumas maţėjantis, visose amţiaus grupėse. Didţiausias mirtingumas 10 metų laikotarpyje yra kūdikių (0 m.) ir 14-19 m. amţiaus vaikų. Nuo 2000 m. iki 2010 m. kūdikių mirtingumas sumaţėjo per pusę ir pasiekė 153 gyv.. 2010 m. 1- 4 m. vaikų mirtingumas yra 36 gyv., 5-9 m. vaikų tarp visų amţiaus grupių yra maţiausias - 22 gyv., 10-14 m. vaikų mirtingumas yra 33 gyv., 15-19 metų vaikų mirtingumas yra 146 gyv..

1.2 pav. Lietuvos gyventojų iki 19 m. mirtingumas amžiaus grupėse 2000-2010 m. (Lietuvos statistikos departamentas, 2011 m.)

Lietuvoje 15-19 m. gyventojai sudaro 6,88 proc. visos populiacijos [35], šio amţiaus mirtingumas yra vienas iš didţiausių iki 19 m. vaikų. Pagrindinės mirties prieţastys: piktybiniai navikai, nervų sistemos ligos, išorinės mirties prieţastys, transporto įvykiai, atsitiktiniai paskendimai ir tyčiniai suţalojimai (1.1 lentelė). Daţniau miršta vyrai nei moterys.

10 1.1 lentelė. 14-19 metų amžiaus vaikų mirtingumas (gyv.) pagal priežastis 2010 m. (Lietuvos statistikos departamentas, 2011m.)

Vyrai Moterys

Vyrai ir moterys

Infekcinės ir parazitinės ligos 1 0 1

Piktybiniai navikai 8 3 11

Kraujo ir kraujotakos organų ligos bei tam tikri sutrikimai susiję su

imuniniais mechanizmais 1 1 2

Endokrininės, mitybos ir medţiagų apykaitos ligos 2 2 4

Psichikos ir elgesio sutrikimai 0 0 0

Nervų sistemos ligos 8 3 11

Akies ir ausies ligos 0 0 0

Kraujotakos sistemos ligos 6 3 9

Kvėpavimo sistemos ligos 0 0 0

Virškinimo sistemos ligos 1 0 1

Odos ir poodţio ligos 0 0 0

Jungiamo audinio ir skeleto -raumenų sistemos ligos 0 0 0

Urogenetalinės sistemos ligos 0 0 0

Nėštumas, gimdymas ir pogimdyminis laikotarpis 0 0 0

Perinatalinio periodo ligos 0 0 0

Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos 3 2 5 Simptomai, pakitimai ir nenormalūs klinikiniai bei laboratoriniai

radiniai neklasifikuojami kitur 2 0 2

Išorinės mirties prieţastys 88 12 100

Transporto įvykiai 26 4 30

Nukritimai 1 0 1

Atsitiktinis paskendimas 12 1 13

Dūmų, gaisro ir liepsnos poveikis 0 0 0

Intensyvus natūralaus šalčio poveikis 1 0 1

Atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu bei jo poveikis 1 0 1

Tyčiniai suţalojimai 24 7 31

Pasikėsinimas 1 0 1

Išorinės mirties prieţastys yra viena iš pagrindinių mirties prieţasčių vaikų ir jaunimo tarpe, o suaugusiųjų tarpe trečia mirtingumo prieţastis [1]. Mirtys sukeltos išorinių mirties prieţasčių pagal tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) ţymimos nuo V01-Y89.

11 15-19 m. gyventojų mirtingumas visuose rajonuose nuo 2000 iki 2010 m. maţėjo. 2010 m. didţiausias mirtingumas Vilniaus (33 gyv.) ir Kauno (35 gyv.) apskrityse (1.3 pav.) Maţiausias mirtingumas 2010 m. buvo Telšių (6 gyv.), Alytaus (7 gyv.) ir Tauragės (7 gyv.) apskrityse, šiek tiek daugiau buvo Klaipėdos (14 gyv.), Marijampolės (10 gyv.), Panevėţio (12 asm.), Šiaulių (11 gyv.) ir Utenos (11 gyv.) apskrityse.

1.3 pav. 14-19 metų Lietuvos gyventojų mirtingumas pagal apskritis 2000-2010 m. (Lietuvos statistikos departamentas, 2011 m.)

Kauno apskrities 2010 m. mirtingumas 14-19 m. gyventojų yra 35 asmenys (2011 m.). Kauno apskrities mirtingumas savivaldybėse pateiktas 1.4 pav. Didţiausias mirtingumas yra Kauno rajono ir miesto savivaldybėse. Raseinių rajono savivaldybėje 2009 m. mirtingumas buvo 5 gyv., 2010 metais sumaţėjo iki 1 gyv..

12 1.4 pav. 14-19 metų Lietuvos gyventojų mirtingumas Kauno apskrities savivaldybėse

2008-2010 m. (Lietuvos statistikos departamentas, 2011 m.)

Lietuvoje ir uţsienio valstybėse, visose amţiaus grupėse, traumas daţniau patiria vyriškosios giminės atstovai. Lietuvoje dėl išorinių mirties prieţasčių vyrai miršta apie 4 kartus daugiau nei moterys. Australijoje dėl traumų daugiausiai hospitalizuojama pacientų [46]. JAV traumos sudaro 80 proc., kurios sukelia mirtį vaikams virš vienerių metų [49].

Daţniausiai pasitaikančios vaikų iki 19 m. amţiaus suţalojimų prieţastys yra transporto įvykiai (28 proc.), tyčiniai suţalojimai (25 proc.), kitos prieţastys (21 proc.), atsitiktiniai paskendimai (19 proc.), pasikėsinimai (4 proc.), intensyvus natūralaus šalčio paveikis (1 proc.), dūmų gaisro ir liepsnos poveikis (1 proc.), nukritimai (1 proc.) (duomenys 2009 m.) [1,37,64,]. Kitos prieţastys tai – atstiktinis kvėpavimo sutrikimas, elektros srovės poveikis, apsinuodijimas narkotikais, psichodisleptikais, taip pat įvykiai, kurių ketinimai nėra ţinomi.

Lietuvos gyventojų mirtingumas (1281,5/100 tūkst.gyv.), lyginant su kitomis Baltijos šalimis, tai Estija (1177,6/100 tūkst. gyv.) ir Latvija (1343,0/100 tūkst. gyv.). Latvijos mirtingumas yra šiek tiek didesnis (2010 m.). Mirtys dėl išorinių mirties prieţasčių Estijoje (84,7/100 tūkst. gyv.), Latvijoje (94,1/100 tūkst. gyv.) ir Lietuvoje (123,1/100 tūkst. gyv.)

13 (2010m.) [26]. 1.5 pav. pateiktos išorinės traumų prieţastys 5-19 metų grupėje nuo 2000 iki 2010 m., paveiksle matome, kad mirčių dėl išorinių prieţasčių visose šalyse maţėja.

1.5 pav. Standartizuotas mirties rodiklis 5-19 metų grupėje dėl išorinių mirties priežasčių 2000-2010 m.(Pasaulinė Sveikatos Organizacija, 2012 m. )

1.2 Mokyklinės traumos etiologija ir gydymas

Siekdami uţkirsti kelią traumų atvejų didėjimui, pirmasis ţingsnis išsiaiškinti visas jas sukeliančias prieţastis. Skiriami trys pagrindiniai, traumos rizikos faktoriai:

 individualumo,

 šeimos,

 aplinkos.

1.2.1 Individualusis faktorius

Individualumas labai svarbus, turbūt pasaulyje nerasime dviejų vienodų ţmonių, išimtis tik identiški dvyniai, kurie fiziologiškai gali būti panašūs, tačiau jų genuose uţkoduota

14 informacija gali skirtis, pasireiškianti jų elgesyje. Individualumo faktoriuje analizuosime šiuos poţymius – lytis, amţius, sveikata, psichika, elgesys.

Vyriška lytis siejama su padidėjusia traumų rizika Kinijoje, USA, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėje karalystėje, tyrimo laikotarpis 1958-2002 m. [48]. Kinijoje daţniau berniukai (76,52 proc.) nei mergaitės (72,81 proc.) patiria traumas (10-17 m.) [7]. Taip pat siejama su pradinėmis klasėmis, liga, sveikatos būkle. Didţiausia rizika patirti turi 6-8 klasių atstovai, kaip ir Lietuvoje [2,61]. Taivane, rizika traumoms siejama su moteriška lytimi (merg.-52 proc, bern.-48 proc), socioekonominiu statusu, sportu, stresu ir mokyklos tipu (viešos 72 proc. , privačios 28 proc.). Privačiose mokyklose sumaţinamas fizinis aktyvumas, todėl sumaţėja ir traumų atvejų [61].

