LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Gabija Mukaitė
Kačių burnos ertmės patologijų morfologinė analizė
Morphological analysis of feline oral pathologies
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Alius Pockevičius
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ”Kačių burnos ertmės patologijų
morfologinė analizė“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
_________________________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 81.1. Kačių burnos ertmės histologinė sandara ... 8
1.1.1. Gleivinė ... 8
1.1.2. Periodontas ... 8
1.2. Kačių dantų histologinė sandara ... 9
1.2.1. Emalis ... 9 1.2.2. Dentinas ... 9 1.2.3. Cementas ... 10 1.2.4. Pulpa ... 10 1.3. Dantų patologijos ... 10 1.3.1. Dantų apnašos ... 10 1.3.2. Dantų akmenys ... 11 1.3.3. Periodontitas ... 11
1.3.4. Kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai ... 14
1.3.5. Žandikaulio osteomielitas ... 16
1.4. Burnos ertmės ir jos gleivinės patologijos ... 16
1.4.1. Kačių chroniškas gingivostomatitas ... 16
1.4.2. Ureminis stomatitas ... 17
1.5. Burnos ertmės navikai ... 17
1.5.1. Burnos plokščiųjų ląstelių karcinoma ... 18
1.5.2. Fibrosarkoma ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 19
3. TYRIMO REZULTATAI ... 21
3.1. Retrospektyvi kačių burnos patologijų pasireiškimo analizė klinikoje „X“ ... 21
3.2. Savų patomorfologinių tyrimų analizė ... 29
3.2.1. Patologinio anatominio tyrimo rezultatai ... 29
3.2.2. Histopatologinio tyrimo rezultatai ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40
5. IŠVADOS ... 42
4
SANTRAUKA
Kačių burnos ertmės patologijų morfologinė analizė
Gabija MukaitėMagistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis yra 47 lapai. Darbe pateikti 36 paveikslai ir 1 lentelė. Naudoti 66 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas buvo atlikti kačių burnos ertmės patologijų analizę. Uždaviniai: klinikoje „X“ įvertinti kačių burnos ertmės patologijų pasireiškimą bei burnos higienos ir dantų ekstrakcijos procedūrų dažnumą, atlikti kačių burnos ertmės patologijų analizę, atliekant patologinį anatominį ir histopatologinį tyrimus bei įvertinti kačių lyties, veislės ir amžiaus priklausomybę burnos ertmės patologijų pasireiškimui.
Metodai: Buvo atlikta retrospektyvi analizė remiantis 2016-2018 metų klinikos „X” duomenimis apie kačių lytį, amžių, veislę, diagnozuotą burnos ertmės patologiją bei ar buvo atlikta dantų higiena arba dantų ekstrakcija. 2019 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre buvo atlikti 34 kačių gaišenų patologiniai anatominiai tyrimai, iš 5 kačių paimti mėginiai histopatologiniam tyrimui. Taip pat mėginiai rinkti klinikoje „X“ burnos higienos ir dantų ekstrakcijos metu anestezuotoms katėms – surinkta 16 mėginių.
Išvados: Dažniausiai nustatytos patologijos yra: dantų akmenys (88,23 proc.), gingivitas (67,82 proc.), kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai (59,0 proc.) bei periodontitas (54,41 proc.). Histologinio tyrimo metu dažniausiai nustatyta patologija yra lėtinis gingivitas (57,14 proc.). Burnos higiena atlikta 54 proc. tirtų kačių, dantų ekstrakcija – 61 proc.
5
SUMMARY
Morphological analysis of feline oral pathologies
Gabija Mukaitė
Master's Thesis
Thesis consists of 47 pages. It includes 36 figures and 1 table. 66 references were used. The aim of this study was to perform analysis of feline oral cavity pathologies. The tasks: To evaluate the presence of feline oral cavity pathologies and the frequency of oral hygiene and dental extraction procedures in clinic „X“, to perform feline oral cavity pathology analysis, pathological anatomical and histopathological examinations, and to evaluate feline sex, breed and age dependence for oral cavity pathologies.
Methods: Retrospective analysis was performed based on 2016-2018 clinical data on cat sex, age, breed, diagnosis of oral cavity pathology, and if oral hygiene or dental extraction were performed. 2019 At the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Center of Veterinary Pathobiology, 34 cat carcasses were subjected to pathological anatomical examination, and 5 cats were sampled for histopathological examination. In addition, 16 samples were collected at „X“ Clinic for anesthetized animals during oral hygiene and tooth extraction.
Conclusions: The most common pathologies identified are: tartar (88.23%), gingivitis (67.82%), feline odontoclastic resorption disorders (59.0%), and periodontitis (54.41%). The most commonly detected pathology in histological examination is chronic gingivitis (57.14%). Oral hygiene was performed for 54% of the examined cats, teeth extraction – for 61% cats.
6
SANTRUMPOS
Proc. – Procentai Pav. – Paveikslas
7
ĮVADAS
Burnos ertmės ligos yra gana dažnos smulkių gyvūnų praktikoje (1). Beveik 50 proc. visos kačių populiacijos, kurios yra vyresnės nei 5 metai, turi pasireiškusią bent vieną burnos ertmės patologiją ir dėl to gali jausti didelį diskomfortą ar skausmą. Visų veterinarijos gydytojų pagrindinis tikslas yra suteikti profesionalią pagalbą ir pagerinti gyvūno gyvenimo kokybę (2). Dėl šios priežasties, klinikinio darbo metu atliekama gyvūno apžiūra turi būti nuodugni ir burnos ertmės apžiūra atliekama kiekvienam gyvūnui, taip užtikrinant, jog jis toliau nepatirs skausmo dėl nepastebėto patologinio proceso pasireiškimo (3). Taip pat, vis daugėja įrodymų, jog burnos ertmės susirgimai gali sukelti sistemines ligas. Todėl burnos ertmės ligų prevencija gyvūnams yra labai reikšminga (1).
Dažnai burnos ertmės patologijos gali būti aptinkamos tik ligai jau esant įsisenėjusiai, kadangi pradinėse ligos stadijose katės gali nerodyti diskomforto ar skausmo požymių (1). Dėl šios priežasties veterinarijos gydytojo arba patologo tiksliai nustatyta diagnozė ankstyvoje ligos stadijoje gali turėti daug reikšmės gyvūno tolimesnei sveikatai ir gerovei. Tam, kad veterinarijos gydytojas galėtų paskirti tinkamą gydymą, jis turi būti susipažinęs su dažniausiai pasitaikančiomis burnos patologijomis, sugebėti išsikelti diferencines diagnozes, atpažinti patologiją pagal jos unikalią išvaizdą. Taip pat svarbu žinoti, į ką atkreipti dėmesį patologinio proceso pradžioje, turėti omenyje, kad kai kurios patologijos pasireiškia kartu arba iššaukia viena kitos pasireiškimą (4).
Šio darbo tyrimų metu analizuojamas burnos ertmės patologijų pasireiškimas tarp kačių, atliekama kačių patomorfologinė bei mėginių histomorfologinė analizė.
Darbo tikslas: atlikti kačių burnos ertmės patologijų analizę. Darbo uždaviniai:
1. “X” klinikoje įvertinti kačių burnos ertmės patologijų pasireiškimą bei
burnos higienos ir dantų ekstrakcijos procedūrų atlikimo dažnumą.
2. Patologijos centre atlikti kačių burnos ertmės patologijų analizę,
atliekant patologinį anatominį ir histopatologinį tyrimus.
3. Įvertinti kačių lyties, veislės, amžiaus priklausomybę burnos ertmės
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kačių burnos ertmės histologinė sandara
1.1.1. GleivinėBurnos gleivinė dengia visą burnos ertmės paviršių, išskyrus dantenas. Gleivinę sudaro paviršinis epitelis bei jungiamojo audinio sluoksnis. Priklausomai nuo burnos ertmės vietos varijuoja ir burnos gleivinės storis bei keratinizacija. Daugiasluoksnį plokščiąjį neragėjantį epitelį (kuris randamas žandų bei poliežuvinėje gleivinėje) sudaro 3 sluoksniai: pamatinis (stratum basale), tarpinis (stratum intermedium), paviršinis (stratum superficiale). Daugiasluoksnį plokščiąjį ragėjantį epitelį (kuris randamas kietojo gomurio bei dorsaliniame liežuvio paviršiuje) sudaro 5 sluoksniai: pamatinis (stratum basale), dygliuotasis (stratum spinosum), grūdėtasis (stratum
granulosum), skaidrusis (stratum lucidum) ir raginis (stratum corneum). Jungiamamojo audinio
sluoksnį sudaro dar du sluoksniai – spenelinis ir tinklinis, kuriuose randama smulkių kraujagyslių, kolageninio audinio pluoštų, seilių liaukų, kartu su ištekamaisiais latakais bei limfoidinio audinio salelių. Liežuvį dengia specializuota gleivinė, kuri formuoja įvairių rūšių spenelius - siūlinius (papillae filiformes), grybinius (papillae fungiformes), pyliminius (papillae vallatae), lapinius (papillae foliatae) (4).
