KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETO FARMACIJOS FAKULTETO
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
GIEDRIUS VAIČIULIS
Komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje
naudojamų preparatų prienamumo problemų tyrimas
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovai – dr. R.Pečiūra ir dr. T.Mekas
Turinys
ĮVADAS ... 3
1. KOMPLEMENTINĖ IR ALTERNATYVI MEDICINA ... 7
1.1. Komplementinės ir alternatyvios medicinos raidos apţvalga ... 7
1.2. Komplementinės ir alternatyvios medicinos teisinis reglamentavimas ... 11
1.3. Komplementinės ir alternatyvios medicinos paslaugų paklausa ir pasiūla ... 18
2. TIKSLINIŲ GRUPIŲ INFORMUOTUMAS, LŪKESČIAI BEI KOMPETENCIJA KOMPLEMENTINĖS IR ALTERNATYVIOS MEDICINOS SRITYJE ... 21
2.1.Tyrimo imtis ... 21
2.2.Tyrimo metodika ... 22
2.3. Tyrimo rezultatai ... 23
2.3.1. Poreikis vartoti komplementinės bei alternatyvios medicinos preparatus, bei gydytis komplementinės bei alternatyvios medicinos metodais. ... 23
2.3.2. Poţiūris į savigydą ... 29
2.3.3. Vaistininkų ir gydytojų kompetencija komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje bei visuomenės pasitikėjimas jais ... 31
2.3.4. Informuotumas apie komplementinės ir alternatyvios medicinos prieinamumą, visuomenės informavimas komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje. ... 38
2.3.5. Komplementinės ir alternatyvios medicinos preparatų kainos ir kokybės santykio vertinimas. ... 43
2.4. SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) analizė. ... 46
3. APIBENDRINIMAI, IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ... 48
3.1. Apibendrinimai ir išvados ... 48
3.2. Darbo tęstinumo prielaidos ... 50
3.3. Pasiūlymai ... 52 4. LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 56 PRIEDAI ... 59 1 priedas ... 60 2 priedas ... 65 3 priedas ... 70 4 priedas ... 74
ĮVADAS
Beveik nėra pacientų kurie būtų abejingi komplementinės ir alternatyvios medicinos gydymo metodams. Dalis pacientų į šiuos metodus ţiūri skeptiškai ar net priešiškai, kita dalis beveik fanatiškai tiki jų absoliučiu veiksmingumu. Didelę dalį sudaro ţmonės, kurie pripaţįsta, kad komplementiniai ir alternatyvūs gydymo metodai turi svarbų vaidmenį sveikatinime, bet negalintys vertinti, to vaidmens svarbos. Skeptikai daţnai nesuprasdami komplementinės ir alternatyvios medicinos principų ar net nenorėdami suprasti kritikuoja šią sveikatinimo sritį kaip neturinčią mokslinio pagrindo ir veiksmingumo. Fanatiški šalininkai, iš kito kraštutinumo, neigia įprastąją mediciną bei nepagrįstai taiko komplementinės ir alternatyvios medicinos metodus tuo šiuos metodus kompromituodami ir darydami sunkiai pataisomą ţalą racionaliam komplementinės ir alternatyvios medicinos įdiegimui į visuomenės sveikatinimą.
Kaip ir visame pasaulyje taip ir Lietuvoje stebimas ryškus visuomenės susidomėjimas komplementinės ir alternatyvios medicinos gydymo metodais. Nors kai kurių šalių farmacijos programose ir buvo atsisakyta farmakognozijos bei pereita beveik išimtinai prie cheminių vaistų, paskutiniu metu po truputį grįţtama prie anksčiau atsisakytos temos „fitochemijos“ ar „natūralių produktų“ pavidalu, kaip tai vyko Didţiojoje Britanijoje[1].
Hipotezės formavimasis
Didţiulį visuomenės susidomėjimą netiesiogiai atspindi įvairiausių netradicinių ir liaudies gydymo metodų knygų, ţurnalų gausa knygynuose. Gaila, kad didelė dalis šių publikacijų nėra moksliškos, todėl daţnai gali būti dalinai klaidinančios skaitytoją. Neigiamai vertintina ir tai, kad Lietuvos sveikatos programoje komplementinės ir alternatyvios medicinos gydymo metodai ir priemonės visiškai nepaminėti, tartum tokio reiškinio visiškai ir nebūtų [2]. Susidarė problematiška situacija, kai Lietuvoje valstybiniu mastu neskiriamas pakankamas dėmesys komplementinei ir alternatyviai medicinai, o gyventojų poreikiai šioje srityje auga.
Skaitant uţsienio šalių specialiąją spaudą susidaro įspūdis, kad tose šalyse yra skiriama daugiau profesionalaus dėmesio šiai sričiai, kas ţymiai maţiau pastebima ieškant atitinkamos informacijos Lietuvos spaudoje. Tai suponuoja prielaidą, kad Lietuvos sveikatinimo sistemoje komplementinės ir alternatyvios medicinos gydymo metodai ir priemonės nėra taip efektyviai naudojamos, kaip daugelyje kitų valstybių.
Galima numanyti, kad ne tik sveikatinimo srityje dirbantys specialistai – medikai ir vaistininkai - nepakankamai aktyviai domisi komplementinės ir alternatyvios medicinos metodais, tačiau ir pacientai, visuomenė apskritai.
Remiantis tuo, kas pasakyta aukščiau bei konsultacijomis su profesinių bendruomenių atstovais, teminių konferencijų dalyvių pasisakymais iškėlėme hipotezę, kad Lietuvoje egzistuoja šios komplementinės ir alternatyvios medicinos metodų panaudojimo ir jų priemonių prieinamumo gyventojams problemos:
1) gyventojų (pacientų) informuotumas, objektyvaus vertinimo stoka; 2) farmacijos specialistų specialiųjų ţinių, profesinio domėjimosi stoka;
3) komplementinės ir alternatyvios medicinos specialistų – gydytojų trūkumas; 4) teisinio reglamentavimo netobulumas;
Šis darbas buvo atliktas dėl iškeltos hipotezės patvirtinimo ir pasiūlymų dėl nustatytų problemų sprendimo gyvendinimo.
Darbe yra panaudota Komplementinės ir Alternatyviosios Medicinos JAV Nacionalinio Centro klasifikacija, pagal kurią komplementinė ir alternatyvioji medicina yra skirstoma į kelias pagrindines šakas [3].
1. Išbaigtos medicinos sistemos. Jos turi nusistovėjusius pilnus teorinius ir praktinius pamatus. Gali būti praktikuojamos nepriklausomai ir atskirose šalyse yra dominuojančios medicinos sistemos. Pavyzdţai tokių sistemų:
a. Ajurveda;
b. Tradicinė kinų medicina; c. Tibeto medicina;
d. Natūropatinė medicina;
e. Unani arba Graikų-Arabų medicina; f. Homeopatija;
g. Antroposofinė medicina.
2. Proto-Kūno (Mind-Body) medicina. Tai įvairūs metodai nukreipti į psichologinių ţmogaus galimybių poveikį kūno funkcijoms bei simptomams. Tokių metodų pavyzdţiai:
a. Meditacija; b. Autogeninė treniruotė; c. Hipnozė; d. Spalvų terapija e. Malda; f. Meno terapija; g. Muzikos terapija; h. Šokio terapija.
3. Biologiškai grindţiamos praktikos. Šios praktikos naudoja veikliasias medţiagas randamas gamtoje. Tai vaistingieji augalai, maistas, vitaminai. Fitoterapija yra pats ryškiausias šių praktikų pavyzdys.
4. Kūno manipuliacinės praktikos. Pavyzdţiai: a. Chiropraktika;
b. Osteopatija; c. Masaţas.
5. Energijos Medicina. Šios terapijos naudoja įvairius energijos laukus.
a. Biolaukų terapijos tikslas paveikti energijos laukus, kurie, šių terapijų šalininkų teigimu, supa bei persmelkia ţmogaus kūną. Šioms terapijoms priklauso Cigunas, Taiči gimnastika, Reiki.
b. Bioelektromagnetizmo terapijos. Tai neįprastas elektromagnetinių laukų panaudojimas terapijoje.
Visi aukščiau išvardinti metodai yra daugiau ar maţiau naudojami pasaulinėje sveikatinimo praktikoje. Lietuvoje, dėl tam tikrų kultūrinių bei istorinių prieţaščių vyrauja fitoterapiniai liaudies metodai bei homeopatija Įsikūrė Lietuvos homeopatų asociacija, praktikuoja gydytojai homeopatai, atsiranda specializuotų homeopatinių vaistinių. Didėjant homeopatinių preparatų pasiūlai būtina gerinti farmacinių paslaugų kokybę bei plėsti asortimentą. Šiuo metu Lietuvoje gerai ţinomi Heel„io, Boiron ir keleto kitų gamintojų preparatai bei ekstemporalūs homeopatiniai preparatai pagaminti pirmųjų penkių homeopatinių preparatų gamybos taisyklių pagrindu. Didėjant gydytojų homeopatų skaičiui ir kylant visuomenės išprusimo lygiui atsiranda poreikis plėsti pasiūlą. Vokietijos homeopatinėje farmakopėjoje nurodyti 46 homeopatinių praparatų gamybos būdai, o Lietuvos gamybinės specializuotos homeopatinės vaistinės naudojasi tik jų maţa dalimi. Viena iš homeopatijos plėtros sričių yra spagyrinė homeopatija. Pasaulinėje rinkoje spagyrinių homeopatinių preparatų pasiūla auga, o Lietuvoje tokios pasiūlos dar nėra. Tačiau paklausa atsiranda ir Lietuvoje. Tokia susidariusi situacija suteikia galimybę gerinti vaistinių darbo efektyvumą bei gerinti komplementinės ir alternatyvios medicinos, tame tarpe spagyrinių homeopatinių preparatų, prienamumą visuomenei.
Darbo tikslas: komplementinės ir alternatyvios medicinos preparatų prieinamumo Lietuvos gyventojams pagerinimo galimybių tyrimas.
Darbo uždaviniai.
1. Ištirti tikslinių grupių lūkesčius dėl komplementinės bei alternatyvios medicinos preparatų, bei komplementinės bei alternatyvios medicinos metodų.
2. Ištirti vaistininkų ir gydytojų kompetencijos komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje lygį.
3. Ištirti visuomenės informuotumą apie komplementinės ir alternatyvios medicinos prieinamumą, visuomenės informavimą komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje.
4. SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) analizės metodu prognozuoti Lietuvos vaistinių galimybes diegti KAM, ir ypač homeopatijos preparatų gamybą KMU vaistinės ir jos filialų veiklos tyrimo rezultatų pagrindu
5. Išvadų pagrindu pateikti pasiūlymus: a. vaistinėms;
b. pacientų organizacijoms; c. Kauno medicinos universitetui; d. LR Sveikatos apsaugos ministerijai.
Šiame darbe taikyti tyrimo metodai bei duomenų rinkimo instrumentai: 1. Lyginamoji analizė.
2. Tikslinių grupių anketavimas:
a. anketa vaistinių darbuotojams; b. anketa gydytojams;
c. anketa studentams;
d. anketa vaistinės pacientams.
3. SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) analizė; 4. Specialistų interviu.
5. Matematinė-statistinė analizė.
1. KOMPLEMENTINĖ IR ALTERNATYVI MEDICINA
1.1. Komplementinės ir alternatyvios medicinos raidos apţvalga
Šiuolaikinę mediciną sąlyginai galima skirstyti į „tradicinę“ ir „netradicinę“ mediciną. Šiuos terminus naudoja PSO savo dokumentuose [4], taip pat ir daugelis kitų informacijos šaltinių[5]. Tradicine medicina paprastai vadinama šiuolaikinė Vakarietiška medicina, netradicinė medicina aprėpia taip vadinamus „komplementinius“ ir „alternatyvius“ gydymo metodus. Tačiau terminologija daţnai priklauso nuo konkretaus regiono, šalies ar net asmeninio poţiūrio. Komplementinė medicina papildo įprastinę mediciną, o alternatyvi medicina naudojama kaip Vakarietiškos medicinos pakaitas. Komplementinė ir alternatyvi medicina yra ne vienalytis reiškinys, todėl ir vienareikšmiško atsakymo apie jos pritaikymą neįmanoma pateikti. Tačiau suprasti jos raidą bei šiuolaikinius pritaikymo būdus yra būtina norint tinkamai apsaugoti visuomenės sveikatą.
Ţvelgiant į komplementinės ir alternatyvios medicinos raidą, sąlyginai galima išskirti vakarietiškos ir rytietiškos medicinos istoriją. Šios dvi medicinos kryptys neturėjo arba beveik neturėjo jokių tarpusavio ryšių ir vystėsi nepriklausomai su retomis išimtimis [6].
Rytietiškos medicinos ištakos labai senos. Skirtingi autoriai mini skirtingas rytietiškų medicinos sistemų pradţios datas. Tačiau dauguma autorių teigia, kad Ajurveda ir kinų tradicinė medicina 3000 metų senumo.
Ajurvedos pradţią Kaviraj N. Sengupta mini 2000 metus prieš mūsų erą [7]. P.K. Mukherjee nukelia šią datą net iki 5000 metų prieš mūsų erą[8]. Indologai sutinka su Ajurvedos gydytojais, kad šios gydymo sistemos ištakos yra Atharva vedoje, vienoje iš svarbiausių religinių Indijos veikalų. Ajurveda yra savarankiška medicinos sistema, turinti savo pasaulėţiūrą ir savitus gydymo metodus. Jos pavadinimas sudarytas iš „ajur“- gvyenimas ir „veda“ – mokslas, tad pats pavadinimas nurodo, kad pagrindinis akcentas šioje gydymo sistemoje yra prevencinis, kitaip sakant mokslas kaip gyventi. Trys pagrindiniai tekstai sudaro Ajurvedos pagrindą. Tai Susruta Samhita, Caraka Samhita ir Astanga Samgraha parašyti daugiau kaip prieš 2000 metų [9]. Šiose knygose pateikti Ajurvedos principai, kurie vėliau buvo išplėsti gausių komentatorių. Ši sistema sudaryta iš aštuonių šakų [10]:
1. Vidaus ligos; 2. Chirurgija;
3. Galvos ir kaklo ligos; 4. Ginekologija, pediatrija;
5. Toksikologija; 6. Psichiatrija;
7. Gerontologija ir atjauninimo būdai; 8. Seksualinė galia.
Nuo Ajurvedos uţgimimo iki pat europietiško kolonializmo laikų 18 amţiuje, Ajurveda buvo vienintelė medicinos forma Indijos subkontinente. Komplementinės ir alternatyvios medicinos nacionalinio centro JAV duomenimis [11], net ir postkolonializmo laikais Ajurvedos pagalba gydosi 80% Indijos gyventojų.
Antroji reikšminga ir plačiai naudojama gydymo sistema yra tradicinė kinų medicina. Ši sistema apjungia daugelį tradicinių sveikatinimo metodų:
1. Vaistaţolių mediciną; 2. Akupunktūrą;
3. Dietos terapiją;
4. Tui Na ir Šiatsu masaţus; 5. Ciguno ir Taiči gimnastikas.
Tradicija teigia, kad pirmasis tradicinės kinų medicinos veikalas „Geltonojo imperatoriaus vidinis kanonas“ buvo parašytas Geltonojo imperatoriaus (2698-2596 m. prieš mūsų erą). Tačiau šiuolaikiniai autoriai teigia, kad šis veikalas buvo parašytas apie mūsų eros pradţią[12]. Ilgalaikiu Kinijos gyvavimo laikotarpiu iki pat europietiško kolonializmo, kinų tradicinė medicina buvo vienintelė ir labai sėkminga medicina Kinijos Imperijoje. Šiuo metu ji sėkmingai gyvuoja lygiagrečiai vakarietiškai medicinai Kinijoje. Nuo 1950m. Kinijoje tradicinė medicina buvo pradėta sistematizuoti dėl didţiulio gydytojų stygiaus. Tuo metu pradėjo kurtis valstybės finansuojamos tradicinės medicinos mokyklos į kurias buvo priimami ir uţsieniečiai. Tokiu būdu bei emigrantų dėka tradicinė kinų medicina pasklido po visą pasaulį [12].
Trečioji pilna rytų medicinos sistema yra Tibeto medicina. Jos pradininku laikomas Kumara Dţivaka gyvenęs šeštame amţiuje prieš mūsų erą. Jis laikomas Ţudči, klasikinio Tibeto medicinos veikalo, autorius. Ši medicina susiformavo dviejų gretimų medicinos sistemų įtakoje: Kinijos ir Indijos medicinų. Po pasaulį Tibeto medicina paplito Kinijai okupavus Tibetą ir to pasekoje prasidėjusios vietinės inteligencijos emigracijos. Tibeto medicinoje dėl budizmo įtakos etika yra pirmoje vietoje. Tibeto tradicijoje medicinos studijų motyvas negali būti finansinis. Pagrindiniai motyvai kaip teigia Vaidya B.Dash yra šie [13]:
1. Išvaduoti gyvas būtybes iš kančių; 2. Saugoti sveikatą ir gydyti ligas;
4. Siekti tobulėjimo ir pagarbos.
Be šių trijų rytietiškos medicinos sistemų dar yra maţiau reikšmingų nors ir plačiai paplitusių gydymo metodų, bent iš dalies paremtų šiomis didţiosiomis medicinos sistemomis. Tačiau šiuo metu tokie metodai daţniausiai naudojami kaip komplementiniai vakarietiškai medicinai.
Vakarietiškos medicinos (tradicinės ir komplementinės ir alternatyvios medicinos) ištakos pagal Francesco Chiappelli [14] atsekamos iki senovės Šumerijos papiruso datuojamo 5000 m. prieš mūsų erą minintį „dantų kirminų“ sukeliamas dantų ligas, iki Imhotepo gyvenusio 2600 m. prieš mūsų erą Senovės Egipte. Iš šių senųjų Europos kultūros lopšių medicinos ţinias perėmė senovės Graikija. Nuo legendinio dievo Asklepijaus laikų galima paminėti tiesioginius ar netiesioginius tradicijos tęsėjus kaip Hipokratą, Galeną (150 m.), A. Vezalijų (1514–64m), Harvėjų (1578–1657), Mesmerį (1734–1815), Pasterą (1822–95), Kochą (1843–1910) iki šiuolaikinės medicinos [14]. Tuo pačiu metu visą laiką lygiagrečiai gyvavo liaudies medicina, herbalizmas, kuris daţnai beveik neatskiriamas nuo Galeno medicinos. Galeno naujovės ir išradimai vaistų technologijos srityje glaudţiai susiję su dabartine komplementine medicina. Galeniniai preparatai vieni iš daţniausiai naudojamų herbalistinėse tradicijose. Vienas iš ryškiausių Galeno pasekėjų yra Nikolas Kulpeperis, kuris ligšiol laikomas vienu iš didţiausių vakarietiškos herbalizmo tradicijos autoritetų. Gyvenęs 17 amţiuje jis teigė, kad visas pasaulis įtakojamas astrociklinių reiškinių, dauguma ligų yra pasekmė neharmoningos šių reiškinių sąveikos. Šios ligos gydomos parenkant, atsiţvelgiant į astrociklinius reiškinius, atitinkamus augalus harmonizuojančius sutrikusias kūno funkcijas[15]. N. Kulpeperis buvo Galeno medicinos sitemos pasekėjas kaip dauguma to meto gydytojų. Tačiau dar 16 amţiuje Galeno medicinai iššūkį metė šveicarų gydytojas Aureolus Filipas Teofrastas Paracelsas Bombastas von Hohenheimas (1493-1541m.). Trumpiau ţinomas Paracelso vardu.
Nusivylęs to meto medicinos padėtimi ir gydytojų godumu Paracelsas atmetė tuometinę sveikatos apsaugos sistemą ir ieškojo ţinių kur tik galėjo, be jokių prietarų ir išankstinio nusistatymo. Jo mokytojai buvo visi kurie turėjo bent dalelę ţinių, barzdaskučiai, liaudies ţolininkai, budeliai. Lakui bėgant Paracelsas išvystė naują medicinos sitemą kurią pavadino spagyrija. Spagyrijos pavadinimas sudarytas iš dviejų graikiškų ţodţių: spao – atskirti bei ageiro – sujungti. Spagyrinis medikamentų gamybos metodas sudarytas iš trijų etapų:
1. Atskyrimo, kurio metu augalo ar kitos ţaliavos sudedamosios dalys atskiriamos; 2. Išgryninimo, kurio metu atskirtos ţaliavos dalys kiek įmanoma išgryninamos; 3. Sujungimo, kurio metu išgrynintos sudedamosios ţaliavos dalys yra sujungiamos
Šio proceso metu, Paracelso teigimu, pilniau uţ Galeno metodą atskleidţiamos augalo ar kitos ţaliavos gydomosios savybės [16]. Paracelso idėjos turėjo didţiulės įtakos tolesnei
medicinos raidai iki pat septyniolikto amţiaus pabaigos. Tačiau dėl spagyrinio metodo sudėtingumo laikui bėgant buvo pasirinktas lengvesnis, cheminių preparatų kelias [17].