Namuose įvykstančių traumų atvejų skaičius maţėja, didėjant vaikų amţiui. Jaunesnių vaikų traumų atvejų skaičius namuose siekia iki 52 proc., o vyresnio amţiaus iki 26 proc. [7].

Prancūzijoje traumų rizika siejama, su jaunesniu amţiumi, spichotropinių vaistų vartojimu, neramiu vaiko elgesiu [13]. Vartojant spichotropinius vaistus padidėja mieguistumas dieną, pasikeičia fiziniai ir protiniai sugebėjimai, sumaţėja budrumas.

Vaikai, kurie yra aktyvūs, ieško nuotykių, yra veiklūs, traumų patiria daţniau [4]. Naujojoje Zelandijoje pastebėta, kad toje pačioje amţiaus grupėje vaikams, kurie yra sunkesni ir aukštesni nei jų bendraamţiai, traumos baigiasi lūţiais [23,48]. Jungtinėje Karalystėje ţemesnio ūgio berniukai daţniau traumas patiria keliuose [48]. Bernardo, Gardner ir Seibel (2001) rašo, kad viena iš svarbių traumos prieţasčių yra fizinės bendraamţių kovos mokyklose [49].

Riziką patirti traumą lemia mokinio sveikata, tai įvairios ligos, susirgimai [31]. Daţniau traumas patiria turintys jutiminių sutrikimų, priešingai nei turintys spalvinio matymo sutrikimus ar sergantys ambiopatija. UK ir Kinijoje padidintą riziką patirti traumą turi vaikai, kurie turi psichologinių ir elgesio sutrikimų [48]. Vaikai gali patirti įvairaus sunkumo traumas: sunkias, vidutines ir lengvas. Į gydymo įstaigas kreipiasi tik patyrę vidutines ir sunkias traumas. Šių traumų skirstymas priklauso nuo suţalojimo dydţio, paţeistų organų sistemų, reikalingų gydymo priemonių ir pasveikimo laiko.

15 S. Starkuvienės ir A. Zaborskio teigimu, moksleiviai, kurie rūko, vartoja alkoholinius gėrimus, nesisega saugos dirţo automobilyje, dalyvauja su bendraamţiais muštynėse, daug laiko praleidţia su draugais, praleidinėja pamokas, nesveikai maitinasi, daugiau nei keturis kartus yra didesnė rizika patirti traumą, lyginant su tais, kurie taip nesielgia. Lietuvoje ir Kinijoje šie pastebėjimai labiau būdingi paaugliams berniukams [4,31].

Henrich C.C. Schwab-Stone M. ir kitų autorių atlikti tyrimai teigia, viena iš traumos prieţasčių yra bendraamţių muštynės, pastūmimai. Vaikų agresyvumas vis didėja, todėl vis daţniau konfliktai sprendţiami su psichologine ir fizine agresija. Berniukai, kurių tėvai linkę smurtauti, taip pat smurtauja. [27]

Mokiniams su negalia išvardinti traumos rizikos faktoriai, du kartus padidina traumos tikimybę, nei vaikams be negalios. Turintiems fizinę negalią šis veiksnys būdingesnis nei turintiems paţintinę (kognityvinę) negalią [52]. Paţintinę negalia turi, sergantys autizmu, dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sindromu.

1.2.2 Šeimos faktorius

Šeimos faktorius – šeimos sudėtis ir tėvai, jų amţius, sveikata, spichologinė būsena, išsilavinimas, ekonominis ir socialinis statusas, gyvenamoji vieta.

Įdomu tai, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenimas šeimoje, kurioje yra jaunesnių brolių ar seserų, didina rizika patirti traumą, priešingai nei Naujoje Zelandijoje [48].

Pastebimi šie traumų rizikos faktoriai ir su ikimokyklinių klasių vaikais. Rizika susijusi su socialiniais sluoksniais, vaiko elgesiu, šeimos charakteristika, motinos depresija, vienišais tėvais, jaunu motinystės amţiumi, šeimos dydţiu, šeimos stresoriais [53].

Jaunos mamos Jungtinėje Karalystėje 20-24 m., Kinijoje virš 22 m., taip pat nepilnos šeimos, siejamos su padidėjusiais vaikų traumų atvejais. Sutrikusi motinos psichinė sveikata padidina traumų riziką vaikams mokykloje Jungtinėje Karalystėje, bet ne Naujojoje Zelandijoje. Blogose šeimose augantys vaikai, siejami su patiriamomis nelaimėmis keliuose, tačiau Naujojoje Zelandijoje atliktuose tyrimuose, traumų rizika nesiejama su šeimų draugystėmis ar šeimos nelaimėmis [48]. Prancūzijoje traumų rizika siejama, su tėvų neturėjimu. Vaikui, augančiam be

16 tėvų, padidėja stresas ir atsiranda psichosomatiniai sutrikimai, tai lemia daţną psichotropinių vaistų ar alkoholio vartojimą [13].

Daug šiuolaikiniame pasaulyje lemia pinigai, nuo jų priklauso kokį maistą vaikas valgo, kuo rengiasi, bei kokioje aplinkoje auga. Taip pat svarbus tėvų supratimas, kokioje aplinkoje vaikas turėtų augti, kad būtų sveikas. Todėl netgi jų išsilavinimas yra vienas iš traumos riziką didinančių veiksnių. Socioekonominis vaiko statusas taip pat siejamas su traumų rizika. Jungtinėje Karalystėje ir Naujojoje Zelandijoje atliktuose tyrimuose, nepastebėtas reikšmingas skirtumas, traumų atsiradimui tarp skirtingų ekonominių klasių. Analizuojama, kaip traumos siejamos su didelėmis, vidutinėmis ir maţomis pajamomis. Rizika patirti traumą padidėja, turint maţas ir dideles pajamas, bet ne vidutines [48,62].

1.2.3 Aplinkos faktorius

Šeima atsakinga uţ vaikus ir tik nuo šeimos priklauso kokioje aplinkoje vaikas auga. Vaiką supanti aplinka, namuose, mokyloje, kieme gali padidinti traumų riziką [62]. J.Mytton ir E.Towner tyrime aprašoma, kad skurdi namų aplinka lemia traumų atsiradimą. Padidėja traumų, kai namuose trūksta pagrindinių patogumų. Jungtinėje Karalystėje ir Naujojoje Zelandijoje traumos siejamos su namuose rodomais suaugusiųjų filmais [48].

Traumų rizika didina ir automobilių pramonė. Nelaimingi atsitikimai keliuose yra pagrindinė 15-19 m vaikų mirties prieţastis ir antroji 10-14 m. vaikų. Taip pat pavojų kelia, vis daugiau atsirandančių pramogų, ekstremalių nuotykių ieškotojams [25].

Rizika patirti traumą priklauso ir nuo valandos (rizikingiausios valandos yra 16,2±3,7 val., berniukams – 15,6±4,4 val., mergaitėms – 16,2±3,7 val.). Šeima gali sumaţinti ar padidinti vaiko saugumą, priklausomai nuo to, kaip rūpinasi savo vaiku, nes rizika siejama su tėvų neprieţiūra [7].

Kanadoje atliktame tyrime teigiama, kad daugiausiai nukritimų įvyksta ţaidimų aikštelėse, nukritimai nuo ţaidimų įrangos [40,34,62]. Pagrindinė traumų prieţastis Jungtinėse Amerikos Valstijose mokyklinio amţiaus vaikų yra sportas ir laisvalaikio uţsiėmimai [42].

17 Australijoje išskiriamos pavojingiausios sporto šakos, kurios kelia didţiausią traumų riziką, tai futbolas, regbis, krepšinis, kriketas, netbolas, riedlenčių sportas, linijinis čiuoţimas ir jojimas.

Švedijoje pagrindinės traumos dėl aplinkos yra:

 suţeidimai dėl duobių (įdubų) mokyklos kieme

 sporto traumos

 traumos susijusios su smurtu [32].