1.1.2. Periodontas
Periodontas sudarytas iš keturių komponentų: dantenų, periodonto raiščio, cemento ir alveolinio kaulo (5, 6). Dantenas sudaro daugiasluoksnis plokščiasis ragėjantis epitelis bei po juo esantis skaidulinis jungiamasis audinys, kuriame gausu tankiai išsidėsčiusių, persipynusių kolageninio audinio skaidulų (I ir III tipo kolagenas). Jungiamajame audinyje taip pat yra nervų, kraujagyslių, limfagyslių, randama šių ląstelių: fibroblastų, makrofagų, eozinofilų, neutrofilų, T ir B limfocitų, plazmocitų (7, 8, 9). Jungiamasis audinys prasideda ties epitelio bazine membrana ir baigiasi ties žandikaulių alveolinio kaulo periosto paviršiumi. Dantenos dengia žandikaulių alveolines ataugas bei dantų kaklelius ir veikia kaip fiziologinis barjeras, apsaugantis giliau esančias struktūras. Dantenų laisvasis kraštas prie danties neprisitvirtinęs ir sudaro dantenų kišenes, kurių normalus gylis katėms yra 1 mm (4, 10).
Periodonto raištis, kartu su dantenų audiniais, laiko dantį žandikaulyje, atlieka smūgio, spaudimo absorbcijos bei jutiminę funkcijas (11). Jis skiria dantų šaknis nuo alveolinio kaulo. (4) Šis raištis gali būti skirstomas į tris zonas: su kaulu susijusi zona – joje gausu ląstelių (fibroblastų, osteoblastų, cementoblastų), kraujagyslių, vidurinioji zona – joje ląstelių mažiau, plonesnės
9
kolageninės skaidulos, su cementu susijusi zona – joje išsidėstęs labai tankus kolageninių skaidulų tinklas, kuris įsiskverbia į cementą ir alveolinį kaulą. Šios skaidulos vadinamos Šarpėjaus skaidulomis, o pagrindinis jų komponentas yra I tipo kolagenas (11, 9).
Alveolinis kaulas gaubia alveolinę kišenę, kuri palaiko dantį, suteikdama periodonto raiščio skaiduloms galimybę prisitvirtinti (10). Alveoliniam kaului būdingas nuolatinis remodeliavimas kaip atsakas į kaulą veikiančias fiziologines jėgas, dėl to šio kaulo audiniai keičiasi greičiau, nei kitų kūno kaulų. Osteoklastai yra atsakingi už šio kaulo rezorbciją, o osteoblastai gamina naują kaulinį audinį (12). Alveolinis kaulas sudarytas iš 67 proc. neorganinių ir 33 proc. organinių medžiagų. Kolagenas sudaro didžiąją dalį organinių kaulo komponentų, kurio 95 proc. sudaro I tipo kolagenas (11).
1.2. Kačių dantų histologinė sandara
Katėms nustatytos pieninių ir nuolatinių dantų formulės: Pieniniai dantys: 2 x { I 3/3 : C 1/1 : P 3/2} = 26 dantys.
Nuolatiniai dantys: 2 x { I 3/3 : C 1/1 : P 3/2 : M 1/1} = 30 dantų. I - kandžiai, C - iltiniai dantys, P - premoliarai, M - moliarai (13).
1.2.1. Emalis
Dantys sudaryti iš emalio, dentino, cemento ir pulpos. Emalis sudarytas iš 96 proc. neorganinių medžiagų, 3-4 proc. organinių medžiagų ir mažiau nei 1 proc. vandens (14). Tai stipriausias ir labiausiai mineralizuotas audinys kūne. Emalio neorganinės medžiagos sudarytos iš tvarkingai išsidėsčiusių kalcio hidroksiapatito kristalų. Organines medžiagas sudaro tirpūs ir netirpūs baltymai ir peptidai (1). Ameloblastai gamina emalio jungiamąjį audinį ir padeda vykti mineralizacijos procesui. Jungiamasis audinys primena ilgus vamzdelius, kurie vadinami emalio prizmėmis (4).
1.2.2. Dentinas
Didžioji dalis danties yra sudaryta iš dentino, kuris yra nuolatos gaminamas ir atidedamas pulpoje esančių odontoblastų. Jis sudarytas iš 70 proc. neorganinių ir 18 proc. organinių medžiagų bei 12 proc. vandens. Dentinas skirstomas į pirminį, antrinį ir tretinį. Pirminis ir antrinis dentinas histologiškai yra identiški ir jiems būdingas taisyklingas dentino vamzdelių išsidėstymas. Šių rūšių dentiną galima atskirti tik pagal atsidėjimo laiką. Pirminis dentinas susiformuoja pirmasis ir atidedamas iki kol pilnai susiformuoja danties šaknis. Antrinio dentino atidėjimas vyksta kaip lėtas fiziologinis procesas, kuris trunka visą gyvenimą. Tretinis dentinas atidedamas traumos pasekoje ir
10
yra gaminamas pažeistų ar suardytų odontoblastų, todėl šios rūšies dentinas yra patologinis. Jo vamzdelių išsidėstymas būna ne toks tvarkingas – jie gali būti banguoti arba suardyti. Taip pat didžioji dalis naujo jungiamojo audinio būna panaši į kaulinį audinį. Šio tipo dentinas dar vadinamas reparaciniu. (4, 15). Dentinas sudarytas iš vamzdinių struktūrų, kurie sudaro apie 20-30 proc. dentino. Šie vamzdeliai tęsiasi per visą dentino ilgį – nuo pulpos iki dentino-emalio jungties danties vainike arba dentino-cemento jungties danties šaknyje (16). Pats giliausias dentino sluoksnis yra nemineralizuotas predentinas, kuris lokalizuojasi šalia odontoblastų, esančių pulpos kameroje. Predentinas žymi naujo jungiamojo audinio, kurį gamina odontoblastai, formavimosi vietą (4).
1.2.3. Cementas
Cementas – tai cementoblastų gaminamas, į kaulą panašus audinys, turintis mažai kraujagyslių, neturintis inervacijos ir sudarytas iš 45-50 proc. mineralizuotų struktūrų bei 50-55 proc. jungiamojo audinio (kurį sudaro I tipo (90 proc.) ir III tipo (5 proc.) kolagenas (17, 18, 19). Cementas padengia danties šaknies dentino paviršinį sluoksnį, o iš kitos pusės ekstraląstelinėmis skaidulomis jungiasi prie periodonto raiščio jungiamojo audinio. Cementas apsaugo dantį bei alveolinį kaulą nuo fiziologinių jėgų daromo neigiamo poveikio (11, 20). Pirminis, arba ląstelinis cementas, padeda periodontui prisitaikyti prie dantų judesių ir prisideda prie periodonto audinių atkūrimo. Antrinis, arba neląstelinis cementas, formuoja siaurą tolygų sluoksnį palei lateralinį dantų šaknų paviršių ir padengia išorinį dentino sluoksnį (14).
1.2.4. Pulpa
Pulpą sudaro netvarkingai išsidėstęs fibrovaskulinis jungiamasis audinys, aprūpintas kraujagyslėmis, nervų skaidulomis ir limfagyslėmis. Pulpa išsidėsčiusi pulpos ertmėje (pulpos kamera yra danties vainike, šaknies kanalai – šaknyje) (14, 21).
Senesni dantys turi mažesnį pulpos kiekį dėl antrinio arba tretinio dentino atsidėjimo, kuris siaurina pulpos kamerą. Taip pat, pulpos jungiamasis audinys senuose dantyse turi didesnį kiekį ekstraląstelinio kolageninio audinio (pasireiškia pulpos fibrozė), taip pat distrofinė pulpos kalcifikacija, kuri reiškia distrofinę kraujagyslių arba kolageno skaidulų mineralizaciją (14).
1.3. Dantų patologijos
1.3.1. Dantų apnašosDantų apnašos, tai bakterijų, seilių glikoproteinų ir ekstraląstelinių polisacharidų sankaupa (22, 23). Visos šios medžiagos suformuoja bioplėvelę (24). Dantų emalio paviršius yra padengtas apsaugine plėvele, sudaryta iš organinių medžiagų, kuri vadinama pelikule. Ši plėvelė sudaryta iš
11
seilių proteinų bei kitų makromolekulių, tokių kaip enzimai ir imunoglobulinai. Dantų apnašų bioplėvelė jungiasi su pelikule. Po kurio laiko, apnašos tampa mineralizuotomis ir suformuoja dantų akmenis (4).
Tyrimų metu nustatyta, kad dominuojančios bakterijos, išskirtos iš kačių dantų apnašų, yra
Porphyromonas spp. Taip pat, pastebėtas tiesioginis ryšys tarp gingivito vystymosi ir dantų apnašų
atsidėjimo kartu su padidėjusia Porphyromonas spp. koncentracija (25, 26). Dantų apnašos dirgina dantenas, tuo pačiu leisdamos patogeniškoms gram-neigiamoms bakterijoms (Porphyromonas spp.,
Prevotella spp., Peptostreptococcus spp., Fusobacterium spp.) išgyventi po dantenomis. Šių
bakterijų šalutiniai produktai (medžiagos) stimuliuoja šeimininko imuninę sistemą išskirti citokinus ir prostaglandinus, kurie silpnina ir ardo dantis palaikančius audinius. Gyvūnų, kurie turi sveikatos sutrikimų, imuninė sistema dažnai būna per daug nusilpusi, kad įveiktų periodontinius patogenus (10).