Europoje nykstant spagyrinei medicinai ir įsivyraujant alopatiniams metodams, 18 amţiaus pabaigoje – 19 amţiaus pradţioje atsirado nauja alternatyva didelėms cheminių vaistų dozėms [17]. Samuelis Hanemanas (1755-1843) įkūrė naują medicinos sistemą – homeopatiją. Ši medicinos sistema sėkmingai gyvuoja iki šių dienų.
19 amţiaus viduryje vokiečių gydytojas homeopatas Karlas Frydrichas Zimpelis (1800-1878) sujungė Paracelso spagyriją su Hanemano homeopatija ir įdiegė naują homeopatijos kryptį – spagyrinę homeopatiją. Pagrindinis spagyrinės homeopatijos skirtumas nuo Hanemano
homeopatijos slypi urtinktūrų gamybos metode. K.F.Zimpelis labai gerai ţinojo Paracelso ir jo pasekėjo Rudolfo Glauberio raštus. R.Glauberio „Spagyrinės farmakopėjos“ pagrindu
K.F.Zimpelis sukūrė spagyrinių urtinktūrų gamybos metodą kuris dabartinėje Vokietijos homeopatinėje farmakopėjoje pateiktas kaip taisyklė Nr.25 [18].
Jei tradicinės medicinos ištakos Lietuvoje gali būti (istoriškai) laikomos senomis, tai, pvz., homeopatijos istorija Lietuvoje yra pakankamai jauna. Homeopatijos pradininko S.Hanemano gydymo idėjos Lievuvą paiekė XIX a. 4-jame dešimtmetyje.Pagal tuometinius įstatymus homeopatiniu gydymu galėjo uţsiimti asmenys, turintys gydytojo diplomą. Homeopatines vaistines atidaryti galėjo tik vaistininkai ir provizoriai. Gydymo priemonės, naudojamos homeopatijoje, turėjo būti įtrauktos į homeopatijos farmakopėją ir parduodamos tik homeopatinėse vaistinėse pagal gydytojų receptus. Pagrindinės homeopatinių vaistų formos: ţirneliai, milteliai ir lašai.
Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje hpmeopatinis gydymas buvo gana populiarus. Nuo 1851 metų Kauno gubernijoje dirbo gydytojas W.Gruzewski. 1861 metais Paryţiuje prancūzų ir lenkų kalbomis buvo išlaisti du jo veikalai apie homeopatinį gydymą. Juos gerai įvertino
Europos gydytojai homeopatai.
1864 metai Sankt Peterburgo homeopatų draugijos narys Vilniaus vaistininkas-provizorius L.Zejdler prie savo vaistinės (Imbrasuose) atidarė homeopatijos vaistinę. 1865 metais ši vaistinė pagamino vaistų pagal 409 receptus, o 1890 metais - pagal 862 receptus. Tai rodo, kad tuo metu Vilniuje dirbo gydytojai, turėję teisę gydyti homeopatiniais vaistais.
Paprastose vaistinėse buvo galima prekiauti homeopatiniais vaistais, o homeopatinėse – kitokiais vaistais prekiauti neleista, todėl savarankiškoms homeopatinėms vaistinėms buvo sunku išsilaikyti, Dėl šios prieţasties vaistininkai pradėjo steigti tik homeopatinius skyrius.
1894 metais Vilniuje gydytojų homeopatų K.Paulavičiaus, N,Ašurkovo ir K.Švykauskio iniciatyva buvo įkurta Vilniaus homeopatijos pasekėjų draugija.Draugijos tikslas buvo savo lėšomis steigti homeopatines ambulatorinio tipo gydyklas bei stacionarus, uţ prieinamą kainą visiems teikti homeopatinę pagalbą, o neturtinguosius gydyti nemokamai.
1907 metais Latvijoje, Liepojos mieste, buvo išleista pirmoji knyga lietuvių kalba apie homeopatinį gydymą – G.Pulmano „Homeopatiškasis ligonių draugas“. Antroji knyga lietuvių kalba „Parankiausioji homeopatijos knyga gydymui ţmonių ir gyvulių be gydytojo pagelbos“ buvo išleista Rygoje 1912 metais. Ją iš vokiečių kalbos išvertė T.Ţvalgonas.
Po I pasaulinio karo Kaune veikė “Homeopatiško gydymosi šalininkų draugija”. Draugija siekė sudaryti sąlygas Lietuvos gydytojams homeopatams keisti patyrimu ir informacija su uţsienio medikais. Ji stengėsi, kad Lietuvos Vytauto Didţiojo universiteto medicinos fakultete būtų atidaryta Homeopatijos katedra.
Sovietų okupacijos metu 1940 - 1991 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, homeopatų veikla nebuvo reglamentuojama įstatymais. Homeopatijos vaistinės vadovavosi V.Švabės farmakopėja, išleista 1899 metais, vėliau (1950 metais) perspausdinta Berlyne, kurioje aprašytos 446 augalinės, 168 cheminės ir 33 gyvulinės kilmės medţiagos. Nors homeopatija ir nebuvo uţdrausta, bet ir nebuvo propagaujama. 1984 metais vienintelis homeopatijos skyrius Lietuvoje Kauno „Vaistaţolių vaistinėje“ dėl receptų stokos buvo uţdarytas, nes nebuvo gydytojų homeopatų.
1989 metais Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjo doc. A.Kaikario iniciatyva buvo įkurta homeopatijos vaistinė. Ji buvo įrengta muziejuje eksponuojamos XIX amţiaus pabaigos etnografinės vaistinės patalpose. 1992 metais prekyba homeopatiniais vaistais iš muziejaus patalpų buvo perkelta į šalia esančią miesto vaistinę, kuri po susijungimo buvo pavadinta „Muziejaus“ homeopatijos vaistine.
1992 metais Kaune buvo įsteigta Lietuvos homeopatų asociacija. Jos prezidentu išrinktas gydytojas A.Bagdonavičius[19].
1.2. Komplementinės ir alternatyvios medicinos teisinis reglamentavimas
Komplementinė ir alternatyvi medicina – nevienalytis reiškinys, kartais viena gydymo sistema prieštarauja kitai, grindţiamos skirtingomis pasaulėţiūromis. Tai įtakoja ir įstatymus, reguliuojančius komplementinės ir alternatyvios medicinos sritį. Šalyse, kuriose tam tikros gydymo sistemos yra artimos visuomenės pasaulėţiūrai (tradicinė medicina Kinijoje, Ajurveda Indijoje) ar tradiciškai įsigalėjusios (herbalizmas ir homeopatija Europoje bei Amerikoje), jos yra reguliuojamos įstatymiškai. Taip pat galima pastebėti, kad daugianacionalinėse valstybėse,
sritį reguliuojantiems teisės aktams daro imigrantų gausa, jų atsinešti gydymosi papročiai. Tautiniai gydymosi prioritetai verčia priimti reikiamus įstatymus siekiant apsaugoti imigrantų bei vietinių gyventojų sveikatą.
Pasaulio Sveikatos Organizacija, atsiţvelgdama į nuolatinį susidomėjimo komplementine ir alternatyviąja medicina augimą bei iš to išplaukiančius šios srities komercializaciją bei
netinkamą panaudojimą, 2002 metais parengė tradicinės medicinos 2002-2005 metų strategiją [20].Nauja strategija dar nėra parengta, todėl 2002-2005 metų strategija išlieka aktuali ir reikalaujanti visapusiško dėmesio vastybiniame bei tarptautiniame lygmenyse. Pabrėţdamas naujosios strategijos svarbą PSO atstovas spaudai dr. Yasishiro Suzuki 2002 metais teigė, kad tradicinė bei komplementinė medicina yra tapusi o auka nekritiškų entuziastų bei neinformuotų skeptikų. [21] Kaip ir visame pasulyje, taip ir Lietuvoje yra stebimi tie patys pasikartojantys kraštutinumai.
Pagrindiniai PSO tradicinės medicinos strategijos tikslai [20]:
1. Teisės aktai. Integruoti tradicinę mediciną bei komplementinę ir alternatyvią mediciną į nacionalinės sveikatos apsaugos sistemą parengiant atitinkamas programas ir reikiamus teisės aktus.
2. Saugumas, veiksmingumas(efektyvumas) bei kokybė. Propaguoti tradicinės medicinos ir komplementinės ir alternatyvios medicinos saugumą, veiksmingumą bei kokybę skleidţiant ţinias apie tradicinę mediciną/komplementinę ir
alternatyvią mediciną bei suteikiant pagalbą sudarant bei įdiegiant įstatyminius ir kokybės standartus.
3. Prienamumas. Pagerinti ir išplėsti tradicinės medicinos/komplementinės ir alternatyvios medicinos prienamumą, akcentuojant prienamumą nepasiturintiems gyventojams.
4. Racionalus panaudojimas. Propaguoti racionalų tinkamą tradicinės
medicinos/komplementinės ir alternatyvios medicinos panaudojimą paslaugos tiekėjų bei vartotojų tarpe.
1 pav. Šalys, įstatymiškai reguliuojančios herbalizmą
3pav. Šalys, kuriose akupunktūra praktikuojama alopatų arba alopatų ir akupunktūros specialistų.
PSO tradicinės medicinos strategija pirmiausia koncentruojasi į pirmuosius du punktus, nes įgyvendinus juos prienamumas bei racionalus panaudojimas bus pasiekiami gan lengvai.
Pasaulinė Sveikatos Organizacija 2001 metais atliko tradicinės
medicinos/komplementinės ir alternatyvios medicinos pasaulinę įstatyminės bazės apţvalgą. Ţemiau pateikiami kai kurie svarbesni faktai, nes visumos perduoti dėl faktų gausos neįmanoma.