Naujojoje Zelandijoje nustatyta, kad padidėjusi traumų rizika ir mirtingumas yra susijęs su mokinių ėjimu pėsčiomis ar vaţiavimu dviračiu. Saugiausia priemonė patekti į mokyklą buvo autobusas, po to ėjimas pėsčiomis ir pavojingiausia vaţiuoti dviračiu [57]. Jungtinių Amerikos Valstijų tyrimo duomenimis, ne visi autobusai yra saugūs. Autobusai, skirti specialiai veţioti moksleivius į mokyklas, vadinami mokyliniais, avarijų, mirtingumo, bei ţalos rodikliai yra maţesnis, nei kitų autobusų, kuriais veţiojami mokiniai. Palyginimui, mirštamumas mokykliniame autobuse yra 0,4/per 100 milionų mylių, o Ajovos transporto priemonių mirštamumo rodiklis yra 1,38 per 100 milionų mylių. Taip pat avarijų rizika didėja, nuo vairuotojo individualių savybių ir amţiaus ( padidėja rizika dėl jauno amţiaus, gretutinių ligų) [68].

Kinijos mieste gyvenantiems vaikams (50-80 proc.) rizika patirti traumą padidėja, labiau nei kaime (21 proc.) [31]. Traumų atvejų skaičius priklauso ir nuo mėnesio: jų skaičius padidėja kovo, balandţio, rugsėjo ir spalio mėnesiais [61].

1.2.3 Traumos pasekmės

Priklausomai nuo patirtos traumos sunkumo, skiriamas gydymas, kuris gali apriboti vaiko grįţimą į mokyklą. Uţsienio literatūroje nagrinėjami traumų atvejai pagal skirtingus traumų įvertinimo modelius. Rehn M., Perel P. ir kitų autorių tyrimas apibendrina visus modelius ir juos analizuoja. Pastebėtas trūkumas, kad nėra visoms šalims vienodo traumų vertinimo modelio. Svarbūs išankstiniai traumų modeliai, kurių pagalba yra priimami klinikiniai sprendimai [54]. Modeliai pradėti taikyti nuo 1980 m.:

18 1. CRAMS modelis, kuris įvertina kapiliarų laidumą ir sistolinį kraujo spaudimą, kvėpavimą, krūtinę, judėjimą, kalbą.(Circulation, respiration, abdomen, motor, speech)

2. Indeksas prieš atvykstant į ligoninę, kuris vertina sistolinis kraujo spaudimą, pulsą, kvėpavimą, sąmonę (PHI).(Pre hospital index)

3. Pagalbos suteikimo pirmumo nustatymo įvertinimas: sistolinis kraujo spaudimą, kvėpavimą, Glasgow komos skalė (T-RTS).(Triage revised trauma score)

4. Psichologinio vertinimo modelis: vertina sistolinį kraujo spaudimą, kvėpavimą, sąmonę (PSS). (Physiologic severity score)

5. MGAP modelis: vertina sistolinį kraujo spaudimą, traumos mechanizmą, sąmonę. (Mechanism, Glasgow coma scale, age and arterial pressure) [54].

Traumos pasėkmės gali būti įvairios, tiek fiziologinės tiek psichologinės. Viena iš psichologinių pasėkmių yra pretrauminis ir postrauminis stresas. Prieš traumą, jos metu ar po jos ţmonės patiria stresą. Bui E., Brunet A. ir kitų autorių tyrime rašoma, kad potrauminį stresą patiria moterys, vyrai ir vaikai [8]. Tik moterys po trauminį stresą išgyvena ilgiau [19]. Nuo asmens individualių savybių priklauso traumos išgyvenimas ir prisitaikymas po jos. Patyrus galvos traumas daţnai pasitaiko fiziologiniai liekamieji reiškiniai. 10 mln. ir daugiau vaikų po galvos traumų ilgą laiką praleidţia ligoninėje, kai kurie lieka neįgalūs [25,42,16].

Vaikams iki 1 metų pagrindinė mirties prieţastis yra trauma, tačiau 10-19 metų grupėje ji vis didėja [25,42]. Australijoje ir visame pasaulyje dėl nukritimų yra daugiausiai i ligoninę patenkančių ţmonių. Tai viena iš pagrindinių prieţaščių sukeliančių mirtį ir negalią [54,58]. Priklausomai nuo jos sunkumo ir suţalojimo vietos. Didelis mirtingumas išlieka, kol atvykstama į ligoninę ir kelios valandos po operacijos [54]. Vaikų iki 15 m. amţiaus 25 proc. atliekamos operacijos, patyrusiems galvos traumas [46,50].

1.3 Mokinių paţangumas ir pasitikėjimas

Mokinių paţangumas vertinamas jo gautais mokslo įvertinimo balais. Tai pagrindinis išsilavinimo standartų vertinimas. Mokymąsi lemia socialiniai veiksniai, aplinka, genetika. Taip

19 pat lemia ir psichologinė vaiko būsena, kuri priklauso nuo santykių su šeimos nariais, draugais, mokytojais, bendraklaisiais. Paţangumas skiriamas į kelias grupes :

1. Labai paţangūs, kurių vidurkis 8,51-10 2. Paţangūs – 6,51-8,5

3. Nepaţangūs – 5,01-6,5 4. Labai nepaţangūs – iki 5. Mokinių lankomumas vertinamas:

 Geras – praleidţia nuo 6-6,4 kartų per mėnesį.

 Vidutinis – 6,4-12 kartų.

 Blogas – 12,1-24 kartų [9].

Pagrindiniai asmenys, kurie suteikia mokiniams socialinį palaikymą yra jiems reikšmingi asmenys, tai tėvai, pedagogai, draugai ir kiti asmenys. Skiriamos šios palaikymo formos: išklausymo, emocinis, emocinio iššūkio, realybės patvirtinimo, pagyrimo, paskatinimo ar iššūkio, juntamos paramos ir galimybės ją gauti [9]. Socialinis palaikymas didina mokinių pasitikėjimą savimi, skatina imtis sudėtingesnių uţduočių, prisideda prie savivertės formavimo.

Svarbi asmens vidinė būsena, ją neigiamai veikia nerimas, kuris gali lemti blogesnius mokymosi pasiekimus. Taip pat blogesnis mokinio įvertinimas, gali sukelti jam nerimą. Yra kelios nerimo rūšys:

1. Bendras nerimas (kaip asmenybės savybė), 2. Mokyklinis nerimas,

3. Savęs vertinimo nerimas,

20 Uţsitęsusios nerimo ar streso būsenos lemia sunkių psichologinių, socialinių pasėkmių ir somatinių pojūčių atsiradimą. Reikėtų paminėti, kad depresija tai pat siejama su traumos rizika [29].

Turintys emocinių problemų, linkę į smurtą, turintys problemų su mokyklų lankymu vaikai siejami su maţais pasiekimais mokykloje ir nesaugumo jausmo jutimu [17,27]. Smurtaujantys, kaip ir turintys psichologinių problemų vaikai, padidina rizika patirti traumą. Todėl galime teigti, kad vaikams, turintiems maţus mokslinius pasiekimus, padidėja rizika patirti traumą.

Gerų mokslo rezultatų pasiekimą gali lemti namų aplinkos kokybė, alkoholio vartojimas motinos nėštumo metu [17]. Norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų, moksleivis turi būti gerai motyvuotas, todėl mokytojai, tėvai ir bendraamţiai turi teikti pasiūlymus ir galimybes, kaip aukšti mokyklos mokymosi rezultatai gali lemti tolesnę vaiko veiklą [55].

Mokyklos lankomumas lemia mokymosi kokybę, vaikui praleidus pamokas, atsiliekama nuo dėstomos medţiagos [15]. Pamokų nelankymas, tai viena iš prieţasčių dėl kurios moksleivis yra labiau paţeidţiamas ir lengviau įsitraukia į nusikalstamą veiklą [47]. Pasiekimai pradinėse klasėse gali turėti toli siekiančių tikslų mokyklos ar studijų laikotarpiu [5].

Tėvų psichologinė būsena ir ekonominė padėtis lemia vaiko paţangumą ir mokymąsi [5,51]. Vaikai, kurių motinos serga depresija, turi elgesio problemų ir namuose, ir mokykloje, maţina mokymosi pasiekimus. Vaikas turi geriau suprasti šeimos gyvenimą, jame vykstančius procesus ir emocinį aspektą, todėl, kad tai padeda jam ugdytis [5].