1.3.2. Dantų akmenys
Dantų akmenys susiformuoja tada, kai kalcio karbonato ir kalcio fosfato druskos, esančios seilėse, nusėda ant dantų paviršiaus (4). Taip pat akmenys susiformuoja dėl dantų apnašų ir maisto likučių mineralizacijos. Dantų akmenys prisideda prie apnašų kaupimosi, kadangi turi joms palankų šiurkštų paviršių, prie kurio galima lengvai prikibti. Šie mineralizuoti dariniai yra padengti bakterijomis, kurios palaiko ir skatina periodontinių ligų vystymąsi, o dantų akmenys chroniškai dirgina uždegimiškus audinius (10). Dantų akmenims susiformavus, jie pašalinami tik mechaniškai (4). Histologiškai dantų akmenys yra matomi dekalcifikuotuose mėginiuose, kuriuos sudaro dantys ir ant jų esantys akmenys. Tikrąjį dantų akmenų išsidėstymą ant danties paviršiaus histologiškai nustatyti sunku, kadangi dekalcifikuojant mėginius, emalis yra suardomas (27).
1.3.3. Periodontitas
Periodontas sudarytas iš audinių, kurie gaubia ir palaiko dantį - tai dantenos, danties cementas, periodonto raištis ir alveolinis kaulas. Periodontitas yra uždegimas, apimantis periodonto raištį, alveolinį kaulą ir cementą (12). Periodonto ligos yra dažniausiai pasireiškianti burnos ertmės patologija smulkių gyvūnų praktikoje (28, 29, 30). Ši liga priskiriama kaip dažniausia dantų netekimo priežastis, lyginant su kitais faktoriais, ir randama 85 proc. kačių populiacijos, kai gyvūnai yra 3 metų amžiaus ar vyresni (31).
Periodontitas pasireiškia tuomet, kai bakterijos ir dantų apnašos sukelia uždegimą ne tik dantenose, bet ir aplinkiniuose periodonto audiniuose (12). Dantų apnašose ir akmenyse esantys mikroorganizmai kaupiasi dantų paviršiuje ir inicijuoja uždegiminį atsaką dantenų audinyje.
12
Nejudrūs, gram-teigiami aerobai kokai, esantys apnašose, pakeičiami judriomis, gram-neigiamomis, anaerobinėmis lazdelėmis (Fusobacterium spp., Porphyromonas spp). Šioje stadijoje gingivitas gali būti grįžtamas jei imamasi dantų profilaktikos (31).
Į uždegimo vietą pritraukiamos plazminės ląstelės bei neutrofilai, kurie pasiekia epitelinį paviršių, praryja ir suvirškina bakterijas. Dauguma neutrofilų persipildo ir plyšta, kai kurie prieš plyštant pasitraukia į gretimus audinus. Šie suplyšę neutrofilai į audinius paleidžia bakterijų toksinus ir žalingus fermentus kurie sukelia epitelio ir jungiamojo audinio ardymą, bei sumažina epitelinio audinio vientisumą, atsiranda dantenų kišenės (31, 32). Taip pat neutrofilai paleidžia citokinus, kurie skatina uždegiminį atsaką. Kuomet gyvūno burnos higiena yra prasta, bakterijų kiekis tik didėja, skatinant tolimesnį organizmo atsaką bei periodontito vystymąsi, dėka neutrofilų veiklos. Kuomet pažeidžiamas epitelio sluoksnis ir atveriamas jautresnis jungiamasis audinys, destruktyvi uždegiminė masė keliauja gilyn į audinius. Ardymui pasiekus alveolinį kaulą, pasireiškia osteomielitas (32). Periodonto raiščio naikinimas ir kaulo rezorbcija sukelia dantų paslankumą ir galiausiai dantų iškritimą. Uždegimo vietoje suintensyvėja audinių aprūpinimas krauju ir tuo pačiu intensyvėja bakterijų patekimas į kraujotaką, kas gali sukelti bakteremiją (31).
Periodontito pasireiškimo laipsnis atskirai vertinamas kiekviename dantyje. Toje pačioje katės burnoje, skirtingi dantys gali būti nevienodose periodontito stadijose.
Normali stadija: atrodo kliniškai sveikai, nėra dantenų uždegimo ar aiškių periodontito požymių.
1 stadija: dantenų uždegimas, tačiau be periodonto audinių pažeidimo. Alveolinio krašto aukštis yra normos ribose.
2 stadija: ankstyvas periodontitas, mažiau nei 25 proc. periodontinio audinio vientisumo praradimas ir 1 stadijos furkacija daugiašaknyje dantyje. Rentgenologinio tyrimo metu matomi ankstyvo periodontito požymiai. Periodontinio audinio vientisumas (mažesnis nei 25 proc.) matuojamas periodontologiniu zondu arba rentgenologinio tyrimo metu matuojant atstumą nuo cemento-emalio jungties iki dantenų kišenės pagrindo (10, 33).
3 stadija: vidutinio lygio periodontitas, kuomet yra 25-50 proc. periodontinio audinio vientisumo praradimas ir 2 stadijos furkacija daugiašaknyje dantyje.
4 stadija: pažengęs periodontitas, kuomet yra daugiau nei 50 proc. periodontinio audinio vientisumo pažeidimas ir 3 stadijos furkacija daugiašaknyje dantyje (33).
13
Du patys svarbiausi įrankiai periodontito diagnozei yra periodontologinis zondas ir intraoralinis rentgenas (1 lentelė). Normalus kačių dantenų kišenės gylis yra 0-0,5 mm. Intraoralinis rentgenas svarbus tiksliam alveolinio kaulo netekimui bei patologinėms dantenų kišenėms (gilesnėms nei 0,5 mm) įvertinti. Taip pat rentgeno pagalba galima diagnozuoti šaknų rezorbciją, endodontines ligas, kaulo suardymą dėl neoplazijos, išlikusias dantų šaknis ten, kur pačio danties, klinikinės apžiūros metu, nebematyti (31).
1 lentelė. Periodontito stadijos, jų diagnozavimas ir terapija (3, 10)
Periodontito stadija Aprašymas Terapija Diagnozavimas 0 - normali (kliniškai
sveika) stadija
Atrodo kliniškai sveikai, nėra dantenų
uždegimo ar aiškių periodontito požymių.
- -
1 - gingivitas Dantenų uždegimas be periodontinio audinio
pažeidimo.
Dantų akmenų valymas virš dantenų, irigacija ir poliravimas. Rentgenologinis tyrimas - be pakitimų; Zondavimas periodontologiniu zondu - <0,5 mm dantenų kišenė. 2 - ankstyvas periodontitas Dantenų uždegimas, patinimas, kraujavimas zonduojant periodontologiniu zondu. Dantų akmenų valymas virš ir po dantenomis, irigacija ir poliravimas. Rentgenologinis tyrimas - dantinės ataugos kaulo praradimas; Zondavimas periodontologiniu zondu - <1 mm dantenų kišenė. 3 - vidutinio lygio periodontitas Dantenų uždegimas, edema, kraujavimas zonduojant periodontologiniu zondu, galimos pūlingos išskyros. Dantų akmenų valymas virš ir po dantenomis, irigacija ir poliravimas. Pažeistų dantų ekstrakcija, jeigu
šeimininkas negali rūpintis augintinio dantų švara namuose.
Rentgenologinis tyrimas - >50 proc. alveolinio kaulo praradimas. Zondavimas periodontologiniu zondu - <2 mm dantenų kišenė.
14 4 - pažengęs periodontitas Dantenų uždegimas, edema, kraujavimas zonduojant periodontologiniu zondu, galimos pūlingos išskyros, dantų paslankumas. Pažeistų dantų ekstrakcija. Rentgenologinis tyrimas - >50 proc. alveolinio kaulo praradimas. Zondavimas periodontologiniu zondu - >2 mm dantenų kišenė.
Histologiškai matomas proliferuojantis fibrovaskuliarinis audinys (arba kitaip granuliacinis audinys), pakeičiantis alveolinį kaulą, kuris gaubia pažeisto danties šaknies viršūnę. Proliferuojančiame fibrovaskuliariniame audinyje galima matyti gausų uždegiminių ląstelių infiltratą, kurį sudaro neutrofilai, limfocitai bei plazmocitai (4).
1.3.4. Kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai
Dantų rezorbcija, tai fiziologinis ar patologinis dantų struktūros naikinimas, vykstantis tarpininkaujant odontoklastams (4). Katėms šis procesas įvardijamas kaip odontoklastinės rezorbcijos sutrikimas, kuomet danties rezorbcija kyla dėl daugiabranduolių odontoklastinių ląstelių (odontoklastų) veiklos (34). Tyrimų metu nustatyta, kad ši patologija kačių populiacijoje siekia nuo 28 proc. iki 67 proc. paplitimą, priklausomai nuo to, kokia yra kačių populiacija bei kokie tyrimo metodai naudojami (35, 36). Šis pažeidimas įvardijamas kaip dažniausiai pasitaikanti dantų audinio liga katėms (37).
Dantų rezorbcijos klasifikacija:
1 stadija: nedidelis danties kietųjų audinių praradimas (cemento arba emalio);
2 stadija: vidutinis danties kietųjų audinių praradimas (cemento ir emalio praradimas su dentino pažeidimu, kuris nepasiekia pulpos);
3 stadija: stiprus danties kietųjų audinių praradimas (cemento ir emalio praradimas su dentino pažeidimu, kuris pasiekia pulpą); didžioji dalis danties išlaikęs vientisumą.