Šalys, kurios turi įstatymus reguliuojančius komplementinę ir alternatyvią mediciną, galima išskirti į dvi grupes:
1. Šalys, kuriose tradicinė bei komplementinė ir alternatyvi medicina integruota į sveikatos apsaugos sistemą;
2. Šalys, kuriose tradicinė bei komplementinė ir alternatyvi medicina ne pilnai integruota bet įstatymiškai reguliuojama.
Ţemiau pateikiami pavyzdţiai svarbesnių šalių, kuriose komplementinė ir alternatyvi medicina integruota į sveikatos apsaugos sistemą:
Kinija. Šios šalies 1949 metų konstitucijoje tradicinė medicina reglamentuojama ir pilnai pripaţinta. Šalyje yra įsteigta Valstybinė Tradicinės ir Komplementinės Medicinos Administracija.Į farmakopėją bei pagrindinių vaistų sąrašą įtrauktos vaistaţolės. Tradicinės medicinos gydytojai bei farmacininkai pilnai integruoti į sveikatos apsaugos sitemą ir dirba lygiagrečiai su vakarietiškos medicinos gydytojais bei farmacininkais. Pacientams, apdraustiems
sveikatos draudimu, komplementinės ir alternatyvios medicinos išlaidos pilnai kompensuojamos. Šalyje veikia pilnai ar dalinai valstybės finansuojami 30 tradicinės medicinos universitetų, 3 tradicinės medicinos koledţai tautinėms maţumoms, 51 tradicinės medicinos aukštesnioji mokykla, 170 valstybinių tyrimų institutų [20].
Korėjos Respublika. Nuo 1969 metų turi nacionalinę tradicinės medicinos strategiją. Sveikatos ministerijos sudėtyje veikia Rytų Medicinos Biuras. Į farmakopėją įtrauktos vaistaţolės. Tradicinės medicinos gydytojai bei farmacininkai pilnai integruoti į sveikatos apsaugos sitemą ir dirba lygiagrečiai su vakarietiškos medicinos gydytojais bei farmacininkais. Komplementinė ir alternatyvi medicina pilnai padengta sveikatos draudimo. Šalyje veikia 11 rytų medicinos universitetų bei vienas valstybinis tyrimų institutas [20].
Vietnamas. Turi nacionalinę tradicinės medicinos strategiją nuo 1955 metų. Sveikatos apsaugos ministerijoje veikia Tradicinės Medicinos Departamentas. Vaistaţolės įtrauktos į pagrindinių medikamentų sąrašą. Šalyje valstybė finansuoja 3 tradicinės medicinos fakultetus bei 2 tradicinės medicinos aukštesniąsias mokyklas, 3 valstybinius tyrimų institutus [20]. Šalys, kuriose tradicinė bei komplementinė ir alternatyvi medicina ne pilnai integruota, bet
įstatymiškai reguliuojama, nurodytos 1 lentelėje.
1 lentelė Pavyzdžiai šalių, kuriose tradicinė bei komplementinė ir alternatyvi medicina ne pilnai integruota, bet įstatymiškai reguliuojama[20].
Nacionali-nė strategija Padalinys sveikatos apsaugos ministerijoje Įstatymai reguliuojan- tys TM ar vaistaţolių produktus ar abu Ar TM praktikuoja-ma ligoninėse Draudi-mas padengia gydymą ir produk-tus TM/kompleme ntinės ir alternatyvios medicinos tyrimų institutas valstybiniame ar universitetinia-me lygyje
Indija Taip Taip Abu Tam tikrose Ne Taip
Indonezija Taip Taip Abu Tam tikrose Ne Taip
Japonija Ne Ne Abu Tam tikrose Taip Taip
Australija Ne Taip Vaistažolių
produktus
Tam tikrose Dalinai Ne
Vokietija Ne Ne Abu Tam tikrose Dalinai Taip
Norvegija Taip Atsakingas personalas
Abu Tam tikrose Dalinai Taip Didţioji
Britanija
Taip Ne Abu Tam tikrose Dalinai Ne
Palyginus su aukščiau išvardintomis šalimis Lietuvoje situacija blogesnė. Mūsų šalis neturi komplementinės ir alternatyvios medicinos nacionalinės strategijos, Lietuvos Sveikatos Programoje visiškai neuţsiminta apie komplementinę ir alternatyvią mediciną [1], tokia pati situacija ir „Tolesnėse sveikatos sistemos plėtros 2008-2015 metų metmenyse“ [22].
Lietuvos higienos norma „Maisto papildai", bei Maisto įstatymas reglamentuoja maisto papildus Lietuvoje. Tačiau medicininės paskirties produktus reglamentuoja Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas. Maisto papildus registruoja Valstybinė visuomenės sveikatos prieţiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o kontroliuoja Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tokia fragmentiška ir nenuosekli registravimo bei kontrolės komplementinės ir alternatyvios medicinos naudojamų preparatų sistema sukelia keblumų platintojams, kartu sukuria nepalankias sąlygas vystytis komplementinei bei alternatyviai medicinai.
Lietuvai integruojantis į Europos sąjungą Lietuvos įstatymai reglamentuojantys maisto papildus turės būti suvienodinti su Europos Sąjungos direktyvomis. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu kyla sumaišties ir labiausiai kenčia vartotojai.
Vilčių teikia KMU iniciatyvos bendradarbiaujant su Kinijos Tianzinio universitu. 2007 metais buvo pasirašyta tarpuniversitetinė bendradarbiavimo sutartis tradicinės kinų medicinos srityje. Jau treti metai KMU studentams dėstomas įvadinis kursas į Rytų tradicinę mediciną. Nuspręsta rengtis 72 valandų tradicinės kinų medicinos podiplominėms studijoms Kauno medicinos universitete, vėliau numatoma šias studijas praplėsti. Taip pat bus rūpinamasi, kad SAM reglamentuotų atitinkamais sertifikatais išklausiusių tradicinės medicinos kursus teises.
Panaši situacija tačiau savotiškai unikali susidarė ir homeopatijos srityje. Europoje įstatyminė homeopatijos padėtis priklauso nuo konkrečios šalies. Kiekviena šalis turi savo įstatyminę bazę, nors ir Europos Komisija sukūrė bendras direktyvas (92/73/EEC).
Daugumoje Europos šalių homeopatiją praktikuoti gali tik medicininį išsilavinimą turintys gydytojai. Tačiau eilėje kitų Europos šalių homeopatiją leidţiama praktikuoti ir neturintiems medicininio išsilavinimo.
Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Airijoje, Olandijoje, Švedijoje, Didţiojoje Britanijoje netiesioginiais įstatyminiais aktais homeopatų neturinčių medicininio universitetinio išsilavinimo praktika yra toleruojama[23].
Monopolistinės sveikatos apsaugos sistemos leidţančios praktikuoti homeopatiją tik turintiems universitetinį medicininį išsilavinimą įsitvirtinusios Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Čekijoje, Pracūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge,
Europos Sąjungoje visi homeopatiniai preparatai privalo būti paţymėti neturintys terapinių indikacijų.
Vokietija yra vienintelė Europos šalis kurioje homeopatai ne privalo turėti universitetinio medicininio išsilavinimo, tačiau privalo įgyti Heilpraktiker licenciją, kurios turėtojas oficialiai pripaţįstamas nekeliantis pavojaus visuomenės sveikatai. Nuo 1991 metų homeopatija įtraukta į Vokietijos medicinos universitetų programas ir visuose medicinos universitetuose dėstoma homeopatijos programa[24].
JAV, homeopatijos populiarumo dėka, Kongresas 1938 metais priėmė įstatymą nurodantį, kad homeopatiniai preparatai turi būti reglamentuojami Maisto ir Vaistų Administracijos kaip ir visi ne receptiniai vaistai. Tačiau homeopatiniams preparatams nereikalingi saugumo ir veiksmingumo tyrimai kurie privalomi visiems kitiems vaistams. Nuo 1988 metų homeopatiniams preparatams privalomos etiketės nurodančios naudojimo indikacijas, vartojimo būdą, sudėtį, potencijas.
Įstatymai reglamentuojantys kas ir kaip gali praktikuoti homeopatiją skiriasi kiekvienoje valstijoje. Daugumoje valstijų homeopatija praktikuojama kaip sudėtinė dalis kitų sveikatos apsaugos profesijų (gydytojų, natūropatų, odontologų it t.t.), tačiau trijose valstijose (Konektikute, Arizonoje ir Nevadoje) homeopatai licencijuojami [2]. Lietuvoje homeopatiniai preparatai reglamentuojami Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymo. Jame homeopatinis preparatas apibrėţiamas kaip vaistinis preparatas, pagamintas iš medţiagų, vadinamų homeopatinėmis ţaliavomis, homeopatinės gamybos būdu, aprašytu Europos farmakopėjoje arba, jei tokio nėra, EEE valstybių oficialiai naudojamose farmakopėjose. Homeopatinio vaistinio preparato sudėtyje gali būti daugiau kaip vienas komponentas [25].
Homeopatiniams vaistiniams preparatams taikoma supaprastinta homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūra reguliuojama VVKT. Jiems netaikomi farmakologinio budrumo reikalavimai. Tačiau sveikatos ministras išimtinais atvejais gali patvirtinti specialią registravimo procedūrą.
Lietuvoje homeopato praktika gali verstis tik turintys universitetinį medicinos išsilavinimą. Nuo 1999 metų Sveikatos apsaugos ministerija įtraukė homeopatiją į siauros specializacijos medicinos praktikos rūšių sąrašą. Šiuo metu gydytojo homeopato paslaugų teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymas. Nuo 2002 metų veikia Homeopatijos sektorius Kauno Medicinos Universitete prie medicinos ir farmacijos spaecialistų tobulinimo kursų.
Taip pat vadovaujantis Sveikatos Apsaugos Ministro įsakymu dėl farmacijos specialistų profesinės kompetencijos vertinimo nuostatų patvirtinimo vaistininko kompetencijoje tarp kitų
1.3. Komplementinės ir alternatyvios medicinos paslaugų paklausa ir pasiūla
Tradicinė medicina bei komplementinė ir alternatyvi medicina sparčiai plinta visame pasaulyje. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis Afrikoje iki 80% gyventojų naudojasi tradicine medicina kaip pagrindine. Azijoje ir Lotynų Amerikoje tradicinė medicina turi gilias istorines ir kultūrines šaknis ir vietinių gyventojų tarpe išlieka populiari. Kinijoje apie 40% sveikatos apsaugos paslaugų yra tradicinė medicna. Išsivysčiusių šalių gyventojų, bent kartą vartojusių komplementinės ir alternatyvios medicinos preparatus, dalį, palyginus su visa populiacija PSO pateikia taip [20]:
Australija – 48% Kanada – 70% JAV – 42% Belgija – 38%
Prancūzija – 75%
Daugelyje šalių svarbiausia komplementinės ir alternatyvios medicinos populiarumo prieţastis yra visuomenės susirūpinimas alopatinės medicinos sukeliamais negatyviais pašaliniais reiškiniais, augantis visuomenės domėjimasis savo sveikata.