Mokyklos turi pasiţymėti tokiomis savybėmis, kaip teigiami mokytojų santykiai, motyvacija, lyderiavimas, disciplina bei pasiekti aukšti mokslo rezultatai. Visi šie poţymiai lemia moksleivių aukštus pasiekimus, priešingu atveju juos menkina [51]. Serbijoje atliktame tyrime pastebėta, kad pasiekti geresnių rezultatų padeda bendravimas tarp klasių. Geri santykiai tarp klasių leidţia dalintis idėjomis ir tyrinėti naują mokymosi turinį [18].

21 Pranzūcijoje, Kinijoje atliktame tyrime, blogas vidurkis siejamas su padidėjusia traumų rizika todėl, kad mokiniai neţino kuo rizikuoja [13,61]. Mokiniai neţino traumos pasėkmių, pvz. kaip negalia gali pakeisti jų gyvenimą.

Kitas aspektas yra mokyklos nelankymas dėl ligos ar traumos. Jis gali lemti mokyklos pasiekimų blogėjimą. Šiuo atveju ne savanorišku pasirinkimu, vaikas neina į mokyklą, tiesiog jis, dėl pablogėjusios fizinės būklės, priverstas gydytis namuose ar ligoninėje. Tačiau, kad ir neilgas nedalyvavimas pamokose gali sukelti ţalingą poveikį vaiko švietimui ir paţangai [15].

Mokymasis lemia riziką patirti traumas, daugiau įvykstančių traumų siejamos su ţemesnius rezultatus turinčiais moksleiviais [31].

1.4 Saugi mokyklos aplinka

Mokykla turėtų būti, viena iš pagrindinių vietų, kurioje kuriama saugi aplinka ir saugumas [4].

Lietuvoje mokyklų aplinkos reikalavimus aplinkai reglamentuoja Lietuvos Higienos norma, HN:2010 ,,Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ [67]. Kad vaikų sveikata būtų geresnė, reikalinga ne tik įstatyminė bazė, tačiau ir kitokia aktyvi veikla, į kurią būtų įtraukiamos mokyklos. Viena iš jų yra sveikatą stiprinančių mokyklų veikla, kuria domisi vis daugiau visuomenės sveikatos specialistų. Sveikatos stiprinančių mokyklų tinklas yra plečiamas vietos lygmeniu t.y. Lietuvos savivaldybėse [62].

Dauguma mokyklų yra pastatytos prieš daugelį metų, pagal kitus anuomet galiojusius statybos ir higienos reikalavimus. Todėl nenuostabu, kad laikui bėgant pasikeičia reikalavimai, tačiau pasikeisti mokyklos taip greitai negali, nes neturi lėšų. Lietuvos respublikos ministerija šiuo metu įspėja, kad mokyklų renovacija nesiekiama sukurti saugią aplinką mokyklose [39]. Vaikai turi mokytis saugioje aplinkoje, kuri juos apsaugotų nuo suţalojimų [25,62]. Kanados tyrimo duomenimis aplinkos modifikavimas bei didesnė vaikų prieţiūra mokykloje gali sumaţinti traumų skaičių [41]. Svarbu nustatyti rizikos veiksnius, kurie lemia traumas ir surasti tinkamus apsisaugojimo būdus, analizuoti pagal lytį, amţių, socialinę padėtį [58].

22 Veiksmingos suţalojimo prevencijos strategijos :

 Aplinkos pakeitimas,

 Produktų keitimas,

 Teisės aktai, jų reguliavimas ir vygdymas,

 Saugos įtaisų naudojimo skatinimas,

 Švietimas ir įgūdţių ugdymas,

 Bendruomenės iniciatyvos,

 Šeimų su maţais vaikais lankymas [33].

Moksliniuose straipsniuose pateikiamos saugos priemonės, naudojamos sukurti saugią aplinką mokyklose.

1. Programa apie saugų elgesį mokyklos teritorijoje ir gatvėje.

 Visuomenėje teigiama, jog į vaikų traumas ţiūrima atmestinai, apie jas yra nepranešama, nepakankamai registruojama. Nepakankamai rūpinamasi nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencija. Būtina uţtikrinti reikalavimų ir nuostatų laikymąsi.

 Reikalaujama, jog mokymosi įstaigos būtų saugios, tačiau mokykloms trūksta lėšų uţtikrinti reikalaujamą saugumą (prioritetų pervertinimas). Prašoma sukurti įstatymus, reikalavimus mokyklos teritorijoje, kurie padėtų apriboti automobilių srautą. Greičio, eismo ribojimas greta mokymo įstaigų. Daugelyje šalių saugos zonos prie mokyklų pvz.: greičio ribojimas automobiliams; mokyklos zonoje negali būti statomi automobiliai, jie turi būti paliekami per atstumą, jog vaikai galėtų saugiai eiti, negalėtų išbėgti į judrias gatves [63]. Lietuvoje daug mokyklų yra netoliese judrių gatvių.

 Yra įstatymas įpareigojantis dėvėti šalmą vaţiuojant dviračiu, tačiau jo nesilakoma.

23

 Saugaus elgesio mokymas, kaip elgtis gatvėje, nes daugumai vaikų reikia pėsčiomis eiti į mokyklą (saugus gatvių perėjimas, ėjimas reikiama puse, saugus elgesys gatvėje) [44].

 Mokyti, kaip elgtis neplanuotose situacijoje (kilus gaisrui, įvykus traumai)[ 3,10, 20, 22].

2. Aplinkos pritaikymas siekiant sumaţinti moksleivių patiriamas traumas mokykloje, mokyklos teritorijoje.

 Mokyklos teritorija aptveriama tvora ar uţtvarais, saugančiais, kad vaikai neišbėgtų netikėtai į gatvę.

 Tiesiama neslidi danga koridoriuose ir klasėse, sporto salėse, smūgį absorbuojanti danga apsauganti nuo rimtų sutrenkimų.

 Saugių ţaidimų aikštelių įrengimas su ţaidimams pritaikyta danga.

 Pirmosios ir paskutinės laiptų pakopos ţymėjimas, laiptų pakopų sutvarkymas (daţnai mokyklose būna ištrupėję, nusidėvėję),

 saugaus stiklo naudojimas (beskeveldris stiklas)

 pavojaus zonos ţymėjimas (atsargiai slidu).

3. Pavojaus signalizacijos įrengimas (gaisro, dūmų detektoriai). Lietuvoje mokyklose nėra ugdoma kaip reikėtų elgtis pavojaus metu, nėra vykdomi mokymai. Šios pratybos reikalingos tam, jog būtų greitai ir efektyviai išspręstas kilęs pavojus. Išgirdus pavojaus signalą nekiltų sąmyšis ir dar didesnis pavojus.

4. Nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencija namuose.

 Skaitomi pranešimai tėvams apie pavojingų medţiagų (vaistų, valiklių, cheminių medţiagų) laikymo sąlygas namuose, nepasiekiamose vaikams vietose.

 Mokyti vaikus elgtis saugiai ir atsakingai [43].

 Pranešimai apie saugų įvarių ginklų laikymą namuose.

5. Ugdymas ir įgūdţių lavinimas [25]. Kuriant efektyvią prevencinę programą reikalingas ugdymas bei įgūdţių lavinimas.

 Saugaus elgesio pamokos vaikams, savisaugos lavinimas (apsisaugojimo priemonių demonstravimas (šalmai, atšvaitai)), seminarai tėvams, mokyklos personalui, bendruomenei [13].

24

 Išvykos į saugaus eismo mokyklas.

 Dėstomos pamokos apie saugų elgesį, taip pat suteikiama ţinių apie pavojingas medţiagas, pirmosios pagalbos suteikimą. Įrodyta, jog pradinių klasių mokiniai apmokyti suteikti pirmąją pagalbą tampa labiau motyvuoti padėti, bei gali gerai suteikti būtinąją pagalbą [6].

 Rengiami susitikimai su specialistais (gydytojais, policijos ir civilinės saugos darbuotojais).

 Audiovizualinės priemonės siekiant iliustruoti traumų ir nelaimingų atsitikimų problemų rimtumą.

6. Prietaisų modifikavimas – elektros lizdų keitimas naujais, vaikams saugiais.

1.5 Traumatizmo profilaktikos programos

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, priimtoje 1989 m., pripaţinta vaikų teisė į sveiką ir saugią aplinką. Pagal 19 straipsnį, Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką įvairaus pobūdţio fizinio ar spichologinio smurto, suţalojimų ar piknaudţiavimo, prieţiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio <...> turi imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis Ţmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas [33].