4 stadija: ekstensyvus stiprus danties kietųjų audinių praradimas (cemento ir emalio praradimas su dentino pažeidimu, kuris pasiekia pulpą); didžioji dalis danties nebeturi vientisumo.
4a stadija: danties vainikas ir šaknis yra vienodai paveikti; 4b stadija: danties vainikas yra pažeistas stipriau nei šaknis; 4c stadija: šaknis yra stipriau pažeista nei vainikas.
15
5 stadija: danties kietųjų audinių likučiai matomi tik rentgenologiškai, kaip rentgenokontrastiška medžiaga. Dantenos pilnai uždengia danties šaknies likučius (21). Šio proceso tiksli etiologija kol kas neaiški, tačiau spėjama, kad daug reikšmės turi chroniškas uždegimas, periodonto patogenai, virusiniai susirgimai, endokrininiai ar metaboliniai susirgimai, vitamino D hipervitaminozė bei sumažėjęs inkstų funkcijos pajėgumas (37). Pagal anatominę padėtį, rezorbcija gali būti išorinė (kai odontoklastų diferenciacija yra paskatinta periodontinio ligamento fibroblastų) arba vidinė (kai odontoklastų diferenciacija yra paskatinta pulpos fibroblastų) (38). Išorinė dantų rezorbcija dar skirstoma į paviršiaus, uždegiminę ir pakeičiamąją, kurios tiksli etiologija yra nežinoma, tačiau ši rezorbcija pasireiškia dažniausiai (4, 37). Uždegiminė rezorbcija yra sukeliama uždegiminių mediatorių ir rezorbuota danties dalis yra pakeičiama granuliaciniu audiniu. Dažniausiai šis procesas yra vietinis ir paveikia vieną dantį. Išorinė uždegiminė rezorbcija dažniausiai pasireiškia kartu su periodonto ligomis. Vidinė uždegiminė rezorbcija dažniausiai susijusi su endodonto ligomis, pulpitu ar fizine trauma (27, 39).
Pakeičiamosios rezorbcijos metu, rezorbuotas dantis pakeičiamas kaulu ar į cementą panašiu kauliniu audiniu. Su šia rezorbcijos rūšimi kartu dažnai pasireiškia danties šaknų hipercementozė ar ankiliozė. Faktoriai, kurie lemia hipercementozę arba ankilozę, yra vietinis uždegimas arba fizinė jėga, veikianti dantį (4).
Histologiniai tyrimai rodo, jog labai ankstyvos rezorbcijos stadijos nėra uždegimiškos. Kliniškai ir radiologiškai galima pastebėti periodontinio ligamento degeneraciją, laipsnišką periodontinio tarpo siaurėjimą, danties ir alveolinio kaulo susiliejimą, arba kitaip, ankiliozę. Rezorbcija prasideda cemente, kur kietieji audiniai yra suardomi, sukeliant organinių medžiagų kalcifikaciją periodonto raištyje. Daugiabranduolės ląstelės, vadinamos osteoklastais, pradeda ardyti cemento-kaulinio audinio jungtį (37, 40). Ardymas prasideda ties cementu, vėliau pereina į dentiną, pasiekdamas ne tik danties šaknį, bet ir vainiką. Vėliau ankiliozės paveiktas dentinas pakeičiamas kauliniu audiniu (4). Galiausiai, suardomas vainiko emalis arba jis per kurį laiką rezorbuojasi pats, bet dažniau dantis lūžta dėl jį palaikančių audinių suirimo ir atsiveria danties ertmė. Kai kurioms katėms likusi iki galo nesuardyta šaknis tampa infekcijos židiniu, kuris lemia osteomielito atsiradimą. Jis sustabdomas tik pašalinus tokią šaknį ir alveolinėje ertmėje esančius pažeistus audinius (37, 40).
Dažniausiai rezorbcijos paveikiami apatinio žandikaulio premoliarai ir moliarai (38, 41), tačiau ši patologija dažnai pasireiškia kaip generalizuotas sindromas, kartu su periodontinio ligamento degeneracija, hipercementoze, alveolinio kaulo ekspansija ir dantų ekstruzija (42).
16
1.3.5. Žandikaulio osteomielitas
Osteomielitas apibūdinamas kaip kaulo ir jį supančių struktūrų bakterinė ar grybinė infekcija. Dažniausiai dantų infekcijos plitimas į aplinkinius audinius yra lėtinis procesas, ūmus osteomielitas pasireiškia labai retai (43). Ūmus osteomielitas pasižymi kaulo nekroze ir pūlingu uždegimu (27, 44). Kliniškai matomas vietinis patinimas, pūlingos išskyros ir gyvūnas jaučia skausmą. Radiologinio tyrimo metu galima pamatyti osteolizę, osteosklerozę ir periosteumo proliferaciją. Makroskopiškai stebimas žandikaulio minkštųjų audinių patinimas, kraujavimas iš dantenų, dantenų ir burnos gleivinės eritema bei opos, apnuogintos dantų šaknys, bei danties vainiko lūžiai. Histologiškai matomas vienas ar keli iš šių požymių: lėtinis uždegimas (kartu su fibroze, endosteumo proliferacija), mikroabscesų formavimasis, minkštųjų audinių uždegimas (45). Taip pat histologiškai aptinkamas uždegimiškas fibrozinis jungiamasis audinys, kuris užpildo tarpus tarp kaulo pertvarų. Vyraujančios uždegiminės ląstelės šiame audinyje yra neutrofilai, limfocitai ir plazmocitai (27). Šių procesų pasekoje pasireiškia alveolinio kaulo hiperplazija ir ji dažnai aptinkama kartu su periodontitu bei dantų rezorbcija (28, 46, 47) 2015 m. C. M. Bell ir kitų mokslininkų atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai osteomielito yra paveikiamos sritys šalia kačių ilčių (67 proc. tirtų kačių turėjo bent vieną paveiktą iltį ir audinius šalia jos), rečiau paveikiami audiniai šalia premoliarų ar moliarų. Taip pat šios patologijos bilateralinis pasireiškimas ties iltimis yra dažnesnis nei unilateralinis, o pažeidimas dažniau pasitaiko ties viršutinio nei apatinio žandikaulio iltimis (48).
1.4. Burnos ertmės ir jos gleivinės patologijos
1.4.1. Kačių chroniškas gingivostomatitasŠis sindromas apibūdinamas kaip ūmus, nuolatinis, židininis arba difuziškas burnos minkštųjų audinių uždegimas ir išopėjimas (49). Patologinis procesas dažniau pasireiškia kaudalinėje burnos ertmės dalyje ir paveikia gomurio lanko klostes, dantenas, ryklės, liežuvio ir žandų gleivines (50, 51, 52). Kačių chroniškas gingivostomatitas dažniausiai pastebimas šiuose katės gyvenimo etapuose: po pirmųjų vakcinacijų, kuomet iššaukiamas imuninis atsakas, taip pat kai vyksta pieninių dantų keitimas į nuolatinius bei katėms esant 7 metų amžiaus ir vyresnėms. Tyrimų metu pastebėtas ryšys tarp kačių, kalicivirozės nešiotojų, ir šio sindromo pasireiškimo. Nuo 70 proc. iki 90 proc. kačių, sergančių chronišku gingivostomatitu, yra kalicivirozės nešiotojos. Gingivostomatitas gali pasireikšti ir dėl kitų, imunologinį atsaką iššaukiančių virusinių ligų, tokių kaip kačių leukemijos virusas, kačių imunodeficito virusas, herpes virusas. Taip pat sindromas iššaukiamas dėl dantų apnašų ir akmenų akumuliacijos (50).
17
Didžiąją dalį kačių, sergančių gingivostomatitu, sudaro katės mišrūnės. Tačiau įvairių tyrimų metu pastebėti dažnesni Abisinijos kačių, Himalajų kačių, Meino meškėnų ir Siamo kačių susirgimai (39, 53). Makroskopiškai audiniai yra edemiški, ryškiai rausvos spalvos, lengvai prilietus kraujuoja, gleivinėje galima aptikti opų. Histologiškai stebimas gleivinės jungiamojo audinio sluoksnio išvešėjimas, uždegiminis infiltratas dažniausiai būna paviršinis, tačiau uždegimas gali išplisti ir į pogleivinę. Pogleivinėje vyraujančios uždegiminės ląstelės yra plazmocitai, limfocitai, makrofagai bei neutrofilai (4, 49).
1.4.2. Ureminis stomatitas
Daugiažidininis burnos gleivinės išopėjimas yra tik vienas iš daugelio sisteminių uremijos (arba lėtinio inkstų uždegimo) požymių, kuris dažniau pasitaiko katėms nei šunims. Uremijos sukeltas stomatitas siejamas su pakilusiu šlapalo kiekiu kraujyje (azotemija). Burnoje esančios bakterijos, gebančios gaminti ureazę, iš seilių išskirtą šlapalą paverčia citotoksiniais amoniako kiekiais, kurie pažeidžia burnos gleivinę. Pastebima gleivinės arteriolių fibrinoidinė nekrozė, kuri dėl galimo arteriolių infarkto, sukelia nekrozę ir išopėjimus burnos gleivinėje (54).