Išlaidos komplementinei ir alternatyviai medicinai pasauliniu mastu sparčiai auga. Malaizijoje kasmet išleidţiama apie 500 milijonų JAV dolerių tokio pobūdţio medicinai, palyginus su 300 milijonų išleidţiamų alopatinei medicinai. Per 1997 metus vien gyventojų komplementinei ir alternatyviai medicinai buvo išleista:
JAV - 2700 milijonų JAV dolerių; Australijoje – 80 milijonų JAV dolerių; Kanadoje – 2400 milijonų JAV dolerių;
Didţiojoje Britanijoje – 2300 milijonų JAV dolerių; [20]
Pasaulinė vaistinių augalų rinka 2000 metais sudarė 60 milijardų JAV dolerių. Jungtinėse Amerikos Valstijose vaistinių augalų preparatų pardavimas nuo 1996 metų geguţės iki 1998 metų geguţės išaugo 101%. [20].
M.R.Ritchie atliko komplementinės ir alternatyvios medicinos vartojimo tyrimą Didţiojoje Britanijoje [27]. Jo duomenimis komplementinės ir alternatyvios medicinos vartojimas ţymiai auga, paauglių bei vaikų tarpe taip pat. Toks populiarumas aiškinamas tuo, kad tėvai aktyviai dalyvauja savo vaikų sveikatinime, stengiasi kiek galima labiau apriboti alopatinių medikamentų vartojimą norėdami apsaugoti vaikus nuo nepageidaujamų alopatinių vaistų pašalinių reiškinių. Vėţiu sergantys pacientai daţnai naudoja komplementinę ir
pacientų naudoja komplementinę ir alternatyvią mediciną. 1998 metais 70% Didţiosios Britanijos ligoninių siūlė savo pacientams vieną ar daugiau komplementinės ir alternatyvios medicinos metodų [27].
Komplementinės ir alternatyvios medicinos populiarumui ir racionaliam naudojimui didţiulią įtaką daro medicinos darbuotojų palankumas jai. Tyrimas, atliktas Australijoje [28], davė rezultatus, kad, įtraukus komplementinės ir alternatyvios medicinos kursą į alopatinės medicinos mokyklos programą, studentai tampa daug palankesni komplementinės bei alternatyvios medicinos metodų ir priemonių atţvilgiu.. Vienas mokymo kursas pakeitė studentų poţiūrį. Tame pačiame tyrime buvo nustatyta, kad medicinos studentai domisi komplementine ir alternatyvia medicina, tačiau šio susidomėjimo medicinos mokyklų programa nepatenkina.
Stebint tokį pasaulinį komplementinės ir alternatyvios medicinos augimą kyla klausimas, kokia vietą šiame augime uţima homeopatija.
Europoje ţymią dalį pacientų gydytojai gydo homeopatiniais vaistiniais preparatais. Prancūzijoje 40% gydytojų išrašo savo pacientams homeopatinius preparatus [29]. Didţiosiojoje Britanijoje apie 42% bendrosios praktikos gydytojų siunčia savo pacientus konsultuotis su gydytoju - homeopatu [30].
Jungtinėse Amerikos Valstijose homeopatijos populiarumas 20 amţiaus pradţioje buvo nusmukęs, bet nuo 1980 metų stebimas jos atgimimas. Vien tik 1990 metais buvo uţregistruota beveik 5 milijonai vizitų pas gydytojus homeopatus [31].
Norint geriau suprasti kokie pacientai lankosi pas homeopatus, JAV buvo atliktas tyrimas. [31] Buvo renkami duomenys iš homeopatų ir alopatų apie jų pacientus. Tyrime dalyvavo 27 gydytojai homeopatai, 22 iš jų buvo vyrai. Vidutinis gydytojų homeopatų amţius – 46 metai.
Tyrimas parodė, kad moterys kreipiasi pas homeopatus daţniau uţ vyrus. Didesnė tikimybė, kad pas homeopatą kreipsis vaikai jaunesni kaip 15 metų amţiaus bei jaunesni ir vidutinio amţiaus pacientai. Maţesnė tikimybė nustatyta pacientams vyresniems kaip 65 metų amţiaus. Alopato paslaugomis labiau linkę naudotis vyrai bei vyresnio amţiaus pacientai (2 lentelė).
2 lentelė. Pacientų besinaudojančių homeopatų ir alopatų paslaugomis demografinė charakteristika. Charakteristika Homeopatinė medicina% (n=1177) Alopatinė medicina% (n=11614) Lytis Moteris 66,2 61,0 Vyras 33,7 39,0 Amžius <15 23,9 16,6 15-24 5,2 11,6 25-44 32,6 28,5 45-64 27,8 22,8 >64 10,5 20,5
Lietuvoje homeopatiniai preparatai parduodami daugelyje vaistinių. Specializuotos homeopatinės vaistinės Lietuvoje yra tik kelios:
1. Kauno Medicinos Universiteto vaistinė Kaune; 2. „Parapharm“ homeopatinė vaistinė Kaune; 3. „Homeopatinė vaistinė“ Kaune;
4. Miesto homeopatinė vaistinė Klaipėdoje.
Remiantis KMU vaistinės veiklos rezultatais galima prognozuoti, kad vien šios specializuotos vaistinės priima apie 200 tūkst. vizitų per metus. Ţinoma, didelė dalis apsilankančiųjų yra pastovūs šių vaistinių klientai.
Taigi, komplementinės bei alternatyvios medicinos metodų ir priemonių istorinės raidos apţvalga, dabartinių tendencijų palyginimas sutvirtino mūsų iškeltą hipotezę ir prisidėjo prie pasirinktų tyrimo uţdavinių tikslingumo patvirtinimo.
2. TIKSLINIŲ GRUPIŲ INFORMUOTUMAS, LŪKESČIAI BEI
KOMPETENCIJA KOMPLEMENTINĖS IR ALTERNATYVIOS
MEDICINOS SRITYJE
2.1. Tyrimo imtis
Tyrimas atliktas skirtingose vietose priklausomai nuo tikslinės grupės. Buvo pasirinktos keturios tikslinės grupės:
1. Vaistininkai. 2. Gydytojai.
3. Kauno Medicinos Universiteto Farmacijos fakulteto studentai.
4. Kauno Medicinos Universiteto mokomosios gamybinės vaistinės pacientai. Tyrimas su pirmąja tiksline grupe – vaistininkais - buvo atliktas Kauno Medicinos Universiteto farmacijos specialistų podiplominio mokymo centre. Buvo išdalinta 200 anketų iš kurių 143 atsakytos. Iš visų dalyvavusių apklausoje vaistininkų 91 respondentas vaistinėje dirba daugiau penkiolikos metų, 31 respondentas – nuo 6 iki 14 metų, 21 respondentas – iki 5 metų. 93 respondentai kaip pagrindines dabartines pareigas nurodė receptaro pareigas, 33 respondentai – vadovo pareigas, 4 respondentai – gamybinio padalinio darbuotojo pareigas, likusieji 13
respondentų nurodė einantys kitas pareigas. Iki 5 metų receptaro pareigybių patirties turi 31 respondentas, nuo 6 iki 14 metų receptaro pareigybių patirties turi 44 respondentai, virš 15 metų receptaro pareigybių patirties turi 63 respondentai.
Tyrimas su antrąja tiksline grupe – gydytojais atliktas Kaune, Homeopatijos ir
Homotoksikologijos Asociacijos bei Kauno Medicinos Universiteto organizuotame seminare. Buvo išdalintos 92 anketos iš kurių 48 atsakytos. Darbo patirties sveikatos apsaugos įstaigoje iki 5 metų turi 1 respondentas, 2 respondentai sveikatos apsaugos įstaigoje dirba nuo 6 iki 14 metų, 45 respondentai sveikatos apsaugos įstaigoje dirba virš 15 metų. Iš visų respondentų save homeopatu nurodo 16 gydytojų, bendrosios praktikos gydytoju – 10 gydytojų, fitoterapeutu – 4 gydytojai, kitos specializacijos – 18 gydytojų. Iš gydytojų laikančių save komplementinės ir alternatyvios medicinos ţinovais šioje srityje iki 5 metų dirba 8 respondentai, nuo 6 iki 14 metų dirba 19 respondentų, virš 15 metų – 11 respondentų.
Kauno medicinos universiteto farmacijos fakulteto studentai buvo apklausti paskaitų bei praktinių uţsiėmimų metu. Tyrime dalyvavo trečio bei ketvirto kursų studentai. Buvo išdalintos 163 anketos iš kurių 160 atsakyta. Tyrime dalyvavo 77 trečio kurso farmacijos studentai bei 83 ketvirto kurso farmacijos studentai. 124 respondentės buvo moterys bei 36 respondentai - vyrai.
Ketvirtoji tikslinė grupė pasirinkta iš Kauno medicinos universiteto mokomosios gamybinės vaistinės filialų pacientų. Pacientai atrinkti atsitiktine tvarka naudojant
savanoriškumo principą. Viso tyrime pasiūlyta dalyvauti 85 pacientams. Sutiko dalyvauti ir atsakė į anketą 56 pacientai. Iš jų 8 priklausė 18-24 metų amţiaus grupei, 17 priklausė 25-36 metų amţiaus grupei, 19 priklausė 37-48 metų amţiaus grupei, 12 priklausė 49-64 metų amţiaus grupei. Tyrime dalyvavo 36 moterys bei 20 vyrų. Respondentų išsilavinimas aukštesnysis/ nebaigtas aukštasis (26 respondentai) arba aukštasis (30 respondentų). Vienas respondentas savo sveikatą vertina puikiai, 27 respondentai – gerai, 23 respondentai – vidutiniškai, 5 respondentai – silpnai.
2.2. Tyrimo metodika
Visuomenės informuotumo, lūkesčių bei kompetencijos komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje tyrimui buvo pasirinktas kiekybinis duomenų rinkimo metodas - anketinė apklausa.