Siekiant profilaktikos programų plėtojimo ir efektyvumo, reikia profilaktiką taikyti keletoje lygių t.y individualiame, šeimos ir aplinkos, kurioje vaikas gyvena [48]. Lietuva 2008 m. prisidėjo prie Europos valstybėse vygdomo projekto ,,Vaiko saugos veiksmų planas“. Projekto tikslas – parengti Europos valstybėse nacionalinius vaikų saugos veiksmų planus, paremtus nacionalinę situaciją atspindinčiais duomenimis, numatyti, pasiūlyti ir įgyvendinti efektyvias priemones, stiprinant vaikų saugą šalyse bei Europoje ( projektas vyko 2008-2011 m.) [21]. Tarptautinės profilaktikos programos, turi atsiţvelgti į skirtumus, tarp valstybių, gyventojų, suvokimą apie savo vaikus, nes nuo šių veiksnių priklauso populiacijos traumų rizikos paplitimas [48]. Keturiose Jungtinių Amerikos valstijų kohortuose nepastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp traumos atsitikimų ir etinių grupių, priešingai nei Kinijoje. Kinijoje tyrimo metu nustatyta, kad daugiau traumų įvyksta maţesnėse etinėse grupėse [48].

25 Nuo 2005 m. buvo pradėta įgyvendinti Valstybės traumatizmo profilaktikos programa iki 2010 m. siekta 30 proc. sumaţinti traumatizmą, invalidumą ir mirtingumą nuo traumų, įvykus nelaimingam atsitikimui [36]. Valstybinėje traumatizmo profilaktikos programoje patvirtintos 2008 m. priemonės buvo įgyvendintos. 2009 m. iš dešimt planuotų priemonių iš dalies įgyvendintos keturios priemonės. 2010 m. teigiama, kad programos tikslai nepasiekti, nes veikiant programai, traumų atvejų skaičius šalyje didėjo todėl, kad buvo nepakankamas programos finansavimas ir ribotas priemonių įgyvendinimas [64].

Kanados tyrimo duomenimis aplinkos modifikavimas bei didesnė vaikų prieţiūra mokykloje gali sumaţinti traumų skaičių [41]. To paties tyrimo duomenimis profilaktinės programos turėtų būti intensyviai taikomos pradinėse mokyklose, nes šio amţiaus vaikai patiria daugiausiai traumų iš visų moksleivių. Vykdant prevencines programas vienas pagrindinių vaidmenų tenka mokyklos slaugytojoms, visuomenės sveikatos specialistams, kurie moko apie saugų elgesį, bet taip pat padeda uţkirsti kelią po trauminėms komplikacijoms [49]. Svarbų vaidmenį, maţinant patiriamų traumų skaičių, atlieka tėvai priţiūrėdami vaikus, bei ugdydami saugų elgesį [48]. Danijos pradinėse mokyklose buvo efektyvi vykdyta prevencinė programa, kuria buvo siekiama įtraukti moksleivius, tėvus, mokytojus į traumų maţinimo programą. Programa vykdyta 8 mėnesius, dalinant lankstinukus, atliekant įvairius fizinio lavinimo pratimus prieš pamokas, mokytojai aiškindavo lankstinukų temas, kaip apsisaugoti nuo galimų traumų [14].

Daţnos traumos Kanadoje privertė atkreipti dėmesį į vaikų ţaidimų aikšteles. 2000 m. Kanadoje buvo vykdoma programa, kurios metu Toronto mokyklose buvo pakeista nesaugi ţaidimų įranga į saugią, pagal Kanados Standartų Asociacijos standartus [56,62].

JAV atliko tyrimus, dėl pirmos pagalbos mokymo mokyklose. Net 80 proc. mokyklų reikalingas toks mokymas, tačiau norinčių jį pradėti pateikė paraiškas maţiau nei pusė mokyklų. Programai įgyvendinti reikalingi ugdymo sistemos pokyčiai [10]. Indijoje buvo vertinamos ţinios ir patirtis, kaip suteikti pirmąją pagalba vidurinėje mokykloje. Ir šis atliktas tyrimas parodė, kad moksleiviams trūksta ţinių apie: ligas, su kuriomis susiduriama vaikystėje (tuberkuliozė, epilepsija), nelaimingi atsitikimai (apsinuodijimai dujomis ar maistu, kvėpavimo

26 takų obstrukcija), kasdienines problemas (kraujavimas iš nosies, vidurių uţkietėjimas). Indijoje, kaip ir JAV įrodė pirmosios pagalbos mokymo svarbumą [22].

Turkijoje, dėl pirmosios pagalbos ţinių buvo tiriami mokytojai, ir nustatyta, kad jie turi per maţai ţinių, o didėjant jų amţiui, ţinios vis maţėja. Iš tirtų mokytojų 45,5 proc. ţinojo kaip suteikti pirmąją pagalbą, iš jų 39,8 proc. išmoko per vairuotojų kursus ir 60,2 proc. apie tai skaitė spaudoje. Daugiau nei pusė mokytojų pateikė neteisingus atsakymus, dėl pirmosios pagalbos, kraujuojant iš nosies (65,5 proc.), 63,1 proc. - dėl bičių įgėlimo, 88,5 proc. - dėl įdrėskimų [3].

Paţvelkime į vaikų traumų problemą ekonominiu aspektu. Tai sveikatos sistemos problema, kuri reikalauja ne maţos dalies sveikatos prieţiūros išteklių, tiek Lietuvoje tiek ir kitose valstybėse [53]. Išlaidos siejamos su kiekviena šeima, reikia papildomai mokėti uţ praleistų pamokų mokymą, keliones į ligonines, buvimą su vaiku namuose, kai jam būtina pagalba kasdieninėje veikloje [34].

Švedijoje, siekiant sumaţinti traumų skaičių mokyklose, buvo sukurti traumų registrai, pagal kuriuos analizuodami traumos prieţastis, kūrė prevencijos priemones [32].

Mokiniai į mokyklą patenka įvairiais būdais, pėsčiomis, dviračiais, autobusais. Naujojoje Zelandijoje taikyta programa, kurioje skatinama, kad mokiniai aktyviai keliautų į mokyklą, nes vaikai linkę visada keliauti sėdėdami. Ši prevencijos programa sukėlė daug abejonių ir ja pasinaudojo tik maţuma mokinių todėl, kad skatinami fizinį aktyvuma, taip pat padidino vaikų traumų ir mirtingumo riziką [57].

27

2. TYRIMO METODIKA

2.1 Tiriamojo kontingento atranka ir apklausų organizavimas

Atlikti tyrimą buvo gautas Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (1 priedas), Raseinių rajono švietimo skyriaus leidimas (2 priedas), bei mokyklų direktorių sutikimas (3 ir 4 priedai). Mokyklų direktoriai buvo supaţindinti su atliekamu tyrimu, anketa, suderintas palankus anketų pateikimo laikas, bei jų uţpildymo trukmė. Apklausa vyko 2011 metų balandţio – geguţės menesiais.

Šio tyrimo tikslas buvo ištirti Raseinių rajono moksleivių traumų atvejų skaičių ir jų sąsajas su aplinka. Atliekamas kiekybinis tyrimas. Pasirinktas tyrimo metodas - apklausa.

2.2 Tyrimo metodas

Tyrimui atlikti buvo panaudota vienmomentinė anoniminė anketa (2 priedas), sudaryta remiantis K.Kardelio anketų sudarymo patarimais, bei anketų sudarymo reikalavimais (Bailey, Cohan, Manion). Klausimyne pateikti dviejų tipų klausimai: uţdari (pateikiant galimus atsakymų variantus) ir atviri (sudarant galimybę atsakyti laisva forma). Anketa sudaryta iš keturių dalių. Pirmoje anketos dalyje, klausiama informacijos apie moksleivį (6 klausimai), antroje – traumos atvejo analizė (6 klausimai), trečioje – paţangumo įvertinimas (8 klausimai), ketvirtoje – moksleivio informuotumas ir mokyklos aplinkos įvertinimas (7 klausimai). Anketoje pateikiami dvidešimt septyni klausimai, kuriuose yra papildomi keturi klausimai, tuo atveju, jei trauma buvo patirta kelis kartus, kad išsiaiškinti traumos aplinkybes.

Anketa sudaryta iš keturių dalių:

1. Bendra informacija apie moksleivį: lytis, amţius, mokymosi vidurkis, paţangumas.

2. Traumos atvejo analizė: traumos atvejo skaičius, per pastaruosius metus, bei traumų atvejų skaičius per visą savo gyvenimą, traumos aplinka ir laikas, bei pobūdis (nurodyti atsakymų variantai).