Ureminiam stomatitui būdingi pažeidimai turi būdingą anatominę lokaciją bei patognominį makroskopinį vaizdą. Jiems priklauso nekrotiniai, išopėję židiniai, kurie dažniausiai išsidėsto ventraliniame liežuvio ir žandų gleivinės paviršiuje. Pažeidimams būdingas išopėjęs gleivinės paviršius (arba nekrotinis audinys), padengtas dvokiančia plėvele. Taip pat galima užuosti uremijai būdingą amoniako kvapą iš burnos ertmės (12). Histologiškai ureminio stomatito atveju matomas gleivinės išopėjimas kartu su nekrotiniu uždegiminiu infiltratu. Pažeistame gleivinės jungiamajame audinyje matomas granuliacinis audinys bei fibrozė, uždegiminis infiltratas, pavienės organinių audinių irimo produktų mineralizuotos sankaupos. Gleivinėje esančių kraujagyslių skerspjūvyje galima matyti fibrino trombus (4).
1.5. Burnos ertmės navikai
Dauguma kačių burnos ertmėje aptinkamų darinių yra piktybiniai. Daugiau nei 20 skirtingų neoplazijų tipų aptinkama kačių burnos ertmėje, tačiau tik keletas iš jų aptinkami dažnai. Vieni iš dažniausių darinių tipų yra plokščiųjų ląstelių karcinoma, fibrosarkoma, limfoma arba piktybinė melanoma (55). Piktybiniai burnos ertmės ir ryklės navikai sudaro apie 3 proc. visų katėms būdingų neoplazijų (56).
18
1.5.1. Burnos plokščiųjų ląstelių karcinoma
Burnos plokščialąstelinė karcinoma, tai piktybinė neoplazija, kylanti iš plokščiojo epitelio (57). Ši neoplazija sudaro 60-70 proc. visų kačių burnos ertmės darinių ir yra dažniausiai pasitaikanti jų tarpe (56, 58, 59). Katės, kurioms pasireiškė šių darinių atsiradimas, vidutiniškai yra 11- 13 metų amžiaus (56). Šio tipo neoplazija yra piktybinė ir kyla iš burnos gleivinės plokščiojo epitelio bei dažniausiai būna giliai infiltruota audiniuose. Jai būdinga lokalizacija - ventralinė liežuvio dalis (59), tačiau ši patologija gali kilti iš bet kurio burnos ertmės paviršiaus - dantenų, liežuvio, tonzilių, ryklės, lūpų, žandų gleivinės, minkštojo ar kietojo gomurio (60).
Makroskopiškai burnos plokščialąstelinė karcinoma pasireiškia kaip pažeidimas, kuriam būdingas išopėjimas, proliferacija, žandikaulio rezorbcija bei paveikto žandikaulio didėjimas dėl naujo kaulinio audinio formavimosi (60, 61). Taip pat būdingas ir neoplazijos apimtos vietos dantų mobilumas, kurį galima supainioti su periodontitu (62).
Kadangi šie navikai kyla iš plokščiojo epitelio, histologiškai dariniuose galima matyti įvairaus laipsnio keratinizaciją. Gerai diferencijuoti navikai sudaryti iš salelių ir netvarkingai išsidėsčiusių epitelio sluoksnių, kurie yra apriboti bazinių ląstelių. Šios ląstelės, einant link salelės centro, diferencijuojasi į daugiakampius keratinocitus. Neoplazinio epitelio salelės yra apgaubtos išvešėjusia fibrovaskuliarine stroma, kuri aprūpina naviką krauju. Naviko centre esanti epitelio nekrozė gali sudaryti panašų į liaukos vaizdą, kuris vadinamas komedonekroze. Kai kurių gerai diferencijuotų navikų centruose galima rasti deskvamuoto, nekrotiško keratino sankaupas, kurios vadinamos keratino perlu. Jie gali būti mineralizuoti ir infiltruoti degeneruotais neutrofilais. Navikuose galima aptikti įvairaus laipsnio uždegimą, tiek neoplaziniame epitelyje (infiltruotas neutrofilais), tiek stromoje (būdingos mononuklearinės uždegiminės ląstelės ir neutrofilai) (4).
1.5.2. Fibrosarkoma
Fibrosarkoma, tai agresyvi, piktybinė neoplazija, kuri yra antra pagal darinių burnos ertmėje pasireiškimo dažnumą katėms (sudaro apie 13 proc. visų burnos darinių) (56, 58). Šie navikai dažniausiai pasireiškia vyresnėms katėms, vidutiniškai 13 metų amžiaus, tačiau ši patologija nustatyta ir vienerių bei 22 metų katėms, lyties predispozicijos nėra (10). Burnos ertmės fibrosarkomos kyla iš skaidulinio ir jungiamojo audinio. Galimos naviko augimo vietos yra dantenos, minkštasis ar kietasis gomurys, lūpos, žandų gleivinė ir liežuvis, dariniui augant toliau, galimas ir kaulinio audinio pažeidimas. Makroskopiškai dariniai būna nuo pilkos iki baltos bei rausvos spalvos, paviršius nelygus – primena žiedinio kopūsto žiedynus, navikas dažnai būna išopėjęs, kraujuojantis. Histologiškai fibrosarkomai būdingi glaudžiai ir paraleliai išsidėsčiusių verpstės formos fibroblastų pluoštai, persipinantys tarpusavyje (4).
19
2. TYRIMO METODIKA
Buvo atlikta retrospektyvi analizė remiantis 2016-2018 metų klinikos „X” duomenimis apie burnos ertmės patologijas turinčias kates. Surinkta informacija apie kačių lytį, amžių, veislę, diagnozuotą burnos ertmės patologiją bei ar buvo atlikta dantų higiena arba dantų ekstrakcija.
2019 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre buvo atlikti 34 kačių gaišenų patologiniai anatominiai tyrimai, iš 5 kačių paimti mėginiai histopatologiniam tyrimui. Taip pat mėginiai pastarajam tyrimui rinkti klinikoje „X” kačių burnos higienos ir dantų ekstrakcijos metu anestezuotiems gyvūnams – surinkta 16 mėginių. Moksliniai tyrimai atlikti laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Paimti mėginiai buvo dėti į vienkartinius plastikinius indelius ir užpildomi 10 proc. buferiniu formalino tirpalu. Jeigu tai buvo mėginys, turintis kaulinio audinio, jis dekalcinuotas naudojant Decalcifier DC1 Qpath tirpalą.
Surinkta patologinė medžiaga, ne storesnė kaip 5 mm, sudėliojama į atskiras biopsines kasetes. Jos plaunamos šaltu tekančiu vandeniu 24 val., tam kad išplauti formaliną. Toliau mėginiai dehidratuojami audinių įmirkymo procesoriuje - „Shandon Pathcentre, USA“, siekiant iš jų pašalinti vandenį. Mėginiai paeiliui, 2-3 valandoms merkiami į didėjančios koncentracijos etilo alkoholį - 60º, 80º, 96º ir vėliau 1-3 valandoms į izopropanolio alkoholį. Po to atliekamas patologinės medžiagos skaidrinimas - mėginiai merkiami į chloroformo tirpalą 1-3 valandoms.
Praėjus 24 val., patologinė medžiaga įliejama į parafininius blokus, naudojant „Tess 99 Medite Medizintechnik“ aparatą. Kasetės su parafinu ant šaldomojo stalelio atvėsinamos iki -9 ºC, kad išgauti mėginių tvirtumą.
Parafininiai blokai pjaustomi pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu - „Sacura Accu-Cut SRM“, Japonija. Šie atpjauti sluoksniai atsargiai perkeliami į šilto vandens (37 ºC) termostatinę vonelę, ištiesinami ir dedami ant objektinio stiklelio. Toliau objektinis stiklelis su pjūviu 5 val. džiovinami ant „Thermo Scientific hot plate” kaitinimo plokštės, vėliau perkeliami 24 val. į „B28 Binder“, Vokietija, termostatą, kuriame palaikoma 37 ºC temperatūra.
Išdžiūvę ir paruošti audinių pjūviai dažomi hematoksilinu – eozinu naudojant automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS™, Japonija“. Dažant histologinius preparatus, pjūviai deparafinuojami ksilenu du kartus, po 7 min. Toliau merkiami į izopropanolio tirpalą 2 min. ir į 96º etilo alkoholį 4 min. Siekiant pašalinti etilo alkoholio likučius, mėginys 3 min. plaunamas vandeniu. Tada mėginys dažomas hematoksilinu 10 minučių, dažų perteklius plaunamas vandeniu 5 min., mėginys merkiamas į 96º etilo alkoholį 2 min., ir vėl plaunamas vandeniu 5 min. Tuomet mėginys dažomas eozino dažais 5 min. ir vėliau plaunamas vandeniu 1 min. Atlikus dažymą, mėginiai
20
dehidratuojami pamerkiant du kartus į 96º etilo alkoholį po 1 min. ir 2 kartus į izopropolio alkoholį po 1 min. Galiausiai mėginių pjūviai skaidrinami merkiant juos 1 min. į ksileną, 2 kartus.
Po dažymo, objektiniai stikleliai buvo padengiami dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“, o ant jų uždėti dengiamieji stikleliai, kuriuos paspaudus pašalinami oro burbuliukai po stiklu.
Mėginiai mikroskopuojami ir analizuojami naudojant „Olympus BX63” mikroskopą, paveikslai fiksuojami skaitmenine kamera „Olympus DP72“, kuri prijungta prie mikroskopo. Analizuojant mėginius mikroskopu, stebimi patologiniai pakitimai audiniuose, patologiniuose procesuose dalyvaujančios uždegiminės ar kitos ląstelės ir šių ląstelių rūšis bei gausa.