Buvo sudarytos keturios anketos kiekvienai tikslinei grupei tirti: 1. Anketa vaistinių darbuotojams (1 priedas).
2. Anketa gydytojams (2 priedas). 3. Anketa studentams (3 priedas).
4. Anketa vaistinės pacientams (4 priedas).
Visi klausimai yra arba uţdaro arba pusiau uţdaro tipo. Uţdaro tipo klausimai formuluojami ir komponuojami taip, kad respondentui pateiktame sąraše tereikia vienaip ar kitaip paţymėti jau esamus atsakymus. Pusiau uţdaro tipo klausimuose po suformuluotais atsakymais, kuriuos respondentas turi paţymėti, paliekama laisvos vietos kitiems galimiems atsakymų variantams. Anketų klausimai buvo pritaikyti konkrečiai tikslinei grupei, tačiau visas keturias anketas sudaro 7 loginiai klausimų blokai:
1. Įvadinė dalis, kurioje įvardijami apklausos tikslai, siekiant uţtikrinti atsakymų objektyvumą, nurodoma, kad anketa anoniminė;
2. Demografiniai respondentų duomenys;
3. Polinkis vartoti komplementinės bei alternatyvios medicinos preparatus, bei gydytis komplementinės bei alternatyvios medicinos metodais.
4. Poţiūris į savigydą.
5. Vaistininkų ir gydytojų kompetencija komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje bei visuomenės pasitikėjimas jais.
6. Informuotumas apie komplementinės ir alternatyvios medicinos prienamumą, visuomenės informavimas komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje.
7. Komplementinės ir alternatyvios medicinos preparatų kainos ir kokybės santykio vertinimas.
Atsiţvelgiant į tai, kad Kauno Medicinos Universiteto vaistinėje jau susidariusios
homeopatinių preparatų gamybos tradicijos, anketose ţymi dalis klausimų koncentruojasi būtent į šią komplementinės ir alternatyvios medicinos dalį.
Dėl dar netvirtai nusistovėjusios terminologijos, šiame darbe terminas „natūropatija“ yra naudojamas sinonimiškai su terminu „komplementinė ir alternatyvi medicina“.
Duomenims apdoroti taikyti kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Statistinėms tendencijoms nustatyti buvo skaičiuojami procentai, duomenų analizė buvo atliekama lyginimo principu. Tyrimo duomenys statistiškai apdoroti naudojant SPSS bei Microsoft Exel programas.
2.3. Tyrimo rezultatai
2.3.1. Poreikis vartoti komplementinės bei alternatyvios medicinos preparatus, bei gydytis komplementinės bei alternatyvios medicinos metodais.
Į klausimą „Jei ligos eiga leidţia rinktis, ar Jūs asmeniškai gydytumėtės natūropatiniais (taip pat ir homeopatiniais) vaistais pirmiausiai?“ 81% vaistininkų atsakė teigiamai ir 19% neigiamai. 98% gydytojų atsakė teigiamai ir 2% - neigiamai. Apklaustų studentų tarpe 71% respondentų atsakė teigiamai ir 29% neigiamai. 71% KMU vaistinės pacientų atsakė į šį klausimą teigiamai ir 29% neigiamai (4 pav.).
Tačiau pacientų tarpe pastebimas polinkis teikti prioritetą komplementinės ir
alternatyvios medicinos priemonėms priklausomai nuo amţiaus. 18-24 metų amţiaus grupėje poţiūriai pasiskirstė lygiai: 50% teigiamų atsakymų ir 50% neigiamų. 25-36 metų amţiaus grupėje matome 71% teigiamų ir 29% neigiamų atsakymų. 37-48 metų amţiaus grupėje 68% respondentų atsakė teigiamai ir 32% - neigiamai. 49-64 metų amţiaus grupėje 90% pacientų atsakė teigiamai ir 10% - neigiamai. 65+ metų amţiaus grupėje visi atsakė teigiamai (5 pav.).
5 pav. Jei ligos eiga leidžia rinktis, ar Jūs asmeniškai gydytumėtės natūropatiniais (taip pat ir homeopatiniais) vaistais pirmiausiai? (Pacientų atsakymai)
Tačiau atsakymuose į kitą panašų klausimą uţduotą studentams ir pacientams pastebimos ne tokios teigiamos tendencijos. Dauguma respondentų abejoja ar susirgę pirmiausia kreiptųsi į komplementinės ir alternatyvios medicinos specialistą. Tik 14% farmacijos studentų kreiptųsi, 47% abejoja ir 39% nesikreiptų. Pacientų polinkiai pasiskirstę tolygiau. 27% atsakė teigiamai, 39% abejoja ir 34% atsakė neigiamai (6 pav).
6 pav. Prireikus gydytis ar pirmiausiai kreiptumėtės pas natūropatinį gydytoją (fitoterapeutą-vaistažolių specialistą, homeopatą, rytietiškos medicinos gydytoją ir kt.)
Pacientai papildomai buvo klausiami: „Jei Jums teko ieškoti vizito pas gydytoją-natūropatą (fitoterapeutą, homeopatą, rytietiškos medicinos gydytoją ir kt.), ar lengvai radote reikiamą specialistą?“. 45% pacientų tokio specialisto visiškai neieškojo. Beveik vienodai pasiskirstė respondentai atsakę „Labai sunkiai“ ir „Labai lengvai“, pirmieji sudarė 6%
respondentų, o antrieji 5% respondentų. 20% pacientų tvirtino, kad specialistą rado nelengvai ir 24% tvirtino suradę specialistą nesunkiai (7 pav.)
7 pav. Ar lengvai radote reikiamą specialistą? (Pacientų atsakymai)
Norint nustatyti specialistų (vaistininkų ir gydytojų) polinkį rekomenduoti
komplementinės ir alternatyvios medicinos preparatus ir gydymo priemones šiems specialistams buvo uţduotas klausimas apie tokių rekomendacijų daţnumą. Vaistininkai buvo klausiami: „Ar daţnai Jūs savo vaistinės klientams rekomenduojate natūropatines gydymo priemones (ir homeopatinius vaistus)?“ 100 ir daugiau pacientų per dieną rekomenduoja 5% vaistininkų, 50-100 pacientų per dieną rekomenduoja 5% vaistininkų, 20-50 pacientų per dieną rekomenduoja 10% vaistininkų, 10-20 pacientų per dieną rekomenduoja 22% respondentų, maţiau 10 pacientų per dieną rekomenduoja 38% vaistininkų, labai retai rekomenduoja 20% vaistininkų (8 pav.)
Gydytojų paklausta buvo panašiai, tik atsakymų variantai buvo pateikti kitokie,
atsiţvelgiant į vaistininkų ir gydytojų darbo specifinius skirtumus.. Gydytojai aptarnauja ţymiai maţiau pacientų uţ vidutinį vaistininką, todėl ir atsakymų variantai atitinkamai pakoreguoti. Šiuo atveju atsakymai į klausimą „Ar daţnai Jūs savo pacientams rekomenduojate natūropatines priemones (ir homeopatinius vaistus)?“ pasiskirstė taip: 30 ir daugiau pacientų per dieną
rekomenduoja komplementinės ir alternatyvios medicinos priemones 7% gydytojų, 20-30 pacientų per dieną rekomenduoja 6% gydytojų, 10-20 pacientų per darbo dieną rekomenduoja 12% gydytojų, 5-10 pacientų per dieną rekomenduoja 27% gydytojų ir maţiau kaip 5 pacientams per dieną rekomenduoja 48% gydytojų(9 pav.). Šie rezultatai koreliuoja su vaistininkų pateiktais atsakymais.
9 pav. Ar dažnai rekomenduojate natūropatines gydymo priemones? (Gydytojų atsakymai)
Sekančiu klausimu norėta išsiaiškinti ar daţnai pacientai bei farmacijos studentai (grupė respondentų, kurie jau turi daugiau specialiųjų ţinių, tačiau neturi praktinių įgūdţių) - naudoja vaistaţolių preparatus. Atsakymai į klausimą „Ar daţnai naudojate vaistaţoles ir jų preparatus (tinktūras, ištraukas, nuovirus ir kt.)?“ pasiskirstė sekančiai: beveik kasdien naudoja 5% pacientų ir 11% studentų, bent kartą į savaitę naudoja 25% pacientų bei 18% studentų, 2-3 kartus per mėnesį naudoja 30% pacientų bei 15% studentų, kelis kartus per metus naudoja 25% pacientų bei 37% studentų, beveik nenaudoja vaistaţolių ir jų preparatų 14% pacientų bei 19% studentų (10 pav.).
10 pav. Ar dažnai naudojate vaistažoles ir jų preparatus (tinktūras, ištraukas, nuovirus ir kt.)?
Tokiam vartojimo skirtumui įtakos galėjo turėti skirtingos amţiaus grupės. Visi studentai priklauso 18-24 metų amţiaus grupei, todėl jų vartojimo įpročiai atitinkamai pasiskirstę, šios amţiaus grupės sergamumas maţesnis, todėl ir bendras vaistų vartojimas tikėtinai maţesnis. Tačiau tokia tendencija ne taip ryškiai atsispindi pacientų apklausojekurioje 18-24 metų amţiaus grupės 50% respondentų naudoja vaistaţoles bent 2-3 kartus per mėnesį, palyginus su 44% studentų (11 pav.).
11 pav. Ar dažnai naudojate vaistažoles ir jų preparatus (tinktūras, ištraukas, nuovirus ir kt.)?
„Ar daţnai naudojate homeopatinius preparatus?“ Šiuo atveju abejose respondentų grupėse atsakymai pasiskirstė panašiai. Matomos tendencijos homeopatinius preparatus vartoti rečiau uţ vaistaţoles ar jų preparatus. Atsakymai pasiskirstė sekančiai: tik 2% studentų naudoja
homeopatinius preparatus kasdien palyginus su 20% vaistinės pacientų, 3% studentų naudoja homeopatinius preparatus bent kartą į savaitę palyginus su 7% vaistinės pacientų, 10% studentų naudoja 2-3 kartus per mėnesį palyginus su 16% vaistinės pacientų, 51% studentų naudoja homeopatinius preparatus kelis kartus per metus palyginus su 45% vaistinės pacientų, beveik nenaudoja homeopatinių preparatų 34% studentų palyginus su 13% vaistinės pacientų(12 pav.) .
12 pav. Ar dažnai naudojate homeopatinius preparatus?