28 3. Paţangumo įvertinimui: dėl patirtos traumos praleistų pamokų skaičius, praleistų pamokų ir mokymosi kokybė, pirmosios pagalbos suteikimas, apsilankymas pas gydytoją ir atleidimo nuo pamokų gavimas.

4. Mokinio informuotumas ir mokyklos aplinkos įvertinimas: saugaus elgesio mokymasis, apsisaugojimas nuo traumų, aplinkos saugumas.

Anketavimo schema pateikiama 2.1 pav.

2.1 pav. Anketavimo schema.

2.3 Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika

Raseinių rajone mokosi 1916 devintų–dvyliktų klasių mokinių. Iš aštuonių Raseinių rajono vidurinių mokyklų ir gimnazijų atsitiktine tvarka buvo pasirinktos dvi mokyklos, kuriose buvo apklausti visi 9-12 klasių moksleiviai. Abiejų mokyklų duomenys bus pateikti apibendrinti.

Bioetikos komisijos ir mokyklų vadovų sutikimas atlikti apklausas.

Anketų perdavimas mokyklų direktoriams.

Anketų išdalinimas mokyklų socialiniams pedagogams ir klasės auklėtojams.

Klasės valandėlių metu su anketomis supaţindinami mokiniai ir jų uţpildymas.

Anketų surinkimas ir graţinimas.

Anketos sudarymas Anketos pilotinis tyrimas. Anketos taisymas.

29 X mokyklose buvo 479 mokiniai, iš kurių į anketas atsakė 411 mokinių (atsako daţnis 86 proc.). Kitos anketos buvo neuţpildytos arba sugadintos.

Raseinių rajono mokyklos ir gimnazijos: 1. Ariogalos gimnazija

2. Betygalos Maironio vidurinė mokykla

3. Nemakščių Martyno Maţvydo vidurinė mokykla 4. Raseinių Kalno vidurinė mokykla

5. Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazija 6. Šaltinio vidurinė mokykla

7. Šiluvos vidurinė mokykla

8. Prezidento Jono Ţemaičio gimnazija

Norėdama nusakyti, kiek respondentų reikia apklausti Raseinių rajone, kad gauti statistiškai patikimą rezultatą, buvo apskaičiuotas imties dydis. Raseinių rajone yra 39 478 gyventojų (2011 metų duomenimis), 15-19 metų amţiaus yra 3 124 gyventojai. Pagal gyventojų skaičių buvo apskaičiuotas imties dydis, 95 proc.

patikimumu (p=0,05). Pagal formulę

N z N z

n



, kai z=1,96; ν=0,5 (trauma patiria

kas antras vaikas); N=3124; Δ (delta) – 0,05. Reikalingas imties dydis ne maţiau 342 respondentai.

Tyrimo metu buvo apklausta 411 mokinių, iš jų 166 berniukai (40,4 proc.) ir 245 mergaitės (59,6 proc.). Amţius nuo 14 metų iki 22 metų. Mokinių amţiaus vidurkis 17 (SN=1,224) metų. Mergaičių amţiaus vidurkis – 16,8 (SN =1,20) m., berniukų – 17,0 (SN=1,25) m.. Septyniolikos metų mergaičių yra 29,4 proc., berniukų 25,3 proc.. Berniukų šešiolikos metų amţiaus yra 27,1

30 proc., mergaičių 24,1 proc.. Amţiaus pasiskirstymas procentais tarp berniukų ir mergaičių pateiktas 2.2 pav.. Moksleiviai, kurie yra 14 metų (1 mokinys) ir 22 metų (1 mokinys) atitinkamai prijungti prie artimiausių jų amţiaus grupių.

χ²=7,217, lls=4, p=0,125 2.2 pav. Berniukų ir mergaičių pasiskirstymas (proc.) pagal amžių

Devintoje klasėje mokosi 87 mokiniai, tai sudaro 21 proc. visų apklaustųjų, dešimtoje klasėje yra 129 mokinių (31 proc. ), vienoliktoje klasėje – 101 mokinys (24,6 proc.), dvyliktoje – 94 mokiniai, tai sudaro 22,9 proc.. 2.3 pav. pateiktas berniukų ir mergaičių pasiskirstymas klasėse.

31 χ²=3,730, lls=3, p=0,292 2.3 pav. Berniukų ir mergaičių pasiskirstymas (proc.) kiekvienoje klasėje (n=411)

2.4 Statistinė duomenų analizė

Statistinė tyrimo analizė buvo atlikta naudojant programinį statistinių duomenų paketą SSPS 17.0 for Windows ir Microsoft Excel programą. Anketose buvo surinkti kokybiniai ir kiekybiniai duomenys. Kokybiniai duomenys matuoti pavadinimų skalėje, o kiekybiniai intervalų skalėje. Kategorinių duomenų skirstiniai pateikiami atvejų skaičiumi (n) ir procentu (proc.). Kiekybiniams poţymiams apskaičiuoti vidurkiai, standartiniai nuokrypiai (SN).

Hipotezės, apie dviejų poţymių nepriklausomumą, buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijų [12]. Apskaičiuoti įverčiai pateikiami lentelėse ir grafikuose. Apskaičiuoti įvairių pateiktų atsakymo daţniai (proc). Hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybę buvo tikrinama naudojant Z kriterijų. Hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai

32 reikšmingais, patikimais), kai paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

Siekiant įvertinti traumos sąsajas su mokymosi aplinka, mokymosi vidurkiu, amţiumi, klase, lytimi, praleidţiamų pamokų skaičiumi, buvo sudaryti logistinės regresijos modeliai. Priklausomi kintamieji logistinės regresijos analizės metu buvo dichotomizuoti (yra/nėra), sugrupuojant atsakymo variantus į dvi grupes: trauma (yra/nėra), mokymasis (geras/blogas) ir lankomumas (geras/blogas). Traumos nėra, jei moksleivis nėra patyręs nei vienos traumos. Mokymasis geras, kai mokymosi vidurkis yra 8-10, blogas - 4-7. Lankomumas geras, kai moksleivis nepraleidţia nei vienos pamokos. Buvo naudojamas Enter metodas, kintamieji į modelį įtraukiami visi kartu vienu. Modelio duomenų adekvatumui vertinti naudotas Hosmerio ir Lemešovo suderinamumo kriterijus (Hosmer and Lemeshow Goodness-of-Fit Test).

33

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Mokyklinių traumų paplitimas ir prieţastys

Traumą patyrė 274 (66,6 proc.) mokiniai, nepatyrė 137 (33,4 proc.). Tyrimo duomenimis 47,9 proc. (n=197) respondentų atsakė, kad yra patyrę bent vieną traumą per visus gyvenimo metus, 33,3 proc. (n=137) atsakė, kad nėra patyrę traumų. Dvi traumas patyrė 9,7 proc. (n=40), tris – 3,9 proc. (n=16), o tris ir daugiau traumų patyrė tik 5,1 proc. (n=21). Mokinių traumų atvejų daţnis pagal lytį pateiktas 3.1 pav. Iš visų mergaičių 52,2 proc. (n=128) yra patyrusių bent vieną traumą, berniukų 41,6 proc. (n=69). Nei vienos traumos nepatyrė apie 32,7 proc. mergaičių (n=80) ir 34,1 proc. berniukų (n=57). Dvi traumas patyrė 11,0 proc. mergaičių (n=27) ir 7,8 proc. berniukų (n=13). Tris traumas patyrė 7,2 proc. berniukų (n=12) ir tik 1,6 proc. mergaičių (n=4). Daugiau nei tris traumas patyrė 9 proc. berniukų (n=15), o mergaičių 2,4 proc. (n=6). Ryšys tarp lyties ir traumų atvejų skaičiaus yra statistiškai reikšmingas (χ²=19,836, lls=4, p=0,001).

χ²=19,836, lls=4, p=0,001 3.1 pav. Mokinių per visus gyvenimo metus patirtų traumų atvejų dažnis (proc.) tarp berniukų

34 Izraelyje atlikto tyrimo duomenimis namuose patiriamų traumų paplitimas dvigubai didesnis berniukų nei mergaičių (ištirta 63 berniukai ir 37 mergaitės) [7].