Katės suskirstytos į grupes pagal lytį (patinai ir patelės), pagal veislę bei pagal amžių (klinikoje „X” skirstyta į 1 grupę (nuo 0,5 iki 3 metų), 2 grupę (nuo 4 iki 9 metų), 3 grupę (daugiau nei 9 metų), o Patologijos centre į 1 grupę (0,5 iki 4 metų), 2 grupę (nuo 5 iki 8 metų), 3 grupę (daugiau nei 8 metų)). Pirmai amžiaus grupei priskiriami kačiukai ir jaunos katės. Antrai grupei priskirtos vidutinio amžiaus ir subrendusios katės, o trečiai grupei priskirtos vyresnės ir senyvo amžiaus katės.
Statistinei analizei tyrimo metu rinkti duomenys apdoroti ir diagramos sukurtos naudojant „Microsoft Office Excel 2010” programą. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05 ir statistiškai nepatikimais jeigu p>0,05. Tyrimo rezultatų apraše pateiktos nuotraukos yra padarytos tyrimų metu ir priklauso magistrinio darbo autorei.
21
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Retrospektyvi kačių burnos patologijų pasireiškimo analizė klinikoje „X“
Klinikoje „X“ buvo renkami 2016 – 2018 m. duomenys apie kates, kurios atvyko dėl burnos ertmės susirgimų. Buvo fiksuojama kačių lytis, veislė, amžius, diagnozuotos burnos ertmės patologijos bei ar buvo atlikta dantų higiena arba dantų ekstrakcija. Iš viso surinkti duomenys apie 261 katę.Dažniausios šioms katėms nustatytos patologijos (1 pav.) buvo gingivitas – 67,82 proc. (n=177), periodontitas – 54,41 proc. (n=142), kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai (KORS) – 59,0 proc. (n=154) ir dantų akmenys – 49,81 proc. (n=130) (2 pav.). Rečiau pasitaikiusioms patologijoms priklauso stomatitas, kaudalinis stomatitas, opos burnos ertmėje, alveolinio kaulo lizė. Rečiausiai pasitaikiusios patologijos buvo danties lūžis, darinys burnos ertmėje, žandikaulio osteomielitas, alveolinio kaulo išvešėjimas ir ureminis stomatitas.
1 pav.Klinikoje gydytų kačių patologijų pasiskirstymas procentais
49.81% 67.82% 54.41%59.00% 11.50% 7.28% 0.77% 2.68% 7.28% 4.21% 1.15% 1.15%3.83% 0.00% 5.00% 10.00% 15.00% 20.00% 25.00% 30.00% 35.00% 40.00% 45.00% 50.00% 55.00% 60.00% 65.00% 70.00% P ato lo gi jų p as ir ei šk im as , p ro c. Diagnozuota patologija
22
2 pav. 1 – Dantų akmenys, 2– periodontitas (matomas atsitraukęs dantenų kraštas), 3 – gingivitas pasireiškę katei (patelė, mišrūnė, 13 m.)
Iš klinikoje gydytų kačių (3 pav.) 53 proc. (n=139) sudaro patinai, o patelės – 47 proc. (n=122). Lyties priklausomybė neturėjo įtakos burnos ertmės patologijų pasireiškimui (p>0,05).
3 pav. Lyčių pasiskirstymas tarp klinikoje gydytų kačių
Kačių amžius, kurioms buvo nustatytos burnos ertmės patologijos klinikoje, varijavo nuo 0,5 iki 20 metų. Daugiausia kačių priklausė antrai amžiaus grupei (nuo 4 iki 9 metų amžiaus) – 47,13 proc. (4 pav.). Pirmą (nuo 4 iki 9 metų) ir trečią (daugiau nei 3 metų) amžiaus grupes sudarė
53% 47% Patinai Patelės
1
2
3
23
apylygis kačių skaičius. Kačių amžius neturėjo reikšmingos įtakos burnos ertmės patologijų pasireiškimui (p>0,05).
4 pav. Klinikoje gydytų kačių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Dažniausiai burnos ertmės patologijos (5 pav.) nustatytos mišrūnėms katėms – 70,11 proc. atvejų. Kitos dažniau pasitaikiusios gydytų kačių veislės buvo britų trumpaplaukės katės – 6,9 proc., kornvalio reksai, rusų melsvosios katės ir sfinksai – po 3,07 proc. kačių, bei rytų trumpaplaukės katės – 2,68 proc. (p>0,05). Veislė neturėjo įtakos burnos ertmės patologijų pasireiškimui.
5 pav. Klinikoje gydytų kačių pasiskirstymas pagal veisles
0 20 40 60 80 100 120
Nuo 0,5 iki 3 metų Nuo 4 iki 9 metų Daugiau nei 9 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt.
Kačių amžiaus grupės
70% 30%
Mišrūnė Veislinė katė
24
Klinikoje gydytoms katėms dažniausiai diagnozuotos dvi patologijos buvo gingivitas (67,82 proc.) bei kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai (KORS) (59,0 proc.) (p>0,05). Toliau aprašomas šių dviejų patologijų pasiskirstymas tarp lyčių, amžiaus grupių ir veislių. Pagal lytį gingivitas dažniau pasitaikė patinams (6 pav.) (n=98), nei patelėms (n=79). O kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimais daugiau sirgo taip pat patinai (n=88), nei patelės (n=66) (p>0,05).
6 pav. KORS ir gingivito pasireiškimas tarp lyčių procentais
Šių dviejų patologijų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (7 pav.) gana panašus: didžiąją dalį kačių sudaro 2 grupės (nuo 4 iki 9 metų) katės – gingivito atveju 48,59 proc., o KORS atveju 55,2 proc. Rečiau šios dvi patologijos aptinkamos trečiai (daugiau nei 9 metų) kačių grupei: gingivito atveju 26,55 proc., KORS – 26,62 proc. (p>0,05).
7 pav. KORS ir gingivito pasireiškimas tarp amžiaus grupių
55.37% 44.63% 57.14% 42.86% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00%
Patinai Patelės Patinai Patelės
P ato lo gi jo s p as ir ei šk im as , p ro c. Gingivitas Patinai Patelės KORS 44 86 47 28 85 41 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Nuo 0,5 iki 3 metų Nuo 4 iki 9 metų Daugiau nei 9 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt. Gingivitas KORS
25
Vertinant gingivito pasireiškimą pagal veislę (8 pav.), didžiausią dalį sudarė katės mišrūnės – 70,62 proc., KORS atveju taip pat dominavo katės mišrūnės – 69,48 proc. Kita dažniau pasitaikanti veislė buvo britų trumpaplaukė katė – gingivito atveju tai sudarė 7,34 proc. kačių, o KORS atveju šios veislės katės sudarė 7,79 proc. kačių. Duomenys yra statistiškai nepatikimi (p>0,05).
8 pav. KORS ir gingivito pasireiškimas tarp kačių veislių
Daugiau nei pusei gydytų kačių (54 proc., n=141), buvo atlikta burnos ertmės higiena (9 pav.).
9 pav. Kačių, kurioms atlikta burnos higiena klinikoje, pasiskirstymas procentais
Toliau lyties, amžiaus ir veislės dažnumo pasireiškimas skaičiuojamas tik toms katėms, kurioms buvo atlikta burnos ertmės higiena (n=141). Burnos higiena klinikoje dažniau atlikta patinams (n=78), nei patelėms (n=63) (10 pav.). Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).
125 5 13 5 2 1 7 2 3 1 2 4 2 2 1 2 107 4 12 5 3 0 6 2 6 1 1 5 1 0 0 1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 120 130 K ač ių s k ai či us , v nt. Gingivitas KORS Kačių veislės 54% 46%
Ar atlikta burnos ertmės higiena?
Taip Ne
26
10 pav. Kačių, kurioms atlikta burnos higiena, pasiskirstymas tarp lyčių procentais
Pastebėta, kad burnos higiena dažniausiai atliekama antrajai kačių amžiaus grupei (nuo 4 iki 9 metų amžiaus) – 53,9 proc. atvejų (n=76). Rečiau atliekama trečios amžiaus grupės katėms, kurioms yra daugiau nei 9 metai amžiaus – 26,95 proc. atvejų (n=38) (11 pav.). Rečiausiai ši procedūra atlikta pirmos grupės (nuo 0,5 iki 3 metų) katėms – 19,15 proc. (n=27). Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).
11 pav. Kačių, kurioms atlikta burnos higiena, pasiskirstymas tarp amžiaus grupių
Dažniausiai burnos higiena atlikta katėms mišrūnėms (12 pav.) – 65,96 proc. (n=93). Kitos dažniau pasitaikiusios veislės buvo britų trumpaplaukės katės – 8,51 proc. (n=12), rusų melsvosios katės – 4,96 proc. (n=7) bei sfinksai – 4,26 proc. (n=6). Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).
45% 55% Patelės Patinai 19% 54% 27%
Nuo 0,5 iki 3 metų Nuo 4 iki 9 metų Daugiau nei 9 metų
27
12 pav. Kačių, kurioms atlikta burnos higiena, pasiskirstymas tarp veislių
Iš 261 klinikoje gydytos katės daugiau nei pusei (n=160) buvo atlikta dantų ekstrakcija, o likusioms 101 katei dantų ekstrakcijos nereikėjo (13 pav.).