Tyrimas rodo, kad vaistinės pacientų tarpe moterys labiau linkusios vartoti homeopatinius preparatus. Tyrimo duomenimis 25% moterų naudoja homeopatinius preparatus beveik kasdien (vyrų 10%), bent kartą į savaitę homeopatinius preparatus naudoja 8% moterų ( vyrų 5%,), 1 2-3 kartus per mėnesį homeopatinius preparatus naudoja 4% moterų (vyrų 20%). Nė viena moteris nenurodė, kad nenaudoja ar beveik nenaudoja homeopatinių preparatų, tačiau 35% vyrų atsakė beveik nenaudojantys(13 pav.).
2.3.2. Poţiūris į savigydą
Vaistinei siekiant išlaikyti ar padidinti savo veiklos efektyvumą yra naudinga ţinoti pacientų savigydos įpročius. Juos ţinant galima efektyviau konsultuoti vaistinės pacientus bei atitinkamai ruošti farmacijos specialistus. Šiam medicinos aspektui visoms keturioms tikslinėms grupėms buvo pateiktas klausimas: „Jūsų poţiūris į savigydą“. Buvo pasiūlyti šie galimi
atsakymai:
1. Tai objektyvi realybė, neišvengiamas reiškinys, kurį reikia palaikyti ir skatinti; 2. Tai rizikinga sveikatai veikla, tačiau toleruotina dėl draudimo lėšų sutaupymo ir
vaistinės pajamų didinimo;
3. Tai rizikinga sveikatai veikla, todėl turi būti grieţčiau apribojama ir kontroliuojama valstybės;
4. Tai daugiausiai ţalinga veikla, todėl turėtų būti kaip įmanomai daugiau apribota ar net draudţiama
Atsakymų rezultatai yra apavaizduoti 14 pav.
14 pav. Jūsų požiūris į savigydą
Gydytojai palankiausiai vertina savigydą, net 58% atsakė, kad tai objektyvi realybė, neišvengiamas reiškinys, kurį reikia palaikyti ir skatinti. Tą patį atsakymą pasirinko 31% vaistinės pacientų, 25% vaistininkų, 22% farmacijos studentų Dėl draudimo lėšų sutaupymo ir vaistinės pajamų didinimo labiausiai toleruoja savigydą farmacijos studentai bei vaistinės
pacientai, 45% studentų atsakė, kad tai rizikinga sveikatai veikla, tačiau toleruotina dėl draudimo lėšų sutaupymo ir vaistinės pajamų didinimo. Tą patį atsakymą pasirinko 38% vaistinės pacientų bei po 16% vaistininkų ir gydytojų. Grieţtos savigydos kontrolės didţiausi šalininkai pasirodė vaistininkai, net 43% jų atsakė, kad savigyda yra rizikinga sveikatai veikla, todėl turi būti grieţčiau apribojama ir kontroliuojama valstybės. Tą patį atsakymą pasirinko 32% farmacijos
bei gydytojai (1% studentų bei 2% gydytojų). Labiausiai linkę drausti vaistininkai, net 16% atsakė, kad savigyda yra daugiausiai ţalinga veikla, todėl turėtų būti kaip įmanomai daugiau apribota ar net draudţiama. Taip pat atsakė ir 7% vaistinės pacientų.
Savigydos klausimo patikslinimui buvo suformuluotas klausimas dėl to, kur vaistinės pacientai ir studentai pirmiausiai kreipiasi sunegalavę. Nors farmacijos studentai buvo gan skeptiški savigydos atţvilgiu, atsakydami ankstesnį klausimą, į šį klausimą 64% jų atsakė, kad sunegalavę pirmiausiai besigydą patys, 17% - kad kreipiasi į vaistininką, 3% - kad kreipiasi į draugus, 4% - ieško pagalbos internete ir tik 13% - kad kreipiasi į gydytoją. Vaistinės pacientų atsakymai pasiskirstė tolygiau. Jie daţniausiai kreipiasi į gydytoją – 38%, 30% gydosi patys, 27% kreipiasi į vaistininką, 4% pagalbos ieško internete, 3% prašo draugų pagalbos (15 pav.).
15 pav. Sunegalavę pirmiausiai...
Atsakymai į klausimą „Ar daţnai tenka lankytis pas gydytoją?“ pasiskirstė sekančiai: 4% studentų lankosi pas gydytoją kartą į mėnesį, 38% - kartą per pusę metų, 38% - kartą į metus, 20% - kas 2-4 metus. Vaistinių pacientai nurodė besilankantys pas gydytoją daţniau. 20% lankosi pas gydytoją kartą į mėnesį, 39% - kartą per pusę metų, 34% - kartą į metus, 5% kas 2-4 metus bei 2% vaistinės pacientų lankosi pas gydytoją rečiau nei kartą į 5 metus (16 pav.).
16 pav. Ar dažnai tenka lankytis pas gydytoją?
2.3.3. Vaistininkų ir gydytojų kompetencija komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje bei visuomenės pasitikėjimas jais
Šio loginio bloko klausimų tikslas buvo ištirti gydytojų bei vaistininkų nuomonę apie savo bei kitų specialistų ţinias komplementinėje ir alternatyvioje medicinoje, taip pat ištirti pacientų pasitikėjimą šiais specialistais.
Gan dėsningas pasiskirstymas pastebimas atsakymuose į klausimą „Ar, Jūsų manymu, Lietuvos vaistininkai turi uţtektinai ţinių apie natūropatinius vaistus bei maisto papildus, kad galėtų tinkamai patarti savo pacientams?“
Maţiausiai pasitiki vaistininkais gydytojai. 27% gydytojų mano, kad Lietuvos
vaistininkai neturi pakankamai ţinių, kad galėtų konsultuoti savo pacientus apie komplementinės ir alternatyvios medicinos vaistus bei maisto papildus. 60% gydytojų sutinka, kad vaistininkai gali tai daryti tik dalinai ir tik 13% visų apklaustųjų gydytojų atsakė į šį klausimą teigiamai. Farmacijos studentų nuomonė šiuo klausimu yra pozityvesnė tačiau ne tokia pozityvi kaip vaistinės pacientų. 18% farmacijos studentų mano, kad vaistininkai neturi uţtektinai ţinių apie natūropatinius vaistus bei maisto papildus, palyginus su 13% pacientų. 66% farmacijos studentų sutinka, kad vaistininkai tai gali daryti tik dalinai, palyginus su 57% pacientų. Net 30% pacientų mano, kad vaistininkai turi uţtektinai ţinių pacientų konsultacijai šiuo klausimu, palyginus su 16% farmacijos studentų(17 pav.).
17 pav. Ar, Jūsų manymu, Lietuvos vaistininkai turi užtektinai žinių apie
natūropatinius vaistus bei maisto papildus, kad galėtų tinkamai patarti savo pacientams?
Tokios pačios palankios tendencijos atsispindi ir pacientų atsakymuose į klausimą „Ar Jūs labiau pasitikite savo ţiniomis nei vaistininkų?“. Didţioji dauguma (80%) labiau uţ savo pasitiki vaistininkų ţiniomis. Tačiau pasitikėjimas kinta priklausomai nuo amţiaus ir lyties. 25% moterų iš apklausoje dalyvavusių pacientų labiau pasitiki savo ţiniomis. Tuo tarpu visi tos pačios tikslinės grupės vyrai pasitiki vaistininkų ţiniomis labiau nei savo.
Taip pat pastebima, kad kuo vyresni pacientai tuo didesnis jų procentas labiau pasitiki savo ţiniomis. Pacientai priklausantys 18-24 metų amţiaus grupei 100% pasitiki vaistininkų ţiniomis. 12% respondentų iš 25-36 metų amţiaus grupės pasitiki savo ţiniomis labiau uţ vaistininkų. 21% respondentų iš 37-48 metų amţiaus grupės savimi pasitiki labiau, vyriausioji amţiaus grupė (49-64 metų) savimi pasitiki labiausiai, net 42% šios grupės respondentų savimi pasitiki labiau uţ vaistininkus (18 pav.).
Ţinant pacientų pasitikėjimo lygį tikslinga nustatyti kokią patirtį vaistininkai turi
išduodant homeopatinius vaistus. Jiems buvo pateiktas klausimas: „Ar turite patirties išduodant gyventojams homeopatinius vaistus?“ 53% vaistininkų teigė nuolat išduodantys homeopatinius vaistus. 13% - išduodavo anksčiau, 24% - teigė neturintys tokios patirties tačiau kartais
patariantys pacientams homeopatijos klausimais ir 10% - teigė neturintys patirties išduodant homeopatinius vaistus (19 pav.).
19 pav. Ar turite patirties išduodant gyventojams homeopatinius vaistus?
Iš ankstesnio klausimo atsakymų aišku, kad dauguma vaistininkų turi patirties išduodant homeopatinius vaistus. Toliau buvo klausta kaip vaistininkai, gydytojai ir farmacijos studentai vertina savo ţinias homeopatijos srityje. Buvo pateikti penki atsakymų variantai:
1. Turiu nemaţai teorinių ţinių ir praktinių konsultavimo įgūdţių;
2. Turiu nemaţai teorinių ţinių ir praktinių gamybos bei konsultavimo įgūdţių; 3. Turiu nemaţai teorinių ţinių;
4. Ţinau apie homeopatiją gana paviršutiniškai; 5. Beveik nieko apie homeopatiją neţinau tvirtai.
Maţiausiai apie homeopatiją ţino farmacijos studentai. Tik 24% jų teigė turintys nemaţai teorinių ţinių. 66% - prisipaţino turintys tik paviršutiniškas ţinias homeopatijoje ir 10% teigė beveik nieko tvirtai apie homeopatiją neţinantys.
Šiek tiek tvirtesnes ţinias šioje srityje turi vaistininkai. 13% vaistininkų atsakė turintys nemaţai teorinių ţinių ir praktinių konsultavimo įgūdţių. 6% turi nemaţai teorinių ţinių ir praktinių gamybos bei konsultavimo įgūdţių. 32% turi nemaţai teorinių ţinių. 45% apie homeopatiją ţino paviršutiniškai ir 4% beveik nieko tvirtai apie ją neţino.
Tvirčiausiai savo ţinias vertina gydytojai. 38% gydytojų teigia turį nemaţai teorinių ţinių ir praktinių konsultavimo įgūdţių. 25% - turį nemaţai teorinių ţinių ir praktinių gamybos bei
konsultavimo įgūdţių, 27% - turį nemaţai teorinių ţinių. 10% jų teigė, kad apie homeopatiją ţino paviršutiniškai (20 pav.).