Per paskutiniuosius metus, nei vienos traumos nepatyrė 52,6 proc. (n=216) moksleivių, vieną – 38,9 proc. (n=160), dvi – 4,4 proc. (n=18), tris– 0,7 proc. (n=3), tris ir daugiau – 3,4 proc. (n=14) mokinių. Traumų patirtų per paskutiniuosius metus pasiskirstymas pagal lytį pateiktas 3.2 pav.. Tarp berniukų nei vienos traumos nepatyrė 54,8 proc. (n=91), tarp mergaičių 51,0 proc. (n=125). Vieną traumą patyrė 30,7 proc. (n=51) berniukų, 44,5 proc. mergaičių (n=109). Dvi traumas patyrė 6,6 proc. berniukų (n=11) ir 2,9 proc. mergaičių (n=7). Ryšys tarp lyties ir traumų atvejų yra statistiškai reikšmingas (χ²= 17,637, df=4, p=0,001).

χ²= 17,637, lls=4, p=0,001 3.2 pav. Mokinių patirtų traumų dažnis (proc.) pagal lytį per paskutiniuosius metus (n=411)

* - p<0,05 lyginant mergaites su berniukais

Toliau aptarsime, patyrusių ir nepatyrusių traumų moksleivius per visus gyvenimo metus. Patyrusių ir nepatyrusių traumų moksleivių pasiskirstymas klasėse pateiktas 3.3 pav.. Traumų

35 nepatyrė 37,2 proc. dešimtokų (n=48), 36,2 proc. dvyliktokų (n=34), 29,7 proc. vienuoliktokų (n=30), 28,7 proc. devintokų (n=25). Traumas yra patyrę 62,8 proc. dešimtokų (n=81), 70,3 proc. vienuoliktokų (n=71), 71,3 proc. devintokų (n=62) ir 63,8 proc. dvyliktokų (n=60). Statistiškai nereikšmingas ryšys tarp klasių ir patyrusių/nepatyrusių traumų mokinių (χ²=2,639, lls=3, p=0,451).

χ²=2,639, lls=3, p=0,451 3.3 pav. Turėjusių ir neturėjusių traumų mokinių pasiskirstymas (proc.) klasėse

(n=411)

Mokykloje įvykstančias traumas galima suskirstyti į traumas, kurios įvyksta pamokų, pertraukų metu ir po pamokų. Traumas per pamokas patiria 42,3 proc. (n=116) mokinių, per pertrauką patyrė 36,5 proc. (n=100) ir po pamokų patyrė 21 proc. (n=58) mokinių. Traumos aplinkybės gali būti įvarios, tačiau anketose jos buvo pateikiamos tik 4, tai sporto salė ir stadionas, koridorius, laukas ir mokyklos kiemas, pakeliui į mokyklą ir gatvėje. Mokinių patirtų traumų pasiskirstymas aplinkoje pateikiamas 3.4 pav.. Sporto salėje ir stadione traumas turėjo

36 51,1 proc. (n=140), koridoriuje 26,3 proc. (n=72), lauke mokyklos kieme 14,6 proc.(n=40) ir pakeliui į/iš mokyklos 8 proc. (n=22).

Izraelyje atliktame tyrime rašoma, kad namuose traumas patyrė 52,3 proc., kelyje 19,3 proc., sportuojant 17,4 proc., mokykloje 11,6 proc. vaikų (amţius 6,6±4,4) [23].

3.4 pav. Mokinių patirtų traumų pasiskirstymas (proc.) aplinkoje (n=274)

Berniukų ir mergaičių patirtų traumų daţnis aplinkoje pateiktas 3.5 pav. Net 52,7 proc. mergaičių (n=87) ir 48,6 proc. berniukai (n=53) traumas patiria sporto salėje ir stadione. Koridoriuje traumas patiria 26,7 proc. mergaičių (n=44) ir 25,7 proc. berniukų (n=28). Lauke, mokyklos kieme, traumas patyrė 13,9 proc. mergaičių (n=23), 15,6 proc. berniukų (n=17). Tik 6,7 proc. mergaičių (n=11) ir 10,1 proc. berniukų (n=11) traumas, patyrė gatvėje. Ryšys tarp traumos aplinkos ir lyties yra statistiškai nereikšmingas ( χ²= 1,323, lls=3, p=0,724).

37 χ²= 1,323, lls=3, p=0,724 3.5 pav. Berniukų ir mergaičių traumų dažnis (proc.) pagal patirtos traumos aplinką (n=274)

Taip pat apţvelgsime ir traumų daţnį klasėse pagal patirtos traumos aplinką 3.6 pav.. Sporto salėje ir stadione susiţaloja 52,1 proc. (n=73) 9-10 klasės ir 47,9 proc. (n=67) 11-12 klasės mokinių. Traumas koridoriuje patiria 55,6 proc. (n=40) jaunesnių ir 44,4 proc. (n=32) vyresnių mokinių. Lauke, mokyklos kieme traumas patiria po 50 proc. jaunesnių (n=20) ir vyresnių (n=20) mokinių. Einant į/iš mokyklos traumas patiria 45,5 proc. (n=10) 9-10 klasių ir 54,5 proc. (n=12) 11-12 klasių mokinių. Nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp traumų aplinkos ir klasių (χ²= 0,804, lls=3, p=0,849).

38 χ²= 0,804, lls=3, p=0,849 3.6 pav. 9-10 ir 11-12 klasių mokinių patirtų traumų dažnis (proc.) pagal patirtos traumos

aplinką (n=274)

Moksleivių patirtų traumų daţnis traumos laiko ir aplinkos atţvilgiu pateiktas 3.7 pav. Ryšys tarp traumos laiko ir aplinkos yra statistiškai reikšmingas p<0,05 (χ²=188,38, lls=6, p<0,001). Pagal laiką traumų atvejai pasiskirstė: sporto salėje ar stadione vykstančios traumos 72 proc. (n=101) įvyksta per pamoką, 16,4 proc. (n=23) per pertrauką, 11,4 proc. (n=16) po pamokų. Koridoriuje įvyksta 19,4 proc. (n=14) pamokų metu, 77,8 proc. (n=56) per pertrauka, 2,8 proc. (n=2) po pamokų. Lauke įvykusios traumos pasiskirstė: 2,5 proc. (n=1) per pamoką, 57,5 proc. (n=23) po pamokų, 40 proc. (n=16) per pertraukas. Pakeliui į mokyklą traumos įvyksta, po pamokų 73,3 proc. (n=17) ir per pertraukas 22,7 proc. (n=5).

39 χ²=188,38, lls=6, p<0,001 3.7 pav. Mokinių patirtų traumų dažnis (proc.) traumos aplinkos ir laiko atžvilgiu (n=274)

Šiame tyrime nagrinėjamos šios traumų prieţastys: neatidumas, draugo kaltė, nesaugi aplinka ir kitos, kurias respondentas galėjo nurodyti įrašydamas. Iš apklaustųjų 54,5 proc. (n=150) moksleivių atsakė, kad traumos prieţastis yra neatidumas, 21,8 proc. (n=60) draugo kaltė, 20,8 proc. (n=58) dėl nesaugios aplinkos. Kitos prieţastys sudaro tik 2,5 proc. (n=7) apklaustųjų, iš kurių buvo paminėti nesaugus elgesys, kitų asmenų sukeltos traumos (3.8 pav).

40 3.8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas (proc.) pagal traumos priežastis (n=274)

Traumos prieţasčių daţnis tarp berniukų ir mergaičių pateiktas 3.9 pav.. Neatidumo prieţastį nurodo 53,3 proc. (n=88) mergaičių, 56,4 proc. berniukų (n=62). Traumos prieţastį ,,draugo kaltė“ nurodo 20,6 proc. mergaičių (n=34), 23,6 proc. berniukų (n=26). ,,Nesaugi aplinka“ nurodo 23,6 proc. mergaičių (n=39) ir 17,3 proc. berniukų (n=19). ,,Kitos prieţastys“ pasirinko 2,7 proc. berniukų (n=3), 2,4 proc. mergaičių (n=4). Tarp lyties ir traumos prieţasčių nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (χ²= 1,68, lls=3, p=0,641).