13 pav. Kačių, kurioms atlikta dantų ekstrakcija klinikoje, pasiskirstymas procentais
Toliau lyties, amžiaus ir veislės dažnumo pasireiškimas skaičiuojamas tik toms katėms, kurioms buvo atlikta dantų ekstrakcija (n=160). Dantų ekstrakcija klinikoje dažniau atlikta patinams (n=84) nei patelėms (n=76) (14 pav.). Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Mišrūnė Abisinijos katė Britų trumpaplaukė Kornvalio reksas Meino meškėnų katė Rusų melsvoji Škotų nulėpausė Rytų trumpaplaukė Himalajų katė Selkirko reksas Kanados sfinksas Sfinksas Siamo Škotų stačiaausė Kačių skaičius, vnt. K ač ių v ei sl ės 61% 39%
Ar atlikta dantų ekstrakcija?
Taip Ne
28
14 pav. Kačių, kurioms atlikta dantų ekstrakcija, pasiskirstymas tarp lyčių procentais
Daugiausia dantų ekstrakcijų atlikta antrai kačių amžiaus grupei (15 pav.) (nuo 4 iki 9 metų) (n=96), rečiau atlikta trečiajai amžiaus grupei (daugiau nei 9 metų) (n=40). Rečiausiai ši procedūra atlikta pirmos amžiaus grupės (nuo 0,5 iki 3 metų) katėms (n=24). Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).
15 pav. Kačių, kurioms atlikta dantų ekstrakcija, pasiskirstymas tarp amžiaus grupių
Dažniausiai dantų ekstrakcija atlikta katėms mišrūnėms (16 pav.) – 71,25 proc. (n=114). Kitos dažniau pasitaikiusios veislės buvo britų trumpaplaukės katės – 6,88 proc. (n=11), rusų melsvosios katės – 4,38 proc. (n=7) bei sfinksai – 3,75 proc. (n=6). Duomenys statistiškai patikimi (p<0,01).
53% 48% Patinai Patelės 15% 60% 25%
Nuo 0,5 iki 3 metų Nuo 4 iki 9 metų Daugiau nei 9 metų
29
16 pav. Kačių, kurioms atlikta dantų ekstrakcija, pasiskirstymas tarp veislių
3.2. Savų patomorfologinių tyrimų analizė
3.2.1. Patologinio anatominio tyrimo rezultataiDažniausios 34 tirtoms katėms diagnozuotos patologijos (17 pav.) buvo dantų akmenys (88,23 proc., n=30), pusei tirtų kačių diagnozuotas gingivitas (50,0 proc., n=17) bei periodontitas (52,94 proc., n=18), kiek rečiau pasitaikė KORS (35,29 proc., n=12), alveolinio kaulo išvešėjimas (18 pav.) (14,70 proc., n=5) bei žandikaulio osteomielitas (14,70 proc., n=5). Labai retai diagnozuotas stomatitas, kaudalinis stomatitas, opos burnos ertmėje bei danties lūžis. Rečiausiai diagnozuotas darinys burnos ertmėje bei glositas (p>0.05).
17 pav. Tirtoms katėms makroskopiškai diagnozuotų patologijų pasiskirstymas procentais
0 20 40 60 80 100 120
Mišrūnė Abisinijos katė Britų trumpaplaukė Kornvalio reksas Meino meškėnų katė Rusų melsvoji Škotų nulėpausė Rytų trumpaplaukė Selkirko reksas Kanados sfinksas Sfinksas Siamo Persų ilgaplaukė Kačių skaičius, vnt. K ač ių v ei sl ės 88.23% 50.00% 52.94% 35.29% 14.70% 14.70% 5.88% 5.88% 5.88% 2.94% 5.88% 2.94% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% P ato lo gi jų p as ir ei šk im as , p ro c.
30
18 pav. Tirtoms katėms pasireiškęs alveolinio kaulo išvešėjimas, pažymėtas rodyklėmis (A katė: patelė, mišrūnė, 8 m. B katė: patinas, mišrūnas, 9 m., C katė: patelė, mišrūnė, 9 m.)
Kačių, kurioms buvo nustatytos patologijos, skirtumas tarp lyčių (19 pav.) buvo nedidelis – patinams šios patologijos rastos dažniau (n=18), patelėms – kiek rečiau (n=16) (p>0,05).
19 pav. Tirtų kačių pasiskirstymas pagal lytį
53%
47% Patinai
Patelės
A B
31
Kačių amžius, kurioms buvo nustatytos burnos ertmės patologijos Patologijos centre varijavo nuo 0,5 iki 16 metų. Pakitimų daugiausia rasta katėms, esančioms 2 amžiaus grupėje (nuo 5 iki 8 metų) (20 pav.) (n=16), rečiau patologijos rastos 3 amžiaus grupėje (daugiau nei 8 metų) (n=11) (p>0,05).
20 pav. Burnos patologijų turinčių kačių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Pagal veisles (21 pav.), dažniausiai patologijų turinčios katės buvo mišrūnės – 91,18 proc. (n=31), kitų veislių kačių – britų trumpaplaukių, persų ilgaplaukių ir rusų melsvųjų kačių pasitaikė ženkliai mažiau (p>0.05).
21 pav. Veislių pasiskirstymas tarp makroskopiškai tirtų kačių
Tirtoms katėms dažniausiai diagnozuotos dvi patologijos buvo dantų akmenys (88,23 proc.) ir periodontitas (52,94 proc.) (p>0,05). Toliau aprašomas šių dviejų patologijų pasiskirstymas tarp lyčių, amžiaus grupių ir veislių. Pagal lytį (22 pav.) dantų akmenys dažniau pasitaikė patinams
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17
Nuo 0,5 iki 4 metų Nuo 5 iki 8 metų Daugiau nei 8 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt.
Kačių amžiaus grupės
0 5 10 15 20 25 30 35
Mišrūnė Britų trumpaplaukė Persų ilgaplaukė Rusų melsvoji
Ka či ų sk ai či us , v nt. Kačių veislės
32
(n=16), nei patelėms (n=14). Periodontitas daugiau pasireiškė tarp patinų (n=11), nei patelių (n=7) (p>0,05).
22 pav. Dantų akmenų ir periodontito pasireiškimas tarp lyčių procentais
Pagal amžiaus grupes (23 pav.) dantų akmenys (46,67 proc.) ir periodontitas (44,44 proc.) dažniau pasireiškia antroje (nuo 5 iki 8 metų) kačių amžiaus grupėje. Kiek rečiau abi patologijos pasireiškia 3 amžiaus grupėje (daugiau nei 8 metų): dantų akmenų atveju 30,0 proc., o periodontito atveju – 38,88 proc. Rečiausiai šios patologijos pasireiškė pirmoje amžiaus grupėje: dantų akmenų atveju – 23,33 proc. kačių, periodontito atveju – 16,67 proc kačių. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).
23 pav. Dantų akmenų ir periodontito pasireiškimas tarp amžiaus grupių
53.33% 61.11% 46.67% 38.89% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00%
Dantų akmenys Periodontitas
P ato lo gi jo s p as ir e iš k im as , p ro c. Patinai Patelės 7 14 9 3 8 7 0 2 4 6 8 10 12 14 16
Nuo 0,5 iki 4 metų Nuo 5 iki 8 metų Daugiau nei 8 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt.
33
Tarp veislių (24 pav.), dantų akmenys ir periodontitas dažniausiai pasireiškė katėms mišrūnėms. Dantų akmenys nustatyti 90,0 proc. kačių mišrūnių, o periodontitas nustatytas 94,4 proc. kačių mišrūnių. Kitų kačių veislių pasitaikė pavieniai atvejai. Duomenys yra statistiškai nepatikimi (p>0,05).
24 pav. Dantų akmenų ir periodontito pasireiškimas tarp kačių veislių
3.2.2. Histopatologinio tyrimo rezultatai
Histopatologinio tyrimo metu iš 21 katės dažniausiai aptiktos patologijos (25 pav.) buvo lėtinis gingivitas (26 pav.) (n=12), hiperemija (n=10) bei hemosiderino sankaupos epitelyje (n=8). Rečiau rastos šios patologijos: epitelio hiperplazija, KORS (27 pav.), opa burnos ertmėje (28 pav.), alveolinio kaulo rezorbcija, žandikaulio osteomielitas bei glositas (28 pav.) aptikti vienodam kiekiui kačių. Rečiausiai buvo rastas ūmus gingivitas (29 pav.), ūmus ir lėtinis stomatitas, bei fibrosarkoma (30 pav.) (p>0.05). 27 1 1 1 17 0 1 0 0 5 10 15 20 25 30 Mišrūnė Britų trumpaplaukė
Persų ilgaplaukė Rusų melsvoji
K ač ių s k ai či us , v nt. Kačių veislės Dantų akmenys Periodontitas
34
25 pav. Tirtoms katėms diagnozuotų patologijų (mikro vaizdo) pasiskirstymas procentais
26 pav. A - makroskopinis lėtinio gingivito vaizdas (patelė, mišrūnė, 15 m.). B - mikroskopinis lėtinio gingivito vaizdas. Matoma hiperemija (pažymeta nr. 1) ir mononuklearinių uždegiminių
ląstelių infiltracija (pažymeta nr. 2). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200
57.14% 4.76% 4.76% 4.76%9.52% 9.52% 14.29% 47.62% 4.76% 38.10% 9.52% 9.52% 9.52% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% P ato lo gi jų p as ir ei šk im as , p ro c.