20 pav. Kaip vertinate savo žinias homeopatijos srityje?
Tolimesniam vaistininkų kompetencijos komplementinės ir alternatyvios medicinos produktų srityje aiškinimuisi buvo pateiktas klausimas: „Ar turite ţinių apie galimybes pakeisti alopatinius vaistus natūropatiniais (ir homeopatiniais) vaistais?“
53% vaistininkų teigė turintys šių ţinių ir nuolat jas papildantys, nes tenka informuoti pacientus. 29% vaistininkų turi šių ţinių tačiau papildomai nesidomi, nes nėra konsultavimo paklausos. 18% neturi ţinių apie galimybes pakeisti alopatinius vaistus natūropatiniais vaistais, nes tokių ţinių darbe niekada neprireikė (21 pav.).
21 pav. . Ar turite žinių apie galimybes pakeisti alopatinius vaistus natūropatiniais (ir homeopatiniais) vaistais?
Jūs pastebite, kad Jums darbe nuolat reikia papildomų ţinių apie vaistus, naudojamus natūropatijoje (homeopatijoje, fitoterapijoje, Ajurvedoje, kinų medicinoje ir kt.)?“
Visi gydytojai atsakė teigiamai. Tačiau 19% vaistininkų teige, kad jų darbe nereikia papildomų ţinių apie natūropatinius vaistus, kadangi jiems beveik netenka susidurti su klausimais apie šiuos vaistus (22 pav.).
22 pav. Ar Jūs pastebite, kad Jums darbe nuolat reikia papildomų žinių apie vaistus, naudojamus natūropatijoje (homeopatijoje, fitoterapijoje, Ajurvedoje, kinų medicinoje ir kt.)? (Vaistininkų atsakymai)
Antrasis klausimas patikslina anksčiau uţduotą klausimą. Vaistininkams ir gydytojams buvo pateiktas klausimas: „Ar daţnai pasitaiko atvejų, kai jaučiate, kad trūko ţinių išsamiau ir uţtikrinčiau atsakyti į Jūsų kliento klausimus apie kurią nors natūropatijos priemonę?“ Pasirinkti buvo pateikti šie atsakymai:
1. Taip, daţnai, nes šiuo metu didelė būtent šių vaistų pasiūla; 2. Taip, daţnai, nes nėra galimybių papildomai pasimokyti; 3. Ne, nedaţnai, nes nėra daug tokių klientų;
4. Ne, beveik nepasitaiko, nes papildomai nuolat atnaujinu šias ţinias dėl didelio klausiančiųjų skaičiaus.
Vaistininkų ir gydytojų atsakymai į šį klausimą pasiskirsto nevienodai.. 38% gydytojų teigė, kad šių ţinių nepritrūksta, nes jie nuolat atnaujina ţinias dėl didelio klausiančiųjų skaičiaus, tik 15% vaistininkų pasirinko šį atsakymą. 32% gydytojų teigė, kad šių ţinių
nepritrūksta nes nėra daug klausiančiųjų, 45% vaistininkų pasirinko šį atsakymą. 21% gydytojų teigė, kad jiems daţnai pasitaiko tokių atvejų, kai jaučia, kad trūksta ţinių išsamiau ir
uţtikrinčiau atsakyti į paciento klausimus apie natūropatijos priemonę, nes jie neturi galimybių papildomai pasimokyti, 27% vaistininkų pasirinko šį atsakymą. 9% gydytojų trūksta šių ţinių,
nes šiuo metu didelė natūropatinių vaistų pasiūla, 13% vaistininkų pasirinko šį atsakymą (23 pav.).
23 pav. Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai jaučiate, kad trūko žinių išsamiau ir užtikrinčiau atsakyti į Jūsų kliento klausimus apie kurią nors natūropatijos priemonę?
Norint geriau išsiaiškinti specialistų ţinių komplementinės ir alternatyvios medicinos srtyje galimų spragų prieţastis jie buvo klausiami apie studijų metu įgytas ţinias. Vaistininkai ir gydytojai buvo klausiami ar studijų metu jiems buvo suteikta pakankamai pradinių ţinių apie vaistus, naudojamus natūropatijoje (ir homeopatijoje). Didţioji dauguma respondentų pasirinko neigiamą atsakymą. 85% gydytojų ir 75% vaistininkų teigė, kad studijų metu jiems nebuvo suteikta pakankamai ţinių apie vaistus naudojamus natūropatijoje. Tik 15% gydytojų ir 25% vaistininkų teigė, kad jiems buvo pakankamai suteikta šių ţinių (24 pav.).
24 pav. Ar studijų metu Jums buvo suteikta pakankamai pradinių žinių apie vaistus, naudojamus natūropatijoje (ir homeopatijoje)?
Panašios tendencijos pastebimos ir dabartinių farmacijos studentų atsakymuose. Studentai buvo paprašyti įvertinti jiems studijų metu suteiktas natūropatijos ţinias. Buvo pateikti keturi atsakymų variantai:
1. Šių ţinių įsisavinimas iki šiol sudarė neţymią studijų programos dalį, galėtų būti daugiau dėstoma šia tema;
2. Šių ţinių įsisavinimas iki šiol sudarė neţymią studijų programos dalį, tačiau to pilnai pakanka;
3. Neturiu nuomonės 4. Kita
Respondentų 5% neturėjo nuomonės, 22% manė, kad natūropatijos ţinių įsisavinimas iki šiol sudarė neţymią studijos programos dalį, tačiau to pilnai pakanka. Net 65% studentų nurodė, kad natūropatijos ţinių įsisavinimas iki šiol sudarė neţymią studijos programos dalį, galėtų būti šia tema dėstoma daugiau (25 pav.).
25 pav. Kaip Jūs vertinate studijų metu Jums suteiktas natūropatijos žinias?
Viena iš homeopatijos šakų yra spagyrinė homeopatija. Buvo padaryta prielaida, kad Lietuvoje ši atšaka maţai ţinoma. Patikrinti šiai hipotezei buvo uţduotas klausimas: „Ar Jums teko girdėti apie spagyrinę homeopatiją?“
Labiausiai informuoti pasirodė gydytojai, o maţiausiai - farmacijos fakulteto studentai. Net 90% studentų niekad negirdėjo apie spagyrinę homeopatiją (atitinkamai: 82% pacientų, 79% vaistininkų ir 47% gydytojų). Kad beveik neteko girdėti, tik ţino, kad yra tokia gydymo rūšis, atsakė 40% gydytojų, 19% vaistininkų, 9% pacientų ir 7% studentų. Turį specialiųjų ţinių apie spagyrinę homeopatiją atsakė13% gydytojų, 9% pacientų, 3% studentų bei 2% vaistininkų (26 pav.).
26 pav. Ar Jums teko girdėti apie spagyrinę homeopatiją?
2.3.4. Informuotumas apie komplementinės ir alternatyvios medicinos prieinamumą, visuomenės informavimas komplementinės ir alternatyvios medicinos srityje.
Šio loginio anketos bloko tikslas buvo išsiaiškinti visuomenės informuotumo lygį apie komplementinės it natūraliosio medicinos paslaugų bei produktų tiekėjus, susidomėjimą papildoma informacija bei prienamos informacijos kokybės vertinimą.
Pirmiausiai tyrimo metu buvo klausiama: „Kiek ţinote vaistinių, kur galėtumėte kreiptis profesionalaus patarimo dėl natūropatinių vaistų?“ Maţiausiai informuota respondentų grupė pasirodė farmacijos studentai. Net 30% studentų teigė negirdėję apie tokias vaistines, palyginus su 14% pacientų ir 13% gydytojų. Vieną tokią vaistinę ţino 31% farmacijos studentų, 52% pacientų ir 11% gydytojų. 2-3 tokias vaistines ţino 36% studentų, 32% pacientų ir net 60% gydytojų. 4-10 tokių vaistinių ţino 3% studentų, 2% pacientų ir 13% gydytojų. Daugiau nei 10 tokių vaistinių ţino 1% studentų, 4% gydytojų ir nei vienas pacientas (27 pav.).
Panašus klausimas buvo uţduotas vaistininkams apie gydytojus: „Su kiek gydytojų - natūropatijos specialistų (homeopatų, fitoterapeutų, Ajurvedos, kinų medicinos specialistų ir kt.) Jūs savo darbe palaikote kontaktus (gaunate jų išrašytus receptus, aptarnaujate jų pacientus, konsultuojatės)?“ 13% vaistininkų atsakė, kad tokių gydytojų nėra. 11% palaiko kontaktus su vienu gydytoju. Net 60% palaiko kontaktus su 2-3 gydytojais-natūropatais. 13% palaiko kontaktus su 4-10 gydytojų-natūropatų. Tik 4% respondentų palaiko ryšius su daugiau nei 10 gydytotjų-natūropatų (28 pav.).
28 pav. Su kiek gydytojų - natūropatijos specialistų palaikote kontaktus?
Atsakymų variantai į klausimą: „Kaip vertinate homeopatinių vaistų prieinamumą gyventojams Lietuvoje?“ buvo pateikti tokie:
1. Gerai, mano supratimu vaistinėse yra pakankamas homeopatinių vaistų asortimentas;
2. Patenkinamai, nes tik nedidelė vaistinių dalis specializuojasi homeopatinių vaistų srityje, o tiekiamas asortimentas yra maţas;
3. Blogai, manau, kad trūksta gydytojų – homeopatijos specialistų, todėl ir gydymasis homeopatiniais vaistais yra nedaţnas.
4. Neturiu nuomonės
Visų grupių respondentai daţniausiai teigė, kad homeopatinių vaistų prienamumas Lietuvoje nėra geras, o tik patenkinamas, nes tik nedidelė vaistinių dalis specializuojasi homeopatinių vaistų srityje, o tiekiamas asortimentas yra maţas. Tokį atsakymą pasirinko net 61% gydytojų, 43% vaistininkų, 43% farmacijos studentų ir 55% pacientų. Antras pagal pagal pasikartojimo daţnumą buvo atsakymas, teigiantis, kad prieinamumas yra blogas (trūksta gydytojų – homeopatų, todėl ir gydymasis homeopatiniais vaistais yra nedaţnas). Šį atsakymą pasirinko 38% vaistininkų, 28% gydytojų, 35% farmacijos studentų bei 25% pacientų. Situaciją