41 χ²= 1,68, lls=3, p=0,641 3.9 pav. Traumų priežasčių dažnis (proc.) tarp berniukų ir mergaičių (n=274)

Traumų prieţasčių daţnis klasėse pateiktas 3.10 pav.. Traumos prieţastimi ,,neatidumą“, laiko 54,9 proc. jaunesnių (n=79) ir 54,2 proc. vyresnių (n=71) klasių atstovų. ,, Draugo kaltė“ traumos prieţastimi nurodo 24,3 proc. jaunesnių (n=35) ir 19,1proc. (n=25) vyresnių mokinių. Apie 20 proc. jaunesnių klasių (n=29) ir 22,1 proc. (n=29) vyresnių mokinių atsakė, kad traumos prieţastis yra nesaugi aplinka. Paskutinį variantą ,,kitos prieţastys“ pasirinko 0,7 proc. jaunesnių (n=1) ir 4,6 proc. vyresnių (n=6). klasių mokinių. Tarp klasių ir traumos prieţasčių nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (χ²= 5,062, lls=3, p=0,167).

42 χ²= 5,062, lls=3, p=0,167 3.10 pav. Traumų priežasčių dažnis (proc.) klasėse (n=274)

Mokinių patirtų traumų pasiskirstymas pagal pobūdį pavaizduotas 3.11 pav.. 49,5 proc. (n=136) traumų baigiasi įvairiais pasitempimais, 31,6 proc. (n=87) sumušimais, 9,1 proc. (n=25) ţaizdomis, 5,8 proc. (n=16) įvairiais lūţiais ir 4 proc. (n=11) išnirimais. Toliau pateikiama detalesnė analizė apie traumos pobūdį ir laiką. Pamokų metu 41 proc. mokinių patiria sumušimus, pertraukos metu - 44,6 proc., po pamokų - 14,6 proc.. Pamokų metu 47,4 proc. mokinių patiria pasitempimus, 32,6 proc. - pertraukų metu ir 20 proc. po pamokų. Susiţaloja 45,8 proc. mokinių pertraukų metu, 33,3 proc. - po pamokų ir 20,8 proc. pamokų metu. Įvairius lūţius patiria 43,8 proc. mokinių po pamokų, 37,5 proc. - pamokų metu, 18,8 proc. pertraukų metu. ½ įvairių išnirimų moksleiviai patiria pamokose, 30 proc. - pertraukų metu ir 20 proc. po pamokų.

Izraelyje 52,7 proc. mokinių susiţalojo galūnes, 32,7 proc. galvą ir veidą, 7 proc. stuburą, 14,6 proc. multisisteminės traumos [7]. Kinijoje traumų atvejai pasiskirsto: 49 proc. viršutinių galūnių traumos, 31 proc. apatinių galūnių, 29 proc. veido ir galvos traumos. JAV visų traumų sudarė 46 proc. veido ir galvos, 22 proc. viršutinių galūnių ir 17 proc. apatinių galūnių paţeidimai [61]. Lietuvoje 1998-1999 m. traumos pasėkmės buvo sausgyslių ir raumenų

43 patempimai, lūţiai [4]. Izraelyje ir Kinijoje susiţalojimų tendencijos yra panašios, tačiau JAV skiriasi.

3.11 pav. Mokinių patirtų traumų pasiskirstymas (proc.) pagal pobūdį (n=274).

Sumušimus patyrė 33,3 proc. mergaičių (n=55), 28,4 proc. berniukų (n=32). Traumos baigiasi pasitempimais 50,9 proc. mergaičių (n=84) ir 47,3 proc. berniukų (n=52). Susiţeidţia 9,1 proc. mergaičių (n=15) ir 9,1 proc. berniukų (n=10). Lūţius patiria 10 proc. berniukų (n=11), 3,0 proc. mergaičių (n=5). Traumos baigiasi išnirimais 4,5 proc. berniukų (n=5) ir 3,6 proc. mergaičių (n=6). (3.12 pav.) Statistiškai reikšmingo ryšio tarp traumos pobūdţio ir lyties nenustatyta (χ²=6,199, lls=4, p=0,185).

44 χ²= 6,199, lls=4, p=0,185 3.12 pav. Mokinių patirtų traumų pobūdžio pasiskirstymas (proc.) pagal lytį (n=274)

Sumušimus yra patyrę 33,3 proc. 9-10 klasės (n=48) ir 29,8 proc. 11-12 klasės mokinų (n=39). Pasitempimus patiria 48,6 proc. jaunesnių (n=70) ir 50,4 proc. vyresnių (n=64) klasių mokinių. Ţaizdas patiria 9,7 proc. jaunesnių (n=14) ir 8,4 proc. vyresnių (n=11) moksleivių. Lūţimus nurodo patyrę 4,9 proc. jaunesnių (n=7) ir 6,9 proc. vyresnių (n=9) mokinių. Traumų pasėkmė išnirimai yra 3,5 proc. 9-10 klasių (n=5) ir 4,6 proc. 11-12 klasių mokinių (n=6) (3.13 pav.). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp traumos pobūdţio ir klasių nenustatyta (χ²= 1,39, lls=4, p=0,904).

45 χ²= 1,38, lls=4, p=0,888 3.13 pav. Mokinių patirtų traumų pobūdžio pasiskirstymas (proc.) klasėse (n=274)

Toliau apţvelgsime traumas, kurios buvo patirtos kelis kartus, pateiksime detalesnę jų analizę. Antrosios traumos aplinkybes apibūdino 90 mokinių, tai sudaro 32 proc. mokinių, kurie yra patyrę traumas. Tarp patyrusių traumą mokinių antros traumos prieţasčių pasiskirstymo tendencijos yra tokios pačios, kaip ir pirmosios traumos t.y. 36,7 proc. traumų įvyko dėl neatidumo, 32,2 proc. dėl draugo kaltės, 27,8 proc. nesaugios aplinkos, 3,3 proc. prieţastys nenurodytos. Traumos 40 proc. moksleivių įvyksta pertraukų metu, 33 proc. po pamokų, 26,7 proc. pamokų metu. Patirtų traumų vieta tokia pat, kaip ir pirmosios traumos. Koridoriuose pertraukų metu įvyksta 65 proc. traumų, sporto salėje per pamoką - 57 proc.. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp pirmosios ir antrosios traumos rodiklių (p<0,05). Traumos pobūdţio daţnis: 37 proc. įvairūs pasitempimai, 20 proc. sumušimai, 20 proc. ţaizdos, 13 proc. lūţimai ir 9 proc. išnirimai.

Logistinės regresijos pagalba apskaičiuotas traumų, mokymosi ir lankomumo ryšiai. Traumos ir aplinkos susiję veiksniai pateikti 3.2 lentelėje. Bendras teisingos prognozės procentas

46 yra 67,2 proc.. Teisingai prognozuojama, kad 92 proc. moksleivių patirs traumą. Praleidţiantys pamokas 2,9 karto daţniau patiria traumas, nei tie kurie nepraleidţia. Mokykloje esantys nesaugūs turėklai 1,9 karto padidina traumos galimybę. Pateikiami tik statistiškai reikšmingi poţymiai.

3.2 Lentelė. Su trauma susiję veiksniai. Nepriklausomi

kintamieji B Wald kriterijus ŠS p

95 proc. PI

Ţemiausia Aukščiausia Praleidţiantys pamokas 1,068 5,522 2,9 0,19 1,2 7,1

Nesaugūs turėklai 0,63 6,883 1,9 0,019 1,2 3

ŠS – šansų santykis, PI- Pasikliautinis intervalas

Sudarytas logistinės regresijos modelis (3.3 lentelė). Modelis pateikiamas vertinant kartu šiuos su traumą susijusius veiksnius. Hosmerio–Lemešovo suderinamumo kriterijus p=0,67. 3.3 Lentelė. Su traumą susiję veiksniai logistinės regresijos modelyje.

Nepriklausomi

kintamieji B Wald kriterijus ŠS p

95 proc. PI

Ţemiausia Aukščiausia Praleidţiantys pamokas 1,034 5,089 2,8 0,24 1,145 6,9

Nesaugūs turėklai 0,612 6,397 1,845 0,11 1,15 2,97 ŠS – šansų santykis, PI- Pasikliautinis intervalas, p - reikšmingumas

Logistinės regresijos pagalba atlikta analizė, vertinant moksleivių mokymąsi (geras/blogas). Galimybę gerai mokytis 2 kartus padidina moteriška lytis (B=0,93, Wald kriterijus =19,778, ŠS=2,5, 95 proc. PI 1,7-3,8). Bendras teisingos prognozės procentas yra 60,4 proc..

Analizuojant mokinių lankomumą (geras/blogas), nėra nei vieno statistiškai reikšmingo poţymio, kuris lemtų mokymąsi.