Diagnozuota patologija (mikro vaizdas)
A B
2
35
27 pav. Kačių odontoklastinės rezorbcijos sutrikimai. Matomi odontoklastai (pažymėti nr. 1), ardantys dentiną (pažymėtas nr. 2). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400
28 pav. Glositas bei opa liežuvyje (patinas, mišrūnas, 9 m.). A – matomi opos vietoje deformuoti liežuvio speneliai (pažymėta nr. 1) ir granuliacinis audinys (pažymėta nr. 2). Dažyta
hematoksilinu ir eozinu, x40. B – matomas ūmus uždegimas, gausu neutrofilų. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400 A B 2 1 2 1
36
29 pav. Ūmus gingivitas (patelė, Persų ilgaplaukė katė, 13 m.). Matoma hiperemija (pažymėta nr. 1), labai gausi uždegiminių ląstelių (monocitų, plazmocitų) infiltracija (pažymėta nr.
2). Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x200
30 pav. Fibrosarkoma (patinas, mišrūnas, 16 metų). A – matomi glaudžiai išsidėstę, verpstės formos fibroblastų pluoštai, dažyta hematoksilinu ir eozinu, x100. B – fibroblastai didesniu padidinimu, dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. C – matomas išopėjęs, nelygaus paviršiaus,
gomurį ir dalį dantų apėmęs navikas, pažymėtas rodykle
Tarp histologiškai tirtų kačių, lyčių (31 pav.) pasiskirstymas buvo beveik vienodas. Patelės (n=11) histologiškai buvo tiriamos kiek dažniau nei patinai (n=10) (p>0,05).
A
B
1 2
37
31 pav. Histologiškai tirtų kačių pasiskirstymas pagal lytį
Kaip ir makroskopiškai tirtų kačių, didžiausią dalį pagal amžiaus grupes (32 pav.) sudarė 2 grupė (nuo 5 iki 8 metų) – 47,62 proc. (n=10), kiek mažesnę dalį 3 grupės (daugiau nei 8 metų) katės – 37,10 proc. (n=8) ir mažiausia dalis kačių priklausė 1 grupei (nuo 0,5 iki 4 metų) – 14,29 proc. (n=3) (p>0,05).
32 pav. Burnos mikroskopinių patologijų turinčių kačių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Histologiškai tirtų kačių didžiausią dalį tarp veislių (33 pav.) sudarė katės mišrūnės (85,71 proc., n=18) bei buvo tirtos pavienės kitų veislių (britų trumpaplaukė, persų ilgaplaukė, rusų melsvoji) katės, kurios sudarė po 4,76 proc. tirtų kačių (n=1) (p>0,05).
48% 52% Patinai Patelės 0 2 4 6 8 10 12
Nuo 0,5 iki 4 metų Nuo 5 iki 8 metų Daugiau nei 8 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt.
38
33 pav. Veislių pasiskirstymas tarp histologiškai tirtų kačių
Histologiškai tirtoms katėms dažniausiai diagnozuotos dvi patologijos buvo lėtinis gingivitas (88,23 proc.) ir hiperemija (52,94 proc.) (p>0,05). Toliau aprašomas šių dviejų patologijų pasiskirstymas tarp lyčių, amžiaus grupių ir veislių. Pagal lytį (34 pav.) lėtinis gingivitas dažniau pasitaikė patelėms (n=8), nei patinams (n=4). Hiperemijos pasiskirstymas pagal lytį patelėms (n=10) ir patinams (n=10) buvo vienodas (p>0,05).
34 pav. Lėtinio gingivito ir hiperemijos pasireiškimas tarp lyčių procentais
Pagal amžiaus grupes (35 pav.) lėtinis gingivitas bei hiperemija dažniausiai randami antroje (nuo 5 iki 8 metų) ir trečioje (daugiau nei 8 metų) kačių amžiaus grupėse – lėtinis gingivitas 50,0 proc. atvejų, o hiperemija – 40,0 proc. atvejų. Lėtinis gingivitas nebuvo diagnozuotas pirmoje (nuo 0,5 iki 4 metų) amžiaus grupėje, o hiperemija buvo diagnozuota 20,0 proc. pirmos grupės kačių. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05).
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 Mišrūnė Britų
trumpaplaukė Persų ilgaplaukė Rusų melsvoji
Ka či ų sk ai či us , v nt. Kačių veislės 33.33% 50.00% 66.67% 50.00% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00%
Lėtinis gingivitas Hiperemija
P at o lo gi jo s p as ir e iš k im as , p ro c. Patinai Patelės
39
35 pav. Lėtinio gingivito ir hiperemijos pasireiškimas tarp amžiaus grupių
Tarp veislių (36 pav.), lėtinis gingivitas ir hiperemija dažniausiai pasireiškė katėms mišrūnėms. Lėtinio gingivito atvejų skaičius siekė 75 proc. kačių mišrūnių, o hiperemija nustatyta 70,0 proc. kačių mišrūnių. Kitų kačių veislių (britų trumpaplaukių, persų ilgaplaukių ir rusų melsvųjų) pasitaikė pavieniai atvejai. Duomenys yra statistiškai nepatikimi (p>0,05).
36 pav. Lėtinio gingivito ir hiperemijos pasireiškimas tarp kačių veislių
0 6 6 2 4 4 0 1 2 3 4 5 6 7
Nuo 0,5 iki 4 metų Nuo 5 iki 8 metų Daugiau nei 8 metų
Ka či ų sk ai či us , v nt.
Lėtinis gingivitas Hiperemija
9 1 1 1 7 1 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Mišrūnė Britų
trumpaplaukė Persų ilgaplaukė Rusų melsvoji
K ač ių s k ai či us , v nt. Kačių veislės Lėtinis gingivitas Hiperemija
40
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus 2016 – 2018 m. klinikos „X“ duomenis apie 261 kates, kurios atvyko dėl burnos ertmės susirgimų, buvo nustatytos dažniausiai pasitaikiusios patologijos: gingivitas (67,82 proc.), KORS (59,0 proc.), periodontitas (54,41 proc.) bei dantų akmenys (49,81 proc.). KORS bei gingivito patologijų pasireiškimas įvardijamas kaip labai dažnas ir moksliniuose šaltiniuose (37), taip pat, šios dvi patologijos dažnai pasireiškia kartu (63). Iki 1960 metų KORS nebuvo diagnozuojami labai dažnai, tačiau atsiradus komerciniam kačių pašarui ir pradėjus jį plačiai naudoti, šios ligos atvejų pasireiškimas akivaizdžiai padažnėjo. Taip pat pastebėtas šiai ligai neigiamą įtaką turintis per didelis vitamino D kiekis komerciniame pašare (37). Užsienio literatūra teigia, jog dažniausiai šios dvi patologijos pasireiškia vidutinio amžiaus katėms (63), tai patvirtina ir savi tyrimai: patologijos dažniau pasireiškė antros amžiaus grupės katėms (nuo 4 iki 9 metų). Pagal veislę didžiausias gingivito ir KORS pasireiškimas nustatytas katėms mišrūnėms, tą patvirtina moksliniai šaltiniai (63) (p>0,05).
Pagal klinikos „X“ duomenis nustatyta, kad daugiau nei pusei gydytų kačių (54 proc.) buvo atlikta burnos higiena, o 46 proc. kačių ši procedūra nebuvo atlikta. Mokslinių tyrimų metu nustatyta, jog kačių šeimininkai dantų akmenų prevencijai mieliau naudoja specialų pašarą, nei kasdieninį dantų valymą ir tik 40 proc. šeimininkų teigė, jog savo katei valo dantis. Šis skaičius sutampa su savų tyrimų metu gauta kačių dalimi, kurioms nebuvo atlikta higiena (64). Burnos higiena, pagal amžiaus grupę, dažniau atlikta katėms nuo 4 iki 9 metų (p<0,01), o pagal veislę – katėms mišrūnėms (p<0,01).
Taip pat, analizuojant klinikos „X“ duomenis, nustatyta, jog iš 261 klinikoje gydytos katės, 64 proc. buvo atlikta dantų ekstrakcija, o likusioms 39 proc. kačių dantų ekstrakcija nebuvo atlikta. Ekstrakcijos dažniausiai atliekamos tiems dantims, kurie yra pradėję rezorbuoti, tačiau šią patologiją dažnai sunku pastebėti. Danties vainiką gali dengti dantų akmenys, kurie trukdo laiku diagnozuoti ligą, todėl patikimiausiu diagnozavimo būdu laikomas intraoralinis rentgenologinis tyrimas, kurį galima atlikti ne visose veterinarijos klinikose. Pagal mokslinę literatūrą, kačių dantų rezorbcijos pasireiškimas gali siekti iki 67 proc. kačių populiacijos ir kartu lemti tokį didelį dantų ekstrakcijų skaičių (35, 36). Daugiausia dantų ekstrakcijų buvo atlikta antrajai kačių amžiaus grupei (nuo 4 iki 9 metų) (p<0,01). Katės mišrūnės sudarė 60,0 proc. iš 261 katės, kurioms buvo atlikta dantų ekstrakcija (p<0,01).
Patologijos centre atlikus 34 kačių gaišenų patologinius anatominius tyrimus, dažniausiai nustatytos patologijos buvo dantų akmenys (88,23 proc.), periodontitas (52,94 proc.), kuris
